LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
MEDICINOS AKADEMIJA SLAUGOS FAKULTETAS SLAUGOS IR RŪPYBOS KATEDRA
DAIVA VENSLAUSKAITĖ
LĖTINĖMIS NERVŲ LIGOMIS SERGANČIUS VAIKUS
SLAUGANČIŲ TĖVŲ DVASINĖS GEROVĖS, DVASINIŲ
POREIKIŲ IR PASITENKINIMO GYVENIMU SĄSAJOS
Magistro studijų programos „Slaugos lyderystė“(valst. kodas 6211GX009) baigiamasis darbasDarbo vadovė: Prof. Olga Riklikienė
TURINYS
SANTRAUKA ... 3 SUMMARY ... 4 PADĖKA ... 5 SANTRUMPOS ... 6 ĮVADAS ... 7Darbo tikslas ir uždaviniai ... 8
1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 9
1.1. Dvasinių žmogaus aspektų tarpusavio sąveikos ligoje ir sveikatoje paieškos ... 9
1.2. Dvasinė gerovė: samprata, ypatumai ir reikšmė žmogaus gyvenime ... 10
1.2.1. Dvasinės gerovės koncepcija krikščioniškojoje teologijoje ir jos vystymosi perspektyvos moksliniu požiūriu ... 12
1.3. Dvasiniai pacientų ir jų artimųjų poreikiai: apibrėžimai, vertinimo metodai ir mokslo įrodymai ... 15
1.4. Pasitenkinimo gyvenimu ir dvasinės gerovės ryšys ... 18
2. TYRIMO ORGANIZAVIMAS IR METODIKA ... 21
3. REZULTATAI ... 25
3.1. Tiriamojo kontingento charakteristika ... 25
3.2 Vaikus slaugančių tėvų dvasinės gerovės įvertinimas ir sąsajos su socialiniais ir demografiniais rodikliais ... 30
3.3 Vaikus slaugančių tėvų dvasinių poreikių nustatymas ir sąsajos su socialiniais ir demografiniais rodiklias ... 33
3.4 Vaikus slaugančių tėvų pasitenkinimas gyvenimu ir sąsajos su socialiniais ir demografiniais rodikliais ... 41
3.5 Sąsajos tarp vaikus slaugančių tėvų dvasinės gerovės, dvasinių poreikių ir pasitenkinimo gyvenimu ... 43
4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 47
IŠVADOS ... 52
PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 53
MOKSLO PRANEŠIMŲ, PUBLIKACIJŲ SĄRAŠAS ... 54
LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 55
SANTRAUKA
Venslauskaitė D. Lėtinėmis nervų ligomis sergančius vaikus slaugančių tėvų dvasinės gerovės, dvasinių poreikių ir pasitenkinimo gyvenimu sąsajos, magistro baigiamasis darbas/mokslinė vadovė prof. O. Riklikienė; Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos akademija, Slaugos fakultetas, Slaugos ir rūpybos katedra. – Kaunas, 2020,61 psl.
Tikslas – ištirti lėtinėmis nervų ligomis sergančius vaikus slaugančių tėvų dvasinės gerovės, dvasinių poreikių ir pasitenkinimo gyvenimu sąsajas.
Metodai: Tyrimas atliktas 2018–2019 m. Apklausoje dalyvavo VULSK gydytus vaikus slaugę tėvai (n=176). Tyrimui naudota Dvasinių poreikių anketa, Pasitenkinimo gyvenimu anketa ir Dvasinės sveikatos skalė. Tyrimui gautas Bioetikos centro leidimas Nr. BEC-SL(M)-156.
Rezultatai. Ideali dvasinė gerovė tiramųjų vidutiniškai vertinta 3,82 balais (76,4 proc.), o reali – 3,59 balais (71,8 proc.). Būdinga dvasinė gerovė teigiamai priklausė nuo idealios dvasinės gerovės (p<0,01). Ideali ir reali dvasinės gerovės moterų ir tikinčiųjų vertintos didesniais balais. Respondentų dvasiniai poreikiai labiausiai buvo išreikšti per socialinį-ryšių ir emocinį-vidinės ramybės lygmenis. Religingumo poreikis buvo labiau būdingas moterims (p=0,015) ir tikintiems tiriamiesiems (p=0,005), egzistenciniai poreikiai labiau buvo būdingi mažesnį išsilavinimą įgijusiems respondentams (p=0,003), o generatyvumo/atlaidumo poreikiai buvo svarbesni susituokusiems (p=0,059). Pasitenkinimas gyvenimu vidutiniškai vertintas 3,99 balais (66,5 proc.). Didžiausią pasitenkinimą gyvenimu išreiškė aukštąjį išsilavinimą įgyję (p=0,012) ir tikintys respondentai (p=0,001). Pasitenkinimas gyvenimu buvo teigiamas susijęs su idealia ir realia dvasine gerove bei generatyvumo/atlaidumo dvasiniais poreikiais, o neigiamai susijęs su vidinės ramybės ir egzistenciniais dvasiniais poreikiais.
Išvados. 1. Respondentų ideali ir reali dvasinė gerovė yra aukšta. Dvasiniai idealai buvo svarbesni moterims ir tikintiesiems. 2. Tėvai turėjo daugiausia nepatenkintų vidinės ramybės ir generatyvumo/atlaidumo poreikių. Egzistenciniai dvasiniai poreikiai buvo labiau išreikšti mažesnį išsilavinimą įgijusiems tėvams; generatyvumo ir atlaidumo poreikiai buvo labiau būdingi susituokusiems. Religingumo poreikiai buvo labiau reikšmingi moterims ir tikintiesiems 3. Pasitenkinimas gyvenimu buvo aukštas ir skyrėsi, atsižvelgiant į išsilavinimą, amžių ir religingumą. 4. Pasitenkinimas gyvenimu siejosi su dvasine gerove: labiau gyvenimu patenkinti tėvai turi silpnesnius vidinės ramybės ir egzistencinius dvasinius poreikius, o generatyvumo/atlaidumo dvasiniai poreikiai šiai grupei respondentų yra stipresni.
Raktiniai žodžiai: dvasinė gerovė, dvasiniai poreikiai, gyvenimo kokybė, pasitenkinimas gyvenimu, vaikus slaugantys tėvai.
SUMMARY
Venslauskaitė D. Spiritual Wellbeing, Spiritual Needs and Life Satisfaction of Parents with Neurologically Ill Children. Master's thesis. Supervisor – professor O. Riklikienė, the Lithuanian University of Health Sciences, Medical Academy, Faculty of Nursing, Department of Nursing and Care. – Kaunas, 2020, 61 pgs.
The aim of thesis is to investigate the interdependencies among the spiritual wellbeing, spiritual needs and life satisfaction of parents caring for the children with chronic nervous diseases.
Methods. The survey was conducted during 2018–2019. The participants were the parents (n=176) who cared for the neurologically ill children treated in Children‘s Neurology Department of the Paediatrics Centre, in the Children‘s Hospital under the Vilnius University Hospital Santaros Clinics. The questionnaires on the spiritual needs, on the life satisfaction and the scale of spiritual wellbeing were used. The Bioethics Centre issued the permission No. BEC-SL (M)-156.
Results. Ideal and real spiritual wellbeing were evaluated in average by 3.82 and 3.59 points (76.4% and 71.8%). Higher value was given by women and believers. Real spiritual wellbeing was positively dependent on ideals (p<0.01). Spiritual needs of respondents were mostly expressed through the social-communicative and emotional-internal calm levels. The need for religiousness was more characteristic for women (p=0.015) and believers (p=0.005). The existential needs were more characteristic for lower educated respondents (p=0.003), generativity/forgiveness needs were more important for the married persons (p= 0.059). The life satisfaction was averagely scored to 3.99 points (66.5%). The greatest life satisfaction was expressed by respondents with the higher education level (p=0.012) and by believers (p=0.001). The life satisfaction was positively interrelated with ideal and real spiritual wellbeing, spiritual needs of generativity/forgiveness and negatively linked to internal calmand existential spiritual needs.
Conclusions. 1. Ideal and real spiritual well-beings were assessed by high scores, and were more characteristic for women and believers. 2. Religious spiritual needs were more significant for women and believers. The existential needs were more expressed for parents who completed lower education level. The spiritual needs of generativity and forgiveness were more characteristic to married respondents. 3. Life satisfaction depended on the degree of education completed, age and religiousness. 4. Life satisfaction depended on ideal and real spiritual well-being. Parents who felt more life satisfaction were less aware of internal calm and existential needs, but they felt the greater needs of generativity and forgiveness.
Key words: spiritual wellbeing, spiritual needs, quality of life, life satisfaction, parents caring for the ill children.
PADĖKA
Nuoširdžiai dėkoju savo darbo vadovei gerbiamai prof. Olgai Riklikienei už kryptingą vadovavimą, dalykinę ir moralinę paramą, diskusijas, patarimus ir pastabas ruošiant šį magistro darbą.
Dėkoju visiems dėstytojams už suteiktas žinias magistrantūros studijų metu, už pagalbą, skatinimą ir vertingus patarimus.
SANTRUMPOS
JAV – Jungtinės Amerikos Valstijos
max – maksimali reikšmė, aukščiausias vertinimas min – minimali reikšmė, žemiausias vertinimas n − absoliutus skaičius
p – reikšmingumo lygmuo pav. – paveikslas
proc. – procentas
PSO – Pasaulio sveikatos organizacija r – koreliacijos koeficientas
SN – standartinis nuokrypis t – Stjudento-t kriterijus
VULSK – Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikos χ2 – chi-kvadrato kriterijus
ĮVADAS
Suvokimas apie blogėjančią sveikatos būklę ir poreikį prisitaikyti prie nepalankios situacijos kelia stresą ir stipriai veikia įvairius asmens gyvenimo aspektus. Egzistencinės psichologijos atstovai tvirtina, jog tik savivoka gali padėti individui rasti savo vidines galias, saugumą ir pačias aukščiausias vertybes, kurios padeda kovoti su liga. Savastyje slypi individo potencialios galimybės, kurių neįgyvendinus bet kuris organizmas nusilpsta [1]. Taigi tai, kaip pacientai priima savo ligą, daro didelę įtaką jų ir juos slaugančių asmenų psichosocialinei ir fizinei sveikatai [2].
