LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETO VETERINARIJOS AKADEMIJA
Veterinarijos fakultetas
Andrius Kavaliauskas
Inkstų nepakankamumas šunims Kidney failure for dogs
Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS
Darbo vadovas: doc. dr. Aidas Grigonis
2 DARBAS ATLIKTAS NEUŽKREČIAMŲJŲ LIGŲ KATEDROJE
PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas: „Inkstų nepakankamumas šunims“ 1. Yra atliktas mano pačio:
2. Nebuvo naudotas kitame universitete, Lietuvoje ir užsienyje:
3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą panaudotos literatūros sąrašą.
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE
Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADOS DĖL DARBO GYNIMO
(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE
(aprobacijos data) (katedros vedėjo vardas, pavardė) (parašas)
Magistro baigiamojo darbo recenzentas
(vardas, pavardė) (parašas)
Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:
(data) (gynimo komisijos sekretorės (-riaus) varda,s pavardė) (parašas)
Magistro baigiamasis darbas yra įdėtas į ETD IS
3 SANTRUMPOS
IFN– inkstų funkcijos nepakankamumas LIN– lėtinis inkstų funkcijos nepakankamumas ŪIP– ūmus inkstų pažeidimas
4 Turinys SANTRAUKA ... 5 SUMMARY ... 7 ĮVADAS ... 9 1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 11
1.1 Ūmus inkstų funkcijos nepakankamumas ... 11
1.1.1 Klinikiniai požymiai ... 11
1.1.2. Diagnozavimas ... 11
1.1.3 Gydymas ... 12
1.2. Lėtinis inkstų nepakankamumas ... 13
1.2.1 Lėtinio inkstų nepakankamumo stadijos ... 13
1.2.2 Simptomai ... 14
1.2.3. Diagnozavimas ... 15
1.2.4. Pirmos stadijos LIN ... 16
1.2.5. Antros stadijos LIN ... 17
1.2.6. Trečios stadijos LIN ... 19
1.2.7. Ketvirtos stadijos LIN ... 20
1.2.8. Pacientų stebėjimas... 20
2. DARBO VIETA IR METODIKA ... 21
3. TYRIMŲ REZULTATAI ... 22
4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 36
IŠVADOS ... 38
5 SANTRAUKA
Tema: „Inkstų nepakankamumas šunims“. Tyrimas buvo atliekamas Lietuvos Sveikatos Mokslų Universitete, Veterinarijos akademijos, Dr. L. Kriaučeliūno smulkiųjų gyvūnų klinikoje. Darbo apimtis 41 puslapis, 2 lentelės, 12 paveikslėlių, 35 litertūros šaltiniai.
Tyrimo tikslas – įvertinti nedidelės populiacijos šunų sergamumą inkstų funkcijos nepakankamumu, nustatyti pagrindinius galimus patologinio proceso priežastinius veiksnius.
Tyrimo uždaviniai:
1. Nustatyti, kokio amžiaus šunys dažniausiai serga inkstų funkcijos nepakankamumu. 2. Nustatyti, kokios veislės šunims dažniausiai sutinkama inkstų disfunkcija.
3. Įvertinti lyties įtaką patologiniam procesui atsirasti.
4. Nustatyti, ar kraujo biocheminių rodiklių kaitai turi reikšmės šuns veislė ir lytis.
Tyrimo metodika:
1. Jau surinktų ir klinikoje saugomų duomenų analizė bei naujai į kliniką atvestų pacientų 2. Atlikti kraujo morfologiniai bei biocheminiai tyrimai
3. Statistinė duomenų analizė buvo atlikta naudojant „Microsoft Excel“ bei „Prism 3.0“ kompiuterinėmis programomis
Rezultatai ir išvados:
4,5 proc. 2009–2014 metais LSMU VA Dr. L. Kriaučeliūno smulkiųjų gyvūnų klinikoje terapiniame skyriuje gydytų šunų buvo nustatytas IFN.
Dažniausiai 2009–2014 metais IFN sirgo mišrūnai (30,88 proc., p<0,05). Tarp grynaveislių šunų vokiečių aviganiai sindromu sirgo dažniausiai (14,71 proc., p<0,05).
2009–2014 metais Dr. L. Kriaučeliūno smulkiųjų gyvūnų klinikoje 50,49 proc. (p<0,05) IFN sirgusių šunų buvo patinai, 49,51 proc. (p<0,05) – kalės.
Klinikoje 2009–2014 metai terapiniame skyriuje vidutinis gydytų šunų metų vidurkis 8,15±0,27 (p<0,001).
100 proc. 2009–2014 metais sirgusių amerikiečių kokerspanielių ir pekinų veislės šunų diagnozuotas lėtinis inkstų nepakankamumas.
6 45,09 proc IFN sirgusių ir klinikoje gydytų šunų ligos baigtis nežinoma, 36,27 proc. IFN sirgusių šunų buvo eutanazuota, 3,92 proc. – nustipo, 14,72 proc. – pasveiko.
1. Inkstų funkcijos nepakankamumas dažniausiai buvo diagnozuojamas 8,15±0,27 metų (p<0,001) šunims.
2. Dažniausiai sirgo (30,88 proc., p<0,05) mišrios veislės šunys. Tarp grynaveislių šunų dažniausiai sirgo (14,71 proc., p<0,05) IFN sirgo vokiečių aviganių veislės šunys.
3. Sergamumui inkstų funkcijos nepakankamumu šunų lytis įtakosneturėjo.
4. Nepastebėta, kad lytis ir amžius turėtų įtakos kraujo biocheminiams rodikliams.
Raktiniai žodžiai: šunų ūmus inkstų nepakankamumas, lėtinis inkstų nepakankamumas, simptomai, diagnozavimas, gydymas.
7 SUMMARY
The topic: “Kidney failure for dogs”. Researches were carried out in Lithuanian University of Health Sciences, Veterinary Academy, Dr. L. Kriaučeliūno veterinary clinic for small animals. Paper volume 41 page, it contains 2 tables, 12 images, used 35 references.
The research objective – identify and assess the main pathological causes of canine kidney failure in the small population of dogs.
Reseach tasks:
1. To determine what age dogs suffer from renal disease mostly.
2. To determine what breed dogs are most prone to chronic renal failure 3. To assess the influence of gender on the pathological outcome.
4. To determine whether dog breed and gender has any impact on the blood biochemical parameters.dog breed and gender.
Research methodologies:
1. The clinic already collected and stored data analysis and newly registered patients to the clinic. 2. The blood morphological and biochemical studies.
3. The statistical analysis was performed using “Microsoft Excel” and “Prism 3.0” software programs.
Results and conclusions:
IFN was detected in 4.5percent of all the dogs who received treatment in LUHSVA, Dr. Kriaučeliūnas's small animal clinic in 2009–2014 year, mostly KF had crossbreeds
(30.88 %, P<0.05). Between pure–bred German shepherd dogs had mostly (14.71 %, P <0.05). 2009–2014 years, in Dr. Kriaučeliūnas's small animal clinics where 50.49 % (P<0.05) of the KF cases had males, 49.51 % (P<0.05) – bitches.
The clinic therapeutic department in 2009–2014 year average of treated dogs-year average was 8,15±0,27 (P<0,001).
100 % in 2009–2014 years, of American Cocker Spaniels and Pekeneses breed dogs suffered from CRF.
45.09 % treated from KF the outcome is unknown, 36.27 % of dogs have been euthanized, 3.92 % – died, 14.72 % – healed.
8 2. The most ill (30.88 %, P<0.05) of mixed breed dogs. Among purebred dogs (14.71 %, P<0.05) had German Shepherd dogs.
3. Incidence of renal failure in dogs did not have any impact from gender.
4. There is no evidence that gender and age would affect the blood biochemical parameters.
9 ĮVADAS
Vykstant organizme medžiagų apykaitai, susidaro nenaudingos arba net žalingos medžiagos, kurios turi būti pašalintos iš organizmo. Baltymų apykaitos produktus (azotines medžiagas), taip pat įvairias druskas ir vandenį iš organizmo pašalina šalinamieji organai.
Inkstų viena iš svarbiausių funkcijų yra toksinių medžiagų šalinimas iš organizmo. Taip pat inkstai palaiko reikiamą vandens balansą organizme. Inkstai padeda palaikyti tinkamą organizmo rūgščių – šarmų balansą (pH). Taip pat inkstai padeda reguliuoti kraujo spaudimą. Inkstų išskiriamas hormas eritropoetinas stimuliuoja raudonųjų kraujo kūnelių gamybą.
