LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
MEDICINOS AKADEMIJA
MEDICINOS FAKULTETAS
REABILITACIJOS KLINIKA
KAROLINA PRIELAIDAITĖ
PAPILDOMŲ JĖGOS IR PUSIAUSVYROS TRENIRUOČIŲ KARDIOLOGINĖJE
REABILITACIJOJE NAUDA VYRESNIO AMŽIAUS PACIENTAMS, KURIEMS
ATLIKTA INTERVENCIJA ARBA OPERACIJA DĖL VOŽTUVINĖS ŠIRDIES
LIGOS
Medicinos vientisųjų studijų programos baigiamasis magistro darbas
Darbo vadovas: Dokt. Eglė Tamulevičiūtė-Prascienė
Kaunas 2020
TURINYS
1. SANTRAUKA...3
2. SUMMARY...4
3. PADĖKA...5
4. INTERESŲ KONFLIKTAS...5
5. ETIKOS KOMITETO LEIDIMAS...5
6. SANTRUMPOS...6
7. ĮVADAS...7
8. DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI...8
9. LITERATŪROS APŽVALGA...9
9.1. Širdies vožtuvų ligų paplitimas ir gydymo metodai...9
9.2. Senatvinis silpnumo sindromo paplitimas ir diagnostikos metodai...9
9.3. Kardiologinės reabilitacijos nauda ir panaudojimo galimybės...11
10. TYRIMO METODIKA...13
10.1. Tyrimo organizavimas...13
10.2. Tiriamųjų charakteristikos...13
10.3. Tyrimo metodai...14
10.3.1. 6 metrų ėjimo testas...15
10.3.2. Dinamometrija...15
10.3.3. Tarptautinis fizinio aktyvumo klausimynas (IPAQ) ...16
10.4. Matematinė statistinė analizė...16
11. REZULTATAI...17
11.1. Pacientų pradinės charakteristikos...17
11.2. Fizinio pajėgumo vertinimas trumpuoju ir vidutiniu laikotarpiu...18
11.3. Raumenų jėgos ir SSS vertinimas trumpuoju ir vidutiniu laikotarpiu...19
11.4. Fizinio aktyvumo lygio vertinimas trumpuoju ir vidutiniu laikotarpiu...20
11.5. Demografinių duomenų, SSS pasireiškimo, gretutinių ligų skaičiaus prieš KR ir operacinio ar intervencinio gydymo įtaka pacientų fiziniam aktyvumui po KR...23
12. REZULTATŲ APTARIMAS...24
13. IŠVADOS...26
14. PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS...26
1. SANTRAUKA
Prielaidaitė K. Papildomų jėgos ir pusiausvyros treniruočių kardiologinėje reabilitacijoje nauda vyresnio amžiaus pacientams, kuriems atlikta intervencija arba operacija dėl vožtuvinės širdies ligos. Darbo tikslas: Įvertinti papildomų jėgos ir pusiausvyros treniruočių kardiologinėje reabilitacijoje (KR) naudą vyresnio amžiaus pacientams po atliktos vožtuvo operacijos arba intervencijos, jų fiziniam pajėgumui, senatvinio silpnumo sindromo (SSS) pasireiškimui ir fiziniam aktyvumui po KR ir praėjus 3 mėnesiams. Darbo uždaviniai: 1. Įvertinti trumpalaikį (baigus KR) ir vidutinės trukmės (3 mėn. po KR) papildomų jėgos ir pusiausvyros treniruočių efektyvumą, lyginant su įprasta KR, siekiant pagerinti fizinį pajėgumą (6 minučių ėjimo testas (6MĖT)) ir SSS pasireiškimą (vertinant suspaudimo jėgą dinamometru). 2. Įvertinti trumpalaikį (baigus KR) ir vidutinės trukmės (3 mėn. po KR) papildomų jėgos ir pusiausvyros treniruočių efektyvumą, lyginant su įprasta KR, siekiant pagerinti fizinio aktyvumo lygį (vertinant pagal tarptautinį fizinio aktyvumo klausimyną (IPAQ), telefoninių pokalbių metu surinkta duomenys). 3. Įvertinti ar demografiniai duomenys, SSS pasireiškimas ir gretutinių ligų skaičius prieš KR ir operacinis ar intervencinis gydymas turi įtakos pacientų fiziniam aktyvumui po KR. Tyrimo metodai: Literatūros šaltinių analizė. 6 MĖT. Dinamometrija. IPAQ. Matematinė statistinė analizė. Tyrimo dalyviai: Tyrimas atliktas LSMU Kauno klinikų filialo Kulautuvos reabilitacijos ligoninės, stacionarinės KR skyriuje. 76 pacientai atsitiktiniu būdu buvo suskirstyti į intervencijos arba kontrolės grupes. Intervencijos grupės pacientai buvo reabilituojami pagal specializuotą KR programą, įtraukiančią jėgos ir pusiausvyros treniruotes, o kontrolinė grupė pagal įprastinę KR programą. Tyrimo rezultatai: Visų pacientų vidutinis fizinis pajėgumas, SSS pasireiškimas, fizinio aktyvumo trukmė po KR pagerėjo ir išliko padidėję iki 3 mėn. po KR (p<0.05). Intervencijos grupės pacientai nurodė reikšmingai didesnį fizinio aktyvumo lygį po KR (p=0.012), bei rinkosi daugiau ir intensyvesnių veiklų praėjus 3 mėn. po KR (p=0.001). Demografinių duomenų, SSS pasireiškimo, gretutinių ligų skaičiaus ir gydymo taktikos ryšio su fizinio aktyvumu, nenustatyta (p>0.05). Išvados: 1. Fiziniu treniravimu pagrįsta KR pagerina pacientų fizinį pajėgumą (p=0.001) ir sumažina SSS pasireiškimą (p=0.046) po vožtuvo operacijos ar intervencijos trumpuoju ir vidutiniu laikotarpiu. Papildomų treniruočių nauda negali būti patvirtinta, nes reikšmingų skirtumų vertinant 6MĖT, suspaudimo jėgą ir SSS pasireiškimą tarp grupių nenustatyta. 2. Fiziniu treniravimu pagrįsta KR pagerina pacientų fizinį aktyvumo lygį ir fizinio aktyvumo laiką (p=0.001). Papildomos jėgos ir pusiausvyros treniruotės turi reikšmingą naudą didinant fizinio aktyvumo lygį po KR (p=0.012), taip pat intervencijos grupės pacientai 3 mėn. laikotarpiu po KR rinkosi daugiau ir intensyvesnių fizinių veiklų (p=0.001). 3. Statistiškai reikšmingo ryšio tarp demografinių duomenų, SSS pasireiškimo, gretutinių ligų skaičiaus, gydymo taktikos ir fizinio aktyvumo parėjus trims mėnesiams po KR nenustatyta (p>0.05).
2. SUMMARY
Prielaidaitė K. Benefits of Additional Strength and Balance Training in Cardiac Rehabilitation After Cardiac Surgery or Intervention for Elderly Patients With Valvular Heart Disease. Aim: To assess the benefits of additional strength and balance training for elderly patients after cardiac surgery or intervention for physical capacity, frailty and physical activity after cardiac rehabilitation (CR) and 3 months later. Objectives: 1. To assess the efficiency of short (after CR) and medium term (3 months after CR) additional strength and balance training compared to usual CR aiming to improve functional capacity (6 minute walk test (6MWT)) and frailty (assessed by hand-grip strength). 2. To assess the efficiency of short (after CR) and medium term (3 months after CR) additional strength and balance training compared to usual CR aiming to improve physical activity levels (assessed by International Physical Activity Questionnaire (IPAQ) and information from telephone conversations). 3. To asses if demographics, frailty, comorbidities before CR and operation or intervention had influence on physical activity after CR. Methods: Literature review. 6 MWT. Handgrip strength. IPAQ. Mathematical statistical analysis. Participants: Research was carried out in LUHS, Kulautuva Hospital of Rehabilitation the affiliated hospital of Kaunas Clinics, in the Department of Stationary CR. 76 patients were referred and randomly assigned either to intervention or control groups. Patients of intervention group have been trained according to specialized CR program, which included additional strength and balance training and control group had usual CR program. Results: Physical capacity (measured by 6 MWT), frailty (measured by handgrip strength) and physical activity (measured by IPAQ) improved for all patients after CR and these improvements were sustainable in 3 months follow-up (p<0.05). Physical activity levels after CR were significantly higher in intervention group patients after CR (p=0.012) and patients were engaged in a higher number and more intensive activities compared to control group in a 3 months period after CR (p=0.001). Demographics, frailty, comorbidity and treatment tactic had no correlation with physical activity (p>0.05). Conclusions: 1. Physical training based CR improves patient’s physical capacity (p=0.001) and lowers prevalence of frailty (p=0.046) short-term and mid-term after cardiac surgery or intervention for valvular heart disease. The benefits of additional strength and balance training cannot be proved because no significant differences between the groups evaluating 6 MWT, handgrip strength and frailty were found. 2. Physical training based CR improves patient’s physical activity levels and physical activity duration (p=0.001). Additional strength and balance training has significant benefits for improving physical activity levels after CR (p=0.012), patients of intervention group 3 months after CR engaged in more activities and chose more intense physical activities than control group (p=0.001). 3. No significant connection between demographics, frailty, number of comorbidities and cardiac surgery or intervention with physical activity had been 3 months after CR were determined (p>0.05)
3.
PADĖKA
Nuoširdžiai dėkoju baigiamojo magistro darbo vadovei dokt.. Eglei Tamulevičiūtei-Prascienei už skirtą laiką ir pagalbą ruošiant baigiamąjį magistro darbą.
4.
INTERESŲ KONFLIKTAS
Autoriui interesų konflikto nebuvo.
5. ETIKOS KOMITETO LEIDIMAS
Tyrimui atlikti gauti Kauno regioninio biomedicininių tyrimų etikos komiteto leidimai Nr. BE-2-57, BE-2-39.
