LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
VETERINARIJOS AKADEMIJA
Veterinarijos fakultetas
Eitvydas Merkis
Inovatyvių priemonių taikymas karvių po šliužo dislokacijos
operacijos būklės vertinimui
Application of inovative measures for cows after abomasum
displacement surgery
Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS
Darbo vadovas: prof. dr. Ramūnas Antanaitis
1 DARBAS ATLIKTAS STAMBIŲJŲ GYVŪNŲ KLINIKOJE
PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Inovatyvių priemonių taikymas karvių po šliužo dislokacijos operacijos būklės vertinimui“:
1. Yra atliktas mano paties (pačios).
2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje.
3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą naudotos literatūros sąrašą.
Eitvydas Merkis
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE DARBO LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ
Patvirtinu, kad darbo lietuvių kalba taisyklinga. Jurgita Šadauskienė
(data) (redaktoriaus vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO Patvirtinu, kad darbas atitinka reikalavimus ir yra parengtas gynimui
Ramūnas Antanaitis
(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE (KLINIKOJE) Arūnas Rutkauskas
(aprobacijos data) (katedros (klinikos) vedėjo (-os) vardas, pavardė)
(parašas)
Magistro baigiamojo darbo recenzentas
(vardas, pavardė) (parašas)
Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:
2
SANTRUMPOS
RBC – eritrocitai HGB – hemoglobinas HTC – hematokritas PLT – trombocitai Ca – kalcis Mg – magnis AST – asparatataminotransferazė ALT – alanininė aminotranferazė GGT – gamagliutamiltransferazė BHB – betahidroksibutiratai GLU – gliukozėŠDK – šliužo dislokacija į kairę ŠDD – šliužo dislokacija į dešinę LEU – leukocitai
ALB – albuminai
ŠSD – širdies susitraukimų dažnis KD – kvėpavimo dažnis
Min. norma - minimali norma Norma – maksimali norma EKG – elektrokardiograma
3
TURINYS
SANTRAUKA ... 4 SUMMARY ... 5 ĮVADAS ... 6 1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 7 1.1 Šliužo dislokacija ...7 1.1.1 Etiologija ir patogenezė ...71.1.2 Šliužo dislokacijos rūšys ...9
1.1.3 Šliužo dislokacija į dešinę ...10
1.2 Klinikiniai požymiai... 10
1.3 Gydymo metodai ... 12
1.3.2 Chirurginiai gydymo metodai ... 12
1.3.2.1 Omentopeksija... 12
1.3.2.2 Abomazopeksija ... 14
1.4 Biocheminių kraujo rodiklių pokyčiai, karvėms sergančioms šliužo dislokacija į kairę . 15 1.5 Morfologinių kraujo rodiklių pokyčiai, karvėms sergančioms šliužo dislokacija į kairę 18 1.6 Klinikinių rodiklių pokyčiai, karvėms sergančioms šliužo dislokacija į kairę ...18
1.6.1 Kvėpavimo dažnis ... 19
1.6.2 Širdies susitraukimų dažnis ... 19
1.6.3 Atrajojimas ... 19
1.6.4 Kūno temperatūra ... 20
1.7 Eksperimentinis daviklis ... 20
2. DARBO VIETA IR METODIKA ... 22
2.1 Šliužo dislokacijos į kairę chirurginiai gydymo metodai ... 22
2.2 Tyrimo grupių sudarymas ... 23
2.3 Eksperimentinio specialiojo daviklio uždėjimas ... 24
2.4 Duomenų apdorojimas ... 25
3. DARBO REZULTATAI ... 27
3.1 Omentopeksijos ir transkutaninės šliužo fiksacijos palyginimas ... 28
3.2 Koreliacijos tarp fiziologinių bei kraujo morfologinių, biocheminių rodiklių ... 36
4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 40
IŠVADOS ... 43
REKOMENDACIJOS ... 44
LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 45
4
SANTRAUKA
Šio tyrimo tikslas – nustatyti inovatyvių priemonių panaudojimo galimybes, stebint karvių sveikatos būklę po šliužo dislokacijos operacijos. Tikslui įgyvendinti buvo iškelti šie uždaviniai: nustatyti ir palyginti širdies susitraukimų dažnio, kvėpavimo dažnio, kūno temperatūros ir atrajojimo skirtumus šliužo dislokacija į kairę pusę sergančioms karvėms, kurioms buvo atlikta omentopeksija ar transkutaninė šliužo fiksacija. Nustatyti ir palyginti kraujo biocheminių ir morfologinių rodiklių kitimus šliužo dislokacija į kairę pusę sergančioms karvėms, kurioms buvo atlikta omentopeksija ar transkutaninė šliužo fiksacija. Ištirti ir įvertinti tiriamų fiziologinių rodiklių ryšį su kraujo morfologiniais ir biocheminiais rodikliais pooperaciniu laikotarpiu. Įvertinus klinikinę taikomų neinvazinių priemonių naudą, pateikti rekomendacijas pooperaciniam periodui stebėti.
Tyrimo metu buvo tirtos 18 karvių, kurioms buvo atlikta šliužo dislokacijos operacija. Sudarytos 2 tyrimo grupės: omentopeksijos (9 karvės) ir transkutaninės šliužo fiksacijos (9 karvės). Po kiekvienos operacijos gyvūnui buvo uždėtas eksperimentinis daviklis, po 12 val. paimtas kraujas, pamatuota kūno temperatūra, užfiksuoti paros atrajojimo duomenys. Buvo tirti šie rodikliai: širdies susitraukimų dažnis, kvėpavimo dažnis, kūno temperatūra, atrajojimas, kraujo biocheminiai ir morfologiniai rodikliai: leukocitai (WBC), eritrocitai (RBC), hemoglobinas, trombocitai (PLT), gliukozė (Glu), betahidroksibutiratai (BHB), albuminai (Alb), kalcis (Ca), fosforas (Phos), magnis (Mg), šarminė fosfatazė (ALP), asparagininė transaminazė (AST), gama – gliutamotranferzė (GGT), alaninaminotranferazė (ALT).
Nustatytas kvėpavimo dažnis, širdies susitraukimų dažnis abiejose tiriamosiose grupėse buvo normos ribose, tačiau 7 proc. didesnis buvo omentopeksijos grupėje. Atrajojimo trukmė gali būti laikoma specifiniu biožymeniu (sumažėjo 100 proc. sirgusių karvių) šliužo dislokacijai į kairę pusę aptikti. Gliukozės koncentracijos padidėjimo (9 proc.) priežastis gali būti pooperacinis skausmas ir stresas, kuris galimai yra didesnis omentopeksijos grupėje. Kepenų rodiklių (AST 37 proc., GGT 57 proc., BHB 43 proc.) padidėjimas omentopeksijos grupėje rodo didesnį kepenų pažeidimą. Omentopeksijos grupėje nustatytas eritrocitų (22 proc.), hemoglobino (21 proc.), hematokrito (12 proc.) koncentracijos padidėjimas. Eritrocitų ir kvėpavimo dažnio neigiama koreliacija leidžia įtarti anemiją ir kvėpavimo centro aktyvinimą. Kvėpavimo dažnio ir gliukozės koncentracijos teigiama koreliacija galimai yra streso indikatorius. Atrajojimo ir gliukozės teigiama koreliacija bei ALT ir atrajojimo neigiama koreliacija gali būti laikoma sveikimo požymiu. Inovatyvios priemonės gali padėti stebėti pooperacinį laikotarpį, jo eigą.
5
SUMMARY
The purpose of this study is to determine the feasibility of using innovative tools to monitor the health status of cows following abomasum displacement surgery. To accomplish this goal, the following tasks were determined: to identify and compare differences in heart rate, respiratory rate, body temperature, and rumination in cows with omentopexy or toggle pin abomazopexy in left-sided abomasum displaced cows. To determine and compare changes in blood biochemical and morphological parameters in cows with left abomasum displacement, who have undergone omentopexy or toggle pin abomazopexy. To investigate and evaluate the relationship between investigated physiological parameters and blood morphological, biochemical parameters in the postoperative period. Provide recommendations for post-operative follow-up, considering the clinical benefits of non-invasive measures.
18 cows undergoing abomasum displacement return surgery were studied. 2 study groups were formed: omentopexy (9 cows) and toggle pin abomazopexy (9 cows). After each operation, an experimental sensor was applied, blood was collected 12 hours later, body temperature was measured, and daily rumination data was recorded. The following parameters were investigated: heart rate, respiratory rate, body temperature, rumination, blood biochemical and morphological parameters: leukocytes (WBC), erythrocytes (RBC), hemoglobin, platelets (PLT), glucose (Glu), betahydroxybutyrates (BHB), albumin (Alb), calcium (Ca), phosphorus (Phos), magnesium (Mg), alkaline phosphatase (ALP), asparagine transaminase (AST), gamma-glutamotransferase (GGT), alanine aminotransferase (ALT).
Respiratory rate and heart rate were in normal range in both groups, but higher (7 %) in the omentopexy group. This change can be attributed to increased stress and pain during laparotomy. Rumination is a reliable indicator of abomasum displacement (reduced 100 %). It has been found that elevated glucose levels (9%) could help to monitor and control postoperative stress and pain, which is greater in the omentopexy group. Increases in liver parameters (AST 32%, GGT 57%, BHB 43%) in the omentopexy group indicate greater liver damage due to ketosis. In the study it was found that number of erythrocytes (22%), hemoglobin (21%), hematocrit (12%) is increased in the omentopexy group. Also, several statistically significant correlations between measured parameters were found. A negative correlation between erythrocytes and respiratory rate may indicate anemia and activation of the respiratory center. A positive correlation between respiratory rate and glucose concentration can be indicator of stress. A positive correlation between ruminant and glucose, also, a negative correlation between ALT and rumination may be indicator of improvement in the animal's condition.
6
ĮVADAS
Šliužo dislokacija – dažna šiuolaikinių ūkių karvių liga, kuri, jeigu nėra laiku diagnozuojama, gali lemti pieno produkcijos sumažėjimą net iki 74 proc., todėl svarbu ją laiku diagnozuoti ir tinkamai gydyti (3). Negydoma šliužo dislokacija sukelia ketozę, kepenų pažeidimus, išsekimą. Pavojingiausia šios ligos komplikacija yra šliužo užsisukimas, kuris gali baigtis gyvūno gaišimu. Dažniausiai naudojamos chirurginio gydymo metodikos – omentopeksija ir transkutaninė abomazopeksija, tačiau literatūroje yra mažai duomenų, kuris iš šių gydymo metodų yra efektyvesnis. Gydant šliužo dislokaciją operaciniu būdu taip pat yra labai svarbu sekti pooperacinę eigą, nes dažniausiai karvės gaišta per pirmąsias dienas po operacijos (1).
