Magistro diplominis darbas (Visuomenė

VISUOMENĖS SVEIKATOS FAKULTETAS APLINKOS IR DARBO MEDICINOS KATEDRA

Simona Karpavičiūtė

DEPRESIŠKUMO SĄSAJOS SU SUBJEKTYVIU SAVO SVEIKATOS

VERTINIMU LSMU MA VISUOMENĖS SVEIKATOS FAKULTETO

STUDENTŲ TARPE

Magistro diplominis darbas

(Visuomenės sveikata, sveikatos ekologija)

Mokslinis vadovas Lekt. dr. Paulius Vasilavičius (parašas)

Visuomenės sveikata (Sveikatos ekologija)

DEPRESIŠKUMO SĄSAJOS SU SUBJEKTYVIU SAVO SVEIKATOS VERTINIMU LSMU MA VISUOMENĖS SVEIKATOS FAKULTETO STUDENTŲ TARPE

Simona Karpavičiūtė

Mokslinis vadovas lekt. dr. Paulius Vasilavičius

LSMU MA, Visuomenės sveikatos fakultetas, Aplinkos ir darbo medicinos katedra. Kaunas; 2011, 74 p.

Pasaulinės sveikatos organizacijos duomenimis, visame pasaulyje 1500 mln. žmonių turi psichikos sveikatos sutrikimų ir jų skaičius vis didėja. Vis daugėja rizikos veiksnių, sukeliančių šias ligas, tokių kaip – skurdas, nedarbas, vienatvė, migracija, karai, socialinis – ekonominis neužtikrintumas. Depresija yra vienas iš dažniausiai diagnozuojamų psichikos sutrikimų. Pasaulio sveikatos organizacija teigia, kad 2020 m. depresija gali sudaryti 5,7 proc. visų ligų ir tapti viena iš pagrindinių nedarbingumo priežasčių į priekį užleisdama tik išeminę širdies ligą (WHO, 2001). Studentai yra specifinė socialinė asmenų grupė, kuri pagrindinį dėmesį skiria mokymuisi. Be to, nemaža jų dalis derina studijas su darbu, dalis jau sukūrę šeimas. Esant dideliam krūviui, nuolatinei emocinei įtampai, studijų sėkmė ir tolesnio gyvenimo kokybė daugiausia priklauso nuo emocinės individo būsenos (Proškuvienė, Zlatkuvienė, Juškelienė, Černauskienė, 2004). Šiuo metu Lietuvoje ir pasaulyje vis dar trūksta duomenų bei mokslinių tyrimų apie studentų deprsiškumą bei subjektyvų savo sveikatos vertinimą, todėl yra labai svarbu laiku nustatyti šiuos sutrikimus.

Darbo tikslas: įvertinti depresiškumo sąsajas su subjektyviu savo sveikatos

vertinimu LSMU MA Visuomenės sveikatos fakulteto studentų tarpe.

Darbo uždaviniai:

1. Nustatyti depresiškumo paplitimo dažnį LSMU MA Visuomenės sveikatos fakulteto studentų tarpe.

2. Įvertinti subjektyvų savo sveikatos vertinimą LSMU MA Visuomenės sveikatos fakulteto studentų tarpe.

3. Įvertinti depresiškumo sąsajas su subjektyviu savo sveikatos vertinimu LSMU MA Visuomenės sveikatos fakulteto studentų tarpe.

metodai: anoniminė – vienmomentinė anketinė apklausa; išsami literatūros šaltinių analizė; statistinė duomenų analizė. Tyrimas vyko 2011 m. sausio – vasario mėnesiais LSMU MA, Kaune. Tyrimo metu buvo apklausti 102 asmenys – LSMU MA Visuomenės sveikatos fakulteto bakalauro studijų pakopos 1-4 k. studentai.

Rezultatai: respondentai (n=102) savo veiklos apribojimą dėl fizinių negalavimų

įvertino puikiai (60,8 proc.), labai gerai (16,7 proc.), gerai (13,7 proc.); savo skausmą įvertino prastai (63,7 proc.), vidutiniškai (26,5 proc.); gerai (8,8 proc.); savo energingumą/gyvybingumą įvertino vidutiniškai (49,0 proc.), gerai (46,1 proc.); savo veiklos apribojimą dėl emocinių sutrikimų įvertino vidutiniškai (15,7 proc.), labai gerai (20,6 proc.), puikiai (59,8 proc.); savo emocinę būklę įvertino vidutiniškai (16,7 proc.), gerai (75,5 proc.) ir savo bendrą sveikatą įvertino vidutiniškai (22,5 proc.), gerai (61,8 proc.), labai gerai (13,7 proc.) apklaustųjų studentų. Statistiškai reikšmingai depresiškumas koreliuoja su sveikos gyvensenos propagavimu (p=0,03), miegu (p=0,013), išsekimu (p=0,045) ir rūkymu (p=0,006).

Išvados: 1. Pirmos studijų pakopos ,,Visuomenės sveikatos‘‘ studijų

programos 1-4 kursų studentų (n=102), nėra depresiški – 55,9 proc. studentų, lengvas depresiškumas nustatytas – 30,4 proc. studentų, vidutinio sunkumo depresiškumas nustatytas – 12,7 proc. studentų, sunkus depresiškumas nustatytas – 1 proc. studentų. 2. Pirmos studijų pakopos ,,Visuomenės sveikatos‘‘ studijų programos 1-4 kurso studentai (n=102) savo fizinį aktyvumą įvertino puikiai (91,2 proc.) ir labai gerai (6,9 proc.) (p≤0,05); savo socialinę funkciją įvertino gerai (62,7 proc.), labai gerai (25,5 proc.) (p≤0,05) apklaustųjų studentų. 3. Nustatyta statistiškai patikima sąsaja tarp depresiškumo ir veiklos apribojimo dėl fizinių negalavimų (p=0,000), veiklos apribojimo dėl emocinių sutrikimų (p=0,000), emocinės būklės (p=0,000) subjektyvaus savo sveikatos vertinimo sričių ir savo bendro sveikatos vertinimo (p=0,032).

Praktinės rekomendacijos: LSMU MA turi skirti ypatingą dėmesį studentų

psichikos sveikatos gerinimui ir sutrikimų prevencijai.

Raktažodžiai: depresija, sveikata, studentai, subjektyvus savo sveikatos

Public Health (Health Ecology)

CORRELATION BETWEEN DEPRESSIVENESS AND SUBJECTIVE HEALTH ASSESSMENT AMONG THE FACULTY OF PUBLIC HEALTH STUDENTS AT MEDICAL ACADEMY OF LITHUANIAN UNIVERSITY OF HEALTH SCIENCES

Simona Karpavičiūtė

Supervisor Paulius Vasilavičius, lector, Ph. D.

Department of Environmental and Occupational Medicine, Faculty of Public Health, Kaunas; 2011, 74 p.

According to the World Health Organization, about 1500 million people suffer from mental health disorders over the world and this number is increasing. There are many risk factors, which influence people’s mental health, such as – poverty, unemployment, isolation, migration, wars and socio-economical insecurity. By the World Health Organization, depression is the most common mental health disorder and a second reason of disability after the cardiovascular diseases. By the year of 2020 the scope of depression will raise up to 5.7 percent among the leading diseases in general population (WHO, 2001). Students belong to a vulnerable group of our society with a main attention paid towards the learning process. Furthermore, there are many students who have to manage work and study and live in a marital or family status. In relation with overwork and stress, the success of their studies and quality of life mostly depends on the emotional state of individuals (Proškuvienė, Zlatkuvienė, Juškelienė, Černauskienė, 2004). In our days there is a lack of data and scientific research made in a theme of student’s depressiveness and their subjective quality of life assessments. For that reason, it’s very important to make a further investigation in this field, in order to stop the prevalence of mental health disorders among the students population.

Aim of the study: to evaluate the correlation between depressiveness and subjective

health assessment among the Faculty of Public Health students at Medical Academy of Lithuanian University of Health Sciences.

Objectives: 1. To estimate the rate of depressiveness among the Faculty of Public

Health students at Medical Academy of Lithuanian University of Health Sciences. 2. To evaluate the subjective health assessment among the Faculty of Public Health students at Medical Academy of Lithuanian University of Health Sciences. 3. To evaluate the

Methods: anonymous made questionnaire, comprehensive scientific literature

review, statistic data analysis. Research was made in January – February in 2011, among the Faculty of Public Health students at Medical Academy of Lithuanian University of Health Sciences, city of Kaunas. Respondents (n=102) of the Faculty of Public Health at Medical Academy of Lithuanian University of Health Sciences were questionnaired.

Results: respondents (n=102) their activity restriction because of the physical

indisposition evaluated as great (60,8 %), very good (16,7 %), good (13,7 %); their pain evaluated as poor (63,7 %), moderate (26,5 %); good (8,8 %); their energy/vitality evaluated as moderate (49,0 %), good (46,1 %); their activity restriction because of the emotional indisposition evaluated as moderate (15,7 %), very good (20,6 %), great (59,8 %); their emotional state evaluated as moderate (16,7 %), good (75,5 %) and their general health evaluated as moderate (22,5 %), good (61,8 %), very good (13,7 %) of questionnaired students. The results have shown, that the depressiveness correlates with a practice of healthy lifestyle (p=0,03), sleep (p=0,013), exhaustion (p=0,045) and smoking behaviour (p=0,006).

Conclusions: 1. 55,9 % of questionnaired respondents (n=102) are not depressed,

slight depressiveness was estimated among the 30,4 %, moderate depressiveness – 12,7 %, severe depressiveness – 1 % of students from 1 to 4 study year who are studying Bachelor degree of Public Health. 2. Respondents (n=102) their physical activity evaluated as great (91,2 %) and very good (6,9 %) (p≤0,05); their social function evaluated as good (62,7 %), very good (25,5 %) (p≤0,05) of questionnaired students (n=102). 3. Depressiveness correlates with the activity restriction because of the physical indisposition (p=0,000), activity restriction because of the emotional indisposition (p=0,000), emotional state (p=0,000) of subjective health assessment spheres and their general health assessment (p=0,032).

Practical recommendations: the Medical Academy of Lithuanian University of

Health Sciences should pay more attention towards the student‘s mental health promotion and prevention.

Key words: depression, health, students, subjective health assessment.

