LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETO
VETERINARIJOS AKADEMIJA
GYVULININKYSTĖS TECHNOLOGIJOS FAKULTETAS
GYVULININKYSTĖS KATEDRA
ŠARŪNĖS MARAŠINSKIENĖS
LIETUVOS ŪKININKŲ POŢIŪRIS Į GYVULININKYSTĘ
IR JOS REIKŠMĘ KAIMO PLĖTRAI
ATTITUDE OF LITHUANIAN FARMERS TOWARD ANIMAL
HUSBANDRY AND IT‘S IMPACT FOR RURAL DEVELOPMENT
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS
Darbo vadovas: dr. Rūta Šveistienė
2 PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad įteikiamas baigiamasis magistro darbas
„ Lietuvos ūkininkų poţiūris į gyvulininkystę ir jos reikšmę kaimo plėtrai“.
1. Yra atliktas mano pačios;
2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir uţsienyje;
3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe ir pateikiu visą panaudotos literatūros sąrašą.
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŢ LIETUVOS KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE
Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe. .
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas) MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADOS DĖL DARBO GYNIMO
(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE
(data) (katedros vedėjo/jos vardas, pavardė) (parašas)
Magistro baigiamasis darbas yra įdėtas į ETD IS
(Gynimo komisijos sekretorės (-riaus) parašas) Magistro baigiamojo darbo recenzentas
(vardas pavardė) (parašas)
Magistro baigiamųjų darbų komisijos įvertinimas:
3
TURINYS
1. LITERATŪROS APŢVALGA ... 7
1. 1 Bendroji ţemės ūkio ir Lietuvos kaimo politiko raida ... 7
1.2 Gyvulininkystės sektoriaus zėmės ūkyje apţvalga ... 9
1.2.1 Gyvulininkystės sąvokos samprata ... 9
1.2.2 Gyvulininkysės sektoriaus perspektyvos ... 10
1.3 Ūkininkavimo sąvokos teoriniai aspektai ... 11
1.3.1 Ūkininko sąvokos samprata ... 11
1.3.2 Ūkininkavimo situacijos pokyčiai ... 12
1.3.3 Lietuvos ūkininkų ūkių gyvybingumas ... 13
1.3.4 Ūkininkų ţmogiškasis kapitalas ... 14
1.4 Gyvulininkystės sektoriaus išorinių veiksnių analizė ... 17
1.4.1 Politiniai - teisiniai veiksniai ... 17
1.4.2 Ekonominiai veiksniai ... 18
1.4.3 Socialiniai – kultūriniai veiksniai ... 19
1.4.4 Technologiniai veiksniai ... 20
2. DARBO METODIKA ... 22
2.1 Tyrimų laikas, vieta ir apimtis ... 22
2.2 Tyrimo metodai ... 22
3. TYRIMŲ REZULTATAI IR ĮVERTINIMAS ... 24
3.1 Bendra ūkininkų charakteristikos analizė ... 24
3.2 Ūkininkų poţiūris į perpsektyvas pagal atskirus sektorius ir ūkių charakteristiką ... 27
3.3 Ūkininkų charakteristikos pagal atskirus sektorius ir koreliacinio ryšio analizė ... 30
3.4 Ūkininkų pagal atskirus sektorius poţiūrio į gyvulininkystės sektoriaus išorinius veiksnius analizė ... 37
3.4.1 Ūkininkų poţiūris į politinius – teisinius veiksnius ... 37
3.4.2 Mišraus ir gyvulininkystės ūkių ūkininkų poţiūris į ekonominius veiksnius ... 38
3.4.3 Ūkininkų poţiūris į socialinius – kultūrinius veiksnius ... 39
3.4.4 Ūkininkų poţiūris į technologinius veiksnius ... 40
REZULTATŲ APIBENDRINIMAS ... 41
IŠVADOS ... 43
LITERATŪRA ... 44
4
SANTRAUKA
Tema: „Lietuvos ūkininkų poţiūris į gyvulininkystę ir jos reikšmę kaimo plėtrai“ Studentė: Šarūnė Marašinskienė
Baigiamojo darbo vadovas: dr. Rūta Šveistienė
Darbo apimtis: darbą sudaro 47 puslapiai, 9 lentelės, 17 paveikslų.
Atlikimo vieta: Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Gyvulininkystės institutas.
Darbo tikslas: ištirti Lietuvos ūkininkų poţiūrį į gyvulininkystę ir jos reikšmę kaimo plėtrai.
Tyrimas atliktas 2013 - 2014 metais, buvo apklausti 84 ūkininkai iš 10 Lietuvos regionų. Prieš atliekant tyrimą, buvo sudaryta anketinė apklausa, kuriuo buvo vadovaujamasi viso tyrimo metu.
Atlikus bendrą apklausų analizę, išryškėjo 2 sektoriai - gyvulininkystės ir mišrusis. Atliktas
šių sektorių palyginimas ir analizė. Didţiausia dalis (38,1 %) ūkininkų pradėjo ūkininkauti nuo 2004 metų, Lietuvai tapus ES nare. Šioje grupėje 50 % mišraus sektoriaus ūkininkų norėtų plėstis, gyvulininkystės - 73 %. Duomenys parodė, kad daugelis ūkininkų (59,1 %), pradėjusių veiklą nuo 2004 metų, yra patenkinti savo ūkio veiklos rezultatais. Gyvulininkystės sektoriuje 22,9 % sudaro respondentai, kurie norėtų plėstis, mišriame – 1,4 % maţiau. 50 % apklaustų ūkininkų atlieka ūkių analizę, tačiau visiškai neanalizuojančių ţmonių 9 % daugiau yra mišriame sektoriuje.
Mišriame ūkyje ūkininkaujantys ūkininkai yra labiau linkę investuoti į savo ūkius, plėstis, diegti naujoves. Gyvulininkystės sektorius yra demografiškai gyvybingesnis nei mišrusis. Čia didesnė tikimybė kartų atsinaujinimui, kadangi šiame sektoriuje ūkininkai yra jaunesni bei labiau skatinami tapti ūkininkais. Vidutinė ir statistiškai patikima koreliacija buvo nustatyta tarp ūkininkų amţiaus ir jų poţiūrio į ūkio plėtojimo perspektyvas (r=-0,42). Taip pat nustatytas teigiamas ūkininkų poţiūris į gyvulininkystės išorinius veiksnius, kurie turi įtakos gyvulininkystės sektoriui ir kaimo plėtrai.
5
SUMMARY
Topic: Attitude of Lithuanian farmers toward animal husbandry and it„s impact for rural
development.
Student: Šarūnė Marašinskienė Supervisor: dr. Rūta Šveistienė
The volume of work: The size of the work is 47 pages, 9 charts and 17 picture
Objective of the work was to examine the attitude of Lithuanian farmers toward animal husbandry and impact of animal husbandry for rural development.
The study was performed in 2013 – 2014 at the Institute of Animal Science of Lithuanian University of Health Science. The data were collected through a survey using special Questionare . A total 84 farmers participated in the survey from 10 regions of Lithuania. The data were processed by Chi test in SPSS Statistics 17.0
The analysis of collected data showed that there are two main sectors in Lithuanian farming systems: animal production sector and mixed sector. The largest part (38,1 % of participants) in farming were involved since 2004, id est when Lithuania have joined European Union. A half (50 %) and 73 % of farmers from mixed and animal production systems, respectively, answered that they intend to increas their activities. Analysis also showed that the most of farmers (59,1 %) are satisfied with the farming results. 22,9 proc of respondents from animal production sector intend to increase their activity. With intention of farming increase in mixed farming system were by 1,4 % less respondents. 50 % of farmers answered that they analyse the results of farming. The farming without any analysis of activities is more by 9 % frequent in mixed farming sector. However, the intention of investment , innovations for farm development is higher among farmers in mixed farming sector. Significant correlation (r=-0,42) was found between the age of farmer and their attitudes toward farm development.The animal production sector is more vitality in demography aspects because these farmers less argue against the farming of young people.
The survey also showed that Lithuanian farmers are in high political, economic, social – cultural, technological factors favour as they have impact on rural and animal production development.
6
ĮVADAS
Pagal deklaruojamus ţemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus Lietuvos ūkiai toliau stambėja. Deklaruojančiųjų skaičius kasmet maţėja, tad ir 2014 metais išliko tokia pati tendencija, susijusi su ūkių stambėjimu. Lyginant su 2013 metais, šiemet pateikta 8,5 tūkst. paraiškų maţiau, bet deklaruotas plotas padidėjo 33,5 tūkst. ha(https://www.nma.lt).
Lietuvos valstybėi ir visuomenei bei ţemės ūkio plėtrai labai svarbūs yra smulkesnių ūkininkų ir šeimos ūkiai. Nors pagal ţemės ūkio surašymo duomenis nuo 2003 m. iki 2010 m. ūkininkų ir šeimos ūkių skaičius sumaţėjo nuo 271,5 tūkst. iki 199,2 tūkst., jie valdė 86,6 % visų ţemės ūkio naudmenų (http://osp.stat.gov.lt).
Lietuvos ūkininkų ūkiuose labiau plėtojama augalininkystė. Gyvulininkystės verslas, lyginant su augalininkyste, yra maţiau patrauklus. Tačiau gyvulininkystės sektoriaus plėtrai šalyje yra palankios gamtinės sąlygos, susiformavusios gyvulių auginimo tradicijos, sukaupta patirtis. Vienas iš svarbiausių veiksnių, lėmusių šalies gyvulininkystės sektoriaus plėtros pokyčius, buvo Lietuvos įstojimas į Europos Sąjungą (ES) 2004 metais. Bendros ekonominės erdvės išsiplėtimas ir ES rinkos reguliavimo bei paramos priemonės suteikė galimybę Lietuvos gyvulininkystės sektoriaus konkurencingumui augti, tačiau pastaraisiais metais gyvulininkystės sektoriuje atsiskleidė tam tikrų neigiamų tendencijų. Maţėjantis gyvulių skaičius rodo, kad maţėja ūkininkų suinteresuotumas plėtoti gyvulininkystę, kadangi tam reikia daugiau darbo išteklių, darbo procesas nepertraukiamas, nelieka laiko ne tik uţsiimti kita veikla, bet ir poilsiui.
