Visuomenės sveikatos fakultetas Sveikatos vadybos katedra
Inga Vanagienė
PROFESINĖS KARO TARNYBOS KARIŲ
POŽIŪRIO Į ORGANŲ DONORYSTĘ TYRIMAS
Magistro diplominis darbas (Visuomenės sveikatos vadyba)
Mokslinė vadovė Prof. Irayda Jakušovaitė
2013-05-14
SANTRAUKA
Visuomenės sveikatos vadyba
PROFESINĖS KARO TARNYBOS KARIŲ POŽIŪRIO Į ORGANŲ DONORYSTĘ TYRIMAS
Mokslinė vadovė Prof. Irayda Jakušovaitė
Lietuvos sveikatos mokslų universitetas Medicinos akademija Visuomenės sveikatos fakultetas Sveikatos vadybos katedra. Kaunas; 2013. 68p.
Darbo tikslas
Atskleisti profesinės karo tarnybos karių požiūrį į organų donorystę ir nustatyti veiksnius, įtakojančius karių apsisprendimą organų donorystei.
Uždaviniai
1. Nustatyti profesinės karo tarnybos karių informuotumą apie organų donorystę.
2. Atskleisti veiksnius, lemiančius profesinės karo tarnybos karių požiūrį į organų donorystę.
3. Įvertinti profesinės karo tarnybos karių požiūrį į organų donorystės komercializavimą.
Tyrimo metodika
Atlikta organų donorystės mokslinės literatūros apžvalga bei profesinės karo tarnybos karių anketinė apklausa. Statistinė duomenų analizė atlikta naudojant SPSS 17.0 programos paketą.
Rezultatai
Apklausos rezultatai parodė, kad 76,8 proc. apie organų donorystę sužinojo iš masinio informavimo priemonių. 88,5 proc. buvo girdėję apie donoro kortelę, tačiau užpildžiusių donoro kortelę buvo tik 12,5 proc. respondentų. Tik 35,4 proc. buvo išreiškę savo nuomonę dėl organų donorystės. Iš jų tik 32,4 proc. turėjo donoro kortelę, o 67,6 proc. apsisprendimą išreiškė apie savo valią papasakodami artimiesiems.
Pagrindinė priežastis, kodėl kariai sutiktų, kad jų šeimos narys po mirties taptų organų donoru, buvo išsaugota kita gyvybė (85,7 proc.). Dažniausia priežastis, kodėl kariai nesutiktų tapti organų donorais, 44,4 proc. paminėjo, kad tai prieštarauja jų religiniams įsitikinimams.
64,6 proc. respondentų sutiktų tapti organų donorais neatlygintinai. 48,5 proc. jų manė, kad taip gali būti išsaugota kita gyvybė, 39,2 proc. - tai yra geros valios ženklas. 16,7 proc.
respondentų nurodė, kad sutiktų tapti organų donorais, jei už šią paslaugą būtų mokama. 75 proc. jų manė, kad gauti pinigai padėtų šeimai, 18,8 proc. manė, kad ši paslauga kaip ir kitos visos paslaugos turi būti mokama.
Išvados
1. Tyrimu nustatyta, kad kariai yra gerai informuoti apie organų donorystę ir donoro kortelės paskirtį, tačiau. tik nedidelė dalis karių yra užpildę donoro kortelę.
2. Nežiūrint to, kad didžioji dalis karių sutiktų tapti organų donorais arba paaukoti savo artimųjų organus, savo nuomonę dėl organų donorystės išreiškusių buvo tik trečdalis (35,4 proc.). Daugiau nei pusė sutiksiančių tapti organų donorais manė, kad karys turėtų turėti donoro kortelę.
3. Tyrimu nustatyta, kad religiniai įsitikinimai, lytis, amžius, visuomenės, šeimos ar kariuomenės požiūriai neįtakojo karių apsisprendimo tapti organų donorais ar aukoti šeimos narių organus transplantacijai. Didžiausią įtaką karių apsisprendimui dėl donorystės turėjo altruizmas.
4. Didžioji dalis karių sutiktų savo ar šeimos narių organus aukoti donorystei neatlygintinai. Tie, kurie sutiktų organus aukoti už atlygį, pagrindine priežastimi nurodė paramą šeimai.
Raktažodžiai
SUMMARY
Management of Public Health
RESEARCH OF THE ATTITUDE OF THE PROFESSIONAL MILITARY SERVICE SOLDIERS TO ORGAN DONATION
Inga Vanagienė
Supervisor Prof. Dr. Irayda Jakušovaitė
Department of Health Management, Faculty of Public Health, Lithuanian University of Health Sciences, Medical Academy. Kaunas; 2013. 68 p .
Aim of the study
The aim of this study is to reveal the attitude of the soldiers to organ donation and determine the factors that impact their decision on organ donation.
Objectives
1. To evaluate how well the soldiers are informed about organ donation. 2. To reveal the factors affecting the attitude of the soldiers to organ donation.
3. To determine the soldiers attitude to the process of commercialization of organ donation.
Methods
The research is based on both the overview of the scientific literature about organ donation and the form questionnaire submitted to the soldiers. The statistical data analysis is accomplished using the SPSS 17.0 software package.
Results
The results of the questionnaire have proved that 76.8 % learned about organ donation from the public information sources. 88.5 % had heard about organ donor card, though only 12.5 % of them had been actually registered as an organ donors. Only 35.4 % declared their opinions about organ donation. 32.4 % of them possessed an organ donor card and 67.6 % decided on expressing their willingness to donate organs by informing their family members verbally.
Life-saving has been the main reason (85.7 %) to agree that their family member would become an organ donor after death. 44.4 % have explained that they were against organ donation due to their religious beliefs.
64.6 % stated taht they would agree to donate organs voluntarily. 48.5 % of them approached it as life-saving and 39.2 % noted it as a good will sign. 16.7 % would agree to donate organs if this service would be paid. 75 % of them supposed that their family would benefit from the recieved pay and 18.8 % claimed that this service had to be paid like any other.
Conclusions
1. The study has revealed that the soldiers are well informed about organ donation and donor card, however the minority of them have been registered as organ donors.
2. The great number of the soldiers have considered to donate own organs as well as the organs of their relatives. However, only the third of them have expressed their positive opinion (35.4 %.). More than half of those, willing to become the organ donars, have suggested that a soldier should have had a donor card.
3. The soldiers consideration on donating own or family members organs for transplantation has not been influenced by any religion, sex, age, public, family or military attitude. The dominating factor in making their positive decision has been an altruism.
4. The majority of the soldiers have agreed to donate own organs or the organs of their family members voluntarily. Those, who would donate organs for pay, refered the financial support to their family as the main factor.
Key words
TURINYS
ĮVADAS ... 8
Darbo tikslas ... 9
Darbo uždaviniai ... 9
Darbo naujumas ir originalumas ... 9
1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 11
1.1. Donorystės istorija, įstatyminė bazė ir strategijos principai ... 11
1.1.1. Istoriniai donorystės aspektai ... 11
1.1.2. Organų donorų skaičiaus didinimo bei organų donorystės ir transplantacijos kokybės gerinimo strategija ... 12
1.1.3. Donorystės teisinis reglamentavimas Lietuvoje ... 15
1.2. Donorystės etiniai aspektai ... 18
1.2.1. Gyvo asmens donorystė: etinės problemos ... 19
1.2.2. Pomirtinė donorystė: etinės problemos ... 23
1.3. Asmenų požiūrį į organų donorystę formuojantys veiksniai ... 28
1.3.1. Altruizmas ir donorystė sociologinėje perspektyvoje ... 28
1.3.2. Religiniai organų transplantacijos aspektai ... 29
1.3.3. Donorystės komercializacija ... 32
1.4. Karių požiūris į organų donorystę ... 35
2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA ... 38
2.1. Tiriamojo kontingento atranka ... 39
2.2. Statistinė duomenų analizė ... 39
3. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS ... 41
3.1. Karių informuotumas apie organų donorystę ... 41
3.2. Karių požiūris į organų donorystę ... 44
3.2.2. Karių nuomonės apie sutikimą dėl šeimos nario organų donorystės ... 48
3.3. Veiksniai, įtakojantys apsisprendimą dėl organų donorystės ... 50
3.3.1. Religinių įsitikinimų įtaka apsisprendimui dėl organų donorystės ... 50
3.3.2. Lyties įtaka organų donorystei ... 51
3.4. Karių požiūris į organų donorystės komercializaciją ... 52
IŠVADOS ... 57
LITERATŪRA ... 58
ĮVADAS
Transplantacija su ja tiesiogiai nesusijusiam asmeniui atrodo gal ir svarbi, gal ir įdomi, bet vis dėlto nuo kasdienio gyvenimo itin nutolusi sritis. Tačiau su transplantacija susidurti gali kiekvienas iš mūsų. Spaudoje kartais pasirodo trumpos žinutės apie tai, kad karinių oro pajėgų sraigtasparnis perskraidino donoro organus iš donorinės ligoninės į transplantacijos centrą, retkarčiais sujaudina organų recipientų pasakojimai. Transplantacijos temą mėgsta filmų kūrėjai ir sensacingų straipsnių autoriai – itin lengva sukelti šoką žiūrovui ar skaitytojui aprašius, kaip nieko neįtariantis asmuo tampa organų donoru. Pamirštama tik paprasta tiesa – tikrovėje daug didesnė tikimybė yra patekti tarp laukiančiųjų transplantacijos.
Pastaruoju metu organų paklausa viršija turimų organų skaičių visose valstybėse narėse ir didėja greičiau, negu gaunama donorų organų. Šiuo metu Europos Sąjungoje daugiau kaip 56 000 pacientų laukia tinkamo donoro organo. Valstybių narių praktika ir pasiekti rezultatai labai skiriasi. Keitimasis informacija ir gerąja patirtimi padės šalims, kuriose donorų organų nepakanka, pagerinti galimybes gauti organus.
