LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS MEDICINOS AKADEMIJA
Visuomenės sveikatos fakultetas Profilaktinės medicinos katedra
Inga Jonušaitė
DARŽELĮ LANKANČIŲ VAIKŲ MITYBOS IR BURNOS HIGIENOS
ĮPROČIŲ SĄSAJOS SU DANTŲ BŪKLE
Magistro diplominis darbas (Visuomenės sveikata ir mityba)
Mokslinio darbo vadovas: dr. prof. Jūratė Klumbienė
SANTRAUKA
Visuomenės sveikata (Visuomenės sveikata ir mityba)
KAUNO MIESTO DARŽELIUS LANKANČIŲ VAIKŲ MITYBOS IR BURNOS HIGIENOS ĮPROČIŲ SĄSAJOS SU DANTŲ BŪKLE
Inga Jonušaitė
Mokslinė vadovė dr. prof. Jūratė Klumbienė
Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos akademija, Visuomenės sveikatos fakultetas, Profilaktinės medicinos katedra. Kaunas; 2012.68 p.
Darbo tikslas. Įvertinti 5–6 metų Kauno miesto darželius lankančių vaikų mitybos ir burnos higienos įpročių sąsajas su dantų būkle.
Uždaviniai. Įvertinti darželį lankančių vaikų dantų būklę; nustatyti 5–6 metų vaikų burnos higienos įpročius; įvertinti darželius lankančių vaikų mitybos įpročius; nustatyti 5–6 metų mitybos įpročių ir burnos higienos įpročių sąsajas su dantų būkle.
Tyrimo metodika. 2010 m. gruodžio – 2011 m. vasario mėnesiais Kauno miesto ikimokyklinėse įstaigose atliktas tyrimas, kurio metu ištirta 105 mergaitės ir 127 berniukai (5–6 metų amžiaus). Atlikus anketinę tėvų apklausą įvertinti vaikų burnos higienos bei mitybos įpročiai. Klinikinio burnos ertmės tyrimo metu nustatytas dantų ėduonies intensyvumas, bei burnos higienos indeksas (OHI–S). Statistinė duomenų analizė atlikta naudojant specializuotą duomenų tvarkymo ir statistinės analizės paketo SPSS 17 versiją. Lyginant tarp grupių kokybinius požymius naudotas Chi – kvadrato (χ²) testas. Hipotezių tikrinimui apie analizuojamo reiškinio paplitimo lygybę dviejose grupėse buvo skaičiuotas z kriterijus.Tikrinant statistines hipotezes pasirinkti 0,05 ir 0,001 reikšmingumo lygmenys. Rezultatai. Dantų ėduonies paplitimas tarp ikimokyklinio amžiaus vaikų siekė 95,7 proc. Nustatytas 5,25 ± 0,39 ėduonies intensyvumo vidurkis, kuris prilygsta dideliam ėduonies intensyvumo laipsniui. Daugumos tirtų vaikų (72 proc.) burnos higienos būklė buvo gera (OHI-S nuo 0,1 iki 1,2 balo). Nustatytas patikimas tiesinis ryšys tarp burnos higienos būklės ir ėduonies intensyvumo (p<0,001). Vaikų burnos higienos įpročiai buvo nepatenkinami, nes tik 26,3 proc. tirtų vaikų dantis valėsi bent du kartus per dieną. Ikimokyklinio amžiaus vaikų tėvams trūko burnos higienos įgūdžių ir žinių: tik 26,3 proc. apklaustųjų pradėjo laiku valyti vaikams dantis, tik 21,6 proc. kontroliavo vaikų burnos higieną ir tik pusė tėvų (52,2 proc.) naudojo vaikams tinkamo kietumo dantų šepetėlį. Daugumos ikimokyklinio amžiaus vaikų mitybos įpročiai nėra sveiki. Vaikai per mažai gėrė pieno, nepakankamai valgė vaisių ir
daržovių. Net 40,9 proc. vaikų saldumynus valgė daugiau negu vieną kartą per dieną. Nustatyta, kad dažnas bulvių traškučių valgymas ir gazuotų gaiviųjų gėrimų vartojimas yra reikšmingai susijęs su dideliu ėduonies intensyvumu (p<0,001).
Išvados. Daugumos 5–6 metų Kauno miesto darželius lankančių vaikų burnos higienos ir mitybos įpročiai buvo nepatenkinami. Siekiant sumažinti dantų ėduonies paplitimą ir intensyvumą šioje amžiaus grupėje būtina ugdyti tinkamus burnos higienos ir sveikos mitybos įpročius, reguliariai rengti ir įgyvendinti dantų ėduonies profilaktikos programas, aktyviai į jas įtraukiant ir vaikų tėvus.
Raktiniai žodžiai. Dantų ėduonis, burnos higiena, mitybos įpročiai, ikimokyklinio amžiaus vaikai.
SUMMARY
Public health (Public health and nutrition)
THE LINKS OF EATING HABITS AND ORAL HYGIENE WITH DENTAL HEALTH OF CHILDREN ATTENDING KINDERGARTENS IN KAUNAS CITY
Inga Jonušaitė
The Scientific Director Dr. Professor Jūratė Klumbienė
The University of Health Sciences of Lithuania, the Academy of Medicine, the Faculty of Public Health, the Department of Preventive medicine. Kaunas; 2012. 68 p.
Aim of the study. Evaluate the links of eating habits and oral hygiene with dental health of 5-6 year old children attending kindergartens in Kaunas City.
Objectives. Evaluate the dental health of the children attending kindergartens; determine the habits of oral hygiene of the 5-6 year old children; assess the eating habits of the 5-6 year old children; determine the links of eating habits and oral hygiene with dental health.
Methods. There has been a study of 105 girls and 127 boys of 5-6 years old carried out in the pre-school institutions in Kaunas in the period of December, 2010 to February, 2011. There has been also an assessment done on the oral hygiene and eating habits of the children following the questionnaire survey of parents. The intensity of dental caries has been determined during the clinical oral cavity examination, and oral hygiene index (OHI - S). The statistical data analysis was performed using a version 17 of the specialized data management and statistical analysis package called SPSS. There has been used a test of Chi - square for the comparison of qualitative features of the groups. The criteria z was calculated for a hypothesis testing of the prevalence equality of the phenomenon being analyzed. There were chosen the significance levels of 0.05 and 0.00 in checking the statistical hypotheses.
Results. The prevalence of dental caries among the children tested accounted for 95.7 percent. There has been an average of 5.25 ± 0.39 of the intensity of decay determined, equating to a significant degree of the intensity of decay. The oral hygiene of the majority of children, i.e. 72 percent was good (OHI-S from 0.1 to 1.2 points). There has been a reliable linear relationship determined between the health of oral hygiene and the intensity of caries (p<0.001). The habits of oral hygiene of the children were unsatisfactory because only a small proportion of children, i.e. 26.3 percent, were brushing their teeth at least twice a day. Parents of preschool children were in lack of oral hygiene skills and knowledge, and only 26.3 percent of the respondents started brushing teeth of their children on time. What is more, only
21.6 percent of the respondents were in control of the oral hygiene of their children and only half of the parents, i.e. 52.2 percent were using a toothbrush of proper hardness for their children. Majority of the preschool children had unhealthy eating habits. The children were consuming too little milk, not enough fruits and vegetables. Even 40.9 percent of children were eating sweets more than once a day. The frequent eating of potato chips and carbonated soft drinks has been found to be significantly associated with high intensity of caries. (p<0,001).
Conclusions. The habits of oral hygiene and nutrition of the majority of children attending kindergartens in Kaunas City were unsatisfactory. There is a necessity to develop proper oral hygiene and healthy eating habits, prepare and implement the preventive programs of dental caries on regular basis involving the parents in order to reduce the prevalence and intensity of dental caries in this age group.
