STUBURO STABILIZAVIMO PRATIMŲ POVEIKIS LIETUVOS AUKŠČIAUSIOS LYGOS KREPŠININKIŲ STATINEI IR DINAMINEI PUSIAUSVYRAI

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

MEDICINOS AKADEMIJA SLAUGOS FAKULTETAS

SPORTO INSTITUTAS

LAURITA BOŠKEVIČIENĖ

STUBURO STABILIZAVIMO PRATIMŲ POVEIKIS LIETUVOS

AUKŠČIAUSIOS LYGOS KREPŠININKIŲ STATINEI IR

DINAMINEI PUSIAUSVYRAI

Magistro studijų programos „Sveikatinimas ir reabilitacija“ (valst. kodas 621B30005) baigiamasis darbas

Darbo vadovė

Doc. Dr. Renata Žumbakytė - Šermukšnienė

TURINYS

SANTRAUKA ... 3

SUMMARY ... 4

ĮVADAS ... 6

1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 8

1.1. Krepšinyje dažniausiai patiriamos traumos ... 8

1.2. Sporto traumų prevencija ... 11

1.3. Pusiausvyra ... 13

1.3.1. Pusiausvyrą įtakojantys veiksniai... 14

1.3.2. Statinė ir dinaminė pusiausvyra ... 15

1.3.3. Statinės ir dinaminės pusiausvyros vertinimas... 16

1.3.4. Pusiausvyros lavinimas, valdymas ir išlaikymas ... 18

1.4. Stuburo stabilizacinė funkcija, jos sutrikimai ir lavinimas ... 19

1.5. Stuburo stabilizavimo pratimai ... 21

2. TYRIMO ORGANIZAVIMAS IR METODIKA ... 24

2.1. Tyrimo bioetika ... 24

2.2. Tiriamųjų kontingentas ... 24

2.3. Tyrimo planavimas ir organizavimas... 25

2.4. Tyrimo metodai ir priemonės ... 28

2.4.1. Balansavimo (pusiausvyros) platforma SIGMA ... 28

2.4.2. Flamingo testas ... 29

2.4.3. Stovėjimo ant vienos kojos užsimerkus testas ... 30

2.4.4. Modifikuotas žvaigždės nuokrypio testas ... 31

2.5. Statistinė duomenų analizė ... 32

3. TYRIMO REZULTATAI ... 33

3.1. Statinės pusiausvyros įvertinimo su SIGMA platforma rezultatai ... 33

3.2. Flamingo pusiausvyros testo įvertinimo rezultatas ... 43

3.3. Stovėjimo ant vienos kojos užsimerkus testo įvertinimo rezultatas ... 44

3.4. Dinaminės pusiausvyros vertinimo rezultatai ... 45

4. TYRIMO REZULTATŲ APTARIMAS ... 53

IŠVADOS ... 56

PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 57

PUBLIKACIJŲ SĄRAŠAS ... 58

SANTRAUKA

Laurita Boškevičienė. Stuburo stabilizavimo pratimų poveikis Lietuvos aukščiausios lygos

krepšininkių statinei ir dinaminei pusiausvyrai. Magistro baigiamasis darbas. Darbo vadovė – doc. Dr. Renata Žumbakytė – Šermukšnienė. Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos akademija, Slaugos fakultetas, Sporto institutas. Kaunas, 2017; 65 p.

Darbo tikslas: nustatyti stuburo stabilizavimo pratimų poveikį Lietuvos aukščiausios lygos

krepšininkių statinei ir dinaminei pusiausvyrai.

Uždaviniai: 1) Įvertinti Lietuvos aukščiausios lygos krepšininkių statinę pusiausvyrą prieš ir po

stuburo stabilizavimo pratimų; 2) Įvertinti Lietuvos aukščiausios lygos krepšininkių dinaminę pusiausvyrą prieš ir po stuburo stabilizavimo pratimų; 3) Palyginti stuburo stabilizavimo pratimų poveikį statinei ir dinaminei pusiausvyrai tarp atlikusių stuburo stabilizavimo pratimus ir neatlikusių krepšininkių.

Tyriamieji ir tyrimo metodika. Tyrime dalyvavo 23 jauno amžiaus Lietuvos aukščiausios lygos

krepšininkės, kurios buvo suskirstytos į dvi grupes: tiriamoji (N=12), kuriai buvo taikyta 8 savaičių trukmės stuburo stabilizavimo pratimų programa ir kontrolinė grupė (N=11), kuriai nebuvo taikyta pratimų programa. Prieš stuburo stabilizavimo pratimų taikymą buvo įvertinta statinė ir dinaminė pusiausvyra. Ištyrimui taikyti šie tyrimo metodai: pusiausvyros platforma SIGMA (naudojama statinei pusiausvyrai įvertinti), flamingo testas, stovėjimas ant vienos kojos užsimerkus testas, kurie naudojami taip pat statinei pusiausvyrai vertinti bei modifikuotas žvaigždės nuokrypio testas (naudojamas dinaminei pusiausvyrai vertinti).

Išvados:

1. Stuburo stabilizavimo pratimai, papildomai prie krepšinio treniruočių, pagerina statinę, Lietuvos aukščiausios lygos krepšininkių, pusiausvyrą (p<0,05).

2. Stuburo stabilizavimo pratimai, papildomai prie krepšinio treniruočių, pagerina dinaminę, Lietuvos aukščiausios lygos krepšininkių, pusiausvyrą (p<0,05).

3. Po stuburo stabilizavimo pratimų pagerėjo statinė ir dinaminė pusiausvyra vertinant vidutinį nuokrypį nuo X ašies, vidutinį vaizdinių judėjimo greitį X ašyje, gautas statistiškai reikšmingas skirtumas tarp atlikusių stuburo stabilizavimo pratimus, ir neatlikusių krepšininkių (p<0,05).

SUMMARY

Laurita Boskeviciene. The effect of core stabilization exercises on static and dynamic balance in Lithuanian highest league female basketball player‘s. Master’s thesis. Supervisor – Doc. Dr. Renata Zumbakyte – Sermuksniene. Lithuanian University of Health Sciences, Medical Academy, Faculty of Nursing, Institute of Sports. Kaunas, 2017; 65 p.

Research aim: To determinate the effect of core stabilization exercises for Lithuanian highest

basketball leaguefemale players static and dynamic balance.

Objectives of the research: 1) To evaluate static balance of Lithuanian highest basketball league

female players before and after core stability exercises. 2) To evaluate dynamic balance of Lithuanian highest basketball league female players before and after core stability exercises. 3) Compare the effects of core stabilization exercises on the static and dynamic balance between those who performed core stabilization exercises and non-performing female basketball players.

Participants and research methods. The study was attended by 23 Lithuanian young women of

the highest basketball league, which were divided into two groups: The group of which was applied a 8-week long core stability exercises program (N=12) and a control group (N=11) for which no exercise program was used. Before the application of the core stabilization exercises was applied static and dynamic balance was assessed. The fallowing test methods was used for the investigation: balance platform SIGMA (is used to evaluate static balance), the flamingo test, the one-leg standing with closed eyes test which are used for static balance evaluation. Also, modified star test (is used for dynamic balance evaluation).

Conclusions:

1. Core stabilization exercises, in addition to basketball training improves static balance of Lithuanian highest basketball league female players (p<0,05).

2. Core stabilization exercises, in addition to basketball training improves dynamic balance of Lithuanian highest basketball league female players (p<0,05).

3. After core stabilization exercises the static and dynamic balance was statistically significantly improved on those basketball players who performed core stabilization exercises versus those who hadn‘t performed by evaluating average deviation from X axis and the average image movement speed in the X axis (p<0,05).

PADĖKA

Nuoširdžiai dėkoju savo darbo vadovei doc. Dr. Renatai Žumbakytei – Šermukšnienei už skirtą laiką, nuoširdų bendravimą bei visokeriopą pagalbą rašant baigiamąjį magistro darbą.

ĮVADAS

Krepšinis nors ir nėra sena sporto šaka, egzistuojanti pagal istorinius šaltinius tik apie 100 metų, tačiau sparčiai plinta visame pasaulyje tarp vyrų ir moterų. Krepšinis apjungia visus pagrindinius sporto judesius, kaip šuolis, nusileidimas, bėgimas, klaidinantys judesiai, staigus sustojimas, kas sąlygoja galimybę patirti traumą. Traumos atsiradimo riziką didina ir tai, jog žaidimas reikalauja daugybę pakartotinų judesių, kaip pavyzdžiui šuoliai, kas sukelia įvairias kūno perkrovas. Todėl krepšinis yra priskiriamas prie vieno iš didžiausių galimybių patirti traumą turinčių sporto šakų (1). Be to kasmet standartai vis didėja, žaidėjas turi būti greitesnis, stipresnis tam, kad galėtų konkuruoti su kitais žaidėjais, o tai didina tikimybę ne tik patirti rimtus sužalojimus, bet jų skaičius vis auga (2).

Statinė ir dinaminė pusiausvyra yra svarbi, kiekvieno žmogaus kasdienėje veikloje, o dar labiau sporte. Pusiausvyros dėka kūnas sugeba išsilaikyti gravitacijos centre gaudamas informaciją iš regimujų, vestibuliarinio, somatosensorinių jutimų. Krepšinyje tai ypač reikalinga, kadangi krepšinyje pilna situacijų, kuriuose žaidėjas patiria balansinį nestabilumą, kaip pavyzdžiui driblingas, staigus pagreitėjimas, pasisukimas, kamuolio metimai pašokus į orą, greitas pozicijos keitimas. Statinės ir dinaminės pusiausvyros treniravimas padeda pagerinti žaidėjo fizines savybes ir taipogi sumažinti traumų riziką net iki 38% (3).

Kita vertus dažnai pasireiškia asimetrija tarp dominuojančios ir nedominuojančios kojos, kas sąlygoja patirti traumą. Tačiau, statinės ir dinaminės pusiausvyros treniravimas sumažina raumenų disbalansą tarp kojų ir pagerina raumenų jėgą (3).

