LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
MEDICINOS AKADEMIJA
Visuomenės sveikatos fakultetas Sveikatos vadybos katedra
Agnė Brazaitytė
MARIJAMPOLĖS APSKRITIES ŠEIMOS GYDYTOJŲ
POŢIŪRIS Į IMUNOPROFILAKTIKĄ
Magistro diplominis darbas (Visuomenės sveikatos vadyba)
Mokslinė vadovė ______________ prof. S. Sauliūnė (parašas) 2013 05 15 (data)
KAUNAS, 2013
SANTRAUKA
Visuomenės sveikatos vadyba
MARIJAMPOLĖS APSKRITIES ŠEIMOS GYDYTOJŲ POŢIŪRIS Į
IMUNOPROFILAKTIKĄ
Agnė Brazaitytė
Mokslinė vadovė Prof. Skirmantė Sauliūnė
Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Visuomenės sveikatos fakultetas, Sveikatos vadybos katedra. Kaunas; 2013. 74 p.
Darbo tikslas – įvertinti Marijampolės apskrities šeimos gydytojų nuomonę apie
imunoprofilaktiką bei jos organizavimą pirminėje sveikatos prieţiūroje.
Metodika. Tyrimo metu apklausėme visus Marijampolės apskrities šeimos gydytojus,
dirbančius viešosiose ir privačiose pirminės sveikatos prieţiūros įstaigose. Respondentams buvo išdalintos 109 anketos, iš kurių teisingai uţpildytos ir grąţintos buvo 86 (atsako daţnis 79,0 proc.). Duomenų analizę atlikome naudojant statistinį programinį paketą SPSS (17.0 versija). Hipotezės apie poţymių priklausomybę buvo tikrinamos naudojant chi kvadrato (χ2
) ir z kriterijus bei Spearmano koreliacijos koeficientą (r).
Rezultatai. Šeimos gydytojai, teikiantys paslaugas vaikams, gana aktyviai vykdo jų
imunoprofilaktiką pagal Lietuvos Respublikos vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorių. Didţioji dalis respondentų (87,2 proc.) tėvus (globėjus) apie vaiko skiepijimą informuoja ţodţiu, šiems atvykus į sveikatos prieţiūros įstaigą, ir (ar) lankydami savo pacientus namuose (70,9 proc.). Skiepijimo mokamomis vakcinomis srityje apklaustieji dalyvauja gana pasyviai: kiek daugiau nei pusė tirtųjų (53,5 proc.) teigė visada informuojantys pacientus apie galimybę pasiskiepyti šiomis vakcinomis, maţiau nei trečdalis tyrimo dalyvių (31,4 proc.) nurodė tai darantys kartais, o likusioji dalis (15,1 proc.) – retai. Informaciją apie mokamas vakcinas savo pacientams teikiantys telefonu ir (ar) lankstinukuose, stenduose, esančiuose sveikatos prieţiūros įstaigoje, reikšmingai daţniau paţymėjo šeimos gydytojai, dirbantys privačiame sektoriuje (atitinkamai 65,7 proc.; 42,9 proc.), lyginant juos su dirbančiais viešajame (atitinkamai 43,1 proc.; 7,8 proc.) (p<0,05). Prieš vakcinuodami pacientus galimas kontraindikacijas skiepijimui įvertina bei pacientams informaciją apie galimas nepageidaujamas reakcijas į skiepą visada suteikia daugiau kaip pusė visų respondentų. Apklaustieji savo ţinias kaip pakankamas daţniausiai vertino tų uţkrečiamųjų ligų vakcinacijos srityje, kurios yra įtrauktos į Lietuvos Respublikos vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorių (nuo 87,2 proc. iki 97,6 proc.). Tuo tarpu tyrimo dalyviai savo informuotumą iš valstybės biudţeto neapmokamų vakcinų (vidurių šiltinės, choleros, geltonojo drugio,
ţmogaus papilomos viruso infekcijos, meningokokinės bei pneumokokinės infekcijos, kt.) skiepijimo srityje buvo labiau linkę vertinti kaip nepakankamą (nuo 1,2 proc. iki 52,3 proc.). Šeimos gydytojų poţiūriu, saugiausios ir efektyviausios ţmogaus sveikatai yra vakcinos nuo Haemophilus influenzae B tipo infekcijos, difterijos bei kokliušo. Tirtųjų aktyvumas informuojant visuomenę yra labai maţas ir gydytojo praktikoje viešojo (paskaitų, ţiniasklaidos priemonių ir kt.) visuomenės informavimo imunoprofilaktikos klausimams iš tiesų skiriama labai maţai dėmesio. Tokio pobūdţio informaciją daţnai viešai visuomenei teikiantys paţymėjo tik 2,3 proc. respondentų.
Išvados. Šeimos gydytojų praktikoje vaikų skiepijimas pagal Lietuvos Respublikos vaikų
profilaktinių skiepijimų kalendorių iš esmės laikomas prioritetine sritimi, lyginant su respondentų aktyvumu propaguojant savo veikloje pacientų skiepijimą mokamomis vakcinomis, bei viešai teikiant informaciją visuomenei imunoprofilaktikos klausimais. Beje, ir savo informuotumą valstybės apmokamų skiepijimų srityje, skirtingai nei apie mokamas vakcinas, apklaustieji vertino ţenkliai geriau.
SUMMARY
Management of Public Health
ATTITUDE OF THE FAMILY PHYSICIANS WORKING IN MARIJAMPOLĖ COUNTY TOWARDS THE IMMUNOPROPHYLAXIS
Agnė Brazaitytė
Supervisor: Skirmantė Sauliūnė Prof.
Department of Health Management, Faculty of Public Health, Lithuanian University of Health Sciences. Kaunas; 2013. 74 p.
Aim of the study - to evaluate the attitude of the family physicians working in Marijampolė
County towards the immunoprophylaxis and its organization in the primary health care settings.
Methods. All the family physicians working in the public and private primary health care
institutions of Marijampolė County took part in the survey. 109 questionnaires were delivered to the respondents. 86 of them were filled-in and returned (the response 79.0%). The data analysis was performed by the application of statistical program package SPSS (version 17.0). The hypotheses about the dependence of the variables were checked using the Chi square (χ2), z criteria and Spearman correlation coefficient (r).
Results. The family physicians providing services to the children were actively performing
the immunoprophylaxis activities according to the Calendar of the Preventive Vaccination of the Children of the Republic of Lithuania. The major part of the respondents (87.2%) were informing the parents (guardians) about the need to vaccinate their children upon their arrival to the health care institutions and (or) while visiting the patients at home (70.9%). The respondents were passively participating in the vaccination with chargeable vaccines activities. Little more than a half of the respondents (53.5%) told that they were always informing their patients about the possibilities to vaccinate their children with the chargeable vaccines, less than one third (31.4%) indicated that they were sometimes informing the parents (guardians) and the rest part (15.1%) were rarely doing that. A significantly bigger part of the general practitioners who were working in the private sector indicated that they were delivering the information about the chargeable vaccines over the phone and (or) in the leaflets and stands accessible in their health care institutions (65.7% and 42.9% respectively). Those working in the public sector were informing their patients less often (43.1% and 7.8% respectively) (p<0.05). More than a half of the respondents indicated that they were evaluating the possibilities of contraindications and were providing the information about the possible adverse reactions to the parents before vaccination. The respondents evaluated their
knowledge as sufficient in the field of those contagious diseases which were included into the Calendar of the Preventive Vaccination of the Children of the Republic of Lithuania (from 87.2% to 97.6%). However, the participants were more inclined to evaluate their knowledge as insufficient (from 1.2% to 52.3%) in the field of vaccination with the vaccines not covered by the state budget (for typhoid, cholera, yellow fever, human papillomavirus infection, meningococcal and pneumococcal infections and etc.). According to the opinion of the family physicians, the safest and most effective for the human health were the vaccines for Haemophilus influenza type B infection, diphtheria and pertussis. The activity of the respondents in informing the society at large about the immunisation measures was very low and the public information measures (lectures, information in the media) were getting little attention in the work of the doctors. Only 2.3% of the respondents replied that they were often providing the information to the public.
Conclusions. Children vaccination according to the Calendar of the Preventive Vaccination
of the Children of the Republic of Lithuania was the field of the primary importance to compare it with the activity of the respondents in the field of the patient vaccination with the chargeable vaccines and with their activity in providing information about the immunoprophylaxis to the public at large. The participants evaluated their knowledge in the field of the vaccination covered by the state considerably better than their knowledge in the field of the chargeable vaccination.
TURINYS
ĮVADAS ... 8
DARBO TIKSLAS IR UŢDAVINIAI ... 10
1. LITERATŪROS APŢVALGA ... 11
1.1. Imunoprofilaktika bei jos organizavimas Lietuvoje ir pasaulyje ... 11
1.2. Šeimos gydytojo vaidmuo imunoprofilaktikos srityje ... 19
1.3. Šeimos gydytojų ir visuomenės poţiūris į vakcinaciją bei jį lemiantys veiksniai... 24
2. TYRIMO METODIKA ... 29
3. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS ... 32
3.1. Respondentų charakteristikos ... 32
3.2. Šeimos gydytojų vaidmuo vykdant profilaktinius skiepijimus ... 33
3.3. Šeimos gydytojų nuomonė apie savo informuotumą imunoprofilaktikos srityje ... 45
3.4. Šeimos gydytojų aktyvumas informuojant visuomenę imunoprofilaktikos klausimais 59 IŠVADOS ... 66
PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 68
LITERATŪRA ... 70
SANTRUMPOS
BALTIPA – Baltijos imunoprofilaktikos asociacija ES – Europos Sąjunga
Lt – litas (piniginis vienetas)
PAASP – pirminės ambulatorinės asmens sveikatos prieţiūros paslaugos PSDF – Privalomojo sveikatos draudimo fondas
PSO – Pasaulinė sveikatos organizacija ULAC – Uţkrečiamųjų ligų ir AIDS centras
ĮVADAS
Vakcinų vaidmuo šiuolaikinės visuomenės gyvenime ypatingas. Visuotinai pripaţinta, kad imunoprofilaktika yra ekonomiškai efektyviausia ir santykinai nebrangi visuomenės sveikatos intervencija, kasmet apsauganti milijonus ţmonių nuo labiausiai paplitusių infekcinių ligų, negalios ir mirties. Todėl skiepijimas, siekiant suvaldyti vakcinomis kontroliuojamas uţkrečiamąsias ligas, laikomas viena iš infekcinių ligų kontrolės prioritetinių sričių visame Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) Europos regione, tad ir Lietuva – ne išimtis [1].