SANTRUMPOS
KPI – D – ėduonies intensyvumo indeksas lls – laisvės laipsnių skaičius
n – tiriamųjų skaičius
OHI – S – burnos higienos indeksas (supaprastintas Gren – Vermillion indeksas) pH – burnos ertmės ir dantų apnašų vandenilio jonų koncentracijos matas
ppm – fluoro dalelių kiekis milijone pastos dalelių proc. - procentai
PSO – Pasaulio sveikatos organizacija χ² - Chi kvadratas
TURINYS
ĮVADAS ... 8
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI ... 10
1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 11
1.1. Dantų ėduonies etiologija ... 11
1.2. Dantų ėduonies epidemiologija ... 14
1.3. Dantų apnašos ir ėduonis ... 15
1.4. Dantų ėduonis ir mityba ... 18
2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA ... 24
2.1. Tiriamasis kontingentas ... 24
2.2. Tyrimo organizavimas ... 24
2.3. Klinikinis burnos ertmės tyrimas ... 25
2.4. Mitybos ir burnos higienos įpročių vertinimas ... 27
2.5. Statistinė duomenų analizė ... 28
3. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS ... 29
3.1. Ikimokyklinio amžiaus vaikų burnos higiena ir dantų būklė ... 29
3. 2. Darželius lankančių vaikų mitybos įpročiai ... 37
3. 3. Burnos higienos ir mitybos įpročių sąsajos su dantų būkle ... 46
3. 3. 1. Burnos higienos įpročiai ir dantų būklė ... 46
3. 3. 2. Mitybos įpročių sąsajos su dantų būkle ... 51
IŠVADOS ... 56
PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 57
LITERATŪRA ... 58
ĮVADAS
Jau akmens amžiuje Lietuvoje buvo susidurta su dantų ėduonimi, o dabar ši liga įgijo neregėtą agresyvumą: atakuoja tik ką išdygusius pieninius ir nuolatinius dantis, pasižymi labai greita eiga, sugeba pažeisti kelis to paties danties paviršius. Nesigydant, vaikams vietoj dantų lieka tik šaknys, kurios sukelia sunkius žandikaulio bei aplink esančių audinių uždegimus ir provokuoja viso organizmo ligas (sąnarių, skrandžio, inkstų, širdies ir kt.) (4).
Todėl sveiki dantys yra vienas iš labai svarbių vaikų sveikatos veiksnių. Deja, pasididžiuoti sveikais dantimis mažoji karta negali, nes vaikų dantų ėduonis yra viena iš labiausiai paplitusių vaikų ligų. Lietuvoje tarp 6 metų vaikų ėduonies paplitimas siekia net 94 proc. (28). Lyginant su kitomis šalimis, Lietuvoje ėduonies paplitimas tarp ikimokyklinio amžiaus vaikų yra labai didelis. Vokietijoje 2008 m. Robke F. J. atlikto tyrimo metu buvo nustatytas ėduonies paplitimas tarp ikimokyklinio amžiaus vaikų, kuris siekė 61 proc. Norvegijoje 2010 m. ėduonies paplitimas tarp 5 metų amžiaus vaikų buvo tik 11 proc. (50, 66). Taip pat ir tolimesnėse šalyse stebimas mažesnis ėduonies paplitimas, tarp ikimokyklinio amžiaus vaikų, negu Lietuvoje. Kinijoje 2008m. jis siekė 53, 02 proc., Indijoje 58, 55 proc. O sugedusių dantų vienam vaikui teko 2,187 (52, 53).
Tyrimais įrodyta, kad taikant profilaktikos priemones įmanoma sumažinti ėduonies paplitimą. Tačiau Lietuvoje profilaktikos programos dažniausiai taikomos tik mokyklinio amžiaus vaikams, nors pripažinta, kad 5 – 6 metų amžiaus laikotarpyje yra viena iš didžiausių rizikų susirgti dantų ėduonimi (31, 34). Taip pat šiame amžiaus tarpsnyje formuojasi gyvensenos įpročiai, vyksta nuolatinių danties audinių mineralizacija.Šio amžiaus vaikai dar tebeturi pieninius dantis, o jų išsaugojimui ir gydymui skiriamas per mažas dėmesys, nes galvojama, kadjie vistiek turės greitai iškristi. Tačiau negydyti pieniniai dantys yra ne tik bendrinių organizmo ligų, bet ir nuolatinių dantų ėduonies rizikos veiksnys. Taip pat sveiki pieniniai dantys reikalingi, kad burnoje būtų išlaikomi tarpai reikalingi nuolatiniams dantims, kad galėtų normaliai vystytis žandikauliai bei formuotis veidas. Sveiki dantys būtini ir gerai virškinimo organų sistemos veiklai (4).
Manoma, kad pagrindiniai veiksniai turintys įtakos ėduonies išsivystymui yra bloga burnos higiena ir nesaikingas cukraus vartojimas. Mitybos įtaka ėduonies vystimuisi buvo pastebėta jau senais laikais, kai romėnų okupacijos metais žmonės daugiau pradėjo valgyti virtą maistą ir padidėjo ėduonies paplitimas. Tačiau tais laikais ėduonies paplitimas dar nebuvo toks didelis kaip dabar. Ėduonies paplitimas sparčiai pradėjo didėti nuo tada, kai iš
Karibų salų į Europą buvo importuota sacharozė, o nuo 1970 m. iki 1996 m. kiekvieno gyventojo cukraus suvartojimas vidutiniškai padidėjo 23 proc. (60).
Nors įvairių šalių mokslinėje literatūroje teigiama, kad norint kuo ilgiau išsaugoti sveikus dantukus būtina laikytis sveikos mitybos principų, tačiau, analizuojant daugelį mokslinių tyrimų, galima atrasti įvairių prieštaravimų vertinant mitybos įtaką dantų ėduonies vystimuisi. Todėl atlikdama šį darbą, siekiau įvertinti mitybos ir dantų ėduonies sąsajas tarp ikimokyklinio amžiaus vaikų.
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI
Darbo tikslas: Įvertinti 5 – 6 metų Kauno miesto darželius lankančių vaikų mitybos ir burnos higienos įpročių sąsajas su dantų būkle.
Uždaviniai:
1. Įvertinti darželį lankančių vaikų dantų būklę. 2. Nustatyti 5-6 metų vaikų burnos higienos įpročius. 3. Įvertinti darželius lankančių vaikų mitybos įpročius.
4. Nustatyti 5-6 metų vaikų mitybos įpročių ir burnos higienos įpročių sąsajas su dantų būkle.
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Dantų ėduonies etiologija
Dantų ėduonis yra viena iš labiausiai paplitusių lėtinių infekcinių ligų pasaulyje tiek tarp suaugusiųjų, tiek tarp vaikų. Ėduonies vystymąsiįtakoja keletas veiksnių, tokie kaip: dantų struktūra, mikroflora, maistas bei seilės. Ėduonies vystymuisi yra būtina visų šių veiksnių sąveika - jei bent vieno veiksnio nebus, ėduonis nesivystys (14).
1 pav. Dantų ėduonies etiologijos schema
Kaip jau minėta, dantų ėduonis yra infekcinė liga, kurios vystymesi dalyvauja natūralioje burnos mikrofloroje esantys mikroorganizmai. Šie mikroorganizmai patologiškai veikia tik tada, kai pakinta burnoje jų natūralios proporcijos, bei kai sumažėja burnos pH ( burnos ertmės terpė tampa rūgštinė). Atlikus įvairius tyrimus, dantų apnašose buvo nustatyta daugiau nei 500 skirtingų rūšiųkariesogeniškai veikiančių mikroorganizmų (11).
Pagrindiniai ir dažniausiai aptinkami mikroorganizmai yrašie:Streptococcus mutans,
Streptococcus sobrinus, Streptococcus mitis, Streptococcus salivarius bei Lactobacillus (51).
Atliekama daug tyrimų siekiant išsiaiškinti, kaip mikroorganizmai įtakoja ėduonies vystymąsi, tačiau didžiausias dėmesys visuose tyrimuose yra skiriamas būtent Streptococcus
mutans.M. Fontana teigia, kad šis mikroorganizmas neaptinkamas tik 10 – 20 proc. žmonių,
kuriems diagnozuotas kariesas (11). Taigi, dantų ėduonis gali išsivystyti ir nedalyvaujant šiam mikroorganizmui.Tačiau W. J. Loesche teigia, kad ėduonies intensyvumas priklauso būtent nuo Streptococcus mutans kiekio apnašose. Šis mikroorganizmas ne tik sintezuoja gliukaną,
bet ir didina apnašų lipnumą, gerina mikroorganizmų tolimesnę kolonizaciją ir adheziją ant danties paviršiaus, be to, pagerina angliavandenių difuziją ir rūgščių gamybą gilesniuose apnašų sluoksniuose. Taip pat Streptococcus mutans gamina daug rūgščių, daugiausia pieno rūgštį, kuri turi didelį demineralizuojamąjį potencialą bei pasižymi aciduriškumu, t. y. šie mikroorganizmai turi palyginti didelę toleranciją rūgštims, ir net esant kariesogeninėms sąlygoms tai netrukdo jų kolonizcijai. Taigi, nepaisant kai kurių mokslininkų prieitų išvadų, galima teigti, kad Streptococcus mutans yra pagrindinė mikroorganizmų grupė, turinti išskirtinę reikšmę dantų ėduonies etiologijai (8, 30, 54).
