MEDICINOS AKADEMIJA
Visuomenės sveikatos fakultetas
Sveikatos vadybos katedra
Evelina Puidokienė
ŠIAULIŲ MIESTO VYRESNIOJO MOKYKLINIO
AMŢIAUS VAIKŲ NUOMONĖS APIE PIRMINĖS
SVEIKATOS PRIEŢIŪROS PRIEINAMUMĄ
VERTINIMAS
Magistro diplominis darbas
(Visuomenės sveikatos vadyba)
Mokslinis vadovas:
Doc. Dr. Ričardas Radišauskas
TURINYS
SANTRAUKA ... 3
SUMMARY ... 5
ĮVADAS ... 8
1. LITERATŪROS APŢVALGA ... 12
1.1. Pirminės sveikatos prieţiūros paslaugų esmė ir prieinamumas ... 12
1.1.1. Pirminės sveikatos prieţiūros samprata ir reglamentavimas ... 12
1.1.2. Pirminės sveikatos prieţiūros prieinamumo sąvoka ... 17
1.1.3. Pirminės sveikatos prieţiūros prieinamumą įtakojantys veiksniai ... 20
1.1.4. Pagrindiniai pirminės sveikatos prieţiūros paslaugų kokybės aspektai ... 23
1.2. Mokyklinio amţiaus vaikų sveikatos prieţiūros ypatumai ir reglamentavimas ... 29
1.2.1 Moksleivių poţiūrio į savo sveikatą formavimas ... 31
1.2.2 Mokinių pirminės sveikatos prieţiūros vertinimo kriterijai viešose ir privačiose gydymo įstaigose ... 34
2. TYRIMO METODIKA ... 38
2.1 Tiriamieji ... 39
2.2 Tyrimo instrumentas ... 42
2.3 Statistinė duomenų analizė ... 43
3. REZULTATAI IR JŲ ANALIZĖ... 44
3.1 Moksleivių poţiūrio į savo sveikatą vertinimas ... 44
3.2 Moksleivių nuomonės apie asmens sveikatos prieţiūros paslaugas vertinimas ... 49
3.2.1 Moksleivių nuomonė apie PSP paslaugų prieinamumą ... 49
3.2.2 Moksleivių pasitenkinimas teikiamomis sveikatinimo paslaugomis ... 56
3.3 Moksleivių nuomonė apie pirminės sveikatos prieţiūros paslaugų prieinamumą ir pasitenkinimą jomis priklausomai nuo sveikatinimo įstaigų nuosavybės formos ... 57
REZULTATŲ APTARIMAS ... 68
IŠVADOS ... 73
PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 75
LITERATŪRA ... 76
SANTRAUKA
Visuomenės sveikatos vadyba
ŠIAULIŲ VYRESNIOJO MOKYKLINIO AMŢIAUS VAIKŲ NUOMONĖS APIE PIRMINĖS SVEIKATOS PRIEŢIŪROS PRIEINAMUMĄ VERTINIMAS
Evelina Puidokienė
Mokslinis vadovas Doc. dr. Ričardas Radišauskas
Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos akademija, Visuomenės sveikatos fakultetas, Sveikatos vadybos katedra. Kaunas; 2012. 93 p.
Darbo tikslas. Įvertinti Šiaulių vyresnio (14-19 metų) mokyklinio amţiaus moksleivių
nuomonę apie pirminės sveikatos prieţiūros paslaugų prieinamumą.
Tyrimo metodika. Tyrimo objektas: Šiaulių miesto vyresniojo mokyklinio amţiaus vaikų
nuomonė apie pirminės sveikatos prieţiūros prieinamumą. Tyrimo metodai: anketinė apklausa. Statistinės analizės metodai: aprašomoji statistika - procentinis tiriamųjų atsakymų pasiskirstymas, taikytas chi kvadrato (χ 2) kriterijus.
Rezultatai. Daugiausia moksleivių (49,9 proc.) savo sveikatos būklę įvertino patenkinamai.
Didţiajai daugumai moksleivių (88,7 proc.) atvykimas pas gydytoją nesuteikia problemų ar sunkumų. Šiek tiek daugiau negu pusę moksleivių nurodė, kad jie negali susipaţinti su savo ambulatorinės kortelės įrašais (52,2 proc.). Dauguma moksleivių (76,5 proc.) yra patenkinti gydytojo suteiktomis paslaugomis. Nustatyta, kad daţniausi gydytojų paslaugų nepasitenkinimo prieţastis yra ilgas priėmimo laukimas. Statistiškai reikšmingai daugiau moksleivių, uţsiregistravusių privačioje klinikoje, pas gydytoją patenka tą pačią dieną (57,5 proc.) negu uţsiregistravusių PSPC (39,5 proc.). Statistiškai reikšmingai daugiau moksleivių, kurie lankosi privačioje klinikoje turi galimybę pakeisti savo gydytoją (86,5 proc.) negu tie, kurie lankosi PSPC (76,3 proc.). Statistiškai reikšmingai daugiau moksleivių, besilankančių privačioje klinikoje, nurodė, kad gali susipaţinti su savo ambulatorinės kortelės įrašais (67,4 proc.) negu besilankančių PSPC (23,0 proc.). Tiek prisiregistravusių privačioje klinikoje (78,2 proc.), tiek PSPC (74,3 proc.) didţioji dauguma moksleivių yra patenkinti gydytojo suteiktomis paslaugomis.
Išvados. Komunikacinis gydymo paslaugų prieinamumas yra vienodai gerai organizuojamas
paslaugų prieinamumas yra ţenkliai geriau organizuojamas šiuo aspektu: galimybė išsikviesti gydytoją į namus.
Raktaţodţiai: gydymo paslaugų prieinamumas, pasitenkinimas gydymo paslaugomis,
SUMMARY
Management of Public Health
THE EVALUATION OF SENIOR STUDENTS‘ OPINION TOWARDS THE ACCESSIBILITY OF PRIMARY MEDICAL SERVICE CARE IN THE TOWN OF SIAULIAI
Evelina Puidokienė
Supervisor Ričardas Radišauskas Dr. Sc., Assoc. Professor
Department of Health Management, Faculty of Public Health, Medical Academy, Lithuanian University of Health Sciences, Kaunas; 2012. 93 p.
Aim of the study. The purpose of this study was to assess senior students‘ (14-19 years old)
opinion towards the accessibility of primary medical service care in the town of Siauliai.
Methods. The object of the research is the opinion of senior pupils of Siauliai towards the
accessibility of primary medical service care in the town of Siauliai. Research method is questionnaire survey. Methods of statistics used are frequencies, Pearson's chi-squared test (χ 2).
Results. Half of the students (49.9%) consider their health to be satisfactory. The vast
majority of students (88.7%) indicated that visiting a doctor does not cause any problems or difficulties. A little bit more than half of all the students (52.2%) indicated that they can not make themselves familiar with the records of their medical history. Most of the students (76.5%) are satisfied with the services provided by the doctor. It was identified that the most frequent reason of dissatisfaction with the services provided by the doctor is waiting for acceptance for too long. More students visiting private clinics (57.5%) than those visiting public primary medical service care institutions (39.5%) can get to the doctor the same day after registration. These results are statistically significant. More students visiting private clinics (86.5%) than those visiting public primary medical service care institutions (76.3%) have a possibility to change their doctor. These results are statistically significant. More students visiting private clinics (67.4%) than those visiting public primary medical service care institutions (23.0%) indicated that they can make themselves familiar with the records of their medical history. These results are statistically significant. The vast majority of students from both form of medical care institutions, i.e. from private clinics (78.2%) and from public primary medical service care institutions (74.3%) are satisfied with the services provided by their doctor. These results though are not statistically significant.
Conclusions. The organization of communicative accessibility of primary medical service
accessibility of primary medical service care is organized much better than in public primary medical service care institutions by these aspects: visiting the doctor after registration earlier, possibility to change the doctor, more effective patients‘ dispatch to other medical specialists. Organization of organizational accessibility is significantly better in public primary medical service care institutions than in private clinics by this aspect: the opportunity to call a doctor homeward.
Keywords: the accessibility of primary medical service care, satisfaction with medical
Santrumpos
ASP – asmens sveikatos prieţiūra; BPG – bendrosios praktikos gydytojas; BVP – Bendras vidaus produktas. ES – Europos Sąjunga;
GMP – Greitoji medicinos pagalba KMU – Kauno medicinos universitetas;
PSDF – Privalomojo sveikatos draudimo fondas; PSO – Pasaulinė sveikatos organizacija;
PSP – pirminė sveikatos prieţiūra; SAM – Sveikatos apsaugos ministerija; SP – sveikatos prieţiūra;
ĮVADAS
Kiekviena šalis siekia sukurti tokią nacionalinę sveikatos apsaugos sistemą, kuri geriausiai atitiktų lygybės ir prieinamumo reikalavimus, padėtų racionaliai naudojant išteklius gerinti visuomenės sveikatą. Šalys, kuriose tinkamas dėmesys buvo skiriamas į bendruomenę orientuotai ir šeimos medicina pagrįstai pirminei sveikatos prieţiūrai, dabar jau dţiaugiasi pagerėjusiais visuomenės sveikatos rezultatais, nulemtais efektyvesnės sveikatos apsaugos sistemos. Tokios mintys išsakytos ekspertų grupės ataskaitoje „Pirminė sveikatos prieţiūra Šiaurės matmens šalyse―. Jos taip pat atspindi dabartinių sveikatos prieţiūros reformų Lietuvoje siekius.
Formuojant mūsų šalies nacionalinę sveikatos politiką, buvo siekiama ją orientuoti į visų Lietuvos ţmonių sveikatos problemų sprendimą. Šiame procese visi Lietuvos piliečiai tampa vienodai svarbūs: politikai, medikai, pacientai ir visa visuomenė. Nors gerokai šlubavo pats įgyvendinimo procesas, vertybių sistema (lygios teisės, paslaugu prieinamumas, kokybės būtinybė, racionali sveikatos prieţiūros organizacija bei valdyba ir t.t.) sveikatos politikoje išliko. Išlaikytas ir tęstinumas, besikeičiant vyriausybėms ir ministrams. Visi šie dalykai buvo ir išlieka svarbiausi sveikatos politikos perimamumo aspektai.
