LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA
Veterinarijos fakultetas
Karolina Stravinskaitė
Kačių imunodeficito virusas: ligos simptomatika, diagnozavimas,
gydymas bei prevencija
Feline immunodeficiency virus: symptoms, diagnosis, treatment and
prevention
Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS
Darbo vadovas: doc. dr. Rūta Budreckienė
2 DARBAS ATLIKTAS BIOCHEMIJOS KATEDROJE
PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Kačių imunodeficito virusas: ligos simptomatika, diagnozavimas, gydymas bei prevencija“.
1. Yra atliktas mano paties;
2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje;
3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą panaudotos literatūros sąrašą. Karolina Stravinskaitė
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE
Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.
Jonė Valčiukienė
(data) (redaktoriaus vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADOS DĖL DARBO GYNIMO Doc. dr. Rūta Budreckienė
(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE (KLINIKOJE)
(aprobacijos data) (katedros (klinikos) vedėjo/jos vardas, pavardė)
(parašas)
Magistro baigiamojo darbo recenzentai 1) Prof. dr. Arūnas Stankevičius
2)
(vardas, pavardė) (parašas)
Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:
3
TURINYS
SANTRAUKA ... 5 SUMARRY ... 6 SANTRUMPOS ... 7 ĮVADAS ... 9 1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 111.1. Kačių imunodeficito viruso charakteristika ... 11
1.1.1. Viruso struktūra, genomas ir baltymai ... 12
1.1.2. Viruso paplitimas pasaulyje... 13
1.1.3. FIV ir kiti patogenai ... 13
1.1.4. FIV pasireiškimo priklausomybė nuo lyties, amžiaus, gyvenamosios vietos ... 14
1.2. Kačių imonodeficito viruso sukeliamos ligos mechanizmas ... 15
1.2.1. Užsikrėtimas, platinimas ir patogenezė ... 15
1.2.2. Viruso sukeltos ligos stadijos ... 16
1.2.3. Viruso patekimas į smegenis ... 17
1.3. Kačių imunodeficito viruso sukeliami klinikiniai požymiai ... 18
1.3.1. Limfoma ... 18
1.3.2. Inkstų pažeidimai ... 18
1.3.3. Centrinės ir periferinės nervų sistemos pažeidimai ... 19
1.3.4. Hematologiniai pakitimai ... 19
1.3.5. Viremija ... 19
1.4. Imuniteto svarba ... 20
1.5. Kačių imunodeficito viruso diagnozavimo metodai ... 21
1.5.1. ELISA ir polimerazės grandininės reacijos tyrimai ... 21
1.5.2. FIV antikūnų tyrimo rinkiniai ... 21
1.6. FIV infekcijos gydymas ... 22
1.7. Prevencija ... 24
2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA ... 26
2.1. Tyrimo atlikimo vieta, laikas ir objektai ... 26
2.2. Tyrimo metodai ... 26
2.2.1. Gyvūno gyvenimo ir ligos anamnezės vertinimas ... 26
2.2.2. Gyvūno klinikinis tyrimas ... 27
2.2.3. Kraujo tyrimai ... 27
4
2.3. Tyrimo duomenų statistinis įvertinimas ... 28
3. TYRIMO REZULTATAI ... 29
3.1. FIV teigiamų ir neigiamų kačių pasiskirstymas ... 29
3.2. Lyties įtaka gyvūnų užsikrėtimui kačių imunodeficito virusu ... 31
3.3. Amžiaus įtaka gyvūnų užsikrėtimui kačių imunodeficito virusu ... 33
3.4. Gyvenimo būdo įtaka gyvūnų užsikrėtimui kačių imunodeficito virusu ... 34
3.5. Klinikinių požymių pasireiškimo sezoniškumas ... 35
3.6. Klinikinė apžiūra ... 36
3.7. Kraujo morfologiniai rodikliai ... 37
3.8. Kraujo biocheminiai rodikliai ... 39
3.9. Klinikinių požymių analizė sergant kačių imunodeficito virusu ... 41
3.10. Gydymo taikymas ... 42 3.11. Ligos baigtis ... 43 3.12. Atlikta prevencija ... 44 4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 45 IŠVADOS ... 49 LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 50
5
SANTRAUKA
KAČIŲ IMUNODEFICITO VIRUSAS: LIGOS SIMPTOMATIKA, DIAGNOZAVIMAS, GYDYMAS BEI PREVENCIJA
Karolina Stravinskaitė Magistro baigiamasis darbas
Darbo vadovas: doc. dr. Rūta Budreckienė
Tikslas: įvertinti kačių imunodeficito viruso sukeliamus klinikinius požymius, sukeltos ligos
mechanizmą, diagnostinius metodus, taikomą gydymą ir prevencines priemones.
Uždaviniai: retrospektyviai išanalizuoti X veterinarijos klinikoje Druskininkuose atliktų FIV greitųjų testų su kraujo serumu rezultatus ir palyginti tirtų kačių kraujo biocheminius bei morfologinius rodiklius, nustatyti viruso įtaką kraujo sudėčiai; išanalizuoti dažniausiai pasireiškiančius ligos klinikinius požymius bei ligos gydymo būdus ir galimas profilaktines priemones.
Tyrimo objektas: tyrimui atrinkta 30 kačių, kurioms jau buvo atliktas BIONOTE FIV Ab/FeLV Ag chromatografinis imunotestas, skirtas kačių imunodeficito viruso antikūnų ir kačių leukemijos viruso antigenų nustatymui kačių kraujyje. Gyvūnai sugrupuoti į dvi grupes – kačių imunodeficito virusu užsikrėtusios ir neužsikrėtusios katės – ir lyginami tarpusavyje.
Svarbiausi rezultatai: išsiaiškinta, kad 53 proc. visų tiriamųjų sudaro FIV infekuotos katės (16 kačių), 4 iš 16 FIV teigiamų kačių taip pat buvo užsikrėtusios ir FeLV. 75 proc. infekuotų kačių buvo patinai (12 patinų), tačiau patikimos priklausomybės tarp lyties ir užsikrėtimo virusu nėra. Išsiaiškinta, kad 56,25 proc. infekuotų kačių (9 katės) priklausė antrajai 1-5 metų amžiaus grupei, tačiau patikima priklausomybė tarp amžiaus ir užsikrėtimo FIV nenustatyta. 13 iš 16 FIV teigiamų kačių (81 proc. FIV teigiamų tiriamųjų), turėjo galimybę laisvai išeiti į lauką ir kontaktuoti su kitais gyvūnais, 3 FIV teigiamos katės (19 proc. FIV teigiamų tiriamųjų) buvo auginamos tik namuose. Gauti rezultatai įrodo, kad užsikrėtimas virusu priklauso nuo gyvūno laikymo sąlygų ir galimybės kontaktuoti su kitais gyvūnais. Pastebėta, kad daugiausiai teigiamų imunotestų (5 testai) atlikta vasarą, tačiau metų laikas neturi įtakos užsikrėtimo galimybei. Taip pat, vertinant tiriamųjų kačių kraujo biocheminius ir morfologinius rodiklius, nustatyta, kad kačių imunodeficito virusas turi įtakos tik eritrocitų koncentracijos padidėjimui kraujyje (padidėjimas nustatyas 4 FIV teigiamoms katėms). Dažniausiai pasireiškiantys klinikiniai požymiai FIV infekuotoms katėms buvo kacheksija, pasunkėjęs kvėpavimas, gingivitas, inkstų nepakankamumas ir stomatitas.
Raktažodžiai: kačių imunodeficito virusas, FIV, kraujo biocheminiai rodikliai, kraujo morfologiniai rodikliai, lytis.
6
SUMARRY
FELINE IMMUNODEFICIENCY VIRUS: SYMPTOMS, DIAGNOSIS, TREATMENT AND PREVENTION
Karolina Stravinskaitė Master‘s Thesis Head of work:.Dr. Ruta Budreckiene
Aim: to assess the clinical signs of the feline immunodeficiency virus, the mechanism of the caused disease, the diagnostic methods, the applied treatment and the preventive measures.
Tasks: to analyse the results of FIV rapid tests with blood serum performed at the X Veterinary Clinic in Druskininkai, retrospectively and to compare the biochemical and morphological parameters of the tested cats; to determine the influence of the virus on the blood composition; to analyse the most common clinical signs of the disease and methods of treatment of the disease and possible preventive measures.
Research object: for the study were selected 30 cats that had already been subjected with the BIONOTE FIV Ab/FeLV Ag chromatographic immunoassay for the detection of feline immunodeficiency virus antibodies and feline leukemia virus antigens in cat blood. The animals were grouped into two groups – infected and non-infected cats – and compared.
Key findings: there were found that 53 % of all subjects consisted of FIV-infected cats (16 cats) and 4 of 16 FIV-positive cats were infected with FeLV also. 75 % infected cats were male (12 males), but there is no reliable relationship between sex and virus infection. It was found that 56.25 % infected cats (9 cats) belonged to the second age group of 1 – 5 years, but there is no reliable relationship between age and FIV infection. 13 of 16 FIV-positive cats (81 % of FIV-positive animals) have had free access to the field and contact with other animals, and 3 FIV-positive cats (19 % of FIV-positive animals) were housed only at home. The results obtained prove that virus infection depends on the housing condition of the animals and the possibility of contact with other animals. It was observed that the most positive immunoassays (5 tests) were performed in the summer, but the season does not affect the possibility of infection. There was found, during the evaluation the blood biochemical and morphological parameters of the researched cats, that the feline immunodeficiency virus affects the increase in the concentration of erythrocytes in the blood, only (such increase was found in 4 FIV-positive cats). The most common clinical signs in FIV-infected cats were cachexia, respiratory distress, gingivitis, renal failure and stomatitis.
Key words: feline immunodeficiency virus, FIV, blood biochemical parameters, blood morphological parameters, sex.
