LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS FAKULTETAS Monika Šneiderytė

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

VETERINARIJOS FAKULTETAS

Monika Šneiderytė

Specifinių žymenų panaudojimas šliužo dislokacijos į kairę pusę gydymų būdų

efektyvumo įvertinimui

Using specific markers to determine left-sided displacement of the abomasums

the efficiency of treatments possibilies evalutation

Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS

Darbo vadovas: prof. Ramūnas Antanaitis

2 DARBAS ATLIKTAS STAMBIŲJŲ GYVŪNŲ KLINIKOJE

PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ

Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Specifinių žymenų panaudojimas šliužo dislokacijos į kairę pusę gydymų būdų efektyvumo įvertinimui“:

1. yra atliktas mano paties (pačios).

2. nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje.

3. nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą naudotos literatūros sąrašą. (data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE

Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO (data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE (KLINIKOJE) (aprobacijos data) (katedros (klinikos) vedėjo (-os) vardas, pavardė) (parašas)

Magistro baigiamojo darbo recenzentai 1)

2)

(vardas, pavardė) (parašas)

Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:

3

TURINYS

1.1.1 Šliužo dislokacijos skirstymas ... 11

1.1.2. Gydymo būdai ... 12 1.2 Gretutinės ligos ... 15 1.2.1. Ketozė ... 15 1.2.1.1. Ketozės skirstymas ... 15 1.2.1.2. Ketozės gydymas. ... 16 1.2.2. Mastitas ... 17 1.2.2.1. Mastito gydymas ... 19 1.2.3. Metritas ... 19 1.2.3.1. Metrito gydymas ... 20

2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA ... 21

3. TYRIMO REZULTATAI...25

3.1. ŠDK ir gretutinės ligos ... 25

3.2. Pieno kiekio kitimas gydymo laikotarpiu ... 27

3.3. Gliukozės kiekio kitimai gydymo laikotarpiu ... 29

3.4. Betahidroksibutiratų kiekio kitimas gydymo laikotarpiu. ... 31

3.5. Širdies dažnio kitimas gydymo laikotarpiu ... 33

3.5. Kvėpavimo dažnio kitimas gydymo laikotarpiu ... 35

3.6. Didžiojo prieskrandžio susitraukimų skaičiaus kitimas gydymo laikotarpiu . 37 3.7. Kūno temperatūros kitimas gydymo laikotarpiu ... 39

4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 41

IŠVADOS ... 44

REKOMENDACIJOS ... 45

LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 46

4

SANTRAUKA

Šio tyrimo tikslas - dviejų šliužo dislokacijos į kairę pusę chirurginių gydymo būdų (transkutaninės ir omentopeksijos per dešinę pusę ) efektyvumo įvertinimas naudojant galimus specifinius žymenis. Tikslui įgyvendinti buvo iškelti šie uždaviniai: nustatyti pieno kiekio, kaip specifinio žymens, naudą vertinant transkutaninės ir omentopeksijos per dešinę pusę operacijų efektyvumo įvertinimui; nustatyti gliukozės kiekio, kaip specifinio žymens, naudą vertinant transkutaninės ir omentopeksijos per dešinę pusę operacijų efektyvumo įvertinimui; nustatyti betahidroksibutiratų kiekio, kaip specifinio žymens, naudą vertinant transkutaninės ir omentopeksijos per dešinę pusę operacijų efektyvumo įvertinimui; nustatyti klinikinių rodiklių (kvėpavimo dažnis, širdies dažnis, kūno temperatūra, didžiojo prieskrandžio susitraukimų skaičius), kaip specifinio žymens, naudą vertinant transkutaninės ir omentopeksijos per dešinę pusę operacijų efektyvumo įvertinimui.

Buvo atrinktos 25 karvės, 2,5 ± 0,5 laktacijos, kurioms pasireiškė šliužo dislokacijos į kairę pusę klinikiniai požymiai ir kurioms buvo atliktos šliužo dislokacijos atstatomosios operacijos: transkutaniniu (n= 7) ir omentopeksijos per dešinę pusę (n= 18) metodais. Ligos požymiai buvo nustatyti atliekant klinikinę apžiūrą. Toliau stėbėti tokie rodikliai kaip pieno kiekis, gliukozės, BHB kiekis, širdies ir kvėpavimo dažniai, didžiojo prieskrandžio susitraukimų skaičius, kūno temperatūra.

Nustatyta, kad pieno kiekio kaita gali būti vertinama, kaip specifinis žymuo, nustatant šliužo dislokacijos į kairę pusę gydymo efektyvumą. Nustatyta, kad omentopeksijos per dešinę pusę metodas yra efektyvesnis.; gliukozės kiekio kaita gali būti vertinama, kaip specifinis žymuo, nustatant šliužo dislokacijos į kairę pusę gydymo efektyvumą. Nustatyta, kad omentopeksijos per dešinę pusę metodas yra efektyvesnis; betahidroksibutiratų kiekio kaita negali būti vertinama, kaip specifinis žymuo, nustatant šliužo dislokacijos į kairę pusę gydymo efektyvumą; klinikinių rodiklių, ypač širdies ir kvėpavimo dažnių, kaita gali būti vertinama, kaip specifiniai žymenys, nustatant šliužo dislokacijos į kairę pusę gydymo efektyvumą. Nustatyta, kad omentopeksijos per dešinę pusę metodas yra efektyvesnis

5

SUMMARY

The aim of this study was to evaluate the efficacy of two surgical treatments (transcutaneous and omentopexia on the right side) of two dislocated surgical treatments using possible specific markers. The following tasks have been identified for the implementation of the cycle: to determine the benefits of milk quantity as a specific marker for the evaluation of the efficacy of transcutaneous and omentopexia surgery on the right side; to determine the benefit of glucose as a specific marker for evaluating the efficacy of transcutaneous and omentopexia surgery on the right side; to determine the benefit of betahydroxybutyrate as a specific marker for the evaluation of the efficacy of transcutaneous and omentopexia surgery on the right; the benefit of clinical indicators (respiratory rate, heart rate, body temperature, number of large rumen shrinkage) as a specific marker for the evaluation of the efficacy of transcutaneous and omenoplexy operations on the right side was determined.

25 cows, 2.5 ± 0.5 lactations have been selected, showing clinical signs of abomasum left-displacement and subjected to regenerative surgery for the dislocation of the abomasum: transcutaneous (n = 7) and omentopexy right side (n = 18) methods. Signs of disease were identified by clinical examination. Indicators such as milk content, glucose, BHB, heart rate, respiratory rate, rumen shrinkage, body temperature continue to be seen.

It has been found that the change in the amount of milk can be seen as a specific marker in determining the efficacy of treatment of the left side of the abomasum. It has been found that the method of the right-hand side of omentopexia is more effective. Glucose change can be seen as a specific marker to determine the effectiveness of the left side of the abomasum dislocation treatment. It has been found that the method of the right-hand side of omentopexy is more effective; the change in the amount of betahydroxybutyrates cannot be seen as a specific indicator for determining the efficacy of treatment for the left side of the abomasum dislocation; The change in clinical indicators, especially heart and respiratory rates, can be seen as specific markers for determining the efficacy of treatment for left-side abomasum dislocation. It has been found that the method of the right-hand side of omentopexie is more effective.

6

SANTRUMPOS

ALT - alanininė aminotransferazė; AST - aspartataminotransferazė; BHB - betahidroksibutiratai; GLU - gliukozė;

IMI - intramaminės infekcijos;

NEFA - neesterifikuotos riebalų rūgštys; PAA - pieno amiloidas A

SL - somatinės ląstelės;

SLS - somatinių ląstelių skaičius; SKM- subklinikinis mastitas ŠD - šliužo dislokacija;

ŠDK - šliužo dislokacija į kairę pusę; ŠDD - šliužo dislokacija į dešinę pusę; Sub.- subklinikinis.

7

ĮVADAS

Viena populiariausių žemės ūkio šakų yra pieninė gyvulininkystė. Siekiant gauti kuo daugiau produkcijos, veisiamos daugiausia pieno duodančios karvės, turinčios geriausią kondiciją, kryžminami skirtingų veislių galvijai. Tačiau kuo didesnis karvės produktyvumas, tuo dažniau serga įvairiomis medžiagų apykaitos ligomis, vyrauja įvairūs virškinamojo trakto sutrikimai. Vienas dažniausių virškinamojo trakto sutrikimų yra šliužo dislokacija. Šliužo dislokacijos į kairę (ŠDK) pasireiškimą lemia ne viena priežastis. Šios ligos išsivystymą gali įtakoti dauguma ligų po apsiveršiavimo, taip pat įtakos turi netinkamas kūno masės indeksas, sezoniškumas, pašaro stuktūra, kiekis, kokybė, laikotarpis po apsiveršiavimo. Karvėms susirgus ŠDK padažnėja širdies, kvėpavimo ritmas, pakyla kūno temperatūra. Manoma, kad betahidroksibutiratų (BHB) koncentracijos padidėjimas kraujyje yra vienas pagrindinių ŠDK sukeliančių veiksnių (1).

Gydyti ŠDK galima konservatyviai arba taikant chirurginį gydymą. Konservatyvus gydymas gali padėti nustačius ankstyvąją ŠDK stadiją, tačiau dažniausiai taikomas po operacinio gydymo. Chirurginis gydymas yra patikimesnis, nes sumažėja šios ligos pasikartojimo rizika (2). Chirurginių gydymo būdų, taikomų ŠDK gydyti, yra ne vienas. Literatūroje randama mažai informacijos, kuris ŠDK chirurginis gydymas yra efektyvesnis. Bet to svarbu sužinoti, kokie žymenys galėtų būti naudojami vertinant ŠDK chirurginių gydymų efektyvumus.

Šio darbo naujumas yra transkutaninės šliužo fiksacijos ir omentopeksijos per dešinę pusę operacijų efektyvumų palyginamasis įvertinimas, nes yra mažai randama straipsnių, kuriuose būtų lyginamas ar įrodomas šių chirurginių gydymų efektyvumas. Taip pat retai nagrinėjami galimi specifiniai žymenys, tokie kaip širdies, kvėpavimo dažniai, kūno temperatūra, kraujo biocheminiai rodikliai po ŠDK chirurginių gydymų.

Tikslas - dviejų šliužo dislokacijos į kairę pusę chirurginių gydymo būdų (transkutaninės ir omentopeksijos per dešinę pusę ) efektyvumo įvertinimas naudojant galimus specifinius žymenis.