Inkstų nepakankamumas – tai toks susirgimas, kada inkstai nebesugeba pašalinti toksinių medžiagų iš kraujo. Yra dvi IFN eigos formos: ūmus inkstų funkcijos nepakankamumas ir lėtinis insktų funkcijos nepakankamumas. Stipriai sutrikus šio organo veiklai, organizme susilaiko skysčiai ir įvairios kenksmingos medžiagos.
Šią ligą yra sudėtinga nustatyti ankstyvoje stadijoje, dėl gausaus inkstų funkcinio rezervo. Tik sutrikus daugiau kaip 70 procentų inkstų filtravimo funkcijos, pasireškia pirmieji ligos požymiai.
Pradiniai simptomai būna labai panašūs į daugelio kitų ligų, todėl neatlikus kraujo tyrimų, nediferencijavus patologijos ir paskyrus medikamentinį gydymą galima užtušuoti ligos požymius arba patologinį procesą paspartinti.
Nustačius ūmų inkstų nepakankamumą ir laiku pradėjus nuo jo gydyti, įmanoma atstatyti inkstų funkciją beveik iki 100 procentų. Tačiau pražiūrėjus pirmuosius ligos požymius ir ligai perėjus į lėtinę formą, praktiškai gyvūno išgydyti neįmanoma. Vėlesnėse stadijose ne tik neįmanoma išgydite, bet sunku sustabdyti ir kontroliuoti ligos eigą.
Sergant inkstų nepakankamumu gydymas yra sudėtingas, vėlesnėse stadijose medikamentinis gydymas yra neefektyvus, todėl pacientui yra taikoma palaikomoji terapija.
Šią liga būtina laiku diagnozuoti ir pradėti gydyti nuo jos ankstyvose stadijose, norint išvengti rimtesnių komplikacijų ir padarinių, kuriuos gali sukelti inkstų funkcijos nepakankamumas.
10 Darbo tikslas
Įvertinti nedidelės populiacijos šunų sergamumą inkstų funkcijos nepakankamumu, nustatyti pagrindinius galimus patologinio proceso priežastinius veiksnius.
Darbo uždaviniai
1. Nustatyti, kokio amžiaus šunys dažniausiai serga inkstų funkcijos nepakankamumu. 2. Nustatyti, kokios veislės šunims dažniausiai sutinkama inkstų disfunkcija.
3. Įvertinti lyties įtaką patologiniam procesui atsirasti.
11 1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1 Ūmus inkstų funkcijos nepakankamumas
Ūmaus inkstų funkcijos nepakankamumo priežastys:
1. Toksinai: etilenglikolis, aminoglikozidų grupės antibiotikai, hiperkalcemija, hemoglobinurija, razinų ir vynuogių išskiriami toksinai.
2. Išemija
3. Infekcinės ligos: leptospirozė, bareliozė (Eubig et. al., 2005)
1.1.1 Klinikiniai požymiai
Silpnai išreikšti ŪIP simptomai gali likti nepastebėti. Pasikartojantys tokie pažeidimai gali progresuoti į LIN. Dažniausiai ŪIP nustatomas jau progresavus patologiniam procesui, sindromą lydi tokie klinikiniai požymiai:
1. Anoreksija 2. Vangumas 3. Dehidracija
4. Opos snukio ertmėje 5. Vėmimas
6. Viduriavimas
Atliekant paciento apžiūrą, pastebimi dehidracijos požymiai. Pilvo palpacija būna skausminga, inkstų forma ir jų dydis paprastai būna nepakitę (Clarkson et al., 2008).
1.1.2. Diagnozavimas
Mažai koncentruotas šlapimas (specifinis tankis 1,007) nepaisant dehidracijos ir/ar azotemijos, rodo inkstų disfunkciją. Diferencijuoti ŪIP nuo LIN (surasti galimą priežastį, pažeidusią inkstus) yra labai svarbu, nes ligos prognozė ir gydymo schemos skiriasi. Gyvūnai, kuriems nustatomas ŪIP, dažniausiai turi aiškų ligą sukėlusį veiksnį. Šlapimo nuosedose galima rasti didelius kiekius inkstų epitelio ląstelių
12
ir leukocitų, stebima cilindrurija, gliukozurija, kristalurija, enzimurija ir/ar
mioglobinurija/hemoglobinurija. Gyvūnams, sergantiems ŪIP, padidėja UREA ir CREA koncentracijos kraujo serume, būna aukšta neorganinio fosforo koncentracija ir metabolinė acidozė. Prasta prognozė yra tiems pacientams, kuriems po rehidraciją lydi oligurija ar anurija, atsirandančios dėl hiperkalcemijos. Gyvūnai su poliurijos simptomais prognozė geresnė, tačiau jiems gali išsivystyti hipokalemija. Inkstų forma ir dydis dažniausiai lieka nepakitę (Worwag, Langston, 2004).
Esant inkstų tam tikros dalies pažeidimui, sveikas inkstų audinys hipertrofuoja, todėl kompensuojama pažeistosios organo dalies išnykusi funkcija ir inkstų funkcijos nepakankamumas neprasideda. Jei jau nustatomas LIN, reiškia, kad visi kompensaciniai mechanizmai yra išsekę. Gyvūnams, kuriems yra ŪIP, pradėjus gydymą laiku, tikimybė, kad inkstų funkcija atsistatys, yra didesnė.
Ūmus inkstų nepakankamumas skirstomas į 4 stadijas: esant pirmos stadijos ŪIP, CREA koncentracija ≤141,44 µmol/l. Esant antros stadijos ŪIP, CREA koncentracija kraujo plazmoje pasiekia 150,28–221 µmol/l. Jei prasidėjusi trečioji ŪIP stadija, kreatinino koncentracija kraujo plazmoje siekia 229,84–442 µmol/l, esant ketvirtai ŪIP stadijai kreatinino koncentracija kraujo plazmoje būna 450,84– 884 µmol/l, esant penktai stadijai – >884 µmol/l (Ross, 2009).
1.1.3 Gydymas
Visiems gyvūnams, kuriems nustatyta dehidratacija ir anoreksija, taikoma terapija skysčiais. Jei nėra hiperkalemijos, naudojamas Ringerio laktato tirpalas. Esant hiperkalemijai, naudotinas 0,9 proc. natrio chlorido tirpalas. Acidozei koreaguoti, į tirpalą dedama natrio hidrokarbonato (Jeong et al. 2006).
Naudojami taip pat antacidai (ranitidinas, omeprazolis), nes esant inkstų pažeidimams padidėja skrandžio rūgšties išskyrimas. Antimikrobiniai vaistai skiriami jei insktų pažeidimo priežstis infekcija (Kellum, Decker, 2001).
Gyvūnų būklė, esant ŪIP, keičiasi labai greitai, todėl būtinas atidus monitoringas. Kraujo spaudimas, svoris, EKG ir kraujo tyrimų rezultatai turi būti nuolatos sekami, norint išvengti komplikacijų.
13 Sergant ŪIP, kalio koncentracija gali pakilti iki pavojingo lygio, priešingai nei sergant LIN, kada kalio koncentracija kraujo plazmoje linkusi mažėti. Didelė kalio koncentracija sukelia bradikardiją, galima netgi asistolija (Grauer., 2008).
Skysčių susilaikymas organizme gali sukelti plaučių edemą, tokiu atveju rekomenduojama į gydymo schemą įtraukti kilpinius diuretikus. Tačiau žinotina, kad furozemidas gali sunkinti paciento, kuriam ŪIP sukėlė aminoglikozidai, būklę (Langston, 2010).
Jei medikamentinis gydymas neefektyvus, taikytinos peritoninė dializė ar hemodializė. Veterinarijos praktikoje dažniau naudojama peritoninė dializė, nes hemodializė yra brangesnė ir ją sudėtingiau atlikti šunims kurių kūno svoris didesnis nei 14 kg. Hemodializė dažniausiai neduoda norimo rezultato, nes jos metu neįmanoma pašalinti didesnės molekulinės masės toksinių medžiagų (500–5000) (Kushwaha, Singh, 2008).
1.2. Lėtinis inkstų nepakankamumas
Lėtinis inkstų uždegimas (LIN) – procesas, kurio metu yra netenkama inkstų filtracinio audinio dėl ilgalaikio (ilgiau kaip 2 mėn. besitęsiančio) ir besivystančio proceso. LIN sukelia ne tik didelius funkcinius sutrikimus, bet ir struktūrinius pažeidimus. Struktūrinių inkstų pažeidimo lygis gali neatitikti jo funkcinio pajėgumo, tai susiję su dideliu inkstų funkciniu rezervu. Manoma, kad šunys gali išgyventi ilgai tik su 5–8 proc. sveiko inksto audinio. Kol atsiranda klinikiniai požymiai, sukelti LIN, gali praeiti keli mėnesiai ar net metai (Glickman, 2011).
