MEDICINOS AKADEMIJA
SLAUGOS FAKULTETAS
SLAUGOS IR RŪPYBOS KATEDRA
Jurgita Barčienė
UNIVERSITETINĖJE LIGONINĖJE DIRBANČIŲ SLAUGYTOJŲ
KOMPETENCIJOS REALIZAVIMO PRAKTIKOJE VERTINIMAS
Magistro baigiamasis darbas
Darbo vadovas
dr.D.Kriukelytė
LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
MEDICINOS AKADEMIJA
SLAUGOS FAKULTETAS
SLAUGOS IR RŪPYBOS KATEDRA
TVIRTINU:
Slaugos fakulteto dekanas
prof. dr. J. Macijauskienė
2014-05-
UNIVERSITETINĖJE LIGONINĖJE DIRBANČIŲ SLAUGYTOJŲ
KOMPETENCIJOS REALIZAVIMO PRAKTIKOJE VERTINIMAS
Magistro baigiamasis darbas
Darbo vadovas
dr.D.Kriukelytė
2014-05-23
Recenzentas
Darbą atliko:
Dr. A.Vaškelytė
Magistrantė
Jurgita Barčienė
2014-05- 2014-05-23
TURINYS
SANTRAUKA... 4
PAGRINDINĖS SĄVOKOS... 8
ĮVADAS... 9
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI... 12
1. LITERATŪROS APŽVALGA... 13
1.1. Kompetencijos sampratos įvairovė ... 13
1.2. Kompetencija slaugoje... 15
1.3. Profesinės kompetencijos komponentai... 17
1.4. Slaugytojų kompetencijos vertinimas... 20
1.5. Slaugytojų kompetencijos realizavimo aspektai slaugos praktikoje... 21
1.5.1 Slaugos ir kompetencijos sąsajos... 21
1.5.2. Kompetencijos realizavimą įtakojantys veiksniai... 23
2. TYRIMO METODIKA IR MEDŽIAGA... 28
2.1. Tyrimo planavimas... 28
2.2. Tyrimo objektas, tiriamųjų atranka... 29
2.3.Respondentų charakteristika... 30
2.4. Tyrimo metodai... 34
2.5.Duomenų analizės metodai... 37
3. TYRIMO REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS... 38
3.1.Slaugytojų realizuojamos kompetencijos vertinimas bei kompetencijos plėtros poreikio nustatymas... 38
3.2. Bendrosios praktikos slaugytojų kompetencijos realizavimo trukdžių nustatymas... 43
IŠVADOS... 46
PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS... 47
LITERATŪRA... 48
SANTRAUKA
J. Barčienė. Universitetinėje ligoninėje dirbančių slaugytojų kompetencijos realizavimo praktikoje vertinimas, magistro baigiamasis darbas/mokslinė vadovė dr. D. Kriukelytė; Lietuvos sveikatos mokslų universiteto, Medicinos akademijos, Slaugos fakulteto, Slaugos ir rūpybos katedra. – Kaunas, 2014, - 55 p.
Pokyčiai sveikatos priežiūros sistemoje kelia vis didesnius iššūkius organizacijos veikloje. Vienas iš didžiausių iššūkių yra užtikrinti kompetentingą slaugos darbuotojų veiklą rūpinantis pacientais nuolat kintančioje aplinkoje [5]. Tam pritaria ir užsienio autoriai R. Merėtoja E. Eriksson ir kt. (2002) kurie teigia, kad nepaisant pokyčių, svarbu užtikrinti kvalifikuotą ir ekonomiškai efektyvią sveikatos priežiūrą [6]. Tai reiškia, kad slaugytojų kompetencija turi būti nuolat stebima, vertinama, gilinama, ir plėtojama. Juk nuo slaugytojų kompetencijos priklauso ne tik žmonių sveikata, jų gyvenimo kokybė, bet ir sveikatos priežiūros organizacijų veiklos bei teikiamų paslaugų efektyvumas [7].
Darbe pristatomo tyrimo tikslas – įvertinti universitetinėje ligoninėje dirbančių slaugytojų kompetencijos realizavimą praktikoje. Tyrime siekta: ištirti bendrosios praktikos slaugytojų, dirbančių universitetinės ligoninės terapinio ir chirurginio medicinos profilio skyriuose, realizuojamą kompetenciją, atsižvelgiant į kompetencijos elementų naudojimo dažnį, nustatyti slaugytojų kompetencijos realizavimo trukdžius bei kompetencijos plėtojimo poreikį.
Vykdant tyrimą, buvo atlikta teorinė mokslinės literatūros analizė ir įvykdytas kiekybinis tyrimas. Tyrime naudota anketinė apklausa. Apklausta raštu 197 bendrosios praktikos slaugytojai: 76 slaugytojai, dirbantys terapinio profilio skyriuose ir 121 slaugytojai, dirbantys chirurginio profilio skyriuose.
SUMMARY
J. Barčienė. Evaluation of competence in clinical practice of nurses working in university hospital, Master Thesis/ supervisor Dr. Kriukelyte; Lithuanian University of Health Sciences; The Faculty of Nursing, Department of Nursing and Care – Kaunas, 2014, - 55 p.
Changes in health-care system are increasingly challenging the work in an organization. One of the greatest challenges is to ensure activities of the competent nursing staff, which takes care of patients in a constantly changing environment [5]. This opinion is supported by foreign authors R. Merėtoja E. Eriksson et al. (2002), who claim that despite the changes, it is important to ensure qualified and economically effective health-care [6]. It means that the competence of nurses must be constantly surveyed, evaluated, extended and developed. The competence of nurses influences people’s health, their quality of life, as well as the effectiveness of activities of health-care organisations and their services [7].
The aim of the research in this thesis is to evaluate the realisation of competence in practice of nurses, who work in a university hospital. The research attempts to analyse the competence of general practice nurses realised when working in the departments of therapeutic and surgical medicine profiles in a university hospital, taking into consideration the frequency of use of competence elements, in order to determine what interferes with the realisation of the competence of nurses and to evaluate the need of competence development.
When conducting the research, scientific literature has been analysed and quantitative research has been conducted. The research included the use of questionnaires. 197 nurses of general practice participated in the survey: 76 nurses working in the department of therapeutic profile and 121 nurses working in the departments of surgical profile.
doctors, the attitude of administration, poor microclimate as well as conflicts with representatives of different occupations.
PAGRINDINĖS SĄVOKOS
KOMPETENCIJAGebėjimas veikti, sąlygotas individo žinių, mokėjimų, įgūdžių, požiūrių, asmenybės savybių bei vertybių.
(Jucevičienė P., Lepaitė D., 2000).
PROFESINĖ KOMPETENCIJA
Bendrosios praktikos slaugytojos norma pažymi, kad profesinę kompetenciją sudaro žinios, gebėjimai ir įgūdžiai, kuriuos įgyja baigę bendrosios praktikos slaugytojos profesinę kvalifikaciją suteikusias studijas bei nuolat tobulindamos įgytą profesinę kvalifikaciją, atsižvelgiant į nuolatinę slaugos mokslo praktikos pažangą.
( MN 28: 2004).
KVALIFIKACIJA
Žmonių tinkamumo kokiam nors darbui laipsnis, turėjimas konkrečių žinių, įgūdžių, patirties tam tikrai veiklai atlikti.
(Adomaitienė R., Daukilas S., 2001).
SLAUGA
Asmens sveikatos priežiūros dalis, apimanti sveikatos ugdymą, stiprinimą ir išsaugojimą, ligų ir rizikos veiksnių profilaktiką, sveikų ir sergančių asmenų fizinę, psichinę ir socialinę priežiūrą.
(Slaugos praktikos įstatymo 2 str. 1 d.).
SLAUGYTOJAS
Asmuo, įgijęs slaugos studijų baigimo diplomą, taip pat bendrosios praktikos ir (ar) atitinkamą specialiosios praktikos slaugytojo profesinę kvalifikaciją.
ĮVADAS
Slaugytojai sudaro didžiausią sveikatos priežiūros specialistų grupę Europos sąjungoje[1]. Slaugos profesija yra savarankiška ir autonomiška, remiasi slaugos mokslo tyrimų įrodymais. Slaugytojų rengimui, kvalifikacijai, nuolatiniam tobulėjimui skiriama daug dėmesio ir lėšų, nes slaugytojų kompetencija yra esminis sveikatos priežiūros sistemos kaitos akcentas, kuris nuolat kelia slaugytojams naujus uždavinius: šiandieninė slaugos praktika reikalauja naujų žinių, įgalinančių savarankiškai veikti, atsakyti už savo sprendimus ir jų įgyvendinimą [1]. Tai reiškia, kad slaugytojų profesinei kompetencijai kyla naujų reikalavimų bei būtinybė nuolat tobulinti kompetenciją sudarančius komponentus. Todėl slaugos specialistų kompetencijos tobulinimo procese būtini nuolatiniai tyrimai, kurie padėtų sukurti sąlygas tobulinti profesinę kompetenciją ir tokiu būdu išplėsti paslaugas bei gerinti slaugytojų teikiamų paslaugų kokybę.
Lietuvoje ir užsienio šalyse slaugytojų kompetencijos vertinimo tyrimai atliekami dažnai todėl, kad slaugytojų kompetencija yra aktualus tyrimų objektas. Lietuvoje bendrąsias kompetencijas bei ugdymo sampratas profesinio rengimo sistemose daugiausiai nagrinėjo šie autoriai: R. Laužackas, P. Jucevičienė, D. Lepaitė, V. Žydžiūnaitė ir kt. Šių autorių atlikti tyrimai parodė, kad slaugytojai yra kompetentingi savo srities atstovai, sugebantys savarankiškai veikti, atsakyti už savo sprendimus ir jų įgyvendinimą. Keičiasi tradicinio slaugytojo vaidmuo nuo „gydytojo tarnaitės“ ar „gydytojo asistento“ iki autonomiško specialisto. Slaugytojo veiklos kompetencijos ribos plečiasi. Slaugytojai sugeba dirbti tiek savarankiškai, tiek bendradarbiaujant su kitų profesijų atstovais. Šiuolaikinis slaugytojas yra ne tik ligų aptikėjas epidemiologas, bet ir sveikatos mokytojas, stebėtojas, šeimos gynėjas, advokatas, tyrinėtojas, koordinatorius, konsultantas, aplinkos keitėjas, kuris veikia kaip „filtras“ tarp paciento ir gydytojo [2]. Todėl 2011 m. ir buvo atnaujintos Lietuvos medicinos normos (MN 28: 2011 ir MN 57: 2011), apibrėžiančios bendrosios praktikos slaugytojų teises, pareigas, kompetenciją ir atsakomybę, patvirtintos Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministro įsakymais, kurios praplėtė slaugytojų kompetencijos ribas [3].
