KAUNO MEDICINOS UNIVERSITETAS
Visuomenės sveikatos fakultetas
Sveikatos vadybos katedra
Erika Liandsbergaitė
PASLAUGŲ KOKYBĖS TYRIMAS KAUNO VAIKO RAIDOS
KLINIKOJE „LOPŠELIS“
Magistro diplominis darbas
(Visuomenės sveikatos vadyba)
Mokslinis vadovas
Prof. habil.dr. Apolinaras Zaborskis
SANTRAUKA
Visuomenės sveikatos vadyba
PASLAUGŲ KOKYBĖS TYRIMAS KAUNO VAIKO RAIDOS KLINIKOJE „LOPŠELIS“ Erika Liandsbergaitė
Mokslinis vadovas
Prof. habil.dr. Apolinaras Zaborskis
Kauno medicinos universitetas, Visuomenės sveikatos fakultetas, Sveikatos vadybos katedra. Kaunas; 2008. 59 p.
Darbo tikslas. Ištirti Kauno Vaiko raidos klinikos „Lopšelis“ stacionaro teikiamų paslaugų
kokybę nepilnamečių pacientų atstovų poţiūriu.
Uţdaviniai. Įvertinti stacionaro teikiamų paslaugų apimtį nepilnamečių pacientų atstovų
poţiūriu, ištirti nepilnamečių pacientų atstovų nuomonę apie paslaugų prieinamumą, įvertinti pacientų atstovų pasitenkinimą suteiktomis paslaugomis.
Tyrimo metodika. Anoniminė anketinė apklausa vyko 2007 m. sausio – gruodţio mėnesiais.
Buvo išdalinta 131 anketa. Gautos 115 anketų (atsako daţnis 87,8 proc.). Ryšiai tarp poţymių buvo vertinami chi kvadrato kriterijumi bei laisvės laipsnių skaičiumi. Statistinių hipotezių reikšmingumui įvertinti pasirinktas statistinio reikšmingumo lygmuo p.
Rezultatai. Beveik trys ketvirtadaliai tyrime dalyvavusių pacientų atstovų (72,9 proc.)
nurodė, jog juos pilnai patenkino paslaugų apimtis. Didţiąją dalį respondentų (80,5 proc.) pilnai tenkino procedūrų trukmė. Statistiškai reikšmingai didesnė dalis pasitikinčių specialistų kompetencija respondentų (77,9 proc.) lyginant su maţiau pasitikinčiais (33,3 proc.) teigia, jog juos pilnai patenkino įstaigoje teikiamų paslaugų įvairovė (p < 0,01). Beveik pusė (44,6 proc.) apklaustųjų teigė, jog iš karto buvo priimti į gydymo įstaigą. Beveik visi dalyvavę tyrime vaikus lydintys asmenys (96,5 proc.) teigė, jog atvykus į skyrių, jie buvo informuoti apie skyriaus darbo tvarką. Didţioji dalis dalyvavusių tyrime (89,1 proc.) nurodė, jog norėtų sugrįţti į šią gydymo įstaigą, jei to reikėtų. Daugelis vaikų artimųjų (80,0 proc.) teigė, jog labiausiai patiko kineziterapijos procedūros, 72,2 proc. – ergoterapijos procedūros, daugiau nei pusei (57,4 proc.) - logoterapijos procedūros. Statistiškai reikšmingai didesnė dalis aukštąjį nei ţemesnį išsilavinimą turinčių respondentų mano, jog visos teikiamos procedūros turėtų trukti ilgiau (χ2
= 8,090, lls = 2, p < 0,05). Didţiajai daliai respondentų (90,3 proc.) patiko aplinka skyriuje, t.y. tvarka, reţimas, miegamieji kambariai, darbo kambariai ir kt. Didesnė dalis ţemesnio (93,8 proc.) nei aukštojo išsilavinimo (79,3 proc.) respondentų teigia, jog įstaigos aplinka jiems patiko (χ2
= 5,000, lls = 1, p < 0,05).
Išvados. Beveik trys ketvirtadaliai tyrime dalyvavusių pacientų atstovų nurodė, jog juos
patenkino paslaugų apimtis. Didţiąją dalį respondentų tenkino procedūrų trukmė. Statistiškai reikšmingai didesnė dalis aukštąjį nei ţemesnį išsilavinimą turinčių respondentų manė, jog visos teikiamos procedūros turėtų trukti ilgiau, didesnė dalis pasitikinčių specialistų kompetencija respondentų lyginant su maţiau pasitikinčiais teigė, jog juos patenkino įstaigoje teikiamų paslaugų įvairovė.Beveik pusė apklaustųjų teigė, jog iš karto buvo priimti į gydymo įstaigą. Daugelis vaikų artimųjų teigė, jog labiausiai patiko kineziterapijos procedūros, ergoterapijos procedūros, daugiau nei pusei - logoterapijos procedūros. Didţiajai daliai respondentų patiko aplinka skyriuje, t.y. tvarka, reţimas, miegamieji kambariai, darbo kambariai ir kt.
Sukurta apklausos anketa ir tyrimo metodika gali būti naudojamos ateityje, atliekant pakartotines apklausas ir vertinant paslaugų kokybę įstaigoje
SUMMARY
Management of Public Health SUMMARY Management of Public Health
Investigation of the quality of service at Kaunas child development clinic “Lopšelis” Erika Liandsbergaitė
Supervisor Apolinaras Zaborskis, habil.dr. Professor
Department of Health Management, Faculty of Public Health, Kaunas University of Medicine. Kaunas; 2008. 59 p.
Aim of the study. To investigate the quality of in-patient service from the perspective of minor patients‟ representatives at Kaunas child development clinic “Lopšelis”.
Objectives. To evaluate in-patient service extent from the perspective of minor patients‟
representatives, to examine the opinion of minor patients‟ representatives about accessibility of service, to evaluate satisfaction of minor patients‟ representatives with the provided service.
Methods. Anonymous survey of 115 patients‟ representatives (response rate – 87.8%) was
carried out in 2007. SPSS statistical analysis program was used to process the data. Statistic data reliability was tested by chi square test of independence, degrees of freedom quantity and statistical significance (p).
Results. Almost three thirds of surveyed patients„ representatives (72.9%) indicated, that
they were satisfied with the extent of service. The majority of respondents (80.5%) were satisfied with the duration of procedure. Statistically significant bigger part of respondents trusted in competence of specialists (77.9%) in comparison with the less trusted in competence of specialist (33.3 proc.) maintained, that they were satisfied with the diversity of provided service (p<0.01). Nearly half of the respondents (44.6%) revealed, that they were immediately admitted to the institution. Almost all survived entourage (96.5%) stated, that on the arrival at department, they were informed about procedure in the department. The majority of survey participants (89.1%) indicated that they would like to return to this health care institution, when required. The majority of children representatives (80.0%) affirmed, that they liked mostly procedures of kinesitherapy, 72.2%- procedures of ergo therapy, more than half (57.4%) – procedures of logo therapy. Statistically significant bigger part of high education in comparison with lower education stated, that all procedures should be continued longer (χ2 = 8.090, df = 2, p<0.05). The majority of respondents (90.3%) satisfied with the environment of the department, i.e. order, regime, sleeping rooms, work rooms etc. The bigger part of lower than high educated respondents (79.3%) maintained, that they satisfied with the environment (χ2
= 5.000, df = 1, p<0.05).
Conclusions. Almost three thirds of surveyed patients„representatives indicated, that they
were satisfied with the extent of service. The majority of respondents were satisfied with the duration of procedure. Statistically significant bigger part of high educated participants in comparison with lower educated stated, that all procedures should be continued longer. Statistically significant bigger part of respondents trusted in competence of specialists in comparison with less trusted in competence of specialists maintained, that they were satisfied with the diversity of provided service. Nearly half of repondents revealed, that they were admitted to the institution immediately. The majority of children representatives affirmed, that they satisfied mostly with the procedures of kinesitherapy and ergo therapy, more than half of them – with the procedures of logo therapy. The majority of respondents satisfied with the environment of the department, i.e. order, regime, sleeping rooms, work rooms etc.
SANTRUMPOS
PSO Pasaulio sveikatos organizacijaPSP Pirminė sveikatos prieţiūra
PSPC Pirminės sveikatos prieţiūros centras VLK Valstybinė ligonių kasa
TLK Teritorinė ligonių kasa
BPG Bendrosios praktikos gydytojas
VMAI Valstybinė medicininio audito inspekcija abs. sk. absoliutus skaičius
proc. procentai
lls laisvės laipsnių skaičius p statistinis reikšmingumas r koreliacijos koeficientas χ2
TURINYS
ĮVADAS 6
DARBO TIKSLAS IR UŢDAVINIAI 8
1. LITERATŪROS APŢVALGA 9
1.1 Paslaugų kokybės samprata 9
1.2 Sveikatos prieţiūros reformos kryptys gerinant sveikatos prieţiūros paslaugų prieinamumą
11
1.3 Sveikatos prieţiūros paslaugų vartotojų lūkesčių patenkinimas 23
2.TYRIMO METODAI IR MEDŢIAGA 28
2.1 Tyrimo objektas ir tiriamųjų charakteristika 28
2.2 Tyrimo metodai 29
3.REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS 31
3.1 Stacionaro teikiamų paslaugų apimtis nepilnamečių pacientų atstovų poţiūriu.
31
3.2 Nepilnamečių pacientų atstovų nuomonė apie paslaugų prieinamumą 34 3.3 Pacientų atstovų pasitenkinimas suteiktomis paslaugomis 36
IŠVADOS 49
PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS 50
LITERATŪRA 51
ĮVADAS
Pasaulio sveikatos organizacijos Europos regiono biuro dokumente „Sveikata 21“ suformuluotas 21 sveikatos politikos tikslas XXI amţiui. Vienas jų - „Valdymas siekiant sveikatos prieţiūros kokybės“ numato, kad turi būti sukurtas sveikatos prieţiūros paslaugų kokybės kontrolės ir tobulinimo mechanizmas (1). Kokybės gerinimo procesas turi apimti sveikatos gerinimą, ekonominio efektyvumo siekimą ir pacientų pasitenkinimą (2).
