LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETO VETERINARIJOS AKADEMIJA
GYVULININKYSTĖS TECHNOLOGIJOS FAKULTETAS GYVŪNŲ AUGINIMO TECHNOLOGIJŲ INSTITUTAS
RIMA TREPĖNAITIENĖ
EKSTRUDUOTŲ PAŠARŲ AFRIKINIAMS ŠAMAMS (CLARIAS GARIEPINUS) GAMINAMŲ LIETUVOS ĮMONĖJE ĮTAKOS AUGIMO INTENSYVUMUI, PAŠARO
KONVERSIJAI BEI MĖSOS KOKYBEI ANALIZĖ
ANALYSIS OF THE EFFECT OF EXTRUDED FOODS ON THE AFRICAN CATFISH (CLARIAS GARIEPINUS) PRODUCED IN THE LITHUANIAN COMPANY ON GROWTH
INTENSITY, FEED CONVERSION AND MEAT QUALITY
Magistro baigiamasis darbas
Darbo vadovas Lekt. Mindaugas Paleckaitis
2 DARBAS ATLIKTAS GYVŪNŲ AUGINIMO TECHNOLOGIJŲ INSTITUTE
PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Ekstruduotų pašarų Afrikiniams šamams
(Clarias Gariepinus) gaminamų Lietuvos įmonėje įtakos augimo intensyvumui, pašaro konversijai bei
mėsos kokybei analizė“. 1. Yra atliktas mano pačios;
2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje;
3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą panaudotos literatūros sąrašą.
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE
Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADOS DĖL DARBO GYNIMO
(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE/INSTITUTE
(aprobacijos data) (instituto vedėjo vardas, pavardė) (parašas)
Magistro baigiamojo darbo recenzentas
(vardas, pavardė) (parašas)
Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:
(data) (gynimo komisijos sekretorės (-riaus) vardas, pavardė) (parašas)
Magistro baigiamasis darbas yra įdėtas į ETD IS
3 TURINYS SANTRUMPOS ... 4 SANTRAUKA ... 5 SUMMARY ... 6 ĮVADAS ... 7 1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 10
1.1. Akvakultūros raida pasaulyje ... 10
1.2. Akvakultūros raida Lietuvoje ... 11
1.3. Žuvų nauda žmogaus mitybai bei kitoms reikmėms ... 12
1.4. Žuvų auginimo būdai akvakultūroje ... 14
1.5. URS veikimo principas ... 15
1.6. Pagrindinės URS auginamų žuvų veislės ... 17
1.7. Afrikinių šamų auginimo sąlygos ... 21
1.8. Žuvų mitybos ypatumai ... 22
2. TYRIMO METODIKA IR METODAI ... 27
3. REZULTATAI ... 35
4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 48
IŠVADOS ... 51
PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 52
4 SANTRUMPOS
URS – uždaroji recirkuliacinė sistema SFA – sočiosios riebalų rūgštys
MUFA – mononesočiosios riebalų rūgštys PUFA – polinesočiosios riebalų rūgštys MTL – blogojo cholesterolio kiekis kraujyje DTL – gerojo cholesterolio kiekis kraujyje HCT – hematokritas
RBC – bendras eritrocitų kiekis ES – Europos Sąjunga
5 SANTRAUKA
Darbą atliko: Rima Trepėnaitienė.
Darbo pavadinimas: „Ekstruduotų pašarų Afrikiniams šamams (Clarias gariepinus) gaminamų Lietuvos įmonėje įtakos augimo intensyvumui, pašaro konversijai bei mėsos kokybei analizė“.
Darbo vadovas: Lekt. Mindaugas Paleckaitis.
Raktiniai žodžiai: Afrikinis šamas, pašarai žuvims, uždaroji recirkuliacinė sistema.
Darbo tikslas: Ištirti ekstruduotų pašarų Afrikiniams šamams (Clarias gariepinus), gaminamų Lietuvos įmonėje, įtaką augimo intensyvumui, pašaro konversijai, mėsos kokybei bei kraujo morfologinei sudėčiai.
Darbo uždaviniai:
1. Nustatyti tiriamosios ir kontrolinės žuvų grupių augimo intensyvumą, pašaro konversiją, mėsos fizines-chemines savybes, apskaičiuoti ir palyginti anatominių dalių indeksus.
2. Nustatyti pašarų įtaką Afrikinių šamų kraujo morfologinei sudėčiai.
Gauti rezultatai: Tiriamosios grupės pašarų efektyvumas Afrikinių šamų augimo intensyvumo atžvilgiu per visą auginimo laikotarpį buvo 18,87 proc. prastesnis. Tiriamosios grupės pašarų konversija buvo 32,70 proc. prastesnė (atitinkamai 1,193 ir 0,899).
Pagal galvos dydžio, galvos svorio bei liemeninės dalies indeksus tiriamosios grupės žuvys kulinariniu požiūriu buvo geriau išsivysčiusios.
Tiriamosios grupės mėsa pagal jos spalvingumą buvo prastesnė, kadangi jos raudonumas buvo 1,53 proc. mažesnis.
Pagal virimo nuotolius tiriamosios grupės mėsa buvo 4,24 proc. geresnė, o pagal vandeningumą bei vandens rišlumą 0,33 ir 3,00 proc. prastesnė už kontrolinės grupės žuvų analogiškus rodiklius.
Tiriamosios grupės mėsa buvo 0,93 proc. baltymingesnė ir 0,92 proc. riebesnė nei kontrolinės grupės. Pagal riebiųjų rūgščių kiekį vertingesni buvo tiriamosios grupės žuvų riebalai, kadangi juose buvo 1,87 proc. daugiau polinesočiųjų riebiųjų rūgščių bei 0,83 proc. daugiau mononesočiųjų riebiųjų rūgščių, o žmogaus sveikatingumui žalingų sočiųjų rūgščių kiekis buvo 2,71 proc. mažesnis.
Pagal kraujo morfologinę sudėtį visais tiriamais parametrais geresni buvo tiriamosios grupės duomenys: hematokritas proc. 31,91 ir 25,43 (kontrolinė grupė), hemoglobinas atitinkamai 99,73 ir 90,00 g/l, raudonosios kraujo ląstelės – 2,33 ir 2,15x1012 l bei baltosios kraujo ląstelės 6,10 ir 5,62x109l.
Abiejų grupių kraujo tankis buvo vienodas - 1,03. Praktinės rekomendacijos:
Keisti gaminamų pašarų baltymų sudėtį naudojant pilnavertiškesnius baltymus, atsižvelgiant į gamybos savikainos padidėjimą.
6 SUMMARY
Work performed by: Rima Trepėnaitienė.
Title of the work: Analysis of the effect of extruded foods on the African catfish (Clarias Gariepinus) produced in the Lithuanian company on growth intensity, feed conversion and meat quality.
Head of work: Lect. Mindaugas Paleckaitis.
Keywords: African catfish, fish feeding, closed recirculation system.
Objective: To investigate the influence of extruded feeds on African catfish (Clarias Gariepinus) produced in the Lithuanian company on growth intensity, feed conversion, meat quality and morphological composition of blood.
Work tasks:
1. To determine the intensity of growth of the investigated and control fish groups, the conversion of the feed, the physical-chemical properties of the meat, calculate and compare the indices of the anatomical parts.
2. Determine the influence of feed on the morphological composition of blood of African catfish. Results obtained:
The efficiency of the experimental group for the growth rate of African catfishes was 18,87 % worse during the entire growing period. The feed conversion of the test group was 32,70 % worse (respectively 1,193 and 0,899). According to head size, head mass and torso indices, the fish in the study group were more cultured from the culinary point of view.
The meat of the test group was worse due to its colorfulness, since its redness was 1,53 % lower. According to boiling distances, the meat of the test group was 4,24 % better, according to water content and water consistency of 0,33 % and 3,00 % worse than the control group's fish. Meat of the test group was 0,93 % proteinaceous and 0,92 % fatter than the control group. According to fatty acids, fish fats of the test group were more valuable because they contained 1,87 % more polyunsaturated fatty acids and 0,83 % more monounsaturated fatty acids, and the amount of saturated fatty acids harmful to human health was 2,71 % lower.
According to morphological composition of the blood, the data of the study group were better for all parameters under study: hematocrit per cent. 31,91 and 25,43 (control group), respectively hemoglobin 99,73 and 90,00 g/l, red blood cells – 2,33 and 2,15x1012 g/l, and white blood cells 6.10 and 5.62x109 l. Blood density of both groups was equal - 1.03.
Practical recommendations:
Modify the composition of the feed protein produced using more wholesome proteins, taking into account the increase in production costs.
7 ĮVADAS
Akvakultūra – viena iš greičiausiai augančių ūkio šakų visame pasaulyje ir, vadovaujantis ekonomistų prognozėmis, ji bus vienas iš pagrindinių plėtojamų sektorių XXI amžiuje. Tokią akvakultūros plėtrą lemia naujų, pažangių technologijų taikymas, dirbtinis žuvų veisimas, naujų pašarų žuvims receptūrų kūrimas remiantis moksliniais tyrimais, besikeičianti žmonių mitybos koncepcija didesnį dėmesį skirianti dietiniam maistui ir, be abejo, vis labiau augantis, prie 7,5 mlrd. artėjantis, mūsų planetos gyventojų skaičius.
Maisto ir agrokultūros organizacijos duomenimis pastaruoju metu akvakultūroje užaugintų žuvų kiekis artėja prie 45 proc. bendros žuvų produkcijos [8], ir tai yra labai svarbu, kadangi žmonija ne tik sugeba užsiauginti sau maisto dirbtinose sąlygose, bet ir apsaugo nykstančias laukines žuvų populiacijas nuo visiško sunaikinimo.
Europos Sąjungoje, naujoji žuvininkystės politika taip pat siekia nepereikvoti žuvų išteklių ir ES piliečiams ilgam užtikrinti stabilų ir patikimą sveikų maisto produktų tiekimą. Šia politika taip pat siekiama, kad žuvininkystė Europoje vėl suklestėtų, kadangi 91 proc. akvakultūros produkcijos yra užauginama Azijoje. Taip pat siekiama, kad Europos Sąjungoje žuvininkystė nebūtų priklausoma nuo mokamų subsidijų, kad sukurtų naujų darbo vietų bei pakeltų ekonomiką.
Panašios tendencijos juntamos ir Lietuvoje. Per penkerius metus (2010 – 2015) juridinių asmenų skaičius akvakultūroje išaugo dvigubai – nuo 21 iki 42. Iš šio skaičiaus 19 juridinių asmenų užsiėmė tvenkinių akvakultūra, o 23 juridiniai ir fiziniai asmenys plėtojo akvakultūrą uždarosiose recirkuliacinėse sistemose. Dirbančiųjų akvakultūroje žmonių skaičius per minimą penkerių metų laikotarpį išaugo beveik 32 proc. – iki 459 asmenų [6].