Dažniausiai lėtinis inkstų uždegimas – negrįžtama patologija, todėl nuo jos ir neišgydoma. Paveldimas LIN dažniausiai išryškėja gyvūnams iki 3 metų, tai sudaro 0,5–1,5 proc. šunų populiacijos. 5–6 metų ir vyresniems šunims šis susirgimas gali prasidėti ir dėl kitų priežasčių. Vyresni šunysgali sudaryti iki 10 proc. (Bakris, 2001)
1.2.1 Lėtinio inkstų nepakankamumo stadijos
LIN šunims progresuoja nuo pirminės stadijos, kurios metu nesusidaro azotinės medžiagos iki uremijos stadijos. Kai kuriems gyvūnams liga progresuoja greitai – per kelias dienas ar savaites
14 išryškėja būdinga klinika, tačiau kitiems susirgimas užtrunka metų metus. Daugelis šunų gali nugaišti nuo kitų susirgimų, net nepasireiškus inkstų nepakankamumo klinikai (Polzin, 2005).
Lėtinis inkstų nepakankamumas yra skirstomas į 4 stadijas. Į šias stadijas yra skirstoma pagal kreatinino kiekį kraujo serume. Toks skirstymo būdas skirtas ne ligai diagnozuoti, o ligos stadijai nustatyti, jau esant aiškiai klinikinei diagnozei (Gregory, Grauer, 2008).
1 lentelė: LIN stadijos pagal kreatino koncentraciją kraujo plazmoje (Ross, 2009)
Stadija Kreatininas µmol/l
1 stadija. Azotinės medžiagos fiziologinės normos ribose
<125 µmol/l
2 stadija. Nedidelė azotemija 125–180 µmol/l
3 stadija. Vidutinio dydžio azotemija 181–440 µmol/l
4 stadija. Uremijos >440 µmol/l
Atsižvelgiant į stadiją, yra skiriamos tolimesnės diagnostikos priemonės ir gydymas (pagal ligos progresavimą, paciento savijautą).
1.2.2 Simptomai
Dažniausiai simptomų nebūna tol, kol netenkama daugiau kaip 75 proc. nefronų funkcinio pajėgumo yra (3 ir 4 stadijos). Progresuojantį inkstų audinio pažeidimą lydi nauji klinikiniai požymiai. Galiausiai aiškūs simptomai atsiranda ketvirtoje patologinio proceso stadijoje (Brown, 2012).
Bendra lėtinei LIN eigai priskiriama simptomatika:
1. Polidipsija
2. Poliurija
3. Vėmimas
4. Viduriavimas
5. Anoreksija
6. Staigus svorio netekimas
15
8. Blyškios gleivinės
9. Bendras organizmo silpnumas (dėl žemo kalio lygio)
10. Šiurkštus kailis
11. Kvapas iš snukio ertmės
12. Palpuojant čiuopiami padidėję arba sumažėjė inkstai
13. Aukštas kraujo spaudimas.
Rečiau sutinkami klinikiniai požymiai:
1. Kaulų lūžiai, žandikaulių deformacija
2. Odos niežėjimas (dėl fosforo ir kalcio atsidėjimo odoje)
3. Kraujavimas į skrandį, žarnas (Ross, 2008).
1.2.3. Diagnozavimas
Pirmoji ir antroji LIN stadija dažnai lieka nepastebėta, taigi ir nenustatyta. Jei pažeidimai nustatomi šioje stadijoje, tai dažniausiai netyčia, atliekant kraujo tyrimus ar šlapimo analizę diagnozuojant ir diferencijuojant kitus susirgimus. Trečioje ir ketvirtoje stadijoje kraujo plazmoje šlapalo (ar kraujo azotinių medžiagų), kreatinino ir neorganinio fosforo koncentracijos padidėja. Sisteminė hipertenzija ir su ja susijusios komplikacijos išsivysto 20 proc. šunų, ir gali prasidėti bet kurioje LIN stadijoje (Jacob, 2005).
Šunų šlapimo tankis gali svyruoti nuo 1,001 iki 1,060, priklausomai nuo vandens poreikio organizmui. Gyvūnams su dehidracijos požymiais ir normaliai funkcionuojančiais inkstais, šlapimo tankis turėtų būti >1,030. Negebėjimas koncentruoti šlapimo esant dehidracijai, yra ankstyvieji LIN požymiai (Lees, 2005).
Didelę reikšmę nustant inkstų nepakankamumą, turi kraujo biocheminiai tyrimai. Papildomai galima taikyti kitus diagnostinius metodus, kaip: rentgenologinis tyrimas, ultragarso tyrimas, šlapimo biocheminė analizė, šlapimo bakteriologinis tyrimas, tai leis diferencijuoti LIN nuo kitų galimų susirgimų. Biopsijos atlikas gali padėti nustatyti tikslias priežastis esant 1 – 3 stadijai (Jacob, 2005).
16 1.2.4. Pirmos stadijos LIN
Kada yra nustatomas 1 stadijos LIN, svarbu yra nutraukti gydymą medikamentais, kurie veikia nefrotoksiškai tam, kad apsaugoti likusią funkcionuojančią inkstų dalį. Prieš tai reikėtų pasitikslinti, ar gyvūnas negydomas nuo pirminės inkstų ligos, pavyzdžiui, pūlinis nefrito. Esant bet kuriai LIN stadijai ir taikant atitinkamą gydymą svarbu palaikyti tinkamą vandens kiekį organizme (Polzin et al., 2005).
Aukštas kraujo spaudimas gali skatinti LIN progresavimą, esant bet kuriai stadijai . Jei hipertenzija nustatoma, būtinas atitinkamas gydymas, kartais netgi agresyvus, tačiau negalima staiga numušti kraujo spaudimo. Tikslas yra sumažinti sistolinį kraujo spaudimą iki <160 mmHg, kad sumažinti organų pažeidimo galimybę. Aukštas kraujo spaudimas šunims sėkmingai gali būti sumažintas naudojant kalcio kanalų blokatorius, AKF inhibitorius, galimi minėtų vaistinių medžiagų deriniai, ypač jei naudojant vieną medikamentą kraujo spaudimas nekrinta (Ross, 2008).
Proteinurija, kaip ir hipertenzija, gali prasidėti bet kurioje LIN stadijoje. Labai svarbu, kad gyvūnai su didele proteinurija būtų nuodugniai apžiūrėti. Jei negalima įvardinti pagrindinės proteinurijos priežasties, rekomenduojama atlikti biopsiją, ypač su aukštu proteinurijos lygiu (Polzina et al., 2005).
Šunys pirmoje LIN stadijoje turėtų būti gydomi, jei CREA >144 µmol/l. Jei proteinurija yra ant ribos tarp pirmos ir antros stadijos, atidus monitoringas privalomas. AKF inhibitoriai gali būti naudojami mažinant proteinuriją šunims. Gyvūnui turi būti atstatytas normalus vanndens kiekis organizme, kad išvengti precipitatų iškritimo inkstų glomeruluose, naudojant AKF inhibitorius. Gydymą AKF inhibitoriais patartina pradėti nuo mažiausių terapinių dozių, kurios palaipsniui didinamos, stebint rezultatus. Inkstų funkciją rodantysrodikliai ir kraujo spaudimas turi būti matuojami kas 5 dienas nuo medikamentinio gydymo pradžios. Vertinama, ar nėra neigiamo poveikio inkstų funkciniam pajėgumui. Jei AKF inibitorių naudojimas neduoda norimo terapinio efekto, rekomenduojama naudoti sartanus, t.y., angiotenzino II receptorių blokatorius (Finco, 2004).
Kaip papildomą terapiją, galima naudoti acetilsalicilo rūgštį mažomis dozėmis (0,5 mg/kg šunims), jei albuminų koncentracija kraujyje yra <2,0 g/dl. Taip pat rekomenduojama specialus dietinis šėrimas, specialus pašaras, skirtas gyvūnams, sergantiems LIN (Ross, 2008).
Svarbu, kad gyvūnams sergantiems LIN būtų palaikomas reikiamas kiekis organizme. Bet kurios stadijos pacientai, kurie namie negali gauti reikia kiekio vandens ( vandens dubenėlis ištuštėja, tačia
17 nėra jo, kam papildyt), ar tiesiog gyvūnai jaučia prastai ir nelaka vandens. Jų organizme pradeda trūkti vandens, kadangi jis ir toliau yra šalinamas kartu su šlapimu (Brown, 2012).