Temos aktualumas. Pokyčiai sveikatos priežiūros sistemoje kelia vis didesnius
iššūkius organizacijos veikloje. Vienas iš didžiausių iššūkių yra užtikrinti kompetentingą slaugos darbuotojų veiklą rūpinantis pacientais nuolat kintančioje aplinkoje [5]. Tam pritaria ir R. Meretoja, E. Eriksson ir kt. (2002) kurie teigia, kad nepaisant pokyčių, svarbu užtikrinti kvalifikuotą ir ekonomiškai efektyvią sveikatos priežiūrą [6]. Tai reiškia, kad slaugytojų kompetencija turi būti nuolat stebima, vertinama, gilinama, ir plėtojama. Juk nuo slaugytojų kompetencijos priklauso ne tik žmonių sveikata, jų gyvenimo kokybė, bet ir sveikatos priežiūros organizacijų veiklos bei teikiamų paslaugų efektyvumas [7].
Pasirinkto magistrinio darbo tema ,, Universitetinėje ligoninėje dirbančių slaugytojų
kompetencijos realizavimo praktikoje vertinimas ” yra aktuali, siekiant tobulinti, vystyti bei
plėtoti slaugytojų kompetenciją nuo kurios priklauso, efektyvus sveikatos sistemos funkcionavimas, sveikatos priežiūros paslaugų kokybė, gera visuomenės sveikata bei pačių slaugytojų prestižas. Svarbu išsiaiškinti veiksnius, kurie trukdo slaugytojams realizuoti savo turimą kompetenciją praktinėje veikloje. Šių veiksnių supratimas gali padėti vadovams bei pedagogams nustatyti ir įgyvendinti strategijas, kurios gali veiksmingai skatinti kompetencijos plėtrą bei pagerinti slaugytojų veiklos rezultatus.
Darbo naujumas. Nors mokslinių tyrimų vertinančių kompetenciją yra nemažai, tačiau
iki šiol trūksta tyrimų, kurie padėtų nustatyti slaugytojų kompetencijos realizavimo trukdžius. Pavyko aptikti keletą mokslinių publikacijų lietuvių kalba, susijusių su nagrinėjama tema. V. Žydžiūnaitė (2003) – atliko tyrimą „Refleksija (samprotavimai) apie atotrūkį tarp aukštojo mokslo ir praktikos: slaugytojų kompetencijų realizavimo trikdžiai“[8]. Šiame tyrime mokslo problema buvo nagrinėta edukologijos mokslo tyrimų požiūriu. Kitas V. Žydžiūnaitės (2007) tyrimas „Vadybinės kompetencijos realizavimas slaugoje“ [9]. Tyrimo tikslas buvo atskleisti vadybinės kompetencijos realizavimo galimybes ir ribotumus slaugos vadovų ir slaugos praktikų veikloje. Buvo išanalizuota slaugytojų kompetencija ir ją charakterizuojantys parametrai vadybos ir administravimo požiūriu.
2011 metais atliktas tyrimas vykdant nacionalinį projektą, susijusį su sveikatos priežiūros išteklių analize, „ Medicinos personalo skaičiaus, poreikio ir darbo krūvio pilotinės „ dienos fotografijos“ analizė“[10]. Šiuo tyrimu buvo atskleisti bendruomenės slaugytojų bei akušerių kompetencijos realizavimo trukdžiai, kurie neigiamai veikia kompetencijos realizavimą praktinėje veikloje.
realizuoti savo turimą kompetenciją praktinėje veikloje, bei nustatyti kompetencijos plėtros strategines kryptis.
Tyrimo objektas – universitetinės ligoninės terapinio ir chirurginio medicinos profilio bendrosios
praktikos slaugytojų kompetencijos realizavimas.
Šio mokslinio darbo tikslas - įvertinti universitetinėje ligoninėje dirbančių slaugytojų
Darbo tikslas
Įvertinti universitetinėje ligoninėje dirbančių slaugytojų kompetencijos realizavimą praktikoje.
Darbo uždaviniai
1. Ištirti bendrosios praktikos slaugytojų realizuojamą kompetenciją, atsižvelgiant į kompetencijos elementų naudojimo dažnį.
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Kompetencijos sampratos įvairovė
Įvairiuose moksliniuose straipsniuose minimas kompetencijos terminas bei stebima šio termino interpretacijų ir apibrėžimų įvairovė.
Tai vienas svarbiausių terminų, kai kalbama apie žinių visuomenę, šiuolaikines organizacijas ir darnų gyvenimą. Jis vartojamas ir tada, kai analizuojama, kodėl žmogus mokosi, ką tobulėdamas nori pasiekti [11].
Kompetencijos sąvoka yra kilusi iš lotynų kalbos žodžio competens, competentis (atitinkantis, sugebantis) ir reiškia – gerai ką žinantis, nusimanantis, turintis teisę ką spręsti, ką daryti. Tarptautinių žodžių žodynas sąvoka kompetencija apibūdina kaip klausimų ar reiškinių sritis, su kuria kas gerai susipažinę [12]. Apie asmens kompetenciją sprendžiama iš turimų gebėjimų, suvokimo, supratimo, kuriuos jis gali realizuoti, atlikdamas tam tikrą veiklą [13, 14]. Kompetencija yra bendrinis įvertinimą reiškiantis terminas, nusakantis asmens, kaip konkrečios srities žinovo, gebėjimą atlikti savo darbą. Taigi, kaip teigia V. Žydžiūnaitė (2006), kompetencijos terminas apibūdina asmenis, užimančius atitinkamą socialinį bei profesinį statusą, ir charakterizuoja jų žinių, gebėjimų, suvokimo lygmenį, realiai atitinkantį atliekamų užduočių ar problemų sprendimo reikalavimus [15].
Kompetenciją, kaip tyrimo objektą, nagrinėja tiek užsienio tiek Lietuvos autoriai. Kompetencijos problemos yra ir žmogiškųjų išteklių, vadybos objektas, edukologijos ir psichologijos mokslai jas nagrinėja mokymosi, ypač visą gyvenimą, kontekste [16].P. Jucevičienė ir D. Lepaitė (2000) teigia, kad kompetencijos termino vystimosi raidą lėmė Lietuvos ir užsienio šalių autorių mokslinių tyrinėjimų kontekstas [16]. Kompetencijos sampratos tyrimai buvo daugiausia atliekami anglosaksiškose ir skandinavų šalyse (Suomija, JAV ir t.t.), todėl kompetencija yra suprantama kaip gebėjimų, žinių, polinkių ir nuostatų derinys. Ši samprata taip pat apima polinkį mokytis ir patirti. Galima teigti, kad svarbu yra ne tik tai, ką žino kiekvienas asmuo, bet ir tai, kaip ir kada jie panaudoja turimas žinias.
prieštaravimai tarp įgytos kvalifikacijos ir kvalifikacijos reikalavimų pagal kuriuos buvo organizuotas darbo vertinimas, todėl vis dažniau sąvoką kvalifikacija pradėjo keisti sąvoka kompetencija. Tačiau, dėl nedidelio šių sąvokų skirtumo, jos yra maišomos. Anot L. Jovaišos (1993), kompetencija įgyjama kvalifikacijos pagrindu, todėl reikia praktinės patirties šią kvalifikaciją išplėtoti į kompetenciją [18]. Tam požiūriui pritaria ir R. Laužackas. Jis teigia (1999), kad kompetencijos sąvoka yra artimesnė veiklos pasaulio aplinkai [19]. Ją vartojame tuomet, kai tenka pabrėžti žmogaus profesines galias praktinėje veikloje. Kvalifikacijos sąvoka vartotina kai kalbama apie tai, ką žmogus rengiasi arba įgyja švietimo sistemoje, kas yra švietimo proceso tikslai. Kad dar aiškiau būtų galima atskleisti kvalifikacijos ir kompetencijos santykio problemą reikėtų paanalizuoti L.M. Spencer ir S.M. Spencer kompetencijos „ledkalnio“ modelį.
L.M. Spencer ir S.M. Spencer (1993) teigia, kad kompetencija yra individo charakteristikos, išryškinančios kompetencijos gilumą, užtikrinančios asmenybės tęstinumą ir įgalinančios numatyti asmens elgseną įvairiose veiklos situacijose [20]. Antroji nuostata akcentuoja kompetencijos pasireiškimo priežastingumą, t.y. asmens kompetencija sąlygoja tam tikrą jo elgseną veikloje. Trečioji nuostata yra susijusi su asmens veikla, pagrįsta tam tikrais kriterijais, sąlygojančiais aukštesnį atlikimo lygį, t.y., kad kompetencijos pasireiškimas, apibrėžtas tam tikrais kriterijais, sudaro galimybes įvertinti asmens veiklos lygį.
L.M. Spencer ir S.M. Spencer (1993) skiria 5 kompetencijos komponentus:
1. Žinios (angl. knowledge) - vertinga tam tikros srities informacija, kurią turi darbuotojas konkrečioje srityje.
2. Įgūdžiai, gebėjimai (angl. skills) – sugebėjimai, kurie pasireiškia vykdant užduotį.
3. Savęs suvokimas (elgsena – angl. behaviour) – savęs perteikimo koncepcija, kuri pasireiškia elgesiu, asmens požiūriais, vertybėmis, nuostatomis, savęs suvokimu).
4. Asmeninės charakteristikos (savybės bruožai –angl. traits) – asmens savybės, kurios lemia individo vienokį ar kitokį elgesį (pvz., reakcija į situacijas, atkaklumą, iniciatyvą ir t.t.). 5. Motyvai (angl. motyves) – vidinė motyvacija, kuri generuoja elgesį darbe [20].