„Dvasiniai poreikiai“ ir „dvasingumas“ yra susiję su žmogaus dvasios aspektu [3]. Mokslinių įžvalgų duomenimis, vienas iš sergančiojo situaciją tradicinėje medicinoje veikiančių veiksnių yra redukcionistinis požiūris į asmenį. Pacientas yra matomas ne kaip unikalus asmuo su sava patirtimi, psichosocialine ir emocine būsena, poreikiais, stiprybėmis ir silpnybėmis, bet kaip fiziškai sergantis kūnas, kuriam reikalinga medicininė pagalba. Žvelgiant per redukcionizmo prizmę, pacientas tampa ne subjektu, o fiziškai gydytinu objektu, pamirštamos jo emocinė, socialinė, psichologinė ir dvasinė dimensijos. Diagnozę išgirdęs asmuo lieka vienas su išgirsta žinia, baimėmis, nesaugumo jausmu, nerimu ir egzistenciniais klausimais [4].
Tyrimai rodo, kad pacientai, o taip pat ir juos slaugantys asmenys turi platų fizinių, psichologinių, socialinių, emocinių, intelekto, vystymosi, kultūrinių ir dvasinių poreikių spektrą [5], o dvasingumas yra vienas iš pagrindinių pacientų ir slaugančiųjų gerovei ir gyvenimo kokybei įtaką darančių veiksnių [6-8]. Bandydamas užtikrinti tinkamą gyvenimo kokybę, gydymo ir slaugos paslaugas teikiantis medicinos įstaigų personalas įprastai ima vadovauti pacientams bei telkia jų dėmesį į saviugdą, tačiau dvasinės pagalbos poreikis ir kylantys dvasiniai klausimai yra opūs bei lieka atviri.
Dėl dvasinės pusiausvyros netekimo ar dvasinio sąmyšio pacientai ir praranda savo asmenybę, jaučiasi bejėgiai, kankinami beviltiškumo bei sielos nerimo dėl artėjančios ateities [9]. Pacientų ir jų šeimų dvasinių poreikių tenkinimas, holistinė sveikatos priežiūra, integruojanti kūną, protą ir dvasią, turi tapti pagrindine medicinos personalo veiklos sudedamąja dalimi, esmine priežiūros teikimo dalimi ir unikaliu sveikatos priežiūros paslaugų aspektu Lietuvoje [10],kadangi jau pripažinta, jog reagavimas į paciento ir jo artimųjų dvasinius poreikius yra esminis aukštos kokybės medicininės priežiūros elementas [11].
Daugelyje tyrimų pacientų ir jų artimųjų dvasingumo bei gyvenimo kokybės sąsajos nagrinėjamos paliatyvios slaugos kontekste. Tyrėjai bando įžvelgti dvasinę harmoniją sąlygojančius veiksnius, rasti įvairių būdų, kaip pagerinti sunkiai sergančių pacientų pasitenkinimo
gyvenimu kokybę, ir dažniausiai didžiausias dėmesys skiriamas onkologine liga sergantiems asmenims [11]. Nepaisant didelio mokslininkų susidomėjimo būtent tokių pacientų ir jų artimųjų dvasiniais poreikiais, šiame darbe tyrimo objektu pasirinkti vaikus slaugantys tėvai. Manome, kad stresą patiriantys nepilnamečių artimieji yra ne mažiau įdomus tyrinėjimo objektas, ne itin gausiai išnagrinėtas mokslinėje literatūroje.
Darbo tikslas ir uždaviniai
Darbo tikslas: ištirti lėtinėmis nervų ligomis sergančius vaikus slaugančių tėvų dvasinės gerovės, dvasinių poreikių ir pasitenkinimo gyvenimu sąsajas.
Darbo uždaviniai:
1. Ištirti lėtinėmis nervų ligomis sergančius vaikus slaugančių tėvų dvasinę gerovę.
2. Nustatyti lėtinėmis nervų ligomis sergančius vaikus slaugančių tėvų dvasinius poreikius. 3. Ištirti lėtinėmis nervų ligomis sergančius vaikus slaugančių tėvų pasitenkinimą gyvenimu.
4. Įvertinti sąsajas tarp lėtinėmis nervų ligomis sergančius vaikus slaugančių tėvų dvasinės gerovės, dvasinių poreikių ir pasitenkinimo gyvenimu.
1. LITERATŪROS APŽVALGA
Pasak psichologės Jolantos Žilinskienės „kai serga suaugęs, sakoma, kad skauda dabar; kai serga vaikas – skauda rytojus“ [12].
1.1. Dvasinių žmogaus aspektų tarpusavio sąveikos ligoje ir sveikatoje paieškos
Būtinybė kurti kuo tikslesnius žmogaus susirgimo-pasveikimo teorijų modelius ir susieti juos su dvasine egzistencijos puse, atsirado dar prieš 100 metų, kai, siekiant išgydyti pacientą, sveikatos problemų nagrinėjimo, grindžiamo patogeniniu požiūriu bei vyraujant medicininiam požiūriui į sveikatos problemas, nepakako [13]. Gydytojai ir mokslininkai suprato, kad sutelkus dėmesį į ligos priežastis ir sergantį asmenį bei tinkamai neįvertinus psichosocialinių, aplinkos ir kultūros veiksnių, nepastebimai, tačiau neišvengiamai darančių įtaką paciento dvasinei harmonijai, neįmanoma išsiaiškinti, kodėl vieni žmonės įveikia stresą ir lieka sveiki, o kiti suserga. Taip pat jau tada pastebėta, kad kartais vienodą diagnozę turinčių pacientų išeitys skiriasi, nepaisant to, kad jų ligos menamas išsivystymo mechanizmas, ligos požymiai ir gydymo būdas bei eiga nesiskiria [14].Nemažai gydytojų ir šiandien universitetinėje medicinoje pasigenda aiškesnio ryšio tarp žmogaus kūno biologijos, žmogaus mąstymo ir emocinio gyvenimo, dabar apibrėžiamo tik psichosomatinių ligų sąvoka. Praktinėje veikloje specialistai ne kartą įsitikino, kad žmogus nėra tik biocheminė laboratorija, kurioje tam tikromis medžiagomis visada galima sukelti pageidaujamą reakciją [4]. Taip buvo pradėta ieškoti išsamaus, nuoseklaus ir visapusiško žmogaus paveikslo, kuriame liga yra ne tik "gamtos klaida", kurią reikia kuo greičiau pašalinti, bet ir prielaida, paskata bei galimybė dvasiniam žmogaus tobulėjimui [14].
Galimybę pažinti kiekybiškai neišmatuojamą dvasinę žmogaus dimensiją, kurią šiuolaikiniai gamtos mokslai kol kas bejėgiai tiek patvirtinti, tiek paneigti, galima įžvelgti antroposofijoje – Rudolfo Steinerio pagrįstame dvasiniame moksle apie žmogų (iš graikų kilmės žodžių "anthropos" – žmogus ir "sophia" – išmintis) [15]. R. Steineris (1861–1925) – austrų filosofas ir mokslininkas, kuris bandė atsakyti į klausimą kiek asmuo supranta savo vidinį gyvenimą ir kaip darniai gyvena jį supančiame gamtos ir socialiniame pasaulyje. Jis siekė dvasinės išminties per gilesnį, visapusiškesnį savęs ir pasaulio pažinimą, bei pirmas pradėjo nagrinėti dvasinius žmogaus elementus ir jų tarpusavio sąveiką ligoje ir sveikatoje. 1920 m. grupei profesionalių gydytojų pabandžius antroposofijos principus ir įžvalgas pritaikyti medicininėje praktikoje, atsirado viena iš holistinės medicinos krypčių, traktuojanti žmogų kaip nedalomą kūno, sielos ir dvasios vienovę, gydyme subtiliai panaudojanti gamtos ir žmogaus ryšius – antroposofinė
medicina [13]. Bendradarbiaujant R. Steineriui ir danų gydytojai Itai Vegman (1876–1943) 1925 m. buvo parašyta gydytojams skirta knyga "Gydymo meno pagrindai". Šveicarijoje, Arlesheimo miestelyje Ita Vegman atidarė pirmąją antroposofinę kliniką, sėkmingai veikiančią ir šiandien[16].
Antroposofinė medicina nėra visiška alternatyva universitetinei Vakarų pasaulio medicinai. Ji tik papildo pastarosios kūno biologijos ir diagnostikos žinias. Nepaisant to, susidomėjimas praktikoje efektyviai veikiančiomis gydymo koncepcijomis, kurias siūlo ši medicinos kryptis, vis didėja [13]. Jau ne tik Šveicarijoje, bet ir Vokietijoje bei Olandijoje veikia ne tik privačios ligoninės, bet yra ir stambių, daugiaprofilinių klinikų, pripažintų ir finansuojamų iš sveikatos draudimo fondų. Gydytojų antroposofų draugijos jau susikūrė Lenkijoje, Latvijoje bei Rusijoje. Lietuvos gydytojai dar tik žengia pirmuosius žingsnius šiame gydymo mene.
Formaliai sveikatos sąsajas su dvasine žmogaus egzistencijos puse 1948 m. įtvirtino Pasaulio sveikatos organizacija (PSO), paskelbusi, kad „sveikata – tai fizinė, psichinė, dvasinė ir socialinė gerovė, o ne tik ligos ar negalios nebuvimas“ [9]. Šiuo apibrėžimu PSO ne tik nurodė dvasingumo, kaip vieno iš svarbių žmogaus sveikatos komponentų, svarbą, bet kartu ir sudarė sąlygas „dvasinės gerovės“ sampratos formavimuisi mokslo pasaulyje [17].