6. SANTRUMPOS
6 MĖT – 6 minučių ėjimo testas
IPAQ – Tarptautinis fizinio aktyvumo klausimynas KR – kardiologinė reabilitacija
LOPL – lėtinė obstrukcinė plaučių liga
MET – metabolinės organizmo sąnaudos ramybės metu
MET min./sav. – fizinio aktyvumo trukmės ir metabolinis ekvivalento išraiška minutėmis per savaitę NŠA - New York’o širdies asociacija
SN – standartinis nuokrypis
SSS – senatvinis silpnumo sindromas
7.
ĮVADAS
Pasaulyje, dėl demografinio senėjimo ir ilgėjančios gyvenimo trukmės, nuolat daugėja žmonių, turinčių širdies vožtuvų ligų [1]. Šalia pagrindinės – vožtuvinės širdies ligos, šie pacientai dažniau kenčia dėl įvairių gretutinių ligų, taip pat jiems nustatoma daugiau rizikos veiksnių [2]. Progresuojant širdies vožtuvų ligai ir jai tapus simptomine, dėl blogėjančios būklės prastėja bendra savijauta ir gyvenimo kokybė, mažėja fizinis aktyvumas ir atsiranda vis didesni suvaržymai kasdienėje veikloje [3]. Optimalus medikamentinis gydymas ir tinkamu laiku atlikta operacija ar intervencija padeda sumažinti šių pacientų riziką tolimesniam sergamumui ir mirtingumui [4]. Tačiau reikšminga dalis šių senyvo amžiaus pacientų pasižymi padidėjusiu pažeidžiamumu [5].
Senatvinio silpnumo sindromas (SSS) yra dažnas geriatrinis sindromas kurio metu dėl sumažėjusių fiziologinių organizmo rezervų atsiranda organų sistemų sutrikimai, organizmas nebesugeba susitvarkyti su stresoriais ir tai lemia blogesnes pacientų išeitis [6]. Atvira širdies operacija dėl širdes ydos lemia padidėjusį pooperacinių komplikacijų dažnį ir dažnesnį perkėlmią į ilgalaikės slaugos įstaigas [7][8][9][10], todėl SSS diagnostikos metodų įtraukimas į priešoperacinės rizikos vertinimą ir [11], tolimesnis pooperacinis reabilitacinis gydymas yra labai svarbūs gydymo aspektai.
Nors kardiologinė reabilitacija yra plačiai pritaikomas gydymo metodas išeminės širdies ligos ar širdies nepakankamumo pacientams, tačiau nėra iki galo aišku kiek po širdies vožtuvų operacijos ar intervencijos SSS pažeistų pacientų bendra būklė, fizinis pajėgumas ir silpnumo statusas pagerėja. Yra klinikinių studijų, įrodančių, jog kardiologinė reabilitacija padeda sumažinti šių pacientų negalią, gerina gyvenimo kokybę ir padeda tęsti tolimesnį savarankišką kasdienį gyvenimą [12][13][14][15] ir didina fizinis aktyvumą, kuris yra susijęs su geresniais išgyvenamumo rodikliais [16][17]. Tačiau iki galo nėra atsakyta kaip turėtų būti sudarytas kardiologinės reabilitacijos fizinio treniravimo planas, kokiais metodais remiantis turėtų būti vertinamas SSS prieš ir po reabilitacinio gydymo ir svarbiausia - ar tai turi įtakos tolimesniam pacientų fiziniam aktyvumui?
8. DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI
Papildomų jėgos ir pusiausvyros treniruočių kardiologinėje reabilitacijoje nauda vyresnio amžiaus pacientams, kuriems atlikta intervencija arba operacija dėl vožtuvinės širdies ligos, medicinos vientisųjų studijų programos baigiamasis magistro darbas / mokslinė vadovė dokt. E. Tamulevičiūtė-Prascienė; Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos akademija, Medicinos fakultetas, Reabilitacijos klinika.
Darbo tikslas: Įvertinti papildomų jėgos ir pusiausvyros treniruočių kardiologinėje reabilitacijoje (KR) naudą vyresnio amžiaus pacientams po atliktos vožtuvo operacijos arba intervencijos, jų fiziniam pajėgumui, senatvinio silpnumo sindromo (SSS) pasireiškimui ir fiziniam aktyvumui po KR ir praėjus 3 mėnesiams.
Darbo uždaviniai:
1. Įvertinti trumpalaikį (baigus KR) ir vidutinės trukmės (3 mėnesiai po KR baigimo) papildomų jėgos ir pusiausvyros treniruočių efektyvumą, lyginant su įprasta KR, siekiant pagerinti fizinį pajėgumą (6 minučių ėjimo testas (6MĖT)) ir SSS pasireiškimą (vertinant suspaudimo jėgą dinamometru).
2. Įvertinti trumpalaikį (baigus KR) ir vidutinės trukmės (3 mėnesiai po KR baigimo) papildomų jėgos ir pusiausvyros treniruočių efektyvumą, lyginant su įprasta KR, siekiant pagerinti fizinio aktyvumo lygį (vertinant pagal tarptautinis fizinio aktyvumo klausimyną (IPAQ), telefoninių pokalbių metu surinkta informacija).
3. Įvertinti ar demografiniai duomenys, SSS pasireiškimas ir gretutinių ligų skaičius prieš KR ir operacinis ar intervencinis gydymas turi įtakos pacientų fiziniam aktyvumui po KR.
9.
LITERATŪROS APŽVALGA
9.1.
Širdies vožtuvų ligų paplitimas ir gydymo metodai
Dėl demografinių pokyčių ir ilgėjančios gyvenimo trukmės, pasaulyje daugėja žmonių, turinčių širdies vožtuvų ligų [1][18]. Išsivysčiusiose šalyse dažniausios vožtuvų patologijos priežastys yra degeneracinės kilmės [4][1], dažniausia iš jų – aortos vožtuvo stenozė, paveikusi 2-7 proc. žmonių, vyresnių nei 65 metai [19]. Numatoma, jog ateityje senyvo amžiaus pacientų skaičius, kuriems yra reikalinga kraujagyslių operacija, tik didės. [5].
Progresuojant širdies vožtuvų ligai, kartu progresuoja ir su ja susiję simptomai kaip dusulys, nuovargis, ritmo sutrikimai ar net sinkopės. Ligai tapus simptomine, smarkiai pablogėja pacientų gyvenimo kokybė ir dėl blogėjančios būklės atsiranda suvaržymai kasdienėje veikloje. Net taikant optimalų medikamentinį gydymą pacientų būklė blogėja ir operacinis gydymas tampa neišvengiamu [3]. Ankščiau, atviros širdies operacijos metu atliekamas vožtuvų protezavimas ar plastika buvo vienintelis efektyvus būdas gydyti šioms ligoms. Tobulėjant intervencinei kardiologijai, transkateterinis aortos vožtuvo implantavimas (TAVI) tapo alternatyviu gydymo metodu atvirai širdies operacijai ir pacientai, kuriems dėl didelės rizikos atvira širdies operacija buvo kontraindikuotina, dabar turi galimybę gauti reikalingą gydymą [20][21].
9.2. Senatvinis silpnumo sindromo paplitimas ir diagnostikos metodai
Senstant populiacijai, didėja žmonių dalis pasižyminti padidėjusiu pažeidžiamumu ir sumažėjusiais fiziologiniais rezervais, lemiančiais neigiamas išeitis [5]. SSS tai svarbus geriatrinis sindromas, sukeliantis organų sistemų sutrikimus, dėl kurių sumažėja fiziologinis organizmo rezervas, lemiantis šių žmonių pažeidžiamumą veikiant stresoriams. Manoma, jog mechanizmai, lemiantys silpnumą yra trumpėjančios telomeros, ląstelių senėjimas, bendroji katabolinė būsena ir galvos smegenų neurotransmiterių persitvarkymas ir padidėję uždegiminiai bei krešėjimo rodikliai. Dėl šių pokyčių atsiranda SSS būdingi pokyčiai kaip sarkopenija, osteopenija ir kognityviniai sutrikimai [2]. SSS paplitimas nuolat didėja [22][23], tačiau pasireiškimo dažnis labai priklauso nuo metodų, kuriais jis yra diagnozuojamas, pasirinkimo. Pagal fenotipo požymius, apie 10-20proc. žmonių, vyresnių nei 65 metai yra laikomi silpnais (frail), o iki 37proc. beveik silpnais (pre-frail) [24]. Tačiau daugiausia pacientų, kuriems nustatomas šis sindromas yra vyresni
nei 80 metų amžiaus [22] ir siekia iki 40proc. šiame amžiaus tarpsnyje, tačiau daugiau nedidėja tarp pacientų, vyresnių nei 85 metai. [25].
SSS paveikti senyvo amžiaus žmonės pasižymi lėtumu, svorio ir jėgų mažėjimu, lemiančiu mažesnį fizinį aktyvumą ir galiausiai išsekimą. Šie pacientai dėl sumažėjusių fiziologinių rezervų nebesugeba susidoroti su ūminiais ar lėtiniais stresoriais, kas ir lemia pažeidžiamumą ir neigiamas išeitis. [6]. Dėl šių priežasčių senatvinio silpnumo sindromas yra susijęs su padidėjusiu pooperacinių komplikacijų dažniu, ilgesniu lovadienių skaičiumi ir didesniu pacientų perkėlimo į slaugos įstaigas dažniu po kraujagyslių operacijų [7][8][9][10]. Būtent dėl padidėjusios rizikos kraujagyslių ligomis sergančių senyvo amžiaus pacientų vertinimas dėl SSS ir įtraukimas į priešoperacinės rizikos vertinimą yra labai aktualus. [11]. Tačiau iki šiol nėra bendrai priimto „auksinio standarto“ vertinti šio sindromo pasireiškimą. Yra vadovaujamasi dvejais silpnumo modeliais: fenotipo [6] ir sukaupto deficito [27]. Fenotipo modelis klinikinėje praktikoje turi pranašumų dėl galimybės jį atlikti greitai ir nepriklausomai nuo kitų klinikinių vertinimų. Šis modelis daugiausia dėmesio skiria fizinėms charakteristikoms ir senatvinis silpnumas yra diagnozuojamas, kai nustatomi trys ar daugiau šių rodiklių: nuovargis, sumažėjusi suspaudimo jėga, netyčinis svorio sumažėjimas ir mažas fizinis aktyvumas. Tačiau šis modelis turi mažą tikslumą, dėl subjektyvaus vertinimo ir dėl to, kad nėra atsižvelgiama į pacientų kognityvinę ir funkcinę būklę, taip pat šiuos vertinimo metodus sunku pritaikyti pacientams su negalia [6]. Sukaupto deficito modelis yra labiau visapusiškas ir nagrinėja fizinę, medicininę, kognityvinę bei funkcinę sritis. Duomenys surenkami klausimyno pagalba ir skaičiuojamas SSS indeksas, kuris gana tiksliai numato šių pacientų išeitis. Tačiau šis metodas kasdienėje praktikoje dėl savo kompleksiškumo ir laiko sąnaudų dažniausia nėra naudojamas [11].