Lietuvoje daugiausiai žuvų užauginama tvenkiniuose, kur daugiausiai auginami karpiai. 2015 m. jų realizacija sudarė apie 82 proc. viso akvakultūros sektoriaus realizuotos produkcijos kiekio ir apie 72 proc. vertės. Kitos reikšmingesnės realizuojamos žuvų rūšys yra vaivorykštiniai upėtakiai ir Afrikiniai šamai – atitinkamai 6 ir 3 proc. realizuotos produkcijos kiekio.
Pastarajam ES paramos teikimo laikotarpiui (2013 – 2020 m.) prioritetas yra ekologiškai tausios, efektyvaus išteklių naudojimo, inovacinės, konkurencingos ir žiniomis grindžiamos akvakultūros skatinimas. Šiam uždaviniui įgyvendinti Lietuvoje sąlygos yra, kadangi turime gausius švaraus vandens išteklius, išplėtotą akvakultūros įmonių gebančių aprūpinti vartotojus šviežiais akvakultūros produktais ištisus metus tinklą, Respublikos gamtinės ir inžinerinės infrastruktūros sąlygos yra palankios plėtoti žuvų auginimą uždarosiose recirkuliacinėse sistemose.
Tačiau pastaruoju laikotarpiu akvakultūra Lietuvoje susiduria ir su tam tikromis problemomis. Visų pirma akvakultūra labai priklauso nuo energetinių išteklių, kadangi iš 90 mln. m3 per metus
8 tvenkininėje žuvininkystėje sunaudojamo vandens, net 20 mln. m3 į tvenkinius tiekiama mechaniniu
būdu naudojant elektros energiją. Taip pat viena iš problemų yra tai, kad akvakultūros įmonėse mažai išplėtota pridėtinės vertės kūrimo grandinė, trūksta produktų perdirbimo ir sandėliavimo infrastruktūros. Sunkiai užauginta žuvis pusvelčiui parduodama perpirkėjams ar žuvies produktų gamintojams. Akvakultūros problema yra ir tai, kad šiame sektoriuje nepakankamai išplėtota mokslinių tyrimų ir naujų technologijų taikymo veikla. Žuvininkystės programos bei specializacijos aukštosiose mokyklose nėra populiarios, kadangi nėra abiturientų susidomėjimo akvakultūra, aukštosiose mokyklose trūksta specialistų, per silpna mokslinių tyrimų vykdymo bazė, kadangi privatūs žuvininkystės ūkiai mokslininkų įsileisti nelabai nori, o valstybinės įmonės, kurių mažai ir belikę, taip pat turi savo gamybinius planus ir entuziazmo bendradarbiauti moksliniuose tyrimuose nerodo.
Dar viena iš akvakultūros problemų yra tai, kad nėra rinkodaros įgūdžių veikti ES rinkoje. Pagrindinė tvenkinių žuvis yra karpis, o jis nėra populiarus Europoje, ypač centrinėje bei vakarinėje jos dalyje.
Todėl yra labai aktualu akvakultūros srityje atlikti kuo daugiau mokslinių tyrimų, populiarinti ES rinkose konkurencingų žuvų – vaivorykštinių upėtakių bei Afrikinių šamų auginimą, pradėti gaminti pašarus ne vien karpiams kaip yra šiuo metu, bet ir kitoms ekonomiškai vertingesnėms žuvims - eršketams, vaivorykštiniams upėtakiams bei Afrikiniams šamams.
Pastaruoju metu ekstruduotų pašarų Afrikiniams šamams gamyba pradėta tik vienoje Lietuvos įmonėje, todėl yra labai aktualu nustatyti šio pašaro konversiją, jo išsilaikymo nesuirus trukmę, plūdrumą bei įtaką mėsos kokybei.
Darbo tikslas: Ištirti ekstruduotų pašarų Afrikiniams šamams (Clarias gariepinus), gaminamų Lietuvos įmonėje, įtaką augimo intensyvumui, pašaro konversijai bei mėsos kokybei.
Darbo uždaviniai:
1. Paruošti LSMU VA Akvakultūrų laboratorijos uždarąją recirkuliacinę sistemą Afrikinių šamų auginimui užtikrinant pastovią 25 – 27 °C vandens temperatūrą, 5 - 7 mg/l ištirpusio deguonies kiekį, mechaninio bei biologinio filtro reikiamą funkcionavimą valant vandenį nuo mechaninių priemaišų bei redukuojant amonį į nitritus bei nitratus.
2. Maitinti auginamas žuvis kontroliniu (pagamintu Danijos - Lenkijos pašarų žuvims įmonėje Aller Aqua) bei tiriamuoju (pagamintu Lietuvos įmonėje X) pašarais pagal pasaulinės pašarų žuvims įmonės Coppens rekomendacijas.
3. Nustatyti tiriamosios ir kontrolinės žuvų grupių augimo intensyvumą keturiais bandymų laikotarpiais bei per visą tyrimo laikotarpį.
9 4. Nustatyti tiriamojo ir kontrolinio pašaro konversiją.
5. Apskaičiuoti ir palyginti Afrikinių šamų anatominių dalių indeksus.
6. Nustatyti mėsos fizines - chemines savybes, mėsos spalvingumą, riebiųjų rūgščių kiekius bei Omega 3 ir Omega 6 santykį.
10 1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1.Akvakultūros raida pasaulyje
Net iš labai senų rašytinių šaltinių šiandien sunku nustatyti laikmetį, kada žmogus žuvį pradėjo naudoti maistui. Tačiau kulinariniuose traktatuose neretai randamas posakis, kad pirmasis receptas buvo patiekalo iš žuvies. Dar yra žinoma, kad Senovės Graikijoje (XI – XVIII a.) žuvimi maitinosi tik neturtingųjų luomui priklausantys žmonės.
Vandens gyvūnus bei augalus žmonės pradėjo gaudyti ir rinkti dar pirmykštėje bendruomenėje. Kultivuoti pradėta gerokai vėliau, kai kurių autorių nuomone 2-3 tūkst. m. pr. m. e. [5].
Žuvų mokslinių tyrimų pradininkas yra Aristotelis (384 – 322 m. pr. m. e.) [4]. Jis pirmasis aprašė žuvų širdį, kepenis, blužnį, piliorines ataugas, paminėjo gyvavedystę. Daugelį tais laikais aprašytų biologinių bruožų mokslas patvirtino visai neseniai. Aristotelis aprašė 116 žuvų rūšių ir net bandė jas klasifikuoti. Po Aristotelio, iki XVI a. ichtiologijos moksle nebuvo nė vieno žymesnio mokslininko [2]. 1600 m. Johanas Taverneris pateikė pirmą mokomąjį traktatą apie žuvų (karpių, karšių, lynų ir ešerių) auginimą tvenkiniuose. Pirmuosius praktinius žuvų atsargų gausinimo ežeruose darbus atliko švedas Karlas Lundas, 1761 m. jis juos aprašė savo stebėjimus [5].
Pramoninės akvakultūros pradžia buvo 1853 m. Prancūzijoje - Hiuningeno mieste sėkmingai pradėjo veikti pirmoji pasaulyje žuvivaisos įmonė. 1894 m. Anglijoje pradėjo veikti pirmoji žuvivaisos mokykla.
Moderniosios akvakultūros išvystymo pradžia laikomi 1975 m. ir šis laikotarpis tęsiasi iki dabartinių laikų. Akvakultūros plėtrą lemia ne vien žmonijos maisto poreikių tenkinimas, tačiau ir laukinių lašišų, upėtakių bei kitų žuvų mažėjimas jūrose, vandenynuose bei gėluose vandens telkiniuose. Tokiai akvakultūros sistemų plėtrai yra svarbūs šie veiksniai:
1) viso žuvų auginimo ciklo akvakultūros sistemų sukūrimas;
2) dirbtinių sausų granuliuotų pašarų gamybos technologijų sukūrimas;
3) selekcijos ir genetikos pasiekimai išvedant žuvų veisles, tinkamas auginti akvakultūros sistemose.
Remiantis prognozėmis – akvakultūra bus pagrindinė plėtojama pramonės šaka 21-ame amžiuje. Atsižvelgiant į tai, kad jūrų žuvies ištekliai artėja arba jau pasiekė savo maksimalią išnaudojimo ribą ir jų augimo galimybės jau išsemtos, produkcijos gamyba akvakultūroje turės išaugti netoli 500 procentų, kad būtų patenkintas globalinis jūros produktų ir gėlųjų vandenų žuvininkystės poreikis 2025 m. [7].
11 Dabartiniu metu plečiasi ir kultivuojamų objektų skaičius. Pastaraisiais metais pasaulyje kultivuojama 346 žuvų, 62 vėžiagyvių, 102 moliuskų rūšys, 6 rūšys amfibijų ir reptilijų, keliolika vandens augalų rūšių [8].
Apibendrinus pasaulinę žuvininkystės produktų pasiūlą bei paklausą, tampa aišku, kad būtina dar intensyviau vystyti akvakultūrą, kuri gali būti geru įrankiu ne tik žuvininkystės produktų paklausai patenkinti, bet ir natūraliųjų žuvų išteklių atkūrimui ir gausinimui.
1.2.Akvakultūros raida Lietuvoje
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kaimynams - prūsams jau XIV amžiuje buvo žinoma (o gal ir auginama) pagrindinė tvenkinių žuvis – karpis. XIV-XVIII amžiais žuvų auginimas tvenkiniuose nebuvo labai intensyvus ir aukšto lygio. Tame pačiame tvenkinyje buvo auginamos įvairių rūšių, įvairaus amžiaus žuvys. Jos neršdavo ir augdavo pusiau laukinėmis sąlygomis [3].
Apie žvejybą dabartinėje Lietuvos teritorijoje liudija iškasenose iš mezolito epochos (3000-8000 m. pr. m. e.) randami kauliniai meškerių kabliukai ir žeberklai. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikotarpiu, nors žuvininkystė ir nebuvo plačiai vystoma, tačiau žuvų ištekliai buvo labai saugomi. LDK statutas (1529 m.) jau numatė baudas už neteisėtą žuvų gaudymą tvenkiniuose. Manoma, kad tuo laiku buvo auginami tik karosai, o karpiai į Lietuvą pateko XVII – XVIII amžiuje. Labiausiai tikėtina, kad jie buvo atvežti iš Lenkijos, kur jau XV amžiuje buvo auginami kiekviename dideliame dvare. Nuo XV a. karpiai auginami ir Ukrainoje. Į Žemaitiją karpiai galėjo patekti iš Prūsijos [3].
