KAUNO MEDICINOS UNIVERSITETAS
SLAUGOS FAKULTETAS
Rasa Vilbrantaitė
PAŢINTINIŲ FUNKCIJŲ ĮVERTINIMAS ERGOTERAPIJOJE
IR JŲ ĮTAKA KASDIENEI PACIENTO VEIKLAI
Reabilitacijos magistro baigiamasis darbas
Vadovas: M. dr. R. Kerpė
Recenzentas:
Data: 2007 m. ……mėn. ….d.
SANTRAUKA
Ergoterapija (uţimtumo terapija) - tai terapijos metodas (kai kurioje literatūroje –
kineziterapijos metodas), kai ligonis gydomas tikslinga darbine veikla. Ji parenkama priklausomai nuo ligos pobūdţio, fizinės ir psichinės ligonio būklės. Ergoterapijos tikslas – padėti sugrąţinti (jei įmanoma), stabilizuoti, ar bent jau kompensuoti ligonio fizines, protines, socialines bei profesines funkcijas (galimybes). Pastebima, jog poveikio sėkmę didţiąja dalimi lemia ţmogaus motyvuotumas, noras bei pastangos siekiant pasveikimo. Abejonių nekelia faktas, kad motyvuotai ir prasmingai ţmogaus veiklai atlikti yra būtinos nesutrikusios paţintinės funkcijos. Pagrindinės šių funkcijų lokalizavimosi sritys randasi Galvos smegenų ţievėje ir poţievio dariniuose. Tad patyrus galvos smegenų paţeidimą, be kitų funkcijų, daţniausiai sutrinka ir paţintinės funkcijos. Atliekant kasdienines uţduotis kognityvinės (paţintinės) funkcijos yra tiek pat svarbios, kiek ir fizinė paciento būklė. O jų sutrikimas gali trukdyti mokymuisi bei reabilitacijos tikslų siekimui. Todėl ergoterapeutui yra svarbu įvertinti paciento paţintines funkcijas bei diagnozuoti pagrindinius kognityvinius sutrikimus. Tačiau standartizuoti testai (tokie kaip LPT, PBTT), nors ir skirti bendros ţmogaus kognityvinės būklės įvertinimui, daţniausiai naudojami tam tikrų sutrikimų nustatymui ir aprašomi konkrečių ligų diagnozavimo kontekste. Todėl tyrimo metu buvo nuspręsta, pirmą kartą suaugusių ţmonių, patyrusių galvos smegenų paţeidimą, paţintinių funkcijų įvertinimui panaudoti ir nestandartizuotą tyrimo metodą (ŢVPT), siekiant kuo tiksliau (išsamiau) įvertinti bendrą ţmogaus kognityvinį lygį. ŽVPT (žmogaus veido piešimo testas) - sutrumpintas Gudinaf-Harris'o (Goodenough-Harris) žmogaus piešimo testo (ŽPT) variantas. Jo esmę sudaro nesudėtinga procedūra – ţmogiškos figūros piešimas. O metodiką pagrindţia tai, jog ţmogaus grafininė vaizduojamoji veikla yra susijusi su jo intelektualiniu (ir kognityvinių funkcijų) išsivystymu.
Tyrimo hipotezė: ŢVPT testas, kartu su kitomis paţintinių funkcijų įvertinimo metodikomis,
pradiniame įvertimo etape, gali padėti pakankamai adekvačiai nustatyti (išsiaiškinti) ar suaugusysis turi intelektualinės sferos trūkumų (paţintinių funkcijų sutrikimų), o reabilitacijos eigoje pakartotinai atlikto testo rezultatai gali parodyti paţintinių funkcijų kitimą, dinamiką.
Tyrimo tikslas: įvertinti pacientų, patyrusių galvos smegenų paţeidimą, paţintinių funkcijų
dinamiką II-ojo reabilitacijos etapo laikotarpiu ir nustatyti jos ryšį su savarankiškumo kasdienėje veikloje kitimu.
Tyrimo uţdaviniai:
1. Įvertinti pacientų, patyrusių galvos smegenų paţeidimą, paţintines funkcijas bei kasdienę veiklą.
2. Nustatyti ryšį tarp naudotų paţintinių funkcijų įvertinimo testų (LPT, PBTT, ŢVPT) rezultatų.
3. Įvertinti pacientų paţintinių funkcijų sutrikimo lygio įtaką kasdienės veiklos atlikimui. 4. Nustatyti pacientų, patyrusių galvos smegenų paţeidimą, paţintinių funkcijų pokyčio (reabilitacijos laikotarpiu) ryšį su kasdienės veiklos atlikimo dinamika.
5. Išsiaiškinti veiksnius, galinčius įtakoti pacientų paţintinių funkcijų bei funkcinio lygio dinamiką.
Kontingentas ir metodika. Tyrimo metu, buvo stebimi 43 pacientai, patyrę dešiniojo galvos
smegenų pusrutulio paţeidimą ir turintys paţintinių funkcijų sutrikimų bei kasdienės veiklos atlikimo sunkumų, besigydantys UAB SC „Energetikas“ neurologijos skyriuje. Jų paţintinės funkcijos buvo įvertintos naudojant LPT, PBTT ir ŢVPT, o kasdienės veiklos atlikimas (funkcinis lygis) – FNT. Vertinimas buvo atliekamas du kartus reabilitacijos pradţioje ir pabaigoje.
Tyrimo rezultatai:
Pacientų, patyrusių galvos smegenų paţeidimą, reabilitacija (ergoterapija) - efektyvi, nes
paţintinių funkcijų būklė bei kasdienės veiklos atlikimas (funkcinis lygis) pagerėjo statistiškai reikšmingai.
Nustatyta, jog kuo ţymesnis paciento paţintinių funkcijų pakenkimo lygis, tuo labiau yra sutrikęs jo kasdienės veiklos atlikimas. O kasdienės veiklos atlikimo (funkcinio lygio) dinamika labai glaudţiai susijusi su paţintinių funkcijų dinamika. Beveik visų (88%) pacientų kasdienės veiklos
atlikimo pagerėjimo lygis sutapo su paţintinių funkcijų (PBTT ir ŢVPT rezultatų pokyčių vidurkio) pagerėjimo lygiu.
ŢVPT, kaip ir kiti paţintinėms funkcijoms įvertinti skirti standartizuoti testai (LPT, PBTT), gali būti naudojamas suaugusiųjų, patyrusių galvos smegenų paţeidimą, paţintinių funkcijų sutrikimo lygio nustatymui, jo dinamikos reabilitacijos metu įvertinimui bei kasdienės veiklos atlikimo gerėjimo prognozavimui.
Taip pat statistiškai patikimai nustatyta, kad paciento amţius, išsilavinimas, socialinė bei šeimyninė padėtis yra svarbūs veiksniai, galintys įtakoti paţintinių funkcijų bei kasdienės veiklos atsistatymą reabilitacijos laikotarpiu.
SUMMARY
Occupational therapy (work therapy) is the method of therapy (in some literature the
method of physical therapy) when patients are treated by using purposeful working activity. It is chosen depending on disease complexion, physical and mental state of a patient. The aim of
occupational therapy is restore (if possible), stabilize or at least (re)compensate patient’s physical,
mental, social and professional (industrial) abilities. Observed that success of effect is mostly determined of human motivation and endeavour to recover. There is no doubt about fact that it is necessary normal cognitive state functioning to perform reasoned meaningful human activity. The base of this functions localize in cerebral cortex and in beyond lying formations. Whereupon, normally after head brain lesion, aside other functions, cognitive functions are affected. Cognitive functions are as many important as physical state in human daily tasks performance. And their disorders may impede learning process and pursuing of rehabilitation aims. Therefore for the occupational therapist it is important to assess patients’ cognitive state and identify/diagnose common cognitive disturbances. However standardized tests (such CDT, MMSE) though designed to evaluate common human cognitive state, generally they are used to identifying some specific disturbances and are described in context of diagnostic of particular disease. So therefore it was decided at first time to use not standardized method of evaluation of cognitive functions (MFDT) for the people sustained head brain lesions, on purpose to wherewith purposeful assess common human cognitive state. MFDT (Man’s Face Drawing Test) – concise variant of Goodenough-Harris Man’s Drawing Test. Which basement composed of easy procedure – human figure drawing. And methodology substantiated by fact that graphic figurative human activity are associated with his intellectual (and cognitive state) development.
Hypothesis of the research: MFDT, along with other methods of cognitive state evaluation,
at initial stage of assessment, can help sufficiently adequately ascertain if grown-up person have some intellectual sphere limitations (cognitive state disorders), and during the process of rehabilitation repeatedly performed test results can display alternation/dynamics of cognitive state.
Purpose of the research – evaluate alternation/dynamics of cognitive state of patients
sustained head brain lesions during second stage of rehabilitation and define their relation with alternation/dynamics of self-sufficiency in daily living activity.
The tasks of the research:
1. To evaluate cognitive state and daily living activities of patients sustained head brain lesions.
2. Define relations among results of used cognitive state evaluation tests (CDT, MMSE, HFDT).
3. Evaluate the influence of cognitive state disorders level to performance of daily living activity.
4. Define relation of alternation/dynamics of cognitive state of patients sustained head brain lesions with alternation/dynamics of their self-sufficiency in daily living activity during rehabilitation period.
5. Ascertain some features, which can do impact on alternation/dynamics of cognitive state and functional state.
Contingent and methodology. During the investigation there vas observed 43 patients, who
sustain right head brain hemisphere lesions and had disorders of cognitive functions and troubles in daily living activity performance, and healing at the UAB SC „Energetikas“ department of neurology. Their cognitive state was evaluated using CDT, MMSE and HFDT, and the daily living performance (functional level) – FNT. Assessment was performed twice, at the beginning and at the end of period of rehabilitation.
Results of research:
Rehabilitation (occupational therapy) of patients, who sustaining head brain lesions, is effective, because their cognitive state and daily living activity improved statistically significant.