Iš tiesų mūsų šalyje vakcinomis valdomos uţkrečiamosios ligos – aktuali problema. Pastaraisiais metais Lietuvos gyventojų sergamumas šiomis ligomis auga ir kasmet sudaro apie penktadalį visų uţregistruotų susirgimų. Uţkrečiamųjų ligų ir AIDS centro (ULAC) duomenimis, 2010 metais buvo uţregistruoti 608 232 infekcinių ligų atvejai, o 2011 metais atvejų skaičius išaugo iki 745 288 (t.y. padidėjo 22,53 proc.) [2]. Manoma, kad sergančiųjų tam tikromis uţkrečiamosiomis ligomis skaičius yra daug didesnis uţ oficialųjį, nes sergantieji lengvomis formomis daţniausiai į medikus nesikreipia arba šios ligos slepiasi po kitų ligų diagnozėmis [3].
Analizuojant 2012 metų Baltijos šalių gyventojų sergamumo vakcinomis valdomomis ligomis rodiklius, matyti, jog Lietuvos gyventojų sergamumo hepatitu B, meningokokine infekcija, epideminiu parotitu, rotavirusine infekcija, stablige bei erkiniu encefalitu rodikliai buvo didţiausi. Pavyzdţiui, mūsų šalyje sergamumo meningokokine infekcija rodiklis minėtu laikotarpiu siekė 2,77/100 000 gyventojų tuo tarpu Latvijoje bei Estijoje atitinkamai buvo 0,58/100 000 gyventojų ir 0,4/100 000 gyventojų [4]. Paprastai uţkrečiamosiomis ligomis daugiausia serga darbingo amţiaus ţmonės bei vaikai, todėl tai yra didţiulė našta valstybės ekonomikai (nedarbingumas sergant suaugusiems, priţiūrint sergančius vaikus, neretai ir sumaţėjęs darbingumas, blogesnė gyvenimo kokybė) [2]. Ţinoma, greičiausiai daugelio šių ligų galima išvengti, jeigu jų profilaktikai būtų skiriama pakankamai dėmesio.
Vaikų ir suaugusiųjų profilaktinis skiepijimas – tai viena iš sveikatos prieţiūros sričių, visame pasaulyje finansuojamų iš valstybės biudţeto, nepriklausomai nuo šalies ekonominio išsivystymo lygio [5]. Mūsų šalyje profilaktiniai skiepijimai vykdomi pagal Lietuvos Respublikos vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorių bei vaikų ir suaugusiųjų vakcinacijos nuo uţkrečiamųjų ligų teisės aktų nustatyta tvarka. Kartu su valstybės garantuojamomis vakcinomis yra galimybė pasiskiepyti ir kitomis vakcinomis, uţ kurių skiepijimą turi
susimokėti pats asmuo [6]. Tačiau paţymėtina, jog imunizacijos apimtys tiek valstybės laiduojamomis, tiek mokamomis vakcinomis paskutiniųjų metų laikotarpiu linkusios maţėti.
Šiuo metu vykdomų skiepijimo programų efektyvumas daug priklauso nuo visuomenės poţiūrio į skiepus, jų veiksmingumą, saugumą ir t.t. Pastaraisiais metais daugelyje ekonomiškai išsivysčiusių šalių visuomenės dėmesys vakcinų saugumui ypač padidėjęs. Tam turi įtakos ne tik naujų skiepų sukūrimas ir jų vartojimas vaikų bei suaugusiųjų skiepijimui, išplėtota nepageidaujamų reakcijų po skiepijimo prieţiūros sistema, bet ir pasirodţiusios nepakankamai moksliškai pagrįstos publikacijos apie vakcinų tariamai keliamą ţalą [7]. Dėl to visuomenėje daţnai uţmirštamas buvusių ligų paplitimo mastas ir sunkumas, skiepų vaidmuo ligų kontrolei bei neadekvačiai yra sureikšminamos nepageidaujamos vakcinų reakcijos [8]. Būtent tai iš dalies lemia akivaizdţiai maţėjančias vakcinacijos apimtis.
Europos sveikatos pranešime 2012 teigiama, jog įvairiose Europos šalyse neseniai įvykę poliomielito, raudonukės bei tymų protrūkiai pabrėţia būtinybę dar labiau sustiprinti ir pagerinti visuomenės sveikatos veiklą, susijusią su uţkrečiamųjų ligų prevencija, kuri apimtų imunizacijos propagavimą, sveikatos mokymą ir kt. [9]. Savaime suprantama, jog tik aktyvus infekcinių ligų profilaktikos priemonių propagavimas, jų prieinamumo gerinimas leistų ţenkliai sumaţinti daugelio infekcinių ligų lemiamus sergamumo bei mirtingumo rodiklius.
Iki šiol mūsų šalyje yra atlikta tyrimų, kuriuose vertintas tėvų poţiūris į vaikų skiepijimą, sveikatos prieţiūros darbuotojų poţiūris į vakcinaciją nuo gripo. Tačiau Lietuvoje nėra atlikta tyrimų, kuriuose būtų vertinamas šeimos gydytojų poţiūris į bendrą imunoprofilaktinio darbo organizavimą bei su juo susijusias problemas, todėl manome, kad tikslinga atlikti tokį tyrimą mūsų šalies kontekste. Ţinoma, jog šeimos gydytojai – arčiausiai pacientų esanti pirminės sveikatos prieţiūros grandis, tad jų vaidmuo imunoprofilaktikos sistemoje yra ypatingai svarbus siekiant įgyvendinti pasaulio ir Europos atsakingų uţ imunizaciją organizacijų rekomendacijas.
DARBO TIKSLAS IR UŢDAVINIAI
Tikslas
Įvertinti Marijampolės apskrities šeimos gydytojų nuomonę apie imunoprofilaktiką bei jos organizavimą pirminėje sveikatos prieţiūroje.
Uţdaviniai
1. Įvertinti šeimos gydytojų vaidmenį vykdant profilaktinius skiepijimus.
2. Išanalizuoti šeimos gydytojų nuomonę apie savo informuotumą imunoprofilaktikos srityje.
3. Ištirti šeimos gydytojų aktyvumą informuojant visuomenę imunoprofilaktikos klausimais.
1. LITERATŪROS APŢVALGA
1.1. Imunoprofilaktika bei jos organizavimas Lietuvoje ir pasaulyje
Imunoprofilaktika – biologinių preparatų ir medicinos priemonių naudojimas siekiant padidinti ţmonių atsparumą uţkrečiamosioms ligoms. Ji yra laikoma viena didţiausių sėkmių visuomenės sveikatos istorijoje bei būtina asmens sveikatos prieţiūros sudedamąja dalimi, įgalinančia apsaugoti vaikus ir suaugusiuosius nuo susirgimų, jų komplikacijų, mirčių [10]. Visame pasaulyje imunizacija įvardijama kaip prioritetinė sveikatos prieţiūros sritis. Pasaulio sveikatos asamblėjoje, įvykusioje 2005 metų geguţės mėnesį, oficialūs kiekvienos šalies atstovai pritarė pasaulinei imunizacijos strategijai – paskiepyti kuo daugiau ţmonių bei įtraukti į skiepijimo kalendorių kiek įmanoma daugiau naujų vakcinų ir taip kovoti su vakcinomis valdomomis uţkrečiamosiomis ligomis, nuo kurių pasaulyje kasmet miršta du milijonai ţmonių, o didţioji dauguma iš jų – vaikai [11]. Ši sveikatos prieţiūros sritis taip pat pabrėţiama ir pagrindiniuose sveikatos politikos dokumentuose.
Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) Europos regiono leidinyje „Sveikata 21: sveikata visiems XXI amţiuje“ vienas iš pateiktų programos „Sveikata visiems XXI amţiuje“ rekomenduojamų tikslų, skirtų visam PSO Europos regionui, – uţkrečiamųjų ligų maţinimas (iki 2020 metų neigiamas poveikis sveikatai, kurį lemia uţkrečiamosios ligos, turi būti iš esmės sumaţintas, nuolatos vykdant infekcinių ligų, svarbių visuomenės sveikatai, išnaikinimo, pašalinimo ir suvaldymo programas) [12]. Viena iš siūlomų strategijų minėtam tikslui pasiekti – uţkrečiamųjų ligų kontroliavimas imunizacijos būdu.
Lietuvos sveikatos programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Seimo 1998 m. liepos 2 d. nutarimu Nr. VIII – 833, keletas iš numatytų specialiųjų tikslų imunoprofilaktikos srityje buvo iki 2010 metų didinti imunizavimo mastus prieš uţkrečiamąsias ligas pagal Lietuvos skiepų kalendorių (iki 97–98 proc.) bei iki 2010 metų pasiekti, kad nebūtų mirties atvejų nuo uţkrečiamųjų ligų, valdomų specifinės profilaktikos priemonėmis [13]. Viena iš šių tikslų įgyvendinimo priemonių buvo paminėta būtent Nacionalinės imunoprofilaktikos programos vykdymas.
Ryšium su Lietuvos sveikatos programos nuostatomis, mūsų šalyje šiuo metu yra įgyvendinama Nacionalinė imunoprofilaktikos 2009–2013 metų programa, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. V – 242.