Savininkams turėtų būti paaiškinta kaip prižiūrėti hidracijos lygį, vadovaujantis keliais paprastais metodais:
1. Savininkai turėtų lengvai suimti odą kaklo, nugaros ar pečių srityje ir ją paleisti. Oda iškart turėtų grįžti į pirminę padėtį, o nelikti pakelta. Senstant gyvūnų odos elastingumas mažėja, todėl to nereikėtų maišyti su liga.
2. Akių pozicija: kai pacientui prasidėjusi dehidracija, akys atrodo įdubusios. Šis požymis dažniausiai nepasireiškia iki tol, kol gyvūno dehidracija nebūna stipri. Elgsenos sutrikimai gali atsirasti anksčiau.
3. Gleivinių apžiūra: tikrinamos akių gleivinės, trečiasis vokas, dantenos turėtų būti drėgnos ir slidžios jas liečiant (King, 2007).
Pacientai, kuriems prasidėjusi dehidracija, turi būti gydomi taikant vidutinės ar ilgos trukmės skysčių terapiją. Naudojamas natrio chlorido 0,9 proc. tirpalas ar Ringerio tirpalas. Šie tirpalus gyvūno organizmas gerai toleruoja. Kita vertus, ilgalaikis infuzinių tirpalų naudojimas gali prisidėti prie tolimesnio ligos progresavimo dėl padidinto druskų kiekio, kuris apsunkina filtraciją inkstuose. Tokiu atveju yra rekomenduojama įvesti stemplės – skrandžio zondą, jis gerai toleruojamas daugelio pacientų. Jo pagalba galima sugirdyti geriamojo vandens, dirbtinai pašerti ar suduoti vaistus (Mentari, 2004).
1.2.5. Antros stadijos LIN
Rekomendacijos gydymui išlieka tokios pat kaip ir sergant pirmos stadijos LIN (Ross, 2008). Fosforo lygis kraujo serume gali būti padidėjęs šunims, sergantiems antros stadijos LIN. Palaikyti fosforo koncentraciją kraujo plazmoje ne didesnę kaip 4,5 mg/dl, bet ne mažesnę, kaip 2,7 mg/dl, galima skiriant specialią dietą. Sumažinamas gaunamo fosforo kiekis su pašaru, prireikus papildomai galima įtraukti fosforą surišančias žarnyne medžiagas. Tam tinka aliuminio hidroksidas. Taikant tokį gydymą sumažinama antrinio hipertiroidizmo, kuris lydi inkstų lėtinį nepakankamumą, tikimybė. Fosforo koncentracija kraujyje vertinama praėjus 2–4 savaitėm po dietinio šėrimo skyrimo (Cortadellas, 2010).
Metabolinė acidozė atsiranda tada, kai gyvūnai, sirgdami inkstų funkcijos nepakankamumu nebesugeba pašalinti šlapimo rūgščių. Prarandama daug bikarbonatų (bikarbonatų kiekis kraujo serume
18 nukrinta <18 mmol/l). Nuo metabolinės acidozės turi būti pradedama gydyti bikorbanatų koncentracijai kraujo serume nukritus žemiau 18 mmol/l.Gydoma taikant specialų dietinį šėrimą, duodant papaildus, sudėtyje turinčius natrio bikarbonato ir kalcio citrato. Daugelis dietų, skirtų gyvūnams, sergantiems inkstų nepakankamumu, yra subalansuotos taip, kad turėtų šarminėm medžiagom būdingą poveikį. Esant nežymiai acidozei, dažniausiai turėtų užtekti vien tik dietos. Ligai progresuojant ar negerėjant klinikinei išraiškai patartina naudoti natrio bikarbonatą ar kalcio citratą peroraliai. Terapinis efektas turėtų išryškėti po 10–14 dienų (Perico, 2005).
Dieta yra tiek pat svarbi kaip medikamentis gydymas, gydant pacientus sergančius LIN. Dietoje labai svarbu sumažintas baltymų kiekis, kadangi daugelis šlapimo toksinų susidaro proteinų matabolizavimo metu. Šunų, serančių LIN, pašaras turi sumažintą proteinų kiekį, fosforo, natrio kiekius. Pašare turi būti tinkamas rūgščių – šarmų balansas, pašaras turi būti padidinto kaloringumo, pašaras gali būti su pridėtu vitaminu B, taip pat omega - 3/omega – 6 nesočiųjių riebiųjių rugščių.
Klinikiniais tyrimais nustatyta, kad šunims, besilaikantiems specialios dietos, klinikinė išraiška gerėja, ypač sergant trečios ir ketvirtos stadijos LIN.
Daugelis savininkų ir veterinarijos gydytojų atsisako naudoti dietą, kadangi mano, kad sumažintos skoninės pašaro savybės turės neigiamos įtakos gyvūno pašaro sunaudojamui kiekiui. Dietos pakeitimai turi savų pliusų ir minusų, kuriuos reikia prisiminti siūlant dietos pakeitimus. Kai kurie pacientai lengvai pereina nuo vieno pašaro prie kito, kitiems reikia daugiau laiko, kad priprastų prie naujo pašaro. Patartina pašarą keisti palaipsniui, o ne kardinaliai iš karto. Daugelis pacientų prie naujos dietos pripranta per 2–3 savaites (Schmidt, 2008).
Suprastėjęs apetitas gali būti ne dėl naujos dietos. Tai gali sąlygoti inkstų nepakankamumo sukelti padariniai: 1. Anemija 2. Ureminins gastritas 3. Dehidracija 4. Metabolinė acidozė 5. Hipokalemija
Hipokalemija 2–4 LIN stadijos šunims sutinkama retai . Atsiranda raumenų silpnumas ir tolimesni inkstų pažeidimai. Kalio preparatus galima suduot tiek peroraliai, tiek injekuojant. Nepatartina naudoti kalio chlorido, nes girdomas gali sukelti vėmimą, o sušvikštus po oda audiniai dirginami, gali prasidėti uždegiminis procesas (Schnaper, 2005).
19 1.2.6. Trečios stadijos LIN
Trečios stadijos pacientams taikomos visos išvardintos priemonės, naudojamos gyvūnui sergant pirmos ir antros stadijos LIN, taip pat naudojamos ir papildomos priemonės. Šunis, sergančiu trečia LIN stadija, primygtinai rekomenduojama šerti pašaru, skirtu gyvūnams, sergantiems LIN.
Kalcitriolio naudojimas gydant 3 – 4 stadijos LIN šunims, gali prailginti gyvenimo laiką, stebint fosforo, jonizuoto kalcio ir paratiroksino hormono (PTH) lygius kraujyje.
Inkstai dalyvauja 25–hidroksicholekalciferoliui (vitaminas D) virstant aktyviu 1,25– dihidroksicholekalciferoliu (vitaminas D3). Kalcitriolis dalyvauja kalcio metabolizme. Kadangi LIN gali įtakoti kalcitriolio gamybą, jo trūkumas gali būti vienas iš faktorių, kurie sukelia antrinį hiperparatiroidizmą (Tenhundfeld, 2009).
Gyvūnams, sergantiems LIN, vitaminas D turi būti naudojamas atsargiai, nes hiperkalcemija yra dažna ir labai rimta komplikacija. Vitamino D naudojimas tiesiogiai neturi įtakos inkstų funkcijai, bet neapdairus jo naudojimas gali sukelti hiperkalcemiją, kuri gali sąlygoti grįžtamą arba negrįžtamą glomerulų pažeidimą. Yra pastebėta, kad hiperkalcemija yra retas šalutinis poveikis šunims, kai vitaminas D naudojamas mažomis dozėmis. Naudojant vitaminą D būtina sekti kalcio ir fosforo koncentracijas kraujo plazmoje (Montoya, 2006) .
Trečioje ir ketvirtoje lėtinio inkstų nepakankamumo stadijoje dažnai nustatoma mažakraujystė. Kai pakinta inkstų struktūra, jie nebegali gaminti hormono eritropoetino. Normaliai funkcionuojantys inkstai išskiria šį hormoną kai sumažėja eritrocitų. Išskirtas inkstuose hormonas keliauja į kaulų čiulpus, kur skatina eritrocitų gamybą (Cowgill et al., 1998).
Sergant trečios stadijos LIN gali prasidėti virškinamojo trakto disfunkcija. Inkstų ligos gali tiesiogiai ir netiesiogiai turėti įtakos vėmimui, dėl toksinių medžiagų kaupimosi kraujyje. Gydymui naudojami antacidiniai vaistai ir antiemetikai. Antacidiniai vaistai, tokie, kaip H2 receptorių blokatoriai, gali padėti susilpninti gastrito ir enterito klinikinę išraišką (Brown et al, 2007).