7
SANTRUMPOS
Alb – albuminai
ALT – alanino aminotransferazė
AIDS – acquired immunodeficiency syndrome – įgytas imunodeficito sindromas
APOBEC3 – apolipoproteinų B redagavimo kompleksas, kuriame yra citidino deaminazės AZT – azidotimidinas, kitas zidovudino pavadinimas
BUN – kraujo karbamidas, karbamidas cDNR – papildoma, naujai susintetinta DNR CNS – centrinė nervų sistema
Crea – kreatininas
DHEA-S – dehidroepiandrosterono sulfatas DNR – deoksiribonukleino rūgštis
DU – deoksiuridino pirofosfatazė
EDTA – ethylenediaminetetraacetic acid - etilendiamintetraacto rūgštis
ELISA – enzyme-linked immunosorbent assay – su fermentais susijusi imunosorbento analitinė biochemijos analizė
FeLV – Feline Leukemia Virus – kačių leukemijos virusas
FIV – Feline Immunodeficiency Virus – kačių imunodeficito virusas Glu – gliukozė
GRA – granuliocitai HCT – hematokritas HGB – hemoglobinas IFN – interferonai
INF-α – rekombinantinis žmogaus interferonas-α (alfa) INF-ω – rekombinantinis kačių interferonas-ω (omega) II – integrazės inhibitoriai
IN – integrazė
KPG – kapiliarų prisipildymo greitis LYM – limfocitai
MON – monocitai
8 NNRTI – nukleozidų atvirkštinės transkriptazės inhibitoriai
NtARTI – nukleotidų analogų atvirkštinės transkriptazės inhibitoriai NtSI – nukleotidų sintezės inhibitoriai
PGR – polimerazės grandininė reakcija PI – proteazės inhibitoriai
PLT – trombocitai
PNS – periferinė nervų sistema PR – proteazė
RBC – red blood cells – eritrocitai (raudonieji kraujo kūneliai) RH/A – receptorių homologai/antagonistai
RNR – ribonukleino rūgštis RT – atvirkštinė transkriptazė T-Pro – bendrieji baltymai
ŽIV – žmogaus imunodeficito virusas ŽIV-1 – žmogaus imunodeficito viruso tipas
9
ĮVADAS
Naminių kačių (Felis catus) populiacija pasaulyje nuolat auga ir kelia susirūpinimą, nes didėjant gyvūnų skaičiui, didėja ir jų sergamumas įvairiomis ligomis. Per pastaruosius 30 metų nustatyta, kad žmonėms sunkias ligas sukeliantys virusai yra pavojingi ir katėms, pavyzdžiui, katės gali užsikrėsti į žmogaus imunodeficito virusą (ŽIV) panašiu virusu (1).
Kačių imunodeficito virusas (FIV) sukelia įgytą imunodeficito sindromą (AIDS) naminėms katėms (2–8) visame pasaulyje ir yra svarbi veterinarinės medicinos problema (2,4,9). Nors FIV gali užkrėsti visus Felidae šeimų narius (tiek namines, tiek laukines kates) (7,10), bet atlikti tyrimai rodo, kad laukinės katės neserga kačių AIDS, jos yra tik nešiotojos, tačiau yra duomenų, leidžiančių manyti, kad FIV yra potencialiai kenksmingas veiksnys laisvai gyvenantiems liūtams (7,10,11). FIV infekcijos pasireiškimas sergančių kačių populiacijoje yra įvairus: 1 – 14 proc. kačių be klinikinių požymių ir 50 proc. kačių turinčių ryškius klinikinius ligos požymius (12). FIV daugiausia perduodama per įkandimo, įdrėskimo žaizdas muštynių metu (7,13). Be to, jaunikliai gali užsikrėsti šiuo virusu nuo motinos tiek būdami gimdoje, tiek ir po gimimo (7).
Šis virusas pirmą kartą buvo išskirtas ir aprašytas 1986 m. iš naminių kačių, turinčių į imunodeficitą panašių požymių, Kalifornijoje, JAV (8, 14–16), netrukus po ŽIV nustatymo (17). Tirtos katės sirgo įvairiomis nespecifinėmis ligomis, tokiomis kaip gingivitas, enteritas, dermatitas, svorio kritimas ir gaišimas dėl neaiškių priežasčių (6). Vėliau buvo įrodyta, kad FIV ir ŽIV yra genetiškai ir funkciškai panašūs, įskaitant panašų ląstelių tropizmą ir gebėjimą sukelti sunkų įgyto imunodeficito sindromą (AIDS) (17). Šie virusai užkrečia T limfocitus, monocitus ir makrofagus panašiu replikacijos ciklu užkrėstose ląstelėse. Dėl to naminių kačių FIV infekcija yra vadinama „kačių AIDS“ ir yra laikoma patikimu modeliu gydant žmogaus AIDS (2,8). Kačių užsikrėtimas ir užkrėtimas FIV yra naudinga priemonė tiriant viruso perdavimą, organizmo imunines reakcijas, įgytą imunodeficitą, organų disfunkciją ir kuriant naujus vaistus bei vakcinas nuo ŽIV (2,6).
Nuo pirmojo FIV nustatymo naminei katei virusas paplito visame pasaulyje ir tapo opia kačių sveikatos problema, ypač šalyse, kuriose yra daug laisvai gyvenančių kačių (2,18), tačiau dabar virusas pripažintas kaip įprastas kačių patogenas (15). Atlikti tyrimai rodo santykinai žemą viruso paplitimą visame pasaulyje: 2,5–7,5 proc. Šiaurės Amerikoje, 15 proc. Australijoje ir 3,2–8,3 proc. Europoje visos kačių populiacijos (4). Lietuvoje kol kas ištirta tik dažnai kartu su FIV pasireiškiančio kito viruso – kačių leukemijos viruso (FeLV) – epidemiologinė situacija (19). FIV Lietuvoje epidemiologiniu požiūriu vis dar nėra išnagrinėtas, todėl šiuo metu, norint išsiaiškinti viruso paplitimą šalyje ir poveikį naminėms katėms, reikia išsamesnių tyrimų.
10 Darbo tikslas: Įvertinti kačių imunodeficito viruso sukeliamus klinikinius požymius, sukeltos ligos mechanizmą, diagnostinius metodus, taikomą gydymą ir prevencines priemones.
Darbo uždaviniai:
1. Retrospektyviai išanalizuoti X veterinarijos klinikoje Druskininkuose atliktų FIV greitųjų testų su kraujo serumu rezultatus.
2. Palyginti tirtų kačių kraujo biocheminius bei morfologinius rodiklius ir nustatyti viruso įtaką kraujo sudėčiai.
3. Išanalizuoti dažniausiai pasireiškiančius ligos klinikinius požymius. 4. Išanalizuoti ligos gydymo būdus ir galimas profilaktines priemones.
11
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Kačių imunodeficito viruso charakteristika
Kačių imunodeficito virusas (FIV) yra Retroviridae šeimos Lentivirus genties narys (2,5,10,15,20) (1 pav.). Retroviridae šeimai priklausantys Lentivirus genties nariai bendrai vadinami lentivirusais (20,21). Šie virusai priskiriami RNR virusams, nes savo genetinę medžiagą perneša ribonukleino rūgšties (RNR) pavidalu šeimininkams, turintiems genetinę medžiagą deoksiribonukleino rūgšies (DNR) pavidalu. Retroviridae šeimos virusai – retrovirusai – replikuojasi šeimininko ląstelėse atvirkštinės transkripcijos proceso metu. Retrovirusų ganetinė medžiaga gali būti integruota gemalo DNR linijoje ir perduodama kaip endogeninis virusas iš kartos į kartą. Retrovirusai nesuaktyvina tiesioginio prigimtinio šeimininko apsaugos mechanizmo (22,23). Jie slopina imuninę sistemą (5), sukelia imunosupresiją dėl CD4 + T ląstelių pažeidimo kačių organizme (24) ir didina jų jautrumą zoonoziniams patogenams (3). FIV sukelia visą gyvenimą trunkančią infekciją ir progresuojančią imunopatologiją, nepaisant specifinio šeimininko antivirusinio atsako (6,18,25-27).
1 pav. Retroviridae virusų šeimai priklausančios gentys ir rūšys (22) Šeima – Retroviridae Gentis - Orthoretrovirinae Gentis - Spumaretrovirinae Rūšys Alpha retrovirusas
Beta retrovirusas Gamma retrovirusas
Delta retrovirusas
Epsilon retrovirusas
Lentivirusas Spum virusas
▪ Rous sarkomos virusas ▪ Paukščių sarkomos leukozės virusas ▪ Pelių pieno liaukos virusas ▪ Jaagsiekte avių retro virusas ▪ Pelių leukemijos virusas ▪ Abelson pelių leukemijos virusas ▪ Draugų virusas ▪ Koalų retro virusas ▪ Ksenotopinis su leukemija susijęs pelių virusas ▪ Žmonių T – limfotropinis virusas (HTLV)-1,2,3,4 ▪ Beždžionių T – limfotropinio viruso 1-4 tipai ▪ Galvijų leukemijos virusas ▪ Akių epidermio hiperplazijos virusas ▪ Žmogaus imunodeficito virusas ▪ Beždžionių imunodeficito virusas ▪ Kačių imunodeficito virusas ▪ Pumų lentivirusas ▪ Galvijų imunodeficito virusas ▪ Visna virusas ▪ Beždžionių putų virusas ▪ Žmonių putų virusas
12 1.1.1. Viruso struktūra, genomas ir baltymai
Tipiška retroviruso struktūra yra išgaubtos, sferinės formos. Jų skersmuo yra 80 – 100 nm. Skirtingi retrovirusai turi skirtingą genomą ir morfologiją, tačiau visi turi tą patį viruso komponentą, susidedantį iš trijų dalių – išorinis apvalkalas (atlieka tris funkcijas – saugo nuo tarpląstelinės aplinkos, padeda patekti į šeimininko ląstelę ir iš jos išeiti bei susilieti su ląstelės membrana), genetinės medžiagos kopijos ir virusiniai baltymai (22). FIV genomą, sudarytą iš maždaug 9400 nekleotidų (7), papildo tam tikri atkarpų pakartojimai, ir jame yra būdingi retrovirusiniai genai, lemiantys viruso augimo greitį: gag, pol ir env (1 lentelė). Be to, FIV genomas koduoja norminius baltymus Rev, Vif ir Orf-A (7,14,16,28) (2 lentelė).