Lietuvoje pirmieji tvenkiniai atsirado XV-XVI amžiuje. Akvakultūros plėtrai Lietuvoje įtakos turėjo Lietuvos didikai Radvilos, Tiškevičiai, Pliateriai, Goštautai, Astikai, Pacai ir kt. [3], [5].
Vienas žinomiausių pasaulyje lietuvių ichtiologų – M. Girdvainis buvo tvenkininės žuvininkystės Lietuvoje pradininkas. 1881 m. jis įsteigė žuvų inkubatorių ir pirmasis pasaulyje iš dirbtinai apvaisintų ikrų išaugino seliavas [1].
Tvenkininės žuvininkystės laikotarpis Lietuvoje pasižymėjo intensyvia veikla. Pirmiausiai jis siejamas su jau minėto Lietuvos ichtiologo, bitininko Mykolo Kazimiero Girdvainio (1841-1925 m.) bei Vlado Putvinskio vardais. Jie yra žuvininkystės ir žuvivaisos pradininkai mūsų šalyje.
Vladas Putvinskis – tvenkininės žuvininkystės puoselėtojas. Sukaupęs nemažai žinių ir patirties, parengė vadovėlį ūkininkams „Karpių auginimas mažuose tvenkiniuose“.
12 Pirmoji žuvivaisos įmonė Lietuvoje buvo įsteigta apie 1870-1878 m. Verkiuose, prie Vilniaus. Iki šiol veikianti Trakų Vokės žuvivaisos įmonė buvo suprojektuota taip pat M.K.Girdvainio ir pastatyta 1880-1885 m. [1].
Naujoji Lietuvos žuvininkystės istorija patyrė daug pakilimų ir nuopuolių. Po atkaklaus ir moksliniais tyrimais pagrįsto Lietuvos ichtiologų darbo okupaciniu laikotarpiu, kai užliejamų tvenkinių plotas pasiekė 10500 ha, sekęs perėjimo iš planinės ekonomikos į rinkos ekonomiką laikotarpis, laikinai sustabdė žuvininkystės vystymąsi. Po įvykusios privatizacijos, tvenkininės žuvininkystės plotai neatsigavo iki šios dienos – 2013 metais šis rodiklis pasiekė 9372 ha [6]. Tačiau, pastaruoju metu, pastebimos žuvininkystės sektoriaus atsigavimo tendencijos:
1.3.Žuvų nauda žmogaus mitybai bei kitoms reikmėms
Iš sužvejojamo laimikio tik apie du trečdaliai panaudojami žmonių mitybai, trečdalis perdirbamas į žuvų miltus, kurie suvartojami gyvulių, paukščių ir žuvų pašarams. Dabartiniu metu labai populiarėja žuvų odos apdirbimas Kanadoje, Danijoje, Norvegijoje ir Japonijoje. Iš plonos žuvų odos gaminamos pirštinės, piniginės, avalynė, diržai ir kt.
Pagal maistingumą ir skonį žuvies mėsa yra ne prastesnė nei šiltakraujų gyvūnų. Jos maistinę vertę lemia lengvai virškinamų baltymų, riebalų ir mineralinių medžiagų kiekis. Pastaruoju laikotarpiu žmonių mityboje žuvis yra labai svarbus maisto produktas. Iš žuvų ir kitų vandens gyvūnų žmonija gauna ne mažiau kaip 15-20 proc. visų gyvūninės kilmės baltymų.
Žuvų baltymai pilnaverčiai, juose yra visos 8 nepakeičiamos amino rūgštys, kurių žmogaus organizmas nesintetina, todėl turi gauti su maistu: lizinas, metioninas, triptofanas, leucinas, treoninas, izoleucinas, fenilalaninas ir valinas. Be to žuvų baltymai žmogaus organizmo yra įsisavinami net iki 98 procentų. Tai labai svarbios žmonių mitybai savybės. Ypač išskiriamas naudingumas vaikams, nėščioms moterims, senoliams, ligoniams ar sveikstantiems. Tyrimais nustatyta, kad suaugęs žmogus per metus turėtų suvalgyti apie 25 kg žuvų ir žuvų produktų. Pastaruoju metu Lietuvoje vienas žmogus vidutiniškai suvartoja apie 18 kg per metus [9].
Žmogaus organizmui labai svarbios nesočiosios riebalų rūgštys, biologiškai jos yra vertingesnės, nei sočiosios riebalų rūgštys. Polinesočiosios riebalų rūgštys kaupiasi galvos smegenų ir reprodukcinės sistemos ląstelėse. Omega – 3 (alfa linoleno) ir omega – 6 (linoleno) rūgštys būtinos daugeliui medžiagų apykaitos procesų, yra energijos šaltinis, sudedamoji visų ląstelių membranų dalis, jos slopina uždegimą, reguliuoja krešėjimą bei kraujospūdį, stiprina imunitetą [10].
13 Omega 3 riebalų rūgštims priklauso eikozapentaeno ir dokozaeksaeno rūgštys. Jos mažina trigliceridų koncentraciją kraujyje, trombocitų agregaciją ir kraujo krešumą, todėl mažėja trombozių rizika [10]. Omega – 3 polinesočiosios riebiosios rūgštys nesintezuojamos žmogaus organizme, tačiau jų sintezė vyksta vandens gyvūnų organizmuose, kuriuos vartojant maistui žmogaus organizmas gauna šių labai reikalingų riebiųjų rūgščių [11].
Nors Omega-6 ir Omega-3 riebalų rūgštys (ω-6: ω-3) yra labai svarbios žmogaus organizmui, tačiau, Pasaulio sveikatos organizacija [12] teigia, kad dar svarbesnis šių riebalų rūgščių tarpusavio santykis. Tinkamai subalansuotos riebalų rūgštys teigiamai veikia sveikatą. Geriausia, kai Omega-6 ir Omega-3 riebalų rūgščių santykis yra nedidesnis 5:1, tuomet vartojamos kartu šios riebalų rūgštys teiktų naudą žmogaus sveikatingumui [13].
Dažniausiai žuvies mėsoje būna didelis kiekis Omega-6 riebalų rūgščių ir mažai Omega-3, tačiau buvo atlikti tyrimai ir pastebėta, kad šamažuvių šeimai priklausančių žuvų Omega riebalų rūgščių santykis per daug nenukrypo nuo Pasaulio sveikatos organizacijos rekomenduojamo santykio – 5:1 [14]. Mononesočiosios riebalų rūgštys gerina ląstelių membranų laidumą, todėl į ląsteles lengviau patenka hormonai ir kiti biologiškai veiklūs junginiai. Vartojant MUFA, mažėja pavojus susirgti širdies ir kraujagyslių sistemos ligomis [15]. Tarp gėlavandenių žuvų daugiausiai MUFA turi karšiai - 56,9 proc. ir karpiai - 52,94 proc., salačiai, ūsoriai ir eršketai turi apie 45-47 proc. MUFA, lydeka – tik 31,66 proc. [11].
Sočiosios riebalų rūgštys didina blogojo cholesterolio (MTL) kiekį kraujyje ir mažina gerojo cholesterolio (DTL) kiekį kraujyje.
Atsižvelgiant į lipidų kiekį, žuvies produktai klasifikuojami: liesi (<2 %), mažo riebumo (2-4%), vidutinio riebumo(4-8%) ir riebūs (>8%) [16].
Riebalų kiekis žuvies mėsoje priklauso nuo jos rūšies, pvz., šamai rėksniai (Pseudoplatystoma
fasciatum) priskiriami prie liesos žuvies, kai riebalų kiekis neviršija 2 %, o Afrikiniai šamai (Clarias gariepinus) – vidutinio riebumo, kur riebalų kiekis yra 4-8 %. Erškėtinės ir lašišinės žuvys priskiriamos
riebioms žuvims, kai riebalų kiekis yra daugiau kaip 8 %. Iki šiol dar nėra rasta šamo rūšies, kurios riebalai mėsoje viršytų 8 % [17].
Žuvies mėsoje yra aukštos vertės baltymų ir daug kitų mitybos komponentų, dėl kurių žuvį turėtume valgyti kiekvieną dieną [18]. Žalių baltymų kiekis žuvyje gali svyruoti nuo 17 proc. iki 21 proc., priklausomai nuo žuvies rūšies, mitybos, augimo sąlygų ir net nuo kūno dalies [19].
Komerciniais tikslais užauginto šamo baltymų kiekis raumenyse gali svyruoti nuo 12 proc. iki 21 proc., priklausomai nuo žuvies kilmės, reprodukcinio ciklo ir pašarų, kuriais žuvis buvo šeriama [20].
14 1.4. Žuvų auginimo būdai akvakultūroje
Žuvų auginimas tvenkiniuose. Yra trys tvenkininių ūkių sistemos: pilnasistemis, nepilnasistemis – žuvų veislynas ir nepilnasistemis ganyklinis tvenkininis ūkis. Kiekviena iš šių sistemų skiriasi savo biologinėmis, gamybinėmis - ekonominėmis ir organizacinėmis ypatybėmis bei uždaviniais.
Pilnasistemio tvenkininio ūkio tikslas – veisti ir auginti žuvis pradedant nuo ikrelių iki prekinio svorio, atitinkančio standartą, taikomą tai žuvų rūšiai ir amžiui. Pilnasisteminiame tvenkininiame žuvų ūkyje auginamos ir laikomos pačiame žuvininkystės ūkyje veisiamos veislinės žuvys. Tokiame ūkyje yra visos žuvivaisos tvenkinių kategorijos – neršimo, auginimo, ganykliniai, žiemojimo, motininiai ir kt. tvenkiniai.
Nepilnasistemis tvenkininis ūkis – žuvų veislynas. Jame auginama tik veisiamoji medžiaga (karpio mailius arba metinukai). Ši medžiaga tiekiama bendrovių tvenkininiams ūkiams, kurie šias žuvis augina iki prekinės žuvies. Žuvų veislynas turi tik tas tvenkinių kategorijas, kurios skiriamos šiųmetukams auginti (neršimo, auginimo, žiemojimo, motininiai). Tokiuose veislynuose nėra ganyklinių tvenkinių.
Nepilnasistemis ganyklinis tvenkininis ūkis turi tik vieną žuvų tvenkinių kategoriją, būtent – ganyklinius tvenkinius, skiriamus prekinėms žuvims iš šiųmetukų užauginti. Karpių mailius arba metinukai perkami žuvų veislynuose [21].
