ŽIURKIŲ DAŽNIAUSIAI PASITAIKANČIOS LIGOS IR JŲ GYDYMAS X KLINIKOJE THE MOST COMMON RATS’ DISEASES AND THEIR TREATMENT IN X CLINIC

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARINĖS MEDICINOS PROGRAMA

VIENTISOSIOS STUDIJOS VETERINARIJOS AKADEMIJA VETERINARIJOS FAKULTETAS

ANATOMIJOS IR FIZIOLOGIJOS KATEDRA

GINTARĖ KAŠČIC 6 kursas 4 grupė

ŽIURKIŲ DAŽNIAUSIAI PASITAIKANČIOS LIGOS IR JŲ

GYDYMAS X KLINIKOJE

THE MOST COMMON RATS’ DISEASES AND THEIR

TREATMENT IN X CLINIC

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS

Darbo vadovė: Prof. dr. Judita Žymantienė

1 DARBAS ATLIKTAS ANATOMIJOS IR FIZIOLOGIJOS KATEDROJE

PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ

Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Žiurkių dažniausiai pasitaikančios ligos ir jų gydymas X klinikoje“:

1. Yra atliktas mano pačios.

2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje.

3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą naudotos literatūros sąrašą.

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE

Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO

(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE (KLINIKOJE)

(aprobacijos data) (katedros (klinikos) vedėjo (-os) vardas, pavardė)

(parašas)

Magistro baigiamojo darbo recenzentai 1)

2)

(vardas, pavardė) (parašai)

Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:

2

TURINYS

1.1. Žiurkės kilmė, anatominiai bei fiziologiniai ypatumai ... 7

1.2. Žiurkių auginimas bei priežiūra ... 11

1.2.1. Laikymo, mikro ir makro aplinkos sąlygos ... 11

1.2.2. Mityba ... 13

1.3. Dažniausiai pasitaikančios žiurkių ligos ... 15

1.3.1. Infekcinės ligos ... 15

1.3.1.1. Virusinės ligos ... 15

1.3.1.2. Mikoplazmų sukeliamos ligos ... 17

1.3.1.3. Bakterinės ligos ... 18 1.3.1.4. Parazitinės ligos ... 22 1.3.1.4.1. Ektoparazitai ... 22 1.3.1.4.2. Endoparazitai ... 23 1.3.1.5. Grybelinės ligos ... 25 1.3.2. Neužkrečiamosios ligos ... 26

1.4. Žiurkių ligų gydymui naudojami vaistai ir jų dozės bei priemonės ... 28

1.4.1. Lietuvoje registruoti preparatai, skirti žiurkių gydymui ... 31

2. TYRIMO MEDŽIAGOS IR METODAI ... 32

2.1. Tyrimo atlikimo vieta ir objektas ... 32

2.2. Tyrimo metodika ... 32

2.3. Anketinė apklausa ... 33

2.4. Ligos istorijos ... 34

3. TYRIMO REZULTATAI... 36

3.1. LSMU VA Dr. Leono Kriaučeliūno smulkiųjų gyvūnų klinika ... 36

3.2. Anketinės apklausos duomenys ... 39

4. TYRIMO REZULTATŲ APIBENDRINIMAS ... 46

IŠVADOS ... 48

REKOMENDACIJOS ... 49

LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 50

3

SANTRUMPOS

mmHg – milimetrai gyvsidabrio stulpelio CNS – centrinė nervų sistema

kHz – kilohercai %, proc. - procentai lux – liuksai

db – decibelai kcal – kilokalorijos

PGR – polimerazės grandininė reakcija angl. – angliškai

IFA – imunofermentinė analizė pav. – paveikslas

4

SANTRAUKA

Žiurkių dažniausiai pasitaikančios ligos ir jų gydymas X klinikoje Gintarė Kaščic

Magistro baigiamasis darbas

Pagrindinis darbo tikslas buvo nustatyti žiurkių auginimo, laikymo, priežiūros reikalavimus, dažniausiai pasitaikančias ligas ir jų gydymą.

Tyrimo metu buvo vykdoma anketinė žiurkių augintojų apklausa apie žiurkių ligų pasireiškimą, laikymo sąlygas, šėrimą, taip pat buvo renkamos ligos istorijos nuo 2004-01-01 iki 2016-09-27 ir analizuojami duomenys apie į LSMU VA Dr. Leono Kriaučeliūno smulkiųjų gyvūnų kliniką apžiūrai atneštas žiurkes. Ligos istorijų analizės tyrimo metu buvo surinktos 86 ligos istorijos iš LSMU VA Dr. Leono Kriaučeliūno smulkiųjų gyvūnų klinikos. Iš visų 86 ligos istorijų, į tyrimą nepateko 47 kliniškai sveikos žiurkės. Iš analizuojamų ligų istorijų buvo surinkti duomenys apie pacientų lytį, amžių, pasireiškusius simptomus, nustatytą diagnozę bei paskirtą gydymą. Anketinės apklausos tyrimo metu žiurkių augintojai užpildė 33 anketas. Buvo apklausiami asmenys, auginantys žiurkes. Visiems buvo pateiktos konfidencialios anketos, kuriose jie turėjo atsakyti į pateiktus klausimus, norint išsiaiškinti, kokios žiurkių laikymo sąlygos.

Tyrimas buvo atliekamas, norint nustatyti, kokios žiurkių ligos yra dažniausios, ir kokio amžiaus bei lyties žiurkės jomis serga.

Tyrimo metu išsiaiškinta, jog dažniausiai paplitusi žiurkių liga yra navikai (35,90 proc., tiriant ligos istorijas, ir 21,74 proc., tiriant anketinės apklausos duomenis). Patelėms navikų formavimasis būna dažnesnis nei patinams. Nustatyta, kad dažniausiai navikais sirgo 1-3 metų amžiaus žiurkės. Išsiaiškinta, jog dažniausiai žiurkės yra auginamos po vieną (51,52 proc.), šeriamos įvairiu pašaru (45,45 proc.) ir sausu pilnaverčiu subalansuotu pramoniniu būdu gaminamu graužikų ir žiurkių mišiniu (39,39 proc.), žiurkių laikymo patalpos yra vėdinamos dažnai (93,94 proc.), 78,79 proc. žiurkių tiek laikomos narve, tiek išleidžiamos palakstyti patalpoje, dažniausiai (63,64 proc.) žiurkės laikymo vietoje triukšmo lygis buvo mažas. Išanalizuota, jog Lietuvoje veterinarinių vaistų registre žiurkių ligų gydymui yra užregistruoti 5 preparatai.

5

SUMMARY

The Most Common Rats’ Diseases and Their Treatment in X Clinic Gintarė Kaščic

Master’s Thesis

The main objective of the research was to determine rats’ breeding, housing and maintenance requirements also their most common diseases and their treatment.

During research rats’ keepers were given questionnaires about rat disease manifestation, housing conditions and feeding, also medical histories were collected from 2004-01-01 to 2016-09-27 and data of examined rats which have been brought to LSMU VA Dr. Leono Kriaučeliūno small animal clinic was analyzed. Of all 86 medical histories, 47 clinically healthy rats were excluded from the research. From all of the analyzed medical histories, data was collected about patient’s sex, age, symptoms, diagnosis and assigned treatment. During questionnaire’s research, 33 questionnaires had been answered. Every rat keeper was given a confidential questionnaire, where was asked to answer the given questions in order to find out about rats’ housing conditions.

Research was done to determine, what are the most common rats’ diseases and do sex and age affect the morbidity of the most common rats’ diseases.

During this research it has been determined that the most common rat‘s disease is tumor (35,90% of medical histories and 21,74% of questionnaire’s data). Females have tumors more frequently compared to males. Tumors have been mostly diagnosed to 1-3 years old rats. Rats mostly are housed individually (51,52%), rats mostly have been fed by different food (45,45%) also by dry and full-fledged balanced commercial rodent or rat mix (39,39%), the place where rats are kept are often ventilated (93,94%), 78,79% of all rats are equally kept in the cages and also released to run in their environment, most rats (63,64%) rats kept in a low noise level environment. It has been determined that in Lithuania in Veterinary Drug Register, there‘s registered only 5 preparations for rats’ treatment.

6

ĮVADAS

Žiurkė – tai protingas, prieraišus, meilus, ištikimas bei švarą mėgstantis graužikas. Žiurkė gali būti laboratorinis gyvūnas, gyvūnas augintinis ir daugelio žmonių ligų modelis. Yra patvirtintų su gyvūno gerove ir sveikata susijusių nacionalinių teisės aktų, rekomendacijų ir kitų dokumentų, skirtų augintojams bei tyrėjams. Auginant, veisiant ar atliekant mokslinius bandymus su žiurkėmis reikia laikytis Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus įsakymais patvirtintų nacionalinių teisės aktų: „Veterinarijos reikalavimai prekybai gyvūnais“ (Žin., 2010, Nr.: 87 - 4628 ) ir Nr. B1-866 (2012-10-31) „Mokslo ir mokymo tikslais naudojamų gyvūnų laikymo, priežiūros ir naudojimo reikalavimai“, kuriuose nurodomos tokios žiurkių laikymo sąlygos, kurios nesukelia jokių gyvūnų gerovės problemų, pvz.: padidėjusios agresijos, sergamumo ar gaišimo, elgesio sutrikimų, svorio mažėjimo arba kitų fiziologinių ar elgesio reakcijų į stresą.

Žiurkės, priklausomai nuo linijos, plačiai naudojamos, kaip gyvūnų ir žmogaus ligų modelis farmakologijoje, toksikologijoje, mitybos studijose, onkologijoje, teratologijoje, imunologijoje, narkomanijos ir alkoholizmo tyrimuose, chirurgijoje, leukemijos tyrimuose, onkologinių ligų bandymuose, alergijų tyrimuose, širdies ligų bandymuose ir kt.

Lietuvoje dar labai mažai dėmesio skiriama žiurkių sveikatos problemoms. Deja, bet gyvūnų savininkai retai kreipiasi dėl savo augintinio į veterinarijos gydytoją ir skiria per mažai dėmesio gyvūno sveikatai, nesusimąstydami, kad tai gali turėti komplikacijų ir galiausiai baigtis žiurkės gaišimu. Ne visos veterinarijos klinikos užsiima žiurkių gydymu, tai apriboja žmonių galimybes laiku suteikti pagalbą savo augintiniui. Tačiau žiurkės, kaip ir visi gyvūnai, gali sirgti įvairiomis ligomis, o taip pat ir zoonozėmis.