BSV – bendras sveikatos vertinimas EB – emocinė būklė

EG – energingumas/gyvybingumas FA – fizinis aktyvumas

GK – gyvenimo kokybė

LSMU MA – Lietuvos sveikatos mokslų universitetas Medicinos akademija MLK – mokomasis laboratorinis korpusas

PSO – Pasaulinė sveikatos organizacija S – skausmas

SF – socialinė funkcija

SSGK – su sveikata susijusi gyvenimo kokybė

SVBĮP – savo sveikatos būklės pokytis lyginant su buvusiu prieš metus SVGPR – sveikos gyvensenos propagavimas

TLK – tarptautinė ligų klasifikacija

VE – veiklos apribojimas dėl emocinių sutrikimų VF – veiklos apribojimas dėl fizinių negalavimų VSF – Visuomenės sveikatos fakultetas

ĮVADAS

1.

LITERATŪROS APŽVALGA ... 10

1. 1. Sveikatos samprata ... 10

1. 2. Psichikos sveikatos samprata ... 11

1. 3. Streso samprata ... 14

1. 4. Subjektyvus savo sveikatos vertinimas taikant su sveikata susijusios gyvenimo kokybės instrumentą ... 16

1. 4. 1. Įvadas į gyvenimo kokybę ... 16

1. 4. 2. Su sveikata susijusi gyvenimo kokybė ... 17

1. 4. 3. Gyvenimo kokybės vertinimas ... 18

1. 5. Situacijos analizė (epidemiologiniu aspektu) ... 20

1. 6. Depresija ... 21

1. 7. Studentų situacijos analizė ... 26

2.

TYRIMO METODIKA ... 34

3.

REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS ... 40 IŠVADOS ... 65 PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 66 LITERATŪRA ... 67 PRIEDAI ... 75

ĮVADAS

Šiuolaikinei visuomenei svarbu ne tik jos sveikata kaip bendražmogiška vertybė, bet ir tos vertybės išsaugojimo kaina bei sveikatos priežiūros sistemos efektyvumas (Stravinskas, 2000). Sveikoje visuomenėje sukaupiamas didelis socialinis kapitalas: joje žemas socialinės patologijos lygis, mažiau savižudybių, prievartos ir kitokio destruktyvaus elgesio apraiškų, didesnė socialinė integracija (Valstybinė psichikos sveikatos strategijos įgyvendinimo 2008-2010 metų programa, 2008). Valstybės, kaip modernios funkcionuojančios sistemos, „sveikata“ susijusi su asmens sveikata. Valstybės sveikatingumas gali būti suprantamas kaip konkurencingumas (gebėjimas atlaikyti grėsmes iš išorės, apginti savo rinką) – ne tik verslo, bet ir sveikatos, socialinio aprūpinimo, švietimo, mokslo ir technologijų kūrimo sistemų (Janušonienė, Smilga, 2005). Žmogaus sveikata susijusi su politinėmis, socialinėmis, ekonominėmis gyvenimo sąlygomis ir nuo šalies gyventojų sveikatos priklauso valstybės ekonominis klestėjimas. Gyventojų sveikata šiandien pripažįstama kaip didžiausia visuomenės socialinė ir ekonominė vertybė. Pagal Pasaulinės sveikatos organizacijos (PSO) pateikiamą sveikatos apibrėžimą, „sveikata – tai visapusė fizinė, dvasinė bei socialinė gerovė, o ne vien ligų ar fizinės negalios nebuvimas“. Platesnė sveikatos samprata apibrėžiama biomedicininiu, sociologiniu ir psichologiniu aspektais (Gustaitienė, 2003; Kalėdienė, Petrauskienė, Rimpelä, 1999). Sveikata – tai balansas tarp žmogaus ir fizinės, biologinės bei socialinės aplinkos, suderintas su visapuse funkcine veikla; tai galimybė atlikti darbą, tam tikras užduotis bendruomenėje, nugalėti fizinį, biologinį ir socialinį stresą; tai gerovės jausmas, ligų ir priešlaikinės mirties rizikos nebuvimas (Kalėdienė, Petrauskienė, Rimpelä, 1999). PSO psichikos sveikatą apibrėžia kaip – „gerovės būseną, kurioje asmuo gali realizuoti savo gebėjimus, įveikti įprastus gyvenimo stresus, produktyviai dirbti ir būti naudingas savo bendruomenei“ (WHO, 2004). Depresija – afektinė psichinė būsena, neigiamas emocinis fonas, pasyvumas, motyvacijos, pažintinių vaizdų sutrikimas. Tai vienas labiausiai pasaulyje paplitusių sveikatos sutrikimų. PSO duomenimis, depresija užima ketvirtą vietą tarp visuomenės negalios ir naštos šaltinių. (Filipavičiūtė, Jurgelėnas, Juozulynas, Butkienė, 2008).

Darbo tikslas: įvertinti depresiškumo sąsajas su subjektyviu savo sveikatos

vertinimu LSMU MA Visuomenės sveikatos fakulteto studentų tarpe.

Darbo uždaviniai:

1. Nustatyti depresiškumo paplitimo dažnį LSMU MA Visuomenės sveikatos fakulteto studentų tarpe.

2. Įvertinti subjektyvų savo sveikatos vertinimą LSMU MA Visuomenės sveikatos fakulteto studentų tarpe.

3. Įvertinti depresiškumo sąsajas su subjektyviu savo sveikatos vertinimu LSMU MA Visuomenės sveikatos fakulteto studentų tarpe.

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1. 1. Sveikatos samprata

Sveikata yra svarbiausia žmogaus gyvenime ir turi būti remiama veiksminga

politika ir efektyviais veiksmais valstybėse narėse, EB1 lygiu ir pasauliniu mastu. Pagal sveikatos 2 principą – „sveikata yra didžiausias turtas‘‘. Sveikata yra svarbi atskirų asmenų ir visuomenės gerovei, o sveiki gyventojai yra ir ekonomikos produktyvumo bei gerovės prielaida (Baltoji knyga, 2007). Gera sveikata leidžia žmonėms gyventi visavertį gyvenimą, kuris reiškia daug daugiau nei biologinis kelias nuo gyvybės pradžios iki mirties. Sveikata – viena pagrindinių žmogaus gero gyvenimo sąlyga (Proškuvienė, 2004). Sveikata – tai normalus organizmo būvis esant optimaliai suderintai organų veiklai ir pusiausvyrai tarp jų funkcijų ir išorinės aplinkos (Hass, 1999). Pranckevičienės (2008) teigimu, suvokti PSO siūlomą sveikatos sampratą dažnai trukdo siauresnis medicininis požiūris į sveikatą. Medicinos enciklopedijoje (1993) sveikata apibrėžiama kaip – „fizinis ir dvasinis individo ir visuomenės normalumas“, o norma, kaip „tam tikra būklė, kuri iki tam tikros ribos, nelaikytina nei liga, nei patologija, nei rizikos faktoriumi“. Taigi sveikata siejama su sutrikimų ar patologijos nebuvimu. PSO sveikatą apibrėžia kaip gerovės būseną. Taigi sveikata yra geras buvimas arba geras gyvenimas, moksline terminologija – gyvenimo kokybė. PSO cituodamas Marmot and Wilkinson (1999) išskiria pagrindinius socialinius veiksnius įtakojančius asmenų sveikatą, tokius kaip – psichologiniai, socioekonominiai, genetiniai, socialės aplinkos ir kultūriniai. Lau (1995) išskyrė keletą sveikatos komponentų, tokių kaip psichosocialinis/fizinis (gera savijauta, energijos turėjimas), psichologinis (laimės pojūtis, energija), elgesio (miego kokybė), ateities perspektyvos/prognozė (ilgas gyvenimas), ligos nebuvimas (nesirgti, neturėti jokių ligos simptomų).

Ogden ir kt. (2001) savo straipsnyje nagrinėjo sveikatos koncepciją. Autorių teigimu, kiekvienas individas skirtingai suvokia sąvoką sveikata, tačiau yra visiems bendrų sąsajų, kuriomis asmenys vienodai apibūdina sveikatos sampratą. Kai kuriems asmenis sveikata asocijuojasi su ligos nebuvimu. Taip pat daugeliui sveikata siejasi su sveikatos resursais, sveiku gyvenimo būdu, sveika gyvensena, fiziniu aktyvumu, energijos turėjimu, gyvybingumu, socialiniais santykiais su aplinkiniais, galimybe visapusiškai funkcionuoti ir dalyvauti visuomeniniame gyvenime. Ogden ir kt. (2001) teigia, kad anksčiau sveikata buvo apibūdinama tik medicininės perspektyvos kontekste, laikui bėgant vis labiau buvo kreipiamas dėmesys į psichosocialinę sveikatos pusę, kol galiausiai holistinė sveikatos koncepciją alternatyviosios medicinos šalininkai pateikė kaip dominantę. Heller (2005)

analizavo biomedicininį ir psichosocialinį sveikatos modelius. Baltrušaitytė (2003) nagrinėjo biopsichosocialinio sveikatos modulio koncepciją.

Dabartiniu metu sveikata suprantama kaip mūsų kasdienio gyvenimo dalis, gyvenimo kokybės rodiklis, o ne gyvenimo tikslas (WHO, 1986). Sveikata nevertinama vien pagal ligas ir mirtį. Tai tokia būklė, kurią panašūs individai ir bendruomenės stengiasi pasiekti ir išlaikyti, o ne ligų ir sužalojimų gydymo bei slaugymo rezultatas. Sveikata tarsi sankryža – tai vieta, kurioje susitinka biologiniai ir socialiniai veiksniai, individas ir bendruomenė, socialinė ir ekonominė politika. Be savo vidinės vertės, sveikata dar yra asmens ir kolektyvo saviraiškos būdas, visuomenės ir jos institucijų sėkmės rodiklis kuriant gerovę, kuri yra svarbiausias raidos tikslas (Javtokas, 2009). Taigi sveikata – tai darnus funkcionavimas fizinių, psicho – emocinių, socialinių ir dvasinių asmenį supančių veiksnių, laisvėje nuo negalavimų.

Lietuvos Respublikos Sveikatos sistemos įstatyme pabrėžiama, kad gyventojų sveikata yra didžiausia visuomenės socialinė ir ekonominė vertybė, kad sveikatos potencialą ir jo palaikymo sąlygas lemia ekonominės sistemos raidos stabilumas, visuomenės socialinio saugumo ir švietimo garantijos, gyventojų užimtumas ir pakankamos jų pajamos, apsirūpinimas būstu, prieinama, priimtina ir tinkama sveikatos priežiūra, kokybiška mityba, darbo, gyvenamosios ir gamtinės aplinkos kokybė, gyventojų pastangos ugdyti sveikatą. Sveikata šiuolaikiniam žmogui yra neribota vertybė. Sveikatai reikia išorinio tikslo, tikslo už jos pačios ribų. Sveikata pirmiausia yra instrumentinė vertybė, o ne vertybė savaime (Have, Meulen, Leeuwen, 2003). Sveikata yra priemonė ir sąlyga siekti kitų gyvenimo vertybių. Gera sveikata svarbu, bet tik tada, kai ji derinama su kitomis vertybėmis, ne mažiau svarbiomis žmogaus gyvenimo prasmei, tokiai kaip švietimas, kultūra, sportas ir poilsis, tinkamos gyvenimo sąlygos (Callahan, 2002).