1.2. Dvasinė gerovė: samprata, ypatumai ir reikšmė žmogaus gyvenime
Naujas požiūris į sveikatą lėmė mokslininkų ir praktikų susidomėjimą dvasinės gerovės ir gerovės apskritai fenomenu ir paskatino ieškoti atsakymų į klausimus, kas gi yra gerovė ir kaip ją išmatuoti [17].Amerikietis H. L. Dunn, įkvėptas PSO sveikatos apibrėžime išryškėjusia pozityvios sveikatos idėja, 1959 m. buvo pirmas, kuris pabandė apibrėžti gerovę ir apibūdino ją kaip integruotą funkcionavimo būdą, orientuotą į maksimalų individo turimo potencialo panaudojimą ir pasižymintį nepertraukiamu pusiausvyros ir tikslingos krypties palaikymu. Būdamas gydytoju H. L. Dunn akcentavo psichinės bei dvasinės gerovės dimensijų svarbą bei pabrėžė holistinį požiūrį, sakydamas, kad „aukštos gerovės neįmanoma pasiekti žvelgiant fragmentuotai, ignoruojant visumos vienovę“[18].
1979 m. Amerikos ir Izraelio medicinos sociologas A. Antonovskis (1923–1994) sukūrė salutogenezės (kilusios iš lotyniško žodžio salus, reiškiančio „sveikatą“, ir graikiško žodžio genesis, reiškiančio „kilmę“) teoriją, kuria bandė įrodyti, kad tarp sveikatos, streso ir susidorojimo su stresu yra glaudus ryšys. A. Antonovskis „sveikatos stiprinimą“ apibūdino kaip sveikatos šaltinių atradimo ir naudojimosi jais procesą ir teigė, kad kiekvienas asmuo randa savo sveikatos
šaltinius ir nusprendžia, kokių imtis veiksmų, kad būtų išlaikytas psichinis komfortas ir gera bendra savijauta [19].
Siekis atskleisti dvasinės gerovės specifiką ir aktualizuoti jos vaidmenį žmogaus gyvenimo kokybės kontekste bei kolegų pastangos, ieškant instrumentų, kurie ne tik leistų išsamiai apibūdinti individo gerovę, bet ir padėtų įžvelgti gerovės sąsajas su individo sveikata bei numatyti sveikatos būklės pokyčius, paskatino psichologą T. Adams su kolegomis 1997 m. pristatyti suvokiamos gerovės sampratą [17]. T. Adams teigė, kad, siekiant įvertinti ligos atsiradimo tikimybę, svarbu atsižvelgti ne tik į standartinius rizikos veiksnius, tokius kaip sveikatai žalinga elgsena ir kt., bet ir į subjektyvų gerovės vertinimą, paremtą paciento interpretacija.Jis nurodė, kad yra kažkas, kas gali padėti įtarti galimai atsirandančią ligą, kai fizinių jos požymių dar nematyti. Ir būtent tai ir yra subjektyvi gerovė, kurią mokslininkas kartu su kolegomis Bezner ir Steinhardt apibrėžė kaip daugiadimensį, salutogeninį konstruktą, konceptualizuojamą, įvertinamą ir interpretuojamą atsižvelgiant į integruotą sisteminį požiūrį, paremtą asmens pažintiniu savo gerovės vertinimu, t. y. gerovės suvokimu [20]. Autorių pateiktame gerovės modelyje visišką gerovę atspindi pusiausvyra tarp psichologinės, emocinės, socialinės, fizinės, dvasinės ir intelektinės dimensijų (1 pav.). Sutrikus šiai pusiausvyrai padidėja ligos rizika ir judama priešingo gerovei, t. y. ligos, poliaus link. Autoriai pabrėžė, kad tarp visiškos gerovės ir ligos polių esti nesuskaičiuojama galybė gerovės dimensijų tarpusavio santykio kombinacijų bei įvairių pusiausvyros tarp šių dimensijų formų.
1 pav.Suvokiamos gerovės modelis pagal T. Adams ir kt. (1997, p. 210) [17]
Siekdamas išgryninti pateiktą gerovės modelį, Adams su kolegomis sukūrė Suvokiamos gerovės klausimyną (angl. Perceived Wellness Survey), kuris suteikia galimybę nustatyti bendrą
gerovės rodiklį arba įvertinti kiekvieną iš šešių gerovės dimensijų atskirai [20]. Palyginti su kitais instrumentais, kuriuose pagrindiniu gerovės rodikliu yra laikomas rizikos faktorių ir ligos simptomų nebuvimas, šis klausimynas leidžia įvertinti kaip žmogus pats vertina savo gerovę, kas, kūrėjų nuomone, yra labai svabu. Juk kartais pastebime, kad sergantis sunkia lėtine liga sergantis pacientas jaučiasi geriau ir šypsosi žymiai daugiau, negu palyginti nesunkią patologiją turinis asmuo. Suvokiamos gerovės klausimynas plačiai naudojamas klinikiniuose tyrimuose, siekiant įvertinti ligos riziką, prognozuoti sveikatą ir su ja susijusį elgesį bei pačią gerovę [21–24].
Gerovės paradigmai įsitvirtinant sveikatos moksluose, atsirado ir kitų dvasinės gerovės apibrėžimų. Remiantis Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) sveikatos ugdymo profesoriaus S. R. Hawks pateiktu apibrėžimu, dvasine gerove galima laikyti aukštą tikėjimo, vilties ir įsipareigojimo lygį. Tą lygį nusako aiški pasaulėžiūra arba tikėjimo sistema bei moralinės vertybės, kurios padeda žmogui atrasti savo gyvenimo prasmę ir realizuoti save, integruojant santykį su pačiu savimi, kitais bei aukštesniąja jėga [25].
Kitų mokslininkų dvasinė gerovė yra apibrėžiama kaip nuolatinė, tačiau pastoviai besikeičianti, savo dvasinės sveikatos ir brandumo savirefleksija arba kaip būsena, kurioje individas sugeba realizuoti savo vidinį potencialą, pasiekti gyvenimo tikslą, ir tai būtų jo vidinis laimės šaltinis [26]. Steinmann (2010) dvasinę gerovę sieja su dvasine sveikata, kuri nusako asmens gyvenimo valdymo strategiją ir kuri nurodo, kaip veiksmingai išgyventi įvairius žmogaus egzistencijos aspektus bei elgtis sudėtingų situacijų metu [27].
1.2.1. Dvasinės gerovės koncepcija krikščioniškojoje teologijoje ir jos vystymosi
perspektyvos moksliniu požiūriu
Krikščioniškosios tikėjimo tiesos tikinčiajam atsako į esminius klausimus apie pasaulio konstrukciją, žmogaus vietą jame, egzistencijos prasmę ir nurodo būdus, kaip siekti būties pilnatvės, t. y. dvasinės gerovės [28], todėl nagrinėjant dvasinės gerovės sampratą neįmanoma apeiti krikščioniškosios teologijos konteksto. Krikščionišku požiūriu žmogaus ramybė ir pilnatvė įmanoma tik vienybėje su Dievu, todėl dvasinę gerovę galima išreikšti ryšio su Dievu kokybe [29].
Pastebėtina, kad remiantis anksčiau minėtomis mokslinėmis įžvalgomis, dvasinės gerovės samprata dažniausiai siejama su galimybe realizuoti savo poreikius ir siekti gyvenimo tikslo, prisitaikant prie esamos sveikatos būklės ir kitų aplinkybių. Krikščioniškoji žmogaus savirealizacija vyksta tampant Kristaus Kūno dalimi, Šventosios Dvasios šventove [30] ir įgyjant Dievo Dvasią [31]. Kad žmogus tobulėtų ir vystytųsi, būtina puoselėti dvasinį gyvenimą, peržengti į išorę nukreiptą egoizmą, siekti teisingumo ir ramybės. Tai reiškia, kad pilnavertis žmogaus vystymasis įmanomas tik vystantis dvasinei žmogaus prigimčiai ir tai įmanoma tik palaikant santykį su Dievu.
Enciklikoje Evangelium Vitae popiežius Jonas Paulius II nurodo, kad ryšio su Dievu praradimas ir dvasinės žmogaus plotmės ignoravimas destruktyviai veikia žmogaus savivoką, žmogiškojo orumo ir gyvybės vertės suvokimą. Laisvė be ribų pasaulyje be Dievo tampa vidinio nerimo šaltiniu, materializmo ir susvetimėjimo pamatu, formuojančiu vartotojišką, kontroliuojantį ir dominuojantį individą [29].
Popiežius Pranciškus enciklikoje Laudato Si, apsvarstydamas konfliktišką žmogaus padėtį šiandieniame pasaulyje, pabrėžia, kad „žmogaus gyvenimas remiasi trimis tarpusavyje glaudžiai susijusiomis santykių rūšimis: santykiais su Dievu, artimu ir žeme. Remiantis Biblija, šių ryšių nutraukimas yra nuodėmė“ [32], o disharmonijos panaikinimas yra esminė dvasinės gerovės prielaida.
Psichiatras S. Peck į mediciną žvelgia per tikėjimo prizmę ir asmens nukrypimą nuo Dievo valios laiko esmine psichinių sutrikimų priežastimi [28]. Pašaukimas gyventi Šventojoje Dvasioje įgyvendinamas savo egoizmo peržengimo praktikavimu, nes gyvenimas „tik sau“ pažeidžia esminį meilės įstatymą, kuris yra krikščionybės pamatas. Suvokdamas savo priklausymą nuo Kūrėjo, žmogus patiria džiaugsmą, įgyja pasitikėjimą ir laisvę [30], tuo tarpu Šventoji Dvasia yra vidinis kontrolės šaltinis, kuris koreguoja elgseną, guodžia ir nurodo kryptį. Šventajame Rašte nurodomi šie patiriami Šventosios Dvasios vaisiai: „meilė, džiaugsmas, taika, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, ramumas, susivaldymas“.
Taigi, krikščioniškoje teologijoje žmogus suvokiamas kaip Dievo kūrinys, turintis Kūrėjo jam suteiktą dvasios pradmenį, nusakantį Dievo ir žmogaus ryšį, kurį ištirti moksliniais metodais ganėtinai sudėtinga, o kelis dešimtmečius prieš tai buvo teigiama, kad praktiškai neįmanoma. Dėl akivaizdaus artimumo religijos sričiai, pasaulyje buvo stengiamasi apeiti dvasinės sveikatos termino taikymą, kas labai apsunkino dvasinės gerovės tyrimų vystymąsį moksliniu požiūriu [33].
