LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETO VETERINARIJOS AKADEMIJA
GYVULININKYSTĖS TECHNOLOGIJOS FAKULTETAS GYVŪNŲ AUGINIMO TECHNOLOGIJŲ INSTITUTAS
UGNĖ NEDZINSKAITĖ
KANITERAPIJOS, KAIP PRIEMONĖS NEGALIĄ TURINČIŲ ASMENŲ MOTORINIAMS ĮGŪDŽIAMS IR FIZINĖMS SAVYBĖMS GERINTI, POVEIKIO ANALIZĖ
IMPACT ANALYSIS OF CANINE ASSISTED THERAPY AS AN INSTRUMENT FOR IMPROVING MOTOR SKILLS AND PHYSICAL CHARACTERISTICS OF
DISABLED PERSONS Magistro baigiamasis darbas
Darbo vadovas Lekt. Mindaugas Paleckaitis
DARBAS ATLIKTAS LSMU VA GYVULININKYTĖS TECHNOLOGIJOS FAKULTETO GYVŪNŲ AUGINIMO TECHNOLOGIJŲ INSTITUTE
PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Kaniterapijos, kaip priemonės gerinti negalią turinčių asmenų motorinius gebėjimus ir fizines savybes, poveikio analizė“.
1. Yra atliktas mano pačios;
2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje;
3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą panaudotos literatūros sąrašą.
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE
Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADOS DĖL DARBO GYNIMO
(data) (darbo vadovo vardas,
pavardė)
(parašas)
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE/INSTITUTE (aprobacijos data) (instituto vedėjo vardas,
pavardė)
(parašas)
Magistro baigiamojo darbo recenzentas
(vardas, pavardė) (parašas)
Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:
(data) (gynimo komisijos sekretorės (-riaus) vardas, pavardė)
(parašas)
Magistro baigiamasis darbas yra įdėtas į ETD IS
(gynimo komisijos sekretorės (-riaus) parašas)
TURINYS
SANTRUMPOS ... 5
SANTRAUKA ... 6
ĮVADAS ... 8
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI ... 9
1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 10
1.1 Kaniterapija ... 10
1.1.1 Istorija ir raida ... 10
1.1.2 Kaniterapijos, kaip gyvūnų asistuojamosios terapijos šakos poveikis ir funkcijos ... 11
1.2.1 Netikslinė kaniterapija ... 13
1.2.1 Šuns, kaip terapijai naudojamos rūšies, ypatumai ... 14
1.2.2 Kaniterapijos taikymas klinikinėje praktikoje ... 16
1.2.3 Tinkamumą terapijai apibrėžiančios šuns savybės ... 18
1.3 Fizinis aktyvumas ir motorinė raida ... 20
1.4 Dažniau pasitaikantys raidos sutrikimus lemiantys susirgimai ... 22
1.4.1 Vaikų cerebrinis paralyžius ... 22
1.4.2 Vaikų, sergančių VCP motorikos ypatumai ... 22
1.5 Dauno sindromas ... 23
1.6 Autizmo spektro sutrikimai ... 24
1.6.1 Autizmo spektro sutrikimų turinčių vaikų motorinės raidos aspektai ... 25
1.7 Protinis atsilikimas ... 26
2. TYRIMO METODIKA IR METODAI... 28
2.1 Tiriamųjų atranka ... 28
2.2 Tyrime dalyvaujančių šunų paruošimas ... 29
2.3 Vertinimas ... 30
3. REZULTATAI ... 32
3.1 Pirminio testavimo rezultatai ... 32
3.2 Antrinio testavimo rezultatai ... 36
3.3 Šuns, kaip motyvatoriaus ir įtampos katalizatoriaus poveikis užsiėmimų metu ... 49
4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 51
IŠVADOS ... 54
PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 54
LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 55
LENTELIŲ SĄRAŠAS
1 lentelė. Informacija apie tyrime dalyvavusius šunis ... 29
2 lentelė. Pirmosios grupės moksleivių judesių suvokimo ir atlikimo vertinimo pirminio testavimo rezultatai. . 33
3 lentelė. Pirmos grupės gebėjimo susikaupti ir įsiminti veiksmų seką pirminis vertinimas ... 33
4 lentelė. Pirmos grupės Bruininks-Oseretsky motorinių įgūdžių vertinimo pirminio testavimo rezultatai. ... 34
5 lentelė. Pirmosios grupės izometrinės liemens raumenų ištvermės pirminio testavimo vertinimo rezultatai. ... 35
6 lentelė. Pirmosios grupės moksleivių judesių suvokimo ir atlikimo vertinimo antrinio testavimo rezultatai .... 37
7 lentelė. Pirmos grupės gebėjimo susikaupti ir įsiminti veiksmų seką antrinis vertinimas ... 38
8 lentelė. Pirmos grupės Bruininks-Oseretsky motorinių įgūdžių vertinimo antrinio testavimo rezultatai. ... 38
9 lentelė. Pirmosios grupės izometrinės liemens raumenų ištvermės antrinio testavimo vertinimo rezultatai. .... 39
10 lentelė. Antros grupės moksleivių judesių suvokimo ir atlikimo vertinimo antrinio testavimo rezultatai. ... 40
11 lentelė. Antros grupės gebėjimo susikaupti ir įsiminti veiksmų seką antrinis vertinimas ... 41
12 lentelė. Antros grupės Bruininks-Oseretsky motorinių įgūdžių vertinimo antrinio testavimo rezultatai. ... 41
13 lentelė. Antros grupės izometrinės liemens raumenų ištvermės antrinio testavimo vertinimo rezultatai. ... 42
14 lentelė. Trečios grupės moksleivių judesių suvokimo ir atlikimo vertinimo antrinio testavimo rezultatai. ... 43
15 lentelė. Trečios grupės gebėjimo susikaupti ir įsiminti veiksmų seką antrinis vertinimas. ... 43
16 lentelė. Trečios grupės Bruininks-Oseretsky motorinių įgūdžių vertinimo antrinio testavimo rezultatai. ... 44
17 lentelė. Trečios grupės izometrinės liemens raumenų ištvermės antrinio testavimo vertinimo rezultatai. ... 44
18 lentelė. Vertinimo Mano-Vitnio-Vilkoksono rangų kriterijumi rezultatai. ... 49
PAVEIKSLŲ SĄRAŠAS 1 pav. Pirmos grupės testavimo rezultatų prieš ir po užsiėmimų ciklo grafinis vaizdas (pateikti grupės rezultatų vidurkiai prieš ir po užsiėmimų ciklo)... 45
2 pav. Antros grupės testavimo rezultatų prieš ir po užsiėmimų ciklo grafinis vaizdas. ... 47
3 pav. Trečios grupės testavimo rezultatų prieš ir po užsiėmimų ciklo grafinis vaizdas. ... 48
5 SANTRUMPOS
ASS – autizmo spektro sutrikimai. DS – Dauno sindromas.
PA – protinis atsilikimas.
PSO – Pasaulio sveikatos organizacija. VCP – vaikų cerebrinis paralyžius
6 SANTRAUKA
Ugnė Nedzinskaitė. „Kaniterapijos kaip priemonės gerinti negalią turinčių asmenų motorinius gebėjimus ir fizines savybes, poveikio analizė“.
Darbo tikslas: atlikti kaniterapijos, kaip priemonės gerinti negalią turinčių asmenų motorinius gebėjimus ir fizines savybes, poveikio analizę. Uždaviniai: 1. Išanalizuoti ir susisteminti mokslinę literatūrą. 2. Įvertinti negalią turinčių asmenų smulkiosios ir stambiosios motorikos, koordinacijos, balanso ir statinės liemens ištvermės pokytį po kaniterapijos užsiėmimų ciklo. 3. Įvertinti šuns, kaip motyvatoriaus ir įtampos katalizatoriaus poveikį užsiėmimų metu.
Tyrimo metu buvo vertinamas ugdymo įstaigoje atliekamos kaniterapijos poveikis trijų skirtingų amžiaus grupių negalią turintiems moksleiviams. Poveikis vertintas šioms savybėms: judesių suvokimui ir atlikimui, judesių sekos įsiminimui, smulkiajai ir stambiajai motorikai, koordinacijai, balansui, statinei liemens raumenų ištvermei. Taip pat buvo stebimas ir vertinamas šuns, kaip motyvatoriaus ir katalizatoriaus švelninant įtampą, vaidmuo.
Išvados: 1. Negalią turinčių asmenų smulkiosios ir stambiosios motorikos, koordinacijos, balanso ir statinės liemens ištvermės rodikliai pagerėjo visose trijose tiriamųjų grupėse. Didžiąją dalį rezultatų galima vertinti kaip statistiškai reikšmingus, kadangi daugeliu atvejų p<0,05. 2. Tiriamųjų, turinčių ryškių judėjimų sutrikimų, taip pat ženklių bendravimo ir informacijos suvokimo sunkumų, rezultatai pagerėjo mažiau, lyginant su likusia grupės dalimi. 3. Stebėjimo metu nustatyta, kad šunis galima sėkmingai panaudoti siekiant pagerinti motyvaciją užduočių atlikimo metu, taip pat kaip katalizatorius užsiėmimų metu kilusiai įtampai sumažinti. 4. Užsiėmimų ciklo metu dirbant su atitinkamai paruoštais šunimis, nebuvo jokių šunų darbo kokybės skirtumų, susijusių su lytimi, amžiumi ar veisle. 5. Šunys gali būti sėkmingai naudojami terapijai jiems būdingų savybių, bei kaip domestikacijos proceso pasekmės atsiradusios tarprūšinės empatijos žmogaus atžvilgiu.
7 SUMMARY
Ugnė Nedzinskaitė. “Impact Analysis of Canine Assisted Therapy as an Instrument for Improving Motor Skills and Physical Characteristics of Disabled Persons”.
Aim of the paper: to carry out an impact analysis of canine assisted therapy as an instrument for improving motor skills and physical characteristics of disabled persons. Objectives: 1. To analyze and systemize scientific literature. 2. To assess the change of fine and gross motor skills, coordination, balance and static trunk muscle endurance of disabled persons after the course of canine assisted therapy activities. 3. To evaluate the impact of a dog as a motivator and catalyst for tension during the activities. The empirical part of the paper utilizes the impact analysis of canine assisted therapy in educational institution for disabled pupils at three different age groups. The impact on the following characteristics was analyzed: carrying out movements and perceiving them, memorizing the sequence of motions, fine and gross motor skills, coordination, balance, static trunk muscle endurance. In addition, the role of a dog as a motivator and catalyst for easing tension was monitored and evaluated.