Panaši situacija ir Lietuvoje. Organų persodinimo Lietuvoje laukiančiųjų visada yra daugiau negu sulaukiančiųjų. Nacionalinio transplantacijos biuro duomenimis, iki 2013 metų vasario 28 dienos inksto persodinimo Lietuvoje laukė 199 pacientai, inksto komplekso – 22, širdies – 22, plaučių – 2, plaučių komplekso – 2, kepenų – 48, ragenos – 210. Per metus vidutiniškai apie dvi dešimtis ligonių, nesulaukę donorų organų, miršta (1). Galimų donorų per metus būna nuo 65 iki 95, bet ne visi žengiantieji anapilin organus palieka tiems, kuriems jų taip reikia, daugmaž pusė donorų atkrinta dėl medicininių kriterijų, taip pat dėl to, kad artimieji nesutinka padovanoti organų jų laukiantiems ligoniams(2).
Pasak Nacionalinio organų transplantacijos biuro direktorės Astos Kubilienės, net 45 proc. potencialių donorų prarandama, nes jų artimieji nenori aukoti mirusio žmogaus audinių ir organų transplantacijai. Apie 10 proc. potencialių donorų netenkama dėl artimųjų delsimo priimti sprendimą.
Tyrimų duomenimis, daugiau nei pusė žmonių mano, kad aukoti organus nežinant mirusiojo valios tiesiog neleistina. Be abejo, šią problemą išspręstų paties žmogaus apsisprendimas dar jam gyvam esant – raštiškas sutikimo įteisinimas. Tai galima padaryti bet kurioje sveikatos priežiūros įstaigoje. Tokio apsisprendimo deklaracija – donoro kortelė. Pagrindinė donoro kortelės idėja – laisva valia daromas asmeninis apsisprendimas, palengvinantis transplantacijos procesą, kai laikas, tikrąja to žodžio prasme, gyvybiškai
svarbus. Tačiau visuomenėje vis dar gajūs įvairūs mitai apie organų donorystę, todėl daugelis žmonių bijo jas pildyti, galvodami, kad tai gali būti blogas ženklas ir prišaukti mirtį. Taip pat stabdo mintis apie organų išėmimą dar neįvykus mirčiai.
Donorystę skatinti taip pat labai kliudo informacijos stoka apie žmogaus mirties kriterijus. Mokslinėje literatūroje plačiai diskutuojama dėl organų paėmimo iš donoro su plakančia širdim (DPŠ) (3). Kaip rodo gydytojų praktika, gyventojams trūksta žinių kas yra smegenų mirtis. Dauguma artimojo mirtį supranta tik nustojus plakti jo širdžiai. Moksliniai tyrimai įrodė, kad pagrindiniais informacijos nešėjais yra masinio informavimo priemonės, medikai, religijos kulto tarnai (4). Įdomu tai, kad buvo nustatyta, jog nei išsilavinimo lygis, nei socialinė padėtis bei informacijos šaltinis, nesusiję su teigiamu požiūriu į organų donorystę (5). Didelę įtaką apsisprendimui turi ir žmogaus psichologinė būklė – juk donoro kortelė pirmiausiai asocijuojasi su savo paties mirtimi, o ne su kitos gyvybės gelbėjimu.
Kariai yra ypatinga socialinė žmonių grupė, kuriai tenka dalyvauti karinėse operacijose, o jų metu susidurti su gyvybės gelbėjimo ir neišvengiamos mirties apraiškomis. Taigi, ir organų donorystės klausimai nėra svetimi šitam žmonių kontingentui.
Darbo tikslas
Darbo tikslas yra atskleisti profesinės karo tarnybos karių požiūrį į organų donorystę ir nustatyti veiksnius, įtakojančius karių apsisprendimą organų donorystei.
Darbo uždaviniai
1. Nustatyti profesinės karo tarnybos karių informuotumą apie organų donorystę.
2. Atskleisti veiksnius, lemiančius profesinės karo tarnybos karių požiūrį į organų donorystę.
3. Įvertinti profesinės karo tarnybos karių požiūrį į organų donorystės komercializavimą.
Darbo naujumas ir originalumas
Pasaulyje atlikta daug įvairių studijų, nagrinėjančių skirtingų gyventojų grupių požiūrį ir nuostatas organų donorystės atžvilgiu. Panašių studijų atlikta ir Lietuvoje. Tačiau šiame darbe pirmą kartą Lietuvoje išnagrinėtas profesinės karo tarnybos karių (karių) požiūris į organų donorystę. Tarptautinėje literatūroje pavyko rasti tik dvi studijas, nagrinėjančias karių požiūrį į organų donorystę ir transplantaciją. Šis kontingentas pasirinktas kryptingai, žinant, kad šios
profesijos asmenys gali bet kada susidurti su mirtinu pavojumi, todėl mintys apie organų donaciją gali sietis su sunkesniais psichologiniais išgyvenimais, nei kitų profesijų atstovų.
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Donorystės istorija, įstatyminė bazė ir strategijos principai
1.1.1. Istoriniai donorystės aspektai
Skaitant medicinos istorijos vadovėlius audinių ir organų transplantacijos pasiekimai buvo aprašomi su įdomybių skyrelio potekste, nes visi bandymai senovėje baigdavosi nesėkme. Tai buvo aiškinama tuo, kad organizmas yra visuma, kurios vientisumą išardžius, atskiros jo dalys nebegali funkcionuoti. Tai sutvirtindavo ir sielos egzistavimo teoriją. Tik modernaus mokslo progresas leido įsigilinti į organizmo sandarą ir funkcionavimo principus bei išvystyti transplantologijos mokslą iki to, ką mes turime šią dieną (6).
Žodis donoras kilęs iš lot. žodžio donare - dovanoti, dono - dovanoju. Donorystės idėja yra labai sena, tačiau tik praėjusiame šimtmetyje ji buvo pradėta įgyvendinti. Donorystės įdiegimui į klinikinę praktiką pasitarnavo daug naujų atradimų medicinoje: kraujo grupių atradimas ir kraujo konservavimas, imuninės sistemos vaidmens persodintų organų ir audinių atmetime įminimas, atmetimo reakcijas slopinančių medikamentų sukūrimas, smulkių kraujagyslių susiuvimo technikos ištobulinimas ir daugelis kitų (7).
Jau nuo pat medicinos istorijos užuomazgų būta bandymų transplantuoti audinius ir organus. Senovės Indijoje mokėta to paties žmogaus audinius iš kaktos, kaklo bei skruostų sričių panaudoti lūpų, ausies ar nosies uždengimui. Senovės Kinijos rašytiniuose šaltiniuose aprašomi faktai, kad II a. Prieš Kristų Kinijos gydytojai Hua To ir Pien Chiso bandė persodinti audinius bei organus. Senovės Egipto papirusai aprašo, kad du broliai Kosmas ir Damianas prieš 1700 metų sėkmingai atlikdavo kojų transplantacijos operacijas. Kraujo perpylimas - tikriausiai pirmas sėkmingas audinių transplantacijos pavyzdys. 1668 m. Bolonijoje net buvo išspausdinta knyga su holografinės transplantacijos aprašymu apie kraujo perpylimą. 1898 m atlikta sėkminga kraujo perpylimo operacija. Pirmojo pasaulinio karo metu buvo vykdomi transplantacijos bandymai. Buvo bandoma žmogaus sužalotus organus keisti labiausiai savo anatomine sandara panašiais kiaulių, beždžionių organais. 1920 m. buvo atliktas ir pirmas izografinis odos persodinimas, t.y. panaudojama identiško dvynio organai ar oda (8).
Organų transplantologija, kaip savarankiška mokslo šaka, susiformavo XX amžiuje. Jos pradininku laikomas austras E.Ulman, kuris 1902 metais moteriai, sergančiai inkstų nepakankamumu, prie žąsto kraujagyslių prijungė kiaulės inkstą. Ir nors šis bandymas nebuvo vainikuotas sėkme, tačiau atsirado nemažai pasekėjų, kurie bandė tobulinti šį gydymo metodą. Sėkmingų transplantacijų era prasidėjo tik XX a. viduryje. 1954 metais, Brigham ligoninėje Bostone (JAV) Murray pirmąkart žmogaus inkstą transplantavo kitam žmogui. Transplantacija buvo sėkminga. Klinikinių širdies transplantacijų pradininkas pasaulyje yra J. Hardy. Jis 1964 m. sausio 25 d. Mineapolyje (JAV) persodino šimpanzės širdį 64 m. sunkia širdies liga sergančiam pacientui. 1967 metais Keiptaune (PAR) kardiochirurgas K. Barnard persodino širdį iš žmogaus žmogui. 1967 m. Kolorado valstijoje (JAV) atlikta kepenų transplantacija. Gilesnės žinios apie organizmo apsaugines sistemas, jų valdymo supratimas ir įsisąvinimas leido transplantologijai pasistūmėti į priekį. Pradžia buvo kraujo grupių atradimas ir supratimas, kad jų suderinamumas lems mažesnę tikimybę atmesti persodintą organą ar audinį. Vėliau transplantacijų vystymą pastūmėjo cheminės imunosupresijos išradimas ir vystymas. 1980 metais sukurtas imunosupresantas Cyclosporine A (Sandimmun) sąlygojo spartų šuolį į priekį. Šiuolaikinės transplantologijos mąstai didžiuliai. Tarptautinės širdies ir plaučių transplantacijos organizacijos duomenimis, pasaulyje per metus atliekama virš 3200 širdies persodinimo operacijų.
Transplantologijos pradininku Lietuvoje laikomas profesorius V. Kuzma. Jis 1927 metais atlikinėjo inkstų transplantacijos bandymus. Pirmoji inkstų transplantacija Lietuvoje atlikta 1971 m. , ragenos – 1974 m., širdies – 1987 m., kaulų čiulpų – 1999 m., kepenų – 2000 m.