Was defined that if patients level of cognitive functioning impairment is more considerable, his performance of daily living is more impeded. And the alternation/dynamics of daily living activity performance (functional level) is very closely appending with alternation/dynamics of cognitive state. Almost all (88%) patients level of daily living activity performance improvement coincides with level of cognitive functioning (MMSE and HFDT results dynamics average) improvement.
MFDT, as other standardized methods of cognitive state evaluation (such as CDT, MMSE), can be usable in estimation of cognitive state level of grown-up persons, who sustain head brain lesions, and through the level of cognitive state alternation/dynamics can help in forecasting their improvement of daily living activity performance during the process of rehabilitation.
Also statistically significant defined that patients age, level of education, social and family status are important factors, which can do impact on improvement of cognitive state and daily living activity performance during the process of rehabilitation.
TURINYS
SANTRUMPOS...8
ĮVADAS...9
TYRIMO TIKSLAS IR UŢDAVINIAI...11
I. LITERATŪROSAPŢVALGA...12
1. APIE TAI, KAS YRA ERGOTERAPIJA...12
1.1. Trumpa ergoterapijos istorija...12
1.2. Ergoterapijos apibrėţimas ir samprata...12
1.3. Tikslingos veiklos reikšmė ergoterapijoje...14
1.4. Ergoterapinis poveikis...16
1.5. Apsitarnavimo įgūdţių lavinimas...19
2. SUVOKIMO, PAŢINTINIŲ (KOGNITYVINIŲ) FUNKCIJŲ SUTRIKIMAI. JŲ ĮVERTINIMAS BEI LAVINIMAS ERGOTERAPIJOJE...20
2.1. Paţinimo procesas. Paţintinių (kognityvinių) funkcijų klasifikacija...20
2.2. Pagrindiniai suvokimo, paţintinių funkcijų sutrikimai. Kai kurie jų įvertinimo bei terapijos aspektai...22
2.2.1. Jutimų bei raumenų tonuso sutrikimai...22
2.2.2. Apraksija...23
2.2.3. Afazija...24
2.2.4. Agnozija...25
2.2.5. Paţeistos kūno pusės ignoravimo sindromas (vienpusis neglektas)...27
2.3. Bendrieji ergoterapijos principai bei galimybės dirbant su pacientais, turinčiais paţintinų funkcijų sutrikimų...28
3. TYRIME NAUDOTI PAŢINTINIŲ FUNKCIJŲ ĮVERTINIMO TESTAI...29
3.1. Laikrodţio piešimo testas – LPT...29
3.2. Protinės būklės trumpas tyrimas – PBTT...30
3.3. Ţmogaus veido piešimo testas – ŢVPT...31
3.3.1 Piešimo testas - kaip intelekto įvertinimo metodas...31
3.3.2. ŢVPT pasirinkimo pagrindimas, atlikimo procedūra bei vertinimas...33
3.3.3. ŢVPT vertinimo kriterijai (poţymiai ir jų charakteristikos)...34
4. ASMENS FUNKCINIO LYGIO BEI KASDIENĖS VEIKLOS ĮVERTINIMAS NAUDOJANT FUNKCINĖS NEPRIKLAUSOMYBĖS TESTĄ (FNT)...40
II. TYRIMO METODIKA IR KONTINGENTAS...42
2. KONTINGENTAS...46
III. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS...51
1. PAŢINTINIŲ FUNKCIJŲ ĮVERTINIMAS BEI JŲ DINAMIKOS REABILITACIJOS METU NUSTATYMAS...51
1.1. Paţintinių funkcijų įvertinimas naudojant skirtingus testus (LPT, PBTT, ŢVPT) bei ryšio tarp jų nustatymas...51
1.2. Paţintinių funkcijų dinamikos įvertinimas naudojant skirtingus testus (LPT, PBTT, ŢVPT) bei ryšio tarp jų nustatymas...54
2. KASDIENĖS VEIKLOS ATLIKIMO ĮVERTINIMAS BEI JO DINAMIKOS RYŠIO SU PAŢINTINIŲ FUNKCIJŲ KITIMU NUSTATYMAS...60
2.1. Kasdienės veiklos įvertinimas naudojant FNT ir ryšio su paţintinių funkcijų paţeidimo lygiu nustatymas...60
2.2. Kasdienės veiklos atlikimo dinamikos reabilitacijos laikotarpiu įvertinimas ir ryšio su paţintinių funkcijų dinamika nustatymas...62
3. VEIKSNIAI GALINTYS ĮTAKOTI PAŢINTINIŲ FUNKCIJŲ BEI KASDIENĖS VEIKLOS DINAMIKĄ (ATSISTATYMĄ)...66
IŠVADOS...71
REKOMENDACIJOS...73
LITERATŪROS SĄRAŠAS...74 PRIEDAI
SANTRUMPOS
LPT – laikrodţio piešimo testas. CTD - Clock Drawing Test.
PBTT – protinės būklės trumpas tyrimas. MMSE - Mini Mental State Examination. ŢVPT – ţmogaus veido piešimo testas. MFDT - Man’s Face Drawing Test. ŢPT – ţmogaus piešimo testas. MDT - Man’s Drawing Test.
TLK-10 – tarptautinė ligų klasifikacija. FNT - funkcinės nepriklausomybės testas. FNS - funkcinės nepriklausomybės skalė. FIM - Functional Independence Measurement. IQ – intelekto koeficientas.
PFD – paţintinių funkcijų dinamika
∆ PBTT - protinės būklės trumpojo tyrimo rezultatų pokytis. ∆ ŢVPT - ţmogaus veido piešimo testo rezultatų pokytis. ∆ FNT - funkcinės nepriklausomybės testo rezultatų pokytis.
ĮVADAS
Ergoterapija (užimtumo terapija) - tai terapijos metodas (kai kurioje literatūroje – kineziterapijos metodas), kai ligonis gydomas tikslinga darbine veikla. Ji parenkama priklausomai nuo ligos pobūdţio, fizinės ir psichinės ligonio būklės. Ergoterapijos tikslas – padėti sugrąţinti (jei įmanoma), stabilizuoti, ar bent jau kompensuoti ligonio fizines, protines, socialines bei profesines funkcijas (galimybes). Pastebima, jog poveikio sėkmę didţiąja dalimi lemia ţmogaus motyvuotumas, noras bei pastangos siekiant pasveikimo. Abejonių nekelia faktas, kad motyvuotai ir prasmingai ţmogaus veiklai atlikti yra būtinos nesutrikusios paţintinės funkcijos. Pagrindinės šių funkcijų lokalizavimosi sritys randasi Galvos smegenų ţievėje ir poţievio dariniuose. Tad patyrus galvos smegenų paţeidimą, be kitų funkcijų, daţniausiai sutrinka ir paţintinės funkcijos.
Įvairūs galvos smegenų pažeidimai – vieni daţniausių ir ekonomiškai nuostolingiausių sutrikimų. Po kardiovaskulinių ir onkologinių ligų jie uţima trečią vietą tarp mirties prieţasčių ir sudaro apie 10% visų vyrų mirčių, apie 16% visų moterų mirčių. Be to, dėl besikeičiančių socialinių ir kitų gyvenimo sąlygų, pastaraisiais metais visame pasaulyje, ypač išsivysčiusiose šalyse, stebima galvos smegenų paţeidimų daugėjimo tendencija. Todėl jų reikšmė ir svarba visuomenės sveikatingumo struktūroje yra akivaizdi. [1].
Daţniausi galvos smegenų paţeidimo pasireiškimai – insultas (smegenų infarktas, hemoragija) ir galvos smegenų trauma. Insultu kiekvienais metais Europoje perserga apie 1 mln. ţmonių. O galvos smegenų traumą per metus Lietuvoje patiria 4 iš 1000 suaugusiųjų gyventojų. JAV - 6 iš 1000 suaugusių gyventojų. Čia šis sutrikimas per metus sukelia 60 tūkst. mirčių, 70 – 90 tūkst. negrįţtamų neurologinių paţeidimų, 100 mlrd. $ išlaidų. [1, 2].
Patyrus galvos smegenų paţeidimą įprastai atsiranda aukštesniųjų smegenų funkcijų sutrikimų, lemiančių atitinkamus sunkumus: dėmesio, orientacijos, koncentravimosi, atminties, mąstymo, nuovokumo ar problemų sprendimo srityse. [3]. Kognityvinių (paţintinių) funkcijų sutrikimas gali trukdyti mokymuisi bei reabilitacijos tikslų siekimui. Paţinimo sutrikimus ergoterapeutas vertina ištyrimo bei darbo su pacientu metu, atkreipdamas dėmesį į paciento adaptacinius gebėjimus planuojant, mąstant, sprendţiant problemas ir inicijuojant (pradedant) veiklą. Atliekant kasdienines uţduotis šie gebėjimai yra tiek pat svarbūs, kiek ir fizinė paciento būklė. [4].
Todėl ergoterapeutui yra svarbu įvertinti paciento paţintines funkcijas bei diagnozuoti pagrindinius kognityvinius sutrikimus, naudojant standartizuotus testus (LPT, PBTT ir kitus). Atsiţvelgiant į tai, jog minėti testai, nors ir skirti bendros ţmogaus kognityvinės būklės įvertinimui, daţniausiai naudojami tam tikrų sutrikimų nustatymui ir aprašomi konkrečių ligų diagnozavimo kontekste. Todėl tyrimo metu, kartu su minėtais standartizuotais paţintinių funkcijų įvertinimo
metodais, buvo nuspręsta panaudoti ir nestandartizuotą tyrimo metodą (ŢVPT), siekiant kuo tiksliau (išsamiau) įvertinti bendrą ţmogaus kognityvinį lygį.