Darbo tikslas: ištirti Lietuvos ūkininkų poţiūrį į gyvulininkystę ir jos reikšmę kaimo plėtrai. Darbo uţdaviniai:
Išanalizuoti bendrą apklausoje dalyvavusių ūkininkų ir jų ūkių charakteristiką.
Atlikti ūkių perspektyvų analizę pagal atskirus ūkininkavimo sektorius.
Atlikti ūkininkų pagal atskirus sektorius charakteristikos analizę
Atlikti mišraus ir gyvulininkystės sektorių ūkininkų poţiūrio į gyvulininkystės sektoriaus išorinius veiksnus, įtakojančius kaimo plėtrą, analizę.
7
1. LITERATŪROS APŢVALGA
1. 1 Bendroji ţemės ūkio ir Lietuvos kaimo politikos raida
Mūsų kaimo kraštovaizdis yra mūsų tautos istorinė atmintis, materialinio ir dvasinio gyvenimo terpė. ES ţemės ūkio politikos plėtros svarbiausiu pagrindu pripaţintas europinis ţemės ūkio modelis, pagal kurį ir vystomas Lietuvos ţemės ūkis.
Kaip teigia H. de Lacroix (2004), Europos SąjungosBendroji ţemės ūkio politika (toliau - BŢŪP) egzistuoja ir yra plėtojama jau daugiau nei 40 metų. Dar 1958-aisiais metais buvo suformuluoti ankstyvieji Europos ekonominės bendrijos BŢŪP tikslai, kuriais buvo siekiama ne tik uţtikrintini stabilų maisto produktų tiekimą po karo nualintai Vakarų Europai, bet ir garantuoti, jog Europos Sąjunga (toliau - ES) kurs ir plėtos perspektyvų ir gyvybingą ţemės ūkio sektorių.
N. Jurkėnaitė (2011), taip pat pastebi, kad (BŢŪP) aktualumas tapo akivaizdus po antrojo pasaulinio karo, kai Europos gyventojai susidūrė su bado problema. Paţymėtina, kad su ţemės ūkio problematika susiję tikslai buvo įtraukti net į 1957 m. Romos sutartį, po kurios pasirašymo buvo įsteigta Europos ekonominė bendrija, o nuo 1962 m. atsirado Bendroji ţemės ūkio politika, sujungusi šešias ES šalis nares ir sprendţianti svarbius ţemės ūkio produkcijos gamybos, prekybos ir maisto perdirbimo klausimus bendroje rinkoje.
D. Trakelis (2007), išskyrė BŢŪP, įsteigtos 1957 m. Romos sutartimi, pagrindinius tikslus: padidinti ţemės ūkio produkciją, uţtikrinti pakankamas ţemdirbių pajamas, stabilizuoti ţemės ūkio produkcijos rinkas, uţtikrinti ţemės ūkio produktų tiekimą, uţtikrinti prieinamas ţemės ūkio produktų kainas. Pasak Wallace (2005), BŢŪP nuo pat susiformavimo pradţios iki naujausių reformų buvo ir tebelieka, nors ir viršvalstybinė sistema, tačiau tvarkoma ir reguliuojama bei įtakojama didţiųjų ES valstybių narių ir interesų grupių.
J. Jasaitis (2014), išskyrė pagrindinius BŢŪP ir integruotos kaimo plėtros principus – ūkinės veiklos įvairovės skatinimas ir gyvenimo kokybės gerinimas. BŢŪP svarbi ūkininkams, nes ūkininkai yra labai svarbūs ekonomikos dalyviai kaimo vietovėse, kurių ES negali sau leisti prarasti. Esminiai, instinktyvūs ūkininkavimo įgūdţiai įgyjami ne iš knygų, bet perduodami iš kartos į kartą.Tačiau daugumai jaunimo ūkininkavimas nebeatrodo patraukli veikla, todėl ūkininkų skaičius maţėja. XX a. 7-ajame dešimtmetyje šešiose ES šalyse steigėjose buvo 6 mln. ūkininkų, bet nuo to laiko jų liko maţiau kaip pusė. Štai kodėl BŢŪP padedama jaunimui pradėti ūkininkauti – suteikiama lėšų ţemei, ţemės ūkio technikai įsigyti.
8
Ūkininkavimas yra daugumos ES kaimo vietovių pagrindinė ekonominė veikla. Tačiau daugelis ūkininkų uţsiima papildoma veikla, kaip antai maisto perdirbimu ar turistų apgyvendinimu. Šis įvairinimas, kurį ES remia ir skatina vykdydama kaimo plėtros programas, yra kaimo ekonomikos stiprybės šaltinis. Kaimo vietovėse gyvena apie pusė ES gyventojų (Apie Europos Sąjungos politiką. Ţemės ūkis, 2013).
Jei nebūtų ūkininkavimo, bendruomenių ţmones maţai kas sietų, o daugelyje vietovių ţemė būtų apleista. Būtent todėl pagal BŢŪP teikiama finansinė pagalba ūkininkams, kad jie toliau dirbtų ţemę ir kurtų papildomas darbo vietas atkurdami kaimus, saugodami kraštovaizdį, įgyvendindami kaimo paveldo projektus ir uţsiimdami kita veikla, tiesiogiai arba netiesiogiai susijusia su ūkininkavimu ir kaimo ekonomika.
D. Vidickienė ir R. Melnikienė (2014), analizuojant Lietuvos kaimo politiką po nepriklausomybės atkūrimo istoriniu poţiūriu išskyrė tris kaimo raidai spartinti naudojamų politikos priemonių taikymo laikotarpius:
1. Pirmasis laikotarpis apima metus nuo nepriklausomybės pradţios 1990 m. iki 1997 m. Šio laikotarpio priemonės buvo skirtos privačių ūkininkų ūkių kūrimosi skatinimui ir ţemės ūkio sektoriaus prisitaikymui prie rinkos santykių palengvinti.
2. Antrasis laikotarpis truko nuo 1998 iki 2003 m. Šio laikotarpio priemonės buvo įgyvendinamos pasirengimo Lietuvos narystei ES metu ir buvo skirtos priartinti Lietuvos ūkininkų, ţemės ūkio produkcijos perdirbėjų ir kaimo gyventojų gyvenimo ir darbo sąlygas prie situacijos ES šalyse.
3. Trečiasis laikotarpis prasidėjo nuo 2004 m., Lietuvai tapus ES nare. Mūsų šalyje pradėtos įgyvendinti aktualiausios ES rekomenduojamos paramos kaimo vystymui ir ţemės ūkiui skirtos priemonės. Šio laikotarpio priemonės daugiau orientuotos į šiuolaikiško agrarinio sektoriaus ir kaimo kaip gyvenamosios vietovės vystymą.
Per visus Lietuvos nepriklausomybės metus buvo siekiama šalies ţemės ūkį modernizuoti, pertvarkyti jį į sektorių, taikantį intensyvias ir našias technologijas bei pajėgų konkuruoti bendrojoje ES rinkoje. Lietuvai tapus ES nare, kai šalies ţemdirbiai gali be apribojimų prekiauti ES bendrojoje rinkoje ir pasinaudoti BŢŪP finansinės paramos instrumentais, ţemės ūkio makroekonominiai rodikliai palengva gerėjo: didėjo Lietuvos ţemės ūkyje pagamintos bendrosios produkcijos kiekis ir pridėtinė vertė, kuri didėjo ne tik dėl gamybos apimčių augimo, bet ir dėl paramos ţemdirbiams (ES paramos įtaka ţemės ūkiui ir kaimo plėtrai. Tyrimo ataskaita, 2013).
9
1.2 Gyvulininkystės sektoriaus zėmės ūkyje apţvalga
1.2.1 Gyvulininkystės sąvokos samprata
Kaip teigia V. Razmaitė ir kt. (2007), Lietuva nuo senų laikų buvo gyvulininkystės kraštas. Dar XVI a. rašytiniuose šaltiniuose (Lasickis, 1969) buvo teigiama, kad mūsų krašte buvo daugiau pievų ir ganyklų su daugybė įvairių gyvulių negu ariamos ţemės. 1923 – 1939 m. didţiausią tarpukario Lietuvos eksporto dalį taip pat sudarė gyvulininkystės produkcija ir gyvi gyvūnai (Latvis, Vertbergė, 1991).
R. Šveistienė (2011), gyvulininkystės vystymosi pradţia laiko periodą, kai ţmogus ėmė auginti gyvulius maistui, o vėliau – ir darbui. Pirmieji prijaukinti ţvėrys – dar ne gyvulininkystės, kaip verslo, pradţia, nes kiekvieną naujai sugautąjį reikėjo iš naujo jaukinti. Ir tik tada, kai ţmogus susirūpino gyvūnų veisimu ir selekcija, kai gyvuliai buvo pradėti auginti nuo pat jų gimimo, tada ir prasidėjo gyvulininkystės verslo uţuomazga.
Gyvulininkystės sektorius – tai daugiašakė ir įvairiapuse produkcija pasiţyminti veikla, kuri yra labai reikšminga Lietuvos gyventojams. Gyvulininkystė – ţemės ūkio sudėtinė dalis, apimanti naminių gyvulių (galvijų, kiaulių, avių, oţkų, arklių), paukščių, kailinių ţvėrelių, bičių, ţuvų auginimą ir naudojimą, kuris gamina maisto produktus (mėsą, pieną, riebalus, kiaušinius), ţaliavas (vilną, kailius, odą, šerius, kaulus, kraują) ir organines trąšas. Iš gyvulininkystės produktų ir atliekų gaminami pašarai (kraujamilčiai, kaulamilčiai, mėsos ir kaulų miltai, separuotas pienas, vaistiniai preparatai (gydomieji serumai, hormonų preparatai). Taip pat gyvulininkystės plėtra yra glaudţiai susijusi su augalininkyste ir ţemės naudojimo intensyvumu (Lietuvos Respublikos ilgalaikės gyvulininkystės plėtros strategija iki 2020 metų koncepcija, 2011).
