LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS MEDICINOS AKADEMIJA

VISUOMENĖS SVEIKATOS FAKULTETAS Profilaktinės medicinos katedra

Akvilė Garalevičiūtė

KAUNO RAJONO PIRMINĖS SVEIKATOS PRIEŽIŪROS ĮSTAIGŲ PACIENTŲ IR GYDYTOJŲ POŽIŪRIS Į ONKOLOGINIŲ PROFILAKTINIŲ PROGRAMŲ

ORGANIZAVIMĄ

Magistro diplominis darbas (Visuomenės sveikatos vadyba)

Mokslinė vadovė Doc. dr. Rima Kregždytė

(parašas) 2015-05-13

SANTRAUKA

KAUNO RAJONO PIRMINĖS SVEIKATOS PRIEŽIŪROS ĮSTAIGŲ PACIENTŲ IR GYDYTOJŲ POŽIŪRIS Į ONKOLOGINIŲ PROFILAKTINIŲ PROGRAMŲ ORGANIZAVIMĄ Akvilė Garalevičiūtė

Mokslinė vadovė doc. dr. Rima Kregždytė

Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Visuomenės sveikatos fakultetas, Profilaktinės medicinos katedra. Kaunas; 2015. 77 p.

Darbo tikslas – įvertinti Kauno rajono pirminės sveikatos priežiūros įstaigų pacientų ir gydytojų požiūrį į onkologinių ligų profilaktinių programų organizavimą. Uždaviniai: 1) įvertinti Kauno rajono pirminės sveikatos priežiūros įstaigų pacientų požiūrį, informuotumą ir nuomonę apie onkologinių profilaktinių programų organizavimą; 2) įvertinti Kauno rajono pirminės sveikatos priežiūros įstaigų gydytojų nuomonę apie onkologinių ligų profilaktinių programų organizavimą ir gerinimo galimybes; 3) palyginti Kauno rajono pirminės sveikatos priežiūros įstaigų gydytojų ir pacientų požiūrį į onkologinių ligų profilaktinių programų organizavimą.

Metodika. Atlikta Kauno rajono pirminės sveikatos priežiūros įstaigų pacientų ir gydytojų momentinė anketinė apklausa. Apklaustos 25-75 m. moterys ir 40-75 m. vyrai. Apklausoje dalyvavo 257 pacientai (atsako dažnis - 64,25 proc.) ir 14 šeimos gydytojų (atsako dažnis - 46,67 proc.) iš 6 tyrime sutikusių dalyvauti Kauno rajono pirminės sveikatos priežiūros įstaigų. Apklausoje naudotos skirtingos anketos pacientams ir gydytojams. Statistinė duomenų analizė atlikta naudojant SPSS 18.0 statistinį paketą. Hipotezių tikrinimui apie kokybinių požymių skirtumus taikytas χ2 kriterijus. Poriniam kokybinių kintamųjų palyginimui taikytas z kriterijus. Tikrinant hipotezes pasirinktas reikšmingumo lygmuo α=0,05. Atlikta logistinė regresija, siekiant nustatyti pacientų informuotumą, požiūrį ir organizavimo vertinimą apie profilaktines onkologines programas bei gydytojų požiūrį ir organizavimo vertinimą. Į modelius buvo įtraukiami socialiniai demografiniai veiksniai kaip nepriklausomi kintamieji, t.y. pacientams: amžius, lytis, išsilavinimas, šeiminė padėtis bei gaunamos pajamos, o gydytojams: amžius ir lytis.

Rezultatai. Dauguma respondentų žinojo vykdomas onkologines profilaktines programas. Geriausiai pacientai buvo informuoti apie GKV profilaktinę programą (93,0 proc.). Beveik ketvirtadalio apklaustų pacientų nuomone (22,2 proc.), jų sveikata turėtų rūpintis šeimos gydytojai. Daugiausiai (77,8 proc.) pacientų buvo manančių, kad patys yra atsakingi už savo sveikatą (p<0,05). Šiek tiek daugiau nei pusė respondentų (56,6 proc.) kreipiasi į PSPĮ dėl onkologinių profilaktinių programų, esant sveikatos sutrikimams, ligai, o kartu sudalyvauja ir profilaktinėse programose (p<0,05). Beveik trečdalis respondentų norėtų gauti popierinį laišką su pakvietimu iš

PSPĮ. 20,2 proc. norėtų, kad jiems būtų paskambinta iš sveikatos priežiūros įstaigos ir pakviestų juos dalyvauti. Pagrindiniai nedalyvavimo programose motyvai, nurodomi respondentų, buvo informacijos trūkumas apie vykdomas programas, medicininių procedūrų baimė, nepasitenkinimas programų organizavimu ar gydytojų darbo laiku (p<0,05). Beveik du trečdaliai gydytojų (64,3 proc.) manė, kad jų sveikatos priežiūros įstaigos skiria pakankamai dėmesio onkologinėms profilaktinėms programoms, jų organizavimui bei įgyvendinimui (p>0,05). 71,8 proc. gydytojų manė, jog pacientams užtenka informacijos apie profilaktines programas. Gydytojų nuomone, siekiant gerinti profilaktinių programų įgyvendinimą, reikia skirti atsakingą asmenį už programų organizavimą ir vykdymą bei skirti daugiau lėšų programų vykdymui. Taip pat gydytojai nurodė, jog trūksta gydytojų finansinio skatinimo. Gydytojų nuomone (71,4 proc.) pacientai, nepakankamai įvertina, kad patys yra atsakingi už savo sveikatą.

Išvados. 1. Tik pusei apklaustų pacientų pakanka informacijos apie profilaktines programas. Vyrų ir jaunesnio amžiaus pacientų požiūris į profilaktines programas palankesnis nei moterų ir vyresnių respondentų.Moterys ir aukštąjį išsilavinimą turintys pacientai onkologinių profilaktinių programų organizavimą vertino kaip netinkamą. Pakankamas informuotumas susijęs su palankesniu požiūriu į profilaktines programas ir geresniu dalyvavimu jose. 2. Gydytojai laiko pokalbiui apie profilaktines programas neplanuoja. Gydytojai programų organizavimą vertina kaip tinkamą. Siekiant gerinti profilaktinių programų įgyvendinimą, gydytojų nuomone, reikėtų skirti atsakingą asmenį už programų organizavimą ir vykdymą bei skirti daugiau lėšų programų vykdymui, daugiau informuoti pacientus, trumpinti laukimo eiles prie gydytojų kabinetų. 3. Gydytojų nuomone, patys pacientai turi žinoti, kada kreiptis į PSPĮ dėl profilaktinių programų, o pacientai, norėtų būti kviečiami dalyvauti profilaktinėse programose, gaunant popierinį laišką, kvietimą,sulaukti skambučio iš PSPĮ ar gauti elektroniniu laišku kvietimą. Gydytojai atsakymus pateikia ir pakomentuoja pacientui apsilankius kitą kartą PSPĮ. Tačiau tokiu atsakymų pateikimu patenkintų pacientų buvo tik labai nedidelė dalis. Vienintelis sunkumas, anot gydytojų, vykdant profilaktines programas – pacientų motyvacijos stoka. Pacientų nuomone, dalyvavimą profilaktinėse programose sunkina ilgos laukimo eilės, nepatogus PSPĮ darbo laikas, gydytojų darbo grafikas.

Raktažodžiai. Vėžys, profilaktinės programos, informuotumas, požiūris į vėžio atrankines

SUMMARY

THE ATTITUDE OF PATIENTS AND PHYSICIANS OF KAUNAS DISTRICT PRIMARY HEALTH CARE INSTITUTIONS TOWARDS ORGANISATION OF ONCOLOGICAL SCREENING PROGRAMMES

Akvilė Garalevičiūtė

Supervisor doc. dr. Rima Kregždytė

Department of Health management, Faculty of Public Health, Lithuanian University of Health Sciences. Kaunas; 2015.77 p.

Aim of the study – to evaluate the attitude of patients and physicians of Kaunas district primary health care institutions towards organisation of oncological screening programmes. Objectives: 1) to evaluate attitude, knowledge and opinion of patients of Kaunas district primary health care institutions about organisation of oncological screening programmes; 2) to evaluate the opinion of physicians of Kaunas district primary health care institutions about organisation of oncological screening programmes and their improvement possibilities; 3) to compare the attitude of physicians and patients of Kaunas district primary health care institutions towards organisation of oncological screening programmes.

Methodology. Instantaneous questionnaire survey of patients and doctors of Kaunas district primary health care institutions was carried out. Women of age 25-75 and men of age 40-75 were surveyed. The survey encompassed 257 patients (response rate – 64.25 %) and 14 family physicians (response rate – 46.67 %) from 6 Kaunas district primary health care institutions that agreed to take part in the survey. During the survey, different questionnaires were given to patients and physicians. Statistical analysis was performed using SPSS 18.0 statistical package. χ2 criterion was used for the testing of hypotheses on the differences of qualitative properties. Z criterion was used for pairwise comparison of qualitative variables. While testing hypotheses, the significance level α=0,05 was chosen. Logistic regression was carried out to determine the patients’ knowledge, attitude and evaluation of organisation of oncological screening programmes, as well as physicians’ attitude and evaluation of their organisation. The models included such socio-demographic factors as independent variables, i.e., for patients: age, sex, education, marital status and income, and for physicians: age and sex.

Results.The majority of respondents were aware of the ongoing oncological screening programmes. Patients were best informed about cervical cancer screening programme (93.0 %). According to nearly a fourth of the patients (22.2 %), those are family physicians who should take care of their health. The majority of patients (77.8 %) believe that they are responsible for their own health (p<0,05). Slightly more than half of the respondents (56.6 %) apply to primary health care

institutions (PHCI) due to oncological screening programmes, health disorders, illness, and thus take part in screening programmes as well (p<0,05). Nearly a third of respondents would like to receive a paper letter with an invitation to PHCI. 20.2 % of respondents would like to receive a call from PHCI and to be invited to participate in a programme. The main reasons indicated by the respondents for not participating in the programmes were the lack of information about the programme, the fear of medical procedures, dissatisfaction with organisation of programmes and working time of physicians (p<0,05). Nearly two-thirds of physicians (64.3 %) believed that their health care institutions devote enough attention to oncological screening programmes, their organisation and implementation (p>0,05). 71.8 % of physicians thought thatpatients get enough information about screening programmes. According to physicians, in order to improve implementation of screening programmes, a person responsible for organisation and implementation of programmes should be appointed, and more funds should be allocated for implementation of programmes. What is more, doctors stated that there is a lack of financial incentives for physicians. According to physicians (71.4 %), patients underestimate the fact that they are responsible for their own health.