1. 2. Psichikos sveikatos samprata

Visuomenės psichikos sveikata tampa prioritetine Europos sveikatos politikos sritimi. PSO sveikatos politikos dokumentuose yra skiriamas didelis dėmesys asmenų psichikos sveikatai ir jos prevencijai (PSO, 2002; PSO, 2003; PSO, 2004), taip pat ir psichikos sveikatos politikos formavimui (PSO, 2008). Pagal PSO (2010) visuomenės narių psichikos sveikatos gerinimo dokumentą, asmenys turintys psichikos sveikatos sutrikimų yra priskiriami pažeidžiamoms visuomenės narių grupėms. Pagal PSO (2005), psichikos sveikata yra vienas iš pagrindinių veiksnių įtakojančių asmenų gyvenimo kokybę. PSO 2003 m. parengė psichikos sveikatos politikos dokumentų ir paslaugų informacinį paketą,

kuris padės įgyvendinti PSO 2001 m. sveikatos dokumente nurodytas gaires (PSO, 2003). Mokslininkai apskaičiavo, kad vienas iš keturių asmenų yra tiesiogiai arba netiesiogiai paveiktas psichikos sveikatos sutrikimo. Pagal pateikiamą statistiką apie 20 proc. amerikiečių arba vienas iš penkių asmenų turinčių 18 m. ir daugiau turi diagnozuotą psichikos sveikatos sutrikimą (National Institutes of Health, 2005).

Psichikos sveikata yra neatskiriama bendrosios individo ir visuomenės sveikatos dalis. Nėra ir negali būti sveikatos be psichikos sveikatos. Psichikos sveikata – tai geros savijautos pojūtis, emocinė ir dvasinė būsena, kuri leidžia žmogui džiaugtis gyvenimo pilnatve, išgyventi skausmą ir liūdesį. Gera psichikos sveikata leidžia individui patirti gyvenimo prasmę, padeda būti savimi ir bendrauti su kitais. Geros psichikos sveikatos individai sukuria gerą psichikos sveikatą turinčią bendruomenę ir visuomenę. Sveikos bendruomenės ir visuomenės pasižymi dideliu socialiniu kapitalu ir žemu socialinės patologijos lygiu, mažesniais savižudybių, prievartos ar kitokio destrukcinio elgesio, nukreipto į save ar į kitus, rodikliais. Geros psichikos sveikatos bendruomenė ar visuomenė tolerantiškesnė pažeidžiamoms gyventojų grupėms, jose didesnė socialinė integracija. Gera psichikos sveikata reikalinga kiekvienam žmogui jo kasdienėje veikloje (dirbant, mokantis, ilsintis), todėl tai turi rūpėti visiems individams, darbdaviams, sveikatos, švietimo, socialinės apsaugos ir kitų sektorių atstovams. Psichikos sveikata priklauso ne tik nuo individo asmeninių įgimtų ir įgytų savybių, bet ir nuo aplinkos veiksnių, pasireiškiančių tiek šeimoje, tiek gatvėje, mokykloje ar darbo vietoje. Asmens ir visuomenės psichikos sveikatą gali teigiamai ar neigiamai veikti visų lygių valdžios priimami sprendimai, visuomenės nuostatos (Psichikos sveikatos strategija, 2007). Valstybės vykdoma sveikatos politika, dalyvaujant visuomenei, lemia, ar sutrikusios psichikos asmenys galės gauti tinkamą pagalbą ir gyventi visavertį gyvenimą (Valstybinė psichikos sveikatos strategijos įgyvendinimo 2008-2010 metų programa, 2008).

Psichikos sveikata tai nėra vien psichikos ligos ar sutrikimo nebuvimas, tai

gebėjimas būti savimi tarp kitų. Tai emocinė ir dvasinė būsena, kuri leidžia žmogui džiaugtis gyvenimo pilnatve, bet taip pat išgyventi skausmą ir liūdesį. Tai gebėjimas išreikšti save tokiais būdais, kurie teikia malonumą, pačiam individui ir aplinkiniams, gebėjimas pačiam daryti sprendimus ir už juos atsakyti (Juodkaitė, 2005). Psichiškai

sveikas žmogus – tai vientisa asmenybė, kurios visi psichiniai procesai suderinti. Jo

tikrovės suvokimas neiškreiptas, jis sugeba prisitaikyti prie pakitusių gyvenimo sąlygų, susidoroti su iškilusiais sunkumais. Žmogaus mąstymas, emocijos, elgesys adekvatus. Jis sugeba valdyti neigiamas emocijas, atsparus frustracijai, save vertina teigiamai,

pasitiki savimi, yra atsakingas, savarankiškas. Taip pat jis turi empatijos jausmą, yra atidus, patikintis, gebantis mylėti, užmegzti ir palaikyti ilgalaikius ryšius su kitais žmonėmis (Lapkauskienė, 2004).

Dembinsakas (2002) savo straipsnyje nagrinėjo psichikos sveikatos koncepcijos sąvoką, medicininį, sociologinį, fiziologinį, dinaminį, normatyvinį ir statistinį modelius.

Psichikos sveikatos sutrikimas – tai tokia liguista būsena, išsivysčiusi sutrikus organizmo

veiklai dėl biologinių, genetinių, socialinių, psichologinių, cheminių, fizinių veiksnių. Jai esant, išsivysto įvairūs psichopatologiniai simptomai, sindromai, sutrinka elgesys. Psichikos sveikatos sutrikimus galima suskirstyti į: psichozinius – kai atitrūkstama nuo realybės, reiškiasi haliucinacijos, kliedesiai (šizofrenija); neurozinius, kurie išsivysto po stresų, dėl ilgalaikio pervargimo, tačiau neatitrūkstama nuo realybės, suvokiama liga (obsesijos, kompulsijos, fobijos); organinius, kylančius dėl smegenų struktūros ir jų funkcijų pažeidimo (delyras, demencija); funkcinius, kurių etiologinė priežastis nenustatyta. Visi psichikos sveikatos sutrikimai skirstomi į egzogeninius ir endogeninius.

Mokslininkai teigia, kad psichikos sveikatos sutrikimai yra taip pat susiję su neurocheminiais procesais žmogaus organizme. Psichikos sveikatos susirgimų atveju vyksta reakcijos ir genetiniame asmens organizmo lygmenyje. Aplinkos veiksniai, tokie kaip galvos trauma, prasta mityba, padidintas kiekis toksinų (tabako vartojimas) – padidina riziką susirgti psichikos sveikatos sutrikimais (National Institutes of Health, 2005).

Visą psichinę žmogaus veiklą galima suskirstyti į tris pagrindines dalis: intelektiniai procesai – pojūčiai, suvokimai, atmintis, mąstymas. Nuo jų priklauso žmogaus kognityvinė veikla; emociniai procesai – atspindintys subjektyvią žmogaus reakciją į jį veikiantį dirgiklį, jo santykį su supančia aplinka; valios procesai – sąlygojantys tikslingą žmogaus veiklą siekiant įgyvendinti užsibrėžtą tikslą. Emocijos (lot. emotio – jausmas) – subjektyvi žmogaus reakcija, išgyvenimas, susijęs su objektyvia tikrove, su pačiu savimi. Sveiko žmogaus emocijos atitinka jo mintis į pasikeitusias gyvenimo aplinkybes. Teigiami jausmai atsiranda, kai šie santykiai vystosi sėkmingai, tenkina žmogaus poreikius, o neigiami jausmai kyla tada, kai tikrovė žmogaus netenkina. Į gerą žinią reaguojama džiugiai, į blogą – liūdnai. Jausmai būdingi tik žmogui. Nuotaika – tai ilgai trunkanti emocinė būsena. Normalu, kad ji gali būti ir gera, ir bloga. Tačiau sveiką žmogų galima išblaškyti, o liguistos nuotaikos pakeisti neįmanoma. Depresinis sindromas pasireiškia: 1. liguistai liūdna, prislėgta nuotaika (hipotimija). 2. sulėtėjusiu mąstymu (asociacijomis). 3. sulėtėjusiais judesiais (motorika) (Lapkauskienė, 2004). Nuotaiką depresijos atžvilgiu galime įsivaizduoti kaip kontinuumą, tuomet viename kontinuumo gale bus depresija,

kitame normali nuotaika, tarp jo – pereinami depresiškumo lygiai (Šinkariova, 2000). Depresiškumas labai apriboja asmenų darbinę veiklą bei socio – kognityvines galimybes, kurios yra labai svarbios esant darbingiems gyvenimo metams (Lamberg ir kt., 2010).

Nerimas – tai blogos lemties nuojata, perdėtas susirūpinimas dėl įvairiausų dalykų, vidinė

įrampa, kai asmuo nesugeba jo valdyti, atsipaladuoti, jį vargina fizininiai negalavimai (Lapkauskienė, 2004).

