GYDYTOJŲ ODONTOLOGŲ IR GYDYTOJŲ ODONTOLOGŲ ORTOPEDŲ ŽINIOS APIE ORO ABRAZYVŲ NAUDOJIMĄ ADHEZINIŲ PROCEDŪRŲ METU

Gabija Stasiūnaitė

5 kursas, 3 grupė

GYDYTOJŲ ODONTOLOGŲ IR GYDYTOJŲ

ODONTOLOGŲ ORTOPEDŲ ŽINIOS APIE ORO

ABRAZYVŲ NAUDOJIMĄ ADHEZINIŲ PROCEDŪRŲ

METU

Baigiamasis magistrinis darbas

Darbo vadovas

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS MEDICINOS AKADEMIJA

ODONTOLOGIJOS FAKULTETAS

DANTŲ IR ŽANDIKAULIŲ ORTOPEDIJOS KLINIKA

GYDYTOJŲ ODONTOLOGŲ IR GYDYTOJŲ ODONTOLOGŲ ORTOPEDŲ ŽINIOS APIE ORO ABRAZYVŲ NAUDOJIMĄ ADHEZINIŲ PROCEDŪRŲ METU

Baigiamasis magistrinis darbas

Darbą atliko

magistrantas... Darbo vadovas...

(parašas) (parašas)

... ... (vardas, pavardė, kursas, grupė) (mokslinis laipsnis, vardas, pavardė)

2021 m. …………... 2021 m. ………

(mėnuo, diena) (mėnuo, diena)

KLINIKINIO – EKSPERIMENTINIO MAGISTRO DARBO VERTINIMO LENTELĖ

Įvertinimas: ... Recenzentas: ...

(moksl. laipsnis, vardas pavardė)

Recenzavimo data: ...

Eil.

Nr. BMD dalys BMD vertinimo aspektai

BMD reikalavimų atitikimas ir įvertinimas Taip Iš dalies Ne 1

Santrauka (0,5 balo)

Ar santrauka informatyvi ir atitinka darbo turinį

bei reikalavimus? 0,2 0,1 0

2 Ar santrauka anglų kalba atitinka darbo turinį

bei reikalavimus? 0,2 0.1 0

3 Ar raktiniai žodžiai atitinka darbo esmę? 0,1 0 0

4 Įvadas, tikslas uždaviniai

(1 balas)

Ar darbo įvade pagrįstas temos naujumas,

aktualumas ir reikšmingumas? 0,4 0,2 0

5 Ar tinkamai ir aiškiai suformuluota problema,

hipotezė, tikslas ir uždaviniai? 0,4 0,2 0

6 Ar tikslas ir uždaviniai tarpusavyje susiję? 0,2 0,1 0 7

Literatūros apžvalga (1,5 balo)

Ar pakankamas autoriaus susipažinimas su kitų

mokslininkų darbais Lietuvoje ir pasaulyje? 0,4 0,2 0

8

Ar tinkamai aptarti aktualiausi kitų

mokslininkų tyrimai, pateikti svarbiausi jų rezultatai ir išvados?

0,6 0,3 0

9

Ar apžvelgiama mokslinė literatūra yra pakankamai susijusi su darbe nagrinėjama problema?

0,2 0,1 0

10 Ar autoriaus sugebėjimas analizuoti ir sisteminti mokslinę literatūrą yra pakankamas? 0,3 0,1 0 11 Medžiaga ir metodai (2 balai)

Ar išsamiai paaiškinta darbo tyrimo metodika,

ar ji tinkama iškeltam tikslui pasiekti? 0,6 0,3 0 12 Ar tinkamai sudarytos ir aprašytos imtys,

tiriamosios grupės; ar tinkami buvo atrankos kriterijai?

0,6 0,3 0

13

Ar tinkamai aprašytos kitos tyrimo medžiagos ir priemonės (anketos, vaistai, reagentai, įranga

ir pan.)? 0,4 0,2 0

14

Ar tinkamai aprašytos statistinės programos naudotos duomenų analizei, formulės, kriterijai, kuriais vadovautasi įvertinant statistinio patikimumo lygmenį?

0,4 0,2 0

15 Ar tyrimų rezultatai išsamiai atsako į iškeltą

16

Rezultatai (2 balai)

Ar lentelių, paveikslų pateikimas atitinka

reikalavimus? 0,4 0,2 0

17 Ar lentelėse, paveiksluose ir tekste kartojasi

informacija? 0 0,2 0,4

18 Ar nurodytas duomenų statistinis

reikšmingumas? 0,4 0,2 0

19 Ar tinkamai atlikta duomenų statistinė analizė? 0,4 0,2 0 20

Rezultatų aptarimas

Ar tinkamai įvertinti gauti rezultatai (jų svarba,

trūkumai) bei gautų duomenų patikimumas? 0,4 0,2 0 21 Ar tinkamai įvertintas gautų rezultatų santykis

su kitų tyrėjų naujausiais duomenimis? 0,4 0,2 0 22 Ar autorius pateikia rezultatų interpretaciją? 0,4 0,2 0

23

(1,5 balo) Ar kartojasi duomenys, kurie buvo pateikti kituose skyriuose (įvade, literatūros apžvalgoje, rezultatuose)? 0 0,2 0,3 24 Išvados (0,5 balo)

Ar išvados atspindi baigiamojo darbo temą,

iškeltus tikslus ir uždavinius? 0,2 0,1 0

25 Ar išvados pagrįstos analizuojama medžiaga; ar

atitinka tyrimų rezultatus ? 0,2 0,1 0

26 Ar išvados yra aiškios ir lakoniškos? 0,1 0,1 0

27

Literatūros sąrašas (1 balas)

Ar bibliografinis literatūros sąrašas sudarytas

pagal reikalavimus? 0,4 0,2 0

28

Ar literatūros sąrašo nuorodos į tekstą yra teisingos; ar teisingai ir tiksliai cituojami literatūros šaltiniai?

0,2 0,1 0

29 Ar literatūros sąrašo mokslinis lygmuo

tinkamas moksliniam darbui? 0,2 0,1 0

30

Ar cituojami šaltiniai, ne senesni nei 10 metų, sudaro ne mažiau nei 70% šaltinių, o ne senesni kaip 5 metų – ne mažiau kaip 40%?

0,2 0,1 0

Papildomi skyriai, kurie gali padidinti surinktą balų skaičių

31 Priedai Ar pateikti priedai padeda suprasti

nagrinėjamą temą? +0,2 +0,1 0

32

Praktinės rekomendaci

jos

Ar yra pasiūlytos praktinės rekomendacijos ir

ar jos susiję su gautais rezultatais? +0,4 +0,2 0

Bendri reikalavimai, kurių nesilaikymas mažina balų skaičių

33 Ar pakankama darbo apimtis (be priedų)

15-20 psl. (-2 balai) <15 psl. (-5 balai) 34 Ar darbo apimtis dirbtinai padidinta? -2 balai -1 balas

35 Ar darbo struktūra atitinka baigiamojo darbo

rengimo reikalavimus? -1 balas -2 balai

36 Ar darbas parašytas taisyklinga kalba,

37

Bendri reikalavimai

Ar yra gramatinių, stiliaus, kompiuterinio

raštingumo klaidų? -2 balai -1 balas

38 Ar tekstui būdingas nuoseklumas, vientisumas,

struktūrinių dalių apimties subalansuotumas? -0,2 balo -0,5 balo

39 Plagiato kiekis darbe _(nevert.) >20%

40

Ar turinys (skyrių, poskyrių pavadinimai ir puslapių numeracija) atitinka darbo struktūrą ir

yra tikslus? -0,2 balo -0,5 balo

42 Ar buvo gautas (jei buvo reikalingas)

Bioetikos komiteto leidimas? -1 balas

43 Ar yra (jei reikalingi) svarbiausių terminų ir

santrumpų paaiškinimai? -0,2 balo -0,5 balo

44

Ar darbas apipavidalintas kokybiškai (spausdinimo, vaizdinės medžiagos, įrišimo

kokybė)? -0,2 balo -0,5 balo

*Viso (maksimumas 10 balų):

*Pastaba: surinktų balų suma gali viršyti 10 balų.

TURINYS

1.1 Oro abrazija ir jos panaudojimo galimybės intraoraliai ...13

1.2 Skirtingi substratai ir jų paruošimas adhezinėms procedūroms ...14

1.2.1 Emalis ir jo adhezinis paruošimas...14

1.2.2 Dentinas ir jo adhezinis paruošimas ...16

1.2.3 Kompozicinė derva ir jos adhezinis paruošimas ...17

1.3 Skirtingos restauracinės adhezinės medžiagos ir jų paruošimas...18

1.3.1 Bemetalė keramika ir jos paruošimas ...19

1.3.2 Netiesioginės kompozicinės restauracijos ir jų adhezinis paruošimas ...23

2. MEDŽIAGA IR METODAI ...26

2.1 Imties dydžio nustatymas ...26

2.2 Tyrimo metodai ...27

2.3 Statistinė duomenų analizė ...27

3. REZULTATAI ...28 4. REZULTATŲ APTARIMAS...38 IŠVADOS ...41 PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ...42 LITERATŪROS SĄRAŠAS ...43 PRIEDAI ...50

SANTRUMPOS

GOO – gydytojai odontologai ortopedai

CAD/CAM – kompiuterizuotas restauracijų projektavimas/kompiuterizuota gamyba (angl. computer-aided design & computer-aided manufacturing)

GYDYTOJŲ ODONTOLOGŲ IR ORTOPEDŲ ŽINIOS APIE ORO

ABRAZYVŲ NAUDOJIMĄ ADHEZINIŲ PROCEDŪRŲ METU

SANTRAUKA

Problemos aktualumas ir darbo tikslas. Restauracinės medžiagos ir danties paviršiaus sąveikos stiprumas – vienas iš pagrindinių sėkmingai dirbančių protezuojančių gydytojų tikslų. Šiuolaikinėje odontologijoje atsiranda vis daugiau įvairių metodų paviršiaus paruošimui. Vienas iš jų, vis labiau populiarėjanti, oro abrazija. Tačiau galima pastebėti, kad dar ne visi gydytojai pakankamai žino apie šią procedūrą ir naudoja ją praktikoje. Todėl šio tyrimo tikslas – išsiaiškinti, kaip dažnai ir kokių adhezinių procedūrų metu gydytojai odontologai (GO) ir gydytojai odontologai ortopedai (GOO) naudoja šį metodą klinikinėje praktikoje.