AKIVAIZDŽIAI MATOMA DALIS (KVALIFIKACIJA) PASLĖPTOJI DALIS (ĮTAKOJANTI KOMPETENCIJĄ)
1 pav. Kompetencijos modelis „Ledkalnis” (Spencer L.M ir S.M Spencer, 1993)
Matoma „ledkalnio“ dalis žinios ir įgūdžiai – apibrėžia kvalifikaciją, tačiau tai nėra pats giliausias lygis kompetencijos struktūroje. Kompetenciją apsprendžia antrasis, giluminis lygis.
Taigi galima daryti išvadą, kad kvalifikacija yra įgyjama studijuojant, o kompetencija - dirbant ir pritaikant praktinėje veikloje studijų metu įgytas žinias.
1.2. Kompetencija slaugoje
Slaugos kompetencijos klausimas kelia daug diskusijų. Daugiausia dėmesio skiriama tam, kad kompetenciją yra sunku apibrėžti ir įvertinti, trūksta koreliacijos tarp kompetencijos ir darbo rezultatų. Slaugytojų kompetenciją įvardija LR SAM patvirtintos normos, pvz: bendrosios praktikos slaugytojo, vaikų slaugytojo, akušerijos ir kt.
1. ŽINIOS 2. ĮGŪDŽIAI
3. SAVĘS SUVOKIMAS 4. ASMENINĖS CHARAKTERISTIKOS
Bendrosios praktikos slaugytojo normoje MN 28:2011, teigiama, kad profesinę kompetenciją sudaro žinios, gebėjimai, ir įgūdžiai, kuriuos įgyja asmuo, baigęs bendrosios praktikos slaugytojo profesinę kvalifikaciją suteikusias studijas bei nuolat tobulindamas įgytą profesinę kvalifikaciją, atsižvelgiant į nuolatinę slaugos mokslo praktikos pažangą [3], o Pasaulinė sveikatos organizacija 2000 m. slaugytojų kompetencijas apibūdina kaip žinias, įgūdžius, vertybes ir požiūrius bei nuostatas, kurios įgalina asmenį autonomiškai funkcionuoti profesinėje praktikoje, nuolat tobulinti ir plėtoti praktinę veiklą, adekvačiai reaguoti į bet kuriuos aplinkos pokyčius[21].
Lietuvoje slaugytojų kompetenciją nagrinėjanti mokslininkė V. Žydžiūnaitė (2002,1999,2005) teigia, kad slaugytojų kompetencija yra įvertinimas, nusakantis slaugytojo, kaip konkrečios srities žinovo gebėjimą atlikti tam tikrą veiklą [22,23,24]. Kompetencija apibūdina slaugytojų profesinį statusą ir charakterizuoja jo žinių, gebėjimų, suvokimo lygmenį, realiai atitinkantį atliekamų užduočių ar problemų sprendimo reikalavimus. Mokslininkė pabrėžia, kad kompetencija nėra statiška ir susijusiu su specifiniu veiklos kontekstu, ji apima įgūdžius, gebėjimus, požiūrius, supratimą ir patirtį, kurie būtini realizuojant profesinius (susijusius su įgyta kvalifikacija) ir darbinius (susijusius su konkrečia darbine veikla) vaidmenis, turinčius atitikti standartus, aktualius darbinei organizacijai bei konkrečiai darbo vietai. Slaugytojo kompetencija apima daugiau nei psichomotorinius įgūdžius ir nors jie yra labai svarbūs, tačiau jų atlikimas neturint plačios apimties teorinių žinių nėra slauga. Tokiam požiūriui pritaria P. Jucevičienė ir D. Liepaitė (2000). Jos teigia, kad kompetencija – tai žmogaus kvalifikacijos raiška arba gebėjimas veikti, sąlygotas individo žinių, mokėjimų, įgūdžių, požiūrių, asmenybės savybių bei vertybių. Taigi, kompetencijos sąvokos reikšmių gausa leidžia vertinti šį terminą kaip tam tikrų asmenybės sugebėjimų, žinių, veiklos ir teisės veiklai atlikti visumą.
V. Žydžiūnaitė (2005) cituodama užsienio autorius, tyrinėjusius slaugytojų kompetenciją, kompetencijos terminą taip pat apibrėžia, kaip darbuotojo gebėjimo atlikti jo(s) pareiginėje instrukcijoje numatytas užduotis ir mokėjimus, kurių reikalauja jo(s) einamos pareigos, įvertinimą [24]. Panašiai kompetencija yra apibrėžiama ir Naujosios Zelandijos slaugos tarybos reglamente, kuriame sakoma, kad kompetencija yra kombinacija įgūdžių, žinių, požiūrių, vertybių ir gebėjimų, kuriais grindžiama efektyvi slaugytojų veikla [25].
Tai gi kompetentingas slaugytojas turi turėti įvairių kombinacijų žinių, įgūdžių, gabumų , kurie yra reikalingi, norint teisingai ir sumaniai atlikti pavestas užduotis.
kompetencija gali būti apibrėžiama, kaip individo kokybė [27].
C.
Woodruffe (1993) apibrėžė kompetenciją, kaip "Elgsenos modelių rinkinį“[28]. Jis pabrėžė, kad kompetencija iš esmės yra susijusi su individo elgesiu ir nebūtinai su pačiu darbu. L. Inc (2012) teigia, kad kompetencija yra elgesio pareiškimas, kuris atspindi asmens žinias, įgūdžius, gebėjimus, požiūrius, reikalingus priimant sprendimus efektyviam darbui atlikti [29].Įvertinus įvairių autorių kompetencijos sąvokos apibrėžimus, galima teigti, kad kompetencija yra sudėtingas, kompleksinis darinys ir apima ne tik mokymo ir lavinimo procesų rezultatus bei jų pritaikymą, bet ir darbuotojo asmeninių savybių integravimą konkrečioms darbo situacijoms. Kompetencija sudaryta iš įvairių struktūrinių dalių, kurios sudaro slaugytojų profesinės kompetencijos pagrindą. Kitame poskyryje apžvelgsime, kokie komponentai sudaro slaugytojų profesinę kompetenciją.
1.3. Profesinės kompetencijos komponentai
Istoriškai, kompetencija buvo susieta su klasikiniu slaugytojos vaidmeniu, taip vadinama „lovos slaugytoja“, kurios pagrindinė funkcija buvo – rūpintis sergančiu asmeniu. Slaugymas buvo siejamas su įgimta meile darbui. Kita nuomonė buvo ta, kad svarbiausia slaugytojams yra asmenybės savybės kaip: švelnumas, tikslumas, atmintis, stebėjimas, nuovokumas. Nuo 1983 m. Vakarų Europoje buvom apibrėžtos platesnės slaugytojų kompetencijos, pagrįstos tokiais gebėjimais, kaip: įvertinti, suplanuoti, įgyvendinti, įvertinti slaugą [30].
2 pav. Slaugytojo kompetencijos komponentai (pagal Žydžiūnaitę, Budrikaitę 2006)
R. Laužackas (1999) išskiria dalykinę, socialinę ir metodinę kompetencijas kaip visuminės profesinės kompetencijos sudėtines dalis [19].
- Dalykinė kompetencija „nusako žmogaus – darbuotojo vertę savo profesinėje sferoje“. Tai –
gebėjimas turimomis profesinėmis žiniomis, mokėjimais, įgūdžiais dirbti atitinkamos rūšies ir sudėtingumo darbą. Jai būdingas tam tikras profesinių žinių, mokėjimų ir įgūdžių įvaldimo lygis bei gebėjimas jas pritaikyti praktiškai. Tai sėkmingai taikomos žinios, mokėjimai ir įgūdžiai naudotis darbo priemonėmis, medžiagomis, gebėjimais atlikti procedūras ir kt. Profesinės žinios yra vienas pirmųjų sėkmingo darbo bei profesinės kompetencijos realizavimo komponentų o dalykinė kompetencija yra viena iš lavintinų kompetencijų slaugytojos darbe [1, 22, 33].
- Socialinė kompetencija. Pagrindinis socialinės kompetencijos bruožas – aukšta bendravimo
kultūra. Svarbu, kad asmenybė orientuotųsi sudėtinguose socialiniuose santykiuose, išmoktų
sėkmingai dirbti su kitais žmonėmis, suprastų ir gerbtų jų interesus. Socialinei kompetencijai priskiriami žmogaus gebėjimai surasti sau darbą ir tinkamai „ pristatyti save“ darbdaviui jo ieškant, socialiniai- pilietiniai gebėjimai, tai pat gebėjimai bendrauti su savo darbo kolegomis ir administracijos darbuotojais [19]. Komunikavimą kaip slaugos vertybę išskiria daugelis mokslininkų, pvz. V. Žydžiūnaitė ir kt. teigia (2005,2006), kad komunikavimas yra daugiaaspektis ir apima bendradarbiavimą, komunikabilumą, gebėjimą dirbti komandoje [24, 34]. Sėkmingam komunikavimui slaugoje yra reikalingi ne tik socialiniai, bet ir asmeniniai gebėjimai pvz. pasitikėjimas, iniciatyvumas, sąžiningumas, savikritiškumas, atsakingumas. Humanistinio ugdymo šalininkai socialinėje kompetencijoje taip pat akcentuoja empatiškumą, nuoširdų norą ir sugebėjimą padėti kitiems.
- Metodinė kompetencija – tai gebėjimas surasti ir pritaikyti naują būdą problemai
išspręsti bei gebėjimas perkelti žinias ir įgūdžius į naujas situacijas, o asmuo, įgijęs metodinę kompetenciją, yra pajėgus (mentaliniu ir profesiniu požiūriais) spręsti metodinius uždavinius, su kuriais nuolat susiduria darbe [35, 36]. Tai ypač aktualu slaugytojams, kadangi jie kasdien susiduria su naujais pacientais skirtingomis situacijomis, todėl turi sugebėti kūrybiškai panaudoti žinias, mokėjimus, įgūdžius prisitaikant prie naujų sąlygų ir situacijų, spręsti problemas įvertinus galimus padarinius ir kt.
Europos Bendrijų Komisijos personalo darbiniame dokumente (2005) pateiktame kompetencijos apibrėžime nurodoma, kad kompetencija apima tokias struktūrines dalis: kognityvines kompetencijas – sugebėjimą analizuoti, vertinti įvairias teorijas, sąvokas, intelektualinės veiklos gebėjimus; funkcines kompetencija – žinojimą ir sugebėjimus atlikti tam tikro darbo veiksmus, taip pat mokantis ar tinkamai elgiantis tam tikroje socialinėje aplinkoje; asmenines kompetencijas – žinojimą ir sugebėjimą elgtis tam tikrose situacijose; etines kompetencijas – asmeninės ir profesinės vertybės [2].
