Mingailė Seibutytė
V kursas, 9 grupėMIOFUNKCINĖS TERAPIJOS NAUDOJIMO
OBSTRUKCINĖS MIEGO APNĖJOS GYDYMUI
VERTINIMAS LIETUVOS ŠEIMOS GYDYTOJŲ,
GYDYTOJŲ ODONTOLOGŲ IR BURNOS HIGIENISTŲ
TARPE
Baigiamasis magistro darbas
Darbo vadovas Prof. dr. Kristina Lopatienė
LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS MEDICINOS AKADEMIJA
ODONTOLOGIJOS FAKULTETAS ORTODONTIJOS KLINIKA
MIOFUNKCINĖS TERAPIJOS NAUDOJIMO OBSTRUKCINĖS MIEGO APNĖJOS GYDYMUI VERTINIMAS LIETUVOS ŠEIMOS GYDYTOJŲ, GYDYTOJŲ
ODONTOLOGŲ IR BURNOS HIGIENISTŲ TARPE
Baigiamasis magistro darbas
Kaunas, 2021 Darbą atliko
Magistrantas ... (parašas)
... (Vardas, pavardė, kursas, grupė)
20....m. ... (mėnuo, diena)
Darbo vadovas... (parašas)
... (mokslinis laipsnis, vardas, pavardė) 20....m. ...
TURINYS
SANTRAUKA ... 5
SUMMARY ... 6
ĮVADAS ... 7
1. LITERATŪROS APŽVALGA... 9
1.1. Suaugusių ir vaikų OMA rizikos veiksniai... 9
1.2. Suaugusių ir vaikų OMA klinikiniai požymiai ... 10
1.3. Suaugusių ir vaikų OMA diagnostikos metodai ... 11
1.4. Suaugusių ir vaikų OMA nechirurginiai gydymo metodai ... 13
1.5. Suaugusių ir vaikų OMA chirurginiai gydymo metodai ... 16
2. MEDŽIAGA IR METODAI ... 18
2.1. Imties dydžio nustatymas ... 18
2.2. Tyrimo metodika ... 18
2.3. Statistinės analizės metodai ... 21
3. REZULTATAI... 22
3.1. Tiriamieji ... 22
3.2. Lietuvos šeimos gydytojų, gydytojų odontologų ir burnos higienistų žinių apie obstrukcinės miego apnėjos rizikos veiksnius, simptomus, diagnostiką ir gydymą suaugusiems bei vaikams vertinimas ir palyginimas ... 22
3.3. Lietuvos šeimos gydytojų, gydytojų odontologų ir burnos higienistų žinių apie miofunkcinę terapiją, kaip vieną iš galimų obstrukcinės miego apnėjos gydymo metodų, vertinimas ir palyginimas... 33
3.4. Lietuvos šeimos gydytojų, gydytojų odontologų ir burnos higienistų miofunkcinės terapijos, kaip gydymo metodo, taikymo klinikinėje praktikoje vertinimas ir palyginimas ... 37
4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 42 IŠVADOS ... 46 5. PADĖKA ... 47 6. INTERESŲ KONFLIKTAS ... 47 7. PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS... 47 LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 48 PRIEDAI ... 53
SANTRUMPOS
OMA – obstrukcinė miego apnėja VKT – viršutiniai kvėpavimo takai MT – miofunkcinė terapija
AHI - apnėjų - hipopnėjų indeksas
AASM - Amerikos miego medicinos akademija (angl. American Academy of Sleep Medicine) PSG - polisomnografija
RPG - respiracinė poligrafija
CPAP - nuolatinio teigiamo slėgio ventiliacija (angl. continuous positive airway pressure) proc. - procentai
pav. - paveikslas
P – reikšmingumo lygmuo χ2 – chi kvadrato kriterijus
MIOFUNKCINĖS TERAPIJOS NAUDOJIMO OBSTRUKCINĖS MIEGO
APNĖJOS GYDYMUI VERTINIMAS LIETUVOS ŠEIMOS GYDYTOJŲ,
GYDYTOJŲ ODONTOLOGŲ IR BURNOS HIGIENISTŲ TARPE
SANTRAUKA
Problemos aktualumas ir darbo tikslas. Ankstyva obstrukcinės miego apnėjos diagnostika yra aktuali visų sričių gydytojams. Miofunkcinė terapija - efektyvus neinvazinis gydymo metodas, tad reikalinga įvertinti įvairių sričių specialistų žinias apie šį gydymo metodą bei jo naudojimą. Tyrimo tikslas - įvertinti Lietuvos šeimos gydytojų, gydytojų odontologų bei burnos higienistų žinias apie obstrukcinę miego apnėją ir miofunkcinę terapiją.
Medžiaga ir metodai. Tyrime iš viso dalyvavo 208 asmenys. Autoriniu trijų dalių klausimynu, kuris sudarytas iš klausimų apie sociodemografinius duomenis ir klausimų, skirtų žinioms apie obstrukcinę miego apnėją bei miofunkcinę terapiją vertinimui, buvo pasidalinta internetinėje platformoje „Facebook“. Naudojant kompiuterinės programos statistikos paketą „SPSS/w 22.0“ skaičiuotas chi-kvadrato (χ2) kriterijus, taikytas z testas Bonferroni metodu bei McNemaro testas.
Rezultatai. Nustatyti statistiškai reikšmingi skirtumai tarp skirtingų sričių gydytojų žinių apie obstrukcinę miego apnėją lygio: burnos higienistams dažniau nei šeimos gydytojams ir gydytojams odontologams trūko žinių (p<0,05), o šeimos gydytojų žinios buvo geresnės nei gydytojų odontologų bei burnos higienistų (p<0,05). Gydytojų odontologų žinios apie tam tikrus obstrukcinės miego apnėjos gydymo metodus buvo geresnės nei šeimos gydytojų ir burnos higienistų (p<0,05).
Išvados. Beveik pusė tyrimo dalyvių nežinojo ar miofunkcinės terapijos taikymas obstrukcinės miego apnėjos gydymui yra efektyvus ir tik dešimtadalis respondentų šią terapiją naudojo klinikinėje praktikoje, tačiau daugiau kaip pusė šį metodą taikiusių specialistų buvo patenkinti gautais rezultatais. Trys ketvirtadaliai respondentų savo žinias apie miofunkcinę terapiją laikė silpnomis, tad visi pageidautų daugiau sužinoti apie šį gydymo metodą.
Raktiniai žodžiai: Obstrukcinė miego apnėja, miofunkcinė terapija, šeimos gydytojai, gydytojai odontologai, burnos higienistai
EVALUATION OF THE USAGE OF MYOFUNCTIONAL THERAPY FOR
THE TREATMENT OF OBSTRUCTIVE SLEEP APNEA AMONG
LITHUANIAN FAMILY PHYSICIANS, DENTISTS AND DENTAL
HYGIENISTS
SUMMARY
Relevance of the problem and aim of the work. Early diagnostics of obstructive sleep apnea is relevant for physicians in all fields. Myofunctional therapy is an effective non-invasive method of treatment, so it is necessary to assess the awareness of specialists in various fields about this method of treatment and its usage. The study aimed to evaluate the awareness of Lithuanian family physicians, dentists and dental hygienists about obstructive sleep apnea and myofunctional therapy. Material and the methods. A total of 208 individuals participated in the study. The author's three-part questionnaire, which consisted of questions about sociodemographic characteristics and questions for assessing awareness about obstructive sleep apnea and myofunctional therapy, was shared on the social platform Facebook. Using the statistical package “SPSS/w 22.0”, the chi-square (χ2) criterion was calculated, the z-test by the Bonferroni method and the McNemar test were applied. Results. There were statistically significant differences in the level of awareness about obstructive sleep apnea among doctors in different fields: dental hygienists were more likely than family physicians and dentists to lack knowledge (p<0,05), family physicians had better awareness than dentists and dental hygienists (p<0,05). Dentists' knowledge of certain methods of treating obstructive sleep apnea was better than that of family physicians and dental hygienists (p<0,05).
Conclusions. Nearly half of the study participants did not know whether the application of the myofunctional therapy for the treatment of obstructive sleep apnea is efficient and only a tenth of respondents used this therapy in clinical practice, although more than half of professionals who have applied this method were satisfied with the results. Three-quarters of respondents considered their knowledge of myofunctional therapy to be poor, so everyone would like to know more about this method of treatment.
Keywords: Obstructive sleep apnea, myofunctional therapy, family physicians, dentists, dental hygienists
ĮVADAS
Obstrukcinė miego apnėja (OMA) yra lėtinis, su miegu susijęs kvėpavimo sutrikimas, kuriam būdingas pasikartojantis viršutinių kvėpavimo takų (VKT) funkcijos sutrikimas miego metu, atsirandantis dėl anatominio ir/ar funkcinio jų susiaurėjimo [1, 2]. Semelka ir bendraautorių straipsnyje [1] teigiama, jog nustatytų suaugusiųjų OMA atvejų skaičius svyruoja nuo 2 iki 14 proc. populiacijoje. Chang ir kt. [2] teigia, kad lengvos formos OMA paplitimas Jungtinėse Amerikos Valstijose tarp vidutinio amžiaus asmenų yra apie 10 proc., o vidutinio sunkumo ar sunkios - nuo 3,8 iki 6,5 proc. Vaikai taip pat serga OMA - Gulotta ir kt. [3] teigia, kad bendras šios ligos dažnis vaikų populiacijoje yra apie 2%, o dauguma sergančiųjų yra 2–8 metų amžiaus.
OMA sergantiems asmenims nustatoma miego fragmentacija, deguonies lygio kraujyje sumažėjimas bei per didelis mieguistumas dienos metu [1]. Kiti nepageidaujami sveikatos sutrikimai, ypač susiję su nediagnozuota ar negydoma OMA, yra širdies ir kraujagyslių sistemos ligos, smegenų kraujotakos sutrikimai, cukrinis diabetas ir kognityviniai sutrikimai. Be to, OMA yra susijusi su suprastėjusia gyvenimo kokybe, padažnėjusiomis motorinių transporto priemonių avarijomis, taip pat nelaimingais atsitikimais darbo vietoje ir netyčiniais susižalojimais [2, 4-7].