Pagrindiniai sveikatos apsaugos sistemos tikslai yra nuolatos saugoti ţmonių sveikatą, gerinti gyvenimo kokybę bei sudaryti visiems gyventojams vienodas galimybes naudotis sveikatos prieţiūros resursais ir gauti geros kokybės paslaugas. Sveikatos prieţiūros srityje vartotojas patiria sunkumus, bando suvokti, kokią paslaugą galima įvardinti kokybiška. Sveikatos prieţiūros paslaugos pasiţymi individualumu bei tuo, kad apie paslaugų pobūdį, trukmę, intensyvumą ir kitas charakteristikas sprendţia ne vartotojas, o teikėjas, t.y. tos srities specialistas. Kokybiška paslauga bus suteikta tik tada, kai ją teikiantys asmenys stengsis suteikti ją tikrai gerai. Tuo pačiu pacientas sprendţia, kaip suteikta paslauga atitiko jo poreikius. Kokybė gali būti suprasta siaurąja prasme – kaip paslaugos metu taikomų metodų ir plačiąja prasme – kaip sveikatos prieţiūros paslaugų teikimo kokybė. Todėl bandoma sukurti metodus, kurie leistų išmatuoti paciento suvoktą paslaugą bei panaudoti tuos rezultatus sveikatos prieţiūros vadyboje. Svarbu įvertinti, kaip naujos medicinos technologijos, pagerinančios profesionaliai suvoktą medicinos kokybę sąveikauja su pacientų pasitenkinimu suteiktomis paslaugomis.
Spartėjant visuomenės raidai, palengvėjo neįgalių asmenų problemų sprendimas, taikant medicinines ir socialines reabilitacijos priemones. Pastaraisiais metais Lietuvoje vis labiau kreipiamas dėmesys pagalbos neįgaliesiems vaikams organizavimui, kuriamas specializuotą medicininę pagalbą teikiančių įstaigų tinklas, neįgaliųjų reabilitacijos sistema. Pagrindiniai jos uţdaviniai – ankstyvas funkcinės būklės sutrikimų nustatymas, savalaikis abilitacijos, reabilitacijos priemonių taikymas, kad sutrikimas netaptų neįgaliojo socialinės izoliacijos, segregacijos prieţastis. Kuriama teisinė bazė, padedanti spręsti opiausias neįgalių ţmonių problemas. Patvirtinta Nacionalinė neįgaliųjų socialinės integracijos 2003-2012 metų programa. Vis daugiau dėmesio skiriama paslaugų kokybei. Tiek sveikatos prieţiūros paslaugų teikėjams, tiek sveikatos prieţiūros politikams aktualu nustatyti vartotojo suvokiamos kokybės vertinimą.
Sveikatos reforma ir sveikatos įstatymai dar nereiškia, kad vienodos kokybės medicinos pagalba bus prieinama visiems visuomenės sluoksniams. Kokybei pasiekti reikalinga pastovi situacijos kontrolė.
Kadangi vykstant reformai Lietuvoje atsiranda sveikatos prieţiūros organizavimo modelių įvairovė, tampa aktualūs tyrimai vertinat jų teikiamų paslaugų kokybę. Per pastarąjį dešimtmetį daugiausia uţsienyje (3-7), kiek maţiau Lietuvoje (8-12), atlikta tyrimų, analizuojančių teikiamų sveikatos prieţiūros paslaugų kokybę. Šių tyrimų svarba neabejotina norint objektyviau įvertinti vykstančius pokyčius sveikatos prieţiūros grandyje bei pastebėti reformos trūkumus ir juos taisyti. Be to, neretai subjektyvios paciento nuomonės tyrimas atskleidţia silpnąsias sistemos grandis bei galimus problemų sprendimo būdus. Todėl paciento pasitenkinimas (ar nepasitenkinimas) atskirais sveikatos prieţiūros paslaugų aspektais tampa svarbia sveikatos prieţiūros sistemos vertinimo dalimi bei vienu (nors ir subjektyviu) sveikatos paslaugų kokybės rodiklių.
Šiame darbe tiriamos paslaugų neįgaliesiems vaikams apimtys ir struktūra Kauno Vaiko raidos klinikoje “Lopšelis“. Taip pat tiriamas neįgaliuosius vaikus auginančių tėvų poţiūris į stacionare jų vaikams teikiamas paslaugas.
Tyrimų išvados panaudotos ruošiant rekomendacijas, kaip patobulinti sveikatos prieţiūros paslaugų, teikiamų neįgaliems vaikams, kokybę.
DARBO TIKSLAS IR UŢDAVINIAI
Darbo tikslas: Ištirti Kauno Vaiko raidos klinikos „Lopšelis“ stacionaro teikiamų paslaugų
kokybę nepilnamečių pacientų atstovų poţiūriu.
Uţdaviniai:
1. Įvertinti stacionaro teikiamų paslaugų apimtį nepilnamečių pacientų atstovų poţiūriu. 2. Ištirti nepilnamečių pacientų atstovų nuomonę apie paslaugų prieinamumą.
1. LITERATŪROS APŢVALGA
1.1 Paslaugų kokybės samprata
Paslaugų kokybė – tai jos tinkamumas tenkinti vartotojo poreikius bei lūkesčius. Paciento pasitenkinimas ir gydymo įstaigos gebėjimas patenkinti jo lūkesčius yra pagrindinis sveikatos prieţiūros kokybės vertinimo kriterijus. Vertinant ir gerinant sveikatos prieţiūros paslaugų kokybę, vertinami ir veikiami trys jos lygiai: struktūra, procesas ir pasekmė (13).
Struktūra – tai paslaugų prieinamumas geografiniu ir finansiniu atţvilgiu, pirminės sveikatos prieţiūros įstaigų ištekliai (personalas bei jo kvalifikacija, medicininė įranga, tyrimai, patalpos) ir jų administravimas. Ją vertinant atsiţvelgiama į pacientų sugaištamą laiką registruojantis ir laukiamajame, pasitenkinimą atliekamais tyrimais.
Procesas – tai personalo veikla teikiant sveikatos prieţiūros paslaugas pacientams ir racionalus išteklių, reikalingų šiai funkcijai atlikti, panaudojimas. Proceso rodikliai: profilaktika, diagnostika, gydymas, reabilitacija, paciento informavimas ir mokymas. Proceso kokybę rodo konsultacijos trukmė, informacijos pateikimas pacientui apie tyrimus ir jų rezultatus, ligų atsiradimo prieţastis ir rizikos veiksnius, rekomenduojamus vaistus, jų vartojimą, nepageidaujamą poveikį.
Rezultatas (pasekmė) rodo, kaip įvykdyti uţdaviniai, kaip paciento gydymas atitinka tam tikros profesijos standartus ir paciento lūkesčius. Padarinių rodikliai: sveikatos būklė, prieţiūros rezultatai, paciento gerovė bei pasitenkinimas, resursų panaudojimo efektyvumas. Padarinys įvertinamas pagal pacientui skiriamą dėmesį bei problemas, kurias pacientai norėtų papildomai aptarti su šeimos gydytoju (13).
Kokybiška sveikatos prieţiūra apibrėţiama kaip jos tinkamumas tenkinti vartotojo ir jo šeimos poreikius bei lūkesčius.
Kokybiškos sveikatos prieţiūros bruoţai:
Prieinamumas ir lygios galimybės: paslaugos turi būti teikiamos tinkamoje vietoje, tinkamu laiku, informacija apie sveikatos prieţiūros struktūras, ypač jų kokybę, turi būti aiškiai prieinama visiems vartotojams. Sveikatos prieţiūra visiems vartotojams turi būti teikiama vienodomis sąlygomis.
Saugumas: būtina išvengti ar turi būti sumaţinti galimi pavojai ir apie juos paaiškinama vartotojui (pacientui).
Kompetencija: sveikatos prieţiūros teikėjų įgūdţiai ir ţinios turi atitikti vartotojo poreikius. Jie turi būti reguliariai vertinami ir tobulinami.
Tęstinumas: visos teikiamos sveikatos prieţiūros paslaugos turi būti koordinuojamos ir ligoninėje, ir uţ jos ribų tarp visų jas teikiančių asmenų.
Racionalus išteklių panaudojimas – jie turi būti išdėstyti racionaliausiu būdu, kad būtų minimaliai prarasta laiko ir medţiagų.
Efektyvumas: sveikatos prieţiūros rezultatai turi būti nuolat vertinami, norint įsitikinti, kad jie gerina paciento sveikatą, gyvenimo trukmę ir kokybę.
Tinkamumas: teikiama sveikatos prieţiūra turi būti reikalinga ir tinkama.
Pasitenkinimas: vartotojo (paciento) pasitenkinimas ir gydymo įstaigos atsakas į jo lūkesčius išlieka pagrindiniu kriterijumi, pagal kurį vertinama teikiamos sveikatos prieţiūros kokybę. Vartotojas, parenkant jam gydymą, taip pat turi dalyvauti.
Sugebėjimas prisitaikyti ir tobulėti. Sveikatos prieţiūros struktūros turi gebėti prisitaikyti ir tobulinti savo organizaciją ir procedūras, lygiuotis į technikos, mokslo ir ekonomikos vystymąsi ir vartotojo lūkesčius (13).
Sveikatos prieţiūros kokybė priklauso nuo sveikatos prieţiūros finansavimo. Tai abipusė priklausomybė – blogas sveikatos prieţiūros finansavimas sąlygoja nekokybišką sveikatos prieţiūrą, o nekokybiška sveikatos prieţiūra organizacijoje – blogą jos finansavimą.
Sveikatos prieţiūros kokybės objektas – tai sveikatos apsaugos sistemos organizacija, jungiant savyje sveikatos prieţiūros paslaugų gamybos procesą. Sveikatos prieţiūros paslaugų paskirtis – tenkinti pacientų išreikštus ir numatomus poreikius bei interesus sveikatai.
Kadangi pacientų poreikiai ir interesai sveikatos prieţiūros paslaugoms, o kartu ir sveikatai yra beveik visada didesni nei sveikatos apsaugos sistemos organizacijų galimybės juos patenkinti, autoriai, apibrėţiantys sveikatos prieţiūros kokybę, į sąvoką įveda ir sveikatos apsaugos sistemos organizacijų galimybes ir apribojimus disponuoti ištekliais. Pateikiu keletą sveikatos prieţiūros kokybės sąvokos apibrėţimų.