Vien tik Jungtinėse Amerikos valstijose iš 6,5 milijono krepšininkų, mokyklinio amžiaus, apie 15% dėl ilgalaikio kulkšnies sausgyslių patempimo kreipiasi pas gydytojus. Gydymas maždaug atsieina 70 milijonų dolerių, o netiesiogiai 1,1 bilijono, 2003 metų duomenimis. Kai tuo tarpu Australijoje atliktas tyrimas parodė, jog dėl kulkšnies pažeidimų krepšininkai daugiau, kaip pusės laiko (53,7%) praleidžia varžybų. Todėl nepaisant didžiulių medicininių išlaidų pusiausvyros treniravimas yra vienas iš būdų, kaip sumažinti traumų riziką (4; 5).

Stuburo stabilizavimo pratimų svarba mažinant galimybę patirti traumą ir maksimalizuojant žaidimo kokybę per pastarajį dešimtmetį vis populerėjo, nors tam trūko įrodymų. Tačiau nors ir labai nedaug buvo atlikta tyrimų, įterpiant stuburo stabilizavimo pratimus, ypač apatinėms galūnėms, davė teigiamus rezultatus mažinant traumų riziką (6).

Moterys yra linkusios patirti sportines traumas dažniau negu vyrai. Prasta pusiausvyra sąlygoja 38% didesnį šansą patirti traumą. Todėl statinės ir dinaminės pusiausvyros lavinimas turi didelę reikšmę mažinant galimybę patirti traumą moterims, o stuburo stabilizavimo pratimai turi teigimą poveikį statinei ir dinaminei pusiausvyrai. Specifinių stuburo stabilizavimo pratimų metu yra pagerinama raumenų, atsakingų už stuburo dinaminį stabilizavimą ir neuroraumeninį valdymą, jėga bei ištvermė (7; 8).

Tyrimo tikslas: Nustatyti stuburo stabilizavimo pratimų poveikį Lietuvos aukščiausios lygos

krepšininkių statinei ir dinaminei pusiausvyrai.

Tyrimo uždaviniai:

1. Įvertinti Lietuvos aukščiausios lygos krepšininkių statinę pusiausvyrą prieš ir po stuburo stabilizavimo pratimų.

2. Įvertinti Lietuvos aukščiausios lygos krepšininkių dinaminę pusiausvyrą prieš ir po stuburo stabilizavimo pratimų.

3. Palyginti stuburo stabilizavimo pratimų poveikį statinei ir dinaminei pusiausvyrai tarp atlikusių stuburo stabilizavimo pratimus ir neatlikusių krepšininkių.

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. Krepšinyje dažniausiai patiriamos traumos

Trauma – tai organizmo pažeidimas, kurį sukelia išorinis poveikis. Traumos atsiradimo priežastis tada, kai streso poveikis audiniams yra didesnis, negu jie gali „sugerti“ ūmų ir nuolatinį stresą (9).

Sportinė trauma - tai yra procesas, kuomet audinys arba organas yra pažeidžiamas fizinio krūvio (treniruočių arba rungtynių) metu. Sportinės traumos yra tokia problema, su kuria tikriausiai susiduria kiekvienas sportininkas, kuri sukelia nemalonius išgyvenimus. Dauguma atletų baigia netgi savo karjeras dėl atsiradusių traumų, nes nepaliaujamai didėjantis krūvis, sunkumas ir intensyvumas sukelia organizmo perkrovas, o jos pažeidimus. Tačiau sportinė trauma dažniausiai atsiranda netik nuo vieno kurio nors faktoriaus - tai apjungia ir treniruotes, fizinį ugdymą, varžybų kiekį, technikas (2).

Traumos, pagal sunkumą yra skiriamos į tris kategorijas:

 Lengvos traumos – neprarandamas sportinis darbingumas ir sportininkas gali toliau dalyvauti sporto varžybose ar treniruotėse (10);

 Vidutinio sunkumo traumos – sportininkas negali toliau tęsti varžybų ar treniruočių, dėl kurios nors organizmo funkcijos sumažėjimo (10);

 Sunkios traumos – skiriamas ilgas ambulatorinis gydymas arba sportininkas yra gydomas stacionare (10).

Sportinės traumos yra skirstomos į ūmines ir lėtines dar kitaip vadinamas nuovargio traumomis. Pakartotinės mikrotraumos ir tenkantis didelis krūvis gali sukelti ne tik didelių kančių, bet ir sumažinti didelio meistriškumo sportininko sportinius rezultatus. Nuovargio traumos tai tokios traumos dar kitaip vadinamos ilgalaikė audinių pažaida, kuri sukeliama pasikartojančios apkrovos (10).

 Makrotrauma – vizualiai akivaizdi trauma, kuriai būdingas didelio laipsnio audinių pažeidimas (10);

 Mikrotrauma, kuri sukeliama lyg ir nedidelio jėgos smūgio, tačiau smūgis nėra fiziologinis. Mikrotrauma atsiranda atliekant labai sunkų fizinį krūvį arba atliekant judesį pilna amplitude (10).

Pagal traumos sunkumo laipsnį yra išskiriama sporto šakų klasifikacija:

 Didelės rizikos sporto šakos (dziudo, imtynės, boksas, futbolas, žolės ritulys, maratonas, 30 km bei 50 km ėjimas, slalomas, ledo ritulys, vandensvydis, šuoliai į vandenį, sunkumų kilnojimas, dailusis čiuožimas, dviračių sportas) (11; 12);

 Vidutinės rizikos sporto šakos (krepšinis, tinklinis, lengvoji atletika, greitasis čiuožimas, irklavimas, buriavimas, biatlonas, slidinėjimas, tenisas, badmintonas, baidarių ir kanojų sportas) (11; 12);

 Nedidelės rizikos sporto šakos (šaudymas iš lanko, stalo tenisas, šaudymas, sinchroninis plaukimas) (11; 12).

Krepšinyje yra skiriamos keturios traumos lokalizacijos sritis: tai galva, rankos, keliai, pėdos (čiurnos). Nepriklausomai nuo amžiaus, lyties ir veiklos lygio, daugiausiai yra pažeidžiamos apatinės galūnės. Neatsižvelgiant į traumų pobūdį, dažniausia traumas patiria moterys negu vyrai (13). Atlikti tyrimai parodė, kad moterys yra labiau linkusios patirti apatinės galūnės traumas, dažniausios iš jų yra kelio traumos, tokios kaip priekinių kryžminių raiščių plyšimas bei čiurnos traumos (8).

Įvairių sporto šakų sportininkai patiria skirtingas traumas, būdingas jų sporto šakai. Dažniausiai yra patiriamos šios traumas: čiurnos, kelio, peties sąnarių ir juosmeninės nugaros dalies traumos. Šios sritys yra rizikingiausios traumoms patirti, todėl labai svarbu skirti pakankamai dėmesio tiek reabilitacijos procese, tiek traumų prevencijoje (14).

Patiriami krūviai treniruočių ir varžybų metu lemia homeostazės pakitimus ir ilgalaikius organizmo sistemos pokyčius (15). Traumos priežastys gali būti nulemtos tiek vidinių, tiek išorinių veiksnių, kurie vienu atveju gali būti priežastis, kitu – sąlyga traumai įvykti. Išorinės priežastys gali sukelti įvairius pokyčius organizme, dėl kurios susidaro vidinė priežastis, kuri ir sukelia traumą (10).

Prie vidinių veiksnių yra priskiriama:  sportininko amžius,

 lytis,  kūno masė

 kūno kompozicija  raumenų būklė (10).

Išoriniai veiksniai, kurie gali būti traumos priežastis yra šie:

 treniravimo metodikos (netinkama treniruočių metodika sudaro 30 – 60 proc. visų traumų),  klimatas,

 treniruočių ir varžybų danga (sportuojant ant sintetinės dangos yra didelė tikimybė pažeisti priekinius kryžminius kelio sąnario raiščius) (10).

Taip pat yra keletas ir kitų rizikos faktorių, kurie padidina riziką patirti apatinės galūnės traumą: sutrikusi pusiausvyra bei prasta neuroraumeninė kontrolė atliekant judesį, maža raumenų jėga, sąnarių silpnumas, dubens priekinis pasvyrimas, raumenų disbalansas (16).

Atlikti tyrimai parodė, kad daugiausiai ir dažniausiai krepšinyje yra pažeidžiamos apatinės galūnės, ypatingai kelis ir kulkšnis. Taip yra dėl to, nes krepšinyje vyrauja daug staigių, padėties keitimo reikalaujančių judesių, šuolių, bėgiojimų, kas padidina traumos riziką (17).

Apatinių galūnių pažeidimai yra tiek ūmios, tiek lėtinės nuovargio traumos (18). Net 94 proc. žaidėjų praleidžia varžybas būtent dėl kelio, čiurnos sąnarių bei pėdos pažeidimų (19). Krepšininkai dažnai patiria čiurnos raiščių patempimus, kelio sąnario pažeidimus, dėl per didelio fizinio krūvio tenkančio sportininko kelio sąnariams. Kelio pažeidimai dažniau įvyksta varžybų metu negu treniruočių. Tai priklauso nuo sporto rūšies, nors dažniausiai tai būna kontakto su kitu žmogumi sukeltos traumos (20). Dažniausios kelio sąnario traumos yra raiščių plyšimai, kontūzijos, kremzlės pažeidimai, lūžiai ir raumens plyšimai. Rečiau pasitaiko tendinitas ir uždegimai (21). Tačiau kitų mokslininkų teigimu, dažniausiai pažeidžiamos kelio struktūros yra meniskai (26 proc.) ir priekinis kryžminis raištis (26 proc.) (21).

Meniskų pažeidimai – sunki kelio trauma, reikalaujanti ilgo laiko, kol sportininkas galės grįžti į sportinę veiklą taip pat ši trauma gali lemti profesionalaus treniravimosi baigtį (22). Priekinio kryžminio raiščio pažeidimai, nustatyta, kad moterys sportininkės turi didesnę riziką patirti priekinio kryžminio raiščio traumą nei vyrai (23; 24).

Traumų žala gali būti ilgalaikė, susijusi su sausgyslių, raiščių patempimu, sąnarių struktūros pažeidimais ir su kaulų lūžiais. Taip nutinka dėl prastos pramankštos, lankstumo ar esančio nuovargio, netechniškai atliekamų pratimų, ar dėl per didelių fizinių krūvių taip pat tai gali lemti ir per greitas grįžimas į sportą (13; 25).