Literatūros šaltiniuose teigiama, kad visuomenė ir sveikatos priežiūros specialistai nepakankamai žino apie OMA, tad manoma, kad 80–90 proc. žmonių, kuriems pasireiškia ši liga, ji lieka nediagnozuota [7]. Tai lemia dar didesnes asmens sveikatos priežiūros sektoriaus problemas, nes pacientai, sergantys nediagnozuota arba negydoma OMA, susiduria su didesniu šio sektoriaus paslaugų poreikiu, įskaitant dažnesnį ir ilgesnį hospitalizavimą, be to, OMA, ypač nepatvirtinta, didina ja sergančių asmenų mirtingumo riziką [4].
Pasaulyje yra atlikta tyrimų, kurių tikslas buvo įvertinti šeimos gydytojų [8, 9], gydytojų odontologų [10, 11] ar burnos higienistų [12, 13] žinias apie OMA rizikos veiksnius, simptomus, diagnostikos bei gydymo metodus. Atlikti tyrimai atskleidė, jog gydytojams trūko žinių apie OMA bei pabrėžė jų žinių apie šią ligą tobulinimo svarbą, nes tai yra specialistai, į kuriuos pacientai kreipiasi ne tik gydymo, bet ir profilaktikos tikslais, tad jie yra pirmoji asmens sveikatos priežiūros paslaugų grandis, galinti įtarti OMA.
Siekiant pagerinti OMA sergančio paciento sveikatą bei gyvenimo kokybę, yra ieškoma naujų tyrimo ir gydymo metodų, kuriami nauji algoritmai. Viena iš galimų OMA gydymo metodikų - miofunkcinė terapija (MT). Miofunkcinė terapija - neinvazinis gydymo metodas, apimantis veido, burnos bei kaklo raumenų stiprinimo pratimus, kuriais siekiama pagerinti propriorecepciją, tonusą ir judrumą. Pagrindiniai šio gydymo metodo tikslai yra sušvelninti veido ir bunos organų sistemos sutrikimus bei prisidėti prie netaisyklingų įpročių korekcijos [14]. Felício ir bendraautorių atlikta literatūros analizė [15] parodė, jog MT yra veiksmingas suaugusiųjų OMA gydymo būdas - ši terapija
mažina OMA sunkumą ir knarkimo dažnį, gerina pacientų gyvenimo kokybę, be to, MT sėkmingai gydomi vaikai, ypač tie, kuriems OMA simptomų nepalengvino gydymas chirurginiu būdu. Dėl įrodyto MT veiksmingumo ne tik OMA, bet ir kitų veido bei burnos organų sistemos sutrikimų gydymui, būtina įvertinti skirtingų sričių specialistų žinias apie šią gydymo metodiką ir skatinti ją naudoti klinikinėje praktikoje.
Tyrimo tikslas: įvertinti Lietuvos šeimos gydytojų, gydytojų odontologų ir burnos higienistų žinias apie suaugusiųjų bei vaikų obstrukcinės miego apnėjos rizikos veiksnius, klinikinius požymius, diagnostiką ir gydymą, taip pat žinias apie miofunkcinės terapijos naudojimą obstrukcinės miego apnėjos gydymui bei jos taikymą asmeninėje praktikoje gydant įvairius veido ir burnos organų sistemos sutrikimus.
Uždaviniai:
1. Įvertinti ir palyginti Lietuvos šeimos gydytojų, gydytojų odontologų ir burnos higienistų žinias apie suaugusiųjų bei vaikų obstrukcinės miego apnėjos rizikos veiksnius, klinikinius požymius, diagnostiką ir gydymą.
2. Įvertinti ir palyginti Lietuvos šeimos gydytojų, gydytojų odontologų ir burnos higienistų žinias apie miofunkcinę terapiją, kaip vieną iš galimų obstrukcinės miego apnėjos gydymo metodų. 3. Nustatyti ir palyginti Lietuvos šeimos gydytojų, gydytojų odontologų ir burnos higienistų
miofunkcinės terapijos, kaip gydymo metodo, taikymo klinikinėje praktikoje dažnį ir požiūrį į tokios metodikos taikymą ateityje.
Hipotezės:
1. Burnos higienistai apie suaugusiųjų bei vaikų OMA rizikos veiksnius, klinikinius požymius, diagnostikos bei gydymo metodus žino mažiau nei šeimos gydytojai ir gydytojai odontologai. 2. Lietuvos šeimos gydytojai, gydytojai odontologai ir burnos higienistai nepakankamai žino apie
miofunkcinės terapijos taikymą gydant obstrukcinę miego apnėją.
3. Lietuvos šeimos gydytojai, gydytojai odontologai ir burnos higienistai netaiko arba minimaliai taiko miofunkcinę terapiją klinikinėje praktikoje, tačiau ateityje norėtų taikyti ją dažniau, taip pat norėtų pagilinti žinias apie šį gydymo metodą.
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Suaugusių ir vaikų OMA rizikos veiksniai
Nutukimas yra pagrindinis suaugusių ir vaikų OMA rizikos veiksnys – perteklinis riebalinis audinys padidina VKT susiaurėjimo tikimybę, tiesiogiai paveikdamas jų anatomiją, šiuo atveju – jų spindį, nes riebalinės ląstelės kaupiasi aplinkinių minkštųjų audinių struktūrose [3, 6, 16]. Chi ir bendraautorių atlikto tyrimo [17] metu buvo pasitelktas magnetinio rezonanso tyrimas, siekiant išsiaiškinti kraniofacialinės kilmės OMA priežastis. Gauti rezultatai parodė, kad riebalinis audinys linkęs kauptis liežuvyje, o tai ypač kenkia m. genioglossus atliekamai funkcijai – liežuvio protruzijai bei jo palaikymui optimalioje padėtyje miego metu. Be to, nutukusiems asmenims padidėjęs riebalų kiekis krūtinėje ir pilve statistiškai reikšmingai sumažina kvėpavimo funkcijos efektyvumą – tai dar vienas veiksnys, kuriuo riebalinio audinio perteklius prisideda prie OMA sunkumo laipsnio [6, 18]. Literatūros šaltiniuose taip pat nurodomas vaikų antsvorio ir OMA ryšys - yra atlikta tyrimų, kurie nustatė, jog paciento nutukimas padidina OMA atkryčio riziką po pirminio chirurginio gydymo [3, 19].
Literatūroje nurodomas kitas svarbus OMA rizikos veiksnys – tam tikra VKT anatomija, pavyzdžiui, siaura ryklė, pakitusi jos forma, padidėjęs VKT ilgis, gali lemti polinkį į funkcijos sutrikimą [18, 20, 21]. Vaikams tonzilių ir/arba adenoidų hipertrofija yra svarbus OMA rizikos veiksnys. Atlikti tyrimai nurodo, jog daugumai vaikų, kuriems buvo diagnozuota OMA, kartu nustatyta ir limfoidinio audinio hipertrofija [3, 5, 19].
Analizuojant lyties įtaką OMA pasireiškimui, nustatyta, kad ši liga yra dažnesnė tarp vyrų nei tarp moterų [22]. Teigiama, kad vyrų VKT yra ilgesni nei moterų, neatsižvelgiant į asmens ūgį, o tai galėtų paaiškinti vyriškos lyties pacientų padidėjusį polinkį į VKT susiaurėjimą [6, 18]. Be to, siejant lytį bei antsvorį, vyrai yra labiau linkę į centrinio tipo nutukimą nei moterys, tad dėl šio riebalinio audinio pasiskirstymo modelio riebalai labiau linkę kauptis VKT struktūrose ir pilve [18, 20]. Moterims OMA nustatoma rečiau, tačiau menopauzė yra rizikos veiksnys atsirasti šiai ligai, ypač moterims, nevartojančioms pakaitinės hormonų terapijos [6].
Vyresnis amžius yra dar vienas OMA rizikos veiksnys. Vyresnio amžiaus žmonėms užfiksuojamas mažesnis VKT praeinamumo stabilumas dėl sumažėjusio plaučių tūrio, nes senstant prarandama elastinga plaučių atatranka. Kitas veiksnys, susijęs su vyresniu amžiumi – susilpnėjęs VKT palaikančiųjų raumenų efektyvumas, be to, vyresnio amžiaus pacientų audinių ląstelės yra netekę dalies kolageno - tai taip pat prisideda prie sumažėjusio VKT praeinamumo [18, 20, 22].
Gretutinės širdies ir kraujagyslių sistemos ligos taip pat prisideda prie OMA patogenezės, ypač, kai dėl sutrikusios šios sistemos veiklos pasireiškia edemos - skysčių susilaikymas organizme
ir jų transportas iš apatinės kūno dalies į viršutinę miego metu gali paveikti VKT mechaniką - skysčių perteklius audiniuose susiaurina jų spindį [6].
Skeletinės anomalijos taip pat gali būti VKT obstrukcijos priežastimi bei OMA rizikos veiksniu. Dėl apatinio žandikaulio ir liežuvio dydžio, padėties bei struktūros pokyčių pakinta retropalatinalinis regionas, kuris yra dažna obstrukcijos vieta [6, 18, 23].
Analizuojant vaikų OMA rizikos veiksnius, nustatyta, kad vaikų amžiuje alerginis rinitas padidina tikimybę sirgti OMA. Nosies užgulimas, atsirandantis dėl nosies gleivinės uždegiminio proceso, lemia padidėjusį VKT pasipriešinimą ir gali sukelti kvėpavimą pro burną bei įvairius miego sutrikimus [3, 19]. Leung ir bendraautoriai [24] taip pat nurodo reikšmingą alerginio rinito įtaką OMA sunkumo laipsniui.
Zaffanello ir bendraautorių atliktame tyrime [25] nustatyta, kad genetiniai sindromai, tokie kaip Dauno, Pierre Robin, Prader–Willi taip pat gali turėti įtakos OMA pasireiškimui vaikams dėl to, nes jie lemia skeletines anomalijas, kurios yra reikšmingos OMA patogenezėje. Slaats bei bendraautorių atliktas tyrimas [26] taip pat įrodo Dauno sindromo įtaką OMA atsiradimui - šis sindromas lemia tam tikrus anatominius veiksnius, tokius kaip vidurinio veido trečdalio neišsivystymas, apatinio žandikaulio hipoplazija, makroglosija, užpakalinė liežuvio padėtis bei hipotonija, siauresni VKT, limfoidinio audinio hiperplazija ir didesnis polinkis į nutukimą, kurie yra OMA rizikos veiksniai.