Conclusions: 1.Ratios of fine and gross motor skills, coordination, balance, static trunk endurance of disabled persons were improved in all three treatment groups. 2.Ratios of those pupils, who had signifcant impairement of communication or moving abilities were improved insignificantly when compared to others. 3. The observation period established that dogs can be successfully used for increasing motivation while performing tasks; also, dogs can be used as a catalyst for easing tension during the activities. 4. Breed, age or sex of the dog has no influence to the quality of work in Canine assisted therapy sessions. 5. Dogs can be used successfully for the therapy due to their particular characteristics and interspecific empathy for human caused by the process of domestication.
8 ĮVADAS
Kaniterapija – pasaulyje gana plačiai naudojama ir vis dar populiarėjanti reabilitacinio gydymo rūšis. Šiuo metu atlikta nemažai tyrimų, patvirtinančių kaniterapijos efektyvumą įvairių lėtinių ir kai kurių ūminių susirgimų atvejais. Viena iš kaniterapijos sričių – fizinė reabilitacija ir sveikatinimas. Priešingai, nei stambesni ar specifinės priežiūros reikalaujantys gyvūnai, šunys gali būti lengvai transportuojami iš vienos įstaigos į kitą, o kaniterapinio pobūdžio veiklos gali vykti įprastinėse ugdymo, gydymo ar net gyvenamosiose patalpose ar kitose erdvėse. Būtent dėl savo prieinamumo kaniterapija sparčiai populiarėja Lietuvoje, tiek ugdymo ar gydymo įstaigose, tiek globos ar slaugos namuose.
Viena iš didesnių problemų negalią turinčių asmenų reabilitacijoje – nedidelis šių asmenų fizinis aktyvumas. Dėl negalios pobūdžio ir fizinio aktyvumo stokos ypatingai nukenčia motoriniai negalią nuo vaikystės turinčių asmenų įgūdžiai, būtini savitarnai ir savarankiškumui užtikrinti, bei fizinės savybės, tokios, kaip atskirų raumenų grupių ar viso organizmo jėga ar ištvermė. Jei asmuo nėra pakankamai fiziškai aktyvus ankstyvuoju gyvenimo etapu, nukenčia jo motorinė raida, kuri įtakoja kognityvinę, emocinę bei fizinę sferas visą žmogaus gyvenimą. Tačiau tikslingas ir tinkamai parinktas fizinis aktyvumas gali pagerinti tiek motorinius asmens įgūdžius, tiek fizines savybes, o tuo pačiu ir gyvenimo kokybę, bet kuriame amžiuje.
Dirbant su negalią turinčiais moksleiviais ypač svarbu tinkama motyvacija, kadangi dėl negalios pobūdžio veiksmų atlikimas ir dėmesio sutelkimas dažnai būna apsunkinti, ir, neturėdamas išorinio motyvatoriaus, vaikas gali atsisakyti juos atlikti. Tokiais atvejais kaniterapija gali būti tinkama reabilitacijos forma, apimanti ir reabilitacinio pobūdžio veiklas, ir motyvatorių (šunį). Kaniterapinio pobūdžio reabilitacinių veiklų taikymas negalią turinčių asmenų ugdymo įstaigoje patogus tiek patiems neįgaliesiems (veiklos vyksta įprastoje aplinkoje, nereikia niekur važiuoti), tiek jų tėvams (veiklos vyksta pamokų metu, nereikia niekur papildomai vežti vaiko). Darbe analizuojamas kaniterapijos, taikomos ugdymo įstaigoje, efektyvumas gerinant negalią turinčių asmenų motorinius gebėjimus ir fizines savybes. Tyrimo metu hipotezė, kad tokios veiklos gali būti efektyvios, bus patvirtinta arba atmesta, remiantis tyrimo rezultatais.
9 DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI
Darbo tikslas - atlikti kaniterapijos, kaip priemonės, galinčios pagerinti negalią turinčių asmenų motorinius gebėjimus ir fizines savybes, poveikio analizę.
Darbo uždaviniai:
1. Išanalizuoti ir susisteminti mokslinę literatūrą.
2. Įvertinti negalią turinčių asmenų smulkiosios ir stambiosios motorikos, koordinacijos, balanso ir statinės liemens ištvermės pokytį po kaniterapijos užsiėmimų ciklo ugdymo įstaigoje.
3. Įvertinti šuns, kaip motyvatoriaus ir katalizatoriaus poveikį užsiėmimų metu. Darbo hipotezės:
1. Kaniterapijos užsiėmimai, vykstantys ugdymo įstaigose, gali pagerinti negalią turinčių asmenų motorinius įgūdžius ir fizines savybes.
2. Kaniterapijos užsiėmimų metu šuo gali būti naudojamas kaip motyvatorius užduotims atlikti ir katalizatorius kilusiai įtampai užsiėmimų metu sušvelninti.
10 1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1 Kaniterapija
1.1.1 Istorija ir raida
Šuo yra seniausia domestikuota gyvūnų rūšis. Daug tūkstančių metų šunys buvo nepakeičiami žmogaus pagalbininkai pačiose įvairiausiose kasdienėse veiklose: užtikrinant saugumą, ganant gyvulius, medžiojant, gabenat nešulius ar žmones atšiauraus klimato kraštuose ir t.t. Kai kuriose šalyse atskirais laikotarpiais tam tikro tipo šunys atliko socialinio statuso simbolio vaidmenį. Ilgai trunkanti domestikacija suformavo ypatingą žmogaus ir šuns santykį. Hare ir Woods [1] aprašo su šunimis medžiojančius Kongo ir Nikaragvos gyventojus, kurie tvirtina, kad verčiau parduotų valtį ar netektų vaiko, nei atsisakytų šunų, nes tai reikštų mažesnį medžioklės laimikį, o tuo pačiu ir badą visai šeimai. Konkrečios šuns atliekamos funkcijos poreikis, be abejo, įtakojo ir gyvūno fenotipą, kas nulėmė didžiulę išvaizdos ir funkcinių savybių įvairovę. Keičiantis laikams šuns funkcija žmonių visuomenėję kito, atsižvelgiant į to laikotarpio ir vietos poreikius. Kai kurios, anksčiau buvusios būtinybe, funkcijos pavirto pramoga ar sporto šaka ir plačiai paplito po visą pasaulį, kai kurios, kad ir pakeitusios formą, vis dar pritaikomos ir naudingos mūsų visuomenėje – šunys vis dar talkina apsaugos ir paieškos tarnybose, padeda gelbėtojams, atlieka kitas funkcijas. Be abejo, atsirado ir naujų sričių, kuriose šunys pasirodo esantys naudingi, o kartais net nepakeičiami. Viena iš tokių sričių – kaniterapija.
Gyvūnai, taip pat ir šunys, gydymo tikslams buvo naudojami dar senovėje. Yra duomenų, kad gydymui šunys buvo naudojami dar senovės Egipte. [2] Žmonės gan anksti pastebėjo, kad šunų laižomos žaizdos užgyja greičiau. Mūsų dienomis atsirado ir tyrimų, rodančių šuns seilių antibakterinį poveikį Escherichia coli ir Streptococcus canis atžvilgiu. [3]
Plinijus mini šuns seilių ar iš šunų pagamintų preparatų naudojimą senovės Romoje gydant karščiavimą, ausies skausmą ar žaizdas. Yra duomenų, kad tiek šunys ir kiti šuniniai, kaip vilkai ar lapės, gydymo tikslais Europoje buvo naudojami tiek antikiniais laikais, tiek viduramžiais. Gydymui naudojami buvo tiek gyvi gyvūnai, jų kūno šiluma, ar seilės, leidžiant gyvūnui laižyti pažeistą kūno vietą, tiek jų plaukai, kailis, kraujas ar kūno dalys, iš kurių buvo gaminami gydomaisiais laikomi preparatai, vartojami į vidų arba išoriškai. Taip buvo gydoma tuberkuliozė, pasiutligė ir kitos infekcinės ligos, mažakraujystė, raumenų ir sąnarių ligos, virškinamojo trakto sutrikimai, akių ir ausų ligos, vėžiniai susirgimai, elgesio sutrikimai, pogimdyviniai susirgimai ir netgi alkoholizmas. Naujagimiai šuniukai buvo naudojami esant mastitui „negeram“ pienui iš krūtų nutraukti. Gydymui buvo naudojamos netgi džiovintos baltos šuns išmatos, tokia spalva buvo išgaunama šeriant gyvūną dideliais kaulų kiekiais. Preparatas buvo vadinamas Album Graceum, jame buvo gausu fosforo rūgšties, jis buvo naudojamas gaminant tepalus, skirtus anginai gydyti. Paprastai Album Graceum išgauti buvo naudojami baltos
11 spalvos šunys, manant, kad jie yra „sveikesnės prigimties“. Nors dauguma tokių procedūrų nebuvo niekaip pagrįstos, o rėmėsi dažniausia vietos prietarais ir gydančiojo ar besigydančiojo tikėjimu, didelė jų dalis išliko iki dvidešimtojo amžiaus, o kai kuriose šalyse ir iki mūsų dienų. [4]
Šiuolaikinės gyvūnų asistuojamos terapijos požiūrį, traktuojant gyvūną kaip pagalbininką sprendžiant gydant fiziologinius, psichologinius ar emocinius sutrikimus pirmasis praktiškai įgyvendino Jonn Locke XVII a., kuris tvirtino, kad gyvūnai augintiniai gali pagerinti vaikų socialinę raidą ir empatiją. 1860 m. Florence Nightingale, laikoma šiuolaikiškos slaugos pradininke, pastebėjo, kad smulkūs palatose laikomi gyvūnai daro teigiamą poveikį pacientams, mažina pacientų, ypač sergančių lėtinėmis ligomis, depresiją. [2]
Kaniterapijos pradininku laikomas JAV vaikų psichiatras Boris Levinson, pradėjęs savo darbe naudoti šunį ir pirmasis pradėjęs naudoti gyvūnų terapijos sąvoką. Jo darbai įkvėpė tolimesnius gyvūnų asistuojamosios terapijos tyrimus. Šiuo metu kaniterapija yra viena iš gyvūnų asistuojamosios terapijos (Animal Assisted Therapy) rūšių.[5, 6] Knygoje „Handbook on Animal-Assisted Therapy. Theoretical Foundations and Guidelines for Practice“ apibrėžiama, kad gyvūnų asistuojamoji terapija – tai reabilitacinė (palaikomoji) kryptinga, turinti tikslą intervencija, atliekama taikant gyvūno ir žmogaus bendravimą. Šiuo bendravimu sukuriamas pozityvus žmogaus ir gyvūno ryšys yra efektyvaus gyvūnų asistuojamos terapijos taikymo pagrindas. Intervencijos tikslas – pagerinti paciento psichologines, kognityvines, socialines, emocines ar fiziologines funkcijas, priklausomai nuo situacijos, vieną ar keletą iš išvardintų. [2] Dar Ballarini [7] nurodė, kad gydomasis efektas susideda iš keturių pagrindinių mechanizmų: psichologinio, emocinio, žaidimo bei fizinės stimuliacijos. Visi šie mechanizmai terapijos metu sukelia psichosomatinius efektus. Gyvūno ir žmogaus bendros veiklos metu žmogaus kūne išsiskiria medžiagos, mažinančios kraujo spaudimą ir padedančios atsipalaiduoti. Gyvūnų asistuojamajai terapijai naudojami įvairūs domestikuoti (arkliai, šunys, katės, jūros kiaulytės ir k.t.), kai kuriais atvejais ir laukiniai prijaukinti gyvūnai (delfinai). Skirtingų rūšių naudojimo principai ir metodikos skiriasi, tačiau visos jos naudojamos panašiems specifiniams reabilitacijos ir integracijos tikslams siekti.