Krepšinyje galimybė patirti traumą kasmet vis didėja, kaip ir faktorių. Tarp daugybės įvairių sporto šakų, įskaitant ir krepšinį, lateralinės šoninės kulkšnies sausgyslių patempimas yra viena pagrindinių ir dažniausiai pasitaikančių traumų – 45% visų krepšinyje patiriamų traumų (26). Dažniausiai sausgyslių patempimai atsiranda dėl staigios padeties keitimo ar nusileidimo

antvaržovo kojos (27). Nesiimant jokių prevencinių priemonių yra tikimybė pakartotinai pasitempti kulkšnį 70-80%, kas veda link lėtinio kulkšnies nestabilumo 20-50% visų atvejų. Kulkšnies patempimo galimybė yra 3,4 atvejai 1000 populiacijos (9).

Sekančioje vietoje yra kelio girnelės uždegimas, juosmeninės stuburo dalies ir keturgalvio raumens patempimas. Galimybė patirti traumą yra 1,1 atvejo 1000 populiacijos (9; 19). Kiti pasitaikantys pažeidimai: kaulų lūžiai, sąnarių išnirimai, sausgyslių, raumenų ir raiščių pažeidimai (4).

1.2. Sporto traumų prevencija

Traumos dažniausiai atsiranda tuomet, kai audinys yra per daug apkraunamas ir nebesugeba absorbuoti įtampos. Krepšinyje didėja rizika patirti traumą ir dėl žaidimo greičio, jėgos, tiesioginio kontakto su kitu žaidėju (9).

Krepšinyje pagrindinis tikslas yra pelnyti kuo daugiau taškų. Tam, kad jų pelnyti, žaidėjai dažnai gali atlikti šuolius į viršų su metimu. Taip pat buvo pastebėta, jog šuolis abejomis kojomis pasitaiko kur kas dažniau (70% visų metimų per varžybas). Todėl labai svarbu mokėti lengvo nusileidimo technikas. Sunkus nusileidimas sukelia dideles perkrovas apatinėms galūnėms, kas veda link galimybės patirti traumą. Labai svarbu, kad žaidėjas leidžiantis žemyn sulenktu kojas, tokiu būdu sumažindamas apkrovą, negu nusileisdamas ištiestomis kojomis (28).

Pagrindinė profilaktikos priemonė – tai išsiaiškinti sportinės traumos priežastį ir stengtis jos išvengti. Sporto medicinoje yra labai svarbi sportinių traumų profilaktika (10).

Sporto traumų prevencija skirstoma į:

 Pirminę – propagavimas sveikatinimo klausimų bei ligų profilaktika;

 Antrinę – ankstyva diagnostika ir gydymas padeda apsisaugoti nuo problemos vystymosi;  Tretinę – yra akcentuojama reabilitacija norint sumažinti arba koreguoti esantį sutrikimą,

tokiu būdu bandant surasti pagrindinę ligą. Sporto medicinoje terminas sportinių traumų profilaktika labai dažnai yra vartojamas kaip sinonimas termino pirminė profilaktika (10).

Svarbu atkreiptį dėmesį į sporto prevencijos rūšys, kurios yra:  Bendrosios – skirtos visos komandos sportininkams;

 Specifinės – skirtos individualiai sportininkui (esant konkrečiai traumai arba jos prevencijai) (10).

Krepšinyje visais profilaktikos klausimais sportininką konsultuoja sporto medicinos gydytojas, kuris padeda ne tik sportininkui, bet ir treneriui sudaryti fizinio krūvio planus bei individualizuoti sportininkų krūvį. Vienas didžiausių traumų prevencijos veiksnių yra koreguoti judesio atlikimo biomechaniką. Svarbu atkreipti dėmesį ir į šiuos sportinės traumos profilaktikos veiksnius:

 Pramankštą (svarbi prieš intensyvų darbą, gera raumenų pramankšta pagerina 10 – 20 proc. lankstumą) (10);

 Tempimo pratimus (kurių metu pagerinamas lankstumas. Pagrindinį vaidmenį traumų profilaktikai užima statinis lankstumo tipas, tempiama iki tempimo, bet ne iki skausmo);  Įtvarus ir teipavimą (teipavimo tikslas – jau traumuotą judamojo apataro dalį apsaugoti nuo

pakartotinos traumos, tačiau įtvarai ir teipavimas nepažeistoje vietoje silpnina raiščius ir raumenis, jei naudosime pastoviai) (10);

 Apsaugos priemones (skirtos apsaugoti kūno dalis fizinio krūvio metu nuo traumos bei naudojamos dar neįvykus traumai) (10);

 Atitinkamos dangos parinkimą (sudaro net 10 – 12 proc. Dangos keitimas sportininkui – perėjimas nuo žolės ant dirbtinės ar sintetinės dangos yra pavojingas. Sportuojant ant sintetinės dangos, padidėja tikimybė patirti pažeidimą priekinių kryžminių kelio sąnario raiščių) (10);

 Sudarymą individualios treniruotės programos (10);  Atsigavimą (10);

 Psichologiją (svarbi traumos profilaktikos dalis, jei sportininkas labai jaudinasi gali padidėti raumenų įtampa bei sutrikti raumenų antagonistų pusiausvyra), bei mitybą (10).

Atlikta literatūros analizė parodė, jog pratimų programos, kurios yra skirtos traumų prevencijai (ypatingai priekinio kryžminio raiščio plyšimui) yra labai efektyvios. Traumų dažnumas sumažėja atliekant prevencines programas priešvaržybiniame etape ar viso sezono metu (29). Gera pusiausvyra padeda efektyviai krepšinio žaidėjams apsisaugoti ne tik nuo traumų, bet ir nuo nukritimų žaidžiant krepšinį (4; 3; 30).

Pagrindinis tikslas – apsaugoti nuo pakartotinos traumos jau pažeistą judamojo aparato dalį (10). Teipavimas ar įtvarai-ortozės yra vienas iš labiausiai paplitusių būdų apsisaugoti nuo gresiančios traumos. Atlikti tyrimai tai tik patvirtina, jog naudojant išorines pagalbines priemones yra sumažinama galimybė patirti traumą. Tačiau kai kurie tyrimai teigia, jog teipavimas gali tūrėti neigiamą įtaką – odos dirginimas, nepatogumas jeigu neteisingai klijuojamas ir taipogi nemažos išlaidos. Kitavertus pusiausvyros lavinimas, kaip prevencijai nuo kulkšnies patempimo, buvo pasiūlytas, kaip vienas iš alternatyvių būdų teipavimo pakeitimui (27).

Svarbu atkreipti dėmesį ir į tinkamą treniruočių aikštelės dangą, avalynės kokybę, aprangą. Pavyzdžiui: jeigu sportininkas treniravosi ant vienos dangos ir pereina ant kitos dangos gali sukelti lėtinių uždegimų - tendinitų, bursitų, fascijų paūmėjimus (31).

1.3. Pusiausvyra

Pagrindiniai gyvenimo kokybę lemiantys veiksniai – tai gera pusiausvyra ir mobilumas. Pusiausvyra yra apibūdinama gebėjimu išlikti stabiliam stovint bei judant (32). Galima sakyti, kad žmogaus kūno pusiausvyra iš esmės yra nestabili sistema. Žmogus stovi ir eina remdamasis dviem kojomis, jo atramos plotas yra santykinai mažas, o kūno masės centras yra gana aukštai. Daugeliu atvejų sporte atramos plotas yra tik vienos kojos kontaktas su atrama (14). Žmogaus gebėjimas išlaikyti stabilią statinę kūno padėtį arba reikiamą kūno padėtį atliekant įvairius judesius atskiromis kūno dalimis ir judant įvairiu greičiu visam kūnui yra vadinamas pusiausvyra (33). Gera pusiausvyra yra labai svarbi sporte (krepšinyje, gimnastikoje ir žaidžiant tinklinį) (34). Pusiausvyra sporte įvardijama kaip fizinė ypatybė, kaip gebėjimas išlaikyti santykinai pastovią kūno padėtį įvairiomis pozomis atliekant įvairius judesius ar veiksmus veikiant išorės jėgoms. Nepaisant kūno padėties ar judesio, centrinei nervų sistemai yra sudėtinga užduotis visą laiką išlaikyti pusiausvyrą. Vertikalioje padėtyje žmogus savo kūną išlaiko veikiant raumenų jėgoms, o centrinė nervų sistema turi veikti visas sąnariais sujungtas kūno dalis, kad esant tam tikroms aplinkybėms palaikytų pusiausvyrą (14).

1.3.1. Pusiausvyrą įtakojantys veiksniai

Sistemos, kurios dalyvauja pusiausvyros kontrolės išlaikyme, arba pusiausvyrą gali lemti daugelis mus supančių veiksnių (1 pav.):

 Visų pirma vestibulinio aparato funkcijos (veikiant žemės traukos jėgai, nustato kūno judėjimo kryptį bei pagreitį),

 Aplinka,

 Atliekamos užduoties sudėtingumas,  Sensomotoriniai veiksniai (32; 33; 84).

Be to didelę reikšmę turi: išorinių dirgiklių informacija:  Regos (nustato kūno padėtį aplinkoje),

 Klausos,  Lyties,

 Žemės traukos jėgos (35; 84).

1 pav. Pusiausvyros klasifikacija bei ją lemiantys veiksniai (36)

Pusiausvyros išlaikyme turi įtakos išoriniai bei vidiniai veiksniai, tačiau pusiausvyra priklauso ir nuo aplinkos (37). Kūno pusiausvyra išlaikoma bendro sąnarių veiklos momento, kurį kontroliuoja CNS (centrinė nervų sistema) (38). Taip pat didelę reikšmę užima vidinių receptorių informacija – tai informacija apie sąnarių būklę, raumenų įsitempimą, kūno dalių, organų padėtį ir slėgį. Gavusi šią informaciją, centrinė nervų sistema, apibendrina ir reikiamus impulsus siunčia į

raumenis. Jeigu sutrinka bent viena grandis, pusiausvyra blogėja arba pusiausvyra yra visiškai prarandama ir padidėja tikimybė patirti traumą (38; 39).

Optimali laikysenos kontrolė reikalauja jutiminės informacijos iš regėjimo, vestibiulinio aparato bei somatosensorinės sistemos. Kūno svyravimai statinės pusiausvyros metu atsiranda, kai sutrinka bent viena šios sensorinės sistemos dalis (40; 41).