1.2. Suaugusių ir vaikų OMA klinikiniai požymiai
OMA sergantiems asmenims pasireiškia skirtingi ir, palyginus, nespecifiniai klinikiniai požymiai. Jų atsiradimą lemia OMA sukeltos apnėjos bei hipopnėjos, pagal kurių dažnį yra klasifikuojamas šios ligos sunkumas. Apnėjų-hipopnėjų indeksas (AHI) nurodo visiškų kvėpavimo sustojimų (apnėjų) ir sumažėjusio oro srauto (hipopnėjų) periodų, trunkančių ilgiau nei 10 sekundžių bei sukeliančių trumpą pabudimą arba sumažėjusią deguonies koncentraciją kraujyje daugiau nei 3 proc., skaičių per vieną miego valandą [4]. Amerikos miego medicinos akademija (AASM) klasifikuoja OMA sunkumą pagal AHI dažnį: lengva (5-15 per valandą), vidutinio sunkumo (15-30 per valandą) ir sunki (> 30 per valandą) [27]. Apnėjos ir hipopnėjos, ištinkančios pacientą miego metu, gali būti užfiksuojamos tik specialių diagnostinių metodų pagalba, nes asmuo dažniausiai nejaučia šios miego fragmentacijos, tačiau dėl jos atsiranda kiti klinikiniai simptomai, tokie kaip didelis mieguistumas dienos metu, nuovargis, rytinis galvos skausmas, dirglumas, sumažėjusi koncentracija, atminties praradimas bei nikturija (dažnas šlapinimasis naktį), be to, tokie klinikiniai požymiai, kaip garsus knarkimas ar kvėpavimo pauzės bei dusulio arba oro gaudymo epizodai miego metu, kuriuos gali užfiksuoti drauge su ligoniu miegantis asmuo [6, 7, 18, 20].
Tokiu atveju, jei OMA yra negydoma, ji progresuodama gali kliniškai pasireikšti sukeldama širdies ir kraujagyslių sistemos ligas, cukrinį diabetą [6, 18, 28, 29], tačiau jei pacientas neturi antsvorio ar neatžymi kitų su nekokybišku miegu susijusių simptomų, šios lėtinės ligos gali būti nustatomos tik kaip gretutinės, o jas iš tiesų sukėlusi OMA – likti nediagnozuota [1, 2, 20]. Be to, OMA gali pasireikšti progresuojančiu kognityvinių funkcijų sutrikimu, dėl kurio sutrikdomas normalus socialinis gyvenimas, ypač padidėja depresijos, nelaimingų atsitikimų darbe ar kelyje tikimybė [6, 7, 18, 20, 30].
Analizuojant vaikų OMA klinikinius požymius, nustatyta, kad OMA, ypač sukelta adenoidų ir/ar tonzilių hipertrofijos, pasireiškia kvėpavimu pro burną, nosies užgulimu, knarkimu, lėtiniu sinusitu ir pasikartojančiu vidurinės ausies uždegimu [3, 5, 19, 24]. Naujausiuose tyrimuose [5, 24] pateikiama informacija apie suaugusiųjų ir vaikų OMA klinikinių simptomų skirtumus - pabrėžiama, jog vaikų OMA labiau pasireiškia ne mieguistumu dienos metu, bet elgesio problemomis, tokiomis kaip suprastėję akademiniai rezultatai, dėmesio koncentracijos trūkumas, hiperaktyvumas, be to, vaikams, sergantiems OMA, dažnai nustatomas sutrikęs fizinis vystimasis, pasikartojanti enurezė (navalingas šlapinimasis į lovą nakties metu). Be to, literatūros šaltiniuose pateikiami negydomos vaikų OMA padariniai - progresuodama ši liga, kaip ir suaugusiems, gali sukelti gretutines širdies ir kraujagyslių sistemos ligas bei metabolizmo sutrikimus [3, 5, 16, 19, 24].
1.3. Suaugusių ir vaikų OMA diagnostikos metodai
Literatūros šaltiniuose nurodoma, kad auksiniu OMA diagnozavimo standartu tiek suaugusiesiems, tiek vaikams yra laikoma polisomnografija (PSG), apimanti septynių ar daugiau duomenų kanalų registravimą, įskaitant elektroencefalogramą, elektrookulogramą, elektromiogramą (smakro bei kojų raumenų tonusą), elektrokardiogramą, kvėpavimo takų stebėseną (oro srovės pro nosį ir burną kreives), krūtinės ir pilvo judesius bei kūno padėtį. Metodo trūkumas yra tas, kad PSG - brangus tyrimo metodas, kuriam reikalinga specializuota įranga ir personalas, PSG galima atlikti tik specializuotuose centruose, pavyzdžiui, miego klinikoje. PSG turėtų apimti bent du pilnus naktinio miego ciklus be jokio išankstinio medikamentinio gydymo [1, 4, 24, 31, 32].
OMA diagnostikai gali būti naudojami namų sąlygomis atliekami testai miego metu - šie tyrimai fiksuoja mažiausiai tris duomenų kanalus, kol pacientas miega namuose. Jų metu paprastai yra stebimas oro srautas kvėpavimo takuose, knarkimas, kūno padėtis, širdies susitraukimų dažnis ir kraujo prisotinimas deguonimi [1, 32, 33]. Šio tyrimo metodo pagalba negalima apskaičiuoti AHI, nes diagnostinis testas vyksta ir tuo metu, kai pacientas dar yra būdravimo stadijoje, tad OMA sunkumas įvertinamas naudojant kvėpavimo sutrikimų indeksą (angl. respiratory disturbance index), kuris yra deguonies desatūracijos momentų dažnis per valandą laiko [4, 33, 34]. Tyrimo trūkumas yra
tas, kad taikant šį metodą neapskaičiuojamas AHI, tad jis gali būti taikomas tik tiems pacientams, kuriems yra nustatyta vidutinio aukštumo ar aukšta OMA rizikos tikimybė [4, 33, 34]. Nepaisant to, privalumas yra tas, jog toks diagnostinis metodas yra naudingas pacientams, kurie sunkiai juda ir PSG tyrimo atlikimas jiems negalimas, be to, šis namų sąlygomis atliekamas OMA įvertinimo testas gali būti taikomas ligos gydymo efektyvumo sekimui [1, 33, 34].
Literatūroje nurodomas OMA diagnostikos metodas, savo tikslumu panašus į PSG, yra respiracinė poligrafija – RPG [35, 36]. RPG metu rekomenduojama registruoti visus tuos pačius parametrus kaip PSG metu, išskyrus kanalus, fiksuojančius miegą. Remiantis Lietuvos OMA diagnostikos ir gydymo rekomendacijomis [32], Lietuvoje įvertinti PSG bei RPG duomenis gali gydytojai pulmonologai ir neurologai, įsisavinę vertinimo metodiką, tad rekomenduojama pacientus, kuriems įtariama OMA, siųsti šių gydytojų konsultacijai.
Papildomai OMA diagnostikai naudojamas ir paprastas fizinis VKT ištyrimas, kurį atlieka gydytojas otorinolaringologas, tad rekomenduojama pacientą, kuris yra OMA rizikos grupėje, siųsti šio gydytojo konsultacijai [1, 4, 32]. VKT tyrimas, kurio metu vertinama tonzilių hipertrofija bei jos laipsnis remiantis Brodsky skale, yra būtinas vaikams, kuriems įtariama OMA [37]. Endoskopiniu viršutinių kvėpavimo takų ištyrimu vaistų sukelto miego metu (angl. drug-induced sleep endoscopy) vertinama VKT obstrukcijos vieta, priežastis ir tipas bei nosies, nosiaryklės, liežuvio pagrindo, antgerklio ir gerklų morfologija [38]. Wooten ir bendraautorių [39] atlikto tyrimo metu nustatyta, jog šis diagnostinis metodas reikšmingai padeda įvertinti liekamąją OMA vaikams po atliktos adenotonzilektomijos.
Vaikams dažniau yra taikomas naktinės oksimetrijos tyrimo metodas diagnozuoti ne tik OMA, bet ir kitiems kvėpavimo sistemos sutrikimams miego metu. Jo metu fiksuojamas arterinio kraujo prisotinimo deguonimi lygis. Šis diagnostinis tyrimas pasižymi tikslumu, yra lengvai pritaikomas, jo mažos išlaidos [3, 24].
Subjektyviam OMA simptomų vertinimui yra taikomi specialūs klausimynai. Suaugusiesiems apklausti naudojama Epworth mieguistumo skalė (angl. Epworth Sleepiness Scale), vertinanti bendrą mieguistumo lygį aštuoniose situacijose, iš kurių kiekviena vertinama nuo 0 iki 3 balų mieguistumo didėjimo linkme [1, 2, 4, 32]. Boyes su bendraautoriais atliko tyrimą [40] su internetine šio klausimyno versija ir nustatė, jog respondentų, esančių OMA rizikos grupėje, rezultatai parodė didesnį mieguistumo lygį, lyginant su kontrolinės grupės rezultatais. Literatūroje taip pat minimas ir „STOP-Bang“ klausimynas [1] - įrodyta, kad šios subjektyvios diagnostinės priemonės jautrumas yra didesnis nei 85 proc., specifiškumas svyruoja nuo 25 iki 85 proc., o didžiausias privalumas yra tas, kad ji gali būti pateikta pacientui lankantis pas pirminio asmens sveikatos priežiūros paslaugų lygio specialistą, kuris, įtaręs galimą OMA, nukreiptų asmenį tolimesnėms konsultacijoms [41].
Mokslinėje literatūroje yra nurodomi įvairūs subjektyvūs vaikų OMA vertinimo metodai - jiems arba jų tėvams apklausti bei vaiko miego kokybei įvertinti dažnai taikomas – Chervin ir bendraautorių [42] pasiūlytas vaikiškas miego klausimynas (angl. The Paediatric Sleep Questionnaire), ypač trumpoji jo versija, kurią sudaro 22 klausimai ir kuri yra patvirtinta keliomis kalbomis. Įrodyta, kad 33 proc. teigiamų pacientų arba jų tėvų atsakymų šioje apklausoje koreliuoja su didele vaikų OMA rizika. Kaip diagnostinis subjektyvių simptomų įvertinimo klausimynas pagalbinei vaikų OMA diagnostikai taip pat taikoma ir Epworth mieguistumo skalės vaikams adaptuota versija [3, 24].