Medžiaga ir metodai. Internetinėje erdvėje buvo sukurta anoniminė anketa, skirta GO ir GOO. Anketoje buvo pateikti demografiniai klausimai, klausimai apie oro abrazijos taikymą ruošiant substratų ir restauracijų paviršius prieš cementavimą. Iš viso anketą užpildė 389 gydytojai. Atrankos kriterijus atitiko 343 anketos. Statistinė duomenų analizė atlikta naudojant SPSS 25.0 paketą, duomenys grafiškai pavaizduoti naudojant MS Office Excel 2016. Pasirinktas reikšmingumo lygmuo – p<0,05.

Rezultatai. Protezuojantys ir oro abraziją klinikinėje praktikoje naudojantys GO ir GOO kaip pagrindinius smėliavimo tikslus įvardino: paviršiaus ploto padidinimą ir mikroretencijos sukūrimą (92,7%) bei susidariusių užterštų dalelių pašalinimą (82,6%). Rastas statistiškai reikšmingas ryšys tarp gydytojo kvalifikacijos ir naudojamo oro abrazyvo: GOO statistiškai dažniau nei GO restauracijų ir substrato smėliavimui rinkasi CoJet smėlį (p<0,05). Taip pat didžioji dauguma naudojančių oro abraziją gydytojų tai daro emalio ir dentino paviršiuje, tačiau GOO reikšmingai dažniau smėliuoja ličio disilikato ir netiesiogines kompozicines restauracijas, o GO dažniausiai smėliuoja cirkonio oksido restauracijų paviršių.

Išvados. GOO žymiai dažniau naudoja oro abrazijos technologiją savo klinikinėje praktikoje nei GO. Šį metodą GOO statistiškai dažniau naudoja nei GO ruošdami restauracijų vidinį paviršių. Dažniausiai gydytojų naudojama medžiaga smėliavimui yra aliuminio oksido milteliai, kurių dydis yra 27 µm arba 50 µm.

GENERAL PRACTITIONER DENTISTS AND PROSTHODONTISTS

KNOWLEDGE OF AIR ABRASION IN ADHESIVE PROCEDURES

SUMMARY

Relevance of the problem and aim of the work. The strength of the interaction between the restorative material and the tooth surface is one of the main goals of successful prosthetists. In modern dentistry, more and more different methods are emerging for surface preparation. One of them is the air abrasion which becomes more and more popular. Not all doctors know enough about this procedure and use it in practice. Therefore, the aim of this study is to find out how often and during which adhesive procedures Lithuanian general dentists (GD) and prosthodontists use this method in clinical practice.

Material and methods. An anonymous questionnaire for GD and prosthodontists was created online. The questionnaire included demographic questions, questions about the application of air abrasion in the preparation of substrates and restoration surfaces before cementation. A total of 389 respondents completed the questionnaire. 343 questionnaires met the selection criteria. Statistical data analysis was performed using SPSS 25.0 package, data were plotted using MS Office Excel 2016. The chosen significance level was p <0.05.

Results. Prosthetists (GD and prosthodontists) who use air abrasion in clinical practice as the main objectives of sanding named: increasing the surface area and creating microretention (92.7%) and removing the formed contaminated particles (82.6%). A statistically meaningful relationship was found between physician qualification and the air abrasive used: prosthodontists chose CoJet sand statistically more often than GD for restorations and substrate sanding (p <0.05). Also, the vast majority of physicians using air abrasion do so on the surface of enamel and dentin, but prosthodontists are significantly more likely to sand lithium disilicate and indirect composite restorations, and GD are more likely to sand the surface of zirconia restorations.

Conclusions. prosthodontists are meaningfully more likely to use air abrasion technology in their clinical practice than GD. Prosthodontists use this method statistically more often than GD when preparing the inner surface of restorations. The most commonly used material for sanding by doctors is alumina powder with a size of 27 µm or 50 µm.

ĮVADAS

Šiais laikais odontologijoje nuolat susiduriama su naujausiomis technologijomis. Jos leidžia atstatyti danties audinius su vis mažesne invazija ir medžiagomis, savo savybėmis labai panašiomis į danties struktūras.

Anksčiau sukibimas tarp danties ir restauracinės medžiagos daugiausia priklausė nuo mechaninių savybių ir retencijos sukūrimo. Papildoma makroretencija būdavo sukuriama preparuojant griovelius, lygiagrečias ertmės sieneles ir kitokius užsilaikymo elementus. Naudojant šią technologiją ir norint pasiekti pakankamą mechaninį sulaikymą, būtina pašalinti ne tik pažeistus, bet ir nemažai sveikų danties audinių. Toks agresyvus dantų preparavimas dažnai sukeldavo ne tik žalingą poveikį pulpai, bet ir susilpnindavo likusią danties struktūrą [1]. Todėl buvo ieškoma alternatyvių ir mažiau invazivių metodų užtikrinti gerą restauracinės medžiagos ir danties audinių sukibimą. Šiuo metu įprasta praktika yra emalio ir dentino ėsdinimas fosforo rūgštimi. Tokia metodika pirmą kartą pasiūlyta dar 1955 metais, kurią pristatė Buonocore. Ši praktika buvo atliekama siekiant pagerinti akrilo dervos ir emalio retenciją. Taip atsirado adhezija, kurios koncepcijoje teigiama, jog dviejų skirtingų kūnų paviršių sukibimas yra galimas dėl šių kūnų dalelių sąveikos. Adhezija odontologijoje apima du aspektus: sukibimą su danties, ir atstatomąją medžiagą, kur sukibimo kokybė skiriasi priklausomai nuo danties ir medžiagos savybių bei jų paruošimo [2].

Vienas iš substrato ir restauracinės medžiagos paruošimo metodų yra oro abrazija. Ją taikyti odontologijoje pasiūlė daktaras Robertas Blackas 1940-aisiais, o oficialiai ji pristatyta 1951-aisiais [3]. Nors oro abraziją pirmą kartą 1940 m. sukūrė daktaras Robertas Blackas, o ją patobulino daktaras J. Timas Rainey, ji vėl atgimė ir išpopuliarėjo tik apie 1990 m., kartu su minimaliai invazivia ir adhezine odontologija [4]. Oro abrazija – tai sistema, kurios pjovimo principas yra pagrįstas kinetine energija, ją dažniausiai sukuria aliuminio oksido dalelių srautas. Trinant orą, iš purkštuko oro srove išsiskiria abrazyvinės dalelės, nukreiptos į danties paviršių. Šios dalelės dideliu greičiu paveikia kietą danties paviršių, todėl yra perduodama kinetinė energija ir fiziškai pašalinamos prilipusios išorinio paviršiaus dalelės [5]. Šių laikų naujovė – vietoje aliuminio oksido naudojamas bioaktyvus stiklas. Šios medžiagos dažnai naudojamos odontologijoje dėl jų gebėjimo sąveikauti su dantų audiniais bei skatinti remineralizacijos procesą.

Restauracijų laikomumui įtakos turi fiksavimo medžiagos ir danties paviršiaus bei pačios restauracijos paruošimas. Oro abrazijos taikymas ant skirtingų restauracinių medžiagų ir danties audinių (substratų) paviršių gali veikti skirtingai. Danties audinius, kuriems reikalinga adhezija, sudaro dentinas ir emalis. Šie audiniai turi skirtingą struktūrą, todėl restauracijų sukibimas su jais yra nevienodas. Gydytojui parinkti tinkamiausią medžiagą, atitinkančią paciento poreikius, individualią klinikinę situaciją padeda labai didelė restauracijai skirtų medžiagų įvairovė (stiklo

keramika, cirkonis, metalas, kompozicinės medžiagos..). Tačiau, kad ir kokia medžiaga būtų naudojama, labai svarbu laikytis tinkamos kiekvienos medžiagos klijavimo (adhezijos) technikos [6].

Oro abrazija, ko gero, be išimčių naudojama visų dantų technikų laboratorijose frezavimo likučiams išvalyti, restauracijų paviršiaus apdirbimui ir kitoms laboratorinėms procedūroms. Nepaisant to, kad oro abrazija buvo pradėta naudoti jau seniai ir turi privalumų, dauguma odontologų vis dar nepakankamai žino apie šią paruošimo procedūrą ir nedažnai ją naudoja intraoraliai.

Hipotezė

Lietuvos gydytojai odontologai mažiau žino apie oro abrazijos technologiją ir rečiau ją naudoja cementavimo procedūrose nei gydytojai odontologai ortopedai.

Darbo tikslas

Naudojant anketinių apklausų metodą, siekiama išsiaiškinti, ar gydytojai odontologai ir gydytojai odontologai ortopedai naudoja oro abrazyvus adhezinių procedūrų metu, jei taip - kokiose procedūrose.

Uždaviniai:

1. Išsiaiškinti, ar Lietuvos gydytojai odontologai ir gydytojai odontologai ortopedai naudoja oro abrazyvus adhezinių procedūrų metu.

2. Išsiaiškinti, kokių adhezinių procedūrų metu Lietuvos gydytojai naudoja oro abrazyvus.

3. Išsiaiškinti, kokius oro abrazyvus naudoja Lietuvos odontologai.

4. Palyginti Lietuvos gydytojų odontologų ir gydytojų odontologų ortopedų oro abrazyvų naudojimo dažnį.

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1 Oro abrazija ir jos panaudojimo galimybės intraoraliai

Oro abrazija, kaip minimalios invazivios odontologijos forma, yra ultra-konservatyvus metodas įvairiose odontologinėse procedūrose: gydant kariesą, ortodontijoje po breketų nuėmimo likusių klijų pašalinimui, apnašų valymui, ortopedinėje odontologijoje – substratų ir restauracijų paviršių apdirbimui. Intraoraliai oro abrazija buvo pradėta naudoti, kai atsirado prietaisai, kurie purškia abrazyvinesdaleles ir gali išskirti (arba ne) vandenį ir kontroliuoti šių dalelių plitimą [7]. Ši procedūra sumažina ne tik nuskausminimo poreikį procedūrų metu, bet ir neigiamą poveikį burnos audiniams, nes tiesiogiai nesiliečia su dantimis ar dantenomis ir greitai bei efektyviai pašalina infekuotus, pažeistus ar užterštus audinius [3, 4].