1994 m. JAV mokslininkai susirūpino dvasinio sveikatos komponento tyrimų trūkumu ir adekvataus dvasinės sveikatos apibrėžimo, išplėtotos teorijos bei praktinio taikymo sveikatos ugdymo projektuose stygiu [25], o 2008 m. amerikiečių mokslininkai, atlikę dvylikos Amerikos mokslinių sveikatos ugdymo žurnalų analizę, konstatavo, kad tik 1 proc. visų publikuotų mokslinių tyrimų buvo susiję su dvasiniu sveikatos komponentu, siejamu su gyvenimo prasme ir tikslu, santykiu su aukštesniąja jėga bei dvasine gerove [34].
Nepaisant to, poreikis atlikti mokslinius tyrimus buvo ir yra, kadangi palaipsniui prieinama išvados, kad subjektyvus dvasinės individo gerovės vertinimas tampa svarbiu informacijos šaltiniu apie jo sveikatos būklę, leidžiančiu numatyti ligos pradžią ar eigą. Šiandien literatūroje pasirodo vis daugiau tyrimų, siejančių dvasinę žmogaus dimensiją su sveikata.
Susidomėjimą patvirtina 2016 m. literatūroje pasirodžiusi Irano mokslininkų publikacija, kurioje autoriai pateikė nuo 1972 iki 2014 metų publikuotų straipsinių, nagrinėjančių dvasingumo/dvasinės gerovės sąsajas su sveikata, analizės rezultatus [11]. Naudodamiesi Scopus, PubMed ir Google Scholar duomenų bazėmis tyrėjai atrinko ir apžvelgė 51 straipsnį minėta tematika. Pagrindiniai straipsniuose minimi vertinimo aspektai, mokslininkams nagrinėjant dvasingumo poveikį, buvo mirtingumas, savitvarda ir susitaikymas bei pasveikimas. Remiantis tyrėjų išvadomis, dauguma šia tema atliktų tyrimų patvirtino teigiamą religinių įsitikinimų ir kitų dvasinių požiūrių poveikį sveikatai bei sveikimo po ūminių ir lėtinių ligų eigai [35–37]. Dauguma tyrimų atskleidė, kad dvasingumas turėjo teigiamą poveikį pasveikimui – pagerino savijautą [38– 42] ir sumažino depresijos lygį [43, 44]. Kai kurie tyrimai parodė, kad religinės susitaikymo su problema strategijos, tokios kaip pagalbos kreipimasis į Dievą ir Dievo buvimo jausmas, sumažina sergančių išsėtine mieloma pacientų nerimą, baimę ir fizinių simptomų pasireiškimą [45, 46]. Apibendrinant galima teigti, jog mokslininkai įrodė, kad naudojimasis dvasinėmis galiomis sumažina pacientų ir jų šeimų nerimą ir susirūpinimą ir leidžia lengviau susitaikyti su sveikatos sutrikimais. Remdamiesi šiais duomenimis, tyrėjai nurodė, kad sveikatos priežiūros paslaugas teikiantis personalas turėtų būti informuojamas apie dvasingumo/dvasinės gerovės įtaką pacientų ir jų artimųjų būklei bei mokomas, kaip naudoti šią informaciją praktinėje veikloje [11].
Dvasinės gerovės ir gerovės sampratos padeda sveikatos moksluose įsitvirtinti naujam, šiuolaikiniam požiūriui į sveikatą bei kelia naujus iššūkius mūsų visuomenėje vyraujančiam požiūriui į sveikatą [26].
Lietuvoje šie tyrimai dar tik žengia pirmuosius žingsnius, bandant aktualizuoti dvasinės gerovės svarbą mūsų šalyje. 2017 m. Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Slaugos ir rūpybos katedroje pradėtas įgyvendinti Lietuvos mokslo tarybos konkurso Fizinių, biomedicinos, technologijos ir žemės ūkio mokslų sričių jaunųjų mokslininkų projektas „Dvasingumas slaugoje: onkologinių ligonių dvasinė gerovė ir dvasiniai poreikiai – mišrių metodų tyrimas“ (SPIRITcare, proj. vadovė – prof. O.Riklikienė). Projektu tikimasi atkreipti dėmesį į dvasingumo raišką slaugoje ir aktualizuoti dvasinės sveikatos dimensiją, atskliedžiant ją per dvasinę gerovę ir dvasinių poreikių patenkinimą. Jo vystytojai pažymi, kad dvasinė sveikata ir gerovė, kaip holistinės pacientų priežiūros sudedamoji dalis, bei pacientų dvasiniai poreikiai Lietuvoje empiriškai beveik netirti dėl dar tik besiformuojančio slaugos krypties mokslo tyrimų potencialo, taip pat dėl tinkamų vertinimo priemonių ir metodų nebuvimo [47]. Vis dėlto pastaruoju metu dvasinės gerovės vaidmuo tiek individualiu, tiek bendruomeniniu požiūriais tampa vis svarbesnis.
1.3. Dvasiniai pacientų ir jų artimųjų poreikiai: apibrėžimai, vertinimo metodai
ir mokslo įrodymai
Dvasiniai poreikiai yra apibrėžiami kaip poreikiai ir lūkesčiai, kuriuos žmonės turi rasti ir puoselėti savo gyvenime – prasmė, tikslas ir vertė [48]. Bussing (2010) teigimu, dvasiniai poreikiai ne visada siejami su pasitenkinimu gyvenimu. Mokslininkas apibūdina juos kaip nerimą ir dvasinės gerovės stoką [49].
Įvertinti pacientų ir jų artimųjų dvasinius poreikius sunku. Šis sunkumas kyla dėl dvasingumo sąvokos dviprasmiškumo ir sudėtingumo, ypač atsižvelgiant į platų išpažįstamų religijų spektrą ir dvasingumo vertinimą žmonėms, kurie nėra religingi [50], kadangi jokios religijos neišpažįstantys ar net prieš ją kovojantys žmonės taip pat gali turėti ir turi įsitikinimų, kurie suteikia jų gyvenimui prasmę ir tikslą [48]. Tai reiškia, kad dvasingumas nėra tolygus religingumui, nes net ir netikintis žmogus gali būti ir yra dvasingas, o dvasiniai poreikiai yra susiję su dvasiniu žmogaus būklės aspektu [3].
Nepaisant visų sunkumų, susijusių su tikėjimo sistemų ir religinių praktikų gausa, dvasinių poreikių nustatymas yra labai svarbus, siekiant bendro konceptualaus supratimo [50].
Šiuo metu yra daugiau nei aštuoni instrumentai dvasiniams poreikiams tirti, ir kiekviename iš jų dvasiniai poreikiai yra skirstomi į skirtingas sritis (1 lentelė) [51]. Viename iš jų – PSNAS (Angl. Patients spiritual needs assessment scale), amerikiečių sukurtame klausimyne, siekiant sužinoti paciento dvasinius poreikius patekus į ligoninę, dvasinius poreikius vertinimo metu siūloma skirstyti į:
meilės, priklausomybės ir pagarbos; santykio su Dievu;
pozityvumo, dėkingumo, vilties ir ramybės; prasmės ir tikslo;
grožio siekiamybės; ryžto ir mirties; moralės ir etikos.
Terminalinėmis ligomis sergančių pacientų dvasiniams poreikiams matuoti skirtuose instrumentuose aktualizuojamos tokios dvasinių poreikių kategorijos kaip perspektyvos, įkvėpimo, dvasinės veiklos, tikėjimo, bendruomenės (angl. Spiritual Needs Inventory-SNI); pozityvios perspektyvos, santykio su Dievu, meilės kitiems, meilės iš kitų, įsitikinimų įvertinimo, prasmės radimo, religinės praktikos, pasiruošimo mirti (SpIRIT (angl. Spiritual Interests Related to Illness Tool); meilės ir prisirišimo, vilties ir ramybės, prasmės ir tikslo, santykio su Dievu, pasiruošimo mirti (SNS (angl. Spiritual Needs Scale). Naujausiojo 2014 metais sukurto klausimyno, skirto
paliatyviai pacientų priežiūrai (klausimynas be oficialaus pavadinimo), kūrėjai A. Vilalta ir kiti siūlo plačiau pažvelgti į dvasinius poreikius.
1 lentelė. Dvasiniams poreikiams matuoti skirti klausimynai ir jose nurodomos dvasinių poreikių kategorijos [51] Klausimynas PS N A S (P a tients s p ir it ua l nee d s a ss ess m e nt s ca le) SN I (Sp ir itu a l N ee d s Invento ry) SpIRIT (Sp ir itu a l In teres ts R e la ted to I lln es s T o o l) SN S (Sp ir itu a l N ee d s Sca le) SpN Q (Sp irit ua l N ee ds Q ues tio nn a ire) SN A P (Sp ir itu a l N ee d s A ss e ss m ent fo r P a tients ) - SC N I Sp ir itu a l C a re Nee d s Invento ry) Metai 2005 2006 2006 2008 2010 2012 2014 2015 Tikslas įver ti nt i pa ci ent o dvas in iu s por ei ki us pa tek us į li gon inę Įver ti nt i m ir št anč iųj ų pac ient ų dva si ni us por ei ki u s Įver ti nt i vė ži u se rganč ių jų pac ient ų dva si ni us por ei ki u s Įver ti nt i vė ži u se rganč ių jų pac ient ų dva si ni us por ei ki u s Įver ti nt i l ėt inė m is l igo m is se rg anč iųj ų dvas in ius, egz ist en ci ni u s i r psi ch ol o gi n ius p or ei k ius Įver ti nt i vė ži u se rganč ių jų pac ient ų dva si ni us por ei ki u s Įver ti nt i dva si ni us pac ien tų, se rg anč ių i špl it usi u vėž iu, por ei ki u s Įver ti nt i pa ci ent ų, kur ie m s tei ki am a skub i pa gal ba, dvas ini u s po rei ki u s Poreikiai Poreikiai apjungti į 4 kategorijas: religiniai, egzistencin iai, atsidavimo ir vidinės harmonijos Poreikiai apjungti į 3 kategorija s: religiniai, dvasiniai ir psichologi niai Meilės + + + Atlaidumo + Pagarbos + + + Prisirišimo + + Pozityvumo + + + Dėkingumo, ramybės + Vilties + + + + Prasmės ir tikslo + + + + Grožio siekiamybės + Pasiruošimo mirti / susitaikymo + + + + Moralės ir etikos + Perspektyvos + + Įkvėpimo + Dvasinės veiklos + Tikėjimo/santykio su Dievu + + + + Bendruomenės + Religinės praktikos + Vertybių persvarstymo + Tiesos + Laisvės +
Nurodoma, kad pacientams reikia būti pripažintiems žmonėmis iki gyvenimo pabaigos, persvarstyti savo gyvenimo vertybes, rasti egzistencijos prasmę, būti laisviems nuo kaltės bei mokėti atleisti kitiems, susitaikyti, tikėtis gyvenimo tęstinumo ir gyvenimo po mirties galimybių, neprarasti vilties ir siekti tiesos bei laisvės.