Anot I.Skurdenienės, V.Ribikausko (2009), gyvulininkystė – Lietuvoje šiandien prioritetinė ţemės ūkio šaka. Tradicinės ir labiausiai šalies gamtines sąlygas atitinkančios pagrindinės kryptys yra pieninė galvijininkystė ir mėsinė kiaulininkystė. Lietuvoje taip pat plėtojama avininkystė, oţkininkystė, darbo ir sportinė arklininkystė, auginami paukščiai, kailiniai ţvėreliai bei egzotiški gyvūnai (stručiai ir kt. ). Atsivėrusios laisvos prekybos sąlygos turėjo įtakos įvairių veislių gyvūnų importui į Lietuvą.
Pastaruoju metu pastebėti neigiami pokyčiai gyvulininkystės sektoriuje. Nors gyvulininkystė yra viena iš svarbiausių ţemės ūkio veiklos sričių Lietuvoje maţėja gyvulininkyste uţsiimančių ūkių ir maţėja laikomų gyvulių skaičius, todėl naujuoju programavimo laikotarpiu vienas svarbiausių ţemės ūkio ir kaimo plėtros prioritetų yra gyvulininkystės sektoriaus plėtra (Kokybė kaimui: Sveiko maisto laboratorija. Šeimos ūkis, 2014). Kaip gyvulių skaičius nesustojo maţėti ir Lietuvai tapus ES nare matome 1 paveiksle.
10
1 pav. Gyvulių skaičius Lietuvoje 1990–2013 m., tūkst.
Šaltinis: Vidickienė D., Melnikienė R., (2014)
Ţemės ūkio surašymo duomenimis, 2003 m. 193 tūkst. ūkių laikė 451,1 tūkst. melţiamų karvių, o 151 tūkst. ūkių (78 % ūkių – karvių laikytojų), turėjusių po 1–2 karves, laikyta 200,8 tūkst. melţiamų. 2010 m. melţiamas karves jau laikė tik 85 tūkst. ūkių, iš jų 61,7 tūkst., turėję po 1–2 melţiamas karves, laikė 77,6 tūkst. karvių (Vidickienė D., Melnikienė R. 2014).
1.2.2 Gyvulininkysės sektoriaus perspektyvos
Lietuvos Respublikos ilgalaikės gyvulininkystės plėtros strategijos iki 2020 metų koncepcijoje (2011), jau pastebima, kad gyvulininkystės sektoriuje atsiskleidė tam tikrų neigiamų tendencijų. Maţėjantis gyvulių skaičius rodo, kad maţėja ūkininkų suinteresuotumas plėtoti gyvulininkystę.
Gyvulininkystės verslas, lyginant su augalininkyste, yra maţiau patrauklus, kadangi:
Daugiau darbo išteklių;
Darbo procesas nepertraukiamas;
Nelieka laiko ne tik uţsiimti kita veikla, bet ir poilsiui;
Gyvulininkystės ūkiai sukuria ţymiai maţiau pajamų, tenkančių vienam sąlyginiam darbuotojui (SD), nei augalininkystės.
2013 m. gruodţio 4 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1162 patvirtinta Nacionalinė 2014 - 2020 metų gyvulininkystės sektoriaus plėtros programa.
Programos strateginis tikslas – stiprinti į vidaus ir uţsienio rinką orientuotą konkurencingą gyvulininkystės sektorių, ūkinių gyvūnų augintojams uţtikrinantį pajamas, o vartotojams – geros
11
kokybės produktus. Pasiekus strateginį tikslą, turėtų būti sudaryta palanki aplinka plėsti gyvulininkystės ūkius, realizuoti gyvulininkystės produkciją, didinti ūkinių gyvulių skaičių, sukurta gyvulininkystės specialistų rengimo, taikomųjų mokslinių tyrimų plėtros ir inovacijų diegimo, ţinių perdavimo, konsultavimo sistema,sukurtas patrauklus gyvulininkystės produktų įvaizdis šalyje ir uţsienyje.
Pirmasis Programos tikslas – didinti ūkinių gyvūnų skaičių ir plėsti
gyvulininkystės produkcijos gamybą, drauge uţtikrinti aplinkos apsaugą.
Antrasis Programos tikslas – diegti gyvulininkystės ūkiuose naujausias
technologijas, mokslo laimėjimus, uţtikrinti aukštos kvalifikacijos gyvulininkystės ūkiui būtinų specialistų rengimą.
Trečiasis Programos tikslas – tobulinti ūkinių gyvūnų veislininkystės
sistemą, didinti veislinių ūkinių gyvūnų skaičių, saugoti ūkinių gyvūnų genetinius išteklius.
Ketvirtasis Programos tikslas – uţtikrinti gyvūnų gerovę ir
sveikatingumą.
1.3 Ūkininkavimo sąvokos teoriniai aspektai
1.3.1 Ūkininko sąvokos samprataRemiantis Lietuvos Respublikos ūkininko ūkio įstatymu, ūkininkas – fizinis asmuo, kuris vienas arba su partneriais verčiasi ţemės ūkio veikla ir miškininkyste, o jo ūkis yra įregistruotas Ūkininkų ūkių registre, o ūkininko partneriai – fiziniai asmenys (ūkininko sutuoktinis, pilnamečiai šeimos nariai ar kiti fiziniai asmenys), kurie kartu su ūkininku verčiasi ţemės ūkio veikla pagal sudarytą jungtinės veiklos (partnerystės) sutartį.
Terminų ţodyne sąvoką ūkininkas apibrėţiama, kaip asmuo, kuris turi savo ūkį ir jam vadovauja, disponuoja ţeme, technika ir kitais ištekliais, prisiimdamas visą su tuo susijusią riziką. Anot E. Grakausko (2004), ūkininkas yra verslininkas, kuris profesinės ţemės ūkio veiklos pagrindu vienas ar su partneriais uţsiima ūkine komercine veikla savo vardu įregistruotame ūkininko ūkyje. Mc Elwee ir kt. (2005) ūkininku identifikavo kaip visą darbo dieną ar jos dalį dirbantį asmenį, kurio veikla ūkyje tiesiogiai susijusi su ţemės dirbimu, grūdų auginimu ir gyvulininkystės plėtojimu bei yra pagrindinis pajamų šaltinis. Ūkiai – ekonominis gamybinis vienetas, valdomas vieno savininko ir gaminantis ţemės ūkio produktus bei uţsiimantis alternatyvia ţemės ūkiui veikla. Ūkininkų ūkiai – pagrindiniai ţemės ūkio veiklos subjektai Lietuvos kaime (Kazakevičius, 2009). Ūkio dydį lemia kiekvienos šalies ekonominės, gamtinės bei istorinės sąlygos. Smulkų ūkį galima apibrėţti pagal turimą ţemės plotą, dirbančiųjų skaičių arba gamybos rezultatą.
12
Skirtingą ūkių dydį lemia patys įvairiausi veiksniai: klimatas, ankstesnė kaimo plėtros politika, ţemės valdų įstatymai ir t. t. ( Ratkevičienė, Bagdanavičius, 2009).
1.3.2 Ūkininkavimo situacijos pokyčiai
Pirmieji ūkininkų ūkiai buvo kuriami dar 1989 m. pagal Valstiečių ūkio įstatymą. Šiuo įstatymu buvo leidţiama sukurti naujo tipo ūkininkavimo formą (privatų valstiečio ūkį) kaip alternatyvą vadinamosioms socialistinio tipo ţemės ūkio įmonėms. 1990 m. pradţioje Lietuvoje buvo 1,2 tūkst. ūkininkų. Vėliau jų skaičius sparčiai augo. Lietuvos Respublikos ūkininkų ūkių registro duomenimis 2014 12 01 yra 121 007 ūkininkų (http://www.vic.lt/uploads/file/2(15).pdf).
Nuo 1991 m. ūkininkai kūrėsi pagal Nepriklausomos Lietuvos agrarinės reformos įstatymų pataisas – Lietuvos respublikos įstatymą - Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos sąlygų, priimtą 1991 m. birţelio 18 d. Ţemės reformos įstatymą, priimtą tų pačių metų liepos 25 d. Tačiau kūrimas pagal tuos juridinius aktus buvo gana sudėtingas, iškilo daug prieštaravimų. Gausios įstatymų pataisos buvo priimamos nepakankamai apgalvotai, pagal atskirų politinių grupių uţsakymus, neįvertinus galimų ilgalaikių pasekmių. Uţsitęsusios agrarinės reformos vykdymo metais įsisteigė daug smulkių ūkininkų ūkių, atsirado tūkstančiai asmeninio ţemės (2-3 ha) naudotojų. Tada iškilo smulkiųjų ūkių apsirūpinimo technika problema bei kiti ūkininkavimo sunkumai (V. Ratkevičienė 2008).
ES vyrauja šeimų ūkių tipai. Šeimos ūkininkavimu vadinamas tokios rūšies ūkininkavimas, kai visi ar keletas šeimos narių patys dirba ūkyje.
Smulkūs ūkiai išskiriami dar į dvi kategorijas:
ūkius, kurių pagrindinės pajamos yra iš ţemės ūkio veiklos (ţemės ūkio produktų gamybos ir jų pirminio apdorojimo bei perdirbimo)
ūkius, kuriuose ţemės ūkio produkcija yra pragyvenimo šaltinis, kai nėra realių galimybių gauti papildomų pajamų iš kitų kaimo verslų.
(http://laei.lt/?mt=publikacijos&straipsnis=162&metai=2004).
Kaimo ekonominės veiklos analizė rodo, kad ir ūkių dydį, ir jų veiklos turinį lemia tarpusavyje susiję ekonominiai ir socialiniai veiksniai. Stambūs, tradicine ţemės ūkio gamyba uţsiimantys ūkiai yra specializuoti. Jie gali būti itin konkurencingi, naudoti naujausias ţemdirbystės technologijas, tačiau jų produkcijos kokybė vertinama labai prieštaringai (Jasaitis, 2014).
Anot V. Ratkevičienės (2008), Lietuvoje vyrauja smulkūs ūkiai ir juose plėtojama daugiašakė gamyba. Mišrus ūkininkavimas, be abejo, rinkoje patiria maţesnę riziką, bet kita
13
vertus, iškyla šiuolaikinių technologijų panaudojimo problema, daugiau reikia darbo sąnaudų ūkinei veiklai plėtoti.