L. Calman (2006) atliko tyrimą, kuriame pacientai vertino slaugytojų kompetenciją. Pacientai apibūdino kompetentingos slaugos praktikos pagrindą, kurį sudaro techniniai slaugytojo įgūdžiai bei slaugymo žinios [37]. Pacientams yra svarbiausia techninių įgūdžių įvaldimas, nes jis užtikrina paciento saugumą. B. Arvidsson ir B. Fridlund (2005) išskyrė supervizijos kompetenciją, kuri slaugytojui reikalinga tam, kad jis padėtų jaunesniems kolegoms planuoti klinikinį darbą ir interpretuoti paciento poreikius [38]. Jie įvardijo dvi svarbiausias supervizijos sritis: profesionalas ir asmeninė pozicija. Profesinei pozicijai būdinga slaugytojų supervizorių supratimas kurti saugią aplinką ir refleksija. Svarbiausia sritis, asmeninė pozicija, apibūdina slaugytojų supervizorių elgesį, kai jie leidžia slaugytojams dirbti, vadovaujantis patirtimi, įgyta kasdieniniame darbe.
kokybės užtikrinimo bei organizatoriaus (Benner, cit. R. Meretoja ir H. Leino-Kilpi, 2004). Šių vaidmenų realizavimui slaugytojai privalo turėti atitinkamas kompetencijas. Atskiri vaidmenys bendras slaugytojo kompetencijas išsklaido į atskirus komponentus. Remiantis P.E. Benner (1984) sukurta slaugytojų kompetencijos struktūra, R. Meretoja ir H. Leino-Kilpi (2004) išskiria tokius slaugytojų kompetencijos komponentus: pagalbos suteikimo kompetencija, mokymo/mokymosi, diagnostinės, kritinių situacijų valdymo, terapinės veiklos, kokybės užtikrinimo bei darbo veiklos kompetencija [40]. Remiantis šiais kompetencijos komponentais šiame darbe ir bus įvertinta slaugytojų kompetencija.
Apibendrinant teigtina, kad slaugytojų kompetenciją sudaro profesinės žinios, įgūdžiai, mokėjimai, bei asmeninės slaugytojo savybės (pvz. pasitikėjimas, sąžiningumas ir kt.), kas atspindi gebėjimą veikti autonomiškai, organizuoti darbą, spręsti problemas, mokyti pacientus. Visus kompetenciją sudarančius komponentus reikia nuolat vertinti ir tobulinti, gebėti juos pritaikyti praktiškai besikeičiančioje aplinkoje atsižvelgiant į nuolatinę slaugos, mokslo ir praktikos pažangą.
1.4. Slaugytojų kompetencijos vertinimas
Slaugytojų profesinę kompetenciją nagrinėjantys moksliniai tyrimai Lietuvoje nėra nauji. Slaugytojų kompetenciją nagrinėjusi autorė V. Žydžiūnaitė (2002) atliko tyrimą – slaugytojų kompetencijos vertinimai edukologijos ir slaugos požiūriais, o kartu su R. Budrikaite (2006) – slaugytojų kompetencijos, dirbant su pacientais, persirgusiais insultu, vertinimas [22,15]. V. Žydžiūnaitė, G. Merkys ir kt. (2006) atliko slaugytojo, dirbančio priklausomybės ligų prevencijoje, kompetencijos turinio elementų vertinimą [34]. Panašius tyrimus yra parengusios D. Ševcovienė (2010), kuri atliko pažangios slaugos klinikinės kompetencijos vertinimą, o L. Jankauskienė (2007) nagrinėjo slaugytojų kompetenciją, prižiūrint pacientus turinčius psichikos sveikatos problemų somatiniuose skyriuose ir t.t. [13,45].
(1999) – bendruomenėje dirbančių slaugytojų kompetencijas, naudodami struktūruoto interviu, dokumentų analizės bei anketinės apklausos metodus [48,49]. DT. Cowan, JD. Wilson-Barnett ir kt. (2011) atliko tyrimą, siekdami nustatyti efektyvų slaugytojų kompetencijų vertinimo įrankį [50]. A. Gonzi ir kt. (1990), gilinosi į kompetencijų standartus, o V. Hird (1995) tyrė kompetencijų įvaldymo, kaip slaugos meno, sampratos problematiką [51,52]. Autorių S. Glen (1998) ir A. Kobs (1997) tyrinėjimai rodo, kad siekiant kokybės slaugos profesijoje, laipsniškai pereinama nuo minimalių reikalavimų slaugos kokybei iki nepriekaištingos kokybės [53,54]. O LB. Bolton ir A. Goodenough (2003) pažymi, kad kokybės gerinimo procesas vyksta nuo Florence Nightingale laikų t.y. slaugos veiksmų Krymo karo metu. Pasak autorių, tai ilgas tęstinis procesas, todėl akivaizdu, kad slaugos darbuotojų funkcijos ir kompetencijos įgyja vis naujų bruožų [53].
Kaip matome, slaugytojų kompetencija, kaip tyrimo objektas yra labai aktualus ir kaip teigia R. Meretoja (2004), kompetencijos vertinimo struktūra turi būti griežtai apibrėžta ir sukurtas vertinimo modelis, kuris būtų pagrįstas mokslo teorijomis bei atskleistu ryšį tarp to, kas yra moksle ir to, kas yra praktikoje [39].Galima teigti, kad tyrimai vertinantys slaugytojų kompetenciją yra atliekami todėl, kad yra būtinas nuolatinis kompetencijos vertinimas ir koregavimas, atitinkamai besikeičiančiai slaugos praktikos pažangai. Pažangi slaugos praktika grindžiama autonomija, maksimaliomis mokslinėmis slaugos žiniomis ir iškelia slaugos profesijos identiteto plėtojimo aspektus. Kompetencija turėtų būti pagrindinis kriterijus paskirstant finansus, planuojant darbo jėgą, ir žmogiškuosius išteklius.
1.5. Slaugytojų kompetencijos realizavimo aspektai slaugos praktikoje
1.5.1. Slaugos ir kompetencijos sąsajos
ligų aptikėjas epidemiologas, bet ir sveikatos mokytojas, stebėtojas, šeimos gynėjas, advokatas, tyrinėtojas, koordinatorius, konsultantas, aplinkos keitėjas, kuris veikia kaip filtras tarp paciento ir gydytojo [2]. Visas savo turimas žinias, įgūdžius, vertybes slaugytojas realizuoja per slaugos veiklą. Veikla – tai laisvai pasirinktas žmogaus veikimas, kuris sudaro saviraiškos, pasitenkinimo ir autonomiškumo galimybes [58]. Slaugytojo veikla pasižymi tuo, kad jam beveik nuolatos reikia prisitaikyti prie kintančių profesinių aplinkybių – darbo krūvio, komandos narių bendravimo ir bendradarbiavimo, bei dalyvauti įtampos kupinuose įvykiuose - slaugyti ūmiomis ir lėtinėmis ligomis sergančius asmenis, užsiimti sveiko gyvenimo būdo propagavimu ir atlikti kasdieninius slaugos darbus [59].
Skiraisi netik slaugytojo samprata, bet ir šiuolaikinė slaugos samprata iš esmės skiriasi nuo vartotos ankstesniais dešimtmečiais ir šimtmečiais. Slaugos samprata kiekvienoje šalyje skirtinga, nes priklauso nuo tautos kultūros, nacionalinių tradicijų, geografinės, kultūrinės aplinkos, visuomenėje vyraujančios politinės ideologijos, religinės filosofijos, socialinės santvarkos, ekonominės padėties ir slaugos istorinės raidos. Šalyse, kuriose medicinos raida yra spartesnė nei slaugos, rūpybos ir globos, žmonių sveikata labiau atsilieka nuo medicinos galimybių [60]. Taigi slaugos samprata šiuo metu galima apibrėžti taip: slauga – asmens sveikatos priežiūros dalis, apimanti sveikatos ugdymą, stiprinimą ir išsaugojimą, ligų ir rizikos veiksnių profilaktiką, sveikų ir sergančių asmenų fizinę, psichinę ir socialinę priežiūrą [3]. Anot V. Žydžiūnaitės (2003) slauga yra praktinė ir intelektinė veikla, kurioje teorinės žinios, įgyti reikalingi įgūdžiai bei išlavinti gebėjimai pritaikomi įvairiose praktinėse situacijose [24]. Didžiąją slaugytojo veiklos dalį sudaro ekstremalios situacijos, sudėtingos problemos, kurias suvaldyti ar išspręsti nepakanka techninių, į biomediciną orientuotų kompetencijų bei tradicinės slaugos veiklos, pasižyminčios griežta hierarchija ir paklusnumu [61,62]. PSO kelia slaugytojams reikalavimą įgyti dešimties sričių kompetencijas: kritinio mąstymo; komunikavimo; technologijų panaudojimo; žmogiškųjų vertybių vertinimo; etiško mąstymo; globalios sveikatos priežiūros požiūrio; sveikatos priežiūros politikos organizavimo ir finansavimo; sveikatos priežiūros apimties koordinavimo; sveikatos vystymo ir plėtojimo; profesinio vaidmens vystymo [22].