1. 3. Streso samprata

Stresas (angl. Stress – įtampa) – tai „psichinės ir fiziologinės įtampos būsena,

visuma organizmo apsauginių reakcijų, kurias sukelia žalingi aplinkos ar vidaus veiksniai stresoriai“ (Medicinos enciklopedija, 1993). Emocijas sužadinančių situacijų bei lengvo streso veikiamas asmuo yra tarsi skatinamas dirbti arba kažką veikti. Tačiau sustiprėjęs stresas jau tampa sekinančiu veiksniu, kurio įtaka asmens sveikatingumui bei darbingumui yra neigiama (Pikūnas, Palujanskienė, 2005). T. H. Holmes bei R. H. Rahe gilinosi į pačias streso priežastis (Grakauskas, 2004). Atliko stresorių analizę, bandė sukurti objektyvią jų vertinimo sistemą, tačiau nei viena, nei kita teorija negalėjo atsakyti, kodėl vienas stresorius skirtingiems žmonėms sukelia skirtingas reakcijas. Tuo tarpu kognityvinės psichologijos atstovas R. S. Lazarus, sukūrė transakcinį streso modelį (Rice, 2000). Pasak autoriaus, skirtingiems individams tas pats stresorius sukelia skirtingas reakcijas dėl kognityvinės veiklos bei motyvacijos skirtumų. Pagrindinis H. Selye dėmesio objektas buvo fiziologiniai pokyčiai, atsirandantys organizme streso metu (Mayers, 2000). Pasak Alexander (2007), stresas sukelia virškinimo, psichikos, širdies ir kraujagyslių sistemos sutrikimus. Anot Pikūno, Palujanskienės (2005) stresiniai išgyvenimai iššaukia arba tiesiog skatina širdies ir kraujagyslių (padažnėjęs širdies plakimas, galvos skausmas, oro trūkumas, burnos džiuvimas, nuovargis, nualpimas, kraujospūdžio svyravimai, aterosklerozės pasireiškimas); virškinamojo trakto (skrandžio spazmai, dujų susikaupimas, skausmas, viduriavimas arba vidurių užkietėjimas, skrandžio opos, kompulsyvus valgymas, bulimija arba pasibjaurėjimas maistu, anoreksija); raumenų – kaulų (bendra raumenų įtampa, kaklo raumenų sutraukimas, vieno arba abiejų pečių kilnojimasis, nugaros skausmas, galvos skausmai, rigidiškumas, atsirandantis dėl raumenų įtempimo) ir emocinius sutrikimus (rūpesčių našta, nerimas, baimė, polinkis verkti, atminties nusilpimas, apatija, padidėjęs delnų, pažastų, pėdų prakaitavimas, nervingumas, nemiga, impulsai, skatinantys agresyvumą, potraukis alkoholiui, rūkymui, narkotikams, stiprus nuovargis, „deginimo“ pojūtis). Keptein, Weinman (2007) išskyrė šias streso sukeliamos reakcijas: aliarmo

(padidėja asmens jautrumas aplinkos pokyčiams); pasipriešinimo (padidėja jautrumas stresą sukeliantiems veiksniams, organizmas pardeda priešintis stresoriams); išsekimas (pasidavimas, padidėjusi rizika depresijos ir įvairių ligų atsiradimui). Asmens reakcijos į stresinę situaciją pasireiškia keturiuose lygmenyse – psichologiniame, subjektyviame/emociniame (atsiranda beviltiškumo, depresijos, nusivylimo, pykčio ir nerimo jausmai), pažintiniame (padidėjęs nerimastingumas) (Thayer, Lane, 2000) ir elgesio lygmenyse (verkimas, rūkymas, socialinės veiklos apribojimas, alkoholio, narkotinių medžiagų vartojimas, agresija, darbingumo sumažėjimas ir kt.). Stresas mažina organizmo atsparumą ir padidina riziką susirgti įvairiais sveikatos susirgimais. Asmens atsparumas stresui taip pat priklauso nuo gyvensenos (rūkymo, alkoholio vartojimo, mitybos, fizinio aktyvumo), fizinės sveikatos būklės ir genetikos (Keptein, Weinman, 2007).

Asmens savijauta ir psichikos sveikata – vienas pagrindinių šeimos, bendruomenės ir tautos GK rodiklių. Ekonominė pažanga, įvairių sričių laimėjimai keičia gyvenimo tempą, versdami žmogų gyventi vis greičiau ir greičiau. Dėl šių priežasčių stresas tampa ne tik kasdienio gyvenimo reiškiniu, bet ir vis aktualesne visuomenės sveikatos problema (Šidlauskaitė – Stripeikienė, ir kt., 2008).

Šidlauskaitės – Stripeikienės, Žemaitienės ir Klumbienės (2008) atlikto tyrimo duomenimis, daugiau kaip pusė (55,7 proc.) Lietuvos rajonų suaugusių gyventojų kasdieninėje veikloje patiria didelį ir vidutinį stresą. Nustatyta, kad dažniau stresą patiria moterys (beveik du kartus dažniau nei vyrai) ir išsiskyrę asmenys. Nustatytos sąsajos tarp subjektyviai suvokiamos socialinės paramos ir streso. Tarp neturinčių socialinės paramos didelį stresą patiriančių asmenų buvo du kartus daugiau nei tarp nurodžiusių, jog tokią paramą turi. Remiantis subjektyviu socialinės paramos įvertinimu, trečdalis Lietuvos rajonų suaugusių gyventojų savo aplinkoje turi mažai (34,7 proc.), o 4,5 proc. iš viso neturi asmenų, į kuriuos galėtų kreiptis paramos, kai jiems būna sunku. Socialinės paramos stoka dažniau skundėsi moterys ir žemesnio išsilavinimo asmenys (Šidlauskaitė – Stripeikienė, ir kt., 2008). Esant dideliam studentų patiriamam stresui su sveikata susijusios gyvenimo kokybės (SSGK) rezultatai prastėjo. Studentų dažniausiai nurodyti streso įveikimo būdai – sportas, laisvalaikis su draugais ar šeima, miegas, televizijos žiūrėjimas, alkoholio vartojimas. Trečio kurso farmacijos studentai pasižymėjo aukštu streso lygiu ir prastais psichikos SSGK srities įvertinimais (Leisa, ir kt., 2008). Tarp 130 apklaustųjų farmacijos studentų lyginant su pirmu kursu, antrame kurse SSGK psichinės srities įvertinimai buvo prastesni ir streso lygis aukštesnis. Prastesni SSGK įvertinimai priklausė nuo padidėjusio streso lygio. Taip pat padidėjęs streso lygis ir prasta SSGK psichikos srities sveikata buvo

nustatyta ir tarp trečio kurso farmacijos studentų (Hirsch, ir kt. 2009). Zaborskis, Makari, Žemaitienė (2002) teigė, kad stresas priskiriamas prie veiksnių, kurie sukelia psichinės sveikatos sutrikimų bei nustatė, kad moksleiviai yra depresiški. Stresiniai gyvenimo įvykiai padidina paauglio polinkį į depresiją, o derpresija savo ruožtu blogina psichosocialinį prisitaikymą ir padidina streso pojūtį. Paauglių depresiškumas yra susijęs su jų patiriamu psichosocialiniu stresu. Depresiški paaugliai, nesvarbu, kokios lyties, yra patyrę daugiau psichosocialinio streso nei nedepresiški (Markevičiūtė, 2003).

1. 4. Subjektyvus savo sveikatos vertinimas taikant su sveikata susijusios gyvenimo kokybės instrumentą

1. 4. 1. Įvadas į gyvenimo kokybę

Apie gyvenimo pilnatvę, žmogaus laimingumą savo veikaluose kalbėjo graikų filosofai, tarp jų ir Aristotelis (384-322 pr. Kr.). XX a. pradžioje gyvenimo kokybės (GK) terminą paminėjo A. C. Pigou knygoje apie ekonomiką ir gerbūvį. Medicinoje GK terminas pirmą kartą paminėtas septintojo dešimtmečio viduryje žurnale „Annals of Internal Medicine“, Elkington J. R. straipsnyje „Medicina ir gyvenimo kokybė“ (Šumskienė, 2005). Pastaraisiais metais medicinos literatūroje vis dažniau minima sąvoka GK. GK tapo psichologijos, sociologijos, medicinos, filosofijos mokslininkų tyrinėjamu objektu (Juozulynas, ir kt., 2005). GK klausimus nagrinėja daugelis specialistų: medikai, psichologai, sociologai, filosofai (Makari, Vaitkienė, Zaborskis, 2007). GK tyrimais domisi socialinių, medicinos, elgesio mokslo sričių tyrėjai (Hays, Hahn, & Marshall, 2002; Ware, 2000).

PSO, rūpindamasi žmonių sveikata, siekia užtikrinti galimybę visiems žmonėms siekti geresnės gyvenimo kokybės. Žmonių gerovė glaudžiai susijusi su jų sveikata. Fizinės, psichinės ir socialinės gerovės būsenos individas turi optimalias galimybes būti visuomenėje, dalyvauti visuomeniniame gyvenime, dirbti ir realizuotis (Juozulynas, ir kt., 2005). 1948 m. PSO sveikatą apibūdino kaip – fizinę, protinę ir socialinę gerovę, bet ne tik ligos ar fizinės negalios nebuvimą. Šis apibrėžimas tapo modeliu pradedant tyrinėti GK medicinoje. 1993 m. GK apibrėžimą: GK – tai individualus savo vietos gyvenime vertinimas kultūros ir vertybių sistemos, kurioje individas gyvena kontekste, susijęs su individo tikslais, viltimis, standartais bei interesais. GK – tai plati sąvoka, apimanti ir fizinę žmogaus sveikatą, ir psichologinę būseną, nepriklausomumą, socialinius santykius, asmenines pažiūras, tikėjimą bei aplinką (WHO, 1999). Dauguma žmonių GK sieja su sveikata, tačiau tai nėra vien sveikatos būklė, gyvenimo būdas,

pasitenkinimas gyvenimu, tam tikra psichinė būsena ar gerovė. GK – tai kiekvieno žmogaus individualiai suvokiamas įvairių gyvenimo aspektų kompleksas. Todėl, tiriant bei vertinant GK, būtina atsižvelgti ir į žmogaus fizinę bei psichinę savijautą, ir į socialinius, ekonominius, kultūrinius, religinius, politinius bei kitus aspektus. GK – svarbi visos sveikatos sistemos problema, reikalaujanti sveikatos priežiūros išteklių mobilizavimo (Prapiestis, Juozulynas, Jurgelėnas, 2003). GK Lietuvoje dar yra gana nauja mokslinio tyrinėjimo sfera. Oficialiai ja domėtis pradėta 1998 m. liepos 2 d., kai Seimo nutarimu Nr. VIII 833 Lietuvos sveikatos programoje GK pripažinta prioritetine problema (Rudinskaitė, Stratilatovas, Pavalkis, 2005).

1. 4. 2. Su sveikata susijusi gyvenimo kokybė

GK tyrimas grindžiamas plačia sveikatos perspektyva: fiziniu, psichologiniu ir socialiniu funkcionavimu bei gerove. Kartais visi neklinikiniai duomenys apie žmogų prilyginami GK, ir tai sukelia neaiškumų, kadangi sveikata ir žmogaus funkcinė būklė – tai tik dvi GK dimensijos (Šumskienė, 2005). Žmogaus gyvenimą ir jo pilnatvę lemia daugelis veiksnių. Svarbiausia jų yra sveikata, materialinė gerovė, kuri sudaro sąlygas patenkinti būtinus gyvenimo poreikius ir užtikrinti sveikatą, paslaugas ir santykius su aplinka, kuri turi įtakos sveikatai. Sveikata – tai normalus organizmo būvis esant optimaliai suderintai organų veiklai ir pusiausvyrai tarp jų funkcijų ir išorinės aplinkos. Liga pasireiškia sutrikus vieno ar kito organo funkcijai, jų fiziologinei sistemai, kai sutrinka ryšys tarp atskirų organų ir pagaliau – pusiausvyra tarp organizmo ir jį supančios aplinkos. Taigi sąvokos „sveikata“ ir „gyvenimo kokybė“ yra labai artimos (Makari ir kt., 2007). Sveikatos būklė veikia GK, tačiau jos nelemia (Šumskienė, 2005).