Pirminės sveikatos prieţiūros (PSP) plėtra bendroje sveikatos prieţiūros sistemoje - pagrindinė Nacionalinės sveikatos koncepcijos, Lietuvos sveikatos programos, Sveikatos prieţiūros įstaigų restruktūrizavimo strategijos kryptis. PSP deklaruojama kaip prioritetinė sritis. Tikimasi, kad 80 proc. sveikatos problemų spręs pirminė grandis.
Ataskaitoje, kurią Pasaulio bankas paskelbė birţelio pradţioje, ekspertai pabrėţia, kad lėšos Lietuvos sveikatos apsaugos srityje naudojamos netinkamai - didinant finansavimą sveikatos apsaugai, daugiausia keliami medikų atlyginimai, o paslaugų kokybė išlieka ta pati. Anot ekspertų, reikėtų labiau gerinti darbo kokybę. Taip pat trūksta kontrolės, kad gydymo įstaigos būtų atsakingos uţ savo suteiktas paslaugas.
Taip pat teigiama, kad Lietuvoje sveikatos apsaugos sistemą reiktų orientuoti į ankstyvąją diagnostiką bei gydymą pirminės prieţiūros įstaigose - tai Lietuvoje šiuo metu esą menkai išvystyta (Lietuvos medicinos kronika, 2009).
Dabar, maţėjant gydytojų skaičiui ir siekiant uţtikrinti vis aukštesnius (gal kai kur ir perteklinius) paslaugų teikimo reikalavimus, natūralu, kad gydytojai turi dirbti daugiau nei vieno etato krūviu. Tai sudaro prielaidas teigti, kad pirminės sveikatos prieţiūros kokybė prastėja prieinamumo aspektu.
Kanadą ir kai kurias kitas šalis), ji uţtikrina vieną geriausių sveikatos prieţiūros paslaugų prieinamumą Europos Sąjungoje. Tai sistema, kuri pakankamai efektyviai veikė ir veikia buvusių ekonominių krizių bei medikų emigracijos sąlygomis.
Be to, ji turi pagrindinius tvarios sveikatos apsaugos ir prieţiūros sistemos atributus: pakankamai gerą specialistų (gydytojų, slaugytojų, visuomenės sveikatos) rengimo sistemą ir bazes, pacientai gali laisvai rinktis sveikatos prieţiūros įstaigą ir gydytoją, viešosios sveikatos prieţiūros įstaigos (SPĮ) turi pakankamą veiklos laisvę.
Sistemos trūkumai - per maţas finansavimas (maţoka BVP dalis, skiriama sveikatos apsaugai ir prieţiūrai), nėra paslaugų teikėjų ir mokėtojų (ligonių kasų) poreikių balanso, per maţa viešojo sektoriaus ir privataus sektoriaus integracija (Rapolevičiūtė, 2011).
Jeigu vystant ir keičiant sistemą pirmiausia bus atsiţvelgta į pacientų poreikius, jų naudą, - sistema taps geresnė. Jeigu dėmesys pirmiausia bus kreipiamas į, pavadinkime, aritmetinį finansavimą - ligoninių lovų skaičiavimą, ir liks nepakankamai įvertinti paciento poreikiai, jo sveikatos ir sveikatos prieţiūros reikmės, - sistemos pokyčiai rezultatų neduos.
Turėtų keistis ir sveikatos prieţiūros sistema, ir jos organizacijų vadyba. Tačiau labiausiai turėtų keistis pirminė sveikatos prieţiūra. „Šeimos gydytojo - paciento― tandemas turi būti svarbiausias sveikatos prieţiūros centras, aplink kurį sukasi kitos medicinos sritys.
Analizuojant sveikatos prieţiūros paslaugų prieinamumą neišvengiamai susiduriama ir su barjerais, kurie trukdo vartotojams naudotis paslaugomis. Šie barjerai gali atsirasti daugelyje sveikatos prieţiūros paslaugų teikimo grandinės vietų: uţmezgant kontaktą su sveikatos prieţiūros įstaiga, įeinant į paslaugų teikimo sistemą, naudojant efektyvias, tinkamas ir priimtinas paslaugas, siekiant maksimaliai gero prieţiūros rezultato. Barjerai gali būti tiek struktūriniai, susiję su prieţiūros kaštais ir jos organizavimu, tiek susiję su nepakankamomis ţiniomis, kultūra, pacientų preferencijomis ir prioritetais.
Temos aktualumas. Šiandieniniame reformų procese kyla daug klausimų ir
diskusijų apie vaikų sveikatos prieţiūros paslaugų kokybę ir prieinamumą pirminėje sveikatos prieţiūroje. Įgyvendinat sveikatos reformą, Lietuvoje keičiasi PSP paslaugų teikėjai, daugėja privačių PSP įstaigų, teikiančių tos pačios apimties paslaugas, todėl labai svarbus sveikatos prieţiūros paslaugų kokybės vertinimas ne tik paslaugų teikėjo, bet ir vartotojo - paciento poţiūriu.
pradėjo formuoti pacientų savimonę ir jų teisę dalyvauti sprendimų dėl jo sveikatos būklės ar gydymo priėmime.
Pacientų teisių politika glaudţiai susijusi su valstybėje vykdomomis pertvarkomis sveikatos sektoriuje. Neefektyviai įgyvendinant sveikatos apsaugos reformą, daugelis pacientų teisių gali būti realiai neuţtikrintos ir neįgyvendintos (Liublianos chartija dėl sveikatos apsaugos reformų Europoje, 1996).
Sveikatos prieţiūros reformų tikslų ir uţdavinių įgyvendinimo proceso valdyme Lietuvos sveikatos politikai ypatingą dėmesį atkreipia į paslaugų prieinamumo visuose sveikatos prieţiūros paslaugų teikimo lygiuose gerinimą, pacientų teisių uţtikrinimą ir paslaugų kokybės gerinimą. Moksliniai projektai orientuojami į pacientų teisių situacijos analizę ir visuomenės aktyvinimą (Pacientų teisės Lietuvoje: situacijos analizė ir visuomenės aktyvinimas, 2001).
Mokslinis naujumas. Daugelio autorių anksčiau atliktuose tyrimuose daţniausiai
atsispindi paslaugų kokybės, suaugusių pacientų poţiūrio, darbuotojų motyvacijos ir kt. aspektai PSP sistemoje. Tuo tarpu vyresnio mokyklinio amţiaus vaikų nuomonė apie PSP prieinamumą nebuvo arba buvo maţai analizuojama.
Šis tyrimas buvo atliktas, siekiant nustatyti vaikų sveikatinimo paslaugų prieinamumą Šiaulių pirminiame asmens sveikatos prieţiūros centre.
Tyrimo praktinė reikšmė. Tyrimo metu gauti rezultatai padės suprasti pagrindines
problemas, su kuriomis susiduria vyresnio mokyklinio amţiaus vaikai bei jų tėvai, priţiūrintys savo sveikatą PSP įstaigose. Medicinos darbuotojai bei įstaigų vadovai gali būti supaţindinti su tyrimų rezultatais. Problemų ţinojimas bei pateiktos rekomendacijos leis efektyviau medicinos darbuotojams teikti medicinos paslaugas, vadovams padės rasti tinkamus sprendimus.
Tyrimo objektas: Šiaulių miesto vyresniojo mokyklinio amţiaus vaikų nuomonė
apie pirminės sveikatos prieţiūros prieinamumą.
Tyrimo tikslas: įvertinti Šiaulių miesto vyresniojo (14-19 metų) mokyklinio
amţiaus moksleivių sveikatinimo paslaugų prieinamumą Šiaulių mieste ir pasitenkinimą jomis.
Tyrimo uţdaviniai:
1. Įvertinti moksleivių savo sveikatos vertinimą ir nusiskundimus sveikata. 2. Įvertinti moksleivių nuomonę apie asmens sveikatos prieţiūros paslaugas.
Keliami tokie ginamieji darbo teiginiai:
1. Teigiame, kad vyresniojo mokyklinio amţiaus jaunuoliai palankiau vertina privačiose gydymo įstaigose dirbančių gydytojų darbą.
1.
LITERATŪROS APŢVALGA
1.1. Pirminės sveikatos prieţiūros paslaugų esmė ir prieinamumas 1.1.1. Pirminės sveikatos prieţiūros samprata ir reglamentavimas
„Sveikatos― sąvoka kaip teisinė kategorija - asmeninė neturtinė vertybė, kurios teisinei apsaugai skiriamas ypatingas valstybės dėmesys. Asmens teisė į sveikatą - prigimtinė, kiekvienam individui nuo gimimo priklausanti teisė (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras, 2001).
Ţodţio „sveikata― sąvoka tarptautiniuose ir nacionaliniuose sveikatos politikos dokumentuose reiškia ne tik ligų ir fizinių defektų nebuvimą, bet ir fizinę, dvasinę bei socialinę ţmonių gerovę (LR sveikatos sistemos įstatymas, 1994, 1998). Į bendruomenę
orientuota sveikatos samprata atspindi jos suvokimą plačiąja prasme (Sveikata 21: Sveikata visiems XXI amţiuje, 2000).
Pirminė sveikatos prieţiūra (toliau PSP) pirmiausia suprantama kaip tam tikra filosofija ir poţiūris į sveikatos prieţiūrą. Ji nesiejama su jokia konkrečia įstaiga ar struktūra (Slauga pirminėje sveikatos prieţiūroje. XXI amţiaus link, 1998).
Pirminė sveikatos prieţiūra (PSP) - tai būtina sveikatos prieţiūra, kuri taikoma visiems bendruomenės nariams ir jų šeimoms, šaliai ir bendruomenei prieinama kaina. PSP yra kompleksas priemonių, padedančių pasiekti norimą sveikatos lygį visoje šalyje. Ji turi būti bendruomenės socialinės raidos politikos dalis, pagrįsta socialiniu teisėtumu, o jos tikslas – spręsti pagrindines bendruomenės sveikatos problemas (Sveikatos apsaugos ministerijos 2007– 2009 metų strateginis veiklos planas, 2007).