Taigi, pirmą kartą suaugusių ţmonių, patyrusių galvos smegenų paţeidimą, paţintinių funkcijų įvertinimui buvo panaudotas ŽVPT (žmogaus veido piešimo testas). Tai sutrumpintas Gudinaf-Harris'o (Goodenough-Harris) žmogaus piešimo testo (ŽPT) variantas. Jo esmę sudaro nesudėtinga procedūra – ţmogiškos figūros piešimas. O metodiką pagrindţia tai, jog ţmogaus grafininė vaizduojamoji veikla yra susijusi su jo intelektualiniu (tame tarpe ir kognityvinių funkcijų) išsivystymu. [5].
Tyrimo metu buvo iškelta hipotezė, jog ŢVPT testas, kartu su kitomis paţintinių funkcijų įvertinimo metodikomis, pradiniame įvertimo etape, gali padėti pakankamai adekvačiai nustatyti (išsiaiškinti) ar suaugusysis turi intelektualinės sferos trūkumų (paţintinių funkcijų sutrikimų). O reabilitacijos eigoje pakartotinai atlikto testo rezultatai gali rodyti paţintinių funkcijų kitimą, dinamiką. Be to pasaulinėje praktikoje ŢPT metodika naudojama ne tik intelekto įvertinimui, bet ir siekiant atskleisti (išsiaiškinti) individualius charakterio bei asmenybės ypatumus. O tai ypač svarbu ergoterapijoje, siekiant geriau paţinti ir suprasti pacientą. [5].
Nei pasaulyje, nei Lietuvoje nepavyko aptikti mokslinių tyrimų, kuriuose suaugusiųjų paţintinių funkcijų įvertinimui kartu su standartizuotais testais būtų naudotas ŢPT.
TYRIMO TIKSLAS IR UŢDAVINIAI
Tyrimo objektas
Pacientai, patyrę dešiniojo galvos smegenų pusrutulio paţeidimą ir turintys paţintinių funkcijų sutrikimų bei kasdienės veiklos atlikimo sunkumų, besigydantys UAB SC „Energetikas“ neurologijos skyriuje, kur teikiamos II-ojo reabilitacijos etapo paslaugos. Tiriamieji buvo patyrę galvos smegenų infarktą dešinės vidurinės smegenų arterijos baseine (diagnozė pagal TLK-10 – I 63.3) arba dešiniojo galvos smegenų pusrutulio traumą: sumušimą su kraujo išsiliejimu (diagnozė pagal TLK-10 – S 06.3); intracerebrinę hemoragiją (diagnozė pagal TLK-10 – I 61).
Tyrimo tikslas
Įvertinti pacientų, patyrusių galvos smegenų paţeidimą, paţintinių funkcijų dinamiką II-ojo reabilitacijos etapo laikotarpiu ir nustatyti jos ryšį su savarankiškumo kasdienėje veikloje kitimu.
Tyrimo uţdaviniai
1. Įvertinti pacientų, patyrusių galvos smegenų paţeidimą, paţintines funkcijas bei kasdienę veiklą.
2. Nustatyti ryšį tarp naudotų paţintinių funkcijų įvertinimo testų (LPT, PBTT, ŢVPT) rezultatų.
3. Įvertinti pacientų paţintinių funkcijų sutrikimo lygio įtaką kasdienės veiklos atlikimui. 4. Nustatyti pacientų, patyrusių galvos smegenų paţeidimą, paţintinių funkcijų pokyčio (reabilitacijos laikotarpiu) ryšį su kasdienės veiklos atlikimo dinamika.
5. Išsiaiškinti veiksnius, galinčius įtakoti pacientų paţintinių funkcijų bei funkcinio lygio dinamiką.
Tyrimo hipotezė
ŢVPT testas, kartu su kitomis paţintinių funkcijų įvertinimo metodikomis, pradiniame įvertimo etape, gali padėti pakankamai adekvačiai nustatyti (išsiaiškinti) ar suaugusysis turi intelektualinės sferos trūkumų (paţintinių funkcijų sutrikimų), o reabilitacijos eigoje pakartotinai atlikto testo rezultatai gali rodyti paţintinių funkcijų kitimą, dinamiką.
I. LITERATŪROS APŢVALGA
1. APIE TAI, KAS YRA ERGOTERAPIJA
1.1. Trumpa ergoterapijos istorija
Pirmosios ţinios apie ergoterapijos elementų taikymą terapinėje praktikoje siekia 2000 m. pr. Kr. Egipte pacientams, kenčiantiems nuo melancholijos, buvo taikomi ţaidimai ir veikla norint pagerinti jų sveikimą (Höök, 1979). Ryšio tarp fizinės būklės ir protinės (psichinės) sveikatos svarbą senovės graikai: Sokratas ir Platonas paţymėjo dar VI a. pr. Kr. [6, 7].
Ergoterapija kaip moralusis/pamokomasis gydymas buvo pradėtas taikyti XVIII - XIX amţiais pacientų, sergančių psichikos ligomis, gydymui. Šis gydymas rėmėsi prielaida, jog paciento įtraukimas į įvairias kasdienės veiklos uţduotis, mokslą, darbinę veiklą ir ţaidimus gali padėti atkurti normalias individo funkcijas. XX a. šio gydymo koncepcija buvo toliau vystoma ir 1954 metais įvardinta kaip atskira mokslo (medicinos) šaka. Ypač spartus vystymasis vyko pirmojoje amţiaus puseje JAV. Daugiausia prie šio proceso prisidėjo William Rush Dunton, kuris išleido pirmąsias ergoterapijos knygas ir suformulavo profesijos credo bei Adolph Meyer (pirmųjų ergoterapijos organizacijų įkūrėjas, ergoterapijos filosofijos „tėvas“). [7, 8].
XX a. viduryje, medicinoje įsivyravus mechanistiniam poţiūriui, ergoterapija patyrė tam tikrą krizę, imta abejoti ir kritikuoti esmines profesines nuostatos apie ţmogaus būtį, kūno ir proto vienybę, individo gebėjimus per uţimtumą palaikyti save (gerą savijautą bei sveikatą). Tačiau 1960 – 1970 metais M. Reilly ir kitų mokslininkų dėka prie jų (esminių profesinių nuostatų) vėl buvo sugrįţta, o prasidėjęs ergoterapijos mokslo judėjimas bei vystymasis tebevyksta ir šiuo metu. [7, 9].
1.2. Ergoterapijos apibrėţimas ir samprata
Ergoterapija (gr. ergon - darbas, therapeia – gydymas) – tai gydymas tikslinga, savarankiškumą ugdančia veikla. Ji skiriama tiems ligoniams, kurie bent vienoje savo įprastinės veiklos sričių yra priklausomi nuo aplinkinių. O pagrindinis ergoterapijos tikslas – sumaţinti ar koreguoti sutrikusių ar prarastų ţmogaus funkcijų įtaką jo įprastinei veiklai. [10].
Ergoterapeutas, būdamas reabilitacijos komandos narys, dirbdamas su pacientu, pirmiausia siekia bendrų reabilitacijos tikslų bei vadovaujasi bendraisiais reabilitacijos principais. Konsultuodamasis su kitais reabilitacijos specialistais jis įvertina paciento savarankiškumą visose veiklos srityse, išsiaiškina kokios pagalbos jam labiausiai reikia. Tuomet sudaro individualų veiklos
planą, parenka ir pasiūlo pacientui tinkamiausią ir priimtinausią veiklos rūšį (ar keletą veiklos rūšių). [7, 8].
Pagrindiniai ergoterapijos principai:
1. Prarastų kasdienės, profesinės, laisvalaikio bei socialinės veiklos įgūdţių atgavimo siekimas ar jų pakeitimas kitais.
2. Bendrosios sveikatos ir organizmo funkcijų gerėjimo siekimas. Ergoterapija neturi pabloginti bendrosios organizmo būklės, priešingai - turi padėti ją gerinti.
3. Vietinių (lokaliųjų) funkcijų atgavimo, gerinimo siekimas. Tai bendras darbas su kineziterapeutais.
4. Kuo didesnio paciento nepriklausomumo siekimas pritaikant jį supančią aplinką, kuomet neįmanoma visiškai atstatyti prarastų funkcijų, atgauti turėtų veiklos įgūdţių.
5. Profilaktika. Taikomos bendrosios sveikatą saugančios profilaktikos priemonės. Siekiama stabilizuoti esamą sveikatos, funkcinę būklę, uţkirsti kelią tolimesniam funkcijų blogėjimui.
6. Grąţinimo į visuomenę siekimas. Stengiamasi atkurti turėtus visuomeninius individo ryšius ar kurti naujus. [6, 11].
Sveikatos ir ligos samprata ergoterapijoje skiriasi nuo tradicinio poţiūrio taikomo medicinoje. Ergoterapijoje ţmogaus sveikata siejama su jo gebėjimu atlikti kasdienę veiklą bei realizuoti save įprastoje socialinėje aplinkoje. O „ligoniu“ asmuo laikomas tuomet, kai, jis dėl tam tikrų prieţasčių, negali atlikti kurios nors įprastos veiklos, tinkamai savimi pasirūpinti. Ergoterapijoje vadovaujamasi ne tik tuo poţiūriu, jog veiklos sutrikimas atsiranda dėl tam tikros ligos ar traumos pasekmių, bet tikima ir tuo, kad veiklos trūkumas gali tapti ligos (blogos savijautos) atsiradimo prieţastimi. Taigi, ergoterapijoje sveikata siejama su veikla. O liga apibrėţiama kaip šios sąvokos priešingybė - veiklos atlikimo sutrikimas. [7, 12].