Daugelis patvirtintų ir praktikoje naudojamų SSS diagnostikos metodų įtraukia judėjimu paremtus testus (ėjimo greičio matavimas, „stotis ir eiti“ testas, gebėjimas išlaikyti pusiausvyrą, fizinio aktyvumo vertinimas), todėl pacientams, kurie turi judamojo aparato ligas ar kraujagyslių ligos sukeltą judėjimo sutrikimą šie testai gali būti klaidingai interpretuojami. Dėl šios problemos atsirado daugiau diskusijų ir hipotezių – ar tam tikri paprasti vertinimo metodai galėtų būti patikimai susiję su pacientų SSS nustatymu specifinėse pacientų grupėse?
Suspaudimo jėga, vertinama kartu su kitais metodais, yra naudojama SSS diagnostikai, tačiau kaip atskirtas, savarankiškas diagnostikos kriterijus, pacientams, sergantiems kraujagyslių ligomis, iki šiol nebuvo apibrėžtas. Šio tyrimo metodo pagrįstumui vertinti buvo atliktas prospektyvinis tyrimas, kurio rezultatai leidžia daryti prielaidą, jog SSS yra paplitęs tarp pacientų gydomų dėl kliniškai išreikštų kraujagyslių ligų ir sumažėjusios suspaudimo jėgos nustatymas gali būti naudingas rizikos įvertinimui, planuojant šių pacientų gydymo taktiką. Suspaudimo jėgos mėginys gali būti vertinamas kaip pranašesnis
diagnostikos metodas klinikinėje praktikoje, lyginant su sudėtingesniais ir ilgesnį laiką užimančiais metodais, kurių įgyvendinimas kasdienėje praktikoje yra ribotas, dėl iškart gaunamų rezultatų, leidžiančių tos pačios konsultacijos metu įvertinti paciento riziką, taip pat tinkamas įvertinti ir judėjimo sutrikimus ar negalią turinčius pacientus [27].
Apie tai aprašoma ir kitame tyrime, kuriame buvo vertinamas pooperacinis mirtingumas po didelės apimties operacijų, kur priešoperacinei rizikai įvertinti buvo naudojamas SSS fenotipo vertinimo modelis. Tyrimo metu pastebėta, jog svorio mažėjimas ir sumažėjusi suspaudimo jėga turėjo tokią pat nuspėjamąją reikšmę blogesnėms išeitims ar komplikacijoms, kaip ir pilnas silpnumo fenotipo modelio įvertinimas. Šie duomenys leidžia daryti prielaidą, jog net ribotas vyresnio amžiaus pacientų įvertinimas dėl silpnumo suteikia svarbią prognostinę vertę priešoperacinio periodo metu. [11].
9.3.
Kardiologinės reabilitacijos nauda ir panaudojimo galimybės
Po operacinio gydymo ar intervencijos kardiologinės reabilitacijos programos suteikia galimybę mokyti pacientus antrinių prevencijos priemonių ir kontroliuoti rekomendacijų laikymąsi. Fizinis treniravimas yra didelė kardiologinės reabilitacijos dalis, kurios tikslas yra įvertinti pacientų pradines galimybes, riziką ir galimus nepageidaujamus reiškinius, sudaryti individualią treniravimo programą priklausomai nuo pacientų fizinio pajėgumo ir savijautos bei skatinti pacientus tęsti reabilitaciją namuose [28][29]. Fiziniam pajėgumui gerinti naudojami individualizuoti treniravimo metodai gali įtraukti kvėpavimo, aerobinius, jėgos, lankstumo ir pusiausvyros pratimus, kurių intensyvumas yra didinamas reabilitacijos eigoje [30].
Kelios sisteminės analizės ir meta-analizės nagrinėjančios fizinio aktyvumo bei fizinių treniruočių efektyvumą, pažymi, jog įvairios fizinės treniruotės, įtraukiančios ištvermės, jėgos ir pusiausvyros treniravimą geriausiai padeda didinti senyvo amžiaus ir SSS pažeistų pacientų funkcinį pajėgumą [31][32][33]. Daugiau klinikinių studijų taip pat rodo, jog kardiologinė reabilitacija ir fizinis aktyvumas po širdies vožtuvų operacijos ar intervencijos yra rekomenduojami gydymo metodai, [34][35] kurie yra saugūs ir įvykdomi net silpniems senyvo amžiaus pacientams su daug gretutinių ligų ir yra pozityviai susiję su didesniu fizinio aktyvumo lygiu [16] ir pagerėjusiais fizinį pajėgumą vertinančiais diagnostikos metodais [36].
Pacientai po TAVI turi naudos gerinant funkcinį pajėgumą ir nepaisant vyresnio amžiaus ir didesnio gretutinių ligų pasireiškimo [14][15][37][38][39] reabilitacija jiems padeda išlaikyti savarankiškumą kasdienėse veiklose, leidžiančiose turėti pilnavertį gyvenimą [40]. Didesnis fizinis
aktyvumas sumažina pakartotinės hospitalizacijos riziką ir didina išgyvenamumą tarp pacientų su išemine širdies liga., tačiau nėra daug duomenų apie šių reiškinių dažnį tarp pacientų po širdies vožtuvų operacijos. Atliktame prospektyviniame klinikiniame tyrime, analizavusiame pacientų po širdies vožtuvų operacijos išgyvenamumo ir rehospitalizacijos rodiklius po 18-24 mėnesių po operacijos, stebėta, jog pacientai, kurie dalyvavo fiziniu treniravimu paremtoje kardiologinėje reabilitacijoje, po 6-12 mėnesių buvo labiau fiziškai aktyvūs ir turėjo didesnį fizinio aktyvumo lygį (vertintą pagal IPAQ tarptautinį fizinio aktyvumo klausimyną) ir sumažėjusią mirtingumo riziką, nei reabilitacijoje nedalyvavę pacientai. [41].
Nors kardiologinės reabilitacijos suteikta nauda kai kuriems pacientams gali mažėti su laiku [12][17], pacientams, kurie toliau namuose užsiima fizine veikla ir mankštomis, ilgalaikio sekimo rezultatai parodė reikšmingai pagerėjusius rezultatus 6 MĖT net po 1 metų [13].
Kardiologinės reabilitacijos programa yra saugi ir efektyvi gydymo priemonė visiems pacientams, nepriklausomai nuo to ar jiems buvo atlikta atvira širdies vožtuvų operacija ar transkateterinė intervencija [14][15][42]. Visos kardiologinės reabilitacijos priemonės padeda pagreitinti senyvo amžiaus pacientų sveikimą, sumažinti negalią, silpnumą ir nerimą bei gerina gyvenimo kokybę, fizinį aktyvumą bei išgyvenamumą. [12][14].
10.
TYRIMO METODIKA
10.1. Tyrimo organizavimas
Prospektyvinis atsitiktinių imčių kontrolinis tyrimas atliktas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų filialo Kulautuvos reabilitacijos ligoninės, stacionarinės kardiologinės reabilitacijos skyriuje, nuo 2018m. vasario iki 2020m. vasario mėnesio. Tyrimui atlikti gautais Kauno regioninio biomedicininių tyrimų etikos komiteto leidimais Nr. BE-2-57, BE-2-39.
10.2. Tiriamųjų charakteristikos
Pacientų įtraukimo kriterijai: a) Kauno klinikų Kulautuvos reabilitacijos ligoninės pacientai, kuriems atlikta širdies operacija ar intervencija dėl vožtuvinės širdies ligos; b) amžius nuo 65 metų; c) šešių minučių ėjimo testo rezultatas 100-350 metrų; d) pacientas galintis pradėti reabilitacinį gydymą ne vėliau, nei per 4 savaites nuo atliktos operacijos ar intervencijos; e) pasirašyta informuoto sutikimo forma. Neįtraukimo kriterijai: a) pacientai, sergantys skeleto ir raumenų sistemos ar kitų organų patologijų ligomis, kurios trukdo fiziniam aktyvumui ir treniruotėms; b) Pacientai turintys fizinį aktyvumą ribojančias būkles ar ligas (ankščiau diagnozuotos ortopedinės ar neurologinės būklės, kurios gali trukdyti dalyvauti kardiologinės reabilitacijos programoje), įskaitant IV stadijos (pagal NŠA) lėtinį širdies nepakankamumą, hemoglobinas < 90 g/l, negyjančių žaizdų, psichinės negalios ar kognityvinių bei bendravimo sutrikimų).
Iš 116 randomizuotų pacientų, 76 pacientai baigė kardiologinę reabilitaciją ir dalyvavo telemonitoringo programoje. Dėl įvairių priežasčių iškrito 40 pacientų (17 – atsisakė dalyvauti
telemonitoringo programoje, su 19 – nepavyko susisiekti, 4 – mirė) (1 paveikslas)
Tiriamieji atsitiktiniu būdu (kompiuterio programos pagalba) buvo suskirstyti į dvi lygias grupes – tiriamąją (intervencijos) grupę (reabilituojama pagal specializuotą reabilitacijos programą) ir kontrolinė grupė (reabilituojama pagal įprastinę reabilitacijos programą).