1.3.2. Statinė ir dinaminė pusiausvyra

Pusiausvyra tai - gebėjimas išlaikyti kūno svorio centrą atramos ploto atžvilgiu. Pusiausvyra gali būti statinė ir dinaminė (40). Pusiausvyros išlaikyme turi įtakos tiek išoriniai, tiek vidiniai veiksniai, tačiau pusiausvyra priklauso ir nuo aplinkos (37). Kūno pusiausvyra yra išlaikoma bendro sąnarių veiklos momento, kurį kontroliuoja centrinė nervų sistema (38).

Pusiausvyra yra skirstoma į du tipus – tai statinė ir dinaminė pusiausvyra:

 Statinė pusiausvyra apibūdinama kaip gebėjimas nejudant išlaikyti pastovią kūno padėtį reikiamomis pozomis (14).

 Dinaminė pusiausvyra apibūdinama kaip gebėjimas išlaikyti ir atgauti pusiausvyrą darant judesius, veiksmus ir jų derinius, veikiant įvairioms išorės jėgoms (14).

Statinė pusiausvyra gali būti vertinama stovint, o dinaminė pusiausvyra vertinama judant (2 pav). Stabilumas ar gebėjimas išlaikyti stabilią padėtį gali būti išmatuojamas kūno masės centro judėjimu atramos plote. Taip pat pusiausvyros vertinimas gali būti atliekamas netiesioginiu būdu – stebint bei atliekant objektyvius funkcinio aktyvumo testus (32).

1.3.3. Statinės ir dinaminės pusiausvyros vertinimas

Pusiausvyros kontrolė atliekant tam tikrą užduotį yra veikiama aplinkos, pačios užduoties ir individualių apribojimų. Pusiausvyros kontrolė klinikinėje praktikoje yra vertinama tiriant judesio kokybę, tačiau labai svarbu vertinant pusiausvyrą atsižvelgti į aplinkos, pačios užduoties ir individualius apribojimus bei jų klasifikaciją (42). Trys pagrindiniai užduoties apribojimų klasifikavimo būdai:

 Stabilumas bei taisyklingos laikysenos išlaikymas (tai gebėjimas kūno pusiausvyrą išlaikyti statinėje padėtyje stovint ant dviejų kojų, ant vienos, ar koja už kojos);

 Dinaminis kūno stabilumas, svarbu išlaikyti teisingą laikyseną ir kūno pusiausvyrą vienoje padėtyje judėjimo metu ar keičiant padėtį iš sėdimos į stovimą;

 Mobilumas ar judėjimas, kuris susijęs su pagrindo išlaikymu remiasi gebėjimu išlaikyti kūno pusiausvyrą lokomocijų metu (stabilumas judėjimo metu) (42).

Dažnai pusiausvyra yra apibūdinama kaip statinė ir dinaminė (43). Statinė pusiausvyra yra vertinama išlaikant nejudančią padėtį stovint ant vienos (flamingo testas) arba stovint ant abiejų kojų (43; 37). Dinaminės pusiausvyros vertinimo būdas - kontroliuojant kūno masės centą ant vienos kojos, o kita koja stengtis pasiekti kuo tolimesnį, maksimalų atstumą (37). Atliekant kasdienės veiklos veiksmus, fizinius pratimus, kūnas tam tikrą laiką turi išlaikyti statinę pusiausvyrą. Tai yra būtina užimant finalines sunkumų kilnojimo, startines lengvosios atletikos, tarpines gimnastikos padėtis ir pan. (44).

Klinikiniuose ir moksliniuose tyrimuose dinaminis laikysenos valdymas tapo labai populiarus įvertinimo metodas. Populiarus ir plačiai naudojamas, vienas iš daugybės dinaminės laikysenos valdymo įvertinimo metodų yra modifikuotas žvaigždės pusiausvyros testas (angl. The modified Star Excursion Balance Test - mSEBT) (45). Šiuo testu galime aptikti dinaminės pusiausvyros trūkumus ir įvertinti pagerėjimą dinaminės pusiausvyros po tam tikrų pratimų programos (45). Pusiausvyros testas reikalauja geros apatinių galūnių koordinacijos, pusiausvyros, lankstumo bei jėgos (46). Šis testas puikiai įvertina dinaminę pusiausvyrą, kai tiriamasis stovi ant vienos kojos trijų tiesių susikirtimo vietoje, ir tuo pačiu metu išlaikant pusiausvyrą su kita koja stengiasi nustumti kuo toliau kaladėlę. Atliekamas testavimas yra trimis kryptimis tai - į priekį (angl. anterior), į vidinę pusę (angl. posteromedial) ir į išorę (angl. posterolateral) (pav. 3) (45; 83).

3 pav. Modifikuotas žvaigždės pusiausvyros testas (The modified Star Excursion Balance Test – mSEBT) (45)

Populiarus bei plačiai naudojamas žvaigždės pusiausvyros testas, pasižymi stipriu sugebėjimu išskirstyti pacientus su apatinės galūnės problemomis tokiomis kaip: čiurnos nestabilumas, priekinio kryžminio raiščio rekonstrukcija ir girnelės-šlaunies skausmas (47). Modifikuotas žvaigždės pusiausvyros testas, tai testas, kurio metu galime įvertinti apatinės galūnės dinaminį stabilumą, įvertinti trūkumus, kurie padidina galimybę patirti traumą bei atpažinti tuos sportininkus, kuriems yra padidėjusi tikimybė patirti apatinės galūnės traumą. Šiuo testu taip pat galime stebėti, kaip keičiasi dinaminis stabilumas po tam tikrų stuburo stabilizavimo pratimų programos (45; 46). Žvaigždės pusiausvyros testu galima vertinti pagerėjimą dinaminės laikysenos valdyme po sudarytos pratimų programos (47). Autorių atliktame tyrime buvo gauta išvada, kad 6 savaičių trukmės neuroraumeninės treniruotės, gali padidinti krepšininkių dinaminį stabilumą ir propriorecepsines galimybes (48). Šešių savaičių treniruotės programa susidedanti iš pusiausvyros ir jėgos elementų gali padidinti dinaminį liemens valdymą (žvaigždės testo metu toliau pasiekiama) jauniems asmenims (37).

Apie padidėjusią apatinių galūnių traumų riziką įvairiose sporto šakose galima nustatyti prastai atlikus žvaigždės pusiausvyros testą (49). Plisky ir kt., nustatė, kad tos moterys sportininkės, kurios atliekant žvaigždės pusiausvyros testą pasiekia mažesnį atstumą (mažiau kaip 94% kojos ilgio) turi 6,5 karto didesnę tikimybę patirti apatinių galūnių traumą, negu tos sportininkės, kurios pasiekia didesnį atstumą (50). Todėl modifikuotas žvaigždės pusiausvyros testas yra naudingas norint įvertinti taikytos programos efektyvumą mažinant traumų riziką (46).

1.3.4. Pusiausvyros lavinimas, valdymas ir išlaikymas

Vienas pagrindinių metodų sporte, naudojamas po traumų, yra pusiausvyros lavinimas, atkuriant nervų sistemos veiklą, siekiant pagerinti propriorecepcijos funkciją ir kinestetinį – sensorinį supratimą. Pratimai, kurie atliekami ant nestabilių plokštumų pasižymi daug didesne nauda, negu pratimai, kurie atliekami ant stabilaus pagrindo, nes padidėja liemens ir galūnių raumenų aktyvacijos modelis, sumažinama įtampa (40). Norint išlaikyti pusiausvyrą ant nestabilaus pagrindo, turi būti greiti, koordinuoti ir tikslūs judesiai tiek viršutinių galūnių, tiek apatinių galūnių (51).

Pusiausvyros lavinimas yra sudėtingas procesas, kuris turi būti atliekamas kryptingai ir atitikti sportinės veiklos specifiką. Didelę įtaką daugelio sporto šakų sportiniam rezultatui turi pusiausvyra, jos specifiškumas labai platus (šuoliai nuo tramplyno, čiuožimas, įvairi gimnastika, šuoliai, stovėsenos, pratimai ir t.t.). Esant gerai pusiausvyrai galima efektyviai atlikti pratimus (36).

Gebėjimas gerai išlaikyti statinę pusiausvyrą dar neužtikrina geros dinaminės pusiausvyros, dėl to nėra aptiktas glaudus ryšys tarp statinės ir dinaminės pusiausvyros. Statinė, dinaminė bei funkcinė pusiausvyros (regėjimas, girdėjimas, proprioreceptinis jutimas, vestibiuliarinio aparato veikla, raumenų jėga, padėties jutimas bei pažinimas) yra labai svarbios visose kasdienėse veiklose ir dar labiau svarbesnės yra sportinėje veikloje (14).

Čiurnos sąnarys yra svarbus norint išlaikyti pusiausvyrą. Pusiausvyros kontrolės sutrikimu dažnai pasižymi asmenys turintys lėtinį čiurnos sąnario nestabilumą po čiurnos raiščių patempimo, kas pablogina propriocepciją ir sportinius rezultatus (52). Čiurnos sąnario raumenyse prasideda pusiausvyros išlaikymo aktyvumas, kuris apima ir kitus segmentus (kelio bei klubo sąnarius ir juosmens sritį). Kūno padėties stabilumui išlaikyti bei garantuoti reikiamą segmentų orientaciją, reikalinga nervų sistemos ir griaučių raumenų sistemos bei biomechaninės kūno segmentų tarpusavio sąsajos. Kūno liemens, o tiksliau stuburo struktūra ir pėdos forma bei padėtis kūno masės centro atžvilgiu sudaryta tokiu principu, kad kūnui būtų paprasčiau išlaikyti pusiausvyrą. Klubo sąnarį supantys šlaunies ir dubens lanko raumenys, yra segmento dalis, atliekanti svarbų vaidmenį lavinant kūno pusiausvyrą (14).

Šiomis dienomis pusiausvyros lavinimas tampa vis labiau populiarus daugelyje sporto šakų. Viena iš šių sporto šakų – krepšinis. Krepšinyje reikalaujama, kad žaidėjai nuolat spręstų fizinio kontakto bei įvairių situacijų, susijusių su pusiausvyros nestabilumu, problemas. Rekomenduojama pusiausvyrą sistemingai lavinti viso pasirengimo metu, nes ši fizinė ypatybė yra labai svarbi sprendžiant daugelį atletinio rengimo užduočių (14).