Uždaviniai:

1. Nustatyti pieno kiekio, kaip specifinio žymens, naudą vertinant transkutaninės ir omentopeksijos per dešinę pusę operacijų efektyvumo įvertinimui.

2. Nustatyti gliukozės kiekio, kaip specifinio žymens, naudą vertinant transkutaninės ir omentopeksijos per dešinę pusę operacijų efektyvumo įvertinimui.

8 3. Nustatyti betahidroksibutirato kiekio, kaip specifinio žymens, naudą vertinant

transkutaninės ir omentopeksijos per dešinę pusę operacijų efektyvumo įvertinimui. 4. Nustatyti klinikinių rodiklių (kvėpavimo dažnis, širdies dažnis, kūno temperatūra, didžiojo

prieskrandžio susitraukimo skaičius), kaip specifinio žymens, naudą vertinant transkutaninės ir omentopeksijos per dešinę pusę operacijų efektyvumo įvertinimui. 5. Pateikti rekomendacijas.

9

LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. Šliužo dislokacija

Šliužo dislokacija yra viena iš dažniausiai pasitaikančių ankstyvos laktacijos ligų. Ja dažniausiai suserga apie 5 proc. bandos gyvulių. Jei šliužo išsiplėtimas ar dislokacija yra nedidelio laipsnio, tuomet klinikiniai simptomai nėra ryškūs arba jų visai gali nebūti. Dažniausiai ŠDK susergama po apsiveršiavimo praėjus 3-4 savaitėms. Klinikiniai požymiai šliužui dislokavus į kairę pusę dažniausiai yra tokie: sumažėjusi pieno produkcija, silpnas apetitas, padažnėjęs širdies ritmas, antrinė ketozė, silpna defekacija, diarėja, liesėjimas (tyrimų duomenimis dažniau serga karvės, kurių kūno masė būna 8,5 proc. mažesnė (3)). Didelę reikšmę turi ir judrumas - likus trims paroms iki susirgimo, karvių judrumas būna 59 proc. mažesnis, nei sveikų karvių. Tuo tarpu pieno kiekis likus parai iki susirgimo būna 35,7 proc. mažesnis (3). ŠDK turi įtakos ir makromineralų absorbcijai bei išsiskyrimui, paveikia jų koncentraciją kraujyje. Ištirta, kad karvių, sergančių ŠDK kraujo serume Mg koncentracija buvo žymiai mažesnė nei sveikoms karvėms (4).

Šliužo dislokaciją įtakoją labai daug veiksnių. Juos galima suskirstyti į endogeninius ir egzogeninius (1 pav.):

ENDOGENINIAI EGZOGENINIAI

Lytis Pašaro padavimo technologija

Veislė Metų laiko įtaka

Amžius Bandos dydis

Laktacijos periodas Mechaninis poveikis

Laktacijų skaičius Stresas

Pieno produkcija Kondicija

Telyčių, atvedusių buliukus, polinkis Negyvo vaisiaus atvedimas

Dvynių atvedimas Genetinis polinkis

1 pav. ŠD įtakojantys veiksniai (5)

Su šliužo dislokacija turi labai didelį ryšį gretutinės ligos, tokios kaip ketozė, mastitas, metritas, placentos užsilaikymas. Susirgus gyvuliui ŠD pasikeičia jo fiziologiniai, kraujo rodikliai.

10 Sutrinka prieskrandžių, virškinimo veikla, energijos metabolizmas, lipoproteinų, mineralų-elektrolitų, kardiopulmonalinė, termoreguliacinė ir imuninė sistemos. Išsivysto lipemija, hiperglikemija, hipokalcemija, inkstų lipidozė, ketonemija, toksemija ir hipochloreminė, hipokaleminė metabolinė alkalozė. Nustatyta teigiama koreliacija tarp bandos dydžio ir šliužo dislokacijos dažnumo (5,6). Taip pat įdoryta, jog dažniau šliužo dislokacija serga Lietuvos juodmargių veislės karvės (62 proc.), o Holšteinų veislės karvės rečiau (38 proc.). Literatūros duomenimis dažniausiai šia liga serga antros laktacijos karvės – 45 proc., pirmos laktacijos – 27 proc., trečios laktacijos – 13 proc., ketvirtos laktacijos – 11 proc. ir penktos bei šeštos laktacijos mažiausiai- tik po 2 proc. karvių. Šliužo dislokacija gali sirgti įvairaus amžiaus galvijai, taip pat veršeliai, tačiau didžiausia rizika susirgti išlieka karvėms nuo 4 iki 7 metų. Nustatyta, jog dažniau serga karvės, kurios atveda buliukus (60 proc.). Tai galima paaiškinti tuo, jog buliukų masė yra didesnė, todėl po apsiveršiavimo karvės pilvo ertmėje lieka daugiau vietos ir susidaro geresnės sąlygos šliužo dislokacijai. Taip pat gana daug įtakos turi genetinis polinkis - karvės pilvo dydis ir forma. (6). Jungtinėse Amerikos Valstijose darytas tyrimas (buvo tirtos 12 652 Holšteinų veislės karvės) parodė, kad karvės tarp apsiveršiavimų, kurios serga ŠDK, duoda apie 557 kg mažiau pieno, nei karvės nesergančios ŠDK (2).

Kraujo tyrimai turi didelę reikšmę diagnozuojant ŠD. Karvės, kurių NEFA koncentracija yra > 0,5 mEq / L nuo 4 iki 10 dienų prieš gimdymą, turi 3,6 didesnę ŠDK išsivystymo tikimybę. Karvėms, turinčioms po veršiavimosi BHB koncentraciją > 1200 μmol / L, yra 8 kartus didesnė tikimybė išsivystyti ŠDK (7). Literatūros duomenimis vidutinė fermento AST koncentracija ŠDK sirgusių karvių – 158 IU/L, tuo tarpu kontrolinės grupės – 86,9 IU/L (p < 0,001). Karvėms, susirgusioms ŠDK, būdinga hipokalcemija. Sergančių ŠDK karvių vidutinė kalcio koncentracija kraujo serume – 2,09 mmol/L, sveikų – 2,73 mmol/L (p < 0,05) (1).

ŠD gali sirgti ne tik suaugę galvijai, bet ir veršeliai. Vieno tyrimo metu buvo nustatyta hipochloreminė ir hipokaleminė metabolinė alkalozė 3 veršeliams, o tai atitinka dažniausiai pasitaikančius metabolinius pokyčius suaugusiems galvijams, kuriems nustatytas ŠDK. Visais atvejais klinikiniai ir patologiniai pokyčiai normalizavosi po chirurginio gydymo. Veršeliams su ŠDK atsirandantys metaboliniai sutrikimai nesuderinami su sumažėjusia kraujo pH. Pieniniams veršeliams, sirgusiems ŠDK, chlorido ir kalcio koncentracija kraujo serume padidėjo (8).

11 1.1.1 Šliužo dislokacijos skirstymas

Norint sužinoti, kurioje pusėje yra dislokavęs šliužas reikėtų perkusijos - auskultacijos metodu tirti kairėje pusėje paskutinio tarpšonkaulinio tarpo ir priekinėje alkiaduobės srityje, dešinėje- priešpaskutinio ir paskutinio tarpšonkaulinio tarpo srityje, viršutiniame trečdalyje. Abiem atvejais girdimas timpaniškas perkusijos garsas su metaliniu prieskambiu (5,9). Tyrimais įrodyta, kad karvės, sergančios ŠDK dėl patiriamo diskomforto dažniau guli ant dešinės pusės. Tokiu būdu išvengia skausmo, taip pat sumažėja spaudimas kairėje pusėje - šliužas atsiduria alkiaduobės srityje. (10). Šliužo dislokacija į kairę pusę pasireiškia kuomet dalinai ar visiškai išsiplėtęs šliužas užsisuka tarp didžiojo prieskrandžio ir kairės pilvo sienos. Šio šliužo dislokacijos tipo pasėkmės yra geresnės, nei į dešinę pusę dislokavusio šliužo, nes tuomet šliužas apsisuka tarp dešinės pilvo sienos ir žarnų, taip pat lieka didelė tikimybė persisukti ir per savo pasaitą. ŠDD atveju šliužas gali persisukti aplink savo ašį iki 450°, tokiu atveju sutrinka šliužo sekreciniai procesai bei kraujo apytaka. ŠDK ir ŠDD net keturiolika parų iki klinikinių ligos simpomų pasireiškimo būdinga, kad sumažėja pieno produkcija, aktyvumas, krinta kūno svoris. O likus trims dienoms iki klinikinių požymių toliau mažėja pieno produkcija, tačiau išsiskiria ŠDK - padidėja elektrinis pieno laidumas. (6).

Tyrimais įrodyta, kad dažniau (89 proc.) karvių serga ŠDK, nei ŠDD (11 proc.). Labai svarbu nustatyti į kurią pusę yra dislokavęs šliužas. Tai padeda klinikiniai požymiai. Jie gan skiriasi jei lygintume abiejų rūšių dislokacijas: sumažėjusi pieno produkcija (ŠDK atveju – 16,6 proc., ŠDD – 43,3 proc.), mažesnis gyvulio aktyvumas (ŠDK atveju – 15,9 proc., ŠDD – 22,9 proc.), kūno masės netekimas (ŠDK atveju – 2,9 proc., ŠDD – 5,9 proc.) trumpesnis melžimo laikas (ŠDK atveju – 17 proc., ŠDD – 12,8 proc.) (6,9).

Kuper išskiriamos keturios pagrindinės šliužo dislokacijos į dešinę pusę formos (2 pav.):

ŠDD formos Klinika

ŠD su lengvu šliužo persisukimu Nežymiai sutrinka turinio praeinamumas

Šliužo išsiplėtimas + ŠD Aiškesnė klinikinė išraiška ir nežymus turinio praeinamumo sutrikimas

Šliužo išsiplėtimas + ŠD+ šliužo persisukimas aplink savo ašį

Sunku klinikinė išraiška.