1 paveikslas. Pacientų paskirstymo į grupes ir iškritimo iš telemonitoringo programos schema
Sutrumpinimai: n = skaičius;
10.3. Tyrimo metodai
Į tyrimą įtrauktiems pacientams prieš reabilitaciją, reabilitacijos pabaigoje ir 3 mėnesiai po II reabilitacijos etapo pabaigos, buvo atliekami 6 MĖT, suspaudimo jėgos vertinamas dinamometru ir tarptautinis fizinio aktyvumo klausimynas (IPAQ).
Visu kardiologinės reabilitacijos laikotarpiu abiejų grupių pacientams buvo taikoma įprastinė KR treniravimo programa ir taikomas optimalus medikamentinis gydymas. Kiekvienam pacientui pagal jo fizinį pajėgumą, savijautą, riziką bei galimus nepageidaujamus reiškinius sudaroma individualizuota treniruočių programa. Visų treniruočių trukmė ir intensyvumas palaipsniui buvo didinamas visos reabilitacijos metu ir individualiai koreguojamas pagal pacientų būklę. Įprastinę programą sudarė:
− Aerobiniai ištvermės pratimai taikant daugiafunkcinius dviračius-ergometrus., atliekami 5 d./sav.. Treniruočių metu vertinama pacientų subjektyvi savijauta, fizinio krūvio tolerancija, monitoruojami objektyvūs duomenys (širdies susitraukimų dažnis, kraujo spaudimas, elektrokardiograma).
− Aerobinės treniruotės (gimnastikos pratimai), atliekami 5 d./sav., iki 30 minučių.
− Kvėpavimo pratimai su rutuliniu treniruokliu, atliekami kiekvieną reabilitacijos dieną po 15 minučių vienoje sesijoje.
Tiriamosios grupės pacientai kartu su įprastine treniruočių programa 3 kartus per savaitę atliko individualizuotą papildomų treniruočių programą, kurią sudarė:
− Jėgos pratimai taikant simuliatorius su kompiuterizuotomis sistemomis, skirti treniruoti apatinių galūnių didžiąsias raumenų grupes ir pradedami ne ankščiau kaip 3-čią reabilitacijos dieną, treniruočių intensyvumą didinant palaipsniui, jei krūvis gerai toleruojamas.
− Pusiausvyros ir koordinacijos pratimai, sudaryti iš statinių ir dinaminių pratimų, individualiai reabilitacijos eigoje pridedant kompleksinius pratimus pusiausvyrai (keičiant poziciją, stovint atmerkus/užmerkus akis ar naudojant nestabilų pagrindą).
− Lankstumo pratimai.
Pasibaigus II-ąjam stacionarinės kardiologinės reabilitacijos etapui tiriamoji grupė buvo skatinama tęsti reabilitacijoje išmoktą ir pagal individualias fizinio aktyvumo rekomendacijas pritaikytą mankštą namuose dar 12 savaičių. Kas 2 savaites šiems pacientams buvo skambinama pasiteirauti kaip sekasi tęsti reabilitaciją, užduodami klausimai apie jų nusiskundimus, kasdienio fizinio aktyvumo trukmę ir fizinio aktyvumo veiklas. Po 3 mėnesių abiejų grupių pacientai buvo kviečiami pakartotinai apsilankyti reabilitacijos ligoninėje, kur jiems buvo pakartoti 6 metrų ėjimo testas, dinamometrija ir tarptautinis fizinio aktyvumo klausimynas (IPAQ).
10.3.1. 6
minučių ėjimo testas
6 minučių ėjimo testo metu matuojamas atstumas metrais, kurį pacientas gali nueiti per 6 minutes. Testas atliekamas pagal Amerikos Krūtinės Asociacijos gaires [43]. Testo metu pacientų prašoma jiems patogiu ir priimtinu greičiu eiti išilgai 40 metrų ilgio koridoriaus, prireikus pacientai gali sustoti ir pailsėti. Esant nepageidaujamiems požymiams, kaip silpnumas, svaigulys, stiprus dusulys, krūtinės anginos ar raumenų skausmas, testas turėtų būti iškart sustabdomas.
10.3.2. Dinamometrija
Vienas iš senatvinio silpnumo sindromo diagnostikos kriterijų yra sumažėjęs suspaudimo jėgos (kg) rodiklis, matuojantis raumenų jėgą. Tyrimas atliekamas su dinamometru, jį spaudžiant dominuojančios rankos plaštaka. Atliekami trys trumpi suspaudimai registruojant didžiausią gautą vertę. Šiame tyrime SSS nustatomas, dinamometrijos duomenims esant moterims <21 kg, vyrams <31kg [27].
10.3.3. Tarptautinis fizinio aktyvumo klausimynas (IPAQ)
Tarptautinis fizinio aktyvumo klausimynas, vailidizuotas ir išverstas į lietuvių kalbą 2009 m., skirtas objektyvizuoti ir įvertinti tiriamojo fizinį aktyvumą. Šis klausimynas vertina fizinio aktyvumo intensyvumą pagal per dieną atliekamų veiklų pobūdį, tų veiklų atlikimo trukmę (minutėmis) per dieną ir dienų skaičių per savaitę. Norint įvertinti fizinio aktyvumo intensyvumą svarbūs rodikliai yra fizinio aktyvumo trukmė ir metabolinis ekvivalentas (MET minutės per savaitę). Fizinio aktyvumo intensyvumas yra skirstomas į tris kategorijas: mažą, vidutinį ir didelį. Į mažo fizinio aktyvumo kategoriją yra priskiriami pacientai, kurie neatitinka vidutinės ir didelės kategorijos kriterijų. Vidutinė kategorija apibūdinama kaip 30 minučių vidutinio sunkumo fizinių veiklų arba vaikščiojimo daugiau nei 30 minučių per dieną, 5 ar daugiau dienų per savaitę arba surinkus daugiau nei 600 MET minučių per savaitę. Į didelio intensyvumo kategoriją patenka tiriamieji, kurie kiekvieną dieną bent 1 valandą per dieną atlieka vidutinio sunkumo veiklas, kiekvieną dieną užsiima vidutinio ir didelio sunkumo veiklomis ir surenka daugiau nei 3000 MET minučių per savaitę arba 3 dienas per savaitę atlieka didelio sunkumo fizines veiklas ir 1500 MET minučių per savaitę [44][45][46].
Fizinis aktyvumas šiame tyrime pacientams buvo vertintas 3 kartus: prieš, po ir 3 mėnesiai po reabilitacijos. Abiejų grupių pacientų fizinis aktyvumas ir atliekamos veiklos taip pat buvo vertintos telefoninių interviu metu.
10.4.
Matematinė statistinė analizė
Naudoti aprašomosios ir analitinės statistikos metodai. Rezultatai pateikiami absoliučiais duomenų skaičiais ir jų procentine išraiška arba aritmetiniu vidurkiu ± standartiniu nuokrypiu (SN). Priklausomų imčių palyginimui buvo naudojamas porinis Stjudento kriterijus. Kintamųjų priklausomybės vertinimas atliktas pagal Pirsono koreliaciją. Koreliacijos ryšio stiprumas buvo vertinamas pagal koeficiento dydį: stipri (±0.50 – 1), saikinga (±0.49 - ±0.30) ir silpna (< ±0.29).
Naudotas statistinių hipotezių reikšmingumo lygmuo: skirtumas ar ryšys tarp požymių statistiškai reikšmingas, kai taikytų kriterijų reikšmingumas p<0.05 ir statistiškai nereikšmingas, jei p>0.05.
Skaičiavimai atlikti naudojant statistinį programų paketą SPSS. Diagramos braižytos su Microsoft Excel ir Microsoft Word programomis.
11.
REZULTATAI
11.1. Pacientų pradinės charakteristikos
Pacientų lytis, amžius, antropometriniai duomenys, širdies ir kraujagyslių ligų rizikos veiksniai, širdies nepakankamumo laipsniai pagal NŠA, kairiojo skilvelio išmetimo frakcija, dienų skaičius po operacijos iki KR ir operacijos ar intervencijos dažnis tarp intervencijos ir kontrolės grupių statistiškai reikšmingai nesiskyrė (p>0.05). Statistiškai reikšmingai skyrėsi pacientų KR trukmė, intervencijos grupės pacientai vidutiniškai 1.2 dienos ilgiau praleido KR nei kontrolės grupės pacientai (19.4±1.3 palyginti su 18±2.8) (p<0.05). Taip pat reikšmingai skyrėsi lėtinės obstrukcinės plaučių ligos (LOPL) pasireiškimas tarp pacientų skirtingose grupėse: intervencijos grupėje buvo 1 (2.2 proc.), o kontrolės grupėje 7 (23.3 proc.) šia liga sergantys pacientai (p<0.05). Tačiau kitų gretutinių ligų pasireiškimas tarp grupių statistiškai reikšmingo skirtumo neturėjo (p>0.05) (1 lentelė).