Šios programos tikslai – maţinti sergamumą, protrūkių tikimybę, valdyti, pašalinti ir išnaikinti vakcinomis valdomas uţkrečiamąsias ligas; uţtikrinti skiepijimo saugumą, efektyvumą, didinti prieinamumą [5]. Savaime aišku, jog norint pasiekti programos tikslus reikia intensyviai vykdyti profilaktinius skiepijimus, vadovaujantis galiojančių teisės aktų nuostatomis, didinti imunizavimo mastus ir t.t. Pateiktoje programoje yra išdėstyti siekiami rezultatai, tačiau kai kurie iš jų, rodos, gana optimistiški, pavyzdţiui: uţkirsti kelią ţmogaus papilomos viruso plitimui skiepijamoje amţiaus grupėje; tobulinti vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorių, įtraukiant vakcinas, kuriomis iki šiol nebuvo skiepijama, plėsti suaugusiųjų skiepijimo mastą; sumaţinti sergamumą ir komplikacijų, sąlygotų pneumokokinės infekcijos, atvejų skaičių. Vienas iš pagrindinių veiksnių, lemiančių šių bei kitų programos siekiamų rezultatų įgyvendinimą, yra šalies ekonominė padėtis, kuri šiuo metu, deja, nėra pajėgi skirti pakankamai lėšų programoje numatytoms priemonėms realizuoti.
Pagal šiuo metu galiojantį Lietuvos Respublikos vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorių, patvirtintą Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2007 m. gruodţio 22 d. įsakymu Nr. V – 1066, naujagimiai, kūdikiai ir vaikai skiepijami valstybės lėšomis nuo tuberkuliozės, hepatito B, kokliušo, difterijos, stabligės, poliomielito, tymų, epideminio parotito, raudonukės, Haemophilus influenzae B tipo infekcijos [6]. Be šiame kalendoriuje numatytų vakcinų, esant indikacijoms, nemokamai (t.y. valstybės lėšomis) skiepijama ir kitomis vakcinomis, kaip antai: pasiutligės vakcina skiepijami asmenys, nukentėję nuo pasiutusių ar įtariamai pasiutusių gyvūnų; stabligės vakcina skiepijama po traumų; gripo vakcina skiepijami gripo rizikos grupėms priklausantys asmenys (asmenys, gyvenantys socialinės globos bei slaugos įstaigose; vyresni nei 65 m. asmenys; asmenys iki 65 m., sergantys lėtinėmis širdies ir kraujagyslių, kvėpavimo takų, inkstų ligomis, lėtinėmis ligomis, susijusiomis su imuniniais mechanizmais, piktybiniais navikais; sveikatos prieţiūros įstaigų darbuotojai, nėščiosios); planiniai suaugusiųjų skiepijimai nuo difterijos ir stabligės [5]. Lietuvoje taip pat yra galimybė pasiskiepyti ir kitomis rinkoje esančiomis registruotomis vakcinomis, būtent: pneumokokinės infekcijos, ţmogaus papilomos viruso, erkinio encefalito, virusinio hepatito A, vėjaraupių, rotavirusinės infekcijos, kt. – uţ kurių skiepijimą turi susimokėti pats asmuo, nes valstybė jų negarantuoja [11]. Beje, pagal Skiepijimo paţymėjimo įsigijimo, pildymo ir išdavimo tvarkos apraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2012 m. birţelio 14 d. įsakymu Nr. V – 528, nustatytą tvarką, atlikus vakcinaciją, paskiepyto naujagimio, kūdikio, vaiko tėvams (ar globėjams) išduodamas skiepų pasas [14].
Svarbu paţymėti, jog pastaraisiais metais labai išaugus turizmo mastams ir plečiantis kelionių geografijai mūsų šalyje taip pat yra sudarytos sąlygos naudotis keliautojams siūlomos imunoprofilaktikos priemonėmis [15].Uţ kiekvieno keliautojo individualios rizikos įvertinimą, reikalingų skiepų nustatymą bei jų rekomendacijas atsakingi gydytojai, turintys teisę skirti PSO pripaţintus skiepus ar profilaktikos priemones. Paprastai skiepijimai keliautojams sąlyginai skirstomi į planinius (difterija, stabligė, kokliušas, hepatitas B,
Haemophilus influenzae B tipo infekcija, tymai, epideminis parotitas, raudonukė,
tuberkuliozė, poliomielitas), rekomenduojamus (cholera, gripas, hepatitai A ir B, meningokokinė bei pneumokokinė infekcijos, pasiutligė, erkinis encefalitas, kt.), privalomus (geltonasis drugys, meningokokinė infekcija ir poliomielitas (vykstantiems į Meką (Saudo Arabija)) [16]. Visi atlikti skiepijimai paţymimi Tarptautiniame skiepijimų sertifikate, vadovaujantis Tarptautinio skiepijimo ar profilaktikos priemonių paţymėjimo pildymo ir išdavimo tvarkos apraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. gruodţio 2 d. įsakymu Nr. V – 1032, nustatyta tvarka [17].
Iš tiesų nuo 2007 metų pradţios mūsų šalyje pasiekta keletas ţenklių rezultatų, susijusių su vaikų ir suaugusiųjų skiepijimu nuo uţkrečiamųjų ligų:
1. saugesnių vakcinų naudojimas ir skiepijimo kokybės gerinimas. Skiepijama vakcinomis tik su neląsteliniu kokliušo komponentu, nes šios vakcinos nepageidaujamų reiškinių sukelia kur kas maţiau nei ląstelinės kokliušo vakcinos. Pradėta skiepyti tik inaktyvuota poliomielito vakcina ir visiškai atsisakyta gyvos poliomielito vakcinos, kuri traktuojama, kaip nepakankamai saugi. Skiepijama kombinuotomis vakcinomis, kurių pagrindiniai privalumai – maţesnė klaidų tikimybė bei vizitų asmens sveikatos prieţiūros įstaigose skaičius, vaikai ir jų tėvai patiria maţesnį psichologinį diskomfortą;
2. vyresni vaikai skiepijant apsaugomi nuo kokliušo. Siekiant veiksmingai bei saugiai valdyti ne tik jaunesnio, bet ir vyresnio amţiaus vaikų sergamumą kokliušu, vakcina su neląsteliniu kokliušo komponentu skiepijami vaikai, prieš jiems pradedant lankyti mokyklą;
3. rengiantis gripo pandemijai rizikos grupių asmenys skiepijami nuo gripo; 4. suaugusieji pradėti skiepyti nuo difterijos ir stabligės;
5. 2007 metais pirmą kartą Lietuvoje valstybės lėšomis įsigyta hepatito B vakcina hemodializuojamiems ligoniams. Siekiant hemodializuojamus ligonius apsaugoti nuo hepatito B infekcijos, būtina speciali vakcina, kuri skiriasi nuo įprastai skiepijamos hepatito B vakcinos [3].
Ţinoma, kad skiepijimo planai įvairiose šalyse gali būti skirtingi, nes tai priklauso nuo vakcinomis valdomų ligų paplitimo daţnio, valstybės ekonominės padėties bei kitų veiksnių.
Visose Europos Sąjungos (ES) šalyse į imunoprofilaktikos planus yra įtrauktos vakcinos, kuriomis skiepijama ir Lietuvoje pagal skiepų kalendorių. Visgi verta paţymėti, jog daugelyje jų gyventojams taip pat yra uţtikrinta galimybė nemokamai pasiskiepyti vakcinomis, kurių mūsų valstybė, deja, nėra pajėgi finansuoti, nors infekcijų sąlygotų ligų sergamumo rodikliai Lietuvoje iš tiesų dideli. Pavyzdţiui, Austrijoje, Belgijoje, Danijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Airijoje, Latvijoje, Liuksemburge, Norvegijoje, Jungtinėje Karalystėje, Švedijoje, Šveicarijoje, Ispanijoje, Slovėnijoje, Portugalijoje, Graikijoje bei Islandijoje į vakcinacijos planus jau yra įtrauktas skiepijimas ţmogaus papilomos viruso vakcina. Daugelyje aukščiau išvardintų šalių nemokamai yra skiepijama ir vėjaraupių, pneumokokinės, meningokokinės, rotavirusinės infekcijos vakcinomis. Kai kuriose šalyse skiepijama ir virusinio hepatito A bei gripo vakcinomis [18, 19, 20].
Nors aukščiau minėtoje Nacionalinėje imunoprofilaktikos 2009–2013 metų programoje pateiktame programos įgyvendinimo priemonių plane buvo numatyta įtraukti į Lietuvos Respublikos vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorių skiepijimą konjuguota pneumokokine vakcina (nuo 2011 metų) bei ţmogaus papilomos viruso vakcina (nuo 2012 metų), tačiau dėl lėšų trūkumo šios priemonės iki šiol nėra įgyvendintos. Suplanuotas preliminarus lėšų poreikis, išvardintoms programos priemonėms realizuoti, siekia iš tiesų dideles pinigų sumas, kurių valstybė anaiptol nėra pajėgi laiduoti. Pavyzdţiui, planuota, jog pneumokokinės vakcinos įtraukimas į skiepų kalendorių 2011 metais kainuotų 12 500 000 Lt, kai tuo tarpu visos Nacionalinės imunoprofilaktikos programos įgyvendinimui iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) biudţeto tuomet buvo skirta tik 17 800 000 Lt [5]. Pagal Seimo patvirtintą 2013 metų PSDF biudţetą, kuris siekia 4 122 300 000 Lt, sveikatos programoms finansuoti ir kitoms su sveikatos draudimu susijusioms išlaidoms apmokėti šiemet skiriama 204 323 000 Lt PSDF biudţeto lėšų, iš jų tik 13 971 000 Lt – imunoprofilaktikos programoje numatytoms priemonėms įgyvendinti [21, 22].
Nepaisant to, kad vakcinacija yra viena ekonomiškiausių visuomenės sveikatos apsaugos nuo uţkrečiamųjų ligų priemonių (sutaupomos lėšos vaistams, maţiau nedarbingumo paţymų ir kt.), šiai sričiai mūsų šalyje kasmet skiriama vis maţiau lėšų. Skiepijimo ekonominis pagrįstumas taip pat atsispindi ir profesoriaus habilituoto daktaro Vytauto Usonio išsakytoje nuomonėje: „Skiepijimas labai veiksmingas išlaidų taupymo prasme – skiepai kainuoja ţymiai pigiau, negu ligos gydymas. Visame pasaulyje prioritetas yra skiriamas ligų prevencijai, nes farmakoekonominių tyrimų rezultatai akivaizdţiai rodo, kad lėšos, investuotos į skiepus, valstybės mastu sugrįţta sutaupytomis milijoninėmis sumomis, pavyzdţiui, į pneumokokinę vakciną investuotas 1 Lt, valstybei sutaupo 4 Lt.“ [23].