Darbo tikslas: nustatyti žiurkių auginimo, laikymo, priežiūros reikalavimus, dažniausiai pasitaikančias ligas ir jų gydymą.

Darbo uždaviniai:

1. Surinkti mokslines žinias bei literatūroje išanalizuoti žiurkių laikymo, auginimo, mitybos, mikro ir makro aplinkos sąlygas, jų ligas, gydymą ir prevencines priemones.

2. Sudaryti apklausos anketą, klausimyną X veterinarijos klinikoje gydytų žiurkių ligoms vertinti;

3. Išsiaiškinti, kokios žiurkių ligos paplitusios dažniausiai, bei, ar lytis turi įtakos jų pasireiškimui;

4. Nustatyti, kokiose amžiaus grupėse paplitusios dažniausiai pasireiškiančios žiurkių ligos; 5. Išsiaiškinti, kokios žiurkių laikymo sąlygos dažniausios.

7

1.

LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. Žiurkės kilmė, anatominiai bei fiziologiniai ypatumai

Manoma, kad žiurkės kilo Astos teritorijoje, okupuotoje pietinės Rusijos ir šiaurinės Kinijos.

Rattus norvegicus (juodosios arba laivų žiurkės) įsikūrė Europoje 1100-iais metais po Kristaus [1].

Šiaurės Ameriką jos pasiekė 1755 – ais metais, plaukdamos laivais su ankstyvais įsikūrėliais. Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje bei Amerikoje išpopuliarėjo sportas, kurio esmė buvo lažybos dėl laiko, per kurį šuo, dažniausiai terjeras, nužudys visas žiurkes. 100-200 laukinių žiurkių bei ištreniruotas terjeras buvo patalpinami į kovos lauką, o šuns šeimininkas matuodavo laiką, iki paskutinė žiurkė būdavo nudobta. Iš visų sportui naudojamų žiurkių būdavo atrenkami albinosai, kuriuos žmonės pasilikdavo parodoms arba veisimui [2].

Pagrindiniai biologiniai žiurkių parametrai:  Gyvenimo trukmė: 2,5-3,5 metų.

 Suaugusios žiurkės svoris: patino – 265-520 g; patelės – 225-325 g.  Kūno temperatūra (rektali): 36-38,0o_C.

 Pašaro suvartojimas: 100 g/kg per dieną.

 Vandens sunaudojimas: 100-120 ml/kg per dieną.  Išskirto šlapimo kiekis: 13-25 ml per dieną.  Šlapimo pH 7,3-8,5

 Dantų formulė: 2 (kandžiai 1/1, iltiniai 0/0, kapliai 0/0, krūminiai 3/3) = 16 [4].

8 1 pav. Žiurkės skeletas [9].

Liaukos: turi ekstraorbitalines ašarų liaukas, gulinčias ventraliai ir rostraliai ausies, bei intraorbitalines ašarų liaukas, gulinčias kaudaliai akiduobės. Steno liaukos yra viršutinio žandikaulio sinuse, jos reguliuoja gleivių klampumą ir drėkina įkvėptą orą. Harderiano liaukos guli už akies, užima didžiąją dalį akiduobės bei yra atsakingos už porfirino sekreciją, kuri paprastai būna nepastebima, išskyrus ligos ir streso metu [1]. Yra pasagos formos [2].

Turi pakitusias riebalų liaukas (Zymbalo), kurios randamos ant ausies pagrindo [1]. Kaip ir kiti graužikai, žiurkės neturi generalizuotų prakaito liaukų, turi kelias prakaito liaukas aplink šnerves ir ant pėdų [6]. Žiurkės prastai reguliuoja bendrą kūno temperatūrą, nedidina sunaudojamo vandens kiekio esant aukštai temperatūrai, tačiau daugiau seilėjasi, ieško pavėsio, lengviau prisitaiko prie šalčio, nei prie karščio. Termoreguliaciją atlieka žiurkės uodega: kraujagyslių tinklas išsiplečia, kad išsklaidytų karštį, o susitraukia, kad jį išlaikytų. Jaunoms žiurkėms termoreguliacijos mechanizmas funkcionuoja silpnai.

Virškinimo sistema: žiurkės neturi tonzilių, kurias turi kiti gyvūnai [1]. Liežuvis yra apytiksliai 3 cm ilgio ir 8 mm pločio. Skonio svogūnėliai išsidėstę visoje burnos ertmėje: liežuvio dorsaliniame paviršiuje, minkštojo gomurio rostraliniame krašte bei ant kietojo gomurio [9]. Lūpos padalintos dideliu laisvos odos plotu, suformuojančiu žandus. Krūminiai dantys auga labai lėtai, todėl nesukelia jokių problemų, neturi pieninių dantų, tačiau turi diastemą – tarpą tarp kandžių ir krūminių dantų, tai leidžia žiurkėms pilnai uždaryti burnos galą bei graužti kramtomą daiktą, jo

9 nusitrinti. Priekinį dantų paviršių dengia kietas emalis, o vidinį paviršių – minkštesnis dentinas, dėl to dantys nusitrina ne vienodai ir susiformuoja „kalto“ forma. Dantys būna gelsvi dėl geležies pigmentų (2 pav.) [4]. Liežuvis padengtas mažyčiais nukreiptais atgal speneliais [6]. Turi 3 poras seilių liaukų: paausines (sudarytas iš 3-4 skilčių), poliežuvines (mažiausias) ir pažandines, o ventralinėje kaklo srityje žiurkės turi rudąjį riebalinį audinį, kurį lengva sumaišyti su seilių liaukomis ar limfiniais mazgais [1]. Stemplė pereina į skrandį per raukšlę, kuri apsaugo nuo vėmimo, skrandis turi liaukinę ir beliaukę dalį, plonąsias žarnas sudaro: dvylikapirštė (10 cm ilgio), tuščioji (100 cm ilgio) bei klubinė (3 cm ilgio), o storąsias – akloji (kablelio formos), gaubtinė (turi 3 dalis: kylančiąją, skersinę ir nusileidžiančiąją) bei tiesioji. Akloji žarna yra vidutinio dydžio organas, atspindintis jų visaėdiškumą, kuris suformuoja akliną maišelį, užsilenkusį į žarnos pusę [6]. Žiurkių kepenys sudarytos iš 4 skilčių: medialinė, dešinioji bei kairioji lateralinė ir kaudalinė, neturi tulžies pūslės, tulžis iš kiekvienos skilties išeina per latakus, kurie suformuoja bendrą tulžies lataką, atsiveriantį į dvylikapirštę žarną. Kasa yra balkšvai pilkos spalvos, labai skiltėta [9]. Iš kasos išeina latakėliai, kurie susijungia į 2-8 didesnius latakus, atsiveriančius į bendrąjį tulžies lataką [2]. Tulžies latako funkcija yra gaminti virškinimo fermentus: amilazę, lipazę bei tripsinogeną.

Kvėpavimo sistema: turi gerai matomas šnerves, apsuptas beplauke oda [6]. Kairysis plautis sudarytas iš vienos skilties, dešinysis – iš 4: kranialinės, vidurinės, priedinės ir kaudalinės. Tik atvestų žiurkių plaučiai yra neišsivystę, jie neturi alveolių, alveolinių latakų, ir kvėpuojamųjų bronchiolių. Kvėpavimas vyksta per lygaus paviršiaus kanalėlius ir cisteles 4-7 dienas po gimimo. Dešimtą dieną po gimimo susiformuoja kvėpuojamosios bronchiolės ir įvyksta plaučių persitvarkymas. Būdingas kvėpavimo dažnis – 70-115 įkvėpimai per minutę [1].

Širdies ir kraujagyslių sistema: širdis guli tarp ketvirto ir šešto tarpšonkaulinių tarpų [6]. Yra per vidurį, krūtinės ertmėje, širdies viršūnė prie diafragmos, o iš išorės ją supa plaučiai, tačiau kairysis plautis yra mažas, todėl dalis širdies yra tiesiogiai atvira krūtinės sienai. Ji sudaryta iš keturių kamerų: dviejų prieširdžių ir dviejų skilvelių [2]. Būdingi širdies dūžiai – 250-450 kartų per minutę, arterinio kraujo pH – 7,41, arterinis sistolinis kraujo spaudimas – 88-184 mmHg, arterinis diastolinis kraujo spaudimas – 58-145 mmHg.

10 Reprodukcinė sistema: pagrindinis skirtumas

tarp patino ir patelės yra tai, jog patinų anogenitalinis tarpas - didesnis (3 pav.). Patelės turi šešias pieno liaukas: tris krūtinės, vieną pilvo ir dvi kirkšnines, gimda yra sudaryta iš dviejų gimdos ragų, dviejų kaklelių ir makšties [1]. Pirmasis ciklas prasideda apie aštuntą gyvenimo savaitę ir tęsiasi 4-5 dienas [6]. Kopuliacijos metu, iš spermos koaguliato ir iš vezikulinių bei koaguliacinių liaukų sekreto, susiformuoja kopuliacinis gumulėlis, užpildantis patelės lytinius

organus nuo makšties iki gimdos kaklelio. Gumulėlis lieka kelias valandas po kopuliacijos, vėliau sumažėja ir iškrenta [1], tačiau jo reikšmė nėra iki galo išsiaiškinta, manoma, jog jis reikalingas, kaip rezervuaras, kad sperma išsiskirtų palaipsniui arba, kad apsaugotų spermos ištekėjimą iš makšties [2]. Kai gumulėlis iškrenta, žiurkė tuoj pat jį suėda. Nėštumas trunka 21-ą dieną, porą savaičių iš makšties gali tekėti kraujingos gleivės, tačiau tai būdinga. Yra stebimi keli fiziologiniai poravimosi fenomenai. Vienas iš jų yra Witeno efektas, kai grupė nerujojančių patelių staigiai surujoja per 72 valandas po sąlyčio su patinų feromonais. Kitas – Briuso efektas, kai ankstyvo nėštumo metu patelė reabsorbuoja embrioną ir vėl surujoja, atsiradus naujam patinui. Naujagimiai atvedami akli, kurti ir be plaukų. Klausa atsiranda 4-5 dieną, rega po dviejų savaičių, o pirmieji plaukai prasikala per savaitę nuo atvedimo. Jaunikliai neturi ir dantų, kandžiai pradeda augti 1-2-ą savaitę po atvedimo, o krūminiai išsivysto vėliau. Patelės yra linkusios į kanibalizmą, todėl svarbu palikti žiurkę vieną su savo jaunikliais pirmas kelias savaites. Patinų sėklidės yra didelės ir nusileidžia į kapšelį apie penktą gyvenimo savaitę, iki tol jos gali judėti tarp pilvo ertmės ir kapšelio maišelio, tačiau judesys yra ribotas dėl riebalinio kūno, prisitvirtinusio prie uodegos ir besidriekiančio iki kiekvienos sėklidės per atvirą kirkšninį kanalą [6]. Patinų kirkšninis kanalas visą gyvenimą lieka atviras, turi penio kaulą, neturi spenelių [1]. Turi priedines lytines liaukas: ampulę, vezikulines, koaguliacines liaukas bei prostatą, sudarytą iš dviejų skilčių: ventralinės ir dorsalinės. Visos šios liaukos atsiveria į šlaplę ir gamina maistines medžiagas bei pagalbinius skysčius spermatozoidams, o koaguliacinės liaukos yra atsakingos už gumulėlio susiformavimą patelės makštyje. Apyvarpėje yra apyvarpės liaukos, skirtos teritorijos žymėjimui [6].