Dinaminė pusiausvyra yra svarbi sporte, kuri reikalauja stabilumo kol sportininkas juda, greitai reaguoja į besikeičiančias situacijas. Sportininko veiklai didelį poveikį turi pusiausvyros valdymas, nes prasta pusiausvyra padidina riziką patirti čiurnos traumą įvairiose sporto šakose (53).

1.4. Stuburo stabilizacinė funkcija, jos sutrikimai ir lavinimas

Literatūroje stuburo stabilumas yra dažnai siejamas su liemens stabilumu, kuris yra aprašomas kaip juosmens ir dubens raumenų komplekso stabilumas (14; 54). Juosmens ir dubens kompleksą stabilizuojančių raumenų stiprinimas atlieka svarbią funkciją stuburo traumų prevencijai bei reabilitacijos efektyvumui. Šie raumenys atlieka svarbią funkciją, jie padeda išlaikyti stabilią stuburo padėtį, formuoti teisingą laikyseną ir tokiu būdu apsaugoti nuo dažnai pasireiškiančių traumų ir nugaros skausmų. Juosmens ir dubens kompleksas yra kūno masės centras, nuo kurio prasideda visi judesiai. Kinetinės grandinės tinkamą raumenų balansą bei judesių koordinavimą užtikrina šis komplekto efektyvumas. Gero stabilumo dėka, daug efektyviau ir tiksliau gali būti atliekami kūno judesiai (14).

Pusiausvyra ir stuburo stabilumas užima svarbią vietą tiek kasdienėje veikloje, tiek ir sporte (55). Liemens stabilumo sąvoka reiškia gebėjimą išlaikyti tiesų kūną, atliekant dinaminius judesius liemeniu (56). Stabilumas priklauso ir yra užtikrinamas dėka nervų sistemos, kuri kontroliuoja kaulų, raiščių ir liemens raumenų veiklą (57). Stuburo stabilumui svarbi ne tik raumenų jėga ir nervų sistema, bet taip pat svarbi ir sensorinė, jutiminė funkcija, kuri įspėja centrinę nervų sistemą apie kūno sąveiką su aplinka. Tai užtikrina geresnius sportinius rezultatus bei sumažina traumų tikimybę (56; 55).

Šiomis dienomis literatūroje randama daugybė stuburo stabilumo apibrėžimų. Kai kurių autorių (58) nuomone stuburo stabilumas – tai juosmens ir dubens komplekso bei motorinio valdymo sąveika, atsakinga už stuburo ir dubens stabilumo išlaikymą bei jėgų perdavimą nuo liemens galūnių link (58). Teoriškai yra manoma, kad jei galūnės yra stiprios, o juosmeninės stuburo dalies raumenys yra silpni, tuomet juosmeninė stuburo dalis nesuteiks tiek daug jėgos ir nebus normalių judesių modelių (59). Pagal Panjabi, juosmeninės stuburo dalies stabilumo sistema yra sudaryta iš aktyvių (raumenys), pasyvių (svarbūs vykstant pilnos amplitudės judesiams neutralioje zonoje) ir nervinės kontrolės komponentų (leidžiančių išlaikyti stuburo segmentą fiziologinėse neutraliose zonos ribose, atliekant kasdienę veiklą) (pav. 4), kurie veikia kartu

atliekant tiek statinę, tiek dinaminę užduotį (59; 60).

4 pav. Panjabi trys stabilumo sistemos (60)

Norint stabilizuoti stuburą, reikalinga harmoninga visų juosmens ir dubens komplekso raumenų veiklos koordinacija bei pajėgumas (61). Labai svarbus juosmeninės stuburo dalies stabilumo sistemos aktyvusis komponentas yra raumenys (59). Juosmens ir dubens komplekso raumenys pagal Bergmark anatomiškai skirstomi į: globalius ir lokalius (62; 82). Globalieji raumenys dalyvauja bendrame juosmens ir dubens stabilizavime, o lokalieji raumenys dalyvauja segmentinėje stuburo stabilizacijoje (60). Bergmark teigia, kad labai svarbu išlaikyti pusiausvyrą tarp lokalių ir globalių raumenų (59). Jei lokalūs raumenys nedirba taip, kaip turėtų dirbti, tuomet tampa mažiau aktyvūs judesiai, ir keičiasi stabilumas dėl globalių raumenų kompensacijos (59). Tinkamai reguliuojant globalių ir lokalių raumenų koordinaciją yra palaikomas stuburo stabilumas ( 61).

Raumenys, kurie geba išvystyti didelę jėgą ir kontroliuoti viso kūno pusiausvyros išlaikymą veikiant išorinėms jėgoms, vadinami globalieji raumenys. Šie raumenys neturi tiesioginio tvirtinimosi prie stuburo vietos. Šią grupę sudaro šie raumenys: tiesusis pilvo, išorinis įstrižinis pilvo raumuo, klubinio šonkaulių raumens krūtininė dalis, kvadratinio juosmens raumens šoninės skaidulos, didžiojo krūtinės raumens krūtinkaulinė dalis. Šie raumenys dalyvauja bendrame liemens stabilizavime, tačiau neturi tiesioginio poveikio stuburo segmentiniams judesiams (62; 14).

Raumenys, kurie tiesiogiai tvirtinasi prie stuburo juosmeninės dalies slankstelių, ir yra atsakingi už jų stabilizavimą ir judesius bei statinės pusiausvyros išlaikymą vadinami lokalieji (gilieji) raumenys (6). Pagrindinė lokalių raumenų funkcija yra išlaikyti ilgą nedidelės jėgos izometrinį susitraukimą visose judesio padėtyse (14). Šiai grupei priklauso dauginis raumuo, skersinis pilvo raumuo, vidinis įstrižinis pilvo raumuo, didysis juosmens raumuo, dubens dugno

raumenys, kvadratinis juosmens raumuo, klubinio šonkaulių raumens juosmeninė dalis, taip pat stabilizavime dalyvauja ir diafragma (62).

Stabilumo sąvoka apima statinę ir dinaminę kontrolę. Taip pat tai įtraukia gebėjimą neuroraumeninei kontrolei išlaikyti liemenį (ar grąžinti jį į normalią padėtį) teisingoje pozicijoje (statinė kontrolė) ir kontroliuoti liemens judesius (dinaminė kontrolė). Pagrindinė stabilumo funkcija yra išlaikyti statinę ir dinaminę pusiausvyrą, atliekant funkcinius judesius (63). Liemens raumenys ne tik palaiko kūno laikyseną (statinis darbas), bet taip pat yra būtini judesiams atlikti (dinaminis darbas) (64).

1.5. Stuburo stabilizavimo pratimai

Stuburo stabilizavimo pratimų metodika tampa vis labiau aktualesnė ir populiaresnė bei yra labai svarbi traumų prevencijai ir reabilitacijos efektyvumui. Šios pratimų metodikos esmė, leido daryti prielaidą, jog ji turi turėti teigiamą poveikį statinei ir dinaminei pusiausvyrai. Specifiniai stuburo stabilizavimo pratimai pagerina raumenų, atsakingų už stuburo dinaminį stabilizavimą ir neuroraumeninį valdymą, jėgą ir ištvermę (7). Stuburo stabilumas apibūdinamas kaip giliųjų nugaros ir pilvo raumenų sąveika su nervų sistema, statinėje ir dinaminėje padėtyje. Esant arba atsiradus sutrikimui bent viename iš šių segmentų yra patiriama liemens kontrolės stoka. Atsiranda nugaros skausmai, gali sutrikti pusiausvyra (65). Pagrindinis stuburo stabilizavimo pratimų tikslas – atstatyti normalią lokalių (giliųjų) liemens raumenų jėgą ir funkciją, bei padidinti stuburo stabilumą (7).

Yra skiriami trys pagrindiniai uždaviniai atliekant stuburą stabilizuojančius pratimus:  Aktyvuoti giliuosius pilvo ir nugaros raumenis įjungiant skersinį pilvo raumenį, dauginį

raumenį, ir/ar mažinant atramos paviršiaus plotą, taip pat diafragmos ir dubens dugno raumenų stiprinimas/lavinimas (65);

 Didžiųjų raumenų grupių tokių kaip: (plačiojo nugaros, kvadratinio juosmens, paviršinių nugaros tiesiamųjų ir lenkiamųjų raumenų, kurie dalyvauja vien momentiniame liemens raumenų susitraukime einant, keliant daiktus ar atliekant kitus funkcinius judesius) lavinimas bei stiprinimas (65);

Juosmens ir dubens komplekso treniravimas susideda iš trijų etapų:

1. Stabilizacijos etapas. Šiame etape atliekami labai mažos amplitudės, statiniai/izometriniai pratimai juosmens ir dubens srityje. Atliekant šiuos pratimus svarbu sukoncentruoti dėmesį, susikaupti, kad būtų galima kontroliuoti judesius suaktyvinant lokalių raumenų susitraukimą, nedalyvaujant paviršiniams raumenims. Mokoma izoliuotai įtempti skersinį pilvo raumenį ir išlaikyti neutralią stuburo padėtį, esant sudėtingesnėse padėtyse. Stabilizavimo pratimai, kurie apima pilvo įtempimą kvėpuojant, šoninį tiltą, dubens kėlimą gulint yra naudojami siekiant pagerinti juosmens ir dubens stabilumą. Norint, kad judesių valdymas taptų natūralus bei kokybiškas, reikalingos naujos situacijos bei pasunkinimai. Į treniruotes yra įtraukiama daugiau dinaminių liemens judesių su apatinių ir viršutinių galūnių judesiais. Šioje stadijoje gali būti atliekama sportinė veikla, sustiprinti giliųjų liemens raumenų valdymą atliekant funkcinius pratimus. Atliekant visus statinius pratimus labai svarbu kontroliuoti dubens padėtį, dubuo negali pasvirti į vieną ar kitą pusę (14). 2. Parengiamasis etapas. Šiame etape treniruočių programoje atsiranda nemažai dinaminių

pratimų. Dinaminiuose pratimuose papildomai suaktyvėja klubų raumenys, kurie atlieka pagrindinį darbą stabilizuojant dubenį ir išlaikant kūną taisyklingoje padėtyje. Atliekant pratimus labai svarbu dubenį išlaikyti vienoje plokštumoje, neleisti pasvirti į vieną ar kitą pusę (14).