Kariesogeninį patencialą dėl savo acidurinių ir acidogeninių savybių turi ir
Lactobacillus. Klinikinėmis studijomis nustatyta teigiama koreliacija tarp Lactobacillus
kiekio seilėse bei apnašose ir ėduonį turinčių asmenų. Tačiau šios rūšies mikroorganizmai didesnės įtakos turi ligos progresavimui, o ne jos pradžiai (54).
Kitas svarbus veiksnys yra substratas, t.y. mūsų mityba. Daug angliavandenių turintis maistas yra laikomas kariesogeniškiausiu. Jau 1970 m. vykusios konferencijos metu buvo pripažinta, kad sacharozė yra pagrindinė dantų ėduonies vystymosi priežastis (11). Kiti sacharidai yra fermentuojami iki pieno ir kitų rūgščių arba bakterijų, kaupiami kaip viduląsteliniai mikroorganizmų polisacharidai. Tačiau sacharozė yra unikali, nes ji sudaro atsargas, iš kurių gaminami neląsteliniai polisacharidai (fruktanas ir gliukanas) ir matricos polisacharidai (mutanas). Todėl galima teigti, kad sacharozė padeda mikroorganizmams telktis ir didina apnašų lipnumą (35).
Burnoje esantys mikroorganizmai skaido (fermentuoja) sacharozę ir susidaro rūgštys, kurios burnos pH sumažina iki 5,0 ar net mažiau. Tada prasideda danties audinio demineralizacija (62, 47). Vykstant demineralizacijos procesui vandenilio jonai (H⁺) – mikrobų metabolizmo produktai, pažeidžia danties pelikulą, o vėliau, esant ilgesniam kontaktui, pradeda tirpti paviršinio emalio apatitai ir H⁺ patenka giliau, sukeldami gilesnę emalio demineralizaciją, kada iš danties audinio pasišalina mineralinės medžiagos – kalcio ir fosforo jonai. Tuo pačiu metu prasideda ir fluorapatitų, dikalcium fosfat hidratų precipitacija, kuri vyksta dėl fluoro jonų, esančių paviršiniame emalio sluoksnyje, poveikio. Kartu su tolesne rūgščių iš apnašų difuzija į paviršinį emalio sluoksnį vyksta ir rūgščių difuzija iš šio sluoksnio į popaviršinį emalio sluoksnį. Šio sluoksnio rūgštys neutralizuojamos dėl emalio mineralų tirpimo, kurie dėl osmosinio slėgio keliauja iš popaviršinioemalio sluoksnio burnos ertmės skysčio link. Tačiau šie mineralai negali visiškai išeiti į burnos ertmės skystį, nes, veikiant paviršinio emalio sluoksnio fluoro jonams, vyksta fluorapatitų, dikalcium fosfat hidratų precipitacija šiame sluoksnyje. Paviršinis sluoksnis yra nuolat atnaujinamas, o
pažeidimas susidaro popaviršiniame emalio sluoksnyje. Kai demineralizacijos procesas trunka ilgai, mažėja precipitacijos greitis (nes mažėja popaviršinioemalio sluoksnio mineralų tirpimo greitis) ir vis daugiau mineralų išsiskiria iš popaviršinio emalio sluoksnio, todėl atsparus paviršinis sluoksnis suyra ir susidaro ertmės (30, 21, 47, 63).
Labai svarbu, kad emalyje būtų pakankamas kalcio (Ca) ir fosforo (P) kiekis (santykis), ne mažiau kaip 1,62 – 2,0. Jei Ca/P emalyje yra 1,3 ir mažiau, išstūmus ir vieną Ca joną hidroksiapatitas suyra, prasideda demineralizacija. Todėl juo didesnis Ca/P santykio koeficientas, juo emalio atsparumas didesnis (35).
Vaikų dantys yra mažiau atsparūs ėduonies poveikiui, nes emalio prizmės dar yra ne visiškai mineralizuotos. Mineralizuojantims dantims svarbu, kad būtų pakankamai, bet ne per daug fluoro, gaunamo iš geriamojo vandens ar iš papildomų šaltinių. Emalio atsparumą galima didinti vartojant specialias profilaktikos priemones, mikroelementus, kurie gali jungtis į emalio struktūrą. Prisijungdami prie hidroksiapaptitų, fluoro jonai, pakeičia juose hidroksilo (OH) grupę, sudaro fluorapatitus, atsparesnius rūgščių poveikiui (55).
Seilės yra vienas iš natūralių gynybos elementų, užkertančių kelią demineralizacijai, kadangi yra prisotintos kalciu ir fosfatais, kurie nulemia seilių buferinę talpą. Normalus seilių pH yra 5,6 – 7,6. Juo mažesnis seilių pH ir mažesnė buferinė talpa, juo silpnesnis apsauginis rūgščių neutralizavimo mechanizmas. Ilgai vartojant sacharidus, buferinės sistemos silpnėja, mažėja jų talpa (35). Tačiau svarbu tai, kad kalcio jonų koncentraciją seilėse galima padidinti skatinant seilių išsiskyrimą – tokiu būdu šių jonų koncentraciją paros laikotarpyje galima padidinti daugiau kaip dvigubai (55).
Nesubalansuota mityba, o ypač baltymų, mikroelementų (pagrinde cinko ir geležies) stoka gali daryti įtaką jų kiekybinei bei kokybinei sudėčiai. Baltymų ir vitamino A stoka gali sąlygoti seilių liaukų atrofiją, dėl ko sumažėja galimybė kovoti su infekcijomis, sutrinka natūrali gynybinė funkcija bei galimybė sumažinti apnašų išskiriamų rūgščių žalingą poveikį, todėl susilpnėjus seilių antibakterinėms savybėms iškyla karieso rizika. Seilėse yra apsauginių fermentų: lizocimo, laktoferino ir peroksidazės. Lizocimas ardo bakterijų sieneles. Jo veiklą slopina geležis ir varis. Tačiau laktoferinas sujungia šiuos metalus, ir ne tik pagerina lizocimo funkciją, bet ir sutrikdo bakterijų gyvybinę veiklą, kuriai reikalingi vario ir geležies jonai. Esant vandenilio peroksidui, seilių peroksidazė reaguoja su seilių tiocianatu, ir susidaro antimikrobinė medžiaga hipotiocianatas, kuris slopina bakterijų sugebėjimą visiškai panaudoti gliukozę (40, 55).
1.2. Dantų ėduonies epidemiologija
Ėduonis mažiems vaikams sukelia skausmą, diskomfortą, pablogina gyvenimo kokybę, sutrikdo mitybą bei tolimesnį vaiko vystymąsi. Nors šiandien atrodo visi jau žino, kokį neigiamą poveikį turi dantų ėduonisbei kokios yra pagrindinės profilaktinės priemonės, kad jo išvengti, tačiau ši liga vis dar yra viena iš labiausiai paplitusių visame pasaulyje (19).
Statistiniais duomenimis,Lietuvoje 94 proc. 6 metų amžiaus vaikų randamas dantų ėduonis. Ėduonies intensyvumas tarp ikimokyklinio amžiaus vaikų siekia net 4,5 (2, 28).
Mokslininkai, keletą metų stebėję ėduonies paplitimo pokyčius, nustatė, kad ėduonies intensyvumas ir paplitimas mažėja išsivysčiusiose šalyse (JAV, D. Britanija, Skandinavijos šalys ir kt.), didėja – besivystančiose šalyse (Azija, Afrika), o didelių pokyčių nepastebima buvusiose socialistinėse šalyse (Lenkija, Vengrija ir kt.) (3, 9, 23, 39).
Tokie ėduonies paplitimo pokyčių skirtumai galimi dėl šalių skirtingos ekonominės situacijos: besivystančiose šalyse yra daugiau šeimų turinčių žemesnį išsilavinimą ir gyvenančių nepritekliuje. Žemesnių socialinių ekonominių grupių gyventojai dažniau nežino dantų ėduonies profilaktikos galimybių, nesveikai maitinasi, rinkdamiesi pačius pigiausius maisto produktus. Todėl būtina, kad šiose šalyse,siekiant sumažinti ėduonies intensyvumą,būtų konsultuojamos nėščios moterys, tėvai, šeimos apie dantų ėduonies etiologiją, sveikų dantų svarbą, sveiką mitybą bei profilaktines priemones. Kiek įmanoma daugiau reikia dėti pastangų į tai, kad sveiki maisto produktai būtų prieinami visiems žmonėms (37).