Nervų sistema: žiurkių periferinę nervų sistemą sudaro 34 spinaliniai nervai, išeinantys iš viduslankstelinių angų kaklo (6 nervai), krūtinės (13), juosmens (6), kryžmens (4) ir uodegos (3) srityse. Kiekvienas nervas sudarytas ir dorsalinių ir ventralinių šakelių [2]. Galvos ir stuburo smegenys sudaro centrinę nervų sistemą, galvos smegenys sudaryti iš didžiųjų smegenų, kurias

3 pav. (a)- patino lytiniai organai,

11 sudaro du pusrutuliai, ir smegenėlių. CNS dengia trys dangalai: kietasis, voratinklinis bei minkštasis. Kietasis dangalas yra tvirtas, visų dangalų išorėje, voratinklinis yra tarp kietojo ir minkštojo dangalų, o minkštasis dangalas yra žymiai plonesnis ir švelnesnis nei kietasis. Galvos ir stuburo smegenys yra apsupti cerebrospinalinio skysčio, kurį gamina keturi smegenų skilveliai [1].

Jutimo sistema: žiurkių klausa ir uoslė labai gerai išvystyta, tačiau rega – prasta. Klausos slenkstis yra 15-25 kHz, tačiau gali pasiekti iki 80 kHz [1]. Žiurkių akys yra juodos, išskyrus albinosių, sferinės formos, dažnai mirksinčios, trečiasis vokas išsivystęs silpnai, tačiau dėl jo, akys atrodo pūpsančios. Jos išsidėsčiusios lateraliai, dėl to žiurkės gali matyti 360o _{kampu, išskyrus} akląjį tašką ties nosies priekiu. Akių raumenys gerai išsivystę, tačiau žiurkės jų nesukinėja. Neturi akiduobių sinusų, bet turi susiformavusi veninį rezginį iš dorsalinės ir ventralinės akies venų anostomozių [9]. Žiurkės negali skirti spalvų, nes jų tinklainėje nėra kolbelių, tačiau gali gerai matyti prietemoje [1]. Jauniklių lęšiukas yra plokščias, vėliau įgaunantis sferišką formą. Oras įkvepiamas ir iškvepiamas pro kiekvieną šnervę atskirai. Šis bruožas mažina kvapų susimaišymą ir suteikia galimybę užuosti kelis nepriklausomus kvapus vienu metu. Taip pat geriau užuosti padeda Bowmano liaukos nosies gleivinėje, kurios sekretuoja vandeningą skystį, sudarytą iš mukopolisacharidų, imunoglobulinų ir enzimų, padengiantį sensorinius receptorius. Skonio svogūnėliai yra išsidėstę ant liežuvio, kietojo bei minkštojo gomurių ir ant ryklės. Jie yra sudaryti iš jungiamojo audinio ir skonio receptorių. Pagrindinis taktilinis organas yra ūsai. Kiekvienas ūsas turi folikulą, užpildytą kraujo sinusu, kai ūsas yra paliečiamas, jis susilenkia ir spaudžia kraują į priešingą sinuso pusę, perduodamas nervinį impulsą galvos smegenų žievei. Žiurkės naudoja ūsus orientacijai ir pusiausvyrai išlaikyti. [2].

Endokrininė sistema: hipofizė yra rausvai rudos spalvos ventraliai tarpinių smegenų, skydliaukė yra ventrolateraliai pirmų 4 ar 5 trachėjos žiedų, sudaryta iš 2 rožinių skilčių, žiurkės turi tik vieną porą prieskydinių liaukų, jos yra kranialiai skydliaukės. Antinksčiai yra rudos spalvos ir primena pupas, randami kranialiniame kiekvieno inksto krašte. Dešinysis antinkstis yra apsuptas kaudaline kepenų skiltimi. Patelių antinksčiai yra didesni nei patinų [9].

1.2. Žiurkių auginimas bei priežiūra

1.2.1. Laikymo, mikro ir makro aplinkos sąlygos

Mikro aplinka – tai žiurkės narvas, o makro tai – kambarys, kuriame yra laikomas žiurkės narvas.

12 vanduo bei pašaras, vieta – būti švari ir sausa, įrengta tinkama ventiliacija [1]. Rekomenduojamas narvo dydis: 38,1-50,8 cm x 38,1-50,8 cm x 17,8-25,4 cm (ilgis x plotis x aukštis) [5]. Narvo dydis gali turėti įtakos galūnių pažeidimams, taip pat ir patinų seksualiniam elgesiui – padidėjus gyvenamosios vietos plotui, padažnėja kopuliacijos bei ejakuliacijos dažnis [2]. Jo plotas turi būti toks, kad žiurkė galėtų laisvai apsisukti ir judėti, duomenys pateikiami 1 lentelėje [1].

1 lentelė. Rekomenduojami išmatavimai, laikant žiurkes grupėmis [1] Svoris Grindų plotas (cm2_{) Narvo aukštis (cm)} <100 g 109,65 17,78 Iki 200 g 148,35 17,78 Iki 300 g 187,05 17,78 Iki 400 g 258,00 17,78 Iki 500 g 387,00 17,78 >500 g 451,5 17,78

13 Makro aplinkoje svarbiausi penki dalykai: temperatūra, drėgmė, ventiliacija, apšvietimas ir triukšmas. Rekomenduojama temperatūra: 18-20o_{C, o santykinė drėgmė: 30-70 proc. [1]. Graužikai} yra homeoterminiai gyvūnai, todėl jiems svarbu kontroliuoti tiek šilumos gavimą, tiek netekimą, kad pasiektų homeotermiją. Žiurkės gali prisitaikyti prie įvairaus temperatūrų intervalo: nuo 10o_C iki 30oC. Aplinkos temperatūros pokytis sukelia medžiagų apykaitos sutrikimus: gali būti paveiktas enzimų aktyvumas, taip pat atsakas į vaistus ir chemikalus, bei jų toksiškumas. Aukšta aplinkos temperatūra patinams gali sukelti sėklidžių atrofiją ir net mirtį [2]. Jei temperatūra siekia 30o_C, atsiranda didelė infarkto tikimybė, todėl nereikėtų žiurkės laikyti prie tiesioginių saulės spindulių [7]. Nuo šalčio sumažėja antikūnų gamyba [2]. Mažesnė nei 10o_{C temperatūra gali sukelti} hipotermiją [6]. Didelė drėgmė apsaugo nuo fekalijų ir šlapimo išdžiūvimo, bei sudaro tinkamas sąlygas bakterijų dauginimuisi ir amoniako gamybai. Šios dujos gali pažeisti trachėjos epitelį, slopinti fagosomų – lizosomų susiliejimą makrofaguose, paskatinti patogenų augimą kvėpavimo takuose ir susilpninti imunitetą. [2]. Laukinių žiurkių temperatūra ir drėgmė priklauso nuo jų gyvenamos vietos klimato. Ventiliacija reikalinga norint atsikratyti nemalonių kvapų, apsaugoti nuo alergenų, medžiagų apykaitos dujų, sveikatai žalingų nuosėdų reguliuoti temperatūrą ir drėgmę. Apšvietimas neturi daryti įtakos žiurkių elgesiui ir fiziologijai. Turėtų siekti 130-325 lux bei būti palaikomas 13-14 valandų [1]. Ryški šviesa gali sukelti tinklainės pažeidimus, ypatingai žiurkėms albinosėms [7]. Aukštos energijos garsai gali sukelti stresą, metabolinius pakitimus ir sumažėjusį vaisingumą, apetito netekimą, sumažinti eozinofilų kiekį ir padidinti leukocitų kiekį kraujyje, todėl reikėtų vengti triukšmingų vietų [1]. Kai garsas yra 160 db, žiurkei sukeliami mechaniniai pažeidimai, kai 140 db – skausmas, o kai 100 db – matomi vidinės ausies pažeidimų ženklai [2]. Atliekant eksperimentus su žiurkėmis jų laikymo ir priežiūros sąlygoms nustatyti griežtesni reikalavimai, kad nebūtų pažeista gyvūnų gerovė ir sveikata. Aplinkos veiksnių balansas lemia laboratorinio gyvūno sveikatos būklę. Šių veiksnių balanso sutrikimas sukelia įvairias ligas.