Ergoterapinis poveikis iš esmės skiriasi nuo medicininio (gydomojo). Gydytojų veikla pirmiausiai nukreipta į ţmogaus fiziologinių funkcijų palaikymą, išgyvenamumo uţtikrinimą. Jie sprendţia normalios fiziologinės būklės (sutrikusios dėl ligos ar traumos) atstatymo klausimus. Čia pagrindinis uţdavinys - ligų diagnostika bei gydymas medikamentinėmis ar chirurginėmis priemonėmis. Tuo tarpu, ergoterapeutas pagrindinį dėmesį skiria ţmogaus aplinkos bei jo veiklos analizei, t.y. tam, kaip liga ar kiti nepalankūs veiksniai sutrikdo jo kasdienį gyvenimą, aktyvią veiklą. Taikydamas įvairias poveikio priemones, siekia atstatyti sutrikusį ryšį tarp asmens ir aplinkos, net jeigu šį sutrikimą lemia negrįţtamas kūno pakenkimas. Ergoterapeuto darbo vertės matas – atstatyta paciento kasdienė veikla, kokybiškai bei savarankiškai atliekami savęs prieţiūros veiksmai.
Beje, pacientas gali būti visiškai pasyvus gydymo proceso dalyvis. Tuo tarpu, ergoterapijos bei visos reabilitacijos sėkmę daugiausia lemia aktyvus asmens įsitraukimas į tam tikrą veiklą, dalyvavimas savęs gydymo – savireabilitacijos (saviterapijos) procese. [7, 13].
Išsamiau profesinės praktikos esmę suvokti padeda praktikiniai ergoterapijos modeliai. Kiekvienas modelis yra nukreiptas į tam tikrą ţmogaus funkcinę sritį. Pateikia ir sujungia daugelį teorijų apie atitinkamų funkcijų prigimtį, normalų vystymąsi, formavimąsi, jų sutrikimo prieţastis bei atstatymo galimybes. Pavyzdţiui, biomechaninis modelis yra nukreiptas į ţmogaus funkcijas, lemiančias judesio atlikimą. Kiti modeliai nagrinėja jutiminius (sensorinius), suvokimo – paţinimo procesus, motyvaciją. Kiekviename jų aiškinama: kas yra normali – nesutrikusi funkcija; disfunkcija; kokie gali būti funkcijos sutrikimo lygiai; ir galiausiai, ką keičia ergoterapija (kaip atitinkami veiksmai ar priemonės gali atstatyti, palaikyti ar kompensuoti tam tikrą funkciją). Nors yra sukurta ir patvirtinta daug atskiras funkcines sritis analizuojančių modelių, tačiau praktikoje, sprendţiant ţmogaus problemas, daţniausiai vadovaujamasi keletu modelių, nukreiptų į biologinį, psichologinį bei socialinį funkcinius lygmenis.
Be to, ergoterapeuto praktika neretai reikalauja ţinių bei įgūdţių, kurie nėra tiesiogiai susieti su ergoterapiniu poveikiu ir priklauso kitų specialybių (medicinos, pedagogikos, sociologijos, psichologijos) sritims. [7].
1.3. Tikslingos veiklos reikšmė ergoterapijoje
Tikslinga žmogaus veikla/užimtumas sudaro ergoterapijos pagrindą. Plačiąja prasme veikla suvokiama kaip visa tai, ką ţmogus daro, siekdamas pasirūpinti savimi, patirti gyvenimo dţiaugsmą, pilnatvę ir patenkinti socialinius bei ekonominius poreikius. Šios sąvokos nereikėtų tapatinti su darbo, uţduoties ar veiksmo sąvokomis. Ji platesnė ir visa tai apimanti. Veikla apima daugiau nei vieną uţduotį. Uţduotis, savo ruoţtu, apima daugiau nei vieną veiksmą. Uţduoties ar veiksmo atlikimas patenkina ţmogaus specifinius poreikius, o veikla/uţimtumas suteikia asmens gyvenimui prasmingumą. Dar 1919 m. W. R. Dunton suformulavo esminius teiginius, nuostatas apie ţmogų ir jo vykdomą veiklą, kurie ir šiuo metu išlieka ergoterapijos specialybės sampratos pagrindu:
Ţmogiškoji prigimtis lemia kiekvieno individo poreikį veikti ir tuo pačiu keistis (tobulėti). Ţmogaus tobulėjimas pasiekiamas per atitinkamą veiklą.
Veikla/uţimtumas įtakoja ţmogaus sveikatą (savijautą).
Gerai savijautai uţtikrinti būtina pusiausvyra tarp veiklos ir poilsio.
Ergoterapijoje taikoma veikla turi būti prasminga. O prasmę jai suteikia paciento bei aplinkinių nuostata vykdomos veiklos atţvilgiu.
Ţmogaus veiklos realizavimą lemia jį supanti aplinka (socialinės, ekonominės, galimybės; valstybės vykdoma socialinė politika).
Ţmogaus egzistencija yra socialinis procesas, kuris suprantamas kaip nuolatinė sąveika su kitais individais.
Veiklos poreikis mūsų gyvenime prilygsta maisto ir vandens poreikiui. Ţmogaus egzistencija reikalauja dvasinės bei kūniškos veiklos.
Kiekvienas asmuo jaučia poreikį vykdyti veiklą, kuri jam teiktų malonumą, pasitenkinimą.
Taigi, ergoterapijos mokslo objektas yra visa ţmogaus veikla, vykdoma būdravimo laikotarpiu, jam įprastoje aplinkoje bei įprastomis sąlygomis. [7, 12].
Tradiciškai skiriamos šios veiklos sritys (rūšys): Kasdienė veikla
Jai priskiriama savęs prieţiūra ir kita su tuo susijusi kasdienė veikla, reikalinga individo bei jį supančios aplinkos palaikymui. Kasdieninė veikla apima: savęs prieţiūrą, gyvenamosios erdvės tvarkymą (pvz.: būsto tvarkymas, mokesčių, sąskaitų mokėjimas…), veiklą nukreiptą į gyvybiškai svarbių funkcijų palaikymą bei tam reikalingų išteklių siekimą (pvz.: maisto produktų pirkimas, valgio ruošimas…).
Produktyvioji veikla/darbas
Darbas apibrėţiamas kaip veiklos (apmokomos ar neapmokamos) rūšis, kurios pagalba yra uţtikrinamas tam tikras servisas (paslauga) ar poreikių patenkinimas. Šios veiklos rezultatai gali būti: intelektualus produktas, tam tikra pagalba, informacijos skleidimas ar apsauga. Produktyviąją veiklą/darbą galima apibūdinti kaip tikslingą, nukreiptą į asmeninį tobulėjimą, visuomeninių poreikių patenkinimą ir pragyvenimą.
Šios veiklos sričiai taip pat yra priskiriamos studijos, profesinė praktika. Dirbančiųjų asmenų sąvoka apima tiek studentus, tiek dirbančius įvairių sričių profesionalus, taip pat savanorius, maţamečius vaikus auginančius tėvus ir t.t.
Laisvalaikis
Tai dar viena ţmogaus veiklos sritis, kuria siekiama pasilinksminimo, atsipalaidavimo, patirti spontaninį malonumą ar išreikšti save. Šios veiklos rūšies pasirinkimą daugiausiai lemia vidinė asmens motyvacija. [7, 8, 12, 14].
Skiriami šie žmogaus veiklą lemiantys veiksniai: ţmoniškieji poreikiai (pgl. A. Maslow); motyvacija;
emocijos;
paciento bei jo artimųjų poţiūris į negalią, ligą; individualūs charakterio bei būdo ypatumai. [8, 12].
Pagrindiniai veiklos atlikimo komponentai: sensomotorinis;
paţintinis (paţintinės integracijos);
psichosocialinis (psichosocialinių įgūdţių); psichologinis. [12].
Prasminga veikla ergoterapijoje – tai įvairūs menai, amatai, sportiniai bei stalo ţaidimai, kitos kasdienio gyvenimo uţduotys bei laisvalaikio uţimtumas. Veikla kiekvienam pacientui parenkama individuliai, įvertinus veiklos terapinį poreikį bei naudą, ir atsiţvelgiant į paciento suvokimo-paţinimo lygį, psichinę, emocinę būklę, motyvaciją, pomėgius, norus bei poţiūrį.
Prasminga turi būti ir veikla taikoma fizinėms savybėms lavinti. Jos pabaigoje turi būti sukuriamas atitinkamas veiklos produktas, turintis praktinę ar kitokią išliekamąją vertę. Pvz., jei priekinio deltinio raumens sustiprinimui ergoterapeutas pasiūlo smėlio barstymą, tai turėtų būti paveikslėlio kūrimas ar kt. meninė veikla. Betikslis smėlio barstymas ant stalo ar varţtų sukimas į lentelę – tai blogos ergoterapijos pavyzdţiai. O meninės ar amatų veiklos darbo produktais nesuinteresuotiems pacientams sportiniai ţaidimai, ar tiesiog fiziniai pratimai yra tinkamesnė veikla.
Kadangi naudojamos veiklos rūšys iš pirmo ţvilgsnio gali atrodyti linksmos, nesudėtingos, paprastos ar įprastos, tai terapiniai jų tikslai bei nauda nėra taip lengvai ir greitai matomi. Tačiau dauguma ergoterapijoje naudojamų veiklos rūšių visgi susiję su tam tikru fiziniu krūviu. Tad, darbas stimuliuoja fiziologinius procesus, gerina medţiagų apykaitą, audinių trofiką bei įvairių organizmo sistemų ir organų funkcijas, lavina judėjimo įgūdţius bei valią, pratina koncentruoti dėmesį. Todėl didėja bendras organizmo tonusas, ligonio pasitikėjimas savo jėgomis, gerėja nuotaika, maţėja nepilnavertiškumo jausmas. Dalyvaudamas grupinėje veikloje ligonis turi galimybę būti kolektyve. O rekreacinė ergoterapija padeda atitraukti ligonio dėmesį nuo slegiančių minčių apie ligą, sukelti teigiamas emocijas. [8, 12, 13].
1.4. Ergoterapinis poveikis
Pagrindinės ergoterapeuto darbo sritys:
Apsitarnavimo įgūdţių atkūrimas ir lavinimas. Rankų motorikos atstatymas, lavinimas. Kognityvinių funkcijų lavinimas.