20 1.2.7. Ketvirtos stadijos LIN
Pacientams, sergantiems 4 stadijos LIN, taikomos visos terapinės priemonės, išvardintos aukščiau. Ketvirtos stadijos pacientams fosforo koncentracijos leistina riba yra pakeliama iki 6,0 mg/dl (Ross, 2008).
Esant ketvirtos stadijos LIN taikoma griežta dieta ir stebėti, kad gyvūnas gautų reikiamą kiekį geriamo vandens. Praradusiems apetitą ir mažai vandens lakantiems pacientams rekomenduojama įvesti stamplės – skrandžio zondą. Jei gyvūno būklės neįmanoma pagerinti arba stabilizuoti taikant konservatyvų gydymą, padėti gali peritoninė dializė ar hemodializė (Lew, 2005).
1.2.8. Pacientų stebėjimas
Atsakas į paskirtą gydymą turėtų būti stebimas tam tikrais intervalais, kad, esant reikalui, jį būtų galima koreguoti, keisti ar nutraukti. Nustatytais intervalais turi būti matuojamas kraujo spaudimas, atliekami kraujo morfologiniai bei biocheminiai tyrimai (Brown et. al., 2008).
21 2. DARBO VIETA IR METODIKA
Tyrimui naudojami duomenys, surinkti nuo 2009 iki 2014 metų LSMU VA Dr. L. Kriaučeliūno smulkiųjų gyvūnų klinikoje. 2013–2014 metais dalyvauta pacientų apžiūrose kartu su veterinarijos gydytoju. Visi klinikos Terapiniame skyriuje gydyti šunys buvo registruojami, renkami jų anamnesis vitae et morbi duomenys ir tiriami, remiantis klinikinio tyrimo metodikomis (Niemand, Suter, 1989; Aiello et al., 1998).Šunims buvo atliekami kraujo morfologiniai tyrimai, naudojant IDEXX LaserCyte Dx Hematology Analyzer, biocheminiai kraujo tyrimai, naudojant SPOTCHEM – EZ analizatorių. Svarbiausi kraujo biocheminiai rodikliai, diagnozuojant ir diferencijuojant inkstų funkcinį nepakankamumą šunims, yra šlapalas (UREA) ir kreatininas (CREA).
Šlapalas (UREA) sintetinamas tik kepenyse iš amoniako ir asparto rūgšties azoto bei CO2, o išsiskiria pro inkstus filtracijos būdu. Dalis šlapalo (apie 30 proc.) reabsorbuojama inkstų kanalėliuose ir sugrįžta į kraują. Taip organizme išsaugomos guanidino grupės. Per parą su šlapimu pasišalina 25–30 g šlapalo. Tačiau esant inkstų nepakankamumui, daugiau šlapalo gali pradėti skirtis su seilėmis, per virškinimo liaukas. Šlapalo koncentracija kraujyje gali padidėti esant dar nedideliam inkstų veiklos pažeidimui, kai sutrinka inkstų kraujotaka ar suintensyvėja jo sintezė. Ir tai įvyksta daug anksčiau ir greičiau, negu padidėja kitų azotinių medžiagų, pvz., kreatinino kiekis (Zaleckis, 2002).
Kreatinino (CREA) koncentracija kraujyje padidėja sutrikus inkstų veiklai. Nors ir šlapalo, ir kreatinino kiekis rodo inkstų būklę, šių rodiklių interpretacija skiriasi; todėl inkstų veiklai įvertinti rekomenduojama tirti abi šias medžiagas. Esant nedideliems inkstų funkciniams pakitimams, šlapalo koncentracija kraujyje pradeda didėti, o kreatinino koncentracija ilgai išlieka fiziologinės normos ribose. Jo koncentracija didėja tik tada, kai išsenka funkciniai inkstų rezervai, sutrinka didžiosios dalies nefronų veikla. Sergant inkstų ligomis, kreatinino koncentracija dažniausiai yra didelė – tai informatyvus inkstų funkcijos nepakankamumo rodiklis (Zaleckis, 2002).
Duomenų analizė buvo atlikta naudojant „Prism 3.0“ kompiuterinę programą bei naudojantis „Microsoft Excel“ programa. Buvo apskaičiuoti gautų duomenų aritmetiniai vidurkiai (X), vidurkių paklaidos (Sx), vidurkių skirtumų patikimumo koeficientas (p), koreliacijos koeficientai (r). Aritmetinių vidurkių skirtumas buvo laikomas patikimu, kai p<0,05.
22 3. TYRIMŲ REZULTATAI
1 pav. Pacientų skaičius terapiniame skyriuje ir pacientų skaičius, kuriems diagnozuotas IFN
LSMU VA Dr. L. Kriaučeliūno smulkiųjų gyvūnų klinikoje 2009–2014 metais terapiniame skyriuje buvo apžiūrėti 4507 šunys (1 pav.). Atliekant tyrimus, 204 šunims buvo nustatytas inkstų funkcijos nepakankamumas, tai sudarė 4,5 proc. visų tirtų šunų. 2009 metais terapiniame skyriuje gydyti 442 pacientai, 7 proc. iš jų diagnozuotas IFN proc. 2010 metais terapiniame skyriuje buvo apžiūrėta, tirta ir gydyta mažiausiai šunų (364) Tais metais IFN sirgo 6,87 proc. terapiniame skyriuje gydytų šunų. Daugiausiai sirgusių IFN buvo 2011 m., nors vertinant procentine išraiška, sergamumas tais metais sindromu, buvo vienas mažiausių – 4,49 proc. visų terapiniame skyriuje gydytų šunų. Daugiausiai šunų terapiniame skyriuje gydyta 2013 metais, bet IFN atvejų diagnozuota mažiausiai – 3,88 proc. visų gydytų šunų (1 pav.).
442 364 912 844 980 965 31 25 41 37 38 32 0 200 400 600 800 1000 1200 2009 2010 2011 2012 2013 2014 Paci e n tų skai či u s Metai
Pacientų skaičius terapiniame skyriuje
23 2 pav. Inkstų funkciniu nepakankamumu sirgusių šunų veislės.
Dažniausiai IFN sirgo mišrios veislės šunys – 30,88 proc. (p<0,05) sindromu sirgusių šunų (2 pav.). Tarp grynaveislių šunų inkstų disfunkcija dažniausiai diagnozuota vokiečių aviganių veislių šunims – (14,71 proc. IFN atvejų, p<0,05), rečiau – šarpėjų (5,88 proc. IFN atvejų, p<0,05), rotveilerių (5,39 proc. IFN atvejų, p<0,05) ir pekinų (3,92 proc. IFN atvejų, p<0,05) veislių šunims.
63 30 12 11 6 4 3 5 7 8 4 5 6 5 35 0 10 20 30 40 50 60 70 Gyv ū n ų skai či u s Šunų veislės
24 3 pav. Skirtingos lyties ir veislės šunų sergamumas IFN.
Patologinis procesas diagnozuotas 101 kalei buvo (49,51 proc. IFN atvejų, p<0,05) ir 103 patinams (50,49 proc. IFN atvejų, p<0,05) (3 pav.). Visi 6 IFN sirgę auksaspalvių retriverių veislės šunys buvo kalės. Visi penki sindromu sirgę taksų veislės šunys buvo patinai. Iš 30 IFN sirgusių vokiečių aviganių veislės šunų, patinai sudarė 60 proc. (p<0,05). Visai kitokia situacija su rotveilerių veislės šunimis: iš 11 šunų, kuriems diagnozuota inkstų disfunkcija, 72,7 proc. (p<0,05) sudarė kalės (3 pav.).
32 18 6 3 2 2 2 3 4 3 2 4 0 5 17 31 12 6 8 4 2 1 2 3 5 2 1 6 0 18 0 5 10 15 20 25 30 35 Gyv ū n ų skai či u s Veislės ♂ ♀
25 4 pav. Šunų sergamumo IFN priklausomybė nuo amžiaus ir veislės.
Vyriausi IFN sirgę šunys buvo anglų kokerspanieliai, jų amžiaus vidurkis 12±0,837 metų (p<0,05) (4 pav.). Panašaus amžiaus sirgo mišrios veislės šunys (10,05±0,49 metų, p<0,05), amerikiečių kokerspanielių (10,25±0,47 metų, p<0,05) ir taksų (10±2,21 metų, p<0,05) veislių šunys. Šiek tiek jaunesni sindromu sirgo rotveilerių (9±0,603 metai, p<0,05), pekinų (9,429±1,478 metai, p<0,05) ir vokiečių aviganių (7,83±0,65 metai, p<0,05) veislių šunys. Jauniausi IFN sirgę šunys buvo toiterjerai: jų amžiaus vidurkis 4,25±1,70 (p<0,05) metai. Visų šunų sirgusių IFN metų vidurkis 8,15±0,27 (p<0,001). Vyriausias IFN sirgęs šuo – 17 metų mišrios veislės patinas. Jauniausias šuo sirgęs IFN – 6 mėnėsių Amerikiečių stafordšyro terjero kalė.