2010 m. Vokietijos mokslininkai sukūrė klausimyną SpNQ (angl. Spiritual Needs Questionnaire), kurio tikslas buvo įvertinti lėtinėmis ligomis sergančiųjų dvasinius, egzistencinius ir psichologinius poreikius. Šis instrumentas yra laikomas bene svarbiausiu, vertinant šią pacientų grupę, kadangi; daugelyje ankstesnių klausimynų nagrinėjami artimi mirties procesui, o ne lėtinėmis ligomis sergantiems pacientams aktualūs dvasiniai poreikiai. SpNQ klausimyne akcentuojamas pacientų poreikis aktyviai duoti, o tai yra aktyvaus vaidmens gyvenime poreikis [49]. SpNQ klausimynas yra taikytas Malaizijoje, Nigerijoje, Lenkijoje, Prancūzijoje, Kinijoje, Jungtinėje Karalystėje ir Irane [51, 52].
Akivaizdu, kad tyrėjų nurodomi dvasiniai poreikiai ir skirtingas jų suskirstymas priklauso nuo tiriamųjų grupės, kuriai skirtas jų sukurtas klausimynas, specifikos. Nepaisant šių ypatumų, matyti, kad poreikiai įprasminti savo gyvenimą, rasti jo tikslą, o taip pat meilės, taikos, prisirišimo ir atleidimo poreikiai yra nurodomi kaip aktualūs daugumai pacientų ir nepriklausantys nuo tiriamųjų grupės ypatumų [50].
Nixonas ir kt. (2013) ištyrė dvasinius neuroonkologinėmis ligomis sergančių pacientų poreikius Jungtinės Karalystės slaugytojų požiūriu. Autoriai nustatė, kad slaugytojų nuomone, pacientams labiausiai reikia kalbėtis apie dvasinius rūpesčius, pajausti personalo jautrumą savo emocijoms ir sulaukti reagavimo į poreikius, kurie yra susiję su išpažįstama religija. Slaugytojai nurodė, kad jie pripažįsta, jog ne visada jaučiasi pasirengę suteikti dvasinę paramą pacientams, tačiau nurodė pacientų ir jų artimųjų dvasinių poreikių patenkinimą kaip strategiškai teisingą būdą siekiant geresnių rezultatų [3].
Hatamipouras ir kolegos (2015) Irane atliko kokybinį dvasinių poreikių įvertinimo tyrimą, kuriame dalyvavo 18 vėžiu sergančių pacientų, tuo metu besigydžiusių Teherano Imamo Khomeini ligoninės vėžio institute. Pacientų dvasiniai poreikiai buvo fiksuojami įprasto interviu metu, nagrinėjant atsakymų į klausimus turinį. Tyrėjų rezultatai parodė, kad labiausiai pacientai siekė ryšio, ramybės, gyvenimo įvykių įprasminimo, tikslo pažinimo ir transcendencijos [53].
Hamptonas ir kolegos įvertino pacientų su išplitusiu vėžiu, kuriems buvo teikiamos hospiso namuose paslaugos, dvasinius poreikius ir nustatė labai platų tų poreikių spektrą. Net 80 proc. pacientų nurodė, kad turi poreikį būti kartu su šeimos nariais, o 50 proc. visų tiriamųjų pažymėjo meldimosi būtinybę. Dažniausiai pacientų minimas nepatenkintas poreikis buvo
lankymasis religinėse pamaldose. Apibendrinę rezultatus, mokslininkai priėjo išvados, kad teikiant paliatyvias slaugos paslaugas svarbu teikti prioritetą dvasiniams pacientų poreikiams, o ne jų religingumui, ir nurodė, kad religingumas negali būti tapatinamas su dvasingumu, kadangi sudaro tik jo dalį. Taip pat atliktas tyrimas parodė, kad dvasiniai poreikiai, dvasinės kančios ir dvasinė gerovė yra susiję ir turi įtakos pacientų, sergančių terminalinėmis ligomis, gyvenimo kokybei [6].
Panašų rezultatą gavo Bai ir kolegos, 2015m. tyrę ryšį tarp dvasinės pacientų, kurie sužinojo apie savo diagnozę jau turėdami pažengusią vėžio stadiją, savijautos ir gyvenimo kokybės. Buvo nustatyta, kad gyvenimo kokybė priklauso nuo dvasinės pacientų gerovės [7]. Arrey ir kt. taip pat nustatė, kad dvasinių poreikių netenkinimas gali turėti įtakos pacientų gyvenimo kokybei, ir nurodė jų reikšmę pacientų ligos eigai bei psichinei sveikatai [8].
Reagavimas į paciento dvasinius poreikius laiku gali padėti sveikatos priežiūros paslaugas teikiantiems darbuotojams pasiekti geresnių rezultatų prižiūrint pacientą visais lygmenimis – t.y. padėti pacientui ir jo artimiesiems pasiekti vidinės darnos, rasti gyvenimo tikslą ir suteikti jam reikšmės [54]. Tokiu būdu personalas galės ne tik įgyvendinti holistinės priežiūros principus, bet ir maksimaliai įtraukti pacientą ir jo artimuosius į priežiūros procesą, siekiant geriausių rezultatų [55]. Remiantis daugumos šalių etikos kodeksais, tikimasi, kad sveikatos priežiūros specialistai teiks sveikatos priežiūros paslaugas, remdamiesi ne tik fiziniais, psichologiniais, socialiniais, bet ir dvasiniais pacientų poreikiais bei būkle, ir aktyviai dalyvaus tenkinant jų dvasinius poreikius, tokiu būdu gerindami jų gyvenimo kokybę [50].
1.4. Pasitenkinimo gyvenimu ir dvasinės gerovės ryšys
Pavot ir Diener pasitenkinimą gyvenimu apibrėžia kaip sąmoningą kognityvinį procesą, kuriame kiekvienas individas įvertina savo gyvenimo kokybę, remdamasis unikaliais, paties nustatytais standartais [56]. Kai individas palygina esamas gyvenimo aplinkybes su jo siektinomis tobulo gyvenimo aplinkybėmis ir suvokia, kad skirtumas nėra labai didelis, jis jaučia pasitenkinimą gyvenimu [57]. Pažymėtina, kad vertindamas pasitenkinimą gyvenimu, individas išnagrinėja savo gyvenimo aspektus, prieš tai palyginęs pasiektus tikslus su kitų aplinkinių žmonių pasiektais tikslais ir tik tokiu būdu prieina prie bendro pasitenkinimo įvertinimo [57, 58].
Literatūroje nurodoma, kad pasitenkinimas gyvenimu gali būti suprantamas kaip bendras teigiamas gyvenimo kokybės suvokimas arba jautimas [17]. Taip pat pasitenkinimas gyvenimu dažnai yra minimas kaip kito psichologinio konstrukto – subjektyvios gerovės viena iš sudėtinių dalių (kiti du elementai – teigiams emocionalumas ir neigiamas emocionalumas) [59, 60]. Aukštas subjektyvios gerovės lygis reiškia laimingą gyvenimą su daug pozityvių ir nedaug negatyvių
emocijų bei aukštu pasitenkinimo gyvenimu lygiu [17]. Mokslininkai įvardija pasitenkinimą gyvenimu konceptualiu ir unikaliu subjektyvios gerovės komponentu ir siūlo tirti jį atskirai nuo kitų, subjektyvią gerovę atspindinčių elementų [57], kadangi „Pasitenkinimo gyvenimu“ sąvoką jie laiko stabilesne ir patikimesne subjektyvios gerovės sudedamąja dalimi, palyginti su kitomis. Tai reiškia, kad pasitenkinimas gyvenimu dažnai tiriamas kaip atskiras vienetas, nes jis yra laikomas esminiu gyvenimo kokybę ir subjektyvią gerovę atspindinčiu veiksniu [60].
Remiantis Hampton ir kitais (2007), dvasiniai poreikiai, dvasinės kančios ir dvasinė gerovė yra susiję ir turi įtakos pacientų, sergančių terminalinėmis ligomis, gyvenimo kokybei [6], o Silva ir kitų teigimu, pacientų religingumas ir dvasingymas yra svarbūs veiksniai, atspindintys pacientų gerovę ir stipriai veikiantys sveikimo nuo ligos procesą [61]. Kai kurie tyrėjai nurodo, kad religingumas yra susijęs su žmonių gebėjimu prisitaikyti prie streso [62–65], sveiko gyvenimo būdo propagavimu [66] ir pasitenkinimu gyvenimu [67].
Berman ir jo kolegų (2004) atlikto tyrimo rezultatai parodė, kad dvasiniai dializuojamų pacientų įsitikinimai yra reikšmingai susiję su jų pasitenkinimu gyvenimu [68]. Panašų rezultatą gavo Pigler ir kiti, kurie nustatė, kad tarp hemodializuojamų vyresnio amžiaus pacientų dvasinės gerovės sociodemografinių, ekonominių, religinių ir sveikatos kintamųjų ir jų gyvenimo kokybės yra statistiškai reikšmingas ryšys [69].