Deja, skirstant lėšas, imunoprofilaktikos sričiai skiriamo dėmesio stoka, rodos, akivaizdi. Ko gero, tai iš dalies lemia ir kasmet ţenkliai maţėjančias skiepijimo apimtis, kai kurios jų mūsų šalyje sunkiai siekia PSO rekomenduojamas skiepijimo apimtis.
Pagal PSO, gerais vakcinacijos rodikliais laikoma, kai paskiepytų ţmonių skaičius ne ţemesnis kaip 95,0 proc. [24]. ULAC duomenimis, 2011 metais skiepijimų apimtys Lietuvoje tuberkuliozės vakcina (naujagimiai) siekė 97,8 proc., hepatito B (naujagimiai) – 95,7 proc., difterijos, stabligės, kokliušo, poliomielito (1 m. amţiaus vaikai) – 94,8 proc., Haemophilus
influenzae B tipo infekcijos vakcina (1 m. amţiaus vaikai) – 92,4 proc., tymų, epideminio
parotito bei raudonukės (2 m. amţiaus vaikai) – 93,7 proc. Analizuojant vienuolikos metų (2001–2011 metų) skiepijimo apimčių tendencijas, didėjimo tendencija yra stebima tik skiepijant difterijos, stabligės, poliomielito, Haemophilus influenzae B tipo infekcijos vakcina 1 metų amţiaus vaikus, o vakcinacijos apimtys visomis kitomis vakcinomis pastaraisiais metais ţenkliai maţėja. Neramina tai, kad 2012 metais vaikų imunizacijos apimtys pagal Lietuvos Respublikos vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorių mūsų šalyje sumaţėjo net iki 3 proc., lyginant jas su vakcinacijos apimtimis 2011 metais [8].
Tuo tarpu Europoje (2011 metais) didţiausios skiepijimo apimtys (net 99,0 proc.) tuberkuliozės vakcina buvo Kroatijoje, Estijoje, Vengrijoje, Serbijoje bei Rumunijoje, o maţiausios – Švedijoje. Šioje šalyje skiepijimų apimtys tuomet siekė tik 23,0 proc. Daugelyje Europos šalių difterijos, stabligės bei kokliušo vakcinos skiepijimo apimtys taip pat buvo apie 99,0 proc., išskyrus Ukrainą, kurioje jos siekė tik 46,0 proc. Hepatito B vakcinacijos apimtys 2011 metais beveik visose Europos šalyse buvo didesnės nei Lietuvoje (95,7 proc.). Maţesnės jos buvo tik Prancūzijoje (51,0 proc.), Austrijoje (83,0 proc.), Vokietijoje (87,0 proc.), Bosnijoje ir Hercegovinoje (88,0 proc.) bei Estijoje (94,0 proc.) [19]. Paţymėtina, jog nepaisant ryškaus skiepijimo apimčių sumaţėjimo, Lietuva vis dar įvykdo Nacionalinėje imunoprofilaktikos programoje numatytą uţdavinį – pasiekti ir išlaikyti pakankamą vaikų skiepijimų mastą (ne maţiau kaip 90,0 proc. šalyje ir kiekvienoje administracinėje teritorijoje) [24].
Apţvelgus mūsų šalies suaugusių gyventojų skiepijimą vakcinomis, kurios nėra įtrauktos į valstybės apmokamų vakcinų sąrašą, matyti, jog 2012 metais meningokokinės infekcijos vakcina, ţmogaus papilomos viruso vakcina, vėjaraupių vakcina bei pneumokokine vakcina paskiepyta daugiau ţmonių nei 2011 metais. Ţinoma, reikia pastebėti, kad besiskiepijančių mokamomis vakcinomis Lietuvoje nėra daug, pavyzdţiui, 2012 metais meningokokinės infekcijos vakcina buvo paskiepyti 97 asmenys, o 2011 metais – 66 asmenys, ţmogaus papilomos viruso vakcina – atitinkamai 232 moterys ir 205 moterys. Deja, minėtu
laikotarpiu skiepijant suaugusiuosius kitomis mokamomis vakcinomis: erkinio encefalito, virusinio hepatito A, virusinio hepatito B, stebima skiepijimo maţėjimo tendencija [25].
Viena pagrindinių PSO bei Europos ligų prevencijos ir kontrolės centro nuostatų yra skiepijimo nuo sezoninio gripo apimčių didinimas (pagal Europos Tarybos rekomendacijas iki 2014–2015 metų siekiama paskiepyti 75,0 proc. visų 65 m. amţiaus ir vyresnių bei sergančiųjų lėtinėmis ligomis asmenų). Skiepijant ypatingai rizikos grupėms priklausančius asmenis, siekiama apsaugoti ţmones nuo gripo ir jo sukeliamų komplikacijų. 2011/2012 metų gripo sezono metu gripo vakcinomis buvo paskiepyti 3,5 proc. visų mūsų šalies gyventojų (t.y. 113 076 asmenys), palyginti su 2010/2011 metų gripo sezonu, stebimas 0,5 proc. skiepijimo apimčių sumaţėjimas. Valstybės laiduojamomis vakcinomis minėto gripo sezono metu buvo paskiepyti 90 644 gripo rizikos grupėms priklausantys asmenys, kurių 54,0 proc. sudarė dalis visų 65 m. amţiaus ir vyresnių bei sergančiųjų lėtinėmis ligomis Lietuvos gyventojų. Mokama 2011/2012 metų gripo vakcina pasiskiepijo 22 432 asmenys (t.y. 0,7 proc. visų Lietuvos gyventojų) [2]. Tuo tarpu 2011/2012 metų gripo sezono metu iš visų ES šalių didţiausias procentas paskiepytų gripo rizikos grupėms priskiriamų asmenų (šiuo atveju 65 m. amţiaus ir vyresni asmenys) buvo Nyderlanduose (77,2 proc.), maţiausias – Latvijoje (1,7 proc.). Sergančiųjų lėtinėmis ligomis (t.y. taip pat viena gripo rizikos grupių) tuomet daugiausiai buvo paskiepyta Airijoje (82,0 proc.), o maţiausiai – Portugalijoje (31,0 proc.) [26].
Savaime suprantama, jog kasmet maţėjančios vakcinacijos apimtys yra glaudţiai susijusios su didėjančiu vakcinomis valdomų infekcijų sergamumu. Analizuojant penkerių metų (2008–2012 metų) laikotarpio Lietuvos gyventojų sergamumo uţkrečiamosiomis ligomis duomenis, stebima sergamumo didėjimo tendencija šiomis ligomis: rotavirusiniu enteritu, virusiniu hepatitu A, erkiniu encefalitu, vėjaraupiais, kokliušu, meningokokine infekcija. Tačiau sergamumas kitomis ligomis, pavyzdţiui: hepatitu B, pneumokokine infekcija, difterija, epideminiu parotitu, Haemophilus influenzae B tipo infekcija, minėtu laikotarpiu buvo linkęs maţėti. Taip pat reikėtų paţymėti, jog 2011–2012 metais mūsų šalyje registruojami pavieniai stabligės, vidurių šiltinės atvejai, o susirgimų raudonuke, pasiutlige šiuo laikotarpiu iš viso nebuvo registruota (1 lentelė) [27].
1 lentelė. Lietuvos gyventojų sergamumas uţkrečiamosiomis ligomis 2008–2012 metais. Uţkrečiamųjų ligų ir AIDS centro (ULAC) duomenys.
Eil.
Nr. Ligos pavadinimas
Uţregistruotų susirgimų skaičius (absoliutūs skaičiai) Metai 2008 2009 2010 2011 2012 1. Rotavirusinis enteritas 3437 2782 2552 4716 3806 2. Virusinis hepatitas A 20 16 16 17 113 3. Erkinis encefalitas 220 605 612 365 495 4. Vėjaraupiai 14 385 12 698 11 042 14 193 17 546 5. Kokliušas 51 233 19 30 154 6. Meningokokinė infekcija 68 65 50 80 83 7. Virusinis hepatitas B 90 58 71 60 23 8. Pneumokokinė infekcija 18 16 10 9 7 9. Difterija 2 0 0 1 0 10. Epideminis parotitas 82 74 87 64 62 11. Haemophilus influenzae B tipo infekcija 4 2 2 3 3 12. Stabligė 1 0 2 2 2 13. Vidurių šiltinė 1 0 0 1 2 14. Raudonukė 0 0 2 0 0 15. Pasiutligė 0 0 0 0 0 16. Tymai 1 0 2 7 2
Lyginant 2010 metų Lietuvos gyventojų sergamumo vakcinomis valdomomis ligomis rodiklius su kitų Europos šalių gyventojų sergamumo rodikliais, pastebėjome, jog kai kurie iš jų ţenkliai viršija daugelio valstybių rodiklius. Pavyzdţiui, meningokokinės infekcijos sąlygotas mūsų šalies gyventojų sergamumo rodiklis buvo vienas didţiausių Europoje. Minėtas rodiklis tuomet siekė 1,44/100 000 gyventojų, didesnis jis buvo tik Jungtinėje Karalystėje ir Airijoje (atitinkamai 1,63/100 000 gyventojų ir 2,19/100 000 gyventojų). Deja, ne ką palankesnė situacija mūsų šalyje vertinant sergamumo rodiklius, susijusius su hepatitu B. Mat 2010 metais visų Europos šalių gyventojų sergamumo minėta infekcine liga rodiklis buvo 3,43/100 000 gyventojų tuo tarpu Lietuvoje šis rodiklis siekė 2,13/100 000 gyventojų. Sergamumo erkiniu encefalitu situacija mūsų šalyje, palyginus su visos Europos šalių sergamumu, aukščiau minėtu laikotarpiu taip pat buvo viena prasčiausių. Tuomet erkinio encefalito paplitimas daugiausia pasireiškė būtent visose trijose Baltijos valstybėse. Estijoje sergamumo šia liga rodiklis buvo – 14,99/100 000 gyventojų, Lietuvoje – 18,41/100 000 gyventojų, o Latvijoje atvejų skaičius siekė 21,94/100 000 gyventojų. Ţemiausiais rodikliais visoje Europoje pasiţymėjo Ukraina bei Rumunija. Šiose šalyse sergamumas erkiniu encefalitu buvo tik 0,01/100 000 gyventojų [28].