Mokslinėje literatūroje aprašomos įvairios inovatyvios, neinvazinės technologijos, kurios gali padėti stebėti gyvulio būklę pooperaciniu laikotarpiu ir taip užkirsti kelią gyvūno gaišimui. 2018 metais sukurtas eksperimentinis daviklis – viena iš inovatyvių priemonių galinčių padėti stebėti gyvūno būklę pooperaciniu laikotarpiu, įvertinti gydymo efektyvumą. Daviklis yra neinvazinis, nesukelia skausmo ir streso, veikia nuolatos ir fiksuoja duomenis ilgą laiką. Šiame magistro baigiamajame darbe, naudojantis inovatyviomis priemonėmis, vertintas skirtingų šliužo dislokacijos į kairę pusę chirurginių gydymo metodų efektyvumas, ieškota ryšio tarp tradicinių kraujo biocheminių bei morfologinių rodiklių, taip pat eksperimentiniu prietaisu išmatuotų gyvybinių rodiklių.
Darbo tikslas: nustatyti inovatyvių priemonių panaudojimo galimybes, stebint karvių sveikatos būklę po šliužo dislokacijos operacijos
Uždaviniai:
1. Nustatyti ir palyginti širdies susitraukimų dažnio, kvėpavimo dažnio, kūno temperatūros ir atrajojimo skirtumus šliužo dislokacija į kairę pusę sergančioms karvėms, kurioms buvo atlikta omentopeksija ar transkutaninė šliužo fiksacija.
2. Nustatyti ir palyginti kraujo biocheminių ir morfologinių rodiklių kitimus šliužo dislokacija į kairę pusę sergančioms karvėms, kurioms buvo atlikta omentopeksija ar transkutaninė šliužo fiksacija.
3. Ištirti ir įvertinti tiriamų fiziologinių rodiklių ryšį su kraujo morfologiniais ir biocheminiais rodikliais pooperaciniu laikotarpiu.
4. Įvertinus klinikinę taikomų neinvazinių priemonių naudą, pateikti rekomendacijas pooperaciniam periodui stebėti.
7
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1 Šliužo dislokacija
Šliužo dislokacija – produktyvių karvių liga, kuri dažniausiai yra diagnozuojama tranzitinio periodo karvėms. Tai nėra sena liga, pirmieji jos atvejai aprašyti dvidešimto amžiaus trečiajame dešimtmetyje, kai vystėsi intensyvi gyvulininkystė ir atsirado modernios bandos valdymo sistemos. Šliužo dislokacijos dažniausiai pasireiškia laktuojančioms karvėms, kartais gali pasireikšti veršeliams, rečiau – buliams, mėsiniams galvijams. Šiuo metu kiekviena karvė turi riziką susirgti šliužo dislokacija (5).
Liga lemia pieno produkcijos ir ūkio pajamų mažėjimą, kuris gali siekti ir 4 proc. Ši liga neturi vienos priežasties, dažniausiai ji yra daugelio gyvūną veikiančių faktorių kulminacija. Veiksmingiausios priemonės, siekiant išvengti šliužo dislokacijos ūkyje, yra teigiamo energijos balanso palaikymas ir tinkamas sausųjų medžiagų kiekis pašaruose. Šliužo dislokacijos terminas apima kelis klinikinius sindromus. Jis gali būti pasisukęs į dešinę arba kairę pusę. Šliužas pakeičia savo anatominę lokalizaciją, sąlygodamas virškinimo sutrikimus. Grėsmingiausia ligos komplikacija kyla, kai į dešinę dislokavęsis šliužas užsisuka, sukeldamas nepraeinamumą, šliužo nekrozę ir gyvūno gaišimą (6).
1.1.1 Etiologija ir patogenezė
Šliužo dislokaciją gali įtakoti karvės amžius, veislė, produktyvumas, mityba, genetiniai veiksniai. Liga dažniausiai pasireiškia holšteinų, fryzų veislių karvėms, taip pat pastebėta, kad rizika susirgti didėja vyresnėms karvės. Vyresnės nei 3 laktacijų karvės dažniau serga šliužo dislokacijomis. Produktyvumo įtaka susirgti šliužo dislokacija yra ginčytina. Vieni autoriai (Zwald et al. (2004b)) teigia, kad didesnio produktyvumo karvės dažniau serga šliužo dislokacija, tačiau kitų autorių tyrimai nerodo patikimo ryšio tarp produktyvumo ir šliužo dislokacijos (2).
Bene svarbiausias faktorius lemiantis ligos atsiradimą yra šėrimas. Šliužo dislokacija į kairę dažniausiai (80 proc.) pasireiškia iki 4 savaičių po veršiavimosi. Šis periodas susijęs su mitybos ir hormonų balanso pokyčiais karvės organizme. Epidemiologiniai tyrimai parodė, kad mityba, kurioje yra daug koncentratų ir mažai stambiųjų pašarų, gali lemti šliužo dislokacijos atsiradimą. Eksperimentiškai įrodyta, kad padidinus koncentratų kiekį racione, sumažėja šliužo judrumas, tonusas, dėl ko vėliau išsivysto šliužo dislokacija. Priešingai, didesnis stambiųjų pašarų ir ląstelienos kiekis mažina tikimybę susirgti šliužo dislokacija. Šėrimui naudojant viso raciono pašarų mišinius (TMR), svarbu, kad mišiniai būtų subalansuoti, nebūtų per daug maltų grūdų, kukurūzų siloso. Kai mišinyje naudojamos didesnės pašaro dalelės, sumažėja rizika susirgti šliužo
8
dislokacijomis. Poveikis šliužo judrumui aiškinamas tuo, kad koncentruotame pašare esančios trumpos grandinės riebiosios riebalų rūgštys mažina šliužo tonusą (2).
Endoktoksinai taip pat gali lemti šliužo dislokacijos atsiradimą. Jie stabdo šliužo motoriką tiesiogiai arba netiesiogiai (per kalcio koncentracijos sumažėjimą). Endoktosemija gali atsirasti sergant bakterinėmis ligomis, endometritu, mastitu, kepenų ligomis, toksinai taip pat gali patekti su pašaru (2).
Stresas – vienas iš svarbiausių veiksnių, lemiančių šliužo dislokacijos atsiradimą. Epidemiologiniai tyrimai rodo, kad šliužo dislokacijos atvejų padidėja po atvedimo, gyvūnų grupių kaitos, esant prastam bandos valdymui (2).
Neigiamas energijos balansas ir ketozė lemia šliužo dislokacijos į kairę pusę atvejų padažnėjimą. Tai aiškinama atsparumo insulinui atsiradimu. Karvėms su šliužo dislokacija būdinga padidėjusi gliukozės ir insulino koncentracija. Aukšta insulino koncentracija koreliuoja su susilpnėjusia šliužo motorika ir išsituštinimu. Esant nepakankamam pašaro ėdamumui, taip pat padidėja ligos atvejų, nes prisipildęs didysis prieskrandis yra tarsi barjeras, neleidžiantis šliužui keisti savo vietos. Van Winden ir Kuiper mano, kad padidėjusi insulino ir gliukozės koncentracija yra labiau šliužo dislokacijos pasekmė nei priežastis (2).
Apie 90 proc. ligos atvejų nustatoma neveršingoms karvėms, dažniausiai pirmąjį mėnesį po veršiavimosi. Ypač pavojingos pirmosios 14 dienų po veršiavimosi. Liga dažniausiai pasireiškia nuo 3 iki 5 laktacijos periodo karvėms (7).
Šliužo dislokacijos patogenezę lemia keli faktoriai. Svarbiausias jų – šliužo atonija ir hipotonija (3). Martens teigė, kad šliužo atoniją sukelia jo persipildymas elektrolitais ir vandeniu, kas sukelia sienelės išsitempimą. Pirmosiomis dienomis po veršiavimosi prieskrandžiai dar nebūna prisitaikę prie daug energijos turinčio koncentruoto pašaro. Tai lemia padidėjusią riebiųjų riebalų rūgščių koncentraciją, ph sumažėjimą, kas didina osmosinį slėgį ir skatina vandenį kauptis šliuže. Taip pat padidėja dujų kaupimasis šliuže. CO2 koncentracijos padidėjimas siejamas su padidėjusia trumpųjų grandinių riebalų rūgščių koncentracija, kurios sąlygoja bikarbonatų koncentracijos padidėjimą. Bikarbonatams reaguojant su vandenilio jonais, susidaro CO2. Kita teorija teigia, kad CO2 ir metanas susidaro didžiajame prieskrandyje ir į šliužą patenka per tinklainį ir knygenas. Metano kiekio padidėjimas taip pat susijęs su trumpųjų grandinių riebalų rūgštimis, kurios skatina mikroorganizmų veiklą ir dujų gamybą. 1 pav. (4,17).
Jeigu šliuže nevyksta tinkama dujų difuzija, šliužas greitai prisipildo dujų. Kai karvė yra sveika, egzistuoja balansas tarp dujų gamybos, difuzijos ir transporto šliuže. Sumažėjus šliužo tonusui ir sutrikus šiai pusiausvyrai, dujos ima krauptis šliuže. Vėliau tai lemią šliužo pasislinkimą nuo pilvo ertmės dugno link dorsalinės pilvo ertmės dalies (4, 17).
9 1 pav. Cheminiai junginiai, kurie išsiskiria virškinimo proceso metu ir kurie gali lemti dujų
susikaupimą šliuže. Dujų susikaupimo sukelta šliužo dislokacija gali būti laikina arba nuolatinė (17).
1.1.2 Šliužo dislokacijos rūšys
Šliužo dislokacija skirstoma į dislokaciją į dešinę ir dislokaciją į kairę. Pastaroji pasireiškia žymiai dažniau, nei dislokacija į dešinę. Ketozė taip pat dažniau susijusi su dislokacija į dešinę (2).