Šliužo išsiplėtimas + ŠD + pasaito pasislinkimas Stirpi klinikinė išraiška

12 1.1.2. Gydymo būdai

ŠD yra pavojinga gyvuliui liga, nes greitai paveikia daugelį jo sistemų: sumažėja pieno kiekis, karvė pradeda liesėti. Todėl dažniausiai yra naudojamas chirurginis gydymo būdas (3 pav.). Medikamentinis dažniau naudojamas po chirurginio gydymo karvės būklei atstatyti. Tokiam gydymui galima priskirti analgetikus, šieno dietą, šliužo punkciją, koncentruotų pašarų sumažinimą. Atsižvelgiant į tai, kad ŠDK yra nustatoma apie 3 – 7 proc. karvėms po veršiavimosi, teigiama, kad daugiau nei 30 000 iš 1 mln. pieninių karvių Kanadoje būna atliekama operacija. Kanados veterinarijos gydytojų apklausos duomenimis, vidutinis skausmo balas, gautas atliekant šliužo dislokacijos operaciją omentopeksijos būdų buvo 7,2 iš 10. Nesteroidiniai priešuždegiminiai vaistai sumažina galvijams visceralinį skausmą ir gali būti naudojami prieš operaciją, kad laparatomijos metu gyvūnas jaustų mažiau skausmo. Dažniausiai opercijos metu analgezijai sukelti yra vartojami lidokainas ir ksilazinas. 57 proc. atvejų karvėms buvo naudojami nesteroidiniai priešuždegiminiai vaistai (NVNU), tokie kaip ketoprofenas ar fluniksino megluminas (11). Įdomus faktas, kad karvėms, kurios buvo operuotos dėl ŠD, pieno kiekis negrįžo į tokį pat lygį, nei tuomet, kai buvo sveikos. Tačiau pieno kiekis buvo didesnis, lyginant su ŠD medikamentiniu gydymu (2).

ŠD gydymo būdai Medikamentinis Chirurginis Perkutaninė šliužo fiksacija prie ventralinės pilvo sienos „Blind Stich“ Transkutaninis metodas Šliužo atstatymas ir fiksavimas laparoskopu. Omentopeksija

per dešinę pusę Abomasopeksija

13 Dažniausiai yra atliekamos operacijos tranksutaniniu (perkutaninė šliužo fiksacija prie ventralinės pilvo sienos pagal Grymer ir Sterner, patobulintas Heimberg, be laparotomijos, dar vadinamas „Toggle Suture“) ir omentopeksijos per dešinę pusę metodais.

Transkutaniniu metodu, nepadarant pjūvio, šliužas yra atstatomas į anatominę padėtį ir fiksuojamas prie pilvo sienos. Operacija susideda iš kelių dalių.

1. Karvė narkotizuojama. Gali būti naudojamas Xylazine 2 % (1 ml tirpalo yra ksilazino 20 mg) injekcinis tirpalas. Galvijui į raumenis reikia švirkšti 0,5 - 1 ml/100kg. Išlauka - 0 parų. Taip pat galima naudoti Sedaxylan, 20 mg/ml injekcinį tirpalą, kurio dozė yra 0,05-0,2 mg ksilazino 1kg svorio, švirkščiama į veną. Išlauka skerdienai - 1 para, pienui - 0 parų.

2. Šliužo atstatymas į anatominę padėtį. Jei šliužas dislokavęs į kairę pusę, tai karvė guldoma ant dešinio šono ir atvirkščiai. Paviršius, kur bus guldoma karvė, turi būti minkštas ir neslidus. Karvės priekinės ir užpakalinės kojos surišamos ilgomis virvėmis. Tuomet karvė verčiama aplink savo ašį kairės pusės kryptimi, taip šliužas atsistato į savo teisingą anatominę padėtį. Šliužas turi būti atstatytas maždaug ties 10 - 15 cm nuo krūtinkaulio kardinės kremzlės (cartilago xipoidea). Reikia nepamiršti nuolat tikrinti auskultacijos - perkusijos būdu šliužo topografiją. Operacijos lauko centras yra vidurio linija (linea alba).

3. Šliužo fiksavimas. Paruošiamas operacijos laukas: nuskutami plaukai, dezinfekuojama oda. Dezinfekcijai galima naudoti PVP JOD odos purškalą ( 1 ml tirpalo yra 100 mg juodoto povidono). Kad šliužas nepasislinktų kaudaliau, padejėjas gali paspausti karvės kaudalinę pilvo dalį. Šliužui fiksuoti yra naudojami specialūs siūlai ir specialus mažas trokaras, skirtas pradurti šliužą bei siūlams įvesti . Pirmasis dūris yra 10 - 15 cm nuo krūtinkaulio kardinės kremzlės (cartilago xipoidea) ir 5 - 7 cm dešiniau nuo vidurio linijos (linea alba). Paruošiamas trokaras ir įstatomas į trokaro laikiklio specialią duobutę, iš kitos laikiklio pusės į trokarą įvedamas mandrenas. Dūrio vietoje patraukiama oda, paruoštas trokaras pridedamas prie pilvo sienos. Staigiu judesiu praduriama pilvo siena ir šliužo sienelė. Atlikus dūrį, mandrenu pravalomas trokaras. Įprastai po dūrio pasirodo dujos ir skysčiai, o pagal jų kvapą ir turinio spalvą galima įvertinti, ar tikrai trokaras pataikė į šliužą. Taip pat galima paimti turinio mėginį ir pamatuoti jo pH. Šliužo turinio pH yra 2–4. Nuo trokaro nuėmus fiksavimo rankeną ir ištraukus mandreną, į trokarą įvedama siūlo fiksuojamoji dalis. Mandrenu siūlas įvedamas į šliužo ertmę. Iki galo nuspaudus mandreną, siūlas patenka į tinkamą vietą, mandrenas ištraukiamas. Siūlo galas lieka išorėje. Greitu judesiu, statmena kryptimi, ištraukiamas trokaras, siūlas fiksuojamas laikikliu. Atliekamas antrasis dūris - visi veiksmai analogiški pirmąjam dūriui. Prieš ištraukiant trokarą, būtina spausti apatinę pilvo dalį, kad iš šliužo pasišalintų dujos, nes kitaip po operacijos šliužas gali vėl dislokuoti. Jei auskulatcijos - perkusijos būdu tiriant nebesigirdi dislokuotam šliužui būdingo garso, tai reiškia, kad dujos pašalintos. Tuomet

14 trokaras staigiu judesiu ištraukiamas. Kad apsaugot aplinkinius audinius nuo galimo siūlų įtempimo ar įpjovų, patartina prieš surišant siūlus juos perkišti per specialią apsaugą. Likę abiejų siūlų galai surišami mazginėmis siūlėmis. Rekomenduojama siūlus surišti 8 - 10 cm aukštyje nuo pilvo sienos. Karvė verčiama ir paguldoma ant kairės pusės, vėliau paguldoma į sternalę padėtį.

Omentopeksijos metodas per dešiniąją pusę. Operacijos etapai:

1. Operacijos lauko paruošimas. Karvė fiksuojama, ruošiamas operacijos laukas - dešinioji alkiaduobės sritis. Galima ruošti taip, kaip nurodyta transkutaniniame metode.

2. Anestezija. Po 15 ml 2 % novokaino tirpalo sušvirkščiama po pirmojo, antrojo ir ketvirtojo juosmens slankstelių skersinėmis ataugomis. Taip nujautrinama pilvo siena. Taip pat šio tirpalo sušvirkščiama pjūvio vietoje.

3. Pjūvis. Pjūvis daromas 20 – 25 cm ilgio 3 - 5 cm ventraliau nuo juosmens slankstelių skersinių ataugų. Pjūvio metu perpjaunama oda, poodinis audinys, išorinis įstrižinis pilvo raumuo (m. obliquus abdominis externus), vidinis įstrižinis pilvo raumuo (m. obliquus abdominis internus), skersinis pilvo raumuo (m. transversus abdominis), patraukus pincetu įkerpama pilvaplėvė.

4. Šliužo atstatymas į anatominę padėtį. Pirmiausia reikia išleisti iš šliužo dujas. Tam naudojama sterili adata su prie jos prijungta žarnele. Adatos pagalba yra praduriama šliužo sienelė ir išleidžiamos dujos. Vėliau šliužas atsargiai ranka nustumiamas į anatominę padėtį. ŠDD atveju, jeigu yra šliužo užsisukimas, pirmiausia išleidžiamos dujos, vėliau atsukamas šliužas ir nuspaudžiamas į ventralinę poziciją.

5. Šliužo fiksavimas. Ištraukiama taukinės dalis, esanti prie šliužo atsivėrimo į dvylikapirštę žarną. Taukinė persiuvama netirpstančiais siūlais, taip patempiant šliužą truputėlį dešiniau. Daromas papildomas apie 5 cm pjūvis kaudaliau pagrindinės pjūvio vietos. Per jį pritraukiamas prifiksuotas šliužas ir prisiuvamas. Taip suformuojamas dirbtinis raištis.

6. Užsiuvimas. Užsiuvama pilvaplėvė kartu su vidiniu įstrižiniu pilvo raumeniu (m. obliquus abdominis internus), skersiniu pilvo raumeniu (m. transversus abdominis) ištisine siūle. Oda ir vidinis įstrižinis pilvo raumuo (m. obliquus abdominis externus) siuvami mazginėmis siūlėmis (5).

15

1.2 Gretutinės ligos

1.2.1. Ketozė

Tai viena iš gretutinių ŠDK ligų. Ketozė yra karvės organizmo prisitaikymas prie energijos, gaunamos su pašarais, trūkumo (12). Šia liga dažniausiai susergama karvei apsiveršiavus, kai galvijas daug savo turimos energijos sunaudoja išgauti pienui, o energija imama iš pašarų ir riebalų, sukauptų veršingumo metu. Todėl pašaras turi būti tinkamas - turintis daugiau anlgiavandenių nei baltymų ar riebalų. Trūkstant pašare angliavandenių - kraujyje daugėja ketoninių kūnų (hiperketonemija) ir karvės suserga ketoze. Karvių, kurių kraujo serume randama padidėjusi hidroksibutiratų koncentracija, gliukozės koncentracija būna 20 proc. mažesnė (12). Nustatyta, kad AST aktyvumas statistiškai patikimai koreliuoja su hidroksibutiratų koncentracija. Pastebėta, kad ketozę diferencijuoti pagal pieno riebalų ir baltymų koncentraciją nėra tikslu. Subklinikinės ketozės požymis – padidėjusi hidroksibutiratų koncentracija – siejasi su mažėjančia gliukozės, didėjančia pieno riebalų koncentracija. Pagalbinis medžiagų apykaitos sutrikimo rodiklis yra padidėjęs ALT aktyvumas. Įrodyta, kad propilenglikolis mažina hidroksibutiratų ir didina gliukozės koncentraciją. Subklinikinė ketozė (padidėjusi hidroksibutiratų koncentracija) siejasi su padidėjusiu pieno riebumu, sumažėjusia laktozės ir kraujo serumo gliukozės koncentracija (12). Septyniolika procentų (35 iš 203) įregistruotų karvių sirgo subklinikine ketoze tarp 7 ir 21 dienos nuo laktacijos pradžios, kraujo BHB koncentracija svyravo nuo 1,2 iki 2,9 mmol/L. Geriausia diagnozuoti subklinikinę ketozę yra BHB tyrimas kraujyje, jo serume ar plazmoje, jis yra stabilesnis nei acetonas ar acetoacetatas. Daugelyje tyrimų daroma prielaida, kad karvės serga subklinikine ketoze, jei BHB yra aukštesnis nei 1,2-1,4 mmol/L kraujyje, bet nėra klinikinių ženklų ketozės. Vidutinis subklinikine ketoze sergamumas tarp melžiamų karvių gautas iš kelių europos šalių (Italija, Kroatija, Vengrija, Lenkija, Serbija, Slovėnija, Portugalija, Ispanija, Vokietija, Turkija, Prancūzija, Olandija, Jungtinė karalystė) svyravo nuo 11 proc. iki 49 proc. Kraujo BHB nuo 1,2 iki 2,9 mmol/L buvo aprašytas hormonų didėjimas ir sumažėjusi koncentracija insulino, tiesiogiai sumažėjo folikulų augimas ir padidėjo gonadotropinio hormono cirkuliacija (13).