Specialių įtvarų bei kitų pagalbinių (techninių) priemonių parinkimas, pritaikymas ir gaminimas.
Masaţo elementai, bei fiziniai veiksniai (gali būti taikomi esant poreikiui). Tam tikrų įgūdţių lavinimas specializuotuose ergoterapijos kabinetuose.
Bendravimo bei aktyvaus dalyvavimo visuomeniniame gyvenime įgūdţių atstatymas, ugdymas.
Visuomenės bei atitinkamų institucijų informavimas apie neįgaliųjų poreikius. Ergoterapeuto darbo vieta:
Stacionaras.
Specializuoti reabilitacijos centrai. Paciento namai ar dienos stacionaras. Paciento darbovietė.
Be sveikatos prieţiūros įstaigų, turinčių licenciją teikti medicininės reabilitacijos paslaugas, ergoterapeutas savo praktika gali verstis profesinės reabilitacijos įstaigose, vaikų su negalia ugdymo įstaigose, specifinėse socialinės reabilitacijos įstaigose, globos įstaigose, pensionatuose, savarankiško gyvenimo namuose, protezinių, ortopedijos gaminių ir techninių priemonių pritaikymo įstaigose, institucijose, kuriose dirba ţmonės su negalia, savivaldybių padaliniuose. [15].
Skirtingose reabilitacijos įstaigose dirbantys ergoterapeutai gali specializuotis atlikti šiek tiek skirtingą darbą. Be to, ergoterapeutas gali būti skirtingos profesinio parengimo kvalifikacijos. Atitinkamai skiriami šie ergoterapijos porūšiai:
Buities, apsitarnavimo įgūdţių formavimas, apmokymas.
Pramoginė (rekreacinė) ergoterapija (meninio bei taikomojo pobūdţio veikla). Atstatomoji ergoterapija.
Darbinis apmokymas ir profesinė ergoterapija. Ergoterapinės metodikos kūrimas.
Industrinė ergoterapija (įvairių techninių priemonių gamyba). [6, 13]. Ergoterapinio poveikio metodai:
1. Tikslinga (į darbo rezultatą nukreipta) veikla. Šis metodas apima darbinių, profesinių paciento įgūdţių lavinimą, įvairius ţaidimus bei kitus laisvalaikio uţsiėmimus ir yra pagrįstas įsitikinimu, jog esminiai ţmogaus funkcinio aktyvumo pokyčiai vyksta nuolat periodiškai kartojant natūralius įprastinės kasdienės veiklos, ar ją imituojančius, veiksmus.
2. Mokymas. Tai pagrindinis metodas, kurį ergoterapeutas naudoja visose savo veiklos srityse. Pacientai mokomi: sveikos gyvensenos įgūdţių, t.y. kaip išsaugoti bei tausoti savo sveikatą, taupyti energiją; tinkamai planuoti laiką; kaip uţtikrinti savo saugumą, vadovauti savo pagalbos veiksmams; taip pat, kaip naudotis įvairiomis techninėmis priemonėmis bei jas priţiūrėti. Be to ergoterapeutas informuoja ir moko ne tik pacientą, bet ir jo artimuosius: šeimos narius, draugus, bendradarbius, reabilitacijos komandos narius, kitus medikus, visuomenę. Supaţindina su paciento galimybėmis bei poreikiais, mokymo programa, paaiškina kaip svarbu kasdienėje veikloje padėti jam tik tiek, kiek būtina, kad galėtų kuo daugiau tvarkytis bei apsitarnauti savarankiškai. [6, 16].
3. Grupinė terapija (darbas grupėje). Tai paţangus visapusiškos reabilitacijos metodas, apjungiantis edukacinį, bihevioristinį bei socialinį veiklos komponentus ir ypač svarbus bei efektyvus pacientams, turintiems fizinę negalią. [7, 16].
Ergoterapijos priemonės:
Mokomosios–informacinės priemonės (vaizdo, garso, kompiuterinės programos, įvairi literatūra: knygos bukletai).
Priemonės paţintinėms funkcijoms lavinti (įvairios dėlionės, galvosūkiai, paveikslėliai, gramatinės, matematinės, skaitymo bei loginės uţduotys, įvairios kompiuterinės programos).
Pritaikyta aplinka. (Specialiai pritaikyti buities bei darbo įrankiai - techninės priemonės). Priemonės skirtos įvairioms fizinėms savybėms lavinti (dantyti guminiai kamuoliukai,
svarmenys, įvairios mozaikos, dėlionės, konstruktoriai).
Butai-treniruokliai (funkciniai butai ar atskiri kambariai įrengti taip, kad kuo labiau atitiktų neįgalaus asmens poreikius ir galimybes). [6, 16].
Ergoterapijos procedūros schema:
1. Praktikinio ergoterapinio modelio pa(si)rinkimas. 2. Duomenų rinkimas:
Anamnezė. Stebėjimas. Testavimas. 3. Duomenų analizė.
4. Stipriųjų ir silpnųjų paciento pusių nustatymas:
Paciento funkcionalumo, gebėjimų ir apribojimų (galimų trikdţių) aprašymas kasdienės, darbinės ir laisvalaikio veiklos srityse.
Biologinių, psichologinių bei socialinių veiksnių, kurie riboja ar įgalina (skatina) minėtų sričių veiklos atlikimą, apibūdinimas.
Aplinkos veiksnių, kurie sudaro palankias sąlygas ar riboja paciento funkcionalumą, savarankiškumą minėtose veiklos srityse, apibūdinimas.
Šiame etape nusprendţiama ar pacientui reikalinga ergoterapija. 5. Ergoterapinio poveikio (terapijos) plano sudarymas:
Paciento problemų nustatymas (kasdienės veiklos problemos dėl sutrikimų). Terapinių tikslų iškėlimas (tikslai: trumpalaikiai ir ilgalaikiai).
Poveikio plano sudarymas:
- poveikio programos aprašymas;
- ergoterapinių, techninių priemonių parinkimas bei aprašymas. Pakartotinio ištyrimo planavimas.
6. Ergoterapinio poveikio vykdymas.
7. Programos efektyvumo įvertinimas. [7, 17, 18].
1.5. Apsitarnavimo įgūdţių lavinimas
Įvertinęs paciento kasdienę veiklą, ergoterapeutas nustato pagrindines savarankiškoje veikloje iškylančias paciento problemas ir, toliau su juo bendradarbiaudamas, sudaro atitinkamą tolimesnių veiksmų (terapijos) planą. Sudarant ergoterapijos planą, reikėtų atsiţvelgti ne tik į paciento funkcines galimybes ar poreikius, bet ir į jo nuomonę. Ypač svarbu išsiaiškinti, kurios problemos jam atrodo svarbiausios, ką savo veikloje bei aplinkoje jis norėtų keisti pirmiausia. Nes ergoterapijos efektyvumas iš esmės priklauso nuo sąmoningo, aktyvaus paciento įsitraukimo į kasdienes treniruotes, plano vykdymą. Taigi, kaip pagrindinį ergoterapeuto uţdavinį, šiuo atţvilgiu, galime įvardyti siekimą padėti pacientui suprasti, išsiaiškinti savo problemas ir paskatinti jas spręsti.
Savarankiškumo kasdienėje veikloje (apsitarnavimo įgūdžių) lavinimas: 1. Mobilumo gerinimas:
mobilumo lovoje didinimas (specialūs pratimai); pusiausvyros sėdint, vėliau stovint, lavinimas;
saugaus persėdimo, persikėlimo technikos apmokymas; veţimėlio valdymo, judėjimo veţimėliu apmokymas;
vaikščiojimo lygiu paviršiumi bei lipimo laiptais įgūdţių lavinimas. Mobilumo gerinimas yra bendras darbas su kineziterapeutu.
2. Valgymo ir gėrimo apmokymas, įgūdţių lavinimas.
3. Apsirengimo bei nusirengimo apmokymas, įgūdţių lavinimas. 4. Asmens higienos apmokymas, įgūdţių lavinimas.
5. Pasinaudojimo tualetu apmokymas, įgūdţių lavinimas. 6. Maudymosi apmokymas, įgūdţių lavinimas.
7. Techninių priemonių, didinančių paciento funkcionalumą bei palengvinančių kasdienės veiklos atlikimą, parinkimas, pritaikymas ir apmokymas jomis naudotis.
8. Namų aplinkos pritaikymas, atitinkami jos pakeitimai.
2. SUVOKIMO, PAŢINTINIŲ (KOGNITYVINIŲ) FUNKCIJŲ
SUTRIKIMAI. JŲ ĮVERTINIMAS BEI LAVINIMAS
ERGOTERAPIJOJE
2.1. Paţinimo procesas. Paţintinių (kognityvinių) funkcijų klasifikacija
Pažinimas – tai procesas, o tiksliau procesų, vykstančių galvos smegenyse, visuma, lemianti normalų mąstymą bei gebėjimą atlikti tikslingą – motyvuotą veiklą.
Paţinimo proceso seką sudaro:
Jutimas → Suvokimas → Pažinimas
Jutimas – būtina prielaida suvokimui bei paţinimui atsirasti – tai pirmasis paţinimo lygmuo, kuomet ţmogaus smegenys perdirba pirminę informaciją.
Kiekvienas ţmogus turi šiuos pojūčius: 1) klausą; 2) regą; 3) uoslę; 4) skonį; 5) lytėjimą; 6) koordinacija.
Pirminis (grynas) jutimas – tai pirmapradė informacija, kurios su niekuo negalima palyginti. Suvokimas – tai pirminės jutiminės informacijos asocijavimas (pojūtis + asociacija). Gebėjimas sujungti įvairius pojūčius į psichologiškai prasmingą informaciją, bei naujai įgytą informaciją palyginti, susieti su jau turima (įgyta anksčiau).