10.05 7.833 5.667 9 6 10.25 6.333 12 6.429 9.429 6.767 4.25 5.667 10 6.065 0 2 4 6 8 10 12 14 A m ži au s vi d u rki s Veislės amžius
26 5 pav. Šunų sergamumo IFN priklausomybė nuo amžiaus, lyties ir veislės.
Didžiausias amžiaus skirtumas (5 pav.) tarp skirtingų lyčių šunų, sirgusių IFN, nustatytas Amerikiečių stafordšyro terjerams ir Prancūzų buldogams: Amerikiečių stafordšyro terjerai vidutiniškai buvo 11,5 metų, už pateles jie buvo 7,1 metais viresni, Prancūzų buldogų patinai, sirgę sindromu, vidutiniškai buvo 8,5 metų, už apsilankusias pateles jie buvo 6,5 metų viresni. Mažiausias amžių skirtumas nustatytas tarp IFN sirgusių pekinų veislės kalių ir patinų: inkstų disfunkcija sirgę patinai buvo nežymiai, 0,2 metų, vyresni už kales.
9.47 7.28 5.83 10.3 9.5 10 8.5 13 5.75 10 11.5 5.75 10 7.47 10.6 8.81 5.5 8.5 4.25 10.5 2 10.5 7.33 9.8 4.4 3 5.67 5.16 0 2 4 6 8 10 12 14 A m ži us Veislės ♂ ♀
27 6 pav. Šlapalo (UREA) koncentracija kraujo plazmoje/serume skirtingų veislių šunims.
Šlapalo didžiausia koncentracija kraujo plazmoje/serume nustatyta toiterjerų veislės šunims – 52,10±7,16 mmol/l (6 pav.). Žemiausias šlapalo koncentracija kraujo plazmoje/serume nustatyta bokserių veislės šunims – 24,83±3,11 mmol/l. Taip pat viena iš žemesnių šlapalo koncentracijų kraujo plazmoje/serume nustatyta amerikiečių Stafordšyro terjerų ir taksų veislės šunims: 27,18±6,05 mmol/l ir 26,26±4,58 mmol/l atitinkamai. Mišrios veislės šunims, šarpėjų, rotveilerų, prancūzų buldogų, anglų kokerspanielių, auksaspalvių retriverių veislių šunims šlapalo koncentracija kraujo plazmoje/serume svyravo nuo 42,09±1,66 mmol/l iki 44,99±3,97 mmol/l. Amerikiečių kokerspanielių, Jorkšyro terjerų, pekinų ir dalies kitų veislių šunims šlapalo koncentracija kraujo plazmoje/serume svyravo nuo 33,75±3,59 mmol/l iki 36,96±4,73 mmol/l.
42.09 39.2 44.99 42.87 24.83 33.75 41.33 41.94 34.36 36.96 27.18 52.1 43.47 26.26 36.93 0 10 20 30 40 50 60 URE A k o n ce n tr ac ijos vi d u rki s Veislės UREA
28 7 pav. Kreatinino (CREA) koncentracija kraujo plazmoje/serume skirtingų veislių šunims.
Didžiausia kreatinino koncentracija kraujo plazmoje nustatyta šarpėjų veislės šunims – 889,0±247,10 µmol/l. Mažiausia kreatinino kiekis kraujo plazmoje/serume nustatytas taksų veislės šunims 213,70±50,27 µmol/l. Žemas lygis taip pat nustatytas bokserių veislės šunims – 252,0±47,32 µmol/l. Panašios kreatinino koncentracijos kraujo plazmoje/serume nustatytos mišrios, prancūzų buldogų, auksaspalvių retriverių veislių šunims: biocheminio rodiklio vertės svyravo nuo 644,0±38,22 µmol/l iki 697,80±116,30 µmol/l (7 pav.). 644 483.4 889 556.5 252 488.3 655.7 337.4 459.6 417.2 412.3 503.5 697.8 213.7 479.1 0 100 200 300 400 500 600 700 800 900 1000 CR EA k o n ce n tr ac ijos vi d u rki s Veislės CREA
29 8 pav. Šlapalo (UREA) koncentracija kraujo plazmoje/serume IFN sirgusioms kalėms.
Didžiausia šlapalo koncentracija kraujo plazmoje/serume nustatyta prancūzų buldogų veislės kalėms – 50,0±1,0 mmol/l. Mažiausia šlapalo koncentracija kraujo plazmoje/serume nustatyta bokserių veislės kalėms: 26,18±4,52 mmol/l. Mišrios, vokiečių aviganių, rotveilerių ir auksaspalvių retriverių veislių kalėms šlapalo koncentracija kraujo plazmoje/serume svyravo nuo 40,91±2,34 mmol/l iki 43,47±6,14 mmol/l (8 pav.). 40.91 42.28 37.25 43.36 26.18 33 50 31.85 36.53 30.68 28.13 37 43.47 34.11 38.27 0 10 20 30 40 50 60 URE A k o n ce n tr ac ijos vi d u rki s Veislės UREA
30 9 pav. Kreatinino (CREA) koncentracija kraujo plazmoje/serume IFN sirgusioms kalėms.
Didžiausia kreatinino koncentracija kraujo plazmoje/serume nustatyta prancūzų buldogų veislės kalėms – 884,0±10,0 µmol/l, mažiausia nustatyta– pekinų veislės kalėms (195,0±47,45 µmol/l). Nedideli kreatinino kiekiai kraujo plazmoje/serume nustatyti toiterjerų veislėms kalėms – 226,0±10,0 µmol/l. Mišrios veislės kalėms kraujo plazmoje/serume nustatytos 611,40±53,61 µmol/l, auksaspalvių retriverių veislės kalėms – 697,80±116,30 µmol/l kreatinino koncentracijos. Vokiečių aviganių, šarpėjų, rotveilerių, Jorkšyro terjerų veislių kalėms kreatinino koncentracija kraujo plazmoje/serume svyravo nuo 529,70±96,24 µmol/l iki 572,70±178,80 µmol/l (9 pav.).
611.4 529.7 546.61 541.4 292.5 383.5 884 253 572.7 195 508.3 226 697.8 469.6 527 0 100 200 300 400 500 600 700 800 900 1000 CR EA ko n ce n tr ac ijos ki e ki s Veislės CREA
31 10 pav. Šlapalo (UREA) koncentracija kraujo plazmoje/serume IFN sirgusiems patinams. Didžiausia šlapalo koncentracija kraujo plazmoje/serume nustatyta toiterjerų veislės patinams – 57,13±7,13 mmol/l. Aukšti šlapalo rodikliai nustatyti ir šarpėjų veislės patinams – 52,73±3,82 mmol/l. Mažiausios šlapalo koncentracijos kraujo plazmoje/serume nustatytos bokserių (22,15±3,45 mmol/l), amerkiečių Stafordšyro terjerų (25,30±11,80 mmol/l) ir taksų (26,26±4,58 mmol/l) veislių patinams. Vokiečių aviganių, prancūzų buldogų bei kitų veislių patinams šlapalo koncentracija kraujo plazmoje/serume kito nuo 37,0±13,0 mmol/l iki 38,69±4,01 mmol/l (10 pav.).
43.23 37.15 52.73 41.57 22.15 34.5 37 48.67 32.73 45.33 25.3 57.13 26.26 38.69 40.27 0 10 20 30 40 50 60 70 Ur e a ko n ce n tr ac ijos vi d u rki s Veislės Urea
32 11 pav. Kreatinino (CREA) koncentracija kraujo plazmoje/serume IFN sirgusiems patinams.
Didžiausia kreatinino koncentracija kraujo plazmoje/serume nustatyta šarpėjų veislės šunims – 1232,0±452,5 µmol/l. Aukštos kreatinino koncentracijos nustatytos taip pat pekinų (713,3±170,7 µmol/l) ir mišrios veislės patinų (675,60±54,69 µmol/l) kraujo plazmoje/serume. Prancūzų buldogų, rotveilerių, amerikiečių kokerspanielių, toiterjerų veislės patinų kraujo plazmoje/serume kreatinino koncentracijos svyravo nuo 541,5±342,5 µmol/l iki 596,7±188,6 µmol/l. Mažiausi kreatinino kiekiai nustatyti bokserių (171,0±12,0 µmol/l),amerikiečių Stafordšyro terjerų (220,5±11,5 µmol/l) ir taksų (213,70±50,27 µmol/l) veislių patinams (11 pav.).