3. Baigiamasis etapas. Treniruojamas kūno gebėjimas efektyviai valdyti kūną ir kūno stabilumas (14).

Svarbus dėmesys atliekant stuburo stabilizavimo pratimus, jog jie yra atliekami lėtai, stengiantis kūno poziciją išlaikyti vienoje vietoje, nuolat atkreipiant dėmesį į dubens padėtį, kuri turi būti neutralioje padėtyje – vidurys tarp stuburo lenkimo ir tiesimo. Todėl atliekant pratimus reikia mokėti atpažinti ir išlaikyti neutralią juosmens padėtį, nes ji mažiausiai įtempia kūno audinius, ir tai yra veiksmingiausia padėtis dirbti liemens raumenims. Svarbu ne raumens jėga, bet ištvermė. Statines padėtis išlaikyti 6 – 8 sek., vėliau iki 10 sek. (64). Šie pratimai lavina sąveiką tarp raumenų ir nervų sistemų. Kai didėja nestabilumas galima pradėti sunkinti pratimus (naudojant kamuolius, įvairius nestabilius paviršius). Didelis dėmesys turi būti skiriamas ne vien tik pilvo stiprinimui, bet ir kartu tarpininkaujantiems liemens klubo raumenims (66).

Svarbu atkreipti dėmesį į šiuos aspektus atliekant stuburo stabilizavimo pratimus:  Pratimų metu svarbu neutralios padėties išlaikymas bei diafragminis kvėpavimas;  Atliekant galūnių perkėlimo judesius svarbu išlaikyti neutralią padėtį (67; 61);

 Neutralioje padėtyje išlaikoma stuburo juosmeninė dalis, vengiama padidintos lordozės;  Neatsižvelgiant į tai, kokie judesiai atliekami klubų ar stuburo krūtininės dalies srityse

stuburo juosmeninė dalis visada turi išlikti neutralioje pozicijoje;

 Labai svarbu atliekant stuburo stabilizavimo pratimus, išmokti į darbą įtraukti ar atpalaiduoti pilvo raumenis, be dubens raumenų susitraukimo (61);

 Didelis dėmesys statinių ir dinaminių judesių metu yra skiriamas dubens kontrolei. Atliekant pratimus negalimas dubens pasvirimas į jokias puses (68; 61).

Apibendrinant galima teigti, jog sportinių traumų reabilitacija, pasirengimas treniruotėms neturėtų būti pagrindinis funkcinių raumenų treniravimas, didelis dėmesys turėtų būti skiriamas raumenų stabilizavimo funkcijai (69).

2. TYRIMO ORGANIZAVIMAS IR METODIKA

2.1. Tyrimo bioetika

Tyrimui organizuoti gautas Bioetikos centro leidimas nr. BEC-SR(M)-182 (1 priedas). Tyrimo pradžioje visi tiriamieji buvo supažindinti su tyrimo tikslu, uždaviniais, tyrimo eiga bei tyrimo metodais, tyrimo duomenų konfidencialumo užtikrinimu. Iš visų tyrime dalyvavusių krepšininkių buvo gautas raštiškas sutikimas dalyvauti tyrime.

2.2. Tiriamųjų kontingentas

Tyrime dalyvavo Lietuvos aukščiausioje krepšinio lygoje žaidžiančios moterų krepšinio komandos žaidėjos. Iš viso buvo ištestuotos 23 jauno amžiaus krepšininkės, kurios buvo suskirstytos į dvi tiriamųjų grupes: pirmoji grupė, kurioje buvo ištestuota 12 krepšininkių, ir taikyta stuburo stabilizavimo pratimų programa papildomai ir antroji, kontrolinė grupė, kurioje buvo ištestuota 11 krepšininkių ir nebuvo taikyta stuburo stabilizavimo pratimų programa.

Tiriamųjų atrankos kriterijai:

 Sportuojantys asmenys ne trumpiau kaip 2 metus;  Amžius nuo 16 iki 28;

 Testavimo metu sportininkės neturėjo ūmios traumos, ar ūmios ligos.

Visų tyrime dalyvavusių krepšininkių vidutinis amžius buvo 21 ± 3,24 metų. Pirmosios grupės tiriamųjų vidutinis amžius buvo 21,5 ± 3,80 metų, o antrosios grupės – 20,45 ± 2,58 metų. Tiriamųjų amžius skirtingose grupėse statistiškai reikšmingai nesiskyrė (U=56,50; p=0,56). Žemiau esančioje lentelėje pateikiami pirmosios, antrosios grupių bei bendri antropometriniai duomenys (1 lentelė).

1 lentelė. Tiriamųjų antropometriniai duomenys (SD – standartinis nuokrypis) Ūgis (m) (vidurkis ± SD) Svoris (kg) (vidurkis ± SD) KMI (balai) (vidurkis ± SD) I grupė (n=12) 1,76 ± 0,07 68,75 ± 6,15 22,07 ± 2,13 II grupė (n=11) 1,78 ± 0,08 72,54 ± 7,43 22,84 ± 1,24 Bendrai (n=23) 1,77 ± 0,08 70,56 ± 6,91 22,44 ± 1,77 Reikšmingumo

lygmuo U=58,50; p=0,65 U=40,00; p=0,11 U=45,50; p=0,21

Skirtingų grupių tiriamųjų ūgis, svoris bei KMI statistiškai reikšmingai nesiskyrė.

2.3. Tyrimo planavimas ir organizavimas

Tyrimas buvo atliktas rugsėjo – spalio mėnesiais, krepšinio komandoje, Ukmergėje. Tyrime dalyvavo Lietuvos aukščiausioje lygoje žaidžiančios moterų krepšinio komandos žaidėjos. Iš viso ištestuotos 23 jauno amžiaus krepšininkės. Tiriamosios buvo paskirstytos į dvi grupes: pirmoji grupė (n=12), kuriai buvo taikyta stuburo stabilizavimo pratimų programa ir antroji (n=11), kontrolinė grupė, kuriai nebuvo taikyta stuburo stabilizavimo pratimų programa. Tiriamosios buvo testuojamos du kartus. Pirmasis testavimas buvo atliktas prieš stuburo stabilizavimo pratimus, o antrasis praėjus 8 savaitėms po stuburo stabilizavimo pratimų programos. Testavimai vyko LSMU sporto institute ir Kauno sporto medicinos centre.

Krepšininkėms buvo taikoma aštuonių savaičių trukmės stuburo stabilizavimo pratimų programa. Užsiėmimai vyko 3 kartus per savaitę (pirmadienį, trečiadienį ir penktadienį). Stuburo stabilizavimo pratimai buvo atliekami prieš įprastą krepšininkių treniruotę vakarais. Vieno užsiėmimo trukmė ne ilgesnė nei 45 min. Iš viso buvo atliktos 24 stuburo stabilizavimo pratimų treniruotės. Užsiėmimu metu buvo atliekami stuburo stabilizavimo pratimai, kurių tikslas buvo atstatyti ir sustiprinti giliųjų liemens raumenų jėgą ir funkciją.

Stuburo stabilizavimo pratimų metu buvo akcentuojamas diafragminis kvėpavimas bei neutralios padėties išlaikymas. Tiriamosios buvo mokomos stabilizuoti savo stuburą bei pajausti jo kontrolę. Labai svarbu išlaikyti neutralią stuburo juosmeninę dalį (vengti padidintos lordozės) taip pat svarbu išmokti į darbą įtraukti bei atpalaiduoti pilvo raumenis. Didelis dėmesys statinių ir dinaminių judesių metu yra skiriamas dubens kontrolei.

Atliekant kiekvieną pratimą buvo stengiamasi kuo geriau išlaikyti pusiausvyrą ir kuo taisyklingiau atlikti stuburo stabilizavimo pratimus.

Pratimai buvo atliekami su savo kūno svoriu bei įtraukiant nestabilius paviršius, gymnic kamuolius. Pradžioje buvo atliekamas bendras kūno apšilimas (statinėje padėtyje ir dinaminėje padėtyje). Pagrindinėje dalyje buvo atliekami stabilizaciniai jėgos pratimai (statinės padėties išlaikymas), statinę ir dinaminę pusiausvyrą gerinantys pratimai naudojant nestabilias plokštumas, gymnic kamuolius. Pratimai atliekami pilvo, nugaros ir šoniniams leimens raumenims stiprinti (kairės ir dešinės kūno pusės). Akcentuojama, jog labai svarbi yra raumens ištvermė. Baigiamojoje dalyje buvo atliekamas lengvas kvėpavimas ir kūno atsipalaidavimas.

Gautas bioetikos centro leidimas

N = 23

Lietuvos Aukščiausios lygos krepšininkės

N = 11 Kontrolinė grupė N = 12 Tiriamoji grupė Statinės ir dinaminės pusiausvyros vertinimas

Įprastos kasdienės treniruotės 8 savaičių trukmės stuburo stabilizavimo pratimų programa + įprastos kasdienės

treniruotės Statinės ir dinaminės pusiausvyros vertinimas Rezultatai Išvados Rekomendacijos

2.4. Tyrimo metodai ir priemonės

 Statinei pusiausvyrai vertinti naudojama pusiausvyros platforma SIGMA.  Flamingo testas naudojamas pusiausvyrai vertinti.

 Stovėjimo ant vienos kojos užsimerkus testas naudojamas tiriamųjų pusiausvyrai vertinti.  Dinaminei pusiausvyrai įvertinti naudojamas modifikuotas žvaigždės testas.

 Duomenys apdoroti matematinės statistikos metodais naudojant IBM SPSS 17.0 kompiuterinę programą.

2.4.1. Balansavimo (pusiausvyros) platforma SIGMA

Statinei tiriamųjų pusiausvyrai vertinti buvo naudojama objektyvi pusiausvyros vertinimo platforma „Sigma Balance Pad“ (6 pav.).

6 pav. Sigma pusiausvyros platforma (http://www.fysiomed.cz)

Tyrimo metu objektyviai buvo vertinama statinė pusiausvyra naudojant Sigma pusiausvyros platformą. Testuojant tiriamuosius buvo laikomasi šių nustatytų reikalavimų:

a) platformos sukalibravimas;

b) tiriamojo supažindinimas su procedūra bei tiriamajam paaiškinama kaip elgtis ant platformos;

c) bandomasis pusiausvyros testavimas neregistruojant duomenų; d) pakartotinas platformos sukalibravimas;

e) pusiausvyros testavimas kompiuterio pagalba registruojant duomenis (60 sekundžių). Tyrimo metu buvo padedama saugiai užlipti ir nulipti nuo platformos.