Chronologiškai apţvelgus svarbiausius PSP vystymo etapus, išryškėja nuoseklus daugelio tautų ir šalių siekis gerinti medicinos prieinamumą.
Pasaulinėje sveikatos asamblėjoje 1977 m. buvo nuspręsta sukurti bendrą sveikatos strategiją, kuri iki 2000 metų garantuotų tokią ţmonių sveikatą, kad jie galėtų gyventi socialiai ir ekonomiškai produktyvų gyvenimą.
1978 m. Alma-Atoje priimtoje deklaracijoje buvo nuspręsta, kad norint perorientuoti sveikatos prieţiūrą nuo gydomosios į sveikatą stiprinančią, pirmiausia būtina plėtoti pirminę sveikatos prieţiūrą. Šioje deklaracijoje PSP apibūdinama kaip pirminis individų, šeimų ir bendruomenės kontakto su nacionaline sveikatos sistema lygis, priartinantis sveikatos prieţiūrą arčiausiai kiek yra galima ten, kur ţmonės gyvena ir dirba, sudarantis pirminį ištisinio sveikatos prieţiūros proceso elementą (Declaration of Alma-Ata, 1978).
1980 m. PSO Europos regiono komitetas numatė bendrus sveikatos politikos tikslus ir uţdavinius sveikatai Europoje pagerinti. Pagal 1984 metų PSO priimtą pasaulio sveikatos apsaugos politinį dokumentą „Sveikata visiems 2000― visos valstybės turi suformuoti tokią sveikatos politiką, kuri uţtikrintų visiems gyventojams aukšto lygio medicinos pagalbą, pagrįstą pirmine sveikatos prieţiūra ir palaikomą antrinio ir tretinio lygio sistemomis ( Health-21, 1998).
Vėliau daugelyje tarptautinių forumų, konferencijų bei kongresų šie uţdaviniai buvo tobulinami bei papildomi, atkreipiant dėmesį į svarbiausias problemas ir jų pokyčius. Vienas iš uţdavinių, į kurį atkreipiamas dėmesys PSO strategijoje - sveikatos prieţiūros tarnybų veikla. Visiems ţmonėms turi būti garantuojamas sveikatos prieţiūros prieinamumas, kokybė, efektyvumas bei lygybė (Kalėdienė ir kt., 1999).
dalyvavimą sveikatos prieţiūros teikimo procese ir tuo pačiu plėtoti įgūdţius, naujas technologijas ir įrodymais pagrįstą mediciną (Sveikata 21: Sveikata visiems XXI amţiuje, 2000).
Lietuvoje po Nepriklausomybės atkūrimo PSP buvo keliami kur kas maţesni uţdaviniai - ligų nustatymas ir gydymas, sveikatos tikrinimas, aplinkos, darbo, maisto, infekcinių ligų kontrolė, nei numatė naujoji reformos strategija, priimta 1995 m. Tuo metu įvyko konceptualūs sveikatos sampratos pokyčiai. Buvo pereita į kokybiškai naują sveikatos suvokimo lygmenį ne tik teoriškai, bet ir realizuojant šią sampratą svarbiausiuose sveikatos sistemą reglamentuojančiuose aktuose (Leonavičius ir kt., 2003).
Įgyvendinant Nacionalinę sveikatos koncepciją ir PSO doktriną „Sveikata visiems XXI amţiuje― ir siekiant sveikatos politiką perorientuoti į sveikatos išsaugojimą ir stiprinimą visose sveikatos prieţiūros grandyse, taip pat uţtikrinti gyventojų dalyvavimą formuojant sveikatos politiką, Lietuvos sveikatos programoje buvo numatyti artimieji ir tolimieji sveikatos reformos uţdaviniai. Tikslas - iki 2010 m. sumaţinti sveikatos ir sveikatos prieţiūros skirtumus tarp skirtingų socialinių - ekonominių gyventojų grupių 25 proc. Uţdaviniai - rengti ir perkvalifikuoti sveikatos prieţiūros specialistus, pagrindinį dėmesį skiriant BPG, vadybos specialistams, gerinti sveikatos prieţiūros įstaigų veiklą ir jose teikiamų paslaugų kokybę bei efektyvumą (Lietuvos sveikatos programa 1997-2001, 1998).
Lietuvoje, vykdant sveikatos sistemos reformą, PSP yra vienas kertinių sveikatos prieţiūros reformų elementas (Plieskis ir kt., 2004). Ne kartą PSP svarba akcentuojama
Lietuvos Respublikos dokumentuose: 1991 m. Lietuvos nacionalinėje sveikatos koncepcijoje
(Lietuvos nacionalinė sveikatos koncepcija, 1991), 1998 m. Lietuvos sveikatos programoje
(Lietuvos sveikatos programa 1997–2001, 1998), 2002m. Valstybės ilgalaikės raidos strategijoje
(LR Seimo Nutarimas, 2002) ir kituose. Tačiau vienareikšmio PSP apibrėţimo nėra.
Išsiplėtojusi PSP idėja tampa vis plačiau aptariama, giliau nagrinėjama. Tai rodo, kad sveikatos prieţiūrą būtina nepertraukiamai tyrinėti (Harrie Van, 2004).
1.1 lentelė
Principai, keliami sveikatos prieţiūros institucijose dirbantiems BPG bei kitiems darbuotojams
Principai Pagrindiniai poţymiai
1.Universalumas PSP gydytojas teikia visų medicinos sričių pagalbą ir pagal savo kompetenciją, turi spręsti visas sveikatos problemas. Problemų sprendimas - tai ne tik diagnostika ir gydymas. Sprendimo sąvoka apima ir taktikos numatymą.
2. Prieinamumas PSP paslaugos prieinamos sveikatos problemų, socialiniu, geografiniu, demografiniu poţiūriais.
3. Visuotinumas Vienodos PSP paslaugos teikiamos visoms gyventojų amţiaus, lyties ir socialinėms grupėms.
4. Integralumas/vadyba PSP gydytojo teikiamos paslaugos yra PSP paslaugų dalis, realizuojama kartu su PSP komanda, kitomis PSP struktūromis bei kitų lygių paslaugomis.
5. Tęstinumas Paslaugos teikiamos nuolat: rūpinamasi ne tik pablogėjusia paciento, šeimos, bendruomenės sveikata, bet ji priţiūrima ir tada, kai pagerėja, stengiamasi ją išsaugoti.
6. Komandinė veikla PSP gydytojas paslaugas teikia dirbdamas kartu su PSP komanda 7. Holistinis poţiūris PSP gydytojo paslaugos orientuotos ne į konkrečią ligą, o į asmens
sveikatos būklę bei psichologinius, socialinius poreikius ir aplinkybes. Individo sveikata suprantama kaip fizinė, psichinė ir socialinė gerovė.
8. Individualus poţiūris Paslaugos orientuotos į individą pagal jo ir jo šeimos poreikius. 9. Orientacija į šeimą Sveikatos stiprinimo, išsaugojimo ir gydomosios priemonės
taikomos įvertinus šeimos socialinę ir psichologinę aplinką, kad būtų pasiektas optimalus efektas pasitelkiami šeimos nariai.
10. Orientacija į bendruomenę
Individo sveikatos problemos vertinamos atsiţvelgiant į bendruomenę. Savo ruoţtu šeimos sveikatos problemos vertinamos atsiţvelgiant į bendruomenę. Šeimos gydytojo veikla bendruomenėje turi remtis konkrečiais tos bendruomenės poreikiais.
11. Konfidencialumas,
pasitikėjimas Gydytojas yra paciento sveikatos gynėjas. Paciento - gydytojo santykiai pagrįsti abipusiu pasitikėjimu. Šaltinis: sudaryta autorės, remiantis Sveikatos apsaugos ministerijos 2007-2009 metų strateginiu veiklos planu, 2007.
1. Plati kompetencija: PSP paslaugas teikiantis gydytojas turi turėti ţinių ir įgūdţių visose klinikinės medicinos srityse, kad sugebėtų įvertinti paciento sveikatos būklę ir numatyti reikalingų sveikatos paslaugų poreikį. Be to, turi turėti bendravimo įgūdţių, ţinoti sveikatos sistemos organizavimo tvarką, turėti vadybos pagrindų bei komandą.
2. „Vartininko“ vaidmuo. Vienur į aukštesnio lygio medicinos įstaigą galima patekti tik po PSP gydytojo konsultacijos, su jo siuntimu – tai tarsi „filtravimas―. Kad į aukštesnio, kartu ir brangesnio lygio medicinos įstaigą patektų tik tie pacientai, kuriems pagalba tikrai būtina. Taip yra Didţiojoje Britanijoje. Norint patekti pas specialistą būtinas BPG siuntimas. Gydytojų atlyginimo dydis priklauso nuo uţsiregistravusių pacientų skaičiaus, suteiktų paslaugų pobūdţio. Kitur į aukštesnio lygio medicinos įstaigą galima patekti ir su kai kurių specialistų siuntimais arba sumokėjus dalį kainos uţ paslaugas. Vokietijoje pacientai gali pasirinkti privačia veikla uţsiimantį BPG specialistą. Dalį išlaidų uţ atliktas medicinos paslaugas sumoka pats pacientas, o likusią sumą sumoka sveikatos draudimas (Borkienė ir kt., 1997).
3. Bendruomenės (teritorinis) principas. PSP komandos veiklos efektyvumas priklauso nuo to, ar PSP paslaugos teikiamos bendruomenei, apribojimai teritoriniu bei bendrais socialiniais (darbas, mokykla) ir kultūriniais interesais, ar atskiriems individams, išsibarsčiusiems didelėje teritorijoje. Dabar gydytojo veikla apima tik epizodinį ir tęstinį asmens konsultavimą, diagnozavimą bei gydymą, o poveikio bendruomenei (pvz. profilaktinis darbas) nevykdo.