Pažinimas yra platesnė sąvoka nei suvokimas. Paţinimą galima apibūdinti kaip gebėjimą priimti, perdirbti, integruoti (kaupti), rūšiuoti, išlaikyti ir atgaminti įvairią informaciją bei ja manipuliuoti. Kitaip tariant, tai abstraktus informacijos tvarkymas ir atsako į aplinką formavimas, lemiantis tikslingos motyvuotos veiklos inicijavimą bei atlikimą. [7, 9, 20].
Paţintinės (kognityvinės) funkcijos (pagal hierarchiją) skirstomos į 7 grupes:
1. Dėmesingumas ir budrumas
Dėmesingumas – tai sugebėjimas susikoncentruoti į kokį nors vieną dirgiklį.
Budrumas – gebėjimas tam tikrą laiką išlaikyti vienodą (pastovų) sąmonės lygį – dėmesį.
2. Psichomotorika (somatosensorika bei motorika)
Psichomotorika apima jutiminius (percepcinius)-motorinius procesus, pvz., tokius kaip reakcijos laikas ir sensomotorinis tikslumas. Bendrai ši funkcija apibūdinama kaip gebėjimų jausti ir valdyti savo kūną, refleksų bei tikslingų judesių pagalba, visuma. Ji uţtikrina tiesioginį veiklos atlikimą.
3. Vykdomoji funkcija (praksis)
Graikiškas ţodis „praksis“ reiškia veiklą, funkciją. Tai veiksmų, reikalingų konkrečiai veiklai, nuoseklų atlikimą koordinuojanti funkcija. Ji apima veiklos planavimą, inicijavimą – pradėjimą, atlikimą ir uţbaigimą. Ši funkcija ypač reikšminga mokantis naujos veiklos įgūdţių, ar atliekant įprastą veiklą nestandartinėmis sąlygomis, neįprastoje aplinkoje. Neesant šios funkcijos sutrikimų, palaipsniui
mokantis bei kartojant, nauja veikla ilgainiui tampa įgūdţiu, rutina. O esant net neţymiems šios funkcijos sutrikimams, gali smarkiai sutrikti kasdienė ţmogaus veikla.
4. Kalbos funkcija
Ši funkcija leidţia priimti, suvokti ir perduoti kitiems informaciją, ja keistis. Kalba yra pagrindinė bendravimo, komunikacijos priemonė. Kalbos suvokimo funkcija apima: ţodinę kalbą (artikuliavimą); skaitymą; rašymą.
5. Regos – erdvės suvokimo funkcija
Ši funkcija įgalina atpaţinti ţmones, daiktus, orientavimąsi aplinkoje, erdvėje, savyje.
6. Samprotavimas – problemų sprendimas
Tai gebėjimas manipuliuoti turimomis ţiniomis ir pritaikyti jas naujose, neįprastose situacijose. Šių funkcijų sutrikimai gali apsunkinti paciento dalyvumą savo paties gydymo bei reabilitacijos (savireabilitacijos) procese. Toks pacientas net po ilgų aiškinimų gali nesuprasti terapinių priemonių taikymo tikslingumo bei gydymo prasmės.
7. Mokymasis ir atmintis
Šios funkcijos, kaip ir intelektas, socialinė elgsena bei kai kurie kiti paţintiniai asmenybės ypatumai, priskiriamos aukštosioms kognityvinėms funkcijoms. Jos nepaprastai svarbios įgyjant bei lavinant naujos veiklos įgūdţius. Kadangi šios funkcijos esti paţintinių funkcijų hierarchijos viršūnėje, jų pilnaverčiam funkcionavimui reikalingos visos ţemesnės, prieš tai išvardytos, funkcijos. [7, 8].
Neurofiziologiniu ir klinikiniu poţiūriu kognityvinės funkcijos skirstomos į: 1) distribucines – anatomiškai pasiskirsčiusias daugelyje smegenų struktūrų ir neturinčias vieno pagrindinio anatominio centro; 2) lokalizuotas – turinčias vieną, daugiau ar maţiau centrinę anatominę struktūrą.
Distribucinėms paţintinėms funkcijoms priskiriamos: dėmesys ir budrumas; atmintis; aukštosios kognityvinės (frontalinės) funkcijos.
Vyraujančio (dominantinio) smegenų pusrutulio lokalizuotos kognityvinės funkcijos yra: kalba (skaitymas, rašymas), skaičiavimas, aukštoji motorinė kontrolė (praksis).
Nevyraujančio (nedominantinio) smegenų pusrutulio lokalizuotos kognityvinės funkcijos yra: erdvinė orientacija; konstrukciniai gebėjimai; vizualiniai-percepciniai gebėjimai (gnozis). (Dešiniarankių vyraujantis smegenų pusrutulis – kairysis; kairiarankių, daţniausiai, dešinysis.).
Daţniausiai paţintinės funkcijos sutrikdomos patyrus galvos smegenų traumą, hemoraginį ar išeminį insultą, t.y., paţeidus galvos smegenis, tam tikrus didţiųjų pusrutulių ţievės ar poţievio centrus (sensorinius, motorinius arba sensomotorinius) bei asociacinius laidus tarp jų. Esant difuziniams (išplitusiems) patologiniams galvos smegenų procesams, sutrikdomos distribucinės paţintinės funkcijos. Lokalūs paţeidimai, daţniausiai, sukelia atitinkamų lokalizuotų paţintinių funkcijų sutrikimus. [20].
Pažintinė negalia suprantama kaip asmens nesugebėjimas perdirbti jutiminės informacijos taip, kad galėtų uţtikrinti savo saugumą, atlikti įprastą kasdienę veiklą bei mokytis. Ji gali būti įgimta arba įgyta. [7].
2.2. Pagrindiniai suvokimo, paţintinių funkcijų sutrikimai. Kai kurie jų
įvertinimo bei terapijos aspektai
2.2.1. Jutimų bei raumenų tonuso sutrikimai
Jutimai yra pirmoji suvokimo-paţinimo proceso grandis. Jiems sutrikus ar išnykus gali būti smarkiai sutrikdyta ţmogaus veikla. [7]. Skonio ar uoslės jutimų sutrikimai ypatingų nepatogumų nesukelia. Regos bei klausos sutrikimai koreguojami specialiomis techninėmis priemonėmis, kurių skyrimas bei parinkimas nėra ergoterapeuto kompetencijoje. Pagrindines problemas, kurias spręsti padeda ergoterapeutas, šioje srityje sukelia taktilinių bei propriorecepcinių jutimų sutrikimai.
Taktiliniai jutimai skirstomi į: paviršinius ir giliuosius. Uţ paviršinius jutimus atsakingi lytėjimo bei termoreceptoriai. Uţ giliuosius – skausmo, spaudimo receptoriai.
Propriorecepciniai pojūčiai teikia informaciją apie kūno padėtį bei jos keitimą erdvėje. Šių jutimų receptoriai randasi raumenyse bei sausgyslėse. Jie įgalina kūno schemos suvokimą-paţinimą, koordinuotų judesių atlikimą bei pusiausvyros išlaikymą.
Jutimai gali būti tiek sumaţėję (hipojautrumas) ar visiškai išnykę, tiek padidėję (hiperjautrumas).
Kartu su jutimų sutrikimais neretai pasitaiko ir raumenų tonuso pakitimai: padidėjimas (hipertonusas); sumaţėjimas (hipotonusas), jo nebuvimas (atonija). [20].
Terapija
Taktilinių jutimų suvokimo ir diskriminavimo lavinimui parenkamos uţduotys, kurių metu naudojami kuo įvairiausių dydţių, konsistencijos, formų bei medţiagų daiktai. Jie grupuojami nuo didelių, aiškiai besiskiriančių savo forma ir kitomis savybėmis, iki maţiausių, beveik vienodų formų ir su sunkiau pastebimais kitais skirtumais tarp jų. Daiktų paviršiai taip pat turėtų būti kuo įvairiausi, suskirstyti nuo aiškiai besiskiriančių, grubių, šiurkščių, iki beveik vienodų, lygių, švelnių. Kontaktas su jais turėtų būti skirstomas nuo švelnaus lietimo, glostymo iki čiupinėjimo, spaudimo, tapšnojimo. Parinkta veikla turėtų skatinti pacientą liesti, atpaţinti bei aptarti įvairių daiktų savybes.
Esant tam tikro jutimo sutrikimams, uţsiėmimų metu stengiamasi suţadinti kuo daugiau kitų jutimų, sukelti kuo daugiau asociacijų.
Kūno schemos sutrikimų koregavimui naudojamos įvairios propriorecepciją skatinančios (lavinančios) padėtys, pasyvūs bei aktyvūs judesiai, specialūs fiziniai pratimai.
Siekiant padidinti raumenų tonusą, naudojama veikla, stimuliuojanti atitinkamų raumenų ar jų grupių taktilinius, bei propriorecepcinius jutimus. Esant padidėjusiam tam tikros raumenų grupės tonusui, reikia stimuliuoti priešingą judesį atliekančių raumenų jutimus (receptorius). Pvz., esant padidėjusiam tam tikros grupės lenkiamųjų raumenų tonusui, stimuliuojami atitinkamos raumenų grupės tiesėjai. Ir atvirkščiai. [8, 11].
2.2.2. Apraksija
Apraksija – tai nesugebėjimas atlikti valingų, tikslingų, išmoktų judesių (veiksmų), kai nėra pirminio motorinio ar sensorinio galūnių ar atskirų raumenų paţeidimo, t.y. esant normaliems jutimams bei raumenų tonusui. Apraksijos negalima tapatinti su judesių sutrikimais, kuriuos sukelia tremoras, traukuliai, diskinezijos, ataksijos, galūnių silpnumas ar motyvacijos sutrikimai. Tai integracijos tarp motorinės funkcijos ir regos suvokimo, somatinių jutimų, judesių planavimo sutrikimas. Ši funkcija daţniausiai sutrinka paţeidus kairįjį smegenų pusrutulį, ekstrapiramidinę sistemą.