Šliužo dislokacija į kairę (ŠDK) apibūdinama kaip šliužo išsiplėtimas ir palindimas tarp kairės pilvo sienos ir didžiojo prieskrandžio. (2 pav.) Jis gali būti dalinis ir pilnas. Šliužo dislokacija į kairę pusę dažniausiai pasireiškia 3 – 6 savaitę po apsiveršiavimo, taip pat dažniau žiemą, spėjama, kad dėl mažesnio karvių aktyvumo ir didesnio apsiveršiavimų skaičiaus (2).
10 2 pav. Šliužo dislokacija į kairę. X – šliužas, R – didysis prieskrandis, O – taukinė, D – dvylikapirštė žarna. (7)
1.1.3 Šliužo dislokacija į dešinę
Šliužo dislokacija į dešinę yra poūmė liga, kuri dažniausiai pasireiškia praėjus kelioms dienoms po veršiavimosi. Pagrindiniai simptomai: anoreksija, viduriavimas, depresija, dehidratacija, sumažėjusi pieno produkcija, skysčių susikaupimas ties dešiniuoju šonkaulių lanku. Šliužo dislokacija į dešinę dažnai pasireškia su šliužo užsisukimu dėl dujų ir skysčių susikaupimo šliuže (9, 10).
Pagrindinė šliužo išsiplėtimo priežastis – prievarčio obstrukcija ir šliužo raumenų atonija. Šliužo užsisukimo požymiai: pilvo diegliai, dešinės pilvo pusės padidėjimas, „metališkas“ perkusijos garsas, išsiplėtęs šliužas gali būti palpuojamas per tiesiąją žarną. Gyvūnui sutrinka kraujo apykaita, pasireiškia silpnumas, kraujas išmatose. Karvės negydomos gaišta per 48 valandas (9).
1.2 Klinikiniai požymiai
Dažniausiai pasireiškiantys klinikiniai požymiai yra apetito sumažėjimas, kartais anoreksija, pieno produkcijos sumažėjimas, įvairaus laipsnio ketozė, timpaniškas auskultacijos garsas ties dislokavusiu šliužu (18).
Esant šliužo dislokacijai į dešinę su užsisukimu, pasireiškia visiška anoreksija, dar greitesniu pieno produkcijos sumažėjimu, greitu simptomų progresavimu. Pasireiškia endotoksemija, tachikardija, silpnumas (11, 17).
Pagrindinis šliužo dislokacijos diagnostikos metodas: auskultacija – perkusija. Būdingas šliužo dislokacijai į kairę požymis yra metališkas skambesys tarp 9 ir 13 šonkaulių 3 pav. (11, 17).
11
Rečiau šliužo skambesys girdimas ties ventraline pilvo dalimi, nuo pilvo kaudalinės dalies iki kairiosios alkūnės, kranialiau ir dorsaliau tinklainio (11).
3 pav. Tipinės „metališko“ skambesio vietos, sergant šliužo dislokacija į kairę (11).
Rektinio tyrimo metu nustatomas dujų pripildytas ar visiškai tuščias didysis prieskrandis, kairysis inkstas ir prieskrandis dislokuojasi medialiau. Šliužą dažniausiai sunku užčiuopti, tačiau, esant pažengusiai šliužo dislokacijai į kairę, galima jausti didžiąją šliužo kreivę. Tačiau tai nelaikoma patikimu diagnostikos metodu (11, 17).
Esant šliužo dislokacijai į dešinę, metališkas skambesys girdimas tarp 10 ir 13 šonkaulių, dešinėje pilvo ertmės pusėje. Skambesys ties 10 šonkauliu dažniausiai reiškia dislokaciją su užsisukimu, o tarp 12 ir 13 šonkaulio girdimą skambesį gali sukelti daug priežasčių. Esant dislokacijai su užsisukimu, dažniausiai nustatoma tachikardija, kas nebūdinga šliužo dislokacijai į dešinę be užsisukimo (17).
12
Šliužą galima tirti ir ultragarsu, šliužas matomas kaip echogeniška pjautuvo formos struktūra, kairės dislokacijos atveju šliužas randamas tarp kairės pilvo sienos ir didžiojo prieskrandžio. Esant šliužo dislokacijai į dešinę, kepenys būna nuslinkusios medialiau nuo dešinės pilvo sienos (8).
1.3 Gydymo metodai
Šliužo dislokacijos gydymas skirstomas į operacinį ir konservatyvų. Konservatyvus gydymas yra pigesnis, mažiau invazyvus, tačiau mažiau efektyvus. Dažniausiai naudojamos nechirurginio gydymo technikos: karvės fiksavimas ir vartymas, vedimas į statų šlaitą, vežimas duobėtu keliu (12).
Vartant karvę, ji fiksuojama dorzalinėje padėtyje ir, padedant 2-3 žmonėms, ji vartoma iš vienos pusės į kitą, pozicija palaikoma nuo 2 iki 5 minučių. Šliužas turėtų iškilti ir sugrįžti į anatominę padėtį. Norint išvengti ligos pasikartojimo, karvė verčiama ant kairio šono, kad didžiojo prieskrandžio sienelė susiliestų su parietaliniu pilvaplėvės paviršiumi. Ši procedūra neatliekama karvėms su šliužo dislokacija į dešinę, nes gali progresuoti į šliužo užsisukimą (11).
Medikamentinis gydymas apima: vidurius laisvinanačius vaistus peroraliai, ruminatorines medžiagas, skrandžio rūgštingumą mažinančias medžiagas, cholinerginius vaistus, kurie didina prieskrandžių motoriką ir skatina turinio evakuaciją. Galima naudoti kalcio preparatus parenteraliai arba po oda, jei karvei yra hipokalcemija.
Karvės, sergančios šliužo dislokacija, turi būti šeriamos kuo dažniau, kad prisipildytų didysis prieskrandis. Padidinamas koncentratų, rūgščių pašarų kiekis, gydomos konkurentinės ligos (ketozė, acidozė, metritas) (11).
1.3.1 Chirurginiai gydymo metodai
Pagrindinis operacijos tikslas – sugrąžinti dislokuotą šliužą į anatominę padėtį. Taip pat svarbu tinkamai jį fiksuoti ir taip išvengti problemos pasikartojimo. Šliužo dislokacijos atstatymo technikos skirstomos į uždaras ir atviras. Atviroms priskiriamos: abomasopeksija, atliekant pjūvį kairės alkiaduobės srityje, omentopeksija, atliekant pjūvį dešiniosios alkiaduobės srityje, abomazopeksija dešiniojoje ventralinėje pilvo srityje, uždaros siūlės abomasopeksija. Uždaroms priskiriamos perkutaninė abomasopeksija, laparoskopinė abomasopeksija (18).
1.3.1.2 Omentopeksija
Omentopeksija atliekama stovinčiam gyvūnui, esant tiek šliužo dislokacijai į kairę, tiek šliužo dislokacijai į dešinę. Ši operacija atliekama su minimalia pagalba, jos metu rankomis atstatomas šliužas. Kadangi ši operacija atliekama stovinčiam gyvūnui, regurgitacijos rizika yra minimali, todėl
13
išvengiama tokių komplikacijų, kaip aspiracinė pneumonija, raumenų – kaulų sistemos ligos, kurios būdingos gyvūną guldant drosaline padėtimi (18).
Pagrindiniai omentopeksijos trūkumai: dažnai neįmanoma apžiūrėti viso šliužo, atstatymas dažnai būna tik dalinis o ne absoliutus, omentopeksijos efektyvumas priklauso nuo įplyšimų taukinėje, kurie būdingi nutukusioms karvėms, taip pat galimi šliužo dislokacijos į kairę pasikartojimai, nepaisant omentopeksijos (18).
Omentopeksijos žingsniai:
1. Atliekant omentopeksiją, fiksuojama karvės galva, arba visa karvė fiksuojama staklėse. Atliekama sedacija trankviliantais.
2. Dešiniosios alkiaduobės srityje nuskutamas kailis, atliekamas operacinio lauko paruošimas. 3. Atliekama paralumbarinė anestezija arba „L“ raidės formos infiltracinė anestezija.
Dažniausiai naudojamas 2 proc. lidokaino tirpalas.
4. Atliekamas 20 cm ilgio pjūvis nuo alkiaduobės vidurio vertikalia kryptimi. Išorinis ir vidinis įstrižiniai (m. obliquus abdominis internus, externus) bei skersiniai (m. transversus abdominalis) pilvo raumenys perpjaunami ir atidalinami.
5. Pilvaplėvė perpjaunama labai atsargiai, kad nebūtų pažeistos pilvo ertmėje esančios struktūros.
6. Atlikus pjūvį, chirurgas įkiša ranką į pilvo ertmę, ranka kišama į užpakalinę pilvo ertmės dalį link žarnų ir kairiosios pilvo sienos, kad būtų galima palpuoti dujų prisipildžiusį šliužą. 7. Naudojant ilgą adatą ir guminę žarnelę, šliužas gali būti praduriamas, išleidžiamos dujos,
taip pagreitinamas šliužo atsistatymas į anatominę padėtį.
8. Šliužas ranka spaudžiamas ventraline kryptimi tol, kol grįžta į anatominę padėtį ir nebėra palpuojamas kairėje pilvo sienos pusėje.
9. Šiuo momentu dvylikapirštė žarna aptinkama ant didžiosios taukinės (Omentum majus) paviršiaus.
10. Taukinė perkeliama skersai pjūvio linijai.
11. Taukinė fiksuojama priekyje prie prievarčio, tikrinama, ar šliužas yra dešinėje pilvo ertmės pusėje.
12. Gauta taukinės raukšlė fiksuojama prie operacinės žaizdos krašto.
13. Užveriama pilvo siena. Siuvant ją, kartu siuvama ir taukinė, siekiant padidinti šliužo stabilumą (18).
Pagrindinis šios operacijos privalumas, kad ji gali būti atliekama vieno žmogaus ir per trumpą laiko tarpą. Jeigu susiformuoja adhezijos, jos turi būti pašalintos, tikintis, kad nesusiformuos šliužo
14
perforacija. Atsiradus perforuojančiai opai ar fistulei, atliekama laparatomija per kairiąją pusę, taisomas šliužo defektas. Taip pat yra tikimybė užteršti pilvaplėvę, perduriant šliužą, norint išleisti iš jo dujas. Taip pat, gležna šliužo sienelė gali būti lengvai pažeista atliekant fiksaciją (18).