Sveikatos prieţiūros kokybė (medicinos pagalbos) – tai siekis pagal galimybes pacientui suteikti optimalią pagalbą (14,15). Sveikatos prieţiūros kokybė – tai pilnas sveikatos prieţiūros poreikių patenkinimas tų pacientų, kuriems labiausiai reikia, maţiausiais organizacijos kaštais, atsiţvelgiant į aukštesnių organizacijų apribojimus ir direktyvas (16). Sveikatos prieţiūros kokybė – tai tinkamų ţmonių (profesionalų) tinkamu laiku teikiamos sveikatos prieţiūros paslaugos ir tai daroma teisingai (17). Taigi maksimaliai pacientų
poreikius ir interesus tenkinanti sveikatos prieţiūra teikiama minimaliomis sąnaudomis, atsiţvelgiant į disponuojamus ribotus išteklius, yra kokybiška.
Sveikatos prieţiūros kokybė – tai laipsnis, kuriuo asmens ir visuomenės sveikatos prieţiūra didina tikimybę pasiekti norimų rezultatų, remdamasi šiuolaikinėmis profesinėmis ţiniomis (18).
Iš šių sveikatos prieţiūros kokybės apibrėţimų galima suformuoti tokius strateginius aspektus:
geros kokybės sveikatos prieţiūros paslaugos geriau tenkina pacientų poreikius ir jų lūkesčius sveikatos prieţiūrai;
sveikatos prieţiūros kokybės uţtikrinimas yra sisteminis, visapusiškas, tęstinis procesas orientuotas į paciento reikmes;
sveikatos prieţiūros kokybės tikslas neapsiriboja tik geresnės pacientų sveikatos siekiu, jis apima ir jų gyvenimo kokybę;
sveikatos prieţiūros kokybė grindţiama nuolatiniu mokymusi tiek medikų profesionalų, tiek ir pacientų;
sveikatos prieţiūros kokybė taupo išteklius ir sudaro galimybę juos reinvestuoti.
1.2 Sveikatos prieţiūros reformos kryptys gerinant sveikatos prieţiūros
paslaugų prieinamumą
Sveikatos prieţiūros kokybė, jos uţtikrinimas bei nuolatinis gerinimas tampa daugelio valstybių kasdienine praktika, ypatingą dėmesį skiriant sveikatos prieţiūros prieinamumui, tęstinumui, teisingumui, veiksmingumui, efektyvumui, pacientų saugai bei kitiems komponentams. Europos Sąjungos šalys narės ir kandidatės įgyvendina kokybės uţtikrinimo strategijas, kadangi kai kurios sveikatos prieţiūros sistemos nesaugios, yra ryškūs veiklos, praktikų ir rezultatų skirtumai, neefektyvus sveikatos prieţiūros technologijų panaudojimas, dideli nuostoliai dėl blogos kokybės, vartotojų nepasitenkinimas, nevienodas sveikatos prieţiūros paslaugų prieinamumas, nepakeliami kaštai visuomenei (19). Sveikatos prieţiūros kokybei didelį dėmesį skiria tarpvyriausybinės organizacijos: Europos Taryba, Europos Komisija, PSO Europos regioninis biuras bei tarptautinės nevyriausybinės organizacijos:
Europos sveikatos prieţiūros kokybės draugija, Europos kokybės organizacija, Europos kokybės vadybos fondas, Cochrane bendradarbiavimas ir kt.:
- PSO programinio dokumento „Sveikata 2000“, numatančio pagrindinius PSO visuomenės sveikatos prieţiūros principus Europos regione, 31 tikslas skelbia, kad „iki 2000 metų visos valstybės narės turi turėti reikiamas struktūras ir procesus, uţtikrinančius nuolatinį sveikatos prieţiūros kokybės gerinimą ir tinkamą sveikatos technologijų naudojimą bei plėtrą“ (20);
PSO nustatė šiuos sveikatos prieţiūros kokybės tikslus: aukštą profesionalumą, efektyvų išteklių panaudojimą, minimalią riziką pacientams, pacientų pasitenkinimą, galutinį poveikį sveikatai (21).
- PSO programinio dokumento „Sveikata 21“ 16 tikslas „Sveikatos prieţiūros kokybės valdymas“ orientuotas į rezultatus, kaip galutinį kokybės matą: „iki 2010 metų šalys narės turėtų uţtikrinti, kad sveikatos sektorius, nuo gyventojų reikmėmis paremtų programų iki individualaus ligonio prieţiūros klinikiniu lygiu, bus orientuotas į sveikatos prieţiūros rezultatus“ (1);
- PSO Liublijanos chartijos pagrindiniai principai, numatantys, kad sveikatos prieţiūros sistema turi vadovautis ţmogiškojo orumo, teisumo, solidarumo ir profesinės etikos vertybėmis, turėti aiškius sveikatos tikslus, būti skirta ţmonėms, orientuota į kokybę, pagrįsta protingu finansavimu, ir orientuota į pirminę sveikatos prieţiūrą (22);
- PSO Europos regioninio biuro programos „Sveikata visiems XXI a.“ pagrindiniuose prioritetuose ir tiksluose teigiama, kad šalyse turi būti sukurta nuolatinio sveikatos prieţiūros kokybės tobulinimo nacionalinė politika, sveikatos sektoriaus valdymas turi būti orientuotas į sveikatos rezultatus, visos šalys turi turėti mechanizmą stebėti ir tobulinti sveikatos prieţiūros kokybę, o procesų ir jiems reikalingų išteklių planavimas turi būti pagrįstas sveikatos rezultatų, pacientų pasitenkinimo ir ekonominio efektyvumo pagrindu. PSO Europos regioninis biuras pripaţįsta, kad visos šalys, reformuodamos savo sveikatos prieţiūros sistemas ir sveikatos prieţiūros paslaugų teikimą, susiduria su iššūkiais, kaip uţtikrinti sveikatos prieţiūros prieinamumą, teisumą, saugą, pacientų dalyvavimą ir kaip plėtoti įgūdţius, technologijas ir įrodymais pagrįstą mediciną turimų išteklių ribose (23);
- Europos Sąjungos kokybės skatinimo politika;
- Europos Komisijos 2000 m. priimtos Naujos visuomenės sveikatos strategijos 48 paragrafe nurodyta: „Pagrindinis akcentas (…) turėtų būti gerai sveikatos prieţiūros praktikai, t.y. pastarojo meto geriausiems įrodymams apie skirtingų poţiūrių į sveikatos stiprinimą, ligų prevenciją, diagnostiką ir gydymą; sveikatos prieţiūros saugumą, našumą,
veiksmingumą ir ekonominį efektyvumą. Tikslas – stiprinti ir suvienyti šalių narių veiklą įrodymais pagrįstos medicinos, kokybės uţtikrinimo ir gerinimo, intervencijų tinkamumo ir sveikatos technologijų vertinimo srityje. Bus remiamas ir įformintas darbo šioje srityje koordinavimas, kad būtų sukaupta šalių narių centrų patirtis, renkant ir dalijantis informacija, skatinant tarptautinius tyrimus ir gerinant rezultatų skleidimą.“
- Konvencija dėl ţmogaus teisių ir orumo apsaugos biologijos ir medicinos taikymo srityje (Ţmogaus teisių ir biomedicinos konvencija), priimta 1997 m. ir Lietuvos ratifikuota 2002-09-19, apima lygiateisio sveikatos prieţiūros prieinamumo ir prieţiūros kokybės (3 str.), profesinių standartų (4 str.), sutikimo (II skyrius) ir kitus SPK aspektus. (24);
Europos Sąjungos direktyvos ir kiti dokumentai, nustatantys reikalavimus sveikatos prieţiūrai ir kitose srityse, kuriuos Lietuva privalo įgyvendinti: sveikatos prieţiūros ir farmacijos specialistų rengimo kokybę reglamentuojančios Europos Sąjungos sektorinės direktyvos 93/16/EEB, 77/453/EEB, 78/687/EEB, 80/155/EEB, 85/432/EEB ir 85/433/EEB; pacientų, vartotojų ir kitų asmenų saugą, susijusią su medicinos prietaisais, reglamentuojančios Europos Sąjungos medicinos prietaisų direktyvos 93/42/EEB, 98/79/EEB, 2000/70/EB, 2001/104/EB, 2002/364/EB; kt.
Lietuvoje, ypač pastaruoju metu, sveikatos prieţiūros kokybei skiriamas nemaţas dėmesys. Kaip ir daugelyje pasaulio šalių, atskiri sveikatos prieţiūros kokybės komponentai (dimensijos) yra reglamentuoti specialiuosiuose teisės aktuose, reglamentuojančiuose sveikatos politikos planavimą ir įgyvendinimą.
Pagrindinis Lietuvos sveikatos prieţiūros reformos tikslas – efektyvi sveikatos prieţiūros sistema, kuri uţtikrintų kokybiškas paslaugas gyventojams, o kartu ir geresnę gyventojų sveikatą.
Vienas iš Lietuvos sveikatos programos, patvirtintos Seimo 1998 07 02 nutarimu, tolimųjų uţdavinių yra „gerinti sveikatos prieţiūros įstaigose teikiamų paslaugų kokybę bei efektyvumą, sukurti nacionalinius standartus“ (25).
Sveikatos reforma yra nukreipta į paslaugų kokybę bei adekvatų sveikatos paslaugų finansavimą, reformos pagrindas - pirminės sveikatos prieţiūros plėtra bei antrinės sveikatos prieţiūros sistemos restruktūrizacija. Ligoninių restruktūrizavimo tikslas - pagerinti pacientų gydymo kokybę ir efektyvumą visoje sveikatos apsaugos sistemoje. Planavimo dėmesio centre - pacientas ir jo sveikatos prieţiūra. Sveikatos prieţiūros įstaigų planavimo tikslas - sudaryti tokią pasiūlą, kuri atitiktų joms keliamas uţduotis. Pasiūla neturi būti per maţa. Bet, ji neturi būti didesnė nei būtina reikalavimams patenkinti (26).