16 Ketozė skirstoma į subklinikinę ir klinikinę. Jos skiriasi tik tuo, kad viena turi klinikinius, anksti išreikštus požymius, o kita forma neturi klinikinių požymių, todėl ją yra sunkiau nustatyti, ji pastebima vėliau, o tai lemia didesnius ekonominius nuostolius. Ankstyvos laktacijos metu sergamumas subklinikine ketoze yra nustatomas 40 - 60 proc. karvių bandose, o klinikine ketoze sirga tik 2-15 proc. karvių bandoje (5). Subklinikinė ketozė randama 50,37 proc. šviežiapienių karvių (12). Ketozė gali sukelti tokias ligas kaip mastitą, metritą, šliužo dislokaciją. Ketozė pasireiškia sumažėjusiu apetitu, liesėjimu, mažėja pieno produkcija, pasireiškia hipoglikemija ir hiperketonemija. Pastebėta, kad pieno kiekis sumažėja prieš 8 dienas, kuomet pasirodo klinikiniai ketozės požymiai, aktyvumo rodiklis ir pieno sudėties pokytis labiausiai matomas 2 dienas prieš klinikinius simptomus (14). Kritiškiausias periodas yra po veršiavimosi. Organizmas normalizuojasi po apvaisinimo praėjus 10 dienų (14). Tai padidina ekonominius nuostolius ir tokios karvės gali būti išbrokuotos dar ankstyvame laktacijos periode. Su ketoze susijusios išlaidos apima gydymą, padidėjusią kitų ligų riziką, reprodukcinės veiklos sumažėjimo riziką, pieno gamybos sumažėjimą ir didesnę ankstyvos laktacijos trukmės riziką. Papildomais rizikos veiksniais, lemenčiais susirgti ketoze, gali būti nutukimas prieš veršiavimąsi, veršiavimosi sezonas, prailginta ankstesnė laktacija, priešpienio kiekis (15).

1.2.1.2. Ketozės gydymas.

Plačiai naudojami gliukogeniniai prekursoriai alkoholiai – propilenglikolis ir glicerolis. Ketozės profilaktikai labai svarbu lėtinti kepenų suriebėjimo (kepenų lipidozės) procesą, lėtinti riebalų mobilizaciją ir skatinti gliukozės metabolizmą. Atlikus profilaktiką naudojant propilenglikolį, pastebėta, kad kraujo serume sumažėja hidroksibutiratų ir padidėja gliukozės koncentracija. Kepenų fermentų AST ir ALT aktyvumas koreliuoja su didėjančia ketoninių kūnų koncentracija. Taip pat, naudojant niaciną, pastebėtas poveikis yra labai panašus kaip ir naudojant propilenglikolį (12).

17 1.2.2. Mastitas

Mastitas yra pieno liaukos uždegimas. Tai, kaip ir ketozė, didina ekonominius nuostolius, pieno kiekis ne tik mažėja, tačiau ir kokybės atžvilgiu tampa nebevartojamas. Aiškus mastito patogenezės supratimas yra būtinas tinkamų priemonių, taikomų mastito diagnozei, kūrimui. Mastito patogenezė sukelia uždegiminę reakciją, kurią sukelia atsakas į daugelį veiksnių, įskaitant mikroorganizmus, kurie įveikia fizinius barjerus iš spenio kanalo. Kai bakterijos patenka į spenio cisterną, jos pradeda daugintis, o įgimta imuninė sistema sukelia bakterijų kontaktą su pieno somatinėmis ląstelėmis (SL) ir gleivinės epitelio ląstelėmis, vėliau padidėja citokinų gamyba. Šie citokinai pritraukia neutrofilus į uždegimo vietą, sukelia kraujagyslių endotelio sukibimo molekules ekspresiją ir skatina neutrofilų transendotelinę migraciją į tešmenį (16).

Dažniausiai galvijų mastitą sukelia: Escherichia coli (E. coli), Staphylococcus aureus (S. aureus) ir Streptococcus uberis (S. uberis). Norvegiškuose raudonuosiuose galvijuose dažniausiai pasireiškiančios bakterijos, užfiksuotos uždegimo metu, yra S. aureus (55 proc.) (17). Mastitas sukeliamas mikoplazmos yra rečiau pasitaikantis nei mastitas sukeltas kitų bakterijų. Tačiau mikoplazmos sukeltas mastitas yra sunkesnės formos ir turi individualią epidemiologiją su unikaliais rizikos faktoriais. Paprastai gali būti atskiriamas mikoplazmų sukeltas mastitas nuo mastito, kurį sukelia Staphylococcus ir Streptococcus spp. nes jis:

1. yra labai užkrečiamas;

2. paveikia daugiau nei vieną tešmens ketvirtį; 3. sukelia didelį pieno produkcijos nuostolį; 4. dažnai yra atsparus antibiotikų gydymui; 5. gali padaugėti bekvapių gleivių;

6. paveiktos karvės gali atrodyti sveikos išoriškai, bet jau turėti kelis klinikinius ženklus (18).

Galvijų mastitas, kurį sukelia mikoplazmos, ypač Mycoplasma bovis, yra didžiausia pieno produkcijos ir gyvūnų gerovės didelėse pieno galvijų bandose problema JAV ir rimta, nors ir atsitiktinė, liga Europoje ir Artimuosiuose Rytuose. "Mycoplasma" mastitas turi aiškią epidemiologiją ir unikalų rizikos veiksnių rinkinį, iš kurių svarbiausias yra didelis bandos dydis. Ši liga dažnai būna bandoje kaip įprasta mikroflora, išnyksta per mėnesius nuo protrūkių, kartais be įsikišimo. Patobulinti molekulinės diagnostikos testai leidžia greičiau aptikti mikoplazmas. Siūloma nuolat atlikti kontrolę, kuri apima reguliarų stebėjimą ir greitą užsikrėtusių karvių atskyrimą ar

18 pašalinimą. Europoje ir Izraelyje gali atsirasti didesnių ligų atvejų, jei toliau vyks didesnės pieninių galvijų tendencijos (18).

Yra keletas mastito diagnozavimo metodų, o standartinis metodas, kaip anksčiau minėta, yra bakteriologinis pieno mėginio tyrimas, tačiau tai brangu ir užima daug laiko. Kiti diagnozavimo metodai - somatinių ląstelių skaičius (SLS), šiuo metu naudojami intramaminėms infekcijoms (IMI) tikrinti. SLS naudojamas kaip pieno kokybės rodiklis. Sveikų gyvūnų piene yra mažai somatinių ląstelių. Padidėjęs šių ląstelių skaičius rodo nenormalią pieno sekreciją ir suprastėjusią kokybę, kurią sukelia IMI, o pagrindinis veiksnys ir padidina SLS. Tačiau somatines ląsteles veikia daugybė veiksnių: amžius, laktacijos laikotarpis, sezonas, stresas, bandos valdymas. Todėl SLS ne visada koreliuoja su tešmens infekcija, o tai paaiškina kitų papildomų priemonių poveikį SLS. Moksliniai tyrimai dėl biologinių žymenų, naudojamų galvijų mastito diagnozei, atsiranda dėl poreikio geriau apibūdinti ligos mechanizmus (16).

Vidutiniškai mažiausiai aktyvios buvo karvės, sirgusios mastitu, – palyginti su kontroline grupe aktyvumas mažesnis 47,5 proc. (p<0,001). Palyginti su kontrolinėmis sergančių mastitu karvių, elektrinis pieno laidumas yra didesnis 12 proc. (p<0,001). Nustatyta, kad mastitu linkusios sirgti karvės, kurių kūno masė, palyginti su kontrole grupe, yra 9,5 proc. didesnė (3).

Vieno tyrimo metu buvo nustatyta, kad klinikinio mastito paplitimas yra 19,12 proc, o 80,88 proc. yra kliniškai sveikos karvės, esant normaliai pieno sekrecijai. Iš tų 220 kliniškai sveikų tešmens ketvirčių pieno mėginių 72 (32,73 proc.) parodė subklinikinį mastitą, kurį nustatė SLS (SLS ≥500000 ląstelių / ml). Tyrimo metu labiausiai paplitusios bakterijos buvo streptokokai (48,53 proc.), Staphylococcus aureus (29,41 proc.), Escherichia coli (36,76 proc.) ir koagulazės neigiami stafilokokai (11,76 proc.). Pieno amiloido A (PAA) rezultatai parodė, kad PAA sekrecijos lygis ir SLS turi stiprią sąsają su bakteriologiniu tyrimu. PAA pranašumas, palyginti su kitais subklinikinio mastito (SKM) diagnostiniais žymenimis, yra sveikų gyvūnų pienas ir gali būti net neaptinkamas PAA lygis, jam įtakos neturi kiti veiksniai, išskyrus mastitą, ir gali būti įvertintas konservuotiems mėginiams. Todėl manoma, kad PAA koncentracijos įvertinimas piene būtų naudingesnis diagnostikos įrankis nei SLS, siekiant nustatyti SKM ir stebėti tešmens sveikatą pieniniuose galvijose (16).