1.1.2. Organų donorų skaičiaus didinimo bei organų donorystės ir transplantacijos kokybės gerinimo strategija
2007 m. gegužės 31 d. Europos bendrijų komisija priėmė komunikatą „Organų donorystės ir transplantacijos 2009–2015 m. veiksmų planas: glaudesnis valstybių narių bendradarbiavimas“ dėl organų donorystės ir transplantacijos. Komunikate ir prie jo pridedame poveikio vertinime pateikta daug pasiūlymų dėl veiksmų Bendrijos ir valstybių narių lygiu siekiant padėti padidinti organų donorų skaičių ES ir užtikrinti šių procedūrų kokybę bei saugą.
Veiksmų planu taip pat siekiama parengti ES teisiniam reglamentavimo metodologiją, kad valstybės narės akredituotų organų donorystės, įsigijimo ir transplantacijos programas. Tai galėtų padėti ilgainiui sukurti bendrą organų donorystės (įsigijimo) ir transplantacijos
programų akreditacijos sistemą (10 prioritetinis veiksmas) ES lygiu ir remti pavyzdinių centrų veiklą.
Šiame veiksmų plane nustatyta 10 prioritetinių veiksmų siekiant padėti valstybėms narėms spręsti organų donorystės ir transplantacijos srities problemas. Tai paskatins glaudesnį valstybių narių bendradarbiavimą ir keitimąsi gerąja patirtimi, kurie yra strategijos pagrindas. Šis bendradarbiavimo procesas būtų grindžiamas bendrų tikslų ir gairių nustatymu, sutartais kokybiniais bei kiekybiniais rodikliais ir etalonais ir gerosios patirties nustatymu bei sklaida.
Komunikate pasiūlyti du veiksmai: veiksmų planas valstybių narių veikimo koordinavimui ir bendradarbiavimui stiprinti ir teisės aktas dėl pagrindinių kokybės ir saugos principų. Priėmusi pirmą komunikatą Komisija pradėjo konsultacijų su nacionaliniais ekspertais ir pagrindinėmis suinteresuotosiomis šalimis procesą pagrindinį dėmesį skirdama žmogaus organų donorystės ir transplantacijos kokybės ir saugos reikalavimams bei pagrindinėms pasiūlyto veiksmų plano prioritetinėms sritims. Konsultacijų procesas padėjo Komisijai nustatyti 10 prioritetinių priemonių, kurios atitinka tris pagrindinius tikslus:
• geresnės galimybės gauti organus;
• transplantacijos sistemų veiksmingumo ir prieinamumo gerinimas; • kokybės ir saugos gerinimas.
Vienas iš pagrindinių būdų padidinti mirusių organų donorų skaičių yra veiksminga organų donorų identifikavimo, aptikimo ir organų paėmimo sistema. Svarbiausia organų donorystės optimizavimo ir donorų paieškos rodiklių gerinimo priemonė būtų pagrindinio už donorystę atsakingo asmens (organų donorų koordinatoriaus), kurio pagrindinė atsakomybė būtų aktyvios donorų paieškos programos diegimas, paskyrimas ligoninėje7
. Todėl valstybės narės turėtų siekti į nacionalinių prioritetinių veiksmų planus įtraukti tikslą palaipsniui paskirti organų donorų koordinatorius (1 prioritetinis veiksmas) visose ligoninėse, kuriose galimi organų donorai.
Ne mažiau svarbu yra skatinti organų donorystės kokybės gerinimo programas (2 prioritetinis veiksmas) kiekvienoje ligoninėje, kur galima organų donorystė. Šios programos pirmiausia yra pačių atliekamas viso organų donorystės proceso vertinimas atsižvelgiant į ligoninės ir sveikatos sistemos ypatumus. Tai leistų palyginti rezultatus ir nustatyti tobulintinas sritis. Todėl taip pat būtų naudinga gerinti su šiomis kokybės gerinimo programomis susijusios konkrečios metodikos prieinamumą ir organizuoti mokymą ja naudotis.
Gyvų donorų dovanoti organai greta iš mirusių donorų paimtų organų yra reali alternatyva gerinant galimybes gauti organus. Todėl valstybės narės turėtų pasinaudoti
veiksmų planu skatindamos keitimąsi gerąja gyvų donorų organų dovanojimo patirtimi (3 prioritetinis veiksmas). Todėl veiksmų planu siekiama skatinti altruistines donorystės programas ir plėtoti gyvų donorų registravimo praktiką siekiant įvertinti ir garantuoti jų saugumą.
Reikia kreipti ypatingą dėmesį į konkrečią žiniasklaidai teikiamą informaciją: per žiniasklaidos priemones turėtų būti teikiama sisteminio pobūdžio visapusiška informacija apie organų donorystę ir transplantaciją. Įrodyta, kad yra svarbi teigiama koreliacija tarp diskusijų donorystės klausimais šeimoje ir noro iš tikrųjų dovanoti organus. Kadangi visuomenės informuotumas ir nuomonė yra labai svarbūs didinant dovanojamų organų skaičių, tęstinis mokymas turėtų būti esminė visų valstybių narių komunikacijos šiuo klausimu strategijų dalis. Žmonės turėtų būti skatinami kalbėti apie organų donorystę ir apie savo norus pranešti savo giminaičiams. Atrodo, kad tik 41% Europos piliečių aptarė organų donorystės klausimus su šeimos nariais. Todėl reikia gerinti sveikatos priežiūros specialistų ir pacientų paramos organų transplantacijai grupių žinias ir komunikacijos įgūdžius (4 prioritetinis veiksmas).
Žmonių mobilumas taip pat parodo būtinumą palengvinti organų donorų identifikavimą Europos mastu ir tarptautinę organų donorystę Europoje (5 prioritetinis veiksmas).
Veiksmų plane valstybės narės raginamos didinti transplantacijų sistemų veiksmingumą (6 prioritetinis veiksmas). To siekdamos jos 2009 metais parengė savo nacionalinių prioritetinių veiksmų planus. Šie planai yra bendro valstybių narių sėkmės įgyvendinant minėtus bendruosius tikslus vertinimo pagrindas.
Veiksmų plane deklaruojama aiški parama ES lygio susitarimams įvairiais transplantacijos medicininiais klausimais (7 prioritetinis veiksmas). Bendradarbiavimo metodas yra idealus būdas svarbiems savitarpio klausimams aptarti ir bendriems sprendimams bei stebėsenos priemonėms rasti.
Keitimosi organais masto skirtumai rodo, kad nėra panaudojamos visos organų mainų galimybės. Jeigu organų mainai tarp valstybių narių nevyktų, recipientai, kuriems reikia reto donoro, turėtų labai nedideles galimybes rasti organus, o donorai nebūtų ieškomi, nes laukiančių recipientų sąrašuose nebūtų tinkamų asmenų jų organams persodinti. Tai ypač svarbu „sunkiai gydomiems“ pacientams (vaikams, tiems pacientams, kuriems reikalinga neatidėliotina pagalba, labai neatspariems infekcijoms pacientams, kuriems reikia labai specifinius požymius turinčių organų) ir mažesnėms valstybėms narėms apskritai. Todėl veiksmų planu siekiama sukurti organų mainų sistemą ar struktūrą pacientams, kuriems
reikalinga neatidėliotina pagalba, ir sunkiai gydomiems pacientams (8 prioritetinis veiksmas).
Veiksmų plane siekiama papildyti šį teisinį reglamentavimą kaupiant informaciją registruose, padedančių vertinti transplantacijų rezultatus (9 prioritetinis veiksmas), kas padėtų plėtoti gerąją organų donorystės ir transplantacijos patirtį. Transplantacijų rezultatų vertinimas taikant bendras sąvokų apibrėžtis ir bendrą metodologiją, kaip numatyta veiksmų plane, galėtų būti naudingas ES lygio registrų plėtrai, jei būtina, ir atitikties galiojantiems Europos asmens duomenų apsaugos teisės aktams, visų pirma duomenų apsaugos direktyvai 95/46/EB, požiūriu arba veikiančių organų recipientų kontrolės po transplantacijos registrų rezultatų palyginimo metodikai kurti.
1.1.3. Donorystės teisinis reglamentavimas Lietuvoje
Donorystę Lietuvoje reglamentuoja visa eilė teisės aktų. Pagrindinių teisės aktų sąrašas pateikiamas 1 Priede.
Nuo pirmosios organų transplantacijos Lietuvoje jau praėjo 42 metai, tačiau įstatyminė bazė sukurta tik prieš 18 metų. 1995 metų spalio mėnesį Vilniuje įvyko Europos Tarybos ir Europos transplantacijos koordinatorių organizacijos (ETCO) konferencija „Organų transplantacijos tarybos organizavimas Baltijos šalyse“. Europos šalių ekspertai supažindino su pagrindiniais transplantavimo tarnybų organizavimo nuostatais, bei pasidalino šios veiklos patirtimi. 1996 metais Lietuvoje buvo įsteigtas nacionalinis organų transplantacijos biuras. Pagrindiniai šio biuro uždaviniai buvo audinių ir organų donorystės propagavimas bei audinių ir organų koordinavimo tarnybos organizavimas. Tais pačiais metais dalyvaujant nacionaliniam organų transplantacijos biurui buvo paruoštas ir Lietuvos Respublikos Seimo patvirtintas Lietuvos Respublikos žmogaus audinių, ląstelių ir organų donorystės ir transplantacijos įstatymas (ŽAODTĮ).