Pusiausvyra buvo vertinama pagal 10 objektyvių rodiklių: maksimalų nuokrypį į kairę ir dešinę, maksimalų nuokrypį pirmyn ir atgal (cm), vidutinį nuokrypį nuo X ir Y ašių (cm), vidutinį vaizdinio judėjimo greitį X ir Y ašyje (cm/s), vaizdinio ilgį (cm) ir vaizdinio plotį (cm2) (32).

Neigiami ar teigiami rezultatai atitinkamai priskiriami kairiajai ir dešiniajai pusėms, ar atgal ir pirmyn kryptimis t.y., nukrypimas į kairę pusę ir atgal matuojami neigiamomis reikšmėmis, nukrypimas į dešinę pusę ir priekį - teigiamomis reikšmėmis, X ir Y ašyse.

Pateiktuose pusiausvyros tyrimo pavyzdžiuose galima matyti gerą pusiausvyrą (7 pav.) ir sutrikusią pusiausvyrą (8 pav.).

7 pav. Gera pusiausvyra (32) 8 pav. Sutrikusi pusiausvyra (32)

2.4.2. Flamingo testas

Šis testas naudojamas tiriamųjų statinei pusiausvyrai vertinti. Technikos priemonės - tai metalinis 50 cm ilgio, 4 cm aukščio ir 3 cm pločio buomelis, aptrauktasmedžiaga(jos maksimalus storis 5 mm). Dvi 15 cm ilgio ir 2 cm pločio atramėlės buomelio stabilumuiišlaikyti ir laikmatis (75).

Testo aprašymas ir atlikimo sąlygos: stovėdamas ant buomelio (pagal jo išilginę ašį) parankesnekoja, stengtis kuo ilgiau išlaikyti pusiausvyra jos nekeičiant (9 pav.). Kita, per kelia sulenkta koja laikyti vienvarde ranka už kelties. Testas atliekamas be avalynės (basomis arba su kojinėmis) (75).

Prieš testą atliekamas vienas trumpas bandymas. Balansuojant galima atlikti judesius laisva ranka irtaip pat ranka laikančia koja. Atraminės kojos pėda negali pajudėti iš vietos. Kiekvieną kartą, kai tiriamasis neteks pusiausvyros (t. y. kai paleis koją, prilaikoma ranka, arba bet kurią kūno dalimi palies grindis), testas nutraukiamas. Po kiekvieno tokio pusiausvyros praradimo judesys kartojamas iš pradžių iki tol, kol pagal chronometrą baigiasi 1 minutė (75).

9 pav. Flamingo testas (www.vsv.lt)

Rezultatas. Vertinimui skaičiuojama, kiek kartų tiriamasis prarado pusiausvyrą per 1 minutę. Mažiausiai kartu palietęs grindis parodo geriausiąrezultatą.

Flamingo testo vertinimas (k/min): > 14 – Nepakankamas

9 – 14 – Pakankamas 3 – 8 – Gerai

< 3 – labai gerai (70).

2.4.3. Stovėjimo ant vienos kojos užsimerkus testas

Šis testas naudojamas tiriamųjų pusiausvyrai vertinti (10 paveikslas). Tiriamasis atsistoja ant parankesnės kojos, rankos už galvos ir užsimerkia. Kai tiriamasis užsimerkia įjungiamas

chronometras ir pradedamas skaičiuoti laikas, tiriamasis bando išstovėti tiek ilgai kiek gali. Kai tiriamasis praranda pusiausvyrą ar atsiranda indikacijų nutraukti mėginį laikas stabdomas, fiksuojamas kaip testo rezultatas ir įtraukiamas i tyrimo protokolą.

Jei tiriamajam testo atlikimo metu pradėjo skaudėti blauzdos ar pėdos skliauto raumenis, taigalima teigti, kad testas nutraukiamas dėl raumenų netreniruotumo. Jei tiriamasis prarado pusiausvyrą,nuleido pakeltą koją, pradėjo svyruoti, tai galima teigti, kad testas nutraukiamas dėl pusiausvyrospraradimo.

Daromi 2 bandymai, poilsio tarp bandymu laikas – 3min.

10 pav. Stovėjimo ant vienos kojos testo variacijos (http://www.topendsports.com).

2.4.4. Modifikuotas žvaigždės nuokrypio testas

Šis testas yra naudojamas norint įvertinti dinaminį stabilumą. Taip pat modifikuotu žvaigždės nuokrypio testu galima įvertinti apatinių galūnių traumų riziką (71). Modifikuotas žvaigždės nuokrypio testas yra dinaminės pusiausvyros tyrimas, kuris taip pat lavina pusiausvyrą ir propriocepciją. Tyrimo atlikimas: tiriamasis stovi ant vienos kojos trijų tiesių susikirtimo vietoje ir išlaiko pusiausvyrą. Atliekamas testavimas yra trimis kryptimis tai - į priekį, į vidinę pusę ir į išorę (11 pav. A,B, C) (83). Atliekant testavimą ant kiekvienos iš tiesių, kurios yra prilipintos prie grindų yra padedamas indikatorius, kurį tiriamasis stumia kojos pirštų galais dešine ir kaire kojomis. Nustumto atstumo ilgis yra vertinamas nuo tiesių susikirtimo taško iki taško, kurį tiriamasis nustumia dešine arba kaire koja, viena iš trijų kryptimis. Atliektas bandymas buvo nefiksuojamas jeigu:

 tiriamasis nesugebėjo išstovėti ant vienos kojos;

 tiriamasis indikatorių naudoja kaip pagalbą išlaikant pusiausvyrą;  tiesiamos kojos nepavyksta išlaikyti ties indikatoriumi;

 nepavyksta grąžinti kojos į pradinę padėtį.

Atliekama buvo 3 bandymai dešine ir kaire kojomis, o geriausias rezultatas buvo užrašomas ir naudojamas rezultatų analizei (50).

11 pav. Modifikuotas žvaigždės nuokrypio testas (A-priekinė kryptis, B-skersinė kryptis, C-šoninė kryptis)

Iš teisingai atliktų trijų bandymų viena kryptimi yra imamas didžiausias gautas rezultatas. Toliauišmatuojamas kojos ilgis. Tada skaičiuojamas skirtumas tarp dešinės ir kairės kojos atstumų vienakryptimi. Šis skirtumas turėtų būti ne didesnis nei 4cm. Tada apskaičiuojamas kombinuotas rezultatas pagal formulę (50; 81):

𝐾𝑜𝑚𝑏𝑖𝑛𝑢𝑜𝑡𝑎𝑠 𝑟𝑒𝑧𝑢𝑙𝑡𝑎𝑡𝑎𝑠 =priekinė 𝑝𝑢𝑠ė (𝑐𝑚) + 𝑣𝑖𝑑𝑖𝑛ė 𝑝𝑢𝑠ė (𝑐𝑚) + 𝑖š𝑜𝑟𝑖𝑛ė 𝑝𝑢𝑠ė (𝑐𝑚)

3 ∗ 𝑘𝑜𝑗𝑜𝑠 𝑖𝑙𝑔𝑖𝑠 ∗ 100

2.5. Statistinė duomenų analizė

Statistinė tyrimo duomenų analizė atlikta IBM SPSS 17.0 kompiuterine programa.Dviejų tarpusavyje priklausomų imčių rezultatų palyginimui naudotas Vilkoksono kriterijus. Rezultatai pateikti kaip vidurkis ir standartinis nuokrypis ( x ±sn). Dviejų tarpusavyje nepriklausomų imčių rezultatų palyginimui naudotas Manio – Vitnio Vilkoksono kriterijus. Rezultatai pateikti kaip vidurkis ir standartinis nuokrypis ( x ±sn).

3. TYRIMO REZULTATAI

3.1. Statinės pusiausvyros įvertinimo su SIGMA platforma rezultatai

Tyrimo pradžioje vertinant maksimalų nuokrypį į kairę pusę tarp tiriamosios ir kontrolinės grupės statistiškai reikšmingo skirtumo nustatyta nebuvo (p≥0,05).

Tiriamosios grupės prieš poveikio programos taikymą, vidutinis maksimalus nuokrypis į kairę pusę buvo - -0,50 ± 0,12 cm, o po poveikio programos/stuburo stabilizavimo pratimų taikymo – -0,27 ± 0,06 cm. Nustatytas skirtumas buvo statistiškai reikšmingas (Z= -3,061; p=0,002).

Kontrolinės grupės prieš tyrimą vidutinis maksimalus nuokrypis į kairę pusę buvo -0,52 ± 0,17 cm, po tyrimo – -0,38 ± 0,14 cm (12 pav.). Nustatytas skirtumas buvo statistiškai reikšmingas (Z= -2,758; p=0,006).

12 pav. Tiriamosios grupės prieš stuburo stabilizavimo pratimus ir po pratimų programos bei kontrolinės grupės maksimalaus nuokrypio į kairę pusę rezultatai

(*- p<0,05 lyginant skirstinius)

Vertinant bendrą maksimalų nuokrypį į kairę pusę tarp grupių po poveikio programos taikymo, statistiškai reikšmingo skirtumo nenustatyta (U=39; p=0,104).

Pusiausvyros vertinimas su SIGMA platforma (Maksimalus nuokrypis į dešinę pusę)

Tyrimo pradžioje vertinant maksimalų nuokrypį į dešinę pusę tarp tiriamosios ir kontrolinės grupės statistiškai reikšmingo skirtumo nustatyta nebuvo (p≥0,05).

Tiriamosios grupės prieš poveikio programos taikymą, vidutinis maksimalus nuokrypis į dešinę pusę buvo 0,59 ± 0,21 cm, o po poveikio programos/stuburo stabilizavimo pratimų taikymo – 0,31 ± 0,08 cm. Nustatytas skirtumas buvo statistiškai reikšmingas (Z= -3,061; p=0,002).

Kontrolinės grupės prieš tyrimą vidutinis maksimalus nuokrypis į dešinę pusę buvo 0,43 ± 0,11 cm, po tyrimo – 0,36 ± 0,09 cm (13 pav.). Nustatytas skirtumas buvo statistiškai reikšmingas (Z= -2,670; p=0,008).