Pasak V. Ratkevičienės, J. Bagdanavičiaus (2009), viena kliūčių kurtis stipriems ūkiams Lietuvoje – nedideli ūkių plotai. Imantiems paskolas ir perkantiems ţemės ūkio techniką ir aktyviai ūkininkaujantiems toks ūkio dydis yra per maţas: nepakankamai panaudojama technika, didesnė produkcijos savikaina ir gerokai maţesnės galimybės konkuruoti su stambesniais rinkos dalyviais. Todėl ši problema iš dalies sprendţiama nuomojant ţemės ūkio paskirties ţemę ar įsigyjant ją iš kitų privačių savininkų.
Ţemės ūkio sektorius pagal tarptautinį NACE klasifikatorių skirstomas į: Augalininkystė - Ţemės ūkio augalų auginimas; prekinė darţininkystė; sodininkystė. Gyvulininkystė – Gyvulininkystė.
Mišrus ţemės ūkis - Ţemės ūkio augalų ir gyvulių auginimas (mišrusis ţemės ūkis). Ţemės ūkio paslaugos - Ţemės ūkio ir gyvulininkystės paslaugų veikla, išskyrus
veterinariją; dekoratyvinė sodininkystė (Ţemės ūkio sektoriaus studija, 2008).
1.3.3 Lietuvos ūkininkų ūkių gyvybingumas
Ūkininkų kartų atsinaujinimas – tai viena didţiausių problemų, susijusių su Lietuvos ţemės ūkio gyvybingumu. Taip pat ši problema yra aktuali visame pasaulyje. Europos Komisijos (EK) siūlymuose dėl 2014 – 2020 m. bendrosios ţemės ūkio politikos (European Commission. Proposal for a Regulation of the European Parliament and the Council on Support for Rural Development by the European Agricultural Fund for Rural Development, 2011). ES ūkių gyvybingumo problema iškelta kaip viena iš prioritetinių. Norėdami išsaugoti gyvybingą ţemės ūkį, ES narės turėtų skirti ypatingą dėmesį ūkininkų kartų atsinaujinimo problemai spręsti ir pasirūpinti, kad šalies ţemės ūkyje būtų pakankamai jaunųjų ūkininkų, turinčių ūkio valdymo ţinių. Ūkininkų senėjimo problema siejama su ţemesniu vyresnio amţiaus ūkininkų išsilavinimo lygiu, ūkio vystymo perspektyvos ribojimu (European Commission.EC Agricultural Policy for the 21st Century. – Luxem- bourg: Office for Official Publications of the European Communities, 1994).
Kaip teigia A. Trisorio (2004), jauni ūkininkai daţniau diegia technologines inovacijas ir greičiau prisitaiko prie pokyčių. Šiai problemai spręsti siūloma analizuoti vidutinį ūkininkų amţių. Aukšta šio rodiklio reikšmė sietina su kartų atsinaujinimo problema, tačiau šis kriterijus nesuteikia informacijos apie ūkininkų struktūrą pagal amţių (Scott, 2008), t. y. neatsako į klausimą, ar jaunųjų ūkininkų dalis yra pakankama, siekiant išsaugoti ūkių gyvybingumą.
E. Dillon ir bendraautoriai (2010), kartų atsinaujinimo problemos analizei taiko ūkio demografinio gyvybingumo rodiklį. Demografiškai gyvybingu jie įvardija ūkį, kur yra bent vienas
14
šeimos narys, jaunesnis kaip 45 m. Rodiklį siūloma taikyti kaip kartų tęstinumo indikatorių, darant prielaidą, kad ūkininkaujantis šeimos narys iki 45 m. perims ūkį.
L. Oberholtzer ir bendraautoriai (2010) vertina ţemės ūkio gyvybingumą remiantis ūkininkaujančių asmenų, deklaruojančių, plėtos ir toliau ūkininkavimo verslą bent 10 metų. Ūkiai, kur neplanuojama tęsti veiklos, traktuojami keliančiais grėsmę ţemės ūkio gyvybingumui, ypač jei jų savininkai neturi įpėdinio arba bent vieno dirbančio ūkyje šeimos nario iki 55 m. J. Jasaitis (2014) pabrėţia, kad ūkininko kuriama strategija grindţiama veikos sėslumu ir yra ypač ilgalaikė. Ūkio vizija planuojama visam jo savininko darbingo gyvenimo laikotarpiui, t.y. 40 – 50 metų.
1.3.4 Ūkininkų ţmogiškasis kapitalas
Visuomenei ţengiant į naują – poindustrinį – etapą, kai ūkio struktūroje ima vyrauti ne pramonė, bet paslaugų sektorius, atsiranda visai kiti veiklos sėkmės veiksniai. Svarbiausiu sėkmės veiksniu naujajame ekonomikos ir visuomenės vystymosi etape laikomos ţinios. Pagal tai pasirinktas ir daţniausiai pastaruoju metu naudojamas poindustrinio etapo pavadinimas, vadinant jį ne „paslaugų visuomene“, bet „ţinių visuomene“ (Vidickienė, 2007). Svarbiausiu postūmiu veikti tapo supratimas, jog daugelyje šalių fizinio kapitalo augimas paaiškina tik sąlyginai neţymią pelno dalį. Ieškant patenkinamo paaiškinimo, kilo domėjimasis maţiau pastebimais esminiais dalykais, tokiais kaip ţmogiškasis kapitalas (Bekeris, 1993).
Kaip teigia K. Kavaliauskas (2011), ūkininkų ţmogiškojo kapitalo kokybė priklauso nuo išsilavinimo lygio ir sukauptų ţinių kiekio. Kokybiškesnis ţmogiškasis kapitalas didina ūkininko produktyvumą, nuo kurio priklauso ūkio pajamų dydis ir ekonominis augimas.
Taip pat dar vartojama, analizuojant santykį tarp asmens vaidmens socialinėje ir ekonominėje srityje - socialinio kapitalo sąvoka. Kur socialinis kapitalas stiprus, ten ţmonės jaučia atsakomybę uţ savo regioną, lengviau telkiasi bendrai veiklai, dalyvauja įvairiuose mokymuose, seminaruose ir sprendţia iškilusias problemas (Pareigiene, Kuliešis, 2013)
Socialinis kapitalas rodo ţmonių neabejingumą, skatina dalyvavimą kolektyvinėje veikloje. Jis, kaip ir ţmogiškasis kapitalas, yra nematomas, tiesiogiai sunkiai apčiuopiamas išteklius, įkūnytas individuose ir veikiantis kaimo ekonominę plėtrą (Champlin, 1999).
Išsilavinimo lygis tampa vienu svarbiausiu veiksniu, lemiančiu ūkininkų pajamas ir ūkio plėtrą. Todėl ūkininkai vis labiau suvokia ţinių svarbą. Ţemą išsilavinimo lygį turinčių ūkininkų skaičius nuolat maţėja, daugėja jaunųjų ūkininkų, įgyjantis aukštesnį išsimokslinimo lygį, bet apskritai bendras ūkininkų išsimokslinimo lygis neatitinka didėjančių šiuolaikinės visuomenės reikalavimų. Jiems trūksta profesinių ir vadybos ţinių, verslumo gebėjimų. Tokia situacija lemia lėtą mokslo pasiekimų, inovacijų diegimą ir paramos fondų lėšų ţemės ūkiui įsisavinimą jų ūkiuose,
15
neuţtikrina stabilaus ekonominio augimo. Lietuvoje yra surinkta maţai duomenų apie ūkininkų ţmogiškąjį kapitalą ir jo ugdymo reikalingumą.
Ūkininkų ryšys su ţeme, augalais, gyvūnais grindţiamas ne tik ekonominiais parametrais, bet ir emociniais ryšiais. Šeimos ūkyje formuojasi pareigos ir atsakomybė. Ūkininkavimas savaime reikalauja išsiugdyti darbštumą, kruopštumą, atsakomybę. Jasaitis J. (2014) išskiria svarbiausią ūkininko veiklos bruoţą – ši veikla neatsiejama nuo ryšio su gyvąja gamta.
V. Skulskis (2012) pabrėţia, kad ūkininkai yra tam tikra specifinė gamintojų grupė, kurios rezultatai daugiausia pasiekiami asmeniniu ir savo šeimos narių darbu, darbuotojų samdos principas nėra labai paplitęs dėl darbų apimties ir sezoniškumo ūkyje. Daţniausiai ūkininkui veikloje padeda šeimos nariai, todėl tikėtina, kad strateginius sprendimus jis priima kartu su šeimos nariais.
Uţsienio mokslininkai daug dėmesio skiria ir patiems ūkininkams, jų charakteriui, gyvenimo būdui, poţiūriui (Austin ir kt., 2001; Silvasti, 2003; Bultena ir kt., 1981). Didţiausią įtaką kaimo gyventojams daro gyvenimo būdas, kurį atranda šeimos ūkyje (Austin ir kt., 2001). Anot M. Segalen (1987) ūkininkas jaučia stiprų ryšį tarp šeimos ir ţemės.
Austin. ir kt. (2001) pateikia schemą, kurioje pavaizduotas ryšys tarp asmenybės, jo ţinių, poţiūrio, tikslų siekimo ir elgesio ir ūkio perspektyvos ţr. 2 pav.
Pastaba. Lentelė sudaryta Elizabeth J. ir bendaautorių (2001)
2 pav. Ryšys tarp asmenybės charakteristikos ir ūkio perspektyvų.
Bultena ir kt. (1981), analizuodami ūkininkų ateities planus, pabrėţia, kad nuo charakterio savybių priklauso kiekvieno ūkininko imlumas naujovėms, jo filosofija ir planai.
Yra išskiriami 4 ūkininkų, plėtojančių ekologinį ţemės ūkį, identiteto tipai, kurie galėtų padėti išsiaiškinti galimą tolesnę jų veiklą (Bučienė, Šliaţas, 2008):
Apsisprendę ūkininkai.
Šiems ūkininkams ekologinės ir etinės prieţastys yra svarbiausias motyvas plėtoti ekologinę veiklą. Pastarieji ūkininkai rūpinasi savo gyvulių ir aplinkos gerove, yra suinteresuoti ekologinio ţemės ūkio plėtra visoje Lietuvoje.