4. PSP grandies finansavimas. Kapitacijos ??? principas (vienodas fiksuotas uţmokestis, kai neatsiţvelgiama į riziką). Apmokėjimas uţ suteiktas paslaugas. BPG mokama uţ kiekvieną prie jo prisirašiusį gyventoją. Vienas svarbiausių šio mokėjimo principų privalumų – sveikatos prieţiūros paslaugų tiekėjai yra motyvuoti prisirašyti kuo daugiau gyventojų ir dėl to atsiţvelgti į pacientų pageidavimus .
lėtines ligas ir t. t. Pirminė sveikatos prieţiūra maţina socialinę nelygybę ne tik sveikatos apsaugos sistemoje, bet ir visuomenėje. Apţvelgus naujausias PSO iniciatyvas, pastebėta, kad daţnai girdima sakant, jog pirminė sveikatos prieţiūra neatitinka lūkesčių ir nesuteikia reikiamos bei norimos pagalbos. Į tokią nuomonę sveikatos organizatoriams nereikėtų numoti ranka, nes ES šalyse taip apie pirminę sveikatos prieţiūrą pasisako vis daugiau ţmonių. Visose šalyse siekiama turėti sveikesnę visuomenę, todėl PSO rekomenduoja gerai organizuoti pirminę sveikatos prieţiūrą, nes ji padeda pigiau ir greičiau įgyvendinti daugelio vyriausybių siekius (Pirminės sveikatos prieţiūros privalumai ir reikšmė, 2011).
Daugelio mokslininkų teigimu, kiekvienas suaugęs pacientas pasitenkinimą gaunamomis sveikatos prieţiūros paslaugomis, o kartu ir teikiančia šias paslaugas sveikatos prieţiūros įstaiga vertina per šių paslaugų prieinamumą (Fassaert et al., 2008).
1.1.2. Pirminės sveikatos prieţiūros prieinamumo sąvoka
Vienas iš pagrindinių sveikatos prieţiūros organizavimo principų yra sveikatos prieţiūros prieinamumas. Šis principas uţtikrinamas tada, kai sveikatos prieţiūros paslaugos prieinamos daugumai, o pagrindinės - visiems gyventojams. Sveikatos prieţiūros prieinamumas gali būti vertinamas įvairiais aspektais: gyventojų galimybe patekti pas gydytoją pasinaudoti sveikatos prieţiūros paslaugomis ir šių paslaugų vartojimu, gyventojų aprūpinimu sveikatos prieţiūros ištekliais (gydytojų, slaugytojų, pirminės sveikatos prieţiūros centrų, stacionarinių lovų skaičius tūkstančiui gyventojų), sergamumo, mirtingumo bei mirštamumo rodikliais (Milašauskienė ir kt., 2006)
Sveikatos prieţiūros paslaugų prieinamumas yra tam tikros teritorijos gyventojų realizuotos galimybės gauti vienas ar kitas jiems reikalingas gydymo ar slaugymo paslaugas. Sveikatos prieţiūros prieinamumas – valstybės nustatyta tvarka pripaţįstamos sveikatos prieţiūros sąlygos, uţtikrinančios asmens sveikatos prieţiūros paslaugų ekonominį, komunikacinį ir organizacinį priimtinumą asmeniui ir visuomenei (LR SAM įsakymas, 1997).
Galima vertinti organizacinį, komunikacinį bei ekonominį PSP prieinamumą (Jankauskienė, 2000):
Organizacinis prieinamumas įvertinamas atsakant į klausimus, ar uţtikrinama sveikatos
Vertinant komunikacinį prieinamumą būtina gilintis į atstumą iki sveikatos prieţiūros įstaigos, ar yra tinkamas ir prieinamas viešas transportas, ar gyventojams prieinamos susisiekimo ir kitos priemonės (telefonas, internetas).
Ekonominis prieinamumas siekia atsakyti į klausimus, kiek gyventojams tenka mokėti ir
primokėti uţ sveikatos prieţiūros paslaugas ar galioja ir kaip vykdomas solidarumo principas
Sveikatos prieţiūros paslaugų prieinamumu laikoma galimybė ligos ar sveikatos sutrikimo atveju pasinaudoti sveikatos prieţiūros įstaigų teikiamomis paslaugomis (Lietuvos sveikatos programa 1997-2001, 1998).
Sveikatos sistemos įstatymo 47 straipsnyje pateikiamas valstybės laiduojamų ASP paslaugų sąrašas. Tai būtinoji medicinos pagalba, LR karių, policijos ir vidaus reikalų pareigūnų ASP, suimtųjų, nuteistųjų kalėti, pabėgėlių ir nelegalių imigrantų ASP, apdraustųjų privalomuoju sveikatos draudimu ASP. Šio įstatymo 49 straipsnyje yra numatytos gyventojų grupės, kurios turi teisę gauti valstybės laiduojamas (nemokamas) asmens sveikatos prieţiūros paslaugas šalies SP įstaigose. Tokią teisę turi LR, kitų valstybių piliečiai ir asmenys be pilietybės, nuolat gyvenantys Lietuvoje (LR sveikatos sistemos įstatymas, 1994, 1998). Šis straipsnis nustato, kad asmens sveikatos prieţiūros paslaugas gali gauti bet kuris
ţmogus, kuris kreipiasi į asmens sveikatos prieţiūros įstaigą. Pagal šį straipsnį visas ASP paslaugas nemokamai gali gauti tik tam tikros gyventojų grupės. Vadinasi gyventojams, nepriklausantiems nei vienai čia išvardintai gyventojų grupei, nėra suteikiamos ASP paslaugos (išskyrus skubią medicinos pagalbą, kuri ţmogui suteikiama bet kokiu atveju).
LR Sveikatos draudimo įstatymas nustato privalomuoju sveikatos draudimu draudţiamus asmenis, kurie šio įstatymo nustatyta tvarka moka arba uţ kuriuos yra mokamos šio įstatymo nustatyto dydţio valstybės, darbdavių ar pačių draudţiamųjų įmokos (LR Sveikatos Draudimo Įstatymas, 1996). Šio įstatymo 6 straipsnis nustato visas draudţiamųjų ir
apdraustųjų privalomuoju sveikatos draudimu gyventojų grupes. Šiame straipsnyje skelbiama, kad privalomuoju sveikatos draudimu yra draudţiami LR piliečiai ir kitų valstybių piliečiai bei asmenys be pilietybės, nuolat gyvenantys Lietuvos Respublikoje, taip pat laikinai Lietuvos Respublikoje gyvenantys kitų valstybių piliečiai bei asmenys be pilietybės, jeigu jie teisėtai dirba Lietuvos Respublikoje, bei nepilnamečiai jų šeimos nariai. Taip pat čia skelbiama, kad privalomuoju sveikatos draudimu draudţiami šie asmenys:
1) asmenys, uţ kuriuos mokamos privalomojo sveikatos draudimo įmokos, bei asmenys, kurie moka privalomojo sveikatos draudimo įmokas;
pagimdţiusios moterys, auginantys maţamečius vaikus, vaikai iki 18 metų, moksleiviai ir studentai, valstybės remiami asmenys (LR Sveikatos Draudimo Įstatymas, 1996).
Visi šie išvardinti asmenys turi geresnį prieinamumą prie SP, nes jiems nereikia mokėti uţ suteiktas paslaugas. Tačiau visi kiti asmenys (kurie nedirba, dirba nelegaliai, nėra uţsiregistravę darbo birţoje, asmenys, neturintys asmens dokumentų ir t.t.) uţ suteiktas SP paslaugas turi sumokėti visą paslaugos kainą tiesiogiai SPĮ. Vadinasi SP prieinamumas jiems yra labai sąlyginis - sveikatos prieţiūros paslaugas jie gali gauti tik galėdami uţ jas susimokėti.
Pirminėje sveikatos prieţiūroje ypač aktuali pacientų galimybė pasirinkti PSP paslaugas teikiančią įstaigą ir joje dirbantį BPG. Gyventojų prisirašymą pirminės asmens sveikatos prieţiūros įstaigų tvarką reglamentuoja LR sveikatos apsaugos ministro 2001 m. lapkričio 9 d. įsakymas Nr. 583 (LR SAM įsakymas, 2001).
Prieinamumas gali būti apibrėţtas kaip „atitikimo laipsnis― tarp vartotojų ir sveikatos prieţiūros sistemos. Galima išskirti keletą pagrindinių bruoţų šiam laipsniui charakterizuoti (Pechansky, Thomas, 1981):
priimtinumą (sveikatos prieţiūros vartotojų bei paslaugų teikėjų poţiūrių ir įsitikinimų sutapimą),
perkamumą (susietą su paslaugų kaina pacientui ir apimančią tiek tiesiogines, tiek netiesiogines išlaidas),
naudingumą (susietą su adekvačia paslaugų pasiūlos ir paklausos pusiausvyra),
fizinį prieinamumą (susietą su paslaugų teikimo vieta paciento buvimo atţvilgiu bei jo galimybes judėti, t.y. geografiniais bei fiziniais barjerais),
prisiderinamumą (susietą su tuo, kaip paslaugų teikimas yra organizuotas atsiţvelgiant į paciento poreikius bei tinkamumo suvokimą - darbo valandos, išankstinio rezervavimo galimybė, eilės).
centrų registratūros personalo darbą bei darbo organizavimą registratūroje. Vertindami sugaištą laiką registratūroje, daugiau kaip du trečdaliai (73,6 proc.) apklausoje dalyvavusių respondentų paţymėjo, jog registratūroje laukia trumpai. Registratūros personalo mandagumą ir rūpestingumą gerai vertino dauguma (83,5 proc.) Vertinant, kokią įtaką pacientų nuomonei apie organizacinį darbą registratūroje turėjo socialiniai ir demografiniai veiksniai, nustatyta, jog įtakos turėjo pacientų amţius, gyvenamoji vieta, uţimtumas, lankymosi pirminės sveikatos prieţiūros centre daţnumas ir centro nuosavybės forma. Remiantis šio tyrimo duomenimis, vyresnio amţiaus pacientai, daţnai besilankantys pirminės sveikatos prieţiūros centre pacientai ir pacientai, paslaugas gaunantys privačiuose centruose, geriau vertino organizacinį registratūros darbą. Kritiškesni šiuo poţiūriu buvo pensininkai ir pacientai, turintys invalidumą ir miesteliuose gyvenantys pacientai. Net trečdalis (32,9 proc.) apklausoje dalyvavusių pacientų paţymėjo, jog per ilgai laukia vizito pas šeimos gydytoją. Daugiau kaip du trečdaliai (78,2 proc.) respondentų paţymėjo, kad jų sveikatos prieţiūros įstaigą lengva pasiekti (Milašauskienė ir kt., 2006). Šis tyrimas parodo, ką būtų galima tobulinti PSP prieinamumo aspektu.