1.1.2 Kaniterapijos, kaip gyvūnų asistuojamosios terapijos šakos poveikis ir funkcijos Bendrai gyvūnų asistuojamosios terapijos funkcijas galima suskirstyti į:
1. Psichofiziologinė – bendravimas su gyvūnais gali sumažinti stresą, normalizuoti nervų sistemos darbą ir psichologinę būklę.
2. Psichoterapinė – bendraudami su gyvūnais žmonės gali pagerinti socialinius santykius. 3. Reabilitacinė – kontaktas su gyvūnais atlieka papildomo bendravimo su supančiu pasauliu kanalo vaidmenį, kas teigiamai veikia tiek taikant psichologinę, tiek socialinę reabilitaciją.
12 4. Savirealizacijos – bendravimas su gyvūnais gali patenkinti poreikį būti kažkam svarbiu ir reikalingu.
5. Bendravimo – skiriami du šios funkcijos tipai: tikslinė ir netikslinė gyvūnų asistuojamoji terapija.
Netikslinė – bendravimas su gyvūnu namų ar kitoje buitinėje aplinkoje, neturint specifinių terapinių tikslų, nesuvokiant, kaip pasiekti, arba sąmoningai nesiekiant terapinio poveikio.
Tikslinė — tai tikslingas gyvūno naudojimas specialiai sukurtose ir pritaikytose terapijos programose. Tikslinės gyvūnų asistuojamosios terapijos metu naudojami specialiai apmokyti gyvūnai. Priklausomai nuo gyvūno rūšies skiriamos skirtingos gyvūnų asistuojamosios terapijos rūšys: hipoterapija (naudojami arkliai), delfinų terapija (naudojami delfinai), kaniterapija (naudojami šunys) ir t.t.
Tikslinės kaniterapijos metu gerinama judėjimo funkcija, smulkioji ir stambioji motorika, mažinama fizinė įtampa. Šiuo tikslu atliekami įvairūs pratimai ir žaidimai su šunimi. Taip pat stiprėja pasitikėjimas savo jėgomis, mažėja baimės, nepilnavertiškumo jausmas. Nekalbantys, sunkiai bendraujantys asmenys po kaniterapijos užsiėmimų gali pradėti rodyti norą bendrauti, atviriau rodyti emocijas, taip pat gali pagerėti jų kalbos įgūdžiai. [8]
Beetz ir kiti [9] nurodo tokius pozityvius žmogaus ir gyvūno bendravimo efektus įvairaus amžiaus sveikiems ar turintiems psichikos sveikatos problemų žmonėms:
• Pagerėjo socialinis dėmesys, elgesys, tarpasmeninis bendravimas ir nuotaika.
• Sumažėjo su stresu susiję rodikliai, tokie, kaip kortizolio kiekis, širdies ritmo dažnis ir kraujo spaudimas.
• Sumažėjo asmens pateikiami duomenys apie baimę ir nerimą.
• Pagerėjo psichinė ir fizinė būklė, ypač tai pasakytina apie kardiovaskuliarinę būklę.
Taip pat pateikiamos išvados, padarytos iš nedidelio kiekio tyrimų, apie pozityvius žmogaus ir gyvūno bendravimo efektus:
• Sumažėjo tokie su stresu susisiję parametrai, kaip epinefrino (adrenalino) ir norepinefrino (noradrenalino) kiekis.
• Pagerėjo imuninės sistemos funkcija. • Pagerėjo atsparumas skausmui.
• Padidėjo patikimumas ir pasitikėjimas kitais žmonėmis. • Sumažėjo agresija.
• Sustiprėjo empatija. • Pagerėjo mokymasis.
13 1.2.1 Netikslinė kaniterapija
Netikslinė kaniterapija – bendravimas su gyvu (šunimi) namų sąlygomis, nesiekiant konkrečių terapinių tikslų ir netaikant konkrečių programų. Netikslinė kaniterapija daro teigiamą poveikį šunį įsigijusių asmenų šeimos santykių dinamikai apie 60 proc. atvejų visose amžiaus grupėse. Ar šuns įsigijimas ir auginimas turės teigiamą poveikį priklauso nuo daugelio faktorių: susiklosčiusių santykių tarp šeimos narių, psichologinio klimato šeimoje, psichologinių ypatybių, kuriomis pasižymi šunį įsigiję asmenys (jų vertybinių ir motyvacinių nuostatų, su šunimi susijusių lūkesčių, agresijos lygio, bendravimo su šunimi ir dresūros pobūdžių, emocinio labilumo, nerimo lygio, gebėjimo adekvačiai reaguoti į gyvūno poreikius), taip pat nuo šuns charakterio ypatumų (gebėjimo prisitaikyti prie konkrečios šeimos, tinkamai reaguoti į emocinę šeimininkų būklę, gebėjimo išmokti atitinkamų elgesio modelių su skirtingais šeimos nariais, pasitikėjimo šeimininku atžvilgiu lygio). [8]
Knygoje „Žmogaus ir gyvūno ryšio psichologija“ [10] pateikiami duomenys, kad vaikai, augantys šeimose, kuriose laikomi gyvūnai išmoksta rūpintis gyvūnais ir juos mylėti. Jei šeimos nariai moko, kaip tinkamai elgtis su augintiniais, sakysime, šunimis ir katėmis, tai gali įtakoti ir vaiko pasaulėžiūrą bei elgseną. Vaikai augintinius traktuoja kaip ypatingus draugus, su kuriais galima dalintis džiaugsmais ir paslaptimis. Knygos autorių teigimu, vaikus lengviau išmokyti būti empatiškais pasitelkiant gyvūnus, o ne žmones, kadangi gyvūnai tiesiogiai išreiškia emocijas ir parodo atitinkamą elgesį. Tačiau stiprus vaiko ir gyvūno ryšys didina pasitikėjimą savimi ir empatiją ne tik gyvūnų, bet žmonių atžvilgiu. Paauglystėje, ypač jei ryšys su gyvūnais jau susiformavęs, jie gali būti vertinami panašiai kaip vaikystėje, t.y., kaip ypatingi, patikimi draugai. Kai kuriais atvejais gyvūnai gali sukurti saugią buferinę zoną pereinant į suaugusiųjų pasaulį. Autorių pateikiami tyrimai rodo, kad nemaža dalis suaugusiųjų asmenų nurodo patiriantys panašų savo augintinių poveikį: gyvūnai padeda jaustis geriau ir atsipalaiduoti; užtikrina kompaniją savo buvimu; gali pasitarnauti kaip apsauga; jie paprastai būna mylintys, ištikimi ir atsidavę; kadangi gyvūnai nesmerkia ir priima savo šeimininką besąlygiškai, jų dėka galima atsipalaiduoti ir išlaisvinti savo vidinį vaiką. Organizacijos American Animal Hospital Association duomenys rodo, kad 75 proc. ligas išgyvenusių asmenų teigė, kad augintiniai jiems atstoja vaikus, o maždaug pusė apklaustų moterų tvirtino, kad auginamais šunimis ar katėmis pasikliovė ne mažiau, nei sutuoktiniu ar vaikais. Vėlesnių tyrimų duomenys rodo, kad augintiniai dažnai tampa saugumo pojūčio šaltiniu, netgi patikimesniu, nei santykiai su partneriu. Taip pat gyvūnai prilygo ar net pralenkė žmones savo gebėjimu, užtikrinti tokius svarbius asmenybės poreikius, kaip nusiraminimas, jausmas, kad tave besąlygiškai priima, savivertės palaikymas ir pan. Ypač stiprus žmogaus ir augintinio ryšys tampa vyresniame amžiuje, kai augintinis dažnai užpildo socialinių poreikių spragas, ypač asmenims, kurie, būdami vyresnio amžiaus, liko gyventi vieni. Gyvūnai užtikrina ypatingą socialinio palaikymo modelį būtent dėl savo gebėjimo priimti nesmerkiant. Žmogui, kuris nedrįsta išsikalbėti,
14 bijodamas būti atstumtas ar išjuoktas, ar tiesiog to, kad į jo žodžius nebus pažiūrėta rimtai, galimybė išsikalbėti augintiniui gali tapti saugumo garantu.