1.2.2. Mityba

15 folio rūgštis (B9), niacinas (B3), pantoteno rūgštis (B5), riboflavinas (B2) ir tiaminas (B1). [1] Vitaminą C žiurkės sintetina pačios [7]. Kitos naudingos pašaro sudedamosios dalys reikiamo kiekio neturi, tačiau šeriant žiurkes natūraliais ingredientais, jos tampa atsparesnės stresui, nei tos, kurioms taikomos išgryninti pašarai. Į naudingas pašaro sudedamąsias dalis įeina: skaidulos, chromas, litis, nikelis, silikonas, vanadis, ir askorbo rūgštis [1]. Skaidulos, i kurias įeina: celiuliozė, hemiceliuliozė, ligninas, oligosacharidai bei pektinai, padidina išmatų tūrį, bei sumažina turinio slinkimo virškinamuoju traktu laiką. Naudojamos trys pašarų rūšys: natūralių ingredientų, išgryninti bei chemiškai išskirti pašarai. Dažniausiai naudojami natūralių ingredientų pašarai, kurie būna atviros ir uždaros formulės. Atviros formulės - tiksliai nusako tikslų kiekvieno ingrediento kiekį pašare, o uždaros ne. Išgrynintuose pašaruose naudojama tik viena maistinė medžiaga ar jų grupė, tačiau juose mažesnė pašaro maistinė vertė, ne tokie skanūs, žymiai brangesni, būdingas mažesnis suvartojimas. Į chemiškai išskirtus pašarus įeina amino rūgštys, specifiniai cukrūs, trigliceridai, riebiosios rūgštys, vitaminai. Šie pašarai pasižymi labai mažu suvartojimu, labai maža įvairove ir didelėmis išlaidomis [2]. Dažniausiai naudojami granuliuoti pašarai, tačiau gali būti ir išspaudžiami, miltų, gelio pavidalo, skysti ir sutrupinti. Granuliuoti pašarai pasirenkami dėl minimalių atliekų, patogaus laikymo, minimalaus dulkėjimo. Išspaudžiami arba miltų pavidalo naudojami rečiau, dėl didesnio atliekų kiekio ir dulkėjimo, o gelio pavidalo ir skysti, nes reikia nuolat laikyti šaldytuve, norint apsaugoti nuo bakterijų dauginimosi. Pašarai laikomi 21o_{C temperatūroje, o išgryninti ar} chemiškai išskirti, 4o_{C temperatūroje. Granuliuoti pašarai turi 7-12 proc. drėgmės, taip pat žiurkėms} turi būti suteikta vandens iki soties [1]. Vanduo reikalingas maistinių medžiagų, hormonų, metabolitų išnešiojimui organizme, sąnarių sutepimui, atliekų pašalinimui iš organizmo, taip pat kūno formos suteikimui bei nervų sistemos apsaugai [2]. Svarbu, kad jis nebūtų užterštas ir būtų lengvai prieinamas, nes per dieną žiurkė vandens suvartoja ketvirtadalį ar trečdalį savo kūno masės [1]. Rekomenduojamas šviežias vanduo iš butelių arba chlorintas vanduo iš čiaupo, jis turėtų būti keičiamas bent jau kas antrą dieną, jei nėra galimybės keisti kasdien [5].

1.3. Dažniausiai pasitaikančios žiurkių ligos

1.3.1. Infekcinės ligos

1.3.1.1. Virusinės ligos

16 metu gali įvykti abortai, nors pačioms patelėms klinikinių požymių nėra, tačiau jei virusas paveikia patelę vaikingumo pabaigoje, gali sukelti jauniklių gaišimą arba

sunkius pažeidimus – hemoragijas, nekrozes kepenyse bei CNS. Jaunikliams gali pasireikšti ataksija (4 pav.), gelta arba viduriavimas. Jei ūminė eiga įveikiama, žiurkė lieka su lokomotoriniais sutrikimais, o galiausiai vis vien gaišta nuo lėtinio hepatito bei progresuojančios kepenų fibrozės. Diagnozei naudojami serologiniai tyrimai (ELISA, IFA), taip pat PGR. Patogenines parvovirusines infekcijas reikia atskirti nuo apsinuodijimų cheminiais faktoriais, neoplazijų, traumų ar rotavirusinės, koronavirusinės bei Sendai viruso infekcijų. Ligos kontrolei bei prevencijai užtikrinti, reikėtų paskelbti karantiną ir atlikti serologinius tyrimus. Izoliuoti užsikrėtusias žiurkes, vengti

aplinkos užteršimo ir kuo mažiau su jomis kontaktuoti, laikytis higienos bei sanitarinių sąlygų keičiant pakratus. Užkrėstuose kambariuose atlikti aplinkos dezinfekciją chlorino dioksidu ir palikti 2-3 dienoms. Norint apsaugoti žiurkę nuo infekcijos, naudojama pasyvi imunizacija.

Koronavirusas – tai RNR virusas, plačiai išplitęs tarp žinduolių ir paukščių [2]. Šis virusas sukelia seilių ir ašarų liaukų uždegimą (angl. sialodakryoadenitis) [17]. Užsikrečiama tiesioginio kontakto būdu, o gaištamumas siekia 100 proc. Žiurkės išskiria virusą oronasaliniu būdu bei per ašarų sekretą apie savaitę. Pirmieji klinikiniai požymiai yra žvairumas, fotofobija bei akių ašarojimas (5 pav.), šie požymiai būdingiausi jaunikliams, vyresnėms žiurkėms atsiranda

užčiuopiamas seilių liaukų padidėjimas, garsus čiaudėjimas, gleivėtos išskyros iš nosies, taip pat raudonos spalvos išskyros aplink akis ir nosį, stiprus keratokonjunktyvitas, kuris gali sukelti ragenos patamsėjimą, opas ir kraujo susikaupimą tarp ragenos ir rainelės. Taip pat ima kristi svoris, dingsta ruja. Virusas sukelia ūmų seilių bei ašarų liaukų, limfinių mazgų, kvėpavimo takų ir akių uždegimą. Pažandinės bei paausinės liaukos pasidaro edemiškos ir blyškios, kaklo limfiniai mazgai padidėja, juose atsiranda daugybinių raudonų židinėlių, ašarų liaukos taip pat padidėja ir išblykšta. Išsivysto intersticinė pneumonija. Koronavirusinę infekciją galima diagnozuoti atsižvelgus į klinikinius požymius, pažeidimus, atlikus serologinius, imunohistocheminius tyrimus bei viruso išskyrimo būdu.

4 pav. Parvoviruso sukelta

ataksija žiurkės jaunikliui [2].

5 pav. Koronaviruso sukelta fotofobija ir

17 Sendai virusas – tai RNR virusas, priklausantis Paramyxoviridae šeimai. Dažniausiai infekcijas ir pažeidimus sukelia pelėms, tačiau gali juos sukelti ir žiurkėms. Virusas pernešamas oro lašeliniu būdu. Daugeliu atvejų klinikiniai požymiai nepasireiškia, tačiau gali atsirasti dusulys, anoreksija, pasišiaušti kailis, taip pat sumažėti vada, sutrikti jauniklių augimas bei rezorbuotis vaisius. Sukeliamas rinitas bei pneumonija, gali išsivystyti vidurinės ausies uždegimas. Viršutinių kvėpavimo takų pažeidimai atsiranda po 4 dienų nuo viruso patekimo į organizmą. Pažeisti plaučiai sukietėja ir pasidaro tamsiai raudonos spalvos. Infekcijos diagnozavimui taikomi serologiniai, histopatologiniai tyrimai bei viruso išskyrimas iš nosies ertmės ar bronchų nuoplovų [2].

Hantavirusas – tai RNR virusas, priklausantis Bunyaviridae šeimai. Sukelia zoonozinę infekciją, kuria galima užsikrėsti tiesioginiu būdu kontaktuojant su graužikais, jų šlapimu, išmatomis bei seilėmis, jiems įkandus, taip pat žmonės gali užsikrėsti vienas nuo kito [10]. Žiurkėms klinikiniai simptomai nepasireiškia, o žmonėms pakyla kūno temperatūra, pasireiškia trombocitopenija, trūksta kapiliarai, o tai sukelia hemoragijas inkstuose arba plaučiuose [20]. Taip pat būdingi nugaros, galvos bei raumenų skausmai, anemija, hematurija, kraujavimas iš virškinamojo trakto ir kosulys [10]. Diagnozavimui taikomi serologiniai tyrimai – IFA bei ELISA, ir viruso išskyrimas.

RNR rotavirusas sukelia infekcinę diarėją žiurkių jaunikliams. Klinikiniai požymiai pasireiškia po dienos arba dviejų nuo viruso patekimo į organizmą. Tai savaitę trunkantis viduriavimas, tarpvietės srities oda pasidaro sausa, todėl ima skilinėti, kraujuoja, atsiranda trumpalaikis augimo sutrikimas. Didžiausi pažeidimai aptinkami virškinamajame trakte, klubinė bei gaubtinė žarnos būna išsipūtusios, su gelsvai žalsvu, skystu turiniu bei dujomis, skrandyje gausu pieno. Infekcija

diagnozuojama atlikus serologinius tyrimus [2].

1.3.1.2. Mikoplazmų sukeliamos ligos

Mycoplasma pulmonis sukelia respiratorinę bei genitalinę

mikoplazmozę patelėms. Žiurkės šia liga užsikrečia tiesioginio kontakto su užsikrėtusiais gyvūnais metu, ir netiesioginio kontakto būdu per užkrėstą aplinką, taip pat užsikrečiama vertikalaus perdavimo būdu iš patelės jaunikliui [2]. Dažniausiai ligą pridisponuoja prastos higieninės, laikymo sąlygos bei padidėjęs amoniako kiekis aplinkoje [19]. Respiratorinės mikoplazmozės klinikinių požymių sunkumas priklauso nuo žiurkės amžiaus ir patirto streso, liga pasireiškia

nosies užsikimšimu ir šniurkščiojimu, girdimais karkalais, pasišiaušusiu kailiu, dusuliu, svorio 6 pav. M. pulmonis sukelti pilki

18 kritimu, raudonomis dėmėmis aplink akis ir šnerves dėl padidėjusios porfirino sekrecijos, pūlingomis išskyromis iš nosies ertmės bei trachėjos. Kartais pasireiškia tortikolis – kaklo iškrypimas dėl išplitusios infekcijos iš nosies ertmės pro Eustachijaus vamzdį į vidurinę ir vidinę ausį. Plaučių pažeidimai (6 pav.) gali būti įvairūs – nuo mažyčių tamsiai raudonų arba pilkų dėmelių, iki visų skilčių pažeidimų. Kai pažeidžiami visi plaučiai, jų paviršius primena grindinio akmenį, o bronchai būna nusėti įvairaus dydžio abscesais. Atlikus mokslinius tyrimus buvo įrodyta, jog nuo amoniako kiekio priklauso pažeidimų sunkumas – kuo amoniako daugiau, to pažeidimai ir degeneraciniai procesai sunkesni, gleivinėse padaugėja hiperplazijų, metaplazijų bei uždegiminių procesų, kadangi beveik visas amoniako kiekis yra absorbuojamas nosies gleivinėje. Genitalinės mikoplazmozės požymiai yra: nevaisingumas, abortai, pūlinis eksudatas iš lytinių takų, sustorėję kiaušintakiai, kartais atsiranda piometra.