Intraoraliniai oro abrazijos aparatai naudojami kaip rankiniai įrenginiai, kuriuose galima reguliuoti oro slėgį, dalelių bei vandens srautą, keisti antgalių dydžius. Nacionalinio biotechnologijų informacijos centro duomenimis, oro slėgis aparate gali svyruoti nuo 2,7 iki 11 barų (40 iki 160 PSI). Pjauti rekomenduojama esant 6,9 barų (100 PSI) slėgiui, o paviršių šiurkštinimui – 5,5 barų (80 PSI). Dalelių dydis, naudojamas oro abrazijos metu, gali svyruoti nuo 25 iki 50 μm skersmens [7]. Didesnės dalelės leidžia greičiau atlikti procedūras, tačiau dėl savo dydžio jos taip pat sukuria didesnes ertmes (pašalina daugiau danties audinių). Purkštukas paprastai laikomas 0,5 – 2 cm atstumu nuo danties paviršiaus.

Keletas prekyboje esančių intraoralinių oro abrazijos įrenginių gali būti naudojami be vandens, pvz.: „MicroEtcher™ IIA“, „EtchMaster®“. Kiti aparatai, naudojantys vandenį, pvz.: „AquaCare“, „RONDOflex ™ plus 360 KaVo Kerr“, skiriasi savo mechanizmais (slėgiu, kaniulės dydžiu), o tai lemia skirtingą paviršiaus apdorojimą. Kai kurie prietaisai sumaišo daleles ir orą, sukurdami sūkurį dalelių kameroje, o kiti naudoja vibracijos mechanizmą. Taip pat šie aparatai gali būti skirstomi ir pagal tai, ar jie naudojami kaip atskiri aparatai, ar prijungiami prie odontologinės kėdės. Atskiro įrenginio pranašumas - daugiau universalių funkcijų. Tai – galimybė reguliuoti slėgį, dalelių srautą, vandens kiekį. Tačiau oro abrazijos prietaisai, prijungti prie odontologinės kėdės, dažnai būna daug patogesni gydytojams odontologams, nes jie yra kompaktiški ir lengvai prijungiami prie odontologinės kėdės. Pavyzdžiui, „RONDOflex plus 360“ oro abrazijos prietaise yra specialios talpos, kurias galima užpildyti pasirinktomis abrazyvinėmis dalelėmis. Prietaisui valdyti naudojamas vanduo ir oras iš odontologinio centro. Prietaisuose yra nuimamų antgalių, kurie gali būti autoklavuojami, arba visas įrenginys gali būti autoklavuojamas [8].

Oro abrazijos įrenginiuose galima naudoti kelių skirtingų tipų abrazyvines daleles, kurios skiriasi savo abrazyvumu. Aliuminio oksidas yra medžiaga, kuri dažniausiai naudojama ir labiausiai paplitusi oro abrazijos įrenginiuose. Šios medžiagos dalelės yra netaisyklingos formos, o tai lemia, kad šiurkštūs dalelių kraštai yra abrazyvūs. Dalelių vidinis skersmuo gali svyruoti nuo 30 µm iki 90 µm. Tačiau 90 µm dalelės yra labai abrazyvios ir naudojamos retai. Aliuminio oksidas naudojamas šiurkštinti ar pašalinti danties audinius bei paruoši restauracijos (metalo, keramikos, kompozicinės dervos) paviršius cementavimo procedūrai [8].

Kita nauja ir alternatyvi medžiaga, kuria galima sukurti pašiurkštintą paviršių ir padidinti adheziją, yra bioaktyvus stiklas. Stiklo dalelės yra sferinės ir turi mažesnį tankį nei aliuminio oksidas. Paprastai stiklo dalelės, kurių dydis svyruoja nuo 50 µm iki 90 µm, yra mažiau abrazyvios nei aliuminio oksidas. Šios stiklo dalelės naudojamos tik emalio ir dentino paviršiaus apdirbimui, nes jos yra minkštesnės nei aliuminio oksidas ir yra neveiksmingos kai norima pagerinti restauracijų mechaninę retenciją [9]. Taip pat bioaktyvaus stiklo milteliai gali būti naudojami kaip abrazyvinės dalelės, kurios gali užkimšti dentino kanalėlius ir sumažinti jautrumą [8].

1.2 Skirtingi substratai ir jų paruošimas adhezinėms procedūroms

1.2.1 Emalis ir jo adhezinis paruošimas

Emalis yra heterogeninis audinys, pasižymintis įvairiomis fizinėmis savybėmis. Tai neląstelinis ir labiausiai mineralizuotas audinys žmogaus kūne [10]. Emalį sudaro 96% neorganiniai hidroksiapatito kristalitai [𝐶𝑎₁₀(𝑃𝑂₄)₆ (𝑂𝐻)₂], likusi matricos dalis yra vanduo (4%) ir baltymai (kolagenai) (1%) [2]. Tai suteikia didesnę tarpmolekulinę jėgą ir didelę paviršiaus energiją. Emalį formuoja prizmės, einančios nuo emalio-dentino jungties iki emalio išorinio paviršiaus [11]. Dėl jo kristalinės struktūros gera adhezija prie emalio paprastai pasiekiama išėsdinus emalį fosforo (𝐻3𝑃𝑂4)

rūgštimi (daugelio emalį ėsdinančių medžiagų koncentracija svyruoja tarp 30–40%). Tai populiariausia technika (metodas), užtikrinanti optimalų emalio ir restauracinės medžiagos ryšį. Ji sukuria mikroretencinį paviršių, kurį lengvai sudrėkina hidrofobiniai derviniai adhezyvai. Esant mikrošiurkščiam emalio paviršiui adhezyvas įsiskverbia į išėsdintą danties paviršių kapiliariniu būdu, o paskesnė dervos polimerizacija padidina mikromechaninį sukibimą [2]. Neseniai sukurti adhezyvai skirtingai veikia emalį. Kai kurių, pavyzdžiui, savaiminio ėsdinimo adhezyvų, sudėtyje yra silpnų rūgščių, kitų adhezyvų – stipresnių rūgščių, skirtų emalio paviršiams kondicionuoti [12]. Atlikti tyrimai rodo, kad dėl savaiminio ėsdinimo rišamosiose sistemose esančios mažesnės rūgščių koncentracijos ir didelio hidrofiliškumo, sumažėja jungties stiprumas prie emalio [13].

būdu intraoraliai prieš jo ėsdinimą. Emalio paviršius, paruoštas oro abrazijos sistema, yra padengtas lipniu sluoksniu (šis sluoksnis gali užkirsti kelią monomerų difuzijai į danties struktūrą). Todėl prieš tepant dervą, reikia naudoti rūgštinį kondicionierių, kad būtų pašalintas šis sluoksnis, susidarantis dėl ore esančių dalelių trinties [14].

Olsenas ir kiti palygino tradicinę rūgštinio ėsdinimo techniką su oro abrazijos paviršiaus paruošimo technika. Jų išvados rodo, kad emalio paviršiaus paruošimas naudojant oro abraziją lemia žymiai mažesnį jungties stiprumą ir neturėtų būti rekomenduojamas įprastam klinikiniam naudojimui kaip emalio kondicionierius [15]. Būtent dėl šios priežasties, panaudojus oro abrazijos sistemą papildomai yra reikalingas paviršiaus apdorojimas fosforo rūgštimi ir adhezyvu.

Pasak E. Salerno ir kitų autorių, emalis gali būti sėkmingai apdirbamas oro abrazijos sistema ją atliekant 5 mm atstumu, 10 s, 45° kampu, 4 g/min dalelių srautu ir naudojant 50 µm dydžio alfa aliuminio oksido abrazyvą šlapiu režimu (su vandeniu). Naudojant šį metodą emalio paviršius nuvalomas prieš rūgštinį ėsdinimą – taip pagerinamas pastarojo žingsnio efektyvumas [16].

Kitas galimas emalio paviršiaus apdorojimo būdas – oro abrazija stiklo dalelėmis. P. Fleming ir jo bendradarbiai, atlikdami oro abrazijos tyrimą, nustatė, kad bioaktyvūs stiklo milteliai 45S5 mažiau pažeidžia emalio paviršių nei aliuminio oksido oro abrazija [17]. Šių stiklo dalelių kietumas varijuoja nuo 4,5 GPa iki 5,75 GPa ir yra didesnis nei nepažeisto emalio (~ 3,5GPa) [18]. Tačiau Johnsonas Kingas ir kt. nustatė emalio paviršiaus skirtumą prieš ir po apdorojimo oro abrazija naudojant 4 barų slėgį, 27 µm aliuminio oksido abrazyvinę ir bioaktyvaus stiklo granulometriją, esant 3 mm atstumui, veikiant 5 s, 3 g/min miltelių srautu, purkštuką laikant 90 ° kampu ir naudojant šlapią režimą. Šiame tyrime aliuminio oksido oro abrazijos naudojimas lėmė geresnę rūgšties penetraciją emalio paviršiuje nei bioaktyvus stiklas [5].

1.2.2 Dentinas ir jo adhezinis paruošimas

Dažnai, norint sukurti pakankamai vietos tarp substrato ir restauracijos, šlifuojant dantį sukamaisiais instrumentais yra pašalinamas emalis ir pasiekiamas dentino sluoksnis bei atidengiamos jo tubulės. Toks dentino apnuoginimas gali sukelti bakterijų difuziją ir uždegiminę pulpos reakciją [20].

Dentinas – tai audinys, sudarantis didžiąją dalį danties (išsidėstęs tarp emalio ir cemento). Savo fizine ir chemine sudėtimi panašus į kaulinį audinį. Jo sudėtyje yra apie 70% neorganinių medžiagų, 20% organinių medžiagų (daugiausiai kolagenas) ir 10% vandens. Vandens kiekis dentine yra mažesnis paviršiuje ir didesnis šalia danties pulpos. Lyginant emalio ir dentino sukibimą, pastarojo efektyvus sukibimas yra labiau komplikuotas dėl akyto ir drėgno dentino paviršiaus bei didesnio organinio dentino kiekio. Jis turi mažą tarpmolekulinę jėgą ir mažą paviršiaus energiją [2, 11]. Visos šios charakteristikos apsunkina dentino ir restauracinės medžiagos sukibimą [21, 22]. Nesėkmingas substrato ir restauracijos sujungimas po procedūros dažnai gali sukelti jautrumą.