Pertvarkant sveikatos sistemą, siekiama pagerinti sveikatos prieţiūros paslaugų kokybę ir racionaliai naudoti sveikatos prieţiūros išteklius. Pacientas, jo poreikiai ir lūkesčiai – visų darbų dėmesio centre. Tai reiškia, kad garantuojamas pirminės sveikatos prieţiūros prieinamumas, tolygiai išdėstytos specializuotos asmens sveikatos prieţiūros paslaugos apskrityse bei sutelkiamos brangios technologijos ir specializuotas personalas. Tai leidţia gerokai pagerinti teikiamų medicinos paslaugų efektyvumą (26).
Kokybiška sveikatos prieţiūros paslauga negali būti suteikta iš tiesų kokybiškai, jeigu ją teikiantys asmenys nemato prasmės stengtis tai atlikti gerai. Sveikatos sistemoje pagrindinis vaidmuo tenka paslaugas teikiančiam asmeniui – gydytojui. Svarbu, kad dirbantys gydytojai suvoktų jų teikiamų paslaugų kokybės svarbą ir stengtųsi ją gerinti (27).
PSO ištisinį kokybės gerinimą apibrėţia kaip sveikatos prieţiūrą, pateikiančią geriausius sveikatos rezultatus, maksimalią naudą, minimalią paciento riziką ir rodančią teikėjų profesinį tobulumą, našų ir racionalų išteklių panaudojimą, aukštą pacientų pasitenkinimo ir gerovės lygį.
Nors ir yra parengti ir patvirtinti sveikatos prieţiūros kokybę reglamentuojantys būtini esminiai teisės aktai, tačiau dalis teisės aktų nuostatų įgyvendinamos neefektyviai ar netolygiai, nereti teisės aktų nuostatų tarpusavio prieštaravimai, kai kurios teisės aktų nuostatos yra moraliai pasenusios. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad yra nepakankamai koordinuojama sveikatos prieţiūros dalyvių veikla sveikatos prieţiūros kokybei gerinti tiek nacionaliniame, tiek vietiniame lygmenyse; stebimi sisteminiai institucinės sąrangos, administracinių gebėjimų ir sveikatos prieţiūros kokybės uţtikrinimui ir nuolatiniam gerinimui skiriamų išteklių trūkumai; nepakankamai skaidrūs sveikatos politikų, vadybininkų ir administratorių priimami sprendimai. Lietuvoje iki šiol nėra suformuoto vieningo supratimo apie sveikatos prieţiūros kokybę, nacionaliniu lygiu aptarto ir sutarto sisteminio poţiūrio į sveikatos prieţiūros kokybės vadybą.
Lietuvoje yra suformuotas teisinis-institucinis pagrindas sveikatos prieţiūros kokybės uţtikrinimui ir nuolatiniam gerinimui, tačiau sisteminio poţiūrio ir koordinavimo nebuvimas nulėmė nepakankamą atskirų kokybės gerinimo sveikatos prieţiūros sektoriuje intervencijų efektyvumą ir veiksmingumą. Sisteminio poţiūrio į sveikatos prieţiūros kokybę, sveikatos prieţiūros technologijų vertinimą suformavimas, visų suinteresuotų sveikatos prieţiūros kokybe pusių efektyvaus bendravimo ir bendradarbiavimo kultūros formavimas; „kokybės kultūros“ ir „nuolat besimokančios organizacijos“ principų sveikatos prieţiūros įstaigų formavimas; pacientų, sveikatos prieţiūros įstaigų vadovų, vadybininkų ir specialistų ţinių ir įgūdţių formavimas bei nuolatinis stiprinimas šiose srityse; šias veiklas koordinuojančios
institucijos efektyvi veikla neabejotinai gerins sveikatos prieţiūros kokybę, tuo pačiu ir gyventojų sveikatos būklę.
Sveikatos prieţiūros paslaugų prieinamumas – tai labai svarbus veiksnys, atspindintis sveikatos prieţiūros sistemos teikiamų paslaugų kokybę. Pacientų sveikatos prieţiūros kokybė priklauso nuo jos prieinamumo ir efektyvumo, t.y. nuo to, ar ji pacientui yra suteikiama, o kai suteikiama – ar pakankamai gera (28).
Sveikatos prieţiūros prieinamumu laikoma gyventojų galimybė pasinaudoti sveikatos prieţiūros įstaigų teikiamomis paslaugomis. Gali būti teikiamos labai aukštos kokybės medicinos paslaugos, tačiau jei visuomenė negalės jomis pasinaudoti, jos nebetenka prasmės. Sveikatos sistemos egzistavimo misija – laiku uţkirsti kelią sveikam nesusirgti ir padėti sergančiam greičiau pasveikti. Tačiau laikui bėgant ir įsigalint rinkos dėsniams paslaugų prieinamumo koncepciją papildė paslaugų efektyvumas atsiţvelgiant į jų kaštus ir rezultatus [29,30]. Tradiciškai paslaugų prieinamumas vertinamas sveikatos draudimo mastais ir gyventojų galimybe patekti pas gydytoją (30).
JAV mokslininkas G. F. Andersonas 1997 m. paskelbė 29 išsivysčiusių šalių sveikatos prieţiūros paslaugų kaštų, prieinamumo ir sveikatos rezultatų palyginimą. Iš minėtų šalių JAV buvo maţiausia gyventojų, apsidraudusių sveikatą (tai vienas iš svarbiausių sveikatos prieţiūros prieinamumo rodiklių). Net Graikija, Korėja ir Meksika pagal šį rodiklį aplenkė JAV. Valstybiniu sveikatos draudimu buvo apdrausti maţiau nei pusė JAV gyventojų. Tačiau, palyginti su kitų valstybių gyventojais, amerikiečiai galėjo patekti pas gydytoją, į ligoninę ar gauti vaistų. Vis dėlto JAV sveikatos rodikliai, pvz. vidutinė gyvenimo trukmė ar kūdikių mirtingumas, daţnai atsiduria paskutinėje kvartilėje tarp 29 išsivysčiusių šalių (29). Tai rodo, kad sveikatos prieţiūros prieinamumo rodiklis turi būti matuojamas kompleksiškai.
Kiek kitokiu aspektu sveikatos prieţiūros paslaugų prieinamumą Kanadoje tyrinėjo M. Livingstonas (4). Deja, kanadiečiai, įdiegę visuotinį sveikatos paslaugų prieinamumą ir kiekvieno gyventojo sveikatos draudimą, sveikatos prieţiūros paslaugų turi ilgai laukti.
Lietuvoje taip pat buvo atlikta keletą tyrimų vertinančių sveikatos prieţiūros paslaugų prieinamumą.
1997 metais A. Juozulynas ir A. Jurgelėnas (Eksperimentinės ir klinikinės medicinos institutas) atliko tyrimą – „Sveikatos socialinė kontrolė – prieinamumo problema“. Tyrimo tikslas buvo įvertinti Lietuvos ţmonių nuostatą, kiek sveikatos reforma gerina šiandieninį medicinos paslaugų prieinamumą. Apklausos rezultatai parodė, kad sveikatos reforma nesprendţia adekvačiai medicinos pagalbos prieinamumo problemos (9).
2000 m. siekiant įvertinti sveikatos prieţiūros paslaugų prieinamumą, atlikta apklausa Vilniaus miesto Šeškinės poliklinikoje. Pagrindiniu rodikliu, rodančiu sveikatos prieţiūros paslaugų prieinamumą laikoma per kiek laiko pacientas gali patekti pas gydytoją, atlikti procedūras ir kt. Anketoje buvo klausiama apie tai, kiek laiko ir kodėl ţmonės praleidţia eilėse, kaip vertina atskirų poliklinikos grandţių darbą, galimybę registruotis ir konsultuotis telefonu. Rezultatai parodė, kad pacientai vidutiniškai sugaišta: registratūroje 16 minučių, prie gydytojo kabineto – 30 minučių, prie procedūrų kabineto – 17 minučių. Registruotis ir konsultuotis telefonu pacientai nėra linkę (31).
Pastaruoju metu labai populiaru tyrinėti atskirų socialinių ir ekonominių grupių sveikatos prieţiūros paslaugų prieinamumą.
Analizuodami Lietuvos gyventojų sveikatos pokyčius, daugelis autorių pabrėţdavo gyventojų mirtingumo ir sergamumo skirtumus atskirose socialinėse ir ekonominėse gyventojų grupėse bei šalies rajonuose. Netolygumai bei skirtumai būdingi ne tik gyventojų sveikatos būklės rodikliams, bet skiriasi ir naudojimasis sveikatos paslaugomis bei sveikatos lėšomis pagal teritorijas. Remiantis PSO dokumentais, tarp veiksnių, turinčių įtakos sveikatai, minimas bendras šalies ekonominis išsivystymas, socialinė gerovė, sveikatos gyvenimo būdas, gyvenamoji aplinka bei sveikatos prieţiūros sistema. Nors sveikatos prieţiūra nelaikoma svarbiausiu gyventojų sveikatos būklės veiksniu, maţėjant gimstamumui ir didėjant vyresnių ţmonų daliai Lietuvoje, sveikatos prieţiūros sistemos vaidmuo tampa itin svarbus. Gyventojų sveikatos rodiklių netolygumus bei skirtumus iš dalies gali lemti ir skirtingas sveikatos prieţiūros paslaugų prieinamumas pagal socialinę ekonominę gyventojų padėtį, gyvenamąją vietovę, pajamas, uţsiėmimą bei išsilavinimą. Nevienodas sveikatos prieţiūros paslaugų prieinamumas gali padidinti sveikatos netolygumus (8,9,12,32).
Iki 1995 metų Lietuvoje nebuvo išsamesnių sveikatos paslaugų prieinamumo tyrimų, nors, keičiantis sveikatos prieţiūros valdymo ir finansavimo sistemai, paslaugų prieinamumo analizė gali tapti labai svarbi formuojant sveikatos politiką. 1995 metais Sveikatos apsaugos reformų biuro, o 1998 metais Sveikatos teisės ir ekonomikos centro uţsakymu, finansuojant Jungtinių Tautų Plėtros programai, Lietuvoje buvo atliktas sveikatos prieţiūros paslaugų prieinamumo tyrimas. Tyrimo tikslas buvo nustatyti įvairių socialinių – ekonominių grupių sveikatos prieţiūros prieinamumo skirtumus ir jų pobūdį (32).