Mycoplasma arthritidis sukelia sąnarių mikoplazmozę. Tipiniai klinikiniai ligos požymiai -

ištinę sąnariai, apimti uždegimo proceso, kadangi jie tampa jautrūs, žiurkė vengia remtis pažeistomis galūnėmis. Sąnariniai paviršiai yra patinę, sinovinė ertmė užpildyta pūlingu eksudatu [2].

1.3.1.3. Bakterinės ligos

Salmoneliozė – tai Salmonella enteritidis arba S. typhimurium sukeliama zoonozinė liga, kuria žiurkės užsikrečia vandens lakimo ar pašaro ėdimo, kurie yra užkrėsti infekuotų gyvūnų išmatomis, metu [10]. Taip pat gali užsikrėsti tiesioginio kontakto būdu, per užkrėstą inventorių ir pakratus, o žmonės - suvalgę užkrėstą maistą ar išgėrę užkrėsto vandens. Liga gali būti ūminė arba asimptominė. Klinikiniai ligos simptomai pasireiškia, kai žiurkė patiria stresą, nusilpsta imunitetas arba yra prastai šeriama. Ligos požymiai: pašiauštas kailis, sumažėjęs aktyvumas, troškulys, susikūprinusi laikysena, anoreksija ir svorio kritimas, minkštos išmatos arba viduriavimas. Ūminės formos metu žiurkės dažnai gaišta [2]. Gyvūnams pasireiškia išplitusi kepenų nekrozė ir enteritas [10]. Žmonės ima viduriuoti, vemti prasideda pilvo skausmai ir karščiavimas [20]. Salmoneliozę galima diagnozuoti atsižvelgus į anamnezės duomenis, išauginus bakterijų kultūras bei atlikus imunologinius tyrimus. Salmonelos yra Gram neigiamos

lazdelės, labai atsparios aplinkos sąlygoms, todėl kambario temperatūroje (23o_{C) gali išsilaikyti net iki metų [2].}

Streptobacillus moniliformis rezervuaras yra

laboratoriniai graužikai, voverės, šunys, katės, šeškai, kiaulės ir primatai. Užsikrėtus įkandimo ar įbrėžimo metu,

liga yra vadinama žiurkių įkandimo karštine, o jei žmonės 7 pav. S. moniliformis sukeltas

19 8 pav. Porfirino dėmės

aplink akis [15].

užsikrečia oraliniu būdu - Haverhillo karštine. Bakterijos taip pat gali būti pernešamos su šlapimu, ištakomis iš burnos, šnervių bei akių, net per užkrėstus rūbus, daiktus ar traumų metu [10]. Žiurkėms klinikiniai simptomai pasireiškia abscesų atsiradimu. Žmonėms inkubacinis ligos periodas yra iki 10 dienų. Ligos eigoje atsiranda galūnių bėrimas (7 pav.), karščiavimas, galvos skausmas [20]. Taip pat atsiranda drebulys, raumenų ir sąnarių skausmas, silpnumas. Liga nustatoma išauginus sukėlėjo kultūras iš burnos ertmės, šnervių bei junginės ant specifinės kultūrinės terpės, taip pat atlikus PGR [10]. Nudažius ir ištyrus kraujo, šlapimo ar ištakų mėginius, dažniausiai matomos Gram neigiamos lazdelės. Kultūros auginamos 20 proc. arklio serumo infuzijos agare. Bakterijos yra fakultatyvūs anaerobai, todėl, norint jas išskirti ir išauginti, aplinkoje turi būti 10 proc. anglies dioksido. Po 48-72 valandų išaugusios kultūros yra apvalios, blizgančios, pilkšvai baltos spalvos [2].

Spirillum minus randama žiurkių nosiaryklėje, kraujyje bei eksudatuose ir perduodama kaip ir

anksčiau minėta bakterija. Gyvūnams sukeliama liga spirochetozė yra asimptominė, o žmonėms skiriamasis bruožas yra bėrimas nuo raudonos iki violetinės spalvos lopinėliais [10]. Diagnozuojama atlikus periferinio kraujo ar eksudato, paimto iš pažeidimų, tamsaus lauko mikroskopiją, matomi labai judrūs mikroorganizmai, taip pat padarius kraujo arba eksudato tepinėlį, nudažius Gimzos dažais ir ištyrus, gali būti matomos labai judrios Gram neigiamos trumpos ir storos bakterijos, turinčios 2-6 linkius ir kuokštelius kiekviename gale. Žmonių gydymui veiksmingas penicilinas arba streptomicinas.

Streptococcus pneumoniae dažniausiai sukelia ūmias kvėpavimo

takų ligas jaunoms ir nesubrendusioms žiurkėms. Pirmasis ligos požymis yra gleivėtos pūlingos išskyros iš nosies ertmės. Vėliau atsiranda konjunktyvitas bei pūlinis vidurinės ausies uždegimas. Taip pat būdingi laikysenos pakitimai (kūprinimasis), pilvinis kvėpavimas, dusulys, anoreksija ir svorio kritimas, apatija, švokščiantis kvėpavimas [2]. Būdingas galvos pakrypimas, žiurkė čiaudėja, aplink nosį ir akis matomos porfirino dėmės (8 pav.), gali staigiai nugaišti [14]. Ligos diagnozavimui imami nosies išskyrų mėginiai, sėjami ant 5 proc. kraujo agaro ir 24-48 valandas laikomi

20 9 pav. C. kutscheri sukelti abscesai

plaučiuose [20].

Enterococcus sp. rezervuaras yra žiurkių virškinamasis traktas. Enterokokai virškinamajame

trakte dažniausiai yra natūrali mikroflora, nepatogeniniai komensalai, atliekantys probiotinę funkciją ir kovojantys su patogeninėmis bakterijomis, tačiau žiurkių jaunikliams jie gali sukelti viduriavimą. Didžiausią gaištamumą 6-12 dienų žiurkėms sukelia E. durans. Klinikiniai ligos požymiai pasireiškia pilvo išpūtimu ir įtemptumu, suveltu pageltusiu kailiu su tarpvietės iššutimais ir galinių kojų opomis. Jaunikliai būna nepakankamo ūgio ir svorio, dehidravę, pakratuose gausu skystų išmatų. Diagnozuojant ligą, imami išmatų mėginiai ir sėjami ant eozino metileno mėlynojo agaro. Norint išgryninti kultūrą, išaugusios kolonijos persėjamos į triptikazės sojos sultinį. Enterokokai – tai katalazei neigiami mikroaerofilai, aplink save sudarantys α-hemolizę, besigrupuojantys grandinėmis. Enterokokų rūšys nustatomos komerciniais testais [2].

Corynebacterium kutsheri – yra Gram teigiamos

bakterijos, žiurkėms sukeliančios pseudotuberkuliozę. Šiomis bakterijomis užsikrečiama fekaliniu-oraliniu būdu, o ligos požymiai pasireiškia atsiradus stresui, maisto medžiagų trūkumui bei nusilpus imunitetui. Pažeidžiami kvėpavimo takai ir vidurinė ausis, aplink akis gausu porfirino dėmių. Dažniausi pažeidimai plaučiuose yra 0,25-1 cm abscesai, kurie taip pat gali išplisti į kepenis, inkstus, blužnį bei poodinį audinį (9,10 pav.). Diagnozuojama auginant bakterijų kultūras iš trachėjos nuoplovų. Bakterijų auginimui pasirenkama FCN terpė (smegenų-širdies infuzijos agaras su furazolidonu, nalidiksine rūgštimi bei kolimicinu). Padarius išaugusių kultūrų tepinėlį, nudažius Gimzos dažais ir tiriant mikroskopu matomos Gram teigiamos lazdelės išsidėsčiusios kaip kiniškos raidės [20].

Clostridium piliforme sukelia ūmią ir dažniausiai letalią Taizerio (angl. Tyzzer‘s) ligą,

pasireiškiančią židinine kepenų nekroze, miokarditu, žarnų išsiplėtimu ir atonija, padidėjusiais žarnų pasaito limfiniais mazgais, viduriavimu, apatija bei pasišiaušusiu kailiu, padidėjusia pilvo apimtimi, ligą. Atlikus eksperimentinius tyrimus, buvo nustatyta, kad bakterijos sporas gyvūnas ima platinti po vienos ar dviejų savaičių užsikrėtus oraliniu būdu, o užsikrėsti žiurkė gali nuo bakterijomis užterštos aplinkos. Šių bakterijų patogeniškumas pasireiškia gebėjimu išskirti citotoksinus, pažeidžiančius įvairius audinius. Manoma, kad ligą pridisponuoja stresas, prastos higienos sąlygos, narvo perpildymas žiurkėmis, prastas šėrimas. Ši liga išplitusi visame pasaulyje ir yra viena iš svarbiausių infekcinių žiurkių ligų. Ligos diagnozavimo metu daromi tepinėliai ir

10 pav. C. kutscheri sukelti abscesai

21 dažomi Gramo būdu. Matomos Gram neigiamos, sporinės, judrios intraląstelinės bakterijos. Atliekami histopatologiniai tyrimai, žarnose pastebimos nekrozės, uždegimo židiniai gleivinėje, pogleivinėje, raumeniniame audinyje ir serozoje. Raumeniniame audinyje pastebima edema ir hemoragijos. C. piliforme matomos žarnų gaurelių ir jų kriptų epitelinėse ląstelėse. Bakterijos jautriausios cefaloridinui bei tetraciklinui [2].