1 lentelė. Retrovirusiniai genai ir jų savybės Retrovirusiniai
genai Retrovirusinių genų ypatybės
gag FIV dauginimasis vyksta užkrėstų ląstelių plazminėje membranoje dėl gag poliproteino dalelių jungimosi į virionus – virusines daleles, kurios vėliau išsiskiria į tarpląstelinę terpę ir yra randamos už ląstelės ribų.
pol Pol genas koduoja FIV baltymą deoksiuridino pirofosfatazę (DU)) ir apima šiuos virusinius fermentus: proteazę (PR), atvirkštinę transkriptazę (RT) ir integrazę (IN). FIV PR yra kaip funkcinis vienetas, kuris gag ir pol pirmtakus perdirba į struktūrinius baltymus ir fermentus. Po viruso patekimo, jo genominė RNR naudojant RT verčiama dvigrandine DNR molekule.
env FIV koduoja vieną voką turintį glikoproteiną env, kuris padeda virusui patekti į jo tikslines ląsteles. FIV patekimui į ląsteles reikia viruso glikoproteiną env prijungti prie ląstelės paviršiaus receptoriaus CD134, sukeliančio env baltymo pokyčius, skatinančius vėlesnę glikoproteino sąveiką su chemokinų receptoriumi CXCR4. Po šio proceso įvyksta virusų ir ląstelių membranų suliejimas.
2 lentelė. Norminiai baltymai ir jų savybės Norminiai
baltymai Norminių baltymų savybės
Rev Susintetintas citoplazminėse ribosomose FIV Rev baltymas patenka į viruso branduolį ir prisijungia prie viruso RNR antrinės struktūros. Tai leidžia eksportuoti supaprastintų ir nesuskaidytų virusinių RNR citoplazmą.
13 Vif Tai yra viruso užkrečiamumo faktorius. Žinduolių ląstelės ekspresuoja
polipeptidus primenančius 3 (APOBEC3) baltymus, kurie veikia kaip ribojimo veiksniai prieš lentivirusų replikaciją. FIV Vif baltymai skaido šeimininko APOBEC3 baltymus.
Orf-A Tai yra mažas 77 aminorūgščių polipeptidas, būtinas užkrečiamų virusų gamybai. Orf-A lokalizuojasi branduolyje ir stabdo infekuotų ląstelių ciklą G2 stadijoje. Be to, Orf-A sumažina FIV pirminio receptoriaus CD134 ląstelių paviršiaus lygius, taip palengvindamas besiformuojančių virusų išsiskyrimą.
1.1.2. Viruso paplitimas pasaulyje
Remiantis apvalkalo (env) geno nukleotidų sekų įvairove, FIV turi septynis potipius (A, B, C, D, E, F ir U-NZenv) (4,15,29,30). Kiekvienas potipis turi tam tikrą geografinį pasiskirstymą. A potipis yra paplitęs Australijoje, Naujojoje Zelandijoje, JAV vakarinėje dalyje, Pietų Afrikoje, šiaurės vakarų Europoje (15) ir neseniai aptiktas Argentinoje (29). B – Šiaurės (15) ir Pietų Amerikos (5) žemynuose, Europoje, Azijoje. C potipis buvo nustatytas Pietryčių Azijoje, Naujojoje Zelandijoje ir Kanadoje, D potipis retai aptinkamas Japonijoje, E potipis aptinkamas vidurio ir Pietų Amerikoje, Japonijoje. F potipis buvo aprašytas Portugalijoje, JAV ir Naujojoje Zelandijoje, o U-NZenv potipis – tik Naujojoje Zelandijoje. Duomenų apie pastarųjų dviejų potipių genotipus yra nedaug (15) (2 pav.).
2 pav. Kačių imunodeficito viruso potipių pasiskirstymas pasaulyje (4,30) 1.1.3. FIV ir kiti patogenai
FIV ir FeLV yra dvi kliniškai svarbios virusinės kačių infekcijos, kurių sukėlėjai priklauso tai pačiai šeimai – FIV yra lentivirusas, o FeLV – gamaretro virusas. FIV daugiausia perduodamas per įkandimus, įdrėskimus, o FeLV gali būti perduodamas kontakto būdu – tie patys pašaro dubenėliai,
14 guoliai, ašaros, pienas, šlapimas, transplacentinis perdavimas, jatrogeninis perdavimas perpilant kraują (13,27). FeLV pasižymi dar tuo, kad yra labiau virulentiškas ir onkogeninis (9). Apie FIV ir FeLV epidemiologinius ryšius yra prieštaringų nuomonių, tačiau atlikti paskutiniai tyrimai neparodė jokio statistinio ryšio tarp jų, buvo pranešta, kad FIV ir FeLV pasireiškia nepriklausomai vienas nuo kito. Kartu pasireiškianti FIV ir FeLV infekcija sukelia didesnį sergamumą ir mirštamumą, lyginant su pavieniu, bet kurio viruso užsikrėtimu (13).
Katės yra zoonozinių ir oportunistinių mikroorganizmų, tokių kaip Toxoplasma gondii,
Microsporum canis, Mycobacterium tuberculosis, Cryptococcus neoformans ir Mycoplasma haemofelis, rezervuarai, ir užsikrėtimas FIV padidina gyvūno užsikrėtimo šiais patogenais riziką bei
suteikia galimybę užkrėsti ne tik kitas kates, bet ir žmones (3). Katės, užsikrėtusios Mycoplasma
haemofelis, turi 6 kartus didesnę tikimybę užsikrėsti FIV. Hemoplazmas perduoda vektoriai – blusos
– tačiau perdavimas gali būti ir be vektorių. Taip gali atsitikti dėl katinų agresijos, nes FIV ir M.
haemofelis gali būti perduodami per įbrėžimus, įdrėskimus (26).
Leishmania užsikrėtusios katės turi didesnę tikimybę užsikrėsti ir FIV. Iš stebimų Leishmania
užsikrėtusių kačių, 8 proc. buvo FIV teigiamos, o iš Leishmania neužsikrėtusių kačių tik 2,5 proc. buvo FIV teigiami. Leishmania ir FIV užsikrėtusioms katėms gali pasireikšti odos pažeidimai, tačiau gyvūno būklė būna stabili (31).
1.1.4. FIV pasireiškimo priklausomybė nuo lyties, amžiaus, gyvenamosios vietos
Įrodyta, kad tokie faktoriai, kaip amžius, lytis, elgesys, gyvenimo būdas (galimybė laisvai išeiti į lauką), buveinės tipas, sveikatos būklė ir reprodukcinės sistemos funkcionalumas, yra susiję su FIV infekcijos rizika (5,6,32-34).
Atliekant tyrimus pastebėta, kad patinai FIV užsikrečia ir suserga dažniau nei patelės. Tai lemia patinų kovos dėl teritorijų bei patelių ir jų galimybė dažniau laisvai išeiti į lauką. Toks gyvenimo būdas didina žaizdų, įdrėskimų, įkandimų atsiradimo riziką (3,9,13,15,27,33,34). Atliekant tyrimą buvo nustatyta, kad patelėms užsikrėsti FIV yra 24 proc. tikimybė, o patinams – 76 proc. tikimybė (9). 2006 m. Šiaurės Amerikoje atliktoje apklausoje 71,7 proc. visų FIV teigiamų kačių buvo patinai (26). Be to, nekastruoti patinai užsikrečia dažniau nei kastruoti (9,26,33).
Tyrimai rodo, kad užsikrėsti gali ir jauni gyvūnai. Jų gyvenimo trukmė sutrumpėja, gaišta dar nesubrendę gyvūnai, tačiau FIV užsikrėtusių kačių mirštamumas nedidelis – 5 proc. (3,27,34). Nustatyta, kad 3 metų ar jaunesnės katės taip pat gali būti užsikretusios FIV (15,34). Atlikto tyrimo metu išsiaiškinta, kad dažniausiai užsikrėčia 6 – 10 metų amžiaus katės, FIV teigiamas būna net 50 proc. tiriamų šios amžiaus grupės gyvūnų. 2 – 6 bei 10 – 14 metų katės virusu užsikrečia rečiau – jos sudaro 44 proc. tiriamųjų toje amžiaus grupėje. 6 mėn. – 2 metų bei 14 – 18 metų amžiaus katės turi vienodą tikimybę užsikrėsti FIV, jos sudaro apie 34 proc. užsikrėtusiųjų savo amžiaus grupėje. Jauni
15 gyvūnai iki 6 mėnesių amžiaus užsikrečia retai ir užsikrėtusieji sudaro tik penktadalį šioje amžiaus grupėje. Rečiausiai užsikrečia vyresnio amžiaus – nuo 18 iki 23 metų – katės (33,35).
Infekcija rečiau pasitaiko kliniškai sveikoms ir laikomoms tik namuose katėms, lyginant su kitomis ligomis sergančiomis ir laisvai į lauką išeinančiomis katėmis (9,27). Agresyvios katės, dažnai kontaktuojančios su kitomis, turi didesnę riziką užsikrėsti (9,26).
1.2. Kačių imonodeficito viruso sukeliamos ligos mechanizmas
Lentivirusai pasižymi greita mutacija ir rekombinacija, kuri lemia aukštą viruso evoliucijos greitį. Šie virusai užkrečia šeimininkus konkrečiai rūšiai būdingu būdu, o atskiri viruso potipiai yra būdingi vienai ar kelioms šeimininkų rūšims. Virusų, prisitaikiusių prie tam tikro šeimininko, perdavimas naujoms rūšims nėra dažnas. Naujo šeimininko atsparumas remiasi jo vidiniais antivirusiniais gynybos mechanizmais bei skirtingu perdavimo būdu (11).
1.2.1. Užsikrėtimas, platinimas ir patogenezė
Katėms FIV infekcija atsiranda dėl tiesioginio viruso įsiskverbimo kartu su nosies – burnos sekretais į organizmą įkandimo ar įdrėskimo metu, kai FIV infekuotos katės seilės, nosies išskyros patenka ant sveikos katės atvirų žaizdų (3,4,15). Manoma, kad virusu katės užsikrečia tik per kraują kovojant, tačiau daugelis kitų eksperimentinių užsikrėtimo būdų yra taip pat veiksmingi viruso perdavimui, įskaitant viruso patekimą į organizmą per burną, tiesiosios žarnos ir makšties greivinę, patekimą į raumenis, perdavimą transplacentiniu būdu ir jatrogeninės kilmės (poodinė injekcija) (6). Virusas patekęs į kraują pirmiausia užkrečia makrofagus ir T limfocitus (T ląsteles) (17,18,36). Vienas iš T ląstelių tipų yra CD4 + T ląstelės, laikomos pagalbinėmis ląstelėmis, nes jos ne neutralizuoja virusą, o suaktyvina organizmo reakcijas į infekciją (37,38). FIV gali užkrėsti ir pažeisti daugybę skirtingų tipų ląstelių (6).