Pagal ŽAODTĮ žmogus turi teisę savarankiškai ir laisva valia priimti asmeninį apsisprendimą ir jį teisiškai įtvirtinti. Pagal šio įstatymo 7 straipsnį „Kiekvienas veiksnus asmuo, ne jaunesnis kaip 18 metų, turi teisę pareikšti apie sutikimą ar nesutikimą, kad jo audiniai ir (ar) organai po jo mirties būtų panaudoti transplantacijai. Apie savo sutikimą ar nesutikimą asmuo turi pareikšti raštu sveikatos priežiūros įstaigai Sveikatos apsaugos ministerijos nustatyta tvarka“. Asmuo privalo būti informuotas ir supažindintas su donorystės sąlygomis, tvarka ir galimybe bet kada pakeisti savo sprendimą atiduoti audinius, ląsteles, organus. Asmeniui, išreiškusiam sutikimą, kad audiniai ir (ar) organai po jo mirties būtų
panaudoti transplantacijai išduodama sveikatos apsaugos ministerijos nustatyto pavyzdžio kortelė. Kortelės savininkui diagnozavus smegenų mirtį artimųjų nuomonės dėl donorystės nebeklausiama, vadovaujamasi laisvu ir informuotu asmens sutikimu.
Viena iš priežasčių, kodėl pasaulyje kilo tokio “testamento” teisiško įtvirtinimo poreikis, buvo ta, kad donorai dažniausiai yra jauni žmonės, o asmenys, sprendžiantys apie organų ir audinių panaudojimą transplantacijai, paprastai yra kitos, vyresnės kartos atstovai. Taigi požiūriai gali skirtis. Tuo tarpu pagrindinė donorystės idėja – laisva valia daromas asmeninis apsisprendimas (9).
Jei žmogus prieš savo mirtį nėra pareiškęs šiuo klausimu savo valios, įstatyme nurodoma, kad asmens, kuriam konstatuota smegenų mirtis, audinius ir (ar) organus paimti transplantacijai leidžiama, jei veiksnūs mirusiojo artimieji neprieštarauja. Mirusiojo artimųjų atsiklausiama tokia pirmumo tvarka: sutuoktinis (-ė), tėvai (globėjai, įtėviai), pilnamečiai vaikai (įvaikiai), broliai (seserys).
Įstatyme pabrėžiama, kad jeigu asmuo, būdamas gyvas, įstatymo nustatyta tvarka nepareiškė savo valios dėl audinių ir organų panaudojimo transplantacijai ir nėra kitų galimybių sužinoti jo valios, o mirusiojo artimieji yra nežinomi ir jų atsiklausti nėra galimybės, skubiu atveju sprendimą dėl tokio asmens audinių ir (ar) organų paėmimo transplantacijai gali priimti sveikatos priežiūros įstaigos konsiliumas. Konsiliumą sudaro šios sveikatos priežiūros įstaigos medicinos etikos komisijos atstovas, gydantis gydytojas, skyriaus, kuriame buvo gydomas asmuo, vedėjas ar kitas administracijos atstovas.Šiuo atveju laisvo informuoto asmens sutikimo reikalavimas nėra pažeidžiamas, preziumuojama, kad miręs asmuo neprieštaravo dėl audinių ar organų donorystės, kadangi dar būdamas gyvas galėjo nustatytu būdu išreikšti savo nesutikimą (10).
Bet kuriuo iš atvejų, kai yra gaunamas leidimas mirštančio žmogaus organus panaudoti transplantacijoms po jo mirties, medikai privalo laikytis mirštančio donoro taisyklės. Ši taisyklė nėra įteisinta kaip įstatymas, tačiau yra priimta kaip etikos direktyva, dėl jos yra vieningai susitarta ir jos laikomasi visose pasaulio ligoninėse, kuriose atliekamos organų transplantacijos. Ši taisyklė įtvirtina., kad „gyvybingi organai gali būti paimami tik iš mirusių pacientų“ (11).
Sveikatos priežiūros įstaigos vadovai privalo užtikrinti, kad kiekvienas įstaigoje dirbantis gydytojas būtų informuotas, kur saugomos sveikatos apsaugos ministro patvirtintos asmens sutikimo ar nesutikimo, kad jo audiniai ir (ar) organai po jo mirties būtų panaudoti transplantacijai, formos ir kad jos būtų pasiekiamos gydytojui šios įstaigos darbo metu.
Sveikatos priežiūros įstaigos vadovas ar jo įgaliotas asmuo privalo užtikrinti, kad sutikimo ar nesutikimo formos ir prašymo, kad asmuo atsisako duoto sutikimo ar nesutikimo, originalai ne vėliau kaip kitą darbo dieną nuo užregistravimo įstaigoje dienos registruotu paštu arba per kurjerį būtų išsiųsti Nacionaliniam organų transplantacijos biurui.
Nacionalinis organų transplantacijos biuras, gavęs sutikimo ar nesutikimo formos originalus, užregistruoja ir sutikrina juose nurodytus duomenis su kitų valstybės registrų duomenimis. Jeigu pateikti duomenys teisingi, Nacionalinis organų transplantacijos biuras per 10 darbo dienų suteikia objektui (asmeniui, pareiškusiam sutikimą ar nesutikimą) kodą, įrašo registracijos duomenis į Žmogaus audinių ir organų donorų bei recipientų registro centrinę duomenų bazę ir asmeniui, pareiškusiam sutikimą ar nesutikimą, išsiunčia Sveikatos apsaugos ministerijos nustatyto pavyzdžio donoro kortelę arba patvirtinimą, kad jo Nesutikimas įregistruotas Žmogaus audinių ir organų donorų bei recipientų registre.
Tas pats įstatymas reglamentuoja informacijos teikimą apie donorą ir recipientą. Šio įstatymo I skyriaus 5 straipsnis nurodo, kad „Informacija apie donoro ir recipiento sveikatos būklę, taip pat visa kita asmeninio pobūdžio informacija, tarp jų ir duomenys apie asmenų tapatybę, yra konfidenciali ir suteikiama tik Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka“.
Lietuvos Respublikos Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo II skyrius 8 straipsnio 3 dalis nurodo, kad „Visa informacija apie paciento buvimą sveikatos priežiūros įstaigoje, gydymą, sveikatos būklę, diagnozę, prognozes ir gydymą, taip pat visa kita asmeninio pobūdžio informacija apie pacientą turi būti laikoma konfidencialia ir po paciento mirties. To paties straipsnio 4 dalis nurodo, kad „konfidenciali informacija gali būti suteikiama kitiems asmenims tik turint rašytinį paciento sutikimą, kuriame yra nurodyta tokios informacijos suteikimo pagrindas ir naudojimo tikslai, išskyrus atvejus, kai pacientas medicinos dokumentuose yra pasirašytinai nurodęs, koks konkretus asmuo turi teisę gauti tokią informaciją, taip pat tokios informacijos teikimo mastą ir terminus. Pacientas turi teisę nurodyti asmenis, kuriems konfidenciali informacija negali būti teikiama. Kai pacientas laikomas negalinčiu protingai vertinti savo interesų ir nėra jo sutikimo, konfidenciali informacija gali būti suteikiama paciento atstovui, sutuoktiniui (partneriui), tėvams (įtėviams) ar pilnamečiams vaikams tiek, kiek tai būtina paciento interesams apsaugoti“ ir 9 straipsnio 3 dalis aiškina, kad „užtikrinant paciento teisę į privataus gyvenimo neliečiamumą, turi būti vadovaujamasi nuostata, kad paciento interesai ir gerovė yra svarbesni už visuomenės interesus“. Už neteisėtą konfidencialios informacijos apie pacientą rinkimą bei panaudojimą
atsakoma teisės aktų nustatyta tvarka. Be turtinės žalos, pacientui taip pat atlyginama ir neturtinė žala“.
Lietuvoje komercinę veiklą, susijusią su žmogaus organais, riboja šie įstatymai: ŽAODTĮ IV skyriaus 11 straipsnis konstatuoja, kad „gyvo ar mirusio žmogaus audiniai, ląstelės ir organai negali būti civilinių komercinių sandorių objektas. Taip pat draudžiama skelbti apie žmogaus audinių, ląstelių ir organų poreikį arba jų prieinamumą, siekiant finansinės arba panašios naudos“.
Transplantacijai skirtų audinių, ląstelių ir organų įvežimo į Lietuvos Respubliką ir išvežimo iš Lietuvos Respublikos tvarka patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. birželio 22 d. įsakymu Nr. V-463 „Dėl Žmogaus audinių, ląstelių ir organų, skirtų transplantacijai, įvežimo į Lietuvos Respubliką ir išvežimo iš Lietuvos Respublikos tvarkos aprašo patvirtinimo“.
1.2. Donorystės etiniai aspektai
Atrodytų, kad donorystė pagal savo prigimtį yra etiškas fenomenas ir neturėtų kelti etinių problemų. Tačiau yra kitaip. JAV atliktos visuomenės nuomonės apklausos parodė, jog daugiau negu pusė žmonių, įteisinusių savo apsisprendimą, kad po jų mirties organai būtų panaudojami transplantacijai, nėra to pranešę savo šeimos nariams. Pagrindinės priežastys: šeimoje nediskutuojama apie mirtį, nes tai kelia susierzinimą; įsitikinimas, jog šeima nesupras; nuomonė, jog tai asmeninis reikalas ir kt., nors net 92% apklaustųjų patvirtino, jog būtina apie savo apsisprendimą diskutuoti su artimaisiais (9).
Tad kodėl neužtenka tik pritarti ar nepritarti? Kodėl neužtenka netgi užpildyti donoro kortelės? Kodėl taip svarbu kalbėti? Mažai kas žino, kad viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl artimieji nesutinka paaukoti mirusiojo organų transplantacijoms, – apie tai niekada nebuvo kalbėta. Jie nežino, kokia buvo jų brangiausio žmogaus pozicija dėl organų donorystės (12).