Leptospirozė – tai zoonozinė Gram neigiamų Leptospira spp. spirochetų sukeliama liga, kuria užsikrečiama tiesioginio kontakto su užsikrėtusiu gyvūnu būdu arba netiesioginio kontakto būdu per sergančio gyvūno šlapimu užterštą vandenį. Žiurkėms klinikiniai požymiai nepasireiškia, tačiau jos tampa nešiotojais visą likusį gyvenimą. Žmonės ima karščiuoti, prasideda galvos bei raumenų skausmai, juos pykina, pasireiškia gelta, bėrimai, konjunktyvitas, raumenų drebulys, sustandėja kaklo raumenys [20].

Virpamojo epitelio lazdelių (angl. cilia-associated respiratory (CAR) bacillus) sukelta infekcija dažniausiai apibrėžiama kaip senstančių žiurkių liga, kurios pagrindiniai simptomai yra sunkus kvėpavimas, nuolatiniai karkalai, gleivėtas pūlinis eksudatas iš nosies ertmės, porfirinas aplink akis, pakreipta galva, susikūprinusi laikysena, šiurkštus, pasišiaušęs kailis bei svorio kritimas. Infekcijos metu pažeidžiami plaučiai, išsivysto bronchopneumonija (11 pav.). Žiurkėms nešiotojoms ši liga yra asimptomatinė. Žiurkės gali užsikrėsti tiesioginio

kontakto arba vertikaliu būdu – iš patelės – jaunikliui. Ši bakterija yra Gram neigiama lazdelė su triguba sienele ir svogūno formos galais, neformuojanti sporų, judri, bet judėjimas vadinamas slystančiu, nes bakterija neturi aiškiai išreikštų žiuželių. Bakterijos labiausiai jautrios sulfonamidams (ampicilinui, chlortetraciklinui).

Pasteurella pneumotropica rezervuaras yra žiurkės ir pelės. Dažniausiai sukelia kvėpavimo ligas

kaip antrinis patogenas, kartu su Sendai virusu ar Mycoplasma pulmonis. Pasteurella

pneumotropica infekcija gali sukelti konjunktyvitą, blefaritą, panoftalmitą, odos furunkuliozę,

limfinių mazgų abscesus, mastitą, vidurinės ausies uždegimą, lytinių organų pažeidimus. Užsikrečiama oronazaliniu būdu tiesioginio kontakto metu. Diagnozuojama imant mėginius iš nosies ertmės ar trachėjos, sėjant juos ant kraujo agaro. Kultūros auginamos drėgnoje, mikroaerofilinėje aplinkoje 24-48 valandas. Kolonijos hemolizės nesudaro, yra iškilios, gaubtos, lygaus paviršiaus pilkšvos spalvos. P. pneumotropica yra Gram neigiamos, nejudrios, oksidazei ir katalazei teigiamos lazdelės. Gydymui oraliniu būdu naudojamas enrofloksacinas [2].

11 pav. Virpamojo epitelio lazdelių

22

Staphylococcus aureus yra opinį dermatitą

sukeliantis mikroorganizmas, ypatingai jauniems patinams [17]. Oda parausta, atsiranda niežulys, todėl žiurkė ima kasytis bei kandžioti niežtinčias vietas, atsiranda opiniai odos pažeidimai, kurie gali šlapiuoti arba apsitraukti šašais (12 pav.). Dažniausiai opos atsiranda dorsaliai pečių, dorsolateraliai kaklo bei ventraliai smakro srityse. Stafilokokai yra gan atsparūs aplinkos sąlygoms, todėl gali būti lengvai pernešami jais užterštais rūbais, rankomis, taip pat

tiesioginio kontakto bei oro lašeliniu būdu. Ligą galima diagnozuoti paėmus mėginį iš opų odoje ir pasėjus jį ant kraujo agaro. Išauga geltoną pigmentą turinčios ir hemolizę sukeliančios kolonijos. Padarius tepinėlį bei nudažius jį Gramo būdu, mikroskopuojant matomi Gram teigiami kokai, pasiskirstę vynuoges primenančiomis grupelėmis [2].

1.3.1.4. Parazitinės ligos

1.3.1.4.1. Ektoparazitai

Cheiletieliozė yra Cheiletiella spp. niežų erkučių sukelta liga. Jų vystymosi ciklas trunka 36 dienas, su dviem nimfų ir viena lervos stadijomis. Šios erkutės gali būti perduodamos žiurkėms, taip pat ir žmogui tiesioginio kontakto su užsikrėtusiais gyvūnais būdu, gali būti pernešamos per muses, blusas ir uteles. Cheiletieliozės metu atsiranda pleiskanos bei odos niežulys, kartais jo gali nebūti. Atsiranda odos pažeidimai, tokie kaip pūslelės ar papulės, dažniausiai juosmens srityje. Žmonėms pažeidimai atsiranda kontakto su užsikrėtusiu gyvūnu vietose [10].

Niežų erkutėmis Radfordia ensifera dažniausiai užsikrečia žiurkių patinai ir suaugusios žiurkės [2]. Jų vystymosi ciklas trunka 21-23 dienas, perduodamos tiesioginio kontakto būdu. Užsikrėtusios žiurkės smarkiai kasosi, ypatingai galvos ir pečių sritis, dėl to atsiranda dermatitas, daugybė odos pažeidimų – įdrėskimų bei opų, taip pat pažeistose vietose iškrenta kailis. Užsikrėtimą galima diagnozuoti tiriant odos skutmenas, arba lipnią juostelę pridėjus prie kailio, o po to perkėlus ją ant objektinio stiklelio ir ištyrus mikroskopu [17].

23 Niežų erkučių Notoedres muris (13 pav.) patelės rausia urvus

gilesniuose epidermio sluoksniuose ir ten deda kiaušinėlius. Po 4-5 dienų iš jų išsivysto lervutės, kai kurios iš jų rausiasi i epidermio paviršių, ten suformuoja kišenėles ir neriasi, išsivysto antros stadijos nimfos, o iš jų – subrendusios niežų erkutės. Kitos lervutės lieka bei vystosi motininiuose urvuose. Subrendę patinai palieka epidermio paviršiuje suformuotas kišenėles ir rausiasi ieškoti patelių. Subrendusių niežų erkučių kopuliacija vyksta išraustuose urvuose.

Notoedres muris erkutėmis žiurkės gali užsikrėsti tiesioginio kontakto būdu [2]. Dažniausiai

pažeidimai atsiranda nosies bei išorinės ausies kaušelio srityje. Žiurkių oda parausta ir sustorėja, pasidengia papulėmis bei gelsvais šašais, atsiranda vietinė alopecija. Diagnozavimui tiriamos odos skutmenos iš pažeistų vietų [17].

Utelės Polyplax spinulosa (14 pav.) yra kraują siurbiantys parazitai, sukeliantys ligą – pedikuliozę. Jų vystymosi ciklas trunka 26 dienas, perduodamos tiesioginio kontakto būdu [2]. Gausus užsikrėtimas utelėmis gali sukelti dermatitą bei anemiją. Žiurkės dažnai kasosi, pasidaro neramios, būdingas bendras silpnumas. Užsikrėtimą utelėmis galima diagnozuoti ant žiurkės kailio atradus subrendusių utėlių, jų kiaušinėlių ar nimfų [17].

Norint žiurkes apsaugoti arba išvengti pakartotino užsikrėtimo ektoparazitais, reikia pagerinti laikymo ir higienos sąlygas, laiku suteikti gydymą [2].

1.3.1.4.2. Endoparazitai

Taenia taeniaformis kaspinuočiu žiurkės užsikrečia suėdusios jo kiaušinėlius, kuriuos į aplinką

su išmatomis išskiria galutiniai šeimininkai – katės. Onkosferos išsilaisvina plonosiose žarnose, prasiskverbusios pro jų gleivinę bei patekusios į kraują, yra nunešamos į kepenis, kur per 30 dienų iš jų išsivysto cisticerkai. Galutinis šeimininkas parazitais užsikrečia suėdęs užkrėstas kepenis. Cisticerkai patenka į katės žarnyną ir subręsta. Užsikrėtusių žiurkių kepenyse randami baltos spalvos arba permatomi cisticerkai, kurie sukelia lėtinį kepenų uždegimą. Gali atsirasti fibrosarkomos. Taip pat yra sukeliamas gastritas, blužnies pokyčiai, sumažėja skrandžio rūgštingumas. Klinikiniai ligos požymiai - padidėjusi pilvo apimtis, susijusi su navikų formavimusi, sumažėjęs vaisingumas. Diagnozuoti ligą galima aptikus cisticerkų kepenyse [2].

13 pav. Mikroskopu matoma niežų erkutė N.

muris [17].

14 pav. Mikroskopu matoma utelė P.

24 Cestodas Rodentolepis nana (15 pav.) randamas žiurkių ir

kitų graužikų plonosiose žarnose. Tarpiniai šio cestodo šeimininkai yra didieji milčiai ir blusos [10]. Žiurkės gali užsikrėsti tiesiogiai, kai suėda su išmatomis pašalintus parazito kiaušinėlius, iš kurių plonajame žarnyne išsirita onkosferos ir įsiskverbia į žarnų gaurelius, kur virsta cisticerkoidais. Šie grįžta į žarnų ertmę ir virsta subrendusiais cestodais. Netiesioginio užsikrėtimo būdu reikalingi tarpiniai šeimininkai – blusos, kurios praryja į aplinką patekusius cestodo

kiaušinėlius. Blusos žarnyne išsiritusi onkosfera tampa cisticerkoidu, o žiurkė užsikrečia prarijusi cisticerkoidais užsikrėtusias blusas [2]. Dažniausiai jokių patologijų nesukelia, tačiau jei endoparazitų invazija gausi, gali atsirasti katarinis, lėtinis enteritas, žarnų pasaito abscesai. Šiais cestodais gali užsikrėsti ir žmonės, tuomet juos pykina, galimas vėmimas, pilvo skausmai, viduriavimas, dirglumas, alergijos simptomai. Šią cestodozę galima diagnozuoti ištyrus žiurkių išmatas ir radus cestodo kiaušinėlių arba virškinimo trakte radus subrendusių cestodų [10].