Žuvų auginimas baseinuose. Baseinai, tai betoniniai įrenginiai arba aptvarai, kurie gali būti išdėstyti žuvininkystės tvenkiniuose, natūraliuose telkiniuose, pramoniniuose šiluminių ar atominių elektrinių vėsintuvuose. Dažnai baseinai yra aprūpinami ir vandeniu iš netoliese tekančių upių. Pavyzdžiui, vieno didžiausio Lietuvoje baseininio tipo žuvininkystės ūkio „Vasaknos“ baseinai yra aprūpinami Šventosios upės vandeniu. Baseinuose dažniausiai auginamos labai vertingos žuvų rūšys: eršketinės (besteris, beluga, sterlė); lašišinės (vaivorykštiniai upėtakiai, palijos, sykai). Šių žuvų produkcijos išeiga iš 1 m3 gali siekti 10-20 kg. Karpinės žuvys baseinuose Lietuvoje neauginamos, kadangi jų, ypač karpių, mitybos ypatumai (bentofagai) leidžia jiems geriau ganytis tvenkiniuose turinčiuose dumbliną dugną.
Žuvų auginimas uždarosiose recirkuliacinėse sistemose. (URS). Tai pažangiausia akvakultūros technologija - šiuolaikinis įrengimų kompleksas, kuriame uždaru ratu cirkuliuoja vanduo, palaikant pageidaujamame lygyje pagrindinius vandens rodiklius užtikrinančius žuvų augimo intensyvumą be sveikatingumą - reikiamą deguonies kiekį, temperatūrą, pH, mažą organinių priemaišų kiekį ir t.t. Palyginti nedidelėse patalpose galima auginti daug įvairių rūšių žuvų (10 t/metus Afrikinių šamų paauginimo URS įrangą galima sutalpinti 60 m² plote, iš bėdos - 35-40 m² patalpose, auginant 20 tonų šamų per metus užtenka 100-150 m² ploto, o 100t/m - 350 m²). URS sudaro sąlygas auginti ir gauti prekinę žuvį ištisus metus.
15 Pagrindiniai šios verslo šakos privalumai:
URS įrengimui nereikia nei didelių žemės plotų, nei gausių vandens šaltinių. Didelis gamybos produktyvumas.
Taupomi vandens ištekliai.
Gamyba nepriklauso nuo sezoniškumo. Patenkinami gamtosauginiai reikalavimai.
Biologinė stebėsena yra nebūtina, nes auginamos rūšys neturi galimybės patekti į aplinkinius natūralius vandenis ir pažeisti ekologinę pusiausvyrą.
URS sistemos yra kontroliuojamos, todėl jose galima auginti vertingas žuvų rūšis: europinius šamus, Afrikinius šamus, eršketus, upėtakius, starkius ir kt. [22].
1.5.URS veikimo principas
Recirkuliacijos sistema yra nesudėtingai sukonstruota ir lengvai aptarnaujama. Šią sistemą sudaro auginimo baseinai, sėsdintuvas arba mechaninis filtras (skirtas organinės suspensijos pašalinimui) bei biologinis filtras (nitrifikuojantis azotinius junginius), vandens siurbliai, vandens šildymo ir aeravimo sistemos [23]. Labai svarbi URS dalis yra ir autonominis elektros generatorius, pradedantis gaminti energiją tuojau pat po elektros tiekimo iš stacionarių tinklų sutrikimo.
Dažniausiai vandens valymui naudojami mechaniniai, cheminiai ir biologiniai filtrai. Mechaniniam vandens valymui paprastai naudojami mikrotinkleliai. Šamų auginimui naudojamas tinklelis, kurio akelių dydis- 40-60 mikronų. Jis gali sulaikyti 95 proc. suspensijos.
Biologiniai filtrai yra pigesni ir praktiškesni naudojimui. Jie suskaido žuvų išskiriamą amoniaką iki nitritų ir nitratų bei pašalina organinių medžiagų perteklių iš vandens. Biologinis filtras yra sudarytas iš propileninių paketų, sudėtų vienas ant kito iki 3-4 m aukščio. Jie pasižymi aukštu mechaniniu ir cheminiu atsparumu aplinkai, turinčiai didelį nitrifikacijos koeficientą. Filtras yra bakterinės mikrofloros, pirmiausia nitrifikuojančių bakterijų, vystymosi vieta. Jo privalumai - patikima veikla, nesudėtingas aptarnavimas ir santykinai nedidelės išlaidos, palyginti su kitais vandens valymo įrenginiais.
16 1.1 paveikslas. Uždarosios akvakultūros sistemos (UAS) modelis [22].
Geras filtrų veikimas priklauso nuo tinkami apskaičiuotos apkrovos ir filtracinio paviršiaus ploto (kuo paviršius didesnis, tuo geriau) [23].
Patologinės bakterijos naikinamos naudojant ultravioletinio šviesos spektro lempas (UV). Lempų galingumas nustatomas priklausomai nuo produkcijos kiekio. 10 tonų produkcijos fermoje UV lempų stiprumas turi būti apie 55 W.
Vandens tekėjimas per baseinus turi būti reguliuojamas atskirai kiekviename baseine. Pagal teorines prielaidas tekėjimas turi siekti 30 m3/ 1kg sušeriamo pašaro per parą.
Poreikis vandeniui priklauso nuo vandens cirkuliacijos dydžio ir dažnumo. Ši cirkuliacija apibrėžiama, atsižvelgiant į valymo sistemoje esantį azoto junginių akumuliacijos lygį, kuris priklauso nuo produkcijos laipsnio. Paprastai vandenyje esantis azoto junginių koncentracijos lygis yra 10 mg N-NO3. Kad šis lygis būtų išlaikytas, reikia pakeisti tiek šalto vandens, kad jis atitiktų 100-250 l/kg sušerto
pašaro per parą, priklausomai nuo anaerobinių procesų intensyvumo.
Didelę įtaką vandens kokybei taip pat turi tinkamai subalansuotas žuvims reikalingo pašaro kiekis, būdas ir gebėjimas paduoti pašarą bei žuvų jo tikslus suvartojimas. [22].
17 1.6.Pagrindinės URS auginamų žuvų veislės
Europiniai unguriai (Anguilla anguilla L.). Nors yra žinoma net 19 upinių ungurių rūšių bei porūšių, geriausiai auginimui URS tinka europiniai unguriai [27]. Auginant tvenkiniuose ir baseinuose, maitinant dirbtiniu maistu, trečiamečiai unguriai pasiekia 200-250 g svorį. Uždaro ciklo sistemose per 12 auginimo mėnesių pasiekia 150–250 g prekinio svorio. Atskyrus daugiau nei 250 g svorio žuvis (100 proc. patelės), galima tęsti auginimą iki 400 g (3 mėnesiai), 600-700 g (dar 3mėnesiai) ir 1400 g (dar 6 mėnesiai). Tačiau, labai svarbus ungurių augimo faktorius yra jų lytis – patinai auga greičiau nei patelės [28].
Optimali vandens temperatūra unguriams augti gamtiniuose vandens telkiniuose – 18-23°C, žuvininkystės ūkiuose – 24-25°C.
Jei vandens prisotinimas deguonimi apie 100 proc. ir daugiau, baseine iš vieno kubinio metro vandens galima gauti 300–330 kg prekinės ungurių produkcijos.
Eršketas. Europoje auginamos eršketinių (Acipenseridae) šeimos kelių rūšių žuvys. Galima paminėti sibirinius eršketus, rusinius eršketus, sterles, atlantinius eršketus ir adrijinius eršketus. Daugelis iš eršketų rūšių laikomos nykstančiomis ar net esančiomis ties išnykimo riba [1, 29].
Veisti populiariausius Lietuvos žuvų augintojų tarpe - sibirinius eršketus - nėra lengva, nes jų patelės ovuliuoja ne kasmet arba ne visos patelės ovuliuoja vienu metu. Tačiau reguliuojant vandens temperatūrą uždarosiose recirkuliacinėse sistemose kiaušinėlių įmanoma gauti palyginti ilgai, t.y. nuo gruodžio iki gegužės mėn. Būtina pažymėti, kad auginami URS eršketai lytiškai subręsta dvigubai greičiau nei gamtoje, kur jų brendimo laikotarpis yra labai ilgas. Pvz. Kalugos rūšies eršketai lytiškai subręsta 18 metų, rusų – 12, Sibiro – 11, Amūro – 9 metų. Greičiausiai subręsta mažiausiais pagal ilgį ir svorį eršketas – sterlė, - per 4 metus. [30, 32].
Sibirinius eršketus galima auginti baseinuose bei uždarosiose recirkuliacinėse sistemose. Eršketai yra plėšriosios žuvys; jie šeriami iš žuvų miltų, žuvų aliejaus ir augalų ekstraktų pagamintomis granulėmis [31,33].
Pasaulyje eršketų žuvininkystė jau beveik išnykusi, nes eršketų ištekliai išeikvoti, o laukinių eršketų ikrų eksportas yra draudžiamas. Eršketų žuvininkystę keičia jų auginimas – Kinijos akvakultūros sektoriuje išauginama 85 proc. viso pasaulio produkcijos. Kiti pagrindiniai eršketų augintojai yra Rusija ir Europos Sąjunga [8].
Vaivorykštinis upėtakis (Oncorhynchus mykiss Walb) yra viena iš daugiausiai auginamų žuvų rūšių pasaulyje. Pavyzdžiui Suomijoje vaivorykštiniai upėtakiai sudaro net 97 proc. visų kultivuojamų žuvų [34]. Auginant upėtakius svarbu žinoti, kad tai labai jautrios ištirpusio vandenyje deguonies kiekiui
18 žuvys. Optimali deguonies koncentracija 9-11 mg/l. Optimali vandens temperatūra vaivorykštiniams upėtakiams 14-18 laipsnių, tačiau jie gali pakelti ir 27 laipsnių vandens temperatūrą [35, 36].
Aukštas upėtakių oksifiliškumas (deguonies poreikis vandenyje) rodo, kodėl auginant tvenkiniuose, baseinuose, žuvidėse, vandens šaltiniais pasirenkami švarūs upeliai, upės, oligotrofiniai ežerai, vandens saugyklos.
Vandenilio jonų kiekio rodiklio (pH) dydis, auginant upėtakius atviruose vandens telkiniuose (upės, ežerai, vandens saugyklos), gali būti nuo 6 iki 9. Uždaro ciklo įrenginiuose – apie 6,5-7,5.
Upėtakius auginant tradiciniuose tvenkiniuose per parą vanduo jame turi pasikeisti 2-5 kartus, tačiau jei šias žuvis intensyviai auginsime baseinuose (50-100 kg/ m3.) tuomet vanduo jame turi
pasikeisti net 5-10 kartų per valandą.