1995 metais D. Jankauskienės ir J. Ţemulienės atlikto tyrimo rezultatai parodė, kad santykinai prieinamesnė medicinos pagalba yra studentams ir moksleiviams, namų šeimininkėms, o pagal amţių – 15-24 metų ţmonėms. Ambulatorinės paslaugos santykinai
geriau prieinamos vidutiniųjų ir didţiųjų šalies miestų gyventojams, studentams ir moksleiviams bei valstybinių įmonių darbuotojams, 15-24 metų ţmonėms (8).
Siekiant išsiaiškinti, kaip pasikeitė gyventojų nuomonė apie sveikatos prieţiūros paslaugų prieinamumą, kokybę, kaip gyventojai vertina savo sveikatos būklę vykstant reformai, kaip įgyvendinami pagrindiniai sveikatos reformos uţdaviniai, 1998 m. panašus tyrimas buvo atliktas Socialinės medicinos centre. Tyrimo tikslas buvo nustatyti ir palyginti, kaip pasikeitė gyventojų nuomonė apie sveikatos prieţiūros paslaugų prieinamumą, kokybę, kaip pakito savo sveikatos vertinimas per 1995-1998 metus. Nustatyta, kad daugiausiai kaimo, taip pat turinčių pradinį išsilavinimą ir maţesnes pajamas gyventojų daţniau kreipiasi tiek į ambulatorines, tiek ir į stacionarines gydymo įstaigas. Nė vienoje gyventojų socialinėje ir ekonominėje grupėje nenustatyta didelių sveikatos prieţiūros paslaugų prieinamumo problemų. Tačiau gyventojai nurodė dėl transporto problemų turėję sunkumų patekti į kaimo gydymo įstaigas. Šiek tiek pagausėjo gyventojų, besigydančių ambulatoriškai ne pagal gyvenamąją vietą. Didesnes pajamas ir aukštesnį išsilavinimą turintys gyventojai pradėjo kritiškiau vertinti jiems teikiamų paslaugų kokybę. Tačiau jų nuomonė apie savo sveikatos būklę geresnė (11).
1999 metais Vilniaus mieste buvo atliktas tyrimas, kurio tikslas buvo – ištirti ir palyginti Vilniaus miesto gyventojų nuomonę apie sveikatos prieţiūros paslaugų prieinamumą. Dauguma apklaustųjų neturėjo nusiskundimų, kad kai kurios gydymo įstaigos yra toli nuo gyvenamosios vietos. Pagrindinė nepasitenkinimo esama draudos medicina prieţastis – didelės eilės pas apylinkės terapeutą (12).
2001 metais pagal bendrą projektą su PSO Kauno medicinos universiteto Biomedicininių tyrimų institutas atliko tyrimą, siekiant įvertinti Lietuvos gyventojų nuomonę apie PSP prieinamumą ir teikiamų paslaugų kokybę. Nustatyta, kad pasirenkant patinkantį gydytoją, 57,7 proc. ţmonių neturėjo sunkumų, 16,5 proc. – turėjo nedidelių sunkumų, 10,1 proc. – ypač didelių sunkumų. Didţioji dalis respondentų atsakė, kad jiems PSP įstaigose visada pagalba buvo suteikta iš karto. Suteiktų paslaugų kokybės vertinimui didelės įtakos turėjo sveikatos darbuotojų elgesys, t.y. ar poliklinikose buvo elgiamasi su pacientais pagarbiai, ar atidţiai juos išklausė, ar sveikatos darbuotojai suprantamai suteikdavo informaciją it t.t. (33).
J. Petkevičienė, J. Klumbienė ir V. Vaisvalavičius analizuodami apklausų, atliktų 1998 ir 2000 m. vykdant suaugusių Lietuvos gyventojų gyvensenos tyrimą, duomenys apie sveikatos prieţiūros prieinamumą ir gyventojų pasitenkinimą gaunama medicinine pagalba, nustatė, kad 2000 m. gyventojai ilgiau sugaišdavo PSP įstaigoje iki patenkant pas gydytoją,
jiems daţniau trūkdavo pinigų susimokėti uţ vaistus, jie buvo maţiau patenkinti teikiamomis sveikatos prieţiūros paslaugomis negu 1998 m. (34).
Vykstant sveikatos prieţiūros reformoms įvairiose Europos šalyse, sveikatos prieţiūros kokybė tampa vienu iš sveikatos reformos prioritetų. Tik uţtikrinus prieinamų, saugių ir veiksmingų sveikatos prieţiūros paslaugų teikimą, gali būti sudaromos vienodos galimybės šalies gyventojams gauti reikalingą ir tinkamą sveikatos prieţiūrą, nepaţeidţiant teisumo sveikatos santykiuose principų ir įgyvendinant ţmogaus teises medicinos srityje (26).
Vykstant sveikatos reformai Lietuvoje buvo įdėta pastangų, kad sveikatos apsaugos sistema, pagrįsta pirmine sveikatos prieţiūra, būtų veiksmingesnė ir vienodai visiems prieinama. Svarbiausios strategijos: decentralizacija, pirminės sveikatos prieţiūros paslaugų organizavimo funkcijos perdavimas savivaldybėms, sveikatos apsaugos institucijų finansavimo pertvarkymas; Sveikatos apsaugos ministerijos sprendimas atskirti pirminę ir antrinę sveikatos prieţiūrą ir tai, kad pradėjo dirbti gana daug parengtų bendrosios praktikos gydytojų (26).
Įkūrus bendrosios praktikos gydytojo instituciją tikėtasi, kad sveikatos prieţiūra priartės prie paciento, gerės jos prieinamumas, tinkamumas, maţės sveikatos sistemos išlaidos. Šeimos gydytojui iškeltas uţdavinys spręsti ne tik diagnostikos ir gydymo, bet ir sveikatos išsaugojimo bei ligų profilaktikos klausimus.
Bendrosios praktikos gydytojas koordinuoja paciento prieţiūros procesą, vykstantį skirtingose sveikatos prieţiūros grandyse. Šeimos gydytojas turi reguliuoti gyventojų srautus sveikatos prieţiūros sistemoje, t.y. atlikti „vartininko“ vaidmenį, kad į aukštesnio taip pat ir brangesnio lygio medicinos įstaigą patektų tik tie pacientai, kuriems ta pagalba tikrai būtina.
Nuo 1994 metų buvo priimta eilė įstatyminių aktų, kurių pagalba buvo siekiama panaikinti visus sovietinės sveikatos prieţiūros trūkumus, t.y. padaryti sveikatos prieţiūrą kokybiška ir prieinama visiems gyventojų sluoksniams.
1995 metais buvo priimta Lietuvos pirminės sveikatos prieţiūros reformos įgyvendinimo strategija. Šis projektas siūlo nuoseklų pirminės sveikatos prieţiūros įstatymų, priimtų reformos eigoje, įgyvendinimą. Lietuvos Nacionalinės sveikatos koncepcija (1991) ir Lietuvos sveikatos sistemos įstatymas (1994) nustato pagrindinius principus ir tikslus, kurie sveikatos sistemą perorientuoja į integruotą sistemą, sudarančią sąlygas lygiateisiam tinkamų ir našių paslaugų prieinamumui (35).
Labai svarbus sveikatos reformos eigoje priimtas Sveikatos draudimo įstatymas, kuris pradėjo galioti nuo 1997 07 01 . Šis įstatymas ir jo pakeitimai – tai sveikatos prieţiūros paslaugų teikėjų ir VLK santykių pagrindas, kuriame numatyta ir akreditavimo bei licencijų teikimo tvarka, įstaigoms sudariusioms sutartį su ligonių kasa. Atsiţvelgus į sveikatos prieţiūros paslaugų poreikį, sutartyje bus numatyta uţ kurias įstaigoje teikiamas paslaugas pagal bazines jų kainas mokės ligonių kasa. Tad bazinę kainą atitinkančią medicinos paslaugą pacientai turi teisę nemokamai gauti ir viešojoje, ir privačioje gydymo įstaigoje, jei ji yra sudariusi sutartį su ligonių kasa. Nemokamomis paslaugomis gali naudotis tik tie draudţiamieji, kurie moka nustatyto dydţio privalomojo sveikatos draudimo įmokas. Tokiu būdu apdraustiems asmenims, kurie moka mokesčius pagrindinės sveikatos prieţiūros paslaugas yra prieinamos. Kadangi ši finansavimo sistema veikia ir privačiose BPG kabinėtose tai suteikia gyventojams galimybę spręsti kur jie norėtų gydytis privačiose gydymo įstaigose ar viešosiose, nes nėra jokių kainų skirtumo. Gyventojai gali rinktis tokią gydymo įstaigą, kurioje jų manymu bus suteiktos kokybiškesnes paslaugos (26,36).
Sveikatos apsaugos ministerija siekia, kad pacientui būtų garantuota teisė laisvai pasirinkti gydytoją ir sveikatos prieţiūros įstaigą. Anksčiau ši teisė neretai buvo ribojama siuntimais. Pakeitus siuntimo konsultacijai formą, nebegalima įrašyti įstaigos pavadinimo ar specialisto pavardės – įstaigą ir konkretų specialistą gali pasirinkti pacientas. Gydytojai, rašantys siuntimą, privalo pacientui suteikti informaciją kuriose įstaigose teikiamos tos paslaugos. Gyventojų teisė pasirinkti antrinio lygio įstaigą ir specialistą kartais yra apribuojama, kai gydytojai siuntime įrašo konkrečią įstaigą.
A.Windak, T. Tomasik ir E. Kryj Radziszewska (5) nurodo, kad Lenkijoje, kaip ir Lietuvoje, taip pat panaši problema: nors skiriamas didelis dėmesys pirminės sveikatos prieţiūros kokybės gerinimui, tam tikslui pasiekti reikės dar laiko ir lėšų. Markota, J. Svab, K. Sarazin Klemencic ir T. Albereht teigia, kad Slovėnijoje įvairūs pakitimai, kaip pirminės sveikatos prieţiūros privatizavimas, nedavė pagrindinių laukiamų rezultatų – efektyvumo ir kokybės (37). Panašios problemos ir kitose Centrinės ir Rytų Europos šalyse. Pavyzdţiui, Kroatijoje – nors yra teigiamų reformos elementų, kaip pirminės sveikatos prieţiūros decentralizavimas, sveikatos draudimo decentralizavimas, tačiau reikia subalansuoti sveikatos prieţiūros sistemą, lėšų kontrolę (38).