2011 metais sergamumo vėjaraupiais atvejų visiškai nebuvo registruota šiose Europos šalyse: Belgijoje, Prancūzijoje, Liuksemburge bei Nyderlanduose. Tačiau mūsų šalies gyventojų sergamumo šia liga rodiklis minėtu laikotarpiu iš tiesų buvo gana aukštas – 428,63/100 000 gyventojų. Didţiausiu sergamumu pasiţymėjo San Marinas, kuriame vėjaraupių atvejų skaičius siekė 770,49/100 000 gyventojų [19].
Vis dėlto ne visų infekcinių ligų sergamumo rodikliai Lietuvoje yra didesni uţ kitų Europos šalių gyventojų sergamumo rodiklius. Būtent, mūsų šalies gyventojų sergamumo
Haemophilus influenzae B tipo infekcija rodiklis 2010 metais buvo vienas maţiausių
Europoje. Tuo metu jis siekė 0,03/100 000 gyventojų, kai tuo tarpu visų Europos šalių vidurkis buvo 0,41/100 000 gyventojų. Didţiausiu sergamumu pasiţymėjo Norvegija (1,83/100 000 gyventojų) bei Švedija (1,92/100 000 gyventojų). Lietuvos gyventojų sergamumo hepatitu A rodiklis 2010 metais pateko į Europos šalių dešimtuką, kuriose sergamumas šia liga buvo vienas maţiausių. Kipre sergamumo hepatitu A rodiklis tuomet buvo maţiausias – 0,25/100 000 gyventojų, mūsų šalyje – 0,30/100 000 gyventojų. Paţymėtina, kad sergamumo pneumokokine infekcija rodiklis 2010 metais Lietuvoje buvo ţemiausias Europoje – 0,27/100 000 gyventojų, antroje vietoje – Nyderlandai (0,33/100 000 gyventojų). Aukščiausias sergamumo šia liga rodiklis buvo Danijoje. Ten jis siekė net 17,35/100 000 gyventojų. Matyti, jog ir kitų uţkrečiamųjų ligų, tokių kaip: tymai, epideminis parotitas, kokliušas, difterija, raudonukė, vidurių šiltinė, sergamumo rodikliai mūsų šalyje yra ţenkliai maţesni nei kitose Europos šalyse. Pavyzdţiui, kuomet 2010 metais Bulgarijoje iš viso buvo registruoti net 22 005 susirgimai tymais (tai sudarė 74,0 proc. visų susirgimų tymais Europoje), mūsų šalyje registruota tik keletas šios ligos atvejų. Lietuvos gyventojų sergamumo kokliušu rodiklis aukščiau minėtu laikotarpiu siekė tik 0,48/100 000 gyventojų, visos Europos šalių gyventojų sergamumo šia liga rodiklis buvo 3,87/100 000 gyventojų [28].
Tuo tarpu apţvelgiant sergamumo gripu dinamiką per pastaruosius penkerius gripo sezono (įprastai nuo einamųjų metų 40-osios iki kitų metų 20-osios kalendorinės savaitės) metus (2007/2008, 2008/2009, 2009/2010, 2010/2011, 2011/2012), stebima, kad 2011/2012 metų gripo sezonas buvo neįprastas, lyginant jį su prieš tai buvusiais, – prasidėjo vėlai, neturėjo aiškios geografinės padėties bei pasiţymėjo skirtingu sergamumo lygiu visose Europos šalyse. Minėto gripo sezono metu Lietuvoje buvo registruoti 2603 šios ligos atvejai, o ankstesniais gripo sezonais atvejų skaičius buvo ţenkliai didesnis – 2010/2011 metais jis siekė 41 849 atvejus, 2009/2010 metais – net 58 264 atvejus [2, 27]. Panaši tendencija 2011/2012 metų gripo sezono metu buvo ir kai kuriose kitose Europos šalyse, pavyzdţiui Ispanijoje, Graikijoje, Bulgarijoje, Prancūzijoje, kur sergamumo šia liga rodikliai buvo
ţemesni, lyginant juos su 2010/2011 metų gripo sezono rodikliais. Galima išskirti Ispaniją ir Belgiją, kuriose sergamumas gripu nedaug skyrėsi nuo 2010/2011 metų gripo sezono. Paţymėtina, jog mūsų šalyje 2011/2012 metų gripo sezono metu pavyko išvengti mirčių dėl gripo sukeltų komplikacijų, tačiau Europoje ši liga sąlygojo 14 mirties atvejų [29].
Vakcinomis valdomų uţkrečiamųjų ligų paplitimas – didelė visuomenės sveikatos problema, egzistuojanti visame pasaulyje, nepriklausomai nuo to, ar šalis didelė, ar maţa. Kasmet vis augantys infekcinių ligų sergamumo ir (ar) mirtingumo rodikliai bei maţėjančios vakcinacijos apimtys byloja, jog šių ligų kontrolės priemonės dėl vienokių ar kitokių aplinkybių (ekonominės padėties, skeptiško visuomenės poţiūrio į imunoprofilaktiką bei kt.) nėra efektyviai įgyvendinamos. Nors imunizacija laikoma viena iš sveikatos prieţiūros prioritetinių sričių, tačiau mūsų šalyje vykdomai Nacionalinei imunoprofilaktikos programai kasmet skiriama vis maţiau lėšų, o tai riboja programoje numatytų uţdavinių realizavimą. Iš tiesų apmaudu, kad Lietuvos, skirtingai nei daugelio kitų Europos šalių, gyventojams minėtoje programoje suplanuotos priemonės (pavyzdţiui, valstybės laiduojamos ţmogaus papilomos viruso vakcinos, pneumokokinės infekcijos vakcinos) artimiausiu metu vargu ar bus pasiekiamos. Kita vertus, ne ką maţiau svarbus yra ir visuomenės poţiūris į vakcinaciją, kuris pastaruoju metu tampa vis skeptiškesnis, o tai iš dalies taip pat lemia kasmet maţėjančias skiepijimo apimtis. Todėl svarbu tiek medikams, tiek visuomenei teikti daugiau moksliškai pagrįstos informacijos imunoprofilaktikos klausimais.
1.2. Šeimos gydytojo vaidmuo imunoprofilaktikos srityje
Dėl gana didelio skiepų vaidmens šiuolaikinėje visuomenėje keliami išskirtiniai reikalavimai ne tik vakcinų kokybei, saugumo standartams, bet ir skiepijančių specialistų kvalifikacijai [11]. Lietuvos medicinos normoje MN 14:2005 „Šeimos gydytojas. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“, patvirtintoje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. gruodţio 22 d. įsakymu Nr. V – 1013, yra nustatytos šeimos gydytojo veiklos sritys, teisės, pareigos, kompetencija bei atsakomybė. Viena iš šiame dokumente paminėtų gydytojams priskiriamų pareigų – privalomas sveikos gyvensenos, sveikatos ugdymo ir ligų profilaktikos priemonių propagavimas [30]. Ţinoma, jog vakcinacija yra priskiriama, būtent, prie efektyviausių uţkrečiamųjų ligų profilaktikos priemonių.
Paţymėtina, jog pagal Imunoprofilaktikos atlikimo taisykles, patvirtintas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 468,
imunoprofilaktika atliekama asmens ir visuomenės sveikatos prieţiūros įstaigose, valstybiniuose ir privačiuose skiepų kabinetuose, taip pat ugdymo įstaigose esančiuose medicinos punktuose, kuriuose skiepyti gali bendruomenės slaugytojos, išklausiusios skiepijimo pagrindų kursą ir turinčios valstybės pripaţintą paţymėjimą, dalyvaujant pediatrui arba šeimos gydytojui pagal sutartis arba susitarimus su asmens sveikatos prieţiūros įstaigomis [31]. Taigi šeimos gydytojai turi labai gerai išmanyti daţniausiai pasitaikančių visų amţiaus grupių pacientų infekcinių ligų profilaktikos priemonių (privalomų planinių ir neplaninių profilaktinių skiepijimų) taikymo galimybes bei tinkamai įvertinti tikėtiną šių priemonių taikymo riziką (kontraindikacijas, povakcinines komplikacijas, reakcijas ir t.t.).
Deja, specialistų kvalifikacija skiepijimų klausimais ne visuomet yra pakankama. Profesoriaus habilituoto daktaro Vytauto Usonio nuomone: „Lieka tik apgailestauti, kad tiek medicinos studijų metu, tiek podiplominio sveikatos apsaugos specialistų rengimo ir tobulinimo programose skiepams skiriama per maţai dėmesio.“ [11]. Galima teigti, kad nepakankama šeimos gydytojų profesinė kompetencija vakcinomis valdomų uţkrečiamųjų ligų srityje kartu sąlygoja ir ribotas ţmonių galimybes gauti visapusišką reikiamą sveikatos ugdymo, ligų profilaktikos bei kitą sveikatos prieţiūrą. Juk šeimos gydytojas yra tas specialistas, į kurį ţmonės kreipiasi pirmiausiai. Tai, jog sveikatos prieţiūros specialistai daţniausiai lemia visuomenės informuotumą imunoprofilaktikos srityje parodo ir Vilniaus mieste atlikto tyrimo, kurio tikslas buvo įvertinti tėvų poţiūrį į vaikų skiepijimą bei ţinias apie skiepus, metu gauti rezultatai. Net 92,2 proc. apklaustų tėvų nurodė, kad pagrindinis informacijos šaltinis apie skiepus yra būtent medicinos įstaigos [7].