Conclusions. 1. Only half of the surveyed patients have enough information about screening programmes. Men’s and younger patients’ attitude towards screening programmes is more favourable than that of women and older respondents.Women and patients with higher education evaluated organisation of screening programmes as inappropriate. Enough information about oncological programms result in a positive attitude and better participation in the programms. 2. Physicians do not plan to allocate time for conversation about screening programmes. Physicians evaluate organisation of programmes as appropriate. In physicians’ view, a person responsible for organisation and implementation of programmes should be appointed, and more funds should be allocated for implementation of programmes, patients should be better informed, and waiting queues at the physicians’ offices should be shortened. 3. In physicians’ view, patients themselves should know when to apply to PHCI with regard to screening programmes, whereas patients would like to be invited to take part in screening programmes by receiving an invitation by a paper letter, a call from PHCI or e-mail. Physicians provide answers and comments to a patient on his other visit to PHCI. However, only a few patients were satisfied with such way of getting answers. According to physicians, the only problem in implementing screening programmes is a lack of patients’ motivation. According to patients, their participation in screening programmes is aggravated by long waiting queues, inconvenient working hours of PHCI, and physicians’ work schedule.

Key words. Cancer, screening programmes, knowledge, attitude towards cancer screening

TURINYS

ĮVADAS ... 8

DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI ... 10

1.LITERATŪROS APŽVALGA ... 11

1.1.Onkologinių profilaktinių programų reikalingumas ir įgyvendinimas ... ...11

1.2.Onkologinės pagalbos gerinimo programos Lietuvoje ... 12

1.3.Pacientų informuotumas ir požiūris į onkologines profilaktines programas ... 15

1.3.1.Pacienčių informuotumas ir požiūris į krūties vėžio profilaktinę programą ... 15

1.3.2.Pacienčių informuotumas ir požiūris į gimdos kaklelio vėžio profilaktinę programą ... 16

1.3.3.Pacientų informuotumas ir požiūris į prostatos vėžio profilaktinę programą ... 17

1.3.4.Pacientų informuotumas ir požiūris į stororsios žarnos vėžio profilaktinę programą ... 19

1.4.Pacientų nuomonė apie onkologinių profilaktinių programų organizavimą... 20

1.5.Gydytojų požiūris į onkologinių profilaktinių programų organizavimą ... 24

2.TYRIMO METODIKA ... 28

3.REZULTATAI ... 31

3.1.Respondentų socialinė ir demografinė charakteristika ... 31

3.2.Pacientų požiūris, informuotumas ir nuomonė apie Lietuvoje vykdomas onkologines profilaktines programas ir jų organizavimą ... 32

3.2.1.Pacientų informuotumas apie Lietuvoje vykdomas onkologines programas ... 32

3.2.2.Pacientų požiūris į Lietuvoje vykdomas onkologines profilaktines programas ... 41

3.2.3.Pacientų nuomonė apie Lietuvoje vykdomų onkologinių profilaktinių programų organizavimą ... 45

3.3.Gydytojų nuomonė apie Lietuvoje vykdomas onkologines profilaktines programas ir jų gerinimo galimybes ... 50

3.3.1.Gydytojų nuomonė apie Lietuvoje vykdomas onkologines profilaktines programas ... 50

3.3.2.Gydytojų nuomonė apie Lietuvoje vykdomų onkologinių profilaktinių programų gerinimo galimybes….………...………...53

3.4.Gydytojų ir pacientų požiūrio apie Lietuvoje vykdomas onkologines profilaktines programas skirtumai ………...……….56

3.5.Pacientų informuotumo, požiūrio į profilaktines programas ir jų organizavimo vertinimo sąsajos……… ... .61

4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 64

IŠVADOS ... 68

REKOMENDACIJOS ... 70

DARBO PLIUSAI IR MINUSAI ... 71

LITERATŪRA ... 72

SANTRUMPOS

ES – Europos Sąjunga

FOBT– (ang. fecal occult blood test) slaptojo kraujavimo išmatose tyrimas GKV – gimdos kaklelio vėžys

JAV – Jungtinės Amerikos valstijos KV – krūties vėžys

LR – Lietuvos Respublika

LSP – Lietuvos sveikatos programa PP – profilaktinė programa

PSA – prostatos specifinis antigenas PSO – Pasaulio sveikatos organizacija PSPĮ – pirminės sveikatos priežiūros įstaigos SAM – sveikatos apsaugos ministerija SŽV – storosios žarnos vėžys

ŠKL – širdies ir kraujagyslių ligos

TERMINAI, SĄVOKOS

FOBT (ang. fecal occult blood test) – slapto kraujo išmatose tyrimas. Atliekamas slapto kraujavimo iš žarnyno nustatymui. Šis testas, padeda nustatyti nežymų kolorektalinį kraujavimą.Testas žymiai sumažina klaidingai teigiamų rezultatų galimybę. Nustato 50 ng/ml ir daugiau paslėpto kraujo koncentraciją.

Mamografija – krūtų rentgeno tyrimas, padedantis diagnozuoti įvairias krūtų ligas, ankstyvuosius krūtų audinio gerybinius ir piktybinius pakitimus.

PSA – Prostatos specifinis antigenas (PSA) yra medžiaga (baltymas). Baltymo lygis kraujyje padidėja ir leidžia aptikti prostatos vėžį ankstyvoje vystimosi stadijoje. Normalus PSA kraujyje laikomas nuo 0,0 iki 4,0 ng/ml. Iki 4,0 ng/ml ir daugiau padidėjęs PSA lygis kraujyje gali reikšti, jog reikia atlikti kitus diagnostinius testus.

ĮVADAS

Išsivysčiusiose pasaulio šalyse onkologinės ligos yra prioritetinė sveikatos problema. Pasak sveikatos specialitų ir ekspertų, vėžio būtų galima išvengti, laiku diagnozuojant ir sėkmingai gydant ligą, taip sumažinant sergančiųjų kančias, pagerinant jų gyvenimo kokybę ir išvengiant neįgalumo. Pagal Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) rekomendacijas, onkologinės profilaktinės programos vykdomos daugelyje pasaulio šalių. Vykdant vėžio profilaktiką, ankstyvąsias diagnostikos programas, galima išvengti apie 30–50 proc. visų piktybinių navikų [27]. Nors Lietuvoje vėžio kontrolė vykdoma nuo 1993 m., tačiau gyventojų sveikatos rodikliai negerėja. Sergamumas piktybiniais navikais Lietuvoje nuosekliai didėja: sergamumas 100-ui tūkst. gyventojų 2012 m., palyginus su 2003 m., padidėjo ketvirtadaliu. Mirties priežasčių struktūroje piktybiniai navikai yra antroje vietoje po širdies ir kraujagyslių ligų (ŠKL). 2012 m. Lietuvoje 21,5 proc. visų mirusių vyrų ir 17,9 proc. visų mirusių moterų mirė nuo piktybinių navikų. Onkologinių ligų gydymas ir efektyvumas, o kartu ir paciento išgyvenamumas priklauso nuo to, kaip anksti buvo diagnozuota liga ir pradėtas gydymas [80]. Lietuvoje, sergančiųjų onkologinėmis ligomis, išgyvenamumo rodikliai lyginant su Europos šalimis yra maži [23]. Mūsų šalyje vėžiniai susirgimai diagnozuojami jau vėlyvoje stadijoje, todėl jų gydymo perspektyvos ne visada teigiamos, o tai sąlygoja aukštus gyventojų mirtingumo rodiklius [52,81].

Šiuo metu Lietuvoje vykdomos keturios onkologinės profilaktinės programos: krūties, gimdos kaklelio, prostatos ir storosios žarnos vėžio ankstyvosios diagnostikos programos. Programų tikslas – sumažinti gyventojų mirtingumą nuo šių ligų. Programų metu tikrinami asmenys, esantys moksliniais įrodymais pagrįstose amžiaus grupėse, siekiant kaip galima anksčiau nustatyti pakitimus ar ligą. Todėl siekiama, kad ankstyvosios diagnostikos programose dalyvauti būtų įprasta ir paprasta kiekvienam gyventojui, esančiam amžiau rizikos grupėje [21].

Tačiau nė vienoje iš šių programų dalyvavimas nėra pakankamai aukštas, jog galėtumėme teigti, kad programa vyksta sklandžiai. Valstybinės ligonių kasos duomenimis, Lietuvoje įgyvendinamų profilaktinių programų (PP) patikrų apimtis nesiekia Europos Tarybos rekomendacijų, ne mažiau kaip 80 proc., dalyvaujančių gyventojų, esančių amžiaus rizikos grupėje. Kadangi PP vykdymui iš privalomo sveikatos draudimo fondo (PSDF) skirtų lėšų dalis kasmet lieka taip ir nepanaudota, problema nesiejama su programų finansavimo trūkumu [2,31]. Ieškomas kitos kliūtys bei priežastys, kodėl gyventojai nenoriai dalyvauja programose, žinant, kad apie 20,0 – 25,0 proc. Lietuvos gyventojų nėra girdėję apie vykdomas profilaktines programas. Tai reiškia, kad pacientai ir žinodami apie vykdomas programas, jose nedalyvauja [55].

Visuomenėje yra žinoma ir suprantama, kaip svarbu išaiškinti onkologines ligas kuo ankstesnėje jų vystymosi stadijoje, gyventojai palaiko PP vykdymą. Tačiau ankstyvo ligų išaiškinimo, dalyvavimo rodikliai Lietuvoje visai nedžiugina. Beveik pusė žinančiųjų apie PP gyventojų, jose nedalyvauja.