1 lentelė. Pacientų pradinės charakteristikos, išskirstytos tarp intervencijos ir kontrolės grupių Visi N=76 Intervencijos grupė n=46 grupė n=30 p reikšmė Kontrolės
Moterys 36 (47%) 24 (52%) 12 (40%) 0.153 Vyrai 40 (53%) 22 (48%) 18 (60%) Amžius V±SN 76.2±6.3 76±6.3 76.5±6.4 0.378 Ūgis, m, V±SN 1.68±0.1 1.66±0.1 1.70±0.1 0.067 Svoris, kg, V±SN 78.2±14.6 77.0±14.1 79.9±15.5 0.210
Kūno masės indeksas, kg/m2 V±SN 27.7±3.9 27.8±4.1 27.6±3.5 0.400
Dienos po operacijos V±SN 14.2±5.8 13.9±5.8 14.6±5.9 0.306
Kardiologinės reabilitacijos trukmė,
dienos V±SN 18.9±2.1 19.4±1.3 18±2.8 0.007
Širdies ir kraujagyslių ligų rizikos veiksniai, n (%)
Hiperlipidemija 48 (63.2%) 27 (58.7%) 21 (70%) 0.159
Arterinė hipertenzija 67 (88.2%) 41 (89.1%) 26 (86.7%) 0.377
Cukrinis diabetas 18 (23.7%) 9 (19.6%) 9 (30%) 0.159
Operacija/intervencija, n (%)
Izoliuota/kombinuota vožtuvų operacija 28 (36.8%) 15 (32.6%) 13 (43.3%) 0.179 AKJO ir vožtuvų operacija 31 (40.8%) 21 (45.7%) 10 (33.3%) 0.144 Transkateterinė aortos vožtuvo
implantacija 16 (21.1%) 9 (19.6%) 7 (23.3%) 0.351
KS išmetimo frakcija (%), V±SN 45.8±8.8 46.8±8.5 44.4±9.2 0.130 New York’o širdies asociacijos (NŠA) ŠN laipsnis, n (%)
NŠA I 1 (1.3%) 1 (2.2%) 0 (0%)
NŠA II 29 (38.2%) 16 (34.8%) 13 (43.3%) 0.232
NŠA III 46 (60.5%) 29 (63%) 17 (56.7%) 0.294
Gretutinės ligos, n (%)
Lėtinė obstrukcinė plaučių liga 8 (10.5%) 1 (2.2%) 7 (23.3%) 0.007
Degeneracinė sąnarių liga 4 (5.3%) 2 (4.3%) 2 (6.7%) 0.339
Medikamentai, n (%)
Antiagregantai 33 (43.4%) 19 (25%) 14 (18.4%) 0.650
Varfarinas 60 (78.9%) 37 (48.7%) 23 (30.3%) 0.698
Beta-adreno blokatoriai 69 (90.8%) 41 (53.9%) 28 (36.8%) 0.542 Renino-angiotenzino sistemą veikiantys
vaistai 69 (90.8%) 40 (52.7%) 29 (38.3%) 0.560
Diuretikai 68 (89.5%) 40 (52.7%) 28 (36.8%) 0.191
Statinai 40 (52.6%) 28 (36.8%) 12 (15.8%) 0.077
Sutrumpinimai: n = skaičius; V = vidurkis; SN = standartinis nuokrypis; m = metrai; kg = kilogramai; min =minutės; ŠN= širdies nepakankamumas, KS – kairysis skilvelis.
11.2. Fizinio pajėgumo vertinimas trumpuoju ir vidutiniu laikotarpiu
Visų pacientų vidutinis fizinis pajėgumas, vertintas pagal 6 MĖT po reabilitacinio gydymo pagerėjo (p=0.001). Intervencijos grupės pacientai, lyginant rezultatus tarp reabilitacijos pradžios ir pabaigos, savo rezultatus pagerino vidutiniškai 113.79 m. (+49 proc.)(p<0.05), o kontrolės grupės pacientai vidutiniškai 107.02 m., (+44 proc.)(p<0.05) (2 paveikslas). Intervencinės grupės pacientai po KR 6 MĖT metu nuėjo vidutiniškai didesnį atstumą, nei kontrolinės grupės pacientai, tačiau statistiškai reikšmingo skirtumo tarp grupių nebuvo (p>0.05) (2 lentelė, 1 diagrama).
Apsilankymo metu 3 mėnesiai po stacionarinio reabilitacinio gydymo pacientų vidutinis fizinis pajėgumas išliko beveik toks pat kaip iškart po KR pabaigos. Intervencijos grupės pacientai nuėjo vidutiniškai 2.21 m. mažiau (-1proc.)(p>0.05), o kontrolės grupės pacientai vidutiniškai 4.46 m. daugiau (+2proc.)(p>0.05), lyginant su KR pabaiga. Abiejų grupių rezultatai apsilankymo metu po 3 mėnesių išliko labai panašūs į rezultatus KR pabaigoje. Statistiškai reikšmingo skirtumo tarp grupių nebuvo (p>0.05) (2 lentelė).
2 lentelė. Fizinio pajėgumo vertinimas pagal 6 minučių ėjimo testą (metrais) intervencijos ir kontrolės grupėse prieš, po ir 3 mėnesiai po KR
Visi Intervencijos grupė Kontrolės grupė p reikšmė 6 MĖT (m) prieš KR V±SN 238.9±96.4 234.6±93.95 243.93±101.6 0.346 6 MĖT (m) po 3 savaičių KR V±SN 349.21±108.4 348.39±102.7 350.95±122.0 0.467 6 MĖT (m) 3 mėnesiai po KR V±SN 349.9±119.7 346.18±111.7 355.59±133.6 0.393
Sutrumpinimai: KR – kardiologinė reabilitacija, m – metrai, V – vidurkis, SN – standartinis nuokrypi, n – skaičius
grupėse prieš, 3 savaites ir 3 mėnesiai po KR
Sutrumpinimai: KR – kardiologinė reabilitacija
11.3. Raumenų jėgos ir SSS vertinimas trumpuoju ir vidutiniu laikotarpiu
Dinamometrijos rezultatų vidurkis bendrai tarp visų pacientų bei atskirai intervencijos ir kontrolės grupėse visuose trijuose matavimuose turėjo teigiamą dinamiką, be statistiškai reikšmingų skirtumų. Tarp visų pacientų, nuo pirmojo matavimo prieš KR iki paskutinio matavimo 3 mėnesiai po KR pabaigos dinamometro suspaudimo jėga padidėjo vidutiniškai 3.2 kg (p>0.05) (3 lentelė).
3 lentelė. Suspaudimo jėgos (kg), matuotos dinamometru, rezultatai prieš, po ir 3 mėnesiai po KR Visi Intervencijos grupė Kontrolės grupė p reikšmė Suspaudimo jėga (kg) prieš
KR V±SN 26.5±11.0 25.7±11.3 28±10.6 0.227
Suspaudimo jėga (kg) po 3
savaičių KR V±SN 27.5±10.5 26.3±10.2 29.5±10.9 0.132
Suspaudimo jėga (kg) 3
mėnesiai po KR V±SN 29.7±11.8 28.4±11.5 31.5±12.1 0.159
Sutrumpinimai: KR – kardiologinė reabilitacija, kg – kilogramai, V- vidurkis, SN – standartinis nuokrypis, n – skaičius 0 50 100 150 200 250 300 350
Prieš KR Po 3 savaičių KR 3 mėnesiai po KR
M
et
rai
6 m
inučių ėjimo testo rezultatai
Visi Intervencijos grupė Kontrolės grupė
+49% +44%
SSS pasireiškimas statistiškai patikimai sumažėjo visiems pacientams (p=0.046), be statistiškai reikšmingo skirtumo tarp intervencijos ir kontrolės grupių (p>0.05) (4 lentelė).
4 lentelė. Senatvinio silpnumo sindromo pasireiškimo, vertinto suspaudimo jėga, dažnis intervencijos ir kontrolės grupėse prieš, po ir 3 mėnesiai po KR
Visi Intervencijos grupė Kontrolės grupė p reikšmė SSS dažnis prieš KR 32 (54.2%) 22 (57.9%) 10 (47.6%) 0.231 SSS dažnis po 3 savaičių
KR 26 (43.3%) 18 (46.2%) 8 (38.1%) 0.278
SSS dažnis 3 mėnesiai po
KR 22 (38.6%) 14 (42.40%) 8 (33.30%) 0.246
Sutrumpinimai: KR – kardiologinė reabilitacija, SSS – senatvinis silpnumo sindromas
11.4. Fizinio aktyvumo lygio vertinimas trumpuoju ir vidutiniu laikotarpiu
Visų pacientų fizinis aktyvumo lygis KR pabaigoje statistiškai reikšmingai (p=0.001) pagerėjo. KR pabaigoje intervencijos grupės pacientų fizinio aktyvumo lygis buvo aukštesnis, nei kontrolinės grupės pacientų (p=0.012). Vertinant fizinio aktyvumo lygį po 3 mėn., stebėtas visų tiriamųjų fizinio aktyvumo augimas (p=0.001), be statistiškai reikšmingo skirtumo tarp grupių (2 diagrama).
9 (56%) 5 (31%)
2 (13%)
Fizinio aktyvumo lygis vertintas prieš KR 4 (12%) 7 (41%) 8 (47%)
Fizinio aktyvumo lygis vertintas po 3 savaičių KR 4 (34%) 7 (58%) 1 (8%)
Fizinio aktyvumo lygis vertintas po 3 savaičių KR 5 (20%) 5 (20%) 15 (60%)
Fizinio aktyvumo lygis vertintas 3 mėnesiai po KR
4 (27%) 3 (20%) 8 (53%)
Fizinio aktyvumo lygis vertintas 3 mėnesiai po KR
2 diagrama. Fizinio aktyvumo lygio įvertinimas pagal tarptautinį fizinio aktyvumo klausimyną (IPAQ) prieš, po ir 3 mėnesiai po KR
Intervencijos grupė Kontrolės grupė p reikšmė
P 0.164
p 0.012
p 0.315
Sutrumpinimai: KR – kardiologinė reabilitacija, MET min./sav. – MET aktyvios veiklos minučių skaičius per savaitę.
Vertinant MET min./sav. visi stebėti pacientai skyrė daugiau laiko fiziniam aktyvumui pasibaigus KR (p=0.001) ir rezultatai išlieka statistiškai reikšmingi ir po 3 mėnesių (p<0.05). Tarp kontrolinės grupės pacientų stebėtas žemesnis fizinio aktyvumo lygis prieš KR, tačiau ir pasibaigus KR po 3 mėnesių statistiškai reikšmingo skirtumo tarp intervencijos ir kontrolės grupės fizinio aktyvumo nebuvo (p>0.05) (5 lentelė). 10 (77%) 2 (15%) 1 (8%)
Fizinio aktyvumo lygis vertintas prieš KR
5 lentelė. Fizinio aktyvumo vertinimas MET min./sav. pagal tarptautinį fizinio aktyvumo klausimyną (IPAQ) prieš, po ir 3 mėnesiai po KR
MET min/sav.
vertinimas V±SN Visi Intervencijos grupė Kontrolės grupė p reikšmė
Prieš KR 1106±1186 1454.7±1489 705±502 0.048
Po KR 2448±1786 2775±1769 1985±1779 0.124
3 mėnesiai po KR 5229±4973 5307±5177 5284±4790 0.494
Sutrumpinimai: KR – kardiologinė reabilitacija, V- vidurkis, SN – standartinis nuokrypis, N – skaičius, MET min./sav. – MET aktyvios veiklos minučių skaičius per savaitę
Telefoninių pokalbių metu tyrimo dalyviai nurodė kiek laiko per dieną skyrė fiziniam aktyvumui ir kokias veiklas rinkosi ir gebėjo atlikti. Intervencijos grupės pacientai rinkosi daugiau ir intensyvesnių veiklų (p=0.001) ir skyrė daugiau laiko fiziniam aktyvumui per dieną, nors statistiškai reikšmingo skirtumo nebuvo (p>0.05) (6 lentelė, 3 diagrama).