Indų mokslininkės Shahbaz (2015) taip pat manė, kad dvasinė lėtinėmis ligomis sergančiųjų pacientų savijauta gali turėti poveikį jų gyvenimo kokybei ir sveikimo procesui. Siekiant įvertinti ryšį tarp dvasinės pacientų gerovės ir jų gyvenimo kokybės, tyrėjos atrinko 200 pacientų nuo 15 iki 80 metų amžiaus, sergančių įvairios lokalizacijos vėžiu, inkstų nepakankamumu, astma, cukriniu diabetu, tuberkulioze ir lėtine obstrukcine plaučių liga. Analizuojant duomenis paaiškėjo, kad pacientų dvasinė gerovė priklausė nuo jų amžiaus, lyties ir išsilavinimo, o gyvenimo kokybei įtaką darė tiriamųjų išsilavinimas, socialinė bei ekonominės padėtys. Dvasinę gerovę aukščiau vertino vyrai. Žemesnį išsilavinimą turintys asmenys buvo labliau linkę krepti dėmesį į dvasinius išgyvenimus, o savo gyvenimo kokybę vertino blogiau, palyginti su aukštesnį išsilavinimą tuinčiais tiriamaisiais. Aukščiau gyvenimo kokybę vertino susituokę ir didesnias nei vidutines pajamas gaunantys pacientai. Apibendrinę rezultatus, tyrėjos nustatė teigiamą ryšį tarp dvasinės gerovės ir pacientų gyvenimo kokybės bei pasiūlė dvasinių poreikių vertinimą taikyti gydymo procese, atsižvelgiant į tai, kad skirtingo amžiaus, socialinės ir ekonominės padėties pacientai turi skirtingus poreikius [70].
Nepaisant publikacijų, kuriuose yra nagrinėjamas dvasinės gerovės ir gyvenimo kokybės bei pasitenkinimo gyvenimu ryšis, gausos, rasti tyrimų, kuriuose tiriamieji galėtų būti palyginti su mūsų darbe aprašytu tiriamuoju kontingentu, nepavyko.
Apibendrinant literatūrą galima teigti, kad poreikis tirti dvasinę žmogaus dimensiją, siejant ją su sveikatos būklę atsirado jau seniai. Ilgą laiką dvasinių žmogaus aspektų tyrinėjimas moksliniu požiūriu buvo sudėtingas dėl jų artimumo religijos sričiai bei tinkamų matuoti instrumentų stokos. Nepaisant to, mokslininkai susirūpino dvasinio sveikatos komponento tyrimų trūkumu, kadangi palaipsniui prieinama išvados, kad subjektyvus dvasinės individo gerovės vertinimas tampa svarbiu informacijos šaltiniu apie jo sveikatos būklę. Nors Lietuvoje moksliniai šios srities tyrimai dar tik žengia pirmuosius žingsnius, užsienio literatūroje pasirodo vis daugiau tyrimų, siejančių dvasinę žmogaus dimensiją su sveikata. Jų rezultatai rodo, jog pacientų religingumas ir dvasingymas yra svarbūs veiksniai, atspindintys pacientų gerovę ir stipriai veikiantys sveikimo procesą, o dvasiniai pacientų įsitikinimai yra reikšmingai susiję su jų pasitenkinimu gyvenimu. Taip pat mokslinių įžvalgų duomenimis, pacientų dvasinę gerovę ir gyvenimo kokybę sieja teigiamas ryšys. Remiantis šiais rezultatais, dvasinių žmogaus ypatumų tyrynėtojai nurodo, kad reagavimas į paciento dvasinius poreikius laiku gali padėti sveikatos priežiūros paslaugas teikiantiems darbuotojams padėti pacientui ir jo artimiesiems pasiekti vidinės darnos, rasti gyvenimo tikslą ir suteikti jam reikšmės tokiu būdu ne tik įgyvendindinant holistinės priežiūros principus, bet ir tiesiogiai gerinant pacientų gyvenimo kokybę.
2. TYRIMO ORGANIZAVIMAS IR METODIKA
Tyrimas atliktas 2017 m. spalio – 2019 m. rugsėjo mėn. Vaikų ligoninės. Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų (VULSK) filialo Pediatrijos centro Vaikų neurologijos skyriuje.
Tyrimo objektas – vaikus slaugančių tėvų dvasinės gerovės, dvasinių poreikių ir pasitenkinimo gyvenimu sasajos.
Tyrimo imtis ir jos atranka
Tyrime dalyvavo 176 VULSK filialo Vaikų ligoninės Pediatrijos centro Vaikų neurologijos skyriuje 2018 m. balandžio – 2019 m. liepos mėn. dėl lėtinės nervų ligos gydytųvaikų tėvai. Vidutinis tiriamųjų amžius buvo 36±6,86 metai. Daugumą tiriamųjų sudarė moterys. Didesnė dalis respondentų gyveno mieste, turėjo aukštąjį išsilavinimą, buvo susituokę. Vidutinė sergančių vaikų slaugymo trukmė – 4±3,67 metai.
Įtraukimo į tyrimą kriterijai:
VULSK filialo Vaikų ligoninės Pediatrijos centro Vaikų neurologijos skyriuje gydytų vaikų tėvai (motina arba tėvas);
Rašytinis sutikimas dalyvauti tyrime (užpildyta tiriamojo asmens sutikimo forma); Gebėjimas suprasti ir kalbėti lietuvių kalba.
Atmetimo kriterijai:
Negautas sutikimas dalyvauti tyrime (neužpildyta tiriamojo asmens sutikimo forma); Gydytus vaikus lydėję giminaičiai (seneliai) ir globėjai.
Tyrimo metodai. Atlikta anoniminė anketinė apklausa. Tyrimui atlikti naudota Dvasinių poreikių anketa (2 priedas) ir Pasitenkinimo gyvenimu skalė (3 priedas), autorius - prof. A.Bussing (Witten/Herdecke universitetas, Vokietija, 2012), lietuviškos anketos autorė – prof. O.Riklikienė (LSMU, 2017). Dvasinių poreikių anketa siekta išsiaiškinti psichosocialinius (vidinės ramybės, generatyvumo ir atlaidumo), religinius bei egzistencinius tiriamųjų dvasinius poreikius. Anketą sudarė 27 klausimai, iš kurių 20 klausimų buvo suskirstyti į keturias poreikių grupes, o likusieji septyni analizuoti kaip atskiri klausimai. Klausimyno atsakymai pateikti siekiant sužinoti dvasinių poreikių faktą (dichotominiai įverčiai „taip/ne“) bei poreikio stiprumą („silnas/stiprus/labai stiprus“). Pasitenkinimo gyvenimu skalę sudarė 10 klausimų, apimančių pasitenkinimo šeimos, darbo, sveikatos, finansinius ir kt. aspektus. Tiriamieji į klausimus turėjo atsakyti pasirenkant
pateiktą Likerto skalės vertę, pažymėdami tik vieną atsakymą iš šešių galimų variantų (nuo 0 balo – „labai nepatenkintas“ iki 6 balų – „labai patenkintas“).
Siekdami išsiaiškinti bendrąją informaciją apie tiriamuosius, t.y., socialinius ir demografinius rodiklius, religinius įsitikinimus bei atvirą klausimą apie praktiškai teikiamą dvasinę pagalbą ir jos teikėjus gydymo įstaigoje autoriai parengė atskirą formą.
Tyrime taip pat naudota Dvasinės gerovės skalė (1 priedas), sudaryta prof. J.Fisher (Australijos Federacijos universitetas, Australija, 2003), į lietuvių kalbą išversta ir lietuvių populiacijai adaptuota prof. O.Riklikienės (Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, 2017) [71]. Skalėje atsitiktine tvarka pateikta 20 klausimų, apimančių dvi dvasinės sveikatos sritis: įsisvaizduojamą (siekiamą) ir esamą (realią). Visi tiriamieji į klausimus turėjo atsakyti pasirenkant pateiktą Likerto skalės vertę, pažymėdami tik vieną jų nuomonę atitinkantį atsakymą iš penkių galimų variantų (nuo 1 balo – „labai mažai svarbu“ arba „labai mažai būdinga“ iki 5 balų – „labai dažnai svarbu“ arba „labai dažnai būdinga“). Skalė užbaigta 2 apibendrinančiais religijos ir dvasingumo svarbos respondentų gyvenimui klausimais (atsakymus pasirenkant nuo 1 balo – „labai mažai svarbu“ iki 5 balų – „labai dažnai svarbu“).
Tyrimo eiga ir organizavimas:
2017 m. spalio mėn. buvo pasirinkta darbo tema, apibrėžta problema, iškeltas tyrimo tikslas ir suformuluoti tyrimo uždaviniai;
2017 m. spalio – 2019 m. lapkričio mėn. laikotarpiu pagal pasirinktą temą rinkta literatūra ir atlikta jos analizė;
2017 m. gruodžio mėn. buvo pasirinkti tinkami instrumentai tyrimui atlikti;
2018 m. sausio 18 d. gautas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Medicinos akademijos Bioetikos centro leidimas Nr. BEC-SL(M)-156;
2018 m. balandžio mėn. pradėtas tyrimas;
2018 m. balandžio – 2019 m. liepos mėn. respondentams išdalintos 179 anketos;
2019 m. rugpjūčio – rugsėjo mėn. anketos buvo analizuojamos naudojant IMB SPSS Statistics 20.0 ir Excel 2010 programas;
2019 m. rugsėjo mėn tyrimas baigtas.
Vaikų ligoninės, VULSK filialo Pediatrijos centro Vaikų neurologijos skyriuje vaikus slaugantiems tėvams išdalinau 179 anketas. Vienas iš tėvų, savarankiškai nusprendęs ir sutikęs dalyvauti tyrime, jas pildė palatoje. Trys iš išdalintų anketų nebuvo grąžintos, t.y., nustatytas atsako dažnis yra 98,3 proc. Vidutiniškai anketas respondentai pildė 20-25 min. Užpildytos anketos
grąžintos vaikų neurologijos skyriaus vyresniajai slaugos administratorei. Tyrimo imties sudarymo schema pateikta 2 paveiksle.
2 pav. Tyrimo imties sudarymo schema
Statistinė duomenų analizė
Statistinė duomenų analizė atlikta naudojant kompiuterinės programinės įrangos statistikos paketą „IBM SPSS Statistics 20“. Aprašomosios statistikos metodais apskaičiuotos įvairių rodiklių skaitinės charakteristikos (absoliutūs skaičiai, vidurkiai, standartiniai nuokrypiai, minimalios ir maksimalios reikšmės, procentinės vertės) siekiant įvertinti nagrinėjamų požymių pasiskirstymą pasirinktoje imtyje. Aprašomoji statistika taikyta apdorojant socialinius, demografinius rodiklius, religines pažiūras atspindinčius įvertinimus.