SKM nesukelia matomų pokyčių pieno ar tešmens išvaizdoje, bet daro įtaką pieno kokybei ir kiekiui, todėl pieno išeiga gali būti sumažėjusi iki dviejų trečdalių viso pieno gamybos nuostolių, pasikeičia pieno sudėtis, atsiranda uždegimo komponentų ir bakterijų. Be to, karvės, kenčiančios nuo SKM, gamina atrodantį iš išvaizdos gerą pieną, tačiau yra kitų gyvūnų infekcijos šaltinis, todėl infekcija plinta tarp bandos. SKM yra sunku aptikti, vizualiai patikrinus ir palpuojant tešmenį dėl to, kad nėra pastebimų pokyčių tešmenyje ar piene (16).

19 1.2.2.1. Mastito gydymas

Subklinikinis mastitas yra dažniausiai mirtina infekcija, su kuria šiandien susiduria pieno pramonė, ir yra padaroma didelė ekonominė žala visame pasaulyje. Be to, plačiai naudojant β-laktaminius antibiotikus, galvijai ir kiti atrajotojai yra gana svarbus šaltinis atsparių antibiotikams genų arba antibiotikams atsparių padermių perdavimo į žmogaus žarnyno bakterijų mikroflorą. Šis tyrimas buvo atliktas norint žinoti gramneigiamų bakterijų atsiradimą subklinikiniame mastite galvijams, susijusiems su atsparumu antibiotikams. Tarp šių gramneigiamų izoliatų 48 proc. (24/50) buvo arba atsparūs betalaktaminiams antibiotikams, arba atsparūs tetraciklinams (19).

1.2.3. Metritas

Dvi pagrindinės gimdos ligos ankstyvuoju gimdymo laikotarpiu išlieka nuovalų užsilaikymas ir metritas. Po veršiavimosi metritas apibrėžiamas kaip karvėms, kurioms pastebimos neryškios raudonos ir rudos spalvos išskyros iš gimdos, sumažėjusi pieno produkcija, sumažėjęs aktyvumas ir karščiavimas 21 dieną po veršiavimosi. Sunkus atvedimas ar distokija padidina nuovalų užsilaikymo ir metrito riziką. Veiksniai, galintys padidinti distokijas, yra veršelio lytis, gimdymo sudėtingumas (mirtis per 24 valandas nuo gimimo) ir dvynių gimdymas. Prognozuojant, ar karvės turi po veršiavimosi gimdos sutrikimų/ligų, gali leisti įgyvendinti prevencinę stebėseną, siekiant sumažinti neigiamą gimdos ligų padarinių poveikį. Pieninių galvijų metrito rizika yra susijusi su laikymo sąlygomis, su užtrūkimo periodu gaunamu pašaru (energijos disbalansas) ir po veršiavimosi padidėjusia baltymo haptoglobino koncentracija. Sumažėjęs sausųjų medžiagų kiekis, pradedant 2 val. Prieš veršiavimąsi, yra susijęs su padidėjusia metrito rizika. Be to karvės, kurių haptoglobino koncentracija yra 1 g/L 3 dienos po gimdymo, turi 6,7 karto didesnę metrito išsivystymo riziką, nei karvės, kurių koncentracija < 1 g/L. Nepaisant to, sausųjų medžiagų suvartojimas ir haptoglobino koncentracija yra susijusi su metrito rizika (20).

Ūmus metritas pasireiškia dvokiančiomis, vandeningomis išskyromis, išdidėjusia, suglebusia gimda, aiškūs sisteminės ligos požymiai, tokie kaip karščiavimas, dehidracija, depresija ir toksemija. Vieno tyrimo metu bakteremija buvo užfiksuota maždaug 32 proc. suaugusių pieninių galvijų su koliforminių bakterijų sukeltu mastitu. Karvių, turinčių ūminį koliforminį mastitą, bakteremija, ypač kraujo infekcija dėl tokių organizmų kaip E. coli, Pasteurella multocida ir Mannheimia hemolytica, turi didelę įtaką karvės išgyvenamumui/pasveikimui. Escherichia coli ir T. pyogenes buvo dažniausiai randami organizmai pas galvijus, sirgusius ūminiu metritu po

20 veršiavimosi. Kiti išskirti mikroorganizmai buvo Clostridium spp., taip pat gramteigiamų ir gramneigiamų aerobų bei anaerobų deriniai (21).

Galvijams sergant metritu sumažėja albumino koncentracija kraujo serume, albumino-globulino santykis, natrio koncentracija ir bendra kalcio koncentracija kraujo serume, o plazmos fibrinogeno koncentracija, monocitų skaičius, serumo globulino koncentracija ir gliukozės koncentracija kraujo serume padidėja (21).

Širdies dažnio analizė parodė, kad žemo dažnio dalis buvo didesnė karvėms su metritu nei sveikoms karvėms (16,5 ± 1,2 vs 12,9 ± 1,0). Šie rezultatai rodo, kad su metritu susijęs uždegimas yra skausmingas ir skausmo atsakas gali būti nustatomas per tiesiosios žarnos palpaciją su ar be gimdos palpacijos (22).

1.2.3.1. Metrito gydymas

Gali būti gydoma naudojant antibiotikus, hormonus ar imunomoduliatorius. Dažnai naudojama injekcija į raumenis ceftiofuro hydrochloride. Taip pat naudojami tokie antibiotikai kaip amoksicilinas, tylozinas, rifaksiminas ir pan. Hormoniniai preparatai, tokie kaip estrofanas ar oksitocinas leidžiami į raumenis (23).

21

2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA

Tyrimo eiga. Tyrimas buvo atliktas 2017 - 2018 metais Lietuvos sveikatos mokslų universitete, Veterinarijos akademijos Stambiųjų gyvūnų klinikoje. Galvijai priklausė žemės ūkio bendrovėms „x“ ir „y“. Ūkiuose galvijai laikomi palaidu/boksiniu būdu ir šeriami du kartus per dieną pašarų miksais. Į pašarų sudėtį įeina 1 kg šiaudų, 10kg šiaudų siloso, 15 kg kukurūzų siloso, 8 kg koncentruoti pašarai, kurių sudėtyje yra sojos pupelių, rapsų, kukurūzų, vitaminų, baltymų ir mineralinių medžiagų. Karvės veršiuojasi nesezoniškai. Po gimimo veršeliai prie karvės paliekami 1,5 - 2 valandoms.

Buvo atrinktos 25 karvės, 2,5 ± 0,5 laktacijos, kurioms pasireiškė šliužo dislokacijos klinikiniai požymiai ir kurioms buvo atliktos šliužo dislokacijos atstatomosios operacijos. Ligos požymiai buvo nustatyti atliekant klinikinę apžiūrą. Toliau stėbėti tokie rodikliai kaip pieno kiekis, gliukozės, BHB kiekis, širdies ir kvėpavimo dažniai, didžiojo prieskrandžio susitraukimų skaičius, kūno temperatūra. Jie fiksuoti 1 kartą dienoje (pieno kiekis fiksuotas melžimo metu ryte 7 val. ir vakare 19 val.) nešertiems, praėjus 3 – 4 val. po melžimo galvijams pirmą dieną klinikoje, operacijos dieną, pirmą, trečią ir penktą dienomis po operacijos ir paskutinę gydymo dieną klinikoje. Vidutinė gydymo trukmė buvo 12,88 dienos (± 2,43). Kraujas gliukozės ir BHB tyrimams buvo imtas iš ausies periferinių kraujagyslių naudojant gliukometrą (5 pav.).

Rodiklių fiziologinės normos: BHB < 1,0 mmol/L , gliukozė 2,5-3,5 mmol/L , širdies dažnis 48-84 k/min, kvėpavimo dažnis 26-50 k/min, didžiojo prieskrandžio susitraukimų skaičius apie 3 k/2min. , kūno temperatūra 38,0-39,3 °C (35,36).

Tiriamųjų grupių suradymas. Per tiriamąjį laikotarpį ŠDK buvo diagnozuota 25 karvėms. 7 iš jų buvo atlikta transkutaninė operacija, o 18 – omentopeksijos per dešinę pusę operacija. Operacijos būdas buvo parinktas veterinarijos gydytojo, įvertinus gyvūno bendrą sveikatos būklę, galimą ligos trukmę ir kitus veiksnius (4 pav.).

22 ŠDK chirurginiai gydymo būdai. Šliužo atsatymo operacijos buvo atliekamos dviem būdais. Vienas jų - omentopeksija per dešinę pusę. Ji buvo atlikta 1 grupei, kurią sudarė 18 karvių. Ši operacija atliekama dešinėje pusėje ties alkiaduobe. Operacinis laukas paruošiamas jį nuskutus, nuplovus šiltu vandeniu su muilu. Vėliau nupurškiama spiritu. Nuskausminama pilvo siena sušvirkščiant po 15,0 ml po pirmojo, antrojo ir ketvirtojo juosmens slankstelių skersinėmis ataugomis naudojant Procamidor 20 mg/ml inj. tirp. (prokaino hidrochlorido 20 mg; (atitinka 17,3 mg prokaino), išlauka galvijų skerdienai ir subproduktams – 0 parų, pienui – 0 parų.). Taikoma infiltracinė anestezija naudojant Procamidor 20 mg/ml inj. tirp. (prokaino hidrochlorido 20 mg; (atitinka 17,3 mg prokaino) išlauka galvijų skerdienai ir subproduktams – 0 parų, pienui – 0 parų.) 15 - 20 ml leidžiant po oda ties pjūvio vieta, kuri yra 10 cm kaudaliai paskutinio šonkaulio, alkiaduobės srityje. Padaromas 20 cm pjūvis - prapjaumama oda, poodinis audinys, išorinis įstrižinis pilvo raumuo (m. obliquus abdominis externus), vidinis įstrižinis pilvo raumuo (m. obliquus abdominis internus), skersinis pilvo raumuo (m. transversus abdominis), patraukus pincetu įkerpama pilvaplėvė. Chirurgas rankomis atsargiai čiupinėdamas pilvo ertmės organus, apčiuopia dislokavusį šliužą. Oras iš šliužo pašalinamas naudojant sterilią adatą su gumine šlangute. Vėliau ištraukiama taukinės dalis, kuri yra prie šliužo atsivėrimo į dvylikapirštę žarną. Taukinė persiuvama ištisine paprastaja siūle, naudojant poliamidinį siūlą su apvalia adata. Taip šliužas yra fiksuojamas ir patempiamas dešiniau. Daromas papildomas apie 5 cm pjūvis kaudaliau pagrindinio pjūvio vietos. Šio pjūvio vietoje, fiksuoto šliužo siūlų adatomis praduriama pilvo siena, pritraukiamas šliužas ir prifiksuojamas siūlus surišus paprastosiomis mazginėmis siūlėmis. Taip suformuojamas dirbtinis raištis. Užsiuvama pilvaplėvė kartu su vidiniu įstrižiniu pilvo raumeniu (m. obliquus abdominis internus), skersiniu pilvo raumeniu (m. transversus abdominis) paprastaja ištisine siūle, naudojant

ŠDK

(n=25)

Omentopeksija per dešinę

pusę – 1 grupė

(n=18)

Transkutaninis metodas – 2

grupė

(n=7)

23 chromuotą ketgutą. Vidinis įstrižinis pilvo raumuo (m. obliquus abdominis externus) siuvamas poliamidiniu siūlu su pjaunančia adata Fiordo siūle. Oda siuvama horizontaliosiomis mazginėmis siūlėmis, naudojant pjaunančią adatą.