Dabar sparčiai auga visuomenės susidomėjimas gyvenimo kokybe, todėl būtų tiksliau sudėtines jos dalis sieti su sveikata ir vadinti „sveikatos nulemta gyvenimo kokybe“ (angl. health – related). Sveikatos nulemta gyvenimo kokybė – tikslesnė sąvoka, nes rodo ligos poveikį gyvenimui ir gerovei (WHO – QOL). Sveikatos nulemta GK apima ir ligos, ir gydymo įtaką paciento gyvenimui, kaip jis tai suvokia. Sveikatos nulemta GK – tai dalis, kuriai įtakos turi sveikata ir sveikatos priežiūra. Ją galima apibrėžti kaip ligos, jos suvokimo ir simptomų visumą. Tiriant GK, iš esmės siekiama dvejopos informacijos: sužinoti apie paciento funkcinę būklę (fizinį pajėgumą, gebėjimą bendrauti ir emocinę būseną) ir kokia sveikatos reikšmė jo GK. Subjektyvūs veiksniai turi apimti tokias sritis, kaip darbą, mokymąsi, laisvalaikį, socialinius santykius (Makari ir kt., 2007). Daugiausia tyrimų

susijusių su GK šiuo metu yra atliekami siekiant įvertinti įvairių ligų/sveikatos įtaką GK. Sveikatos nulemtai GK yra svarbūs šie komponentai:

• Simptomai, jų stiprumas ir dažnumas. • Nuotaikos, jų svyravimai.

• Veiklumas, funkcijos, galimybės ir apribojimai. • Sveikatos ir gyvenimo suvokimas, lūkesčiai.

• Požiūris į ligą bei santykis su ja (Makari ir kt., 2007).

1. 4. 3. Gyvenimo kokybės vertinimas

Sparčiai tobulėjant technikai, diegiant naujas diagnostikos bei gydymo galimybes, buvo kuriamas mechaninis medicininis modelis, kuriame trūko humanizmo elementų, dėmesys buvo kreipiamas tik į ligą ir jos simptomus, todėl prireikė sukurti metodiką, kuri padėtų įvertinti ligos ir negalios poveikį bendrai žmogaus būklei ir GK (Fayers, 2000). Įvertinti GK yra sudėtinga, kadangi pati GK sąvoka yra gana abstrakti (Šumskienė, 2005). GK vertinti naudojami įvairūs klausimynai (instrumentai). GK klausimynus galima suskirstyti į šias grupes: bendrinius (angl. generic); specifinius ligai ar populiacijai (angl. desease or population specific); specifinius sričiai (angl. domain specific); naudos (angl. utility); individualizuotus (angl. individualised) (Šumskienė, 2005). Dažniausiai GK tirti yra naudojamas bendrojo pobūdžio GK PSO – 100 klausimynas, kuris leidžia susidaryti nuomonę apie tiriamojo savijautą ir subjektyviąją nuomonę apie savo sveikatą, įvertina GK šešiose srityse (Fayers, 2000). Plačiai sveikatos įvertinimą galimą sužinoti pasitelkiant Notinghemo sveikatos profilio, SF – 36 klausimyno, ir GK instrumentus (Lau, 1995). Plačiausiai naudojami ir žinomiausi bendriniai GK tyrimo instrumentai yra: Sickness Impact Profile, Nottingham Health Profile, SF – 36, EuroQoL, WHOQOL – 100 (Šumskienė, 2005). GK PSO – 100 – vienas dažniausiai visame pasaulyje naudojamų bendrojo pobūdžio klausimynų (WHO, 1995).

Subjektyviam sveikatos vertinimui įtakos turi fizinė ir emocinė būklė, politinė ir ekonominė šalies padėtis (Leinsalu, 2002). Žinoma, kad neretai sveikatos sutrikimai ne iš karto pasireiškia somatiniais požymiais, bet žmonės juos jaučia, jie turi įtakos savijautai ir GK. Dėl to savo sveikatos vertinimas yra vienas iš labai svarbių gyvenimo kokybės elementų, nes GK yra tai, kaip jaučiasi atskiras asmuo (Šurkienė, Stukas, Kučingis, Strujeva, 2004). Šurkienės ir kt. (2004) tyrime teigiama, kad geriau savo sveikatą vertino tie respondentai, kurie gauna aplinkinių paramą, gali pasikliauti savo draugais, mažiau jaučiasi vieniši.

Coyele (2009) teigia, kad su sveikata susijusios gyvenimo kokybės koncepija mokslinėje literatūroje pradėta plačiau vartoti po 1994 m. vykusios pirmosios tarptautinės SSGK konferencijos. SSGK klausimynas neapsiriboja tik sergamumo ar mirtingumo nustatymu ir įtraukia fiznius, psichologinius ir socialinius sveikatos aspektus, kurie pasireiškia šiose srityse: fiziniu, socialiniu ir emociniu, kognityviniu funkcijonavimu, skausmu, gyvybingumu/energingumu ir bendra sveikata. SSGK vertinimas yra labia subjektyvus, tačiau tai yra pažymima kaip stiprioji inventoriaus pusė.

SSGK yra vertinama naudojant anketas. Vienas dažniausiai naudojamų bendrųjų klausimynų yra SF – 36 klausimynas (trumpa sveikatos apklausos forma, angl. Short Form 36 Medical Outcomes Study questionnaire). SF – 36 klausimynas 1992-2005 m. laikotarpiu yra minimas apie 4400 publikacijų. Naudojant SF-36 klausimyną yra vertinama pastarųjų keturių savaičių savijauta. Trys psichikos sveikatos sritys (emocinės būklės, veiklos apribojimo dėl emocinių sutrikimų ir socialinės funkcijos) labiausiai reaguoja į depresijos sunkumo pasikeitimus, taip pat ir į depresijos gydymą. SF – 36 klausimynas buvo sėkmingai naudojamas sergantiesiems įvairiomis ligomis ir depresiniais sutrikimais nustatyti (Staniūtė, 2007).

Korkeila savo knygoje „Psichikos sveikatos aspektų matavimas“ (2000) nurodo, kad subjektyviam sveikatos ir psichikos sveikatos vertinimui gali būti naudojami trijų rūšių indikatoriai: subjektyviai suvokiamos sveikatos, psichikos sveikatos problemų ir gyvenimo kokybės. Korkeila (2000), subjektyviam sveikatos vertinimui rekomenduoja aštuonis klausimynus, tokius kaip: sveikatos apklausa – trumpa forma – 36 (SF – 36 Health Survey), Lancashiro gyvenimo kokybės profilis (Lancashire QOL Profile), PSO GK klausimynai (WHOQOL), GK indeksas – psichikos sveikata (QOL Index – Mental Health) ir kt. Pats populiariausias subjektyvaus sveikatos vertinimo metodas yra SF – 36, vertinantis su sveikata susijusią gyvenimo kokybę (Garratt ir kt., 2002). Furmonavičiaus (2004) teigimu (cit. Korkeila, 2000), dažniausiai cituojami ir geriausiai išbandyti bendrieji klausimynai (išvardyti straipsnių skaičiaus mažėjimo tvarka): „Medicininių baigčių studijos trumpoji anketa – 36“ (Medical Outcomes Study Short Form – 36, MOS SF – 36), „Ligos poveikio anketa“ (Sickness impact profile) ir „Notingemo sveikatos anketa“ (Nottingham health profile).

1. 5. Situacijos analizė (epidemiologiniu aspektu)

Esamas ligotumo psichikos sveikatos sutrikimams asmenų skaičius nuo 1997 m. iki 2008 m. nuolat didėjo (LSAM, 2009). Lietuvos higienos instituto sveikatos informacijos centro duomenimis (2009), 2005 m. Lietuvoje ligotumas depresija buvo 605,5 susirgimų 100 000 gyventojų, depresija buvo diagnozuota 20 606 žmonėms. 2008 metais Valstybinio psichikos sveikatos centro duomenimis (2010), pas pirminės psichikos sveikatos priežiūros specialistus gydėsi 165 982 asmenys (t. y. apytiksliai 4,95 proc. visų Lietuvos gyventojų). Daugiau negu pusė jų (apie 2,95 proc. gyventojų) gydėsi dėl psichikos sutrikimų (Mladovsky, ir kt. 2009). Daug dėmesio Lietuvos mokslininkai skiria vaikų bei paauglių psichikos sveikatos tyrimams (Proškuvienė, Zlatkuvienė, Juškelienė, Černauskienė, 2004). Jau mokykloje pastebimos patyčios, konstatuojamos psichinės sveikatos problemos tarp moksleivių (Prapiestis, Juozulynas, Jurgelėnas, 2003). Lietuvoje depresija serga apie 5 proc. paauglių, o polinkis į depresiškumą būdingas apytiksliai 50 proc. paauglių (Proškuvienė, Zlatkuvienė, Juškelienė, Černauskienė, 2004). Vilniaus universiteto tyrimo duomenimis, 2004 m. net 41,7 proc. mokyklinio amžiaus vaikų turi su psichikos sveikata susijusių problemų. Moksleivių tyčiojimosi reiškiniai stebimi beveik tarp 70 proc. vaikų, tai yra kelis kartus daugiau negu Europos Sąjungos valstybėse. Mokslo tyrimais nustatyta tiesioginė neigiama smurtaujančių, asocialių ir kitokių sutrikusios struktūros šeimų įtaka vaikų psichikos sveikatai, ryšys su priklausomybę sukeliančių medžiagų vartojimu. Mokykla nepakankamai efektyviai dirba rengdama jaunus žmones gyvenimui, ugdydama tarpusavio bendravimo ir tėvystės įgūdžius (LRS, 2009). PSO duomenimis, savižudybė yra pagrindinė jaunų asmenų (15-34 metų amžiaus) mirties priežastis (WHO, 2001). 10-19 metų amžiaus Lietuvos gyventojų grupėje savižudybės užima 2-3 vietą tarp mirties priežasčių. Lietuva pagal savižudybių skaičių užima pirmąją vietą pasaulyje. Žudosi vis jaunesni žmonės (1999 m. Nacionalinės Sveikatos Tarybos metinis pranešimas, 2000). Įvairių tyrimų duomenimis bent kartą bandė nusižudyti nuo 2 iki 18 proc. aukštesniųjų klasių moksleivių, suicidiniai bandymai dažnesni padidėjusios rizikos grupėse. Paauglių depresiškumo lygis Kauno, Klaipėdos, Šiaulių miestuose (47,9 proc. Šiauliuose, 51,5 proc. Klaipėdoje ir 58,8 proc. Kaune) (Ramanauskienė, Matulionienė, Martinkienė, 2002). Lietuvoje su psichikos sveikata susijusių sunkumų turi 41,7 proc. mokyklinio amžiaus vaikų. Paauglių ir jaunų žmonių įvykdytų žmogžudysčių skaičius yra kelis kartus didesnis už Europos Sąjungos vidurkį. Tiriant polinkį į depresiją, suicidines tendencijas, nustatyta, kad apie pusė visų tyrime dalyvavusių mokinių turi polinkį į depresiją arba depresijos