1.4. Suaugusių ir vaikų OMA nechirurginiai gydymo metodai
Remiantis literatūros duomenimis, pačiu veiksmingiausiu nechirurginiu OMA gydymo metodu yra laikoma nuolatinio teigiamo slėgio ventiliacija (angl. continuous positive airway pressure (CPAP)), kurios pagalba VKT yra praplečiami tam, kad pagerėtų jų praeinamumas pacientui miegant. Kvėpavimo takams slėgis gali būti tiekiamas per burnos, burnos - nosies ir nosies prietaisus [1, 2]. Tinkamas, reguliarus CPAP naudojimas veiksmingai sumažina mieguistumo simptomus, pagerina gyvenimo kokybę ir sumažina kraujospūdžio rodiklius, aritmijos bei insulto rizikos tikimybę, pagerina širdies nepakankamumu sergančių pacientų kairiojo skilvelio išstūmimo frakciją – sumažina širdies ir kraujagyslių sistemos sutrikimų, nulemtų OMA, dažnį [28, 43]. Asmenims, sergantiems vidutinio sunkumo ar sunkia OMA, CPAP yra laikoma pirmo pasirinkimo gydymo priemone - Handan ir kt. atlikto tyrimo [44] metu nustatyta, jog šio metodo veiksmingumo rodiklis yra maždaug 75 proc.
Kartu su CPAP gydymo protokolu vidutinio sunkumo ar sunkios OMA atveju, arba kaip pavieniai gydymo metodai lengvos OMA atveju, taikomi ir neinvaziniai gydymo metodai - tiek vaikams, tiek suaugusiesiems, sergantiems OMA, yra veiksminga antsvorio korekcija - įrodyta, jog tiems pacientams, kurie mažina antsvorį, sumažėja ir VKT funkcijos sutrikimų dažnis [1, 2, 16, 18-20]. Kitas neinvazinis, nemedikamentinis OMA gydymo metodas yra miego pozicijos terapija - tyrimai parodė, kad pacientams, miegantiems ar gulintiems ant nugaros, palyginus su pacientais, kurie tai atlieka šoninėje padėtyje, nustatomas dvigubai didesnis AHI, tad asmenims, sergantiems OMA, rekomenduojama kontroliuoti save ir gulėti bei miegoti ant šono [1, 2, 45]. Kalbant apie medikamentinį gydymą, Randerath ir bendraautorių atlikto tyrimo [46] metu buvo nustatyta, jog medikamentinis gydymas yra neveiksmingas OMA simptomų valdymui. Išimtis yra intranazaliniai steroidai, jei jie skiriami alerginio rinito, sukėlusio OMA, gydymui – tai ypač aktualu vaikams, sergantiems OMA [19, 24].
Ortodontinis gydymas yra efektyvus OMA gydymo metodas vaikų amžiuje. Greitas viršutinio žandikaulio išplėtimas (angl. rapid maxillary expansion) yra veiksmingas OMA gydymas vaikams, kurie dėl siauro viršutinio žandikaulio turi apsunkėjusią kvėpavimo funkciją [19, 24]. Machado-Júnior ir kt. atliktoje literatūros apžvalgoje [47] teigiama, jog greitas viršutinio žandikaulio išplėtimas palengvina oro patekimą pro nosį, padidina jo srautą, be to, praplečiamas viršutinio žandikaulio dantų lankas - dėl to pakinta liežuvio padėtis ir taip netiesiogiai padidinama burnos bei ryklės erdvė. Vaikams, kuriems taikytas greitas viršutinio žandikaulio skeletinis išplėtimas, taip pat nustatytas kvėpavimo pro burną atvejų sumažėjmas, geresnis lūpų čiaupumas bei mieguistumo, kognityvinių sutrikimų, hiperaktyvumo, AHI sumažėjimas [47]. Literatūros šaltiniuose nuorodoma, kad tiek suaugusiųjų, tiek vaikų OMA ortodontiniam gydymui yra naudojami įvairių konstrukcijų intraoraliniai aparatai. Pagrindinis OMA gydymui naudojamas intraoralinis aparatas yra apatinį žandikaulį pakeliantis aparatas [48, 49]. Šis aparatas gali būti standartinių dydžių arba gaminamas pacientui individualiai, be to, jis gali būti skirtingos konstrukcijos: monoblokas (laboratorijoje sujungtos viršutinių bei apatinių dantų kapos) arba dviejų dalių aparatas (viršutinių bei apatinių dantų kapos užfiksuojamos specialiomis jungtimis paties paciento po to, kai aparatas įdedamas į burną). Šis aparatas palaiko apatinį žandikaulį priekinėje padėtyje pacientui miegant. Literatūros šatiniuose [48, 49] nurodoma, kad apatinio žandikaulio palaikymas priekinėje padėtyje padidina VKT spindį retropalatalinėje srityje, išplečiant ir pastumiant apieryklinės srities audinius bei pastumiant liežuvį į priekį. Be to, elektromiografijos tyrimai rodo, jog apatinį žandikaulį priekinėje padėtyje palaikančio aparato naudojimas aktyvuoja m. masseter, m. pterygoideus lateralis, m. genioglossus, m.
geniohyoideus raumenis, o tai taip pat prisideda prie VKT stabilumo palaikymo. Kitas intraoralinių
aparatų tipas, nurodomas literatūroje, yra liežuvį fiksuojantys aparatai [48, 49]. Šie aparatai taip pat gali būti standartinių dydžių arba individualiai pritaikyti kiekvienam pacientui. Dėl susidariusio neigiamo slėgio bei seilių adhezijos, liežuvį fiksuojantys aparatai pozicionuoja liežuvį į labiau priekinę padėtį nepriklausomai nuo apatinio žandikaulio padėties, taip padidindami paciento VKT spindį miego metu. Liežuvį fiksuojantys aparatai pasižymi prastesniu laikomumu nei apatinį žandikaulį pakeliantys aparatai. Daugiau nei 90 proc. pacientų, kuriems buvo taikytas gydymas intraoraliniais aparatais, pirmenybę teikė apatinį žandikaulį pakeliančiam aparatui, be to, šio aparato veiksmingumas yra labiau įrodytas moksliniais tyrimais [48, 49]. Yra nustatyta, jog ilgalaikis intraoralinių aparatų naudojimas sukelia sąkandžio pokyčius. Literatūros šaltiniuose [48, 49] nurodoma, jog pacientams, kuriems buvo taikomas gydymas šiais aparatais, nustatytas statistiškai reikšmingai padidėjęs apatinių kandžių palinkimas, dėl kurio užfiksuojamas vertikalaus ir horizontalaus kandžių perdengimo pokytis, tad gydytojo odontologo - ortodonto vaidmuo yra labai svarbus sekant OMA gydymo intraoraliniais aparatais eigą [48, 49]. Remiantis AASM rekomendacijomis, norint sumažinti OMA simptomus, pirmenybė turėtų būti teikiama intraoraliniam
aparatui, kurio konstrukcija yra individualiai pritaikyta pacientui ir skirta jo apatinio žandikaulio ar liežuvio padėties fiksavimui. Ypač intraoralinių aparatų veiksmingumas pastebimas pacientams, kurie turi siaurą VKT plotį, retrognatišką apatinį žandikaulį bei žemą apatinio veido trečdalio aukštį [1, 2, 6, 48, 49]. Literatūros šaltiniuose minimas vaikų OMA ortodontinis gydymas intraoraliniais aparatais. Yanyan ir bendraautorių atliktoje literatūros analizėje [50] nurodoma, jog intraoraliniai aparatai, ypač apatinį žandikaulį pakeliantis aparatas, yra veiksmingas gydymo metodas vaikams, sergantiems įvairaus sunkumo OMA. Kita vertus, vaikams, kuriems yra brendimo pikas, gali būti taikomi įvairūs funkciniai aparatai, pavyzdžiui, „Twin-block“, Herbsto aparatas, „Bionator“, kurie taip pat sėkmingai koreguoja retrognatiško apatinio žandikaulio padėtį, nukreipdami jo augimą į priekį - dėl to padidėja VKT spindis ir sumažėja OMA sunkumas arba rizika jai atsirasti.
Literatūroje aprašomas dar vienas galimas nechirurginis OMA gydymo metodas – miofunkcinė terapija. Tai yra specializuoti burnos bei ryklės raumenų stiprinimo pratimai, skirti gerinti šių struktūrų koordinacijai, tonusui bei ištvermei. MT sudaro tam tikri izotoniniai ir izometriniai pratimai, pritaikyti lūpoms, liežuviui, minkštajam gomuriui, ryklės raumenims, apatinį žandikaulį judinantiems raumenims, kaklo raumenims bei atskiri pratimai veido ir burnos organų sistemos funkcijų gerinimui [14, 15, 51]. Guimaraes ir bendraautoriai [51] išsamiai aprašė MT pratimus, apimančius minkštojo gomurio, liežuvio ir veido raumenų stiprinimą, kurių pagalba galima sumažinti OMA klinikinius simptomus. Norint pastiprinti minkštąjį gomurį, pacientams turėtų būti rekomenduojami nepertraukiami (izometriniai) arba su pertraukomis (izotoniniai) balsių tarimo pratimai. Tokių pratimų metu mankštinami m. palatopharyngeus, m. palatoglossus, m. tensor veli
palatini, m. levator veli palatini bei liežuvėlio (uvula) raumenys. Rekomenduojama pratimų trukmė
yra bent trys minutės, juos reikėtų pakartoti bent tris - penkis kartus per dieną. Straipsnyje [51] liežuvio stiprinimo pratimams priskiriamas liežuvio judinimas pagal vidinį dantų paviršių, liežuvio galiuko glaudimas prie priekinio kietojo gomurio taško, viso liežuvio prispaudimas prie kietojo gomurio bei liežuvio glaudimas prie burnos dugno, be to, pateikti įvairūs pratimai lūpų stiprinimui, skatinantys m. orbicularis oris susitraukimą ir atsipalaidavimą. Autoriai [51] rekomenduoja pratimus lūpoms ir liežuviui pakartoti bent po dešimt kartų ir atlikti tris - penkias tokias serijas per dieną. Pailgėjęs, praradęs tonusą minkštasis gomurys bei liežuvėlis yra susiję su OMA rizika ir didesniu AHI indeksu, tad autoriai [51] teigia, jog MT pratimų pagalba galima pagerinti šių anatominių struktūrų tonusą, taip pat pakoreguoti liežuvio padėtį bei lūpų raumenų tvirtumą tam, kad būtų išvengta jų nečiaupumo. Guimaraes ir kt. taip pat atliko tyrimą [51], kurio rezultatai parodė, jog po trijų mėnesių gydymo MT pacientams, sergantiems vidutinio sunkumo OMA, statistiškai reikšmingai sumažėjo AHI, padidėjo kraujo prisotinimas deguonimi, taip pat užfiksuotas ir kitų su OMA susijusių simptomų sumažėjimas - šių pokyčių neužfiksuota kontrolinėje grupėje, tad padaryta išvada, jog MT sumažina OMA sunkumą ir simptomus bei yra perspektyvus OMA gydymo metodas, kurį galima
taikyti kaip pavienį gydymo protokolą arba kartu su kitomis metodikomis, atsižvelgiant į esamą klinikinę situaciją. De Felício ir bendraautorių atliktoje literatūros analizėje [15] taip pat nustatyta, kad MT yra veiksmingas OMA gydymo metodas – užfiksuotas reikšmingas AHI, knarkimo indekso bei mieguistumo dienos metu sumažėjimas, pagerėjusi miego ir gyvenimo kokybė. Nustatyta, kad vaikams, kuriems pasireiškė liekamoji OMA, MT skatino AHI sumažėjimą ir kraujo prisotinimo deguonimi padidėjimą. Apie vaikų OMA gydymui sėkmingai taikomą MT teigiama ir kituose naujausiuose tyrimuose [19, 24]. Camacho ir kt. atliktoje literatūros analizėje [14] taip pat teigiama apie naudingą MT poveikį OMA gydymui - autoriai nurodo, kad MT 50 proc. suaugusiems ir 62 proc. vaikams sumažino AHI, be to, užfiksuotas sumažėjęs knarkimo, mieguistumo indeksas bei padidėjęs kraujo prisotinimas deguonimi.
