SLAUGOS FAKULTETAS
SLAUGOS IR RŪPYBOS KATEDRA
JULIJA JAKAVIČIENĖ
SLAUGYTOJŲ IR GYDYTOJŲ POŽIŪRIS Į DARBĄ KOMANDOJE
IR KOMANDINIO DARBO SKATINIMĄ STUDIJŲ METU
Magistrantūros studijų programos ,,Klinikinė slauga ištęstinės studijos“ baigiamasis darbas
Darbo vadovė: Dr. Viktorija Grigaliūnienė
LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
SLAUGOS FAKULTETAS
SLAUGOS IR RŪPYBOS KATEDRA
TVIRTINU
Slaugos fakulteto dekanė Prof. dr. Jūratė Macijauskienė
Parašas Data 2018 m. ... mėn. ... d.
SLAUGYTOJŲ IR GYDYTOJŲ POŽIŪRIS Į DARBĄ KOMANDOJE
IR KOMANDINIO DARBO SKATINIMĄ STUDIJŲ METU
Magistrantūros studijų programos ,,Klinikinė slauga ištęstinės studijos“ baigiamasis darbas
Darbo vadovė
Dr. Viktorija Grigaliūnienė
Parašas Data 2018 m. ... mėn. ... d.
Recenzentas Magistrantė
Dr. Daiva Kriukelytė Julija Jakavičienė
Parašas Parašas Data 2018 m. ... mėn. ... d. Data 2018 m. ... mėn. ... d.
TURINYS
ĮVADAS ... 12
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI ... 13
1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 14
1.1. Komandinio darbo samprata ir reikšmė medicinoje ... 14
1.2. Efektyvaus komandinio darbo principai ir bendradarbiavimas ... 16
1.3. Komandos raidos etapai ir svarbiausios sudedamosios dalys ... 18
1.4. Multidisciplininės komandos svarba sveikatos priežiūroje ... 19
1.5. Slaugytojų ir gydytojų bendradarbiavimas ir problemos komandiniame darbe ... 21
1.6. Slaugytojų ir gydytojų komandinio darbo ugdymas ir skatinimas studijų metu. ... 23
1.7. Slaugytojai ir gydytojai komandiniame darbe ir požiūris į komandinį darbą ... 26
2. TYRIMO METODIKA IR KONTINGENTAS ... 29
2.1. Tyrimo vieta, imtis, objektas, instrumentai ... 29
2.2. Tyrimo organizavimas ... 29
2.3. Statistinė duomenų analizė ... 31
2.4. Tyrimo etika ... 31
3. TYRIMO REZULTATAI ... 32
3.1. Slaugytojų ir gydytojų požiūrio į darbą komandoje ir komandinio darbo skatinimą studijų metu kokybinis tyrimas ... 32
3.2. Slaugytojų ir gydytojų požiūrio į darbą komandoje ir komandinio darbo skatinimą studijų metu kiekybinis tyrimas ... 38
3.2.1 Bendra tiriamųjų charakteristika ... 38
3.2.2 Slaugytojų požiūris į darbą komandoje ir komandinio darbo skatinimą studijų metu. ... 38
3.2.3 Gydytojų požiūris į darbą komandoje ir komandinio darbo skatinimą studijų metu. ... 50
3.2.4 Palyginti slaugytojų ir gydytojų požiūrį į darbą komandoje ir komandinio darbo skatinimą studijų metu. ... 61
4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 67
5. IŠVADOS ... 73
PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 75
PUBLIKACIJŲ SĄRAŠAS ... 76
SANTRAUKA
Jakavičienė J. Slaugytojų ir gydytojų požiūris į darbą komandoje ir komandinio darbo skatinimą studijų metu. Magistro baigiamasis darbas / mokslinė vadovė dr. V. Grigaliūienė; Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Slaugos fakultetas, Slaugos ir rūpybos katedra. – Kaunas, 2018, - 86 p.
Tyrimo tikslas. Įvertinti slaugytojų ir gydytojų požiūrį į darbą komandoje ir komandinio
darbo skatinimą studijų metu.
Uždaviniai: 1. Įvertinti slaugytojų požiūrį į darbą komandoje ir komandinio darbo skatinimą
studijų metu. 2. Įvertinti gydytojų požiūrį į darbą komandoje ir komandinio darbo skatinimą studijų metu.. 3. Palyginti slaugytojų ir gydytojų požiūrį į darbą komandoje ir komandinio darbo skatinimą studijų metu.
Tyrimo metodika. Kokybinis – kiekybinis tyrimas atliktas 2016 m. Vasario – 2017 m. balandžio mėnesiais. Jame dalyvavo slaugytojai ir gydytojai dirbantys Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno Klinikų Chirurgijos, Neurologijos, Ginekologijos ir Išeminės širdies ligos skyriuose. Kokybiniam tyrimui naudotas klausimynas – interviu, į kurį tyrimo dalyviai turėjo trumpai atsakyti į jiems pateiktus tyrimo klausimus, o patį klausimyną pildė autorė. Apklausa vyko individualiai nuo 10 iki 20 minučių. Kiekybinio tyrimo klausimynas - sudarytas remiantis gauto kokybinio tyrimo rezultatų analize ir literatūros analize į kurį respondentai turėjo atsakyti raštu. Apklausa vyko apie 20-30 minučių.
Rezultatai. Tyrimo duomenų analizė parodė, kad statistiškai reikšmingai daugiau užimančių
gydytojo pareigas respondentų lyginant su slaugytojo pareigas užimančiais respondentais teigė, kad komanda tai organizacijų uždavinių įgyvendinimas. Statistiškai reikšmingai daugiau užimančių gydytojo pareigas respondentų lyginant su slaugytojo pareigas užimančiais respondentais, teigė kad komanda tai tarpusavio bendradarbiavimas. Nemokėjimą dirbti komandoje kaip problemą pažymėjo dvidešimt trys gydytojai, tuo tarpu tik vienuolika slaugytojų manė, kad tai yra problema. Statistiškai reikšmingai skyrėsi slaugytojų ir gydytojų, nurodžiusių, kad komandinio darbo žinių įgijo studijuojant proporcijos, tai yra keturiasdešimt keturi gydytojai ir dvidešimt trys slaugytojai.
Išvados: Kiekybinio tyrimo išvados: 1. Skirtingo amžiaus, išsilavinimo, skyriaus slaugytojai
komandą įvardino kaip bendrą tikslo siekimą. Skirtingo amžiaus ir išsilavinimo slaugytojų mano, kad darbo tikslų ir uždavinių neapibrėžtumas, pagarbos stoka, atgalinio ryšio nebuvimas yra aktualiausios problemos jų komandos darbe. Mažiau nei pusė skirtingų grupių slaugytojai mano, kad aukštosiose mokyklose pakankamai skiriama dėmesio komandinio darbo skatinimui. 2. Skirtingo amžiaus ir skirtinguose skyriuose dirbantys gydytojai teigia, kad komanda: bendras tikslo siekimas, organizacijų uždavinių įgyvendinimas, tarpusavio bendradarbiavimas. Skirtinguose skyriuose dirbantys gydytojai aktualiausias problemas įvardino darbo tikslų ir uždavinių neapibrėžtumą, netinkami sprendžiamus
konfliktus. Visų grupių gydytojai pritarė, kad paskaitose turėtų būti skiriama daugiau dėmesio slaugytojų ir gydytojų bendradarbiavimui. 3. Dauguma slaugytojų ir gydytojų mano, kad jų darbe dažniausiai yra akcentuojamas komandinis darbo principas. Slaugytojai ir gydytojai vieningai sutinka, kad komanda: organizacijų uždavinių įgyvendinimas, bendras tikslo siekimas, tarpusavio bendradarbiavimas. Nežinojimas kas yra komandinis darbas, slaugytojų ir gydytojų vieninga nuomone, yra aktualiausia problema jų komandos darbe. Deja, bet tiek slaugytojai, tiek gydytojai, mano kad daugiau žinių apie komandinį darbą įgijo bendradarbiaujant su kolegomis nei studijuojant. Abi respondentų grupės vieningai pritaria, kad paskaitose turėtų būti skiriama daugiau dėmesio slaugytojų ir gydytojų bendradarbiavimui ir nepritaria, kad aukštosiose mokyklose pakankamai skiriama dėmesio komandinio darbo skatinimui. Kokybinio tyrimo išvados: 1. Slaugytojų ir gydytojų požiūris į darbą komandoje yra teigiamas. 2. Tyrimo dalyvių nuomone vieni geba dirbti komandoje, tačiau kiti labiau linkę dirbti hierarchinio arba individualiu darbo principu.3. Kai kurie slaugytojai ir gydytojai nevieningai pritarė, kad studijų mokymosi proceso metu yra pakankamai skiriama dėmesio komandinio darbo skatinimui, tačiau kiti mano, kad žinios yra suteikiamos tik galėtų būti mažesnis atotrūkis tarp teorijos ir praktikos.
Raktiniai žodžiai: komandinis darbas sveikatos priežiūroje, gydytojai, slaugytojai,
SUMMARY
Jakavičienė J. The attitude of nurses and doctors towards teamwork and the promotion of teamwork during studies/ supervisor V. Grigaliūnienė; Lithuanian University of Health Sciences, Faculty of Nursing, Department of Nursing and Care. – Kaunas, 2018, - s. 86.
The goal of the analysis. To evaluate the nurses and the doctors for their attitude towards
teamwork and how the medics-to-be could be encouraged to use it while they are still studying.
Tasks: 1. To determine what nurses think about teamwork at work and how they view
teamwork skill stimulation for students. 2. To determine what doctors think about teamwork at work and how they view teamwork skill stimulation for students. 3. To compare the opinions of the nurses and the doctors in regards to teamwork and its stimulation for the students.