Pastaruoju metu pasaulyje sparčiai populiarėja tokios vaivorykštinių upėtakių rūšys kaip Donaldsono upėtakis ir giliavandenis Kanados upėtakis kamloopsas. Šių veislių upėtakių augimas 2-2,5 karto spartesnis nei paprastųjų vaivorykštinių upėtakių.
Vaivorykštiniai upėtakiai (Oncorhynchus mykiss), taip pavadinti dėl daugybės jų odą išmarginusių vaivorykštės spalvų taškų, yra viena iš pagrindinių gėluose vandenyse auginamų žuvų rūšių. Iš gimtųjų vietų, t. y. Jungtinių Valstijų Ramiojo vandenyno pakrančių, šios žuvys XIX a. pabaigoje buvo atgabentos į Europą – šiandien jos auginamos beveik visose Europos šalyse [1].
Vaivorykštiniai upėtakiai nėra įnoringos žuvys. Jos plinta įvairioje aplinkoje ir yra nelepios. Vaivorykštiniai upėtakiai gali įsikurti skirtingose buveinėse, iš gėlų vandenų patraukti į sūrius vandenis ir grįžti atgal arba visą laiką pasilikti ežeruose. Tinkamiausia veisimui vandens temperatūra – iki 21°C. Vaivorykštinių upėtakių augimas ir brendimas priklauso nuo vandens temperatūros ir pašaro. Įprastomis sąlygomis vaivorykštiniai upėtakiai paprastai subręsta 3 ar 4 metais. Tai plėšriosios žuvys, kurioms reikia baltymų gausaus maisto. Tinkamoje aplinkoje vaivorykštiniai upėtakiai per 10-12 mėn. gali išaugti iki 350 g (per dvejus metus – iki 3 kg).
Vaivorykštiniai upėtakiai taip pat auginami plūdriuosiuose narvuose jūroje, nesūriuose Baltijos jūros vandenyse ir apsaugotuose Skandinavijos fiordų vandenyse, taip pat vakarinėje Škotijos ir Airijos pakrantėje. Jūros vandenyje auginami vaivorykštiniai upėtakiai šeriami panašiu pašaru kaip lašišos, todėl upėtakiena įgauna rausvą spalvą. Vaivorykštiniams upėtakiams išaugus tiek, kad jie atitinka jiems nustatytą komercinio svorio vertę, upėtakiai sužvejojami tinklais ar išpumpuojami į krantą.
Pagrindiniai vaivorykštinių upėtakių augintojai Europos Sąjungoje yra Italija, Prancūzija, Danija, Vokietija ir Ispanija. Europos Sąjungoje vaivorykštiniais upėtakiais prekiaujama plačiai; ji sudaro pusę bendrosios pasiūlos Europos Sąjungoje vertės.
Afrikiniai (klarijiniai) šamai (Clarias gariepinus). Turi labirinto organą prie žiaunų ir todėl skirtingai nei kiti šaminių atstovai, nereiklūs ištirpusio deguonies kiekiui vandenyje. Todėl 1 m3 vandens
19 baseine galima išauginti iki 500-600 kg prekinių žuvų, kai europinių ir kanalinių šamų – tik iki 100-120 kg [25, 26]. Uždaro ciklo sistemose, esant 27-29°C laipsnių vandens temperatūrai šamai subręsta būdami 8-10 mėnesių amžiaus, vidutiniškai sverdami 1,5–2 kg. Darbinis patelių, sveriančių 2–5 kg, vaisingumas yra 100–300 tūkstančių ikrelių. Ikrelių skersmuo 0,6-0,8 mm. [7, 24]. Prekinių šamų, sveriančių 500– 1000 g, mėsa turi pilkšvą atspalvį. Daugiau nei 2 kg svorio šamų– rausvą atspalvį (veršienos spalvą). Afrikinių šamų mėsa neturi žuvies prieskonio. Afrikinių šamų (kaip mėgėjiškų, sportinės ir rekreacinės žūklės organizmų) paplitimui Europos vandens telkiniuose trukdo žema vandens temperatūra rudens – žiemos – pavasario periodu - esant mažesnei nei 15°C temperatūrai šamai žūva. Vasarą Afrikinius šamus galima išleisti į tvenkinius, mažus ežerus ir organizuoti mėgėjišką, sportinę ir rekreacinę žūklę. Tam tinka 300 g ir didesnio svorio šamai [24].
Afrikinis šamas priklauso Animalia karalystei, Chordata tipui, Actinopterygii klasei, Siluriformes būriui ir Clariidae šeimai [27].
Lietuvos vandenyse gyvena paprastasis šamas (Silurus glanis L.) [1]. Ši žuvis yra svarbus biologinis melioratorius, nes minta mažiau vertingomis žuvimis, varlėmis ir kitais vandens gyvūnais. Kaip verslo pradžios objektas labiau tinka kita šamų rūšis, priklausanti šamų plėšikų (Clariidae) šeimai. Iš viso toje šeimoje yra penkiolika genčių, apjungiančių apie šimtą žuvų rūšių. Kai kurios rūšys sugeba sausuma persikelti iš vieno vandens telkinio į kitą, gyvatiškai rangydamos kūną. Pastarieji priklauso
Clarias šeimai (klarijai - plėšikai). Jie paplitę Afrikos ir kai kuriose Azijos valstybėse ir paprastai
vadinami Afrikiniais šamais. Šios žuvys gyvena įvairiuose vandenyse, tarp jų ir periodiškai išdžiūstančiuose telkiniuose.
Afrikinis šamas, dar kitaip vadinamas aštriadančiu šamu, gali užaugti iki 170 cm, sverti 60 kg. Gyvenimo vidurkis – 8 metai. Pilnai suaugęs Afrikinio šamo patinas yra didesnis už patelę [41].
Afrikinio šamo galva didelė, iš viršaus plokščia, o kūnas link uodegos stipriai susiaurėja. Kūnas gali būti visiškai juodas, šviesiai rudas arba pereinančios iš juodos į gelsvai žalią ir pilką marmuro spalvas. Šamo galvos apatinė dalis ir pilvas yra baltos spalvos. Pelekų galai prieš nerštą ir jo metu paraudonuoja [42].
Nugarinis pelekas tęsiasi nuo galvinės dalies pabaigos iki uodegos peleko pradžios. Krūtinės pelekuose yra spygliai, kuriuos šios žuvys naudoja gynybai, o natūralioje aplinkoje panaudoja juos ,,ėjimui“ sausuma. Burna plati, su šiek tiek į priekį atsikišusiu viršutiniu žandikauliu, kuriame yra plati grupė aštrių dantų. Turi keturias poras ilgų ūsų, o Europinis šamas turi tik tris [43].
Afrikinis šamas paplitęs visoje Afrikoje ir Vidurio Rytuose, dabar šamai tvenkiniuose auginami jau ir Indijoje, Tailande, Kinijoje, Indonezijoje, Vietname ir daugelyje kitų šalių. Dėl savo ypatingų savybių – gero mėsos skonio, Omega-3 riebalų rūgščių gausos, mažo kaulingumo, greito augimo,
20 atsparumo ligoms bei prisitaikymo prie auginimo sąlygų – šios žuvys XX a. 8 - ojo dešimtmečio pradžioje buvo atvežtos ir į Europą [44].
Europoje Afrikinius šamus galima auginti tik uždarosiose akvakultūros sistemose, kur visuomet būtų galima palaikyti optimalią jų augimui reikalingą temperatūrą.
Šios žuvys nereiklios ištirpusio deguonies kiekiui, jas įmanoma auginti esant mažai (1-2 mg/l) ištirpusio vandenyje deguonies koncentracijai. Padidinus koncentraciją iki 5,0-5,5 mg/l, padidėja jų augimo tempas [45].
Afrikiniai šamai priskiriami šiltavandenėms žuvims, kurioms reikalingi tam tikri vandens parametrai. Pagrindiniai vandens kokybės parametrai, reikalingi šiltavandenėms žuvims, pateikti 1.1 lentelėje.
1.1 lentelė. Pagrindiniai vandens kokybės parametrai, reikalingi šiltavandenėms žuvims [35]
Parametrai Šiltavandenės žuvys
Deguonies prisotinimas, % >40
pH 6,5-9,0
Vandens temperatūra oC <30
Bendras azoto kiekis, mg/l <1,0
Nitritų kiekis, mg/l <0,5
Nitratų kiekis mg/l <60
Geležies kiekis, mg/l <1,0
Anglies dioksido kiekis, mg/l 25
Didesni nei 100 g šamai nereiklūs gyvenamosios aplinkos apšvietimui. Jie aktyviau maitinasi esant 30 lx apšvietimui nei 250-300 lx – esant mažesniam apšvietimui, išeiga auginant baseinuose padidėja iki 19 % [45].
Afrikinius šamus galima auginti didelėmis šeimomis, nes jiems nereikia daug vietos (įprasta auginti po 250-400 kg žuvies kubiniame metre). Prekinį svorį (800-1000 gramų ) žuvis gali pasiekti per 6-8 mėnesius ir net greičiau. Kaip minėta, ši žuvis yra atspari žemam deguonies lygiui vandenyje, taip pat dideliam kiekiui organinės materijos gyvenamoje aplinkoje. Šis šamas neršia kelis kartus per metus, taigi visada galima turėti žuvyčių pastoviam auginimui. Maitinant Afrikinius šamus subalansuotais granuliuotais pašarais, jų mitybinis koeficientas gali siekti tik 0,6-1,0, tai yra 1 kg šamienos užauginti pakaks 0,6-1kg pašarų. Net ir intensyviai auginant, šamai yra labai atsparūs ligoms. Visos šios savybės daro Afrikinius šamus itin tinkamais akvakultūros objektais.
21 Per ilgą evoliuciją Afrikiniai šamai prisitaikė gyventi vandenyje, kuriame trūksta deguonies, yra daug organinių medžiagų, taip pat įprato gyventi labai ankštai ir veistis ne sezoniškai, o pirma pasitaikiusia palankia proga. Suprantama, dėl tokių savybių juos lengva auginti dirbtinai, per daug nesukant galvos dėl vandens kokybės. Be to, jie gali maitintis tiek augalinės, tiek ir gyvūninės kilmės pašaru (natūralioje aplinkoje jų pagrindiniu maistu yra gyvos ir negyvos žuvys).
Afrikinių šamų mėsa labai maistinga, turi labai mažai riebalų (3,95 %), aukštą baltymų kiekį (17,9 %), yra puikaus skonio. Iš šių šamų galima gauti aukštos technologinės kokybės filė (ji su oda sudaro 51,6 % viso kūno svorio, be odos – 45,4 %).
Šamo filė energetinė vertė 100 g: baltymai – 79,4 kcal, riebalai – 15,9 kcal. Iš viso 95,3 kcal/100 g [46].