apraiškų, apie 10-18 proc. vaikų aplanko suicidinės mintys ir maždaug apie 5 proc. vaikų buvo bandę žudytis. Laimingumo apklausos (2004 m.) rodo, kad Lietuvos mokiniai, subjektyviu savęs ir aplinkos vertinimu, yra patys nelaimingiausi Europoje. Pagal savižudybių skaičių (2006 metais – 30,9 atvejo šimtui tūkstančių gyventojų) Lietuva pirmauja Europoje. Jaunų (10-29 metų) žmonių nužudymų skaičius irgi yra gerokai didesnis negu Vakarų Europos šalyse (5,4 nužudymo 100 000 gyventojų). 2008 m. Beveik 10 proc. Lietuvos paauglių būdinga didelė savižudybės rizika (Zaborskis, Makari, Žemaitienė, 2002). Goštauto ir Davidonienės (2010) teigimu, savižudybių skaičius – labai svarbus rodiklis, atspindintis visuomenės psichikos sveikatos būklę. 2008 metais Lietuvoje nusižudė 1 111 žmonių, o 2009-1 135. Psichikos sutrikimai, be abejonės, taip pat yra svarbus savižudybės rizikos veiksnys. Tarp psichikos sutrikimų vyrauja afektiniai sutrikimai, dažniausias jų – depresija. Svarbus savižudybių rizikos veiksnys yra ir šizofrenija bei kiti psichikos ar elgesio sutrikimai. Lietuvoje vyrų savižudybių skaičius buvo didžiausias pasaulyje ir sudarė 52,7/100 000. Taip pat buvo didžiausias ir moterų savižudybių skaičiumi, kas sudarė 9,3/100 000 visoje populiacijoje (Mladovsky, ir kt. 2009).

1. 6. Depresija

Depresija (lot. depressio – prislėgtumas, slopinimas) – tai liguistai liūdna, prislėgta

nuotaika. Depresija gali būti kitų ligų simptomas, sindromas ar pagrindinis ligos požymis (kaip atskiras nozologinis vienetas). Kai kuriems asmenims rizika susirgti depresija yra didesnė – neseniai gimdžiusioms moterims, persirgusiems insultu, nuolat veikiamiems stresų, sergantiems išsėtine skleroze, Parkinsono liga, priklausomybės, endokrininėmis, onkologinėmis ir kt. ligomis (Lapkauskienė, 2004). Depresijų išsivystymo priežastys galutinai nenustatytos. Jos gali būti biologinės ir psichosocialinės. Biologiniai faktoriai – neuromediatorių (biogeninių aminų – serotonino, noradrenalino ir kt.) aktyvumo sumažėjimas ir dėl to sutrikęs nervinių impulsų perdavimas įvairiose centrinės nervų sistemos srityse – hipotalaminėje, bazaliniuose ganglijuose, limbinėje sistemoje (Lapkauskienė, 2004). Sergančų depresija asmenų mažiau seratonino atpalaiduojama sinapsėje, lyginant su asmenų, kurie depresija neserga (National Institutes of Health, 2005). Depresijos gali išsivystyti dėl endogeninių priežasčių – genetinių veiksnių, asmenybės psichikos ypatumų ir dėl egzogeninių faktorių – somatinių ligų, streso, alkoholio, nikotino bei narkotikų vartojimo. Nelaimės, stresai, ligos gali sukelti egzogeninę depresiją, o endogeninių depresijų atsiradimui jos daro tik provokuojamą poveikį (Lapkauskienė, 2004).

Sąveikos tarp genetikos, aplinkos ir socialinių veiksnių lemia susirgimą depresiją ir jos sunkumą. Asmens galimybė susirgti depresija yra įtakota kompleksinių veiksnių sąveikos. Atlikti tyriamai parodė, jeigu šeimoje buvo ar yra serančiųjų depresija, vaikai augantys tokiose šeimose turi didesnę tikimybę taip pat turėti šį psichikos sveikatos sutrikimą. Mokslininkų dažnai įvardyjami veiksniai, lemiantys susirgimą depresiją, yra – stresas, rūkymas, artimųjų netektis, išsiskyrimas/santykių su artimu asmemiu nutraukimas, dėmesio sutrikimai, mokymosi sutrikimai, smurtas, konflikatai ir kiti stresiniai įvykiai asmens gyvenime (National Institutes of Health, 2005).

Klasikiniam depresiniam sindromui būdinga triada – bloga nuotaika, sulėtėjęs mąstymas ir sulėtėję judesiai. Depresijos diagnozės kriterijai yra šie: 1. liguistai prislėgta nuotaika kamuoja kasdien, liūdesys nepraeina didesnę dienos dalį; 2. išnykę interesai, dingęs malonumo pojūtis įprastinei veiklai, nebedomina bendravimas; 3. mažėja kūno svoris, nors nesilaikoma dietos arba, atvirkščiai, jis didėja; 4. miegama per ilgai arba per trumpai, per anksti pabundama; 5. irzlumas, nerimastingumas, ažitacija ar judesių bei kalbos užslopinimas; 6. nuolat jaučiamas nuovargis, silpnumas, libido sumažėjimas; 7. išnykęs pasitikėjimas savimi, menkavertiškumo, kaltės arba beviltiškumo jausmas; 8. dėmesio sutrikimai: sunku susikaupti, įsiminti bei ką nors nuspręsti; 9. kyla mintys apie mirtį ir savižudybę. Jei iš šių simptomų yra ne mažiau kaip penki, jie trunka dvi savaites ir nėra kitų priežasčių (artimo mirtis, prichotropinių preparatų vartojimas, somatinės ligos), diagnozuojama depresija. Sergantis depresija žmogus nustoja domėtis viskuo, kas jam teikė malonumą (anhedonija). Atsiranda prislėgta nuotaika, verksmingumas, tuštumo jausmas, liūdesys. Jo neįmanoma išreikšti žodžiais, nes jis ypatingai sunkus, slogus, jo neišblaško jokie džiugūs įvykiai. Pamažu žmonės tolsta nuo artimųjų, nustoja bendrauti su draugais, jaučiasi niekam nereikalingi. Kartu atsiranda kaltės jausmas, neigiamas savęs vertinimas. Jie skundžiasi, kad nebejaudina artimųjų problemos, tapo viskam abejingi (Lapkauskienė, 2004).

Depresija yra labiausiai paplitęs psichikos sveikatos sutrikimas pasireiškiantis

depresiška nuotaika, domėjimosi aplinka, miego bei apetito, energijos, dėmesio koncentracijos stoka, kaltės jausmu, žemu savęs vertinimu, visų šių veiksnių paplitimas varijuoja nepriklausomai nuo amžiaus, lyties, rasės, socioekonominio statuso (Adewuya, Ola, Olutayo, Mapayi, Oginni, 2006). Depresija yra labiausiai paplitęs sveikatos sutrikimas, apimantis ne tik medicinos, bet ir psichologijos, sociologijos ir visuomenės sveikatos problemas, dabartį, ateitis jam neturi prasmės. Depresijos būseną galima suvokti kaip asmens ir veiksmo dezintegraciją. Dezintegracijos intensyvumo lygis priklauso nuo

depresijos sindromo ir aplinkos ryšio – kuo ryšys silpnesnis, tuo dezintegracija stipresnė.

Depresija – afektinė psichinė būsena, neigiamas emocinis fonas, pasyvumas, motyvacijos,

pažintinių vaizdų sutrikimas. Tai sudėtinga integrali negalia, apimanti ne tik medicinos, bet ir psichologijos, sociologijos, visuomenė sveikatos problemas. Depresija apima žmogaus kūną, jo dvasią ir aplinką. Tuo ji skiriasi nuo klasikinės vienareikšmiškai diagnozuotinos ligos. Depresijos būseno žmogus jaučia liūdesį, neviltį, kaltės jausmą, nemato perspektyvos savo gyvenime, praranda iniciatyvą ir gebėjimą įveikti sunkumus. Tokią būseną galima suvokti kaip asmens ir veiksmo dezintegraciją. Asmens dezintegracija – tai mažiau ar labiau išsamus nesugebėjimas save pat suvokti ir valdyti apsisprendžiant. Ji gali būti įvairaus intensyvumo laipsnio. Dezintegracijos intensyvumo laipsnį sąlygoja analizuojamos visumos elementų tarpusavio ryšių stiprumas: kuo ryšiai silpnesni, tuo dezintegracija didesnė. Integracija – tai savęs valdymo ir savęs turėjimo struktūra. Kadangi depresijos apimtas žmogus pirmiausi tampa apatiškas kokiai nors pozityviai veiklai, santykiu pačiu su savimi ir aplinka, tai reiškia, kad depresija slopina žmogaus dinamizmą. Kadangi asmens ir veiksmo integralumas yra vienas svarbiausių asmens bruožų, dinamizmo slopinimas tampa jo dezintegracija. Nors depresijos simptomų paplitimas tarp moterų buvo didesnis, negu tarp vyrų, bet depresijos sindromas, kurį sudaro depresijos požymių sąveika su socialiniais veiksniais, esmingai stipriau veikia vyrus, negu moteris (Filipavičiūtė, ir kt. 2008).

Pagal tarptautinę ligų klasifikaciją (TLK – 10) depresija priskiriama prie nuotaikos (afektinių) sutrikimų ir yra žymima kodais F30 – F39. Vienkartiniai nuotaikos epizodai klasifikacijoje atskirti nuo dvipolių ir kartotinų sutrikimų, kadangi nemažai pacientų juos patiria tik vieną kartą gyvenime. Taip pat atsižvelgiama į sutrikimo sunkumą, kadangi parenkamas atitinkamas gydymas. Afektiniai sutrikimai dažnai įeina į kitų sutrikimų struktūrą arba būna antriniai, tai yra priklausomai nuo kitų ligų, be to gali pasireikšti kai kurie pavieniai nuotaikos sutrikimų simptomai (Dembinskas, 2003).