1.2.1 Šuns, kaip terapijai naudojamos rūšies, ypatumai
Domestikacijos proceso metu šunys įgijo nemažai rūšiai būdingų ir gyvūno naudojimui terapiniams tikslams palankių savybių. Persson ir kiti [11] šunis įvardija kaip unikalią domestikuotų gyvūnų rūšį, kuri buvo sudedamoji žmonių šeimų ir bendruomenių dalis maždaug 15 000 metų. Domestikacijos eigoje šunys išsiugdė tam tikrus socialinius įgūdžius, leidžiančius jiems komunikuoti ir bendradarbiauti su žmonėmis taip intensyviai, kaip nė viena kita rūšis. Pavyzdžiui, jie formuoja stiprius, prieraišumu grįstus ryšius su savo šeimininkais, jautriai reaguoja į žmonių duodamas užuominas, geba suprasti žmogaus gestus bei veido išraiškas. Taip pat šunys demonstruoja tikslingą komunikacinį elgesį žmogaus atžvilgiu siekdami dėmesio arba problemos sprendimo reikalaujančiose situacijose. Įvairūs įrodymai leidžia manyti, kad šie įgūdžiai turi genetinį pagrindą. Netgi maži šuniukai paprastai yra pajėgūs suprasti žmonių komunikacinius signalus, kai tuo tarpu prijaukinti vilkai šio gebėjimo neturi. Priešingai, nei vilkai, šunys dažnai prašydami pagalbos atsisuka į netoliese esantį žmogų, kai jiems tenka spręsti sudėtingas užduotis. Persson ir kolegų atlikto tyrimo metu buvo tiriama 200 laboratorinėmis sąlygomis užaugintų biglių DNR. Tyrimo metu buvo nustatyti penki genai, kurie siejami su polinkiu bendrauti ir bendradarbiauti su žmogumi. Nėra žinoma, kiek genų sąveikauja su šiais penkiais, taip pat ar tai baigtinis genų, atsakingų už tarprūšinę komunikaciją, skaičius. Tai pirmasis tokio pobūdžio genomo tyrimas, siekiant gauti informaciją apie šuns socialumą ir tarprūšinę komunikaciją.
Young ir Ruffman [12] atlikto tyrimo metu tirta šunų ir žmonių reakcija į vaiko verksmą. Paprastai žmonių reakcija į vaiko verksmą (garsinę išraišką) pasireiškia padidėjusiu kortizolio kiekiu organizme ir išaugusiu budrumu, kas laikoma primityvia empatijos forma. Tyrimo metu buvo vertinama 74 žmonių ir 75 šunų reakcija į šiuos garsinius dirgiklius: vaiko verksmą, vaiko murmėjimą („gugenimą“) ir kompiuteriu generuotą „baltąjį triukšmą“. Pastarieji du dirgikliai buvo paimti kaip kontroliniai. Tiek žmonių, tiek šunų grupėse kortizolio lygis išaugo tik klausantis verksmo. Tai leidžia daryti prielaidą apie tam tikros tarprūšinės empatijos egzistavimą.
Muller ir kitų [13] atliktas tyrimas parodė, kad šunys gali atpažinti žmonių emocijas žiūrėdami į jų veidus. Tyrimo metu šunys buvo išmokyti atskirti piktas ir laimingas veido išraiškas 15 porų nuotraukų. Vienai šunų grupei nuotraukos su skirtingomis veido išraiškomis buvo demonstruojamos uždengus apatinę veido dalį kitai – viršutinę. Vėliau šunims buvo pateiktos tokios užduotys: rodoma ta pati veido dalis, kaip apmokymų metu, tačiau veidai nematytų žmonių; rodoma kita veido dalis, ne ta, kuri buvo per apmokymus, tačiau tų pačių žmonių; rodoma kita veido dalis, nepažįstamų žmonių; rodoma kairė apmokymų metu naudotų veidų pusė. Šunys, kurie gaudavo paskatinimą pasirodžius
15 veidams su laiminga išraiška, atpažindavo veidų išraiškas kur kas greičiau, nei šunys, kurie gaudavo paskatinimą pasirodžius veidui su pikta išraiška. Tai leido tyrėjams padaryti prielaidą, kad pikta veido išraiška šunis veikia kaip nemalonus stimulas. Tyrėjų nuomone, atlikdami užduotis šunys rėmėsi realių matytų veidų atsiminimais.
Tokios savybės, kaip socialumas, polinkis bendradarbiauti, gebėjimas suprasti komunikacinius signalus bei atpažinti veido išraiškas palengvina tiek gyvūno apmokymą kaniterapinio pobūdžio veikloms, tiek patį darbą. Ypač tai svarbu dirbant su autizmo spektro sutrikimų turinčiais asmenimis. Tarprūšinė empatija bei gebėjimas greitai identifikuoti paciento nuotaikas ir būsenas labai svarbūs pacientų, ypač negalinčių bendrauti verbaliai, emociniam palaikymui ir saugumui užtikrinti, taip pat su pacientu dirbančio specialisto darbui palengvinti. Dirbantis šuo turi ne tik norėti bendradarbiauti su žmogumi, bet ir adekvačiai reaguoti į paciento nuotaikos pokyčius. Tai įgalina vedlį, užsiėmimo metu stebintį tiek pacientą, tiek šunį, atitinkamai koreguoti užsiėmimo eigą paties užsiėmimo metu, siekiant geriausio rezultato.
Malonaus bendravimo su šunimi metu žmogaus organizme vyksta ir pozityvūs fiziologiniai pokyčiai. Odendaal ir kiti [14] aprašo teigiamus fiziologinių rodiklių pokyčius žmogaus ir šuns kontakto metu. Tyrimo rezultatai parodė, kad beta endorfino, oksitocino, prolaktino, beta feniletilamino ir dopamino kiekiai po malonaus bendravimo padidėjo tiek žmonių, tiek šunų organizmuose. Minėti hormonai svarbūs sveikimo ir mokymosi procesų kokybei. Tuo pat metu žmonių organizmuose sumažėjo kortizolio. Iš to galima daryti išvadas, kad efektyviai terapijai būtinas abipusis suinteresuotumas ir noras bendrauti.
Nagasawa ir kitų [15] atlikto tyrimo metu buvo nustatyta, kad abipusio šuns ir jo šeimininko akių kontakto metu oksitocino kiekis išaugo abiejų pusių organizmuose. Tuo tarpu prijaukinti vilkai vengia akių kontakto su savo šeimininkais, tad daroma prielaida, kad vilkai kontakto su savo savininkais metu tokio efekto nepatiria. Galima manyti, kad šis ryšys – domestikacijos proceso pasekmė.
Šuns, kaip rūšies, naudojimas reabilitacijos, abilitacijos ar edukacijos tikslams pasiteisina ir kitais aspektais:
• šunims nereikalingos ypatingos sąlygos (terariumai, akvariumai ir pan.), jie puikiai jaučiasi žmogui įprastoje kambario ar lauko aplinkoje;
• tai pakankamai transportabilus gyvūnas, kurio transportavimui paprastai nereikia specialios įrangos ar specialaus transporto;
• tai sociali, lengvai apmokoma, linkusi bendradarbiauti rūšis;
• tai seniai domestikuota rūšis, pasižyminti geru adaptyvumu ir atsparumu stresui;
• didelė genotipų ir fenotipų įvairovė, leidžia parinkti gyvūnus įvairiems specifiniams reabilitaciniams ar edukaciniams tikslams;
16 • lengva parinkti aksesuarus ir inventorių, skirtus terapiniams tikslams įgyvendinti, taip pat nesudėtinga apmokyti gyvūną atitinkamai elgtis su inventoriumi ir taip jį integruoti į reabilitacinę programą;
• tobulesnės sensorinės sistemos dėka šuo gali pajusti biocheminius ar fiziologinius pokyčius paciento organizme ir (po specialaus apmokymo) įspėti apie tai vedlį ar personalą; [16, 17, 18, 19].
1.2.2 Kaniterapijos taikymas klinikinėje praktikoje
Šiuo metu pasaulyje kaniterapija taikoma gan plačiam susirgimų spektrui, apimančiam tiek fiziologinius, tiek psichologinius sutrikimus, taip pat ganėtinai įvairaus amžiaus pacientams reabilitacijos centruose, slaugos namuose, intensyvios priežiūros centruose, ligoninėse, psichikos sveikatos centruose ir netgi įkalinimo įstaigose ar mokyklose ir universitetuose.[20, 21, 22, 23] Terapijai parengti šunys gali būti naudojami geriatriniams pacientams siekiant pagerinti jų socialinius įgūdžius ir praturtinti aplinką. [24]
Pacientams su širdies funkcijos nepakankamumu po 12 minučių trukmės užsiėmimo su savanoriu bei terapijai parengtu šunimi pagerėjo kardiopulmonarinio spaudimo, neurohormonų lygio rodikliai, taip pat sumažėjo nerimas. [25] Kaip pagalbinė priemonė kaniterapija sėkmingai taikoma neuroreabilitacijoje.