Mokslinėje literatūroje pabrėžiama, kad gyvų donorų bei mirusiųjų donorų giminių motyvai, dėl kurių jie ryžtasi dovanoti organą, yra labai įvairūs. Mirusiųjų šeimos, sutikdamos, kad organas būtų paimtas, dažnai tikisi, jog taip bus įprasminta jų artimo žmogaus mirtis ir bent jo dalelė gyvens kitame žmoguje. Tuo tarpu tėvai, turintys vaikų, kuriems reikia persodinimo, donorystei ryžtasi iš meilės vaikui, žinodami, jog tik tokiu būdu gali išgelbėti jo gyvybę ir vėl matyti jį sveiką (13). Motyvų būtų galima surasti ir daugiau.
Tačiau jie visada remiasi tuo, kad donorystė yra savanoriškas artimo meilės įkvėptas veiksmas. Dėl to ją galime vadinti karitatyviniu, labdaringu veiksmu. Visuomenėje jau yra įprasta už karitatyvinius veiksmus viešai padėkoti tokiu būdu, kad nebūtų pažemintas veiksmą skatinantis altruizmas. Tad kyla klausimas, ar ir organų dovanojimo atveju yra įmanoma taip padėkoti dovanojančiam, kad būtų nesumenkinta pati dovana, kartu visuomenei pristatant pozityviąją organų donorystės pusę ir paskatinant kitus tapti donorais.
Vienas iš būdų, kuriais visuomenė gali atsidėkoti už organo donorystę, yra mokamos donorystės atostogos (14). Jos kompensuoja tai, kad organo paėmimas, ypač reabilitacija po to, užtrunka ilgesnį laiką, o žmogus priverstas nedirbti.
Kiekvieną kartą, kai užregistruojama donoro mirtis dėl pooperacinių komplikacijų, kai donoras tampa neįgaliu dėl sutrikusios likusio inksto funkcijos ar kai galiausiai jis miršta pats taip ir nesulaukęs persodinimui tinkamo organo, tenka prisiminti, jog donorystė yra ne tik kilnus, bet ir rizikingas veiksmas. Ir nors ta rizika skirtingų organų persodinimo atveju yra skirtinga, tačiau ji nepaneigiamai yra. Šią riziką, o ypač su ja susijusias gydymo, slaugos ar nedarbingumo sukeltas finansines netektis, donorui gali kompensuoti specialus draudimas, kuriuo apdraudžiamas kiekvienas organą paaukojęs žmogus. Toks pats draudimas galėtų pasirūpinti ir donorais, kuriems patiems vėliau reikia organo persodinimo (15).
Akivaizdus organų, reikalingų transplantacijoms, trūkumas, privedė prie diskusijų apie įvairius siūlomus būdus, kurie patenkintų taip reikalingų organų poreikį. Siūlomos priemonės šiam tikslui įgyvendinti svyruoja nuo žmonių organų pirkimų legalizavimo iki numanomo sutikimo organų donorystei įvedimo (16).
Kad atskleisti kylančias etines dilemas, tikslinga skirstyti donorystę į dvi rūšis pagal donorą:
- gyvo asmens donorystę arba Inter vivos; - pomirtinę donorystę.
1.2.1. Gyvo asmens donorystė: etinės problemos
Kaip pabrėžia A. Narbekovas, transplantacija, paimant mirusiojo organus, sukelia kur kas mažiau etinių problemų. Be to, jos kyla labiau ne tiek dėl pačios transplantacijos, bet dėl su ja susijusių dalykų: religinių įsitikinimų, donoro smegenų mirties nustatymo tikrumo, artimųjų sutikimo ir pan. Tuo tarpu transplantacija inter vivos, kada organas ar audiniai paimami iš gyvo donoro, etiniu požiūriu yra labiau komplikuota, nes dalį svarstytinų klausimų paaštrina ir jau pats transplantacijos pobūdis: juk organas ar audinys yra paimamas iš gyvo ir visiškai sveiko žmogaus. Kita vertus, svarstyti apie transplantacijos inter vivos etiką skatina ir
tas faktas, jog, didėjant transplantuotinų organų poreikiui pasaulyje ir palyginti mažai augant mirusių donorų skaičiui, atsiranda vis didesnis persodinimų inter vivos poreikis (17).
Straipsnyje iškeliamas anatominis ir funkcinis žmogaus kūno integralumo principas, kurio negalima pažeisti.
Iki 1950 metų etiniai bei moraliniai organų ir audinių persodinimo inter vivos klausimai buvo nagrinėjami daugiau teoretiškai, kadangi organų ar audinių persodinimas iš gyvo asmens dar praktikoje nebuvo įmanomas ir mėginimai persodinti organus dažniausiai baigdavosi recipientų mirtimi. Todėl tiek nemaža dalis etikos specialistų, tiek ir teologų nepritarė tokiam rizikingam donorystės inter vivos veiksmui. Kita vertus, jie rėmėsi visumos ir integralumo principu, kuris teigia, kad žmogaus kūnas yra nedaloma autonomiškai funkcionuojanti visuma, kurią galima pažeisti tik siekiant apsaugoti to žmogaus sveikatą ar gyvybę, t.y., atskiras kūno narys gali būti aukojamas tik visumos labui. Pasak B.Ashley ir K.O’Rourke, anatominis integralumas nusako fizinį kūno integralumą, o tuo tarpu funkcinis integralumas išreiškia vieningą žmogaus kūno funkcijų veiklą. Pavyzdžiui, kai inksto donoras gyvena su vienu sveiku inkstu, jo anatominis integralumas yra pažeistas. Tačiau vieno inksto visiškai pakanka, kad jo organizmas funkcionuotų gerai. Vadinasi, vieno inksto nebuvimas nesunaikina funkcinio kūno integralumo. Kiek kitaip atsitiktų ragenos donorystės inter vivos atveju. Čia jau būtų pažeidžiamas ne vien anatominis integralumas (žmogus netenka ragenos), bet ir funkcinis integralumas (donoras nematys viena akimi ir dėl to sutriks jo regėjimo funkcija) (18). Akivaizdu, kad funkcinio integralumo išlaikymas yra vienu iš svarbiausių transplantacijos inter vivos etiškumo kriterijų (19).
Tačiau visame pasaulyje laikomasi vieningos nuomonės, kad šį principą persveria broliškos meilės principas, kuris iš meilės artimui leidžia visumos ir integralumo principo pažeidimą. Tą patį pastebėjo ir popiežius Pijus XII, kreipdamasis į pasaulio transplantologus (20). Taigi esminė problema glūdi ne pačioje medicininėje procedūroje, bet etinio principo taikyme. Tai, galima sakyti, išgelbėjo tolesnį ne tik transplantacijos etikos, bet ir transplantologijos vystymąsi.
Tiesiogiai su etinėmis problemomis siejasi ir asmens identitetą išreiškiančių organų donorystė. 1977-1978 metais mokslinėje literatūroje pasirodė pirmieji pranešimai apie sėkmingas sėklidžių persodinimo operacijas, po kurių jų funkcija buvo pakankama pradėti vaikams. Tuo pat metu imta kalbėti ir apie kiaušidžių persodinimą. (21). Viliamasi, jog tokio pobūdžio persodinimai turi didelę galimybę išgydyti žmogaus nevaisingumą, tačiau etiniu požiūriu ne visi organai gali būti donorystės objektas. Donorystės objektu negali tapti asmens identitetą išreiškiantys organai, nes jie įkūnija nė su niekuo nesulyginamą asmens pobūdį, kurį
medicina privalo saugoti ir kuris niekam kitam negali būti padovanotas (22). Jei gyvybiškai svarbių organų donorystė apribojama tik inter vivos atveju, tai draudimas dovanoti asmens identitetą išreiškiančius organus yra absoliutus, nes asmens identitetą galima pažeisti ir po mirties. Todėl persodinti neleistina galvos smegenų, nulemiančių žmogaus asmeniškumo identitetą, ir lytinių liaukų, kurios atskleidžia jo prokreacijos tapatybę. Šių organų persodinimas iškeltų ne tik etinių, bet ir teisinių problemų. Tektų svarstyti asmens su persodintomis galvos smegenimis ar gimusio vaiko po tėvų lytinių liaukų persodinimo tapatybę. Su prokreacija susijusių organų persodinimas santuokoje iškelia dar vieną problemą: vaikai, gimę sutuoktiniui po lytinių liaukų persodinimo genetiškai jau būtų ne abiejų sutuoktinių, bet vieno sutuoktinio ir donoro palikuonys (17).
Literatūroje pabrėžiama, kad kiaušinėlio bei spermos donorystė taip pat skiriasi nuo kitų organų ar audinių donorystės, nes lytinių ląstelių susijungimas duoda pradžią naujam žmogui ir lemia asmens genetinį apspręstumą (23). Dovanojant lytines ląsteles nėra tampama donoru, bet tampama tėvais su iš to išplaukiančiomis prigimtinėmis teisės ir pareigomis. To neįvyksta kitų organų ar audinių donorystės metu. Kaip pabrėžia A. Narbekovas, lytinių ląstelių ar embriono “donorystė” neišvengiamai paliečia ne tik du žmones, bet ir trečiąjį, tą, kuris gimė donorystės dėka ir kuris galbūt niekada nesužinos, jog buvo taip pradėtas. Taigi nesužinos ir kas buvo tie “donorai”, tai yra, tikrieji genetiniai tėvai. Taip lytinių ląstelių donorystė pažeidžia ne tik santuokos esmę (nes santuokoje gimsta ne genetinis sutuoktinių vaikas), bet ir tėvų bei vaikų santykius bei į žmogaus prokreaciją įneša naujas socialines-psichologines dimensijas (19).