Galima teigti, kad kompetencija yra realizuojama per slaugos procesą, kurio metu
slaugytojo veikla pasižymi multidisciplininėmis kompetencijomis, apimančiomis biomedicinos,
1.5.2. Kompetencijos realizavimą įtakojantys veiksniai
Anot V. Žydžiūnaitės (2005) slaugytojų multidisciplininės kompetencijos geriausiai atsispindi į komandinį darbą orentuotoje slaugoje: vadybos, apimančios gebėjimą valdyti kompleksinį pagalbos pacientui procesą: psichologijos, apimančios slaugytojo gebėjimą komunikuoti su pacientu: edukologijos, akcentuojančios slaugytojo žinias, kaip teikti slaugą, ko mokyti pacientą [24]. Tai reiškia, kad slaugytojų kompetencija yra realizuojama per komandinį darbą, pritaikant multidisciplinines žinias. Tačiau žinios yra tik viena iš kompetencijos dalių. Turėti tam tikrų žinių dar nereiškia sugebėti jas įgyvendinti. Kompetencija apima ne tik žinias ir sugebėjimus, bet ir požiūrius bei asmenines savybes [63]. Kiekvienas žmogus turi savo asmeninį požiūrį į užduotį , kurią jam reikia įvykdyti. Nuo to, ar šis požiūris yra teigiamas ar neigiamas labai priklauso užduoties rezultatas. Žmogus gali būti apibūdintas kaip nekompetentingas, jeigu jis nepademonstruoja teisingo požiūrio. Asmeninės savybės ir sugebėjimai turi labai daug reikšmės darbo atlikimo kokybei bei rezultatams .Kai kurioms užduotims atlikti asmeninės savybės yra ypač svarbios [48].
Slaugytojų kompetencijos realizavimas taip pat yra susijęs su slaugytojų vaidmenimis bei kompetencijos lygiu, kurie išryškėja slaugos kontekste. Anot V. Žydžiūnaitės (2005) vaidmens sąvoka yra plačiai vartojama mokslinėje literatūroje ir ji apima tiek vaidmens suvokimą, tiek jo atlikimą [24]. Darbuotojo vaidmuo gali būti nagrinėjamas įvairiais požiūriais, tačiau, remiantis vaidmenų tyrimų rezultatais, galima daryti šias išvadas:
1. Kiekvienas darbuotojas atlieka daug vaidmenų – vienus darbe, o kitus už darbo ribų;
2. Kiekvienas vaidmuo yra išmoktas, stebint aplinką ir mėgdžiojant arba sulaukiant tam tikrų savojo elgesio pasekmių.
3. Žmonės geba greitai keisti vaidmenis, jei to reikalauja situacija;
4.Žmonės dažnai ir sėkmingai išgyvena vaidmenų konfliktą [64].
skirtingi vaidmenys lemia skirtingų kompetencijų poreikį. Pvz.; mokant pacientą odos, žaizdų priežiūros, konsultuojant paciento šeimą (mokytojo vaidmuo) – edukacinės kompetencijos. Šių vaidmenų realizavimui slaugytojas privalo turėti atitinkamas kompetencijas. To dėl, remiantis slaugos vaidmenų modeliu, galima išvada, kad atskiri vaidmenys bendras slaugytojų kompetencijas išskaldo į atskirus komponentus [67]. Anot V. Žydžiūnaitės (2005) slaugytojų vaidmenis slaugoje galima išskirti į „matomus“, kurie visuomet yra susiję su konkrečių užduočių vykdymu ir „nematomus“ vaidmenis, pvz., mokytojo, psichologo – konsultanto, slaugos proceso vadovo ir pan., kurie lemia profesinės slaugos veiklos efektyvumą bei reikalauja iš slaugytojų vidinės motyvacijos nuolatos mokytis ir tobulėti (žiūr. 3 pav.) [24]. Atlikti tyrimai rodo, kad „matomi“ slaugytojų vaidmenys, pvz. sekretorius, sanitaras-švaros palaikytojas, kurjeris ir kt., trikdo pilnavertį slaugos darbą, neleidžia skirti daugiau dėmesio pacientui. Kokybiniai duomenys atskleidžia, kad šie vaidmenys – tai kompetencijos nereikalaujančios funkcijos, apimančios esminę slaugytojų veiklos dalį. Tuo tarpu mokytojo, psichologo, vadybininko, tyrėjo ir kt. vaidmenys, reikalaujantys atitinkamų sričių kompetencijų vystymo bei plėtojimo, yra „nematomi“ . Remiantis respondentų atsakymų turinio analizės rezultatais, realioje slaugos praktikoje ,nėra galimybės pilnai realizuoti „nematomų“ – vaidmenų [24].
3 pav. Slaugytojų realizuojami „metavaidmenys“ ( Žydžiūnaitė, 2003)
Sekretorius. Sanitaras –švaros palaikytojas
P. E. Benner (1989) kompetencijos kategorijas skirsto ne tik pagal vaidmenis, bet ir pagal lygius, nuo kurių priklauso kompetencijos realizavimas: pradedančioji slaugytoja yra naujokė, pažengusi slaugytoja - turinti praktinės patirties, kompetentinga slaugytoja – gebanti veikti ir holistiškai spręsti įvairias situacijas, turinti patirtį slaugytoja – veikianti efektingai ir lanksčiai, slaugytoja ekspertė/tyrėja – intuityviai nuspėjanti situaciją bei veikianti giliai suvokdama ir prognozuodama [40]. V. Žydžiūnaitė (2005) išanalizavusi visus kompetencijos lygius teigia, kad kompetencijos yra susijusios su kintančiomis situacijomis ir nenumatytomis problemomis, būtent šis aspektas lemia kompetencijos lygius, kuriuose akcentuojama praktinė patirtis ir holistinė kompetencijos samprata. Kompetencijos lygiai pagrindžia, kad kompetencijos konceptas yra hierarchinis struktūrinis darinys, nes kiekvienam lygiui reikalinga skirtinga kompetencija. Slaugytojas nuolat mokydamasis ir tobulėdamas , slaugos kontekste ,pereina visus lygius, o tuo pačiu vysto konkrečių sričių kompetencijas.
Apibendrinant galima teigti, kad kompetencija yra išreiškiamą tam tikrais vaidmenimis, kurių pagalba, žinios, gebėjimai ir įgūdžiai perkeliami į vis naujas situacijas, taip veikiant įvairiuose veiklos lygiuose. Vaidmenys įgalina sėkmingai veikti skirtingose veiklos situacijose.
Dar vienas iš veiksnių sąlygojančių kompetencijos realizavimą, tai slaugytojų autonomija. Pagal G.H. Wade (2004) autonomija, sudėtingas daugiamatis reiškinys, kilęs iš Graikiškų žodžių autos ir nomos, t.y. savarankiškai ir priimti sprendimus. Šis terminas buvo taikomas pirmą kartą Graikijos miesto valstybėse, apibūdinti teisinės valstybės nepriklausomumą, politine prasme. Autonomija yra apibrėžiama kaip savivaldos teisė; asmeninė laisvė; laisva valia. [68].
užsienio autorius nurodo, kad slaugytojas turi sugebėti įvertinti ir savarankiškai spręsti paciento problemas, suplanuoti ir įgyvendinti parengtą slaugos planą, o slaugos veiklą atlikti ir įvertinti savarankiškai arba perduoti slaugos plano įgyvendinimą kitiems slaugytojams. Autonomiškumo svarbą vystant slaugytojų kompetenciją pabrėžia ir užsienio autoriai [70,71]. J. Stewart, K. Stansfield ir kt.(2004) pastebėjo, kad slaugytojai autonomiškumą apibrėžia kaip galimybę įgyvendinti pacientų priežiūros tikslus, panaudojant turimas žinias ir įgūdžius [72].
V. Žydžiūnaitė (2007) slaugytojų autonomiją sieja su įgalinimu [9]. Slaugos literatūroje įgalinimas dažniausiai tapatinamas su procesu ir jo rezultatais, kurie veikia slaugytojų profesinį tobulėjimą, veiklos efektyvumo didėjimą, kompetencijų vystymą [73,63.71]. Anot V. Žydžiūnaitės (2002) slaugytojų įgalinimo stoka kasdieniniame gyvenime yra viena iš kliūčių slaugos mokslo plėtrai bei slaugytojų kompetencijų vystymui. Autorė pažymi, kad siekiant, slaugytojų veiklos integruotų bei holistinių kompetencijų realizavimo, būtina slaugytojus įgalinti [14]. B.Wilson, H. Laschinger (1994) teigia, kad galios delegavimo užtikrinimas organizacijoje susijęs su slaugytojų autonomija, pasitenkinimu darbu, įsipareigojimu organizacijai [74].
Plačiai slaugytojo veiklai užtikrinti būtina holistinė kompetencija bei veiklos savarankiškumas. Galima būtų pažymėti, kad šiandienos slaugytojos yra skirtingo išsilavinimo, (profesinis bakalauras, universitetinis bakalauras , universitetinis magistrantas , universitetinis doktorantas ) , tačiau klinikinėje praktikoje autonomijos ribos yra vienodos. Apibendrinant galima teigti, kad slaugytojų darbe autonomija užima svarbią veiklos dalį ir pasireiškia per slaugos proceso modelį, kurį sudaro keturios fazės: nustatymas, planavimas, atlikimas ir įvertinimas. Slaugos proceso modelis skatina slaugytojo savarankiškumą ir kūrybingumą, skatina mokytis ir tobulėti. Autonomiška slaugytojų veikla padeda efektyviau realizuoti turimas kompetencijas bei susijusi su pasitenkinimu darbu. Reikia pabrėžti ir įgalinimo svarbą autonomijai, nes įgalinimas teigiamai veikia slaugytojų kompetenciją bei slaugos efektyvumą.
Kai kurie autoriai išskiria dar įvairiausių veiksnių įtakojančių slaugytojų kompetencijos realizavimą praktinėje veikloje. Anot A. Makštučio (1999) kompetencijos realizavimo efektyvumui įtakos turi ne tik asmeninės savybės, žinios, požiūriai, vaidmenys, bet ir kiti veiksniai, kaip: įsilavinimas, patirtis, kūrybinis mąstymas, vadovų požiūris, savęs ir kitų ugdymas, motyvai, finansavimas [75]. Užsienio autorė R. Meretoja R. teigia (2004), kad kompetencijos realizavimas priklauso nuo darbo aplinkos t.y. kokio profilio skyriuose dirba slaugytojas (intensyvios terapijos, chirurgijos, terapijos ir t.t.) [76].
turėti ne tik praktinių įgūdžių ir teorinių žinių, bet ir turėti galimybę tinkamai realizuoti savo kompetencijas.