Virusas naudoja dviejų tipų ląstelių paviršiaus receptorius: kostimuliacines molekules CD134 (receptorius ekspresuojamas ant aktyvuotų T ląstelių) (6,14,17,39) ir chemokino receptorius CXCR4 (ląstelės tarpmembraninis receptorius) (40), kad galėtų prisijungti prie ląstelių ir į jas patekti. Pirminis ląstelės ir viruso susijungimas vyksta per FIV env baltymą ir ląstelės paviršiaus receptorių CD134, esantį ant CD4 T ląstelės (6). Po env ir CD134 susijungimo, atsiranda env baltymo pokyčių, kurie lemia šio baltymo susijungimą su CXCR4 receptoriumi. Po šio proceso įvyksta viruso ir ląstelės membranos susiliejimas ir virusas patenka į ląstelę (7). Kai ląstelė endocitozuoja FIV, išsiskiria jo RNR ir atvirkštinės transkriptazės būdu sintetinama cDNR (papildoma DNR). Pagal viruso RNR šabloną susintetinta nauja DNR migruoja į ląstelės branduolį ir integruojasi į jos genomą (41). Ši DNR aptinkama specifiniuose ląstelių pogrupiuose: CD4 + T ir CD8 + T ląstelėse, makrofaguose bei
16 dendritinėse ląstelėse. Kartu su užkrėstomis CD4 + T ląstelėmis virusas per kraują plinta į tam tikrus šeimininko anatominius skyrius – limfoidiniai organai, virškinimo traktas bei smegenys (3 pav.) (6). Humoralinis imuninis atsakas gali modifikuoti viruso ir receptoriaus sąveiką (42).
Po viruso įsiskverbimo periferiniame kraujyje įvyksta su ląstelėmis susijusi viruso replikacija, dėl kurios atsiranda laikina plazmos virusemija ir sisteminė viruso sklaida. Šis lentivirusas gali būti aptinkamas kepenyse, inkstuose, plaučiuose. Per dvi dienas po FIV patekimo į organizmą, virusas patenka į regioninius limfmazgius per dendritines ląsteles, vėliau kartu su CD3 + T ląstelėmis (CD3 ląstelės yra baltymų kompleksas ir T ląstelių receptorius, dalyvaujantis aktyvuojant CD4 + T ląsteles) perduodamas į pirminius limfoidinius organus – kaulų čiulpus, čiobrialiaukę, dar vėliau, po 3 savaičių, ir į antrinius bei tretinius limfoidinius organus – blužnį, tonziles, žarnyną, kvėpavimo takus. Virusas aptinkamas ir galvos bei nugaros smegenyse (3 pav.). Lentivirusas periferiniame kraujyje ir limfmazgiuose išlieka tinkamas replikacijai iki 70 mėnesių (6).
3 pav. FIV susitelkimo vietos katės organizme (6)
Anatominiai ir ląsteliniai viruso susitelkimo skyriai, kuriuose yra FIV provirusas (viruso genomas, integruotas į ląstelės – šeimininkės DNR), yra viruso rezervuarai ir židiniai, juose vyksta tiek viruso replikacija, tiek transkripcija, dėl to virusas gali išlikti ilgą laiką. Viruso provirusas organizme gali būti palaikomas replikacijai tinkamoje, bet transkripciškai ramioje būsenoje, taip palengvindamas viruso išlikimą bėgant laikui (6).
1.2.2. Viruso sukeltos ligos stadijos
FIV infekcija vyksta trimis ligos etapais: ūmaus ligos pasireiškimo stadija, lėtinio asimptominio ligos pasireiškimo stadija ir kačių įgyto imunodeficito sindromo stadija (6,10,26). Ūminės (pradinės)
Audinių rezervuarai Limfiniai mazgai Kaulų čiulpai Reprodukcinė sistema Virškinimo traktas Blužnis Čiobrialiaukė Kraujas Smegenys Ląstelių rezervuaras Limfocitai ▪ CD4+T ląstelės ▪ CD8+T ląstelės Antigenų apdorojimo/pateikimo ląstelės ▪ Monocitai ▪ Makrofagai ▪ Dendritinės ląstelės CNS ▪ Mikroglija ▪ Astrocitai
17 infekcijos metu virusas dauginasi ir plinta labai sparčiai, po to prasideda pereinamasis ligos periodas. Po jo pasireiškia ilgas latentinis etapas, kurio metu viruso plitimas organizme yra kontroliuojamas, todėl joks ligos laipsnis nėra pastebimas, nes nėra klinikinių požymių ir katės tuo metu atrodo kliniškai sveikos. Aukštas viruso replikacijos laipsnis vėliau vėl pasiekiamas ir taip atsiranda ryškūs ligos požymiai, nes sukeliamas stiprus imuninės sistemos slopinimas (5,14,17,18,23). Užkrėstos katės gali būti besimptomės daugelį metų, per tą laiką imuninė funkcija yra veikiama palaipsniui, kol galiausiai gali išsivystyti paskutinė, kačių įgyto imunodeficito sindromo, fazė (15).
1.2.3. Viruso patekimas į smegenis
FIV į smegenis patenka netrukus po pirminės infekcijos, ūmios stadijos metu, ir yra aptinkamas makrofaguose ir astrocituose kaip FIV užkoduota RNR ir DNR (6,8,14,24). Viruso patekimą į centrinę nervų sistemą (CNS) lemia užkrėsti monocitai, limfocitai, judėjimas T ląstelėmis, viruso įsiskverbimas per pažeistus kraujo – smegenų ir kraujo – smegenų skysčio barjerus (8,17). Mikroglija (CNS ląstelės) ir makrofagai yra pagrindiniai viruso taikiniai smegenyse. Virusui patekus į CNS, infekcija plinta į mikrogliją, makrofagus ir astrocitus, bet ne į neuronus, tačiau vis tiek gali sukelti jų pažeidimus (3 pav.) (6,14,17).
Atliekant tyrimus buvo pastebėta, kad monocitai, CD4 + T ląstelės, CD8 + T ląstelės (T ląstelių tipas, vadinamas citotoksiniais T limfocitais), ir B ląstelės (limfocitų tipas), kurie būna infekuoti viruso, gali iš kraujo per smegenų mikrovaskulines endotelio ląsteles patekti į smegenis (43). In vitro ir in vivo tyrimai parodė ankstyvą T ir B ląstelių invaziją kačių smegenyse praėjus 8 – 10 savaičių po užsikrėtimo FIV. FIV provirusas buvo nustatytas smegenyse jau po dviejų ar keturių savaičių po užkrėtimo ir tai rodo, kad imuninės ląstelės nuneša virusą į CNS (8,17).
Kraujo – smegenų skysčio barjeras skiriasi nuo prieš tai minėto barjero, nes choroidinio rezginio (cerebrospinalinį skystį gaminantis darinys, sudarantis sąsają tarp kraujo ir smegenų skysčio) stromos endotelyje nėra sandarių jungčių. Tai leidžia virusui ir imuninėms ląstelėms lengviau įsiskverbti į rezginį, kuriame yra daug makrofagų ir dendritinių ląstelių. Šios ląstelės yra FIV užkrėtimo taikiniai. Kraujo – smegenų skysčio barjeras yra suformuotas tam tikromis jungtimis tarp choroidinio rezginio epitelio ląstelių (8,17). Po 4 savaičių nuo FIV infekcijos pradžios buvo pastebėtas mononuklearinių ląstelių (leukocitų rūšis) įsiskverbimas į choroidinį rezginį, smegenų dangalus ir subarachnoidinę ertmę. Atliekant tyrimus, didelė makrofagų dozė sukėlė didžiulį neutrofilų antplūdį smegenyse. Makrofagai buvo sekami iki gimdos kaklelio limfmazgių, tačiau smegenų parenchimoje jie nebuvo pastebėti. Šis pastebėjimas parodė, kad makrofagai reguliuoja imuninių ląstelių judėjimą į smegenis (44).
18
1.3. Kačių imunodeficito viruso sukeliami klinikiniai požymiai
Kačių imonodeficito virusas sukelia imuninės sistemos slopinimą, dėl to gali atsirasti antrinės infekcijos (18). Pirmieji klinikiniai požymiai rodo ligos progresavimą ir perėjimą į klinikinę stadiją (9). Klinikinei ligai būdingas progresuojantis imuninės sistemos slopinimas (12). Infekuotoms katėms gali pasireikšti:
• kacheksija (bendras organizmo išsekimas) – gyvūnai būna apatiški, vangūs, karščiuoja, krenta svoris, pasireiškia letargija;
• kalcio funkcijos sutrikimas;
• rinitas (nosies gleivinės uždegimas), viršutinių kvėpavimo takų uždegimas;
• uveitas (akies kraujagyslinio dangalo struktūrų uždegimas), ragena atrodo drumsta; • gingivitas (dantenų uždegimas) ir stomatitas (burnos gleivinės uždegimas) – gyvūnams
sunku kramtyti pašarą, jie ėda nenoriai. Matomi uždegiminiai pažeidimai, nekrozės, opos ant dantenų, žandų gleivinės, kietojo ir minkštojo gomurių pažeidimai;
• limfodenopatija (limfinių mazgų padidėjimas); • limfoma;
• neurologinė disfunkcija, CNS pažeidimai (encefalitas, mielitas); • kaulų čiulpų dinfunkcija;
• gaišimas (6,8,9,14,15,24,26,27).
FIV užkrėstos katės gali sirgti dermatitu, bakterijų, grybelių, pirmuonių sukeltomis ligomis, užsikrėsti parazitais – mikobakteriozė, leišmaniozė, toksoplazmozė, dermatofitozė. Burnos infekcija nustatoma didžiajai daliai FIV infekuotų kačių (8).