Nors gydytojų profesinė ir moralinė pareiga – teikti informaciją apie skiepijimą, atlikti imunoprofilaktiką, registruoti nepageidaujamą vakcinų poveikį, tačiau neretai tenka išgirsti tai, kas iš tiesų apmaudu – vakcinų skeptikais tampa patys šeimos gydytojai, daţniausiai tie, kurie linkę propaguoti natūralią mediciną. Daugelis visame pasaulyje atliktų tyrimų atskleidė, jog maţėjančias vakcinacijos apimtis iš tiesų daţniausiai nulemia įvairiomis formomis pasireiškiantis pasyvus gydytojų poţiūris į imunoprofilaktiką. Pavyzdţiui, Šveicarijoje atlikto tyrimo metu paaiškėjo, kad didelė dalis šeimos gydytojų vis daţniau atsisako skiepyti savo pačių vaikus tymų, epideminio parotito, hepatito B, Haemophilus influenzae B tipo infekcijos vakcinomis bei atidėlioja skiepijimą nuo difterijos, stabligės, kokliušo, nepaisant to, kad šios vakcinos jau seniai yra įtrauktos į šalies imunoprofilaktikos planus [32].
Sveikatos prieţiūros specialistų skeptišką poţiūrį atskleidţia ir 2005 metais Jungtinėse Amerikos Valstijose (toliau JAV) atlikto tyrimo, kurio tikslas buvo išsiaiškinti, kokia dalis sveikatos prieţiūros specialistų savo praktikoje rekomenduoja visas vaikams siūlomas
vakcinas, metu gauti rezultatai. Būtent nustatyta, kad 14,3 proc. visų apklausoje dalyvavusių šeimos gydytojų visiškai neteikia šios informacijos vaikų tėvams (globėjams). Anot respondentų, tokį jų sprendimą, daţniausiai, lemia abejonių keliantis kai kurių vakcinų saugumas. Taip pat paţymėtina, kad didţioji dalis šeimos gydytojų, lyginant juos su pediatrais, buvo linkę rečiau rekomenduoti visus siūlomus skiepus (atitinkamai 85,7 proc. ir 95,2 proc.) [33].
Tuo tarpu kitos JAV atliktos apklausos (2008 metais) duomenys atskleidė, kad vaikų vakcinacijos programą savo praktikoje vykdantys teigė tik pusė (50,0 proc.) joje dalyvavusių šeimos gydytojų. Respondentai, kurie nurodė nevykdantys šios programos, paţymėjo, jog tokį jų sprendimą daţniausiai lemia: didelis darbo krūvis (45,3 proc.), programos sudėtingumas (42,8 proc.) bei riboti ištekliai (40,7 proc.) [34].
Savaime suprantama, kad tokie rezultatai nėra dţiuginantys vien dėl to, kad šeimos gydytojai, kurie turėtų rūpintis ţmonių sveikatos gerove, ją stiprinti, sąmoningai to neatlikdami iš dalies lemia ir padidėjusių visuomenės nepasitikėjimą sveikatos prieţiūros sistema. Juk kiekvienas mūsų privalome turėti nevarţomą teisę siekiant geriausios sveikatos, tačiau apmaudu, kai šią teisę pradeda riboti tie, kurie yra tiesiogiai uţ ją atsakingi – šeimos gydytojai.
Pastaraisiais metais mūsų šalyje vis maţėjančios skiepijimų apimtys bei kasmet didėjantis sergamumas tam tikromis vakcinomis valdomomis ligomis, kelia didţiulį nerimą. Ţinoma, jog tai lemia daugybė įvairių aplinkybių: antivakcininiai judėjimai, neigiamas visuomenės bei asmens ir visuomenės sveikatos prieţiūros specialistų poţiūris į imunoprofilaktiką, atsisakymas skiepytis, informacinės sklaidos stoka, ribotos finansinės galimybės, išaugę turizmo mastai, t.t. Tačiau įdomu būtų suţinoti, kokie gi veiksniai, susiję su šeimos medicinos institucija, galėtų turėti įtakos tokioms nepalankioms tendencijoms? Galbūt iš dalies tai lemia aukščiau minėta šeimos gydytojų profesinės kompetencijos stoka, o gal didelis darbo krūvis, dėl kurio yra tiesiog maţiau laiko skiriama profilaktiniam darbui, prioritetu laikant ligų gydymą, finansinės motyvacijos nebuvimas ar kt.
Pasaulyje atliktų tyrimų rezultatai rodo, jog šeimos gydytojai, turintys pakankamai ţinių imunoprofilaktikos klausimais, sugebantys tinkamai įvertinti kontraindikacijas skiepams, gali ţenkliai pagerinti vakcinacijos apimtis jų aptarnaujamose teritorijose [33].
Be abejo, kuo toliau, tuo vis labiau darosi nesunku pastebėti, jog didėjančią sveikatos prieţiūros specialistų darbo dalį uţima veikla, tiesiogiai nesusijusi su sveikatos prieţiūros paslaugų teikimu: daug laiko sugaištama formalumams ir medicininiams dokumentams pildyti, todėl, regis, vis maţiau laiko skiriama pacientams, ligų prevencijai, diagnostikai,
gydymui bei profesinėms ţinioms tobulinti, įgūdţiams atnaujinti. Vis dėlto Lietuvos sveikatos sistemos 2011–2020 metų plėtros metmenyse, patvirtintuose Lietuvos Respublikos Seimo 2011 m. birţelio 7 d. nutarimu Nr. XI – 1430, yra skiriama dėmesio šiai problemai spręsti. Dokumente paţymėta, jog tobulinant sveikatos prieţiūros vadybą, reikėtų persvarstyti gydytojų funkcijas, siekiant sumaţinti darbo, tiesiogiai nesusijusio su sveikatos prieţiūros paslaugų teikimu, apimtį ir sveikatos prieţiūros įstaigose skatinti šio darbo perdavimą kitų profesijų specialistams [35]. Taigi belieka tik tikėtis, jog ateityje ši problema bus tinkamai išspręsta ir įgyvendinti pokyčiai leis sėkmingai padidinti tiesioginio šeimos gydytojų darbo efektyvumą. Galbūt tai kartu lems ir didesnę profilaktinio darbo dalį visų šeimos gydytojo teikiamų sveikatos prieţiūros paslaugų struktūroje.
Ţinoma, jog uţ Nacionalinės imunoprofilaktikos programos vakcinas moka valstybė, bet mūsų šalyje yra galimybė skiepytis ir kitomis uţregistruotomis vakcinomis, jeigu uţ šias susimoka besiskiepijantys. Tačiau problema ta, kad asmens sveikatos prieţiūros įstaigos nesuinteresuotos paskiepyti kuo daugiau pacientų, nes suaugusiųjų skiepijimo (nuo sezoninio gripo rizikos grupių asmenys ir nuo difterijos, stabligės > 26 m. asmenys) paslauga nėra apmokama. Skirtingai nei suaugusiųjų skiepijimas, vaikų vakcinacija pagal Lietuvos Respublikos vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorių įvertinama skatinimo priemonėmis uţ gerai atliktą darbą [36]. Vadovaujantis Pirminės ambulatorinės asmens sveikatos prieţiūros (PAASP) paslaugų ir bazinių kainų sąrašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. gruodţio 5 d. įsakymu Nr. V – 943 (Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2008 m. geguţės 9 d. įsakymo V – 422 redakcija), II skyriaus „Skatinamųjų PAASP paslaugų ir bazinių kainų sąrašas“ 7 dalimi, gydytojo suteiktos imunoprofilaktikos paslaugos vaikams bazinė kaina – 5,9 balo. Skatinamųjų PAASP paslaugų bazinės kainos 1 balas lygus 0,97 Lt [37].
Tikriausiai reikėtų pripaţinti, jog visų šių aukščiau aprašytų problemų egzistavimas (tiek joms esant kartu, tiek – atskirai), neţiūrint dar ir kitų nepaminėtų aplinkybių, iš tiesų gali turėti įtakos imunoprofilaktinio darbo efektyvumui šeimos gydytojo institucijoje.
Savaime aišku, kad daugelio veiksnių, lemiančių didėjantį sergamumą infekcinėmis ligomis bei maţėjančias vakcinacijos apimtis, vien gydytojų nepriekaištingo darbo dėka neįmanoma pašalinti, nes problemos slypi ne tik sveikatos prieţiūros sektoriuje, bet ir kitose srityse. Vienas iš tokių pagrindinių veiksnių, dėl kurių sunku pasiekti dideles skiepijimo apimtis, yra tai, kad susiformavo gyventojų grupės, kurias sunku paskiepyti (dėl tėvų atsisakymo skiepyti vaikus, kuris, deja, pastaruoju metu tampa vis daţnesnis, dėl migracijos, dėl publikacijų ţiniasklaidoje apie neigiamą skiepijimo įtaką sveikatai ir pan.). Viena vertus,
šeimos gydytojai greičiausiai galėtų prisidėti maţinant tėvų atsisakymų skiepyti savo vaikus skaičių aktyviau kviesdami vakcinuotis, platindami įvairiausią teisingą, moksliškai pagrįstą informaciją apie skiepų naudą visuomenės informavimo priemonėse, tačiau yra daugybė aplinkybių, pavyzdţiui, antivakcininiai judėjimai, neigiama ţiniasklaidos įtaka, finansinės kliūtys, kurios tiesiog riboja šių galimybių realizavimą. Taigi vien tik sveikatos prieţiūros specialistai nėra pajėgūs kovoti su tokio pobūdţio lobistinėmis veiklomis, nes tam visų pirma reikalingi įvairūs ištekliai (ţmogiškieji, finansiniai ir kt.), kurie, be abejo, yra labai riboti. Būtent šiuo atveju sėkmingo tarpţinybinio bendradarbiavimo būtinybė, rodos, akivaizdi.
Nagrinėjamos problemos aktualumas taip pat atsispindėjo ir 2002–2003 metais Oklande (Naujoji Zelandija) atlikto tyrimo metu, kurio tikslas buvo įvertinti šeimos gydytojų poţiūrį, ţinias imunoprofilaktikos srityje bei įgūdţių taikymą atliekant profilaktinę veiklą, gautuose rezultatuose. Daugumos apklausoje dalyvavusių respondentų nuomone, pagrindinės kliūtys, ribojančios galimybę pagerinti vakcinacijos apimtis šalyje, yra tėvų atsisakymas skiepyti vaikus, finansinės motyvacijos stoka šeimos gydytojams, vykdantiems imunoprofilaktinį darbą, didelis darbo krūvis, laiko trūkumas ir kt. Šeimos gydytojų poţiūriu, tėvų atsisakymas skiepyti savo vaikus yra susijęs su antivakcininių judėjimų šalininkų platinama klaidinga informacija apie vakcinų neigiamą poveikį sveikatai, jų keliamą ţalą [38].