1.3.1.2 Abomazopeksija
Transkutaninė abomazopeksija vertinama dėl greito atlikimo, mažo invazyvumo ir nedidelės kainos. Aklo dūrio abomazopeksijos metu karvė yra fiksuojama ir guldoma dorsaline padėtimi (ant nugaros), kad dujų pripildytas šliužas atsirastų dešinėje paramedialinėje srityje. Šliužo padėtis nustatoma auskultacijos ir perkusijos metodais. Atliekant transkutaninę abomazopeksiją, chirurginis laukas paruošiamas minimaliai, pusapskritimio formos adata duriama per pilvo sieną į šliužo sienelę ir atgal per šliužo sienelę į pilvo sieną. Siūlų galai surišami, naudojami neabsorbuojami siūlai. Galima naudoti vieną arba kelias siūles (11).
Galima naudoti dviejų kanalų techniką, kai padaromi du kanalai, einantys per pilvo sieną į šliužą, per juos pravedami siūlai, kurie vėliau yra surišami. Šio metodo šalininkai teigia, jog yra svarbu paimti šliužo turinio mėginį per kanalėlius ir patvirtinti sumažėjusį ph, tačiau tai atliekama retai. Per atsiradusius kanalėlius galima įvertinti šliužo dujų kvapą. Dviejų kanalų technikai atlikti naudojami trokarai 4 pav. (11).
4 pav. Transkutaninei abomazopeksijai atlikti naudojami trokarai ir siūlai (24).
Pagrindiniai transkutaninės abomazopeksijos privalumai yra nedidelė kaina ir greitas procedūros atlikimas. Trūkumai: kartais sunku atrasti šliužą, jo pozicija nenustatoma auskultacijos, perkusijos metodais. Taip pat galima sukelti šliužo ar jo prievarčio obstrukciją, kai dedama apsupanti siūlė. Kai šliužas pritvirtinamas ne anatominėje padėtyje, galimas skysčių nutekėjimas į pilvo ertmę, padidėja peritonito rizika. Peritonitas galimas dėl endogeninio (šliužo turinys) bei egzogeninio (oda, plaukai, aplinkos dalelės) pilvo ertmės užteršimo. Atliekant šią procedūrą, taip
15
gali būti pažeisti kiti organai, galimas flebitas dėl pieno venos pažeidimo. Atliekant abomazopeksiją, naudojant dviejų kanalų techniką, pastebėjus problemą, reikia kuo greičiau pašalinti siūlus, taip pat svarbu nepalikti siūlų per ilgai (daugiau nei 14 dienų) (11).
Atliekant transkutaninę abomazopeksiją, galimos ūmios komplikacijos. Dažnai fiksuojamas ne šliužas, o didysis prieskrandis, akloji žarna, proksimalinė gaubtinės žarnos dalis. Dauguma šių komplikacijų baigiasi gyvūno gaišimu, net kai atliekama laparotomija ir bandoma ištaisyti defektą. Todėl šių procedūrų nerekomenduojama skirti labai vertingoms pienininės karvėms. Kita vertus, atliekant operaciją patyrusiam specialistui, transkutaninė šliužo fiksacija yra greitas ir pigus būdas, gydant penimus galvijus.
Karvėms, sergančioms šliužo dislokacija į kairę, kurioms buvo atlikta transkutaninė šliužo fiksacija, apetitas pagerėja ir produkcija atsistato praėjus 48– 72 valandoms po operacijos. Šiuo laikotarpiu didžiausia ir komplikacijų, tokių kaip peritonitas, rizika. Jei šiuo laikotarpiu prireikia laparotomijos, prognozė dažniausiai būna bloga (11).
1.4 Biocheminių kraujo rodiklių pokyčiai po šliužo dislokacijos į kairę
operacijos
Šliužo dislokacija į dešinę yra metabolinė ir organinė karvių liga, dažniau pasitaikanti labai pieningoms karvėms. Vienas iš šios ligos rizikos faktorių – žemas betahidroksibutiratų (BHB) kiekis. Šliužo dislokacijos patogenezė susijusi su kalcio trūkumu racione. Visoms sergančioms karvėms būdingas kepenų fermento AST padidėjimas. Dėl šios ligos padidėja metrito ir ketozės rizika (26).
Pagal Lietuvos gyvulininkystės ūkiuose 2007–2014 m. atliktą tyrimą karvėms, sergančioms šliužo dislokacija į kairę pusę, būdingas betahidroksibutiratų koncentracijos padidėjimas, lyginant su sveikomis karvėmis (sergančių vidutinis BHB kiekis yra 1,16 mmol/l, sveikų – 0,8 mmol/l). Po ŠDK operacijos stebimas BHB kiekio sumažėjimas. Betahidroksibutiratai rodo, kad vyksta riebalų oksidacija kepenyse. Ketoniniai kūnai (acetoacetatas, acetonas, BHB) yra viduriniai riebalų rūgščių skilimo produktai. Padidėjus neesterifikuotų riebalų rūgščių (NEFA) kiekiui, kepenys nebepajėgia perdirbti riebalų rūgščių, todėl padidėja ketoninių kūnų gamyba. Ketoniniai kūnai gali būti naudojami kaip alternatyvus energijos šaltinis raumenims, tuo metu gliukozė naudojama pieno gamybai (26).
Padidėjęs asparatataminotransferazės (AST) kiekis tai pat būdingas karvėms, kurios serga šliužo dislokacija į kairę pusę. Operacijos metu nustatytas AST kiekis 158 UI/L yra didesnis nei sveikų karvių 86,9 UI/L. Po chirurginio gydymo AST kiekis palaipsniui mažėja, kol 21 dieną po
16
operacijos susilygina su sveikų karvių rodikliu (sergančių 84 UI/L, sveikų 87 UI/L). Metabolinis disbalansas turi neigiamą poveikį pieninių karvių kepenų funkcijai. Padidėjęs ALP ir AST kiekis susijęs su kepenų nepakankamumu dėl lipidozės, endotoksemijos, hepatocitų pažeidimo.
Asparatoaminotransferazė yra fermentas, kurio kiekis kraujo serume padidėja, esat ląstelių pažeidimui, ji taip pat naudojama kaip indikatorius, rodantis kepenų lipidozę. Nors yra nustatytas ryšys tarp padidėjusio AST kiekio ir šliužo dislokacijos į kairę pusę, tai yra nepatikimas diagnostinis kriterijus dėl mažo specifiškumo ir jautrumo (26).
Karvėms, sergančioms šliužo dislokacija į kairę, būdinga sumažėjusi kalcio koncentracija, palyginti su sveikomis karvėmis (sergančios 2,09 mmol/l, sveikos 2,73 mmol/l). Nors yra didelis skirtumas tarp sveikų ir sergančių karvių kalcio koncentracijų, magnio, fosforo koncentracijos nėra susietos su šliužo dislokacija į kairę pusę. Pogimdyminė hipokalcemija yra vienas iš rizikos faktorių susirgti šliužo dislokacija į kairę. Kalcio koncentracijos sumažėjimas paprastai pasireiškia prieš atsirandant ligos klinikiniams simptomams. Periodo po atvedimo metu, kalcio poreikis padidėja, todėl naudinga matuoti jo koncentraciją pirmą savaitę po apsiveršiavimo, kitu laiku kalcio koncentraciją matuoti nėra naudinga. Esant mažai kalcio koncentracijai kraujo serume, padidėja karvės gaišimo rizika pirmoje laktacijos pusėje (26).
Karvėms, sergančioms šliužo dislokacija į kairę, būdingas gliukozės koncentracijos sumažėjimas, lyginant su sveikomis karvėmis (sergančios 2,27 mmol/l, sveikos 2,6 mmol/l). 7 dieną po operacijos gliukozės koncentracija kraujo serume susilygino (2,65 mmol/l) su kontroline grupe (sveikomis karvėmis), o 14 dieną po operacijos pralenkė (2,89 mmol/l) kontrolinės grupės gliukozės koncentracijas. Statistiškai patikimas skirtumas tarp koncentracijų išliko ir 21 dieną po operacijos (sergančių 2,99 mmo/l, sveikų – 2,67 mmo/l). Sumažėjusi gliukozės koncentracija taip pat gali būti neigiamo energijos balanso indikatorius, kai sumažėja pašaro ėdamumas (26).
Zadnik (2003) El-Attar et al. (2007) Holtenius et al. (1998; 2000) teigia, kad padidėjusi gliukozės koncentracija, karvėms sergančioms šliužo dislokacija į kairę, yra šliužo judrumo sumažėjimo rezultatas, esant didelei gliukozės ir insulino koncentracijai. Kita vertus, Van Winden et al. nustatė žemas gliukozės ir insulino koncentracijas karvėms, kurioms šliužo dislokacija į kairę išsivystė po 2 dienų. Kaip šliužo dislokacija į kairę lemia hiperglikemiją, yra nežinoma. Gliukozė yra pirminis energijos šaltinis, reikalingas vidaus organų funkcijai palaikyti, vaisiaus augimui, pieno gamybai. Gliukozės koncentracija reguliuojama homeostazės proceso metu. Nors gliukozė yra pagrindinis medžiagų apykaitos elementas, ji nelaikoma patikimu bandos sveikatingumo indikatoriumi (35).
17
Padidėjusi gliukozės koncentracija gali būti siejama ir su padidėjusiu stresu pooperaciniu laikotarpiu, kai dėl simpatinės nervų sistemos dirginimo padidėja kachetolaminų išskyrimas. 2005 metais buvo atliktas tyrimas, kai 6 hipoglikeminėms ir 12 normoglikeminių karvių buvo atliktas operacinis gydymas. Nustatytas gliukozės koncentracijos padidėjimas abiejose tiriamosiose grupėse (36).
2016 metais atlikto tyrimo metu buvo atlikti 12 šliužo dislokacija į kairę pusę sergančių karvių biocheminiai kraujo tyrimai. Lyginant su sveikais gyvūnais, sergančioms šliužo dislokacija karvėms nustatyta sumažėjusi serumo albuminų, globulinų, kalcio koncentracija ir ženkliai padidėjusi amilazės, gliukozės, urėjos, kreatinino, AST koncentracija (21).