Vertinant suaugusių insultą patyrusių asmenų, kuriems, kaip liekamasis reiškinys po insulto liko hemiparezė, eisenos atsistatymą trijų savaičių reabilitaciniu laikotarpiu, paaiškėjo, kad asmenims, kuriems buvo taikoma kaniterapija ėjimo greitis ir eisenos įgūdžiai pagerėjo ženkliai, lyginant su kontroline grupe. [26] Kito tyrimo duomenimis, taikant kaniterapiją pagerėjo insultą patyrusių asmenų savarankiškumo ir judėjimo įgūdžiai. [27]
Viena iš dažniausių tikslinės kaniterapijos pacientų grupių – įvairaus pobūdžio negalią turintys vaikai. Taikant kaniterapiją vaikams, sergantiems cerebriniu paralyžiumi bei turintiems kitokio pobūdžio negalią dėl fizinių ar protinių sutrikimų, nustatyta, kad vaikai, kurie patyrė sunkumus, taip pat jautė baimę ar nerimą dėl savo negalios, užsiėmimų dėka išmoko spręsti šias problemas. Taip pat pagerėjo vaikų gebėjimas naudotis savo kūnu, priklausomai nuo turimos negalios pobūdžio, pagerėjo kasdieniai ir komunikaciniai įgūdžiai, pasireiškė empatija. Tyrimo autoriai teigia, kad kaniterapija, kaip papildomas metodas įprastiniam gydymui, gali būti naudinga įvairaus pobūdžio negalią turintiems vaikams. [28] Kaniterapijos seansų metu vaikams, turintiems raidos sutrikimų, pagerėjo gebėjimas susikaupti, užsiėmimų metu jie buvo žaismingesni, geriau reagavo į socialinę aplinką, tuo tarpu kontrolinėse grupėse, kur buvo naudojamas žaislinis šuo arba žaislas (kamuolys) tokio efekto nepastebėta. [29] Taikant kaniterapiją raidos sutrikimų turintiems vaikams pastebėta, kad pagerėjo vaikų
17 socialinis atsakas, taip pat jie dažniau demonstravo pageidautiną elgesį, o nepageidautino elgesio epizodų sumažėjo. [30]
Teigiamą poveikį kaniterapinio pobūdžio užsiėmimai turėjo ir autizmo spektro sutrikimų turintiems vaikams. [31] Pastebėta, kad pagerėjo jų socialinė raida, verbalinis ir neverbalinis bendravimas, sumažėjo autostimuliacijos epizodų, agresijos protrūkių, pagerėjo akių kontaktas, atsirado šypsena, kaip atsakas į malonų bendravimą. [32]
Vieno atvejo studija, atlikta Lietuvoje, atskleidė, kad vaiko su Dauno sindromu emocinė būklė, kognityvinės funkcijos, socialinė elgsena, motyvacija, kalbinės raidos raiška daugiau ar mažiau pakito. Mergaitė po kaniterapijos užsiėmimų pasidarė drąsesnė, pradėjo reikšti savo norus, poreikius, išmoko atsisakyti jai neįdomios veiklos, įsiminė šunų vardus, pradėjo skirti kelias spalvas, skaičiuoti. Galima teigti, kad toks psichosocialinis ir emocinis mergaitės pagerėjimas lėmė ir geresnę vaiko bei jo šeimos gyvenimo kokybę. [33]
Nors kai kurie autoriai mano, jog gyvūnų terapija nėra visiškai tinkama kenčiantiems nuo fobijos konkrečios rūšies gyvūno atžvilgiu, ir netgi yra laikančių tai kontraindikacija kaniterapinio pobūdžio užsiėmimams, dalis autorių pateikia duomenis, kad kaniterapija gali padėti žmonėms, kenčiantiems nuo kinofobijos – patologinės baimės šunims. Viena iš tokių autorių, C. Chandler [34] rašo, kad jei pacientui konkreti gyvūno rūšis nėra pažįstama, arba jei pacientas yra turėjęs traumuojančių patirčių su konkrečia rūšimi, natūralus polinkis bendrauti su terapijai asistuojančiu gyvūnu gali būti sumažėjęs ar išnykęs. Autorė nurodo, kad pacientai, turintys panašaus pobūdžio problemų, kaip, sakysime, šunų baimė, neturėtų būti verčiami priartėti prie gyvūno, kuris jiems kelia baimę. Tačiau jei pacientas pats išreiškia norą būti arčiau gyvūno, jo prašymas turėtų būti patenkinamas. Tokiu atveju pacientui leidžiama pačiam nuspręsti, kokiu atstumu jis nori būti nuo gyvūno, taip pat ar leisti fizinį kontaktą su gyvūnu, ar ne. Remdamasi savo patirtimi autorė nurodo, kad pacientai, bijantys šunų, kur kas dažniau apsispręsdavo, kad nori kontakto su jos terapijai asistuojančiu šunimi, nei nuspręsdavo kontakto nenorintys. Dažnai sprendimo būti arčiau gyvūno priėmimas užtrukdavo keletą savaičių, tačiau draugiškai besielgiančio šuns stebėjimas iš kliento požiūriu saugaus atstumo paprastai duodavo baimę įveikiančius rezultatus. Autorė rekomenduoja, išlaikyti pacientui suteikiantį saugumo pojūtį ir komfortabilų atstumą nuo šuns. Pavyzdžiui, šuo gali būti kambario kampe, galbūt guolyje, arba netgi kitame kambaryje. Terapeutas kartas nuo karto gali pasiūlyti pacientui kurį laiką pastebėti šunį, pavyzdžiui, atliekantį triukus. Vėliau, atsižvelgiant į paciento norus, atstumas mažinamas. Kai pacientas pageidauja kontakto arba bendradarbiavimo su šunimi (liepti atlikti triukus, pamėtyti kamuoliuką, duoti skanėstą ir pan.), jo norai patenkinami. Dauguma pacientų vėliau pageidauja tiesioginio kontakto su šunimi – paliesti, paglostyti ir k.t. Tokia adaptacija prie konkretaus gyvūno ar keleto gyvūnų teigiamai veikia paciento nuostatas ir kitų rūšies atstovų atžvilgiu. Išnykus šunų baimei pagerėja gyvenimo kokybė – žmogus nebebijo išeiti į gatvę, parką ar kitas vietas, kur tikėtina, kad bus šunų, taip pat nejaučia
18 poreikio būtinai pereiti į kitą gatvės pusę pamačius šunį, ryžtasi įeiti į parduotuvę, prie kurios įėjimo pririštas šuo, t.y., baimė nebetrukdo įprasto kasdieninio gyvenimo. Taigi, galima daryti išvadą, kad kaniterapija – viena iš priemonių sprendžiant su kinofobija susijusias problemas.
1.2.3 Tinkamumą terapijai apibrėžiančios šuns savybės
Vieningo terapinio šuns standarto nėra. Įvairios organizacijos naudoja įvairias veisles, taip pat ir mišrūnus. Kai kurios organizacijos diskriminuoja atskiras veisles ar veislių grupes, paprastai argumentuodamos menama veislės paskirtimi (veislės, kurios priskiriamos medžioklinėms ar skirtomis apsaugai, kinkiniams naudojamos veislės ir pan.). Kitos organizacijos, priešingai, neakcentuoja šuns veislės kaip tinkamumo kaniterapijai kriterijaus. Arba netgi naudoja išimtinai kitų organizacijų diskriminuojamas veisles (pvz.: „Pits for Patriots“, Čikagoje veikianti organizacija, karo veteranų reabilitacijai naudojanti iš prieglaudų paimtus ir terapijai paruoštus amerikiečių pitbulterjerus). Paprastai gyvūnai ir jų vedliai atrenkami pagal organizacijų vidaus standartus. Dažnai tam taikomi organizacijos ar tarporganizaciniu mastu pripažįstami testavimo būdai, pvz.: „Therapy Dogs International“ organizacijos sukurtas ir plačiai naudojamas testas. [35] Tačiau kai kurios organizacijos testavimo netaiko ir narius atrenka remdamiesi kitais kriterijais, pavyzdžiui, mokymų metu.
Vieningi keliami reikalavimai yra šie: gyvūnas turi būti draugiškas, nuspėjamas, patikimas, norintis kontakto su įvairiais žmonėmis ir kontroliuojamas. Dažniausia sutinkamos šios charakteristikos: draugiškas, kantrus, pasitikintis, švelnus, tinkamai reaguojantis į įvairias sudėtingas situacijas, mėgstantis kontaktą su žmogumi, mėgsta glostymą ir glamones. Netinkamomis savybėmis laikytinos šios: agresyvumas, bailumas, pernelyg didelis jaudrumas, nesugebėjimas susitelkti, kontakto vengimas. Europos gyvūnų asistuojamosios terapijos bendruomenė (ESAAT) [36] nurodo, kad terapijai naudojamas šuo turi būti pozityviai nusiteikęs žmonių, šunų ir kitų gyvūnų atžvilgiu, ir teigiamai reaguoti į aplinkos dirgiklius. Panašias charakteristikas galima rasti ir didelės dalies kitų organizacijų pateikiamoje informacijoje. Daugelis jų akcentuoja ne tik paciento saugumą ir darbo kokybę, bet ir gyvūno gerovės užtikrinimą terapinių veiklų metu. Terapinei veiklai paruoštas šuo turi būti gerai socializuotas, mėgti žaisti su žmonėmis, gebėti lengvai nusiraminti, būti pripratintas prie garsių ar netikėtų garsų, prie aplinkoje vykstančių įvairių veiklų, greitų judesių, kurie būdingi vaikams, norintis kontakto su žmogumi, taip pat neturėti polinkio į agresyvias reakcijas bei būti draugiškas kitų šunų atžvilgiu.[37]
Kadangi kaniterapija apima labai platų reabilitacijos spektrą, skirtingiems tikslams parenkami skirtingi gyvūnai, atsižvelgiant į tai, ko reikalauja konkreti situacija, įvertinus paciento poreikius, keliamus reabilitacinius ar abilitacinius tikslus ir kitas aplinkybes. Be abejonės, didelę įtaką pasirinkimui turi ir esami kaniterapinio pobūdžio veikloms paruoštų gyvūnų ištekliai – kai kurios diagnozės ar
19 individualūs atvejai gali reikalauti specifinio paruošimo. Bet kuriuo atveju, gyvūno paruošimas ir inventoriaus parinkimas turėtų būti derinamas su atitinkamos srities specialistu, ar jų komanda (ergoterapeutu, kineziterapeutu, psichologu ar k.t.). Gyvūno išvaizda didelės įtakos pasirinkimui paprastai neturi, išskyrus tuos atvejus, kai paciento diagnozė diktuoja specifinius poreikius. Pavyzdžiui, spastiniu cerebriniu paralyžiumi sergantis asmuo, dėl nekontroliuojamų judesių ir pats to nenorėdamas, nedidelį šunį gali sužaloti, kartais netgi mirtinai. Ir atvirkščiai – kartais iš šuns gali reikėti, kad žmogų jis prilaikytų einant, jo pagalba būtų galima atsistoti ir pan. Tokiu atveju, be abejonės, šuns dydis irgi yra labai svarbus. Tačiau, jei pacientas bijo didelio ūgio ar tam tikros išvaizdos šunų, pradžioje geriau rinktis mažo ūgio ar draugiškai (paciento nuomone) atrodančius šunis. [34] Kitu pavyzdžiu gali būti autizmo spektro sutrikimu turintys asmenys – dalis tokių asmenų vengia žvilgsnio kontakto, todėl dažnai užsiėmimų pradžioje jiems galėtų būti paprasčiau bendrauti su šunimi, kurio akis dengia plaukai – nėra aiškaus akių kontakto. Taip pat kailio ilgis ir struktūra svarbūs renkantis šunį konkretiems reabilitacijos uždaviniams įgyvendinti – skirtingo ilgio ir struktūros kailis sukuria skirtingą pasipriešinimo lygį ir suteikia skirtingus pojūčius šukuojant šunį, kas svarbu įgyvendinant specifinius konkretaus paciento reabilitacijos plano tikslus. Be to, skirtingo kailio šunims galima taikyti skirtingas priemones, skirtas smulkiajai motorikai lavinti – šukas, segtukus, raištelius, gumytes ir t.t. Reabilitacijos tikslams sėkmingai galima panaudoti ir šunims skirtą inventorių - pavyzdžiui, trumpaplaukiams šunims šukuoti skirtas guminis šepetys-pirštinė, į kurį įkišama plaštaka gali būti naudojamas esant plaštakos spastikai, siekiant sumažinti pirštų lenkėjų tonusą, ir, atvirkščiai, šepetys storu kotu, skirtas ilgaplaukiams šunims šukuoti, gali būti naudojamas esant vangiai parezei ar kitiems sutrikimams, siekiant stiprinti pirštus lenkiančius raumenis. Įvairūs kramtukai ar kamuoliukai gali būti naudojami stimuliuoti burnos ertmei ar kūno dalims esant sensorinės integracijos sutrikimams ir pan.