Tuo tarpu 2005 metais Niujorke atliktoje šeimos gydytojų apklausoje, kurioje buvo nagrinėjamos prieţastys, lemiančios maţas paauglių skiepijimo papildomomis vakcinomis apimtis, respondentai, kaip vieną iš pagrindinių problemų, nurodė skiepų kainą ir su imunoprofilaktikos vykdymu susijusių išlaidų apmokėjimą. Mat papildomos vakcinos nėra valstybės apmokamos, jų kaina paprastai būna didelė, o tai sąlygoja ribotą ţmonių galimybę skiepytis. Kitos aplinkybės, turinčios įtakos minėtoms maţoms vakcinacijos apimtims, gydytojų nuomone, – sveikatos prieţiūros specialistų informuotumo stoka imunoprofilaktikos srityje (ypatingai tų vakcinų, kurios rinkoje pasirodė ne taip jau seniai) bei jų poţiūris į vakcinaciją, nerimas dėl skiepų saugumo, tėvų informuoto sutikimo skiepyti vaiką gavimo problema [39].
2011 metais ţurnale „International Journal of General Medicine“ publikuotoje apţvalgoje buvo analizuojamos pagrindinės kliūtys, ribojančios efektyvią prevencinę veiklą pirminėje sveikatos prieţiūroje (Šveicarijoje), bei galimi šios problemos sprendimo būdai. Paţymėtina, jog rengiant minėtą apţvalgą buvo išsamiai išanalizuoti tyrimų, atliktų nuo 1990 metų iki 2010 metų, gauti duomenys. Per dvidešimt metų iš viso publikuota 1918 straipsnių įvairių ligų profilaktikos temomis, iš kurių buvo aptarti 49 (12 susiję su imunoprofilaktikos veikla pirminėje sveikatos prieţiūros grandyje). Taigi studijų, susijusių su uţkrečiamųjų ligų
prevencija, metu gauti rezultatai atskleidė, jog pagrindinės kliūtys, ribojančios vakcinaciją, šeimos gydytojų nuomone, buvo šios: ţinių ir (ar) įgūdţių trūkumas (apie kontraindikacijas, nepageidaujamas reakcijas ir t.t.); laiko stoka (diskusijoms su pacientais, kurie skeptiškai ţiūri į skiepus); pačių sveikatos prieţiūros specialistų abejingumas (dėl vakcinų efektyvumo, saugumo, kt.). Respondentų poţiūriu, šias problemas galėtų padėti išspręsti didesnės galimybės tobulinti savo ţinias ir (ar) įgūdţius, motyvacija bei suinteresuotumas [40].
Apibendrinant aukščiau minėtų tyrimų metu gautus duomenis, galima teigti, kad kliūtys, ribojančios galimybes sėkmingai vykdyti prevencinę veiklą vakcinomis valdomų ligų srityje yra labai panašios, nepriklausomai nuo šalies dydţio, ekonominės padėties ir (ar) kitų veiksnių, tik vienur jos galbūt kiek maţesnės, o kitur – iš tiesų didelės.
Šeimos gydytojų vaidmuo uţkrečiamųjų ligų profilaktikos srityje yra be galo svarbus. Ţinoma, jog šie sveikatos prieţiūros specialistai yra arčiausiai gyventojų, tad paprastai tik nuo jų kompetencijos priklauso pacientų galimybė gauti geriausią sveikatos prieţiūrą (šiuo atveju mokamas ir (ar) nemokamas imunoprofilaktikos priemones). Deja, dėl įvairių prieţasčių ši galimybė neretai būna ribota. Didelis darbo krūvis, informuotumo stoka vakcinomis valdomų ligų srityje, finansinės motyvacijos nebuvimas ar kitos aplinkybės lemia ne tik nepakankamai efektyvų šeimos gydytojų darbą imunoprofilaktikoje ir su juo iš dalies susijusias maţėjančias skiepijimo apimtis bei didesnį sergamumą uţkrečiamosiomis ligomis, bet greičiausiai sąlygoja ir vis didėjantį skeptišką visuomenės poţiūrį į imunoprofilaktiką. Todėl laiku nesuteikta arba suteikta, tačiau klaidinga informacija apie galimas ligų profilaktikos priemones visuomenėje gali tapti didţiule problema, kuriai netolimoje ateityje suvaldyti vien tik profilaktikos jau nebeuţteks.
1.3. Šeimos gydytojų ir visuomenės poţiūris į vakcinaciją bei jį lemiantys veiksniai
Ţinoma, jog uţkrečiamųjų ligų plitimą lemia ne tik ekonominiai, socialiniai, ekologiniai veiksniai, gyventojų demografiniai bei elgesio pokyčiai, tarptautinių kelionių, gyventojų migracijos suaktyvėjimas, bet ir infekcinių ligų kontrolės priemonių nepaisymas. Tačiau yra daugybė ligų, kurių plitimą gali riboti efektyviausia apsaugos priemonė – vakcina [41].
Be abejo, imunoprofilaktika, kaip asmens apsaugos ir ligų kontrolės visuomenėje priemonė, veiksminga būna tik tuomet, kai šiai sričiai reikiamą dėmesį skiria ne vien skiepų kabinetų darbuotojai, bet visi medikai, sveikatos sistemos organizatoriai, ţiniasklaida [11].
Savaime aišku, jog tam yra ypatingai svarbu uţtikrinti teisingą, efektyvų visuomenės bei asmens ir visuomenės sveikatos specialistų informavimą apie skiepijimus, nes maţėjant sergamumui uţkrečiamosiomis ligomis, gali būti neteisingai interpretuojama skiepijimų nauda ir efektyvumas, dėl to maţėtų skiepijimų apimtys, o suvaldytos uţkrečiamosios ligos vėl pasireikštų protrūkiais ir epidemijomis [5].
Iš tiesų tam, kad sveikatos prieţiūros specialistai galėtų suteikti visuomenei teisingą informaciją imunoprofilaktikos klausimais, aktyviai propaguoti skiepijimus, jie patys turi labai gerai išmanyti šią sritį, turėti pakankamai ţinių joje, kurių, deja, neretai trūksta. Tai rodo, jog reikia daugiau dėmesio skirti ne tik tiems, kuriems yra teikiamos sveikatos prieţiūros paslaugos, jų motyvavimui naudotis šiomis paslaugomis (pvz., skiepais), tačiau ir tiems, kurie jas privalo teikti – šeimos gydytojams bei kt.
Ţinoma, jog konferencijos, seminarai, įvairūs mokymai, kitos priemonės, skirtos medicinos darbuotojų ţinių bei įgūdţių tobulinimui vakcinacijos srityje, yra labai efektyvios ir turi neginčijamai didelę reikšmę teikiant sveikatos prieţiūros paslaugas, gerinant jų kokybę. Tai akivaizdţiai atspindi ir 2003–2004 metais Hiustone (Teksaso valstija) atlikto tyrimo, kuriame buvo vertinami gydytojų turimų ţinių pritaikymo praktikoje pokyčiai įgyvendinus vienerių metų trukmės mokymo programą imunoprofilaktikos srityje, metu gauti rezultatai. Pavyzdţiui, prieš pradedant vykdyti minėtą programą daugiau kaip pusė (63,0 proc.) respondentų paţymėjo, jog turi pakankamai ţinių vakcinacijos srityje ir apie visus rekomenduojamus skiepus yra pasirengę informuoti savo pacientus, o įgyvendinus programą tokių apklaustųjų dalis siekė 85,0 proc. Tyrimo dalyviai po programos realizavimo, skirtingai nei prieš ją, reikšmingai daţniau teigė pacientų vizito metu perţiūrintys jų skiepijimų istoriją ir konkrečiu atveju informuojantys apie rekomenduojamus skiepus (atitinkamai 58,0 proc.; 43,0 proc.) (p<0,05) [42].
2008 metais Jungtinėje Karalystėje atliktos apklausos metu gauti rezultatai atspindėjo būtinybę gerinti šeimos gydytojų informuotumą profilaktinių programų įgyvendinimo srityje bei skatinti teigiamą poţiūrį į jas. Paţymėtina, kad nuo 2008 metų Jungtinėje Karalystėje buvo pradėta vykdyti nacionalinė ţmogaus papilomos viruso imunizacijos programa, skirta 12–13 m. amţiaus mergaitėms. Įgyvendinant šią programą, didelė atsakomybė teko pirminėje sveikatos prieţiūros grandyje dirbantiems sveikatos prieţiūros specialistams. Atsiţvelgiant į tai, minėtoje šalyje buvo atliktas tyrimas, kurio metu interviu metodu apklausta 10 šeimos gydytojų ir 7 bendrosios praktikos slaugytojai, siekiant įvertinti jų poţiūrį į šią programą. Apklausos duomenys atskleidė, kad visi tyrimo dalyviai neabejojo ţmogaus papilomos viruso vakcinos efektyvumu ir reikalingumu, bet imunizacijos programos įgyvendinimas jiems kėlė
didelį susirūpinimą visų pirma dėl ribotų galimybių informuoti tiek tėvus, tiek mergaites apie skiepijimą, laiko trūkumo tinkamai tai padaryti bei ţinių stokos šioje srityje. Būtent dėl šių prieţasčių respondentai skeptiškai ţiūrėjo į sprendimą šios programos įgyvendinimą perkelti „ant jų pečių“ [43]. Visa tai akivaizdţiai rodo, jog tvirtinant įvairias ligų prevencines programas, ypatingai svarbu yra tinkamai įvertinti visų atsakingų vykdytojų kompetenciją šioje srityje, skatinti teigiamą poţiūrį į jas, nuo kurio daţniausiai priklauso vykdymo efektyvumas, apsvarstyti bendradarbiavimo galimybes ir kt., kad tokio pobūdţio programos būtų sėkmingai realizuotos.