1.3.1. Limfoma
FIV siejamas su neoplastinėmis ligomis, kurias įrodo limfomos išsivystymas sergančioms katėms. Šis ryšys pastebimas tiek natūraliai, tiek eksperimentiniu būdu užkrėstoms katėms ir dažnai pasireiškia kaip aukšto lygio B ląstelių neoplazmos, panašios į su ŽIV susijusią difuzinę didelių B ląstelių limfomą (8,45). FIV infekuotoms katėms yra maždaug penkis kartus didesnė tikimybė susirgti limfoma ar leukemija nei neinfekuotoms katėms (45). Tačiau priežastinis FIV ir limfomos ryšys nėra iki galo išaiškintas, todėl reikia papildomų tyrimų, siekiant įvertinti specifinį virusinės infekcijos ir imuninės funkcijos vaidmenį onkologinių procesų metu (8).
1.3.2. Inkstų pažeidimai
Kačių imunodeficito viruso infekcijos sukelta inkstų liga taip pat nustatoma tiek natūraliai, tiek eksperimentiškai užkrėstoms katėms. Tai gali pasireikšti glomerulonefritu, proteinurija, intersticiniu
19 uždegimu, gali atsirasti inkstų kanalėlių cistos. Atliekant tyrimus su infekuotomis katėmis, pastebėta kartais pasitaikanti glomerulų amiloidozė bei hipergamaglobulinemija – būklė, kai kraujyje gaminasi nepakankamai gama globulinų (6,8).
1.3.3. Centrinės ir periferinės nervų sistemos pažeidimai
FIV infekuotoms katėms gali pasireikšti tiek CNS, tiek periferinės nervų sistemos (PNS) sutrikimai, neurologinės ligos. PNS pažeidimo metu FIV iššaukia CD3 + T ląstelių ir makrofagų padidėjimą nugaros smegenų ganglijuose, tai sukelia nervinio audinio tankio pokyčius (8,17,24). Pagrindinis šio lentiviruso infekcijos neuropatogeninis poveikis CNS pasireiškia kaip limfocitų ir makrofagų infiltracija ir kaupimasis (encefalitas), nervinių ląstelių ir astrocitų aktyvacija (gliozė – antrinė smegenų liga, atsirandanti dėl CNS sutrikimų) (6,17). Virusui pažeidus CNS atsiranda kliniškai akivazdūs neurologiniai pakitimai – netipiškas motorikos sutrikimas, padidėjusi agresija, netipiškas stereotipinis elgesys, sutrikę refleksai, sumažėjęs nervų laidumo greitis, pažinimo, mokymosi funkcijos sutrikimai, uždelsti vyzdžio refleksai, smegenų kamieno reakcijų vėlavimas (8,17,24).
1.3.4. Hematologiniai pakitimai
Ūminei FIV infekcijos fazei, trunkančiai maždaug 4-8 savaites, būdingas staigus CD4 + T limfocitų, kuriuos lydi didelis FIV virusinės RNR ir laikinosios DNR kiekis kraujyje, padidėjimas. Šiuos hematologinius pokyčius paprastai lydi lengvi ar vidutinio sunkumo klinikiniai požymiai. Po ilgo besimptomio etapo, kurio metu cirkuliuojančio viruso lygis išlieka stabilus, o integruotas provirusas latentiniu būdu sukuria užkrėstų tikslinių ląstelių rezervuarą, CD4 + T limfocitų ir kitų imunocitų skaičius palaipsniui mažėja, dėl to atsiranda funkcinis imunodeficitas ir imlumas oportunistinėms infekcijoms (6,8). Laipsniškas CD4 + T ląstelių skaičiaus mažėjimas po asimptominės fazės yra pagrindinis FIV infekcijos požymis. Šis mažėjimas susijęs su aktyvuotų CD8 + T ląstelių, turinčių antivirusinį aktyvumą, padidėjimu. Šio įvykio bendras rezultatas yra sumažėjas CD4 + ląstelių ir CD8 + ląstelių santykis (CD4:CD8), kuris naudojamas kaip klinikinis imunosupresijos rodiklis tiek FIV, tiek ŽIV infekuotiems pacientams (5,6,8,17,26).
Atliekant tyrimus, buvo pastebėta, kad FIV infekuotoms katėms pasireiškia vitamino D sumažėjimas kraujyje, lyginant su sveikomis katėmis, tačiau reikėtų daugiau tyrimų įrodančių vitamino D koncentracijos priklausomybę nuo šio lentiviruso (46).
1.3.5. Viremija
Infekuotų kačių plazmos viremija parodo FIV ligos progresavimą. Skirtingų mokslininkų atlikti tyrimai rodo, kad viremija nustatoma praėjus 1–7 metams po užsikrėtimo (47,48). Kitas tyrimas parodė, kad praėjus beveik metams po užsikrėtimo virusu, jis buvo nustatytas cerebrospinaliniame
20 skystyje ir nerviniame audinyje (48). Nuolatinį viruso dauginimąsi įrodo per 6 metus nuo infekcijos pradžios žymiai padidėjusi virusų koncentracija organizme (49).
1.4. Imuniteto svarba
Katės, užsikrėtusios FIV, turi susilpnėjusią imuninę sistemą dėl sumažėjusių CD4 + T ląstelių, todėl jos yra jautresnės oportunistinėms infekcijoms – progresuojančioms infekcijoms, sukeltoms mikroorganizmų, todėl labai svarbų vaidmenį atlieka imuninė sistema saugodama organizmą nuo viruso dauginimosi (14,26).
Įgimtą atsparumą retrovirusinei infekcijai skatina interferonai (IFN) – baltymai, slopinantys viruso dauginimąsi ląstelėse (18,42). Interferonus gali gaminti virusais užkrėstos ląstelės arba aktyvuoti T limfocitai. IFN veikia sukeldami antivirusinę būseną neužkrėstose ląstelėse (18). Jie indukuoja citidino deaminazės baltymus APOBEC3, kurie pradeda daugintis viruso patekimo į organizmą metu ir tarnauja kaip šeimininko organizmo gynybos mechanizmas (42,50). APOBEC3 baltymas veikia kaip vidinis restrikcijos – ribojimo – faktorius prieš lentivirusus (16,51). Lentivirusai evoliucijos eigoje įgijo ir dabar koduoja papildomą baltymą, viruso užkrečiamumo faktorių, anti-APOBEC3 (Vif), kuris skaido baltymus šeimininko organizme (7,16,25). FIV Vif baltymas neutralizuoja kačių APOBEC3 restrikcijos veiksnius, sukeldamas jų skilimą ir sumažindamas organizmo apsaugą (10). Naminių kačių organizme sintetinami trijų rūšių A3 baltymai, naikinantys kačių imunodeficito viruso padermių sukeltą infekciją, pašalindami Vif baltymą. FIV Vif antagonizuoja kačių A3 baltymų antivirusinį aktyvumą, skaidydamas šiuos baltymus viruso užkrėstose ląstelėse. Kačių A3 baltymai stipriai pažeidžia FIV, o FIV Vif neutralizuoja kačių A3 sukeliamus antivirusinius veiksmus (25,52). FIV, iš kurio yra pašalinamas Vif, negali daugintis nei
in vitro, nei in vivo, ir tai rodo stiprų antivirusinį kačių endogeninių A3 baltymų poveikį (16,25).
Interferono transmembraninis baltymas teterinas (II tipo vienkartinis transmembraninis baltymas) riboja viruso išsiskyrimą iš užkrėstų ląstelių, tačiau teterinas nesustabdo FIV replikacijos (6,28,42).
Išgyvenamumas. FIV užsikrėtusios katės naudojant prevencines sveikatos priemones daugelį metų gali gyventi įprastą gyvenimą arba ilgai išlikti besimtomėmis. Bendras užkrėstų kačių išgyvenimo laikas nevisada yra trumpesnis nei neužkrėstų kačių (9,18) (4 pav.) ir infekuotos katės gali išgyventi tiek pat metų kaip ir sveikos (6). Katės gali būti besimptomės daugelį metų po pirminio imuninės sistemos atsako, todėl neįmanoma nustatyti infekcijos pradžios ir trukmės (26). Katėms senstant FIV infekcija gali sustiprėti, tačiau tai dar nėra ištirta (17).
Atlikti tyrimai parodė, kad FIV teigiamų kačių gyvenimo trukmė nėra reikšmingai mažesnė nei FIV neigiamų kačių, tačiau taip gali būti dėl to, kad nėra sąlyčio su ligas sukeliančiais
21 mikroorganizmais ar labai virulentiškais patogenais (15,26). Tyrimų rezultatai atskleidė, kad per 2 metus nugaišo 18 proc. FIV teigiamų kačių (26).
4 pav. FIV užsikrėtusių kačių išgyvenamumas (9)
1.5. Kačių imunodeficito viruso diagnozavimo metodai
1.5.1. ELISA ir polimerazės grandininės reacijos tyrimai
Norint patikrinti kačių infekcinę būklę, plačiai naudojami imunofermentiniai ELISA – su fermentais susijusios imunosorbento analizės – testai, kurie nustato antikūnus prieš FIV baltymą p24 ir FeLV antigeną p27 (4). ELISA rezultatams patvirtinti arba klaidingų/neaiškių rezultatų atveju dažniausiai atliekamas polimerazės grandininės reakcijos (PGR) tyrimas (15,34). Ankstyvosiose infekcijos stadijose nėra aptinkamų antikūnų, nes daugumos kačių organizmai pradeda gaminti antikūnus po 8 savaičių nuo užsikrėtimo, be to, paskutinėje ligos fazėje gali būti ypač žemas antikūnų kiekis (4,27), sukeliantis klaidingai neigiamą ELISA rezultatą, tačiau PGR rezultatas bus teigiamas dėl padidėjusio viruso kiekio kraujyje (4). Klaidingai teigiami rezultatai gali būti dėl motinos antikūnų buvimo kačiuko organizme iki 6 mėnesių amžiaus (4,9) arba tirtas gyvūnas jau anksčiau buvo skiepytas nuo FIV (9).
1.5.2. FIV antikūnų tyrimo rinkiniai
Atlikti tyrimai parodė, kad komerciškai prieinami FIV antikūnų tyrimo rinkiniai (Witness ™ ir Anigen Rapid ™) gali tiksliai atskirti FIV vakcinuotas ir FIV infekuotas kates, tai yra alternatyva PGR tyrimams (26,27,53). FIV diagnozė yra sudėtinga regionuose, kuriuose naudojamos FIV
0 20 40 60 80 100 120 0 500 1000 1500 2000 Iš gyvenusi ų kači ų skai či us, (proc.)