Kintant PSP etapų struktūrai, išsiplėtus pirminės sveikatos prieţiūros teikiamų paslaugų apimčiai, susikūrus draudiminei medicinai, natūralu, jog senosios PSP sistemos funkcionavimo tvarka ir reikalavimai neatitinka šiandienos poreikių bei Nacionalinės sveikatos koncepcijos postulatų. Kadangi nėra tvarkos, reglamentuojančios reformuotos PSP
veiklą, daug kur dirbama senais metodais ir sena tvarka, nors visa tai diskredituoja pačią PSP reformą. Pagrindinės prieţastys yra trys:
pirma, nėra atitinkamos srities veiksmus reglamentuojančių nuorodų, privalomų kiekvienai PSP įstaigai;
antra, nėra vieningų kokybės kriterijų, pagal kuriuos galima būtų įvertinti PSP įstaigos veiklą ir teikiamų paslaugų kokybę;
trečia, nėra standartizuotos, PSP įstaigų veiklą atspindinčios duomenų kaupimo bazės, kuri palengvintų, padėtų unifikuoti PSP įstaigų veiklą ir kur būtų privalomai fiksuojami kokybės kriterijų elementai (39).
Sveikatos sistemos pokyčiai vis dėlto galėtų vykti sparčiau. Neefektyviai dirba poliklinikos, privatūs šeimos gydytojai vangiai kuria savo kabinetus kaimo vietovėse. Neretai pokyčiams priešinasi kai kurie medikai, gydymo įstaigos, kurie labiau linkę išsaugoti seną tvarką, savo darbo vietas. Viena šalia kitos esančios didelės gydymo įstaigos stengėsi išgyventi, nors pacientų poreikius pilnai tenkintų viena tokia įstaiga. Sveikatos apsaugos ministerija turėtų skatinti šeimos gydytojų kabinetų steigimą nutolusiuose nuo miestų rajonuose, kuriuose gyvenantiems ţmonėms sunku atvykti į miesto ligonines.
Valstybinė medicininio audito inspekcija yra vienintelė įstaiga, valstybės įgaliota kontroliuoti, ar pacientų teisės į prieinamą, tinkamą ir efektyvią sveikatos prieţiūrą nėra paţeidţiamos. Apibendrindami savo 3 metų darbo patirtį, įgytą kontrolės ir ekspertizės metu vertinant teikiamas sveikatos prieţiūros paslaugas, VMA inspekcija nustatė eilę sveikatos prieţiūros sistemos trūkumų, su kuriais susiduria pacientas, profesionalas, sveikatos prieţiūros veiklos valdymo institucijos, pareigūnai, uţsakovai (40).
Valstybinės medicininio audito inspekcijos darbo patirtis patvirtino, kad vienodos galimybės ir pacientų teisės į sveikatos apsaugą liko tik konstitucijoje, programiniuose dokumentuose, valdančių sveikatos politikų ir įvairių reformos ekspertų išvadose.
Dėl vykdomų sveikatos prieţiūros sistemos pertvarkymų sumaţėjo pacientų galimybės, ypatingai kaimo ir rajonų centrų gyventojų, laiku gauti reikalingą pagalbą.
Įvairūs teisiniai ir finansiniai apribojimai pacientui trukdo laisvai pasirinkti gydytoją ar gydymo įstaigą.
Pacientui sunku patekti ir gauti reikiamą pagalbą pas šeimos gydytoją ar apylinkės terapeutą, nes pastariesiems mokama uţ prisirašiusių gyventojų skaičių, o ne uţ suteiktas paslaugas.
Pacientui gydytojai ir kitas medicininis personalas skiria vis maţiau laiko ir dėmesio, nes tenka pildyti vis daugiau įvairių finansinės atskaitomybės dokumentų. Taigi, ţmogus su sveikatos problemomis, kurių sprendimui, kaip teigiama, buvo skirta reforma, liko uţmirštas (40).
Pastaraisiais dešimtmečiais medicinos praktikoje vis reikšmingesnis tampa pacientų informuotumo principas. Sveikoje visuomenėje ţmogaus teisės yra saugomos ir gerbiamas ţmogaus orumas. Informuotumo principas sveikatos prieţiūroje – tai paciento teisė iš gydančio gydytojo gauti informacijos apie savo ligą, tyrimus, gydymo eigą, prognozę ir kt. (41).
Teisinis paciento ir sveikatos prieţiūros sistemos santykis grindţiamas LR Pacientų teisių ir ţalos sveikatai atlyginimo įstatymu (42), kuriame apibrėţiamos paciento:
teisė į kokybišką sveikatos prieţiūrą, teisė į sveikatos prieţiūros prieinamumą,
teisė pasirinkti gydytoją, slaugos darbuotoją, sveikatos prieţiūros įstaigą, teisė į informaciją,
teisė atsisakyti dalyvauti mokymo procesuose, biomedicininiuose tyrimuose, teisė rinktis diagnostikos bei gydymo metodikas ir atsisakyti gydymo,
teisė neţinoti,
teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą, teisė skųstis,
teisė į ţalos atlyginimą.
LR Pacientų teisių ir ţalos sveikatai atlyginimo įstatymas atspindi paţangias tradicijas šioje srityje bei rodo, jog į ţmogaus teises ir vertybes sveikatos prieţiūros sistemoje kreipiamas ypatingas dėmesys. Nors anksčiau minėtos pacientų teisės sveikatos prieţiūroje yra pripaţįstamos, bet ne visuomet tinkamai įgyvendinamos. Iki šiol tarp sveikatos prieţiūros specialisto ir paciento vyrauja susiformavęs paternalistinis santykis, nepripaţįstantis pastarojo kaip aktyvaus ir lygiaverčio partnerio, jo vaidmens sveikatos prieţiūros procese svarbos. Pacientas vis dar nėra pakankamai informuotas ir aktyvus sveikatos prieţiūros dalyvis. Tai patvirtina Kauno medicinos universitete atlikto Utenos ir Kaišiadorių rajonų tyrimo, kuriuo buvo siekiama išsiaiškinti pacientų nepasitenkinimo sveikatos prieţiūra prieţastis, rezultatai: pacientų pasitenkinimą sveikatos prieţiūros paslaugų kokybe didţiąja dalimi lemia geras, pagarbus, dėmesingas gydytojo elgesys su pacientu ir informacijos pacientui apie jo sveikatos prieţiūrą suteikimas (43).
Kad medicinoje pasitaiko klaidų ir jos yra akivaizdţios, garsiai buvo prabilta tik 1990 metais.
Harvardo universiteto tyrimas (1991 m.) parodė, kad 4 proc. pacientų buvo padaryta ţala sveikatai, kai šie buvo gydomi sveikatos prieţiūros įstaigose. 70 proc. nelaimingų atsitikimų ligoniams sukėlė trumpalaikę, praeinančią negalią. 14 proc. pacientų mirė.
D. Britanijos sveikatos skyriaus 2000 m. ataskaitoje aiškiai teigiama, kad klaidos teikiant sveikatos prieţiūros paslaugas brangiai kainuoja apie 10 proc. stacionaruose gydomų pacientų (850 tūkst. nelaimingų atsitikimų kiekvienais metais).
Australijoje (1995 m.) - 16,6 proc. pacientų.
2000 m. kiekvienas dešimtas pacientas Europos ligoninėse nukentėjo dėl jo sveikatai padarytos ţalos.
2002-2003 mm. Kauno medicinos universiteto Socialinės medicinos katedra ir Atviros Lietuvos fondas atliko apklausą apie pacientų teises ir jų uţtikrinimo galimybes Kauno apskrities sveikatos prieţiūros įstaigose. Tyrimo duomenimis, trečdalis medicinos darbuotojų skaitė Pacientų teisių ir ţalos sveikatai atlyginimo įstatymą. Daugelis medicinos darbuotojų nurodo, kad pacientai gali pasirinkti gydantį gydytoją ar slaugos darbuotoją bei sveikatos prieţiūros įstaigą. Įgyvendinant Pacientų teisių ir ţalos atlyginimą didelės reikšmės turi medicinos darbuotojų informuotumas apie pacientų teises bei jų uţtikrinimą, pacientų ir sveikatos prieţiūros darbuotojų bendradarbiavimo skatinimas siekiant kuo aukštesnės teikiamų paslaugų kokybės (44).
Lygiavertės partnerystės, tarpusavio bendradarbiavimo, pagarbaus bendravimo, komunikacijos abipusiai suprantama kalba ir aktyvaus paciento dalyvavimo priimant sprendimus principai pamaţu keičia susiformavusių santykių tarp sveikatos prieţiūros paslaugų teikėjų ir šių paslaugų gavėjų stereotipus.
Didėjant informacijos sveikatos klausimais srautui (įvairūs leidiniai sveikatos mokymui, informacija ţiniasklaidoje, internete ir kt.), pacientai įgyja vis daugiau ţinių sveikatos klausimais ir tikisi būti aktyviais sveikatos prieţiūros dalyviais, gaunančiais jiems reikalingą suprantamai pateikiamą informaciją ir turinčiais galimybes pareikšti savo nuomonę. Taigi, siekiant uţtikrinti ir nuolat gerinti sveikatos prieţiūros kokybę, būtina sveikatos prieţiūrą orientuoti į pacientą, ypatingą dėmesį kreipiant į jo poreikius ir lūkesčius sveikatos prieţiūros srityje (45).
Taip pat svarbu nustatyti aiškią, skaidrią ir pacientui saugią skundų dėl nekokybiškų paslaugų teikimo ir nagrinėjimo tvarką, siekiant išvengti situacijų, kai pacientas nedrįsta skųstis, bijodamas prarasti galimybę gauti paslaugas, ar nuogąstaudamas, kad ateityje gaus blogesnės kokybės paslaugas. Tokia tvarka sudarytų sąlygas efektyvesniam korupcijos atvejų išaiškinimui bei jų prevencijai sveikatos prieţiūros sektoriuje.