Anketoje esančių klausimynų skalės vidiniam nuoseklumui įvertinti apskaičiuotas Kronbach alfa koeficientas, kuris remiasi atskirų klausimyną sudarančių klausimų koreliacija. Koreliacija stebima, jei koeficientas artėja prie 1.
Kokybinių kintamųjų dažnumui, išreikštam procentais, palyginti naudotas chi-kvadrato (χ2) kriterijus. Skirtumai tarp lyginamųjų grupių laikyti statistiškai reikšmingi, kai p≤0,05.
Siekiant nustatyti koreliacijas bei ryšio stiprumą tarp kintamųjų buvo skaičiuojamas neparametrinis Spirmeno ranginės koreliacijos koeficientas (r). Ryšiai laikyti statistiškai reikšmingais, kai p≤0,05, labai reikšmingais, kai p≤0,01. Ryšio stiprumas vertinamas, atsižvelgiant į koreliacijos koeficiento reikšmės dydį: jei r yra nuo 0-0,3, laikyta, kad ryšys teigiamas labai silpnas arba jo nėra; nuo 0,3-0,5 – ryšys yra teigiamas silpnas; nuo 0,5-0,7 – ryšys yra teigiamas vidutinis; nuo 0,7-0,9 – ryšys yra teigiamas striprus, jei >0,9 – ryšys yra teigiamas labai stiprus [72].
Pakviestų dalyvauti tyrime tėvų skaičius n=179 Išdalintos anketos n=179 Grąžintos anketos n=176
Atsako dažnis – 98,3 proc.
Analizuotos anketos n=176
Vienfaktorinė analizė ANOVA skirta kelių grupių vidurkių palyginti. Norint nustatyti, tarp kurių grupių yra reikšmingi skirtumai, naudota post hoc daugkartinio lyginimo procedūra ir Tukey HSD kriterijus. Skirtumai tarp lyginamųjų grupių laikyti statistiškai reikšmingi kai p≤0,05.
3. REZULTATAI
3.1. Tiriamojo kontingento charakteristika
Tyrime dalyvavo 176 VULSK Vaikų ligoninės Pediatrijos centro Vaikų neurologijos skyriuje 2018 m. balandžio – 2019 m. rugsėjo mėnesiais gydytus vaikus slaugantys tėvai.
Vidutinis tiriamųjų amžius – 36±6,86 metai. Jauniausias tiriamasis buvo 26 m., o vyriausias – 65 metų amžiaus. Daugumą tiriamųjų sudarė moterys (87,72 proc.). Didesnė dalis tiriamųjų gyveno mieste (74,27 proc.), turėjo aukštąjį išsilavinimą (51,16 proc.) bei buvo susituokę (69,28 proc.). Vidutinė sergančio vaiko slaugymo trukmė – 4±3,67 metai (2 lentelė).
2 lentelė. Tiriamųjų (n=176) socialiniai ir demografiniai rodikliai
*SN – Standartinis nuokrypis.
Savo amžių deklaravo 168 anketą užpildžiusių asmenų. Pagal šį kriterijų tiriamieji buvo suskirstyti į 5 grupes (20-29, 30-39, 40-49, 50-59, 60-69 metų amžiaus grupės; intervalas – 10
Rodikliai Tiriamieji, n (proc.)
Amžius (metai) Min – max 26 – 64 Vidurkis±SN* 36±6,86 Lytis Moterys 150 (87,72) Vyrai 21 (12,28) Gyvenamoji vieta Miestas 127 (74,27) Rajonas 29 (16,96) Kaimas 15 (8,77) Išsilavinimas Pagrindinis 11 (6,40) Vidurinis 31 (18,02) Aukštesnysis 40 (23,26) Aukštasis 88 (51,16) Kita 2 (1,16) Šeiminė padėtis Netekėjusi/nevedęs 10 (6,02) Ištekėjusi/vedęs 115 (69,28) Išsiskyrusi/išsiskyręs 22 (13,25) Gyvena su partneriu 19 (11,45)
Vaiko slaugymo trukmė, metais
Min – max 0 – 18
metų) (3 pav.). Daugumą tiriamųjų sudarė 30-39 metų amžiaus respondentai, 40-49 metų amžiaus grupėje buvo 40 (23,81 proc.) tiriamųjų.
3 pav. Tiriamųjų pasiskirstymas pagal amžiaus grupes (n=168)
Dauguma vaikus slaugančių tėvų gyveno mieste (74,27 proc.) ir tik ketvirtadalis visų tiriamųjų gyveno rajone (16,96 proc.) (4 pav.).
4 pav. Tiriamųjų pasiskirstymas pagal gyvenamąją vietą (n=171)
Taip pat nustatyta, kad 51,16 proc. visų apklausos dalyvių buvo įgiję aukštąjį ir perpus mažiau – aukštesnįjį išsilavinimą (5 pav.).
5 pav. Tiriamųjų pasiskirstymas pagal išsilavinimą (n=172)
166 anketas užpildę respondentai atskleidė šeiminę padėtį. Iš jų: 69,28 proc. (n=115) buvo ištekėjusios/vedę asmenys, ženkliai mažesnė dalis tiriamųjų buvo išsiskyrę (13,25 proc., n=22) ar gyvenantys nesantuokoje (su partneriu) (11,45 proc., n=19) asmenys (6 pav.).
6 pav. Tiriamųjų pasiskirstymas pagal šeiminę padėtį (n=166)
Apskaičiuota vidutinė vaikų slaugymo trukmė buvo 4±3,67 metai, maksimalus slaugymo laikotarpis tęsėsi 18 metų. Pagal šį kriterijų tiriamieji buvo suskirstyti į 5 grupes (0-1, 1-2, 3-6, 7-10, 11-18 metų amžiaus grupės) (7 pav.).
7 pav. Tiriamųjų pasiskirstymas pagal vaiko slaugymo laikotarpį (n=157)
Į anketą įtraukti religinę patirtį (pažiūras, nuomones) atskleidžiantys klausimai. Analizuojant šiuos duomenis nustatyta, kad beveik trys ketvirtadaliai (71,93 proc.) vaikus slaugančių tėvų teigė esą tikintys (n=123), o 11,70 proc. (n=20) teigė esą netikintys asmenys. Išpažįstamą religinę kryptį atskleidė 121 tiriamasis; dauguma (93,39 proc.) buvo krikščionys ir 61,98 proc. (n=75) jų buvo krikščionys katalikai. (3 lentelė).
3 lentelė. Tiriamųjų religinės pažiūros
Religinės pažiūros Tiriamieji, n (proc.)
Tikintis žmogus Taip 123 (71,93) Ne 20 (11,70) Negaliu atsakyti 28 (16,37) Išpažįstama religija Krikščionybė 113 (93,39) Laisvamanystė 2 (1,65) Kita 6 (4,96)
Beveik pusė respondentų (45,35 proc.) nurodė, jog religija jų gyvenime yra dažnai arba labai dažnai svarbi (8 pav.).
8 pav. Tiriamųjų pasiskirstymas pagal religijos svarbą gyvenime (n=172)
Panašiai kaip ir religijos svarbą, dvasingumo svarbą gyvenime, įskaitant atsakymus dažnai svarbu ir labai dažnai svarbu, nurodė truputį daugiau nei pusė tiriamųjų (53,49 proc.) (9 pav.).
3.2 Vaikus slaugančių tėvų dvasinės gerovės įvertinimas ir sąsajos su socialiniais
ir demografiniais rodikliais
Tyrimo metu norėta išsiaiškinti idealios (siektinos) ir realios (respondentams būdingos) dvasinės gerovės lygį.
Siekiant respondentų vertinimus išreikšti procentaliai, kiekvienam iš respondentų nurodomų ir reikšmingumą atspindinčių balų buvo priskirta procentinė reikšmė (1 b. – 20 proc., 2 b. – 40 proc., 3 b. – 60 proc., 4 b. – 80 proc. ir 5 b. – 100 proc.).
Rezultatai atskleidė, kad ideali dvasinė gerovė tiramųjų vidutiniškai vertinta 3,82 balais ir tai sudarė 76,40 proc., o reali – 3,59 balais (71,80 proc.) (4 lentelė). Aukšti dvasinės sveikatos vertinimo vidurkiai parodo, kad tiriamiesiems yra svarbi jų dvasinė gerovė ir jų elgesys atliepia pačių siekiamus idealus.
Mažiausiai ideali dvasinė gerovė buvo įvertinta 1,05 balų (atitinkamai 21 proc.), o didžiausias įvertinimas sudarė 5 balus (atitinkamai 100 proc). Daugiau nei pusė respondentų idealią dvasinę gerovę įvertino daugiau nei 78 proc. (3,90 balų), o realią dvasinę gerovę – daugiau nei 62 proc. (3,10 balų).
4 lentelė. Tiriamųjų idealios ir realios dvasinės gerovės įvertinimas Rodikliai Vidurkis ±SN Minimali reikšmė Maksimali reikšmė Mediana Ideali dvasinė gerovė (balais) 3,82 ±0,660 1,05 5,00 3,90 Ideali dvasinė gerovė (proc.) 76,40 21 100 78
Reali dvasinė gerovė (balais)
3,59
±0,648 2,00 4,85 3,10
Reali dvasinė gerovė
(proc.) 71,80 40 97 62
Remiantis dvasinės sveikatos skalės kūrėjų nurodyta metodika [71], idealią ir realią dvasinės gerovės sritys buvo suskirstytos į keturias grupes: asmeninė (5, 9, 14 ir 18 teiginiai), bendruomeninė (1, 3, 8, 17 ir 4 teiginiai), aplinkos (4, 7, 10, 12 ir 20 teiginiai) ir tansendentinė (2, 11, 6, 13 ir 15 teiginiai) (5 lentelė).