Kitas tyrimas, atskleidţiantis ne ką maţesnes šeimos gydytojų informuotumo imunoprofilaktikos srityje trūkumo problemas ir jų reikšmę teikiamų paslaugų kokybei buvo atliktas JAV. Šioje studijos metu gautų duomenų analizė parodė, kad respondentai, kurie daţniausiai informuoja tėvus apie rekomenduojamus skiepus, skirtus vaikams, savo praktikoje yra linkę naudotis recenzuojamais medicinos ţurnalais (97,7 proc.), kitų sveikatos prieţiūros specialistų patirtimi (90,2 proc.) bei šalyje patvirtintais sveikatos prieţiūros veiklą reglamentuojančiais teisės aktais (85,6 proc.). Vis dėlto dalis respondentų, visiškai neinformuojančių tėvus apie vaikams teikiamas imunoprofilaktikos galimybes, lyginant juos su tai darančiais, reikšmingai daţniau nurodė, jog pagrindiniai ţinių šaltiniai, kuriais jie daţniausiai naudojasi vykdydami sveikatos prieţiūros veiklą infekcinių ligų profilaktikos srityje, yra interneto tinklalapiuose esanti informacija (54,3 proc.) bei populiarioji spauda (8,6 proc.) (atitinkamai 37,3 proc. ir 2,8 proc.) (p<0,05) [33]. Tai rodo, jog siekiant padidinti skiepijimo mastus, ypatingai yra svarbu uţtikrinti moksliškai pagrįstos, klinikinių tyrimų duomenimis paremtos informacijos prieinamumą šeimos gydytojams vien tam, kad būtų išvengta skaudţių pasekmių ateityje dėl laiku tinkamai nesuteiktų sveikatos prieţiūros paslaugų (pvz., skiepijimo nuo vakcinomis valdomų uţkrečiamųjų ligų ir (ar) jų rekomendavimo).
Visų šių aukščiau pateiktų tyrimų akivaizdţiai byloja apie tai, kad didinant visuomenės informuotumą imunoprofilaktikos srityje, ne maţai dėmesio turi būti skiriama ir pirminei sveikatos prieţiūros grandţiai. Būtent joje dirbantys šeimos gydytojai daţniausiai lemia ţmonių galimybes gauti reikalingas bei kokybiškas sveikatos prieţiūros paslaugas, dėl to pirmiausia čia ir turėtų būti priimti atitinkami sprendimai (pavyzdţiui, patvirtintos galimos kokybiškos informacijos sklaidos formos, periodiškumas), uţtikrinantys privalomą, efektyvų bei pagrįstą visuomenės informavimą imunoprofilaktikos klausimais.
Informacijos, skirtos visuomenės sveikatos stiprinimo tikslams, sklaidos poreikis taip pat atsispindi ir Lietuvos sveikatos sistemos 2011–2020 metų plėtros metmenyse. Štai šiame
sveikatos politikos dokumente paţymėta, jog siekiant ugdyti gyventojų atsakomybę uţ savo sveikatą, reikėtų didinti socialinės reklamos sveikatos tema mastą visuomenės informavimo priemonėse, gerinti tokios reklamos turinio kokybę ir propaguoti teigiamus pavyzdţius [35].
Toli graţu šiuo metu pakankamai daţnai tiek populiariojoje spaudoje, tiek interneto tinklalapiuose galime pamatyti tokias skandalingas antraštes, kaip antai: „Skiepai – nuodai, tačiau be skiepų negerai“, „Skiepijiesi – sveikiname! Dalyvauji eksperimente“, „Slaptumo skraistę nuplėšus: skiepai, ţudantys vaikus“, „Kiaulių gripo grėsmė ir skiepai – farmacijos gigantų išpūsta apgaulė?“, kuriomis susidomi nemaţa dalis visuomenės, o paskaičius plačiau apie vakcinų tariamai keliamą neigiamą poveikį sveikatai greičiausiai neretam praeina noras skiepytis. Ţinoma, o kur dar televizijos laidos, kuriose interviu dalija natūralios medicinos atstovai, pasisakantys pieš skiepus, ir jų poveikis visuomenei bei kt.
Apmaudu, jog šios negatyvios informacijos šalininkais tampa suinteresuoti sveikatos prieţiūros specialistai, situaciją neteisingai perteikiančios valdţios institucijos bei godūs vakcinų gamintojai. Deja, pateikiamos ţinios, nukreiptos prieš imunoprofilaktiką, greičiausiai būna be įrodymais pagrįstų faktų, o tiesiog įtikinamai parengtos, ţaidţiant ţiūrovų ar skaitytojų emocijomis [10]. Dėl to visuomenė, neturėdama objektyvios, moksliškai pagrįstos informacijos, yra labai imli šioms nepagrįstoms publikacijoms. Pavyzdţiui, tėvai vis daţniau atsisako skiepyti savo vaikus, tikėdamiesi, kad infekcinės ligos juos aplenks. Tačiau atsisakydami ar atidėliodami skiepus, jie padidina galimybę susirgti tam tikromis vakcinomis valdomomis ligomis, kurių baigtį ne visuomet galima nuspėti. Kartais ji būna netgi labai tragiška [7].
Masinėse informavimo priemonėse kuo toliau, tuo daţniau taip pat galima pastebėti, kaip visuomenėje neadekvačiai sureikšminamos nepageidaujamos vakcinų reakcijos, neţiūrint to, kad jų pasireiškimo atvejų skaičius mūsų šalyje yra labai maţas. Ţinoma, jog nepaisant vakcinų gamintojų pastangų sukurti kuo saugesnius preparatus, įskiepytos vakcinos kartais gali sukelti nepageidaujamų reakcijų, tačiau tos reakcijos visuomet būna kur kas lengvesnės, palyginti su ligomis, nuo kurių vakcinos apsaugo. Pagal Privalomojo epidemiologinio registravimo, privalomojo informacijos apie epidemiologinio registravimo objektus turinio ir informacijos privalomojo perdavimo tvarką, patvirtiną Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2002 m. gruodţio 24 d. įsakymu Nr. 673, nepageidaujamos reakcijos į skiepus po imunizacijos Lietuvos skiepų kalendoriuje numatytomis arba kitomis vakcinomis, specifiniais imunoglobulinais ir serumais yra registruojamos ULAC. Šiai įstaigai informaciją apie diagnozuotą tokio pobūdţio atvejį teikia asmens sveikatos prieţiūros specialistas, uţpildydamas skiepų pašalinių reiškinių tyrimo protokolą [44]. ULAC duomenimis, 2011
metais mūsų šalyje buvo registruota 50 nepageidaujamų reakcijų atvejų. Kaip ir kasmet, daugiausia jų buvo stebėta nuo tuberkuliozės vakcinos (37 atvejai) [8]. Tačiau verta paţymėti, jog pasaulyje nėra jokių mokslo įrodymais pagrįstų duomenų, kad skiepijimai gali sukelti lėtines ligas ar kitus sveikatos sutrikimus vaikams [45].
Taigi visa tai akivaizdţiai parodo, jog maţėjant sergamumui tam tikromis vakcinomis valdomomis uţkrečiamosiomis ligomis, visuomenei darosi vis sunkiau suvokti šių infekcinių ligų grėsmę. Tuo tarpu ţiniasklaida, kaip viena iš pagrindinių visuomenės informavimo priemonių, visais įmanomais būdais akcentuodama skiepų nenaudingumą ar net ţalą sveikatai dar labiau riboja teisingos, moksliškai pagrįstos informacijos prieinamumą visuomenėje [41].
Ţinoma, kiekvienam verta pagalvoti apie tai, kad šiuo metu sparčiai plintanti informacija apie skiepų neigiamą poveikį netolimoje ateityje gali lemti ypatingai didelį ir nesustabdomą sergamumo plitimą ir (ar) epidemijas mūsų šalyje. Tuomet, skirtingai nei dabar, galimybė gauti geriausią sveikatos prieţiūrą gali būti labai ribota, o galvoti apie imunoprofilaktika, deja, bus per vėlu.
Iš esmės maţėjančios skiepijimų apimtys – valstybės rūpestis, verčiantis visiems kartu spręsti, ką galima padaryti, kad visuomenė būtų sveika ir saugi. Be abejo, svarbus vaidmuo čia tenka tiek sveikatos prieţiūros specialistams, tiek ţiniasklaidai, tiek tėvams, kurie taip pat prisiima vakcinomis valdomų ligų riziką. Tačiau, ţinoma, tas vaidmuo turi būti skirtas sveikatos stiprinimo priemonėms propaguoti, o ne atvirkščiai – kiek įmanoma labiau nepagrįstai jas neigti. Anot profesoriaus Leono Valiaus: „Investicijos, kuriomis siekiama padidinti visuomenės pritarimą vakcinacijai, turės grįţtamąjį ryšį, atsiţvelgiant į sumaţėjusį ligos daţnį ir sunkumą.“ [46].
Apmaudu, jog šiais laikais, kuomet visi daugiau ar maţiau, tačiau vis tiek turi galimybę apsaugoti savo sveikatą taikant efektyviausias uţkrečiamųjų ligų profilaktikos priemones (skiepus), jų tiesiog nepaiso. Neramu dėl to, kad kasmet atsisakančių skiepytis asmenų dalis Lietuvoje linkusi didėti, o tai visiškai netrukus gali sąlygoti jau beveik uţmirštų ligų protrūkius mūsų šalyje. Neigiamą visuomenės poţiūrį į imunoprofilaktiką paprastai lemia negatyvios informacijos sklaida masinėse informacijos priemonėse, antivakcininių judėjimų įtaka bei kitos prieţastys. Todėl ypatingai svarbu yra uţtikrinti teisingos, įrodymais pagrįstos informacijos sklaidą, jos pasiekiamumą, suprantamumą visuomenėje. Taip pat būtinas efektyvesnis asmens ir visuomenės sveikatos bei farmacijos tarnybų informacijos teikimas apie skiepijimą ir skiepus.