Analysis methods. A quality – quantity experiment was conducted from February 2016 to
April 2017. The participants were nurses and physicians who were working in the Lithuanian University of Health Sciences’s hospital in Kaunas Clinic, practicing in Neurology, Surgery, Gynecology and Coronary artery disease departments. A questionnaire was used for the quality analysis – an interview when participants had to provide a short answer to the questions that were filled out by the observer. The interview lasted from 10 to 20 minutes. The quantity analysis was achieved by taking the results of the quality analysis and the literature analysis, to which the respondents had to answer in writing. The quantity analysis lasted from 20 to 30 minutes.
Results. The analysis of the experiment concluded that the respondents who were physicians
were more likely to see the team as one of the tasks an organization must fulfil. The physicians were also more likely to agree to the fact that a team is defined as cooperation between individuals. Twenty three physicians believe that not being able to work in a team is an issue, while only eleven nurses thought the same. There was also a big difference in the numbers between the physicians and the nurses who claimed that they gained teamwork skills during their study years (forty four physicians and twenty three nurses).
Conclusion: For the quantity analysis: 1. Nurses defined a team as working towards a
common goal regardless of their age, education or department. The nurses also found believed that the most common problems in their workplace were lack of clarity for their work tasks, deficiency in respect and poor 2-way communication. Less than a half of the nurses from various groups stated that higher education provides enough attention to teamwork promotion. 2. The physicians defined the team as reaching for a common goal while implementing organizational goals and having strong individual cooperation. Despite their respectable departments, the physicians felt that the most common problems were lack of clarity for their work tasks and conflicts which were solved inappropriately. The physicians from all test groups agreed that there should be more resources
devoted towards the communication between them and the nurses. 3. Most of the nurses and the physicians believed that the value of teamwork is always stressed at their work place. Both the nurses and the physicians agree that a team is defined as completing organizational tasks while reaching for a common goal with strong cooperation skills. Both groups also believed that not knowing what team work is is the most painful issue in their respectable teams. Unfortunately, both nurses and physicians felt like they gained more knowledge while cooperating with their colleagues on the job rather than in the university. Both respondent groups thought that lectures should devote time towards the cooperation between the nurses and the physicians and disagree with the statement that higher education institutions provide enough resources towards teamwork promotion. Quality Analysis conclusion: 1. The attitude towards the team is positive from the nurses and the physicians alike. 2. All respondents thought that some people are very skilled to work as a part of a team, whereas others are more accustomed to working in a hierarchic or an individual workflow. 3. Some nurses and physicians divided when deciding if higher education institutions devote enough resources towards teamwork promotion, yet others believe that teamwork receives enough attention, yet the knowledge could be used more often when it came to practice.
PADĖKA
Dėkoju mokslinio darbo vadovei dr. Viktorijai Grigaliūnienei už nuoširdų palaikymą, patarimus, rekomendacijas ir pagalbą baigiamojo darbo rengimo metu.
Be to, dėkoju Lietuvos Sveikatos Mokslų Universiteto Kauno Klinikų Chirurgijos, Ginekologijos, Neurologijos ir Išeminės širdies ligos skyrių administracijoms ir darbuotojams už aktyvų bendradarbiavimą atliekant tyrimą.
Galiausiai, noriu padėkoti savo artimiesiems už jų supratimą, kantrybę ir palaikymą šiuo svarbiu man metu.
SANTRUMPOS
JAV – Jungtinės Amerikos Valstijos
SPSS – anglų k. – „Statistical Package for Social Science“ (statistinės programinės įrangos paketas) p – pasikliautinasis intervalas
pvz. – pavyzdys (-iai) proc. - procentai
p.s. – lotynu k. – „post scriptum“ (po to, kas parašyta) n – tiriamųjų skaičius
t.t. – taip toliau t.y. – tai yra
ŽODYNĖLIS
Darbo komanda – tai organizacijose sukurta žmonių grupė, atliekanti užduotis, kurios
padeda įgyvendinti organizacijos uždavinius (West A. M., 2011).
Efektyvus bendradarbiavimas – tai komandos narių tarpusavio santykių (socialinių
veiksnių) ir žinių kūrimo (kognityviųjų veiksnių) sąveikos rezultatas, lemiantis bendrą supratimą ir problemos sprendimą komandoje (Čegytė D., 2009).
Komandos sutelktumas (darna) – individo pasitenkinimas, kuris patiriamas žinant, kad jis
yra tam tikros komandos narys bei individo suvokimas, kad jis yra patikimas bei besirūpinantis kitų gerove (Mikuličiūtė V., 2012).
Klinikinis priežastingumo procesas – tai mokymasis apimantis reikalingus įgūdžius
paciento problemoms įvertinti ir spręsti (Švetkauskas V, 2005).
Praktikų bendruomenės - angl. Communities of practice - tai grupės žmonių, kuriose
dalijamasi bendrais praktinės veiklos rūpesčiais ir entuziazmu, mokomasi, kaip geriau veikti, ir nuolat sąveikaujama, kartu tobulėjant asmeniškai ir profesionaliai (Lave J., 1998).
Probleminis mokymasis - specifine mokymosi technika pagrįsta daugybę individualių
komponentų, su kuriais susiduria studentai, dirbdami mažose grupelėse ir analizuodami atrinktas problemas (Švetkauskas V, 2005).
Sveikatos priežiūros komanda - hierarchinės struktūros neturinti žmonių sąjunga, kurios
nariai, įgiję skirtingą profesinį išsilavinimą, siekia bendro tikslo (Margienė L., 2015).
Tarpprofesinis mokymas – skirtingų sričių specialistų gebėjimas suvokti ne tik savo
profesinę kompetenciją, bet ir gebėti peržengti profesines ribas, tokiu būdų kuriant bendras vertybes, tradicijas ir gebėjimus siekiant užtikrinti geresnę paslaugų kokybę (Gevorgovienė V., 2013).
ĮVADAS
Pasaulio sveikatos organizacija sveikatos priežiūros komandą apibrėžia kaip hierarchinės struktūros neturinčią žmonių sąjungą, kurios nariai, įgiję skirtingą profesinį išsilavinimą, siekia bendro tikslo. Šiuolaikinėje medicinoje siekiant patenkinti paciento lūkesčius teikiant kokybiškas sveikatos priežiūros paslaugas vieno asmens sveikatos priežiūros nepakanka. Kiekvienoje nuosekliai augančioje organizacijoje komandinis sutelktumo ugdymas yra labai svarbus, kad organizacija galėtų susidoroti su vis augančia, sudėtingėjančia konkurencine bei žinių rinka [1]. Tarpprofesinis bendradarbiavimas yra bendravimo ir sprendimų priėmimo procesas, siekiant bendro tikslo. Pagrindinis bendradarbiavimo medicinoje tikslas yra kuo geriau patenkinti pacientų gerovės bei sveikatos poreikius. [2].
Temos aktualumas, teorinė ir praktinė reikšmė. Medicininio ugdymo svarbiausias tikslas
yra pasiekti, kad sveikatos profesionalai sugebėtų spręsti su sveikata susijusias problemas ir dirbti komandinio darbo principu. Todėl, privalu įgyti žinių ir gebėjimą jas taikyti. Sveikatos priežiūroje gydytojai turi pranašumą komandoje, o pačios komandos kaip ir nėra, tik yra įvairių specialybių profesionalai, išpildantys gydytojo nurodymus. Tai turi negiamos įtakos sveikatos priežiūros paslaugų kokybei, nes nuo komandos veiklos efektyvumo, priklauso ne tik kitų specialistų vaidmenų pasireiškimo galimybės, bet ir paciento priežiūros kokybė. [3].
J. M. Kutzin (2010) atliko tyrimą, kuriame buvo naudojamas simuliacinis metodas, siekiant nustatyti, ar slaugos studento žinios ir požiūris pagerėjo po simuliaciją pagrįstų komandinio darbo ir bendravimo mokymų. Rezultatai parodė, kad simuliacijos gali būti naudingos tobulinant žinias apie komandinį darbą, tačiau negali pakeisti ar pagerinti slaugos studentų požiūrio į komandinį darbą ir bendradarbiavimą [4].
Kito tyrimo autoriai Wilhelmsson M. ir Svensson A. ir kt. (2013), kurio tikslas išnagrinėti kaip slaugos studentų, baigusių universitetus su tarpprofesinėm programom ir be jų, skiriasi mokymosi tikslai: ar jie jautėsi pasiruošę dirbti kartu ne tik su savo, bet ir kitų sričių atstovais teigė, kad slaugos studentai, kurie baigė universitetus su tarprofesinėm programom, jautėsi labiau pasiruošę po praktikos dirbti komandoje nei studentai, kurie baigė universitetus be šių programų [5].
Temos naujumas. Tiek tyrėjai, tiek akredituotos įstaigos mano, kad simuliacijų naudojimas
tarpdiciplininėse grupėse ir bendradarbiavimo mokymai turėtų būti įtraukti į medicinos studiju programas [5]. Duomenų bei panašių mokslinių tyrimų, atliktų Lietuvoje, siekiant įvertinti slaugytojų ir gydytojų požiūrio į komandinio darbo mokymą ir skatinimą studijų metu nepavyko rasti, todėl iki šiol nėra aišku ar mokymo įstaigos pakankamai efektyviai moko šių sveikatos priežiūrai svarbių aspektų.
Tikslas. Įvertinti slaugytojų ir gydytojų požiūrį į darbą komandoje ir komandinio darbo
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI
Tikslas. Įvertinti slaugytojų ir gydytojų požiūrį į darbą komandoje ir komandinio darbo
skatinimą studijų metu.
Uždaviniai:
1. Įvertinti slaugytojų požiūrį į darbą komandoje ir komandinio darbo skatinimą studijų metu.
2. Įvertinti gydytojų požiūrį į darbą komandoje ir komandinio darbo skatinimą studijų metu. 3. Palyginti slaugytojų ir gydytojų požiūrį į darbą komandoje ir komandinio darbo skatinimą
studijų metu.