Skirtinga šunų išvaizda gali būti panaudojama ir gebėjimui apibendrinti lavinti, tai svarbu autizmo spektro sutrikimų turintiems asmenims, kurie dažnai turi sunkumų apibendrindami (pavyzdžiui, jei toks asmuo išmoks atpažinti didelį juodą gauruotą šunį, tai mažą baltą gauruotą šunį arba vidutinio ūgio trumpaplaukį margą šunį toks asmuo, greičiausia, identifikuos kaip kitą rūšį).
Šuns parinkimą konkrečiam atvejui jo išorinės savybės, šiuo atveju masė, gali įtakoti, jei šuo naudojamas pozicionavimui, tai yra tinkamos kūno padėties suteikimui. Pozicionavimo metu šuo gali būti naudojamas pakeičiant įprastai pozicionavimui ar stimuliacijai naudojamas priemones, atsižvelgiant į numatytus tikslus, ir kūno masės santykį konkrečiam pacientui:
a) kaip atrama pacientui, vietoje volelių ir kitų atramą suteikiančių priemonių, siekiant atpalaiduoti spastiškus raumenis (dažniausia vaikų cerebrinio paralyžiaus atvejais) ir išvengti kontraktūrų bei spastikos sukeliamo skausmo suteikiant jo kūnui norimą padėtį, naudojant gyvūną vietoje įprastų pozicionavimo priemonių, šiuo atveju papildomą poveikį turi šuns kūno šiluma bei asmens patiriamos teigiamos emocijos;
20 b) veikti savo savo kūno svoriu ir šiluma tam tikras paciento kūno dalis nustatytą laiką; c) esant sensorinės integracijos sutrikimams šuo gali būti naudojamas drauge su kitomis priemonėmis sensorinei integracijai gerinti, ypač taktilinei ir propriocecepcinei stimuliacijai. Tokiu atveju pozicionavimas gali būti statinis (šuo guli prisiglaudęs prie vaiko ar ant reikiamos jo kūno dalies) ir dinaminis (šuo gali judėti per tam tikras kūno dalis, judėti, keisdamas masės veikimą į kūno dalį, taip sukeldamas reikiamą stimuliaciją). [38]
Taip pat kaniterapija, ir kitos gyvūnų asistuojamosios terapijos rūšys gali būti naudojamos fiziniam aktyvumui ir tiek pažintinėms, tiek funkcinėms pacientų savybėms, tokioms kaip jėga, balansas ir judesio amplitudės didinimas, gerinti. [20] Galima daryti išvadą, kad kaniterapiją galima taikyti drauge su kitomis fizinio aktyvumo programomis, taip pat gydomosiomis mankštomis ar funkcinį pajėgumą gerinančiomis veiklomis.
1.3 Fizinis aktyvumas ir motorinė raida
Payne ir Isaacs [39] žmogaus raidoje išskiria kognityvinę, emocinę (socioemocinę), motorinę (judėjimo) ir fizinę sritis. Visos šios sritys įtakoja viena kitą, ir kiekvienos jų raida yra susijusi su kitomis. Tad motorikos raida įtakoja tiek kognityvinę, tiek emocinę, tiek fizinę sferas visą žmogaus gyvenimą.
Motorikos raida vyksta nuosekliai. Formuojant motorinius įgūdžius ypač svarbu įgalinti asmenį suvokti savo kūną: žinoti, kaip vadinasi kūno dalys ir ką jos daro, kaip vadinasi veiksmai ir judesiai, jausti, kad kūnas turi vidurinę liniją ir dvi puses (tai leidžia diferencijuoti kairę ir dešinę puses). Kiekvienas motorinės raidos etapas svarbus tolesnių etapų vystymuisi. Vienas praleistas raidos etapas vėliau gali turėti neigiamų pasekmių po jo sekantiems motorinės raidos etapams ar kitoms raidos sritims. Ankstyvasis pasaulio pažinimas reikalauja pastangų koordinuojant judesius į vieną visumą, tos judesių visumos pritaikymo kintančioms užduotims atlikti ir ryšio tarp judesių, kad būtų sukurta kryptinga veiksmų eiga. Reguliarus fizinių judesių sekų atlikimas stimuliuoja atskiras smegenų sritis, taip skatinant morfologinį ir funkcinį vystymąsi. [40]
Galima manyti, kad motorinei raidai pirminės sveikatos priežiūros institucijose Lietuvoje skiriamas nepakankamas dėmesys. Dauguma gydytojų (84.5 proc.) motorinę raidą vertina įprastos klinikinės apžiūros metu, nenaudodami tikslesnių metodikų, tokių, kaip Bobath skalė ar Miuncheno schema.[41]
Viena pagrindinių motorikos savybių yra koordinacija. Koordinacija – tai centrinės nervų sistemos ir skeleto raumenų tarpusavio sąveika bei jų veiksmų suderinimas. [42]
Koordinacija – gebėjimas greitai išmokti naujus judesius, jungti juos į derinius, tiksliai juos atlikti standartinėmis ir besikeičiančiomis sąlygomis. Judesių koordinaciją būtų galima sąlygiškai apibūdinti kaip greitas ir tikslingas judesių ir jų derinių išmokimo, gebėjimo atlikti tikslingus judesius
21 standartinėmis sąlygomis bei gebėjimą atlikti tikslingus judesius besikeičiančiomis sąlygomis, kintančiomis laiko ir erdvės atžvilgiu. [43]
Turėdamas gerą koordinaciją asmuo tvirtai juda ir gerai išlaiko pusiausvyrą, o tai padeda išvengti nelaimingų atsitikimų, palengvina ir padeda sparčiau atlikti įprastus kasdienius veiksmus, apsitarnauti, vykdyti darbines veiklas. Koordinacijai teigiamą įtaką galima daryti bet kokiame amžiaus tarpsnyje, tačiau koordinaciniai sugebėjimai paprastai būna geresni, esant didesniam naudojamų judesių spektrui. Kuo daugiau judesių žmogus yra išmokęs, tuo lengviau senųjų įgūdžių pagrindu suformuoti naujus. Todėl labai svarbu koordinacijos gerinimo pratimų programą pradėti kuo anksčiau.
Pusiausvyra – tai gebėjimas išlaikyti stabilią kūno padėtį, esant mažam atramos plotui, arba išlaikyti reikiamą kūno padėtį, atliekant įvairius (paprastus ar sudėtingus) judesius, taip pat judant įvairiu greičiu visam kūnui. Pusiausvyrą galima skirstyti į dinaminę (gebėjimas išlaikyti ar atgauti pusiausvyrą atliekant veiksmus ir papildomai veikiant išorės jėgoms) ir statinę (gebėjimas nejudant išlaikyti pastovią kūno padėtį reikiamoje padėtyje ar pozoje).[43]
Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) rekomenduojami sveikatą stiprinančio fizinio aktyvumo lygmenys yra šie: suaugę kiekvieną dieną turi sukaupti 30 minučių ar daugiau vidutinio intensyvumo fizinės veiklos, o vaikai ir jaunimas – ne mažiau kaip 60 minučių per dieną, tai yra visi mokiniai turi dalyvauti vidutinio intensyvumo fizinėje veikloje ne mažiau 60 minučių kasdien. Šio krūvio ribinis minimumas – du kartai per savaitę – turi padėti palaikyti raumenų jėgą ir tonusą, stuburo ir sąnarių lankstumą ir tinkamą kaulų tankį. Rekomendacijose pabrėžiama, kad per dieną visa fizinė veikla gali būti padalyta į trumpesnius nei 60 min. periodus ir turėtų būti kuo visapusiškesnė, įvairesnė ir įkvepianti tolesnį norą mankštintis.[44]
Sveikatą stiprinantis fizinis aktyvumas turi būti suprantamas kaip bet kokia fizinės veiklos forma, kuri duoda naudos sveikatai ir lavina funkcinius gebėjimus be pastebimos žalos ar pavojaus sveikatai.
Aktyvus gyvenimo būdas, nepriklausomai nuo pratimo atlikimo reguliarumo siejamas su ilgaamžiškumu bei gera širdies ir kraujagyslių sistemos būkle. [45] Pusvalandį trunkantis fizinis aktyvumas sukelia nuotaikos pagerėjimą depresija sergantiems asmenims. Šis efektas siejamas su fizinio aktyvumo metu smegeninės kilmės neurotropinio faktoriaus, trumpiau vadinamo BDNF padidėjimu. [46] Katecholaminai, gliukokortikoidai, BDNF bei seratoninas stimuliuoja protinį darbingumą, tačiau jų išsiskyrimas priklauso nuo fizinio aktyvumo intensyvumo ir trukmės. Trumpalaikis fizinis aktyvumas stimuliuoja beveik visus protinio darbingumo aspektus, pradedant dėmesio koncentravimu ir baigiant vykdomąja funkcija. Ilgalaikis fizinis aktyvumas stimuliuoja dėmesio koncentraciją bei palengvina neuronų potenciaciją, nuo kurios priklauso ilgalaikės atminties susiformavimas [47] Apibendrinant galima teigti, kad optimalus fizinis krūvis, siekiant pagerinti ir išlaikyti sveikatą, yra vienas iš sveiko gyvenimo būdo komponentų. Be to, labai svarbu, kad fizinis krūvis kiekvienam žmogui būtų individualizuotas.
22 1.4 Dažniau pasitaikantys raidos sutrikimus lemiantys susirgimai
1.4.1 Vaikų cerebrinis paralyžius
Vaikų cerebrinis paralyžius (VCP) šiuo metu apibrėžiamas kaip nuolatinis, tačiau kintantis judesio ir laikysenos sutrikimas. [48] VCP priežastis – smegenų pažeidimas, kuris gali įvykti prenataliniu, perinataliniu ar postnataliniu periodais. Rizikos faktoriai prenataliniu periodu: infekcija, alkoholio ar narkotikų vartojimas, motinos epilepsija, hipertiroidizmas, toksemija, kraujavimas trečią nėštumo trimestą, protinis atsilikimas. Perinatalio periodo rizikos faktoriai: daugiavaisis nėštumas, gimdymo trauma, hipoksija, anoksija, placentos komplikacijos. Postnatalinio periodo rizikos faktoriai VCP identifikuojami ne visada.[49, 50]
VCP etiologija yra labai įvairi, t.y., gali pasireikšti įvairiai, tiek lokalizacijos tiek sutrikimo pobūdžio aspektais, priklausomai nuo to, kurios smegenų dalys yra pažeidžiamos. VCP simptomai gali pasireikšti skirtingais būdais.