Dėl paminėtų priežasčių, patikima adhezija su dentinu vis dar yra nemažas iššūkis odontologams. Vienas pagrindinių dalykų, leidžiančių dentinui sukibti su restauracine medžiaga – tai hibridinio sluoksnio susidarymas. Preparuojant ėduonies pažeistus audinius iš suardytos mineralizuotos kolageno matricos, susiformuoja lipnusis sluoksnis, o pati kolageno matrica yra netolygiai suardoma – tai mažina kokybiškos adhezijos galimybes. Todėl įprastas dentino hibridizacijos procesas (fosforo rūgties panaudojimas/ėsdinimas) pašalina šį sluoksnį ir atveria intertubulinio dentino kolageno tinklą, leisdamas lengviau įsiskverbti adhezinėms medžiagoms [23, 24]. Demineralizuota dentino kolageno matrica įtakoja dervos infiltracijos kokybę formuojant hibridinį sluoksnį, kuris leidžia dervai sukibti su dentinu [25].

Tinkamas dentino paruošimas prieš restauracijos cementavimą yra labai svarbus ilgalaikiam ir patikimam restauracijos laikomumui. Cheminis ar mechaninis dentino paruošimas yra procedūros, kurios padidina apdoroto paviršiaus šiurkštumą ir gali paveikti surišiklio sukibimo stiprumą, padidindamos kontaktinį plotą tarp dentino ir adhezinio paviršiaus. Siekiant surasti geriausią būdą dentino paviršiaus paruošimui buvo atlikta nemažai tyrimų. Vienas iš jų - chlorheksidino tepimas ant dentino paviršiaus po kondicionavimo rūgštimi. Buvo nustatyta, jog tai slopina metaloproteinazių aktyvumą (dėl jų poveikio gali būti suardytas hibridinis sluoksnis ir sumažėti adhezinė jungtis prie dentino). Be šio cheminio danties paviršiaus nuvalymo, kitas galimas būdas dentino šiurkštumo padidinimui – oro abrazija [25, 57, 59]. Dentino apdirbimas oro abrazijos sistema po preparavimo vis dar vertinamas prieštaringai. Vieni moksliniai tyrimai pateikia duomenis, kad šio danties audinio paveikimas oro abrazijos būdu nedaro jokios įtakos danties ir restauracijos jungties stiprumui [26]. Kiti teigia, kad skirtumas yra. Hanning ir Femerling taip pat atliko tyrimą, norėdami išsiaiškinti, ar

oro abrazija ant dentino paviršiaus daro įtaką restauracinės medžiagos (kompozito) ir substrato sąveikai. Autoriai padarė išvadą, kad dentino apdirbimas oro abrazija ir vėlesnis jo paviršiaus padengimas adhezyvu sumažina dentino paviršiaus susitraukimą polimerizacijos metu ir sustiprina vidinę kompozicinių restauracijų ir dentino jungtį [27]. Šie autoriai taip pat savo tyrimuose analizavo kraštinio plyšio dydį tarp dentino paviršiaus ir cementų sistemų po oro abrazijos panaudojimo ir be jos. Jie nustatė, kad kraštinis plyšys, naudojant silicio dioksido klijų sistemą, bei apdorojus dentino paviršių oro abrazijos sistema buvo tik 0,03–1,2 µm, o nenaudojant oro abrazijos - 1,2–2,9 µm [16]. Motisuki ir kiti savo tyrime nustatė, jog dentinas apdorotas oro abrazijos būdu naudojant 27 µm dydžio aliuminio oksido daleles suformavo kokybiškesnį hibrindinį sluoksnį nei naudojant įprastą metodą (apdirbimą vien grąžteliais) [23].

Vienas iš naujų būdų dentino paviršiaus apdorojimo oro abrazija būdų – bioaktyvaus stiklo naudojimas. Bioaktyvus stiklas 45S5 yra neorganinė amorfinė, kalcio, natrio fosfosilikatinė medžiaga, turinti penkis kartus daugiau Ca/P [28]. Dažnai jis yra naudojamas kaip gydomoji ir profilaktinė priemonė dentino jautrumui mažinti. Tačiau literatūroje yra straipsnių, teigiančių, kad bioaktyvų stiklą galima naudoti ir restauracinėje odontologijoje. Šios medžiagos biologinis aktyvumas gali sukelti hidroksiapatito susidarymą susijungimo paviršiuje, apsaugant demineralizuotą dentino kolageną nuo endogeninių dentino proteazių poveikio ir kartu su adhezinių medžiagų naudojimu gali pagerinti hibridinio sluoksnio kokybę bei sukibimą su restauracija [29, 30, 31].

3 pav. Dentinas be oro abrazijos po ėsdinimo [8] 4 pav. Dentinas po oro abrazijos ir ėsdinimo [8]

1.2.3 Kompozicinė derva ir jos adhezinis paruošimas

Šiuolaikinius dantų kompozitus sudaro organinė matrica, kurioje yra monomerai, laisvųjų radikalų iniciatorius, inhibitorius, užpildo medžiagos, tokios kaip silicio dioksidas, ličio aliuminio silikatai, hidroksiapatitas ir boro silikatai, ir silano sujungimo agentas, galintis sustiprinti ryšį tarp užpildo ir organinės matricos [32, 58].

Paprastai manoma, kad ryšys tarp kompozito ir restauracinės medžiagos daugiausia priklauso nuo mikromechaninio užlaikymo. Todėl paviršiaus apdorojimas atlieka pagrindinį vaidmenį ruošiant kompozitą restauracinei medžiagai. Restauravimo paviršius dažniausiai mechaniškai apdorojamas naudojant deimantinį grąžtelį arba oro abrazijos technologiją. Toks apdirbimas pašalina poliruotą ir užterštą kompozito paviršiaus sluoksnį ir sukuria nelygumus, kurie padidina paviršiaus drėgnumą, šiurkštumą ir bendrą paviršiaus plotą. Mikrošiurkštumui sukurti rekomenduojama naudoti 50 µm aliuminio oksido dalelių arba 30 µm CoJet smėlio oro abrazijos technologiją. Po smėliavimo kompozicinis substratas turėtų būti nuplautas vandens srove (kad būtų pašalintos likusios smėlio dalelės). Po paruošimo oro abrazijos technologija paviršius nuvalomas ėsdinant fosforo rūgštimi 15-30 s – tokiu būdu yra pašalinamos nuosėdos ir lipnusis sluoksnis. Tuo pačiu tikslu gali būti naudojama hidrofluoro rūgštis, kuri ir ištirpina silicio dioksido užpildo daleles. Taip padidėja paviršiaus plotas [32]. Daugelis tyrimų parodė, kad norint padidinti kompozito stiprumą reikia naudoti tarpines medžiagas, dažniausiai dantų adhezines sistemas, kuriose yra silano. Silane esančios sujungiančios molekulės (-(CH2)n-) jungiasi prie kompozito organinio matrikso polimero ir sukuria galimybę senoms polimero grandinėms jungtis su naujomis adhezinės dervos polimero grandinėmis [33].

1.3 Skirtingos restauracinės adhezinės medžiagos ir jų paruošimas

Pastaraisiais metais dėl vis tobulėjančios adhezinės odontologijos ir pacientų estetinių nuostatų pokyčių labai padidėjo bemetalių restauracijų paklausa. Tarp dantų spalvą ir anatomiją atstatančių medžiagų bemetalės keramikos ir netiesioginės kompozicinės restauracijos gali būti naudojamos metalinių restauracijų pakeitimui, taip pat kaip įklotai, užklotai, laminatės ar pilni vainikėliai. Netiesioginių keramikos ar kompozicinių dervų restauracijų klinikinis ilgaamžiškumas priklauso nuo sėkmingo jų apdorojimo ir cementavimo. Cementavimo techniką lemia atkuriamosios medžiagos tipas - keramika arba netiesioginė kompozicinė derva. Kaip žinome, monomerų prasiskverbimas į demineralizuotą dentino struktūrą po polimerizacijos skatina mikromechaninio ryšio atsiradimą dėl hibridinio sluoksnio susidarymo. Panašų principą galima atkartoti ir keramikos arba laboratorijoje apdorotų kompozicinių dervų restauracijų vidiniame paviršiuje, naudojant skirtingas procedūras. Priklausomai nuo atstatomosios medžiagos, tokį sluoksnio susiformavimą galima paaiškinti susidarančiu mechaniniu ryšiu, gautu aliuminio oksidu ar deimantiniu smėliavimu/oro abrazija, arba cheminiu ryšiu, kuris atsiranda dėl silano arba netgi pačios restauracinės medžiagos vidinės konstrukcijos modifikacijos. Todėl restauracijų vidinio paviršiaus apdorojimas turėtų būti atliekamas atsižvelgiant į jų skirtingas struktūras [34].

1.3.1 Bemetalė keramika ir jos paruošimas

Keramika, naudojama odontologijoje, turi daug teigiamų savybių: permatomumas, cheminis stabilumas, fluorescencija, biologinis suderinamumas, didelis atsparumas suspaudimui ir šilumos išsiplėtimo koeficientas, kuris panašus į danties struktūrą. Visos šios savybės, nepaisant keramikos trapumo, lemia šios restauracinės medžiagos dideles estetines pritaikymo galimybes [34]. Pasak Stefano Gracis, priklausomai nuo cheminės sudėties keramika ir į ją panašios medžiagos, gali būti skirstoma į tris pagrindines kategorijas: stiklo keramika, dervų pagrindo keramika ir polikristalinė keramika. (5 pav.) [35]. Klinikinę šių restauracijų sėkmę įtakoja cementavimo procesas, kuris skiriasi priklausomai nuo skirtingos keramikos medžiagų sudėties.

5 pav. Keraminių ir į jas panašių medžiagų klasifikacija [35]

Stiklo pagrindo keramika

Keramika, turinti daug stiklo, geriausiai imituoja optines emalio ir dentino savybes bei pasižymi dideliu biosuderinamumu. Gamintojai naudoja nedidelį kiekį užpildo dalelių, kad lengvai galėtų keisti optinius efektus, tokius kaip opalescencija, spalva ir skaidrumas. Šio tipo keraminėmis medžiagomis estetika yra pasiekiama net ir esant labai plonam keramikos sluoksniui [2]. Stiklo pagrindo keramika dar smulkiau yra kategorizuojama į natūralią lauko špato keramiką, sintetinę keramiką (leucito, ličio disilikato ir fluorapatito pagrindo) ir stiklu užpildytą keramiką (aliuminio, aliuminio ir magnio, aliuminio ir cirkonio) [34].