2. TYRIMO METODIKA IR MEDŽIAGA
2.1. Tyrimo planavimas
Siekiant įvertinti universitetinėje ligoninėje dirbančių slaugytojų kompetencijos realizavimą praktikoje, tyrimo procesas apėmė šiuos etapus:
1 etapas – mokslinės literatūros, susijusios su baigiamojo darbo tema rinkimas, problemos ir hipotezės formulavimas;
2 etapas – teorinės baigiamojo darbo dalies rašymas; 3 etapas – kompetencijos trukdžių anketos kūrimas;
4 etapas – atliekant tyrimą, buvo laikomasi etikos principų. Prieš tyrimo pradžią (2013 m. sausio mėn.) buvo kreiptasi į įstaigos vadovą ir paprašyta leidimo atlikti tyrimą. Ligoninės vadovui susipažinus su atliekamo tyrimo esminiais principais: tikslu, uždaviniais, anketa, gautas raštiškas sutikimas. Anketos pateikimas LSMU Bioetikos centrui ir gautas leidimas tyrimo atlikimui (2013-01-07) Nr. BEC – KS(M) – 168 (žr. 3 priedą);
5 etapas - norint įvertinti anketos kokybę ir suprantamumą 2013 m. vasario mėn. atliktas bandomasis (pilotinis) tyrimas, kurio metu apklausta 10 bendrosios praktikos slaugytojų. Anketos buvo išdalintos kiekvienam geranoriškai sutikus, asmeniškai paaiškinant atliekamo tyrimo esmę, jo tikslą ir paaiškinus, kaip pildyti. Užpildytas anketas slaugytojai dėjo į vokus ir atnešė į sutartą vietą. Po bandomojo tyrimo, išanalizavus ir įvertinus duomenų rezultatus, anketa buvo pakoreguota; 6 etapas - gavus LSMU Bioetikos centro leidimą, skyrių, kuriuose buvo vykdoma apklausa, vyr.slaugytojos-slaugos administratorės buvo supažindintos su tyrimo tikslais, uždaviniais ir duomenų apsauga. Nuo 2013-09-01 iki 2013-10-01 buvo atlikta anoniminė anketinė bendrosios praktikos slaugytojų, dirbančių LSMU Kauno klinikų chirurginio ir terapinio medicinos profilio skyriuose, apklausa. Pirmenybė anketinei apklausai buvo teikiama todėl, kad palyginus per nedidelį laiką buvo galima apklausti daug žmonių. Apklausa anoniminė, todėl laisviau išreiškiama asmeninė nuomonė. Anketos slaugytojams buvo išdalintos asmeniškai. Užpildytas anketas įmesdavo į specialiai tam paruoštas urnas;
7 etapas –duomenų suvedimas;
2.2. Tyrimo objektas, tiriamųjų atranka
Tyrimas buvo vykdomas LSMUL Kauno klinikų terapinio ir chirurginio profilio skyriuose. Šiuose skyriuose dar niekada nebuvo tirtas slaugytojų kompetencijos realizavimas. Tyrimo objektu pasirinktas bendrosios praktikos slaugytojų kompetencijos realizavimas praktikoje. Tyrimo populiacija – tikslinė netikimybinė. Respondentai atrinkti parankios netikimybinės atrankos būdu, t.y. apklausti tie, kurie apklausos vykdymo metu dirbo chirurginio ir terapinio medicinos profilio skyriuose ir sutiko dalyvauti tyrime. Apklausos rezultatai taikomi tik tyrime dalyvavusiems respondentams, o ne visai populiacijai. Tyrimo duomenys buvo renkami anketinės apklausos būdu. Tiriamieji turėjo atitikti šiuos kriterijus:
dirbti LSMUL Kauno kinikų chirurginio ir terapinio medicinos profilio skyriuose. turėti galiojančią bendrosios praktikos slaugytojo licenciją.
sutikti dalyvauti tyrime ir užpildyti „Tiriamojo asmens sutikimo formą”. Neįtraukimo kriterijai:
tyrimo metu esantys neapmokamose ar vaiko auginimo atostogose; nesutikę dalyvauti ir nepasirašę sutikimo.
Vykdant apklausą, tiriamųjų imties dydis nustatytas remiantis specialia Jadovo sudaryta lentele su 5 procentų paklaida [30]. Šioje lentelėje nurodomas reikiamų reprezentatyvios imties atvejų skaičius (žiūr.1 lentelė).
1 lentelė. Mokslinių tyrimų metodologija ir metodai Kardelis K. Kaunas, 2002 Generalinės aibės visuma 500 1000 2000 3000 4000 5000 10000 100000 Imties dydis 222 286 333 350 360 370 385 396
buvo išdalintos 136 anketos(100 proc.). Surinkta – 121 anketa (atsakas 89 proc.). Terapinio profilio skyriuose buvo išdalintos 86 anketos (100 proc.). Surinkta – 76 anketos ( atsakas 88,3 proc.). Imties dydis po apklausos n = 197. Atsakas – 88,7 proc.
2.3. Respondentų charakteristika
Kaip matome 4 paveiksle apklausoje dalyvavo 89 proc. slaugytojų dirbančių chirurginio profilio skyriuose ir 88,3 proc. slaugytojų dirbančių terapinio profilio skyriuose. Tiriamųjų amžiaus vidurkis, atsižvelgiant į profilį reikšmingai nesiskyrė ( p=0,8) (chirurginio profilio – 44,1 ± 8,1 m., terapinio profilio – 44,4 ± 7,2 m. Taip pat negavome reikšmingų išsilavinimo ir profilio sąsajų (χ2=2,355, lls (laisvės laipsnių skaičius) =2, p=0,308).
89 88,3 0 10 20 30 40 50 60 70 80 90 100 PROCENTAI Chirurginis Terapinis
4 pav. Slaugytojų, dirbančių chirurginiame ir terapiniame skyriuose,
pasiskirstymas
5 pav. Slaugytojų amžiaus histograma
Iš 6 paveikslo matome, kad 71,1 proc. slaugytojų buvo su aukštesniuoju (spec.viduriniu) išsilavinimu, 14,7 proc. su aukštuoju neuniversitetiniu ir 14,2 proc. su aukštuoju universitetiniu išsilavinimu. Tiriamosios su aukštuoju universitetiniu išsilavinimu buvo jauniausios ir jų amžiaus vidurkis (38,2±7,0 m.) reikšmingai (p<0,01) skyrėsi nuo slaugytojų, kurių išsilavinimas aukštesnysis (45,9±7,1 m.) bei aukštasis neuniversitetinis (41,4±8,0 m.).
. 71,1 14,7 14,2 0 10 20 30 40 50 60 70 80 90 100 Procentai Aukštasis(spec.vidurinis) Aukštasis neuniversitetinis Aukštasis universitetinis
Slaugytojų darbo stažo vidurkis – 21,8 ±8,5 (trumpiausias – 2, ilgiausias – 39, mediana – 22,0) metai (žiūr.7 pav.).
7 pav. Slaugytojų darbo stažo histograma
45,7 proc. slaugytojų darbo stažas buvo <20 metų ir 54,3 proc. - >20 metų. Tiriamųjų stažo vidurkis, atsižvelgiant į profilį reikšmingai nesiskyrė ( p=0,7) (chirurginio profilio – 21,6±8,5 m., terapinio profilio – 22,2±8,5 m.).Tiriamųjų su aukštesniuoju išsilavinimu darbo stažas buvo ilgiausias (24,2±7,8) m.) ir reikšmingai (p<0,001) skyrėsi nuo tų, kurių išsilavinimas aukštasis neuniversitetinis (16,0±7,4 m.) bei aukštasis universitetinis (16,07±,5 m.).
43,1 17,8 39,1 0 10 20 30 40 50 60 70 80 90 100 Procentai
Dieninė Naktinė Dieninė ir naktinė
8 pav. Slaugytojų pasiskirstymas pagal pamainas, kuriose jos dirbo
. Daugiausia, apklausoje dalyvavusių slaugytojų dirbo dieninėje pamainoje 43,1 proc., dieninėje ir naktinėje dirbo 39,1 proc. naktinėje 17,8 proc. Amžiaus vidurkis (F=1,6, lls =2, p=0,2) ir darbo stažo vidurkis (F=2,319, lls=2, p=0,08), atsižvelgiant į pamainą, kurioje slaugytojai dirbo, reikšmingai nesiskyrė. Taip pat negavome reikšmingų išsilavinimo ir pamainų, kuriose slaugytojai dirbo, sąsajų (χ2=4,628, lls=6, p=0,592). Reikšmingai (p<0,05) daugiau terapinio medicinos profilio slaugytojų dirbo naktinėje pamainoje (žiūr.9 pav.).
46,7 37,3 13,1* 25,3* 40,2 37,4 0 10 20 30 40 50 60 70 80 90 100 Procentai
Dieninė Naktinė Dieninė ir
naktinė Chirurginis Terapinis
9 pav. Slaugytojų, pamainų, kuriose jos dirbo, procentinis pasiskirstymas, atsižvelgiant į jų medicinos profilį
χ2
2.4. Tyrimo metodai
Siekiant įvertinti LSMUL Kauno klinikų bendrosios praktikos slaugytojų, dirbančių chirurginio ir terapinio medicinos profilio skyriuose, kompetencijos realizavimą praktikoje, nuo 2013-09-01 iki 2013-10-01 2013 12 01 atlikta anoniminė anketinė slaugytojų apklausa.
Anketoje pateiktas tyrimo tikslas, pildymo instrukcija, užtikrintas anketinės apklausos duomenų konfidencialumas.
Anketa sudaryta iš trijų klausimų grupių:
1. Bendroji informacija – amžius, išsilavinimas, medicinos profilio skyrius, darbo stažas dabartiniame medicinos profilio skyriuje, bei darbo pamaina ( 5 uždari klausimai);
2. Slaugytojų kompetencijos įvertinimas atliktas remiantis D. Ševcovienės sudaryta nestandartizuota Slaugytojų klinikinės kompetencijos skale. Skalė sudaryta iš 66 kompetencijos elementų, kurie atstovauja visas slaugos praktikos kryptis, sugrupuotų į 8 kategorijas: pagalbos vaidmens (5 teiginiai); mokymo/instruktavimo (11 teiginiai); diagnostinių funkcijų ( 7 teiginiai); kritinių situacijų valdymo (5 teiginiai); terapinių intervencijų (9 teiginiai); kokybės užtikrinimo (5 teiginiai); darbo vaidmens (11 teiginiai); technines (13 teiginių) (žiūr. 2lentelė). Kategorijų teiginius tiriamieji vertino 4 įverčių skalėje, kur: 0 - niekada netaikoma, 1 – labai retai taikoma, 2 – dažnai taikoma, 3 – labai dažnai taikoma.