Pagrindines nedalyvavimo priežastis gyventojai nurodo gerą savijautą, laiko stoką ir tai, kad negavo kvietimų dalyvauti iš pirminės sveikatos priežiūros įstaigos (PSPĮ), taip pat vyrauja nežinojimas kur kreiptis arba manymas, kad PP yra neefektyvios. Nepaisant nedalyvavimo programose, didžioji dauguma gyventojų teigiamai vertina organizuojamas prevencines programas ir jų įgyvendinimą, taip pat sutinka, kad jų reikia ir kad jos yra naudingos [4]. Kadangi šeimos gydytojas yra pagrindinis gyventojų informavimo apie PP šaltinis, kartu jis tampa ir pagrindiniu gyventojų dalyvavimo PP motyvu [31,52]. Šeimos gydytojas turi pakankamai dažną kontaktą su pacientu, taip gali veiksmingai skatinti dalyvavimą profilaktinio patikrinimo programose, kurios nukreiptos į ankstyvą ligų nustatymą ir gydymą [34]. Tačiau gydytojai apkrauti dokumentacija, daugiausia laiko šeimos gydytojai praleidžia pildydami įvarius dokumentus, t.y. išrašydami receptus, neturi laiko kada pasakoti pacientams apie jiems priklausančias programas, o ir pacientai tikisi iš gydytojo diagnostikos ir gydymo, o ne kalbų. Todėl lieka mažiau laiko, kuris galėtų būti skiriamas pacientui, atsiranda eilės pas gydytoją, o ir patekti pas gydytoją tampa sudėtingiau taip atsiranda pacientų nepasitenkinimas sveikatos priežiūros sistema [77]. Prof. Valius viename iš savo straipsnių retoriškai klausia: „Ar turime laiko kokybiškoms paslaugoms teikti?” [78].

Lietuvoje, kaip ir kitose Europos ir pasaulio šalyse, onkologinių profilaktinių programų efektyvumas priklauso ne tik nuo sveikatos priežiūros specialistų, bet ir nuo pačių pacientų, jų atsakingumo, pastangų ir supratingumo [53]. O onkologinių ligų prevencija yra viena iš svarbiausių šiandienos ir artimiausios ateities sveikatos apsaugos prioritetas. Kadangi kiekvienai šaliai būdingas skirtingas problemų sprendimo būdas, kaip motyvuoti, ne tik pacientus dalyvauti, juos informuoti, bet kaip skatinti gydytojus vykdyti profilaktinio patikrinimo programas. Svarbu išsiaiškinti savo šalyje vyraujančias kliūtis ir jas šalinti. Iki šiol dar labai nedaug tyrimų atlikta vertinant onkologinių profilaktinių programų organizavimo, įgyvendinimo vertinimą gydytojų, kaip paslaugų teikėjų ir pacientų – paslaugų gavėjų požiūriu [45]. Šiame darbe aptariamos problemos, gydytojų ir pacientų požiūriu apie profilaktinių programų organizavimą, įgyvendinimą. Paslaugų tiekėjų ir gavėjų požiūriu bei jų siūlomi programų organizavimo gerinimo būdai.

DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI

Tikslas – įvertinti Kauno rajono pirminės sveikatos priežiūros įstaigų pacientų ir gydytojų požiūrį į onkologinių ligų profilaktinių programų organizavimą.

Uždaviniai:

1. Įvertinti Kauno rajono pirminės sveikatos priežiūros įstaigų pacientų požiūrį, informuotumą ir nuomonę apie onkologinių profilaktinių programų organizavimą.

2. Įvertinti Kauno rajono pirminės sveikatos priežiūros įstaigų gydytojų nuomonę apie onkologinių ligų profilaktinių programų organizavimą ir gerinimo galimybes.

3. Palyginti Kauno rajono pirminės sveikatos priežiūros įstaigų gydytojų ir pacientų požiūrį į onkologinių ligų profilaktinių programų organizavimą.

Hipotezė – manoma, kad pacientų ir gydytojų nuomonės išsiskirs dėl onkologinių profilaktinių programų organizavimo vertinimo. Pacientai mano, kad gydytojai turi daugiau dėmesio skirti pacientams, juos informuoti apie vykdomas programas, o gydytojų nuomone programos nevyksta sklandžiai dėl gyventojų motyvacijos stokos, apatijos ar žemo sveikatos raštingumo.

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. Onkologinių profilaktinių programų reikalingumas ir įgyvendinimas

Lietuvoje kaip ir išsivysčiusiose pasaulio šalyse dažniausios mirties priežastys yra ŠKL bei onkologiniai susirgimai. Todėl daugelyje pasaulio šalių vykdomos profilaktinės programos, siekiant sumažinti sergamumą, mirtingumą, nustatant ligas ankstyvose stadijose. PP siekiama nustatyti asmenis, turinčius padidėjusią riziką susirgti. Europos šalyse, kuriose vėžio prevencijos programos įgyvendinamos jau ne vieną dešimtmetį, patirtis rodo, kad mirtingumas sumažėja jau per pirmuosius programų vykdymo metus [59]. Šiuo metu Lietuvoje yra vykdomos keturios onkologinės profilaktinės programos: gimdos kaklelio, krūties, prostatos bei storosios žarnos vėžio ankstyvosios diagnostikos programos [2].

Kasmet pasaulyje nustatoma 10 mln. naujų vėžio atvejų iš kurių 4,7 mln. yra išsivysčiusiose pasaulio šalyse. Vėžys sudaro 12 proc. visų mirčių atvejų pasaulyje. PSO teigimu po maždaug 20 m. mirčių nuo vėžio padaugės nuo 6 iki 10 mln. pasaulyje. Laiku ir tinkamai taikoma prevencija galėtų sumažinti mirčių nuo vėžio mastą [50]. Siekiant išvengti mirties atvejų nuo galimų pagydomų onkologinių ligų, vykdoma onkologinių ligų prevencija, padedanti išvengti onkologinių susirgimų. Kuo anksčiau diagnozuojamas onkologinis susirgimas, t.y. I – II stadijoje tuo didesnė tikimybė pasveikti. Tarptautinių vėžio prevencijos bei PSO tyrimų duomenimis, susirgimų vėžiu galima išvengti, o tam svarbus rizikos veiksnių identifikavimas, jų mažinimas, profilaktika bei žmonių supratingumas. Savalaikė ikinavikinių procesų diagnostika ir gydymas padėtų maždaug trečdaliu sumažinti sergamumą piktybinias navikais [6, 20].

Nors Lietuvoje ir vykdomos onkologinės profilaktinės programos, tačiau jos neveikia taip kaip norėtųsi, o ir dalyvaujančių gyventojų, esančių rizikos grupėje, nesulaukiama tiek kiek reikėtų. Sergamumas piktybiniais navikais Lietuvoje kasmet nuosekliai didėja, nuo 1993 m. iki 2011 m. kiekvienais metais didėjo po 3,8 proc., o onkologinių ligų nustatoma vis daugiau [21,1]. PSO skelbia, kad itin svarbu gyventojams suteikti informacijos, kodėl jiems naudinga dalyvauti programose, išmokti atpažinti pirmuosius ligos simptomus bei pakitimus. Svarbu, kad būtų suvokta ankstyvos diagnozės reikšmė ir nauda, kai yra didesnė galimybė išgydyti ligą, kad žmonės suprastų naudą ir norėtų tikrintis, o patikrų galimas nemalonumas atpirktų sveikatos ir gyvenimo kokybės nauda [50].

Lietuvoje mirtingumas ir sergamumas piktybiniais navikais viršija Europos Sąjungos (ES) rodiklius. Lietuvoje, sergančių onkologinėmis ligomis, išgyvenamumo rodikliai lyginant su kitomis Europos šalimis yra maži, susirgusiųjų KV moterų išgyvenamumo rodikliai patys mažiausi Europoje – siekia vos 66 proc., kai Europos vidurkis – 82 proc. [23]. Mūsų šalyje nuo šių ligų vis dar miršta itin daug žmonių, o ligos diagnozuojamos vėlyvose stadijos, kas lemia aukštą mirtingumą. Kad gerėtų

dalyvavimas programose, reikia nuolat kontroliuoti, stebėti, analizuoti nedalyvavimo atvejus, informuoti gyventojus, nes tik suvokimas ir teisinga informacija gali motyvuoti dalyvauti programose. PSO teigimu profilaktinių programų organizavimas efektyvus ir veiksmingas tik tada kai yra užtikrinamas kompetetingas valdymas ir prioritetų nustatymas, bei išteklių planavimas. Prevencinių programų organizavimas ir koordinavimas garantuotų išsikeltų tikslų įvykdymą. Taip pat svarbu yra susitelkti į tikslinę grupę, dirbti su didelėje rizikos grupėje esančiais žmonėmis, pritraukti juos. Kadangi dažniausiai PP dalyvauja ir taip dažnai besilankantys PSPĮ asmenys, o padidintos rizikos grupėje esančių gyventojų informacija apie programas taip ir nepasiekia. Todėl PSO akcentuoja pagrįstą sprendimų priėmimą, kuris būtų nukreiptas į tikslinę grupę ir jai būtų naudingas. Vieningas požiūris į problemą ir jos galimus sprendimo būdus. Lyderystė apibrėžianti tikslų aiškumą, skatinanti komandinį darbą, pakankamą dalyvavimą, tęstinį mokymąsi bei pažangos pripažinimą. Svarbu įtraukti kuo įvairesnius specialistus, bendruomenes siekiant bendro tikslo. Nuolatinis tobulėjimas, inovacijos ir kūrybiškumas siekiant kuo labiau padidinti dalyvavimą programose [50]. Efektyviam onkologinių profilaktinių programų vykdymui turi būti gerai išplėtota infrastruktūra, žmogiškieji ištekliai, o vėžio prevencija, ankstyva diagnostika, gydymas ir paliatyvi pagalba teikiama, kuo aukščiausios kokybės ir geriausiu prieinamumu. Manoma, kad šiuo metu Lietuvoje pirminės prevencijos ir ankstyvos diagnostikos svarba yra nepakankamai įvertintos [42,20,5].