Stiklo keramikos restauracijų laikomumas priklauso nuo dervinio cemento ir restauracijos cheminės bei fizinės sąveikos. Norint sustiprinti prisirišimo galimybes, nepakeičiant restauracijos formos, tai galima pasiekti tinkamai apdorojus restauracijos paviršių prieš cementavimą.

Atlikti tyrimai rodo, jog lauko špato keramika prieš cementavimą turėtų būti apdorota cheminiu būdu ėsdinant ir aplikuojant silaną. Cheminis ėsdinimo laikas turėtų būti nuo 2 iki 2,5 minučių, naudojant hidrofluoro rūgštį, kurios koncentracija svyruoja nuo 8 iki 10%. Toks cheminis apdorojimas skatina morfologinį keramikos paviršiaus pasikeitimą, sukuriant „medaus korio“ tipo topografiją, kuri yra ideali mikromechaniniam sujungimui. Hidrofluoro rūgštis suardo stiklo matriksą, kuriame yra silicio ir suformuojami heksafluorsilikatai. Dėl šių struktūrų paviršius tampa šiurkštus, padidėja jo energija. Būtent dėl šios priežasties ėsdinimas hidrofluoro rūgštimi yra reikalingas ėsdinamajai keramikai. Pasak Della Bona ir kolegų, kompozicinių cementų tvirtumo jėga stiprėja didėjant keramikos paviršiaus šiurkštumui, kurį sukelia rūgštinis ėsdinimas [34].

Burgesas ir kt., aiškindamiesi ličio disilikato keramikos paruošimo cementavimui ypatumus, nustatė, kad ličio disilikato ėsdinimui 9% hidrofluoro rūgtimi pakanka 20 sekundžių, kad būtų pašalinta antroji kristalinė fazė ir stiklinė matrica, ir būtų sukurti nelygumai restauracijos paviršiuje, padidinantys adheziją [36]. Taip pat buvo nustatyta, kad oro abrazija aliuminio dalelėmis nepakankamai sustiprina adhezinį ryšį. Dėl per didelės oro abrazijos dalelių trinties yra sukuriami pažeidimai keramikos paviršiuje, todėl šis apdirbimo būdas nėra rekomenduojamas silicio dioksido pagrindu pagamintų keramikinių restauracijų paviršių šiurkštinimui [34].

Ruošiant stiklo pagrindo keramikos vidinį paviršių, po smėliavimo, rekomenduojama 1 minutę naudoti silaną. Tai yra bifunkcinė molekulė, kuri svarbi keraminių restauracijų sukibimui. Ši medžiaga lemia cheminių ryšių susidarymą tarp neorganinės keramikos fazės ir organinės kompozicinio cemento fazės [34].

Lentelė Nr. 1. Paviršiaus apdirbimo protokolai, priklausantys nuo keramikinių medžiagų sudėties [34]

Restauracinė medžiaga Sudėtis Paviršiaus paruošimo protokolas Lauko špato keramika (pvz.,

Duceram)

SiO2; K2O,

Al2O3, 6SiO2;

1. 9,5% hidrofluoro rūgštis 2 – 2,5 minutės, plovimas

2. Silano aplikacija 1 minutę ir nusausinimas

Leucitu sustiprinta stiklo keramika (pvz., IPS Empress)

SiO2, Al2O3,

K2O, Na2O,

CeO2 ir kiti

oksidai

1. 9,5% hidrofluoro rūgštis 60 sekundžių, plovimas

2. Silano aplikacija 1 minutę ir nusausinimas

Ličio disilikato stiklo keramika (pvz,. IPS Empress 2, Ivoclar – Vivadent)

SiO2, Li2O,

Al2O3, La2O3,

1. 9,5% hidrofluoro rūgštis 20 sekundžių, plovimas

MgO, P2O5,

ZnO, K2O

2. Silano aplikacija 1 minutę ir nusausinimas

Stiklu užpildyta aliuminio oksido keramika (pvz., In-Ceram alumina, Vita)

Al2O3, La2O3,

SiO2, CaO,

kiti oksidai

1. Smėliavimas sintetinėmis deimanto dalelėmis arba 30 – 50 µm aliuminio oksido dalelėmis (80 PSI)

Cirkoniu sustiprinta keramika (pvz., In-Ceram alumine, Vita)

Al₂O₃, ZrO₂, La2O3, SiO2,

CaO, kiti oksidai

1. Smėliavimas sintetinėmis deimanto dalelėmis arba 30 – 50 µm aliuminio oksido dalelėmis (80 PSI)

Polikristalinė keramika

Polikristalinėje keramikoje nėra stiklo, matrica yra aliuminio oksidas arba cirkonio oksidas, o užpildas yra ne dalelės, o modifikuojantys atomai, vadinami „priedais"(dopants). Ši keramika paprastai yra daug kietesnė ir tvirtesnė už paprastą stiklo keramiką [37]. Polikristalinė keramika yra dalinama į keturias subgrupes: aliuminio, stabilizuoto cirkonio, cirkoniu sustiprinta aliuminio, aliuminiu sustiprinta cirkonio [35].

Cirkonis Y-TZP (itriu stabilizuotas tetragoninis cirkonio oksido polikristalas) yra keraminė medžiaga, kuri buvo ir yra plačiai naudojama klinikinėje praktikoje dėl patrauklių ir patikrintų mechaninių savybių bei biologinio suderinamumo [38].

Kadangi cirkonis yra chemiškai inertiška medžiaga, gali būti atliekami skirtingi paviršiaus apdorojimo būdai, siekiant padidinti jo sujungimą su dervos pagrindu pagamintais cementais. Oro abrazija aliuminio oksidu arba CoJet smėliu (aliuminio oksido dalelės, padengtos silicio dioksido sluoksniu) yra viena iš labiausiai paplitusių ir paprasčiausių procedūrų, naudojamų pagerinti mikromechaninį cirkonio oksido ir dervos pagrindu pagamintų cementų tarpusavio ryšį [37]. Be to, procedūra ne tik pašiurkština cirkonio vidinį paviršių, bet ir valo bei padidina esamą paviršiaus plotą. Nustatyta, kad taip yra padidinama paviršiaus laisvoji energija, kuri gali pagerinti substrato drėgnumą. Taip pat po apdorojimo oro abrazija cirkonio paviršiuje vyksta fazės transformacijos procesas, dėl kurio pati restauracija sustiprėja [19, 39]. Tiesa, Sarmento ir kiti autoriai atliko tyrimą, kuriame nustatė, jog aliuminio oksido dalelių, padengtų silicio dioksidu, naudojimas sukėlė mažiau cirkonio oksido pažeidimų ir parodė didesnį jungties stiprumą nei apdirbimas oro abrazija tik su aliuminio oksidu [40]. Mutlu Özcan savo straipsnyje pateikė rekomendacijas kaip atlikti oro abraziją ant cirkonio paviršiaus. Jis siūlė naudoti aliuminio oksido, aliuminio oksido daleles, padengtas silicio dioksidu, ar tik silicio dioksido daleles. Autorius teigė, kad aliuminio oksido dalelių morfologijoje pateikiamas amorfiškesnis žiedas nei tik silicio dioksidu padengtose aliuminio oksido dalelėse ar

silicio dioksido dalelėse, kur pastarosios nesukelia vidinių įtrūkimų. Norint paruošti restauraciją cementavimui, labai svarbu tinkamai paruošti jos vidinį paviršių. Cirkonio keramikos restauracija pamatavimo metu dažnai užsiteršia seilėmis, todėl geriausia jos paviršių prieš cementavimą apdoroti oro abrazijos būdu. Šia technologija ne tik nuvalomas restauracijos vidinis paviršius bet ir sukuriamas grublėtumas, kuris yra reikšmingas mikromechaniniam cemento užsilaikymui. Oro abrazijos protokolas turėtų būti taikomas atsargiai, atsižvelgiant į dalelių tipą, slėgį, atstumą bei trukmę. Svarbu paminėti, kad, norint gauti švarų paviršių geresniam sukibimui, reikia ir sukurti vidutiniškai šiurkštų paviršių ir tuo pačiu metu išvengti monoklininių fazių susidarymo, kurios silpnina cirkonį [2, 18].

Apdorojant cirkonio restauracijos vidinį paviršių dalelių dydis turėtų svyruoti nuo 30 iki 50 µm, o spaudimas nuo 0,5 iki 2,5 barų. Didesnis spaudimas ir dalelių dydis padidina monoklininę fazę, o tai gali lemti cirkonio oksido susilpnėjimą. Tinkamas atstumas oro abrazijai apie 10 mm, nes laikant purkštuką arti paviršiaus ant jo susidaro tuščiavidurės duobės. Optimalus laikas cirkonio paviršiaus šiurkštumui sukurti yra 20 s [18].

Dervų pagrindo keramika

Dervų pagrindo keramika yra nauja keramikos klasė, apjungianti teigiamus keramikos ir polimerų matricų aspektus. Medžiagą sudaro organinė matrica su užpildytomis keramikos dalelėmis. Ši medžiaga atsirado siekiant pagerinti tam tikras fizines savybes, kurios nepageidaujamos įprastai CAD-CAM keramikai. Dervos pagrindo keramikos elastingumo modulis yra panašus į dentino, todėl ši medžiaga gali būti lengvai pritaikoma intraoraliai. Priklausomai nuo neorganinio komponento, ši keramika gali būti klasifikuojama į keletą pogrupių: dervų nanokeramika, stiklo keramika dervų matricoje, cirkonio ir silicio oksidų keramika dervų matricoje [41].

Dervų pagrindo keramikai yra pasiūlytas specialus vidinio paviršiaus paruošimo protokolas. Tiesa, jis nelabai skiriasi nuo kitų keramikinių restauracijų paruošimo. Radwa Ibrahim El-Tahwi ir kiti atlikdami tyrimą, kuriuo aiškinosi skirtingo paviršiaus apdirbimo poveikį dervų nanokeramikos restauracijos ir cemento ryšio stiprumui, nustatė, jog geriausias ir patikimiausias būdas paruošti restauracijos paviršių cementavimui yra jo apdirbimas 50 µm aliuminio oksido oro abrazijos technologija. Kaip alternatyva oro abrazijai gali būti naudojama 5 % hidrofluoro rūgštis [42]. Moura ir kiti taip pat aiškinosi oro abrazyvų naudojimą nanokeraminių dervų paviršiuje ir nustatė, jog oro abrazija 50 µm aliuminio oksido (Al2O3) dalelėmis arba 30 µm CoJet smėliu yra veiksmingi

paviršiaus kondicionavimo metodai ruošiant nanokeramines CAD/CAM dervas [43]. Tokį nanohibridinių restauracijų paviršiaus paruošimo protokolą siūlo ir Sismanoglu ir kiti autoriai. Jie atlikdami tyrimus in vitro išsiaiškino, jog šiai keramikai apdoroti tinkamiausios medžiagos yra

aliuminio oksido arba CoJet smėlio milteliai panaudoti oro abrazijos būdu. Taip pat šie autoriai teigė, jog hidrofluoro rūgštis turėtų būti naudojama hibridinės keramikos paruošimui [44, 45].