1. Spastiškumas. Raumenys yra sustingę. Vaiko judesiai nėra naudingi ir labai riboti. Bandant judėti raumenys sustingsta dar labiau. Būdinga esant smegenų žievės ir už judėjimą atsakingų sričių pažeidimams.
2. Atetozė – būdingi nevalingi ir dažnai nepageidautini nuolatiniai judesiai. Raumenų tonusas kinta, jie tai įsitempę, tai glebūs. Pasireiškia esant bazalinių ganglijų pažeidimams.
3. Ataksija. Vaikui bandant judėti raumenys nevalingai dreba. Bandydamas to išvengti sergantis asmuo gali sustingti, nors tikro spastiškumo nėra. Būdinga esant smegenėlių pažeidimams.
4. Hipotonija – nuolat suglebę raumenys.
Dėl pakitusio raumenų tonuso vaikui augant gali pasireikšti skeleto ir viso judamojo aparato deformacijos, tokios kaip skoliozė, šlaunies dislokacija, nejudrios kontraktūros. Dažniausia pasitaikančios cerebrinio paralyžiaus formos yra spastinė hemiplegija, spastinė diplegija ir spastinė kvadriplegija.[51]
1.4.2 Vaikų, sergančių VCP motorikos ypatumai
VCP sutrikdo judėjimo funkciją bendrai. Tačiau sutrikimų pobūdis gali būti labai įvairus ir pasireikšti skirtingose vaiko raidos srityse – ne tik motorikos, mobilumo, bet ir mokymosi, pažinimo. Kiekvienas atvejis turėtų būti analizuojamas ir vertinamas individualiai. Priešingai, nei sveiki vaikai, vaikai, sergantys VCP paprastai turi ryškiai išreikštą raumenų grupių disbalansą, kas ženkliai blogina koordinaciją, neleidžia išlaikyti kūno padėties veikiant gravitacijai, atlikti funkcionalius judesius. Dėl
23 raumenų grupių disbalanso išauga netaisyklingos laikysenos rizika. Esant per dideliam raumenų tonusui, atsispirti gravitacijos jėgoms gali būti lengviau, tačiau pablogėja galimybė išlaikyti balansą, apsunkinami judesiai. Jei raumenų tonusas per žemas arba kintantis, vaikui sunkiau išlaikyti padėtį veikiant gravitacijai, tačiau lengviau atlikti pasipriešinimo gravitacijai nereikalaujančius judesius. Sergantys VCP dažnai neturi kontrolės tarp agonistų ir antagonistų raumenų grupių, jiems sunku kontroliuoti judesio laipsniškumą ir kryptį. Tai apsunkina ir kūno padėties keitimą bei vieno atliekamo veiksmo pakeitimą kitu, keleto atliekamų veiksmų tarpusavio derinimą. [48]
Dėl sutrikusio gebėjimo savarankiškai be kitų asmenų pagalbos pažinti aplinką VCP sergantys vaikai paprastai patiria tam tikrą patirties deprivaciją – vaikai praranda galimybę savarankiškai tyrinėti supančią aplinką, nukenčia jų žinios apie atskiriems veiksmams atlikti reikalingas pastangas, erdvės suvokimas, taip pat socialiniai tokių veiksmų, kaip lietimas, judėjimas ar išdykavimas aspektai. Žmonės, sergantys VCP dažnai turi funkcinių sutrikimų, kurie susiję ne su judėjimo funkcija, o su centrine nervų sistema, šie sutrikimai gali pasireikšti ankstyvajame gyvenimo periode kaip dirglumas ar valgymo ir miego sutrikimai. [52] Tai pablogina tiek sergančiojo, tiek jo šeimos narių gyvenimo kokybę, todėl savalaikė problemų identifikacija ir intervencija labai svarbios, siekiant pagerinti sergančiojo gyvenimo kokybę ir išvengti minėtų sutrikimų keliamų komplikacijų. Dėl nuolatinių funkcinių apribojimų vaikai, sergantys VCP, patiria daugiau sunkumų socialiniame gyvenime, nei sveikieji jų bendraamžiai. Motorikos sutrikimai, trukdantys pakankamai ir efektyviai judėti taip pat gali turėti neigiamą poveikį kognityvinei, emocinei ir socialinei raidai Tad labai svarbi tinkama integracija siekiant išvengti dėl elgesio, judesio ar emocijų sutrikimo atsirandančios socialinės atskirties, ypač bendraamžių tarpe. [53, 54] Lyginant sveikų ir VCP sergančių paauglių fizinį aktyvumą, paaiškėjo, kad VCP turintys paaugliai linkę dalyvauti mažiau struktūrizuotose ir mažesnio intensyvumo veiklose, reikalaujančiose fizinio aktyvumo. Tačiau fizinio aktyvumo nereikalaujantys įpročiai (TV žiūrėjimas ar laiko leidimas prie kompiuterio) buvo panašūs tiek sveikų, tiek VCP sergančių paauglių grupėse.[55]
1.5 Dauno sindromas
Dauno sindromą (DS) pirmą kartą aprašė 1866 m. anglų gydytojas Dž.L.Daunas (Down J.L.) tuo metu šis sindromas buvo vadinamas mongolidine idiotija arba mongolizmu. Šis pavadinimas išsilaikė apie šimtą metų, ir tik 1975 m. buvo pripažintas netinkamu, kaip diskriminuojantis mongolų kilmės asmenis, ir pervadintas jį aprašiusio asmens pavarde. Šis pavadinimas išliko iki mūsų dienų. [56] 1959m. J. Lejeune devynių ligonių ląstelėse rado identišką chromosomų anomaliją – pridėtinę 21-ą chromosomą. Chromosomų poros yra numeruojamos pagal dydį (nuo 1 iki 22, ir dvi neporinės lytinės chromosomos). 95% DS atvejų neatsiskiria 21-os poros chromosomos. Dauno sindromas, dar kartais vadinamas 21-os poros trisomija. Ši anomalija atsiranda prieš apvaisinimą,
24 formuojantis vieno iš tėvų lytinėms ląstelėms. Vaikams, turintiems DS, būdingas protinis atsilikimas. Dažniausiai jų intelekto sutrikimas yra vidutiniškas, kai kurių – nežymus, jei iš pat pradžių suteikiama optimali pagalba. Sistemingai ir kryptingai dirbant, šie vaikai gerai prisitaiko socialiniu aspektu.
DS būdingi fiziniai požymiai: maža apvali galva; maža nosis; platus tarpuakis; įstrižos akys su aukščiau esančiais šoniniais akių plyšių kampais) ir storomis viršutinio akies voko raukšlėmis; žema kakta; lygi pakaušio linija; pakitusi dermatoglifika (delnų ir pėdų odos raukšlių piešinys); aukštas gomurys; žemas ūgis; žemas raumenų tonusas (hipotonija); sąnarių jungčių laisvumas; dėl mažos burnos ertmės dažnai iškištas liežuvis; trumpos, plačios plaštakos su skersine raukšle; platus tarpas tarp nykščio ir smiliaus; dantys, išaugantys vėlai ir neįprastine tvarka, gali būti maži ir neįprastos formos; mitybos sutrikimai ir antsvoris. [57]
Vaikai, turintys DS, mokydamiesi judesius patiria sunkumus, atsirandančius dėl gebėjimo planuoti, atlikti ir kontroliuoti sutrikimo. Taip pat šiems asmenims būdinga hipotonija (įgimtas žemas raumenų tonusas), pernelyg didelis lankstumas, atsirandantis dėl silpnų raiščių, vėluojantis refleksų ir automatizuotų judesių įgūdžių atsiradimas. [57] Dėl raumenų hipotonijos, atsiranda sunkumų bandant išlaikyti balansą, tai apsunkina mokymosi procesą, jei jo metu reikalaujam ilgą laiką išlaikyti vienodą kūno padėtį.
Šios priežastys, bei DS turintiems asmenims būdingas fenotipas – galūnės lyginant su liemeniu yra trumpos – lemia netaisyklingos laikysenos formavimąsi – dėl žemo raumenų tonuso vaikui sunku išlaikyti taisyklingą kūno padėtį ilgesnį laiką, dėl trumpų rankų jam sunku pasiremti ar pasvirus grįžti į taisyklingą sėdimą padėtį, nepakankamas kojų ilgis taip pat apsunkina sėdėjimą, kadangi nesuteikiama papildoma atrama. Jei nesiimama atitinkamų priemonių, visa tai lemia netaisyklingą laikyseną, stuburo, dubens ar kojų iškrypimus, bet mokymosi sutrikimus, nes vaikui per sunku išsėdėti suole pamokos metu. Situaciją ypatingai pabloginti gali laiku neišugdyti fizinio aktyvumo įgūdžiai. Norvegijoje vertinant žmonių, kuriems diagnozuoti Dauno, Williams ir Prader-Wili sindromai, nustatyta, kad 63 proc. laiko tiriamieji praleidžia sėdėdami, ir tik 3 proc. laiko – užsiimdami aktyvia fizine veikla. [58]
Vaikų, turinčių DS, kaip ir kitų vaikų, motorikos raida glaudžiai susijusi su kognityvine raida, ypač pirmuosius trejus gyvenimo metus. O gebėjimas išlaikyti balansą glaudžiai siejasi su jų motorine raida. Tinkamai ugdant motorinius bei balanso įgūdžius galima užtikrinti asmenų, turinčių DS funkcinius gebėjimus kasdieniame gyvenime.[59]
1.6 Autizmo spektro sutrikimai
1943 m. Leo Kanner pirmasis panaudojo terminą „ankstyvasis vaikystės autizmas“, apibūdindamas vaikus, nerodančius susidomėjimo kitais žmonėmis. Po metų Hans Asperger pateikė duomenis apie vaikus, pasižyminčius panašiomis, tačiau švelniau išreikštomis elgesio savybėmis ir
25 didesniais intelektualiniais gebėjimais. [31] Skirtinguose šaltiniuose autizmo spektro sutrikimai (ASS) apibūdinami labai įvairiai. Dalis jų apibrėžia autizmą kaip nespecifinį kompleksinį neurologinį raidos sutrikimą, kuris gali būti sukeltas įvairių organinių priežasčių, tarp kurių, kaip šiuo metu manoma, svarbiausios yra genetinės ir biologinės. [60, 61] Šiuo metu autizmas nėra laikomas viena tiksliai apibrėžta liga, turinčia vieną etiologiją. Autizmo sutrikimas priskiriamas įvairiapusių raidos sutrikimų grupei. Atsižvelgiant į skirtingą autizmo požymių pasireiškimą ir intensyvumą atskirais atvejais, šiuo metu sutrikimams apibendrinti taikoma autizmo spektro sąvoka, kuriai priklauso autizmas, Aspergerio sindromas ir netipinis autizmas. [31] Paprastai šio spektro sutrikimai diagnozuojami ankstyvame amžiuje, dažnai jie pasireiškia komunikacijos, emocijų bei socialinėje srityse, taip pat jiems būdingas pasikartojantis elgesys ir įpročiai. [60, 62] Anksčiau buvo manoma, kad ASS turintys asmenys vengia bendravimo, tačiau vėliau pastebėta, dalis tokių asmenų yra labai socialūs, tiesiog jų socialumas dažnai išreiškiamas ne visai įprastais būdais. [62] Autizmo spektro sutrikimų turintys asmenys gali aktyviai ar pasyviai vengti tarpusavio sąveikos su kitais žmonėmis situacijų, arba priešingai, mėgstą aktyvų tačiau vienpusišką, neatitinkantį įprastų visuomenės normų bendravimą, ne visada suvokdami, kito žmogaus emocinę būseną arba, pavyzdžiui, kad iš jų tikimasi bendradarbiavimo. [61, 62].