2005 m. dantų ėduonies paplitimas tarp penkiamečių vaikų Kinijoje buvo 58,72 proc. Statistiškai reikšmingo skirtumo tarp lyčių nebuvo pastebėta, tačiau didesnis ėduonies paplitimas buvo tarp vaikų, kilusių iš miesto, negu tarp kaime gyvenančių vaikų (27). 2008 m. Kinijoje pakartotinai atlikto tyrimo metu dantų ėduonies paplitimas tarp penkiamečių buvo jau šiek tiek mažesnis – 53,02 proc. Kaip ir prieš tai vykusiame tyrime nebuvo nustatyta statistiškai reikšmingo skirtumo tarp lyčių, tačiau tarp mieste augančių vaikų ėduonies paplitimas buvo didesnis (p<0,01) (52).
E. M. Ueda ir kt. atlikto tyrimo metu Brazilijoje (2004 m.) statistiškai reikšmingo ėduonies paplitimo skirtumo tarp mieste gyvenančių 5 metų amžiaus vaikų ir kaime gyvenančių, nenustatė (61). Bendras ėduonies paplitimas buvo panašus kaip ir Kinijoje – 50, 86 proc. Kiek didesnis ėduonies paplitimas tarp šešiamečių nustatytas Filipinuose (2005m.) – 71,7 proc. O Ispanijoje ėduonies paplitimas tarp penkiamečių siekė 60 proc. (2009 m.) (15, 12).
Analizuojant kitų šalių mokslinę literatūrą, galima pastebėti, kad Lietuvoje ėduonies intensyvumas bei paplitimas tarp ikimokyklinio amžiaus vaikų yra vienas iš didžiausių visame pasaulyje. Panaši situacija yra kaimyninėje Latvijoje, kurioje ėduonies intensyvumas (kpi-d)siekia 7,7, Estijoje – 4,1, Baltarusijoje – 3,3, Rumunijoje – 8,4 (23). Mažiausiai ėduonies pažeistų dantų turi Islandijoje, Danijoje, Suomijoje, Italijoje ir Švedijoje gyvenantys vaikai (6, 16, 9). Danijoje ėduonies paplitimas tarp ikimokyklinio amžiaus vaikų siekia tik 10 proc., Suomijoje – 14 proc., Švedijoje – 28 proc. (36, 38).
Tokius ryškius dantų ėduonies paplitimo šalyse skirtumus gali įtakoti ekonominiai ir kultūriniai veiksniai, sveikatos priežiūros sistemų organizavimas. Ypač didelės reikšmės turi šalyje vykdomos dantų ėduonies profilaktikos programos. Jos yra vykdomos ir Lietuvoje, tačiau dėl finansavimo trūkumo šios programos dažnai neturi tęstinumo ir yra vykdomos tik tam tikrose amžiaus grupėse. Įvairių programų pateikti rezultatai rodo, kad norint sumažinti ėduonies paplitimą bei intensyvumą, reikalinga pakankamai dėmesio skirti ir patiems mažiausiems vaikams. Nes jau seniai mokslininkų pripažinta, kad didžiausia rizika susirgti dantų ėduonimi yra 2 – 3 m. ir 5 – 6 m. laikotarpyje.
Didelę įtaką vaikų dantų priežiūrai ir jų sveikatai turi tėvų supratimas bei motyvacija. Rytų Europos valstybėse dauguma vaikų dar ir dabar kreipiasi į odontologus tik būtinosios pagalbos atvejais, kai dantų skausmas nebekontroliuojamas ir labai retai – profilaktiniam patikrinimui. Tokia pati padėtis stebima ir Lietuvoje: tyrimų analizė rodo, kad mūsų šalyje daugiausia pas gydytoją odontologą atvykstama tik esant skausmui ar kitoms dantų problemoms. Gydytojų odontologų vengimo priežastimi gali būti ir dantų gydymo baimė, dėl odontologinių procedūrų specifiškumo (garsą ir vibraciją skleidžiantys instrumentai, neįprasti pojūčiai po nuskausminimo, galimai skausmingų procedūrų atlikimas ir pan.) (45, 46).
1.3. Dantų apnašos ir ėduonis
Burnos ertmės higiena – burnos ertmės priežiūra, dantų apnašų šalinimas, siekiant užkirsti kelią apnašų sukeliamoms ligoms. Kiekvienas nuo šių ligų turime geriausią ir patį pigiausią gydytoją – dantų šepetėlį. Neretas sako: „...o senovėje nei dantų valė, nei dantų ėduonimi sirgo“. Tačiau prisiminkime, kad gyventojai tada dantis valė valgydami rupų maistą, grauždami morkas, ropes. O dantų apnašas nebuvo toks agresyvus, nes nebuvo saldainių, šokolado, pyragaičių (22).
Jau daugiau nei prieš šimtą metų buvo tikima, kad bet koks bakterinis apnašas ant dantų gali sukelti ėduonį. Ilgą laikotarpį ėduonies gydymui buvo taikomas tik mechaninis apnašų šalinimas naudojant įvairias abrazyvines medžiagas. Net J. Leonas Williamsas, pirmasis Amerikos odontologų asociacijos prezidentas, tvirtino, kad norint užkirsti kelią ėduoniui pakanka laikytis geros burnos higienos (32). Tačiau jeigu nebuvo ribojamas angliavandenių vartojimas su maistu, ėduonies išvengti nepavykdavo.
Iš tiesų, ši problema yra aktuali ne tik šiandien, bet ir ankstesniais laikais. I ir II Pasaulinio karo metais, atrenkant vyrus į kariuomenę, viena iš pagrindinių atmetimo priežasčių būdavo būtent dantų kariesas. Toks didelis ligos paplitimas ir lėmė odontologijos, kaip atskiros sveikatos priežiūros šakos, susiformavimą 19-tame amžiuje (30).
Dantų apnašos – tai nematoma plėvelė iš maisto likučių, mikrobų, seilių sudėtinių dalių. Nevalant ar neatidžiai nuvalius dantis, apnašos kaupiasi tarpdančiuose, dantų vagelėse, ties dantenų kraštu. Apnašų kaupimosi intensyvumas ir greitis priklauso nuo bakterijų gausumo burnos ertmėje ir jų aktyvumo. Juo blogesnė burnos higiena, juo aktyvesnės bakterijos. Šios bakterijos skaldo cukrų iki rūgščių, kurios tirpina kietuosius danties audinius. Taip vystosi ėduonis. Dėl ilgalaikio minkštojo dantų apnašo poveikio atsiranda blogas burnos kvapas, neestetiškai atrodo dantys, vystosi ėduonis ir periodonto ligos (21).
Atlikta nemažai tyrimų, siekiant įrodyti ryšį tarp burnos higienos ir ėduonies intensyvumo. Lietuvoje, Kauno mieste, keletą tiriamųjų darbų vertinant ikimokyklinio amžiaus vaikų burnos higieną ir jos ryšį su dantų būkle yra atlikusi V. Vaitkevičienė. 2003 m. ji ištyrė 1665 vaikus, ir nustatė, kad vaikai, kurių burnos higiena yra patenkinama arba bloga (burnos higienos indeksas (OHI-S) 1,1-6 balo), sudaro 43,2 proc. Nuo burnos higienos būklės reikšmingai priklausė pieninių dantų ėduonies intensyvumas: jei vaikų OHI-S 0-1 balo, kpi-d indeksas buvo lygus 2,85 (0,1), jei OHI-S 1,1-6 balo,kpi-d indeksas - nuo 4,39 (0,19) iki 6,07 (0,51) (p<0,001) (63).
Anglijoje, Vakarų Jorkšyre, 2007 m. Sahota P. ir kt. atlikto tyrimo metu, buvo nustatytas ryšys tarp dantų valymo dažnio ir ėduonies. Tarp vaikų, kurie valė dantis bent vieną kartą per dieną, ėduonies paplitimas siekė 31 proc., o tarp vaikų, kurie dantis valė retkarčiais, paplitimas buvo 48 proc. (26). Ypač gerai dantų valymo įtaką ėduonies vystimuisi pagrindžia Ispanijoje Pita – Fernandez S. ir kt. atlikto tyrimo rezultatai. Tyrime dalyvavo 281 5 m. amžiaus vaikas. Buvo nustatyta, kad ėduonies paplitimas tarp vaikų, kurie niekada nevalė dantų, buvo 40 proc. (95 proc. PI 24,3 proc. - 57,8proc.), o tarp vaikų, kurie dantis valė kelis kartus per dieną, ėduonies paplitimas siekė tik 15,3 proc. (95 proc.PI 9,4 proc. - 23,7 proc.).