6 lentelė. Vidutinės kasdienės fizinio aktyvumo trukmės (min.) ir fizinių veiklų skaičiaus vertintas kontrolinių skambučių metu 3 mėnesiai po KR
Intervencijos grupė Kontrolės grupė p reikšmė Fizinio aktyvumo trukmė per dieną
(min) V±SN 199±76.2 179±69.7 0.13
Fizinio aktyvumo veiklų skaičius per
dieną V±SN 1.69±0.54 1.22±0.31 0.001
Fizinis aktyvumas MET min./sav. 4595±1845 4075±1678 0.108 Sutrumpinimai: min – minutės, N – skaičius, V- vidurkis, SN – standartinis nuokrypis
3 diagrama. Fizinių veiklų palyginimas vertintas kontrolinių skambučių metu 3 mėnesiai po KR
30 45 7 18 1 7 1 6 K ont rol ės gr upė Int er ve nc ij os gr upė 0 10 20Veiklų skaičius 30 40 50
Skirtingų veiklų skaičiaus
palyginimastarp grupių
11.5. D
emografinių duomenų, SSS pasireiškimo, gretutinių ligų skaičiaus prieš
KR ir operacinio ar intervencinio gydymo įtaka pacientų fiziniam
aktyvumui po KR
Analizės metu nepavyko nustatyti statistiškai reikšmingos koreliacijos tarp fizinio aktyvumo lygio praėjus 3 mėn. po KR ir įvairių analizuotų veiksnių. Pacientai intervencijos grupėje (r=0.14, p>0.05), bei po TAVI (r=0.07, p >0.05) buvo linkę į didesnį aktyvumą. Pacientai KR pradžioje turintys daugiau gretutinių ligų (r=0.13, p>0.05) ir SSS (r=0.07, p>0.05) buvo linkę į mažesnį fizinį aktyvumą (7 lentelė).
7 lentelė. Pirsono koreliacija, nustatyti ryšiui tarp demografinių duomenų, operacinio ar intervencinio gydymo būdo, senatvinio sindromo pasireiškimo ir gretutinių ligų skaičiaus prieš KR įtakai
pacientų fiziniam aktyvumui po KR.
MET min./sav. P reikšmė
Lytis (mot.) 0.04 p 0.931
Amžius 0.01 p 0.732
TAVI 0.07 p 0.548
Operacinis gydymas -0.07 p 0.548
Gretutinių ligų skaičius -0.13 p 0.282
SSS pagal dinamometriją -0.07 p 0.548
Intervencijos grupė 0.14 p 0.228
Sutrumpinimai: MET min./sav. – MET aktyvios veiklos minučių skaičius per savaitę, TAVI – transkateterinė aortos vožtuvo implantacija, SSS – senatvinio silpnumo sindromas, mot. – moteriška.
12.
REZULTATŲ APTARIMAS
Šis tyrimas parodė, jog fiziniu treniravimu paremta KR pacientams po atliktos atviros širdies vožtuvų operacijos ar intervencijos pagerina fizinį pajėgumą (vertinant 6 MĖT), suspaudimo jėgą (vertinant plaštakos suspaudimo jėgą), mažina SSS pasireiškimą (vertinant dinamometrijos rezultatus) ir padidina fizinio aktyvumo lygį. Teigiami pokyčiai stebimi ne tik pasibaigus KR, tačiau ir praėjus 3 mėnesiams po KR pabaigos. Papildomos jėgos ir pusiausvyros treniruotės neturėjo papildomos įtakos pacientų fiziniam pajėgumui ir SSS pasireiškimui, tačiau intervencijos grupes pacientai nurodė didesnį fizinio aktyvumo lygį po KR ir 3 mėn. laikotarpiu po KR rinkosi daugiau ir intensyvesnių fizinių veiklų.
Kiti autoriai nurodo panašius rezultatus. Pressler et al. prospektyviniame tyrime (pacientai po TAVI dalyvavo 8 savaičių trukmės ambulatorinėje KR) buvo stebėtas reikšmingas fizinio pajėgumo, raumenų jėgos bei gyvenimo kokybės pagerėjimas, tačiau tarp papildomas jėgos treniruotes gavusių ir kontrolinės grupės pacientų reikšmingo skirtumo 6 MĖT rezultatuose nebuvo [47]. Taip pat ir studijoje, nagrinėjusioje vyresnio amžiaus (70 - 87 m.) pacientus po širdies operacijos, kurie atliko paprastą KR arba individualizuotą kineziteraijos programą, buvo stebėta, jog visiems pacientams pagerėjo fizinis pajėgumas ir savarankiškumas kasdienėse veiklose, be reikšmingo 6 MĖT rezultatų skirtumo tarp grupių [48]. Šio tyrimo duomenimis tiriamųjų fizinis pajėgumas pagerėjo (6MĖT nuo 238.9±96.4 m. iki 349.9±119.7 m. p=0.001), be statistiškai reikšmingo skirtumo tarp grupių. Kita vertus Busch et al. atsitiktinių imčių tyrime, kuriame analizuoti pacientai po aortos vainikinių jungčių operacijos dalyvavę intensyvioje papildomoje fizinio treniravimo programoje (jėgos ir balanso pratimai 5 k./sav.), lyginant su įprastine KR pasibaigus 3 savaičių trukmės stacionarinei reabilitacijai stebėti geresni 6 MĖT rezultatai, lyginant su kontrolės grupe (intervencijos grupėje nuo 296 ± 84 iki 363 ± 86, lyginant su kontroles grupe nuo 311 ± 80 m. iki 352 ± 82 m., p=0.003) [49].
Daugėja duomenų apie KR ir fizinio treniravimo svarbą pacientams sergantiems SSS. Šio tyrimo duomenimis, SSS pasireiškimas reikšmingai sumažėjo po KR visiems pacientams, be statistiškai reikšmingų skirtumų tarp grupių. Europos kardiologų draugija skatinta domėtis fiziniu treniravimu pagrįstos KR svarba ir galimybėmis panaudoti KR kaip gydomąją priemonę SSS paveiktiems senyvo amžiaus pacientams [50]. Suspaudimo jėga yra naudingas metodas SSS atpažinimui ir yra Fried et al. SSS fenotipo modelio dalis, kuris yra plačiai naudojamas klinikiniuose tyrimuose ir praktikoje. Tačiau iki šiol suspaudimo jėga dinamometru nebuvo naudojama kaip savarankiškas diagnostikos kriterijus. Reeve et al. [27] ir kitų pacientų grupių tyrimų duomenimis, suspaudimo jėga gali būti naudojama kaip atskiras SSS diagnostikos kriterijus [51][52]. Nors šio metodo pritaikymas nėra apibūdinamas KR sąlygomis vertinant SSS dinamiką, tačiau yra daugiau tyrimų, rodančių teigiamus rezultatus įvairių raumenų grupių jėgos stiprinime tarp senyvo amžiaus
pacientų, kurie dalyvauja fiziniu treniravimu pagrįstoje KR [40][47][49]. Eichler et al. prospektyviniame kohortiniame tyrime buvo vertintas SSS pasireiškimas tarp pacientų po TAVI, kurie dalyvavo 3 savaičių trukmės fiziniu treniravimu pagrįstoje KR (SSS vertintas pagal Schoenenberger et al. SSS indeksą, kurį sudaro trumpasis protinės būklės tyrimas (MMSE), mitybos mini anketa (MNA), Kasdienės veiklos įvertinimas (ADL), Instrumentinės kasdienės veiklos įvertinimas (IADL), testas „atsistokite ir eikite“ ir subjektyvus judrumo sumažėjimas). KR pabaigoje SSS pasireiškimas reikšmingai sumažėjo nuo 36.9 proc. iki 27.9 proc. [38]. Šio tyrimo rezultatai nurodo kiek didesnį SSS paplitimą tarp pacientų po vožtuvų operacijos ar intervencijos, tačiau nemažesnį KR efektyvumą - SSS paplitimas sumažėjo nuo 54.2 proc. iki 38.6 proc. praėjus 3 mėnesiams po operacijos.
Dalyvavimas KR ir fizinis aktyvumas tarp pacientų, sergančių širdies vožtuvų ligomis, yra susijęs su geresniais išgyvenamumo rodikliais. Tai parodo Kim et al. tyrimas, kuriame buvo nagrinėta pacientų būklė vizitų pas gydytoją metu prieš ir po operacinio širdies vožtuvų gydymo. Pacientai turėję mažesnį fizinio aktyvumo lygį po operacijos turėjo didesnę mirtingumo riziką, nei pacientai išlaikę fizinį aktyvumą (p=0.0073) [53]. Tai taip pat parodė Lund et al. tyrimas, kuris vertino pacientų po širdies vožtuvų operacijos fizinio aktyvumo lygį (pagal tarptautinį fizinio aktyvumo klausimyną (IPAQ)) 6-12 mėn. po širdies vožtuvų operacijos. Rezultatai parodė, jog pacientai, kurie dalyvavo KR turėjo didesnį fizinio aktyvumo lygį, nei tie, kurie KR nedalyvavo. Vidutinis bei didelis fizinio aktyvumo lygis buvo susijęs su teigiamais atokiaisiais rezultatais ir didesniu šių pacientų išgyvenamumu [16]. Fizinio aktyvumo lygis buvo aukštesnis fiziniu treniravimu paremtoje KR ir yra reikšmingai didesnis tarp pacientų, kurie turėjo papildomų jėgos ir pusiausvyros treniruočių. Taip pat yra stebimi išliekantys teigiami vidutinės trukmės rezultatai, apsilankymo metu po 3 mėnesių. Nors ilgalaikio sekimo rezultatų šis tyrimas neapžvelgia, tačiau remiantis kitų tyrimų duomenimis, galima tikėtis teigiamo efekto šių pacientų funkciniam pajėgumui bei išgyvenamumui [16][39][54]. Remdamiesi šio tyrimo duomenimis galime teigti, kad pacientai po atliktų širdies vožtuvų operacijų ar intervencijų išlieka fiziškai aktyvūs ne tik KR metu, tačiau ir praėjus 3 mėnesiams po KR ir atliktos operacijos ar intervencijos, o intervencijos grupės pacientai renkasi daugiau ir intensyvesnių fizinių veiklų. Tai nurodo didesnį šių pacientų savarankiškumą ir nepriklausomumą nuo aplinkinių kasdienėse veiklose.