Siekiant sumažinti sergamumą ir mirtingumą piktybiniais navikais, kiekvienoje valstybėje rengiamos nacionalinės vėžio kontrolės programos. Lietuva, pagal ekonominį statusą yra priskiriama vidutinius išteklius turinčiai valstybių grupei. Tokiose šalyse dauguma gyventojų gyvena miestuose, jų gyvenimo trukmė ilgesnė nei 60 m. Šiose šalyse vyrauja pereinamasis epidemiologinis periodas, o vėžys yra viena pagrindinių gyventojų sergamumo ir mirties priežasčių. Vyrauja aukštas rizikos veiksnių paplitimas, ypač tokių kaip tabako vartojimas, netaisyklinga mityba, infekciniai susirgimai bei kancerogenai darbo vietose [20]. Tačiau ir su šiomis problemomis sunkiai kovojama, rizikos veiksniai tik po truputėlį eliminuojami ar mažinami iš Lietuvos gyventojų kasdienybės. Dažnai nesuvedamas ryšys tarp rizikos veiksnio ir galimos jo sukeliamos ligos, ar veiksnio. Nors sveikata laikoma prioritetu, tačiau ja rūpintis pritrūksta laiko ir noro. Todėl siekiant sumažinti tiek rizikos veiksnių paplitimą, jų kenksmingumą ir pavojų, tiek padidinti norą ir galimybes rūpintis savo sveikata, pradėta vykdyti profilaktines programos, gerinant onkologinę pagalbą Lietuvoje.

1.2. Onkologinės pagalbos gerinimo programos Lietuvoje

Lietuvos sveikatos programoje (LSP) 1998-2010 m. numatomi tikslai siekiant sumažinti mirtingumą nuo labiausiai paplitusių onkologinių susirgimų. 1998 m. liepos 2 d. nutarimu Nr. VIII-833 Lietuvos Respublikos (LR) seimo buvo patvirtinta LSP. Įgyvendinant Europos sveikatos politiką „Sveikata visiems XXI amžiuje“ bei Nacionalinėje sveikatos koncepcijoje ir Sveikatos sistemos

įstatyme nurodomą ir įteisintą aktyvios sveikatos politikos strategiją, buvo iškelti pagrindiniai programos tikslai, iš kurių specialusis tikslas buvo sumažinti sergamumą onkologinėmis ligomis [62]. Siekiama iki 2010 m. sumažinti 15 proc. mirtingumą nuo KV, 15 proc. sumažinti sergamumą GKV, vyrų mirtingumą nuo plaučių vėžio sumažinti 15 proc., o iki 2010 m. sumažinti piktybinių navikų vėlyvųjų stadijų atvejų 20 proc. Nors gyventojų mirtingumas mažėjo, o vidutinė gyventojų gyvenimo trukmė ilgėjo, dėl prevencinių priemonių nepakankamumo, arba jų nevykdymo, mirtingumas dėl išvengiamų profilaktinėmis priemonėmis ligų darėsi vis didesnė ir aktualesnė problema. Rizikos veiksniai: stresas, alkoholis, rūkymas, nesveika gyvensena, didėjantys socialiniai ir sveikatos netolygumai, sveikatos priežiūros prieinamumo problemos bei kitos socioekonominės bėdos lėmė, kad gyventojų mirtingumas nuo 2000 iki 2007 m. pradėjo didėti, o kartu trumpėjo ir vidutinė gyvenimo trukmė [20,62].

2003 m. priimta valstybinė vėžio profilaktikos ir kontrolės programa, kurioje siekiama – sumažinti sergančiųjų vėžiu skaičių, jų mirtingumą ir neįgalumą, bei pagerinti gyvenimo kokybę. Taip pat organizuoti, kontroliuoti ir vykdyti onkologinių ligų profilaktiką, užtikrinant kokybišką ankstyvąją vėžio diagnostiką, onkologinių ligonių gydymą, nustatatant ligas kuo ankstesnėje stadijoje, taip didinant ligonių išgyvenamumą, o taip pat plėtoti žinių, informacijos skleidimą visiems biomedicinos darbuotojams ir gyventojams. Kad būtų pasiektas tikslas propaguojama sveika gyvensena, teikiama informacija visuomenei, ne tik apie programas, galimus susirgimus, bet ir rizikos veiksnius ir įpročius galinčius turėti įtakos onkologinių ligų atsiradimui, t.y. apie rūkymo žalą, sveiką mitybą, kenksmingus profesinius veiksnius [27].

Įgyvendinant 2003 m. gruodžio 2 d. ES Tarybos rekomendaciją dėl vėžio atrankinės patikros ir Vėžio kontrolės 2003–2010 m. programos nuostatas, pradėta vykdyti atrankines patikras dėl onkologinių ligų, kurios finansuojamos iš PSDF. Programų tikslas – sumažinti gyventojų mirtingumą nuo gimdos kaklelio, krūties, prostatos ir storosios žarnos vėžio. Programų metu tikrinami asmenys, moksliniais įrodymais pagrįstos amžiaus grupės, siekiant kaip galima anksčiau nustatyti pakitimus ar ligą. Todėl siekima, kad tokiose programose dalyvauti būtų įprasta kiekvienam [21].

Pasibaigus 2003–2010 m. vėžio kontrolės programai identifikuotos pagrindinės įgyvendinimo problemos: per mažas dėmesys onkologinių ligų ir jų rizikos veiksnių prevencijai. Nepasiektas pakankamas gyventojų, dalyvaujančių atrankinės patikros dėl onkologinių ligų programose, skaičius [21].

2006 m. Lietuvoje buvo patvirtinta Neurochirurginės ir neuroonkologinės pagalbos vaikams ir suaugusiesiems kokybės gerinimo programa. Šia programa buvo skirta gerinti Lietuvoje teikiamos neuroonkologinės pagalbos vaikams ir suaugusiesiems kokybę, gerinti šių paslaugų prieinamumą, sutrumpinti pacientų ištyrimo laiką, laukimi eilėse laiką, pagerinti navikų diagnostiką. Programos esmė – infrastruktūros gerinimas[22].

2007 m. SAM patvirtino sergamumo ir mirtingumo nuo pagrindinių neinfekcinių ligų mažinimo 2007–2013 m. programą, kurioje numatoma gerinti sveikatos priežiūros paslaugų kokybę ir prieinamumą, investuoti į sveikatos priežiūros įstaigų infrastruktūros modernizavimą ir šiuolaikines technologijas, jų diegimą, taip mažinant sergamumą bei mirtingumą pagrindinėmis neinfekcinėmis ligomis, o tarp jų ir dėl onkologinių susirgimų [25]. Pagal neinfekcinių ligų mažinimo programą, opiausia problema yra vėlyva piktybinių navikų diagnostika. Didelio mirtingumo nuo onkologinių ligų priežastis – vėlyvas diagnozavimas ir efektyvių gydymo metodų panaudojimas. Visos šios programos kartu susijusios su kitomis nacionalinėmis vėžio profilaktikos programomis ir jų siekiais – sumažinti gyventojų mirtingumą ir neįgalumą dėl piktybinių navikų [52].

2012 m. patvirtinta 2014–2020 metų nacionalinė pažangos programa, apimanti visų rizikos veiksnių valdymą, numatyta kitų institucijų įgyvendinamos priemonės, sveikatos sektoriuose rengiamuose strateginių dokumentų projektuose, siekiama patvirtinti Visuomenės sveikatos priežiūros plėtros 2014–2023 programą, Profesinės sveikatos priežiūros plėtros koncepciją, Nacionalinės aplinkos apsaugos strategiją, formuluojami tarpinstituciniai darbai, prisidėsiantys prie rizikos veiksnių, įskaitant ir onkologinių ligų rizikos veiksnių, valdymo [21]. LSP 2014 – 2020 m. siekiama iki 2016 m. sumažinti mirtingumą Lietuvoje nuo piktybinių navikų iki 186/100 000 gyv., o iki 2020 m. sumažinti iki 185,5/100 000 gyv. [19].

Nors ir pradėjus vykdyti nacionaliniu mastu PP, dalyvavimas programose nėra toks didelis, kokio buvo tikimasi. Programose dalyvauja mažiau nei pusė rizikos grupėje esančių gyventojų. Nepaisant programų propagavimo, gyventojų švietimo, informacijos sklaidos, dalyvavimas vis nepasiekia norimų rezultatų, todėl imtasi aiškintis priežastis, kodėl gyventojai nedalyvauja, kokios priežastys lemia jų apsisprendimą. Ar egzistuoja informacijos stoka, ar nesirūpinimas savo sveikata, prieštaraujantis tyrimams, kur teigiama, kad lietuvių didžiausias turtas ir prioritetas jų pačių nuomone – sveikata. Kodėl kitose šalyse programos vykdomos ir jaučiamas ryškus gerėjimas.

Lietuvoje vykdomos atrankinės patikros programos dėl onkologinių ligų yra neorganizuotos, t.y. oportunistinės (kai dalyvauti patikroje siūlo gydytojas arba gyventojas atvyksta dalyvauti programoje savo iniciatyva). Dažniausiai tokiu atveju tikrinama ta pati populiacijos dalis, o socioekonomiškai pažeidžiamų grupių asmenims sąlygos nesudaromos, jie taip ir lieka nesudalyvavę programose. Pagal Europos specialistų parengtas mokslo įrodymais pagrįstas onkologinių programų kokybės užtikrinimo gaires, efektyvios yra tik organizuotos patikros programos [21,45].Organizuota patikros programa turi administracinę struktūrą, t.y. koordinavimo centrą, atsakingą už patikrą ir jos įgyvendinimą, duomenų registravimą ir programos įgyvendinimą bei stebėseną, efektyvumo vertinimą. Skandinavijos šalyse, kuriose mirtingumas nuo GKV, KV sumažėjo 40 ir 80 proc., organizuotos patikros programos vykdomos jau nuo 1970 m. Programų koordinavimo centras užtikrina, kad dalyvauti programoje būtų pakviestas kiekvienas atrankinės programos tikslinei grupei priklausantis asmuo, kad būtų sudarytos

lygios sąlygos dalyvauti programoje visiems programos dalyviams – amžiaus grupėje esantiems asmenims. Stebima, ar pakviestasis atvyko pasitikrinti, jam neatvykus, siunčiamas pakartotinis kvietimas. Patikros duomenys kaupiami centrinėje duomenų bazėje, stebima teikiamų paslaugų kokybė, analizuojami ir vertinami bei viešai skelbiami programos vykdymo rodikliai, taip sprendžiama apie programos efektyvumą ir teikiami siūlymai programos vykdymo efektyvumo gerinimui [21]. Todėl siekiant pagerinti Lietuvos gyventojų onkologijos srities rodiklius, siekiama kuo skubiau priimti sprendimus, kuriais būtų sudarytos prielaidos įkurti Nacionalinį vėžio institutą su klinika, kuri koordinuotų onkologinių ligų gydymo įstaigas Lietuvoje, kad moksliniai pasiekimai onkologijos srityje būtų taikomi praktikoje. Taip pat įteisinti Vėžio registrą [23]. Šiuo metu Lietuvoje programų vykdymą dažniausiai organizuoja pati PSPĮ.