Albuminų koncentracijos sumažėjimas siejamas su sumažėjusia serumo baltymų koncentracija, kuri gali būti susijusi su sumažėjusiu pašaro ėdamumu ir sumažėjusia albuminų sinteze kepenyse (21).
Gama – gliutamotranferazė (GGT) yra prie ląstelių membranų prisitvirtinantis baltymas, randamas organuose, kurių pagrindinė funkcija – sekrecija ir rezorbcija. Kraujo serume gama – gliutamotranferazė yra vienas pagrindinių kepenų ligų indikatorių karvėms. GGT yra labiau specifinis kepenų rodiklis, nei AST, tačiau, esant kepenų lipidozei, GGT koncentracija taip stipriai nepakyla kaip AST koncentracija (26).
Alaninaminotranferazė (ALT) – fermentas, randamas skeleto širdies raumenyse, kepenyse, inkstuose. Jo kiekis padidėja esant ląstelių pažeidimui, taip pat esant kepenų lipidozei, kepenų funkcijos nepakankamumui (40).
Šarminė fosfatazė (ALP) yra nespecifinis fermentas, dažniausiai randamas kepenyse, kauluose, leukocituose, placentoje ir pieno liaukose. Jos padidėjimas siejamas su kepenų pažeidimais, cholestaze, lipidoze (40).
Geležies trūkumas yra viena pagrindinių anemijos priežasčių. Dažniausia jo priežastis – trūkumas pašare. Kita priežastis – lėtinis kraujavimas virškinamajame trakte dėl šliužo opų, kraujasiurbių parazitų, hemoraginių ligų, prastos pašarų kokybės. Per didelis geležies kiekis sukelia apsinuodijimą, kuris gali baigtis gyvulio gaišimu (28,29).
Fosforas kartu su kalciu dalyvauja kaulų augime, jis yra reikalingas didžiojo prieskrandžio mikroorganizmams, kurie fermento fitazės pagalba sugeba fitatus paversti fosforu. Karvėms, sergančioms šliužo dislokacija, pasireiškia fosforo homeostazės sutrikimas. Randama hipofosfatemija siejama su sumažėjusiu pašaro ėdamumu, kepenų pažeidimais. Fosforo apykaita yra stipriai susijusi su kalcio apykaita, trūkstant fosforo, gali pasireikšti gulinčios karvės sindromas (30).
18
Magnis yra kalcio antagonistas, jo trūkumas sustiprina kalcio poveikį. Trūkstant magnio, sumažėja cholinesterazės aktyvumas, dėl ko pailgėja neuromediatoriaus acetilcholino veikimas. Tai sukelia tetaniją, traukulius. (30)
Kalis, kurio yra daug gausiai patręštose ganyklose, stabdo magnio rezorbciją didžiajame prieskrandyje. Magnio neįsisavinimo priežastis gali būti ir magnio trūkumas žolėje. Karvėms, sergančioms šliužo dislokacija, nenustatyta magnio koncentracijos pokyčių, lyginant su sveikomis karvėmis (20, 32).
Sumažėjusi kalcio koncentracija kraujo serume yra vienas iš šliužo dislokacijos rizikos veiksnių. Trūkstant kalcio, sumažėja šliužo judrumas, be to, pastebėta, kad karvės, sirgusios pogimdymine pareze, dažniau serga ir šliužo dislokacija (21).
1.5 Morfologinių kraujo tyrimų pokyčiai karvėms, sergančioms šliužo
dislokacija
2011 metais atlikto tyrimo metu buvo tiriamos 25 holšteinų veislės ir jų mišrūnų karvės, kurioms buvo nustatyta šliužo dislokacija į kairę. Buvo atlikti klinikini tyrimai, morfologiniai ir biocheminiai kraujo tyrimai. Tyrimo metu buvo nustatyta padidėjusi hemoglobino, hematokrito, leukocitų, neutrofilų koncentracija. Padidėjusi hematokrito bei hemoglobino koncentracija susijusi su skysčių netekimu, dehidratacija ir dėl to padidėjusiu kraujo klampumu. Manoma, kad pagrindinė dehidratacijos ir kraujo klampumo padidėjimo priežastis yra skysčių susilaikymas dislokavusiame ir suspaustame šliuže, iš kurio skysčiai nebegali nutekėti į dvylikapirštę žarną. Leukocitozė ir neutrofilija gali reikšti imuninį atsaką, esant endotoksemijai ir abomazitui, kuris dažnai pasireiškia kartu su šliužo dislokacija (20).
Trombocitai yra bebranduoliai ląstelių fragmentai svarbūs kraujo krešėjimo mechanizmuose. Galvijams trombocitų pokyčiai dažnai yra paveldimi, tai pat stebimas jų skaičiaus pakitimas organizme, esant infekcijai. Trombocitų skaičiaus pokyčiai organizme sukelia krešėjimo sutrikimus (33).
1.6 Klinikinių parametrų pokyčiai karvėms, sergančioms šliužo dislokacija
To paties tyrimo metu buvo matuojamas širdies susitraukimų dažnis, kvėpavimo dažnis, kūno temperatūra, prieskrandžių susitraukimų dažnis. Buvo nustatytas nedidelis temperatūros pakilimas, širdies susitraukimų dažnio padidėjimas, kvėpavimo dažnio padidėjimas, prieskrandžio susitraukimų dažnio sumažėjimas. (1 lent.) Didžiojo prieskrandžio veiklos sutrikimai siejami su hipokalcemija, kuri dažnai pasireiškia kartu su šliužo dislokacija. Klinikinių tyrimų metu taip pat
19
pastebėtas apetito sumažėjimas, pieno produkcijos sumažėjimas, skystos išmatos, kairės pusės pilvo sienos išsiplėtimas (20).
Grupė Kontrolė ŠDK
Kūno temperatūra °C 38,34 39,1
Širdies susitraukimų dažnis k/min 66,8 76,3
Kvėpavimo dažnis k/min 19,2 29,9
Didžiojo prieskrandžio
susitraukimai k/min 3/2 min 2/2 min
1 lent. Klinikinių rodiklių pokyčiai karvėms, sergant šliužo dislokacija į kairę (21)
Kitas 2016 metasi atliktas tyrimas rodo priešingas išvadas: sergant šliužo dislokacija į kairę, širdies susitraukimų dažnis ir kvėpavimo dažnis nekinta. Tačiau sumažėja pašaro ėdamumas, krenta pieno produkcija (21).
1.6.1 Kvėpavimo dažnis
Pasak Roserberg, normalus karvių kvėpavimo dažnis yra 15 – 35 įkvėpimai per minutę. Kvėpavimo dažnis gali padidėti sergant acidoze, esant aukštai aplinkos temperatūrai, dideliam santykiniam oro drėgniui. Kvėpavimo dažnis dažnėja taip pat sergant pneumonija, esant skausmui krūtinės srityje, diafragmoje, priekinėje pilvo ertmės dalyje. Kvėpavimo dažnio padidėjimas taip pat vienas iš geriausių rodiklių, parodančių streso lygį (11, 34).
1.6.2 Širdies susitraukimų dažnis
Normalus galvijų širdies susitraukimų dažnis yra 60– 84 kartai per minutę. Tachikardija (padidėjęs širdies susitraukimų dažnis) nustatomas, esant nemažai daliai susirgimų. Tachikardija gali būti išsigandusiems, sergantiems infekcinėmis, metabolinėmis, navikinėmis, toksinėmis ligomis. Tachikardija taip pat yra vienas iš pagrindinių indikatorių, kad gyvūnas jaučia skausmą. Bradikardija retai pasitaiko galvijams. Ji randama esant hipofizės abscesams, botulizmui, N. Vagus pažeidimui (11).
1.6.3 Atrajojimas
Atrajojimas yra svarbus virškinimo procesas karvėms. Grubūs pašarai didžiajame prieskrandyje stimuliuoja atrajojimą. Karvės atrajoja trečdalį paros laiko, daugiausiai naktį, kas vidutiniškai sudaro 450 – 550 minučių per parą. Ryškus atrajojimo sumažėjimas parodo, kad karvė patiria stresą ar pasireiškia tam tikras susirgimas. Atrajojimo trukmės sutrumpėjimas gali priklausyti ir nuo raciono sudėties, jo kokybės, karvių grupių kaitos, hierarchinių kovų bandoje. Karvės pačios kontroliuoja atrajojimo trukmę, todėl, pasireiškus stresui, skausmui, atrajojimo trukmė sumažėja.
20
Atrajojimo pokyčiai paprastai pastebimi 12 valandų anksčiau nei pasireiškia tradiciniai susirgimo klinikiniai požymiai: pakilusi kūno temperatūra, sumažėjęs pašaro ėdamumas, sumažėjusi pieno produkcija. Nustatyti dažniausi atrajojimo nuokrypiai, esant šioms būklėms: veršiavimasis ( 255 min /d), mastitas (63 min /d), ruja (75 min /d). Atrajojimas taip pat yra vienas iš indikatorių, kad karvė serga šliužo dislokacija. Tyrimo duomenimis, atrajojimas po omentopeksijos per dešinę pusę atsistato jau po pirmos paros. 2016 metais atliktas tyrimas rodo, kad 98 % karvių, kurioms buvos sumažėjęs atrajojimas, sirgo šliužo dislokacija (38, 39). 2015 metais atlikto tyrimo duomenimis atrajojimo sumažėjimas pastebimas 5 dienomis anksčiau nei pasireiškia šliužo dislokacijos klinikiniai požymiai. Atrajojimo laiko sutrumpėjimas šliužo dislokacija sergančioms karvėms aiškinamas šliužo išsiplėtimu, sumažėjusiu didžiojo prieskrandžio prisipildymu, sumažėjusiu apetitu bei diskomfortu ilgai gulint (9).
1.6.4 Kūno temperatūra
Kūno temperatūra nukrenta sergant hipokalcemija, esant dideliam aplinkos temperatūros sumažėjimui, taip pat hipovoleminio, septinio šoko metu. Kūno temperatūros pakilimas gali būti endogeninis ir egzogeninis. Egzogeninę hipertermiją sukelia aplinkos sąlygos (saulės smūgis, karštis), endogeninę – uždegiminis atsakas organizme, pvz.: peritonitas. Karščiavimas gali būti intermituojantis (temperatūra pakyla ir nusileidžia iki normos), tęstinis (nekinta), remituojantis (pakyla ir nusileidžia, tačiau ne iki normos) (11).