16 Abejojantys ūkininkai.
Pastarieji ne itin pasitiki nei tradicinio, nei ekologinio ţemės ūkio plėtra. Jų nuomone, tolesnė ekologinių ūkių skaičiaus augimo tendencija tiesiog sumaţins galimybes jau dabar tuo uţsiimantiems ūkininkams. Jie pradėjo uţsiimti šia veikla tada, kai šalis įstojo į ES, tačiau šiandien vis daţniau mąsto apie galimybę grįţti prie ankstesnės veiklos.
Besistengiantys išlikti ūkininkai.
Jie pasirinko ekologinį ūkininkavimą tik dėl ekonominės būtinybės. Lietuvai įstojus į ES, jie pateko į situaciją, kai jų ūkio dydis daugiau nebegalėjo uţtikrinti reikiamų pragyvenimo pajamų, ir jie privalėjo ieškoti alternatyvių būdų. Jų nuomone, tradicinis ţemės ūkis nebeturi ateities.
Ūkininkai-verslininkai.
Jie vertina ekologines ir etines prieţastis, tačiau tai nėra jų apsisprendimą lėmęs veiksnys, kadangi tuo pat metu jie įţvelgė ir galybes uţdirbti daugiau pinigų plėtojant ekologinį ūkininkavimą. Daugelis šių ūkininkų yra jaunesnio amţiaus, įgavę ūkininkavimo patirties uţsienyje ir nuo jaunumės dirbę su savo tėvais, turintys aukštąjį išsilavinimą. Būtent verslumo ir humaniškumo derinys galėtų pasiūlyti problemų, su kuriomis susiduria ekologinis ţemės ūkis daugelyje posovietinių šalių, sprendimo būdus.
17
1.4 Gyvulininkystės sektoriaus išorinių veiksnių analizė
Išoriniai veiksniai – tai aplinkos analizė, susidedadanti iš politinių - teisinių, ekonominių, socialinių - kultūrinių, technologinių veiksnių. Lietuvos Respublikos ilgalaikės gyvulininkystės plėtros strategijos iki 2020 metų koncepcijoje (2011) išskira pagrindinius 4 veiknius.
1.4.1 Politiniai - teisiniai veiksniai
Prekybos liberalizavimo procesas ir uţsienio prekybos reguliavimas
Lietuva, tapusi Pasaulio Prekybos Organizacijos (toliau – PPO) nare, įgijo daugiau teisių ginti savo prekybinius interesus turėdama teisę kreiptis į PPO dėl padėties šalyse, nesilaikančiose nediskriminavimo principų, pakeitimo. PPO numatytas ginčų sprendimo mechanizmas uţtikrina, kad kiekviena valstybė, nepriklausomai nuo jos prekybos apyvartos reikšmės pasaulyje, turi laikytis PPO taisyklių, nes priešingu atveju kitos šalys gali kreiptis dėl tokio klausimo atitinkamo sprendimo ir atsakomųjų priemonių taikymo.
Tai svarbu, nes PPO nare 2012 m. rugpjūčio mėn. tapo Rusija, viena iš pagrindinių ţemės ūkio ir maisto produktų eksporto į trečiąsias šalis rinka. Liberalizavus prekybą, Rusijai, kaip pagrindinei trečiųjų šalių eksporto rinkai, tapus PPO nare Lietuvos ţemės ūkio ir maisto produkcijos gamintojai eksporto rinkose gali patirti kitų šalių konkurencinį spaudimą, o ES tiesioginę paramą atsiejus nuo gamybos, augalininkystė ekonomiškai taps patrauklesnė nei gyvulininkystė. Pastaroji tendencija jau matoma ir dabar, nes gyvulių skaičius Lietuvoje nuosekliai maţėja (ES paramos įtaka ţemės ūkiui ir kaimo plėtrai. Tyrimo ataskaita, 2013).
Narystė ES ir Bendroji ţemės ūkio politika (BŢŪP)
Neoliberalios ekonomikos modelių įtakoje esančios šalių vyriausybės vis labiau skatina ţemės ūkio sektoriaus, grindţiamo eksportu, augimą (Altieri, Masera, 1993). Lietuvos integracija į ES atvėrė didţiules galimybes šalies uţsienio prekybai. Tačiau, atsivėrus bendrajai ES rinkai, gyvulininkystės produkcijos gamintojai susidūrė ir su didţiule konkurencija. Lietuviški gyvulininkystės produktai konkuruoja su kitose šalyse pagamintais produktais tiek vidaus, tiek uţsienio rinkose. Ypač didelę grėsmę šios produkcijos konkurencingumui kelia lenkiški
18
gyvulininkystės produktai, kurie daugeliu atveju yra pigesni. (Lietuvos Respublikos ilgalaikės gyvulininkystės plėtros strategijos iki 2020 metų koncepcijoje, 2011).
Lietuvos valstybės politika gyvulininkystės srityje
Valstybės pagalbos priemonės daugiausia orientuotos į gyvulių veislininkystę, ligų prevencijos ir kontrolės priemones, eksperimentinius tyrimus, produkcijos kokybės gerinimą. Šios priemonės yra būtinos, siekiant išsaugoti Lietuvos ūkinių gyvūnų išteklius, gyvulių veisles, kontroliuoti jas ir administruoti. Lietuvoje ţemės ūkio subjektų gaunamos subsidijos ir kita parama neapmokestinami. Subsidijų neįtraukimas į mokesčių sistemą, kaip gaunamų pajamų neapmokestinimas, sudaro gyvulininkystės ūkiams tam tikras lengvatines ūkinės veiklos vykdymo sąlygas. Lietuvoje ţaliai mėsai ir kitiems mėsos produktams taikomas 21 % PVM tarifas. Daugelis ES šalių narių šiai produkcijai taiko sumaţintus PVM tarifus (Lietuvos Respublikos ilgalaikės gyvulininkystės plėtros strategijos iki 2020 metų koncepcijoje, 2011).
1.4.2 Ekonominiai veiksniai
Maisto poreikio augimas pasaulyje
Gani ir Prasad (2007) pabrėţia, kad maisto prieinamumas ir galimybė nevarţomai jo įsigyti nėra pakankama maisto uţtikrinimo sąlyga. Maistas turi būti pilnavertis t.y. turėti pakankamą kiekį ne tik tam tikrų ţmogaus organizmui gyvybiškai svarbių maisto medţiagų, kalorijų bei kitų svarbių elementų.
Augant ţmonių populiacijai pasaulyje, kasmet didėja ir maisto produktų poreikis. Besivystančios šalys siekia apsirūpinti bent būtiniausiais maisto produktais, o išsivysčiusių šalių gyventojai pradeda domėtis aukštesnės kokybės, ekologiškais, didesnės maistinės vertės produktais. Didėjantis ţmonių skaičius, kylantis gyvenimo lygis, besikeičiantys vartotojų prioritetai mitybos srityje turi teigiamos įtakos maisto paklausos augimui (Lietuvos Respublikos ilgalaikės gyvulininkystės plėtros strategijos iki 2020 metų koncepcijoje, 2011).
Lietuvos gyventojų perkamosios galios didėjimas
Gyvulininkystės produktų vartojimo struktūrą labiausiai lemia šalies gyventojų pajamos. Kaip rodo ES šalių patirtis, augant gyventojų pajamoms, didėja ir aukštesnės kokybės produktų
19
vartojimo apimtys (Lietuvos Respublikos ilgalaikės gyvulininkystės plėtros strategijos iki 2020 metų koncepcijoje, 2011).
Tačiau vis dar yra egzistuojantys pajamų skirtumai tarp kaimo ir miesto gyventojų neskatino imtis veiklos kaimo vietovėse. Nors tiriamu laikotarpiu gyvenančiųjų kaime pajamos augo sparčiau nei miesto gyventojų pajamos, tačiau vis dar išlieka didelis pajamų atotrūkis (2010 m. vidutinės disponuojamos pajamos vienam namų ūkiui per mėnesį mieste sudarė 2339,3 Lt, kaime – 1896,5 Lt.) (ES paramos įtaka ţemės ūkiui ir kaimo plėtrai. Tyrimo ataskaita, 2013).
Energetinių išteklių kainų augimas
Didėjant industrializacijai pasaulyje, didėja ir energetinių išteklių sunaudojimas. Apie 80 %
pasaulio energetinių poreikių tenkinama, naudojant naftą, gamtines dujas, akmens anglį. Dėl įvairių prieţasčių šie ištekliai brangsta (Lietuvos Respublikos ilgalaikės gyvulininkystės plėtros strategijos iki 2020 metų koncepcijoje, 2011).
Lietuvos Respublikos Seimo 2007 m. sausio 18 d. nutarimu Nr. X-1046 patvirtinta Nacionalinės energetikos strategija įpareigoja siekti, kad vietinių ir atsinaujinančių energijos išteklių dalis bendrame Lietuvos balanse 2025 metais sudarytų apie 20 procentų. 2007 m. kovo 9 d. vykusiame Europos tarybos posėdyje buvo nuspręsta, jog ES valstybės dar iki 2020 metų – taigi penkeriais metais greičiau, negu numatyta Lietuvos nacionalinėje energetikos strategijoje – turi iki penktadalio padidinti atsinaujinančių energijos šaltinių naudojimą. Lietuva yra įsipareigojusi iki 2020 m. atsinaujinančių energijos išteklių dalį šalies pirminės energijos balanse padidinti bent iki 23 % (ES paramos įtaka ţemės ūkiui ir kaimo plėtrai. Tyrimo ataskaita, 2013).
1.4.3 Socialiniai – kultūriniai veiksniai
Demografiniai pokyčiai
Dėl maţėjančio gyventojų reprodukcijos lygio ir emigracijos mastų Lietuvoje maţėja gyventojų skaičius, atitinkamai maţėja ir potencialių vartotojų skaičius. Statistikos departamentas prognozuoja, kad per artimiausius 10 metų gyventojų skaičius sumaţės 3–4 %, tačiau prognozuojamas gyventojų pajamų lygio augimas reiškia, kad gyvulininkystės produktų vartojimas (atsiţvelgiant į tai, kad dėl padidėjusių pajamų mėsos produktų būtų vartojama vienam asmeniui daugiau) fizine apimtimi išliks stabilus (Lietuvos Respublikos ilgalaikės gyvulininkystės plėtros strategijos iki 2020 metų koncepcijoje, 2011).