1.3 Sveikatos prieţiūros paslaugų vartotojų lūkesčių patenkinimas
1991m. priėmusi Lietuvos nacionalinę sveikatos koncepciją, LR Konstituciją, valstybė įsipareigojo rūpintis ţmonių sveikata ir laiduoti medicinos pagalbą bei paslaugas ţmogui susirgus. Liublianos chartijoje, kurią 1996m. pasirašė Europos šalių (tame tarpe ir Lietuvos) sveikatos apsaugos ministrai, nustatyta, kad sveikatos prieţiūros sistema turi tenkinti gyventojų sveikatos poreikius, siejant juos su sveikatos būklės gerėjimu, turi garantuoti, kad gyventojų nuomonė ir pasirinkimas būtų lemiami sveikatos prieţiūros planavimui ir teikimo būdo pasirinkimui (22).
Sveikatos poreikio patenkinimas, kuris reiškia gyventojų pasitenkinimą jiems teikiama medicinos pagalba, yra vienas iš pagrindinių kokybės vertinimo kriterijų.
Taigi, deklaruojant, jog sveikatos prieţiūros sistema orientuojama į vartotoją, pirmiausiai reikia ţinoti, vartotojo sveikatos prieţiūros paslaugų kokybei keliamus reikalavimus, išsiaiškinti, kiek teikiamos paslaugos juos atitinka. Vartotojų poreikių patenkinimas, t.y. paslaugos kokybės atitikimas jai keliamiems reikalavimams, gali būti nustatomas vertinant sveikatos prieţiūros paslaugų teikimo rezultatą. Rezultato vertinimo rodikliai, padedantys nuspręsti, ar atlikti veiksmai yra efektyvūs, gali būti objektyvūs, t.y. poveikio sveikatai rodikliai ir subjektyvūs, t.y. vartotojų pasitenkinimo įvertinimas.
Pacientų poreikių tenkinimo kokybe turėtų rūpintis visi sveikatos prieţiūros įstaigų darbuotojai, siekdami pritraukti kuo daugiau paslaugų vartotojų. Jeigu blogai tenkinami pacientų poreikiai, tai daugelis nepatenkintų pacientų stengsis daugiau nesinaudoti tos sveikatos prieţiūros įstaigos paslaugomis, informuos apie blogai teikiamas paslaugas kitus potencialius pacientus (46,47). Teikiamų paslaugų kokybę įtakoja daugelis veiksnių, todėl, norint įvertinti pokyčius, būtina numatyti pagrindinius rodmenis, pagal kurios bus atliekami kokybės pokyčių tyrimai. Daugelis mokslininkų teigia, kad pacientų pasitenkinimas teikiamomis paslaugomis yra labai subjektyvus ir priklauso nuo paciento amţiaus, lyties, išsimokslinimo, ligos stadijos bei pobūdţio, jo lūkesčių bei asmeninės patirties. Tačiau norint gerinti teikiamų paslaugų kokybę, sveikatos prieţiūros paslaugų teikėjams būtina ţinoti, kaip
pacientai vertina jiems teikiamas paslaugas bei pagrindinius veiksniu, turinčius įtakos pacientų pasitenkinimui (47-51).
Tiksliausiai vartotojų nuomonę, lūkesčius, keliamus paslaugai reikalavimus išsiaiškinti galima organizuojant vartotojų apklausas.
Apibendrinant “Quality in Health Care” 1998-2000m., “International Journal for Quality in Health Care” 2000m. publikuotą medţiagą kokybės uţtikrinimo sveikatos prieţiūros sistemoje klausimais, pastebėta, kad daţniausiai pacientų apklausų dėka bandoma išsiaiškinti, ar paslauga atitinka vartotojo lūkesčius pagal šiuos jai keliamus kokybės reikalavimus: tinkamumą, prieinamumą, priimtinumą, paciento ir gydytojo kontakto kokybę, patogumus sveikatos prieţiūros įstaigoje, pateiktos pacientui informacijos pilnavertiškumą, kt. specifinius aspektus. Pavyzdţiui, 1999m. Didţiojoje Britanijoje, Švedijoje, 2000m. Norvegijoje atliktų tyrimų metu, vartotojams vertinant stomatologinio ir chirurginio profilių paslaugų kokybę, padarytos išvados, kad ūmių būklių atvejais pacientų pasitenkinimui teikiamų paslaugų kokybe didţiausią įtaką turi tinkamas skausmo valdymas (40).
Pacientų poreikių tenkinimo tyrimai, kaip daug vertingos informacijos suteikianti kokybės valdymo priemonė, ilgą laiką buvo ignoruojami. Vartotojo reikalavimų ir poreikių vaidmuo kokybės sistemos pusiausvyrai pripaţintas tik pastaraisiais metais. Pacientų poreikių patenkinimo įvertinimas leidţia sveikatos prieţiūros įstaigų vadovams, gydytojams nustatyti, kaip jų teikiamos paslaugos tenkina pacientų poreikius, leidţia išsiaiškinti aspektus, kuriais pacientai labiausiai nepatenkinti, tobulinti ir gerinti teikiamų paslaugų kokybę. 2000m. Didţiojoje Britanijoje atlikto tyrimo išvados rodo, kad gydymu patenkinti pacientai tiksliau laikosi gydytojo paskirto gydymo, duotų patarimų, rečiau keičia gydytojus ar gydymo įstaigas, todėl Europos valstybių, kuriose pacientas laisvai pasirenka sveikatos prieţiūros įstaigą (gydytoją), medicinos darbuotojai suinteresuoti ţinoti pacientų lūkesčius ir jų nuomonę apie įstaigoje teikiamų paslaugų kokybę (40).
Europos šalyse organizuota nemaţai pacientų apklausų dėl teikiamų pirminės ar antrinės sveikatos prieţiūros paslaugų kokybės. Didţiosios Britanijos psichologijos specialistai teigia, kad susidomėjimas pacientų nuomonių tyrimais ypač išaugo per paskutinį dešimtmetį. 1990m. Didţiojoje Britanijoje pacientų pasitenkinimo teikiama paslauga įvertinimas buvo vienas iš kontrakto su bendrosios praktikos gydytoju reikalavimų. Šioje šalyje pacientų apklausų atliekama ypatingai daug ir didelių. Kai kurių tyrimų, pvz., 2000m. organizuotos pacientų pasitenkinimo bendrąja praktika studijos, metu pacientų apklausos atliktos kaip eilinio vidaus audito procedūros. 1995m. šalyje sukurta sudėtinga, multidimensinė pacientų pasitenkinimo įvairiais bendrosios praktikos aspektais vertinimo
sistema. Sudarytas 5 dalių (46 punktų) pacientų pasitenkinimo klausimynas (PSQ, ang. Patient Satisfaction Questionaire), siekiant įvertinti pacientų pasitenkinimą gydytojų darbu (20 punktų), prieinamumą (8 punktai), pasitenkinimą slaugytojų darbu (4 punktai), apsilankymų organizavimo sistemą (4 punktai), priemones (4 punktai) ir bendrą pasitenkinimą teikiamomis paslaugomis (6 punktai) (40).
Siekiant integruoti paciento dalyvavimą sveikatos prieţiūros paslaugų vertinimo sistemoje, 1997m. Europos bendrosios praktikos vertinimo darbo grupė (EUROPEP, angl. European Task Force on Patient Evaluations of General Practice) atliko didelę studiją. Išsamiai išanalizavę literatūrą apie organizuotus pacientų nuomonių ir prioritetų pirminėje sveikatos prieţiūroje tyrimus, organizavo pacientų nuomonių tiriamąją studiją 8 Europos šalyse ir nustatė pagrindinius rodiklius, kuriais sveikatos prieţiūros paslaugų vartotojai vertina jų kokybę. Projekto metu buvo sukurta tarptautinė standartizuota bendrosios praktikos vertinimo sistema, leidţianti tarptautiniu mastu patikimai stebėti ir lyginti pacientų poţiūrį į geros kokybės pirminės sveikatos prieţiūros paslaugas įvairiose Europos šalyse. Šia sudaryta vertinimo sistema 2000m. pasinaudojo Slovėnijos Liublianos Universiteto bendrosios praktikos specialistai. Turėdami tik skurdţius duomenis apie jų šalyje atliktas pacientų apklausas, negalėdami lyginti jų duomenų su kitose šalyse gautais rezultatais, organizavo pacientų nuomonių apklausą, panaudodami standartizuotą vertinimo sistemą EUROPEP. Klausimynas, sudarytas iš 23 punktų apie specifinius šeimos praktikos aspektus, buvo orientuotas į dvi sveikatos prieţiūros problemas: sveikatos prieţiūros paslaugų organizavimą ir klinikinio darbo kokybę (gydytojo kontaktą su pacientu, techninius aspektus, pateiktą informaciją) (40).
Duomenų apie šiuo metu Rytų Europoje atliekamus didesnius tyrimus dėl pacientų pasitenkinimo teikiamų pirminės ar antrinės sveikatos prieţiūros paslaugų kokybe beveik nėra. Keli tyrimai, kurių rezultatai publikuoti “International Journal for Quality in Health Care”, buvo atlikti Estijoje: 1993 m. organizuota apklausa, norint suţinoti visuomenės nuomonę apie esančią ambulatorinės pagalbos teikimo sistemą, 1998 m. - apie pasikeitimus, vykusius pirminės sveikatos prieţiūros sistemoje, teikiamų sveikatos prieţiūros paslaugų tinkamumą. Visuomenės sveikatos specialistai padarė išvadas, kad pacientų apklausos yra ypatingai informatyvus ir adekvatus pokyčių sveikatos prieţiūros sistemoje vertinimo indikatorius.
Keli nedideli sveikatos paslaugų prieinamumo ir pacientų poreikių patenkinimo tyrimai atlikti ir Lietuvoje.