1.7 Eksperimentinis daviklis
Eksperimentinis daviklis sukurtas 2018 metais Kauno technologijos universitete, biomedicininės inžinerijos institute kaip bakalauro baigiamasis projektas. Prietaisas yra nešiojamas ir neinvazinis, pritaikytas dirbti lauko – ūkio sąlygomis. Prietaisas veikia ilgą laiką ir nuolatos registruoja duomenis, skaičiuoja gyvulio širdies susitraukimų dažnį, kvėpavimo dažnį, užrašo kardiogramą (37). 5 pav.
Prietaisą sudaro diržas, kuriame yra išdėstyti davikliai, signalų registravimo sistema ir baterija, kuri taip pat yra pritvirtinta ant diržo. Duomenys įrašomi į laikmeną. Prietaisas darbo
režimu gali veikti 24 valandas (37).
21
Kvėpavimo dažnio nustatymui naudojamas pjezoelektrinis jutiklis, kuris matuoja karvės krūtinės ląstos susitraukimus. Širdies susitraukimų dažnis nustatomas, panaudojant elektrokardiografinius signalus. Daviklis aptinka elektrokardiogramoje R – R intervalus, iš kurių nustatomas širdies susitraukimų dažnis. Šie signalai registruojami, panaudojus pagrindo – viršūnės sistemos I atvadą (angl. base – apex lead). Elektrodai dedami vienoje linijoje kairėje gyvulio kūno pusėje pagal širdies ašį. Gauti duomenys algoritmų pagalba analizuojami programoje „Matlab“, kuri pateikia rezultatų vidurkius bei nubraižo rodiklių kitimo grafiką (37).
Eksperimentinis daviklis buvo išbandytas naudojant „TechPatient CARDIO“ EKG signalų simuliatorių. Simuliatoriuje nustatytas širdies susitraukimių dažnis 60 k/min. Panaudojant užregistruotus signalus, širdies susitraukimų dažnis nustatytas sukurto „Matlab“ algoritmo pagalba. ŠSD nustatymo santykinė paklaida, kai simuliuotas signalas užregistruotas suprojektuotu eksperimentiniu davikliu, neviršijo 2 proc. Tai sudaro maždaug 1 k/min paklaidą, kai matuojamas 60 k/min širdies susitraukimų dažnis (37).
Kvėpavimo dažnio daviklio paklaida nebuvo tirta laboratorijoje, nes nėra kvėpavimo dažnio simuliatoriaus. Daviklis buvo išbandytas lauko sąlygomis. Lietuvos šėmųjų veislės karvei 3 valandas buvo registruojamas širdies susitraukimų dažnis, kvėpavimo dažnis, užrašoma elektrokardiograma. Šie rodikliai taip pat kas valandą buvo matuojami auskultaciniu metodu, panaudojus fonendoskopą. Momentiškai nustatyti rodikliai mažai skyrėsi nuo nustatytų eksperimentiniu davikliu (37).
6, 7 pav. Eksperimento metu išmatuotas kvėpavimo dažnis ir širdies susitraukimų dažnis
0 2 4 6 8 10 12 14 16 18 10 20 30 K D , k /m in Laikas, min 0 2 4 6 8 10 12 14 16 18 70 75 80 85 Š S D , k /m in Laikas, min
22
2. METODIKA IR DARBO VIETA
Matavimų ir tyrimų duomenys buvo rinkti nuo 2018 metų rugsėjo mėn. iki 2019 metų gruodžio mėnesio. Duomenys buvo renkami LSMU VA Stambių gyvūnų klinikoje ir žemės ūkio bendrovėje. Karvės ūkiuose laikomos besaičiu būdu karvidėje, šeriamos viso raciono pašarų mišiniais (TMR) visus metus, pašarai subalansuoti pagal norimą produktyvumą ir karvių fiziologines funkcijas. Pašarų mišinio sudėtis: 30 proc. kukurūzų siloso, 10 proc. žolės siloso, 4 proc. šieno ir 50 proc. koncentruotų pašarų (rapsų, kukurūzų, kviečių). Šeriama 2 kartus per parą. Ūkiuose laikomos karvės: holšteinai ir holšteinų mišrūnės. Melžiama 2 kartus per dieną. Vidutinė pieno produkcija – 35 kg per parą.
Po kiekvienos operacijos gyvūnui buvo uždedamas eksperimentinis daviklis, praėjus 12 valandų, buvo imamas kraujas morfologiniams ir biocheminiams kraujo tyrimams (iš v. coccygea), po operacijos praėjus 12 valandų, užfiksuojami 12 valandų atrajojimo duomenys, naudojantis sistema „SCR“, matuojama kūno temperatūra. Eksperimentiniu davikliu išmatuoti fiziologiniai rodikliai: širdies susitraukimų dažnis, kvėpavimo dažnis. Atrajojimo duomenys buvo renkami tik žemės ūkio bendrovėje, nes joje yra atrajojimų stebėsenos sistema „SCR“. Bendrovėje ant kiekvienos karvės kaklo yra daviklis, kuris nustato gromuliavimų skaičių, visą parą siunčia duomenis į kompiuterinę sistemą, kuri apdoroja duomenis ir nustato atrajojimo laiką. Duomenys pateikiami grafiškai kompiuteryje arba mobilioje programėlėje. Kraujo tyrimai buvo atlikti LSMU VA Stambių gyvūnų klinikos diagnostinėje laboratorijoje aparatu „Rx Daytona“. Tirti kraujo biocheminiai rodikliai: gliukozė (Glu), betahidroksibutiratai (BHB), albuminai (Alb), kalcis (Ca), fosforas (Phos), magnis (Mg), šarminė fosfatazė (ALP), asparagininė transaminazė (AST), gama – gliutamotranferzė (GGT), alaninaminotranferazė (ALT). Morfologiniai kraujo rodikliai (Leukocitai (WBC), eritrocitai (RBC), hemoglobinas (HMG), hematokritas (HCT), trombocitai (PLT)) tirti tik omentopeksijos metodu operuotoms karvės ir 3 karvėms transkutaninės fiksacijos grupėje, nes žemės ūkio bendrovėje šių tyrimų atlikti nėra galimybių. Tyrimo metu buvo lyginami fiziologiniai rodikliai, kraujo biocheminiai ir morfologiniai rodikliai tarp 2 karvių grupių: omentopeksijos (karvėms, kurioms operacinis gydymas taikytas omentopeksijos metodu) ir transkutaninės fiksacijos (karvėms, kurioms operacinis gydymas taikytas transkutaninės abomazopeksijos metodu), ieškoma koreliacijų tarp išmatuotų rodiklių. 2 lent.
2.1 Šliužo dislokacijos į kairę chirurginiai gydymo metodai
Perkutaninė abomazopeksija buvo atlikta 9 karvėms. Pirmiausiai karvė narkotizuojama. Į raumenis sušvirkščiama 1 ml /100 kg ksilazino (Xylazine 2 proc., ksilazino hidrochloridas, inj. tirp., išlauka – 0 parų). Karvės kojos surišamos, guldoma ant dešiniojo šono ir verčiama aplink savo
23
ašį į kairę pusę, paspaudant įtariamą šliužo dislokacijos vietą iš apačios į viršų. Kontroliuojant auskultacijos – perkusijos metodu, šliužas atstatomas į anatominę padėtį, timpaniškas garsas turi būti operacinio lauko centre. Šliužas fiksuojamas, naudojant trokarus 10-15 cm nuo krūtinkaulio kardinės kremzlės (cartilago xipoidea) ir 5 – 7 cm į dešinę nuo vidurio linijos (linea alba). Paruošiamas operacinis laukas, patraukiama oda ir priglaudus trokarą prie pilvo sienos, ji ir šliužas praduriama staigiu judesiu. Trokaras pravalomas mandrenu, iš trokaro išteka skysčiai ir dujos. Nuėmus fiksavimo rankeną ir mandreną, per trokarą į šliužo ertmę įvedamas siūlas. Ištraukiamas trokaras, siūlas fiksuojamas adatkočiu. Analogiškai atliekamas antrasis dūris. Siūlų galai surišami mazgine siūle per specialų laikiklį. Karvė paguldoma ant krūtinkaulio.
Omentopeksija per dešinę pusę atlikta 9 karvėms. Pirmiausiai steriliai paruošiamas operacinis laukas (nuskutami plaukai, aseptizuojama spiritu), atliekama anestezija: po 1, 2 ir 4 juosmens slankstelių skersinėmis ataugomis suleidžiama po 15 ml 2 proc. prokaino hidrochlorido, atliekama pjūvio vietos infiltracinė anestezija 2 proc. prokaino hidrochlorido tirpalu. Atliekamas pjūvis 3 – 5 cm žemiau juosmens slankstelių. Pjaunama per: odą, poodį, išorinį ir vidinį įstrižinį pilvo raumenis (m. obliquus abdominis internus, externus), skersinį pilvo raumenį (m. transversus abdominalis), perkerpama pilvaplėvė. Sterilia adata ir žarnele šliužas praduriamas ir išleidžiamos dujos. Šliužas fiksuojamas, ištraukus taukinę, esančią šliužo ir dvylikapirštės žarnos (duodenum) susijungimo vietoje, taukinė persiuvama neabsorbuojamais siūlais. Atliekamas papildomas 5 cm ilgio pjūvis apie 15 cm nuo kelio klostės, per jį pritraukiamas šliužas ir prisiuvama. Operacinė žaizda siuvama 2 aukštais: pilvaplėvė su skersiniu (m. transversus abdominis) ir vidiniu įstrižiniu pilvo raumeniu (m. obliquus abdominis internus) ištisine siūle, oda su poodžiu ir išoriniu skersiniu pilvo raumeniu (m. obliquus abdominis externus) mazgine siūle.
2.2 Tyrimo grupių sudarymas
Tyrimo metu tirtos 18 karvių, kurioms buvo diagnozuota šliužo dislokacija į kairę pusę. Diagnozė nustatyta atrajojimų stebėsenos sistemoje, pastebėjus sumažėjusį atrajojimą (žemės ūkio bendrovėje) ir atlikus klinikinį tyrimą su šliužo auskultacija ir perkusija. Įvertinus karvės būklę, produktyvumą, laktacijų skaičių, pasirinktas chirurginis gydymo metodas. Buvo sudarytos dvi tiriamosios grupės pagal gydymo metodo pasirinkimą: omentopeksijos (9 karvės) ir transkutaninės šliužo fiksacijos (9 karvės). 8 pav.