Apibendrinant galima teigti, kad sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumas - tai veiksnys, kuris parodo sveikatos prieţiūros sistemos teikiamų paslaugų kokybę. Visų pacientų sveikatos prieţiūros kokybė priklauso nuo jos prieinamumo, efektyvumo, teisumo.
Sveikatos prieţiūra atsieina vis daugiau, todėl būtina toliau didinti efektyvaus ambulatorinio gydymo prieinamumą, kartu modernizuojant ir restruktūrizuojant ligoninių tinklą, siekiant efektyviau panaudoti ţmogiškuosius ir materialiuosius sveikatos sektoriaus resursus (Andrijauskaitė, 2006).
PSP specialistams būtina gilintis į veiksnius, kurie daro didţiausią įtaką koordinuotam ir profesionaliam sveikatos prieţiūros darbui. Tokiu atveju ypač svarbi pacientų nuomonė.
1.1.3. Pirminės sveikatos prieţiūros prieinamumą įtakojantys veiksniai
patogiausiu būdu gauti reikiamas sveikatos prieţiūros paslaugas, kadangi jam reikia skirti daugiau laiko ir pinigų, kad patektų pas gydytoją. Sergantys gyventojai daţniau naudojasi SP paslaugomis negu rečiau sergantys, todėl natūralu, kad tų regionų gyventojai, kurie daţniau serga įvairiomis ligomis, daţniau naudojasi SP paslaugomis (Statkevičius, 2004).
Svarbūs kriterijai, vertinant sveikatos prieţiūros paslaugų prieinamumą, yra paslaugos laukimo laikas, procedūrų laukimo laikas, gydytojų ir slaugos darbuotojų dėmesys pacientui (Kairys ir kt., 2004). Tokie įstaigos organizacinio darbo nesklandumai, kaip ilgas
laukimo laikas registratūroje ir prie gydytojo kabineto, pacientų ir medikų tarpusavio nepagarba ir nepasitikėjimas, medicinos personalo nesiskaitymas su pacientais, neatsiţvelgimas į pacientų interesus labai daţnai sutinkamos valstybinėse sveikatos prieţiūros įstaigose. Kai tuo tarpu privačiose gydymo įstaigose jos gana retos, jei išvis jų būna
(Grabauskas ir kt., 2002).
Tyrimo, atlikto didţiuosiuose Lietuvos miestuose 2003m, metu buvo nustatytos problemos, su kuriomis pacientai susidūrė ambulatorinėse sveikatos prieţiūros įstaigose. Nurodytos problemos sugrupuotos į dvi grupes, jose išdėstytos pagal svarbą:
▪ vadybinės: eilės prie kabinetų, per daug „popierizmo― ir biurokratijos, eilės registratūroje, reikia duoti kyšius, sunku gauti talonus, tenka laukti savaites, mėnesius.
▪ profesinės, etinės: ţema gydytojų kvalifikacija, medikai nejaučia atsakomybės, šiurkštūs, nemandagūs gydytojai, medikai nedėmesingi, medikai darbo metu geria kavą/plepa, o ne rūpinasi pacientais, pacientus skirsto pagal pajamas, amţių (Kairys ir kt., 2004).
Prieinamumo skirtumams daro įtaką ir atstumas iki SPĮ. Jis įtakoja laiko sąnaudas, kurių prireikia nuvykti į savo pasirinktą SPĮ. Neturintiems mašinos iškyla didesnės kliūtys patekti į gydymo įstaigą, jei ji yra toli nuo jų namų, iki kurios pėsčiomis per toli, o viešasis transportas nevaţinėja arba vaţinėja retai ir nepatogiu maršrutu. Tokiu atveju ţmogus nesirinks gydymo įstaigos toli nuo namų, nors ir ţinos, kad ta įstaiga jam labiau tiktų ir jis labiau norėtų gydytis joje, o ne toje įstaigoje, kuri arti jo namų.
Apţvelgus literatūrą, išryškėja prieţastys, sąlygojančios sveikatos prieţiūros prieinamumo skirtumų atsiradimą:
▪ naudingumas: tam tikros sveikatos prieţiūros paslaugos gali būti nenaudingos kai kurioms gyventojų grupėms arba medicinos darbuotojai gali pasiūlyti skirtingas paslaugas pacientams, kuriems reikia tų pačių paslaugų;
▪ kokybė: tam tikrų sveikatos prieţiūros paslaugų siūlomų identiškiems pacientams kokybė gali skirtis skirtingose gyventojų grupėse;
▪ informacija: sveikatos prieţiūros paslaugos gali būti nevienodai prieinamos dėl nevienodo informacijos apie jas prieinamumo skirtingose gyventojų grupėse (Mackenbach, Bakker, 2002).
Mäntyselkä P, Nolan A. ir kitų autorių teigimu pacientai, besinaudojantys privačių poliklinikų paslaugomis, turi geresnį priėjimą prie sveikatos prieţiūros. Tačiau buvo pastebėta tendencija, kad prastėja SPP uţtikrinimas pacientams, sergantiems lėtinėmis ligomis. Taip pat geresnis SPP prieinamumas tose vietovėse, kuriose yra personaliniai gydytojai, esantys arčiausiai gyvenamosios vietos, negu tose, kur tokių gydytojų nėra (Mäntyselkä, 2007).
Daugelio šia tema rašančių autorių nuomone, darant įvairius sprendimus sveikatos prieţiūros struktūrose, sudarant finansavimo metodikas, įgyvendinant valstybines programas būtina atsiţvelgti į kaimiškų vietovių, kaimų gyventojų sveikatos poreikius ne vien tik dėl demografinės, socialinės, ekonominės padėties, esančių sveikatos netolygumų tarp miesto ir kaimo gyventojų – svarbu atkreipti dėmesį į sveikatos paslaugų prieinamumą. Kalbant apie komunikacinį prieinamumą, būtina išsiaiškinti, koks yra atstumas iki SPĮ, ar gyventojams prieinamas viešasis transportas, kitos susisiekimo priemonės, ar lengvai prieinamos kitos priemonės: telefonas, internetas, ar pacientams nekyla kitų sunkumų patekti pas gydytoją. Dar reikia išsiaiškinti, ar pacientams nekyla sunkumų pasirenkant gydymo įstaigą ir gydantį mediką (Pečiūra ir kt., 2006; Valius, 2006; Jayasinghe et al, 2008; Egbunike et al, 2008; LR SAM įsakymas, 2004).
Ţinoma, sveikatos sistemos reforma - tai ne staigus, greitas ir trumpalaikis pokytis. Tai apgalvotas, suderintas ir, atsiţvelgiant į ilgalaikę perspektyvą, suplanuotas procesas, uţtikrinantis sistemos stabilumą ateityje.
Sveikatos prieţiūros reformos, kurios vienas esminių elementų yra SPĮ restruktūrizacija, tikslas yra gerinti SP paslaugų kokybę ir prieinamumą. Šioje reformoje buvo numatyta viena iš prioritetinių pertvarkos krypčių - tai ambulatorinių paslaugų, o ypač PSP plėtra, skatinant privačių šeimos gydytojų veiklą (LR SAM įsakymas,2004; LR SAM įsakymas, 2008).
Reforma siekiama surasti pagrindinių, nuolat kintančių šalies sveikatos apsaugos problemų sprendimus, įtraukiant į problemų sprendimą visus sistemos veikėjus, partnerius, institucijas ir suinteresuotąsias grupes.
Reformos sėkmė priklauso ne nuo to, kiek biudţeto sutaupoma, bet nuo to, kiek pagerėja ţmonių sveikata.
tobulinti ir keisti egzistuojančias finansavimo sistemas (Lietuvos sveikatos sektorius amţių sandūroje, 2011).
Vis dėl to paţanga pacientų teisių srityje jaučiama. 2009 metais atliktas ―Health Consumer Powerhouse‖ tyrimas parodė, kad Lietuva Europoje pagal pacientų teisių gerbimą yra antroje vietoje po Šveicarijos. Reikia pripaţinti, kad tai gana didelis laimėjimas.
Dar labiau Lietuvos gyventojus galėtų suburti abipusė medikų ir pacientų pagarba bei tos pagarbos uţtikrinimas ir apsaugojimas. Abipusė pagarba turėtų būti apsaugota nuo politinių jėgų kovų ir būti tausojama. Siektina, kad sveikatos paslaugų prieinamumas būtų gerai sutvarkytas ir pacientai neturėtų pretenzijų, jog savo gyvenamojoje vietovėje negali gauti tinkamos medicininės paslaugos, kad prastos laukimo salės ar blogai sutvarkyta logistika. Pacientų nepasitenkinimą daţniausiai sukelia ne tai, kad kaţkas blogai padaryta, o tai, kad nepaaiškinta, nepabendrauta (Lietuvos sveikatos sektorius amţių sandūroje, 2011).
Dar pirmaisiais Nepriklausomybės atkūrimo metais Lietuvoje deklaruoti pagrindiniai sveikatos reformos tikslai: aktyvi visuomenės sveikatos politika, kuri reiškia gyventojų atsakomybės uţ savo sveikatą ugdymą, taip pat gyventojų dalyvavimą priimant sprendimus. Tai nėra paprastos deklaracijos. Jas įgyvendinti ypač sudėtinga, nes pakeisti visuomenės poţiūrį, kad ţmogus pats norėtų ir turėtų rūpintis savo sveikata ir pats uţ tai atsakytų, nėra lengva (Jankauskienė, 2000).
Vienareikšmiškai galima teigti, kad PSP teikiamų paslaugų kokybė, švietimas turi tiesioginę įtaką visos visuomenės sąmoningumui asmeninės sveikatos prieţiūros srityje.