Išgyvenamumo laikas, (dienos)
22 vakcinos, nes kai kurie testai negali atskirti dėl infekcijos atsiradusių antikūnų ir tų, kurie susidaro dėl vakcinacijos (27).
Testų rinkiniai gali būti dvikrypčio srauto ELISA (SNAP® Combo FeLV Ag / FIV Ab Test3) arba šoninio srauto imunochromatografija su koloidiniu auksu (WITNESS® FeLV-FIV; Anigen® Rapid FIV Ab / FeLV Ag Test Kit 5; VetScan® Feline FeLV / FIV Rapid Test6). FIV diagnozavimui testai reikšmingų skirtumų neturi (13,27).
1.6. FIV infekcijos gydymas
FIV sukelia nepagydomą ligą, kurią galima suvaldyti gydant simptomiškai. Tačiau keliose ataskaitose aprašytas FIV slopinimas in vitro nukleozidų analogų atvirkštinės transkriptazės inhibitoriais, tokiais kaip zidovudinas, dar žinomu kaip azidotimidinas (AZT) ir 9-(2-fosfonometoksietil) adeninas. Be to, kai kurie 4-amino-3,6-disulfonat-1, 8-naftaimido dariniai, tokie kaip dekstrano sulfatas, pradimicinas A, heparinas, fosfonoformatas, didezoksitimidinas, 2′3′-dideoksiadenozinas, taip pat buvo minimi kaip paveikiantys FIV in vitro. Tačiau iki šiol į rinką nebuvo pateiktas nė vienas veiksmingas vaistas nuo FIV infekcijos (2). Nustačius retrovirusinės infekcijos diagnozę, antivirusiniai vaistai ir imuninės sistemos moduliatoriai gali būti svarstomi dėl trumpalaikio ir ilgalaikio gydymo (2,14,54). Atsižvelgiant į tai, kad dauguma šių vaistų yra licencijuoti vartoti žmonėms, trūksta gerai kontroliuojamų klinikinių tyrimų su katėmis ir jų veiksmingumas nėra visiškai aiškus (6,54).
Neseniai insulino antivirusinis, priešuždegiminis ir neuroprotekcinis poveikis buvo tiriamas lentivirusinės smegenų infekcijos modeliuose. Insulinas slopino ŽIV-1 replikaciją žmogaus mikroglijoje, taip pat FIV replikaciją limfocituose. Gydymas insulinu sumažino citokinų ir chemokinų aktyvaciją ŽIV infekuotose mikroglijose, tuo pačiu apsaugodamas neuronus nuo ŽIV-1 (24).
Eksperimentiškai užkrėstų kačių gydymas dehidroepiandrosterono sulfatu (DHEA-S) sumažino uždegimą ir užkirto kelią elgesio pakitimams bei neuronų praradimui, taip pat parodė, kad neurosteroidai gali būti naudingi gydant uždegimo sukeltą neurodegeneraciją (17).
Svarbiausia FIV užkrėstų kačių valdymo strategija yra antrinių infekcijų gydymas. Katėms, sergančioms pasikartojančiomis infekcijomis, nepaisant agresyvaus gydymo, gali būti svarstomas papildomas gydymas antivirusiniais vaistais. Antivirusiniai junginiai trukdo tam tikriems viruso replikacijos ciklo etapams. Dažniausiai vartojami vaistai FIV infekcijai gydyti nurodyti 3 lentelėje. Deja, antivirusinių junginių veiksmingumas gydant kačių FIV paprastai yra nedidelis (18).
23 3 lentelė. Antivirusiniai vaistai (18,54)
Nukleozidų analogų atvirkštinės transkriptazės inhibitoriai (NARTI)
Zidovudinas (3′-azido-2 ′, 3′-dideoksitimidinas)
• Veiksmingas prieš ŽIV.
• Slopina FIV replikaciją Crandell-Rees kačių inkstų ląstelėse. • In vivo zidovudinas gali sumažinti viruso kiekį plazmoje.
• Placebu kontroliuojamų tyrimų metu zidovudinas sumažino stomatito požymius ir padidino CD4/CD8 santykį natūraliai FIV infekuotoms katėmis.
• Gali sukelti kaulų čiulpų slopinimą, todėl gydant zidovudinu, būtina reguliariai skaičiuoti kraujo kūnelius.
Didanozinas (2 ′, 3′-didezoksinozininas)
• Veiksmingas prieš ŽIV. • Veikia FIV in vitro.
• In vivo slopina FIV replikaciją, bet sukelia toksinės neuropatijos išsivystymą.
Lamivudinas (2R, cis-4- amino-1-(2-hidroksimetil-1,3-oksatiolan-5-il) – (1H) – pirimidin-2-onas)
• Veiksmingas prieš ŽIV. • Veikia FIV in vitro.
• Zidovudino ir lamivudino derinys ląstelių kultūrose turėjo sinergetinį anti-FIV aktyvumą.
• Sunkūs šalutiniai poveikiai.
Nukleotidų analogų atvirkštinės transkriptazės inhibitoriai (NtARTI) Adefoviras (2-
(6-amino- 9H-purin-9-il)-etoksi-metil-fosfono rūgštis)
• Aktyvus prieš herpes virusus, hepatitą B ir retrovirusus. • Slopina FIV replikaciją in vitro.
• Sunkus šalutinis poveikis – neatsinaujinanti anemija. • Gydymui nerekomenduojamas.
Tenofoviras (2R-1-(6-amino-9H-purin-9-il) - propan-2-il-oksi-metil-fosfoninės rūgšties)
• Naudojamas gydyti ŽIV infekciją. • Aktyvus prieš hepatitą B ir retrovirusus. • Veikia FIV in vitro.
• Tikėtina, kad turi didesnį anti-FIV veiksmingumą, pasižymėdamas mažesniu citotoksiškumu, tačiau in vivo tyrimų trūksta.
Nukleozidų atvirkštinės transkriptazės inhibitoriai (NNRTI) Suraminas
(1-(3-
benzamido-4-metilbenzamido) -naftaleno 4,6,8-trisulfoninės rūgšties sym-3′-karbamido natrio druska)
• Buvo naudojamas gydant prostatos vėžį. • Slopina retrovirusų RNR transkripciją. • Naudojamas gydyti ŽIV infekciją. • Efektyvus prieš FeLV in vivo. • Aktyvumas prieš FIV neištirtas.
Nukleotidų sintezės inhibitoriai (NtSI)
Foskarnetas
(fosfonoforminė rūgštis)
• Plataus spektro antivirusinis aktyvumas prieš DNR ir RNR virusus, įskaitant retrovirusus.
• Naudojamas gydyti ŽIV infekciją. • Veikia FIV in vitro.
• In vivo tyrimų trūksta dėl sunkaus šalutinio poveikio ir būtinybės vaistą leisti į veną.
24 Pleriksaforas (1,1′-(1,4-fenilenmetimetilen)-bis (1,4,8,11- tetraazaciklotetradekanas)-oktachilo-dehidratas)
• Veikia FIV in vitro.
• Mažina magnio kiekį kraujo serume, klinikinių padarinių nesukelia.
• Skiriamas po 0,5 mg / kg kas 12 h.
• Perspektyvus vaistas, reikia daugiau tyrimų. Proteazės inhibitoriai (PI)
Tipranaviras (N-[3-[(1R)- 1-[(2R)-6-hidroksi-4- okso-2-(2-feniletil)-2-propil-3H-piran-5-il] propil l]) fenil]-5-(trifluormetil) piridin-2-sulfonamidas)
• Veikia FIV in vitro.
• Visiškai užkirta kelią FIV dauginimuisi. • Nėra in vivo tyrimų.
Integrazės inhibitoriai (II)
Raltegraviras
• Veikia FIV in vitro.
• Anti-ŽIV junginys, FIV buvo mažiau jautrus raltegravirui nei ŽIV.
• Nėra in vivo tyrimų. Interferonai (IFN)
Rekombinantinis žmogaus interferonas-α
• Aktyvus prieš daugelį DNR ir RNR virusų. • Katėms:
1.
injekcija į raumenis (nuo 104 iki 106 vienetų/kg kas 24 h;2.
peroralinis vartojimas (nuo 1 iki 50 vienetų/kg kas 24 valandas).• Žmogaus IFN-α tampa neveiksmingas po trijų-septynių savaičių parenterinio vartojimo katėms, nes gaminasi neutralizuojantys antikūnai.
• Veikia FIV in vitro.
• Veveiksmingas ilgalaikiam imuninės moduliacijos gydymui katėms.
Rekombinantinis kačių interferonas-ω
• IFN-ω slopina FIV replikaciją in vitro.
• Sušvelnina klinikinius požymius (mažėja temperatūra, atsiranda apetitas, mažėja dehidracija, stomatito požymiai.
• Pagerina kraujo rodiklius (leukopenija, leukocitozė ir anemija) • Stimuliuoja įgimtą imunitetą, sumažina klinikinius požymius ir
koinfekcijas natūraliai FIV infekuotomis katėmis (46). • Jis turėtų būti skiriamas trimis ciklais po penkias kasdienines
poodines 1 MU/kg injekcijas, pradedant atitinkamai 0,14 ir 60 dienomis.
1.7. Prevencija
Svarbiausias kontrolės aspektas ligos prevencijoje, norint kates apsaugoti nuo užsikrėtimo virusu, yra užsikrėtusių kačių identifikavimas ir atskyrimas (9,27). Svarbu užkirsti kelią ligos plitimui tarp laukinių, benamių ir laisvai į lauką išeinančių kačių, nes būtent jos ir sudaro didžiąją dalį
25 užsikrėtusiųjų. Naminiai gyvūnai, kurie gyvena namuose ir į lauką neišeina arba išeina retai turi mažesnę tikimybę užsikrėsti (26).
Retroviruso patikra rekomenduojama visoms katėms, kurios pirmą kartą lankosi klinikoje. Pastebėta, kad veislinių kačių laikomų tik namuose šeimininkai yra labiau linkę skiepyti savo augintinius ir auginti juos tik namuose, tai gali paaiškinti mažą FIV ir FeLV paplitimą tarp grynaveislių tik namuose gyvenančių kačių, lyginant su katėmis mišrūnėmis, laisvai išeinančiomis į lauką (13,55).