675.6 452.5 1232 596.7 171 593 541.5 393.7 374.8 713.3 220.5 596 213.7 467.5 566.9 0 200 400 600 800 1000 1200 1400 CR EA k o n ce n tr ac ijos vi d u rki s Veislės CREA
33 12 pav. Skirtingų veislių šunų sergamumas LIN ir ŪIP (2009–2014 m.).
2009–2014 m. diagnozuoti 137 (67,16 proc. nuo visų inkstų funkcijos nepakankamumo atvejų) lėtinio inkstų nepakankamumo (p<0,05) atvejai., Ūmiu inkstų funkcijos nepakankamumu sirgo 67 (32,84 proc. visų IFN atvejų) šunys. Daugiausiai lėtiniu inkstų nepakankamumu sirgusių šunų buvo mišrios veislės (32,12 proc. IFN atvejų, p<0,05), taip pat daugiausiai mišrūnų sirgo ir ūmiu inkstų nepakankamumu, tai sudarė 28,36 proc. atvejų. 60 proc. vokiečių aviganių veislės IFN sirgusių šunų nustatytas LIN, likusiai daliai, t. y., 40 proc. – ŪIP Visi (100 proc.) pekinų ir amerikiečių kokerspanielių veislių šunys, kuriems buvo nustatytas IFN, sirgo LIN . Dažniau ūmiu inkstų nepakankamumu nei lėtiniu sirgo taksų veislės šunys: ŪIP sudarė 60 proc. visų IFN atvejų (12 pav.).
44 18 8 9 4 4 2 4 5 7 4 3 4 2 19 19 12 4 2 2 1 1 2 2 1 2 3 16 0 5 10 15 20 25 30 35 40 45 50 Mi šrū n ai Vok . Av igan iai Šarp ėja i Rot ve ile riai Bok se riai Am erikieč ių ko kers p an ie liai Pra n cū zų b u ld o gai An glų ko kers p an ie liai Jo rk šy ro t erjerai Pekin ai Am erikieč ių s ta fo rd šy ro terje ra i To iterje ra i Au ksas p alv iai re triv eriai Tak sai Ki to s v eis lė s Paci e n tų skai či u s Veislės
Lėtinis inkstų nepakankamumas Ūmus inkstų nepakankamumas
34 2 lentelėje pateikta ligos baigtis skirtingų veislių šunims. 45,09 proc. pacientų, kuriems buvo diagnozuotas IFN, ligos baigtis nežinoma, 36,27 proc. pacientų buvo eutanazuoti, 3,92 proc. pacientų nustipo, 14,72 proc. – pasveiko po taikyto gydymo. Daugiausiai eutanazuotų gyvūnų buvo šarpėjų (58,33 proc.) ir mišrios veislių šunys (55,55 proc.). Dugiausiai nustipo Jorkšyro terjerų veislės šunų – 28,57 proc. Daugiausiai pasveiko amerikiečių Stafordšyro terjerų veislės šunų – 50 proc.
Veislė/ Ligos baigtis Eutanazija Krito Pasveiko Neaiški ligos baigtis
Mišrūnai 35 (55,55 proc.) 5 (7,94
proc.) 23 (36,51 proc.)
Vokiečių aviganiai 7 (23,33 proc.) 1 (3,33
proc.) 6 (20,0 proc.) 16 (53,34 proc.) Šarpėjai 7 (58, 33 proc.) 1 (8,33 proc.) 4 (33,34 proc.) Rotveileriai 3 (27,27 proc.) 2 (18,18 proc.) 1 (9,09 proc.) 5 (45,46 proc.) Bokseriai 1 (16,67 proc.) 2 (33,33 proc.) 3 (50,0 proc.) Amerkiečių
kokerspanieliai 1 (25,0 proc.) 3 (75,0 proc.)
Prancūzų buldogai 1 (33,33 proc.) 1 (33,33
proc.) 1 (33,33 proc.
Anglų kokerspanieliai 1 (20,0 proc.) 1 (20,0
proc.) 3 (60,0 proc.)
Jorkšyro terjerai 1 (14,29 proc.) 2 (28,57
proc.)
1 (14,29
proc.) 3 (42,85proc.)
Pekinai 2 (25,0 proc.) 6 (75,0 proc.)
Amerikiečių
stafordšyro terjerai 1 (25,0 proc.)
2 (50,0
proc.) 1 (25,0 proc.)
35 proc.) Auksaspalviai retriveriai 1 (16,67 proc.) 1 (16,67 proc.) 4 (66,0 66proc.) Taksai 1 (20,0 proc.) 2 (40,0 proc.) 2 (40,0 proc.)
Kitos veislės 10 (28,57 proc.) 3 (8,57
proc.)
6 (17,14
36 4. REZULTATŲ APTARIMAS
4,5 proc. 2009–2014 metais LSMU VA Dr. L. Kriaučeliūno smulkiųjų gyvūnų klinikoje terapiniame skyriuje gydytų šunų buvo nustatytas IFN. Literatūroje (Davy, 2001) pateikiami duomenys, kad per metus vidutiniškai nustatoma 1,5 proc. IFN atvejų, nuo visų apsilankiusių šunų.
Dažniausiai 2009–2014 metais IFN sirgo mišrūnai (30,88 proc., p<0,05). Tarp grynaveislių šunų vokiečių aviganiai sindromu sirgo dažniausiai (14,71 proc., p<0,05). Rečiausiai sirgo prancūzų buldogų veislės šunys – 1,47 proc. (p<0,05). Literatūros duomenimis (Lees, 1996) IFN dažniausiai serga samojedų, bulterjerų, anglų kokerspanielių, ši – cu, norvegų elkhoundų, basendži, nykštukinių šnaucerių, pudelių, kviečiaspalvių švelniaplaukių terjerų, Dobermano pinčerių, čiau – čiau, biglių, Berno zenenhundų, Bedlingtono terjerų, auksaspalvių retriverių, Aliaskos malamutų, niufaundlendų, rotveiliarių, laso apso, Velso korgių, škotų baltųjų terjerų veislės šunys, kuriems šis susirgimas gali būti paveldimas. Literatūroje (Tilley, Smith, 2011) minima, kad vokiečių aviganiams gali pasireikšti inkstų cistoadenokarcinoma, kuriai galimai įtakos turi genetiniai faktoriai.
Autoimuniniai susirgimai būdingesni grynaveisliams šunims, bet infekcinėmis ir invazinėmis ligomis gali sirgti tiek grynaveisliai, tiek mišrios veislės. Į grynaveislius šunis kreipiamas didesnis dėmesys,juos prižiūri atsakingiau (todėl, kad gyvūnai gali būti vedami į parodas, ten yra reikalaujama pažymų, kad gyvūnas vakcinuotas), todėl sumažėja tikimybė grynaveisliams gyvūnams sirgti infekcinėmis ligomis bei invazinėmis ligomis. Tuo tarpu, mišrios veislės šunų priežiūra būna nepakankama, jie laiku nevakcinuojami, nereguliariai dehelmintizuojami,
2009–2014 metais Dr. L. Kriaučeliūno smulkiųjų gyvūnų klinikoje 50,49 proc. (p<0,05) IFN sirgusių šunų buvo patinai, 49,51 proc. (p<0,05) – kalės. Literatūroje rašoma (Lees, 1996), kad lytis įtakos IFN pasireiškimui neturi.
Klinikoje 2009–2014 metai terapiniame skyriuje vidutinis gydytų šunų metų vidurkis 8,15±0,27 (p<0,001). Vertinant amžiaus vidurkius, jauniausi IFN sirgę šunys buvo toiterjerų veislės (4,2±1,7 metų, p<0,05), viriausi – anglų kokerspanielių veislės šunys (12,0±0,8 metų, p<0,05). Daugiausiai IFN sirgusių šunų buvo vyresni nei 7 metų (55,39 proc.), rečiau sirgo jaunesni, kaip 7 metų (37,75 proc.) šunys, rečiausiai – 7 metų (6,86 proc.) šunys. Literatūroje (Lees, 1996) pateikiami duomenys, kad dažniausiai IFN nustatomas 7 metų šunims. Nors dėl paveldimų patalogijų kliniškai išreikštas IFN gali būti diagnozuojamas jau 2–6 mėnesių bulterjero veislės šuniukams. Visai kitaip nei bulterjerams,
37 vokiečių aviganių ir biglių veislės šunims IFN klinika, esant paveldimai patalogijai, išryškėja sulaukus 11 metų.