Vienas svarbiausių sveikatos prieţiūros kokybės rodmenų – paciento pasitenkinimas sveikatos prieţiūros paslaugų kokybe susilaukia dėmesio, kadangi tai įtakoja tolesnę paciento elgseną, gydymo rezultatus, sveikatos prieţiūros paslaugų paklausą. Labai svarbūs yra sveikatos apsaugos sistemos veiksniai, dėmesys pacientui, jo lūkesčių įgyvendinimas. Paciento lūkesčių įgyvendinimo ir pasitenkinimo medikų konsultacijomis sąsajai įvertinti 2000 m. buvo atliktas tyrimas 22 miesto ir kaimo PSP įstaigose. Tyrimas parodė, kad kuo daugiau paciento lūkesčių įgyvendinama, tuo didesnis pasitenkinimas konsultacija. Taip pat pastebėta, jog skirtingų paciento lūkesčių įgyvendinimas skirtingai įtakoja pasitenkinimą: svarbiausi yra lūkesčiai, susiję su paciento sveikatos sutrikimų išsiaiškinimu, bei emocinė parama, o ne tokie svarbūs – lūkesčiai, susiję su paciento noru gauti informacijos (52).
Gerindamos aptarnavimo kultūrą, keldamos darbuotojų kvalifikaciją, siekdamos laiku, profesionaliai suteikti savo pacientams pagalbą ir norėdamos suţinoti pacientų nuomonę, apklausas organizuoja sveikatos prieţiūros įstaigos (pvz., VšĮ Senamiesčio poliklinika Vilniuje). Tokios pacientų apklausos atliekamos vidaus medicininio audito metu (vykdant LR SAM 1998 10 06 įsakymą Nr. 571 “Dėl lokalaus audito nuostatų”) ir paprastai jų rezultatai nepublikuojami (40).
Pacientų poreikių patenkinimo tyrimus 2000 m. organizavo sveikatos prieţiūros paslaugų draudikai – visos teritorinės ligonių kasos. Kauno teritorinė ligonių kasa organizavo pacientų apklausą, norėdami išsiaiškinti, kokie pagrindiniai sunkumai, trukdantys pacientams pasiekti KMUK Konsultacinės poliklinikos gydytojus, kaip pacientai vertina gydančiojo personalo parodytą jiems dėmesį, suteiktą informaciją apie jų sveikatos būklę. Tyrimo metu paaiškėjo, kad pagrindinės problemos, su kuriomis susiduria pacientai prieš patekdami pas gydytoją, yra lėšų bei laiko trūkumas. Suteikta informacija ir personalo skiriamu pacientui dėmesiu didţioji dalis respondentų liko patenkinti (27).
Tais pačiais metais (2000 m.) Vilniaus teritorinė ligonių kasa atliko sociologinį tyrimą, norėdami išsiaiškinti kaip Vilniaus apskrities gyventojai vertina sveikatos prieţiūros sistemą. Organizuotos apklausos tikslas buvo panašus, t.y. norėta suţinoti gyventojų nuomonę apie sveikatos prieţiūros įstaigų darbo organizavimą, pacientų ir medicinos personalo santykių kokybę, išsiaiškinti pacientų poţiūrį į teikiamą informaciją, sveikatos prieţiūros sistemoje diegiamas naujoves (pvz., galimybę spręsti sveikatos problemas telefonu). Atlikus tyrimą, paaiškėjo šios problemos trukdančios patenkinti pacientų poreikius:
1. netinkamas sveikatos prieţiūros įstaigų darbo organizavimas,
3. pacientams teikiamos informacijos stoka, dėl to ribotos galimybės pasirinkti gydymą (31).
Į sveikatos prieţiūros paslaugų kokybę vaikų gydymo įstaigose pastaraisiais metais kreipiamas itin didelis dėmesys, atliekamai tyrimai šioje srityje (59-61).
Palyginę atliktų tyrimų rezultatus matome, kad gauti duomenys skiriasi. Tyrimus organizavę specialistai pastebi, kad ne visi sutikę dalyvauti apklausose pacientai vieną ar kitą suformuluotą klausimą suvokia vienodai, o tai galėjo turėti įtakos tyrimo rezultatams. Be to, studijų, organizuotų interesų grupės, besidominčios problemomis vienoje ar kitoje sveikatos prieţiūros įstaigoje, metu negalima išsiaiškinti visų sveikatos prieţiūros sistemos trūkumų, trukdančių respublikos gyventojams gauti tinkamą medicininę pagalbą.
2.
TYRIMO METODAI IR MEDŢIAGA
2.1 Tyrimo objektas ir tiriamųjų charakteristika
Kauno vaiko raidos klinika „Lopšelis“ įkurta 1929-1930 metais kaip prieglauda beglobiams kūdikiams. Laikui bėgant, keitėsi šios įstaigos veiklos tikslai ir pavadinimai, bet čia visada buvo dirbama su labiausiai likimo nuskriaustaisiais vaikais: našlaičiais, beglobiais, neįgaliais. 1995 metais, remiant, patariant, mokant kolegoms iš Solvango centro Tonsberge, Norvegijoje, čia pradėjo kurtis sutrikusios raidos vaikų abilitacijos centras. Nuo 1998 metų šio centro kūrimą finansiškai rėmė Norvegijos vyriausybė, įvairūs fondai, privatūs ţmonės. Kauno Vaiko raidos centrą sudaro: kūdikių namų skyriai, poliklinika ir stacionaras. Šis centras teikia tretinio lygio paslaugas vaikams iš visos Lietuvos.
Tyrimo objektas-stacionarinio skyriaus nepilnamečių (iki 18 m.) pacientų atstovai. Paciento atstovai – atstovai pagal įstatymą (tėvai, įtėviai, globėjai, rūpintojai). Stacionare aptarnaujami neįgalieji vaikai, sergantys įvairiais neurologiniais invalidizuojančiais susirgimais. Tyrime dalyvavo asmenys, auginantys vaikus, sergančius vaikų cerebriniu paralyţiumi, Dauno liga, su psichinės raidos atsilikimu ir kitais sindromais. Tiriamųjų asmenų vaikų amţius nuo kūdikystės iki 7 metų.
Anketinėje apklausoje dalyvavo 115 respondentų, 82,3 proc. iš jų – vaikų mamos, 9,8 proc. – seneliai, 7,9 proc. – tėčiai, globėjai. Vaiko gimimo dieną mamų amţius buvo nuo 18 iki 41 metų (vidurkis – 27,49 ± 5,594). Anketas uţpildţiusių respondentų vaikų amţius tyrimo dieną buvo nuo 7 savaičių iki 8 metų, 60,9 proc. – berniukų ir 39,1 proc. – mergaičių.
Tyrime dalyvavusių respondentų pasiskirstymas pagal išsilavinimą pavaizduotas 1 paveiksle. 25,9 19,6 27,7 26,8 vidurinis spec.vidurinis aukštesnysis aukštasis
1 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal išsilavinimą (proc.).
Daugiau nei ketvirtadalio respondentų vaikų (26,1 proc.) gyvenamoji vieta yra Kauno miestas, 16,5 proc. – Kauno rajonas, 7,8 proc. – Kėdainiai, 5,2 proc. – Marijampolė, tiek pat – Vilkaviškio rajonas, kitų - Kaišiadorių rajonas, Alytus, Jonava, Raseinių rajonas, Jurbarko rajonas, Kelmė, Šakių rajonas, Tauragės rajonas, Panevėţys, Prienų rajonas, Klaipėda, Šiaulių rajonas, Anykščiai, Lazdijai, Birštonas, Maţeikiai, Kretinga, Kupiškio rajonas.
2.2 Tyrimo metodai
Anoniminė anketinė apklausa vyko 2007 m. sausio – gruodţio mėnesiais Kauno vaiko raidos klinikos „Lopšelis“ stacionare, norint įvertinti sveikatos prieţiūros paslaugų neįgaliesiems vaikams poreikį, tėvų pasitenkinimą šiomis paslaugomis bei parengti pasiūlymus paslaugoms gerinti.
Visiems, atvykusiems į skyrių, pacientų atstovams buvo įteikiama anoniminė anketa ir prašoma uţpildytą anketą įmesti į anketoms skirtą matomoje vietoje stovinčią dėţutę. Buvo išdalinta 131 anketa. Gauta ir tolimesnei analizei tinkamos buvo 115 anketų (atsako daţnis 87,8 proc.).
Remiantis literatūros analize buvo sudaryta anketa. Anketoje pateikiami uţdaro ir atviro tipo klausimai apie sveikatos prieţiūros kokybės dimensijas – prieinamumą, informacijos suteikimą, pasitenkinimą suteiktomis paslaugomis, socialiniai ir demografiniai duomenys apie respondentą. Tyrimo anketą sudaro 36 klausimai (ţr. 1 priedą). Anketų klausimai apima 3 sritis:
1. Bendroji dalis (patekimas į skyrių, informacijos gavimas, bendra informacija apie vaiką);
2. Gautos paslaugos (jų įvairovė, trukmė, specialistų kompetencija, pasitenkinimas gautomis paslaugomis);
3. Buvimas skyriuje (tvarka, maitinimas, atsiliepimai apie skyriaus personalą ir pan.).
Statistinė duomenų analizė atlikta naudojant SPSS 10.0 programą. Statistinė priklausomybė vertinta rodikliais, kurie buvo pasirenkami priklausomai nuo lyginamųjų kintamųjų. Tiesiniai koreliacijai tarp kintamųjų nustatyti ir ryšio stiprumui įvertinti buvo
naudojamas Spermano koreliacijos koeficientas. Teigiamos koreliacijos koeficiento vertės rodė tiesioginį tiesinį ryšį, t.y., kad vieno poţymio reikšmėms didėjant, didėja ir kito poţymio vertė, o neigiamos – atvirkštinį ryšį, t.y., kad vieno poţymio reikšmėms didėjant, kito poţymio reikšmės maţėja. Taip pat buvo įvertinamas koreliacijos koeficiento patikimumas. Jei p<0,05, laikėme, kad koreliacijos koeficientas statistiškai patikimas.
Ryšius tarp poţymių tyrėme susietų lentelių metodu. Remiantis lentelės duomenimis buvo apskaičiuota chi kvadrato (χ2
) reikšmė ir laisvės laipsnių skaičius (lls). Šie rodikliai leido nustatyti hipotezės, kad poţymiai nėra susieti, tikimybę p. Jei p<0,05, tikrinamąją hipotezę galėjome atmesti ir teigti, kad ryšys tarp poţymių yra statistiškai reikšmingas.