1.5. Suaugusių ir vaikų OMA chirurginiai gydymo metodai
Suaugusiems pacientams chirurginiai OMA gydymo metodai taikomi siekiant pakoreguoti veido ir burnos organų sistemos struktūras, kurių anomalija lėmė OMA atsiradimą, arba kaip antrinis gydymo etapas po nesėkmingų nechirurginio OMA gydymo rezultatų. Chirurginės procedūros apima ortognatinę chirurgiją [1, 2, 6, 52], chirurginiu būdu atliktą viršutinio žandikaulio išplėtimą per centrinę gomurio siūlę [53], antgerklio šalinimą, nosies operacijas, pavyzdžiui, nosies pertvaros korekciją [1, 2]. Be to, vienas iš paplitusių OMA chirurginių gydymo būdų yra uvulopalatofaringoplastika, kurios metu padidinamas užgomurinis tarpas pašalinant tonziles, pakerpant priekinį ir užpakalinį gomurio lankus ir išpjaunant dalį liežuvėlio bei užpakalinės minkštojo gomurio dalies [1, 2, 6, 54]. Gali būti atliekama tik uvulopalatoplastika, kurios metu padidinamas užgomurinis tarpas tik pakerpant priekinį ir užpakalinį gomurio lankus ir atliekant užpakalinės minkštojo gomurio dalies plastiką [1, 2, 6, 54]. Pasirinkus vieną iš šių chirurginio gydymo metodų, reikia atsižvelgti į tai, jog AASM nerekomenduoja taikyti jų kaip pavienio gydymo metodo vidutinio sunkumo ir sunkios OMA atveju, nes nepasiekiamas pakankamas AHI normalizavimas [6].
Analizuojant literatūroje aprašytus vaikų OMA chirurginius gydymo metodus, nustatyta, kad jiems dažniausiai taikoma chirurginė gydymo metodika yra adenotonzilektomija tais atvejais, kai OMA yra sukelta adenoidų ar tonzilių hipertrofijos [3, 5, 19, 24]. Po chirurginio gydymo etapo dažniausiai yra nustatomas visiškas OMA išnykimas arba pagerėjimas, nors užfiksuojami ir atkryčiai po pirminio gydymo, ypač nutukusiems vaikams [16] - tokiu atveju taikomas kompleksinis gydymas, įtraukiami kiti nechirurginio gydymo protokolai [19, 24]. Tais atvejais, kai vaikų OMA yra sukelta didelių skeletinių anomalijų ar sindrominių susirgimų, rekomenduojama taikyti ortognatinę chirurgiją anatominių struktūrų korekcijai [24 - 26].
Literatūros šaltiniuose nurodomos dar ir kitos chirurginio OMA gydymo metodikos, pavyzdžiui, n. hypoglossus stimuliacija - chirurginiu būdu implantavus neurostimuliatorių, elektriniai impulsai patenka į n. hypoglossus, jis sujaudinamas ir dėl to padidėja VKT raumenų tonusas. Strolo ir bendraautorių atliktas tyrimas [55] įrodė, kad šis metodas gali būti veiksmingas gydant OMA, tačiau jis taikomas rečiau dėl invazinės stimuliatoriaus implantacijos procedūros.
Nepaisant to, kad suaugusių ir vaikų OMA rizikos veiksniai ir klinikiniai požymiai yra žinomi, ankstyva šios ligos diagnostika ir savalaikis gydymas vis dar išlieka sudėtingas. Pacientams dažnai nustatomi OMA atkryčiai, todėl gydytojams svarbu laiku diagnozuoti šią ligą ir parinkti optimaliausią gydymo protokolą.
2. MEDŽIAGA IR METODAI
2.1. Imties dydžio nustatymas
Trys dalyvių grupės - šeimos gydytojai, gydytojai odontologai ir burnos higienistai, sujungtos bei analizuotos lyginant jas tarpusavyje, tad bendras tiriamųjų imties dydis - 364, buvo nustatytas esant 0,05 paklaidai, su 95% tikimybe. Populiacija atrinkta remiantis Higienos instituto Sveikatos informacijos centro [56] bei Odontologų rūmų pateiktais šių specialistų skaičiaus Lietuvoje 2019 metais duomenimis - 2019 metais Lietuvoje licencijuotų šeimos gydytojų buvo - 2086, gydytojų odontologų - 3833, burnos higienistų - 1111, tad bendra populiacijos suma buvo - 7030.
Rekomenduojamam imties dydžiui nustatyti naudota formulė, kuri taikoma tais atvejais, kai populiacijos dydis yra žinomas [57]:
n – imties dydis;
zα/2 – standartinio normaliojo skirstinio N (0,1) α lygmens kritinė reikšmė (su 95% patikimumu zα/2= 1,959);
N – atrankinės visumos dydis;
π – dominančio parametro proporcija atrankinėje visumoje (jei iš ankstesnių tyrimų nėra informacijos apie atrankinės visumos proporcijas, tariama, kad π=0,5);
e - atrankos paklaida.
2.2. Tyrimo metodika
Tyrimo vykdymui buvo gautas LSMU Bioetikos centro leidimas (Nr. BEC-OF-124) (1 priedas). Tyrimo vykdymo laikotarpis 2021 m. sausio 4 d. – 2021 m. kovo 3 d.
Internetinėje svetainėje https://www.google.com/forms/about/ buvo sukurtas autorinis klausimynas (2 priedas), kurį sudarė trisdešimtaštuoni klausimai. Autorinio klausimyno nuoroda ir kvietimu šeimos gydytojams, gydytojams odontologams bei burnos higienistams anonimiškai dalyvauti atliekamame tyrime buvo pasidalinta internete, socialinėje platformoje „Facebook“. Tiek kvietime, tiek anketos preambulėje tyrimo dalyviai buvo informuoti apie tyrimo tikslą , gautų duomenų anonimiškumą ir naudojimą tyrimo rezultatuose tik apibendrintai. Prieš užpildydami
anketą , apklausiamieji turėjo pažymėti, jog sutinka jame dalyvauti. Anketas užpildė 398 respondentai.
Tyrimo dalyvių atrankos kriterijai:
1. Šeimos gydytojai, gydytojai odontologai bei burnos higienistai, pažymėję, kad sutinka dalyvauti tyrime ir pateikę užpildytas anketas.
2. Šeimos gydytojai, gydytojai odontologai bei burnos hiegienistai, pateikę kokybiškai užpildytas anketas, kuriose buvo atsakyta į visus klausimus.
Tyrimo dalyvių atmetimo kriterijai:
1. Respondentai, pateikę nekokybiškai užpildytas anketas, kuriose nebuvo atsakyta į visus klausimus.
Iš gautų 398 anketų buvo atmesta 190 nekokybiškai užpildytų anketų, kuriose nebuvo atsakyta į visus pateiktus klausimus. Į tyrimą įtrauktos 208 anketos. Tyrime iš viso dalyvavo 208 asmenys - 64 šeimos gydytojai, 89 gydytojo odontologo licenciją turintys specialistai bei 55 burnos higienistai.
Tyrimo autorės sukurtą klausimyną sudarė trys dalys. Pirmojoje dalyje respondentams buvo pateikti 5 sociodemografiniai bei profesiniai klausimai, antrojoje dalyje - 4 klausimai, susiję su obstrukcine miego apnėja sergančių pacientų dažniu asmeninėje klinikinėje praktikoje bei 12 klausimų, susijusių su žinių apie obstrukcinę miego apnėją įvertinimu. Trečiojoje dalyje tyrimo dalyviams buvo pateikti 6 klausimai, susiję su žinių apie miofunkcinės terapijos, kaip gydymo metodo, naudojamo obstrukcinės miego apnėjos gydymui, įvertinimu, taip pat 3 klausimai skirti įvertinti respondentų žinioms apie tam tikrus minkštojo gomurio, liežuvio bei lūpų stiprinimo pratimus, be to, 8 klausimai, susiję su miofunkcinės terapijos taikymu klinikinėje praktikoje.
Socialinė – demografinė respondentų charakteristika buvo vertinama, remiantis atsakymais į klausimus apie respondentų lytį, specialybę, klinikinės praktikos trukmę, klinikinį praktikavimą ir darbovietę.
Susidūrimas su obstrukcine miego apnėja sergančiais pacientais asmeninėje klinikinėje praktikoje buvo vertinamas, remiantis atsakymais į klausimus apie šių pacientų dažnį bei specialistus, pas kuriuos respondentai yra siuntę arba siųstų pacientus su įtarima obstrukcine miego apnėja. Savo žiniomis neužtikrinti respondentai galėjo pažymėti atsakymą „Nežinau“.