Buvo apskaičiuotas viso kompetencijos klausimyno vidinis suderinamumo rodiklis, t.y., Cronbach alpha yra 0,958. Skalių vidinio suderinamumo rodiklis yra pakankamai geras: Cronbach alpha kito nuo 0,689 iki 0,904 (žiūr. 2 lentelė). Remiantis V. Čekanavičiumi (2002) koeficiento reikšmės iki 0,60 rodo žemą anketos homogeniškumą, nuo 0,60 iki 0,70 –pakankamas , nuo 0.70 iki 0.90 – aukštas homogeniškumas [31].
2 lentelė. Slaugytojų kompetencijos klausimyno sričių suderinamumas
Teiginiai
Sritis Cronbac h alpha 1.Paciento priežiūros planavimas atitinka individualius poreikius
P ag alb o s su teik im o v eik lo s 0,732 2. Priežiūros plano modifikavimas atsižvelgiant į paciento
individualius poreikius
3. Mokslinių slaugos tyrimų naujovių pritaikymas paciento atvejui 4. Elgesio kultūros vystymas skyriuje
5. Sprendimo priėmimo valdymas atsižvelgiant į etines vertybes 6. Nuolatinis paciento mokymosi poreikių žymėjimas
Mo k y m o / in str u k tav im o v eik lo s
7. Paciento mokymo turinio parinkimas
10. Autonominis šeimos narių konsultavimo atlikimas
0,904 11. Paciento mokymo rezultatų įvertinimas kartu su pacientu
12. Paciento mokymo rezultatų įvertinimas kartu su šeima 13. Paciento mokymo rezultatų įvertinimas kartu su priežiūros komanda
14. Pacientų mokymo tobulinimas mano skyriuje 15. Aktyvus savo profesinių įgūdžių tobulinimas
16. Slaugos supervizijos kūrimas (vadovavimas studentams, mažesnę darbinę patirtį turintiems kolegoms)
17.Pacientų gerovės analizė įvairiais aspektais
Diag no stin ės v eik lo s 0,829 18. Gebėjimas identifikuoti paciento poreikį emocinei paramai
19. Gebėjimas identifikuoti šeimos narių poreikį emocinei paramai 20. Eksperto pagalbos pacientui organizavimas esant reikalui 21. Kito personalo instruktavimas, kaip stebėti pacientą 22. Kito personalo instruktavimas kaip naudotis aparatūra 23. Paciento priežiūros dokumentacijos tobulinimas
24. Gebėjimas anksti atpažinti situacijas, keliančias pavojų gyvybei
Kr itin ių situ ac ijų v ald y m o 0,878 25. Veiksmų prioritetų nustatymas atsižvelgiant į besikeičiančias
situacijas
26. Atitinkamas elgesys gyvybei pavojingose situacijose 27. Nuoseklus priežiūros planavimas esamais ištekliais 28. Gera slaugos įrenginių/aparatūros priežiūra
29. Lankstus veiksmų planavimas priklausomai nuo klinikinės situacijos T er ap in ės veik lo s 0,9 30. Sprendimų dėl pacientų priežiūros priėmimas, atsižvelgiant į
konkrečią situaciją
31. Slaugos komandos veiksmų koordinavimas
32. Priežiūros komandos instruktavimas slaugos intervencijų atlikimo klausimais
33. Rašytinių rekomendacijų dėl priežiūros atnaujinimas
34. Slaugos tyrinėjimų naujovių pritaikymas slaugos intervencijose 35. Sistemingas paciento priežiūros rezultatų vertinimas
36. Priežiūros optimizavimas, taikant aktualią informaciją 37. Multidisciplininio klinikinio kelio plėtros palaikymas
38. Organizacijos/įstaigos priežiūros filosofijos principų laikymasis
ko ky bės užtik rin im o v eik lo s 0,895 39. Gebėjimas identifikuoti paciento priežiūros sritis, kurios reikalauja
tolesnio vystymo ir tyrinėjimų
40. Sistemingas paciento pasitenkinimo priežiūra vertinimas 41. Mokslinių tyrimų naujovių pritaikymas pacientų priežiūros vystyme
42. Pasiūlymų dėl tolesnio slaugos vystymo ir tyrinėjimų teikimas 43. Gebėjimas atpažinti kolegų poreikius paramai ir pagalbai
d ar b o v eik lo s 0,875 44. Savo asmeninių išteklių ribotumo suvokimas
45. Atsakingas pareigų atlikimas laiko ribotų finansinių išteklių atvejais
46. Savo išmanymo ir patirties taikymas priežiūros komandoje 47. Priežiūros komandos konsultavimas
48. Autonominis pareigų atlikimas
49. Sklandaus slaugos proceso užtikrinimas skyriuje deleguojant užduotis
50. Rūpinimasis savimi, taupant psichinius ir fizinius resursus 51. Informacinių technologijų pritaikymas darbe
52. Bendros pacientų priežiūros koordinavimas 53. Pilnas situacijos valdymas, esant reikalui
54. Pagrindinių gyvybinių požymių sekimas ir vertinimas
T ec hn in ė s v eik lo s
58. Kraujo paėmimas laboratoriniams tyrimams
0,689 59. Drenų ir dirbtinių kūno ertmių priežiūra
60. Intubacinio, tracheostominio vamzdelio priežiūra 61. Šlapimo kateterio įvedimas
62. Gliukozės matuoklio naudojimas 63. Žaizdų priežiūra
64. Deguonies kaukės prijungimas ir tiekimas deguonies iš centralizuotos deguonies tiekimo sistemos
65. Deguonies pagalvės prijungimas
66. Deguonies kaukės prijungimas ir tiekimas deguonies iš deguonies baliono
VISO KLAUSIMYNO
0,958
3. Kompetencijos realizavimo trukdžiams nustatyti sudarytas darbo autorių sukurtas klausimynas remiantis Lietuvos bei užsienio autorių atliktais tyrimais [8,9,10,24,41,41,45]. Klausimyno kūrimas apėmė šiuos etapus: klausimų sudarymas, pilotinis tyrimas, po kurio klausimynas buvo šiek tiek pakoreguotas ir pagrindinis tyrimas. Kompetencijos realizavimo trukdžių klausimyną sudarė 22 teiginiai (3 lentelė).
Kiekvienas klausimyno teiginys buvo vertinamas nuo 0 iki 4 (0 – visiškai nesutinku, 1 – nesutinku, 2 – abejoju, 3- sutinku, 4 – visiškai sutinku).
Viso klausimyno vidinio suderinamumo rodiklis , t.y., Cronbach alpha buvo 0,86.
2.4. Duomenų analizės metodai
Tyrime buvo naudojama Nominalinė skalė (sudaranti demografinę anketos dalį) ir Likerto skalė. Tyrimo duomenys kaupti kompiuterinėje duomenų bazėje. Statistinė jų analizė atlikta, naudojant duomenų kaupimo ir analizės SPSS 20.00 (Statistical Package for Social Science) programos paketą. Tiriamųjų grupių nagrinėjami požymiai aprašyti, naudojant bendrosios statistikos padėties, išsibarstymo ir simetrijos apibūdinimus. Kokybinių kintamųjų ryšio hipotezėms tikrinti naudotas Chi kvadrato (χ2) suderinamumo ir nepriklausomumo neparametrinis kriterijus. Kiekybinių dydžių lyginimas atliktas naudojant parametrinį Stjudento (t) kriterijų arba dispersinę analizę ANOVA (ANalysis Of Variance). Taikant šiuos kriterijus nagrinėjami požymiai kiekvienoje grupėje turi būti normaliai pasiskirstę ir turėti tą pačią dispersiją. Kolmogorov-Smirnov testu buvo nustatomas kiekybinių dydžių skirstinys. Lyginant kiekybinius duomenis, kurie neturi normaliojo skirstinio, taikytas neparametrinių dydžių lyginimo Mann-Whitney (“U”) arba - Kruskal-Wallis testas. Analizuojant koreliacinius imties požymių ryšius, naudotas Pearson koreliacijos koeficientas (r) kiekybiniams dydžiams, o kokybinių imties požymių ir kiekybinių požymių, kurių skirstinys netenkino normališkumo sąlygos, ryšiams įvertinti naudotas Spearman koreliacijos koeficientas (r). Skalių vidinis patikimumas (validumas) buvo vertinimas Cronbach alfa koeficientu. Faktorinė analizė naudota tyrime, norint sutankinti tyrimo pirminius kintamuosius ir sudaryti skales. Faktorinė analizė buvo atliekama koreliacinės matricos pagrindu. Panaudotas pagrindinių komponenčių metodas ir VARIMAX rotacija, t.y. kintamųjų ašių pasukimas, ieškant maksimalios dispersijos. Skaičiavome Kaiser-Meyer-Olkin (KMO) koeficientą - tai rodiklis, parodantis, kiek matrica tinka faktorinei analizei. Kuo šio koeficiento reikšmė artimesnė vienetui, tuo labiau matrica tinkama faktorinei analizei.
3. TYRIMO REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS
3.1. Slaugytojų realizuojamos kompetencijos vertinimas bei kompetencijos
plėtros poreikio nustatymas
Slaugytojo kompetencija yra įvertinimas, nusakantis slaugytojo, kaip konkrečios srities žinovo, gebėjimą atlikti tam tikrą veiklą. Ji sudaro šios profesijos pagrindą. Kompetencija apibūdina slaugytojo profesinį statusą ir charakterizuoja jo žinių, gebėjimų, suvokimo lygmenį, realiai atitinkantį atliekamų užduočių ar problemų sprendimo reikalavimus [14].
Slaugytojų kompetencijos vertinimo tyrimai yra atliekami todėl, kad yra būtinas nuolatinis kompetencijos vertinimas ir koregavimas, atitinkamai besikeičiančiai slaugos praktikos pažangai.
Tiriamųjų požiūriui apie slaugytojo profesinės kompetencijos realizavimą buvo pateiktas 66 profesinės kompetencijos elementai, suskirstytų į 8 kompetencijos kategorijas:
· pagalbos vaidmens – 5 elementai;
· mokymo/mokymosi – 11 elementų; · diagnostinės funkcijos – 7 elementai; · kritinių situacijų valdymo – 5 elementai;
· terapinės intervencijos – 9 elementai;
· kokybės užtikrinimo – 5 elementai; · darbo vaidmens – 11 elementų, · techninė – 13elementų.