Tyrimo klausimai:
1. Koks Jūsų požiūis į darba komandoje?
2. Kaip Jūs manote ar sveikatos priežiūros specialistai dirbantys sveikatos priežiūro įstaigose visada dirba komandoje?
3. Kaip manote ar studijų mokymosi proceso metu yra pakankamai skiriama dėmesio komandinio darbo skatininimui?
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Komandinio darbo samprata ir reikšmė medicinoje
Paskutiniais dešimtmečiais, vykdant veiklas darbo organizacijose, vis labiau atsiranda poreikis kooperuotis ir bendradarbiauti. Daugelis organizacijų labiau specializuojasi, panaudodamos įvairius integracijos bei informacijos reikalaujančius technologinius procesus. Esant šiems organizaciniams pokyčiams, dar 8–9 dešimtmečiuose labai susidomėta grupių bei komandų ir komandinio darbo vaidmenimis darbo organizacijose. Komandinis darbas šiuolaikiniame pasaulyje – vienas pagrindinių organizacijos sėkmę lemiančių veiksnių [6].
Dinamiškai kintanti aplinka kelia uždavinius, kuriuos sprendžiantis mokslas ieško vis naujų organizacijos vystymosi būdų, tirdamas komandinio darbo teikiamas galimybes. Šiuolaikinėms organizacijoms keliamas uždavinys pasiekti kiek įmanoma didesnį vidinių pokyčių sinchronizavimą su išoriniais pokyčiais, išreikštą organizacijos lankstumu ir prisitaikymu. Komanda nėra vien tik paprasčiausia kolektyvo narių ir jų sugebėjimų, proto bei vidinės energijos suma. Siekiant, kad kolektyvas veiktų kaip komanda, būtina ypatinga komandinė filosofija grindžiama organizacijos kultūra, kuri užtikrina sklandžią komandos veiklą. Organizacinė kultūra – tai esminių vertybių, vienodų įsitikinimų sistema, pripažįstama visų darbuotojų. Ji daro įtaką jų elgesiui, pasireiškia normomis, tradicijomis, kalba, simboliais, o visa tai stipriai veikia organizacijos efektyvumą bei užsibrėžtų tikslų siekimą [7]. Komandinio darbo svarba pasireiškia tuo, kad visuma yra geriau nei atskirų dalių suma dėl kooperavimosi ir koordinacijos, todėl komanda gali pasiekti geresnių rezultatų nei kiekvienas individas atskirai. Komandinis darbas, tai nusiteikimas nuolat įgyti naujų žinių bei įgūdžių, nuolatinis mokymasis iš kitų patirties bei kūrybiškumas. Diegiant komandinio darbo filosofiją, inicijuojant pokyčius organizacijoje, ryškėja efektyvaus informacijos valdymo, gebėjimo bendradarbiauti, valdyti konfliktus, sąlygų nuolatiniam tobulėjimui sudarymo, tikslo siekimo, sugebėjimo prisiimti atsakomybę bei pasitikėti vienas kitu svarba. Plačiau analizuojant komandinį darbą būtina apibrėžti jo sampratą, nes literatūroje ši sąvoka dažnai tapatinama su grupiniu darbu[8].
Medicinoje komandos supratimas atsirado neseniai ir ši sąvoka yra vystoma iki šiol. Sveikatos priežiūroje vienas medicinos specialistas jau nebegali suteikti visų paslaugų pacientui, todėl reikalinga į pagalbą pasitelkti ir kitų sričių specialistus. Kad pacientas gautų aukštos kvalifikacijos pagalbą, reikalinga specialistų komanda. Skirtingi specialistai komandiniame darbe papildo vieni kitus, suteikia vieni kitiems naujų žinių, reikalingų šiandienos pacientų sveikatos problemoms spręsti[9]. Tarptautinių žodžių žodyne komanda (lot. commendo) apibrėžiama kaip „laikinai suformuotas, nedidelis (nuo trijų iki kelių dešimčių žmonių) darinys tam tikrai užduočiai atlikti“ [10]. Pasaulio sveikatos organizacija sveikatos priežiūros komandą apibrėžia kaip hierarchinės struktūros neturinčią žmonių sąjungą, kurios nariai, įgiję skirtingą profesinį išsilavinimą, siekia bendro tikslo. Jį visada
galima apibūdinti kaip visapusį sveikatos priežiūros teikimą pacientams ir jų šeimoms.[1]. Nagrinėjant plačiau šią sąvoką reikėtų apibrėžti darbo komandos sąvoką. Darbo komandos – tai organizacijose sukurtos žmonių grupės, atliekančios užduotis, kurios padeda įgyvendinti organizacijos uždavinius. Jos turi bendrus tikslus ir būtinus šiems tikslams pasiekti įgaliojimus, savarankiškumą bei išteklius. Komandos nariai, atlikdami savo darbą, labai priklauso vienas nuo kito. Kad įvykdytų komandos užduotis, nariai privalo glaudžiai bendradarbiauti, priklausyti vienas nuo kito ir remti vienas kitą. Apibrėžimų kas yra komanda gali būti daug ir įvairių, svarbu suprasti esminį dalyką – tai įvykdytį užduotį - pasiekti užsibrėžtą tikslą [11]. Kitos autorės Raižienė S. ir Endriulaitienė A. (2007) teigė, kad komanda - tai nedidelė žmonių grupė, kurių įgūdžiai papildo vienas kitą, siekiant bendro tikslo, už kurį kiekvienas komandos narys atsako [12].
Kalbant apie reikšmę medicinoje komandinio darbo svarba asmens sveikatos priežiūroje sietina su įvairių specializacijų darbuotojų bendradarbiavimo poreikiu dėl pacientų, sergančių lėtinėmis ligomis, skaičiaus augimo. Tai reikalauja įvairių specialistų priežiūros, kurie analizuodami sergančiųjų problemas galėtų sprendimus priimti dirbant komandoje. Moksliniuose tyrimuose komandinis darbas vertinamas analizuojant pacientų saugos kultūrą, akcentuojama jo svarba siekiant pagerinti pacientų saugą ir teikiamų paslaugų kokybę, nagrinėjamos efektyvaus komandinio darbo prielaidos sveikatos priežiūros sektoriuje, siekiant išvengti nepageidaujamų įvykių ir neatitikčių [13,14]. Sėkminga komandinė veikla grindžiama komandos narių bendradarbiavimu ir vienų iš kitų mokymusi, o ligoninėje gydytojas ir slaugytojas yra pagrindiniai komandos nariai, kokybiškas jų bendravimas yra reikšmingas veiksnys, siekiant užtikrinti efektyvų komandinį darbą ir kokybišką sveikatos priežiūrą [2]. Be to, į pacientą orientuotas požiūris visoje sveikatos priežiūroje teikia geresnių rezultatų, ypač tada, kai būtini gyvenimo būdo pokyčiai siekiant, kad sveikatos priežiūros specialistai dirbtų komandinio darbo principu [15].
Apibendrinus galima teigti, kad komandinio darbo svarba yra svarbi ir neatsiejama kasdienėje medicinoje, nes yra užtikrinama ne tik visapusiška pacientų priežiūros kokybė, bet ir skatinamas sveikatos priežiūros specialistų tarpusavio bendradarbiavimas. Be to, sudaromos sąlygos nuolatiniam tobulėjimui bei ugdo pasitikėjimą kitais sveikatos priežiūros specialistais. Šie aspektai yra labai svarbūs norint pasiekti, kiek įmanoma didesnį vidinių pokyčių sinchronizavimą tiek dėl paciento, tiek dėl pačios medicinos gerovės.
1.2. Efektyvaus komandinio darbo principai ir bendradarbiavimas
Kaip organizuoti komandinį darbą, kad jis būtų efektyvus tikslių taisyklių nėra, yra tik tam tikri pasiūlymai, kurie padeda kurti ir tobulinti komandinį darbą. Norint sukurti tokią komandą, kuri būtų efektyvi reikia vadovautis žiniomis ne vien tik iš mokslinės literatūros šaltinių, bet ir reikia suprasti, kad tai yra ilgas ir labai sudėtingas procesas, kuris reikalauja komandos narių susivienijimo siekiant bendro tikslo [11].
Komandinis darbas šiuolaikiniame pasaulyje yra labai svarbus kaip vienas organizacijos sėkmę lemiančių veiksnių. Vystantis sveikatos priežiūros sistemai, ji vis labiau tampa biosocialine, - į paciento sveikatinimą įtraukiamas įvairesnių specialistų ratas. Svarbus šio progreso žingsnis yra stiprėjančios tendencijos pereiti prie komandinio darbo metodo. Iš atskirų specialistų formuojamos komandos, kurioms būdingas didelis darbinis potencialas. Dažniausiai komandos nariai pasidalina vaidmenimis, iš kurių kiekvienas yra svarbus ir reikšmingas. Dažnai komandos nario rezultatai būna susiję su kito nario padarytu darbu. Būtent tokiu būdu komandiniame darbe specialistai skatina vienas kitą reikiamą darbą atlikti nepriekaištingai. Dirbant komandoje labai svarbu komandos solidarumas. Jei komanda yra solidari, tai ji gali daryti įtaką kiekvienam savo komandos nariui. Kuo komanda labiau sutelkta, kuo stipriau jos nariai jaučiasi priklausą jai, - tuo pačios komandos įtaka didesnė. Jei grupės nariai jaučia stiprų ryšį su savo grupe, jie nelinkę pažeidinėti jos normų. Komandos efektyvumas gali priklausyti nuo daugelio veiksnių: organizacinės struktūros, individualaus indėlio dirbant komandoje, komandos narių gebėjimų ir įgūdžių: techninio patyrimo, įgudimo spręsti problemas ir konfliktus, priimti sprendimus, bei gebėjimą siūlyti įvairias alternatyvas. [11].
Efektyvios komandos kriterijai:
• Komandos privalo vykdyti įdomias užduotis.
• Darbuotojai turi jausti, kad nuo jų prklauso komandos likimas.