1.1.4. Pagrindiniai pirminės sveikatos prieţiūros paslaugų kokybės aspektai
Kokybė sveikatos prieţiūroje - sunkiai apčiuopiamas ir multidimensinis objektas. Daţnai dėl netikslaus apibūdinimo ji suprantama klaidingai. Kokybė yra kriterijus, kuris apibūdinimas taip - jeigu paslauga patenkina kliento poreikius ar viršija jo lūkesčius, ji yra kokybiška. Taigi, kokybę gali geriausiai įvertinti vartotojai. Kokybė - tai pastoviai patenkinami pacientų lūkesčiai (Baţanskienė, Morkūnienė, 1998; Chu, Goh, 2002).
Iš daugelio mokslinėje literatūroje naudojamų sveikatos prieţiūros kokybės sampratų būtent JAV Medicinos institutas pateikia šią, atsispindinčią pagrindinius sveikatos prieţiūros kokybės aspektus: sveikatos prieţiūros kokybė - laipsnis, kuriuo sveikatos prieţiūros paslaugos, atitinkančios šiuolaikines profesines ţinias, asmeniui ir visuomenei padidina pageidaujamų sveikatos rezultatų tikimybę (Karen, 2003).
J.Overtveit mano, jog sveikatos prieţiūros įstaigų teikiamas paslaugas galima net vadinti ir produktu, kurį pacientas t.y. klientas gauna iš teikėjo - sveikatos prieţiūros įstaigos
medicinos paslaugas labai priklauso ir nuo to, kur jis gyvena, koks paciento išsilavinimas. Didmiesčiuose gyvenantys pacientai labiau patenkinti gaunamomis paslaugomis nei maţesnių miestų gyventojai, nes jie turi daugiau galimybių pasirinkti didesnę praktiką turintį gydytoją. Respondentai iki 40 metų, turintys aukštąjį išsilavinimą, bet silpnesnės sveikatos, sveikatos paslaugų prieinamumą vertina prastai, - jie iš medikų tikisi daugiau. Todėl visiškai natūralu, kad kiekvienas pacientas nori gauti tik kokybišką paslaugą, o tai reiškia, jog šiuo metu sveikatos prieţiūros sistemoje ypač svarbią vietą uţima kokybė.
Būtinybė nuolat gerinti sveikatos prieţiūros paslaugų kokybę akcentuojama visuose strateginiuose Lietuvos ūkio ir sveikatos prieţiūros sistemos tolesnio vystymo dokumentuose. Lietuvoje priimti strateginiai sprendimai dėl sveikatos prieţiūros kokybės vystymo. Įteisintas valstybinis medicininis auditas, kurio vienas iš tikslų yra numatyti asmens sveikatos prieţiūros prieinamumo ir tinkamumo (kokybės) plėtojimo būdus ir kryptis. Asmens sveikatos prieţiūros įstaigose siekiant uţtikrinti tinkamą asmens sveikatos prieţiūros paslaugų kokybę diegiamos kokybės sistemos ir lokalus medicininis auditas. Sveikatos apsaugos ministerija į strateginius planus kasmet įtraukia priemones, kurių tikslas yra uţtikrinti kokybišką asmens sveikatos prieţiūrą. Sveikatos prieţiūros kokybės koncepcijai įgyvendinti Sveikatos apsaugos ministras patvirtino Sveikatos prieţiūros kokybės uţtikrinimo 2005-2010 m. programą (LR valstybės kontrolė, 2007).
Sveikatos prieţiūros kokybės uţtikrinimas ir nuolatinis gerinimas įgyvendinamas per šias pagrindines kokybės dimensijas (LR SAM įsakymas, 1999).
orientavimąsi į pacientą (aktyvų paslaugų vartotoją) - tai sveikatos prieţiūros
paslaugų vartotojo ir visuomenės įtraukimas į sveikatos prieţiūros paslaugų planavimą, teikimą ir vertinimą, uţtikrinant paciento teisę gauti informaciją, pateikiamą jam suprantama forma ir reikalingą priimti sprendimams dėl savo sveikatos prieţiūros bei galimybę suteikti grįţtamąjį ryšį apie gautas sveikatos prieţiūros paslaugas;
priimtinumą - valstybės nustatyta tvarka pripaţįstamas sveikatos prieţiūros sąlygas,
uţtikrinančias sveikatos prieţiūros paslaugų ir medicinos mokslo principų bei medicinos etikos reikalavimų atitiktį;
prieinamumą - valstybės nustatyta tvarka pripaţįstamas sveikatos prieţiūros sąlygas,
uţtikrinančias sveikatos prieţiūros paslaugų ekonominį, komunikacinį ir organizacinį priimtinumą asmeniui ir visuomenei;
tinkamumą - valstybės nustatyta tvarka pripaţįstamas sveikatos prieţiūros sąlygas,
teisumą - lygių visiško sveikatos potencialo siekimo galimybių kiekvienam asmeniui
sudarymas, paskirstant sveikatos prieţiūros išteklius bei panaikinti kliūtis ir skirtumus, kuriuos lemia neteisingais traktuojami veiksniai;
tęstinumą - laipsnį, kuriuo paciento prieţiūra yra koordinuojama tarp sveikatos
prieţiūros specialistų ir įstaigų;
veiksmingumą - sveikatos prieţiūros intervencijų galimybes pasiekti uţsibrėţtus
sveikatinimo veiklos tikslus ir rezultatus įprastoje aplinkoje;
ekonomiškai pagrįstą efektyvumą - aukščiausios kokybės sveikatos prieţiūros bei
sveikatos prieţiūros paslaugų derinio, duodančio geriausius sveikatos rezultatus, uţtikrinimas maţiausiais kaštais;
saugumą - uţtikrinant saugią sveikatos prieţiūrą ir jos aplinką pacientams bei
sveikatos prieţiūros sektoriuje dirbantiems darbuotojams, įdiegiant vieningą nepageidaujamą įvykių registravimo, stebėsenos ir prevencijos sistemą, formuojant naujovišką specialistų poţiūrį į nepageidaujamus įvykius ir jų valdymą.
Šių pagrindinių dimensijų įgyvendinimas leistų pasiekti geriausių rezultatų. Tačiau tai yra teoriniai aspektai ir jų pritaikymas realioje aplinkoje reikalauja visų PSP grandţių bendradarbiavimo.
V.Janušonio (2008) teigimu, sveikatos prieţiūros kokybė apima tokius strateginius aspektus kaip:
sveikatos prieţiūros kokybė geriau tenkina pacientų poreikius ir jų lūkesčius sveikatos prieţiūrai;
sveikatos prieţiūros kokybė yra sisteminis, visapusiškas, tęstinis procesas, orientuotas į paciento poreikius;
sveikatos prieţiūros kokybės tikslas neapsiriboja tik geresnės pacientų sveikatos siekiu, jis apima ir jų gyvenimo kokybę;
sveikatos prieţiūros kokybė grindţiama nuolatiniu tiek medikų profesionalų, tiek ir pacientų mokymusi;
sveikatos prieţiūros kokybė taupo išteklius ir sudaro galimybę juos reinvestuoti .
Šie strateginiai aspektai taip pat apjungia įvairių sveikatos prieţiūros kokybe suinteresuotų grupių (pacientų, sveikatos prieţiūros paslaugų teikėjų, finansuojančių institucijų) kokybės supratimą.
Tai, kad pacientas yra svarbiausias asmuo sveikatos prieţiūros procese, yra pagrindinė sveikatos prieţiūros sistemų reformų nuostata ekonomiškai išsivysčiusiose Vakarų šalyse. Ši nuostata skatina keisti profesionalių medikų elgseną pereinant nuo iki šiol dominavusios medikų nuomonės ir sprendimų viršenybės (paternalistinės medicinos) prie paciento sprendimų ir nuomonės paisymo, jo nuomonės viršenybės. Medikai ir pacientai kartu dalijasi atsakomybe uţ sveikatos prieţiūros rezultatus. Tai smarkiai keitė tiek medikų, tiek ir pacientų poţiūrį į sveikatos prieţiūros tinkamumą bei pacientų lūkesčius ir jų poreikius. Lietuvoje dar tik palengva bandoma eiti prie šios nuostatos ir tik paţangiai mąstantys medikai atsiţvelgia į paciento nuomonę. Labai nedaug medikų dar paiso jauno paciento, o tuo labiau vaiko nuomonės ir jo lūkesčių, - dar tvirtai įsigalėjusi nuostata, kad gydantis medikas, slaugytojai ir tėvai geriausiai ţino ko reikia vaikui. Pagal Lietuvoje galiojančius teisės aktus vienas vaikas gydymo įstaigoje be tėvų ar globėjų gauti sveikatos paslaugų negali, todėl kokių paslaugų jam reikia, apsilankymo metu sprendţia medikas kartu su jį atlydėjusiu tėvu, motina ar globėju (LR pacientų teisių ir ţalos sveikatai atlyginimo įstatymo pakeitimo įstatymas, 1996; 1998).
Sveikatos prieţiūros kokybės valdymas yra pokyčių valdymo procesas, susiformavęs visuotinės kokybės pagrindu. Pagrindiniame, kokybės sistemos kūrimo ir diegimo, etape vyrauja pokyčių valdymas. Tolimesniame, kokybės gerinimo etape veikiant kokybės sistemai, visuotinės kokybės valdymas. Kokybės sistema - tai tarpusavyje susijusių organizacijos struktūrų, procesų ir išteklių visuma, būtina kokybės vadybai (Janušonis, 2008). Kokybės vadybos sistemų pagal tarptautinius standartus kūrimas sveikatos prieţiūros įstaigose turi neabejotinų privalumų - padeda siekti nustatytų tikslų ir įgyvendinti politiką, gerina organizacijos įvaizdį ir pacientų nuomonę, padeda maţinti kaštus, optimizuoti veiklą, valdo riziką. Tačiau turi ir tam tikrų trūkumų - darbuotojų pasipriešinimas, palaikymo išlaidos, tačiau, kaip rodo patirtis, šiuo metu privalumai veikia organizacijos naudai (Paukštys, Šileikienė, 2005).