Kanadoje ir Australijoje jau beveik neužregistruojama invazinio GKV. Danijoje 1992 m. pradėjus vykdyti ankstyvosios diagnostikos programą, jau 1995 m. GKV diagnozuota 20 proc. mažiau [27]. Lietuvoje per pastaruosius patikros metus atlikti onkocitologinio tepinėlio atvyko tik 44,0 proc. moterų, esančių rizikos grupėje. Anglijoje ir Švedijoje patikros programoje dalyvauja apie 83,0 proc., Suomijoje – iki 93,0 proc. Vokietijoje – 50,0 proc., moterų [51]. Lietuvoje gausu puikių sveikatos priežiūros specialistų, onkologų ir onkologinę pagalbą teikiančių gydymo įstaigų, turinčių šiuolaikinę medicininę įrangą, tačiau dalyvaujančių programose nėra daug [59]. Todėl siekiama išsiaiškinti priežastis, kodėl gyventojai nesinaudoja PP, kurios yra nemokamos ir kurios yra orientuotos į jų gerbūvį ir sveikatą. Ar pacientams trūksta žinių, noro, ar juos stabdo baimė dėl galimai diagnozuojamų ligų ir gydymo. Todėl atliekami tyrimai, apklausos siekiant nustatyti gyventojų motyvacijos ar žinių trūkumą bei informacijos sklaidos trūkumo įtaką dalyvavimui PP.

1.3. Pacientų informuotumas ir požiūris į onkologines profilaktines programas 1.3.1. Pacienčių informuotumas ir požiūris į krūties vėžio profilaktinę programą

Dažniausia piktybinių navikų lokalizacija tarp moterų yra krūties vėžys (KV) tai ir viena iš dažniausių moterų mirties priežasčių. KV – dažniausia onkologinė moterų liga, ne tik Lietuvoje, bet ir daugelyje Europos šalių, JAV, Kanadoje, Australijoje. Vertinant ilgalaikius išgyvenamumo pokyčius Lietuvoje matomas gerėjimas, tačiau, palyginti su kitų Europos šalių rodikliais, išgyvenamumo rodikliai Lietuvoje yra vieni prasčiausių visoje Europoje. Sergamumo rodikliai didėjo 2,8 proc. per metus. Didesni sergamumo rodikliai nustatyti ir 2006 m. bei 2007 m. Didėjantis sergamumas gali būti dėl organizuotų patikros programų arba neorganizuotos patikros, taip pat siejama su pagerėjusia diagnostika, kai diagnozuojamas ankstyvųjų stadijų vėžys [75].

Atrankinė mamogramos programa (AMP) patvirtinta SAM 2005 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. V-729. Programa vykdoma nuo 2005 metų, skirta moterų nuo 50 iki 69 m. amžiaus krūties piktybinių

navikų prevencijai. Programa taikoma vieną kartą per dvejus metus [16]. Pagal atliktus tyrimus [74] moterų dalyvavimas AMP priklauso nuo visuomenės sąmoningumo, medicinos išsivystymo ir pasitikėjimo esama sveikatos priežiūra, kvietimo dalyvauti prevencinėje programoje ir psichologinių veiksnių. Vienas iš svarbiausių veiksnių, skatinančių dalyvauti AMP, yra vėžio baimė, o aktyvų dalyvavimą programoje lemia moterų sąmoningumas, ekstraversija ir optimizmas. Labai didelę įtaką turi gydytojo rekomendacija mamografiniam tyrimui. Smailytės G. Aleknavičienė B. 2008 m. atliktame tyrime nurodomos priežastys lemiančios moterų motyvaciją nedalyvauti AMP, mamografija daliai moterų yra nemaloni, skausminga procedūra, o nauda tik nedidelei dalyvavusiųjų daliai, t.y. 3 išsaugotos gyvybės 1000 per 10 m. tikrintų moterų, kai papildomiems tyrimams kviečiamų ir dėl to nerimą, baimę, įtampą, stresą patirsiančių moterų skaičius daug didesnis 130 – 400 moterų 1000 tikrintų per 10 metų. Iš 100 000 moterų per 10 m. kasmet atliekant mamografinius tyrimus, gali atsirasti 1 KV atvejis [74]. Siekiant maksimaliai sumažinti AMP klaidas, programų vykdymui keliami labai griežti reikalavimai visuose lygiuose: programos organizavimo, valdymo ir įvertinimo, tyrimų aparatūros, atlikimo ir įvertinimo optimizavimo, specialistų kvalifikacijos ir kompetencijos, rezultatų pateikimo, papildomų tyrimų atlikimo ir diagnozės nustatymo. Dažniausios kliūtys nurodomos, kodėl nenorima dalyvauti AMP, yra skausmo ir teigiamo atsakymo baimė, nerimas, nepakankamas gydytojų padrąsinimas, informacijos apie AMP trūkumas, klaidingai teigiami tyrimo rezultatai, t.y. galima hiperdiagnostika. Taip pat dažnai moterys nesitiria dėl apatijos, nesirūpinimo sveikata, požiūrio į KV kaip į mirties diagnozę, manymo, kad tai nereikalinga, nenoro, kad kažkas liestų krūtis [74]. Baimės intensyvumas gali sukelti teigiamą ar neigiamą psichologinį atsaką, susijusį su požiūriu į KV profilaktinę programą, dalyvavimą joje ir sveikatą saugančią elgseną. Pernelyg didelė baimė gali sutrukdyti moteriai dalyvauti programoje, o pernelyg maža bus nepakankama motyvacija dalyvauti [14]. Dėl krūties vėžio pagal PP 2011 m. buvo patikrinta 50,1 proc. planuojamų patikrinti tikslinės amžiaus grupės moterų Lietuvoje [54]. Programa galėtų ir turėtų vykti sklandžiau. Moterys neturinčios pakankamai žinių susikuria sau patogią informaciją, kuria vadovaujantis nedalyvauja AMP.

1.3.2. Pacienčių informuotumas ir požiūris į gimdos kaklelio vėžio profilaktinę programą

Gimdos kaklelio vėžys (GKV) yra vienas iš geriausiai išgydomų vėžio formų, kuo anksčiau diagnozuotas vėžys, tuo lengviau jį gydyti, tačiau GKV yra ir vienas iš dažniausiai diagnozuojamų vėžio formų bei dažniausia moterų mirties priežastis visame pasaulyje. Tuo tarpu Lietuvoje mirtingumas nuo GKV yra vienas didžiausių visoje Europos Sąjungoje (ES) [37]. Nuo 2004 m. Lietuvoje vykdoma gimdos kaklelio piktybinių navikų prevencinių priemonių, apmokamų iš PSDF biudžeto lėšų, finansavimo programa, patvirtinta LR vyriausybės sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) 2004 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. V-482. Pagal programą visos 25 – 60 m. moterys informuojamos apie galimybę pasinaudoti programos teikiamomis nemokamomis paslaugomis kartą

per trejus metus [17]. Tačiau nepaisant, nemokamo ištyrimo, suteikiamų paslaugų dalyvavimas šioje programoje nė vienoje šalyje nėra šimtaprocentinis, o Lietuvoje per pastaruosius patikros metus atlikti onkocitologinio tepinėlio atvyko tik 44,0 proc. moterų, esančių rizikos grupėje. Anglijoje ir Švedijoje patikros programoje dalyvauja apie 83,0 proc., Suomijoje – iki 93,0 proc. Vokietijoje – 50,0 proc. [51]. Sėkmingai vykdoma programa laikoma, kai pasitikrina 80,0 proc. rizikos grupėje esančių moterų.

Siekiant išsiaiškinti priežastis, dėl kurių moterys vengia dalyvauti programoje, atliekami tyrimai, aiškinamasi priežastys, kodėl moterys nedalyvauja programose, kodėl darbas nevyksta sklandžiai. Ar moterims trūksta informacijos, ar motyvacijos, gal jų nepasiekia kvietimai, tiek individualūs, tiek siunčiami per žiniasklaidą. Atlikti tyrimai siekiant išsiaiškinti informuotumą apie GKV profilaktinę programą, vieną tokių atliko valstybinė ligonių kasa 2011 m., nustatyta, kad gyventojai geriausiai žino GKV profilaktinę programą (83,3 proc.), KV programą (78,2 proc.) [29]. Taip pat Kivistik A. 2011 m. ir kiti atliko tyrimą Estijoje, kuriuo siekiama nustatyti informuotumą apie rizikos veiksnius, kurie sukelia GKV, kodėl moterys vengia dalyvauti šioje profilaktinėje programoje ir ką mano, kaip reikėtų geriau organizuoti programą. Dažniausios priežastys kodėl nedalyvaujama programoje, buvo nurodoma, kad neseniai lankėsi pas ginekologą, baimė, kad bus paimtas tepinėlis arba nurodoma, kad yra per ilgos eilės pas gydytoją, netinkamos priėmimo valandos. Tyrime nustatyta, kad informuotumas apie rizikos veiksnius, sukeliančius GKV, yra žemas ir nepriklauso nuo sociodemografinės padėties [49]. Nasarzynski T. ir kt. 2012 m. atliktame tyrime nustatė, jog dauguma moterų nesusieja, kad GKV sukelia žmogaus papiloma virusas, plintantis lytiniu keliu, informuotumas apie rizikos veiksnius nėra pakankamas [57].