Įvertinus gautus duomenis pastebėta, kad šlapalo (UREA) ir kreatinino (CREA) koncentracijos kraujo plazmoje, lyginant su kitų veislių šunimis, buvo sąlyginai neaukštos bokserių (atitinkamai 24,83±3,11 mmol/l (p<0,05) ir 252±47,32 µmol/l (p<0,05)) ir taksų veislių (atitinkamai 26,26±4,58 mmol/l (p<0,05) ir 213,70±50,27 µmol/l (p<0,05)) šunims. Literatūroje nepavyko rasti neginčijamų duomenų, įrodančių veislės pridispoziciją kraujo biocheminiams rodikliams.
100 proc. 2009–2014 metais sirgusių amerikiečių kokerspanielių ir pekinų veislės šunų diagnozuotas lėtinis inkstų nepakankamumas. 60 proc. vokiečių aviganių veislės šunims buvo diagnozuotas LIN, 60 proc. taksų veislės šunų — ŪIP.
45,09 proc IFN sirgusių ir klinikoje gydytų šunų ligos baigtis nežinoma, 36,27 proc. IFN sirgusių šunų buvo eutanazuota, 3,92 proc. – nustipo, 14,72 proc. – pasveiko. Literatūroje (Grauer, 2008) pateikiami duomenys, kad, IFN sirgusių šunų 22 proc. nugaišo, 34 proc. buvo eutanazuoti, 24 pasveiko, 20 proc. gyvūnų ligos baigtis nežinoma.
38 IŠVADOS
1. Inkstų funkcijos nepakankamumas dažniausiai buvo diagnozuojamas 8,15±0,27 metų (p<0,001) šunims.
2. Dažniausiai sirgo (30,88 proc., p<0,05) mišrios veislės šunys. Tarp grynaveislių šunų dažniausiai sirgo (14,71 proc., p<0,05) IFN sirgo vokiečių aviganių veislės šunys.
3. Sergamumui inkstų funkcijos nepakankamumu šunų lytis įtakosneturėjo.
39 LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Brown C., Jeong K., Poppenga R. Outbreaks of renal failure associated with melamine and cyanuric acids in dogs and cats in 2004 and 2007. J vet Diagn Invest, 2007, 19: 525 – 531. 2. Clarkson MR, Friedewald John J, Eustace JA, et al. Acute kidney injury. In: Brenner BM,
editor. The Kidney. 8th edition. Philadelphia: Saunders Elsevier; 2008. p. 943–86.
3. Cortadellas O, Fernandez del Palacio MJ, Talavera J, Bayon A: Calcium and phosphorus homeostasis in dogs with spontaneous chronic kidney disease at different stages of severity. J Vet Intern Med , 2010, 24: 73-79.
4. Cowgill LD, James KM, Levy JK, et al. Use of recombinant human erythropoietin for management of anemia in dogs and cats with renal failure. J Am Vet Med Assoc 1998;212:521-528.
5. Davy KP, Hall JE. Obesity and hypertension: Two epidemics or one? Am J Physiol Regul Integr Comp Physiol 2004; 286:R803–R813.Bakris GL.
6. Dr Sheri J. Ross,. Diagnostic Staging and Management of Dogs and Cats with Chronic Kidney Disease. BSc, DVM, PhD, Dipl. ACVIM (Internal Medicine) 2008, P 7 – 11
7. Eubig, P.A., Brady, M.S., Acute renal faulure in dogs after the ingestion of grapes or raisins a retrospective evaluation of 43 dogs (1992 – 2002) J. Vet. Intern. Med. 2005,19(5) 663 – 74 8. Finco DR. Association of systemic hypertension with renal injury in dogs with induced renal
failure. J Vet Int Med 2004;18:289–294.
9. George E. Lees. DMV, MS Congenital Renal Diseases, Veterinary Clinics of North America: Small Animal Practice, Volume 26 Number 6, 1996.
10. Glickman LT, Glickmana NW, Mooreb GE, Lundd EM, Lantzc GC, Pressler BM: Association between chronic azotemic kidney disease and the severity of periodontal disease in dogs. Preventive Veterinary Medicine 99 2011, 193–200.
11. Gregory F. Grauer Early detection of acute kidney injury, DVM, MS, DACVIM, CVC IN SAN DIEGO PROCEEDINGS, 2008
12. Gregory F. Grauer, DVM, MS, DACVIM: Managing acute renal failure. CVC IN SAN DIEGO PROCEEDINGS 2008
40 13. Jacob F, Polzin DJ, Osborne CA, et al. Evaluation of the association between initial proteinuria and morbidity rate or death in dogs with naturally occurring chronic renal failure. J Am Vet Med Assoc 2005;226:393-400.
14. Jeong W, Do SH, Jeong D, Canine renal failure syndrome in three dogs. J Vet Sci 2006, 7:299– 301.
15. Kellum JA and Decker JM Use of dopamine in acute renal failure: a meta – analysis. Critical care Medicine, 2001 29, 1526 – 2553
16. King JN, Tasker S, Gunn-Moore DA, Strehlau G: Prognostic factors in dogs with chronic kidney disease. J Vet Intern Med 2007, 21(5): 906-916.
17. Langston C. Acute uremia. In: Ettinger S, Feldman EC, editors. Textbook of Veterinary Internal Medicine. 7th edition. St. Louis (MO): Saunders Elsevier; 2010. p. 1969–85.
18. Larry P. Tilley and Francis W.K. Smith, Jr. Developmental Kidney Diseases (Diseases That Are Inherited or Occur during Development of the Kidney), Blackwell's Five-Minute Veterinary Consult: Canine and Feline, Fifth Edition 2011.
19. Lees GE, Brown SA, Elliott J, et al. Assessment and management of proteinuria in dogs and cats: 2004 ACVIM Forum Consensus Statement (small animal). J Vet Intern Med 2005;19:377-385.
20. Lew S, Kuleta Z, Pomianowski A. Peritoneal dialysis in dogs and cats Pol J Vet Sci. 2005;8(4):323-7.
21. Mazzaferro EM, Eubig PA, Hackett TB, et al. Acute renal failure associated with raisin or grape ingestion in 4 dogs. J Vet Emerg Crit Care 2004;14:203–212.
22. Mentari E, Rahman M. Blood pressure and progression of chronic kidney disease: Importance of systolic, diastolic, or diurnal variation. Curr Hypertens Rep 2004;6:400–404
23. Microalbuminuria: What is it? Why is it important? What should be done about it? J Clin Hypertens (Greenwich) 2001;3:99–102.
24. Montoya JA, Morrios PJ, Bautista I, et al. Hypertension: A risk factor associated with weight status in dogs. J Nutr 2006;136: 2011S–S2013.
25. Perico N, Codreanu I, Schieppati A, et al. The future of renoprotection. Kidney Int Suppl 2005:S95-101.
26. Polzin DJ Clinical benefit of calcitriol in canine chronic kidney disease. Journal of Veterinary Internal Medicine 200519. 122A.
41 27. Polzin DJ, Osborne CA, Ross S. Chronic Kidney Disease In: Ettinger S,Feldman E, eds.
Textbook of Veterinary Internal Medicine. St. Louis: Elsevier Saunders, 2005;1756-1785
28. R Kushwaha, N Singh. Peritoneal dialysis in animals. The Internet Journal of Veterinary Medicine. Volume 7 Number 12008.
29. Ross L. Acute renal failure. In: Bonagura JD, Twedt DC, editors. Current Veterinary Therapy XIV. St. Louis (MO): Saunders Elsevier; 2009. p. 879–82.
30. Schmidt B, Adler K, Hellmann K. The use of Renalzin, a new intestinal phosphate binder, in feline and canine chronic renal failure. Proceeding of the Vetoalp 2008 Conference; 2008 March 31; Chamonix, France; p.69.
31. Schnaper HW. Renal fibrosis. Methods Mol Med 2005. 117:45-68.
32. Scott A. Brown,VMD, PhD, Diplomate ACVIM (Internal Medicine) Department of Physiology and Small Animal Medicine 2012
33. Tenhundfeld J, Wefstaedt P, Nolte IJ: A randomized controlled clinical trial of the use of benazepril and heparin for the treatment of chronic kidney disease in dogs. J Am Vet Med Assoc 2009, 234(8): 1031-1037.
34. Worwag S, Langston CE: Acute intrinsic renal failurei in dogs (2004) J am Vet Med Assoc 232:728-732