Depresijos fenomeną tiriantys mokslininkai dažnai jį skirsto į tokias kategorijas: a) depresiška nuotaika; b) depresijos sindromas; c) klinikinė depresija. Depresiška nuotaika – būdinga reakcija į tokias situacijas kaip netektis ar nesėkmė, pasireiškianti liūdesiu ir nelaimingumo išgyvenimu. Depresiškumas arba ikiklinikinė depresija suprantama kaip tarpinė būsena – nuotaika kaip kontinuumas, kurio viename krašte yra normali, gera nuotaika, o kitame depresija (Šinkariova, 2000). Nuotaika – tai ilgesnį laiką trunkanti emocinė būsena. Ji kinta nuolat. Liūdna, kai atsitinka nelaimė, linksma, kai gyvenimą lydi džiaugsmingi įvykiai. Sveiko žmogaus blogą nuotaiką galima išblaškyti, o išsivysčius nuotaikos sutrikimams – neįmanoma. Kai liūdesys ar pakili nuotaika atsiranda be jokios

priežasties, užtrunka per ilgai, tai gali būti afektinio sutrikimo požymis. Nuotaikos (afektiniams) sutrikimams priklauso depresija, manija, dvipolis afektinis sutrikimas, nuolatiniai afektiniai sutrikimai (ciklotimija, distimija) ir kt. Nuotaikos sutrikimai dažnai lydi somatines, neurologines, endokrinines, onkologines ligas, psichogenines traumas, įvairius psichikos sutrikimus: asmenybės sutrikimus, priklausomybės ligas, neurozes, šizofreniją, šizoafektinius sutrikimus, organines galvos smegenų ligas. Pastaruoju metu ypatingai padaugėjo sergančiųjų depresija, ir jų amžius vis jaunėja. Depresija labai kenkia žmogaus psichinei ir fizinei sveikatai, nes sutrinka darbingumas, atsiranda nusivylimas. Ši būsena tampa tokia nepakeliama žmogui, kad jis gali bandyti nusižudyti. Manoma, kad iki 70 proc. suicidų siejasi su depresija. Todėl itin svarbu laiku diagnozuoti šią ligą ir ją gydyti (Lapkauskienė, 2004).

Juocevičiaus, Jasiulionienė, Kurilionok (2003) savo straipsnyje teigia, kad esant depresinei nuotaikai pacientams būdingos 4 simptomų grupės: jausmų (kritusi nuotaika, beviltiškumo, kaltės jausmai, emocinis šaltumas, įtampa, irzlumas, verksmingumas); kognityviniai (savosios vertės praradimas, neigiamas savo ateities matymas, nesidomėjimas įprastine veikla); elgesio (sumažėja psichinė energija); psichosomatiniai (nemiga, apetito praradimas). Ar depresija yra tik laikina reakcija į traumuojančią situaciją labai priklauso nuo asmenybės predispozicijos susirgti šia liga ir nuo laiku suteiktos pagalbos krizinėje situacijoje.

Buitinėje aplinkoje depresija dažnai tapatinama su bloga nuotaika, tačiau specialistų nuomone, tai yra psichikos sutrikimas, pasireiškiantis liūdna nuotaika, sumažėjusiu aktyvumu, energingumu ir pasitenkinimu, padidėjusiu nuovargiu. Sergantieji depresija save ir savo aplinką vertina blogiau, negu yra iš tikrųjų, nes jų GK sampratą iškreipia pakitęs realybės suvokimas. Depresija labiau nei lėtinė somatinė liga veikia įvairią socialinę veiklą, taip pat ir mokymąsi. Depresija paauglystėje ir jaunystėje yra viena iš didžiausių visuomenės sveikatos problemų, nes ja sergantiems jaunuoliams būdinga ne tik didelė savižudybių rizika, bet ir įvairios psichosocialinės problemos: bendravimo, mokymosi sunkumai, narkotinių medžiagų vartojimas, delinkventinis elgesys (Proškuvienės ir kt., 2004).

Depresija taps viena iš pagrindinių negalios priežasčių visame pasaulyje (Twenge, Nolen-Hoeksema, 2002). Daugiau depresija paplitusi tarp moterų nei vyrų (Kessler, Chiu, Demler, Walters, 2005). Andrews, Thomson (2009) teigia, kad moterys yra labai linkusios į depresiją nei vyrai. Taip pat žemesnio socioekonominio statuso asmenys yra du kartus labiau linkę į depresiją nei aukštesnio socioekonominio statuso (Lorant, Deliege, Eaton,

Philippon, Ansseau, 2003). Suaugusiųjų tarpe depresija labiau paplitusi tarp asmenų vartojančių padidintą alkoholio, tabako bei narkotinių medžiagų kiekį (Goodman, Huang, 2002). Pastaruoju metu 1 iš 4 suaugusiųjų Jungtinėse Amerikos Valstijose turi psichinės sveikatos sutrikimą, tai yra apie 58 mln. asmenų bendroje populiacijoje (Kessler, Chiu, Demler, Walters, 2005). PSO studija parodė, kad dabartiniu metu tarp 14 valstybių psichikos sveikatos sutrikimų dažnis išaugo nuo 4, 3 proc. iki 26, 4 proc. (Cochran, 2000). Depresija yra viena iš 4 labiausiai paplitusių psichinės sveikatos sutrikimų pasaulyje, galinčių sukelti negalią (Moller – Leimkuhler, 2003). Nustatyta, kad 13 ir 15m. amžiaus mergaitės yra labiau linkusios į depresiškumą nei tokio pat amžiaus tarpsnio berniukai (Hankin, Abramson, Moffitt ir kt., 1998). Moterys dažniausia sėkmingiau įveikia stresines situacijas ir anksčiau kreipiasi pagalbos į specialistus, tuo tarpu vyrai depresiškumą bando įveikti padidintu alkoholio, tabako ir narkotinių medžiagų vartojimu (Berndt, Koran, Finkelstein ir kt., 2000). Moterys, kurios pasižymėjo depresiškumu iki 22 m. amžiaus dažniau turėjo prastesnį išsilavinimą bei uždirbo 12-18 k. mažiau negu tos moterys, kurioms depresiškumas pasireiškė po 21 m. amžiaus ar lyginant su visai nepasižymėjusiomis depresiškumu (Berndt, Koran, Finkelstein ir kt., 2000). Mistry, McCarthy, Yancey, Lu, Patel (2009) teigia, kad esant depresiškumui žymiai padidėja žalingų įpročių rizika. Mistry, ir kt. (2009) tyrimo duomenys parodė, kad moterys yra depresiškesnės už vyrus.

Depresija yra dažnas psichikos sutrikimas, kuris pasireišlia prislėgta nuotaika,

interesų praradimu, kaltės jausmu ar savivertės sumažėjimu, sutrikusiu miegu ar sumažėjusiu apetitu, energijos stygiumi, prasta koncentracija ir tendencija į savižudybę. Jaunimo brendimo laikotarpis yra labai specifiškas ir svarbus laikas, kai asmuo išgyvena daug pokyčių ir patyrimų, emocijų, elgesio, seksualinio, ekonominės, akademinės, socialinės, savęs ieškojimo ir suvokimo, visa tai reikalauja daug pastangas atrasti savo tapatybę. Šiuo laikotarpiu studentų psichinė sveikata yra labai svarbi socialinės sveikatos dalis. Depresiški studentai pasižymėjo prastesniais studijų įvertinimais (Gularslan ir kt., 2009).

Romanov, ir kt. (2003) teigia, kad įvairūs neigiami įvykiai asmenų gyvenime, esant socialinės paramos trūkumui neigiamai veikia asmenų psichoemocinę sveikatą bei sukelia depresiją. Socialinės paramos trūkumas esant išreikštam depresiškumui turi didelės įtakos tolimesniam psichikos sveikatos būklės blogėjimui ir sunkesniam depresijos vystymuisi. Lamberg, ir kt. (2010) teigia, kad stresą sukeliantys gyvenimo įvykiai sukelia depresiją. Asmenys, kurie turi tinkamą socialinę pagalbą lengviau išgyvena stresinius gyvenimo

įvykius, o neturinčių socialinės pagalbos asmenų emocinė sveikata yra prastesnė ir pasireiškia didelė tikimybė susirgti depresija.

Depresija pasireiškia depresiška nuotaika, sumažėjusiu interesu, kaltės jausmu, žema saviverte, miego ir apetito sutrikimais, dėmesio koncentracijos stoka, energijos sumažėjimu. Depresija yra viena iš savižudybių priežasčių pasaulyje ir gali paveikti 850 000 asmenų gyvybių kasmet. Depresija gali sirgti visų amžiaus grupių, lyties ir rasės asmenys. Depresija serga apie 121 mln. asmenų pasaulyje. Mažiau nei 25 proc. sergančiųjų depresija turi prieinamumą prie teikiamų psichikos sveikatos sutrikimų gydymo paslaugų (PSO (what‘s depression), 2010)).

Pastebima, kad depresija dažniau serga aukštesnio intelekto asmenys. Nesistengiant užkirsti kelio anksti atsiradusiems nedideliems emocijų, bendravimo sutrikimams, jie gali peraugti į pavojingus socializacijos sutrikimus, pasireiškiančius agresija prieš visuomenę (įvairiais nusikaltimais), ar prieš save (savižudybėmis, piktnaudžiavimu alkoholiu, narkotinėmis medžiagomis ir kt.) (Proškuvienė, Zlatkuvienė, Juškelienė, Černiauskienė, 2004). Proškuvienės ir kt. (2004) autorių tyrimas parodė, kad su amžiumi didėja tikimybė sirgti sunkia depresija, todėl laiku nepradedant gydyti pirmųjų depresijos simptomų, vėlesnės pasekmės gali būti labai nepalankios. Didesnė depresija nustatyta moterims bei asmenims atvykusiems studijuoti iš kaimo. Stroputės ir kt. (2008) atliktu tyrimu buvo nustatytas ryšys tarp depresijos simptomų pasireiškimo ir įvairių formų kasdienio fizinio aktyvumo – mankštos (p<0,01), ėjimo į darbą pėsčiomis (p<0,01), fizinės sportinės veiklos laisvalaikiu (p<0,05). Taip pat nustatyta, kad depresijos simptomai dažniau pasireiškia gaunantiesiems mažas pajamas (p<0,05). Kasdienis fizinis aktyvumas, nepaisant formos, mažina dirbančiųjų depresijos simptomų pasireiškimą.

Sergančiųjų depresija SSGK blogėja, esant daugiau išreikštiems depresijos simptomams. Sergantieji depresija su sveikata susijusią GK vertina blogiau negu persirgusieji ūmiu miokardo infarktu (Staniūtė, Brožaitienė, 2008).