• Individualūs indėliai turėtų būti labai reikalingi, unikalūs ir vertinami lyginant su standartu. Komandos uždaviniai turėtų būti aiškūs, numatytas veiklos grįžtamasis ryšys. Šį kriterijų sveikatos priežiūros sistemoje nagrinėjant plačiau, reikia pabrėžti, kad sveikatos priežiūros komandos nariai bent kartą per metus turėtų sulaukti veiklos rezultatų grįžtamojo ryšio pagal visus išvardytus rodiklius arba dalį jų:
• Paciento pasitenkinimas suteikta kokybe.
• Komandos įdiegtų naujovių bei pokyčių efektyvumą gerinant rūpinimąsi pacientais. • Komandos pacientams suteiktos priežiūros kokybę.
• Bendruomenės sveikatos pagerėjimą.
• Jų pačių kaip komandos pasiektų tikslų veiksmingumą.
• Bendravimo komandoje kokybę. • Įstaigos finansinį efektyvumą.
• Įstaigos efektyvumą trumpinant pacientų laukimo laiką.
• Pacientų galimybių gauti medicinos pagalbą gerinimą ir sveikatinimą [11].
Toliau Analizuojant specialistų kompetencijas komandoje kiti moksliniai šaltiniai tikslingai išskiria požymius grindžiamus efektyvaus komandinio darbo principu:
1) Geri santykiai tarp vadovo ir komandos narių: nuolatinė taikomų strategijų, atliekamų vaidmenų analizė.
2) Pozityvi psichologinė atmosfera: komandos narių entuziazmas, sutelktumas, tarpusavio pasitikėjimas.
3) Problemų sprendimo būdai: planuojama veikla, dalijamąsi informacija, atvirai diskutuojama apie klaidas, generuojamos naujos idėjos, vertinamas asmeninis tobulėjimas, reflektuojama apie profesinę veiklą.
4) Bendrumas svarbus bendram supratimui apie komandos tikslus, vaidmenis, interesus, dalinantis atsakomybe už priimtus sprendimus ir darbo rezultatus.
5) Visapusiškumas reikalingas sujungiant komandos narių kompetencijas, patirtis, vaidmenis. 6) Sampratų ir idėjų įvairovė.
7) Komandos narių asmeninės savybės: atlaidumas, parama, atvirumas, sąžiningumas [16].
Efektyvus bendradarbiavimas suprantamas kaip komandos narių tarpusavio santykių (socialinių veiksnių) ir žinių kūrimo (kognityviųjų veiksnių) sąveikos rezultatas, lemiantis bendrą supratimą ir problemos sprendimą komandoje [16].
Efektyvaus bendradarbiavimo kultūra formuojasi savanoriškos, skatinančios tobulėti veiklos pagrindu. Skirtingų profesijų žmonių derinys komandoje daro įtaką jos veiklos rezultatams. Komunikavimui tarp komandos narių reikia bendro supratimo, bendrų reikšmių ir bendros kalbos vartojimo. Veiklos efektyvumui užtikrinti svarbios refleksijos bei tarpasmeninių santykių su ugdytiniais, kolegomis įgūdžiai, tai yra bendravimo ir bendradarbiavimo įgūdžių gebėjimai [16].
Bendriausia prasme, efektyvus bendradarbiavimas komandoje gali būti vertinamas, kai joje vyksta aktyvus visų narių dalyvavimas, bendras žinių ir tarpusavio sąveikų konstravimas, problemos sprendžiamos, panaudojant turimų kompetencijų visumą, o veiksmai koordinuojami, kartu.[16].
Todėl susiformuoja išvada, kad efektyvios komandos kriterijai yra neatsiejama ir svarbi sveikatos priežiūros specialistų darbo dalis. Svarbu suprasti, kad remiantis šiais kriterijais ir paisant efektyvios bendradarbiavimo kultūros galima pasiekti gerų veiklos rezultatų.
1.3. Komandos raidos etapai ir svarbiausios sudedamosios dalys
Dar 1965 metais Tuckman išskyrė populiariausią ir plačiausiai naudojamą komandos raidos modelį, kuris sudarytas iš penkių etapų:
1. Formavimas: šioje stadijoje būna nemažai nerimo, nes į komandą būna suburti žmonės iš įvairių organizacijų ir stengiasi sužinoti kuo daugiau vienas apie kitą, išrinkti komandos lyderį. Svarbiausia šiame etape pasirūpinti, kad komandos uždaviniai būtų aiškiai suformuluoti ir jiems būtų pritarta.
2. Sumaištis: šiame etape vyksta sumaištis tarp atskirų žmonių, metami iššūkiai dėl lyderio pasirinkimo, kyla paslėpta įtampa, abejojama komandos užduoties vertingumu.
3. Norminimas: išsprendžiami konfliktai ir komanda pozityviai bendradarbiaudama imasi užduoties. Sudaromi planai ir nustatomi darbo standartai.
4. Veikla: komandos nariai pradeda matyti teigiamus rezultatus. Nusistovi efektyvi komandinio darbo struktūra, kurioje kiekvienas narys jaučiasi patogiai ir pradeda lanksčiau dirbti.
5. Išformavimas: įvairiais komandos gyvavimo etapais ją gali palikti pagrindiniai nariai arba ją gali užbaigti ar apriboti svarbūs kiti projektai [11,17].
Robbins (2007m) išskiria svarbiausias sudedamąsias dalis, reikalingas efektyviam komandos darbui, kurias galima suskirstyti į keturias bendras kategorijas:
1. Pirmoji kategorija yra darbo modelis. 2. Antroji susijusi su komandos sandara.
3. Trečioji sudaro ištekliai ir kita kontekstinė įtaka, padedanti komandai efektyviai veikti.
4. Ketvirta – proceso kintamieji atspindi komandoje vykstančius dalykus, turinčius įtakos efektyvumui [8].
Analizuojant komandinio darbo bruožus, galima teigti, kad komanda suprantama tik kaip efektyviai dirbanti grupė, pasiekusi tam tikrą brandos lygį, kurio veiklos efektyvumą lemia santykiai paremti tarpusavio bendradarbiavimu [8].
Svarbu pabrėžti, kad šių dienų specialistai nepamirštų kaip geriausia spręsti problemas iškilusias konfliktinėse situacijose. Svarbu, kad situacijos būtų sprendžiamos ne pagal vieno asmens nuomonę, bet būtų sudaryta galimybė visiems specialistams išsakyti savąsias, o iš visų susidariusių nuomonių būtų surasti tinkamiausi sprendimai. Komandinis darbas – tai galimybė iškilusias problemas spręsti komandinio darbo principu.
1.4. Multidisciplininės komandos svarba sveikatos priežiūroje
Tarpdisciplininis požiūris į daugelio psichosocialinių problemų sprendimą yra plačiai diskutuojama tema [18, 19, 20, 21]. Pripažįstama, kad skirtingoms profesinėms sritims atstovaujančių specialistų bendra veikla nėra atskirų specialistų įdirbio ,,suma“, tai – sudėtingas, ilgalaikis ir kūrybiškas procesas. Įvairių sričių ekspertų susitikimas problemai spręsti yra profesinių laukų ir kompetencijų susitikimas, taigi sukuria erdvę geresniam problemos pažinimui. Todėl būtinos tarpdisciplininės specialistų grupės sėkmingos veiklos prielaidos – pasirengimas mokytis iš kitų ir keistis informacija turint tikslą kurti naujas žinias [22, 23].
Darbas tarpdisciplininėje komandoje iš kiekvieno specialisto reikalauja ne tik gerų profesinių žinių, bet ir gebėjimo bei noro tas žinias perduoti taip, kad jos taptų suprantamos ir prasmingos kitiems. Todėl viena tokios grupės veiklos prielaidų – nuolatinė žodinė ir / ar rašytinė komunikacija, padedanti užmegzti prasmingus santykius tarp skirtingų sričių specialistų. Kartu grupės narys turi gebėti kritiškai vertinti gaunamą informaciją, išskirdamas tai, kas svarbu jo praktiniam darbui [24].
Atskiroms sritims atstovaujančių profesionalų bendradarbiavimas skleidžiasi vadinamosiose praktikų bendruomenėse (angl. communities of practice). Jos apibrėžiamos kaip grupės žmonių, kuriose dalijamasi bendrais praktinės veiklos rūpesčiais ir entuziazmu, mokomasi, kaip geriau veikti, ir nuolat sąveikaujama, kartu tobulėjant asmeniškai ir profesionaliai [24, 25, 26]. Kai bendrai praktinei veiklai susitinka skirtingų sričių profesionalai, bendradarbiavimas tokios bendruomenės viduje siejasi su profesinių ribų ir jų lankstumo problematika. Skirtingų sričių specialistai turi ne tik suvokti savo profesinę kompetenciją, bet ir gebėti peržengti profesines ribas turėdami tikslą mokytis – tai yra iš esmės kvestionuoti savo profesinį tapatumą. Reflektuojant ir peržengiant savo profesijos ribas, kuriamos bendros vertybės, tradicijos ir gebėjimai. Toks procesas vadinamas tarpprofesiniu mokymusi, jo tikslas – geresnė paslaugų kokybė [24, 27, 28]. D. Čegytės ir S. Ališauskienės (2009) teigimu, tokio mokymosi metu formuojasi ir bendroji pasidalyta komandos kompetencija, apimanti individualias profesines ir komandinio darbo kompetencijas. Taigi nuostata mokytis – būtina tarpdisciplininės grupės harmoningo darbo prielaida. Mokytis reiškia išdrįsti kritiškai peržiūrėti savo profesines žinias ir turimą profesinę paradigmą. Tai yra laikytis nuostatos, kad epistemologiniu požiūriu žinios nėra fiksuotas ar nekvestionuojamas produktas, o yra nuolatinių derybų rezultatas, konstruojamas bendradarbiaujant. L. Cotton (2013) teigia, kad savo subjektyvumo atpažinimas yra svarbi ne tik mokymosi proceso, bet ir galios santykių suvokimo ir nelygybės įveikimo grupės viduje prielaida [24].