1.7. Afrikinių šamų auginimo sąlygos
Afrikinius šamus tropinėse šalyse augina tvenkiniuose ir baseinuose, kuriuose produkcijos dydį riboja pritekamo vandens kiekis arba tvenkinio ar baseino plotas. Auginimas vyksta ištisus metus.
Mūsų klimato sąlygomis šias žuvis dažniausiai reikia auginti uždarose patalpose įrengtose recirkuliacinėse sistemose, kuriose galima naudoti pašildytą iki 20 - 30°C vandenį.
Vandens temperatūra stipriai veikia žuvų, ypač šiltavandenių, gyvybinius procesus. Vandens termika Afrikinio šamo produkcijos atveju yra pagrindinis veiksnys, lemiantis produkcijos sėkmę ir pelningumą. Lervučių augimui, jų išsiritimui ir 1-5 g jaunikliams optimali temperatūra yra 27 - 30°C [7]. Didesnių žuvų auginimas turi vykti, kai vandens temperatūra yra 25 - 27°C. Žemesnės nuo rekomenduojamų temperatūros sukelia blogesnį pašaro suvartojimą, o tai yra išreiškiama didesniais pašaro koeficientais ir dažnai yra susiję su du, triskart lėtesniu augimo tempu.
Šamų auginimas nereikalauja didelio patalpų ploto. Auginant 20 tonų šamų per metus užtenka 100-150 kvadratinių metrų ploto. Patalpos aukštis turi būti apie 3 metrai. Didesnio 4-5 m. aukščio pastatas reikalingas, jei jame yra biologinio filtro blokas. Taip pat jis gali būti už gamybinio pastato, tačiau jį reikia labai gerai izoliuoti.
Apšvietimui galima panaudoti natūralią arba dirbtinę šviesą (priklausomai nuo patalpų ir žuvų auginimo sąlygų ). Atsižvelgiant į afrikinio šamo gyvenimo būdą, apšvieta gali būti nedidelė - 15-30 liuksų. Jei žuvys yra laikomos pastato viduje, joms yra būtinas dirbtinas apšvietimas, kuris joms turi sukelti dienos/nakties režimo įspūdį, tai yra sudaromos maksimaliai artimos gamtinės auginimo sąlygos. Tai stimuliuoja jų optimalią mitybą bei elgesį, kas užtikrina optimalų augimą. Labai svarbu, kad URS
22 būtų palaikomas tinkamas vandens kokybės lygis. Vanduo perneša deguonį žuvims bei pašalina atliekas, tokias kaip išmatos, amoniakas, anglies dvideginis ir nesunaudotas maistas. Šios atliekos yra pašalinamos iš URS ar paverčiamos mažiau žalingomis, kad mažiau įtakotų žuvų augimą ir sveikatingumą.
Vandens kokybei turi būti skiriamas kuo didesnis dėmesys, kadangi vandens kokybė yra svarbiausias veiksnys žuvų ir nitrifikuojančių bakterijų išgyvenimui.
Afrikiniai šamai labai jautrūs, triukšmas jiems sukelia stresą, todėl jie turi būti auginami tyloje ir ramybėje. Visokie pasikeitimai pasireiškia šamų nervingumu ir jų nenoru maitintis. Todėl gaudyti juos reikia nedideliais kiekiais ir talpinti mažesniuose baseinuose. Labai svarbu į tai atsižvelgti įleidžiant žuvis į kitą baseiną ar vonią, nes žuvys labai sunkiai adaptuojasi. Adaptacijos terminas dažniausiai trunka nuo kelių iki keliolikos dienų.
Įgimta šamų savybė - tinginiauti. Šamas be reikalo neplaukioja, jeigu jam prieš nosį gausu maisto. Uždarose sistemose kaip tik sudaromos tokios sąlygos, nes žuvys beveik nejudėdamos greičiau auga.
Dirbtiniai Afrikinių šamų veisimo būdai naudojami jau nuo praeito amžiaus 70-ųjų metų. Jie praktikuojami tik didelėse fermose, kur vykdomas visas metinis auginimo ciklas arba specialiai veisiami šamų jaunikliai pardavimui. Tam reikia turėti atskirus baseinus ar vonias specialiai neršimui.
Afrikinių šamų patelės, auginant voniose ar baseinuose, lytinę brandą pasiekia jau 6-7 mėnesių amžiaus. Bet geriausią rezultatą duoda 2-3 metų patelės. Pateles ir patinus reikia auginti atskiruose baseinuose, 23-25°C temperatūroje. Maitinti šias žuvis reikia granuliuotu maistu, kuris turi 35-38 procentus baltymų, kasdien duodant pašaro, kurio svoris lygus 1-1,5 procento žuvies svorio. Jaunikliams gauti užteks laikyti 20-40 porelių, jeigu iš viso numatoma ištisus metus auginti tik kelias dešimtis tonų prekinių žuvų Atsižvelgiant į tai, kad imant pienius patinus tenka nužudyti, reikia pastoviai atnaujinti reprodukcinę bandą.
1.8. Žuvų mitybos ypatumai
Gyvūnų mityba yra vienas svarbiausių aspektų, įtakojančių jų augimo spartą, sveikatingumą, bei aukštos kokybės produkciją. Žuvis auginant akvakultūroje, jų mityba yra ypač svarbi, kadangi pašaro kaina sudaro 40–50 proc. jų produkcijos savikainos [37]. Todėl tinkamas šėrimas yra būtinas ekonomiškam žuvų produkcijos gavimui, bei žuvų sveikatingumo palaikymui.
23 Dauguma žuvų pašarų gamintojų gamina pašarus turinčius 18-50 proc. proteinų, 10-25 proc. riebalų, 15-20 proc. angliavandenių. Procentinis šių maisto medžiagų kiekis priklauso nuo žuvų rūšies, jų augimo periodo, vandens temperatūros ir kt. Kuomet žuvys yra auginamos uždarosiose recirkuliacinėse sistemose ir neturi galimybės maitintis natūraliu tvenkinio vandenyje ir dugne esančiu maistu, jų pašaras turi būti pilnai subalansuotas pagal visas maisto medžiagas. Ir priešingai, kuomet žuvys auginamos tvenkiniuose, papildomas pašaras gali ir būti ne toks subalansuotas pagal atitinkamos žuvų rūšies poreikius, kadangi dalį maisto žuvys gauna ir natūraliu būdu [38].
Komerciniai žuvų pašarai yra suspaustos granulės, kurios priklausomai nuo žuvų mitybos ypatumų gali būti skęstančios arba plūduriuojančios. Granulių dydis taip pat priklauso nuo žuvų rūšies bei jų fizinio dydžio, tačiau jis neturi viršyti 20–30 proc. burnos angos dydžio [37]. Maitinant žuvis per mažomis granulėmis, jos išeikvoja daug energijos jų ieškodamos ir jas rydamos. Besimaitindamos per didelėmis granulėmis žuvys gali užspringti [39].
100 vienetų pašaro duoda apie 10 vienetų išmatų ir likusio nesuėsto pašaro. Iš viso likusio suvartoto pašaro, apie 25 proc. yra sunaudojama augimui (priesvoriui) ir 25 proc. yra sunaudojama metabolizmui. Tai priklauso nuo žuvų virškinimo sistemos, žarnų fiziologijos, peristaltikos, virškinimo ir absorbcijos [37].
Žuvų augimo efektyvumas yra kur kas didesnis nei šiltakraujų gyvūnų. Palyginus su žinduoliais ir paukščiais žuvų energetinis poreikis yra 1,5-2 kartus mažesnis. Žuvies 1 kg priesvoriui gauti sunaudojama 4-5 tūkst. kcal virškinamosios energijos, tuo tarpu žemės ūkio gyvuliams šis rodiklis siekia ne mažiau 7-9 tūkst. kcal. Šis skirtumas paaiškinamas tuo, kad žuvims nereikia eikvoti energijos kūno temperatūros palaikymui bei žemės traukos jėgai nugalėti.
Virškinamoji energija panaudojama energetiniams organizmo poreikiams tenkinti (apykaitinė energija) bei gyvūnų augimui (augimo energija). Auginant žuvis svarbu, kad apykaitinė energija būtų kuo mažesnė, o augimo energija didesnė.
Pagrindiniai energijos resursai žuvų pašare yra baltymai, riebalai ir angliavandeniai. Iš jų gaunama energija yra atitinkamai 5,6; 9,3 ir 4,2 kcal/g. Tačiau normaliam organizmo funkcionavimui užtikrinti vien šių komponentų nepakanka. Racione turi būti ir vitaminų, mineralinių bei kai kurių biologiškai aktyvių medžiagų (fermentų). Tik toks racionas yra subalansuotas, kurio kiekviena sudedamoji dalis patenkina žuvų mitybinius poreikius. [40].
Baltymai. Jie žuvų organizmo medžiagų apykaitoje vaidina svarbiausią vaidmenį, kadangi žuvims baltymų poreikis yra 2-3 kartus didesnis nei žemės ūkio gyvuliams. To priežastimi yra tai, kad žuvys be inkstų dar turi ir žiaunas, kurios taip pat dalyvauja medžiagų apykaitos šlakų išskyrime. Žiaunų dėka, žuvys misdamos aukšto baltymingumo pašarais neapsinuodija amoniaku, kuris yra galutinis baltymų skilimo produktas. Jau minėtų vandens organizmų, kuriais minta žuvys sausoje medžiagoje baltymų yra
24 net 50-70 proc. Tačiau dėl fiziologinių ypatumų daugiau kaip pusę baltymų yra sunaudojama energetinei apykaitai. Optimalus baltymų kiekis prekiniams karpiams auginamiems tvenkiniuose yra 30-40 proc., jaunikliams 50-60 proc., suaugusioms lašišinėms žuvims šis rodiklis yra 40-45 proc., jaunikliams 50-60 proc.). 1 kg žuvies priesvoriui pasiekti, maitinant subalansuotais kombinuotais pašarais, tarp kitų maistinių medžiagų, baltymų sunaudojama 500-700 g.
Baltymų įsisavinimui didelės reikšmės turi vandens temperatūra, jo druskingumas, deguonies koncentracija, riebalų bei angliavandenių kiekis ir santykis, baltymų pilnavertiškumas. Pastarasis rodiklis priklauso nuo baltymuose esančių amino rūgščių. [40].
Riebalai. Jie yra svarbiausias energijos šaltinis. Žuvys ypatingos tuo, kad jų organizme vyrauja minkštieji riebalai. Todėl ir jų racione tokių riebalų turėtų būti daugiausiai, kadangi šiuos riebalus žuvys įsisavina 90-95 proc. Kietieji riebalai įsisavinami prasčiau – tik 60-70 proc.