Transkutaniniu metodu buvo operuotos 2 grupės karvės, kurių buvo 7. Karvė narkotizuojama naudojant Xyla, 20 mg/ml injekcinis tirpalas galvijams, arkliams, avims, šunims ir katėms (1 ml tirpalo yra ksilazino 20 mg). Galvijui į raumenis reikia švirkšti 1 ml/100kg. Išlauka galvijienai– 3 paros, karvių pienui – 2 paros. Tuomet karvė guldoma ant dešinio šono, karvės priekinės ir užpakalinės kojos surišamos kartu ilgomis virvėmis. Tuomet karvė verčiama aplink savo ašį kairės pusės kryptimi. Auskultacijos - perkusijos metodu patikrinama, ar šliužas atsistatė į reikiamą padėtį – 10 - 15 cm nuo krūtinkaulio kardinės kremzlės (cartilago xipoidea). Ruošiamas operacijos laukas - nuskutami plaukai, dezinfekuojama oda naudojant spiritą. Padejėjas prispaudžia karvės apatinę pilvo dalį. Paruošiamas trokaras ir įstatomas į trokaro laikiklio duobutę iš kitos laikiklio pusės. Į trokarą įvedamas mandrenas. Pirmasis dūris daromas 10 - 15 cm nuo krūtinkaulio kardinės kremzlės (cartilago xipoidea) ties baltaja linija (linea alba), antrasis dūris 5 - 7 cm dešiniau nuo baltosios linijos. Dūrio vietoje patraukiama oda ir trokaras pridedamas prie pilvo sienos. Staigiu judesiu praduriama pilvo siena ir šliužas. Mandrenu pravalomas trokaras. Nuimama fiksavimo rankena ir ištraukiamas mandrenas, į trokarą įvedamas siūlo fiksuojamoji dalis, o mandreno pagalba nustumiamas į šliužo ertmę. Ištraukiamas mandrenas, greitu judesiu ištraukiamas trokaras, o siūlas fiksuojamas laikikliu. Atliekant antrą dūrį visi veiksmai atkartojami analogiškai. Prieš ištraukiant trokarą spaudžiama pilvo apatinė dalis, kad pasišalintų visos šliuže susikaupusios dujos. Ištraukus ir antrąjį trokarą, siūlai perkišami per specialią apsaugą ir surišami mazginėmis siūlėmis. Karvė paguldoma į sternalę padėtį.

Gretutinių ligų gydymas. Ketozė buvo gydoma leidžiant hipertoninį fiziologinį tirpalą (5 ml/kg 7,2 % NaCl, 3 l infuzija 600 kg karvei per 5 - 6 min) po operacijos. Taip pat leidžiama į raumenis Dexa-ject 2 mg/ml injekcinį tirpalą (1 ml yra deksametazono 2 mg (deksametazono natrio fosfato 2,63 mg)). Dozė 0,02 – 0,04 mg 1 kg kūno svorio (atitinka 5 – 10 ml 500 kg kūno svorio, priklausomai nuo kūno svorio ir požymių trukmės). Išlauka skerdienai ir subproduktams – 8 paros, pienui – 72 val. Naudotas Ketosaid 99,96 % geriamasis tirpalas (1 ml tirpalo yra propilenglikolio - 0,9996 ml). Išlauka galvijienai — 0 parų, karvių pienui — 0 parų. Galvijui pirmą dieną reikia girdyti po 200 ml, kitas 3 d. – po 100 ml du kartus per dieną. Kaip pagalbinė priemonė kepenų atsatymui naudojamas Hepagen, injekcinis tirpalas (1 ml tirpalo fenoksi-2-metil-2-propiono rūgšties (natrio druskos) 100 mg). Vaistas švirkščiamas kūno temperatūros į raumenis. Vidutinė rekomenduotina dozė yra 10 mg/kg kūno svorio. Galvijui, sveriančiam iki 300 kg reikia švirkšti 30 ml, sveriančiam 500 kg – 40 ml, sveriančiam daugiau kaip 500 kg – 50 ml. Išlauka - 0 parų.

24 Subklinikiniam ar klinikiniam metritui buvo leidžiama į raumenis Pentomycin, injekcinė suspensija (1 ml suspensijos yra benzilpenicilino prokaino druskos (atitinka 200 000 TV) 200 mg, dihidrostreptomicino (sulfato) 200 mg, ). Dozė galvijui 4 ml/100 kg kūno svorio. Išlauka galvijienai ir subproduktams – 21 para, karvių pienui – 72 val.

Subklinikiniam ar klinikiniam mastitui naudojama Pen-strep 20/20, injekcinė suspensija (1 ml suspencijos yra benzilpenicilino prokaino druskos 200 000 TV, dihidrostreptomicino sulfato, atitinkančio 200 mg dihidrostreptomicino 250 mg;), dozė 4 ml suspensijos 100 kg kūno svorio leidžiant į raumenis 1 k/d. Išlauka galvijienai ir subproduktams – 21 para, pienui – 2,5 paros. Taip pat gali būti naudojamas anksčiau minėtas Dexa-ject 2 mg/ml injekcinis tirpalas. Tokiu atveju dozė būtų 1,5 ml tirpalo 50 kg. Taip pat vienas iš gydymo būtų yra Tetra-delta, intramaminė suspensija (10 ml suspensijos yra: novobiocino (natrio druskos) 100 mg, neomicino (sulfato) 105 mg, benzilpenicilino prokaino druskos (penicilino G) 100 mg, dihidrostreptomicino (sulfato) 100 mg, bevandenio prednizolono 10 mg). Išlauka pienui – 108 val., galvijienai – 3 paros. Dozė - 1 švirkštas vienam speniui 1 kartą per dieną. Esant sunkiems ligos atvejams galima gydyti pakartotinai, praėjus 24 ar 48 val.

5 pav. FreeStyle Optium H Meter skirtas išmatuoti gliukozės ir ketonų kiekiams

25

3. TYRIMO REZULTATAI

3.1. ŠDK ir gretutinės ligos

Buvo tirtos 25 karvės, kurioms pasireiškė ŠDK. Nustatyta, kad vien ŠDK sirgo 13 tirtų galvijų, tai sudarė 52 proc., iš kurių 11 galvijų (61 proc.) buvo iš 1 grupės ir likę 2 galvijai (28 proc.) buvo iš 2 grupės. 6 galvijai (24 proc.) sirgo ŠDK ir ketoze. Iš 1 grupės tai sudarė 5 karvės (28 proc.), o iš 2 grupės 1 (14 proc.). 2 pieninės karvės (8 proc.) sirgo ŠDK ir mastitu. Jas sudarė antros grupės karvės (29 proc.). ŠDK ketoze ir metritu sirgo 3 galvijai (12 proc.). Iš jų vienas buvo iš 1 grupės (5 proc.), o likusios dvi karvės iš 2 grupės (29 proc.). Tik 1 karvė (4 proc.) sirgo ŠDK su subklinikine ketoze ir subklinikiniu mastitu. Ši karvė buvo iš 1 tiriamosios grupės ir sudarė 6 proc. savo grupės karvių (6,7,8 pav.).

26

8 pav. 2 grupės galvijų sergamumas ŠDK ir gretutinėmis ligomis 7 pav. 1 grupės galvijų sergamumas ŠDK ir gretutinėmis ligomis

27

3.2. Pieno kiekio kitimas gydymo laikotarpiu

9 pav. Pieno kiekio kitimas gydymo laikotarpiu

Visuose etapuose pieno kiekis buvo didesnis 1 grupės. Viso gydymo laikotarpiu aiškiai išsiskyrė 1 grupė, jos vidutinis pieno kiekis buvo 14,73 kg/d (± 1,225 kg/d), o tai yra 4,39 kg/d (29,81 proc.) daugiau, nei 2 grupės. Gydymo pradžioje vidutinis pieno kiekis 1 grupės buvo 10,28 kg/d (± 1,308 kg/d) (p<0,05), o tai yra 7,78 kg/d (75,68 proc.) daugiau nei 2 grupės. Gydymo pabaigoje vidutinis pieno kiekis 1 grupės buvo 4,13 kg/d (21,9 proc.) didesnis, nei antros grupės ir siekė 18,75 kg/d (± 1,711 kg/d). Taip pat gydymo pabaigoje, lyginant su pradžia, abiejų tiriamųjų grupių pieno kiekiai buvo didesni - 1 grupės 8,47 kg/d (45,19 proc.), 2 grupės 12,14 kg (82,93 proc) (9 pav.).

28

10 pav. Pieno kiekio kitimas gydymo metu

Operacijos dieną vidutinis pieno kiekis 1 grupės buvo 8,24 kg/d (± 1,65 kg/d), o už 2 grupę buvo 4,17 kg/d (50,62 proc.) daugiau. Pirmą dieną pieno kiekis kilo - 1 grupės pasiekė 12,28 kg/d (± 1,443 kg/d ), tai yra 4,03 kg/d (32,85 proc.) daugiau už buvusį kiekį operacijos dieną ir 2,06 kg/d (16,81proc.) daugiau už 1 dienos po operacijos 2 grupės pieno kiekį. Pieno kiekis 3 dieną po operacijos 1 grupės buvo 15,08 kg/d (± 1,61 kg/d), o 2 grupės 12,5 kg/d (± 2,582 kg/d). Taigi, 1 grupės vidutinis pieno kiekis 3 dieną po operacijos buvo 2,58 kg/d (17,13 proc.) didesnis už 2 grupės pieno kiekį. Lyginant 1 dieną su 3 diena, 1 grupės pieno kiekis buvo 2,81 kg/d (18,6 proc.) didesnis 3 dienos. 2 grupės 3 dieną po operacijos pieno kiekis buvo 2,86 kg/d (18,29 proc.) didenis nei 1 dieną po operacijos. 5 dieną po operacijos 1 grupės vidutinis pieno kiekis buvo 17,5 kg/d (± 1,766 kg/d), tai yra 5,29 kg/d (30,2 proc.) daugiau už 2 grupės vidutinį pieno kiekį tą pačią dieną. Didžiausias pieno kiekio didėjimas buvo nuo operacijos dienos iki 1 dienos po operacijos: 1 grupės pakilo 4,03 kg/d (32,85 proc.), o antros grupės pakilo 6,14 kg/d (60,14 proc.) (10 pav.).