Vienas iš apsisaugojimo būdų yra testų darymas visoms laukinėms, valkataujančioms į kliniką patenkančioms katėms, tačiau šis būdas yra brangus ir duodantis mažai teigiamų rezultatų tose šalyse, kur FIV paplitimas nėra didelis (8,9,17,27). Be to, teigiami rezultatai dažnai būna gaunami atlikus tyrimus į lauką neinančioms katėms, taip nutinka, nes motinos virusą gali perduoti palikuonims, kurie augdami ir gyvendami atskirai nuo motinos visiškai nekontaktuoja su kitais gyvūnais. Dabar liga gali būti kontroliuojama tik atliekant tyrimus gyvūnams, kurių simptomatika būdinga FIV infekcijai (13,27).
Vakcinacija. 2002 m. sukurta vakcina nuo FIV, ji laikyta patikima ir veiksminga (17). 2017 metais buvo tik viena registruota FIV vakcina, kurią sudarė du FIV potipiai – A ir D. Buvo pranešama, kad vakcina suteikia apsaugą nuo A, B ir D potipių, tačiau atlikus tyrimus išaiškėjo, kad vakcina nesuteikia tvirtos apsaugos, nes buvo rasta proveržių, susijusių su FIV potipiais A, F, A / F ir D / F (15).
2018 metais JAV buvo viena licencijuota komerciškai parduodama inaktyvuota viruso vakcina, turinti du FIV potipius (Fel-O-Vax FIV®), ataskaitose aprašyta viruso neutralizacija ir susiformavęs imunitetas daugeliui tiriamųjų gyvūnų, tačiau dėl šios vakcinos veiksmingumo vis dar diskutuojama, nes naujausi tyrimai ir vertinimai parodė, kad vakcina nesuteikia imuniteto tam tikroms FIV padermėms (8).
Eksperimentiniai tyrimai parodė, kad FIV užsikrėtusioms asimptomėms katėms po vakcinacijos išsivysto stiprus imuninis atsakas, tai rodo vakcinos veiksmingumą, tačiau pirminė imuninė stimuliacija, susijusi su vakcina, gali sukelti FIV infekcijos progresavimą pakeisdama imuninės sistemos ir viruso pusiausvyrą. Taip pat žinoma, kad FIV užkrėstų limfocitų stimuliacija skatina virusų gamybą in vitro. In vivo tyrimai parodė, kad su vakcinacija susijęs CD4 : CD8 santykio sumažėjimas (30).
Kiti bandymai sukurti FIV vakciną neįrodė apsauginio imuniteto nuo FIV infekcijos arba padidino jautrumą infekcijai (8,55). Iki šiol į rinką nebuvo pateikta nė viena veiksminga vakcina nuo FIV infekcijos (2).
26
2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA
2.1. Tyrimo atlikimo vieta, laikas ir objektai
Tiriamasis darbas buvo atliktas X veterinarijos klinikje Druskininkų mieste, renkant duomenis nuo 2018 metų sausio 1 d. iki 2020 metų spalio 30 d.
Atsižvelgiant į suformuluotą galutinę diagnozę (FIV teigiama katė, FIV neigiama katė) buvo atrinkta 30 įvairaus amžiaus ir skirtingų lyčių kačių. Diagnozuojant kačių imunodeficito viruso sukeltą sindromą, buvo remiamasi chromatografinio imunotesto rezultatais. Pasirinkimas atlikti testą buvo grindžiamas anamnezės, klinikinio tyrimo ir kraujo tyrimų – morfologinių ir biocheminių rodiklių – duomenimis.
2.2. Tyrimo metodai
Tyrimui atrinkta 30 kačių, kurioms jau buvo atliktas chromatografinis imunotestas, skirtas kačių imunodeficito viruso antikūnų ir kačių leukemijos viruso antigenų nustatymui kačių kraujyje, serume ar plazmoje. Atrinkti gyvūnai sugrupuoti į dvi skirtingas grupes – kačių imunodeficito virusu užsikrėtusios ir neužsikrėtusios katės – ir lyginami tarpusavyje, analizuojama kiekvieno jų gyvenimo ir ligos anamnezė, įvertinti klinikinio tyrimo duomenys bei kraujo rodiklių pakitimai, nagrinėtas taikytas gydymas bei užsikrėtusių gyvūnų ligos baigtis.
5 pav. Tyrimo eigos schema
2.2.1. Gyvūno gyvenimo ir ligos anamnezės vertinimas
Prieš atliekant gyvūno klinikinį tyrimą, surinkta išsami gyvūno gyvenimo ir ligos anamnezė. Šeimininkų buvo klausiama gyvūno amžiaus, lyties bei veislės. Aiškinamasi ar gyvūnas ėda ir laka
Anamnezės vertinimas Klinikinio tyrimo rezultatų vertinimas FIV antikūnų nustatymo kraujo serume testų rezultatų vertinimas Kraujo tyrimų rezultatų vertinimas Taikyto gydymo rezultatai ir jų vertinimas Ligos baigties vertinimas
27 įprastai, ar šlapinimasis nepakito, kokios konsistencijos išmatos, taip pat, kur gyvūnas gyvena, ar turi galimybę laisvai išeiti į lauką, ar turi kontaktą su kitais gyvūnais, ar yra vakcinuotas ir reguliariai dehelmintizuojamas, iš kur įsigytas. Klausiama, kokie simptomai pasireiškė, kada pirmą kartą buvo pastebėta, ar pradžią galima susieti su kokiu nors pasikeitimu gyvūno aplinkoje, ar su kokiu nors dirgikliu, ar nuo to laiko požymiai tęsiasi nuolat, ar keitėsi, ar išliko tie patys, ar požymiai stipriai išreikšti, ar tai pirmas kartas, kai pasireiškia tokie simptomai, ar gyvūnas neserga lėtinėmis ligomis, ar buvo taikytas gydymas, ar turėjo kontaktą su sergančiais, nevakcinuotais gyvūnais.
2.2.2. Gyvūno klinikinis tyrimas
Įvertinus surinktą anamnezę, atlikamas išsamus paciento klinikinis tyrimas. Gyvūnas sveriamas ir vizualiai įvertinama gyvūno išvaizda – kūno sudėjimas, įmitimas, kailio bei odos būklė, elgesys ir reakcija į aplinką. Tuomet stebimos konjunktyvos, jų spalva, drėgnumas, vertinama ar akyse nėra matomų pažeidimų, ar audiniai aplink akis nepatinę, neparaudę. Apžiūrima burnos ertmė, dantenų spalva ir dantys, stebima ar nėra matomų pažeidimų, ar gleivinė tolygios spalvos, nepaburkusi, palpuojamos gerklos bei įvertinamas kapiliarų prisipildymo greitis (KPG). Nustatoma ar nėra išskyrų iš nosies ertmės, jeigu yra – stebima jų konsistencija, spalva. Atliekama plaučių ir širdies auskultacija bei pilvo palpacija. Klinikinio tyrimo pabaigoje pamatuojama gyvūno rektinė temperatūra.
2.2.3. Kraujo tyrimai
Atlikus klinikinį tyrimą, laikantis visų aseptikos ir antiseptikos principų, katėms imamas kraujo mėginys iš priekinės kojos vena cephalica. Paimami du kraujo mėginiai – vienas kraujo mėginys imamas į mėgintuvėlį violetiniu kamšteliu su antikoaguliantais (su EDTA), paimama 0,5 ml kraujo, kitas kraujo mėginys imamas į mėgintuvėlį be priedų (su raudonu kamšteliu, serumo biocheminiam tyrimui), paimama 0,5 ml kraujo. Ant mėgintuvėlių užrašomi pacientų vardai ir jų šeimininkų pavardės. Morfologiniam kraujo tyrimui atlikti naudojamas hematologinis analizatorius „Mythic 18“ (Orphée SA, Šveicarija), naudojantis 3 skirtingus reagentus, ir kraujas, esantis violetiniame mėgintuvėlyje. Mėgintuvėlis su krauju laikomas 10 minučių kambario temperatūroje, tada atliekamas tyrimas. Kraujo mėginių, esančių mėgintuvėliuose su raudonu kamšteliu, biocheminiai rodikliai matuojami naudojant klinikinį biocheminį kraujo analizatorių „SPOTCHEM“ (ARKRAY, Japonija). Tyrimas atliekamas naudojant sausų reagentų technologiją. Prieš atliekant tyrimą, mėgintuvėlis su krauju centrifuguojamas 10 minučių 1000 aps./min. greičiu.
Nustatomi morfologiniai kraujo rodikliai: WBC, LYM, MON, GRA, RBC, HGB, HCT, PLT. Nustatomi biocheminiai kraujo rodikliai: gliukozės (Glu), kraujo karbamido (BUN), bendrųjų baltymų (T-Pro), albuminų (Alb), alanino aminotransferazės (ALT) ir kreatinino (Crea) kiekiai kraujo serume.
28 2.2.4. Kačių imunodeficito viruso antikūnų nustatymas kraujyje, serume ar plazmoje.
FIV antikūnai nustatomi kraujo serume. Kraujas imamas į mėgintuvėlį, skirtą serumo biocheminiam tyrimui, ir centrifuguojamas 10 minučių 1000 aps./min. greičiu. Gautas serumas naudojamas atlikti greitąjį antikūnų/antigenų nustatymo testą BIONOTE FIV Ab/FeLV Ag. Naudojant specialų lašintuvą, po vieną lašą kraujo serumo įlašinama į kiekvieno testo skylutę. Taip pat į skylutes įlašinama po 3 lašus specialaus skiediklio. Rezultatai vertinami po 5-10 minučių (6 pav.).
6 pav. Teigiamas FeLV greitasis testas (asmeninio archyvo nuotrauka)
2.3. Tyrimo duomenų statistinis įvertinimas
Statistiniai duomenų skaičiavimai vykdyti naudojant statistinių duomenų apdorojimo programų paketą – Microsoft Exel 2016. Skaičiuoti statistiniai rodikliai:
1. Tiriamųjų pasiskirstymas pagal kiekį; 2. Procentinis tiriamųjų pasiskirstymas; 3. Rezultatų aritmetiniai vidurkiai;
4. Statistinis patikimumas. Gauti rezultatai laikomi patikimais, kai p<0,05. Rodiklių tarpusavio priklausomybė patikrinta „Chi-kvadrato“ testu.