Kalbant apie donorystės etines problemas, ne mažiau svarbus ir laisvas ir informuotas sutikimas. Pagarba asmens autonomijai medicininėje etikoje išreiškiama laisvo ir informuoto sutikimo reikalavimu. Todėl laisvas ir informuotas sutikimas, kurį duoda donoras arba jo interesus atstovaujantys artimieji, yra vienas iš kriterijų, kuris nulemia ir transplantacijos etiškumą (24). Kad galėtų duoti galiojantį laisvą bei informuotą sutikimą, donoras turi iš anksto žinoti tai, koks yra organo paėmimo tikslas, pasekmės ir operacijos rizika. Sutikimą gali duoti tik žmogus, kuris visiškai suvokia, ką jis daro ir jo sprendimas turi būti laisvas. Bioetikos Konvencijoje yra papildomai reikalaujama, kad gyvo donoro organas gali būti paimtas, tik esant kompetentingos ir nepriklausomos institucijos sutikimui. Toks sutikimas nėra būtinas tik tais atvejais, jei donoras yra recipiento giminaitis arba recipientui artimas asmuo (25).
Tačiau autoriai įspėja, kad laisvo ir informuoto sutikimo klausimas transplantacijos atveju nėra toks paprastas, kaip atrodo iš pradžių. Organų persodinimo inter vivos metu, ypač
kai egzistuoja giminystės ryšiai, dėl apsisprendimo laisvės kyla daug klausimų. Išskiriami net trys faktoriai, kurie vienaip ar kitaip verčia donorą apsispręsti už organo dovanojimą. Visų pirma, donoras gali jausti vidinę, psichologinę prievartą, kuri kyla, pramatant, jog atsisakius tapti donoru žmogus gali mirti, ir drauge suvokiant rizikos laipsnį, jei operacija vis dėlto bus atliekama. Be abejo, šią kaltę gali atsverti atsakomybės jausmas, meilė šeimos nariui. Su tokiu dvipusiu, pareigos ir baimės, meilės ir noro apsaugoti save jausmu žmogus susiduria labai dažnai, kai jam tenka surasti pusiausvyrą tarp altruizmo ir savų interesų. Paprastai suaugęs žmogus su tuo gali susitvarkyti ir iš esmės tokio pobūdžio psichologinis spaudimas nepanaikina sutikimo laisvės (26). Taip pat yra pastebėta, jog rizikos laipsnio atskleidimas beveik neįtakoja tėvų pasiryžimo dovanoti organą vaikui. Tokie atvejai yra sunkiai suderinami su laisvo ir informuoto sutikimo principais, todėl kai kurie etikos specialistai net siūlo tokiu atveju taip pat atsisakyti organo persodinimo. Tačiau kita vertus, autonomiškas žmogaus pasirinkimas visada atspindi ir jo vertybes, todėl drausti organų persodinimą vien todėl, jog tėvai vadovaujasi emocijomis ir mažai kreipia dėmesio į riziką jiems patiems, nebūtų teisinga (27). Dažnam tėvui vaiko sveikata yra labai didelė vertybė, kuria jis ir gali pasirūpinti, turėdamas omenyje ribas, kurių žmogui neleistina peržengti netgi tada, kai jis remiasi svarbiausiomis savo vertybėmis. Dėl to, kad ir kaip mylėdama ir aukodamasi motina negali padovanoti vaikui savo širdies, nes viena gyvybė negali būti aukojama kitos išgelbėjimui. Be to, žmogus nėra savo gyvybės šeimininkas. Vadinasi, ir negali pats ja disponuoti, atiduodamas ją tada, kai mano esant reikalingiausia.
Literatūroje pabrėžiama ir kita prielaida. Žinant, jog gyvo donoro organų persodinimas padidina organo prigijimo tikimybę bei turint omenyje tai, jog transplantacijos tarp genetiškai susijusių šeimos narių paprastai būna labiau sėkmingos, jog donoras gali patirti tiek šeimos, tiek ir aplinkos spaudimą.(28). Siekiant išvengti transplantacija suinteresuotų gydytojų spaudimo, pageidautina, jog donoras daugiau transplantacijos reikalus aptarinėtų su tokiu mediku, kuris nesusijęs su transplantaciją atliksiančių medikų grupe (26). Galiausiai sutikimo laisvę, ypač neturtingai gyvenančio žmogaus, gali riboti ir mokestis už organą. Dėl to prekyba organais yra draudžiama tiek Lietuvoje (19), tiek ir kitose pasaulio valstybėse.
Mokslinėje literatūroje keliamas klausimas, ar organo dovanojimas yra pareiga ir tokiu būdu tarsi yra privalomas. Į šį klausimą sunku atsakyti ypač tada, kai potencialus recipientas yra šeimos narys ir, atrodytų, tiesiog egzistuoja moralinė pareiga kitam šeimos nariui dovanoti organą. A. Narbekovo nuomone, yra didelis skirtumas tarp to, kas yra moraliai leistina ir to, kas yra moraliai privaloma padaryti. Galima surasti daug transplantaciją inter vivos pateisinančių priežasčių, tačiau surasti pakankamų priežasčių, kurios leistų organų
dovanojimą padaryti privalomu yra neįmanoma. Be abejo, reikia pripažinti pareigos padėti sergančiam ir pagalbos reikalingam žmogui egzistavimą, tačiau ši pareiga apima tik įprastines pagalbos priemones. Tuo tarpu organo atidavimas, nors ir labai sveikintinas veiksmas, nėra įprasta pagalba – persodinimo metu neišvengiama intervencija į paties padedančiojo kūną (28). Be to, pripažinus moralinę pareigą dovanoti organą, taip ir liktų neaišku, kas yra įpareigotas ją vykdyti, ar tik šeimos nariai, giminaičiai, ar visi tie, kurių organai tinka persodinimui. Iškiltų ir klausimas, kaip paimti organą, jei žmogus kategoriškai atsisako jį atiduoti. Taigi privalėjimas tapti donoru būtų svetimas pačios donorystės, kuri visada siejasi su laisvanorišku organo dovanojimu, prigimčiai. Organą dovanoti nėra privaloma, nes jo dovanojimas yra meilės artimui išraiška, o tikrai mylėti galima tik tada, kai esi laisvas pasirinkti tai daryti. Privaloma meilė nėra meilė, bet prievarta. Todėl net tada, kai organas yra reikalingas artimam šeimos nariui, žmogus yra laisvas apsispręsti. Atsisakymas duoti organą nereiškia, jog žmogus myli nepakankamai arba elgiasi nemoraliai. Lygiai taip pat yra neprivalu priimti siūlomą organą iš konkretaus asmens, ypač kai yra žinoma, jog tam prieštarauja potencialaus donoro artimieji arba gali kilti pavojus donoro sveikatai (29). Tiek atsisakymas dovanoti, tiek ir atsisakymas priimti yra laisvo žmogaus apsisprendimai, kuriuos žmogus turi teisę padaryti, žinodamas, jog jis nebus pasmerktas (19).
1.2.2. Pomirtinė donorystė: etinės problemos
Nors pomirtinė donorystė etiniu aspektu atrodytų mažiau problematiška, tačiau problemų kyla kalbant apie mirtį ir medicininius kriterijus, nustatant, kad žmogus mirė. Ar tai turėtų būti širdies ir plaučių, ar smegenų veiklos sustojimas. Taip pat kyla klausimai, ar žmonės nustoja egzistuoti, kuomet jie miršta, o galbūt tęsia savo egzistavimą tiesiog kaip fizinis kūnas ar kokiam nors pomirtiniame gyvenime (16, 30).
Ilgą laiką žmogaus mirtis buvo siejama su kvėpavimo ir širdies veiklos negrįžtamu sustojimu ir tik antroje dvidešimto amžiaus septinto dešimtmečio pusėje prabilta apie naują mirties kriterijų – smegenų mirtį. Pagerėjus reanimacijos technologijai tapo įmanoma palaikyti nesutrikusį paciento kvėpavimą ir kraujo apytaką, nepaisant nepataisomų smegenų pažeidimų. Įprasta mirties, nustatomos kardiopulmonaliniais kriterijais, samprata tokiomis aplinkybėmis tapo nebepakankama. Atsirado poreikis kuo tiksliau nustatyti mirties momentą.
Dauguma pasaulio valstybių naudoja skirtingus smegenų mirties kriterijus, jie nuolatos yra koreguojami, tačiau kaip etalonu visada remiamasi Harvardo Medicinos Mokyklos Komiteto nustatytais kriterijais. Tokią įvairovę lemia kultūriniai, religiniai, moraliniai ir politiniai tautų skirtumai (31).
Pagal smegenų mirties kriterijus, skiriama:
1. Smegenų kamieno mirtis – smegenys nebegali funkcionuoti kaip visuma. Sąmonė nebegali grįžti, todėl nepažeista smegenų žievė funkcionaliai neturi jokios prasmės.
2. Smegenų žievės mirtis – žmogus yra miręs, jei negrįžtamai prarastos aukštesniosios smegenų veiklos funkcijos.
3. Visiška smegenų mirtis – negrįžtamas smegenų ir kamieno funkcijų praradimas, nors kai kurie jo organai bei organų sistemos dar veikia. Visiška smegenų mirtis laikoma griežčiausiu apibrėžimu, nes potencialaus donoro teisės ir interesai turi būti vienintelis atramos taškas atsakant į klausimą, ar asmuo yra miręs. Todėl mirties faktą turi nustatyti gydytojas, nesusijęs su organo pašalinimu ar jo implantavimu. Smegenų mirtis turi būti absoliučiai įrodyta. Todėl smegenų mirtis turi būti diagnozuota vadovaujantis patvirtintais smegenų mirties kriterijais (3). Mirties kriterijus ir konstatavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Žmogaus mirties nustatymo ir kritinių būklių įstatymas bei Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. vasario 23 d. įsakymas Nr. 104 „Dėl smegenų mirties kriterijų ir jų nustatymo tvarkos patvirtinimo“.