13 pav. Tiriamosios grupės prieš stuburo stabilizavimo pratimus ir po pratimų programos bei kontrolinės grupės maksimalaus nuokrypio į dešinę pusę rezultatai

(*- p<0,05 lyginant skirstinius)

Vertinant bendrą maksimalų nuokrypį į dešinę pusę tarp grupių po poveikio programos taikymo, statistiškai reikšmingo skirtumo nenustatyta (U=40; p=0,118).

Pusiausvyros vertinimas su SIGMA platforma (Maksimalus nuokrypis pirmyn)

Tyrimo pradžioje vertinant maksimalų nuokrypį pirmyntarp tiriamosios ir kontrolinės grupės statistiškai reikšmingo skirtumo nustatyta nebuvo (p≥0,05).

Tiriamosios grupės prieš poveikio programos taikymą, vidutinis maksimalus nuokrypis pirmyn buvo 0,65±0,25 cm, o po poveikio programos/stuburo stabilizavimo pratimų taikymo – 0,28 ± 0,08 cm. Nustatytas skirtumas buvo statistiškai reikšmingas (Z= -3,062; p=0,002).

Kontrolinės grupės prieš tyrimą vidutinis maksimalus nuokrypis pirmyn buvo 0,53 ± 0,16 cm, po tyrimo – 0,34 ± 0,14 cm (14 pav.). Nustatytas skirtumas buvo statistiškai reikšmingas (Z= -2,936; p=0,003).

14 pav. Tiriamosios grupės prieš stuburo stabilizavimo pratimus ir po pratimų programos bei kontrolinės grupės maksimalaus nuokrypio pirmyn rezultatai

(*- p<0,05 lyginant skirstinius)

Vertinant bendrą maksimalų nuokrypį pirmyn tarp grupių po poveikio programos taikymo, statistiškai reikšmingo skirtumo nenustatyta (U=49,5; p=0,316).

Pusiausvyros vertinimas su SIGMA platforma (Maksimalus nuokrypis atgal)

Tyrimo pradžioje vertinant maksimalų nuokrypį atgal tarp tiriamosios ir kontrolinės grupės statistiškai reikšmingo skirtumo nustatyta nebuvo (p≥0,05).

Tiriamosios grupės prieš poveikio programos taikymą, vidutinis maksimalus nuokrypis atgal buvo 0,57 ± 0,17 cm, o po poveikio programos/stuburo stabilizavimo pratimų taikymo – -0,27 ± 0,91 cm. Nustatytas skirtumas buvo statistiškai reikšmingas (Z= -3,059; p=0,002).

Kontrolinės grupės prieš tyrimą vidutinis maksimalus nuokrypis atgal buvo -0,50 ± 0,08 cm, po tyrimo – 0,32 ± 0,11 cm (15 pav.). Nustatytas skirtumas buvo statistiškai reikšmingas (Z= -2,934; p=0,003).

15 pav. Tiriamosios grupės prieš stuburo stabilizavimo pratimus ir po pratimų programos bei kontrolinės grupės maksimalaus nuokrypio atgal rezultatai

(*- p<0,05 lyginant skirstinius)

Vertinant bendrą maksimalų nuokrypį atgal tarp grupių po poveikio programos taikymo, statistiškai reikšmingo skirtumo nenustatyta (U=51; p=0,379).

Pusiausvyros vertinimas su SIGMA platforma (Vidutinis nuokrypis nuo X ašies)

Tyrimo pradžioje vertinant vidutinį nuokrypį nuo X ašies tarp tiriamosios ir kontrolinės grupės statistiškai reikšmingo skirtumo nustatyta nebuvo (p≥0,05).

Tiriamosios grupės prieš poveikio programos taikymą, vidutinis nuokrypis nuo X ašies buvo - -0,04 ± 0,01 cm, o po poveikio programos/stuburo stabilizavimo pratimų taikymo – -0,01 ± 0,006 cm. Nustatytas skirtumas buvo statistiškai reikšmingas (Z= -3,078; p=0,002).

Kontrolinės grupės prieš tyrimą vidutinis nuokrypis nuo X ašies buvo - -0,05 ± 0,03 cm, po tyrimo – 0,02 ± 0,01 cm (16 pav.). Nustatytas skirtumas buvo statistiškai reikšmingas (Z= -2,675; p=0,007).

16 pav. Tiriamosios grupės prieš stuburo stabilizavimo pratimus ir po pratimų programos bei kontrolinės grupės vidutinio nuokrypio nuo X ašies rezultatai

(*- p<0,05 lyginant skirstinius)

Vertinant bendrą vidutinį nuokrypį nuo X ašies tarp grupių po poveikio programos taikymo, nustatytas statistiškai reikšmingas skirtumas (U=33; p=0,04).

Pusiausvyros vertinimas su SIGMA platforma (Vidutinis nuokrypis nuo Y ašies)

Tyrimo pradžioje vertinant vidutinį nuokrypį nuo Y ašies tarp tiriamosios ir kontrolinės grupės statistiškai reikšmingo skirtumo nustatyta nebuvo (p≥0,05).

Tiriamosios grupės prieš poveikio programos taikymą, vidutinis nuokrypis nuo Y ašies buvo - -0,06 ± 0,06 cm, o po poveikio programos/stuburo stabilizavimo pratimų taikymo – -0,01 ± 0,01 cm. Nustatytas skirtumas buvo statistiškai reikšmingas (Z= -2,496; p=0,013).

Kontrolinės grupės prieš tyrimą vidutinis nuokrypis nuo Y ašies buvo - -0,04 ± 0,01 cm, po tyrimo – -0,02 ± 0,01 cm (17 pav.). Nustatytas skirtumas buvo statistiškai reikšmingas (Z= -2,831; p=0,005).

17 pav. Tiriamosios grupės prieš stuburo stabilizavimo pratimus ir po pratimų programos bei kontrolinės grupės vidutinio nuokrypio nuo Y ašies rezultatai

(*- p<0,05 lyginant skirstinius)

Vertinant bendrą vidutinį nuokrypį nuo Y ašies tarp grupių po poveikio programos taikymo, statistiškai reikšmingo skirtumo nenustatyta (U=56,5; p=0,566).

Pusiausvyros vertinimas su SIGMA platforma (Vidutinis vaizdinių judėjimo greitis X ašyje)

Tyrimo pradžioje vertinant vidutinį vaizdinių judėjimo greitį X ašyje tarp tiriamosios ir kontrolinės grupės statistiškai reikšmingo skirtumo nustatyta nebuvo (p≥0,05).

Tiriamosios grupės prieš poveikio programos taikymą, vidutinis vaizdinių judėjimo greitis X ašyje buvo 0,49 ± 0,13 cm/s, o po poveikio programos/stuburo stabilizavimo pratimų taikymo – 0,18 ± 0,10 cm/s. Nustatytas skirtumas buvo statistiškai reikšmingas (Z= -3,078; p=0,002).

Kontrolinės grupės prieš tyrimą vidutinis vaizdinių judėjimo greitis X ašyje buvo 0,48 ± 0,08 cm/s, po tyrimo – 0,35 ± 0,10 cm/s (18 pav.). Nustatytas skirtumas buvo statistiškai reikšmingas (Z= -2,675; p=0,007).

18 pav. Tiriamosios grupės prieš stuburo stabilizavimo pratimus ir po pratimų programos bei kontrolinės grupės vidutinio vaizdinių judėjimo greičio X ašyje rezultatai

(*- p<0,05 lyginant skirstinius)

Vertinant bendrą vidutinį vaizdinių judėjimo greitį X ašyje tarp grupių po poveikio programos taikymo, nustatytas statistiškai reikšmingas skirtumas (U=12,5; p=0,00).

Pusiausvyros vertinimas su SIGMA platforma (Vidutinis vaizdinių judėjimo greitis Y ašyje)

Tyrimo pradžioje vertinant vidutinį vaizdinių judėjimo greitį Y ašyje tarp tiriamosios ir kontrolinės grupės statistiškai reikšmingo skirtumo nustatyta nebuvo (p≥0,05).

Tiriamosios grupės prieš poveikio programos taikymą, vidutinis vaizdinių judėjimo greitis Y ašyje buvo 0,56 ± 0,20 cm/s, o po poveikio programos/stuburo stabilizavimo pratimų taikymo – 0,28 ± 0,14 cm/s. Nustatytas skirtumas buvo statistiškai reikšmingas (Z= -3,063; p=0,002).

Kontrolinės grupės prieš tyrimą vidutinis vaizdinių judėjimo greitis Y ašyje buvo 0,45 ± 0,07 cm/s, po tyrimo – 0,33 ± 0,10 cm/s (19 pav.). Nustatytas skirtumas buvo statistiškai reikšmingas (Z= -2,934, p=0,003).

19 pav. Tiriamosios grupės prieš stuburo stabilizavimo pratimus ir po pratimų programos bei kontrolinės grupės vidutinio vaizdinių judėjimo greičio Y ašyje rezultatai

(*- p<0,05 lyginant skirstinius)

Vertinant bendrą vaizdinių judėjimo greitį Y ašyje tarp grupių po poveikio programos taikymo, statistiškai reikšmingo skirtumo nenustatyta (U=45,5; p=0,211).

Pusiausvyros vertinimas su SIGMA platforma (Bendras judėjimo ilgis)

Tyrimo pradžioje vertinant bendrą judėjimo ilgį tarp tiriamosios ir kontrolinės grupės statistiškai reikšmingo skirtumo nustatyta nebuvo (p≥0,05).

Tiriamosios grupės prieš poveikio programos taikymą, vidutinis bendras judėjimo ilgio atstumas buvo 38,53±6,46 cm, o po poveikio programos/stuburo stabilizavimo pratimų taikymo – 20,53 ± 10,02 cm. Nustatytas skirtumas buvo statistiškai reikšmingas (Z= -3,059; p=0,000).

Kontrolinės grupės prieš tyrimą vidutinis atstumas buvo 33,90±5,97 cm, po tyrimo –24,04 ± 4,82 cm (20 pav.). Nustatytas skirtumas buvo statistiškai reikšmingas (Z= -2,803; p=0,005).

20 pav. Tiriamosios grupės prieš stuburo stabilizavimo pratimus ir po pratimų programos bei kontrolinės grupės bendras judėjimo ilgio rezultatas

(*- p<0,05 lyginant skirstinius)

Vertinant bendrą judėjimo ilgį tarp grupių po poveikio programos taikymo, statistiškai reikšmingo skirtumo nenustatyta (U=46; p=0,381).