29

3.3. Gliukozės kiekio kitimai gydymo laikotarpiu

11 pav. Gliukozės kiekio kitimas gydymo laikotarpiu

Vidutinis gliukozės kiekis visą gydymo laikotarpį aukščiausiai laikėsi 2 grupės tirtų pieninių karvių. 2 grupės viso gydymo laikotarpiu jis buvo 4,49 mmol/L (± 0,315 mmol/L) (p<0,05), o tai yra 0,8 mmol/L (17,89 proc.) daugiau už 1 grupę. Gydymo pradžioje 2 grupės vidutinis gliukozės kiekis laikėsi ties 4,49mmol/L (± 0,52 mmol/L), 0,5mmol/L (11,08 proc.) daugiau už 1 grupę. Gydymo pabaigoje gliukozės kiekis taip pat buvo aukštesnis 2 grupės, jis siekė 4,11 mmol/L (± 0,467 mmol/L), buvo 0,88 mmol/L (21,28 proc.) aukštesnis už 1 grupės vidutinį gliukozės kiekį gydymo pabaigoje ir 0,37 mmo/L (8,28 proc.) žemesnis nei gydymo pradžioje 2 grupės (11 pav.).

30

12 pav. Gliukozės kieko kitimas gydymo metu

Operacijos dieną vidutinis gliukozės kiekis abiejų grupių buvo gan panašus - 1 grupės 4,46 mmol/L (± 0,388 mmol/L), virš didžiausios nustatytos gliukozės normos buvo didesnis 0,96 mmol/L (21,46 proc.). 2 grupės operacijos dieną gliukozės kiekis siekė 4,49 mmol/L (± 0,623 mmol/L), normos ribą viršijo 2,29 mmol/L (50,96 proc.). Taigi, 2 grupės gliukozės kiekis buvo 0,03mmol/L (0,67 proc.) didesnis už 1 grupės. 1 dieną po operacijos gliukozės kiekis pakilo 2 grupės 0,67 mmol/L (13,02 proc.) ir siekė 5,16 mmol/L (± 0,5 mmol/L) (p<0,05), 1 grupės pakilo 0,67 mmol/L (14,96 proc.) ir siekė 3,78 mmol/L (± 0,312 mmol/L) (p<0,05). 2 grupės vidutinis gliukozės kiekis 1 dieną po operacijos buvo 1,37 mmol/L (26,53 proc.) didesnis, nei 1 grupės. 3 dieną po operacijos 2 grupės gliukozės kiekis pakilo 0,54 mmol/L (9,52 proc.) ir siekė 5,7 mmol/L (± 0,979 mmol/L), o tai yra net 2,2 mmol/L (38,6 proc.) daugiau, nei didžiausia normos riba.Tuo tarpu pirmos grupės 3 dieną po operacijos vidutinis gliukozės kiekis buvo 3,76 mmol/L (± 0,49 mmol/L), o tai yra 0,03 mmol/L (0,67 proc.) mažiau, nei 1 dieną po operacijos. 5 dieną po operacijos vidutinis gliukozės kiekis krito abiejų tirtų grupės ir 2 grupės siekė 3,75 mmol/L (± 0,778 mmol/L), t.y. 1,95 mmol/L (34,21 proc.) mažiau nei buvo 3 dieną po operacijos, o 1 grupės siekė 3,3 mmol/L (± 0,389 mmol/L) ir buvo 0,46 mmol/L (12,32 proc.) mažesnis kiekis nei 3 dieną po operacijos.

1 grupės vidutinis gliukozės kiekis gan tolygiai krito 5 dienas po operacijos, apie 0,39 mmol/L kas dvi dienas ir laikėsi normos ribose. 2 grupės vidutinis gliukozės kiekis nuo operacijos dienos iki 3 dienos po operacijos kilo iki 5,7 mmol/L ir visą laiką gydymo laikotrpį laikėsi virš

31 nustatytų sveikiems galvijams gliukozės normos ribų. Tuo tarpu pirmos grupės gliukozės kiekis apie 4 dieną grįžo į normos ribas (12 pav.).

3.4. Betahidroksibutiratų kiekio kitimas gydymo laikotarpiu.

13 pav. Betahidroksibutiratų kiekio kitimas gydymo laikotarpiu

Betahidroksibutiratų kiekio kitimas išsiskyrė visą gydymo laikotarpį. Gydymo pradžioje jis buvo aukštesnis 1 grupės 1,49 mmol/L (± 0,363 mmol/L), už antros grupės buvo aukštesnis 0,73 mmol/L (4,92 proc.). Gydymo pabaigoje 2 grupės BHB kiekis buvo aukštesnis 0,14 mmol/L (19,23 proc.) už 1 grupės ir siekė 0,74 mmol/L (± 0,139 mmol/L) Tačiau apibendrinus visą gydymo laikotarpį, aiškiai išsiskyrė 2 grupės, kurios vidutinis BHB kiekis siekė 1,89 mmol/L (± 0,196 mmol/L) ir buvo aukštesnis 0,33 mmol/L (30,65 proc.) nei 1 grupės (13 pav.).

32

14 pav. BHB kiekio kitimas gydymo metu

Atlikus operaciją BHB kiekis žymiai mažėjo ir nuo 3 iki 5 dienos aprimo. Operacijos dieną tiek 1 grupės, tiek 2 grupės BHB vidutinis kiekis buvo panašus. 1 grupės siekė 1,49 mmol/L (± 0,243 mmol/L) ir buvo tik 0,07 mmol/L (4,92 proc.) didesnis nei 2 grupės. Taip pat BHB kiekis 1 grupės viršijo didžiausią nustatytą sveikų galvijų normos ribą 0,48 mmol/L (32,2 proc.). 2 grupės galvijų BHB kiekis viršijo 0,44 mmol/L (30,69 proc.). 1 dieną po operacijos 2 grupės pieninų karvių vidutinis BHB kiekis buvo 0,74 mmol/l (± 0,276 mmol/L), už 1 grupę buvo 0,14 mmol/L (19,23 proc.) didesnis. 1 grupės vidutinis BHB kiekis nukrito 0,36 mmol/L (24,15 proc.) mažesnis nei operacijos dieną, o 2 grupės 0,3 mmol/L (20,79 proc.) mažesnis nei operacijos dieną. 3 dieną po operacijso vidutinis BHB kiekis 1 grupės buvo 0,81 mmol/L (± 0,244 mmol/L) ir buvo aukštesnis 0,15 mmol/L (18,35 proc.) už 2 grupę. 5 dieną po operacijos 1 grupės BHB vidutinis kiekis siekė 0,73 mmol/L (± 0,2 mmol/L), 2 grupės 0,67 mmol/L (± 0,375 mmol/L). Taigi pirmos grupės vidutinis BHB kiekis 5 dieną po operacijos buvo 0,06 mmol/L (8,68 proc.) didesnis, nei 2 grupės. Nuo operacijos dienos iki 5 dienos po operacijos 1 grupės BHB nukrito beveik per pusę - 0,75 mmol/L (50,51 proc.), o 2 grupės šiek tiek daugiau 0,78 mmol/L (53,8 proc.) (14 pav.).

33

3.5. Širdies dažnio kitimas gydymo laikotarpiu

15 pav. Širdies dažnio kitimas gydymo laikotarpiu

Gydymo pradžioje vidutinis širdies dažnis 2 grupės buvo 12,48 k/min (14,61 proc.) dažnesnis už 1 grupės vidutinį širdies dažnį ir siekė 85,43k/min (± 7,645 k/min). Gydymo pabaigoje abiejų grupių vidutinis širdies dažnis sumažėjo ir tapo panašus - 1 grupės buvo 65,72 k/min (± 2,263 k/min) ir tik 1,29 k/min (1,97 proc.) žemesnis už 2 grupės vidutinį širdies dažnį, kuris siekė 64,63 k/min (± 3,628 k/min). Viso gydymo laikotarpiu aukštesnis širdies dažnis išsilaikė 2 grupės, siekė 75,59k/min (± 2,991 k/min) ir buvo aukštesnis 5,26k/min (7,25 proc.) už 1 grupės vidutinį širdies dažnį.

Lyginant gydymo pradžią ir pabaigą, 1 grupės vidutinis širdies dažnis ne taip stipriai skyrėsi, kaip 2grupės. 1 grupės buvo mažesnis 7,22 k/min (9,9 proc.), o antros grupės 21 k/min (24,58 proc.).Taigi, 2 grupės vidutinis širdies dažnis gydymo pabaigoje sumažėjo apie 3 kartus (15 pav.).

34

16 pav. Širdies dažnio kitimas gydymo metu

Operacijos dieną vidutinis širdies dažnis buvo 3,79 k/min (5,09 proc.) didesnis 2 grupės ir siekė 74,57 k/min (± 4,611 k/min). 1 dieną po operacijos 2 grupės pieninių karvių vidutinis širdies dažnis buvo aukštesnis 2,29 k/min (2,97 proc.) nei operacijos dieną ir siekė 76,86 k/min (± 3,295 k/min) (p<0,05). Tuo tarpu 1 grupės karvių vidutinis širdies dažnis 1 dieną po operacijos buvo 66,94 k/min (± 2,055 k/min) (p<0,05). Nuo 2 grupės skyrėsi 9,91 k/min (12,9 proc.). 1 grupės 1 dieną po operacijos vidutinis širdies dažnis buvo 3,83 k/min (5,42 proc.) mažesnis nei operacijos dieną. 3 dieną po operacijos 2 grupės vidutinis širdies dažnis žymiai sumažėjo, jis buvo 71,2 k/min (± 7,892 k/min), tačiau aukštesnis 4,45k/min (6,25 proc.) už 1 grupės karvių vidutinį širdies dažnį tą pačią dieną. 1 grupės per šias dienas širdies dažnis pakito labai nežymiai - sumažėjo 0,19 k/min (0,29 proc.), tuo tarpu 2 grupės 5,66 k/min (7,36 proc.). 5 dieną po operacijos vidutinis širdies dažnis abiejų grupių buvo panašus - 1 grupės 68,89 k/min (± 4,73 k/min), o 2 grupės 0,44 k/min (0,64 proc.) buvo aukštesnis nei 1 grupės ir siekė 69,33 k/min (± 8,192 k/min). Lyginant operacijos dieną su 5 diena po operacijos didžiausias skirtumas buvo 2 grupių karvių - vidutinis širdies ritmas skyrėsi 5,24 k/min (7,02 proc.), 1 grupės kiek mažiau - 1,89 k/min (2,67 proc.) (16 pav.).