20
Maţėjantis šalies gyventojų skaičius turi įtakos ir uţimtųjų skaičiaus maţėjimui, o tai atitinkamai turi įtakos ir ţemės ir maisto sektoriams, susiduriantiems su kvalifikuotos darbo jėgos trūkumu (ypač kaimiškose vietovėse). Po maţėjimo kelis metus iš eilės dirbančiųjų ţemės ūkio sektoriuje 2012 m. padidėjo – iki 147,71 tūkst., tačiau prognozuojama, kad dėl darbo našumo kilimo ir gyventojų kaime maţėjimo uţimtųjų skaičiaus maisto sektoriuje smukimo tendencija išliks: 2018 m. – apie 110 tūkst. Kita vertus, modernėjanti technika ir šiuolaikiški ţemės ūkio įrengimai, vis daţniau naudojami Lietuvos ţemės ūkyje, turės įtakos maţesniam darbo jėgos poreikiui (ES paramos įtaka ţemės ūkiui ir kaimo plėtrai. Tyrimo ataskaita, 2013).
Vartotojų prioritetai mitybos srityje
Pastaraisiais metas ir Lietuvoje, ir kitose ES šalyse narėse stiprėja gyventojų nuostatos dėl sveiko gyvenimo būdo, vyksta „ţalioji revoliucija“, iš esmės keičianti iš ţemės ūkio produkcijos gaminamų produktų asortimentą ir jiems pagaminti reikalingų ţaliavų struktūrą. Auga ekologiško, išskirtinės kokybės, funkcinio maisto paklausa. Vartotojų siekis maitintis kuo švieţesniu maistu reikalauja priartinti jų gamintoją prie vartotojo ir sukurti visiškai kitokią šių produktų prekybos sistemą. Tai sudaro palankias prielaidas planuoti ekologiškos gyvulininkystės produkcijos galimą paklausą ir jos kitimo tendencijas Lietuvoje (Lietuvos Respublikos ilgalaikės gyvulininkystės plėtros strategijos iki 2020 metų koncepcijoje, 2011).
Visuomenės poţiūris į aplinkosaugą
ES ir Lietuvoje vis daugiau dėmesio skiriama aplinkai kaip viešajai gėrybei, todėl aplinkosaugos klausimai tampa svarbus visuomenės diskusijų objektas. Lietuvos patirtis rodo, kad vietos bendruomenės aktyviai priešinasi didelių gyvulininkystės kompleksų plėtrai, kadangi pastarieji, jų nuomone, kelia grėsmę aplinkai ir ţmonėms. Norint minimizuoti taršą ir nuostolius aplinkai, reikia papildomų investicijų, o tai brangina pagamintą produkciją ir maţina jos konkurencingumą (Lietuvos Respublikos ilgalaikės gyvulininkystės plėtros strategijos iki 2020 metų koncepcijoje, 2011).
1.4.4 Technologiniai veiksniai
21
Ţemės ūkio ir maisto produktų gamybai įtakos turi grieţtėjantys aplinkosaugos reikalavimai, galintys turėti neigiamos įtakos ūkininkų veiklai. ES ir Lietuvoje vis daugiau dėmesio skiriama aplinkai kaip viešajai gėrybei, dėl to aplinkosaugos klausimai tampa svarbiu visuomenės diskusijų objektu, kas ypač trukdo gyvulininkystės plėtrai tiek ES, tiek Lietuvoje – dėl taršos, gyvūnų gerovės reikalavimų diegimo, apsunkinamas ūkininkavimas plečiamose „Natura 2000“ teritorijose. Norint sumaţinti taršą ir poveikį aplinkai reikia papildomų investicijų, o tai brangina produkciją ir maţina jos konkurencingumą tiek vidaus, tiek eksporto rinkose (ES paramos įtaka ţemės ūkiui ir kaimo plėtrai. Tyrimo ataskaita, 2013).
Moksliniai tyrimai ir inovacijos
Naujų ir paţangių technologijų diegimas ir geriausios tarptautinės praktikos panaudojimas gyvulininkystės sektoriuje yra labai svarbūs veiksniai, siekiant gyvulininkystės plėtros. Naujų technologijų ir technikos pritaikymą gyvulininkystėje skatina ne tik konkurencija, bet ir šiam sektoriui būdingų problemų sprendimų paieška (Lietuvos Respublikos ilgalaikės gyvulininkystės plėtros strategijos iki 2020 metų koncepcijoje, 2011). Paţangių technologijų ir inovacijų taikymas ţemės ūkyje sudaro galimybes efektyviai ūkininkauti ir spręsti aplinkosaugos problemas (ES paramos įtaka ţemės ūkiui ir kaimo plėtrai. Tyrimo ataskaita, 2013).
Genetiškai modifikuotų organizmų (GMO) technologijos
Gyvulininkystės sektoriaus plėtrai ES šalyse narėse turi įtakos apsirūpinimas baltyminiais priedais. Lietuvoje baltyminių priedų gamyboje jau keletą metų naudojami GMO produktai, kurie yra importuojami iš kitų šalių. Gyvulių šėrimui vis labiau naudojami GMO baltyminiai priedai leidţia pasiekti didesnį produktyvumą (Lietuvos Respublikos ilgalaikės gyvulininkystės plėtros strategijos iki 2020 metų koncepcijoje, 2011).
Daugelyje šalių poţiūris į GMO (genetiškai modifikuotus organizmus) yra gana neigiamas. GM produktai ir pagamintieji iš jų daugeliu atvejų yra laikomi nesaugiais ar net pavojingais. Tačiau egzistuoja maţai mokslinių argumentų, kurie neginčijamai įrodytų GM produktų daromą ţalą (Grinius, Matulis ir kt., 2007).
22
2.
DARBO METODIKA
2.1 Tyrimų laikas, vieta ir apimtis
Tyrimai buvo atlikti 2013-2014 metais, apklausiant Lietuvos ūkininkus. Tyrime dalyvavo 84 ūkininkai. Panašūs tyrimai atlikti Klopčič M. ir kt., (2014) Slovėnijoje. Ūkininkų pasiskirstymą pagal regionus ţr. 2 pav.
3 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal regionus
Pagal 3 paveikslą matome, kad daugiausia apklaustųjų buvo iš Šiaulių apskrities (30,95 %), antroje eilėje Kauno apskritis - 23,80 %, Panevėţio apskritis – 9,52 %, Marijampolės apskritis – 8,33 %, o visi kiti regionai sudaro 27,4 %
2.2 Tyrimo metodai
Remiantis kiekybinio tyrimo metodų privalumų ir trūkumų analize (ţr. 1 lentelė) matome, kad daugiausiai santykinių privalumų turi internetinė apklausa, kuri socialinių mokslų empiriniuose tyrimuose yra pakankamai naujas. Tačiau aukštam respondentų pasiekiamumui uţtikrinti reikalingi
23
tiriamųjų gebėjimai naudotis kompiuteriu ir internetu. Ūkininkai nėra iš tų respondentų, kurie visi turi gebėjimus naudotis kompiuteriu ir internetu, todėl buvo pasirinkta anketinė apklausa,
dalyvaujant anketuotojui. Šiuo apklausos metodu respondentų pasiekiamumas ir grąţinimo lygis
yra santykinai aukštas.
1 lentelė. Kiekybinių apklausos tipų palyginimas
Nr. Apklausos metodas Finansinės sąnaudos Laiko sąnaudos Respondentų pasiekiamumas Grąţinimo lygis 1 Anketinė apklausa, dalyvaujant anketuotojui Santykinai aukštos Santykinai aukštos
Santykinai aukštos Santykinai aukštos 2 Telefoninė apklausa Santykinai aukštos Santykinai aukštos Vidutinis Santykinai aukštos
3 Apklausa paštu Santykinai aukštos
Santykinai
ţemos Santykinai aukštos
Santykinai ţemos 4 Internetinė apklausa Santykinai ţemos Santykinai ţemos Santykinai ţemos/aukšas Santykinai aukštos
Šaltinis: Butkevičienė E., ( 2011)
Tyrimui atlikti buvo pasirinkta anoniminė (bevardė) anketa – atsakęs asmuo lieka neţinomas (atsakymai ţymimi tik pliusu/minusu, varnele ar pabraukiamas atsakymas). Klausimyną sudarė 35 klausimai. Duomenų analizei mes sumaţinome klausimų skaičių ir suformulavome atskirus klausimų analizės segmentus:
1. Ūkio (11 klausimų) ir ūkininko (6 klausimai, skalė nuo 1 ne iki 5 taip) charakteristikos.
2. Ateities tikslai (7 klausimai, skalė nuo 1 neturi jokios reišmės iki 5 labai svarbu) ir perspektyvos (8 klausimai).
3. Ūkininkų poţiūris į veiksnius, turinčius įtakos gyvulininkystės sektoriui (12 klausimų, skalė nuo – 3 rimtas pavojus iki 3 didelė galimybė).
Tyrimo metu gauti anketinės apklausos duomenys buvo analizuojami naudojant - duomenų kaupimo ir analizės SPSS (Statistical Package for Social Science) programos 17.0 versijos programinį paketą. Statistiniams ryšiams įvertinti naudotas susijusių poţymių chi kvadrato (χ²) kriterijus. X2 kriterijų, analizuodami anketines apklausas, taip pat taiko uţsienio mokslininkai Fenko A. ir kt. (2015), Lagerkvist C. J. ir kt.,(2015), Stratton L.M.ir kt. (2015).
Skaičiuojant koreliacijos koeficientą (statistinis ryšys tarp kintamųjų) buvo naudojama STATISTICA programinis paketas.
24
3. TYRIMŲ REZULTATAI IR ĮVERTINIMAS
3.1 Bendra ūkininkų charakteristikos analizė
2 lentelė. Respondentų pasiskirstymas pagal ūkio tipą
Ūkio tipas Apklaustųjų skaičius Pasiskirstymas procentais
Gyvulininkystė 35 41,67
Augalininkystė 7 8,33
Mišrus 42 50
Iš viso: 84 100
Išanalizavus apklausos duomenis, matome, kad 50,0 % apklausoje dalyvavusių ūkininkų ūkininkauja mišriame sektoriuje, gyvulininkystės sektoriuje – 41,7 % ir augalininkystės – 8,3 % Gyvulininkystės ir mišriame sektoriuose esantys ūkininkai laiko gyvulius toliau apţvelgsime kokius gyvulius apklaustieji laiko.