Žinios apie obstrukcinę miego apnėją buvo vertinamos, remiantis tyrimo dalyvių atsakymais į klausimus apie:
1. Suaugusių ir vaikų obstrukcinės miego apnėjos rizikos veiksnius; 2. Suaugusių ir vaikų obstrukcinės miego apnėjos klinikinius požymius; 3. Suaugusių ir vaikų obstrukcinės miego apnėjos diagnostikos metodus;
4. Suaugusių ir vaikų obstrukcinės miego apnėjos nechirurginius gydymo metodus; 5. Suaugusių ir vaikų obstrukcinės miego apnėjos chirurginius gydymo metodus; 6. Suaugusių ir vaikų negydomos obstrukcinės miego apnėjos neigiamus padarinius
paciento sveikatai.
Šios dalies klausimams buvo pateikti 5 teisingų atsakymų pasirinkimai ir 1 neteisingas. Savo žiniomis neužtikrinti respondentai galėjo pažymėti atsakymą „Nežinau“.
Žinios apie miofunkcinės terapijos, kaip gydymo metodo, naudojamo obstrukcinės miego apnėjos gydymui, buvo vertinamos, remiantis respondentų atsakymais į klausimus apie:
1. Klinikinius obstrukcinės miego apnėjos požymius, kuriuos galima sumažinti miofunkcinės terapijos pagalba;
2. Kitus obstrukcinės miego apnėjos gydymo metodus, su kuriais taikoma miofunkcinė terapija yra efektyvi;
3. Mobiliąsias programas, kurios padeda pacientams namuose atlikti miofunkcinės terapijos pratimus, skirtus obstrukcinės miego apnėjos gydymui;
4. Pagrindinius miofunkcinės terapijos privalumus.
Šios dalies klausimams buvo pateiktas mišrus skaičius teisingų atsakymų pasirinkimų (priklausomai nuo klausimo) ir 1 neteisingas. Savo žiniomis neužtikrinti respondentai galėjo pažymėti atsakymą „Nežinau“.
Žinios apie tam tikrus minkštojo gomurio, liežuvio bei lūpų stiprinimo pratimus buvo vertinamos, remiantis respondentų atsakymais į klausimus, kuriuose buvo pateikti 5 atsakymų variantai su kiekvienos anatominės struktūros stiprinimo pratimų pavyzdžiais (1 atsakymo variantas buvo neteisingas). Pratimų pavyzdžiai sudaryti remiantis Felício ir bendraautorių atlikta literatūros apžvalga [15]. Šių konkrečių pratimų įtraukimo į anketą tikslas buvo supažindinti tyrimo dalyvius su miofunkcinės terapijos metodikos pavyzdžiais. Savo žiniomis neužtikrinti respondentai galėjo pažymėti atsakymą „Nežinau“.
Miofunkcinės terapijos taikymas asmeninėje praktikoje vertintas, remiantis tyrimo dalyvių atsakymais į klausimus, apie:
1. Miofunkcinės terapijos taikymą/netaikymą gydant kokį nors veido ir burnos organų sistemos sutrikimą;
2. Taikytus miofunkcinės terapijos pratimus; 3. Pasitenkinimą gydymo rezultatais;
4. Požiūrį į šio metodo taikymą ateityje;
5. Veiksnius, kurie paskatintų taikyti šią terapiją ateityje; 6. Asmeninį žinių apie miofunkcinę terapiją įsivertinimą; 7. Norą daugiau sužinoti apie miofunkcinę terapiją terapiją.
Autorinio klausimyno antrosios bei trečiosios dalių klausimai sudaryti remiantis svarbiausiais literatūroje aprašytais suaugusiųjų ir vaikų obstrukcinės miego apnėjos rizikos veiksniais, sukeliamais simptomais, diagnostikos, gydymo metodais, neigiamais padariniais paciento sveikatai bei miofunkcinės tarapijos, kaip obstrukcinės miego apnėjos bei veido ir burnos organų sistemos sutrikimų gydymo metodo, privalumais bei taikymo metodika.
2.3. Statistinės analizės metodai
Statistinė duomenų analizė atlikta naudojant kompiuterinės programos statistikos paketą „SPSS/w 22.0“ ir Microsoft 365® kompiuterinę programą. Nagrinėjamų požymių pasiskirstymui pasirinktoje imtyje įvertinti taikyta aprašomoji duomenų statistika – absoliutūs (n) ir procentiniai dažniai (proc.). Požymių ryšiams vertinti sudarytos susijusių požymių lentelės, požymių priklausomybei nustatyti skaičiuotas chi-kvadrato (χ2) kriterijus, proporcijų lygybė vertinta z testu Bonferroni metodu. Dviejų priklausomų imčių binarinių kintamųjų kartotinių bandymų rezultatams vertinti taikytas McNemaro testas. Kai reikšmingumo lygmuo p<0,05, požymių skirtumas tiriamųjų grupėse laikytas statistiškai reikšmingu, p<0,001 – labai reikšmingu. Rezultatai pateikti diagramose ir lentelėse.
3. REZULTATAI
3.1. Tiriamieji
Atliktame tyrime dalyvavo 208 įvairių specialybių gydytojai. Maždaug trečdalis respondentų buvo šeimos gydytojai, daugiau kaip ketvirtadalis – burnos higienistai. Kiti tyrimo dalyviai – gydytojai odontologai, gydytojai odontologai – specialistai bei gydytojai odontologai – ortodontai. Analizuojant rezultatus šios gydytojų grupės buvo sujungtos. Daugiau kaip pusė tyrimo dalyvių pagal specialybę dirbo 5 metus ar trumpiau, beveik visi pastaruoju metu praktikuojantys. Kai kurie respondentai dirbo ne vienoje darbovietėje: beveik trys ketvirtadaliai praktikavo privačiose įstaigose, beveik pusė – valstybinėse įstaigose. Universitetinėse įstaigose dirbo mažuma tiriamųjų (1 lentelė).
1 lentelė. Tyrimo dalyvių sociodemografiniai duomenys (N=208)
Požymiai Abs. sk (n) proc.
Lytis Vyrai 35 16,8 Moterys 173 83,2 Specialybė Šeimos gydytojai 64 30,8 Gydytojai odontologai 69 33,2
Gydytojas odontologai - specialistai 15 7,2 Gydytojai odontologai - ortodontai 5 2,4
Burnos higienistai 55 26,4
Klinikinės praktikos trukmė
≤5 metai 113 54,3 >5 metai 95 45,7 Darbovietė Valstybinė įstaiga 100 48,1 Privati įstaiga 149 71,6 Universitetinė įstaiga 12 5,8
3.2. Lietuvos šeimos gydytojų, gydytojų odontologų ir burnos higienistų žinių apie
obstrukcinės miego apnėjos rizikos veiksnius, simptomus, diagnostiką ir gydymą suaugusiems bei vaikams vertinimas ir palyginimas
Tyrimo metu nustatyta, kad savo klinikinėje praktikoje su pacientais, kuriems diagnozuota OMA, susiduria daugiau kaip trečdalis tyrimo dalyvių. Beveik pusei respondentų neteko gydyti pacientų, kuriems diagnozuota OMA (1 pav.).
1 pav. Tyrimo dalyvių susidūrimo su pacientais, kuriems diagnozuota OMA, skirstinys (N=208)
Gauti rezultatai parodė, kad statistiškai reikšmingai dažniau su pacientais, kuriems diagnozuota OMA, susiduria šeimos gydytojai, palyginus su gydytojais odontologais ar burnos higienistais (p<0,001) (2 pav.).
χ²=25,5, p<0,001; *- p<0,05, lyginant su gydytojais odontologais ir burnos higienistais (z testas) 2 pav. Tyrimo dalyvių susidūrimo su pacientais, kuriems diagnozuota OMA, pasiskirstymas
priklausomai nuo specialybės (N=208)
Tyrimo metu nustatyta, kad OMA sergantys pacientai daugumos tyrime dalyvavusių specialistų darbo praktikoje sudaro ne daugiau kaip 10 proc. klinikinių atvejų. Paaiškėjo, kad respondentai dažniausiai tokius pacientus siunčia gydytojo pulmonologo konsultacijai. Gydytojo otorinolaringologo konsultacijai yra siuntę 24,0 proc. respondentų, t. y. statistiškai reikšmingai mažiau, nei pageidautų šio specialisto konsultacijos (p<0,05). Taip pat paaiškėjo, kad daugiau kaip
37.0 proc.
41.3 proc. 21.6 proc.
Susiduria Nesusiduria Nežino ar susiduria
90.6 16.9 7.3 7.8 53.9 60.0 1.6 29.2 32.7 0 10 20 30 40 50 60 70 80 90 100
Šeimos gydytojai Gydytojai odontologai Burnos higienistai
P r o c e n tai
Susiduria Nesusiduria Nežino ar susiduria
pusė respondentų šiuos pacientus pageidautų siųsti šeimos gydytojo konsultacijai, nors realiai yra siuntę vos 5,3 proc. tyrimo dalyvių (p<0,001). Rečiausiai tyrimo dalyviai pacientus, kuriems įtariama OMA, siuntė logoterapeuto bei kineziterapeuto konsultacijai. Pas kitus specialistus konsultuoti respondentai siuntė panašiu dažniu, kaip ir pageidavo (p>0,05) (3 pav).
*- p<0,05, lyginant su įvykusiais siuntimais pas specialistus (McNemaro testas)
3 pav. Tyrimo dalyvių patirties siunčiant bei pageidavimo siųsti pas specialistą pacientą, kuriam įtariama OMA, pasiskirstymas (N=208)
Vertinant respondentų žinias apie OMA pasireiškimo suaugusiems pacientams rizikos veiksnius, nustatyta, kad visi teisingai žinojo, kad šią ligą gali lemti nutukimas, ypač centrinio tipo. Rezultatai parodė, kad šeimos gydytojai statistiškai reikšmingai dažniau žinojo, jog suaugusiems OMA rizikos veiksniais yra vyriška lytis, gretutinės širdies ir kraujagyslių sistemos ligos, lyginant su gydytojais odontologais bei burnos higienistais (p<0,05). Burnos higienistai statistiškai reikšmingai rečiau nei šeimos gydytojai ir gydytojai odontologai žinojo, kad skeletinės anomalijos bei viršutinių kvėpavimo takų anatominiai pokyčiai yra OMA pasireiškimo suaugusiems rizikos veiksniai (p<0,05). Be to, nustatyta, kad jie statistiškai reikšmingai dažniau atsakė, jog nežino OMA pasireiškimo suaugusiems pacientams rizikos veiksnių negu kiti gydytojai (p<0,05) (2 lentelė).