35

3.5. Kvėpavimo dažnio kitimas gydymo laikotarpiu

17 pav. Kvėpavimo dažnio kitimas gydymo laikotarpiu

Visu gydymo laikotarpiu 2 grupės vidutinis kvėpavimo dažnis buvo didesnis. Jis siekė 29,83 k/min (± 2,147 k/min) ir buvo didesnis 3,82 k/min (12,82 proc.) už 1 grupės vidutinį kvėpavimo dažnį viso gydymo laikotarpiu. Gydymo pradžioje 2 grupės vidutinis kvėpavimo dažnis buvo 29,14 k/min (± 3,887 k/min) ir buvo 4,25 k/min (14,6 proc.) didesnis už 1 grupės. Gydymo pabaigoje 2 grupės kvėpavimo dažnis buvo didesnis nei pradžioje ir siekė 32,86 k/min (± 2,22 k/min) (p<0,05), o nuo 1 grupės skyrėsi 6,47 k/min (19,89 proc.). 1 grupės gydymo pabaigoje vidutinis kvėpavimo dažnis buvo 26,39 k/min (± 1,384 k/min) (p<0,05). Gydymo pabaigoje abiejų grupių vidutiniain kvėpavimo dažniai buvo didesni. 2 grupės kvėpavimo dažnis buvo didesnis 3,17 k/min (11,3 proc.), o 1 grupės buvo didesnis 1,5 k/min (5,64 proc.). 2 grupės apie 2 kartus buvo didesnis skirtumas (17 pav.).

36

18 pav. Kvėpavimo dažnio kitimas gydymo metu

Operacijos dieną kvėpavimo dažnis abiejų tiriamųjų grupių buvo panašus. 1 grupės vidutinis kvėpavimo dažnis buvo 25,83 k/min (± 2,426 k/min), o 2 grupės 1,6 k/min (5,81 proc.) didesnis. 1 dieną po operacijos kvėpavimo dažnis 2 grupės siekė 30 k/min (± 2,583 k/min) ir buvo aukštesnis 6,11 k/min (20,37 proc.) už 1 grupės pirmos dienos po operacijos vidutinį kvėpavimo dažnį. 3 dieną po operacijos vidutinis kvėpavimo dažnis 2 grupės išsilaikė toks pat, o pirmos grupės pakilo 0,25 k/min (1,05 proc.). 5 dieną po operacijos 2 grupės kvėpavimo dažnis pakilo ir siekė 36 k/min (± 2,929 k/min) (p<0,05), tai yra 6 k/min (16,67 proc.) daugiau nei 3 dieną po operacijos ir 9,38 k/min (26,07 proc.) daugiau nei 1 grupės vidutinis kvėpavimo dažnis 5 dieną po operacijos. Lyginant 5 dieną po operacijos su operacijos diena, 2 grupės kvėpavimo dažnis padidėjo 8,57 k/min, (23,81 proc.), o 1 grupės 0,78 k/min, (2,94 proc.). Taigi, 2 grupės vidutinis kvėpavimo dažnis už 1 grupės buvo didesnis apie 8 kartus.

Pirmos grupės kvėpavimo dažnis operacijos dieną buvo 0,17 k/min (0,64 proc.) mažesnis nei mažiausia kvėpavimo dažnio normos riba sveikiems galvijams. 1 dieną po operacijos 1 grupės tirtų pieninių karvių vidutinis kvėpavimo dažnis buvo 2,11 k/min (8,12) mažesnis nei žemiausia kvėpavimo dažnio normos riba sveikiems galvijams. 3 dieną po operacijos 1 grupės vidutinis kvėpavimo dažnis buvo 1,86 k/min (7,14 proc.) mažesnis nei žemiausia kvėpavimo dažnio normos riba sveikiems galvijams (18 pav.).

37

3.6. Didžiojo prieskrandžio susitraukimų skaičiaus kitimas gydymo

laikotarpiu

19 pav. Didžiojo prieskrandžio susitraukimo skaičiaus kitimas gydymo laikotarpiu

Vidutinis dižiojo prieskrandžio susitraukimų skaičius buvo nuolat kintantis. Žiūrint į visą gydymo laikotarpį jis buvo dažnesnis 2 grupės karvių ir siekė 3,9 k/2min (± 0,122 k/2min). Tuo tarpu 1 grupės galvijų vidutinis didžiojo prieskrandžio susitraukimų skaičius buvo 0,11 k/2min (2,85 proc.) mažesnis ir siekė 3,79 k/2min (± 0,076 k/2min). Gydymo pradžioje dažnesnis didžiojo prieskrandžio susitraukimų skaičius buvo 1 grupės, t.y. 3,89 k/2min (± 0,193 k/2min) ir buvo didesnis 0,32 k/2min (8,16 proc.) už 2 grupės didžiojo prieskrandžio susitraukimų skaičių. Gydymo pabaigoje vidutinis didžiojo prieskrandžio susitraukimų skaičius 2 gurpės buvo 4,14 k/2min (± 0,295 k/2min), o tai yra 0,37 k/2min (8,81 proc.) daugiau, nei 1 grupės. Gydymo pradžioje 1 grupės pieninių karvių vidutinis didžiojo prieskrandžio susitraukimų skaičius buvo 0,11 k/2min (2,86 proc.) didesnis, nei gydymo pabaigoje. Tuo tarpu 2 grupės gydymo pradžioje vidutinis didžiojo prieskrandžio susitraukimų skaičius buvo 0,57 k/2min (13,79 proc.) mažesnis, nei gydymo pabaigoje (19 pav.).

38

20 pav. Didžiojo prieskrandžio susitraukimų skaičiaus kitimas gydymo metu

Operacijos dieną 1 grupės vidutinis didžiojo prieskrandžio susitraukimų skaičius buvo 3,78 k/2min (± 0,162 k/2min), o grupės 0,21 k/2min (5,46 proc.) mažiau. 1 dieną po operacijos 1 grupės vidutinis didžiojo prieskrandžio susitraukimų skaičius buvo šiek tiek mažesnis- suretėjo iki 3,39 k/2min (± 0,195 k/2min), o 2 grupės padidėjo ir siekė 3,17 k/2min (± 0,312 k/2min), t.y. buvo didesnis už 1 grupės 0,33 k/2min (8,76 proc.). 3 dieną po operacijos 2 grupės pieninų karvių vidutinis didžiojo prieskrandžio susitraukimų skaičius toliau tolygiai didėjo ir siekė 3,83 k/2min (± 0,441 k/2min), o 1 grupės staigiai padidėjo ir buvo 0,23 k/2min (5,74 proc.) didesnis, nei 2 grupės tą pačią dieną. 5 dieną po operacijos abiejų grupių Vidutinis didžiojo prieskrandžio susitraukimų skaičius buvo panašus. 1 grupės siekė 3,57 k/2min (± 0,317 k/2min), o 2 grupės 0,1 k/2min (2,6 proc.) didesnis nei 1 grupės ir siekė 3,67 k/2min (± 0,634 k/2min). Pagal grafiką matyti, kad 2 grupės vidutinis didžiojo prieskrandžio susitraukimų skaičius didėjo tolygiai iki 3 dienos, o vėliau nežymiai sumažėjo. Tuo tarpu 1 grupės šis skaičius buvo nepastovus nuo pat operacijos dienos (20 pav.).

39

3.7. Kūno temperatūros kitimas gydymo laikotarpiu

21 pav. Kūno temperatūros kitimas gydymo laikotarpiu

Gydymo pradžioje vidutinė kūno temperatūra buvo vienoda abiejų tiriamųjų grupių ir siekė 38,79 °C (± 0,1 °C). Gydymo pabaigoje temperatūra nukrito abiejų grupių. 1 grupės vidutinė kūno temperatūra siekė 38,53 °C (± 0,064 °C) ir buvo žemesnė 0,26 °C (0,66 proc.) nei gydymo pradžioje, o nuo 2 grupės gydymo pabaigoje skyrėsi 0,05 °C (0,14 proc.). 2 grupės vidutinė kūno temperatūra gydymo pabaigoje buvo 0,2 °C (0,52 proc.) žemesnė nei gydymo pradžioje. Peržiūrėjus visą gydymo laikotarpį, vidutinė kūno temperatūra buvo 1 grupės 0,05 °C (0,12 proc.) didesnė, nei 2 grupės ir siekė 38,63 °C (± 0,047 °C) (21 pav.).

40

22 pav. Kūno temperatūros kitimas gydymo metu

Operacijos dieną vidutinė kūno temperatūra buvo aukštesnė 2 grupės - 38,73 °C (± 0,141 °C), nuo 1 grupės skyrėsi 0,04 °C (0,1 proc.). 1 dieną po operacijos abiejų grupių temperatūra krito ir 1 grupės vidutinė kūno temperatūra siekė 38,6 °C (± 0,056 °C). Ji buvo didesnė 0,03 °C (0,07 proc.) didesnė nei 2 grupės tą pačią dieną ir 0,09 °C (0,41 proc.) žemesnė nei operacijos dieną. 3 dieną po operacijos 1 grupės vidutinė kūno temperatūra buvo didesnė ir siekė 38,69 °C (± 0,072 °C), o 2 grupės dar nukrito ir siekė 38,56 °C (± 0,143 °C). Tarp 1 ir 2 grupių 3 dieną buvo 0,13 °C (0,34 proc.) skirtumas. 5 dieną abiejų grupių kūno temperatūros pakilo. 1 grupės pakilo nežymiai, lyginant su trečia diena,- 0,04 °C (0,09 proc.), o 2 grupės, lyginant su trečia diena, pakilo 0,12 °C (0,3 proc.). Nagrinėjant grafiką, pastebime, kad operacijos dieną ir 5 dieną po operacijos temperatūros ne tiek skyrėsi, kaip pirmą ar trečią dieną po operacijos. 1 grupės 5 dieną po operacijos, lyginant su operacijos diena, vidutinė kūno temperatūra pakilo 0,04 °C (0,1 proc.), o 2 grupės nukrito 0,05 °C (0,14 proc.) (22 pav.).