Nors KR pagerina pacientų funkcinį pajėgumą, fizinio aktyvumo lygį bei mažina SSS pasireiškimą, iki galo nėra aišku ar fiziniu aktyvumu pagrįsta KR gali pakeisti šios grupės pacientų tolimesnę prognozę. Nėra vieningai priimtos nuomonės apie šiems pacientams tinkamiausius diagnostikos metodus ir intervencijas KR. Yra reikalingi tolimesni išplėstiniai tyrimai, galintys įvertinti ar senyvo amžiaus pacientams, atvykusiems į KR, SSS nustatytas ir pokyčių vertinimas turi prognostinę reikšmę ir pagerina išeitis [53]
13. IŠVADOS
1. Fiziniu treniravimu pagrįsta KR pagerina pacientų fizinį pajėgumą (p=0.001) ir sumažina SSS pasireiškimą (p=0.046) po vožtuvo operacijos ar intervencijos trumpuoju ir vidutiniu laikotarpiu. Papildomų jėgos ir pusiausvyros treniruočių nauda negali būti patvirtinta, nes statistiškai patikimų skirtumų vertinant 6MĖT, suspaudimo jėgą ir SSS pasireiškimą tarp grupių nenustatyta.
2. Fiziniu treniravimu pagrįsta kardiologinė reabilitacija pagerina pacientų fizinį aktyvumo lygį ir fizinio aktyvumo laiką (p=0.001). Papildomos jėgos ir pusiausvyros treniruotės turi reikšmingą naudą didinant fizinio aktyvumo lygį trumpuoju laikotarpiu po KR (p=0.012), taip pat intervencijos grupės pacientai 3 mėn. laikotarpiu po KR rinkosi daugiau ir intensyvesnių fizinių veiklų (p=0.001).
3. Statistiškai reikšmingo ryšio tarp demografinių duomenų, SSS pasireiškimo, gretutinių ligų skaičiaus, gydymo taktikos ir fizinio aktyvumo parėjus trims mėnesiams po KR nenustatyta (p>0.05).
14.
PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS
Pacientai, kuriems atlikta širdies operacija ar intervencija turėtų būti nukreipiami į fiziniu treniravimu paremtas kardiologinės reabilitacijos programas, įdiegiant papildomos jėgos ir pusiausvyros treniruotes.
15.
LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Soler-Soler J, Galve E. Worldwide perspective of valve disease. Heart 2000;83(6):721-725.
2. Fried LP, Ferrucci L, Darer J, Williamson JD, Anderson G. Untangling the concepts of disability, frailty, and comorbidity: implications for improved targeting and care. J Gerontol A Biol Sci Med Sci 2004;59(3):255-263.
3. Vahanian A, Baumgartner H, Bax J, Butchart E, Dion R, Filippatos G, et al. Guidelines on the management of valvular heart disease: The Task Force on the Management of Valvular Heart Disease of the European Society of Cardiology. Eur Heart J 2007;28(2):230-268
4. Iung B, Baron G, Butchart EG, Delahaye F, Gohlke-Bärwolf C, Levang OW, et al. A prospective survey of patients with valvular heart disease in Europe: The Euro Heart Survey on Valvular Heart Disease. Eur Heart J 2003;24(13):1231-1243
5. Jim J, Owens PL, Sanchez LA, Rubin BG. Population-based analysis of inpatient vascular procedures and predicting future workload and implications for training. J Vasc Surg 2012;55(5):1394-1400 6. Fried LP, Tangen CM, Walston J, Newman AB, Hirsch C, Gottdiener J, et al. Frailty in older adults:
evidence for a phenotype. J Gerontol A Biol Sci Med Sci 2001;56(3):146.
7. Arya S, Kim SI, Duwayri Y, Brewster LP, Veeraswamy R, Salam A, et al. Frailty increases the risk of 30-day mortality, morbidity, and failure to rescue after elective abdominal aortic aneurysm repair independent of age and comorbidities. J Vasc Surg 2015;61(2):324-331.
8. Ehlert BA, Najafian A, Orion KC, Malas MB, Black JH, Abularrage CJ. Validation of a modified Frailty Index to predict mortality in vascular surgery patients. J Vasc Surg 2016;63(6):1595-1601.e2 9. Karam J, Tsiouris A, Shepard A, Velanovich V, Rubinfeld I. Simplified frailty index to predict
adverse outcomes and mortality in vascular surgery patients. Ann Vasc Surg 2013;27(7):904-908 10. Partridge JSL, Fuller M, Harari D, Taylor PR, Martin FC, Dhesi JK. Frailty and poor functional status
are common in arterial vascular surgical patients and affect postoperative outcomes. Int J Surg 2015;18:57-63.
11. Kraiss LW, Beckstrom JL, Brooke BS. Frailty assessment in vascular surgery and its utility in preoperative decision making. Semin Vasc Surg 2015;28(2):141-147.
12. Boesch C, Myers J, Habersaat A, Ilarraza H, Kottman W, Dubach P. Maintenance of exercise capacity and physical activity patterns 2 years after cardiac rehabilitation. J Cardiopulm Rehabil 2005;25(1):14-23
13. Rimington H, Weinman J, Chambers JB. Predicting outcome after valve replacement. Heart 2010;96(2):118-123.
14. Tarro Genta F. Cardiac Rehabilitation for Transcatheter Aortic Valve Replacement. Clin Geriatr Med 2019;35(4):539-548
15. Russo N, Compostella L, Tarantini G, Setzu T, Napodano M, Bottio T, et al. Cardiac rehabilitation after transcatheter versus surgical prosthetic valve implantation for aortic stenosis in the elderly. Eur J Prev Cardiol 2014;21(11):1341-1348.
16. Goel K, Pack QR, Lahr B, Greason KL, Lopez-Jimenez F, Squires RW, et al. Cardiac rehabilitation is associated with reduced long-term mortality in patients undergoing combined heart valve and CABG surgery. Eur J Prev Cardiol 2015;22(2):159-168.
17. Willich SN, Müller-Nordhorn J, Kulig M, Binting S, Gohlke H, Hahmann H, et al. Cardiac risk factors, medication, and recurrent clinical events after acute coronary disease; a prospective cohort study. Eur Heart J 2001;22(4):307-313
18. Nkomo VT, Gardin JM, Skelton TN, Gottdiener JS, Scott CG, Enriquez-Sarano M. Burden of valvular heart diseases: a population-based study. Lancet 2006;368(9540):1005-1011
19. Vahanian A, Alfieri O, Andreotti F, Antunes MJ, Barón-Esquivias G, Baumgartner H, et al. Guidelines on the management of valvular heart disease (version 2012). Eur Heart J 2012;33(19):2451-2496.
20. Vahanian A, Iung B, Himbert D, Nataf P. Changing demographics of valvular heart disease and impact on surgical and transcatheter valve therapies. Int J Cardiovasc Imaging 2011;27(8):1115-1122 21. Leon MB, Smith CR, Mack M, Miller DC, Moses JW, Svensson LG, et al. Transcatheter aortic-valve implantation for aortic stenosis in patients who cannot undergo surgery. N Engl J Med 2010;363(17):1597-1607
22. Buth KJ, Gainer RA, Legare J, Hirsch GM. The Changing Face of Cardiac Surgery: Practice Patterns and Outcomes 2001-2010. Canadian Journal of Cardiology 2013;30(2):224-230.
23. Afilalo J, Lauck S, Kim D, Lefèvre T, Piazza N, Lachapelle K et al. Frailty in Older Adults Undergoing Aortic Valve Replacement. Journal of the American College of Cardiology. 2017;70(6):689-700.
24. Santos-Eggimann B, Cuénoud P, Spagnoli J, Junod J. Prevalence of frailty in middle-aged and older community-dwelling Europeans living in 10 countries. J Gerontol A Biol Sci Med Sci 2009;64(6):675-681.
25. Gill TM, Gahbauer EA, Allore HG, Han L. Transitions between frailty states among community-living older persons. Arch Intern Med 2006;166(4):418-423.
26. Rockwood K, Song X, MacKnight C, Bergman H, Hogan DB, McDowell I, et al. A global clinical measure of fitness and frailty in elderly people. CMAJ 2005;173(5):489-495.
27. Reeve TE, Ur R, Craven TE, Kaan JH, Goldman MP, Edwards MS, et al. Grip strength measurement for frailty assessment in patients with vascular disease and associations with comorbidity, cardiac risk, and sarcopenia. J Vasc Surg 2018;67(5):1512-1520.
28. Balady GJ, Ades PA, Bittner VA, Franklin BA, Gordon NF, Thomas RJ, et al. Referral, enrollment, and delivery of cardiac rehabilitation/secondary prevention programs at clinical centers and beyond: a presidential advisory from the American Heart Association. Circulation 2011;124(25):2951-2960. 29. Supervia M, Turk-Adawi K, Lopez-Jimenez F, Pesah E, Ding R, Britto RR, et al. EClinicalMedicine.
EClinicalMedicine 2018;13:46-56.