Pirminės sveikatos prieţiūros ekspertų grupė rekomenduoja imtis daugiaplanių veiksmų, kad pirminė sveikatos prieţiūra mūsų šalyje būtų pagerinta (Carlsson, Jurgutis, 2008). Tai:
pirminės sveikatos prieţiūros specialistų profesinio rengimo gerinimas ir tinkamai parengtų bendrosios praktikos/šeimos gydytojų ir pirminės sveikatos prieţiūros slaugytojų skaičiaus didinimas Lietuvoje;
gali būti privačių pirminės sveikatos prieţiūros įstaigų, kurios paslaugas teiktų pagal sutartį su uţsakovu, plitimas;
slaugytojų savarankiškumo didinimas. Lietuvoje slaugytojų socialinis statusas ir profesinis prestiţas dabar ţemas. Daugiau darbuotojų pritraukti į sveikatos apsaugos sektorių, maţinant darbo krūvį ir didinant uţmokestį slaugytojoms;
senyvų ir lėtinėmis ligomis sergančių ţmonių prieţiūros namuose ir įvairiuose globos institucijose (prieglaudose, slaugos ligoninėse, senelių namuose) struktūrizavimo skatinimas, kad maţėtų ligoninės lovadienių kainos;
geresnės įrangos ir kokybiškos infrastruktūros diegimas pirminės sveikatos prieţiūros įstaigose ( įdiegti pacientų elektroninių kortelių sistemą, sukurti gydytojų ir kvalifikuotų slaugytojų telefoninių konsultacijų linijas);
keitimasis patirtimi tarp šalių, kad pacientus pasiektų geresnė prieţiūra: gero motyvacinio konsultavimo pirminės prieţiūros įstaigose metodų kūrimas ir šiuolaikiškų informacinių leidinių apie rūkalų, alkoholio atsisakymą, dietą ir fizinį aktyvumą rėmimas;
pirminės sveikatos prieţiūros personalo darbo apmokėjimo ir finansavimo gerinimas, taip gerinant ir pačios pirminės sveikatos prieţiūros kokybę, ypač sveikatos propagavimo ir ligų profilaktikos srityse. Taip pat reikalingi pirminės sveikatos prieţiūros kokybės ir struktūros kontrolės metodai;
pirminio ir antrinio sveikatos prieţiūros lygių bendradarbiavimo skatinimas ir tokiu būdu pacientų aptarnavimo kokybės gerinimas. Reikia specialių strateginių planų, kurie tenkintų skirtingo sergamumo nulemtus skirtingus populiacijų poreikius ir subalansuotų brangių sveikatos apsaugos technologijų naudojimą.
Tuo tarpu Bubnienės ir Ruţevičiaus (2010) pateiktame modelyje galima įţvelgti komunikacijos gerinimo sprendimą (ţr. 1.1 pav.):
1.1 pav. Sveikatos prieţiūros problemų sprendimo modelis (Bubnienė, Ruţevičius, 2010).
Dėmesio sutelkimas į problemą ir bandymas rasti jos teisingą sprendimą yra svarbus faktorius. Tradicinis poţiūris (sveikatos prieţiūra, pagrįsta pacientų kreipimusi į sveikatos prieţiūros įstaigą) kokybės valdymo procese turi būti keičiamas į sveikatos prieţiūrą pagrįstą bendradarbiavimu bei ilgalaikiais medikų (vadovų, gydytojų, slaugytojų, farmacijos specialistų) ir pacientų santykiais.
Apibendrinant galima teigti, kad siekiama efektyviau realizuoti sveikatos prieţiūros tikslus bei uţtikrinti teisingą sveikatos prieţiūros išteklių pasiskirstymą populiacijoje. Tačiau didėjant sveikatos ir sveikatos prieţiūros skirtumams Lietuvoje, visuomenės įtraukimas į sveikatos prieţiūros sistemos reformos procesus bei visuomenės supaţindinimas su naujaisiais moksliniais duomenimis apie gyventojų sveikatos raidą tampa rimta socialine ir kartu moksline problema. Todėl, integruojant visuomenę į sveikatos prieţiūros problemų sprendimus, reikia ne tik tinkamos įstatyminės bazės, bet ir pokyčiams pasiruošusios visuomenės, galinčios realizuoti deklaruojamas vertybes ir realiai prisiimančios atsakomybę uţ savo sveikatą.
Parodyti dėmesį
Įgyvendinti koregavimo (tobulinimo) veiksmą
Nustatyti koregavimo
(tobulinimo) veiksmą Identifikuoti problemą
1.2. Mokyklinio amţiaus vaikų sveikatos prieţiūros ypatumai ir reglamentavimas
Pastaruoju metu daug diskutuojama ir apie vaikų sveikatos prieţiūrą pirminiame lygyje. Nėra vieningos nuomonės dėl prioritetų pasidalijimo, vyksta nuolatinis nesusitarimas tarp pediatro ir bendrosios praktikos gydytojo. Rengiant Lietuvos sveikatos reformos programą, vaikų sveikatos reforma nebuvo išskirta kaip atskira prioritetinė sritis. Kiekviena institucija, ir pediatras, ir BPG, pirminėje sveikatos prieţiūroje atsakinga uţ vaikų sveikatą. Ji turi uţtikrinti kokybiškas ir prieinamas paslaugas visiems vaikams nepriklausomai nuo jų socialinio statuso. Tačiau atskiruose sveikatos prieţiūros lygiuose dar nėra parengti ir priimti vaikų sveikatos prieţiūros paslaugų kokybės reikalavimai. Kalbant apie paslaugų kokybės gerinimą pirminiame sveikatos prieţiūros lygyje, neaišku, kokie vaikų sveikatos aspektai svarbiausi ir kaip uţtikrinti jų vykdymą BPG ir pediatro apylinkėse.
Vaiko socialinės ir biologinės raidos procesui svarbu ne tik teisė gyventi, mokytis ir būti saugiu, bet ir teisė į sveikatą, sveiką aplinką, kurioje gyvena, bei tinkamą sveikatos prieţiūrą. 1989 m. lapkričio 20 d. JT Generalinėje Asamblėjoje priimta Vaiko teisių konvencija, įsigaliojusi 1990 m. Visų šalių vyriausybės iškėlė uţdavinį - „svarbiausia vaikai― ir pasiryţo visiems vaikams suteikti sveiką ir saugų gyvenimą, uţtikrinti nešališką, ilgalaikę sveikatos prieţiūrą, skatinti sveiką vaikų, paauglių gyvenimo būdą. 1992 m. sausio 5 d. Lietuva prisijungė prie JT ir 1995 m. liepos 3 d. ratifikavo šią Konvenciją. Konvencijoje numatyta apie 50 vaiko teisių, viena iš svarbiausių joje yra vaiko teisė į sveikatą, sveiką aplinką ir tinkamą SP. Konvencijoje vaikas yra ţmogus, neturintis 18 metų. Tai svarbu sveikatos prieţiūros organizatoriams sprendţiant gydymo išlaidų kompensavimo, pacientų prirašymo vaikų poliklinikose ir kitus klausimus. Priimtoje Vaiko teisių konvencijoje (vadovaujantis 24 Konvencijos str.), akcentuojama vaikų teisė į aukščiausio lygio SP prieinamumą. Valstybės narės, tarp jų ir Lietuva, įsipareigojo garantuoti šią teisę gerinant sveikatos paslaugų kokybę. Visos šios priemonės apima ne tik medicininės pagalbos bei sveikatos paslaugų uţtikrinimą, bet ir priemones, įgalinančias vaikus, tėvus ar jų globėjus gauti ţinių apie sveikatą. Todėl ugdymo įstaigos irgi turi įgyvendinti sveikos gyvensenos ugdymo programas, vykdyti visuomenės švietimą.
Vaiko sveikatos išsaugojimas vaikystėje sukuria optimalias sąlygas gerai ţmogaus sveikatai visą likusį jo gyvenimą. Todėl vaikui ir jo tėvams teikiama pagalba pirminiame sveikatos prieţiūros lygyje reikšminga daugelio lėtinių ligų išsivystymui brandţiame amţiuje.
finansiškai, socialiai ir psichologiškais svarbus visuomenės sveikatos gerinimo būdas (Motinos ir vaiko sveikata, 2011).
Vaiko sveikata - tai vaiko gebėjimas normaliai fiziškai ir protiškai vystytis bei
dalyvauti visaverčiame gyvenime (Hack, 1999).
Šiuolaikinėje visuomenėje vis daugiau ţmonių, pastaruoju metu tarp jų daug vaikų, jaučia nervinę įtampą, darosi labiau paţeidţiami, jautresni, nepakankamai pasitikintys savimi. Tačiau rūpintis savo sveikata turi tapti įpročiu kiekvienam jaunam ţmogui, kiekvienas asmuo turi jausti atsakomybę uţ savo veiksmus ir pasirinkimą (Ţilinskienė, Gudţinskienė, 2003).
Šiuo metu daugėja naujos krypties gyvenimo kokybės studijų, kuriose tyrinėjama sveikatos ir jos išteklių įtaka ţmogaus gyvenimo kokybei. Analizuojamas ţmonių sugebėjimas išsaugoti sveikatą esant nepalankioms gyvenimo aplinkybėms: gebėjimas suvokti situaciją, gebėjimas kontroliuoti poelgius, gebėjimas prasmingai gyventi ir kt. (Lindstrom, 1994). Pavyzdţiui, E.Werner ir R.Smith (1992) nustatė, kad socialiai apleistų vaikų gyvenimo
sėkmei (gerai sveikatai, mokymuisi, prisitaikymui visuomenėje ir kt.) didelę reikšmę turėjo apsauginiai veiksniai (socialinis palaikymas, gebėjimas aplinkiniams sukelti ir pačiam pajusti teigiamas emocijas ir kt.). Šie apsauginiai, atsparumo veiksniai teigiamai veikia ţmogaus gyvenimo kokybę (Vaitkaitienė ir kt., 2007).
Sergančius vaikus vargina tokie patys klinikiniai simptomai bei fizinės veiklos ribojimas kaip ir suaugusius. Ţaisti, lankyti mokyklą, aktyviai bendrauti - tai tik normalaus kasdienio funkcionavimo pavyzdţiai. Vaikai labai nerimauja, jeigu negali bendrauti su bendraamţiais, jaučiasi atskirti, sudirgę ir pikti.