Tačiau mokslinėje literatūroje tam tikra medicininės bendruomenės atstovų dalis laikosi nuomonės, jog kai kurie vadinamąją "smegenų mirtį" patyrę pacientai išties nėra negyvi. Viskonsino Universiteto medicinos etikos specialistas Normanas Fostas pateikė duomenis, kad vieno tyrimo metu tam tikra smegenų veikla buvo užfiksuota 20% žmonių, kuriems buvo diagnozuota smegenų mirtis. Jis teigia, kad nemaža dalis "smegenų mirtį" patyrusių pacientų išlaiko funkcionuojančią pogumburio (lot. hypothalamu) smegenų sritį - smegenų pagrindo struktūra, valdanti kai kurias kūno funkcijas, tokias kaip kraujo spaudimas ir apetitas. Taigi, organai iš šių pacientų imami tūkstančiais, bet jų smegenys nėra mirę (20, 30).
Panašios mintys išsakomos ir kitų tyrėjų. Klinikinės etikos padalinio Harvardo Medicinos Mokykloje vadovas Robertas Truogas teigia, kad nėra nei vieno filosofo ar bioetiko, manančio, jog smegenų mirtis yra visiškai aiški koncepcija.
Pitsburgo Universiteto transplantacijos chirurgas Michael DeVita teigia, kad svarbu pažymėti, jog "mirusio donoro" taisyklė nesako, jog pacientas privalo būti patyręs smegenų mirtį - jis tiesiog turi būti miręs. Siekiant patenkinti didžiulį donorų poreikį, daugelis transplantacijos centrų organus gauna iš širdies mirtį patyrusių pacientų panaudodami organų donacijos po širdies mirties (DCD - „donation after cardiac death“) procedūrą. DCD donoras yra pacientas, patyręs stiprų smegenų sužalojimą ar sergantis nepagydoma liga, tačiau jo smegenys nemirusios, o jo gyvybė yra palaikoma dirbtinėmis priemonėmis: dirbtinės plaučių ventiliacijos aparatu ir medikamentais. Gavę šeimos narių sutikimą gydytojai atjungia
ventiliatorių ir laukia, kol sustos širdis. Jei tai atsitinka per valandą ar dvi (ligoninės dažnai naudoja skirtingus standartus), paskelbiama paciento mirtis; jo organai išlieka gyvybingi. Operacija pradedama nedelsiant - kai kuriuose transplantacijos centruose prabėgus vos porai minučių po paskelbimo. Galima drąsiai teigti, jog asmuo yra miręs prabėgus dviem minutėm po jo paskutinio širdies dūžio. Taip yra dėl to, kad nėra nei vieno atvejo, kai širdies veikla savaime atsistatė ilgiau kaip po 65 sekundžių. Mirtį galima pripažinti tada, kai kraujo cirkuliacija neatsistato savaime. 1993 metais JAV tokių procedūrų atlikta 43; per 2007 metų pirmuosius 9 mėnesius tokių procedūrų atlikta 670.
Tačiau skeptikai nurodo, jog nesuskaičiuojama daugybė žmonių, kuriems sustojo širdis, buvo atgaivinti naudojant defibriliatorius jau peržengus dviejų minučių ribą. Todėl kai kurių mokslininkų nuomone širdies mirties apibrėžimas nėra nei trupučio geresnis nei smegenų mirties, norint tinkamai nustatyti gyvybės pabaigą (20).
Tuomet kaip žinoti, kad žmogus tikrai yra miręs? Smegenų mirties atveju artimiesiems sunku patikėti savo šeimos nario mirtimi, nes žmogus atrodo tarsi miegantis: jo gyvybinės funkcijos palaikomos įvairių aparatų ir medikamentų. Matant tokį kūną imama galvoti, ar žmogus nustoja egzistuoti mirties akimirką, ar ir toliau egzistuoja kaip paprastas fizinis kūnas arba kokiame nors pomirtinio gyvenimo lygmenyje (16). Tiek bažnyčia, tiek filosofai sutinka, kad po mirties siela palieka kūną, tačiau atsakymų, kada siela palieka kūną, kai jo gyvybingumas yra palaikomas aparatais ir medikamentais, neturi nei medikai nei filosofai. Tokiu atveju ši problema yra sprendžiama taikant mirusio donoro etikos direktyvą - pacientas yra atjungiamas nuo gyvybės palaikymo aparatų.
Mokslinėje literatūroje vis plačiau kalbama apie numanomą sutikimą. Etinių ginčų, kurie supa galimybę pritaikyti numanomą asmens sutikimą ir taip padidinti organų kiekį, kuriuos galima panaudoti transplantacijai, pagrindą sudaro daroma prielaida, kad kiekvienas žmogus, jei tik jis būtų sąmoningas, norėtų paaukoti savo organus. Tik tada patenkinamos etinės normos. Jeigu šios prielaidos nebūtų laikomasi, organai būtų tiesiog panaudojami nepriklausomai nuo mirusiojo žmogaus norų. Ir ši prielaida remiasi kita prielaida – jog žmogui rūpi, kas bus daroma su jo kūnu po mirties. Ir ne tik todėl, kad jiems gali būti įdomu, kas nutiks su jo kūnu po mirties, bet ir todėl, kad nesilaikymas mirusiojo norų gali šiam pakenkti ar jį įžeisti. James S. Taylor teigia, jog viena iš pagrindinių priežasčių, dėl kurių žmogus bijo ir nenori donuoti savo organų po mirties yra tikėjimas arba baimė, kad netgi po mirties bus padaryta žala jam pačiam arba jo kūnui. Mokslininkas iškelia pagrindinį bioetinį mirties metafizikos klausimą: ar galima pakenkti žmogui po jo mirties? Koncepcija „pomirtinė žala“ atsiranda iš nežinomybės dėl to, kas atsitinka mirties akimirką ir po jos:
galima būtų abejoti, ar žmogus nustoja egzistuoti mirties akimirką, ar ir toliau egzistuoja kaip paprastas fizinis kūnas arba kokiame nors pomirtinio gyvenimo lygmenyje“(16).
Pagrindine Hipokrato taisykle „Pirmiausiai – nepakenk“ gydytojai vadovaujasi jau tūkstančius metų. Šios taisyklės yra laikomasi net ir vadovaujantis mirusio donoro taisykle. Ir jeigu žmogus yra įsitikinęs, kad gali būti sužalotas po mirties, gydytojai, laikydamiesi Hipokrato priesaikos, nebeturėtų bandyti gauti sutikimo organų donorystei.
Jei visgi įmanoma mirusiems pakenkti ar juos įžeisti, tuomet būtų logiška būtinai gauti asmens sutikimą panaudoti jo palaikus, o jeigu visa tai nėra tiesa, tuomet toks sutikimas nėra būtinas, kadangi jokie veiksmai su mirusiojo palaikais negalėtų jam pakenkti ar daryti kokią nors įtaką. Tačiau nei vienaip, nei kitaip įrodyti dar nepavyko niekam, tačiau kaip J.S. Taylor teigia, jei yra bent menkiausias šansas, kad tokia pomirtinė žala reali, kad operuojant mirusį kūną kentės ir siela, dvasia, tuomet organų transplantacijos idėjų galbūt reikėtų apskritai atsisakyti (16).
Epikūras savo laiške Menocėjui rašė: „Priprask prie minties, jog mirtis mums nieko nereiškia, kadangi viskas, kas gera, ar bloga, glūdi pojūčiuose ir jausmuose, o mirtis visa tai atima. Supratimas, jog mirtis mums nieko nereiškia, gyvenimo laikinumą paverčia maloniu. Ir tai pasiekiama ne pridedant amžinybę prie gyvenimo, bet pašalinant norą gyventi amžinai. Nėra ko bijoti gyvenant, kuomet iš tikrųjų suvoki, jog nereikia bijoti nebuvimo. Taigi pats baisiausias dalykas iš visų – mirtis, mums yra niekas, kadangi kai mes esam, mirties nėra, o kai mirtis yra, tuomet mūsų nebėra. Taigi mirtis nieko nereiškia tiek gyviesiems, tiek mirusiems, kadangi atsižvelgiant į ankstesnę mintį, iš pradžių neegzistuoja mirtis, o vėliau neegzistuoja patys žmonės“
J.S. Taylor svarsto, kad, jeigu pagal žmogaus individualų tikėjimą jam pomirtinė žala negresia, arba toks fenomenas apskritai neegzistuoja, tuomet būtų galima įteisinti organų paėmimą transplantacijai iš visų mirusių, išskyrus tų, kurie pasirūpino teisiškai patvirtintais dokumentais, neleidžiančiais to daryti. Kita vertus, jei žmogus bijo pomirtinės žalos arba būtų įrodyta, jog ji tikrai egzistuoja ir žmogaus kūnas netampa visiškai desensitizuotas, tuomet turėtų būti užtikrinamas visiškas mirusiojo žmogaus kūno saugumas (16).
Kitas diskutuotinas klausimas yra, ar galima naudoti mirusiųjų palaikus, jei nėra duotas galiojantis sutikimas arba draudimas. Literatūroje minima, kad norėjimas yra sąmonės būsena, o leidimas yra viešas aktas. Žmonių teisės nėra pažeidžiamos, jeigu jie naudojami po mirties, kai to buvo norima, tačiau tam nebuvo suteiktas joks leidimas. Norėjimas yra pakankamai geras motyvas, jei gauti leidimo nebeįmanoma. Pagrindinis argumentas, reikalaujantis leidimo, yra tas, jog žmonės turi teisę kontroliuoti, kaip bus elgiamasi su jų kūnais po mirties.