S. P. Fernandez, tyręs ikimokyklinio amžiaus vaikus, nustatė didelį ėduonies paplitimo skirtumą tarp vaikų, kurie niekada nesivalė dantų, ir tarp vaikų, kurie dantis valėsi kasdien. Ėduonies pasireiškimo tikimybė tarp vaikų nevalančių dantų buvo 4 kartus didesnė, lyginant su vaikais, kurie kasdien valėsi dantis (44).
Labai svarbu ne tik dantų valymo dažnis, bet ir valymo kokybė. I. Johansson ir kt. atliktame tyrime net 93 proc. tėvų teigė, kad jų vaikai dantis valo kasdien, tačiau, įvertinus vaikų burnos higieną, net 50 proc. vaikų rasta ant dantų apnašų (19). Burnos higiena – bendros asmens higienos dalis. Jos kultūra turėtų būti ugdoma vaikui nuo mažens, kad susiformuotų tvirti įgūdžiai, kurie apsaugotų vaikus nuo dantų skausmo, garantuotų dantų išvaizdą ir normalią kramtymo funkciją. Šį mokymą turėtų atlikti tėvai, gydytojai odontologai, burnos higienistai ir pedagogai. Didelę įtaką turitinkamas tėvų pavyzdys (22). Rekomenduojama, kad iki vaikui sueis 7 metai, tėvai privalo patys valyti vaikams dantis, nes, anot mokslininkų, kol vaikai dar nemoka gerai rašyti, jie nesugeba tinkamai kontroliuoti rankų judesius, o tai reiškia, kad negali kokybiškai išsivalyti ir dantų (45).
Pagrindinis asmens burnos higienos metodas – valant dantų šepetėliu du kartus per dieną, pašalinti apnašas, maisto likučius ir sustabdyti jų žalingą poveikį burnos ertmės audiniams. Kiti metodai: tarpdančių valymas higieniniu siūlu, liežuvio valymas, skalavimas tam skirtais tirpalais, burnos ertmės drėkinimas specialiaisiais aparatais (vandens srove). Svarbu, kad vaikams būtų parenkamos tinkamos burnos higienos priemonės: minkšto kietumo dantų šepetėlis bei dantų pasta su nedideliu fluoro kiekiu. Vaikų naudojamose pastose fluoro kiekis turėtų būti 250 – 500 ppm (fluoro dalelių kiekis milijone pastos dalelių). Užsienio mokslininkų atlikti tyrimai įrodė, kad pastos su fluoru padeda išvengti ėduonies ir sustabdo demineralizacijos procesą. Taip pat jie teigia, kad asmenims, nenaudojantiems fluoru praturtintos dantų pastos, dažnas cukraus vartojimas kelia didesnę riziką dantų būklei, negu reguliariai naudojantiems pastą su fluoru (16, 32). Nors vis dažniau žiniasklaidoje pasirodo straipsnių apie galimą neigiamą fluoro poveikį, tačiau amerikiečių mokslininkai dantų pastos su fluoridais naudojimą įvardija kaip pigiausią ir vieną iš efektyviausių būdų siekiant dantų sveikatos. Be to, tyrimai, atlikti Norvegijoje, įrodė, jog fluorozės rizika vaikams, kurie nuo mažens naudojo pastą su fluoru, buvo absoliučiai minimali. Tačiau autoriai pabrėžė, jog fluorozės rizikai labai svarbus naudojamas dantų pastos kiekis: jis mažiems vaikams neturi viršyti žirniuko dydžio (35, 46).
Labai svarbu tinkamai valytis dantis 6 metų vaikams, kai dygsta itin svarbūs pirmieji nuolatiniai krūminiai dantys. Šiuos dantis gerai išvalyti yra sunku, nes dygstantys dantys yra aukščiau arba žemiau sukandimo linijos. Šių dantų tarpgumburiniai kramtomųjų paviršių
plyšiai yra dar labai prastai mineralizuoti, nesubrendę. Ten susikaupia daug apnašų, kurios, jeigu neišvalomos, sparčiai suardo kramtomąjį danties paviršių (47).
Išanalizavus nemažai užsienio ir Lietuvos mokslinių tyrimų, galima padaryti išvadą, kad dantų valymas tiesiogiai yra susijęs su ėduonies vystymusi. Kuo ilgiau dantys nevalomi, ar valomi neatidžiai, tuo labiau kaupiasi dantų apnašas. Apnašų viduje, prie pat danties paviršiaus esantys bakterijų metabolizmo produktai – organinės rūgštys yra pagrindinė ėduonies priežastis. Kuo ilgiau apnašos nenuvalomos, tuo daugiau rūgščių gaminasi o kuo apnašos senesnės, tuo tvirčiau jos laikosi ant dantų ir tuo sunkiau jas nuvalyti (trijų dienų senumo apnašoms nuvalyti reikia tris kartus didesnės jėgos) (22).
1.4. Dantų ėduonis ir mityba
Dantų ėduonis tapo ypač aktualia sveikatos problema, kai angliavandeniai žmonių mityboje tapo pagrindiniu komponentu (30). Kad angliavandeniai įtakoja karieso vystymąsi buvo pastebėta jau 3 – 4 tūkstantmečiai prieš Kristaus gimimą Brazilijoje, kai gyventojai vartojo daug angliavandenių turintį produktą – manijoką (4). O 1940 m. užsienio mokslininkas Stephan įrodė egzistuojantį ryšį tarp cukraus ir ėduonies vystymosi, ištirdamas dantų apnašų pH pokyčius veikiant fermentuojamiems angliavandeniams (11).
Kad mityba, o ypač dažnas cukraus vartojimas, įtakoja ėduonies vystymąsi patvirtino ir ekspertų grupė iš Pasaulinės sveikatos organizacijos (PSO) 2003 m. (37). Su maistu gaunamas cukrus būna dviejų tipų: natūraliai randamas maiste (pavyzdžiui vaisiai, medus, pieno produktai) ir papildomai dedamas į maistą jo apdorojimo metu norint pakeisti produkto skonį ar tekstūrą (60). Nors teigiama, kad nuo mitybos labai priklauso ėduonies intensyvumas, tačiau šį ryšį įrodyti yra labai sudėtinga, nes ėduonies vystymuisi įtakos turi ne tik daug angliavandenių turinčio maisto vartojimo dažnis, bet ir tokio maisto tiesioginio sąlyčio su dantimis trukmė. Taip pat, nustatant cukraus suvartojimo kiekį ir jo įtaką ėduonies vystymuisi, reikėtų atsižvelgti į tai, kad ėduonies susidarymas gali užtrukti keletą metų. Šis procesas priklauso ir nuo individualių savybių, tokių kaip seilių sudėtis, buferinė sistema, burnos higiena ir kt.
Siekiant įrodyti mitybos ir ėduonies intensyvumo ryšį, yra atlikta daugybė tyrimų (1, 15, 19, 29, 37, 58). Tačiau 2001 m. Nacionaliniame sveikatos institute vykusioje konferencijoje, buvo pranešta, kad iš 69 tyrimų, vykusių 1980 – 2000 metais, tik 2 tyrimai parodė tvirtą ryšį tarp mitybos ir ėduonies, 16 tyrimų įrodė vidutinį ryšį, o 18 tyrimų nustatė tik silpną ryšį (60).
C. Mobley nurodo, kad dažnas angliavandenių vartojimas yra reikšmingai susijęs su padidėjusia ėduonies rizika. Netinkama mityba, ypač užkandžiavimai tarp pagrindinių valgymų, turi didžiausios neigiamos įtakos, nes užkandžiaujama dažniausiai didelės energinės vertės, bet skurdžiais maisto medžiagomis maisto produktais, kurie yra lengviausiai prieinami prekyboje, greičiausiai paruošiami, skaniausi ir „madingiausi“ valgiai (37). Amerikoje ikimokyklinio amžiaus vaikai net 30 proc. paros energijos gauna būtent iš užkandžių, ir net 75 proc. iš apklaustųjų užkandžiauja kasdien: beveik visi teigė valgantys saldžius užkandžius 1 – 2 kartus per dieną (19).