Suėdus nepakankamai termiškai apdorotą mėsą su nematodo Trichinella spiralis lervomis, žiurkės žarnyne iš jų išsivysto subrendę parazitai, kurie kopuliuojasi. Po kopuliacijos patinai gaišta, o patelės deda kiaušinėlius, iš kurių išsirita lervos. Suaugusios patelės žarnyne parazituoja apie 6 savaites ir gaišta, o lervos prasiskverbia pro žarnų gleivinę, patenka į kraują ir limfinę sistemą bei yra išnešiojamos po visą organizmą. Pasiekusios skersaruožius raumenis, tokius kaip liežuvis, diafragma, gerklos, kramtomieji bei tarpšonkauliniai, jos inkapsuliuojasi kapsulėje, sudarytoje iš raumenų skaidulų (16 pav.), ten gali

būti gyvybingos kelis mėnesius. T. spiralis gali užsikrėsti dauguma mėsėdžių bei visaėdžių žinduolių, tačiau dažniausiai užsikrečia šernai, katės, šunys bei žmonės. Jei parazitų invazija gausi, jie gali sukelti enteritą, dėl ko sutrinka žarnų motorinė funkcija ir atsiranda jų morfologiniai pokyčiai. Gausi invazija diafragmoje gali sukelti kvėpavimo sutrikimus, dėl ko žiurkė gali nugaišti. Lervos, patekusios į inkstus, kepenis, kasą ir kitus organus, sukelia tos srities uždegimą. Klinikiniai simptomai pasireiškia subrendusiems parazitams parazituojant žarnyne, tuo metu žiurkė gali viduriuoti, būti nusilpusi, lervų migracijos metu gali atsirasti raumenų skausmai, anoreksija bei kvėpavimo sutrikimai. Parazitai diagnozuojami ištyrus diafragmą ar skeleto raumenis per mikroskopą ir radus juose lervų.

15 pav. Cestodas Rodentolepis

nana [2].

16 pav.Žiurkės diafragmoje

25 Nematodais Calodium hepaticum žiurkės užsikrečia

suėdusios kiaušinėlių, iš kurių aklojoje žarnoje išsirita lervos. Jos prasiskverbusios pro žarnų gleivinę patenką į vartų veną ir nukeliauja į kepenis, kur per 3 savaites subręsta, apsivaisina bei deda naujus kiaušinėlius. Suaugę parazitai gaišta, o gyvybingi kiaušinėliai lieka kepenyse neišsiritę, kol užsikrėtusį graužiką suėda mėsėdis. Jis kiaušinėlius išskiria į aplinką su išmatomis. C. hepaticum dažniausiai užsikrečia žiurkės, šunys, kiaulės ir retais atvejais žmonės. Parazitai gali sukelti hepatomegaliją bei kepenų pažeidimus. Kepenų

paviršiuje vizualiai matomi gelsvai pilki taškeliai – parazitų kiaušinėliai ir granuliomų židinėliai, sudaryti iš parazitų bei juos apsupusių eozinofilų, makrofagų ir epitelio ląstelių. Klinikiniai ligos simptomai nepasireiškia, tačiau gali atsirasti anoreksija ir kiti kepenų pažeidimams būdingi simptomai. Nematodus diagnozuoti galima tik radus parazitų ar jų kiaušinėlių kepenyse (17 pav.).

Trichosomoides crassicauda nematodais žiurkės užsikrečia per kiaušinėliais užkrėstą šlapimą,

dažniausiai patelės užkrečia savo jauniklius. Kiaušinėliai, patekę į virškinamąjį traktą, išsirita skrandyje ir lervos, prasiskverbusios per skrandžio sieną, patenka į kraują, per kurį yra nunešamos į plaučius, inkstus ir šlapimtakius, per kuriuos patenka į šlapimo pūslę ir ten subręsta. Dažniausiai šiais nematodais užsikrečia laukinės ir laboratorinės žiurkės. Šie parazitai sukelia šlapimo pūslės epitelio hiperplaziją, jos auglius, nugaišę gali būti akmenų formavimosi židiniai, migruodami per inkstus gali sukelti pielonefritą, o per plaučius – granuliomas. Klinikiniai simptomai žiurkėms nepasireiškia. Diagnozuoti galima tiriant šlapimą mikroskopu, jame radus kiaušinėlių, arba tiriant šlapimo pūslę, joje atradus subrendusių parazitų [2].

1.3.1.5. Grybelinės ligos

Dermatofitozę žiurkėms sukelia Microsporum, Epidermophyton ir Trichophyton dermatofitai. Kadangi ši liga yra zoonozinė, žmonės ja užsikrečia tiesioginio kontakto būdu nuo sergančių ar nešiotojų gyvūnų, užkrėstų pakratų bei inventoriaus, tiesiogiai besiliečiančių su sergančiu gyvūnu. Žiurkėms galvos ir liemens srityje atsiranda žaizdelių, šašų, pradeda kristi plaukai [10]. Dažniausiai pažeidimai atsiranda nugaros srityje bei ant uodegos pagrindo [17]. Žmonėms pažeidimai dažniausiai atsiranda ant rankų ir delnų. Diagnozuojant ligą imamos odos skutmenos nuo pažeidimų periferijos, panardinamos į 10 proc. natrio hidroksido tirpalą, padedamos ant objektinio stiklelio, uždengiamos dengiamuoju stikleliu ir mikroskopuojamos iš karto bei po 30 minučių. Žvyneliniame epitelyje matomos pertvara atskirtos micelinės ląstelės Taip pat apie 10 dienų aerobinėmis

17 pav. Nematodo C. hepaticum kiaušinėliai užsikrėtusios žiurkės

26 sąlygomis Sabūro terpėje auginamos grybinės kultūros ir tiriamos mikroskopu, ieškoma grybų hifų [2]. Tyrimas Vudo lempa nėra efektyvus, nes dauguma graužikų patogeninių dermatofitų neflorescuoja [10].

1.3.2. Neužkrečiamosios ligos

Neoplazijas lemia genetiniai ir aplinkos faktoriai. Norint atskirti naviką nuo žvynelinių ląstelių hiperplazijos arba epidermio cistų, reikia atlikti mikroskopinį tyrimą. Vienas iš dažniausiai paplitusių navikų yra žvynelinių ląstelių papiloma, atsirandanti snukio srityje. Papilomos sudarytos iš kraujagyslių tinklo, padengto diferencijuotu epiteliu. Analogiškas piktybinis navikas yra žvynelinių ląstelių karcinoma. Navikai, atsirandantys iš pamatinio odos sluoksnio yra vadinami pamatinių ląstelių adenomomis bei karcinomomis. Navikus galima atskirti ištyrus juos mikroskopu, nes pamatinių ląstelių adenomos ir karcinomos auga juostomis, virvėmis arba formuoja lizdus iš tamsių bazofilinių ląstelių su gerai matomais branduoliais ir beveik neturinčių citoplazmos. Riebalinių liaukų adenomos ir karcinomos formuojasi iš riebalinių liaukų, supančių plaukų folikulus. Žiūrint per mikroskopą, matomos riebalinės ląstelės su putas primenančia citoplazma ir periferinis pamatinių ląstelių sluoksnis. Dažniausi poodžio navikai yra fibromos. Skrodimo metu jas galima pamatyti kaip kietus, baltus darinius, susidariusius poodyje. Taip pat lipomos, kurios susidaro iš riebalinio audinio [2].

Dažniausiai žiurkėms atsiranda pieno liaukų navikai, patelėms jie būna dažnesni, nei patinams. Jų atsiradimas yra tiesiogiai susijęs su amžiumi, kadangi kuo žiurkė vyresnė, tuo didesnė naviko atsiradimo tikimybė, o dažniausiai jie atsiranda nuo 18 mėnesių. Pieno liaukų navikai auga lėtai, tačiau gali labai išdidėti [1]. Taip pat pieno liaukų navikai yra susiję su hormonų kiekiu. Karcinomos dažniausiai atsiranda dėl padidėjusio estrogenų kiekio, o fibroadenomos (18 pav.) – dėl

padidėjusio augimo hormono kiekio organizme [4]. Fibroadenomos dažniausiai būna lokalizuotos ir metastazuoja retai, tačiau jei metastazės atsiranda, jos išplinta į regioninius limfinius mazgus, pilvo srities vidaus organus arba plaučius [13].

Sėklidžių navikai yra sunkiau pastebimi, minkšti, nuo gelsvos iki rudos spalvos, dažniausiai būna gerybiniai.

18 pav. Žiurkės pieno liaukų

27 Hipofizės navikai yra dažnesni patelėms. Pasireiškia nuolatiniu galvos pakreipimu, elgesio pakitimais bei staigiu gaišimu. Šio naviko atsiradimui turi įtakos ad libitum šėrimas kaloringu pašaru.

Lėtinė progresuojanti nekropatija yra dažna vyresnių žiurkių liga, pasireiškianti inkstų nepakankamumu, išsekimu bei letargija. Patogenezė ir etiologija nėra nustatytos, tačiau manoma, jog ligą pridisponuoja amžius bei šėrimas. Inkstai tampa pablyškę, padidėję, netaisyklingos formos, grublėto paviršiaus (19 pav.). Pakitimai gali prasidėti jau nuo 3 mėnesių amžiaus. Tai pagrindinė vyresnių, net ir sveikai atrodančių, žiurkių gaišimo priežastis [1]. Šios ligos metu pasireiškia polidipsija, poliurija bei proteinurija (>10 mg/l) [3].

Miokardo degeneracija – dažna 12-18 mėnesių patinų liga, neturinti pastebimų klinikinių simptomų, tačiau pažeidžianti spenelinius raumenis, prisitvirtinimo prie kairiojo skilvelio sienos vietoje. Mikroskopuojant matomi pilkšvi židinėliai, mononuklearinių ląstelių infiltratas, miokardo degeneracija bei atrofija.

Urolitiazė – vyresnių žiurkių liga, pasireiškianti hematurija, cistitu bei anurija, šlapimo takų obstrukcijos metu. Dažniausiai pasitaikantys akmenys (20 pav.) yra oksalatai, fosfatai, karbonatai, arba jų mišiniai.

Radikulioneuropatija – tai stuburo nervų degeneracija, kuri atsiranda vyresnėms nei 24 mėnesių amžiaus žiurkėms, pasireiškia užpakalinės kūno dalies pareze bei paralyžiumi. Ligai būdingas mielino dangalo sustorėjimas, segmentinė demielinizacija bei aksonų degeneracija.