1.3.2 Netiesioginės kompozicinės restauracijos ir jų adhezinis paruošimas

Sparčiai tobulėjant kompozicinės dervos technologijai, atsirado medžiagų, kurios gali konkuruoti su porceliano grožiu ir išspręsti kai kurias estetines problemas. Pavyzdžiui, porcelianas yra kietesnis už danties struktūrą ir gali sukelti jo nusidėvėjimą kramtymo metu. Kompozicinės dervos restauracija nesukelia pagreitinto antagonistinio natūralaus danties struktūros nusidėvėjimo. Taip pat kompozicinę dervą galima lengvai koreguoti ir nupoliruoti pakartotinai. Laboratorijoje apdorotą kompozicinę dervą galima pataisyti tiesiogiai su šviesoje kietėjančia kompozicine derva [46].

Svarbiausia ir silpniausia netiesiogiai pagamintų restauracijų, (pvz., keraminių ir netiesioginių kompozicinių), sukibimo dalis yra ryšys tarp naudojamo cemento bei restauracijos paviršiaus. Todėl labai svarbu tinkamai apdoroti restauracijos paviršių ir užtikrinti kuo stipresnį ryšį. Daugelis autorių išskiria kelis galimus netiesioginių kompozicinių restauracijų apdorojimo būdus: oro abrazija aliuminio oksido dalelėmis, ėsdinimas hidrofluoro ar fosforo rūgštimi, aktyvavimas silanu ar apdorojimas lazeriu. Šiais vidinio paviršiaus apdorojimo būdais siekiama ne tik užtikrinti didelį restauracijos ir cemento ryšio stiprumą, bet ir išvengti bet kokio mikrobiologinio pralaidumo [47].

Laboratoriškai apdorotų kompozicinių restauracijų paviršiaus apdorojimas hidrofluoro rūgštimi skatina kompozito mikrostruktūrinį pakitimą dėl neorganinių dalelių, esančių mikrohibridiniuose kompozituose, ištirpimo [34]. Be to, visiškai ištirpus neorganinėms dalelėms, kurias skatina hidrofluoro rūgštis, gaunamas paviršius, kuriam būdinga tik organinės dervos matrica, todėl restauracijos ir cemento klijų sąsaja tampa mažiau atspari [48]. Dėl šios priežasties mechaninis netiesioginių kompozitų paviršiaus apdorojimas, naudojant oro abraziją aliuminio oksido dalelėmis, vis dar yra geriausia alternatyva paviršiaus energijai padidinti ir retencinėms savybėms užtikrinti, nes tai skatina neselektyvų dervos skaidymąsi ir lemia geresnį sukibimą su kompoziciniu cementu. Pasak Soareso ir jo kolegų, smėliavimas vien aliuminio oksido dalelėmis smarkiai nepadidino sukibimo, tačiau kai šis metodas buvo kombinuotas su silano aplikacija, buvo gautos žymiai didesnės jungties stiprumo vertės. Taip pat šiurkštinant paviršių smėliavimo technologija arba smėliavimu + silanu, gaunamas papildomas atsparumas tempimui. Anot Carlos Jose Soares ir bendraautorių, tinkamiausias visų tipų netiesioginių kompozicinių restauracijų paviršiaus paruošimas yra smėliavimas 10 s aliuminio oksido dalelėmis ir vėlesnė silano aplikacija [34]. Camillo D’Arcangelo ir kiti savo straipsniuose rekomenduoja vidinį netiesioginių kompozicinių restauracijų paviršių apdoroti tik 50

slėgiui [49]. Omer Kirmali ir kitų autorių atliktame tyrime taip pat buvo nustatytas teigiamas aliuminio oksido oro abrazijos poveikis restauracijos ir cemento ryšio stiprumui. Jie teigia, kad paviršiaus apdorojimas oro abrazijos būdu padidina sukibimo paviršių bei pašalina užterštus sluoksnius [47].

Kadangi visų laboratorijoje apdorotų kompozicinių dervų sudėtis yra panaši, jų paviršiaus apdorojimas paprastai būna vienodas [34].

CAD/CAM kompozicinės restauracijos

Kompiuterinio projektavimo ir kompiuterinės gamybos (CAD/CAM) kompozicinės restauracinės medžiagos pastaruoju metu tapo perspektyvia alternatyva atkuriant šypsenas netekus daug dantų. Kadangi CAD/CAM kompozicinės medžiagos taip pat naudojamos ilgalaikėms restauracijoms, jų sukibimo charakteristikos daro didelę įtaką jų ilgaamžiškumui [40]. Vis dėlto, norint pasiekti optimalų adhezinį sukibimą tiek su dantimi, tiek su CAD/CAM medžiaga, būtina sėkmė. Paprastai klijavimui naudojamas kompozicinis cementas, tačiau gali būti naudojami ir restauraciniai kompozitai, nes jie pasižymi geresnėmis mechaninėmis savybėmis [46].

Klijavimo proceso metu restauracinės medžiagos paviršiaus šiurkštumas turėtų būti pakankamai didelis, kad būtų užtikrintas pakankamas mechaninis sulaikymas. Šių medžiagų stabilus sukibimas gali atsirasti dėl cheminės reakcijos, mechaninės retencijos arba dėl šių abiejų derinių sąveikos. Taip pat adhezija labai priklauso nuo naudojamo dervos kompozicinio cemento sudėties bei išankstinio CAD/CAM kompozicinių medžiagų apdorojimo. Oro abrazija aliuminio oksido milteliais laikomas tinkamiausiu išankstiniu apdorojimu valant ir aktyvuojant restauracijos paviršių, nes šis būdas ne tik kruopščiai pašalina organines medžiagas nuo paviršiaus, bet ir padidina adhezinio ploto šiurkštumą, kad būtų sukurtos mikromechaninės jungtys su naudojamu cementu. Šis mechaninis sulaikymas būtinas pramoniniu būdu polimerizuotų PMMA vainikėlių sujungimui. Aliuminio oksido naudojimas oro trinčiai gali labiau pažeisti kompozicinių medžiagų CAD/CAM paviršių nei metalų ar keramikos paviršius. Šį teiginį pagrindė Nobuaki ir kiti bendraautoriai atlikę tyrimą: jie priėjo prie išvados, kad norint sumažinti medžiagų paviršių pažeidimus, geriau naudoti stiklo daleles oro abrazijai, o ne aliuminio oksido miltelius [50].

Priklausomai nuo polimerinės medžiagos sudėties, ją galima apdoroti ir cheminiu būdu, naudojant silaną. Silano sujungimas efektyviai pagerina jungimąsi tarp silicio dioksido užpildo turinčių CAD/CAM kompozitų ir dervos monomero derviniuose cementuose [9].

Prieš cementuojant CAD/CAM kompozitus, dauguma gamintojų rekomenduoja restauracijos tvirtinimo paviršių grubinti oro abrazija aliuminio oksido dalelėmis 10 mm atstumu, esant 0,2–0,3 MPa slėgiui, 10 sekundžių (pvz., Shofu Block HC Hard). Yra nemažai publikacijų,

kuriose nagrinėjami alternatyvūs paviršiaus apdorojimo protokolai: aliuminio oksido oro abrazija esant 0,1 MPa, oro abrazija stiklo dalelėmis esant 0,4 MPa, oro abrazija naudojant „CoJet“ sistemą arba ėsdinimas hidrofluoro rūgštimi (HF). Naujausi tyrimai nurodo, kad aliuminio oksido oro abrazija ir hidrofluoro rūgštis vis dar yra perspektyviausi paviršiaus šiurkštumo sukūrimo metodai [50].

2. MEDŽIAGA IR METODAI 2.1 Imties dydžio nustatymas

Atliekant tiriamąjį darbą svarbu išsiaiškinti minimalią imtį, kad galėtume padaryti statistiškai reikšmingas išvadas, atspindinčias generalinę visumą. Remiantis 2020-11-13 pateiktais Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūrai tarnybos duomenimis, Lietuvoje išduota 3800 galiojančių Odontologijos praktikos licencijų, suteikiančių teisę verstis odontologijos praktika pagal gydytojo odontologo profesinę kvalifikaciją, ir 251 galiojanti Odontologijos praktikos licencija, suteikianti teisę verstis odontologijos praktika pagal gydytojo odontologo ortopedo profesinę kvalifikaciją. Reikiamas respondentų skaičius buvo apskaičiuotas remiantis Paniotto formule:

𝑛 = 1

∆2₊ 1

𝑁

n – imties dydis

Δ – imties paklaidos dydis N – generalinės visumos dydis

Gydytojų odontologų imtis:

𝑛 = 1 ∆2₊ 1 𝑁 = 1 0,062 ₊ 1 3800 = 258

Gydytojų odontologų ortopedų imtis:

𝑛 = 1 ∆2₊ 1 𝑁 = 1 0,062 ₊ 1 251 = 131

Kadangi siekiama išsiaiškinti gydytojų odontologų bei gydytojų odontologų ortopedų požiūrį bei subjektyvius pasirinkimus, o ne tam tikrus kiekybinius parametrus, imties paklaidos dydį galima didinti iki 6 % (Δ=0.06)

2.2 Tyrimo metodai

2021 m. vasario 4 d. tyrimui vykdyti buvo gautas LSMU Bioetikos centro leidimas Nr. BEC-OF-48 (Priedas Nr. 1). Tyrimas buvo vykdomas nuo 2021 m. vasario mėn. iki 2021 m. balandžio mėn. internetu. Anoniminė elektroninė anketa (priedas Nr. 2) buvo sukurta tinklalapyje www.apklausa.lt

(https://apklausa.lt/f/gydytoju-odontologu-ir-gydytoju-odontologu-ortopedu-zinios-apie-oro-abrazyvu-paxz6v9.fullpage), patalpinta į socialiniame tinkle Facebook esančias grupes „Lietuvos odontologai“ ir „Odontologijos profesionalai“. Atsakyti į klausimus buvo kviečiami visi gydytojai odontologai bei gydytojai odontologai ortopedai.