Kita svarbi prieţastis, kodėl reikia tirti vaikų gyvenimo kokybę, ta, kad tėvai ne visuomet supranta vaikų išgyvenimus, kurie juos slegia. Ţodţius „tėvų suvokiamas― galima priskirti subjektyviam vaikų sveikatos vertinimui.
Vaikų sveikatos nulemtos gyvenimo kokybės vertinimas atskleidţia išsamią informaciją apie tai, ko reikia vaikui ar paaugliui, sergančiam lėtine liga arba patyrus traumą; leidţia paţinti vaiko sveikatos būklę ir palyginti savijautą skirtingų ligos stadijų metu, be to, galima įvertinti gydymo veiksmingumą (Janse et al, 2008).
rodo, kad valstybė ir visuomenė turi daugiau skirti dėmesio vaikų emocinei sveikatai stiprinti. Tai gali būti įgyvendinama per moksleivių poţiūrio į savo sveikatą formavimą.
1.2.1 Moksleivių poţiūrio į savo sveikatą formavimas
Šalyje įgyvendinama sveikatos ugdymo programa, tačiau mokslininkų atlikti tyrimai rodo, kad mūsų visuomenės narių sveikatos rodikliai, tarp jų ir vaikų, kasmet blogėja: plačiai paplitęs dantų ėduonis, netaisyklinga laikysena, regos aštrumo sutrikimai, ir net psichikos susirgimai. Vidutiniškai kas antram mokiniui būdingas nors vienas, o kas penktam šeštam - du sveikatos rizikos veiksniai (Gudţinskienė ir kt., 2007).
Kad sveikatos ugdymo programa būtų įgyvendinta, pedagogai taip pat turi gilinti savo ţinias apie sveikatos saugojimo bei stiprinimo būdus. Išmanyti, kokią metodiką taikyti skirtingoms amţiaus grupėms, atskiriems klausimams gvildenti, o svarbiausia, kad patys pedagogai, siekdami ugdyti teigiamas nuostatas į sveikatos saugojimą ir stiprinimą, laikytųsi sveikos gyvensenos principų, saugotų savo sveikatą, būtų pavyzdys ugdytiniams. Be to, pedagogai turėtų gebėti įvertinti sveikatos ugdymo problemas, numatyti galimą riziką, stengtis, kad nepakenktų vaikui ir jo šeimai. Tai galima pasiekti tik bendraujant ir bendradarbiaujant su tėvais ar įtėviais, globėjais. Kita vertus, ugdantis sveikos gyvensenos kompetenciją pedagogas turėtų gebėti įvertinti socialinę ir kultūrinę įtaką sveikatai (Gudţinskienė ir kt., 2007).
Lietuvos mokyklose mokinių sveikatos prieţiūra reglamentuojama (Kubilienė, 2011):
LR Vietos savivaldos įstatymu (Ţin., 1994, Nr. 55-1049; 2008, Nr. 113-4290);
LR Visuomenės sveikatos prieţiūros įstatymu (Ţin.,2002, Nr. 56-2225; 2007, Nr. 64-2455);
LR Vyriausybės 2004 m. sausio 6 d. nutarimu Nr. 5 ,,Dėl sveikatos prieţiūros mokyklose finansavimo tvarkos patvirtinimo‖ (Ţin., 2004, Nr.596; 2009, Nr. 49-1968); LR Sveikatos apsaugos ir LR švietimo ir mokslo ministrų 2005-12-30 įsakymu Nr.
V-1035/ISAK-2680 ,,Dėl sveikatos prieţiūros mokykloje tvarkos aprašo patvirtinimo‖; LR Sveikatos apsaugos ministro 2007-08-01 įsakymu Nr. V-630 ,,Dėl visuomenės
sveikatos prieţiūros specialisto, vykdančio sveikatos prieţiūrą mokykloje, kvalifikacinių reikalavimų aprašo patvirtinimo‖.
Sveikatos ugdymas - kryptingos ir sąmoningos pastangos gilinti ţinias apie sveikatos stiprinimo ir saugojimo būdus, įtvirtinti teigiamą poţiūrį į sveikatą ir ją stiprinančius veiksnius, formuoti vaiko elgesio įgūdţius bei įpročius. Sveikatos ugdymas yra viena svarbiausių sveikatos stiprinimo grandţių, glaudţiai susijusių su ligų profilaktika. Sveikatos sauga ugdymo įstaigose atsispindi saugios aplinkos ugdytiniams sukūrimu, ugdymo(si) proceso organizavimu prisilaikant higienos normų, bei laikantis švietimo įstatymo (Gudţinskienė ir kt., 2007).
LR visuomenės sveikatos prieţiūros įstatymo (2002) 36 straipsnyje paţymima, jog vaikų sveikatos sauga ir ugdymas yra labai svarbi sritis, lemianti ne tik vaikų - būsimų suaugusiųjų sveikatą, bet ir šalies socialinę - ekonominę situacija tiek dabar, tiek ateityje. Atsakomybė uţ vaikų sveikatos būklę gula ne vien ant šios srities specialistų pečių. Valstybės ir savivaldybių švietimo įstaigų bei visuomenės sveikatos prieţiūros įstaigų darbuotojai organizuoja vaikų sveikatos saugą ir uţ ją atsako, moko sveikos gyvensenos įgūdţių (LR SAM ir LR ŠMM įsakymas, 2005).
Įstatyme apibrėţiamos pagrindinės veiklos kryptys vaikų sveikatos saugos uţtikrinimui (LR visuomenės sveikatos prieţiūros įstatymo, 2002):
1) uţtikrinant įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytas vaikų ugdymo, mokymosi, mitybos, kūno kultūros ir sporto, poilsio, medicinos bei psichologinės pagalbos teikimo sąlygas ugdymo įstaigose ir vaikų apsaugą nuo fizinę bei psichinę sveikatą ţalojančio poveikio;
2) uţtikrinant visiems vaikams tinkamą sveikatos prieţiūrą;
3) didinant visų vaikų imunitetą uţkrečiamosioms ligoms, nuo kurių skiepijama.
Mokinių sveikatos prieţiūra turi būti pagrįsta moksliniais tyrimais. Vyriausybė, prieš priimdama sprendimus mokinių sveikatos prieţiūros klausimais, turi inicijuoti tiriamąsias programas ir išanalizuoti jų įdiegimo duomenis bei rezultatus.
Labai svarbu, kad vaikas jau nuo maţų dienų būtų mokomas sveikai gyventi, nes daugelio ligų ištakos slypi dar vaikystėje. Mokslininkai nustatė, kad sveikatą veikia 4 pagrindiniai veiksniai: paveldimumas (apie 20 proc.), asmens sveikatos prieţiūros paslaugos, šių tarnybų veikla (apie 10 proc.), aplinka, kurioje asmuo gyvena (apie 20 proc.) ir gyvensena (apie 50 proc.). Todėl stiprinant vaikų sveikatą svarbiausia sveikatą palaikanti aplinka ir kokybiškas mokymas. Sveikata priklauso nuo asmens gyvenimo būdo, nuo aplinkos, kurioje ţmogus gyvena (Jasilionienė, 2000).
nors informaciją apie sveikatą. Kita vertus, kartais profilaktiniai sveikatos patikrinimai yra sunkiai prieinami ir atliekami formaliai.
Dalies kaimo gyventojų teigimu, sveikatos prieţiūros paslaugos jiems sunkiai prieinamos, nes nėra pinigų nuvykti pas gydytoją. Dalis mokinių tėvų skundţiasi, kad sveikatos paţymos išduodamos net netikrinus vaiko sveikatos. Tačiau kai kurie tėvai pripaţįsta, kad ir patys nepakankamai dėmesio skiria vaiko sveikatai (ŠMM, 2006).
PSO dokumente „Sveikata visiems XXI amţiuje‖ 4-ame tiksle „Jaunų ţmonių sveikata‖ yra numatyta, jog iki 2020 m. jauni regiono ţmonės turi būti sveikesni ir geriau suvokti savo vaidmenį visuomenėje. Šiuo tikslu siekiama, kad vaikai ir paaugliai įgytų geresnius gyvenimo įgūdţius ir galimybę patys reguliuoti savo sveikatą, sumaţinti jaunų ţmonių mirtingumą ir invalidumą nuo smurto ir nelaimingų atsitikimų, iki 50 proc. sumaţinti ţalingų įpročių plitimą tarp jaunų ţmonių ir kad bent 1/3 sumaţėtų nepilnamečių nėštumų
(Sveikata 21: Sveikata visiems XXI amţiuje, 2000).
J.Ašmensko ir kt. (1997) autorių nuomone, kiekvienam amţiaus tarpsniui būdingos skirtingos fiziologinės ir anatominės ypatybės. 15-18 metų vaikai yra laikomi vyresniojo amţiaus vaikais. Šiuo amţiaus tarpsniu sulėtėja tiek mergaičių, tiek berniukų augimas, lytinis brendimas pereina į postpuberteto fazę (brendimo baigties), sukaulėja skeletas, didėja raumenų masė, storėja miokardas ir šiek tiek hipertrofuojasi kairysis skilvelis (dėl to stebimi funkciniai širdies veiklos sutrikimai, padidėja kraujospūdis, girdimi ūţesiai). Šiuo amţiaus tarpsniu kinta ir paauglių nervinė sistema - vyrauja jaudinimo procesai, tebėra silpnas vidinis slopinimas. Daţnai pasitaiko psichikos netolygumai, negatyvizmai, afekto būsenos. Racionalus dienos reţimas, ramus, nekonfliktinis bendravimas su suaugusiaisiais, sportas, sveika gyvensena šiuo pereinamuoju laikotarpiu padeda paaugliui išvengti funkcinių sutrikimų. Todėl vyresnio mokyklinio amţiaus vaikui ypač svarbus tinkamas bendravimas su jį gydančiu mediku, jo asmenybės pripaţinimas, nuomonės išklausymas, orumo ir konfidencialumo išsaugojimas (Ašmenskas, 1997).