Netaisyklingas sąkandis (21 pav.) dažniausiai išsivysto dėl kandžių peraugimo, būdingas tiek jaunoms, tiek vyresnėms žiurkėms. Taip pat gali atsirasti dėl dantų lūžių arba žandikaulio poslinkio. Kliniškai pasireiškia svorio netekimu, apetito suprastėjimu bei dehidratacija, iš apačios augantys dantys gali kiaurai perplėšti viršutines dantenas ir atvirkščiai, sukelti uždegimą bei abscesų atsiradimą [1]. Peraugus kandžiams žiurkė nuolatos seilėjasi, todėl galima pastebėti drėgnas vietas aplink burną bei smakro srityje [3].

19 pav. Pablyškę, grublėto

paviršiaus inkstai, paveikti lėtinės progresuojančios nekropatijos

[20].

20 pav. Matomas cistitas ir

urolitai šlapimo pūslėje [20].

21 pav. Netaisyklingas

28 Šilumos smūgis dažniausiai pasitaiko karščiausiais vasaros

mėnesiais, ypač transportavimo metu. Ištikus šilumos smūgiui, padažnėja kvėpavimas, padidėja seilių išskyrimo kiekis, snukučiai ir letenos sudrėksta, kadangi taip žiurkės bando atsivėsinti (22 pav.). Dažnai baigiasi gaišimu [1].

Nutukimas – dažniausiai atsiranda peršėrus žiurkę granuliuotu pašaru gaminamu komerciniu būdu arba šeriant ją

ad libitum.

Pododermatitas – dažniausiai atsiranda dėl netinkamų pakratų, ligą pridisponuoja amžius bei nutukimas. Pasireiškia eritemomis ant letenų, palmarinio ir plantarinio letenų paviršiaus patinimu bei išopėjimu (23 pav.) [3].

1.4. Žiurkių gydymui naudojamos priemonės bei vaistai ir jų dozės

būklės. Intraveninė skysčių infuzija tinkama nusilpusioms ir smarkiai dehidravusioms žiurkėms, tačiau intraveninio kateterio įvedimas yra sudėtingas. Po oda tirpalai leidžiami žiurkėms, kurių sveikatos būklė stabili, o dehidratacijos laipsnis yra nedidelis. Injekcija atliekama suleidus skysčius po oda nugaros srityje tarp menčių (24 pav.) [8]. Intraperitoninė injekcija (25 pav.) atliekama tik seduotoms žiurkėms, kai skubiai reikia skysčių, kadangi tokiu būdu skysčiai pasisavinami žymiai greičiau, o dozė gali būti žymiai didesnė, nei leidžiant juos po oda. Intraperitoninės injekcijos metu yra pakeliama vidaus organų temperatūra, jie sudrėkinami. Tačiau šis būdas yra rizikingas, nes yra galimybė dūrio metu pataikyti į vidaus organus ir juos perforuoti, o tai gali sukelti peritonitą [18].

Gydymo nuo virusinių ligų – nėra. Galima imtis tik prevencinių priemonių: izoliuoti sergančias žiurkes nuo sveikų ir jų neveisti, 4-6 savaites neapgyvendinti naujų žiurkių [1]. Užsikrėtusias žiurkes patariama eutanazuoti [15].

Bakterinėms ligoms gydyti naudojami antibiotikai tokie kaip:

 Amikacinas: 8-16 mg/kg po oda arba į raumenis, kas 8-24 valandas.  Amoksicilinas/klavulano rūgštis: 20 mg/kg peroraliai, kas 12 valandų.

22 pav. Šilumos smūgio ištiktos

žiurkės [1].

23 pav. Pododermatitas [20].

24 pav. Skysčių leidimas

po oda [8].

25 pav. Intraperitoninė

29  Ampicilinas: 20-100 mg/kg po oda, į raumenis arba peroraliai, kas 8 valandas.

 Azitromicinas: 15-30 mg/kg peroraliai, kas 24 valandas.  Cefaleksinas: 15 mg/kg po oda kas 24 valandas.

 Chlortetraciklinas: 10 mg/kg po oda arba į raumenis, kas 12 valandų.  Doksiciklinas: 2,5-5 mg/kg peroraliai, kas 12 valandų.

 Enrofloksacinas: 10 mg/kg peroraliai, kas 12 valandų.  Eritromicinas: 20 mg/kg peroraliai, kas 12 valandų.  Gentamicinas: 20 mg/kg po oda, kas 24 valandas.

 Metronidazolis: 10-40 mg/kg peroraliai, kas 24 valandas [16].

Traumos atveju naudojami vaistai nuo skausmo – meloksikamas (2 mg/kg po oda arba 4 mg/kg peroraliai), karprofenas (5 mg/kg po oda) arba ketofenas (5 mg/kg po oda) [4]. Žaizdos turi būti gydomos kruopščiai dezinfekuojant pažeistą sritį ir naudojant vietinius antibiotikus. Jei žaizdą reikia siūti, geriausia rinktis poodines siūles, kad žiurkėms būtų kuo sunkiau jas nugraužti, taip pat galima uždėti apsauginę apykaklę [19].

Niežų erkučių Radfordia ensifera gydymui kas 7-14 dienų po oda suleidžiama ivermektino (dozė: 0,2-0,4 mg/kg) [16]. Taip pat vietiškai, keteros srityje, ant kailio galima užlašinti selamektino tirpalo (dozė: 10 mg/kg). Privalo būti gydomi visi su žiurke turėję kontaktą gyvūnai. [3].

Žiurkėms, užsikrėtusioms utelėmis, naudojami insekticidai, kurie purškiami ar lašinami ant kailio, taip pat insekticidais turi būti apdorojama ir žiurkės laikymo vieta [2]. Po oda galima suleisti 0,2-0,4 mg/kg ivermektino dozę, kas 7-14 dienų [16]. Dažniausiai utėlių naikinimui naudojamas piretrinas. Norint išvengti dar didesnių odos pažeidimų, žiurkei turėtų būti nukarpomi nagai [7].

Kaspinuočio Taenia taeniaformis gydymui naudojami benzimidazolo antihelmintikai. Cestodui

Rodentolepis nana gydyti naudojama vienkartinė 12,5 mg/kg prazikvantelio dozė oraliai. Trichinella spiralis gydymui naudojamas mebendazolas, kuris sunaikina daugiau nei 95 proc. lervų

[2]. Dozė: 40 mg/kg peroraliai kas 7 dienas, 3 kartus [16]. C. hepaticum gydymui naudojamas mebendazolas arba ivermektinas, naikinantis ankstyvas lervų stadijas ir stabdantis subrendusių parazitų vaisingumą. Norint apsaugoti žiurkes nuo parazitų, reikia atidžiai stebėti ar gyvūninės kilmės pašaras pakankamai termiškai apdorotas, saugoti nuo laukinių gyvūnų, stebėti, kad žiurkė nesuėstų kitų gyvūnų išmatų. Gydant žiurkes, užsikrėtusias Trichosomoides crassicauda, naudojamas ivermektinas, 3mg/kg oraliai. Norint apsaugoti jauniklius, prieš veisimą reikėtų profilaktiškai duoti vaistų patelei [2].

30 Pieno liaukų fibroadenomas galima pašalinti chirurginiu būdu, tačiau yra tikimybė, jog navikai atsinaujins [1]. Sedacijai galima naudoti:

 Acepromaziną – 0,5-1 mg/kg į raumenis;  Diazepamą – 1-5 mg/kg į raumenis;  Medetomidiną – 0,03-0,1 mg/kg po oda;  Midazolamą – 1-2 mg/kg į raumenis;

 Xylaziną – 5-10 mg/kg į raumenis arba po oda, tačiau leidžiant į raumenis, gali sukelti jų nekrozę [16].

Indukcijai sukelti naudojamos 3-4 proc. halotano arba izoflurano dujos, o anestezijos palaikymui 1-2 proc. halotano arba 1,5-3 proc. izoflurano dujos [4]. Prieš operaciją žiurkė alkinama 45-90 minučių. Dėl nedidėlio graužiko dydžio, tačiau palyginus didelio paviršiaus ploto, žiurkėms anestezijos metu dažnai atsiranda hipotermija, nes sumažėja raumenų tonusas, o įkvėptos anestezijai skirtos dujos turi šaldomąjį poveikį. Taip pat dėl gleivines sausinančių dujinių anestetikų poveikio dažnai pasireiškia dehidratacija. Norint išvengti šių šalutinių efektų, pacientą reikia paguldyti ant šildomosios pūslės arba šalia padėti vienkartines pirštines, pripildytas šiltu vandeniu, o operacijos metu po oda arba į

pilvo ertmę leisti pašildytus izotoninius tirpalus [6]. Budimo iš narkozės metu žiurkei periodiškai turėtų būti matuojama kūno temperatūra, o ji pati nuolatos stebima ( pav.). Praėjus 1-2 valandoms po anestezijos reikėtų žiurkę pašerti, norint išvengti hipoglikemijos ir žarnų nepraeinamumo [18].

Pažeidimus, susijusius su žiurkės amžiumi galima valdyti paskiriant dietą, kurios metu apribojamas pašaro suvartojimas bei sumažinamas baltymų kiekis pašare [1].

Lėtinės progresuojančios nekropatijos gydymas yra apsunkintas ir dažnai baigiasi gaišimu, tačiau taikomas simptominis gydymas. Yra sumažinamas gaunamų kalorijų bei baltymų kiekis, naudojami diuretikai, omega-3 riebiosios rūgštys bei vitamino B papildai.

Netaisyklingas sąkandis yra tvarkomas patrumpinant dantis ir juos sulyginant specialiu dantų grąžtu kas 4-5 savaites. Jei atvejis labai sunkus, kandžiai yra išraunami.

Norint apsaugoti žiurkę nuo nutukimo, reikia periodiškai ją sverti bei apriboti granuliuoto pašaro, gaminamo komerciniu būdu, kiekį.

Pododermatitas gydomas pradžioje pašalinant ligą sukėlusias priežastis. Skiestu chlorheksidino tirpalu plaunamos pažeistos letenų vietos, užtepamas antimikrobinį poveikį turintis tepalas Bactroban, kurio veiklioji medžiaga - mupirocinas. Nuo skausmo po oda suleidžiamas meloksikamas, jei atvejis sunkus, naudojami ir sisteminio veikimo antibiotikai [3].

26 pav. Žiurkės budimas iš