Skiriamos šios pagrindinės apraksijų rūšys:
Ideomotorinė – sutrikęs judesių pasirinkimas, eiliškumas ir erdvinė orientacija atliekant įvairius gestus.
Kondukcinė – labiausiai sutrikusi judesių imitacija. Ligonis supranta rodomus judesius ir gestus, bet negali jų savarankiškai pakartoti.
Disociacinė – Ligonis gali imituoti rodomus veiksmus, bet negali jų atlikti pagal komandą.
Ideacinė – sutrikęs veiksmų nuoseklumas (pvz., ligonis gali uţklijuoti voką dar neįdėjęs į jį laiško).
Koncepcinė – kai pagal veiksmą nesugebama atrinkti jo atlikimui reikiamų priemonių (pvz., atsuktuvą ligonis gali naudoti kaip plaktuką).
Echopraksija – tiriančiojo judesių mėgdţiojimas, kartojimas. [20]. Diagnozavimas
Apraksijas galima nustatyti paprašius ligonį atlikti ar pamėgdţioti tam tikrus judesius, uţduotis, ar tiesiog stebint jo veiksmus atliekant kasdienę veiklą.
Vykdomajai funkcijai įvertinti naudojamas specialus kortelių atrankos testas – Wisconsin Card Sorting Test. Pirmiausia pacientas iš kortelių krūvos prašomas atrinkti vienodas korteles su tam tikru paveikslėliu (pvz., su raudonu kryţium). Po šešių sėkmingai atrinktų kortelių uţduotis keičiama, toliau paprašoma rinkti korteles su kitu paveikslėliu (pvz., su ţalia ţvaigţdute). Pacientas, turintis vykdomosios funkcijos sutikimų, toliau tęsia pirmosios uţduoties vykdymą. [21].
Terapija
Terapija apraksijos atveju yra itin sudėtinga ir individuali. Kiekvienai veiklai reikia daug laiko bei kantrybės. Sudėtingesnės uţduotys, veiksmai turėtų būti suskirstomi į smulkius ţingsnelius, kurių pradţioje mokomasi atskirai. Ergoterapeutas turi ligoniui pademonstruoti kaip taisyklingai atlikti konkrečius judesius, pakoreguoti paciento judesius savo rankomis. Ilgainiui mokantis, kartojant vis tas pačias uţduotis, parama bei pagalba palaipsniui maţinama, ligonis vis daugiau veiksmų atlieka savarankiškai. [22].
2.2.3. Afazija
Afazija - tai sutrikusi ar prarasta kalba, kaip kognityvinė funkcija, paţeidus galvos smegenų kalbos zonas. Afaziją reikia skirti nuo kalbos kaip kalbėjimo funkcijos sutrikimų: dizartrijos, disfonijos, sutrikusios artikuliacijos, t.y., nuo kalbos sutrikimų, susijusių su kalbėjimo padargų lokaliais ar jų inervacijos paţeidimais. Dešiniarankių ţmonių kalbos zona yra kairiajame (dominantiniame) smegenų pusrutulyje. O kairiarankių ir ambidekstrų kalbos (bei erdvinio suvokimo) zonų gali būti abiejuose pusrutuliuose, todėl kairiarankius afazija ištinka daţniau. Dešinysis (nevyraujantis) pusrutulis atsakingas uţ emocinę kalbos išraišką (intonacija, veido išraiška, gestikuliacija).
Skiriamos kelios afazijų rūšys:
Motorinė (Broka) afazija. Pagrindinis šios afazijos bruoţas – nesugebėjimas sąvokų paversti ţodţiais. Taip pat gali būti sutrikęs rašymas, daiktų įvardijimas, ţodţių kartojimas, tačiau išlieka gebėjimas suvokti kalbą ir skaityti.
Sensorinė (Wernicke) afazija. Pagrindinis bruoţas – nesugebėjimas suprasti girdimos kalbos. Taip pat būna sutrikęs rašymas, skaitymas, daiktų įvardijimas, ţodţių kartojimas, bet gebėjimas kalbėti išlieka.
Konstrukcinė afazija. Pagrindinis bruoţas – nesugebėjimas pakartoti ţodţių. Ţmogus gali kalbėti, skaityti, suprasti, sutrinka rašymas.
Globalinė afazija ištinka kai paţeidţiamos visos kalbos funkcijos, paprastai po plataus kairiojo pusrutulio (vidurinės smegenų arterijos baseino) paţeidimo.
Anominė (amnestinė) afazija pasireiškia nesugebėjimu įvardyti daiktų. Anomija daţnai yra liekamasis kitų afazijų reiškinys.
Afemija. Dar vadinama grynąja motorine afazija ir apibūdinama sunkumu kalbėti, lėta kalba, sutrikusia artikuliacija.
Echolalija – ką tik išgirstų ţodţių kartojimas.
Diagnozavimas
Siekiant išsiaiškinti kalbos sutrikimus, ligonis paprašomas įvardinti rodomus objektus, pakartoti ištartus ţodţius. Kalbos sklandumas įvertinamas paprašius ką nors papasakoti. Jei pacientas nekalba, ar kalba neaiškiai, kalbos supratimą galima išsiaiškinti uţduodant uţdarus klausimus (su taip/ne atsakymais) arba pateikiant ţodines komandas.
Terapija
Kalbos sutrikimus atstatyti padeda tiek logopedas, tiek ergoterapeutas. Tam naudojamos įvairios rašymo, skaitymo, skaičiavimo, gramatikos, piešimo uţduotys, dėlionės kryţiaţodţiai, mįslės, rebusai, šarados, įvairūs paveikslėliai. Ligonis skatinamas pasakoti, įvardyti matomus objektus, juos apibūdinti, nusakyti jų funkcijas. [9, 22].
2.2.4. Agnozija
Agnozija - tai nesugebėjimas atpaţinti anksčiau atpaţįstamų regos, klausos, taktilinių ar kitų jutiminių stimulų, kai tų jutimų receptoriai ar ţmogaus intelektas nėra paţeisti. Šiuo terminu apibūdinami įvairūs suvokimo sutrikimai. Agnozija gali būti regos, klausos, skonio, uoslės bei taktilinė.
Daţniausiai pasitaiko regos suvokimo sutrikimai: daiktų formos, spalvos, erdviškumo, judesio lygiagretaus apdorojimo. Dėl kurių ligonis neatpaţįsta jį supančių daiktų ar/ir ţmonių. Pagrindinės regos agnozijos rūšys: daiktinė (objektų) ir erdvinė. Rečiau pasitaiko uoslės, skonio, klausos agnozijos.
Kitos daţniau pasitaikančios agnozijų rūšys:
Prozopagnozija – sutrikimas kai ligonis nesugeba atpaţinti paţįstamų veidų, taip pat ir savojo, negali įsiminti naujų veidų. Veidas suvokiamas kaip akių, nosies, lūpų derinys, tačiau nesugebama išskirti ypatingų veido bruoţų ir priskirti jų konkrečiam asmeniui. Taip pat ligonis nesuvokia veido judesių, mimikos.
Astereognozija – tai taktilinė agnozija, nesugebėjimas atpaţinti ţinomų daiktų juos liečiant. Ligonis negali nusakyti daikto formos, tekstūros bei kitų jo savybių vien jį čiupinėdamas, jei jo nemato.
Asomatognozija – nesugebėjimas atpaţinti kūno dalių. Tai atskirų kūno dalių išsidėstymo erdvėje bei jų tarpusavio ryšių suvokimo defektas. Dar kitaip šie sutrikimai vadinami kūno schemos sutrikimais. Jų turinčiam ligoniui sunku įsivaizduoti savo kūną, atskirų jo dalių padėtį judant, taip pat – atskirti dešinę pusę nuo kairės.
Anozognozija – tai asomatognozijos rūšis, kai ligonis nesuvokia savo defekto, liguistos būklės. Jis gali neigti, kad viena jo kūno pusė paralyţiuota, tvirtinti galįs pakelti paralyţiuotą ranką ar koją.
Semantinė objektų agnozija – sutrikimas pasireiškiantis tuo, kad ligonis negali nusakyti daikto funkcijos (-jų), tačiau gali jį nukopijuoti ir įvardinti, remdamasis pasakojimu apie jį.
Aperceptinė objektų agnozija – nesugebėjimas nukopijuoti daiktų bei suderinti jų poromis. Erdvinė agnozija - tai orientacijos erdvėje sutrikimai. Jie gali pasireikšti nesugebėjimu
nustatyti ryšių tarp vienodų ar šiek tiek besiskiriančių formų, taip pat, atskirti figūrą nuo fono. Ligonis gali turėti sunkumų ieškodamas kelio iš vienos vietos į kitą. Nesuvokia arba sunkiai suvokia tokias sąvokas kaip: viršus, apačia; priekis, galas; toliau, arčiau ir pan. Be to, orientacijos erdvėje bei erdvinių ryšių suvokimo sutrikimai gali būti susiję ir su kūno schemos sutrikimais. Tada ligoniui sunku suvokti save kitų objektų atţvilgiu. [20].
Diagnozavimas
Siekiant išsiaiškinti ar ligonis turi suvokimo sutrikimų, jis paprašomas įvardinti nurodytus objektus, savo ar tyrėjo kūno dalis. Jei jis to nesugeba padaryti, to prieţastis gali būti ne tik agnozija, bet ir kalbos sutrikimai, pavyzdţiui, motorinė afazija. Todėl vien objektų įvardijimo testo agnozijai diagnozuoti neuţtenka. Ligonį reikėtų aprašyti apibūdinti paveikslėlį, nupiešti ar nukopijuoti tam tikrą daiktą, figūrą (-as), nusakyti ar pademonstruoti konkretaus daikto funkciją. Kūno schemos sutrikimams nustatyti ligonis paprašomas paliesti tam tikras savo ar tyrėjo kūno dalis, atlikti ar pamėgdţioti (nukopijuoti) tam tikrus judesius. Taktilinei agnozijai įvertinti, ligoniui liepiama atpaţinti ţinomus daiktus (raktą, šukas, pieštuką) jų nematant, vien čiupinėjant. Taip pat galima paprašyti įvardinti kokius skaičius ar raides rašome jam ant delno, ar kurį pirštą liečiame.