Tačiau kiek tarpdisciplininės komandos nariai įsipareigoja dirbti kartu ir siekti bendro rezultato labai priklauso nuo tarpasmeninių santykių. A. Adams (2005) teigia, kad gebėjimas susitarti su kitais yra svarbesnis nei individuali profesinė ekspertizė [29] Viena svarbiausių tokio susitarimo
prielaidų – pasitikėjimas, nors neatmetama galimybė, kad jis gali būti ne bendradarbiavimo prielaida, o jo rezultatas. Dauguma mokslininkų pasitikėjimą supranta kaip tikėjimą kito asmens dorumu, sąžiningumu (šiai sąvokai priskiriamas patikimumas, nuspėjamumas) bei geranoriškumu (gera valia, geri motyvai, rūpestingumas). Dalijimasis informacija ir konstruktyvios diskusijos reikalauja ne tik dalykinio, bet ir tarpasmeninio pasitikėjimo [30].
Visgi tiek užsienio šalyse, tiek Lietuvoje tarpdisciplininio bendradarbiavimo tyrimai tebėra aktuali ir kompleksiška tema. Jos sudėtingumą lemia labai skirtingi tarpdisciplininio bendradarbiavimo tikslai, veikėjai ir kontekstai. Lietuvoje tarpdisciplininis bendradarbiavimas ankstyvosios intervencijos tarnybose apskritai yra mažai tyrinėtas, todėl aktualu tirti įvairius šio bendradarbiavmo aspektus, kurie padėtų labiau suvokti tarpdiscipliniškumo svarbą komandiniame darbe.
Violetos Gevorgovienės (2013) atliktame tyrime tirta kaip skirtingoms profesinėms sritims atstovaujantys ankstyvojo ugdymo srities specialistai – psichologai, socialiniai darbuotojai, specialieji pedagogai, logopedai, kineziterapeutai, neurologai – mokėsi tarpdiscipliniškai analizuoti ir spręsti šeimos, kurioje auga vaikas, turintis negalią situaciją. Tyrimas buvo atliktas Lietuvos regionuose 2012–2013 metais seminarų ankstyvosios intervencijos tarnybų komandoms metu. Dešimt seminarų (po dvi dienas kiekvienas) įvairiuose. Seminarai rėmėsi U. Bronfenbrenerio ekologiniu modeliu, kuris sėkmingai taikomas ankstyvosios intervencijos srityje. Tyrimo rezultatai atskleidė, kad, tarpprofesinis mokymasis yra interaktyvus socializacijos procesas bei gali tapti savotišku amortizatoriumi, palengvinančiu bendrą veiklą. Kitas tyrimo rezultatas atskleidė, kad ankstyvosios intervencijos tarnybų specialistai vaikystėje ypač pasigenda savo tarpdisciplininių komandų kolegų atvirumo – tai yra pasirengimo mokytis ir dalintis kompetencijomis [24].
Kitas tyrimas darytas Kauno apskrities ligoninėje autorių Bogdonovos J. Večkienės P. N. (2009), kurio metu siekta iššsiaiškinti tarpdisciplininio komandinio darbo raišką psichiatrijos skyriuje. Tyrimas buvo kokybinis, atliktas pusiau struktūruoto interviu būdu ir duomenys analizuojami taikant interpretacijų metodą. Tyrimas įdomus tuo, kad į tyrimą įtraukti ir socialiniai darbuotojai bei pacientai, kurių vaidmenys taip pat yra svarbus.. Interviu metu su tyrimo dalyviais buvo aptariamos trys temos: vidinis požiūris į komandą, socialinis darbuotojas komandoje, išorinis požiūris - komandos narių refleksija. Respondentai teigė, kad komandinis darbas nėra organizuojamas skyriuje. Beveik visų apklaustų skyriaus darbuotojų manymu, komandos skyriuje nėra, nes daugiausia yra dirbama individualiai, nesusikalbama. Tyrimo duomenys atksleidė, kad respondentai komandą supranta kaip bendradarbiavimą ir pastebi, kad jo trūksta. Kiti rezultatai atskleidė, kad prioritetas pacientų atžvilgiu visgi labiau teikiamas medikams, o pacientas yra pasyvus ir nepripažįstamas kaip komandos narys. Tyrimo rezultatai taip pat parodė, kad medikams sunku suprasti socialinio darbuotojo veiklą ne tik kaip savarankišką, bet ir kaip komandos nario, todėl yra sunku tarpusavyje komunikuoti ir siekti bendrų problemos sprendimo būdų. Galiausiai rezultatai parodė, kad išoriniai trukdžiai, tai yra
medicininio modelio dominavimas, nesutvarkyta teisinė bazė, organizacijos, kurioje veikia tarpdisciplininė komanda, priešinimasis progresyviems pokyčiams, netinkamas vaidmenų pasiskirstymas, stabdo komandos vystimąsi [3].
Sveikatos priežiūros įstaigose komandą gali sudaryti vienos disciplinos atstovas arba komandą gali sudaryti įvairių disciplinų atstovai: gydytojai, slaugytojai, farmacininkai, fizioterapeutai, socialiniai darbuotojai, psichologai ir kt. Narių vaidmenys komandoje dažnai yra lankstūs ir prisitaikantys, tokie kaip lyderio pakeitimas, kuris priklauso nuo reikiamos kvalifikacijos. Taip pat į komandą būna įtraukiami ir pacientai, nes jie visada yra vertingi informacijos apie savo savijautą šaltiniai. Pacientai taip pat dalyvauja sprendimų, kurie susiję su jų gydymu, priėmime [11].
Viena iš pagrindinių slaugos specialisto veiklos funkcijų – efektyviai veikti kaip sveikatos priežiūros komandos narys. Komandinės veiklos kontekste slaugytojas, planuodamas naujus pokyčius, susietus su paciento priežiūra, turi bendradarbiauti su komandą sudarančiais specialistais [18]. Komandos žinios ir įgūdžiai tampa vis labiau atpažįstami, kaip svarbūs savo pareigų atlikime. Komandinis darbas visada buvo svarbus slaugos praktikoje, kur slaugytojai tikisi koordinuoti darbą komandoje, dirbti kaip informacijos skleidėjai tarp skirtingų komandos narių, užtikrinant kokybišką slaugą, palaikant gerus santykius su pacientais ir kitais komandos nariais [31]. Mokslininkai Barjere ir Ellis (2009) teigia, kad slaugytojų ir gydytojų bendradarbiavimas yra svarbiausias faktorius teigiamam paciento slaugos ir gydymo rezultatui [18].
Apibendrinus galima teigti, kad multidisciplininės komandos svarba yra neatsiejama sveikatos priežiūros dalis, nes būtent dirbant komandinio darbo principu galima pasiekti gerų paciento priežiūros rezultatų. Be to, yra gerinami sveikatos priežiūros specialistų tarpusavio santykiai bei noras padėti vienam kitam.
1.5. Slaugytojų ir gydytojų bendradarbiavimas
ir problemos komandiniame darbe
Bendradarbiavimas, pagarba ir teigiamas požiūris į kolegas yra pagrindiniai komponentai sąlygojantys santykių sėkmingumą. Tikėtis sėkmingo bendradarbiavimo įmanoma tik tuomet, jeigu asmenybės ypatumai ir įgūdžiai bus vertinami ir pripažįstami kaip labai svarbūs bendro tikslo siekime. [32].Slaugytojams ir gydytojams sunku bendrauti ir bendradarbiauti tarpusavyje. Dėl šios priežasties komandinis darbas ne visada bus veiksmingas, o pacientų priežiūra gali nukentėti. Norint išvengti netinkamos pacientų priežiūros slaugytojai ir gydytojai turi dirbti kartu, atsižvelgdami į vienas kito profesiją bei stengtis užmegsti tarpusavyje ryšį, kuris padėtų lengviau bendradarbiauti ir siekti bendro tikslo. [32].
Bendradarbiavimas apibrėžiamas kaip nepriklausomų partijų bendro sprendimų priėmimo procesas, apimantis bendrą atsakomybę už sprendimus ir kolektyvinę atsakomybę už rezultatus. Tai procesas, kurio metu du ar daugiau dalyvių kartu diskutuoja tą pačią problemą. Daugiausia dėmesio skiriama paciento poreikiams, o derybų rezultatas - priežiūros planas. Todėl slaugytojų ir gydytojų bendradarbiavimas yra svarbus pacientų priežiūrai ir moralinei situacijai. Kiekvienas komandos narys turi savo požiūrį į paciento priežiūrą, o tik bendradarbiaujant ir keičiantis informacija gali būti parengti tinkami planai geresnei paciento piežiūrai. Be to, slaugytojo ir gydytojo geri santykiai yra identifikuojami kaip įnešantys teigiamą indėlį į paciento sveikatos priežiūros kokybę.[22].
Užsienio autorių Sayed A. EL. K. ir Woffa F. S. (2013) darytame moksliniame tyrime apie slaugytojų ir gydytojų požiūrį į bendradarbiavimą chirurginėje paciento priežiūroje svarbiausi rezultatai parodė, kad slaugytojų ir gydytojų požiūris į bendradarbiavimą ženkliai skyriasi. Slaugytojos labiau teigiamai vertino bendradarbiavimą ir darbą komandoje nei gydytojai. Be to, slaugytojos palankiau žiūri į dalyvavimą kartu priimant sprendimus dėl paciento priežiūros nei gydytojai. Tačiau
pasak tyrimo autorių kiekviena sveikatos priežiūros profesija negali apseiti be kitos norint užtikrinti sėkmingą paciento priežiūrą, todėl bendradarbiavimas tarp slaugytojų ir gydytojų yra neišvengiamas [33].