Mišrusis sektorius Gyvulininkystės sektorius
4pav. Mišraus ir gyvulininkystės sektoriaus ūkininkų pasiskisrtymas pagal gyvulius
4 paveiksle matome, kad mišriame sektoriuje 25,0 % ūkininkaujantys ūkininkai daugiausia laiko paukščius ir 20 % ūkininkų laiko melţiamas karves. Kiaules laiko 16,0 % ūkininkų, 11,0 % laiko penimus buliukus. Gyvulininkystės sektoriuje ketvirtadalis ūkininkaujančių ūkininkų laiko avis, oţkas ir paukščius, po 14,0 % - arklius ir kiaules ir 12,0 % laiko melţiamas karves (x2
, P<0,05).
25
3 lentelė. Respondentųpasiskisrtymas pagal ūkininkavimo pradţios laikotarpį
Metai Apklaustųjų skaičius Pasiskirstymas procentais
iki 1990 m. 7 8,35
1990 - 1997 metai 22 26,19
1998- 2003 metai 23 27,38
nuo 2004 metų 32 38,08
Iš viso: 84 100
Respondentai pagal jų ūkininkavimo pradţios laikotarpį pasiskirstė taip: iki nepriklausomybės atkūrimo t.y. 1990 metų – 8,4 %, nuo nepriklausomybės pradţios t.y. 1990 m. iki 1997 m., kada buvo ūkininkų ūkių kūrimosi skatinimas – 26,2 %, nuo 1998 m. iki 2003 m., tai pasirengimo ES metas – 27,4 % respondentų ir paskutinis laikotarpis nuo 2004 metų, Lietuvai tapus ES nare (kada atsirado išmokos), kuriame matome didţiausią procentą apklaustųjų –38,1 % Lyginant laikotarpius, matome, kad 4,6 karto didesnė dalis ūkininkų, dalyvavusių apklausoje, pradėjo ūkininkauti nuo 2004 metų (x2
, P<0,05).
4 lentelė. Respondentų pasisikisrtymas pagal valdomos ţemės dydį
Eil Nr. Ţemės dydis (ha) Respondentų skaičius Respondentų pasiskirstymas procentais 1 0-5 23 27,38 2 5,1-10 18 21,45 3 10,1-15 7 8,35 4 15,1-20 11 13,06 5 Daugiau nei 20 25 29,76 Iš viso: 84 100
Apklausa parodė, kad daugiau nei 20 ha ţemės turi trečdalis apklaustųjų, beveik tokia pat apklaustųjų dalis turi 0 - 5 ha ţemės. 5.1 – 10 ha ţemės turintys ūkininkai sudaro penktadalį ūkininkų , 10.1 – 15 ha ţemės turi 8,4 % ir 15.1 – 20 ha ţemės valdo 13,1 % (x2
, P>0,05).
5 lentelė. Respondentų pasiskirstymas pagal amţiaus grupes
Eil. Nr. Amţiaus grupė Respondentų skaičius Respondentų pasiskirstymas procentais 1 20-29 8 9,52 2 30-39 18 21,43 3 40-49 30 35,71 4 50-59 19 22,62 5 60 ir daugiau 9 10,72 Iš viso: 84 100
26
Daugumą apklaustųjų sudaro potencialūs ir aktyvūs ūkininkai, t.y. 40 – 49 metų. Ši amţiaus grupė sudaro 35,7 %, 50 – 59 metų grupėje 1,6 karto maţiau ūkininkų, lyginant su pirmąją grupe, 30-39 metų grupėje – 21,4 % , 60 ir daugiau metų grupėje – 10,7 % ir tik 9,5 % sudaro jauni ūkininkai 20 – 29 metų (x2
, P<0,05).
Remiantis 2013 metų VĮ Ţemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro vedamo Ūkininkų ūkių registro duomenimis, proporcijos pagal ūkininkų amţių beveik nesikeičia – daugiausia ūkininkaujančių yra vidutinio ir vyresnio amţiaus ţmonės: 47,0 % sudaro ūkiai, kuriuose ūkininkauja asmenys nuo 41 iki 65 metų amţiaus, 36,0 % ūkininkų – vyresni nei 65 m. amţiaus senjorai, o jaunieji ūkininkai sudaro 17,0 % – tai asmenys iki 40 metų amţiaus.
6 lentelė. Respondentų pasiskirstymas pagal išsilavinimą
Eil. Nr. Išsilavinimas Respondentų skaičius Respondentų pasiskirstymas procentais 1 Vidurinis 14 16,69 2 Profesinis 12 14,26 3 Aukštesnysis 26 30,95 4 Aukštasis 32 38,10 Iš viso: 84 100
Ūkininkų išsilavinimo duomenų palyginimas rodo, kad beveik 40,0 % apklaustųjų turi aukštąjį išsilavinimą, 31,0 % – aukštesnįjį, vidurinį turi 16,7 %, ir maţiausia dalis apklaustųjų 14,3 % turi profesinį išsilavinimą (x2, P<0,05).
7 lentelė. Respondentų pasiskirstymas dėl dalyvavimo įvairiuose mokymuose ūkininkavimo
tema
Eil. Nr. Atsakymas Respondentų skaičius Respondentų pasiskirstymas
procentais
1 Taip 59 70,24
2 Ne 25 29,76
Iš viso: 84 100
Kaip matome iš 9 lentelės didţioji dalis ūkininkų dalyvauja įvairiuose mokymuose, seminaruose. Tokiuose renginiuose nedalyvauja beveik 30,0 % ūkininkų. 2,4 karto didesnis skaičius atsakiusiųjų „taip“ rodo šiuolaikinių ūkininkų ţingeidumą, norą domėtis naujienomis (x2
27
8 lentelė. Ūkininkų poţiūris į perspektyvos
Eil. Nr. Atsakymas Respondentų skaičius Respondentų pasiskirstymas
procentais 1 Norėčiau mesti
ūkininkavimą
16 19,05
2 Man patinka mano
ūkis toks koks yra
35 41,66
3 Aš norėčiau plėstis 33 39,29
Iš viso: 84 100
Apklausiant ūkininkus apie jų poţiūrį į ūkių perspektyvas matome, kad ūkininkai, kurie norėtų plėstis ir ūkininkai, kuriems patinka jų ūkis toks koks yra sudaro panašią respondentų dalį – 40,0 % Likusi dalis 19,0 % (beveik penktadalis) ūkininkų norėtų mesti ūkinkavimą (x2, P<0,05).
3.2 Ūkininkų poţiūris į perpsektyvas pagal atskirus sektorius ir ūkių
charakteristiką
Atlikus bendrą visų ūkininkų analizę, išryškėjo 2 sektoriai, kuriuose daugiausia apklaustų ūkininkų ūkininkauja (gyvulininkystės sektoriuje – 41,7 %, mišriame – 50,0 %).
Ūkininkų teiravomės apie jų ateities planus, tolesnio ūkininkavimo perspektyvas. Duomenys buvo analizuoti pagal atskirus sektorius: mišrus sektorius – ţemės ūkio augalų ir gyvulių auginimas (mišrusis ţemės ūkis), gyvulininkystės sektorius – gyvulių auginimas. 5 pav. pateikami gauti ūkininkų atsakymai.
28
5 pav. Ūkininkų perspektyvos pagal metus, kada pradėjo ūkininkauti
Apklausos duomenys rodo, kad daugelis ūkininkų pradėjusių veiklą nuo 2004 metų yra patenkinti savo ūkio rezultatais. Šioje grupėje mišriame sektoriuje 21,4 % sudaro respondentai, kurie norėtų plėstis, gyvulininkystės – 22,9 % 1,4 % dalis didesnė gyvulininkystės sektoriuje. Ūkininkai, kurie patenkinti savo ūkiu toks koks yra ir apie ūkio plėtimą negalvoja mišriame sektoriuje dvigubai maţiau nei grupėje, kurioje norėtų plėstis. Gyvulininkystės sketoriuje tokių ūkininkų yra 8 kartus maţiau. Ūkininkai, kurie yra nusivylę savo veiklos rezultatais ir nepatenkinti ūkio efektyvumu, mišriame sektoriuje yra 2,3 karto maţiau nei ūkininkų, kurie norėtų plėstis. Gyvulininkystės sektoriuje ši ūkininkų grupė yra 4 kartus maţesnė nei grupė, kuri norėtų plėstis.
Kitas analizuojamas laikotarpis – iki 1990 metų. Ūkininkai, pradėję ūkininkauti šiame laikotarpyje, abiejuose sektoriuose sudaro maţiausią dalį – mišriame 9,5 %, o gyvulininystės – 14,3 % Abiejuose sektoriuose šioje grupėje ūkininkų, norinčių plėstis, nebuvo. Ūkininkų, kuriems patinka jų ūkis toks koks yra, gyvulininkystės sektoriuje 1,6 karto daugiau. Ūkininkai , kurie norėtų mesti ūkininkavimą, bet neturi galimybių keisti gyvenimo sąlygų pasiskirstė labai panašiai – 0,48 % dalis buvo didesnė gyvulininkystės sektoriuje.
Nuo 1990 – 1997 metų pradėjusių ūkininkauti ūkininkų grupė, lyginant gyvulininkystės sektorių su mišriu, 4,7 % yra didesnė. Šioje grupėje mišriame sektoriuje 1,4 % daugiau respondentų norėtų plėsti ūkį, bet gyvulininkystės sektoriuje 4,8 % daugiau apklausoje dalyvavusių ūkininkų yra patenkitni savo ūkiais. Gyvulininkystės sektoriuje 2,4 karto daugiau ūkininkų, kurie norėtų mesti ūkininkavimą.
Abiejuose sektoriuose tokią pat dalį sudaro ūkininkai, pradėję veiklą 1998 – 2003 metais, tokia pat dalis patenkinti savo ūkiais (14,3 %), tačiau ūkininkai, kurie norėtų plėsti ūkį, mišriames sektoriuje, yra 3,3 % daugiau.
Ūkininakams itin svarbu gilinti ţinias, įgūdţius, ypač dalyvaujant įvairiuose mokymuose, seminaruose ūkininkavimo temomis. Buvo atliktas amţiaus grupių ir dalyvavimo įvairiuose seminaruose palyginimas, kuris pateiktas 6 pav.