1. 7. Studentų situacijos analizė

Gudžinskienė (2007), nagrinėjo studentų išstojimo iš aukštosios mokyklos priežastis, susijusias su sveikatos ir asmenybės ypatumais. Autorė savo straipsnyje teigia, kad studentų metusių studijas skaičius nuolat didėja, kas parodo labai rimtą problemos aktualumą. Prasta studentų psichinės sveikatos būklė yra viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl studentai nutraukia savo studijas aukštosiose mokyklose. Gudžinskienės, Žilinskienės (2003) tyrimo rezultatai parodė, kad prasta studentų psichinės sveikatos būklė glaudžiai

susijusi su laiko planavimo įpročių stygiumi. Studentai retai planuoja mokymosi ir laisvalaikio laiką, todėl artėjant koliokviumams, atsiskaitymams ar sesijai jaučia įtampą, baimę, nuolatinį nerimą, pradeda kankinti nemiga, galvos skausmai, kai kurie darosi apatiški. Daugiau negu 50 proc. tyrime dalyvavusių studentų (n=1153), išstojimo iš aukštosios mokyklos priežasčių pažymėjo psichinės sveikatos pablogėjimą (nuolatinį nuovargį, galvos skausmus, nemigą, nerimą, apatiją). Daugiau nei penktadalis nurodė, kad jie nepasitiki savimi ar išstojimo priežastis yra žalingi įpročiai, priklausomybės. Beveik 43,8 proc. studentų kaip labai svarbią priežastį išstoti iš aukštosios mokyklos nurodo sveikatos pablogėjimą. Labiausiai būdingas nepasitikėjimas savimi pirmo kurso studentams, o sveikatos būklė – antro kurso studentams. Siekiant sumažinto studentų psichinės sveikatos blogėjimą, būtina individualizuoti darbą su studentais, plėsti išlyginamuosius kursus. Aukštosiose mokyklose siūlyti pastovias pedagogines ir psichologines konsultacijas, kurti įvairias savigalbos grupes ,,studentas – studentui‘‘, plėsti ir gilinti mokėjimo mokytis kompetenciją integruojant įvairias veiklas (Gudžinskienės, Žilinskienė, 2003).

Bostanci, ir kt. (2005) teigia, kad yra labai svarbu teikti socialinę pagalbą ir paramą studentams pasižymintiems depresiškumu, ypatingą dėmesį skiriant žemesnio socio-ekonominio statuso bei įvairių socialinių atskirties grupių studentams. Iš visų tiriamųjų 26,2 proc. studentų pasižymėjo sunkiu depresiškumu. Didesnį depresiškumą turėjo studentai pasižymintys prastesniais mokymosi rezultatais, žemesniu socio – ekonominiu statusu. Tiriamieji studentai išskyrė šias pagrindines problemas su kuriomis jie susiduria studijų metu ir kurios neigiamai veikia jų psichinę sveikatą: socialinių veiklų trūkumas, teikiamų paslaugų studentams trūkumas, prasta studijų kokybė, finansinės problemos, nusivylimas universitetu, socialinių santykių su aplinkiniais problemos. Atsižvelgiant į Turkijos universitetų studentų depresiškumo paplitimą yra būtina teikti konsultacines paslaugas studentams studijų metu, šios paslaugos turi būti vienodai prieinamos visų ekonominių sluoksnių bei socialinių grupių studentams (Bostanci ir kt., 2005).

Medicinos studentų prasta emocinė sveikata ir didelis patiriamo streso lygis neigiamai veikia studentų nerimo ir depresiškumo įvertinimus. Didelis streso lygis taip pat lemia prastus depresijos įvertinimų rezultatus. Medicinos studentai patiriantys didelį stresą turi būti stebimi dėl depresiškumo ir nerimo lygio bei esant šių būsenų sunkumui nukreipiami pas psichikos sveikatos specialistus konsultacijai. Labai ypatingas dėmesys turi būti kreipiamas į studentus pasižyminčius depresiškumu. Nerimastingumas yra paplitęs tarp

43 proc., o depresiškumas tarp 14 proc. medicinos studijų studentų (Bunevicius, Katkute, Bunevicius, 2008).

Gularslan ir kt. (2009) atliktame tyrime iš tirti 377 studentai – (45,9 proc.) buvo vyrai ir 445 (54,1 proc.) – moterys. Depresija buvo nustatyta tarp 21,8 proc. (n – 179/822) studentų. Autorių teigumu, depresija neigiamai veikia studentų su sveikata susijusios gyvenimo kokybės rezultatus.

Prastos psichinės sveikatos pasekmės studentų populiacijoje gali būti efektyviai sumažintos arba visiškai panaikintos anksti pradedant taikyti atitinkamą pagalbą, gydymą, teikti psichikos sveikatos specialisti konsultacijas. Studentai yra labai pažeidžiama visuomenės socialinė grupė. Studentai pasižymintys prasta psichikos sveikata dažnai susiduria su prisitaikymo prie universitetinės aplinkos sunkumais, susiduria su dideliu mokymosi krūviu, dideliu atsakomybės jausmu, kas turi labai didėlės įtakos jų psichoemocinei savijautai, dažnai pasireiškia vienišumo jausmas, kuomet studentai yra atskirti nuo jų įprastos aplinkos, draugų, šeimos. Vienišumas ir izoliacijos jausmas sukelia depresiškumą. Studentai, kurie studijų metais pasižymi depresiškumu, susiduria su dideliais sunkumais soclializuojantis akademinėje ir visuomeninėje aplinkoje, pasižymi prastesniais studijų rezultatus, padidintu streso lygiu. Labai svarbūs yra primieji studijų metai, dėl aplinkos, gyvenamosios vietos, draugų bei mokymosi aplinkos pasikeitimų. Tačiau negalima išskirti ir viso studijų laiko, kadangi nuolat keičiasi gyvenimo sąlygos, mokymosi krūvis, kinta streso lygis ir kt. (CampusHealthandSafety.org, 2010b).

Prasta psichinė sveikata neigiamai veikia studentų gyvenimo kokybės rodiklius, fizinę sveikatą. Prasta psichikos sveikata dažnai pasireiškia miego sutrikimais, kas neigiamai įtakoja studentų aktyvumą dėl miego trūkumo dienos metu, sukelia papildomą stresą bei neigiamai įtakoja mokymosi rezultatus. Taip pat depresiškumas neigiamai veikią studentų atsparumą ligoms, didėja susirgimų rizika. Depresiškumo lygis turi didelį ryšį su savižudybėmis, kuo sunkesnis depresiškumo lygis, tuo savižudybių rizika yra didesnė. Savižudybės jaunimo tarpe yra antra mirties priežastis. Prasta psichikos sveikata neigiamai veikia studijų rezultatus, dažnai įtakoją studijų nutraukimą, modulių pakeitimą. 2005 m. Jungtinių Amerikos Valstijų koledžų sveikatos asociacijos atlikto tyrimo duomenimis, 4 iš 5 veiksnių neigiamai paveikusių studentų gyvenimo kokybę per pastaruosius metus buvo įtakoti prastos psichikos sveikatos. Šie veiksniai buvo – stresas, miegas, padidėjęs nerimastingumas, depresija, sezoninė depresija. Depresiški studentai pasižymėjo prastesniais mokymosi rezultatais, dažniau nutraukdavo studijas nei asmenys be depresiškumo. Mokslininkai teigia, kad apie 5 proc. visų studentų arba daugiau nei 4,29

mln. asmenų, taip ir nepabaigė mokyklos dėl psichikos sveikatos sutrikimų. Studentai pasižymintys gera psichikos sveikata geba greičiau susidoroti su iškylančiais sunkumais studijų metu, įveikti stresą bei iššūkius. Prasta studentų psichikos sveikata gali neigiamai paveiktį mokslo institucijų ekonominius rodiklius, kadangi studentai nebaigia studijų. Kuomet aukštojo mokslo institucijos studentas (–ė) nusižudo, tuo pačiu neigiamai veikiama universiteto socialinė aplinka (prastėja išorės reklama ir kt.). Netaikymas jokių priemonių universitetuose, siekiant pagerinti studentų psichikos sveikatą, gali privesti prie dar blogesnių rezultatų ateityje, kuomet studijas baigę absolventai įsijungs į darbo rinką, sieks asmeninių tikslų, tačiau dėl vis didėjančio depresiškumo lygio susirgs depresija, negalės produktyviai dirbti bei realizuoti studijų metų įgytus gebėjimus savo profesinėje veikloje (CampusHealthandSafety.org, 2010 a). Wittchen, Jacobi (2005) atliktu tyrimu pažymi tinkamos konsultacijų psichikos sveikatos sutrikimų turintiems asmenims stoką, paslaugų prieinamumo problemą bei neigiamą požiūrį į psichikos sveikatos sutrikimų turinčius asmenis visuomenėje.

Psichikos sveikatos blogėjimas tarp studentų yra labai svarbi problema visame pasaulyje (Bayram, Bilgel, 2008). Bayram, Bilgel (2008) autorių tyrimas parodė, kad studentai pasižymėjo sunkiu depresiškumu ir dideliu streso lygiu. Nerimo bei streso lygis buvo sunkesnis tarp respondentų moterų. Pirmo ir antro kurso studentai pasižymėjo didesniu nerimo, depresijos ir streso lygiu nei kitų kursų studentai. Studentai, kurie buvo patenkinti universitetinėmis studijomis, pasižymėjo geresniais depresiškumo, nerimo ir streso rezultatais. Tyrimo rezultatai, tik parodė, kad studentai pasižymi aukštu depresijos, nerimo ir streso lygiu ir autoriai teigia, kad yra reikalinga imtis atitinkamų priemonių šiai problemai pažinti ir spręsti bei imtis prevencinių programų taikymo. Šios problemos nesprendimas gali lemti vis didėjantį savižudybių skaičių tarp studentų.

Lauber, ir kt. (2005) autorių atliktas tyrimas parodė, kad studentams trūksta sveikatos raštingumo žinių depresijos ir psichikos sutrikimų tematikoje. Todėl autoriai rekomenduoja universiteto programose apmokyti jaunuolius depresijos temomis, sudaryti galimybes lankyti papildomus modulius, arba įtraukti juos į studijų programas, kaip mokomuosius studijų dalykus. Ljubicić ir kt. (2010) tyrimo duomenimis, studentų depresiškumą labai stipriai įtakoja mokymosi aplinka bei studentams yra labai naudingi psichologiniai moduliai įtraukti į mokymosi programas skirti depresiškumo prevencijai.

Pirmojo kurso studentai yra padidintos rizikos grupėje depresiškumo atsiradimo atžvilgiu, tačiau negalima išskirti vėlesnių studijų kursų, kuriuose studentai susiduria su vis naujomis problemomis susijusiomis su studijų užduočių sudėtingumu bei rūpesčiu dėl