30. Schopfer DW, Forman DE. Cardiac Rehabilitation in Older Adults. Can J Cardiol 2016;32(9):1088-1096.
31. Giné-Garriga M, Roqué-Fíguls M, Coll-Planas L, Sitjà-Rabert M, Salvà A. Physical exercise interventions for improving performance-based measures of physical function in community-dwelling, frail older adults: a systematic review and meta-analysis. Arch Phys Med Rehabil 2014;95(4):753-769.e3.
32. Cadore EL, Rodríguez-Mañas L, Sinclair A, Izquierdo M. Effects of different exercise interventions on risk of falls, gait ability, and balance in physically frail older adults: a systematic review. Rejuvenation Res 2013;16(2):105-114.
33. de Vries NM, van Ravensberg CD, Hobbelen JSM, Olde Rikkert, M. G. M., Staal JB, Nijhuis-van der Sanden, M. W. G. Effects of physical exercise therapy on mobility, physical functioning, physical activity and quality of life in community-dwelling older adults with impaired mobility, physical disability and/or multi-morbidity: a meta-analysis. Ageing Res Rev 2012;11(1):136-149.
34. Butchart EG, Gohlke-Bärwolf C, Antunes MJ, Tornos P, De Caterina R, Cormier B, et al. Recommendations for the management of patients after heart valve surgery. Eur Heart J 2005;26(22):2463-2471
35. Horstkotte D, Lengyel M, Mistiaen WP, Völler H, Reibis R, Bogunovic N, et al. Recommendations for post-discharge patient follow up after cardiac valve interventions: a position paper. J Heart Valve Dis 2007;16(6):575-589.
36. Pardaens S, Moerman V, Willems A, Calders P, Bartunek J, Vanderheyden M, et al. Impact of the preoperative risk and the type of surgery on exercise capacity and training after valvular surgery. Am J Cardiol 2014;113(8):1383-1389.
37. Völler H, Salzwedel A, Nitardy A, Buhlert H, Treszl A, Wegscheider K. Effect of cardiac rehabilitation on functional and emotional status in patients after transcatheter aortic-valve implantation. Eur J Prev Cardiolog 2015;22(5):568-574.
38. Eichler S, Salzwedel A, Reibis R, Nothroff J, Harnath A, Schikora M, et al. Multicomponent cardiac rehabilitation in patients after transcatheter aortic valve implantation: Predictors of functional and psychocognitive recovery. Eur J Prev Cardiolog 2017;24(3):257-264.
39. Renzo Zanettini Gemma Gatto Ileana Mori Maria Beatrice Pozzoni Stefano Pelenghi Luigi Martinelli Silvio Klugmann. Cardiac rehabilitation and mid-term follow-up after transcatheter aortic valve implantation. 2014;11(4):279-285.
40. Baldasseroni S, Pratesi A, Francini S, Pallante R, Barucci R, Orso F, et al. Cardiac Rehabilitation in Very Old Adults: Effect of Baseline Functional Capacity on Treatment Effectiveness. J Am Geriatr Soc 2016;64(8):1640-1645.
41. Lund K, Sibilitz KL, Berg SK, Thygesen LC, Taylor RS, Zwisler AD. Physical activity increases survival after heart valve surgery. Heart 2016;102(17):1388-1395.
42. Ribeiro GS, Melo RD, Deresz LF, Dal Lago P, Pontes MR, Karsten M. Cardiac rehabilitation programme after transcatheter aortic valve implantation versus surgical aortic valve replacement: Systematic review and meta-analysis. Eur J Prev Cardiol 2017;24(7):688-697
43. ATS statement: guidelines for the six-minute walk test. Am J Respir Crit Care Med 2002;166(1):111-117.
44. 44. International Physical Activity Questionnaire. Available at:
https://sites.google.com/site/theipaq/. Accessed May 7, 2020
45. Tomioka K, Iwamoto J, Saeki K, Okamoto N. Reliability and Validity of the International Physical Activity Questionnaire (IPAQ) in Elderly Adults: The Fujiwara-kyo Study. J Epidemiol 2011;21(6):459-465.
46. Hurtig-Wennlöf A, Hagströmer M, Olsson LA. The International Physical Activity Questionnaire modified for the elderly: aspects of validity and feasibility. Public Health Nutrition 2010;13(11):1847-1854
47. Pressler A, Christle JW, Lechner B, Grabs V, Haller B, Hettich I, et al. Exercise training improves exercise capacity and quality of life after transcatheter aortic valve implantation: A randomized pilot trial. Am Heart J 2016;182:44-53.
48. Opasich C, Patrignani A, Mazza A, Gualco A, Cobelli F, Pinna GD. An elderly-centered, personalized, physiotherapy program early after cardiac surgery. Eur J Cardiovasc Prev Rehabil 2010;17(5):582-587.
49. Busch JC, Lillou D, Wittig G, Bartsch P, Willemsen D, Oldridge N, et al. Resistance and balance training improves functional capacity in very old participants attending cardiac rehabilitation after coronary bypass surgery. J Am Geriatr Soc 2012;60(12):2270-2276.
50. Vigorito C, Abreu A, Ambrosetti M, Belardinelli R, Corrà U, Cupples M, et al. Frailty and cardiac rehabilitation: A call to action from the EAPC Cardiac Rehabilitation Section. Eur J Prev Cardiolog 2017;24(6):577-590.
51. Hoogendijk EO, Kan GAv, Guyonnet S, Vellas B, Cesari M. Components of the Frailty Phenotype in Relation to the Frailty Index: Results From the Toulouse Frailty Platform. Journal of the American Medical Directors Association 2015;16(10):855-859.
52. Revenig LM, Canter DJ, Kim S, Liu Y, Sweeney JF, Sarmiento JM, et al. Report of a Simplified Frailty Score Predictive of Short-Term Postoperative Morbidity and Mortality. J Am Coll Surg 2015;220(5):904-911.e1.
53. Vigorito C, Abreu A, Ambrosetti M, Belardinelli R, Corrà U, Cupples M, et al. Frailty and cardiac rehabilitation: A call to action from the EAPC Cardiac Rehabilitation Section. Eur J Prev Cardiolog 2017;24(6):577-590.
54. Kim S, Cha S, Kang S, Han K, Paik N, Kim W. High prevalence of physical inactivity after heart valve surgery and its association with long-term mortality: A nationwide cohort study. Eur J Prev Cardiol 2020:2047487320903877.
Priedas nr. 1
TARPTAUTINIS FIZINIO AKTYVUMO KLAUSIMYNAS
Norėtume Jums užduoti keletą klausimų ir nustatyti, kokia fizine veikla užsiimate savo kasdieniniame gyvenime ir kiek laiko skyrėte fizinei veiklai per pastarąsias 7 dienas. Prašome atsakyti į kiekvieną klausimą, net jei ir nemanote, kad esate fiziškai aktyvus žmogus. Prisiminkite fizinę veiklą, kuria užsiimate darbe, namie ar kieme, judėjimą iš vienos vietos į kitą, taip pat fizinę veiklą laisvalaikiu, skirtą rekreacijai, mankštinimuisi ar sportui.
Prisiminkite labai intensyvią fizinę veiklą, kuria užsiėmėte per pastarąsias 7 dienas. Labai intensyvi fizinė veikla – tai veikla, kuriai atlikti reikia didelių fizinių pastangų ir dėl kurios žymiai padažnėja Jūsų kvėpavimas.
1. Kelias iš pastarųjų 7 dienų Jūs užsiėmėte labai intensyvia fizine veikla, pavyzdžiui, kėlėte sunkius daiktus, kasėte žemę, žaidėte krepšinį, lankėte aerobiką arba greitai važiavote dviračiu?
dienas per savaitę
Neteko užsiimti labai intensyvia Pereikite prie 3 klausimo
fizine veikla
2. Kiek laiko per vieną iš tų dienų užsiėmėte labai intensyvia fizine veikla?
valandas (-ų) per dieną minutes (-čių) per dieną
Nežinau/Sunku pasakyti
Prisiminkite visas vidutiniškai intensyvios fizinės veiklos formas, kuriomis užsiėmėte per pastarąsias 7 dienas. Vidutiniškai intensyvi fizinė veikla – tai veikla, kuriai atlikti reikia vidutinių fizinių pastangų ir dėl kurios šiek tiek padažnėja Jūsų kvėpavimas. Prisiminkite tik tą fizinę veiklą, kuri truko ne mažiau kaip 10 minučių be pertraukos.
3. Kelias iš pastarųjų 7 dienų užsiėmėte vidutiniškai intensyvia fizine veikla, pavyzdžiui, kėlėte lengvus daiktus, vidutiniu greičiu važiavote dviračiu arba žaidėte badmintoną? Prašytume neįskaičiuoti ėjimo.
dienas per savaitę
Neteko užsiimti vidutinio intensyvumo
fizine veikla Pereikite prie 5 klausimo
33 valandas (-ų) per dieną
minutes (-čių) per dieną
Nežinau/Sunku pasakyti
Prisiminkite laiką, kurį per pastarąsias 7 dienas praleidote vaikščiodami. Tai laikas, skirtas vaikščiojimui darbe ir namie, ėjimui iš vienos vietos į kitą ar pasivaikščiojimui laisvalaikiu. 5. Kelias iš pastarųjų 7 dienų Jūs vaikščiojote ne mažiau kaip 10 minučių be pertraukos?
dienas per savaitę
Neteko vaikščioti Pereikite prie 7 klausimo
6. Kiek laiko per vieną iš tų dienų praleidote vaikščiodami?
valandas (-ų) per dieną minutes (-čių) per dieną
Nežinau/Sunku pasakyti
Prisiminkite laiką, kurį per pastarąsias 7 dienas praleidote sėdėdami. Įskaičiuokite laiką, praleistą darbe, namie, mokantis ar laiką, skirtą laisvalaikiui, t.y. sėdint prie darbo stalo, su draugais, skaitant ar žiūrint televizorių.
7. Kiek laiko per vieną iš pastarųjų 7 darbo dienų vidutiniškai praleidote sėdėdami?
valandas (-ų) per dieną minutes (-čių) per dieną
Nežinau/Sunku pasakyti