Nustatyta, kad mergaitės, kurios nevalgo pusryčių, turi didesnę ėduonies riziką, nes esant nereguliariai mitybai dažnai pagrindinius valgymus pakeičia dažni užkandžiavimai, iš kurių didelė dalis energijos neretai gaunama iš cukrų (1). Klaipėdoje atlikto tyrimo metu (2011 m.) buvo nustatyta, kad ne visi ikimokyklinio amžiaus vaikai pusryčius valgė kasdien. Iš tirtųjų, juos kasdien valgė 91,6 proc., o 1,4 proc. vaikų jų nevalgo niekada (13).
Tokią pačią išvadą priėjo ir C. Bedos (2000 m.), atlikęs tyrimą Haityje. Buvo nustatyta, kad vaikai, kurie per dieną saldžiais užkandžiais užkandžiauja tris ir daugiau kartų, turi daugiau ėduonies pažeistų dantų, negu vaikai, kurie saldumynus valgo tik retkarčiais (5). O S. Omar nustatė, kad vaikai, kurie dažnai vartoja daug cukraus turinčius produktus turi net 2,98 karto didesnę ėduonies tikimybę, lyginant su tais, kurie cukraus su maistu gauna retai (p=0,019) (1). Iš atliktų tyrimų žinoma, kad mūsų šalyje net apie 60 proc. ikimokyklinio amžiaus vaikų saldumynus valgo kasdien, todėl galima tikėtis blogos mūsų mažosios kartos dantų būklės (13).
Rugg – Gunn ir kt. atlikto tyrimo metu buvo nustatyta, kad vaikų, kurie suvartojo per dieną daugiau kaip 163 g. cukraus, dantų paviršių ėduonies intensyvumas buvo 5, o vaikų, kurie suvartojo per dieną per pusę mažiau cukraus (78 g.), danties paviršių ėduonies intensyvumas siekė tik 3,2. Šių mokslininkų teigimu, 8 g. cukraus per dieną, visiškai neįtakoja ėduonies vystymosi intensyvumo, o kiekvieni papildomi 5 g. angliavandenių, padidina ėduonies vystymosi riziką 1 proc. (60). Tačiau V. Vaitkevičienės darbe teigiama, kad dantims nepavojinga cukraus dozė yra net 30 – 40 g. per dieną (63).
Filipinuose atlikto tyrimo metu nustatyta, kad vaikai daugiausiai cukraus gauna valgydami ledinukus (89 proc.) bei gerdami nealkoholinius gaiviuosius gėrimus (84,9 proc.) (15). Amerikoje (2000 m.) net trečdalį su maistu gaunamo cukraus vaikai gauna būtent iš gaiviųjų gėrimų (60). Džiugu tai, kad Lietuvoje atlikto tyrimo rezultatai parodė, kad mūsų šalyje ikimokyklinio amžiaus vaikai kokakolą ir kitus saldžius gėrimus geria tik retkarčiais, o 29 proc. tirtų vaikų tokių gėrimų negeria niekada (13).
Gazuotuose gaiviuosiuose gėrimuose yra gausu angliavandenių, todėl jie taip pat pasižymi kariesogeniniu poveikiu. S. Lim, W. Snohn ir kt. mokslininkų atlikto tyrimo metu, buvo nustatyta, kad vaikams, kurie daug dažniau geria gaiviuosius gėrimus ėduonies pasireiškimas per du metus buvo 1, 75 karto didesnis, negu vaikams, kurie dažniausiai geria pieną ar natūralias vaisių sultis (29). Nors T. A. Marshal ir kt. tyrimo metu nustatyta, kad 100 proc. vaisių sultys taip pat veikia kariesogeniškai (32). Panašus gaiviųjų gėrimų poveikis ėduoniui nustatytas ir kitų tyrimų metu, kur gauti rezultatai parodė, kad dažnas šių gėrimų vartojimas padidina ėduonies riziką net iki 4,50 karto (1). Kadangi gėrimai ilgai neužsilaiko burnoje ir neturi ilgo sąlyčio su dantimis, tai ėduonies pasireiškimui įtakos turi tik tada, kai jie gurkšnojami labai dažnai (60).
Visur plačiai kalbama, kad gausus cukraus vartojimas su maistu kenkia mūsų dantims, tačiau daugelis net nenumano, kad dantims ne ką mažiau pavojingi ir kiti, visai nesaldūs, ir šiuo metu labai populiarūs užkandžiai, tai – bulvių traškučiai. Kariesogeniniu poveikiu jie pasižymi todėl, kad juose gausu hidrolizuoto krakmolo (19). Ištirta, kad vaikai, kurie dažnai valgė bulvių traškučius turėjo net 5,68 karto didesnę ėduonies atsiradimo tikimybę, lyginant su vaikais, kurie traškučius valgė tik retkarčiais ar nevalgė visai (p=0,002) (1). Nors krakmolas skyla daug lėčiau nei kiti fermentuojami angliavandeniai: sacharozė, gliukozė, fruktozė, maltozė ar laktozė, tačiau šio angliavandenio turintis maistas, būtent bulvių traškučiai, yra labai lipnūs ir ilgai išsilaiko ant danties paviršiaus. Todėl susidaro geros sąlygos bakterijoms fermentuoti angliavandenius, todėl susidaro rūgštys (63).
Tačiau V. R. N. Cruvinel ir kitų mokslininkų atlikto tyrimo metu, nebuvo nustatyta jokio ryšio tarp mitybos įpročių, tame tarpe ir saldumynų vartojimo, ir ėduonies vystymosi (49).
Keletas atliktų tyrimų rodo, kad pienas ir pieno produktai, veikia kariesostatiškai. Tačiau šis ryšys dar nėra gerai ištirtas, todėl vyrauja labai įvairių nuomonių. Stengiantis nustatyti ryšį tarp pieno suvartojimo ir ėduonies paplitimo tarp vaikų buvo atliktas tyrimas 2010 metais Japonijoje. Šio tyrimo rezultatai neparodė jokių reikšmingų sąsajų tarp sūrio, sviesto, pieno vartojimo dažnio ir ėduonies paplitimo. Tačiau buvo nustatytas reikšmingas tiesinis ryšys tarp jogurto vartojimo dažnio ir ėduonies (p=0,04) (58, 32).
Tačiau Kanadoje atlikus tyrimą buvo nustatyta, kad vaikai, kurie pieno gėrė mažiau, lyginant su vaikais, kurie pieno gėrė 1 – 2 kartus per dieną, turėjo daug daugiau ėduonies pažeistų dantų (p<0,01) (41, 42). Kiti užsienio mokslininkai taip pat pritaria, kad pieno produktai gali sumažinti metabolinių rūgščių poveikį ir apsaugoti dantų emalį valgio metu. Kalcis ir fosforas, esantis piene, užkerta kelią dantų ėduonies išsivystymui. Epidemiologiniai
tyrimai parodė, kad žmonių, kurių apnašose buvo nustatyti dideli kalcio ir fosfatų kiekiai, yra mažesnis dantų ėduonies intensyvumas. S. Kashket ir D. P. DePaola savo tyrimuose įrodė, kad įdėjus kalcio laktato į kepinius, ruošiamus iš miltų, emalio demineralizacija sumažėja apie 50 proc. (20).
Todėl, siekiant išvengti ėduonies, užkandžiavimams rekomenduojama rinktis ne saldainius, sausainius ar ledus, bet tokius produktus, kurie neskatina ėduonies vystymosi - sausi grūdiniai produktai, švieži ar džiovinti vaisiai, jogurtas ar sūrio lazdelės (19). Nors PSO ekspertų nuomone, dar trūksta tyrimų, kad būtų galima užtikrintai teigti, kad šie maisto produktai nesukelia ėduonies (37).
Nors ir pripažinta, kad vienas iš pagrindinių veiksnių ėduonies vystymuisi yra dažnas ir gausus cukraus vartojimas, nereikėtų pamiršti, kad ėduonies vystymasis priklauso ir nuo keleto kitų faktorių: maisto ar skysčio sąlyčio trukmės su dantimis, maistinių medžiagų sudėties, seilių išsiskyrimo kiekio bei jų sudėties, na, ir aišku nuo burnos higienos (60).
J. M. Navia atlikto tyrimo išvada teigia, kad ėduonies atsiradimui ypač svarbi yra maisto konsistencija. Skystą ar lengvai tirpstantį burnoje maistą lengvai nuplauna seilės, jis trumpiau būna ant dantų paviršiaus, todėl mažiau pavojingas už lipnų ir mažiau tirpų, ilgai išliekantį ant dantų paviršiaus. Skaidulinis kietas maistas šiek tiek apvalo dantis , skatina seilėtekį (40).