Žiūrint į idealios ir realios dvasinės gerovės vertinimus per atskirų teiginių prizmę ir grupių kontekste, pastebėjome, kad didelio atotrūkio tarp vienodų teiginių ir grupių vertinimų nėra. Tų pačių teiginių realios dvasinės gerovės vertinimo vidurkiai yra mažesni nei idealios dvasinės gerovės teiginių vertinimo vidurkiai.
Palyginę siektinos ir būdingos dvasinės gerovės vertinimų vidurkius, nustatėme, kad jie statistiškai reikšmingai susiję (p<0,01) ir didėjant respondentų nustatytiems idealams, didėja ir jiems būdinga dvasinės gerovės apraiška (r=0,75).
5 lentelė. Tiriamųjų pasiskirstymas pagal dvasinės sveikatos svarbos ir būdingumo vertinimus
Teiginiai
Dvasinė sveikata Svarba
(ideali dvasinė gerovė)
Būdingumas (reali dvasinė gerovė)
N Vidurkis SN* N Vidurkis SN*
A
sm
en
inia
i Tapatumo jausmas Savimonė 168 3,33 0,976 155 3,19 1,007
168 3,85 0,983 155 3,70 0,914 Gyvenimo džiaugsmas 171 4,48 0,807 159 4,11 0,907 Vidinė ramybė 173 4,44 0,772 158 3,92 0,981 Gyvenimo prasmė 171 4,31 0,856 160 4,11 0,925 B endruom eni n iai Meilė kitiems žmonėms 172 4,11 1,029 160 3,89 0,975 Atlaidumas kitiems 172 3,99 0,964 161 3,69 1,044 Tarpusavio pasitikėjimas 170 4,46 0,778 158 4,20 0,922 Pagarba kitiems 170 4,48 0,786 160 4,25 0,911 Švelnumas kitiems 171 4,26 0,821 160 4,06 0,888 A pli nk os Ryšys su gamta 173 4,00 1,012 160 3,77 1,059 Kvapą gniaužiančio reginio stebėjimas 169 3,24 1,157 158 3,01 1,151 Vienybė su gamta 167 3,70 1,061 157 3,51 1,124 Darna su aplinka 171 3,86 1,042 159 3,67 1,076 Patiriamas/išgyvena mas stebuklo jausmas gamtoje ar aplinkui 172 3,71 1,112 159 3,42 1,115 T ranse nd en ti n ia i Asmeninis santykis su Dievu/Dievybe 173 3,42 1,262 160 3,13 1,239 Vienybė su Dievu 169 3,25 1,340 157 3,03 1,368 Kūrėjo šlovinimas 170 2,84 1,270 157 2,55 1,211 Santarvė su Dievu 169 3,41 1,378 155 3,21 1,400 Malda gyvenime (Meldimasis) 172 3,26 1,361 159 2,99 1,352 Viso: 3,82 0,660 3,59 0,648 **p <0,01 ***r 0,75
*SN – Standartinis nuokrypis, **p – reikšmingumo lygmuo, ***r – koreliacijos koeficientas
Tyrimo metu norėjome palygini idealios ir realios dvasinės gerovės vidurkius skirtingų teiginių grupių viduje ir išsiaiškinti, ar kurios iš grupių bendras įvertinimas daro įtaką bendram idealios ir realios dvasinės gerovės įvertinimui.
Atlikę analizę išsiaiškinome, kad kiekvienoje teiginių grupėje iškelti idealai ir realus jų įgyvendinimas yra statistiškai reikšmingai susiję (<0,01), o ryšys tarp jų yra didesnis nei vidutinis (6
lentelė).
6 lentelė. Tiriamųjų pasiskirstymas pagal dvasinės sveikatos svarbos ir būdingumo vertinimus teiginių grupėse Teiginių grupė Dvasinė sveikata Svarba (ideali dvasinė gerovė) Būdingumas (reali dvasinė gerovė) Asmeniniai Vidurkis 4,09 3,84 ±SN* 0,604 0,664 p** <0,01 r*** 0,613 Bendruomeniniai Vidurkis 4,26 4,02 ±SN* 0,659 0,712 p** <0,01 r*** 0,705 Aplinkos Vidurkis 3,73 3,49 ±SN* 0,777 0,819 p** <0,01 r*** 0,792 Transendentiniai Vidurkis 3,23 2,99 ±SN* 1,194 1,208 p** <0,01 r*** 0,854
*SN – standartinis nuokrypis (SN), **p – reikšmingumo lygmuo, ***r – koreliacijos koeficientas
Taikant dispersinę analizę, nustatyti statistiškai reikšmingi idealios dvasinės gerovės ir realios dvasines gerovės skirtumai demografinėse ir religinėse respondentų grupėse.
Svarba dvasinei gerovei (iškelti idealai) ir teiginių būdingumas tiriamųjų realybei buvo statistiškai reikšmingai susiję su lytimi (atitinkamai, p=0,038; p=0,016). Moterims labiau buvo svarbesnės ideali ir reali dvasinės gerovės dimensijos negu vyrams (7 lentelė).
Realios ir idealios dvasinės gerovės įvertinimų vidurkiai ir tiriamųjų religinės pažiūros taip pat buvo statistiškai reikšmingai susiję. Tikintiems respondentams buvo labiau išreikšta idealios dvasinės gerovės svarba ir realios gerovės apraiškos (p<0,01; p<0,01) palyginti su netikinčiais.
7 lentelė. Dvasinės sveikatos svarba ir apraiškos skirtingose tiriamųjų grupėse Dvasinė
sveikata
Lytis Tikintis žmogus
Moterys Vyrai Taip Ne
Svarba (ideali dvasinė sveikata) Vidurkis 3,857 3,547 3,971 3,181 SN* 0,671 0,595 0,648 0,512 p** 0,038 <0,01 Būdingumas (reali dvasinė sveikata) Vidurkis 3,627 3,175 3,732 2,973 SN* 0,635 0,693 0,627 0,409 p** 0,014 <0,01
*SN – standartinis nuokrypis (SN), ** p – reikšmingumo lygmuo
Tirti dvasinės gerovės aspektai nepriklausė nuo kitų socialinių arba demografinių, tarp jų – slaugymo laikotarpio, rodiklių.
3.3 Vaikus slaugančių tėvų dvasinių poreikių nustatymas ir sąsajos su
socialiniais ir demografiniais rodiklias
Siekdami pažvelgti į problematiką ir „išgryninti“ tiriamųjų dvasinius poreikius, vertinome poreikių anketos teiginius, respondentų įvertintus kaip „stiprūs“ ir „labai stiprūs“.
Tyrime dalyvavusių vaikus slaugančių tėvų dvasiniai poreikiai buvo labiausiai išreikšti per socialinį-ryšių ir emocinį-vidinės ramybės lygmenis (10 pav.).
Tyrime dažniausi dvasinius poreikius apibūdinantys teiginiai, išreikšti kaip stiprūs ir labai stiprūs poreikiai, buvo: jausti ryšį su šeima (90,75 proc.), būti visiškai sveiku ir saugiai jaustis (84,66 proc.), ir toliau palaikyti ryšį su savo šeima, dalyvaujant jos gyvenime ir priimamuose sprendimuose (84,66 proc.), grožėtis gamta (70,86 proc.) bei rasti vidinę ramybę (68,60 proc.).
Rečiausiai respondentų stipriai ar labai stipriai išreikšti dvasiniai poreikiai buvo: noras, kad aplankytų kas nors iš religinės bendruomenės, pvz. kunigas, (10,86 proc.), skaityti religines arba dvasines knygas (14,86 proc.), pasikalbėti su kuo nors apie gyvenimą po mirties (14,94 proc.), dalyvauti religinėse apeigose (25,29 proc.), pasimelsti kartu su kitu (25,57 proc.) ir kiti religinio pobūdžio teiginiai.
90,75 84,66 84,66 70,86 68,60 64,57 63,43 60,57 60,00 57,95 54,55 53,14 51,46 51,15 45,71 42,05 40,80 38,07 37,57 34,86 32,37 31,61 25,57 25,29 14,94 14,86 10,86 0 10 20 30 40 50 60 70 80 90 100
Jausti ryšį su šeima Būti visiškai sveiku ir saugiai jaustis Ir toliau palaikyti ryšį su savo šeima,…
Grožėtis gamta Rasti vidinę ramybę Būti tkram, kad Jūsų gyvenimas buvo ir yra…
Atsigręžti į kitą žmogų su meile Ką nors paguosti Mintimis persikelti į ramybės ir tylos kampelį Sulaukti daugiau paramos iš savo šeimos Dovanoti ką nors nuo savęs Perduoti savo gyvenimišką patirtį kitiems Sutvarkyti nebaigtus reikalus/darbus gyvenime Pasimelsti pačiam už save Suvokti ligos ir kančios prasmę Pasikalbėti su kuo nors apie Jūsų baimes ir… Kreitis į aukštesniąją būtybę (dievą, angelus, kt.)
Sulaukti atleidimo Apmąstyti prabėgusį gyvenimą Pasikalbėti su kuo nors apie gyvenimo prasmę Atleisti senas skriaudas Sulaukti kito maldos už jus Pasimelsti kartu su kitu Dalyvauti religinėse apeigose Pasikalbėti su kuo nors apie gyvenimą po mirties Skaityti religines arba dvasines knygas Noras, kad kas nors iš religinės bendruomenės…
Procentai
10 pav. Tiriamųjų dvasinius poreikius apibūdinančių teiginių, išreikštų kaip stiprūs ir labai
stiprūs poreikiai, pasiskirstyma
Toliau 27 anketos klausimai buvo suskirstyti į 4 poskalius (dimensijas) (religingumo, vidinės ramybės, egzistencinius ir generatyvumo/atlaidumo poreikius) arba vertinti atskirai (7 teiginiai) (8 lentelė).
Į analizę įtraukiant visas Likert skalės vertes ir įvertinus teiginių apskaičiuotų balų vidurkius ±SN, stebėta, kad respondentams svarbiausi buvo vidinės ramybės poreikiai, t.y., šiame poskalyje apskaičiuotas vidurkis yra aukščiausias. Iš duomenų matyti, jog tiriamiesiems aktualiausia buvo grožėtis gamta ir rasti vidinę ramybę, mintimis persikelti į ramybės ir tylos