Klausimyną sudarė klausimai, kuriuos galima suskirstyti į dvi dalis:

1. Pirmojoje dalyje buvo klausiama bendrosios informacijos (lyties, amžiaus, darbo stažo ir kt.), 2. Antrojoje – pateikti klausimai apie oro abrazijos naudojimą intraoralinių procedūrų metu

(naudojimo tikslai, dažnis, apdorojami substratai, restauracijos, naudojamų oro abrazyvų savybės).

Šie klausimai buvo užduoti siekiant įvertinti skirtingus protezuojančių gydytojų substratų paruošimo protokolus ir palyginti juos su rekomenduojamais mokslinėje literatūroje.

2.3 Statistinė duomenų analizė

Anketų duomenys suvesti į „Microsoft Office Excel 2010“ programą. Statistinė duomenų analizė atlikta naudojant „IBM SPSS Statistics “ (Statistical Package for Social Sciences) 25.0 versijos paketą. Grafiniam duomenų vaizdavimui stulpelinėmis diagramomis ir lentelėmis pasirinkta „Microsoft Office Word 2016“ ir „Microsoft Office Excel 2016“ programos. Siekiant palyginti gydytojų odontologų ir gydytojų odontologų ortopedų atsakymus ir nustatyti statistiškai reikšmingas sąsajas, naudotas chi kvadrato (χ2) kriterijus. Pasirinktas statistinio reikšmingumo lygmuo – p<0,05.

3. REZULTATAI

Tyrime iš viso dalyvavo 389 respondentai. 46 anketos buvo atmestos dėl neatitikimo kriterijams (gydytojai savo klinikinėje praktikoje neprotezuoja pavieniais fiksuotais protezais). Iš viso buvo atrinktos 343 analizei tinkamos anketos.

Iš viso tyrime dalyvavo 343 gydytojai, iš kurių 229 buvo gydytojai odontologai (GO) (66,76%), 107 gydytojai odontologai – ortopedai (GOO) (31,2%) ir 7 gydytojai, turintys abi licencijas (2,04%). Didžioji dalis apklaustųjų buvo moterys – 73,47% (n=252), o likusi dalis, šiek tiek daugiau nei ketvirtadalis, vyrai – 26,53% (n=91). Į klausimus aktyviausiai atsakinėjo jauni, mažiau nei 5 metus darbo stažą turintys gydytojai. Jie sudarė 36,44% (n=125). Mažiau aktyvūs buvo gydytojai, kurių darbo stažas 10-20 metų – 27,99% (n=96), bei 5-10 metų – 25,95% (n=89). Mažiausiai aktyvūs (neaktyviausi) buvo daugiau nei 20 metų darbo stažą turintys gydytojai – 9,62% (n=33). Iš gautų duomenų matoma, kad daugiausiai gydytojų dirba tik privačiame sektoriuje – 69,68% (n=239), o beveik visų apklaustųjų darbo vieta yra miestas – 97,96% (n=336).

Lentelė Nr. 2. Respondentų charakteristikų pasiskirstymas

Charakteristika Procentai (%) N. vnt. Lytis Moteris Vyras 73,47 26,53 252 91 Specializacija Gydytojas odontologas

Gydytojas odontologas – ortopedas Turi abi licencijas

66,96 30,99 2,05 229 106 7 Darbo stažas <5 metai

5-10 metų 10-20 metų >20 metų 36,44 25,95 27,99 9,62 125 89 96 33 Darbo vieta Privatus sektorius

Valstybinis sektorius

Valstybinis ir privatus sektorius

69,68 9,04 21,28 239 31 73 Darbo vieta (lokalizacija) Miestas

Miestelis Kaimas Miesto rajonas 97,96 1,17 0 0,87 336 4 0 3

Toliau, norint išsiaiškinti protezavimo dažnį klinikinėje praktikoje, gydytojų buvo klausiama, kaip dažnai jie protezuoja pavienius dantis fiksuotais protezais. Daugelis gydytojų teigė protezuojantys dantis kiekvieną dieną (33,2%) ar vieną/kelis kartus per savaitę (29,4%). Rastas statistiškai reikšmingas skirtumas tarp gydytojų odontologų (GO) ir gydytojų odontologų ortopedų

(GOO) lyginant protezavimo dažnumą (p<0,05). (Pav. Nr. 6) GOO fiksuotais protezais protezuoja beveik kasdien (88,6%), o GO tai daro vieną/kelis kartus per savaitę (39,3%) arba mėnesį (39,3%).

6 pav. Protezavimo pavieniais fiksuotais vainikėliais pasiskirstymo dažnis pagal gydytojų kvalifikaciją (𝝌𝟐_{=238,104, p<0,001)}

Beveik visi apklaustieji protezuojantys gydytojai (tiek GO, tiek GOO) savo klinikinėje praktikoje naudoja adhezinį klijavimą (cementuoja derviniais cementais) – 98,3%. Į klausimą, kaip dažniausiai gydytojai paruošia danties ir restauracijos paviršių prieš protezavimą, daugiausiai tiek GO, tiek GOO atsakė, jog tai daro abiem (fiziniu ir cheminiu) būdais (88,6%).

7 pav. Danties ir substrato paruošimo būdų dažnis pagal gydytojų kvalifikaciją (p<0,05)

Kitu klausimu buvo siekiama išsiaiškinti, ar protezuojantys GO ir GOO savo klinikinėje praktikoje naudoja oro abrazijos (smėliavimo) technologiją. Statistiškai reikšmingai daugiau GOO atsakė, kad naudoja šią technologiją (90,4%) ir tik 50,7% protezuojančių GO pasirinko šį atsakymo variantą. Likusi dalis (49,3%) teigė, kad oro abrazijos savo klinikinėje praktikoje nenaudoja (Pav. Nr.

5,7% 39,3% 39,3% 15,7% 88,6% 9,6% 1,8% _0,0% 0% 10% 20% 30% 40% 50% 60% 70% 80% 90% 100%

Kiekvieną dieną Vieną ar kelis kartus per savaitę

Vieną ar kelis kartus per mėnesį Rečiau GO GOO 13,50% 0,90% 85,60% 4,40% _0,90% 94,70% 0% 20% 40% 60% 80% 100%

Cheminiu būdu Fiziniu/mechaniniu būdu Abiem (fiziniu ir cheminiu) būdais

8 pav. Oro abrazijos naudojimas adhezinių procedūrų metu pagal kvalifikaciją (𝝌𝟐=51,959, p<0,001)

Buvo norima išsiaiškinti, kas lemia tokį gydytojų pasirinkimą ir klausiama, kodėl jie nenaudoja šios technologijos. Daugiausia respondentų kaip atsakymą į šį klausimą pasirinko „klinika, kurioje dirbu neturi oro abrazijos aparato“ (41,94%). Likusiųjų atsakymai pasiskirstė beveik po vienodai: 28,23% atsakė “nežinau, kas tai yra ir kam naudojama”, 29.03% - “netikiu jos efektyvumu”.

9 pav. Priežastys, dėl kurių gydytojai nenaudoja oro abrazijos technologijos

Oro abraziją naudojančių gydytojų buvo prašoma įvardinti pagrindinius šios technologijos naudojimo tikslus. Prie šio klausimo buvo pateikti keli atsakymo variantai. Išanalizavus duomenis, nustatyta, kad tiek GO, tiek GOO daugiausia rinkosi atsakymą „padidinti paviršiaus plotą, sukurti grublėtumą/mikroretenciją“ (87,9% ir 98,1% atitinkamai). GOO taip pat kaip vieną iš svarbiausių oro abrazijos tikslų įvardino susidariusių užterštų dalelių pašalinimą (98,1%). GO kaip antrą populiariausią atsakymą rinkosi „šalinti ėduonies pažeistus audinius“ (70,7%).

50,7% 49,3% 90,4% 9,6% 0% 20% 40% 60% 80% 100% Taip Ne GO GOO 28,23% 41,94% 0,01% 29,03% 0% 5% 10% 15% 20% 25% 30% 35% 40% 45%

Nežinau, kas tai yra ir kam naudojama

Klinika, kuroje dirbu, neturi oro abrazijos

aparato

Naudojau, nepasiteisino

Netikiu jos efektyvumu

10 pav. Oro abrazijos naudojimo tikslai (p<0,05 GO lyginant su GOO, *p>0,05 – statistiškai nereikšminga)

Gydytojų paklausus, kaip dažnai jie naudoja oro abrazijos technologiją savo klinikinėje praktikoje, dauguma atsakė labai dažnai arba dažnai (36,1% ir 46,1% atitinkamai). GOO statistiškai dažniau rinkosi atsakymą „labai dažnai“, o GO – „dažnai“.

Į klausimą, nuo ko priklauso, kaip dažnai gydytojai naudoja oro abrazijos technologiją, abi respondentų grupės atsakė panašiai: nuo „substrato, kurį reikia apdoroti, savybių“ – tai tiek GO, tiek GOO. Tačiau rezultatuose išryškėjo, kad ryšys tarp oro abrazijos technologijos naudojimo ir restauracijos rūšies (pvz., pilnas vainikėlis, įklotas, užklotas) bei restauracinės medžiagos rūšies (pvz., metalas, keramika ir kt.) buvo svarbesnis GOO nei GO (p<0,001).

11 pav. Kriterijai, nuo kurių priklauso, kaip dažnai naudojama oro abrazijos technologija

70,7% 87,9% 69,0% 4,3% 6,0% 68,0% 98,1% 98,1% 64,1% 14,6% 0% 10% 20% 30% 40% 50% 60% 70% 80% 90% 100% Šalinti ėduonies pažeistus audinius

Padidinti paviršiaus plotą, sukurti grublėtumą/mikroretenciją Pašalinti susidariusias užterštas daleles Pašalinti fluorhidroksiapatitus nuo emalio paviršiaus Sumažinti restauracijos ir danties paviršiaus kraštinį

pralaidumą GOO GO 90,5% 70,7% 24,1% 7,8% 96,1% 93,2% 92,2% 17,9% 0% 20% 40% 60% 80% 100%

Substrato, kurį reikia apdoroti, savybių Naudojamos restauracinės medžiagos rūšies (pvz., metalas,

keramika, netiesioginė kompozicinė restauracija) Restauracijos rūšies (pvz., pilnas vainikėlis, įklotas, užklotas ir

kt.)