25.5 24.0 15.4 10.6 5.3 4.8 1.9 1.0 15.4 45.2 17.8 12.5 56.3 1.9 3.8 1.4 0 20 40 60 Gydytojas pulmonologas Gydytojas otorinolaringologas Gydytojas neurologas Gydytojas odontologas - ortodontas Šeimos gydytojas Niekur Kineziterapeutas Logoterapeutas Procentai Siųstų Siuntė
2 lentelė. Tyrimo dalyvių žinių apie obstrukcinės miego apnėjos pasireiškimo suaugusiems pacientams rizikos veiksnius pasiskirstymas priklausomai nuo specialybės (N=208)
OMA pasireiškimo suaugusiems rizikos veiksniai Specialybė, n (proc.) χ² (p) Šeimos gydytojai (n=64) Gydytojai odontologai (n=89) Burnos higienistai (n=55) Vyriška lytis (T) 50 (78,1) a 19 (21,3) b 13 (23,6) b 18 (<0,001) Skeletinės anomalijos (T) 55 (85,9) a 73 (82,0) ab 37 (67,3) b 7,0 (0,031) Hipokretino koncentracijos
smegenų skystyje sumažėjimas
3 (4,7) 7 (7,9) 6 (10,9) 1,6 (0,445) Viršutinių kvėpavimo takų
anatominiai pokyčiai (T)
55 (85,9) a 77 (86,5) a 37 (67,3) b 9,6 (0,008) Gretutinės širdies ir
kraujagyslių sistemos ligos (T) 36 (56,3)
a 28 (31,5) b 17 (30,9) b 11,7 (0,003)
Nežino 0 a 1 (1,1) a 6 (10,9) b 13,2 (0,001)
T- teisingas atsakymas; ab – statistiškai reikšmingi skirtumai lyginant pagal specialybę (z testas)
Tyrimo metu nustatyta, kad visi respondentai žinojo, kad nutukimas yra OMA rizikos veiksnys vaikams. Burnos higienistai statistiškai reikšmingai rečiau žinojo, kad tonzilių ir/arba adenoidų hipertrofija, skeletinės anomalijos yra OMA rizikos veiksniai vaikams, palyginus su šeimos gydytojais bei gydytojais odontologais, be to, nustatyta, kad burnos higienistai statistiškai reikšmingai dažniau atsakė, jog nežino OMA pasireiškimo vaikams rizikos veiksnių (p<0,05). Šeimos gydytojai statistiškai reikšmingai dažniau žinojo, kad genetiniai veiksniai ir alerginis rinitas yra OMA rizikos veiksniai vaikams, palyginus su burnos higienistais ir gydytojais odontologais (p<0,05) (3 lentelė).
3 lentelė. Tyrimo dalyvių žinių apie obstrukcinės miego apnėjos pasireiškimo vaikams rizikos veiksnius pasiskirstymas priklausomai nuo specialybės (N=208)
OMA pasireiškimo vaikams rizikos veiksniai Specialybė, n (proc.) χ² (p) Šeimos gydytojai (n=64) Gydytojai odontologai (n=89) Burnos higienistai (n=55) Tonzilių ir/arba adenoidų
hipertrofija (T)
62 (96,9) a 84 (94,4) a 34 (61,8) b 29,4 (<0,001) Geležies stokos mažakraujystė 4 (6,3) 3 (3,4) 4 (7,3) 1,2 (0,548) Alerginis rinitas (T) 46 (71,9) a 37 (41,6) b 16 (29,1) b 23,9 (<0,001) Skeletinės anomalijos (T) 60 (93,8) a 73 (82,0) a 33 (60,0) b 21,4 (<0,001) Genetiniai sindromai (T) 46 (71,9) a 48 (53,9) ab 22 (40,0) b 12,4 (0,002) Nežino 1 (1,6) a 1 (1,1) a 13 (23,6) b 30,2 (<0,001) T- teisingas atsakymas; ab – statistiškai reikšmingi skirtumai lyginant pagal specialybę (z testas)
Analizuojant tyrimo dalyvių žinias apie OMA klinikinius simptomus suaugusiems, nustatyta, kad visi žinojo, jog OMA pasireiškia mieguistumu dienos metu. Šeimos gydytojai statistiškai reikšmingai dažniau žinojo, kad rytinis galvos skausmas bei kognityvinių funkcijų sutrikimas yra suaugusiųjų OMA klinikiniai simptomai, lyginant su gydytojais odontologais ir burnos higienistas (p<0,05). Maždaug po ketvirtadalį visų specialybių tyrimo dalyvių neteisingai manė, kad OMA būdinga hiperkapnija dienos metu (4 lentelė).
4 lentelė. Tyrimo dalyvių žinių apie obstrukcinės miego apnėjos klinikinius simptomus suaugusiems pacientams pasiskirstymas priklausomai nuo specialybės (N=208)
OMA klinikiniai simptomai suaugusiems Specialybė, n (proc.) χ² (p) Šeimos gydytojai (n=64) Gydytojai odontologai (n=89) Burnos higienistai (n=55) Knarkimas (T) 49 (76,6) 56 (62,9) 31 (56,4) 5,7 (0,056)
Rytinis galvos skausmas (T) 48 (75,0) a 40 (44,9) b 20 (36,4) b 20,7 (<0,001) Kvėpavimo pauzės bei dusulio
arba oro gaudymo epizodai miego metu (T)
63 (98,4) 81 (91,0) 50 (90,9) 3,9 (0,140)
Hiperkapnija dienos metu 14 (21,9) 26 (29,2) 15 (27,3) 1,1 (0,589) Kognityvinių funkcijų
sutrikimas (T)
56 (87,5) a 64 (71,9) ab 30 (54,5) b 15,9 (<0,001)
Nežino 0 2 (2,2) 4 (7,3) 5,8 (0,055)
T- teisingas atsakymas; ab – statistiškai reikšmingi skirtumai lyginant pagal specialybę (z testas)
Vaikams OMA taip pat sukelia tam tikrus simptomus. Gauti rezultatai parodė, kad šeimos gydytojai statistiškai reikšmingai dažniau žinojo, kad OMA vaikams sukelia knarkimą, prastą dėmesio koncentraciją, elgesio sutrikimus, suprastėjusį mokymąsi, šlapinimąsi į lovą, kvėpavimo pauzes bei dusulio arba oro gaudymo epizodus miego metu, palyginus su gydytojais odontologais ir burnos higienistais (p<0,05). Burnos higienistai statistiškai reikšmingai rečiau nei šeimos gydytojai ar gydytojai odontologai žinojo, kad kvėpavimas pro burną yra vienas iš vaikų OMA klinikinių požymių, be to, nustatyta, kad jie statistiškai reikšmingai dažniau nei kiti gydytojai atsakė, jog nežino vaikų OMA klinikinių požymių (p<0,05). Maždaug po pusę visų specialybių tyrimo dalyvių neteisingai manė, kad OMA vaikams sukelia gilų įkvėpimą, lydimą prailgėjusio iškvėpimo ir keisto garso miego metu (5 lentelė).
5 lentelė. Tyrimo dalyvių žinių apie obstrukcinės miego apnėjos klinikinius simptomus vaikams pasiskirstymas priklausomai nuo specialybės (N=208)
OMA klinikiniai simptomai vaikams Specialybė, n (proc.) χ² (p) Šeimos gydytojai (n=64) Gydytojai odontologai (n=89) Burnos higienistai (n=55) Knarkimas (T) 49 (76,6) a 49 (55,1) b 19 (34,5) c 21,3 (<0,001) Gilus įkvėpimas, lydimas
prailgėjusio iškvėpimo ir keisto garso miego metu
33 (51,60) 43 (48,3) 22 (40,0) 1,7 (0,432)
Kvėpavimo pauzės bei dusulio arba oro gaudymo epizodai miego metu (T)
59 (92,2) a 70 (78,7) ab 40 (72,7) b 8,0 (0,018)
Kvėpavimas pro burną (T) 56 (87,5) a 67 (75,3) a 30 (54,5) b 16,8 (<0,001) Šlapinimasis į lovą (T) 15 (23,4) a 8 (9,0) b 5 (9,1) b 7,9 (0,019) Prasta dėmesio koncentracija,
elgesio sutrikimai, suprastėjęs mokymasis (T)
63 (98,4) a 75 (84,3) b 36 (65,5 ) c 12,6 (<0,001)
Nežino 1 (1,6) a 2 (2,2) a 8 (14,5) b 12,8 (0,002)
T- teisingas atsakymas; abc – statistiškai reikšmingi skirtumai lyginant pagal specialybę (z testas)
Analizuojant respondentų žinias apie OMA diagnostinius metodus suaugusiems pacientams, paaiškėjo, kad šeimos gydytojai statistiškai reikšmingai dažniau žinojo, kad suaugusiems OMA diagnozuojama taikant PSG, specialiuosius medicininius klausimynus, RPG, palyginus su gydytojais odontologais ir burnos higienistais (p<0,05). Burnos higienistai statistiškai reikšmingai rečiau nei šeimos gydytojai ar gydytojai odontologai žinojo, kad VKT fizinis ištyrimas yra vienas iš OMA diagnostinių metodų suaugusiems pacientams, be to, nustatyta, kad jie statistiškai reikšmingai dažniau nei kiti gydytojai atsakė, jog nežino OMA diagnostinių metodų suaugusiems pacientams (p<0,05). Maždaug po penktadalį visų specialybių tyrimo dalyvių neteisingai manė, kad OMA suaugusiems nustatoma taikant magnetinio rezonanso tyrimą (6 lentelė).