Kiti moksliniai šaltiniai tegia, kad slaugytojų ir gydytojų bendradarbiavimas ir komandinis darbas yra vienas iš esminių profesionalaus darbo komponentų, nes tai pagerina pacientų priežiūros kokybę, įtraukiant mirštamumo mažinimo reitingus, darbo pasitenkinimą, pacientų saugos palaikymą ir mažesnius sveikatos priežiūros įkainius. Slaugytojų ir gydytojų bendradarbiavimas yra komunikavimo procesas pacientų priežiūroje, kuris įtraukia atsakomybę dalintis tarpusavyje bei spręsti problemas. Komandinis darbas ir profesionalų bendravimas yra svarbus elementas pacientų priežiūroje, bet dauguma tyrimų rodo, kad ne visada bendradarbiavimas yra efektyvus, dėl slaugytojų ir gydytojų požiūrio į jį. Elsous A., Sari A. A. ir kt. (2017) darytame moksliniame tyrime Palestinos ligoninėje, kurio tikslas buvo įvertinti slaugytojų ir gydytojų požiūrį į bendradarbiavimą tyrimo rezultatai atskleidė, kad nepaisant slaugytojų ir gydytojų požiūrio į bendradarbiavimą, kolegos turi dirbti kartu komandoje dėl geresnės pacientų priežiūros kokybės [34].
Lisha L. (2011), savo knygoje aprašo bendravimą, kaip svarbiausią sėkmingos komandos aspektą, nes nesugebant efektyviai bendrauti su komandos nariais, įvyksta daug nepageidaujamų įvykių, kurie gali pakenkti paciento sveikatos būklei. Autorė svarbiausius aspektus įvardina gebėjimą suvokti situaciją bei priimti tinkamą sprendimą sprendžiant paciento sveikatos problemas.[35].
Sveikatos apsaugos sistemos organizacija, nepaisant vidinių problemų ir prieštaravimų, yra viena komanda, o jos nariai – partneriai ir bendradarbiai. Kuo ilgiau komanda veikia kartu, tuo didesnis pasitikėjimo lygis, o komandos nariai turi galimybę įvertinti vienas kito gebėjimus, lengviau supranta vienas kitą bei turi galimybę išvengti kylančių problemų komandiniame darbe [7]. Vakarienės
R. (2015) darytame moksliniame tyrime apie slaugytojų pasitikėjimo įtaką komandos veiklos sutelktumui, tyrimo rezultatai atskleidė, kad slaugytojai kaip komandos nariai pasitiki vieni kitais, esant nenumatytai situacijai padeda išspręsti iškilusias problemas ir stengiasi vienas kitam padėti. To pačio tyrimo rezultatai taip pat atskleidė, kad sėkmingas informacijos perdavimas tarp kolegų gali turėti įtakos darbo kokybei [36].
Galiausiai galima teigti, kad bendradarbiavimas, pagarba ir teigiamas požiūris į kolegas yra pagrindiniai komponentai sąlygojantys santykių sėkmingumą. Deja, slaugytojams ir gydytojams iki šių dienų vis dar sunku bendrauti ir bendradarbiauti tarpusavyje. Todėl dažnai komandinis darbas būna neveiksmingas, ko pasekoje nukenčia pacientų priežiūra.
Svarbu užtikrinti slaugytojų ir gydytojų bendradarbiavimą, svarbu stengtis užmegsti tarpusavio ryšį, kuris padėtų lengviau bendradarbiauti ir siekti bendro tikslo. Tai neretai tampa ne tik darbo aplinkos problema, bet ir uždavinys mokslo atstovams, kurie rengia būsimus sveikatos priežiūros specialistus, užtikrinti, kad jau studijų laikais būtų pradėta mokyti komandinio darbo principo bei tarpusavio supratimo.
1.6. Slaugytojų ir gydytojų komandinio darbo ugdymas ir skatinimas studijų metu.
Universitetas, rengdamas aukštos kvalifikacijos sveikatos profesionalus, siekia, kad studentai įgytų naujausių mokslų žinių bei gebėjimų jas taikyti sprendžiant sveikatos problemas. Lietuvos universitetuose medicinos studijos grindžiamos tradiciniu požiūriu į mokymą. Studijos orientuotos į disciplinas, o įgytos teorinės žinios pritaikomos tipiškose situacijose. Studentai gali mokytis tuos pačius dalykus tik turėdami vienodas bazines žinias. Studentus mokytis motyvuoja stipendijos, diplomai, baimė patirti nesėkmę ir tt. Būdamas pasyvus studijų sistemos elementas, studentas nesugeba nuosekliai ieškoti problemos sprendimo būdų, atsakymų į klausimus. Tradiciniam mokymuisi būdinga reproduktyvi studento veikla neišugdo įgūdžių savarankiškai ieškoti informacijos bei problemos sprendimo būdų, todėl studentų rastos informacijos tinkamumas ir vertė gali būti abejotina. Studentai neskatinami išsiaiškinti, kokių žinių jiems trūksta. Taip tradicinis mokymas nepadeda ugdyti savarankiško mąstymo, formuoti mokymosi ir informacijos gavimo patirties, neskatina studentų iniciatyvumo bei siekio kuo daugiau sužinoti ir tarpusavyje keistis turimomis žiniomis. Vakarų universitetuose minėtos problemos sprendžiamos į tradicines studijų sistemas diegiant probleminį mokymąsi. [37].Pasak Weber (2007) Probleminis mokymasis turi gilias tradicijas pedagogikos srityje. Vis dėl to, kalbėdami apie probleminį mokymąsi aukštajame moksle, jo ištakas mokslininkai dažniausiai sieja
su 1960 m. pradėtomis realizuoti biomedicinos studijomis McMaster universiteto medicinos mokykloje.[38].
Probleminis mokymasis yra specifinė mokymosi technika, kuri turi daugybę individualių komponentų, su kuriais susiduria studentai, dirbdami mažose grupelėse ir analizuoja atrinktas problemas. Kiekvienas probleminio mokymosi komponentas yra svarbus, norint pasiekti maksimalų mokymosi rezultatą. Pagrindiniai probleminio mokymosi tikslai:
1. Žinių įgijimas.
2. Problemų sprendimo įgūdžių plėtojimas panaudojant įgytas žinias. 3. Savimokos įgūdžių plėtojimas.
4. Kritinio mąstymo skatinimas.
5. Jautrumo visiems pacientų poreikiams ugdymas.
6. Skatinimas pritaikyti turimą informaciją pagrindinėms pacientų problemoms spręsti. 7. Perteikti studentams:
• Žinomus mokymosi metodus.
• Suvokimą, kad jų mokslas yra svarbus.
• Metodus, kurie tiktų individualiam mokymuisi.
Kalbant apie komandinio darbo skatinimą studijų metu, reikėtų paminėti Klinikinio priežastingumo proceso modelį. Klinikinio priežastingumo procesas dažnai naudojamas medicinoje kolektyviniams įgūdžiams formuoti. Jis apima reikalingus įgūdžius paciento problemoms įvertinti ir spręsti, kas yra blogai bei kokie veiksmai yra tinkamiausi problemai pašalinti. Probleminis mokymasis vyksta mažose grupėse, kurių dydį dažniausiai nulemia daugelis veiksnių, pavyzdžiui, žmogiškieji resursai, grupėms skirtų patalpų skaičius, finansiniai ištekliai ir kt. Vakarų šalių universitetuose tokios grupės paprastai sudaromos iš 6–7 studentų. Mokymasis mažose grupėse suteikia studentams galimybę apjungti žinias problemoms spręsti. Tokiu būdu aktyviai diskutuodami studentai skatina vienas kitą mąstyti, padeda vienas kitam mokytis. Svarbiausia yra tai, kad studentai išmoksta dirbti kartu, kaip į tikslą orientuotos grupės nariai, įgyja įgūdžių, kurie bus reikalingi ateityje dirbant medicinos srityje komandinį darbą [39].
Komandiniam darbui skatinti svarbu parinkti tokią problemą, kuri motyvuotų studentus dirbti kartu, bendrai siekti užsibrėžto tikslo. Kai problema nesudėtinga, komandinis darbas nėra efektyvus, nekelia studentų susidomėjimo. Tik pakankamai sudėtingos problemos pateisina studentų komandinį darbą, kuriame svarbus kiekvienas įnašas, einant link bendro sprendimo [40].
Komandinio darbo efektyvumui pasiekti tikslinga kontroliuoti kelis aspektus: valdyti komandos pažinimo procesą, kad kiekvienas narys aktyviai įsijungtų į jį, nuolat turint galvoje studijų programos tikslus, praplėstus probleminio mokymosi elementais. Svarbus ir jausminis aspektas. Teigiamų rezultatų negalės siekti komanda, kurioje ryškus atskirų studentų dominavimo ir kitų
užgožimo jausmas, neigiamos emocijos. Svarbus yra proceso elementas, kurio tikslas, kad vaidmenys komandoje pozityviai veiktų bendro tikslo siekimą, o ne keltų nusivylimą. Būtent dirbant probleminio mokymosi būdu didėja studentų savarankiškumas ir atitinkamai mažėja dėstytojo kontroliuojančios funkcijos [40].
Kitas modelis, galimas taikyti ir dažnai taikomas medicinos mokyklose tai tradicinis probleminio mokymosi modelis. Remiantis šiuo modeliu studentai yra suskirstomi į grupes po 8-10 studentų, kur grupė turi savo lyderį dirbantį ties konkrečia problema ar atveju. Šis modelis yra ypač orientuotas į studentus. Jame paskaitoms laiko skiriama labai mažai, tačiau daugiau skiriama studentų tarpusavio diskusijoms [40].
Slaugytojų profesinis rengimas visada apėmė teorines ir praktines studijas. Per pastaruosius du dešimtmečius teorinis slaugos mokymasis pasikeitė iš esmės, nutoldamas nuo biomedicinos modelio prie holizmo principais grindžiamo slaugos suvokimo. Slaugytojų praktinis mokymasis vyksta realioje slaugos aplinkoje - ligoninėje ar kitoje asmens sveikatos priežiūros įstaigoje, kur plėtojamos būsimųjų slaugytojų profesinės veiklos kompetencijos. Slaugytojų praktinio mokymosi dalyvių funkcijos yra skirtingos, todėl bendradarbiavimas itin yra svarbus ir užtikrina slaugos studentų praktinio mokymosi ir viso profesinio rengimo kokybę [41]. Šiuolaikinis slaugytojas siekia kritiškai ištirti, apsvarstyti ir atidžiai išnagrinėti praktinę veiklą ir ją vertinti. Slaugos kultūra, skatinanti įrodymais pagrįstą praktiką, naudojama kaip pagrindinė priemonė efektyviam rezultatui pasiekti[42].
Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatyme nurodoma aukštosioms mokykloms rengti asmenybes, gebančias mąstyti ir veikti. Norint parengti aukštos kvalifikacijos specialistą, dalis jo studijų organizuojamos realioje profesinės veiklos aplinkoje, nes praktika suteikia kitokių galimybių negu teorinės studijos. Universitete vykdomos universitetinės studijos, atliekami moksliniai tyrimai, eksperimentinė plėtra [43]. Tačiau autorės V. Kondratavičienė ir L. Sajienė (2007) taip pat pabrėžia, kad būtent praktinis mokymas yra labai svarbus rengiant šiuolaikinius sveikatos priežiūros specialistus, nes tik tada būsimi specialistai patenka į realią situaciją, sprendžiami su profesine veikla susiję klausimai [44]. Norint, kad slaugytojas taptų kompetentingas savo srityje, būtina didinti jo organizacinius gebėjimus, tai padės ne tik ūgdyti klinikinius įgūdžius, bet ir skatins komandinio darbo principo įgūdžius. Komandinio darbo įgūdžių skatinimas padės lengviau bendrauti su gydytojais [42].
Komandos sutelktumas (darna) – susikoncentravimas, vieningumas, bendro tikslo siekimas – apibrėžiamas kaip individo pasitenkinimas, kuris patiriamas žinant, kad jis yra tam tikros komandos narys [45] bei individo suvokimas, kad jis yra patikimas bei besirūpinantis kitų gerove. Kuo ilgiau komanda veikia kartu, tuo didesnis pasitikėjimo lygis [46,47], suvokto kolektyvinio efektyvumo lygis, tuo daugiau komandos nariai turi galimybių įvertinti vienas kito gebėjimus, lengviau supranta vienas kitą, nes komunikacija, ypač įtemptose situacijose, darosi trumpesnė ir efektyvesnė [36].
Pasak Tamayo M. ir Leiva J ir kt. (2017) autorių daryto tyrimo apie slaugytojų ir gydytojų požiūrį į komandinį darbą Čilės Santjago universiteto ligoninėje, rezultatai parodė, kad daugiau nei pusę dalyvavusiųjų respondentų nurodė (iš viso dalyvavo 704), kad komandinis darbas yra svarbus norint pasiekti gerų sveikatos priežiūros rezultatų, tačiau kiti to paties tyrimo rezultatai parodė, kad respondentų mokymosi įstaiga (universitetas) nerodo ypatingų pastangų norint, kad būsimieji sveikatos priežiūros specialistai dirbtų komandoje. Respondentai teigė, kad žinių apie komandinį darbą daugiau įgijo bendradarbiaujant su kolegomis nei studijuojant[48].
Kydona CK. Malamis G. ir kt. (2010) Graikijoje atlikto tyrimo rezultatai atskleidė, kad komandinio darbo principas sveikatos priežiūroje yra naudingas, nes padeda lengviau pasiekti geresnių pacientų sveikimo rezultatų. Deja, bet kiti rezultatai atskleidė, kad komandos nariai ne visada mokomi komandinio darbo principo, komandos sampratos bei bendradarbiauti komandoje.[49].
Tyrėjai Lewis PJ ir Tully MP (2009) Jungtinėse valstijose atliko tyrimą, kuriame interviu metodo būdu išsiaiškino komandinio darbo trūkumus. Tyrimo rezultatai atskleidė, kad komandinis darbas gali būti neefektyvus jeigu komandos nariai neturi pakankamai įgūdžių ir nėra gerai apmokyti dirbti komandoje. Kiti tyrimo rezultatai atskleidė, kad komandos nariai dėl hierarchinės komandos struktūros, gali jausti diskomfortą dėl patiriamo spaudimo iš kitų komandos narių ar net komandos lyderio [50].
Apibendrinant galima teigti, kad tiek slaugytojai, tiek gydytojai aukštosiose mokyklose yra mokomi komandinio darbo principo, tačiau mokymasis vyksta tik tarp savo profesijos atstovų, tai yra būsimi gydytojai su būsimais gydytojais, būsimos slaugytojos su būsimomis slaugytojomis. Yra džiugiu, kad specialistai pabaigę aukštąjį mokslą puikiai moka dirbti su savo profesijos atstovais, tačiau kai kalbama apie komandinio darbo principą su skirtingų profesijų atstovais iškyla daug problemų tokių kaip nesusikalbėjimas, tarpusavio nesupratimas, nenoras padėti ir t.t. Todėl yra svarbu, kad aukštosiose mokyklose būtų stengiamąsi įdiegti tokias disciplinas, kurios mokytų būsimus sveikatos priežiūros specialistus dirbti multidiscipliniškai, tai yra ne tik su savo profesijos atstovais, bet ir nebijoti kitų būsimų kolegų. Tai yra svarbi ir neatsiejama ne tik kasdienės pacientų priežiūros, bet ir komandinio darbo principo dalis.
1.7. Slaugytojai ir gydytojai komandiniame darbe ir požiūris į komandinį darbą
Slaugytojų ir gydytojų tarprofesinis bendradarbiavimas ir komandinis darbas yra esminis dalykas gerinant pacientų sveikatos priežiūrą. Pasak C. Boev ir Y. Xia (2015) bendradarbiavimas tarp slaugytojų ir gydytojų reiškia kooperuotis darbe, tai yra priimant sprendimus dalintis atsakomybe sprendžiant problemas susijusias su pacientų priežiūra [51]. Vis daugiau mokslininkų teigia, kadnepakankamas slaugytojų ir gydytojų bendravimas gali iššaukti konfliktus, dėl kurių gali kilti įvairūs trikdžiai prižiūrint pacientus [52,53]. Tiek slaugytojai, tiek gydytojai nepaprastai daug prisideda prie pacientų priežiūros, bet dažnai nevertina vieni kitų rolės. Dažniausiai gydytojai slaugytojus supranta kaip jų įsakymų vykdytojus. Pasak Bujak ir Bartholomew „patys svarbiausi žmonės, kurie yra atsakingi už pacientų sveikatą yra slaugytojos ir gydytojai, tačiau jie labai dažnai net nesikalba tinkamai vieni su kitais, o kai kalbasi keitimasis informacija yra disfunkcinis“ [54]. Tradiciškai tarp gydytojų ir slaugytojų santykiai yra hierarchiniai ir gydytojai tuose santykiuose dominuoja, nes slaugytojas mato kaip asistentes, o ne visavertes partneres holistinėje pacientų priežiūroje [55]. Aymen Elsous, Mahmoud Radwan ir kt. (2017) daryto mokslinio tyrimo rezultatai apie slaugytojų ir gydytojų požiūrį į darba komandoje antrina Bujak ir Bartholomew mokslininkams, kad slaugytojos yra labiau linkusios bendradarbiauti su gydytojais, nei gydytojai su slaugytojom [55].
Slaugytojai, kaip ir daugelio kitų profesijų atstovai, komandiniame darbe jaučiasi kaip vienas vienetas, nes dirbant sutelktai darbas yra efektyvesnis. Formuojant sutelktą tarpusavyje bendraujančią slaugytojų komandą, reikia įvertinti veiklos pobūdį, personalo politiką, kultūrą, etiką, puoselėjamas vertybes, technologinius procesus ir jų poveikį komandos narių vaidmenų pasiskirstymui, nuostatoms bei elgesiui. Teigiama, kad slaugytojams gebėjimas bendrauti nulemia sėkmę profesinės veiklos srityje bei tampa darbo įrankiu, kurio pagalba įgyjamas pasitikėjimas bei tobulinami profesiniai įgūdžiai [36]. Kaip teigia J. Ward (2013), bet kokie pacientų būklės pokyčiai turėtų būti aptariami tarp komandos narių. Tai pat turi būti tiesioginis ryšys tarp slaugytojo ir gydančio gydytojo. Kada slaugytojai dirba efektyviai ir tiesiogiai bendraudami, tik tada galima tikėtis veiklos tęstinumo bei produktyvaus komandinio darbo [56].
Kitų autorių Loreta Margienė, Ramunė Kalėdienė ir kt. (2015) [2] daryto mokslinio tyrimo rezultatai parodė, kad gydytojai labiau linkę manyti, kad gydytojai ir slaugytojai dirba kaip koordinuota komanda, negu slaugytojai. Bet to, tyrimo rezultatai antrina prieš tai minėtiems mokslininkams, kad gydytojai gali atvirai išsakyti savo nuomonę slaugytojomos, tuo tarpu slaugytojos teigė atvirkščiai, kad negali visiškai atvirai išsakyti ką jos mano ir turi prisitaikyti prie gydančio gydytojo. Galiausiai, tyrimo rezultatai parodė, kad gydytojai mano, jog jie dirba komandoje, o slaugytojos šią nuomonę paneigė. Dar vienas tyrimas darytas autorių Karima A. EL Sayed ir Wafaa F. Sleem (2011) [43] apie slaugytojų ir gydytojų požiūrį į komandinį darbą papildo kitų autorių rezultatus, kad slaugytojos turi daugiau pozityvumo siekiant bendradarbiauti su gydytojais, negu gydytojai.
Athlin AM., Schwarz UT ir kt. (2013) metais Švedijoje daryto mokslinio tyrimo rezultatai vėlgi atskleidžia ir papildo prieš tai minėtųjų mokslininkų rezultatus, kad komandinis darbas gerina darbo kokybę, užtikrina pacientų saugą bei skatina bendradarbiavimą tarp sveikatos priežiūros specialistų [57].