Marshall T. A. Ir kt. (2003 m.) tyrimo metu taip pat buvo nustatyta, kad ėduonis intensyvesnis yra tiems vaikams, kurie su maistu gauna nepakankamą kiekį kalcio, fosforo, fluoro, A, D, B grupės vitaminų. O vaikams, kurie su maistu gauna reikalingą kiekį vitamino B₁₂ ir C, ėduonis pasireiškia daug rečiau, lyginant su tais, kurie šių vitaminų gauna nepakankamai (32). Taigi, galima teigti, kad norint išvengti ėduonies, būtina ne tik mažinti suvartojamų angliavandenių kiekį, bet taip pat labai svarbu, kad vaikų mityba būtų racionali ir su maistu būtų gaunama visų reikalingų mineralinių medžiagų bei vitaminų. Tavares M. C. ir kt. (2008 m.) Brazilijoje atlikto tyrimo metu nustatyta, kad vaikams, kurių mityba yra neracionali, tikimybė, kad jų dantis pažeis dantų ėduonis yra 2,75 karto didesnė, lyginant su vaikais, kurių mityba yra racionali (59). Kito tyrimo atlikto Amerikoje (2009 m.) metu nustatyta, kad vaikams, kurių mityba yra racionali ir subalansuota ėduonies pasireiškimo tikimybė yra 44 proc. mažesnė nei vaikams, kurių mityba yra neracionali. Tačiau šio tyrimo metu nebuvo nustatyta reikšmingo ryšio tarp suvartojamo cukraus kiekio ir ėduonies intensyvumo (41).
Vitaminas A dalyvauja odontoblastų veikloje ir yra labai svarbus formuojantis dantims (ypač 5 - 6 metų vaikams). Vitaminas D reikalingas dantų mineralizacijos metu. Kai jo
trūksta, pasireiškia rachitas. Dantų rachitas pasireiškia nevisaverte emalio ir dentino kalcifikacija, dantys išdygsta vėliau.
Ca druskos ir P sudaro pagrindinę dantų masę. Jie būtini dantų formavimosi ir mineralizacijos metu. Ca formuoja emalio hidroksiapatitus, įeina į seilių buferinės sistemos sudėtį. Dantims išdygus, emalis mineralus gauna iš seilių. Ca ir P santykis turėtų būti ne mažesnis kaip 1,62 - 2. Jei šių mineralinių medžiagų trūksta, pradeda irti hidroksiapatitai, prasideda demineralizacija. Taigi, nevisavertė vaiko dantų emalio mineralizacija gali būti sąlygota netinkamos mitybos dantų mineralizacijos laikotarpiu arba motinos netinkamos mitybos nėštumo metu.
Mineralizuojantims dantims, svarbu, kad su geriamuoju vandeniu ir maistu būtų gaunamas pakankamas kiekis fluoro (F), kurio per parą žmogus turi gauti 2 – 3 mg. Pagrindiniai F šaltiniai yra arbata, grūdai, daržovės, riešutai, kepenys, menkė. Geriamajame vandenyje fluoro turėtų būti ne daugiau kaip 0,7 – 1 mg/l, bet ir ne mažiau kaip 0,5 mg/l. F svarbus tuo, kad jis mažina mikroorganizmų aktyvumą, trukdo mikrobinei apnašų plėvelei prilipti prie danties paviršiaus, tokiu būdu sumažindamas ėduonies riziką. Taip pat F dalyvauja remineralizacijos procese. Prisijungdami prie hidroksiapatitų, fluoro jonai pakeičia juose OH grupę ir sudaro fluorapatitus, atsparesnius rūgščių poveikiui. Veiksmingiausias F poveikis būna iki dantys visiškai susiformuoja, tai yra iki 7 – 8 metų. Nustatyta, kad dantų ėduonies paplitimas yra 30 – 40 proc. mažesnis tarp vaikų, kurie bent kelerius metus gyveno vietovėse, kur fluorido jonų koncentracija geriamajame vandenyje buvo optimali (2, 46).
Daug pagrindinių vitaminų bei mineralinių medžiagų gaunama iš vaisių bei daržovių. Todėl rekomenduojama, kad jų vaiko mitybos racione būtų pakankamas kiekis. Be to, vaisiai, ypač obuoliai, ir daržovės, gerina savaiminį burnos apsivalymą, t.y. jos higieninę būklę. Obuoliuose esančios rūgštys skatina didesnį seilių, kurios išplauna maisto likučius ir mikroorganizmus, išsiskyrimą ir trukdo susidaryti dantų akmenims. Savaime apsivalyti burnai padeda ir rupus maistas, nes jis taip pat skatina seilėtekį, stiprina kramtomąjį aparatą ir periodonto kraujagysles (4).
S. Omar ir kt. nustatė, kad vaikai, kurie vaisius ir daržoves valgo bent kartą per dieną turi mažesnę ėduonies pasireiškimo tikimybę (0,71) negu vaikai, kurie šviežius vaisius ar daržoves valgo rečiau (p=0,003) (1).
Išanalizavus mokslinę literatūrą, galima daryti išvadą, kad yra nepakankamai atlikta tyrimų įrodančių ryšį tarp mitybos ir ėduonies. Labai prieštaringi duomenys pateikiami vertinat pieno ir jo produktų vartojimo reikšmę ėduonies intensyvumo sumažinimui. Ne daug atlikta tyrimų, siekiant išsiaiškinti bulvių traškučių poveikį ėduonies atsiradimui. Skirtingas
nuomones mokslininkai išreiškia ir vertinant sąsajas tarp saldumynų ir dantų ėduonies vystymosi. Atlikta analizė leidžia teigti, kad gera burnos higiena yra vienas iš pagrindinių veiksnių, leidžiančių pristabdyti ėduonies plitimą. Kadangi mūsų šalyje ėduonies paplitimas tarp ikimokyklinio amžiaus vaikų yra ypač didelis, galima daryti prielaidą, kad burnos higienai yra skiriamas per mažas dėmesys.
2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA
2.1. Tiriamasis kontingentas
Tiriamąjį kontingentą sudarė Kauno miesto ikimokyklines ugdymo įstaigas lankantys 5 – 6 metų amžiaus vaikai. Tiriamųjų imtis (n) apskaičiuota pagal analizuojamo požymio (dantų ėduonies paplitimo)dažnio formulę: n = z²ν(100 – ν) / Δ², kur z – patikimumo koeficientas 1,96, ν – santykinis dydis (ėduonies paplitimas), Δ - maksimali 3 proc. paklaida (43). Pagal Sveikatos apsaugos ministerijos duomenis, Lietuvoje ėduonies paplitimas tarp 5 – 6 metų amžiaus vaikų yra 94 proc., o tokio amžiaus vaikų, lankančių Kauno ikimokyklines ugdymo įstaigas 2010 m. pirmame pusmetyje Kauno miesto savivaldybės duomenimis užregistruota 2928. Pritaikius šiuos duomenis formulėje, apskaičiuota, kad reikalinga ištirti 240 5 - 6 metų darželius lankančių vaikų.
Sudarant imtį taikytas atsitiktinės grupinės atrankos metodas, kai atrankos vienetas – viena ikimokyklinė įstaiga. Iš Kauno miesto Švietimo ir ugdymo skyriaus gauto Kauno miesto darželių,kuriuose leidžiama ugdyti vaikų higienos įgūdžius sąrašo (sąraše 30 darželių), atsirinktas kas antras darželis. Iš viso tyrime dalyvavo 15 ikimokyklinio ugdymo įstaigų.
Tyrimo metu buvo išdalinta 314 tėvų apklausos anketų kartu su prisegtomis dalyvavimo tyrime sutikimo formomis. Į tyrimą buvo įtraukiami tik tie vaikai, kurių tėvai raštiškai patvirtino sutinkantys, kad jų vaikai dalyvautų tyrime ir jiems būtų atliekama klinikinė burnos ertmės apžiūra. Sutikimą pasirašė 232 tėvai (73,8 proc.). Visi vaikai, iš kurių tėvų buvo gautas sutikimas, buvo įtraukti į tyrimą. Iš viso ištirta 105 mergaitės ir 127 berniukai.