Kadangi moterims trūksta informacijos tai ir dalyvavimas programoje nėra pakankamas, 2010 m. GKV programoje buvo patikrinta 46 proc. planuojamų per vienerius metus patikrinti Lietuvos moterų esančių rizikos grupėje, o 2011 m. – 60 proc. planuotų patikrinti tikslinės amžiaus grupės moterų, 2011 m. pagal minėtą programą buvo patikrinta daugiau nei 115 tūkst. moterų, t. y., palyginti su 2010 m., 12,2 proc. daugiau moterų [54].

1.3.3. Pacientų informuotumas ir požiūris į prostatos vėžio profilaktinę programą

Priešinės liaukos (prostatos) vėžys yra dažniausia vyrų onkologinė liga Lietuvoje. Kadangi pacientai nesiskundžia prasta sveikata, ilgai nejaučia jokių aiškių simptomų, kurie galėtų nusakyti prostatos vėžį, į gydytojus kreipiasi tik išryškėjus aiškiems simptomams ar pakitimams. Nors ir vykdant profilaktinę programą mirtingumas didėja, kiekvienais metais nustatoma apie 2000 naujų prostatos vėžio ligos atvejų ir šis skaičius vis didėja. Nustatant priešinės liaukos vėžį ankstyvoje stadijoje, jo gydymas gali būti efektyvus, deja, pacientai ilgą laiką nejaučia jokių ligos simptomų, todėl apie pusė nustatomų prostatos vėžio atvejų Lietuvoje, aptinkama vėlyvųjų stadijų, kurio visiškai

išgydyti nebeįmanoma [4,55]. Siekiant kontroliuoti bei mažinti mirtingumą nuo priešinės liaukos vėžio 2005 m. gruodžio 14 d. įsakymu Nr. V-973 patvirtinta priešinės liaukos vėžio ankstyvosios diagnostikos programa. Programa vykdoma nuo 2006 m. Ši programa skirta vyrams nuo 50 iki 75 m. amžiaus ir vyrams nuo 45 m., kurių tėvai ar broliai sirgo prostatos vėžiu, t.y.vyrai esantys padidintos rizikos grupėje [17].

Ne visi vyrai, esantys amžiaus rizikos grupėje, reguliariai tikrinasi. Manoma, kad vyrai nesikreipia dėl patikros baimės bei neturintys pakankamai informacijos. Siekiant išsiaiškinti ar vyrams užtenka turimos informacijos apie vykdomą programą atliekami tyrimai. 2011 m. Lietuvos Higienos instituto atliktame tyrime nustatyta, kad dažniausios kliūtys, kurios nurodomas, kaip nedalyvavimo priežastys ankstyvos prostatos vėžio profilaktikos programoje yra vyraujanti nuomonė, kad atliekami tyrimai būtų skausmingi ir varžytų vyrus, taip pat baimė, kad bus atliktas digitalinis tyrimas (prostatos apčiuopa pirštu per tiesiąją žarną), ne visi žino, kad prostatos specifinis antigenas (PSA) tyrimas atliekamas paimant kraujo mėginį iš venos. Kliūtys, kaip tyrimų kaina ir laiko sąnaudos, apklaustiems vyrams buvo mažiau svarbios [11]. V. A. Clark-Tasker ir R. Wade 2002 m. taikė sveikatos įsitikinimų modelį tiriant prostatos vėžio suvokimą ir supratimą apie jo pasėkmes, požiūrį į ankstyvojo diagnozavimo metodus. Tyrimo rezultatai parodė, kad nors dalyviai ir jautė, jog ankstyvas diagnozavimas yra naudingas ir vertingas, jie baiminosi dėl jų seksualinio gyvenimo pasikeitimo, jei jiems būtų diagnozuotas vėžys. Taip pat, jie manė, kad šis tyrimas yra gėdingas ir nepatogus [9]. D. E. Blocker ir kt. 2006 m. taip pat rėmėsi sveikatos įsitikinimų modeliu, apibūdinant svarbias kliūtis ir motyvuojančius veiksnius, susijusius su dalyvavimu programoje. Nustatyta sutuoktinio įtaka, skatinanti partnerį pasitikrinti dėl prostatos vėžio. Pagrindinės kliūtys nurodomos, kodėl nedalyvauja programose, buvo nepasitikėjimas medicinos specialistais, gėda, rūpestis, procedūrų baimė ir neigiamas požiūris į tam tikras procedūras [3]. D. V. Woods, S. B. Montgomery ir P. R. Herringas 2004 m., tirdami vyrų požiūrį ir įsitikinimus apie prostatos vėžio prevenciją, nustatė, kad informuotumo stoka kelią baimę, kuri lemia nenorą gauti informacijos apie profilaktiką. Be to, tyrimo dalyviai manė, jog apsilankymas pas gydytoją reikalingas tik tuo atveju, jei jaučiamas skausmas, yra aiškūs simptomai ar užčiuopiami kokie pakitimai. O prevencinės sveikatos paslaugos buvo laikomos neesminėmis [73,11]. Visi šie tyrimai parodo, kaip informacijos ir žinių stoka, leidžia gyventojams susikurti sau palankią nuomonę ar mitus ir jais remiantis gyventi.

Šiuo metu vis daugiau šalių atsisako prostatos vėžio ankstyvosios diagnostikos programos. Skirtingai nei kitos atrankinės profilaktinės programos, kai gyventojų patikrą rekomenduojama vykdyti organizuotai, patikra dėl priešinės liaukos vėžio nerekomenduojama [21]. Atliktų tyrimų duomenimis sisteminėse apžvalgose teigiama, kad nėra skirtumo tarp vyrų dalyvavusių ankstyvosios patikros programoje ir nedalyvavusių. Kartu nėra ir įrodymų iš atliktų studijų, palaikančių masinę ankstyvosios diagnostikos programą. Programų vykdymas liekas kontraversiškas [38,73]. 2011 m. Europos urologų

asociacija paskelbė straipsnį, apibendrinantį pastarųjų metų atliktas dideles studijas JAV ir Europoje dėl prostatos vėžio ankstyvo nustatymo ir gydymo, kuriame nurodoma, kad dėl priešinės liaukos vėžio galima taikyti oportunistinę, t.y. neorganizuotą patikrą jeigu gydytojas gerai informuoja pacientą apie galimą patikros naudą bei žalą ir gydytojas su pacientu kartu nusprendžia, kad patikra yra būtina. Tokiu atveju rekomenduojama tirti vyrus nuo 40 m. o periodiškumas priklauso nuo nustatyto PSA kiekio – jeigu PSA < l ng/ml, kitą patikrą tikslinga atlikti po 8 metų. Vyresniems nei 75 metų amžiaus vyrams patikros atlikti nerekomenduojama, jei PSA < 3 ng/ml. 2013 m. Australijoje vykusiame urologijos specialistų kongrese prieita prie išvados, kad patikra dėl priešinės liaukos vėžio turi būti atliekama įvertinus individualią riziką ir gerai informavus pacientą [21,45,72].

1.3.4. Pacientų informuotumas ir požiūris į stororsios žarnos vėžio profilaktinę programą Storosios žarnos vėžys (SŽV) yra vienas iš dažniausių onkologinių susirgimų Europoje ir vienas dažniausių žmogaus piktybinių navikų Vakarų šalyse. Kasmet nustatoma daugiau nei 500 000 naujų SŽV atvejų. Lietuvoje SŽV tarp visų piktybinių navikų užima trečiąją vietą, o 5 metų gydytų pacientų išgyvenamumo rodikliai yra vieni iš prasčiausių Europoje. Dažniau sergama išsivysčiusiose Vakarų valstybėse, SŽV siejama su sosioekonominiais veiksniais, kadangi ši liga dažnesnė populiacijoje tarp aukštesnio socialinio sluoksnio žmonių. Šiuo metu didžiausias sergamumas yra Šiaurės ir Vakarų Europos, Šiaurės Amerikos šalyse, Australijoje, Naujojoje Zelandijoje [39,81]. Lietuvoje kasmet diagnozuojama apie 1500 naujų SŽV atvejų ir beveik 1000 mirčių nuo šios ligos [81]. Gyvenimo būdo veiksniai, susiję su mažu fiziniu aktyvumu, riebaus ir kaloringo maisto vartojimu, sąlygoja sergamumo didėjimą taip pat amžius, storosios žarnos polipai, opinis kolitas, genetinis fonas. Vyrai SŽV serga dažniau nei moterys [39].

Lietuvoje SŽV ankstyvosios diagnostikos finansavimo programa buvo patvirtinta SAM 2009 m. birželio 23 d. Nr. V-508 įsakymu. Nuo 2009 m. rugsėjo mėn. Dvejus metus ši programa, kaip bandomasis projektas buvo vykdoma Vilniaus ir Kauno apskričių gydymo įstaigose. 2012 m. šią programą pradėta įgyvendinti Klaipėdos bei Šiaulių apskrityse, nuo 2013 m. liepos 1 d. – Panevėžio ir Tauragės apskrityse, nuo 2014 m. sausio 1 d. – Utenos apskrityje, o nuo 2014 m. liepos 1 d. ir Telšių, Marijampolės bei Utenos apskrityse, t. y. visoje Lietuvoje [21]. Pagal šią programą kas dvejus metus 50-74 m. amžiaus pacientai yra informuojami apie SŽV ankstyvąją diagnostiką ir imunocheminio, slapto kraujo išmatose tyrimo (FOBT) atlikimą ir rezultatų įvertinimą. Esant teigiamam FOBT tyrimui, pacientas siunčiamas pas gydytoją specialistą atlikti kolonoskopiją, jei reikia, atliekama biopsija [26,67,81].