Kiekvieną dieną žmonės atvežami į skubios pagalbos skyrius. Tačiau dėl to, kad yra be sąmonės ar dėl kitų priežasčių negali duoti leidimo juos gydyti. Taigi, pirma, paprastai tokiais atvejais leidžiama suteikti pagalbą neatsižvelgiant į leidimo nebuvimą. Antra, jeigu sąmoningas žmogus gydyti leidimo nedavė, tuomet suteikti jam pagalbą draudžiama. Tuomet kaip gali būti reikalingas leidimas prieš naudojant mirusiųjų žmonių kūnus, jeigu šis leidimas nėra reikalingas suteikiant skubią pagalbą gyviesiems? Turime rimtą pagrindą manyti, kad mirusiųjų kūnų naudojimas be jų leidimo nepažeidžia jų teisių. Todėl daroma išvada, kad jei žmogus norėjo, arba žinoma, kad būtų norėjęs paaukoti savo organus transplantacijai, tuomet jo palaikų naudojimas nepažeidžia jo teisių. Tačiau jei žinoma, kad žmogus to nenorėjo arba būtų nenorėjęs – jo teisės būtų pažeistos (32). Tačiau, kaip elgtis, jei mirusiojo valia nėra žinoma ir nuspėjama? Į situaciją reikėtų pažvelgti taip: mirusiųjų žmonių interesai nuspėjami pagal jų troškimus. Kadangi šie asmenys neturėjo reikšmingų troškimų, jų interesai nėra aiškūs. Šių individų palaikų naudojimas nei atitiktų jų interesus, nei juos pažeistų. Tačiau esant tokiai situacijai, reikėtų prisiminti skubios pagalbos skyrių, kai gydymas leidžiamas, kuomet nežinoma, ar to tikrai nori sąmonės neturintis pacientas, tačiau preziumuojama, kad dauguma sutiktų. Galime galvoti, jog daugumai suteikiama nauda nusveria mažumos norus. Tuomet, jei leidžiama nepaisyti mažumos norų ir teisių vardan daugumos naudos skubios pagalbos atveju, tai turėtų būti leidžiama nepaisyti žmonių teisių, kuomet taip elgiantis būtų pasiektas didesnės naudos gavimas. Galbūt tada mirusiojo teisių pažeidimas būtų pateisinamas tam, kad būtų gauta daugiau organų transplantacijoms ir svarbiems moksliniams tyrimams(32).
Anot Šventojo Tėvo, svarbu, kad visa mokslininkų bendruomenė sutartų dėl mirties kriterijų, kad dėl asmens mirties fakto nebūtų jokių abejonių: tokioje srityje kaip ši, negali būti nė menkiausios abejonės, kad kažkas galėtų savivaliauti. O jei tikrumo nėra, tada turėtų galioti atsargumo principas. Gyvybiškai būtini organai gali būti dovanojami tik po mirties, priešingu atveju pirmenybė turi būti teikiama galimo donoro gyvybei. Tas, kuriam organas dovanojamas, turi suprasti, jog tokia dovana nėra tik gydymo priemonė, bet apima platesnę prasmę: tai meilės ir gailestingumo aktas, kuris leidžia pažvelgti už mirties tam, kad visad laimėtų gyvenimas. Tai, kas pirmiausia gaunama nėra pats organas, bet ta meilė ir veltumas, dėl kurių jis dovanojimas (33).
Apibendrinant reikėtų pridurti, kad kaip alternatyva žmonių organų transplantacijai šiuo metu daug dėmesio skiriama gyvūnų organų panaudojimui tuo pačiu tikslu. Šiuo metu moksliniai tyrimai yra pačiame įkarštyje. Verslas skatina tokius tyrimus, nes komercinės galimybės nemažos (6).
1.3. Asmenų požiūrį į organų donorystę formuojantys veiksniai
1.3.1. Altruizmas ir donorystė sociologinėje perspektyvoje
Analizuojant organų donorystę tenka susidurti su altruizmo sąvoka. Literatūroje pažymima, kad altruizmo sąvokos supratimas glūdi prigimtinėse savybėse, o kasdienybė ir įgyvendinimas remiasi tam tikrais psichologiniais motyvais. Altruizmas kilęs iš lot. žodžio alter – kitas. Altruizmas demonstruoja visiškai priešingą individualizmui pusę. Altruistinė donorystė yra sistematinis ir gerai organizuotas diskursas, tai yra tarytum plačiai apimamos mainų sistemos kompleksas. Aiškinant altruizmą sociologinėje perspektyvoje, pateikiami trys modeliai:
1. Dalis individų tiki altruizmu, kaip tokiu. Altruistinio veiksmo įgyvendinimas yra tarsi prigimtinio ir/ar visuomeninio pobūdžio. Jis pavadintas “išgyvenimo bruožu” (trait survival).
2. Kitas altruizmo modelis, kai stengiamasi paaiškinti priežastis kaip ir kodėl individai pasirinko šį būdą padėti kitiems žmonėms. Jis vadinamas “motyvuotu veiksmu” (motivated action).
3. Trečias modelis, kai altruizmo reiškinys aiškinamas labiau socialinių struktūrų plotmėje (34).
Altruizmo reiškinys yra mėgiamas visuomenėje, paprastai tokio tipo mainai (kaip organų donorystė) yra tiksliai apibrėžti ir reikalaujantys tam tikrų pastangų. Šioje sistemoje “dovanų” pasikeitimai nėra atliekami akis į akį, bet greičiau jie yra netiesioginiai ir dažniausiai nėra abipusiai (35). Minėtos sąvokos kaip bendradarbiavimas ir mainai turi specifinius altruistinius motyvus. Kiekvienas individas siekia tam tikrų tikslų, akcentuojant veiksmų tikslingumą ir savanaudiškumą (čia turima omenyje atlygį). Šitaip asmuo siekia patenkinti iškylančius poreikius. Atlygis gali būti ne tik materialus, bet ir moralinis, taigi minima altruizmo forma ir yra pagrįsta tokiu atlygiu. Apskritai yra būdingas abipusis “dovanų” pasikeitimas, ir kiekvienas asmuo tikisi ką nors gauti, žinoma nepamiršdamas prieš tai įvertinti savo vertybinių preferencijų ir racionaliai vertindamas turimas alternatyvas (36).
Kiekvienas gyvas individas tam tikrais būdais pabrėžia kūno gyvybingumą. Po mirties kūnas taip pat gali išsaugoti savo tęstinumą, pastarojo atvejo optimaliausiais variantas yra viena altruizmo formų – organų donorystė. Įvairūs žmogaus organai po mirties lieka nepaliesti, ir tai yra žmogaus nuosavybė, nebent asmuo pats asmeniškai pareikštų tam tikrus savo norus. Bet kokia veika susijusi su žmogaus organais, yra griežtai apribota ir konceptualizuota. Esant būtinybei atskirti tam tikras žmogaus kūno dalis, šita procedūra atliekama griežtai laikantis tam tikrų nustatytų taisyklių, ypač jei jos paimamos iš gyvo
žmogaus. Tokiu atveju bandoma išvengti nepataisomo nuostolio ar pakenkimo tolesnei žmogaus veiklai ir sveikatai (36). Įvertindamas visas galimas operacijos perspektyvas ir galimybes, individas stengsis pasirinkti sau optimaliausią rezultatą, t.y. įvardindamas savo veiksmus altruizmo perspektyvoje, jis pats pasirinks savo veiksmą tuo pačiu ir bus atsakingas už šį pasirinkimą.
Motyvuoto veiksmo nereikėtų tapatinti tik su tam tikrom intencijomis ar motyvais. Literatūroje tvirtinamas faktas, kad altruizmas yra stabilus reiškinys, kuris suprantamas kaip fundamentalus žmogaus veiksmas. Daugelis žmonių veikia prisidengę nesavanaudiškumu, aiškindami savo veiksmus altruizmu. Altruizmo šaknys glūdi motyvacijos sistemoje ir individualiame identitete. Kas be ko, altruistinio veiksmo detalių aiškinimas visuomenėje gali kisti atsiradus naujiems argumentams (35).
Motyvuoto veiksmo šaknys glūdi racionalaus pasirinkimo teorijoje. Sekant racionalaus veiksmo teorinėmis perspektyvomis, altruistiniame veiksme slepiasi tam tikras savanaudiškumas: bendradarbiavimas ir įvairi pagalba kitam asmeniui aiškinama kaip naudinga gavėjui, šiuo atveju donorui. Nors altruizmas yra toks reiškinys, kuriam savanaudiškumas yra visiškai svetimas, sunku pripažinti jį esant tokiame kontekste (pvz.: mano asmens dalelė toliau gyvens kitame žmoguje) (35).
Literatūroje bet kuris asmens veiksmas (šiuo atveju altruizmas) analizuojamas ne tik individualiame lygmenyje, nes jis betarpiškai susijęs su platesniu kontekstu – instituciniu, t.y. socialinėmis struktūromis. Nemažai organizacijų yra suinteresuotos ir turi galimybes skatinti visuomenę altruistiniams veiksmams. Šių institucijų atliekami veiksmai yra mažiau ar daugiau efektyvūs skatinant organų donorystės plėtrą bei informuotumą (35), įtakoja visuomenės nuomonės formavimą bei pasirinkimo galimybes. Nes tik žmogaus įsitikinimai lemia jo apsisprendimą pritarti organų donorystei. Kaip žinia, įsitikinimus galima keisti ugdant žmones ir ruošiant juos atsakingam pasirinkimui, kad jie apsispręstų už donorystę. Visuomenės švietimas sudarytų prielaidas organų stygiui mažinti. Juo labiau, jog jau egzistuoja Ispanijos pavyzdys, kur per trumpą laiką švietimo, o ne mokesčių už organą dėka pavyko labai pakeisti požiūrį į donorystę (37).
1.3.2. Religiniai organų transplantacijos aspektai
Vienas iš svarbiausių veiksnių, lemiančių žmogaus apsisprendimą tapti organų donoru arba juo netapti, yra religiniai įsitikinimai. Tyrimų ir apklausų rezultatai rodo, kad religinis požiūris daro įtaką pasirinkimui dėl organų donorystės, ir kad religija daug dažniau yra nurodoma kaip priežastis, kodėl tam pasiryžti žmogus negali. Dažniausiai įvardijamos