2,11[2,06-2,17] 1,85[1,77-1,93] 1,39[1,29-1,5] 1,79[1,7-1,87] 2,15[2,06-2,24] 1,66[1,58-1,74] 1,39[1,31-1,48] 2,02[1,94-2,1] 0 0,5 1 1,5 2 2,5
Balų vidurkis ir 95 proc. PI
Techninės veiklos Darbo veiklos Kokybės užtikrinimo veiklos Terapinės veiklos Kritinių situacijų valdymo Diagnostinės veiklos Mokymo/mokymosi veiklos Pagalbos suteikimo veiklos
10 pav. Slaugytojų kompetencijos kategorijų balų pasiskirstymas
Atlikus statistinę analizę paaiškėjo, kad bendrosios praktikos slaugytojai dirbantys chirurginio ir terapinio profilio skyriuose mažiausiai realizuoja mokymo/instruktavimo veiklas, kokybės užtikrinimo (1,39 balai). Kad mažiausiai realizuojama kokybės užtikrinimo veiklą rodo ir Suomių autorės R.Meretojos, H. Leino-Kilpi ir kt. (2004) atliktas tyrimas [40]. Kitame R. Meretojas (2012) atliktame tyrime taip pat slaugytojai nurodė, kad jaučia kompetencijos trūkumą kokybiškoje priežiūroje [76]. Tai reiškia, kad slaugytojams trūksta žinių, įgūdžių realizuojant šias veiklas. Todėl kyla poreikis tobulinti ir plėtoti šias kompetencijos kategorijas.
Vertinant slaugytojų kompetencijos realizuojamų kategorijų ir socialinių bei profesinių duomenų sąsajas buvo atlikta koreliacinė analizė. Remdamiesi koreliacine analize gavome, kad darbo stažas atvirkščiai, reikšmingai koreliavo su techninės veiklos, darbo veiklos bei kritinių situacijų valdymo sričių balais ( žiūr. 11 pav.). (Kadangi slaugytojų amžius ir darbo stažas tiesiogiai, reikšmingai koreliuoja, todėl sąsajų analizėms pasirinkome tik stažo kintamąjį). Slaugytojų, kurių darbo stažas <20 metų kritinių situacijų valdymo, darbo bei techninės veiklos balų vidurkiai buvo reikšmingai didesni nei tų, kurių darbo stažas >20 metų. Nors Suomių autoriai R. Meretoja, H. Leino-Kilpi ir kt.(2004) teigia, kad slaugytojų su didesniu darbo stažu kompetencija yra aukštesnė [40], šiame tyrime nustatyta, kad slaugytojai su mažesne darbo patirtimi geriau valdo kritines situacijas, bei atlieka technines veiklas.
2,06[1,99-2,13]*** 1,77[1,66-1,89]** 2,05[1,93-2,18]* 2,17[2,08-2,26]*** 1,94[1,84-2,04]** 2,26[2,14-2,38]* 0 0,5 1 1,5 2 2,5
Balų vidurkis ir 95 proc.PI
>20 <20
Darbo
stažas(metai) Tecninės veiklos
Darbo veiklos
Kritinių situacijų valdymo
11 pav. Slaugytojo kompetencijos kategorijų balų pasiskirstymas, atsižvelgiant į jų darbo stažą
*,**
12 pav. matome, kad kritinių situacijų valdymo kompetencijos srities balų vidurkis reikšmingai mažesnis buvo respondenčių, kurių išsilavinimas aukštesnysis (spec.vidurinis) ir jis reikšmingai skyrėsi nuo tų, kurių išsilavinimas aukštasis neuniversitetinis arba universitetinis. Tai reiškia, kad kritines situacijas darbe geriausiai valdo slaugytojos turinčios aukštąjį įsilavinimą. Tai gali būti susiję su turėjimu daugiau žinių ir didesniu pasitikėjimu savimi.
2,08[1,97-2,2]*`** 2,19[2,01-2,36]* 2,42[2,23-2,61]** 0 0,5 1 1,5 2 2,5 3 Balų vidurkis ir 95 proc.PI Aukštesny sis(spec.vid urinis) Aukštasis neunivers itetinis Aukštasis universitet inis
12 pav. Slaugytojų kritinių situacijų valdymo kompetencijos srities balų pasiskirstymas, atsižvelgiant į jų išsilavinimą
F=3,439, lls=2, p=0,034/χ2
=6,473, lls=2, p=0,039, *,**p<0,03
Nors yra labai mažai atlikta lyginamųjų tyrimų apie slaugytojų realizuojamą kompetenciją tarp skirtingų darbo profilių, tačiau Suomių autorė R. Meretoja, H. Leino-Kilpi ir kt.(2004) teigia, kad slaugytojų kompetencija priklauso nuo darbo aplinkos t.y. skiriasi lygiu ir atliekamų veiklų dažniu [40].
1,72[1,61-1,84]* 1,55[1,44-1,66]* 0 0,5 1 1,5 2 Balų vidurkis ir 95 proc.PI Chirurginis Terapinis
13 pav. Slaugytojų diagnostinės veiklos kompetencijos srities balų pasiskirstymas, atsižvelgiant į jų medicinos profilį
*
p=0,03
3 lentelėje pateikiame reikšmingai išsiskiriančių kompetencijos sričių balų vidurkių pasiskirstymą, atsižvelgiant į tai, kokioje pamainoje slaugytojai dirba. Pagalbos suteikimo, mokymo/mokymosi, diagnostinės, terapinės veiklos bei viso klausimyno balo vidurkiai buvo reikšmingai didesni respondentų, kurie dirbo dieninėje ir naktinėje pamainoje, lyginant su tais, kurie dirbo tik dieninėje pamainoje.
3 lentelė. Slaugytojų, kompetencijos klausimyno sričių balų vidurkių pasiskirstymas, atsižvelgiant į pamainą, kurioje jos dirba
Kompetencijos sritis
Pamaina
Dieninė Naktinė Dieninė ir naktinė V(SN), balai Pagalbos suteikimo veiklos 1,9(0,61)* 2,07(0,45) 2,15(0,49)* F=4,573, lls=2, p=0,011 /χ2=10,424, lls=2, p=0,005, * p=0,002 Mokymo/mokymosi veiklos 1,28(0,62)* 1,38(0,59) 1,55(0,61) * F=3,676, lls=2, p=0,027 * p=0,022 Diagnostinės veiklos 1,55(0,61) * 1,6(0,56) 1,83(0,57) * F=4,637, lls=2, p=0,011 *p=0,011 Terapinės veiklos 1,65(0,63) * 1,76(0,53) 1,97(0,62) * F=5,351, lls=2, p=0,0051 /χ2=10,497, lls=2, p=0,005, * p=0,002 Kokybės užtikrinimo veiklos 1,24(0,79) * 1,42(0,66) 1,56(0,78) * F=3,966, lls=2, p=0,021 *p=0,017 Viso 1,65(0,43) * 1,72(0,36) 1,85(0,42) * F=4,421, lls=2, p=0,021 *p=0,008
Anot R. Tabari Khomeiran, Z.P.Yekta ir kt.(2006) labai svarbu nustatyti veiksnius, kurie turi teigiamos ir neigiamos įtakos slaugytojų kompetencijos realizavimui, nes tų veiksnių supratimas gali padėti vadovams ir pedagogams identifikuoti ir įgyvendinti strategijas, kurios gali veiksmingai padidinti kompetencijos plėtrą [41].
Kompetencijos realizavimo trukdžiams nustatyti buvo pateiktas klausymas sudarytas iš 22 veiksnių, kurie turi neigiamos įtakos kompetencijos realizavimui. Pritaikius faktorinės analizės metodą 22 veiksnių įverčiai buvo faktorizuoti ir išskirtos 4 kompetencijos realizavimo trukdžių kategorijos: aplinka, profesinis tobulėjimas, asmeninės savybės, reglamentavimas ir finansavimas. Kad nustatyti, kokie veiksniai labiausiai trukdo bendrosios praktikos slaugytojams realizuoti jų turimą kompetenciją praktinėje veikloje, buvo nustatyti faktorinės analizės KMO ( Kaiser-Meyer-Olkin) rodikliai kiekvienam teiginiui bei atskirai kiekvienai kategorijai. Kadangi veiksnių, kaip slaugos mokslinių tyrimų neplėtojimas, matomi darbo vaidmenys (sekretorius, sanitaras-švaros palaikytojas, „tarnas“, kurjeris), žemas profesijos prestižas visuomenėje, reikšmės mažos ( KMO<0,5-faktorinė analizė nepriimtina), tai iš faktorinės analizės buvo pašalinta. Taigi, kaip matome paveiksle, aukščiausias faktoriaus balo vidurkis 2,72 – ketvirta kategorija ir pirma kategorija – aplinka (2,06balai).
Teiginiai F1 Aplinka F2 profesinis tobulėjimas F3 asmeninės savybės F4 reglamentavi mas ir finansavima s
1.Dideli darbo krūviai 0,685
2. Mažas darbo užmokestis 0,756
3. Ribota medicinos norma 0,606
4. Nepakankamas išsilavinimas 0,598
5. Autonomijos darbe trūkumas 0,608
6. Funkcijų dubliavimasis sveikatos priežiūros komandoje
0,687
7. Teorinių žinių nepritaikymas praktikoje 0,711
8. Teorinių žinių trūkumas 0,652
9. Neigiamos asmeninės savybės 0,571
10. Neigiamas požiūris į savo darbą 0,817
11. Motyvacijos trūkumas nuolatiniam mokymuisi ir
tobulėjimui 0,618
12.Komandinio darbo gebėjimų neturėjimas 0,701
13. Matomi darbo vaidmenys (sekretorius, sanitaras -švaros palaikytojas, „tarnas“, kurjeris.)
0,4
14. Žemas profesijos prestižas visuomenėje 0,415 15. Konfliktai su kitų profesijų atstovais 0,528
16. Blogas darbo mikroklimatas 0,67
17. Neigiamas pacientų požiūris 0,862
18. Neigiamas gydytojų požiūris 0,834
19. Neigiamas administracijos požiūris 0,819