24 8 pav. Tyrimo schema
2.3 Eksperimentinio specialiojo daviklio uždėjimas
Po kraujo ėmimo buvo dedamas eksperimentinis specialus daviklis. Pirmiausiai buvo paruošiama gyvulio kūno vieta, ant kurios bus dedamas daviklis. Ties elektrodų prisiglaudimo vietomis oda buvo nuvaloma salicilo spiritu. Tai buvo daroma, siekiant pašalinti nešvarumus, riebalus, kurie gali veikti rezultatus.
Atlikus valymą, buvos dedamas daviklis. Daviklis dedamas taip, kad elektrodai išsidėstytų kairėje kūno pusėje. Neigiamas elektrodas dedamas kairėje gyvūno pusėje už mentės kaudalinės dalies, teigiamas elektrodas dedamas kairėje kūno pusėje ties pažastimi ar krūtinkauliu, žemės elektrodas dedamas kairėje kūno pusėje kiek žemiau gogo srities. Žemės elektrodas gali būti dedamas bet kurioje kūno vietoje, tačiau, žinant diržo konfigūraciją, pasirinkta gogo sritis. Visi šie elektrodai yra sumontuoti ant diržo ir sudaro liniją. 9 pav.
Šliužo dislokacija į kairę (n = 18)
Omentopeksijos grupė (n = 9) Transkutaninės abomazopeksijos
grupė (n = 9) Po operacijos uždedamas daviklis (fiksuojama ŠSD, KD). Po operacijos uždedamas daviklis (fiksuojama ŠSD, KD). Po 12 valandų matuojama kūno temperatūra, imamas
kraujas morfologiniams, biocheminiams rodikliams
nustatyti.
Po 12 valandų matuojama kūno temperatūra, imamas kraujas morfologiniams, biocheminiams
rodikliams nustatyti, užfiksuojama 12 valandų
25 9 pav. Eksperimentinis daviklis
Po elektrodais užpilama ultragarso gelio (apie 5 ml), kuris turi sumažinti oro tarpus, pagerinti signalo sklidimą, kas gali lemti tyrimo rezultatus. Naudoti geliai: „Parker signa gel“; „DERMA-JEL“. Ultragarso geliai pasirinkti dėl jų savybės nenudžiūti per 12 valandų, tiek laiko, kiek ir trunka matavimas.
Po gelio užpylimo diržas įtempiamas. Įtempimas turi būti gan didelis, nes, per mažai įtempus diržą, gaunama didelė kvėpavimo dažnio registravimo paklaida. Negalima diržo ir pertempti, nes tada lūžta registratoriaus pjezoelektrinė plokštelė.
Paskutinis etapas – prietaiso įjungimas. Eksperimentinio prietaiso konsolėje yra jungiklis ir trys signalinės lemputės: registravimo, neužtikrinto kontakto ir klaidos. Prietaisas įjungiamas pakeitus jungiklio padėtį į „on“. Teisingai uždėjus daviklį, užsidega mirksinti žalia lemputė, ji rodo, kad prietaisas veikia ir registruoja kvėpavimo dažnį ir širdies susitraukimų dažnį. Užsidegusi geltona lemputė rodo, kad tarp elektrodo(ų) ir gyvūno kūno nėra tinkamo kontakto. Raudona lemputė dega, esant prietaiso gedimui ar išsikrovus baterijai.
Po 12 valandų registravimo prietaisas išjungiamas, jungiklio padėtis pakeičiama į „off“. Duomenys automatiškai įrašomi laikmenoje.
2.4 Duomenų apdorojimas
Fiziologinių rodiklių duomenys apdorojami matematinėje programoje „Matlab“. Duomenų analizė atlikta programomis: „Microsoft Excell“ ; „SPSS“. Apskaičiuoti rodikliai: patikimumas, koreliacijos koeficientas, standartinis nuokrypis, Stjudento kriterijus, aritmetinis vidurkis.
26
Statistiškai patikimos (p > 0,05) koreliacijos rastos tarp šių rodiklių: kvėpavimo dažnio vidurkio ir RBC, gliukozės, šarminės fosfatazės, ALT; širdies susitraukimų dažnio ir šarminės fosfatazės; atrajojimo ir gliukozės bei ALT. Pagal Stjudento kriterijų, statistiškai reikšmingi tyrimo grupių rodiklių vidurkiai buvo eritrocitų skaičius (RBC) ir hemoglobino (HGB) koncentracija kraujyje.
Moksliniai tyrimai atlikti, laikantis 2012-10-03 „Lietuvos Respublikos Gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymu“ Nr. XI-2271 (Valstybės žinios, 2012-10-20, Nr. 122-6126) bei poįstatyminių aktų – LR Valstybinės veterinarinės tarnybos įsakymu: „Dėl gyvūnų, skirtų eksperimentiniams ir kitiems mokslo tikslams, laikymo, priežiūros ir naudojimo reikalavimų patvirtinimo“ (2008-12-18, Nr. B1-639).
Tyrime vadovautasi šiomis tirtųjų rodiklių fiziologinėmis normomis:
Parametras AST Ca BHB
Kūno
temperatūra RBC
Norma 53 – 162 U/L
2 – 2,8
mmol/l iki 1 mmol/l 38.3 – 39.4 °C
5 – 10
10^12/L
Parametras Glu ALT ALK PHOS Magnis Geležis
Norma
2,5 – 3,5
mmol/l 5– 18 U/L 23-78 U/L
0,62 – 1,19 mmol/l
14 – 28 umol/l
Parametras HTC PLT HGB LEU Alb
Norma 23,1 – 31,7 %
100 – 800
10^9/L 8 – 150 g/l 4 –12 10^9/L 25 – 38 G/L
Parametras Fosforas GGT KD vid. ŠSD vid. Atrajojimas
Norma 1.8 – 2.5 mmol/l 6 – 17.4 U/L 15 – 35 k/min 60 – 84 k/min 450 – 550 min/parą 2 lent. Fiziologinių, kraujo morfologinių ir biocheminių rodiklių normos.
Latimer KS, Duncan & Prasse’s Veterinary Laboratory Medicine: Clinical Pathology, 5th Ed., Wiley-Blackwell, 2011; Thomas J. Divers, Simon F. Peek Rebhuns Diseases of dairy cattle, 2008, pl 18.
27
3. TYRIMŲ REZULTATAI
Parametras Temperatūra °C KD vid. k/min ŠSD vid. k/ min Atrajojimas min/ parą Vidurkis 38,88 31,17 78,64 152,13 Standartinis nuokrypis 0,33 4,59 12,87 112,36 Vidurkio paklaida 0,08 1,08 3,03 39,73 Omentopeksijos vidurkis 38,87 32,22 76,94 – Standartinis nuokrypis 0,26 5,24 14,25 – Transkutaninės fiksacijos vidurkis 38,89 30,11 80,33 152,13 Standartinis nuokrypis 0,40 3,86 11,93 112,36
3 lent. Išmatuoti fiziologiniai rodikliai ir jų patikimumas
Parametras RBC 10^12/l HTC % LEU 10^9/L HGB g/l PLT 10^9/L Vidurkis 7,81 31,51 9,94 102,50 232,33 Standartinis nuokrypis 1,21 3,58 6,41 17,40 164,19 Vidurkio paklaida 0,36 1,13 1,93 5,02 47,40 Omentopeksijos vidurkis 8,24 32,64 8,97 107,11 212,00 Standartinis nuokrypis 0,76 3,59 3,05 17,87 72,19
Transkutaninės fiksacijos vidurkis 6,65 28,88 12,52 88,67 293,33
Standartinis nuokrypis 1,59 2,04 12,61 2,31 346,38
4 lent. Nustatyti kraujo morfologiniai rodikliai ir jų patikimumas
Parametras AST U/L Alb G/L BHB mmol/l Glu mmol/l ALT U/L
Standartinis nuokrypis 11,11 5,07 0,35 0,73 8,96 Vidurkio paklaida 1,64 1,19 0,08 0,18 3,17 Omentopeksija 124,11 25,95 0,99 3,72 3,54 Standartinis nuokrypis 35,75 4,00 0,33 0,75 0,51 Transkutaninė fiksacija 93,78 24,00 0,71 3,39 18,00 Standartinis nuokrypis 44,46 6,03 0,32 0,71 8,96 Parametras ALK PHOS U/L Magnis
mmol/l Geležis umol/l
Fosforas mmol/l GGT U/L Standartinis nuokrypis 14,29 0,29 12,11 0,43 5,46 Vidurkio paklaida 5,05 0,07 2,86 0,10 1,29 Omentopeksija 0,69 0,90 15,47 1,42 19,23 Standartinis nuokrypis 2,22 0,34 4,99 0,48 2,84 Transkutaninė fiksacija 39,13 0,75 21,94 1,48 12,19 Standartinis nuokrypis 14,29 0,22 16,23 0,41 5,24
28
3.1 Omentopeksijos ir transkutaninės šliužo fiksacijos palyginimas
10 pav. Kvėpavimo dažnio vidurkis tiriamosiose grupėse
*Latimer KS, Duncan & Prasse’s Veterinary Laboratory Medicine: Clinical
Pathology, 5th Ed., Wiley-Blackwell, 2011; Thomas J. Divers, Simon F. Peek Rebhuns Diseases of dairy cattle, 2008, pl 18.
Nustatytas 7 proc. didesnis kvėpavimo dažnio vidurkis omentopeksijos grupėje 32,2 k/min (±5,2 k/min) nei transkutaninės fiksacijos grupėje 30,1 k/min (±3,9 k/min). Abiejose grupėse kvėpavimo dažnio vidurkis buvo fiziologinės normos ribose. Padidėjęs kvėpavimo dažnis nustatytas 2 karvėms omentopeksijos grupėje (22,2 proc.). Kvėpavimo dažnis transkutaninės fiksacijos grupėje buvo nepakitęs visoms karvėms. 10 pav.