1.6.1 Autizmo spektro sutrikimų turinčių vaikų motorinės raidos aspektai
ASS turintiems asmenims dažnai nustatomi su judėjimu susijusių funkcijų sutrikimai, tačiau jų etiologija lieka neaiški. Galimai jie kyla dėl pakitusio informacijos suvokimo ir netinkamos judesio integracijos, kas trikdo efektyvų judesių planavimą ir atlikimą, taip pat dėl sensomotorikos sutrikimų. [63] ASS turintiems asmenų motorinė raida gali būti panaši į vystymosi sutrikimų turinčių asmenų motorinę raidą. [64] Tarp motorinių sutrikimų dažnesni šie hipotonija, apraksija, sumažėjęs čiurnos mobilumas, bendras motorinės raidos atsilikimas, vaikščiojimas ant pirštų, prasta koordinacija.[65, 66] Taip pat ASS turintiems asmenims būdingesnė netaisyklinga laikysena. [67] Dažnai šie sutrikimai pastebimi jau ankstyvame amžiuje. Jie gali apimti vieną ar kelis judėjimo aspektus. Minėti sutrikimai trukdo vaikams įgyvendinti visą funkcinių judesių spektrą ir taip riboja vaiko dalyvavimą socialiniame gyvenime. Prasta koordinacija ir/arba lėtesni judesiai gali trukdyti dalyvauti žaidimuose ir kitose veiklose su bendraamžiais jau ankstyvojo ugdymo įstaigose ar vėliau . Taip dar labiau lėtėja socialinių įgūdžių raida. Dėl to gali kilti su emocijomis ir elgesiu susijusių problemų. ASS turintiems vaikams ypač būdingi sulėtėję ar nepakankamai koordinuoti galvos ir rankų judesiai; tai gali ženkliai riboti funkcijas, kurios yra svarbus socialinės raidos komponentas, tokias kaip galvos pasukimas, siekimas, rodymas, daiktų padavimas ar paėmimas Sutrikusi ar sulėtėjusi motorinė raida bei prasta koordinacija taip pat gali trukdyti vaikui pažinti jį supančią aplinką. Tokiems vaikams sunkiau gali būti sunkiau suvokti tokius dalykus, kaip atstumas, gylis, forma ar dydis bei santykį tarp jų. [67, 68] Nuolatiniai ir sistemingi
26 praktiniai užsiėmimai gali pagerinti asmenų, turinčių ASS motorinius įgūdžius. Rekomenduojama užsiėmimų metu naudoti vizualinius modelius, žodinius paaiškinimus, „žingsnis po žingsnio“ sekas, kadangi autizmo spektro sutrikimų turintys asmenims dažnai sunku suvokti judesio atlikimo tikslą. Taip pat užsiėmimų metu rekomenduojama naudoti paskatinimą atlikus užduotį. [67]
1.7 Protinis atsilikimas
Tarptautinėje statistinėje ligų ir sveikatos sutrikimų klasifikacijoje protinis atsilikimas (PA) apibrėžiamas kaip sulėtėjusios arba neužbaigtos protinės raidos būsena. Esant PA sutrinka įgūdžiai, pasireiškiantys vystymosi metu ir lemiantys bendrąjį intelekto lygį (pažintinius, kalbinius, motorinius ir socialinius sugebėjimus). [69] Šiai būsenai įvardinti taip pat naudojamas terminas „intelekto sutrikimas“ arba „intelekto negalia“. Medicinos dokumentuose protinis atsilikimas žymimas F70-F79 kodais, priklausomai nuo sunkumo laipsnio. Intelekto sutrikimas gali būti įgimtas arba įgytas. Kartu su protiniu atsilikimu gali būti arba nebūti bet kuris kitas psichikos arba somatinis sutrikimas. [69]
Visuotinai priimta, kad PA yra vertinamas standartizuotais intelekto testais. Juos galima papildyti skalėmis, vertinančiomis socialinę adaptaciją esamoje aplinkoje. Iš šių tyrimų gauti duomenys parodo apytikslį protinio atsilikimo laipsnį. Diagnozė taip pat priklauso nuo patyrusio diagnostiko atlikto bendro intelektualinių funkcijų įvertinimo.
Intelektualiniai gebėjimai ir socialinė adaptacija, laikui bėgant, gali keistis, o sistemingai ir nuosekliai taikant tinkamai parinktas treniruotes ir reabilitaciją, gali pagerėti. Diagnozė rašoma, remiantis tiriamuoju momentu nustatytu intelekto lygiu. Skiriamas lengvas, vidutinis, sunkus, gilus ir nepatikslintas PA. [70]
Žmonės su negalia gali dalyvauti, įvairiose veiklose, taip pat ir susijusiose su fiziniu aktyvumu, tuomet, kai jos būna prieinamos ir pritaikytos konkrečios negalios pobūdžiui ir lygiui. Be to, dalyvavimas fizinėje veikloje gali padidinti asmens įgalinimą, pagerinti gyvenimo kokybę, savivertę, teigiamą savo kūno įvaizdį bei socialinio savarankiškumo lygį. [71] Fizinę veiklą galima vertinti kaip vieną iš tinkamiausių būdų neįgaliesiems integruotis visuomenėje. Tokio pobūdžio veiklų metu skatinamas poreikis judėti, ugdomi tinkami judėjimo ir sveikatinimosi įgūdžiai, dažnai gaunama informacijos apie tam tikras sporto šakas ar fizinio aktyvumo formas, ką galima traktuoti, kaip neformalų ugdymą, lavinami atitinkami fizinio aktyvumo įgūdžiai. Tuo pačiu gerėja ir funkcinės organizmo savybės. Tiriant jaunų protinę negalią turinčių asmenų statinį balansą buvo nustatyta, kad atliekant pratimus su nestabiliomis plokštumomis, pagerėja lengvą intelekto sutrikimą turinčių asmenų propriorecepcijos pojūtis, kuris svarbus atliekant judesius, traumų prevencijai ir bendrai gyvenimo kokybei. [72] Intensyvus ar vidutinio intensyvumo fizinis aktyvumas svarbus tokių susirgimų, kaip širdies ir kraujagyslių ligos, antro tipo diabetas, nutukimas ir kai kurios vėžio rūšys, prevencijai. [73]
27 Be to fizinis aktyvumas vaidina svarbų vaidmenį sprendžiant su depresija ir nerimu susijusias problemas. Nors depresija sergantiems asmenims būdingas mažesnis fizinis aktyvumas, lyginant su sveikaisiais, aerobiniai pratimai ar pratimai, skirti jėgai didinti ženkliai sumažino depresijos simptomų pasireiškimą. Teigiamas tokių pratimų poveikis pastebėtas ir nerimo bei panikos atakų atvejais. Pažymėtina, kad šiuo atveju įprastas fizinis aktyvumas būdingas kasdieninei namų ruošai teigiamo efekto neturi. [74]
Tyrimai rodo, kad daugelis asmenų, turinčių protinę negalią, juda nepakankamai. Tiriant intelekto sutrikimą turinčių asmenų fizinio aktyvumo rūšių ir kūno masės indekso sąsajas paaiškėjo, kad keturi penktadaliai tyrime dalyvavusių asmenų turėjo antsvorį. Vidutinio sunkumo fizinė veikla siekė 108,6 minutes per savaitę, tai yra, maždaug 15 min. per dieną. Kai American Society for Clinical Nutrition pateiktose rekomendacijose nurodoma ne trumpesnė, kaip 30 min. per dieną vidutinio intensyvumo fizinio aktyvumo trukmė, siekiant teigiamo efekto sveikatos atžvilgiu. [75] PSO pateiktose rekomendacijose nurodoma, kad siekiant naudos sveikatai vidurinio intensyvumo fizinio aktyvumo trukmė turėtų būti ne mažesnė, kaip 300 minučių per savaitę, t.y., 43 minutės per dieną. [76] Dažniausia atliekama fizinė veikla buvo vaikščiojimas – daugiau nei pusei tiriamųjų. 26 proc. tiriamųjų nurodė fizinio aktyvumo stoką. Tiriamieji, turintys mažesnį KMI dažniau užsiimdavo bėgimu, taip pat buvo labiau linkę dalyvauti intensyviose fizinėse veiklose. Asmenų, turinčių didelį KMI rodiklį fizinio aktyvumo lygis buvo žemesnis. [77]
McKeon M. atlikto tyrimo duomenimis siekiant ištirti intelekto sutrikimą turinčių asmenų fizinį aktyvumą, nustatyta, kad 50 proc. tiriamųjų nėra pakankamai fiziškai aktyvūs. [78]
Apibendrinant pateiktą informaciją, galima daryti išvadą, kad asmenys, turintys intelekto sutrikimą, yra mažiau fiziškai aktyvūs lyginant su sveikais tokio paties amžiaus asmenimis. Tai kelia antsvorio ir su nepakankamu fiziniu aktyvumu susijusių ligų riziką. [79] Su negalią turinčiais asmenimis turėtų dirbti tinkamai apmokyti ir paruošti tiek pakonsultuoti negalią turinčius asmenis su fiziniu aktyvumu susijusiais klausimais, tiek palaikyti motyvaciją reikalui esant personalo darbuotojai.