Paciento sveikatos būklės (turimų kvėpavimo sistemos ligų)

GOO GO

*

Visų, savo klinikinėje praktikoje oro abraziją naudojančiųjų, buvo klausiama, kokią medžiagą jie naudoja šiai technologijai. Dauguma respondentų, tiek GO, tiek GOO teigė dažniausiai naudojantys aliuminio oksidą (83,1%). Taip pat GOO statistiškai dažniau nei GO naudojo CoJet smėlį (atitinkamai 44,7% ir 9,5%, p<0,001).

12 pav. Oro abrazijai naudojamos medžiagos rūšis

Klausime, kokius smėliasrovės parametrus dažniausiai naudoja gydytojai, buvo siekiama išsiaiškinti naudojamą slėgį, dalelių dydį bei antgalio kaniulės dydį. Dauguma gydytojų, tiek GO, tiek GOO, nežinojo tikslaus smėliasrovės slėgio ir naudojo standartinius turimos smėliasrovės slėgio parametrus (atitinkamai 82,8% ir 36,9%). Tačiau GOO, statistiškai daugiau žinojo slėgio parametrus ir dažniau rinkosi atsakymą „2 barai (29 PSI)” – 35,0% (Pav. Nr. 13).

13 pav. Naudojamas smėliasrovės slėgis

Respondentų paklausus, kokį oro abrazyvinių dalelių dydį jie renkasi, didžioji dauguma atsakė, kad naudoja 50 µm dydžio daleles (57,5%). Tačiau, statistiškai reikšmingai, GO dažniau

92,2% 9,5% 0,9% 72,8% 44,7% 0,0% 0% 20% 40% 60% 80% 100%

Aliuminio oksidas (Al2O3) CoJet smėlis Bioaktyvus stiklas GO GOO 7,8% 6,9% 1,7% 0,9% 82,8% 35,0% 28,2% 0,0% 0,0% 36,9% 0% 10% 20% 30% 40% 50% 60% 70% 80% 90% 100% 2 barai (29PSI) 3,2 barai (46 PSI) 4 barai (60 PSI) 5,5 barai (80 PSI) Nežinau, naudoju standartinius turimos smėliasrovės

parametrus

naudoja 50 µm daleles (69,8%), o GOO dažniau renkasi 27 µm oro abrazyvų dalelių dydį (55,3%) (𝜒2=19,264, df=3, p<0,001)

14 pav. Naudojami oro abrazyvų dalelių dydžiai (p<0,05, *p>0,05 – statistiškai nereikšminga)

Į klausimą, kokį antgalio kaniulės dydį renkasi gydytojai, dauguma atsakė, jog nežino ir naudoja standartinius turimos smėliasrovės parametrus (79,0% visų apklaustųjų). GO atsakymą, kad nežino naudojamos kaniulės dydžio, rinkosi net 98,3% respondentų. GOO 21,4% atsakiusiųjų rinkosi atsakymą 0,46 mm, o 19,4% rinkosi atsakymą 0,5 mm. (𝜒2_{=55,637, df=3, p<0,001)}

Atsakymai į klausimą, ar gydytojai pastebėjo kokius nors pokyčius panaudojus oro abrazijos technologiją, tiek GO, tiek GOO panašūs: dauguma rinkosi atsakymą, kad po smėliasrovės panaudojimo yra lengviau išgauti švarų substrato paviršių (87,2%).

Kitais klausimais buvo siekiama išsiaiškinti, kaip gydytojai paruošia danties ir restauracijos paviršius prieš cementavimą.

Paklausus, ar jie naudoja oro abraziją emalio ir dentino paviršiuose, daugelis apklaustųjų atsakė „taip“ (emalio pav. 99,1%, dentino pav. 92,7%). Statistiškai reikšmingų skirtumų tarp GO ir GOO nebuvo (p>0,05). Apie dentino paruošimą duomenys pateikti 3 ir 4 lentelėse. Į klausimą, kokią medžiagą gydytojai naudoja dentino smėliavimui, dauguma teigė naudojantys aliuminio oksidą (85,9%). Statistiškai reikšmingai daugiau GOO naudoja CoJet smėlį nei GO (atitinkamai 22,7% ir 6,4%) (p<0,001). Tiek GO, tiek GOO dentino paviršių dažniausiai smėliuodavo 10 sekundžių (66,8% visų apklaustųjų). Paklausus, kokį atstumą gydytojai renkasi naudodami oro abraziją dauguma GO pasirinko atsakymą 10 mm (55,0%), o GOO statistiškai dažniau rinkosi atsakymą 15 mm (67,0%). 27,7% 69,8% 0,9% 2,6% 55,3% 43,7% 0,0% 1,0% 0% 10% 20% 30% 40% 50% 60% 70% 80% 27 µm 50 µm 80 µm Kita GO GOO * *

Lentelė Nr. 3. Dentino paviršiaus paruošimas cementavimo procedūrai (1) Naudojama

medžiaga Smėliavimo laikas

Atstumas iki dentino pav.

Aliuminio oksidas CoJet smėlis 5 sekundės 10 sekundžių 20 sekundžių 5 mm 10 mm 15 mm 20 mm GO 93,6% 6,4% 34,9% 56,0% 9,2% 35,9% 55,0% 4,6% 5,5% GOO 83,3% 22,7% 16,5% 77,3% 6,2% 11,3% 20,6% 67,0% 1,0% 𝜒2_=11,216, df=1,p<0,001 𝜒2_{=10,742, df=2, p=0,005 𝜒}2_{=89,482, df=3, p<0,001}

Paklausus, kokiu kampu laiko smėliasrovės purkštuką, dauguma gydytojų (tiek GO, tiek GOO) rinkosi atsakymą 45 º (67.5%). Statistiškai dažniau šį atsakymo variantą rinkosi GOO. Į klausimą, kaip ėsdina dentino paviršių, dauguma atsakė, jog tai daro su 37% fosforo rūgštimi 15 sekundžių (80,1% visų apklaustųjų)

Lentelė Nr. 4. Dentino paviršiaus paruošimas cementavimo procedūrai (2)

Purkštuko laikymo kampas Naudojamas ėsdinimo protokolas 45 º 60 º 90 º Neėsdina 37% fosforo rūgštimi 15s 37% fosforo rūgštimi 30 s GO 51,4% 18,3% 30,3% 21,1% 77,1% 1,8% GOO 85,6% 7,2% 7,2% 16,5% 83,5% 0.0% 𝜒2_{=27,799, df=2, p<0,001 *𝝌}𝟐_{=2,621, df=2, p=0,270} *>0,05 – statistiškai nereikšminga

Taip pat buvo klausiama ir apie emalio paviršiaus paruošimą cementavimo procedūrai. Duomenys pateikti 5 ir 6 lentelėse. Kaip ir smėliuojant dentiną, tai ir emalio paviršiaus smėliavimui dauguma gydytojų rinkosi aliuminio oksido medžiagą (83,9% visų atsakiusiųjų).Taip pat analizuojant duomenis pastebėta, kad GOO statistiškai dažniau oro abrazijai naudoja CoJet smėlį nei GO (atitinkamai 24,8% ir 8,6%). Paklausus, kiek laiko gydytojai skiria smėliavimui, didžioji dauguma atsakė – 10 sekundžių (72,4%). Į klausimą, kokiu atstumu nuo emalio paviršiaus gydytojai laiko smėliasrovės purkštuką statistiškai reikšmingai daugiau GOO rinkosi atsakymą 15 mm (68,3%), o GO dažniau rinkosi 10 mm atstumą (53,4%).

Lentelė Nr. 5. Emalio paviršiaus paruošimas cementavimo procedūrai (1) Naudojama

medžiaga Smėliavimo laikas

Atstumas iki emalio pav.

Aliuminio oksidas CoJet smėlis 5 sekundės 10 sekundžių 20 sekundžių 5 mm 10 mm 15 mm 20 mm GO 91,4% 8,6% 22,4% 67,2% 10,3% 34,5% 53,4% 5,2% 6,9% GOO 75,2% 24,8% 13,9% 78,2% 6,9% 10,9% 19,8% 68,3% 1,0% 𝜒2=10,386, df=1,p=0,001 *𝝌𝟐_{=4,909, df=3, p=0,179 𝜒}2_{=95,788, df=3, p<0,001} *>0,05 – statistiškai nereikšminga

Paklausus, kokiu kampu gydytojai smėliuoja emalio paviršių, apklaustieji dažniau rinkosi atsakymą – 45 º (66,4%). Pagal rezultatus, pateiktus lentelėje (Lentelė Nr. 6), matome, kad GO statistiškai dažniau rinkosi atsakymą – 90 º nei GOO (atitinkamai 34,5% ir 9,9%). Po oro abrazijos beveik visi apklaustieji emalį ėsdina 37% fosforo rūgštimi 30 sekundžių (88,5%). Skirtumų tarp GO ir GOO nepastebėta.

Lentelė Nr. 6. Emalio paviršiaus paruošimas cementavimo procedūrai (2)

Purkštuko laikymo kampas Naudojamas ėsdinimo protokolas 45 º 60 º 90 º 37% fosforo rūgštimi 15s 37% fosforo rūgštimi 30 s GO 48,3% 17,2% 34,5% 13,8% 86,2% GOO 87,1% 3,0% 9,9% 8,9% 91,1% 𝜒2=36,815, df=2, p<0,001 *𝝌𝟐=1,262, df=1, p=0,261 *>0,05 – statistiškai nereikšminga

Klausimais apie restauracijų paviršiaus paruošimą buvo siekiama išsiaiškinti, ar gydytojai naudoja oro abrazijos technologiją ruošdami skirtingas restauracijas, taip pat – apie naudojamas medžiagas bei jų naudojimo ypatumus. Į klausimą, ar naudoja smėliavimą skirtingų restauracijų paviršiuje GO ir GOO atsakė skirtingai (Lentelė Nr. 7). Iš rezultatų matome, kad cirkonio oksido restauracijos paviršiuje tiek GO, tiek GOO oro abraziją naudoja panašiu dažniu (67,1%) (p=0,591 – nėra reikšmingo skirtumo). Tačiau ličio disilikato ir netiesioginės kompozicinės restauracijos paviršiuose GOO statistiškai dažniau naudoja oro abraziją nei GO (p<0,001).