Lietuvoje, palyginti su ekonomiškai išsivysčiusiomis pasaulio šalimis, SŽVrodikliai yra gerokai mažesni nei Vakarų šalyse, vyrų sergamumas Lietuvoje 2002 m. buvo 26/100 000 gyv., o Šiaurės

Amerikos ir Vakarų Europos šalyse – didesnis nei 40/100 000 gyv. Moterų sergamumo rodikliai Vakarų šalyse siekia beveik 30/100 000 gyv., o Lietuvoje – 17/100 000 gyv. Tačiau per pastaruosius 30 m. Lietuvoje sergamumas SŽV didėjo. Vyrų sergamumo rodiklis nuo 13,1/100 000 gyv. 1978 m. padidėjo iki 59,87/100 000 gyv. 2012 m., o moterų sergamumas atitinkamai nuo 12,3 iki 53,12/100 000 gyv. Mirtingumas tuo pačiu laikotarpiu taip pat didėjo, tačiau jo didėjimo tempai buvo mažesni ir per tą patį laikotarpį mirtingumas nekito taip sparčiai kaip sergamumas. Tai galima dėl veiksmingų gydymo metodų taikymo gydant sergančiuosius SŽV. Diagnozavus I stadijos naviką, išgyvena beveik 70 proc. pacientų, o diagnozavus IV ligos stadiją – tik 5 proc. pacientų. Lietuvoje 2005 m. I ir II stadijos SŽV diagnozuotas tik 36 proc. pacientų [41,81].

Shokar 2005m. atliktame tyrime nurodoma, jog gyventojų informuotumas apie SŽV nėra aukštas, dažnai nurodomas diskomfortas kai reikia pristatyti gydytojui FOBT testą [71]. Taip pat gyventojai išsigąsta galimų nemalonių procedūrų patikros metu [85]. Apie SŽV programos rizikos veiksnius taip pat trūksta informacijos. Daugumos gyventojų nuomone pagrindinis SŽV simptomas – kraujingos išmatos, svorio netekimas, šeimos istorija ir stresas. Tačiau dauguma mano, kad tikrintis turi tik tie gyventojai, kurių šeimose buvo SŽV atvejų. Ir tik nedaugelis pritarė, kad reikia tikrintis nejaučiant jokių simptomų. Tyrimuose nustatyta, informuotumo įtaka SŽV tikrinimuisi ir skiriamam dėmesiui. Siekiant nustatyti nedalavyvavimo priežastis SŽV programoje, Airijoje 2012 m. atliktas tyrimas, kuriuo metu nustatytos pagrindinės priežastys nurodomos kodėl nedalyvaujama programoje. Gyventojai linkę kreiptis į gydytojus dėl profilaktinės patikros tik tada, kai jų giminėje yra buvę vėžio atvejų. Taip pat trečdalis nurodė, jog nesikreipiama dėl nemalonaus tyrimo, diskomforto ar galimo gėdos jausmo tyrimų metu. Mažiau nei trečdalis nesikreipia, nes neturi laiko, nenori praleisti darbo dienos. Tačiau informuotumas apie FOBT tyrimą nesiekė net 10 proc. [56]. 2014 m. atliktas tyrimas Jungtinėje Karalystėje, tik pagrindė jau Airijoje ir kitose šalyse atliktus tyrimus apie nepakankamą gyventojų informuotumą apie SŽV ir taip lemiantį žemą dalyvavimą ankstyvosios diagnostikos programose [61].

Kadangi apie visas onkologines profilaktines programas pacientai neturi pakankamai informacijos dėl to jiems trūksta motyvacijos dalyvauti. Aiškinamasi, kodėl informacija nepasiekia gyventojų, iš ko jie labiausiai norėtų išgirsti ir kas juos motyvuotų dalyvauti. Buvo tiriama gyventojų, pacientų nuomonė apie onkologinių profilaktinių programų organizavimą, jų vertinimą, o kartu ir dalyvavimą programose.

1.4. Pacientų nuomonė apie onkologinių profilaktinių programų organizavimą

Jau kuris laikas stengiamasi nustatyti, kas lemia gyventojų apsisprendimą dalyvauti profilaktinėse programose. Kas turi įtakos jų sprendimui, informacijos trūkumas, nepasitikėjimas

medicinos personalu, sveikatos sistema ar nenoras dalyvauti ir įvairios baimės. Ko trūksta sveikatos priežiūros sistemai ar PSPĮ, kad pacientai dalyvautų vykdomose programose. Valstybinės ligonių kasos duomenimis, dalyvavimas Lietuvoje vykdomose prevencinėse programose nesiekia Europos Tarybos rekomenduojamų standartų, ne mažesnių nei 80 proc., dalyvaujančiųjų apimčių, o kadangi PP įgyvendinimui iš PSDF skirtų lėšų dalis kasmet lieka taip ir nepanaudota, problema nesiejama su finansavimo trūkumu[31].2011 m. paskelbtame Nacionalinės sveikatos tarybos metiniame pranešime skelbiama, jog apie 20,0 – 25,0 proc. lietuvių nėra girdėję apie vykdomas profilaktines programas. O tai reiškia, kad pacientai ir žinodami apie programas, jose nedalyvauja [55]. Tačiau ar informacija pasiekia tą rizikos grupę, kuriai yra ir taikomos programos. Eigirdaitės ir kt. 2013 m. atliktame tyrime nurodoma, jog dažniausiai gyventojus apie PP informuoja gydytojai (97,5 proc.) arba slaugos personalas (83,5 proc.), tačiau taip gyventojai informuojami tik apsilankymo PSPĮ metu. Kitas informavimo priemones taiko mažiau nei pusė (42,7 proc.) PSPĮ, kai informacija pateikiama įstaigos informaciniuose skelbimuose, stenduose (56,8 proc.) bei interneto svetainėse (37,5 proc.), pacientai informuojami asmeniškai paštu (33,8 proc.) [31]. Taikant tokias priemones informacija pasiekia gyventojus, tik jiems apsilankius PSPĮ.

Higienos institutas 2012 m. atliko tyrimą, siekiant nustatyti pacientų informuotumą ir požiūrį į profilaktines programas. Du trečdaliai gyventojų informuoti apie onkologinių, širdies ir kraujagyslių ligų (ŠKL) prevencines programas. Geriau žinomos tai lyčiai vykdomos programos, t.y. moterys daugiau žinojo apie GKV ir KV, o vyrai – apie ŠKL ir priešinės liaukos vėžio prevencines programas ir dalyvavimo jose sąlygas. Tačiau beveik pusė žinančiųjų apie programas gyventojų jose nedalyvavo. Pagrindines nedalyvavimo priežastis gyventojai nurodė, kaip gerą savijautą, laiko stoką ir tai, kad negavo kvietimų dalyvauti iš PSPĮ, taip pat vyravo nežinojimas kur kreiptis arba manymas, kad PP yra neefektyvios. Nepaisant nedalyvavimo programose, didžioji dauguma gyventojų teigiamai vertino organizuojamas prevencines programas ir jų įgyvendinimą, taip pat teigė, kad jų reikia [4]. Tačiau palankumas programoms ir manymas, jog jos reikalingos neskatina dalyvavimo.

Eigirdaitės A., Petronytės G. ir kt. 2013 m. atliktame tyrime aiškinamasi kaip pacientai vertina profilaktinių programų organizavimą. Iš anksčiau jau atliktų tyrimų nustatyta, kad dauguma pacientų yra girdėję apie programas ar gavę pakvietimą jose dalyvauti, tačiau taip ir nedalyvauja. Tyrime buvo nagrinėjama ar profilaktines programas vykdo visi SAM įsakyme nurodyti asmenys: šeimos gydytojas, ginekologas-akušeris, vidaus ligų gydytojas. Buvo nustatyta, jog visi bendrosios praktikos ir vidaus ligų gydytojai, tyrimo metu nurodė GKV PP paslaugų neteikiantys, nes tai akušerio-ginekologo pareiga. Taigi, pacientė apie GKV programą informuojama, pakviečiama tik ginekologo-akušerio, šeimos gydytojas nevykdo savo pareigos informuoti pacientus. PSPĮ paslaugos organizuojamos taip, kaip palankiau pačiai įstaigai. Taip pat pati įstaiga numato, kaip informuos gyventojus apie jiems priklausančias programas. Individualiais kvietimais siunčiant laiškus, elektroniniu laišku ar

skambinant telefonu. Tyrimo duomenimis, moteris asmeniškai informuojant laišku apie PP, dalyvių programoje apimtys išaugo beveik du kartus negu taikant įprastas informavimo priemones, kai gyventojai informuojami tik apsilankymo gydymo įstaigoje metu [17,31].

Šeimos gydytojas yra pagrindinis gyventojų informavimo apie PP šaltinis. Kartu jis tampa ir pagrindiniu gyventojų dalyvavimo PP motyvu. Kreipimųsi skaičius į šeimos gydytojus didesnis nei į PSPĮ dirbančius ginekologus-akušerius, todėl siekiant didinti dalyvių apimtis PP ir jų informuotumą apie PP, tikslinga, kad PP paslaugas ir informaciją teiktų ne tik ginekologai-akušeriai, bet ir šeimos gydytojai [31,52].