Terapija
Neatpaţįstamų objektų paţinimas gali būti pagerintas kiekvieną dieną tuos objektus išsamiai nagrinėjant, apibūdinant, nusakant jų funkcijas; lyginant panašius objektus, ieškant panašumų bei skirtumų tarp jų. Pavyzdţiui, šeimos narių nuotraukų ţiūrėjimas, detalus nagrinėjimas padeda prisiminti artimųjų veidus bei vardus ir pan.
Kūno schemos sutrikimų koregavimui naudojamos įvairios propriorecepciją skatinančios (lavinančios) padėtys, pasyvūs bei aktyvūs judesiai, specialūs fiziniai pratimai. Taip pat kūno schemos suvokimą gerina įvairios dėlionės bei paveikslėliai su ţmogaus figūrom.
Erdvinio suvokimo sutrikimų koregavimui naudojamos įvairios geometrinės figūros bei formos. Sugalvojamos įvairios uţduotys, pavyzdţiui prieš ligonį skirtingose padėtyse (aukščiau, ţemiau; arčiau, toliau) išdėstomi įvairių dydţių tos pačios rūšies (ar kelių rūšių) daiktai, ir ligonis paprašomas juos sugrupuoti (atrinkti) pagal dydį, rūšį ir pan. Taip pat tinkamos priemonės: labirintai, konstruktoriai, dėlionės. Apskritai visiems suvokimo sutrikimams koreguoti, jei tik yra galimybė, taikomos specialios kompiuterinės programos. [9, 11].
2.2.5. Paţeistos kūno pusės ignoravimo sindromas (vienpusis neglektas)
Vienpusis neglektas išskiriamas kaip atskiras suvokimo sutrikimas. Tai, paprastai po insulto ar galvos smegenų traumos atsirandantis, paţeistos kūno pusės ignoravimo sindromas. Jis siejamas su kūno schemos suvokimo sutrikimais. Šis sindromas pasireiškia tuo, kad ligonis nesugeba suvokti ir tikslingai panaudoti hemiparezinės (nors nebūtinai) kūno pusės įprastinėje veikloje. Jį dar galima įvardinti kaip vienos savo kūno pusės bei tos pačios aplinkinės erdvės pusės agnoziją. Ligonis nesąmoningai ignoruoja vieną tiek savo kūno, tiek jį supančio pasaulio pusę. Ignoruojamos kūno pusės neaprengia, nenuprausia, laiko ją tarsi nesava.
Daţniausiai pasitaiko kairiosios kūno pusės neglektas, paţeidus dešinįjį smegenų pusrutulį (nedominuojantį dešiniarankiams). Dešiniosios kūno pusės ignoravimo sindromas pasitaiko tik kairiarankiams.
Diagnozavimas
Įvertinant ligonį, siekiant išsiaiškinti ar jam nėra vienpusio neglekto, taip pat kaip ir kūno schemos sutrikimus, jis paprašomas parodyti savo ar tyrėjo dešinę ar kairę ranką, paliesti nurodytos pusės tam tikras kūno dalis, ar atlikti tam tikrus judesius. Taip pat pacientą stebime atliekant įprastinę veiklą.
Vienpusio neglekto diagnozavimui naudojamos įvairios dėlionės, piešimo uţduotys. Pavyzdţiui, paprašius nupiešti ramunę, ligonis turintis šį sindromą ţiedlapius nupiešia tik vienoje (neignoruojamoje) pusėje. Taip pat surašo skaičius piešdamas laikrodį. Specialiai šiam sutrikimui nustatyti naudojami vienodų figūrų atrinkimo ir sujungimo testas arba vidurio linijos (Schenkenbergo) testas.
Terapija
Ligonio būklė gali būti pagerinta visose situacijose skatinant paţeistosios pusės stimuliavimą. Ją rekomenduojama įtraukti į visus fizinius pratimus bei kitus uţsiėmimus. Tiek prieiti prie paciento, tiek bendrauti su juo patartina iš ignoruojamosios pusės. Tam parenkama tinkama lovos ar veţimėlio padėtis. Dirbant ergoterapijos kabinete skatinamas galvos bei kaklo pasukimas į ignoruojamą pusę, visos stalo uţduotys pateikiamos šiek tiek jas paslenkant į atitinkamą pusę. [23].
2.3. Bendrieji ergoterapijos principai bei galimybės dirbant su pacientais,
turinčiais paţintinų funkcijų sutrikimų
Suvokimo, paţintinių funkcijų sutrikimų atstatymas yra bendras neuropsichologų, logopedų ir ergoterapeutų darbas. Suvokimo problemos turėtų būti sprendţiamos bendradarbiaujant su visa reabilitacijos specialistų komanda bei ligonio artimaisiais (šeimos nariais). Pastarieji padeda pastebėti, geriau suprasti ir išnagrinėti dėl šių sutrikimų pacientui iškilusius sunkumus.
Terapijai, priklausomai nuo sutrikimų pobūdţio, naudojamos įvairios gramatinės, ţodinės, matematinės, loginės ar darbinės, praktinės uţduotys, kurių pagalba ligonis palaipsniui mokomas bei pratinamas savarankiškai galvoti, priimti sprendimus, atlikti tam tikrus veiksmus. Atstatyti ar naujai įsisavinti įgūdţiai panaudojami atliekant vis kitas uţduotis, kurios palaipsniui sunkinamos.
Svarbu paminėti ir tai, jog ergoterapeutas negali vienas prisiimti atsakomybės uţ ligonio paţintinių funkcijų kaitą. Ją iš esmės apsprendţia natūrali ligos eiga, ligonio vartojami medikamentai (kurių skyrimas yra gydytojo kompetencijoje) bei visos reabilitacijos specialistų komandos darbas.
Pagrindinis ergoterapeuto uţdavinys yra ištirti paciento paţintines funkcijas, nustatyti esamus sutrikimus, bendrą kognityvinio paţeidimo lygį, ir taikant atitinkamas poveikio priemones tą lygį palaikyti, t.y., uţkirsti kelią tolimesniam šių funkcijų blogėjimui.
Be to, paţintinių funkcijų paţeidimai neretai nulemia mokymosi bei naujų įgūdţių įgijimo sunkumus, todėl mokomoji ergoterapinė veikla esant labai ţymiam šių funkcijų pakenkimui gali būti netaikoma. [7, 9].
3. TYRIME NAUDOTI PAŢINTINIŲ FUNKCIJŲ
ĮVERTINIMO TESTAI
Atskiro kognityvinio sutrikimo nustatymas bei klinikinis įvertinimas yra sudėtingas. Paţeidimo, tuo pačiu ir sutrikimo sritis retai yra izoliuota (atskira), todėl nėra lengva suprasti ir įvertinti paciento protinę būklę bei elgseną. Tačiau, tiek ergoterapeutas, tiek kiti sveikatos prieţiūros srities specialistai turi ţinoti bei mokėti diagnozuoti pagrindinius kognityvinius sutrikimus. Kompleksiniam (bendram) ţmogaus paţintinės būklės įvertinimui skirti keletas testų.
3.1. Laikrodţio piešimo testas - LPT
Pirmiausia LPT (Clock Drawing Test – CDT) buvo taikomas diferencijuojant sergančiuosius demencija. Pradedant 1986 metais, daugelis autorių aprašė skirtingus LPT variantus (Shulman et al., 1986; Sunderland et al., 1989; Wolf-Klein et al., 1989; Mendez and Underwood, 1992; Tuokko et al., 1993; Watson et al., 1993; Freedman et al., 1994; Trezepacz and Wise, 1997). [24].
Tai nesudėtingas testas naudojamas kaip sudėtinė neurologinio įvertinimo dalis bei kaip Alsheimerio ligos ar kitų demencijos rūšių atrankos priemonė (demencijos sunkumo laipsnio įvertinimui). Taip pat šis testas įvardijamas kaip orientacinė atrankos priemonė diferencijuojant (sąlygiškai) sveikus ţmones nuo turinčių ţymesnių paţintinių funkcijų sutrikimų.
Laikrodţio piešimo uţduotis nėra paţintinės negalios diagnozavimo priemonė, tačiau, ji gali būti naudinga įvertinant ar pacientui reikalingas tolimesnis, išsamesnis paţintinių funkcijų tyrimas.
Testo atlikimas trunka tik apie vieną ar dvi minutes. Jo vykdymo metu tiriamasis paprašomas nupiešti laikrodį, t.y. uţdarą ratą, jame atitinkamose vietose išdėstant valandas ţyminčius skaičius. Tiriamajam surašius skaičius, paprašoma nupiešti rodykles taip, kad jos rodytų konkretų laiką, pvz., 10 minučių po 11-tos valandos. [9, 25].
Rezultatų įvertinimas:
Esama keleto skirtingų LPT vertinimo sistemų priklausomai nuo įtariamos ar esamos diagnozės. Tačiau, diferencijuojant (sąlygiškai) sveikus ţmones nuo turinčių ţymesnių paţintinių funkcijų sutrikimų, daţniausiai naudojamasi penkiabale vertinimo sistema:
1 balas - nupieštas uţdaras ratas.
1 balas – skaičiai išdėstyti tinkamose vietose.
1 balas – atitinkama seka surašyti visi 12 teisingų skaičių. 1 balas - nupieštos abi rodyklės.
1 balas - rodyklės rodo nurodytą laiką. Viso: 5 balai.