6 lentelė. Tyrimo dalyvių žinių apie obstrukcinės miego apnėjos diagnostinius metodus suaugusiems pacientams pasiskirstymas priklausomai nuo specialybės (N=208)
OMA diagnostiniai metodai suaugusiems Specialybė, n (proc.) χ² (p) Šeimos gydytojai (n=64) Gydytojai odontologai (n=89) Burnos higienistai (n=55) Polisomnografija (T) 61 (95,3) a 32 (36,0) b 11 (20,0) b 29,3 (<0,001) Specialieji medicininiai klausimynai (T) 59 (92,2) a 64 (71,9) b 38 (69,1) b 11,7 (0,003) OMA testai namų sąlygomis (T) 15 (23,4) 34 (38,2) 14 (25,5) 4,7 (0,097)
MRT 8 (12,5) 18 (20,2) 12 (21,8) 2,1 (0,347)
Viršutinių kvėpavimo takų fizinis ištyrimas (T)
Respiracinė poligrafija (T) 30 (46,9) a 26 (29,2) ab 7 (12,7) b 16,4 (<0,001)
Nežino 2 (3,1) a 13 (14,6) ab 16 (29,1) b 15,7 (<0,001)
T- teisingas atsakymas; ab – statistiškai reikšmingi skirtumai lyginant pagal specialybę (z testas)
Lyginant respondentų žinias apie OMA diagnostinius metodus vaikams, nustatyta, kad šeimos gydytojai statistiškai reikšmingai dažniau žinojo, kad vaikų OMA diagnozavimui taikoma RPG, specialieji medicininiai klausimynai, naktinė oksimetrija bei PSG, palyginus su gydytojais odontologais ir burnos higienistais (p<0,05). Be to, nustatyta, kad burnos higienistai statistiškai reikšmingai dažniau nei kiti gydytojai atsakė, jog nežino OMA diagnostinių metodų vaikams (p<0,05) (7 lentelė).
7 lentelė. Tyrimo dalyvių žinių apie obstrukcinės miego apnėjos diagnostinius metodus vaikams pasiskirstymas priklausomai nuo specialybės (N=208)
OMA diagnostiniai metodai vaikams Specialybė, n (proc.) χ² (p) Šeimos gydytojai (n=64) Gydytojai odontologai (n=89) Burnos higienistai (n=55) Respiracinė poligrafija (T) 32 (50,0) a 27 (30,3) b 4 (7,3) c 25,6 (<0,001) KT 5 (7,8) 7 (7,9) 5 (9,1) 0,1 (0,959) Specialieji medicininiai klausimynai (T) 54 (84,4) a 65 (73,0) ab 34 (61,8) b 7,8 (0,021) Naktinė oksimetrija (T) 31 (48,4) a 34 (38,2) ab 13 (23,6) b 7,8 (0,020) Endoskopinis viršutinių
kvėpavimo takų tyrimas vaistų sukelto miego metu (T)
19 (29,7) 36 (40,4) 21 (38,2) 1,9 (0,378)
Polisomnografija (T) 49 (76,6) a 23 (25,8) b 7 (12,7) b 20,9 (<0,001) Nežino 3 (4,7) a 13 (14,6) ab 17 (30,9) b 15,4 (<0,001) T- teisingas atsakymas; abc – statistiškai reikšmingi skirtumai lyginant pagal specialybę (z testas)
Nustatyta, kad gydytojai odontologai statistiškai reikšmingai dažniau žinojo, kad suaugusiųjų nechirurginio OMA gydymo metodams priklauso apatinio žandikaulio padėtį keičiantys aparatai bei MT, palyginus su šeimos gydytojais ir burnos higienistais (p<0,05). Taip pat nustatyta, kad šeimos gydytojai statistiškai reikšmingai dažniau žinojo, kad CPAP bei antsvorio korekcija yra metodai, kurie taikomi suaugusiųjų OMA gydymui (p<0,05). Be to, nustatyta, kad burnos higienistai statistiškai reikšmingai rečiau žinojo, jog miego pozicijos terapija yra metodas, tinkamas suaugusiųjų OMA gydymui, taip pat jie statistiškai reikšmingai dažniau nei kiti gydytojai atsakė, jog nežino nechirurginių suaugusiųjų OMA gydymo metodų (p<0,05) (8 lentelė).
8 lentelė. Tyrimo dalyvių žinių apie nechirurginio obstrukcinės miego apnėjos gydymo metodus suaugusiems pacientams pasiskirstymas priklausomai nuo specialybės (N=208)
OMA nechirurginio gydymo metodai suaugusiems Specialybė, n (proc.) χ² (p) Šeimos gydytojai (n=64) Gydytojai odontologai (n=89) Burnos higienistai (n=55) Nuolatinio teigiamo slėgio
ventiliacija (T)
58 (82,8) a 32 (36,0) b 8 (14,5) c 20,6 (<0,001) Antsvorio korekcija (T) 64 (100) a 69 (77,5) b 31 (56,4) c 33,9 (<0,001) Medikamentinis gydymas 10 (15,6) 17 (19,1) 9 (16,4) 0,4 (0,835) Apatinio žandikaulio padėtį
keičiantys aparatai (T)
45 (70,3) a 78 (87,6) b 34 (61,8) a 13,6 (0,001) Miego pozicijos terapija (T) 47 (73,4) a 59 (66,3) a 25 (45,5) b 10,7 (0,005) Miofunkcinė terapija (T) 30 (46,9) a 62 (69,7) b 28 (50,9) ab 9,3 (0,009)
Nežino 0 a 7 (7,9) ab 11 (20,0) b 15,1 (0,001)
T- teisingas atsakymas; abc – statistiškai reikšmingi skirtumai lyginant pagal specialybę (z testas)
Gauti rezultatai parodė, kad gydytojai odontologai statistiškai reikšmingai dažniau žinojo, kad suaugusių pacientų OMA chirurgiškai gydoma taikant ortognatinę chirurgiją, palyginus su burnos higienistais (p<0,05). Pastarieji statistiškai reikšmingai rečiau žinojo, kad vaikų OMA chirurgiškai gydoma atliekant nosies operacijas, uvulopalatofaringoplastiką bei uvulopalatoplastiką, palyginus su šeimos gydytojais ir gydytojais odontologais (p<0,05). Maždaug trečdalis burnos higienistų teigė nežinantys chirurginių OMA gydymo metodų suaugusiems (9 lentelė).
9 lentelė. Tyrimo dalyvių žinių apie chirurginio obstrukcinės miego apnėjos gydymo metodus suaugusiems pacientams pasiskirstymas priklausomai nuo specialybės (N=208)
OMA chirurginio gydymo metodai suaugusiems Specialybė, n (proc.) χ² (p) Šeimos gydytojai (n=64) Gydytojai odontologai (n=89) Burnos higienistai (n=55) Ortognatinės operacijos (T) 50 (78,1) ab 78 (87,6) a 34 (61,8) b 13,2 (0,001) Nosies operacijos (T) 48 (75,0) a 60 (67,4) a 22 (40,0) b 17,1 (<0,001) Apatinio žandikaulio alveolinės
ataugos kaulo augmentacija
11 (17,2) 12 (13,5) 5 (9,1) 1,7 (0,435) Uvulopalatofaringoplastika (T) 27 (42,2) a 31 (34,8) a 7 (12,7) b 12,9 (0,002) Uvulopalatoplastika (T) 21 (32,8) a 26 (29,2) a 4 (7,3) b 12,3 (0,002) Antgerklio pašalinimas (T) 6 (9,4) 4 (4,5) 4 (7,3) 1,4 (0,485)
Nežino 4 (6,3) a 6 (6,7) a 17 (30,9) b 21,3 (<0,001)
T- teisingas atsakymas; ab – statistiškai reikšmingi skirtumai lyginant pagal specialybę (z testas)
Gydant vaikų OMA taip pat taikomi įvairūs nechirurginiai ir chirurginiai gydymo metodai. Gydytojai odontologai statistiškai reikšmingai dažniau žinojo, kad vaikų OMA gali būti gydoma
taikant MT, ortodontinį gydymą, palyginus su šeimos gydytojais ir burnos higienistais (p<0,05). Šeimos gydytojai statistiškai reikšmingai dažniau žinojo, kad vaikų OMA gali būti gydoma taikant antsvorio korekciją, CPAP ar medikamentinį gydymą, palyginus su gydytojais odontologais ir burnos higienistais (p<0,05). Be to, nustatyta, kad burnos higienistais statistiškai reikšmingai dažniau nei kiti gydytojai atsakė, jog nežino vaikų OMA nechirurginių gydymo metodų (p<0,05). Mažuma visų tyrimo dalyvių neteisingai manė, kad OMA vaikams nechirurginiu būdu gali būti gydoma gerklės skalavimu įvairiais tirpalais (10 lentelė).
10 lentelė. Tyrimo dalyvių žinių apie nechirurginio obstrukcinės miego apnėjos gydymo metodus vaikams pasiskirstymas priklausomai nuo specialybės (N=208)
OMA nechirurginio gydymo metodai vaikams Specialybė, n (proc.) χ² (p) Šeimos gydytojai (n=64) Gydytojai odontologai (n=89) Burnos higienistai (n=55) Antsvorio korekcija (T) 60 (93,8) a 64 (71,9) b 24 (43,6) c 36,2 (<0,001) Miofunkcinė terapija (T) 39 (60,9) ab 65 (73,0) a 27 (49,1) b 8,5 (0,014) Ortodontinis gydymas (T) 20 (31,3) a 55 (61,8) b 21 (38,2) a 15,9 (<0,001) Nuolatinio teigiamo slėgio
ventiliacija (T)
45 (70,3) a 24 (27,0) b 7 (12,7) b 28,4 (<0,001) Gerklės skalavimas įvairiais
tirpalais 4 (6,3) 4 (4,5) 2 (3,6) 0,5 (0,789) Medikamentinis gydymas (T) 37 (57,8) a 21 (23,6) b 13 (23,6) b 23,1 (<0,001) Nežino 2 (3,1) a 8 (9,0) a 15 (27,3) b 17,7 (<0,001) T- teisingas atsakymas; abc – statistiškai reikšmingi skirtumai lyginant pagal specialybę (z testas)
Jei nepavyksta pasiekti reikiamų rezultatų nechirurginiais metodais, vaikų OMA gydoma chirurginiais metodais. Gauti rezultatai parodė, jog burnos higienistai statistiškai reikšmingai rečiau žinojo, kad vaikų OMA gali būti gydoma atliekant nosies operacijas, uvulopalatofaringoplastiką bei uvulopalatoplastiką, taip pat adenoidų ir/arba tonzilių pašalinimą, palyginus su šeimos gydytojais ir gydytojais odontologais (p<0,05). Šeimos gydytojai statistiškai reikšmingai dažniau žinojo, kad vaikų OMA gali būti gydoma chirurginiu būdu šalinant skeletines anomalijas, palyginus su gydytojais odontologais ir burnos higienistais (p<0,05). Daugiau kaip trečdalis burnos higienistų nurodė, kad nieko nežino apie chirurginius OMA gydymo metodus, taikomus vaikams (11 lentelė).