Optimalus riebalų kiekis racionuose sudaro nuo 8 iki 20 proc., tačiau lašišinėms žuvims jie gali sudaryti ir 25 proc. (jei riebalai aukštos kokybės). Pagrindinę raciono riebalų dalį turi sudaryti riebalai turintys nesočiųjų riebiųjų rūgščių. Minkštieji riebalai ore labai greitai oksiduojasi, todėl jie turi būti švieži, arba paveikti konservantais. Sugedę riebalai esantys kombinuotuose pašaruose gali labai apnuodyti žuvis.
Labai didelis riebalų kiekis gali privesti prie pernelyg didelio žuvų nutukimo. Tuomet jų mėsa bus minkštos konsistencijos, o tam tikrais atvejais ir nemalonaus skonio. [40].
Angliavandeniai. Jie pasižymi kaip lengvai įsisavinamos ir pigios energijos šaltinis. Tačiau žuvys negali taip efektyviai įsisavinti angliavandenių kaip šiltakraujai gyvūnai. Juolab, kad plėšriosios žuvys angliavandenius įsisavina dar prasčiau nei taikiosios. Todėl angliavandenių kiekis racionuose jauniklėms žuvims neturėtų būti daugiau kaip 20-25 proc., suaugusioms - 30-35 proc. Žuvys angliavandenius įsisavina panašiai kaip diabetu sergantys žmonės, kadangi jos gamina labai nedaug insulino. Jei karpių pašare angliavandenių būna daugiau nei norma, jų augimas sulėtėja. Nustatyta, kad lašišinės žuvys įsisavina tik 40 proc. angliavandenių, karpiai – iki 80 proc. Geriausiai įsisavinami grūdinių augalų angliavandeniai, tačiau pažymėtina, kad ląstelienos lašišinės žuvys visai neįsisavina, o karpiai įsisavina iki 50 proc. [40].
Mineralinės medžiagos. Normaliam žuvų organizmo funkcionavimui būtinas kalcis, fosforas, magnis, kalis, natris, siera, chloras, geležis, o taip pat mikroelementai: varis, jodas, kobaltas, cinkas, molibdenas, selenas, chromas ir kai kurie kiti. Kalcis reikalingas žuvų kaulų susidarymui ir kraujo krešėjimui, fosforas įeina į daugelio fosfolipidų sudėtį ir dalyvauja daugelyje medžiagų apykaitos procesų, magnis dalyvauja virškinimo procese. Kalis ir natris dalyvauja palaikant vandens ir druskų balansą. Kitos mineralinės medžiagos taip aktyviai dalyvauja daugelyje medžiagų apykaitos procesų.
25 Visos jos į žuvų organizmą patenka su pašaru bei vandeniu. Pavyzdžiui, kalcį, fosforą, kobaltą, chlorą ir kai kuriuos kitus elementus žuvys lengviau įsisavina iš vandens nei iš pašaro.
Jei žuvies organizme trūksta bent vienos kurios iš išvardintų mineralinių medžiagų jos gali prarasti apetitą, sumažėja jų augimo tempai.
Vitaminai į žuvų organizmą patenka tik su pašaru, kadangi organizme nesintezuojami. Į pašarą vitaminai įmaišomi premiksų pavidalu. Beje, be premiksų į kombinuotus pašarus pridedama ir fermentinių preparatų.
Būtina skirti pašarus žuvims auginamoms tvenkiniuose ir žuvims auginamos varžose ar baseinuose (industrinis žuvų auginimo būdas). Tvenkiniuose auginamos žuvys, net ir esant didelei jų koncentracijai (5000 egz./ha) turi galimybę papildomo maisto rasti pačiame tvenkinyje (net 10-15 proc.), todėl jų racionai gali būti ir mažiau subalansuoti ir mažiau pilnavertiški. Varžose ir baseinuose auginamos žuvys, kur jų koncentracija siekia iki 250 egz./m3. neturi jokių galimybių rasti natūralaus maisto, todėl jų
kombinuotiems pašarams keliami kur kas aukštesni reikalavimai [39, 40].
Akvakultūroje 40-60 proc. visų išlaidų sudaro pašarų pirkimas, todėl labai svarbi pusiausvyra tarp greito žuvies augimo ir optimalaus pašarų panaudojimo [47, 48].
Maitinimo dažnis ir pašarų tipas priklauso nuo auginamų žuvų rūšies. Maitinimo dažnis yra labai svarbus, kadangi, jei pašarai nėra žuvų suvartojami, jie irdami naudoja vandenyje ištirpusį deguonį.
Labai svarbu yra išvengti žuvų permaitinimo, kadangi tai įtakoja produkcijos savikainos padidėjimą, vandens užterštumą, ištirpusio deguonies kiekio sumažėjimą.
Žuvis maitinti galima ir rankiniu būdu, naudojant kombinuoto pašaro granules. Žuvys maitinamos vieną ar du, retsykiais tris kartus per parą. Granulės yra išbarstomos ant vandens paviršiaus.
Tai pat galima naudoti ir automatines šėryklas. Maitinant automatinėmis šėryklomis, reikia mažiau darbo nei maitinant rankiniu būdu.
Sušeriamo pašaro kiekis yra įtakojamas kelių parametrų: paros laiko, metų sezono, vandens temperatūros, ištirpusio deguonies kiekio, žuvų auginimo būdo ir kitų faktorių.
Naudojamo pašaro kokybė ir rūšis turi didelę įtaką auginamųjų žuvų produkcijos rezultatams. Pašaras turi būti didelės maistinės vertės, gerai subalansuotas. Nuo tinkamo šėrimo priklauso, kaip gerai funkcionuoja organizmas ir imuniniai mechanizmai. Maitinimo klaidos gali taip pat sukelti virškinimo trakto ligas ir silpną pašaro vartojimą. Sudarant racionus žuvims labai svarbu, kad pašaras turėtų didelį virškinamosios energijos kiekį (skirtumą tarp sunaudoto pašaro kiekio ir ekskrementų). Tai reiškia, kad pašaras turi būti maksimaliai įsisavinamas žuvies organizmo, ekskrementų kiekis - kuo mažesnis.
Intensyviai pramoniniu būdu auginant Afrikinius šamus, naudojami aukštos kokybės pašarai, turintys labai didelį kiekį baltymų. Reikia pažymėti, kad norint gauti gerus rezultatus, būtina sudaryti sąlygas, kad visos žuvys lengvai paimtų pašarą vandens telkinyje, t.y. reikia šerti kelis kartus per dieną.
26 Yra duomenų, kad pašarinis koeficientas gali siekti 0,74 (gauta eksperimentuojant), t.y. norint gauti 1 kg gyvos masės prieaugio, reikia sušerti 740 g pašaro [49].
Nacionalinės ir tarptautinės kompanijos tiekia specifinius maišytus pašarus, kurie dažniausiai skirti šamų auginimui URS. Lietuvoje dažniausiai naudojamas kompanijų Coppens ir Aller Aqua gaminamas pašaras Afrikiniams šamams. Geriausias šamų augimo tempas pasiekiamas, kai pašarai turi 35-42 % žalių baltymų ir 12 kJ/kg pašaro. Granuliuoti pašarai, kurie nusėda ant baseino dugno, nėra tinkami, nes labai užteršia vandenį. Geriausiai tinka ekstruduoti pašarai (plaukiojantys, mažiau teršiantys ir efektyvesni dėl geresnio maistinių medžiagų įsisavinimo). Tokius pašarus gamina ir eksportuoja Europa ir Brazilija, kai kurios Afrikos šalys, tokios kaip Nigerija ir Uganda [50]
27 2. TYRIMO METODIKA IR METODAI
Mokslinis-tiriamasis darbas buvo atliktas 2017 metais, LSMU VA Gyvūnų auginimo technologijų instituto – akvakultūrų laboratorijoje. Mėsos kokybės tyrimai atlikti LSMU VA Gyvulių mėsinių savybių ir mėsos kokybės įvertinimo laboratorijoje. Kraujo morfologijos tyrimai buvo atlikti LSMU VA Stambiųjų gyvulių klinikos, Klinikinių tyrimų laboratorijoje.
Tyrimo objektas – Afrikiniai šamai (Clarias gariepinus) – iš ikro išsiritę X įmonėje 2016.11.14. Įžuvinta LSMU VA GATI akvakultūros laboratorijoje URS baseinuose 2017 01 14. Amžius 60 dienų, įžuvinimo tankis - 70 vnt., vidutinis svoris apie 16 g. Vandens temperatūra – 24,5 – 26,5 C, ištirpusio deguonies kiekis 7 – 8 mg/l (75 – 85 proc.).
Vandens temperatūra ir vandenyje ištirpęs deguonis buvo matuojami kasdien termooksimetru Marvet Junior 2000. Vandens pH buvo matuojama kartą per savaitę ph-metru GNS. Nitratų kiekiui ir vandens kokybei baseinuose nustatyti buvo naudojamos indikatorinės nitritų ir nitratų testinės juostelės Quantofix.
Tiriamosios ir kontrolinės grupės suleidimo tankis - 35 vnt. žuvies į 1 m3. Žuvys buvo šeriamos 5
kartus per parą. Viso tyrimo metu pašaro dienos norma buvo nustatoma remiantis Coppens firmos šėrimo rekomendacijomis (2.2 lentelė), pašaro rūšis paauginimo laikotarpiu (6 sav.) nebuvo keičiama.
Bandymo schema. Tyrimo etapai:
1. Vandens brandinimas – 2016 12 15 – 2017 01 14.
2. Afrikinių šamų jauniklių paauginimas maitinant startiniu Coppens PRE GROWER-15EF (2mm), pašaru (baltymingumas 50 proc., granulės dydis – 2 mm) – 2017 01 14 – 2017 02 28.
3. Afrikinių šamų auginimas maitinant tiriamaisiais ir kontroliniais pašarais – 2017 03.01 – 2017 06.20.
Tiriamasis pašaras – X gamintojo pašaras šamams, 4,5 mm, baltymingumas - 42 proc., riebalų kiekis – 12 proc.
Kontrolinis pašaras – Aller Aqua įmonės gamybos pašaras šamams, 4,5 mm, baltymingumas 42 proc., riebalų kiekis – 12 proc.
2017.02.01. 2,5 mėnesių amžiaus Afrikinio šamo jaunikliai buvo išgaudyti ir surūšiuoti pagal svorį į dvi atskiras grupes. Žuvys, svėrusios 40g (±5g), buvo susvertos bei suskaičiuotos, o paskui suleistos į du atskirus 1,0 m3 talpos auginimo baseinus.