11 pav. Širdies susitraukimų dažnio vidurkis tiriamosiose grupėse
32,2 30,1 Norma 35* Min. norma 15* 0,0 10,0 20,0 30,0 40,0
Omentopeksija Transkutaninė fiksacija
Kv ėp av im o d až n is , k /m in 76,9 80,3 Min. norma 60* Norma 84* 50,0 55,0 60,0 65,0 70,0 75,0 80,0 85,0 90,0
Omentopeksija Transkutaninė fiksacija
Šird ie s su sitra u kimų d až n is , k /m in
29
Nustatytas širdies susitraukimų dažnio vidurkis buvo 4 proc. didesnis transkutaninės fiksacijos 80 k/min (±11,9 k/min) nei omentopeksijos grupėje 76,9 k/min (±14,2 k/min). Abejose grupėse bendras širdies susitraukimų dažnis buvo normos* ribose. Padidėjęs širdies susitraukimų dažnis nustatytas 1 karvei omentopeksijos grupėje (11,1 proc.) ir 3 karvėms transkutaninės fiksacijos grupėje (33,3 proc). 11 pav.
12 pav. Kūno temperatūra tiriamosiose grupėse
Nustatyta kūno temperatūra buvo vienoda abiejose tiriamosiose grupėse 38,9 °C (±0,26 °C). Temperatūrų vidurkiai abiejose grupėse buvo normos* ribose. Padidėjusi kūno temperatūra nustatyta vienai karvei transkutaninės fiksacijos grupėje (11 proc.) 12 pav.
13 pav. AST koncentracija tiriamosiose grupėse
38,9 38,9 Min. norma 38,3* Norma 39,4* 37,0 37,5 38,0 38,5 39,0 39,5 40,0
Omentopeksija Transkutaninė fiksacija
Kū n o t em p era tū ra , °C 124,1 93,8 Norma 162* Min. norma 53* 0,0 20,0 40,0 60,0 80,0 100,0 120,0 140,0 160,0 180,0
Omentopeksija Transkutaninė fiksacija
AST
, U
30
Tyrimo metu nustatyta 32,4 proc. didesnė AST koncentracija omentopeksijos grupėje 124,1 U/L (±35,7 U/L) nei transkutaninės fiksacijos grupėje 93,7 U/L (±44,4 U/L). AST koncentracijų vidurkiai abiejose grupėse buvo normos ribose*. Omentopeksijos grupėje 2 karvėms nustatyta padidėjusi AST koncentracija (11 proc.), 2 karvėms (11,1 proc.) transkutaninės fiksacijos grupėje nustatyta sumažėjusi AST koncentracija. 13 pav.
14 pav. Kalcio koncentracija tiriamosiose grupėse
Omentopeksijos grupėje nustatyta 18,4 proc. didesnė kalcio koncentracija 1,8 mmol/l (±0,54 mmol/l) nei transkutaninės fiksacijos grupėje 1,52 mmol/l (±0,44 mmol/l). Kalcio koncentracija nesiekė normos* abejose tiriamosiose grupėse. Omentopeksijos grupėje kalcio koncentracija buvo sumažėjusi 5 karvėms (62,5 proc.), transkutaninės fiksacijos – 8 karvėms (88,8 proc.). 14 pav.
15 pav. Gliukozės koncentracija tiriamosiose grupėse
1,8 1,5 Min. norma 2,0* Norma 2,8* 0,0 0,5 1,0 1,5 2,0 2,5 3,0
Omentopeksija Transkutaninė fiksacija
Kalcio ko n c., m m o l/l 3,7 Norma 3,4 Min. norma 2,5* 3,5* 0,0 0,5 1,0 1,5 2,0 2,5 3,0 3,5 4,0 4,5
Omentopeksija Transkutaninė fiksacija
G liuk o zės ko n ce n tra cija, mm o l/l
31
Didesnė (9 proc.) gliukozės koncentracija nustatyta omentopeksijos grupėje 3,7 mmol/l (±0,75 mmol/l) nei transkutaninės fiksacijos grupėje 3,44 mmol/l (±1,75 mmol/l). Omentopeksijos grupėje gliukozės koncentracija viršijo normą*. Sumažėjusi gliukozės koncentracija nustatyta 1 karvei omentopeksijos grupėje (11 proc.) ir 2 karvėms transkutaninės fiksacijos grupėje (22 proc.). 15 pav.
16 pav. BHB koncentracija tiriamosiose grupėse
Nustatyta 38 proc. didesnė BHB koncentracija omentopeksijos grupėje 0,98 mmol/l (±0,33 mmol/l) nei transkutaninės fiksacijos grupėje 0,71 mmol/l (±0,31mmol/l). Abiejose tiriamosiose grupėse BHB koncentracija neviršijo normos*. Padidėjusi BHB koncentracija nustatyta 3 karvėms omentopeksijos grupėje (33 proc.) ir 2 karvėms transkutaninės fiksacijos grupėje (22 proc.). 16 pav.
17 pav. Leukocitų koncentracija tiriamosiose grupėse
1,0 0,7 Maks. r 1,0* 0,0 0,2 0,4 0,6 0,8 1,0 1,2
Omentopeksija Transkutaninė fiksacija
BHB k o n c. mm o l/l 9,0 12,5 Min. norma 4,0* Norma 12,0* 0,0 2,0 4,0 6,0 8,0 10,0 12,0 14,0 16,0
Omentopeksija Transkutaninė fiksacija
Leuk
o
citai
10
32
Nustatyta 39 proc. didesnė leukocitų koncentracija transkutaninės fiksacijos grupėje 12,5 109/l (±12,6 109/l) nei omentopeksijos grupėje 9,0 109/l (±3,0 109/l). Padidėjusi leukocitų nustatyta 1 iš 3 tirtų karvių transkutaninės fiksacijos grupėje (33,3 proc.) ir vienai karvei omentopeksijos grupėje (11,1 proc.). 17 pav.
18 pav. Albuminų koncentracija tiriamosiose grupėse
Nustatyta 8,3 proc. didesnė albuminų koncentracija omentopeksijos grupėje 26,0 G/L (±4,0 G/L) nei transkutaninės fiksacijos grupėje 24,0 G/L (±6,0 G/L). Albuminų koncentracija buvo mažesnė nei norma transkutaninės fiksacijos grupėje. Albuminų koncentracijos sumažėjimas nustatytas 4 karvėms omentopeksijos grupėje (44,4 proc.) ir 5 karvėms transkutaninės fiksacijos grupėje (55,5 proc.).18 pav.
19 pav. Magnio koncentracija tiriamosiose grupėse
26,0 24,0 Min. norma 25,0* Norma 38,0* 0,0 5,0 10,0 15,0 20,0 25,0 30,0 35,0 40,0
Omentopeksija Transkutaninė fiksacija
Alb u m in ai, G/L 0,9 0,8 Min. norma 0,62* Norma 1,19* 0,0 0,2 0,4 0,6 0,8 1,0 1,2 1,4
Omentopeksija Transkutaninė fiksacija
Ma gn is , mm o l/l
33
Nustatyta 12 proc. didesnė magnio koncentracija omentopeksijos grupėje 0,9 mmol/l (±1,1 mmol/l) nei transkutaninės fiksacijos grupėje 0,8 mmol/l (±0,3 mmol/l). Abiejose grupėse magnio koncentracija buvo normos* ribose. Sumažėjusi magnio koncentracija nustatyta 1 karvei omentopesijos grupėje (11,1 proc.) ir 2 karvėms transkutaninės fiksacijos grupėje (22,2 proc.). Padidėjusi magnio koncentracija nustatyta po vieną karvę abiejose grupėse (11 proc.). 19 pav.
20 pav. Geležies koncentracija tiriamosiose grupėse
Didesnė (41,2 proc.) geležies koncentracija nustatyta transkutaninės fiksacijos grupėje 21,9 umol/l (±16,2 umol/l) nei omentopeksijos grupėje 15,5 umol/l (±5,5 umol/l). Abiejose tiriamosiose grupėse geležies koncentracija buvo normos* ribose. Sumažėjusi geležies koncentracija nustatyta 4 karvėms omentopeksijos grupėje (44,4 proc.) ir 2 karvėms transkutaninės fiksacijos grupėje (22,2 proc.). 20 pav.
21 pav. Fosforo koncentracija tiriamosiose grupėse
15,5 21,9 Min. norma 14,0* Norma 28,0* 0,0 5,0 10,0 15,0 20,0 25,0 30,0
Omentopeksija Transkutaninė fiksacija
G ele žis , u m o l/l 1,4 1,5 Min. norma 1,8* 0,0 0,2 0,4 0,6 0,8 1,0 1,2 1,4 1,6 1,8 2,0
Omentopeksija Transkutaninė fiksacija
Fos fo ra s, m m o l/l
34
Nustatyta 7 proc. didesnė fosforo koncentracija transkutaninės fiksacijos grupėje 1,5 mmol/l (±0,5 mmol/l) nei omentopeksijos grupėje 1,4 mmol/l (±0,4 mmol/l). Abiejose grupėse fosforo koncentracija nesiekė normos*. Sumažėjusi fosforo koncentracija nustatyta 7 karvėms omentopeksijos grupėje (77,7 proc.) ir 6 karvėms transkutaninės fiksacijos grupėje (66,6 proc.). 21 pav.
22 pav. GGT koncentracija tiriamosiose grupėse
Didesnė (57 proc.) GGT koncentracija nustatyta omentopeksijos grupėje 19,2 U/L (±2,8 U/L) nei transkutaninės fiksacijos grupėje 11,6 U/L (±6,0 U/L). GGT koncentracija normą* viršijo omentopeksijos grupėje. Padidėjusi GGT koncentracija nustatyta 6 karvėms omentopeksijos grupėje (66,6 proc.) 5 karvėms transkutaninės fiksacijos grupėje (55,5 proc.). 22 pav.
23 pav. RBC ir hemoglobino koncentracija tiriamosiose grupėse (p > 0,05). Hemoglobino norma: 80-150 g/L, RBC norma: 5-10 10^12/L. 19,2 12,2 Min. norma 6,0 Norma 17,4 0,0 5,0 10,0 15,0 20,0 25,0
Omentopeksija Transkutaninė fiksacija
G G T, U /L 8,2 6,7 107,1 88,7 0,0 20,0 40,0 60,0 80,0 100,0 120,0 140,0 0,0 1,0 2,0 3,0 4,0 5,0 6,0 7,0 8,0 9,0 10,0
Omentopeksija Transkutaninė fiksacija
H em aglo b in as g/L RBC 10^12/L RBC 10^12/L Hemaglobinas g/L