Kanadoje 2007 metais tyrėjai Clements D, Dault M. ir kt., atliko tyrimą, kurio rezultatai patvirtina, kad komandinis darbas – tai vienas iš efektyviausių būdų pasiekti aukštos kokybės sveikatos priežiūros rezultatus [58].
Apibendrinant galima teigti, kad būtent menkas slaugytojų ir gydytojų bendradarbiavimas gali iššaukti konfliktus, dėl kurių dažnai kyla įvairūs trukdžiai prižiūrint pacientus. Svarbu keisti požiūrį į senai susidariusią nuomonę, kad slaugytojai tai gydytojų įsakymų vykdytojai ir jų nuomonė yra nereikalinga. Tai vėlgi įrodo, kad būsimų sveikatos priežiūros specialistų nuomonę galima padėti keistai dar studijų laikais, kad pabaigus mokslus ir atėjus dirbti tiek slaugytojai, tiek gydytojai suprastų vieni kitus kaip neatsiejamus komandos narius, gerbtų vieni kitus ir gebėtų dirbti komandinio darbo principu.
2. TYRIMO METODIKA IR KONTINGENTAS
2.1. Tyrimo vieta, imtis, objektas, instrumentai
Vieta: Lietuvos Sveikatos Mokslų Universiteto ligoninė Kauno Klinikos.
Imtis: Kokybinio tyrimo: 24 tyrimo dalyviai (iš kiekvieno skyriaus po 3 slaugytojas ir 3
gydytojus). Kiekybinio tyrimo: 128 respondentai (65 slaugytojai ir 63 gydytojai).
Abejuose tyrimuose dalyvavo slaugytojai ir gydytojai, kurie tuo metu buvo darbo vietoje ir sutiko dalyvauti apklausose. Tiriamieji buvo supažindinti su tyrimo tikslu, uždaviniais, tyrimo aktualumu ir atsakymų konfidencialumu.
Tyrimo instrumentai: Tyrimas mišrus: kokybinis ir kiekybinis. Pirmasis tyrimo etapo
klausimynas sudarytas autorės remiantis literatūros analize kokybinio tyrimo klausimynas: anketa – interviu. Antrojo tyrimo etapo klausimynas - anketa sudaryta remiantis moksline literatūros analize ir gauto kokybinio tyrimo rezultatų analize.
2.2. Tyrimo organizavimas
Tyrimo metodas – pacientų apklausa žodžiu ir raštu atsakant į klausimynuose pateiktus
klausimus.
Tyrimo eiga: Pasirengimas tyrimui vyko keliais etapais.
Pirmame etape buvo nagrinėjama mokslinė literatūra, susijusi su sveikatos priežiūros specialistų komandiniu darbu bei slaugytojų ir gydytojų požiūriu į darbą komandoje ir komandinio darbo skatinimą studijų metu. Skaitant įvairius mokslinius literatūros šaltinius buvo stengiamasi suprasti ir įvertinti kiekvieno straipsnio turinį ir pagrindinę mintį bei pagrįsti pasirinktos temos aktualumą. Remiantis literatūros analize bei siekiant įvertinti slaugytojų ir gydytojų požiūrį į darbą komandoje ir komandinio darbo skatinimą studijų metu buvo sudaryti du klausimynai. Pirmasis klausimynas – interviu (iš 3 klausimų) kokybiniam tyrimui atlikti ir antrasis klausimynas iš 25 klausimų – kiekybiniam tyrimui atlikti. Tuomet prieš atliekant anketines apklausas buvo gautas raštiškas institucijos (Lietuvos Sveikatos Mokslų Universiteto Ligoninės Kauno Klinikų) leidimas atlikti tyrimą ir Bioetikos komisijos leidimas.
Antrajame etape buvo vykdytas kokybinis tyrimas Chirurgijos, Neurologijos, Ginekologijos ir Išeminės širdies ligos skyriuose, nuo 2015 m. lapkričio 1d. iki 2016 m. vasario 29 d. Kokybiniame tyrime iš viso dalyvavo 24 tyrimo dalyviai. Kiekviename skyriuje (Chirurgijos, Neurologijos, Ginekologijos, Išeminės širdies ligos) buvo apklausta po 3 slaugytojas ir po 3 gydytojus. Interviu laikas ir vieta su kiekvienu tyrimo dalyviu buvo sutarti individualiai tiesioginio kontakto metu, laikantis visų reikalavimų. Visi interviu vyko tyrimo dalyviams patogiu laiku, kad būtų išvengta
skubos ir trikdžių. Tyrimo klausimyną - interviu sudarė trys atviri klausimai, į kuriuos tyrimo dalyviai, turėjo atsakyti žodžiu, o interviu duomenys buvo fiksuojami anketoje pačios autorės. Interviu apklausa vyko individualiai - nuo 10 iki 20 minučių.
Trečiajame etape pabaigus kokybinį tyrimą buvo darytas gautų rezultatų vertinimas ir jų pateikimas kokybine analize. Kokybinė tyrimo analizė atlikta atliekant kokybinę turinio analizę (content), kuri padeda išvengti duomenų paviršutiniškumo. Duomenys analizuoti 3 turinio analizės žingsniais:
1. Tiriamųjų aprašų turinio skaitymas ir pagrindinių kategorijų išskyrimas, naudojant „raktinius“ žodžius.
2. Prasminių elementų skirstymas į subkategorijas: pasikartojančių elementų paieška ir nustatymas.
3. Turinio duomenų interpretavimas įvairiais aspektais.
Analizuojant kokybinio tyrimo duomenis nebuvo galimybių naudotis formulėmis duomenų reikšmingumui nustatyti ir specifiniais testais patikimumui ir pagrįstumui patikrinti. Kokybinio tyrimo ataskaita rašyta pasakojamo pobūdžio, joje nenaudojami formalūs išvadų teiginiai, o analizė daryta remiantis tyrėjų analitiniu mąstymu ir interpretacijos. Rezultatai buvo grindžiami nagrinėjamo teksto turiniu, autorių išskirtomis kategorijomis bei subkategorijomis. Remiantis moksline literatūros analize ir gautais tyrimo rezultatais buvo sudarytas kiekybinio tyrimo klausimynas, kuris respondentams bus pateiktas raštu.
Ketvirtajame etape buvo vykdytas kiekybinis tyrimas, kurio metu buvo apklausiami respondentai – slaugytojai ir gydytojai dirbantys Chirurgijos, Neurologijos, Ginekologijos ir Išeminės širdies ligos skyriuose. Tyrimas buvo atliekamas 2017 m. rugsėjo 27 2d. iki 2017 gruodžio 23d. Tyrimo respondentai pasirinkti remiantis parankios imties sudarymo metodu, apklausiant visus tyrimo metu darbo vietoje buvusius ir sutinkančius dalyvauti tyrime. Tyrimo metu išdalinta 140 anketų (70 slaugytojams ir 70 gydytojams) iš kurių gryžo 128 anketos: 65 slaugytojų ir 63 gydytojų. Atsako dažniai: slaugytojų 93 proc. ir gydytojų 90 proc.. Tyrimo klausimyną sudarė įvairaus tipo atviri ir uždari klausimai, į kuriuos respondentai, turėjo atsakyti raštu, respondentų apklausa vyko apie 20 - 30 minučių.
Penktajame etape, pabaigus respondentų apklausą, buvo darytas kiekybinio tyrimo rezultatų vertinimas ir analizė. Klausimynai buvo laikomi teisingais ir naudoti tolimesnei rezultatų analizei, jei buvo atsakyta į visus anketoje pateiktus klausimus. Kiekybinės dalies duomenų analizės rezultatai pateikti lentelėse.
2.3. Statistinė duomenų analizė
Tyrimo duomenų statistinė analizė atlikta naudojant statistinės duomenų analizės ir duomenų kaupimo paketą IMB SPSS Statistics 24 (Statistical Package for Social Science), o grafiniam tyrimo rezultatų vaizdavimui naudotos Microsoft Office Word 2013 ir Microsoft Office Excel 2010 programos.
Kokybiniai požymiai buvo analizuoti naudojant chi kvadrato požymių nepriklausomumo (homogeniškumo) kriterijų, o rezultatai aprašyti pateikiant reikšmių dažnius ir santykinius dažnius (proc.) lyginamosiose grupėse. Kai duomenų buvo per mažai naudotas tikslusis chi kvadrato kriterijus. Kiekybinis požymio (Stažo) reikšmės dvejose nepriklausomose grupėse lygintos taikant Stjudento t kriterijų nepriklausomoms paopuliacijoms (kai buvo tenkinamos normalumo sąlygos) arba neparametrinis Mano Vitnio (Mann Whitney) kriterijus (kai normalumo sąlygos nebuvo tenkinamos). Kiekybinio požymio reikšmės analizuotos keliose nepriklausomose grupėse taikant neparametrinį Kruskalio Voliso (Kruskal Wallis) kriterijų, nes nebuvo tenkinamos normalumo sąlygos. Stjudento t kriterijaus taikymo rezultatai aprašyti pateikiant kiekybinio požymio reikšmių vidurkius ir standartinius nuokrypius, o neparametrinių kriterijų taikymo rezultatai aprašyti pateikiant reikšmių medianas (minimalias –maksimalias reikšmes, vidurkius).
Stebėti skirtumai laikyti statistiškai reikšmingais, kai apskaičiuotoji kriterijaus p-reikšmė buvo mažesnė už pasirinktą reikšmingumo lygmenį α (p-reikšmė<0,05).
2.4. Tyrimo etika
Tyrimo metu buvo laikomasi tyrimo etikos principų. Tyrime buvo sąžiningai naudoti tik tiek duomenys, kurie buvo gauti iš tikrųjų, duomenys nebuvo pridedami ar nuslėpti. Siekiant įvertinti slaugytojų ir gydytojų požiūrį į komandinį darbą ir komandinio darbo skatinimą studijų metu, 2016 m. lapkričio 30 d. buvo gautas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Bioetikos centro komisijos leidimas Nr. BEC – KS (M) – 106. (Priedas Nr. 3).