29 Mišrus sektorius Gyvulininkystės sektorius
6 pav. Mišraus ir gyvulininkystės sektorių ūkių gyvybingumas ir dalyvavimas
įvairiuose mokymuose ir kt.
Didţiausia dalis ūkininkų (38,1 %), priklausančių potencialiems ir aktyviems ūkininkams (40-49 metų) mišriame sektoriuje dalyvauja įvairiuose mokymuose ir kt., 7 % nedalyvauja. Gyvulininkystės sektoriuje – 34,3 %, iš kurių 14,3 % nedalyvauja seminaruose.
Abiejuose sektoriuose maţiausią dalį sudaro jauni ūkininkai (20 – 29 metų), iš kurių abiejuose sektoriuose po 67,0 % noriai dalyvauja seminaruose ir kt.
Duomenys parodė abiejuose sektoriuose vyraujančią tendenciją, kad iki 49 metų amţiaus grupėms priklausantys ūkininkai noriai dalyvauja įvairiuose mokymuose, o nuo 50 metų ir daugiau ūkininkai neberodo noro juose dalyvauti.
Apklausus ūkininkus, buvo analizuojamas tam tikras ryšys tarp ūkininkų amţiaus ir ūkio dydţio, kuris pateiktas 7 pav.
30
7 pav. Pasiskirstymo pagal ţemės dydį, ţemės nuomos klausimą ir kitų darbų turėjimą
nesusijusį su ţemės ūkiu.
Pagal pateiktus duomenis matome, kad mišriame sektoriuje 17 respondentų, kurie sudaro 40,5 % mišraus sektoriaus ūkininkų, turi 15,1-20 ha ţemės, iš kurių 70,0 % nuomoja ţemę papildomai ir 47,0 % turi kitus darbus, nesusijusius su ţemės ūkiu. 21,4 % respondentų turi 0-5 ha ţemės, iš kurių 66,7 % turi kitus darbus, nesusijusius su ţemės ūkiu ir iš kurių 11,1 % nuomoja ţemę papildomai. 14,2 % ūkininkų turi 5,1-10 ha ţemės, iš kurių 100,0 % turi kitus darbus ir visiškai nesinuomoja ţemės papildomai. Maţiausia dalis (7,1 %) apklaustųjų sudaro grupę, kur turi 20 ir daugiau ha ţemės. Šiai grupei visi priklausantys ūkininkai turi kitus darbus, nesusijusius su ţemės ūkiu ir nesinuomoja ţemės papildomai.
Gyvulininkystės sektoriuje didţiausias dalis apklaustųjų turi 0-5 ha ţemės (37,1 %), iš kurių 38,5 % nuomoja ţemę papildomai ir 53,9 % turi kitus, darbus nesusijusius su ţemės ūkiu. 10,1-15 ha ţemės turi 31,4 % apklaustųjų, iš kurių 63,6 % nuomoja ţemę papildomai ir 45,5 % turi kitus darbus, nesusijusius su ţemės ūkiu. Maţiausia dalis (5,7 %), kaip ir mišriame sektoriuje, sudaro ūkininkai, turintys 20 ha ir daugiau.
Apibendrinant galime daryti išvadą, kad mišriame sektoriuje visose grupėse vidutiniškai 74,2 % ūkininkų turi kitus darbus, nesusijusius su ţemės ūkiu, o gyvulininkystėje - vidutiniškai 53,9 % Pasiskirstymas pagal ţemės dydį rodo, kad analizuojamuose sektoriuose apklausoje dalyvavę ūkininkai turi daugiau maţus/šeimos ūkius. Lyginant gyvulininkystės sektorių su mišriuoju, matome, kad 15,8 % daugiau ūkininkų turi 0 -5 ha ţemės.
3.3 Ūkininkų charakteristikos pagal atskirus sektorius
ir koreliacinio ryšio analizė
Kalbant apie ūkio charakteristiką, ūkio strategija yra labai svarbus veiksnys, norint sėkmingai plėtoti ūkį. Tačiau tai dar nėra plačiai paplitę Lietuvoje, o valstybėse, kuriose yra gilios ūkininkavimo tradicijos, šis procesas įprastas. 6 paveiksle apţvelgsime vieną svarbiausių strategijos dalių - ūkininkų planus po 5 metų.
31
Mišrus sektorius Gyvulininkystės sektorius
8 pav. Aš jau esu suplanavęs kaip mano ūkis atrodys po 5 metų
Atlikus respondentų ūkio planavimą po 5 metų, galime teigti, kad gyvulininkystės ir mišrusis sektoriai atsakė panašiai. Gyvulininkystės sektoriuje ūkininkai, visiškai suplanavę kaip jų ūkis atrodys po 5 metų, sudaro 31 %, 26 % maţiau sudaro grupė, kurioje yra ūkininkai, kurie yra visiškai nesuplanavę kaip atrodys jų ūkis po 5 metų. Ūkininkai, kurie apgalvoję ir turi viziją kaip atrodys jų ūkis, sudaro 17 % ūkininkų, ir penktadalis ūkininkų gyvulininkystės sektoriuje yra be nuomonės (x2
, P˂0,05).
Mišriame sektoriuje ūkininkai, visiškai suplanavę kaip jų ūkis atrodys po 5 metų, sudaro 29 %, 10 % maţiau sudaro ūkininkų grupę, kurioje jie yra visiškai nesuplanavę kaip atrodys jų ūkis po 5 metų. Ūkininkai, kurie apgalvoję ir turi viziją kaip atrodys jų ūkis sudaro 4 % daugiau ūkininkų nei gyvulininkystės, ir taip pat. Penktadalis ūkininkų gyvulininkystės sektoriuje yra be nuomonės (x2
, P˂0,05).
Lyginant šiuos du sektorius matome, kad didesnė dalis apsisprendusių ūkininkų yra gyvulininkystės sektoriuje, 2 % maţiau - mišriame, tačiau visiškai neapsisprendusių yra net 7 % daugiau gyvulininkystės sektoriuje.
Lietuvos ūkininkai vis dar nepakankamai dėmesio skiria ir ūkio veiklos rezultatų analizei. Ţinoma, tam reikia ţinių, gebėjimų analizuoti ūkio duomenis, daryti išvadas ir priimti sprendimus, kurie pagerintų esamą situaciją arba padėtų įsitikinti, kad einama teisingu keliu. Šių klausimų analizė pateikiame 7 paveiksle.
32
Mišrus sektorius Gyvulininkystės sektorius
9 pav. Aš analizuoju savo ūkio veiklą jo rezultatus
Atlikus apklausos duomenų analizę kiek ūkininkų atlieka savo ūkio veiklos rezulatatų analizę, pamatėme, kad ūkininkai analizuojamuose sektoriuose pasisikrstė panašiai. Abejuose sekotriuose pusė apklaustų ūkininkų analizuoja ūkio veiklos rezultatus.
Gyvulininkystės sektoriuje matome, kad šiek tiek daugiau nei pusė (51,0 %) apklaustųjų respondentų atsakė, kad tai yra visiška tiesa, kad jie analizuoja savo ūkio veiklą ir jo rezultatus, tiesa, kad analizuoja - 14 %. 8,5 karto maţiau ūkininkų, lygianant su ūkininkais, kurie analizuoja, – visiškai neanalizuoja, 5,6 karto maţiau neanalizuoja. Penktadalis gyvulininkystės sektoriaus ūkininkų nei analizuoja nei neanalizuoja (x2
, P<0,05).
Apţvelgus mišriojo sektoriaus ūkininkų rezultatus, matome, kad pusė apklaustųjų respondentų analizuoja savo ūkio veiklą ir jo rezultatus. 3,3 karto maţiau apklaustųjų, lyginant su analizuojančiaisiais, visiškai neanalizuoja savo ūkių veiklos rezulatų, 7 kartų maţiau neanalizuoja, 3,5 karto maţiau ūkininkų neturi nuomonės šiuo klausimu (x2
, P<0,05).
Lyginant abu sektorius, galima daryti išvadą, kad apklaustieji beveik vienodai pasiskirstė ir visiškai teigiamai vertina ūkio veiklos analizavimą, tačiau visiškai neanalizuojančių ţmonių 9 % daugiau yra mišriame sektoriuje.
Kitas labai aktualus klausimas yra sprendimo būdų pasirinkimas. Kaip ūkininkų rezultatai pasiskirstė šiuo klausimu pateikiame 8 pav.
33
Mišrus sektorius Gyvulininkystės sektorius
10 pav. Šiuo metu yra sunku pasirinkti sprendimo būdą
Išanalizavus respondentų atsakymus, matome, kad šiuo metu yra labai sunku pasirinkti sprendimo būdą mišriame sektoriuje 36,0 % apklaustųjų, 2 kartus maţiau ūkininkų tiesiog sunku. Beveik penktadaliui ūkininkų nesunku pasirinkti ir tokiai pat daliai ūkininkų pasirinkti sprendimo būdą visiškai nesunku (x2
, P>0,05).
Analizuojant gyvulininkystės sektorių, 29,0 % apklaustųjų yra labai sunku pasirinkti sprendimo būdą. 2,6 karto maţiau ūkinkų - tiesiog sunku, beveik trečdalis ūkininkų neturi nuomonės šiuo klausimu. Tik 3 % ūkininkų, lyginant su mišriumi sektoriumi, 6,3 karto maţiau nesunku pasirinkti sprendimo būdą. Ūkininkų, kuriems visiškai nesunku pasirinkti sprendimo būdą, 7 % daugiau nei mišriame sektoriuje - 26,0 % (x2, P<0,05).
Apibendrinant gautus rezultatus šiuo analizuojamu klausimu, galime daryti išvadas, kad didesnė dalis ( 7 % daugiau ) ūkininkų, kuriems yra labai sunku pasirinkti sprendimo būdą yra ūkininkaujančių mišriame sektoriuje. Ūkininkų, kuriems nesunku pasirinkti sprendimo būdą, 6,3 karto daugiau mišriame sektoriuje, neturinčių nuomonės ir neapsisprendusių - 1,8 karto daugiau gyvulininkystės sektoriuje.
Ţiūrint į ūkio perspektyvas, plėtrą, ūkininkui taip pat labai svarbu yra turėti geras