1 baseine įleista 35 vnt. 1465 g bendro svorio, 2 baseine – 35 vnt., 1545 g bendro svorio,
28 Bendrai – 70 vnt. 3010 g, vidutinis svoris 43 g.
Pašaro Coppens PRE GROWER-15EF (2mm) norma:
1 baseinas – vidutinis svoris 41,8 g, 5 proc. nuo bendro svorio – 65 g per parą, 2 baseinas – vidutinis svoris 44,1 g, 5 proc. nuo bendro svorio – 74 g,
Pašaro kiekis per dieną – 139 g.
Žuvys buvo šeriamos 5 kartus per parą. Viso tyrimo metu pašaro dienos norma buvo nustatoma remiantis Coppens firmos šėrimo rekomendacijomis (2.2 lentelė), pašaro rūšis paauginimo laikotarpiu nebuvo keičiama.
2017 02 14 žuvų amžius 3 mėnesiai (90 d.)
1 baseinas (vidutinis svoris 1 vnt./97 g nustatytas iš 3 vnt.). Norma pagal Coppens rekomendacijas 4 proc. 3,88 g pašaro/1 vnt. x 35 vnt. – 136 g pašaro per parą.
2 baseinas (vidutinis svoris 1 vnt./93 g nustatytas iš 4 vnt.). Norma pagal Coppens rekomendacijas 4 proc. 3,72 g pašaro/1 vnt. x 35 vnt. – 130 g.
2017.03.01. 3,5 mėn. amžiaus Afrikinio šamo jaunikliai buvo išgaudyti ir surūšiuoti pagal svorį į dvi atskiras grupes. Žuvys, svėrusios 180 g (±5 g), buvo susvertos bei suskaičiuotos, o paskui suleistos į du atskirus 1,0 m3 talpos auginimo baseinus. Kiekvienos grupės suleidimo tankis buvo 35 vnt. žuvies
į 1 m3. Žuvys buvo šeriamos 3 kartus per parą. Viso tyrimo metu pašaro dienos norma buvo nustatoma
remiantis Coppens firmos šėrimo rekomendacijomis (2.2 lentelė), pašaro rūšis visą tyrimo laiką nebuvo keičiama.
Sudarytos dvi bandymų grupės:
1 baseinas 35 vnt. vidutinis svoris 183,57 g. (bendras svoris 6425 g), 2 baseinas 35 vnt. vidutinis svoris 180,08 g (bendras svoris 6303 g).
Pašaro norma:
1 baseinas Aller PRIMO FLOAT pašaras (kontrolinis), granulės dydis 4,5 mm, pašaro norma 3,16 proc., dienos pašaro norma - 203 g,
2 baseinas X gamintojo pašaras EXTRA FLOAT 42/12 (tiriamas). Granulės dydis 4,5 mm, pašaro norma 3,16 proc., dienos pašaro norma - 199 g.
29 2.1 lentelė. Bandymo schema
Eil.
Nr. Rodiklis Kontrolinė grupė Tiriamoji grupė
1. Kontrolinis ekstruduotas ALLER PRIMO
FLOAT (4,5 mm) pašaras + -
2. Tiriamasis X gamintojo ekstruduotas
EXTRA FLOAT 42/12 (4,5 mm) pašaras - +
2.2 lentelė. Šėrimo rekomendacijos pagal pašarų žuvims gamybos įmonę Coppens [51]
Šėrimo dienos Vidutinis žuvies svoris, g Pašaro kiekis (% nuo žuvies svorio/per dieną)
49 242 2,74 56 305 2,37 63 372 2,08 70 441 1,87 77 514 1,70 84 589 1,57 91 669 1,50 98 754 1,43 105 845 1,36 112 940 1,30 119 1040 1,24 126 1144 1,18 133 1251 1,12 140 1361 1,06 147 1473 1,02 154 1589 0,97
30 Ekstruduotų Coppens PRE GROWER-15 EF (2,0 mm) pašarų, Aller PRIMO FLOAT (4,5 mm) pašarų ir X gamintojo (4,5 mm) pašaro kokybiniai rodikliai pateikiami 2.3, 2.4 ir 2.5 lentelėse.
2.3 lentelė. Coppens PRE GROWER 15 EF (2,0 mm) pašaro kokybiniai parametrai
Kokybiniai rodikliai Priedai Mikroelementai
Žali baltymai, % 50 Vit. A, TV/kg 12000 Geležis mg/kg 93 Žali riebalai, % 15 Vit. C, mg/kg 300 Jodas, mg/kg 7,7 Žalia ląsteliena, % 0,3 Vit. E, mg/kg 240 Varis, mg/kg 7,7 Žali pelenai, % 9 Vit. D3, TV/kg 1918 Manganas, mg/kg 31 Fosforas, % 1,35 Etoksikvinas, mg/kg 100 Cinkas, mg/kg 62
Kalcis, % 2,0 - - - -
Druska, % 0,4 - - - -
Sudėtis: Žuvies miltai, kviečių miltai, paukštienos miltai, sojos baltymų koncentratas, rapsų aliejus, kviečių gliutenas, hemoglobinas, žuvų taukai.
2.4 lentelė. Aller PRIMO FLOAT (4,5 mm) pašaro kokybiniai parametrai
Kokybiniai rodikliai Priedai Mikroelementai
Žali baltymai, % 42 Vit. A, TV/kg 10000 Varis, mg/kg 5 Žali riebalai, % 12 Vit. D3, TV/kg 1000 Manganas, mg/kg 12
Žalia ląsteliena, % 2,8 - Cinkas, mg/kg 70
Žali pelenai, % 7,0 - - -
Fosforas, % 1.1 - - -
Kalcis, % 1 - - -
Druska, % 0,2 - - -
Sudėtis: kviečiai, žuvies miltai, žirniai, rapsų išspaudos, rapsų aliejus, hemoglobinas, saulėgrąžų aliejaus koncentratas, hidrolizuoti baltymai.
31 2.5 lentelė. X gamintojo ekstruduoto EXTRA FLOAT 42/12 (4,5 mm) pašaro kokybiniai parametrai
Kokybiniai rodikliai Mineralinės medžiagos Apykaitos energija,
MJ 20,5 Kalcis, g/kg 75,6
Sausos medžiagos , % 90 Fosforas, g/kg 9,0
Žali baltymai, % 42 Kalis, g/kg 6,9
Žalia ląsteliena, % 4 Natris, g/kg 1,3
Žali riebalai % 12 Magnis, g/kg 3,9
Žali pelenai, % 4 Manganas, mg/kg 246
- - Cinkas, mg/kg 106
- - Varis, mg/kg 6
- - Geležis, mg/kg 1370
Sudėtis: kviečiai ir jų produktai, žuvies mėsa, hidrolizuoti baltymai, kviečių baltymai, hemoglobinas, augalinis aliejus, lubinai, vitaminai-mineraliniai papildai (0,5 %), antioksidantas etoksikvinas, prebiotikai „Agrimos“.
Pašarų, šertų kontrolinės ir tiriamosios grupių šamams, kokybiniai rodikliai pateikti 2.6 lentelėje. 2.6 lentelė. Pašarų, šertų kontrolinės ir tiriamosios grupių šamams, kokybinių rodiklių palyginimas
Kokybiniai rodikliai Kontrolinė grupė Tiriamoji grupė
Žali baltymai, % 42 42 Žali riebalai, % 12 12 Žalia ląsteliena, % 2,8 4 Žali pelenai, % 7 4 Fosforas, % 1,1 - Kalcis, % 1 -
32 Šamų produktyvumo vertinimas
Bendras grupių priesvoris apskaičiuotas pagal A.G.J. Tacon (1990), kuris gaunamas išgaudytų žuvų svorį atėmus iš suleistų žuvų svorio.
Pašaro konversijos efektyvumas (kiek kilogramų pašaro sunaudojama kilogramui produkcijos gauti) apskaičiuojamas – sunaudotą pašaro kiekį padalinus iš priesvorio (Shalaby et al, 2006).
Įmitimo koeficientas apskaičiuotas pagal T. Fultoną (Q*100/l3).
Eksterjero indeksų nustatymo metodika
Eksterjero indeksų ir mėsos kokybės nustatymui žuvis buvo išgaudyta, atsitiktinai paimta po 6 šamus kiekvienos grupės.
Prieš atliekant skrodimą, kiekvienas šamas buvo numarinamas, atliekant smegenų kontūziją (sutrenkiant žuvų kaukoles). Išskrodus žuvį buvo nustatytas vidaus organų svoris, pasverta galva.
Atlikti šie matavimai: žuvies ilgis, žuvies kūno ilgis (L), galvos dydis (nuo galvos priekio iki žiaunų dangtelio kaudalinio krašto) (C), liemeninės dalies ilgis (nuo žiaunų krašto iki analinės angos), uodeginės dalies ilgis (nuo analinės angos iki uodeginio peleko) kūno apimtis (L0) – visi šie parametrai
matuoti cm, kūno masė (Q) – gramais. Morfometriniai parametrai matuoti juostele ir Vilkenso skriestuvu, svoriui nustatyti buvo naudojamos analitinės svarstyklės.
Iš atliktų matavimų apskaičiuoti šie eksterjero indeksai: Kūno indeksas = 𝐾ū𝑛𝑜 𝑖𝑙𝑔𝑖𝑠
Ž𝑢𝑣𝑖𝑒𝑠 𝑖𝑙𝑔𝑖𝑠 × 100;
Galvos indeksas = 𝐺𝑎𝑙𝑣𝑜𝑠 𝑖𝑙𝑔𝑖𝑠
𝐾ū𝑛𝑜 𝑖𝑙𝑔𝑖𝑠 × 100;
Liemeninės dalies indeksas =𝐿𝑖𝑒𝑚𝑒𝑛𝑖𝑛ė𝑠 𝑑𝑎𝑙𝑖𝑒 𝑖𝑙𝑔𝑖𝑠
𝐾ū𝑛𝑜 𝑖𝑙𝑔𝑖𝑠 × 100;
Uodeginės dalies indeksas =𝑈𝑜𝑑𝑒𝑔𝑖𝑛ė𝑠 𝑑𝑎𝑙𝑖𝑒𝑠 𝑖𝑙𝑔𝑖𝑠
𝐾ū𝑛𝑜 𝑖𝑙𝑔𝑖𝑠 × 100;
Galvos svorio indeksas = 𝐺𝑎𝑣𝑜𝑠 𝑠𝑣𝑜𝑟𝑖𝑠
Ž𝑢𝑣𝑖𝑒𝑠 𝑠𝑣𝑜𝑟𝑖𝑠× 100;
Vidaus organų svorio indeksas = 𝑉𝑖𝑑𝑎𝑢𝑠 𝑜𝑟𝑔𝑎𝑛ų 𝑠𝑣𝑜𝑟𝑖𝑠