Užsienio šalių patirtis rodo kai kurių priemonių efektyvumą, įdiegus grįžtamojo ryšio (atsiliepimų) sistemą, profilaktinių programų dalyvių apimtys padidėja. Skirtingose šalyse, vyrauja skirtingos problemos su kuriomis susiduria šalys, vykdydamos PP, kaip ir priemonės joms šalinti yra skirtingos, todėl aktualu nustatyti kliūtis ir jų sprendimo būdus aktualius mūsų šaliai. Daugumoje PSPĮ taikomas gyventojų informavimas tik jų apsilankymo pas gydytoją metu, kai atrankinės amžiaus grupės asmenys nėra informuojami asmeniškai, taip pat retai taikomi ir kiti gyventojų informavimo būdai. Todėl dažnai tikrinami asmenys, kurie ir taip dažnai lankosi PSPĮ, o retai besilankantys PP, t.y. tikslinės grupės asmenys, nėra informuojami, kviečiami ir pasiekiami profilaktiniams patikrinimams. Lietuvoje gyventojai nėra informuojami individualiai, atsakomybė už gyventojų informavimą apie PP tenka pačiai PSPĮ, kaip jie kviečia, informuoja gyventojus. O PP paslaugų kokybė priklauso tik nuo įstaigos individualių finansinių, vadybinių ir kitų galimybių. PSPĮ siekdamos gyventojus informuoti apie PP, susiduria su gyventojų informavimo priemonių diegimo kliūtimis ir programinės įrangos, padedančios identifikuoti atrankinės amžiaus grupes ir vykdyti jiems suteiktų paslaugų apskaitą, problema. Gyventojų PP tyrimų rezultatų vertinimas PSPĮ vykdomas skirtingai ir už gyventojų PP tyrimų rezultatų įvertinimą atsakingo specialisto paskyrimas priklauso vėlgi nuo PSPĮ PP įgyvendinimo organizavimo ypatumų. Tai pat pabrėžiami sunkumai įvertinant PP atrankinių amžiaus grupių asmenų tyrimų rezultatus, problemos kyla ir gydytojams, ypač vertinant mamogramas. Kadangi rezultatus vertinantiems specialistams keliami aukščiausi profesinės kvalifikacijos reikalavimai [52,44]. Kitų šalių patirtis rodo, kaip kovojama su kliūtimis kilusiomis jų šalyse, kaip stengiamasi pritraukti gyventojus pasitikrinti, juos informuoti ir motyvuoti.

GKV skryningas Škotijoje buvo pradėtas 1988 m. 20-60 m. moterys tikrinamos kas trejus metus. 2013 m. 71,2 proc. moterų buvo pasitikrinusios dėl GKV. 2012 m. Jungtinė Karalystė buvo pirmoji šalis pasaulyje, pradėjusi nacionalinę krūties vėžio ankstyvosios diagnostikos programą 1988 m. [68]. Norvegijoje KV ankstyvosios diagnostikos programoje po individualaus pakvietimo dalyvauja apie 72 proc., po pakartotino pakvietimo dar kreipiasi apie 5 proc. moterų [42]. Australijos vėžio registras yra atsakingas už pakvietimų siuntimą asmenims esantiems amžiaus rizikos grupėje [11]. Australijoje yra fiksuojamas pats mažiausias sergamumas ir mirtingumas nuo GKV pasaulyje [30]. Suomiai moteris

pasitikrinti dėl KV kviečia individualiu kvietimu, laišku, kuris išsiunčiamas moteriai iškart sulaukus 50 m., Suomijoje KV ankstyvosios diagnostikos programoje dalyvauja apie 87 proc. moterų, už pakvietimus yra atsakingas vėžio registrų centras. Įdiegus individualią pakvietimų sistemą jau 2000 m. 20 proc. sumažėjo moterų mirtingumas nuo KV, kadangi tais pačiais metais jau besikreipiančių buvo beveik 70 proc. Vėžio registras atsakingas ne tik už pakvietimų, bei pakartotinių pakvietimų išsiuntimą, bet ir už asmeninių atsakymų moterims išsiuntimą paštu. Vykdant GKV programą mirtingumas nuo GKV Suomijoje sumažėjo 80 proc., kiekvienais metais vis dar registruojami nauji GKV vėžio atvejai, maždaug 150 moterų per metus diagnozuojamas GKV. Sergamumas GKV Suomijoje 4/100 00 mot. ir tai yra beveik 7 kartus mažesnis sergamumas nei Lietuvoje, kur 2012 m sergamumas GKV buvo 26,74/100 00 mot. Mirtingumas Suomijoje nuo GKV 2012 m. buvo 1/100 00 mot., Lietuvoje 2012 m. mirtingumas buvo 12,6/100 00 mot. [10,41].

Arroyave A.M. Penaranda K. ir Lewis C.L. 2011 m. metaanalizėje apžvelgia priemones, kuriomis būtų galima padidinti dalyvavimą SŽV, KV ir GKV ankstyvosios diagnostikos programose. Vėžio ankstyvosios diagnostikos programos gerinamos kai sveikatos priežiūros įstaigos palaiko, remia veiklą per organizacinius pokyčius, t.y. žmogiškuosius išteklius, klinikines procedūras. Ką gali padaryti ne gydytojai: Herman nustatė reikšmingą pokytį po prevencijos grupės darbo, t.y. seselių ar kito personalo pacientams teikiamą informaciją, švietimą gyventojams, taip paspartindami prevencinių programų vykdymą. Dalyvavimas krūties vėžio programoje padidėjo 18,4 proc. Mohler nustatė, jog reikšmingą indėlį turi ir skambučiai pacientams, kurių metu medicinos asistentas kviečia dalyvauti programose, pasakoja apie tyrimų reikalingumą, būtinybę, galimą diskomfortą, bei išlaidas. Tokiu būdu dalyvaujančių KV prevencijos programoje padidėjo 32 proc. Binstock‘as tyrė, kaip padidinti moterų besitiriančių dėl GKV skaičių. Moterys buvo kviečiamos telefono skambučiais, kvietimas buvo išsiunčiamas paštu, atmintinės pakabintos sveikatos priežiūros įstaigose arba informacinis lapelis priklijuotas prie paciento medicininės kortelės nugarėlės. 18,8 proc. moterų daugiau apsilankė, kurioms buvo skambinta telefonu, 10,1 proc. padidėjo, po pakvietimo laišku, 9,2 proc. kurios skaitė, matė atmintines sveikatos priežiūros įstaigose ir 7,6 proc. ant kurių medicininių kortelių buvo priklijuotas informacinis lapelis [3].

Escoffery C. Rodgers K.C. ir kiti 2014 m. Sisteminėje apžvalgoje apžvelgė kokie specialūs renginiai skatina dalyvavimą KV, GKV ir SŽV patikros programose JAV. Specialūs renginiai skirti įtraukti kuo daugiau gyventojų, bendruomenę į programas. Renginių tikslas,didinti informuotumą ir skatinti domėjimąsi vykdomomis programomis, skatinti kreipimąsi į vietines įstaigas bei didinti bendradarbiavimą tarp įvairių organizacijų, įtraukti visą medicinos personalą, medikus, slaugos personalą, visuomenės sveikatos specialistus, studentus. Sisteminėje apžvalgoje išskirti specialieji renginiai sulaukę daugiausia pasisekimo, tai: sveikatos mugės, bendruomenės šventės, festivaliai, labdaros vakarai, vakarėliai, konkursai, žaidimai, foto nuotraukų ar meno dirbinių parodos bei teminiai

maratonai ar specialos dienos skirtos profilaktikai. Visus renginius organizavo klinikos, akademijos,organizacijos ar nevyriausybinės organizacijos, fondai, visuomenės sveikatos įstaigos bendradarbiaujant su vietine valdžia, jos įstaigomis. Renginių tikslas – panaikinti barjerus, stereotipus susijusius su programomis, suteikti teisingos informacijos visuomenei. Specialos dienos skirtos profilaktinėsms programoms, pavyzdžiui, motinos diena, ar Valentino diena, tokie renginiai padidino KV apsilankymų ir patikrų skaičių nuo 4,8 proc. iki 88 proc. SŽV nuo 29,4 proc. iki 76 proc. GKV nuo 9,1 proc. iki 100 proc. [32].

Brouwers M.C. Carol De Vito ir kiti 2011 m. sisteminėje apžvalgoje aprašė, kokios intervencijos gali padidinti dalyvavimą vėžio profilaktinėse programose. Nustatytas statistiškai reikšmingi pakitimai KV ir GKV programų dalyvavime, kai moterims buvo išsiųsti laiškai bei skambinama telefonu ir primenama apie galimą dalyvavimą. Gyventojų dalyvavimą SŽV programoje didina išsiųstas laiškas, priminimas apie galimą dalyvavimą programoje su informacine medžiaga [7]. Manoma, jog gyventojus labiausiai motyvuoja dalyvauti asmeniniai pakvietimai, nebūtinai ištarti gydytojo kabinete šeimos gydytojo, bet gavus asmeninę žinutę paštu, su trumpu apibūdinimu ir pateikiama informacija. Gyventojai dažniausiai, dalyvauja tik tada kai yra kviečiami asmeniškai, ką mano gydytojai, ar taip ir turi būti vykdomos programos, kaip jie vertina savo atliekamą darbą ir pastangas.

1.5. Gydytojų požiūris į onkologinių profilaktinių programų organizavimą

Lietuvos medicinos normoje nustatyta Šeimos gydytojo kompetencija, patvirtinta LR SAM 2005 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. V-1013 „Šeimos gydytojas. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“ kur numatoma, jog šeimos gydytojas rekomenduoja profilaktines priemones, organizuoja ankstyvąją onkologinių ligų diagnostiką per vykdomas atrankinės patikros programas, įtaria ikinavikinius ir onkologinius atvejus, konsultuojasi dėl paciento sveikatos būklės, diagnozės nustatymo ar patikslinimo, gydymo taktikos organizuoja reikiamų paslaugų onkologiniams ligoniams skyrimą, atlieka ilgalaikę onkologinių ligonių stebėseną [21,18]. Kad vėžys būtų diagnozuotas kuo anksčiau, gydytojai privalo būti itin budrūs ir turėti aukštą kvalifikaciją, naudotis šiuolaikinėmis diagnostikos priemonėmis. Viena svarbiausių gydytojų funkcijų – įtarti piktybinį naviką ir nusiųsti ligonį ištirti. Šeimos gydytojai turi vykdyti vėžio prevenciją, diagnozuoti ikivėžines ligas ir stebėti sergančiuosius šiomis ligomis, įtarę esant piktybinį naviką, pacientus laiku nusiųsti konsultuotis pas specialistą, taip pat gydytojai turi teikti informaciją apie onkologines ligas Lietuvos vėžio registrui, gydyti onkologines ligas simptomiškai, slaugyti ligonius [27]. Vienas iš svarbiausių ir sunkiausių uždavinių gydytojui yra anksti diagnozuoti onkologinį susirgimą. Tai sunkina gyventojų nenoras tikrintis profilaktiškai. Atlikus eilę tyrimų buvo stengiamasi išsiaiškinti ką mano gydytojai, kodėl pacientai nesikreipia dėl profilaktinių programų. Ar tai tik gyventojų motyvacijos stoka ir ką gali padaryti gydytojas, kaip