29
3. TYRIMO REZULTATAI
Tyrime iš viso dalyvavo 30 kačių, kurioms jau buvo atlikti imunotestai, nustatantys kačių imunodeficito viruso antikūnus kraujyje. 27 katėms pasireiškė imunodeficito sindromui būdingi simptomai, 3 katės buvo kliniškai sveikos (jos buvo FIV neigiamos). Buvo nustatyta 16 FIV teigiamų kačių ir 14 FIV neigiamų kačių. 5 iš 14 FIV neigiamų kačių buvo ir FeLV teigiamos katės.
3.1. FIV teigiamų ir neigiamų kačių pasiskirstymas
Pagal imunotesto atsakymą tiriamieji buvo suskirstyti į 2 grupes. Kačių imunodeficito virusas buvo nustatytas 16 tiriamų kačių (53 proc. tiriamųjų), 11 kačių (37 proc. tiriamųjų) turėjo ligai būdingus klinikinius požymius, bet buvo FIV neigiamos, 3 katės (10 proc. tiriamųjų) buvo kliniškai sveikos, neturėjo jokių ligai būdingų simptomų ir buvo FIV neigiamos (7 pav.).
7 pav. Tiriamųjų pasiskirstymas pagal antikūnų nustatymo testo rezultatus (n=30) 16 14 0 2 4 6 8 10 12 14 16 18
FIV teigiamos katės FIV neigiamos katės
Tir iam ųj ų kači ų skai či us, vnt .
30 5 FIV neigiamos katės buvo FeLV teigiamos (36 proc. visų FIV neigiamų kačių). 6 katės (43 proc. visų FIV neigiamų kačių) turėjo ligai būdingus simptomus, tačiau jų kraujo serume nebuvo aptikta nei FIV antikūnų, nei FeLV antigenų. 3 katės (21 proc. visų FIV neigiamų kačių) buvo kliniškai sveikos ir neinfekuotos virusais (8 pav.). Vienai FIV/FeLV neigiamai katei (patelei) buvo nustatytas Corona virusas.
8 pav. FIV – FeLV neigiamų ir FIV neigiamų – FeLV teigiamų kačių procentinis pasiskirstymas
(n=14)
Nustatyta, kad 4 FIV teigiamos katės taip pat buvo ir FeLV teigiamos, jos sudaro 25 proc. visų FIV užsikrėtusių kačių. 12 FIV teigiamų kačių nebuvo nustatytas FeLV, jos sudaro 75 proc. visų kačių imunodeficito virusu užsikrėtusių kačių (9 pav.).
9 pav. FIV – FeLV teigiamų kačių ir FIV teigiamų – FeLV neigiamų kačių procentinis
pasiskirstymas (n=16) 64% 36% FIV neigiamos – FeLV neigiamos FIV neigiamos – FeLV teigiamos 75% 25% FIV teigiamos – FeLV neigiamos FIV teigiamos – FeLV teigiamos
31 Analizuojant imunotestų rezultatus, pastebėta, kad dažniau nustatomas tik vienas virusas organizme – kačių imunodeficito virusas, abu virusai – kačių imunodeficito virusas ir kačių leukemijos virusas – nustatomi retai ir statistiškai patikimos priklausomybės tarp FIV ir FeLV buvimo kraujyje nėra, nes p>0,05 (10 pav.).
10 pav. FIV ir FeLV pasireiškimo tarpusavio priklausomybė (n=30)
3.2. Lyties įtaka gyvūnų užsikrėtimui kačių imunodeficito virusu
Gyvūnai, tyrimo metu, buvo suskirstyti į dvi grupes pagal jų lytį – patinai ir patelės. FIV buvo patvirtintas 4 patelėms ir 12 patinų. Neigiami FIV testai buvo 8 patelių ir 6 patinų. Visos tirtos katės be klinikinių simptomų buvo FIV neigiamos (11 pav.).
11 pav. Lyčių pasiskirstymas pagal antikūnų nustatymo testo rezultatus (n=30)
4
12 5
9
FIV teigiama – FeLV teigiama FIV teigiama – FeLV neigiama FIV neigiama – FeLV teigiama FIV neigiama - FeLV neigiama
0 2 4 6 8 10 12 14
Tiriamųjų kačių skaičius, vnt.
6 4 2 5 12 1 0 2 4 6 8 10 12 14
Pasireiškė klinikiniai požymiai – FIV neigiama
Pasireiškė klinikiniai požymiai – FIV teigiama
Nepasireiškė klinikiniai požymiai – FIV neigiama
Tiriamųjų kačių skaičius, vnt. Patinai Patelės
32 FIV buvo diagnozuotas 12 patinų (75 proc. visų FIV teigiamų tiriamųjų) ir 4 patelėms (25 proc. visų FIV teigiamų tiriamųjų). Pagal gautus rezultatus nustatyta, kad patinai turi didesnę tikimybę užsikrėsti ir serga net tris kartus dažniau nei patelės, tačiau statistiškai patikimos priklausomybės tarp gyvūno lyties ir kačių imunodeficito viruso nustatymo kraujyje nėra, nes p>0,05 (12 pav.).
12 pav. Tiriamų kačių procentinis pasiskirstymas pagal lytį (n=16)
Nustatyta, kad, iš 12 FIV teigiamų patinų, 3 patinai taip pat buvo užsikrėtę ir kačių leukemijos virusu. Taip pat, 1 iš 4 kačių, turinčių imunodeficito sindromą, buvo užsikrėtusi ir FeLV. Du patinai ir trys patelės, kuriems FIV testas buvo neigiamas, buvo užsikrėtę FeLV (13 pav.).
13 pav. FIV ir FeLV užsikrėtusių kačių pasiskirstymas pagal lytį 75%.
25%
FIV teigiami patinai FIV teigiamos patelės
3 9 2 1 3 3 0 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10
FIV teigiami – FeLV teigiami
FIV teigiami – FeLV neigiami
FIV neigiami – FeLV teigiami T iri am ųjųj ų kači ų skai či us, vnt . Patinai Patelės
33
3.3. Amžiaus įtaka gyvūnų užsikrėtimui kačių imunodeficito virusu
Atliekant tyrimą, visi gyvūnai, kuriems buvo atliktas chromatografinis imunotestas, buvo suskirstyti į 3 grupes pagal jų amžių:
I gr. – katės iki vienerių metų amžiaus (<1 m.);
II gr. – katės nuo vienerių iki penkerių metų amžiaus (1 – 5 m.); III gr. – katės vyresnės nei penkerių metų (>5 m.).
Didžiausias tyrimui atrinktų kačių skaičius yra II grupėje: nuo 1-erių iki 5-erių metų. Šią grupę sudarė 13 kačių. Mažiausias skaičius tiriamųjų (6 katės) buvo I grupėje (14 pav.).
14 pav. Tiriamųjų kačių skaičiaus procentinis pasiskirstymas skirtingose amžiaus grupėse (n=30) Remiantis viruso antikūnų kraujo serume nustatymu, dažniausiai teigiami rezultatai buvo nustatyti gyvūnams, priskiriamiems II amžiaus grupei (9 tiriamiesiems), rečiausia užsikrečia gyvūnai iki vienerių metų amžiaus (2 katės) tačiau statistiškai patikimos priklausomybės tarp gyvūno amžiaus ir kačių imunodeficito viruso nustatymo kraujyje nėra, nes p>0,05 (15 pav.).
15 pav. Gyvūnų pasiskirstymas amžiaus grupėse pagal antikūnų nustatymą kraujyje (n=30) <1 m. 20% 1 - 5 m. 43% >5 m. 37% 7% 30% 17% 13% 13% 20% 0 5 10 15 20 25 30 35 <1 1 – 5 >5 T iriam ų jų k ačių k iek is, p roc .
Gyvūnų amžiaus grupės, metais
FIV teigiami FIV neigiami
34
3.4. Laikymo sąlygų įtaka gyvūnų užsikrėtimui kačių imunodeficito virusu
Analizuojant gyvūnų, kuriems buvo atliktas FIV chromatografinis imunotestas, gyvenimo sąlygas, nustatyta, kad 13 iš 16 FIV teigiamų kačių (81 proc. FIV teigiamų tiriamųjų), turėjo galimybę laisvai išeiti į lauką ir kontaktuoti su kitais gyvūnais, 3 FIV teigiamos katės (19 proc. FIV teigiamų tiriamųjų) buvo auginamos tik namuose ir negalėjo bendrauti su kitais gyvūnais. Kačių imunodeficito virusu dažniau užsikrečia galimybę laisvai išeiti į lauką turinčios katės, šie duomenys yra statistiškai reikšmingi, nes p<0,05 (16 pav.).
16 pav. Užsikrėtimo virusu galimybės priklausomybė nuo laikymo sąlygų (n=30)
Išsiaiškinta, kad 11 (69 proc.) iš visų FIV teigiamų kačių (16 kačių) buvo patinai, laisvai išeinantys į lauką, 1 patinas (6 proc.) gyveno tik namuose. 2 patelės (12,5 proc.) iš visų FIV teigiamų tiriamųjų turėjo galimybę laisvai išeiti į lauką ir bendrauti su kitais gyvūnais, 2 patelės (12,5 proc.) buvo auginamos tik namuose. Nustatyta, kad laisvai į lauką išeinantys patinai turi didesnę galimybę užsikrėsti virusu, nei gyvenantys tik namuose ar nei patelės, nepriklausomai nuo jų gyvenimo būdo, tačiau statistiškai patikimos priklausomybės tarp FIV teigiamų gyvūnų lyties ir gyvenimo būdo nėra, nes p>0,05 (17 pav.).
17 pav. FIV teigiamų kačių pasiskirstymas pagal lytį ir laikymo sąlygas (n=16) 13
6
3
8
0 2 4 6 8 10 12 14
FIV teigiamos katės FIV neigiamos katės
Tiriamųjų gyvūnų skaičius, vnt.
Auginamos tik namuose Laisvai išeinančios į lauką
12,5% 12,5% 69% 6% 0 20 40 60 80
Laisvai išeina į lauką Gyvena tik namuose
TIriam ųjų kačių ki eki s, p roc . Patelės Patinai