2.2. Tyrimo organizavimas
Prieš pradedant vykdyti tyrimą, buvo gauti Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Bioetikos centro (1 priedas) ir Kauno miesto savivaldybės Švietimo ir ugdymo skyriaus (2 priedas) leidimai atlikti tyrimą. Į tyrimą įtrauktų ikimokyklinio ugdymo įstaigų vadovai buvo supažindinti su planuojamo atlikti tyrimo tikslais bei tyrimo metodika, iš jų gauti raštiški sutikimai dalyvauti tyrime. Vaikų tėvams paruoštos „Informuoto asmens sutikimo formos“, kurios buvo prisegtos prie tėvų apklausos anketų, kuriomis vertinami vaikų mitybos bei burnos higienos įpročiai (3 priedas). Į tyrimą buvo įtraukiami tik tie vaikai, kurių tėvai grąžino pasirašytą sutikimą. Vaikų dantų būklės žymėjimui, atliekant klinikinę apžiūrą,
remiantis PSO standartizuota anketa, sukurta supaprastinta klinikinio tyrimo anketa (4 priedas) (65).
Tyrimas buvo vykdomas 2010 m. gruodžio – 2011 m. vasario mėnesiais. Visų pirma buvo išdalinamos tėvų apklausos anketos su informuoto asmens sutikimo forma – jos buvo įteikiamos grupių auklėtojoms, kad perduotų jas vaikų tėvams. Maždaug po savaitės, tiems vaikams, kurių tėvai patvirtino sutikimą dalyvauti tyrime, buvo atliekama klinikinė burnos ertmės apžiūra bei pravedamos trumpos burnos higienos pamokėlės. Prieš tyrimo vykdymą laikas buvo derinamas su ikimokyklinių įstaigų vadovais bei grupių auklėtojomis, kad nebūtų trukdoma jų įprastinei ugdomajai veiklai. Konfidencialumo užtikrinimui visos paruoštos anketos yra anoniminės, o prieš atliekant tyrimą jos buvo užkoduotos pagal ikimokyklinių įstaigų vadovų pateiktus ugdytinių sąrašus.
2.3. Klinikinis burnos ertmės tyrimas
Siekiant įvertinti vaikų dantų būklę, buvo atliekamas objektyvus odontologinis burnos ertmės tyrimas. Šiam tyrimui panaudoti sterilūs odontologiniai instrumentai: bukas ėduonies diagnostinis zondas, odontologinis veidrodėlis, bei higienos priemonės (sterili vata, vienkartiniai rankšluosčiai, vienkartiniai plastmasiniai puodukai, guminės pirštinės, kaukės). Dantų apnašų kiekio įvertinimui naudota dažo medžiaga – „Eritrozin“ tabletės.
Burnos ertmės tyrimas buvo atliekamas prie natūralios dienos šviesos, nenaudojant papildomų apšvietimo šaltinių, todėl klinikiniam burnos ertmės tyrimo atlikimui buvo rinktasi maždaug vienodas dienos laikas – tarp 10 – 12 val. Vertinami duomenys žymimi specialioje klinikinio tyrimo anketoje (4 priedas).
Vertinant dantų būklę buvo apžiūrimi visų dantų visi paviršiai. Nuolatiniai dantys buvo registruojami skaitine forma, o pieniniai dantys – raidine. Nustatyta dantų būklė žymima klinikinio tyrimo anketoje pagal PSO nustatytus kriterijus:
Lentelė 1. Pieninių ir nuolatinių dantų žymėjimas
Pastovieji dantys Dantų būklė Pieniniai dantys
0 1 2 3 4 5 6 7 8 Sveikas Sugedęs Plomba Plomba ir kariesas Pašalintas dėl karieso Pašalintas dėl kitų priežasčių
Silantai, lakai Tiltas ar spec. vainikėlis
Neišdygęs A B C D E F G H I
Dantis kaip sveikas buvo žymimas tada, kai apžiūrint nerandama jokių ėduonies klinikinių požymių. Ėduonies pažeistas dantis žymimas, kai danties paviršiuje jo nenudžiovinus matoma balta dėmė ir kai jau yra susiformavusi danties paviršiuje ertmė.
Ėduonies intensyvumui nustatyti naudotas 1938 m. Kleino ir kt. bendraautorių pasiūlytas ėduonies pažeistų dantų, plombuotų ir išrautų dantų indeksas KPI – D. Atskirai yra vertinamas nuolatinio sąkandžio KPI-D ir pieninio sąkandžio kpi-d, ir po to jie sudedami. Pieninio sąkandžio išrauti dantys (i) neskaičiuojami, nes dantys dėl fiziologinės kaitos gali patys iškristi.
Remiantis PSO, tiriamieji pagal KPI indeksą suskirstyti į grupes: Labai mažas ėduonies intensyvumai kai KPI 0 – 1,0; Mažas ėduonies intensyvumas kai KPI 1,1 – 2,6; Vidutinis ėduonies intensyvumas kai KPI 2,7 – 4,4; Didelis ėduonies intensyvumas kai KPI 4,5 – 6,6; Labai didelis ėduonies intensyvumas kai KPI > 6,7.
Apskaičiavus individualius KPI indeksus apskaičiuojamas tirtųjų KPI indekso vidurkis – sudedamos individualios KPI reikšmės ir padalijamos iš tirtųjų skaičiaus.
Ėduonies paplitimas nustatytas ėduonį turinčių vaikų skaičių padalijus iš visų tirtųjų skaičiaus ir išreiškus procentais.
Vaikų burnos higiena buvo vertinama taikant supaprastintą Green – Vermillion (1964) indeksą OHI – S. Vaikams duota sučiulpti po Eritrozino tabletę, kuri buvo naudojama kaip dažo medžiaga, padedanti nustatyti minkštųjų apnašų vietą bei kiekį. Apnašų vertinimui
pasirenkami 6 dantys: po 3 viršutiniame žandikaulyje (51, 55 ir 65 dantys) ir po 3 apatiniame žandikaulyje (71, 75 ir 85 dantys). Viršutinio žandikaulio dantų ir apatinio žandikaulio 71 danties nusidažiusių apnašų kiekis vertinamas prieanginiame paviršiuje, o apatinio žandikaulio 75 ir 85 dantų – liežuviniame paviršiuje. Apnašų kiekis vertinamas balais, kurie žymimi klinikinio tyrimo anketoje (4 priedas):
0 balų – apnašų nėra;
1 balas – apnašos dengia iki 1/3 danties paviršiaus; 2 balai – apnašos dengia 1/3 – 2/3 danties paviršiaus;
3 balai – apnašos dengia daugiau negu 2/3 danties paviršiaus.
OHI – S indeksas apskaičiuojamas sudėjus visus balus ir padalijus iš tirtų dantų skaičiaus, t. y. 6. Remiantis gautais duomenimis tiriamieji pagal burnos higienos būklę suskirstyti į 4 grupes:
Labai gera burnos higiena, kai OHI – S lygi 0; Gera burnos higiena, kai OHI – S 0,1 – 1,2;
Patenkinama burnos higiena, kai OHI – S 1,3 – 3,0; Bloga burnos higiena, kai OHI – S 3,1 – 6,0.
2.4. Mitybos ir burnos higienos įpročių vertinimas
Siekiant įvertinti ikimokyklines įstaigas lankančių vaikų mitybos įpročius, buvo atliktas dažnuminis mitybos tyrimas. Vaikų tėvams buvo išdalintos anoniminės anketos, kuriose prašoma nurodyti kaip dažnai jų vaikas valgo tam tikrus maisto produktus: saldumynus, saldžius gaiviuosius gėrimus, vaisių sultis, pieną ir jo produktus, bulvių traškučius, vaisius bei daržoves. Galimi atsakymų variantai buvo: „kartą per dieną ir dažniau“, „kelis kartus per savaitę“, „kartą per savaitę“, „kelis kartus per mėnesį“, „rečiau arba niekada“.
Kita anketos klausimų dalis buvo apie burnos higienos įpročius: kaip dažnai vaikas valosi dantis, kokias burnos higienos priemones naudoja, taip pat klausiama ir apie apsilankymų pas odontologą dažnį ir apsilankymo priežastis, bei burnos higienos įpročių ugdymą ikimokyklinėje įstaigoje.
2.5. Statistinė duomenų analizė
Statistinė duomenų analizė atlikta naudojant specializuotą duomenų tvarkymo ir statistinės analizės paketą SPSS (Statistical Package for Social Sciences) 17 versiją.
Kiekybinių duomenų sklaidos įvertinimui skaičiuotas vidurkio 95 proc. pasikliautinasis intervalas, o ryšio stiprumas tarp dviejų kiekybinių kintamųjų apskaičiuotas naudojant Spearman koreliacijos koeficientą, nes duomenys buvo pasiskirstę ne pagal normalųjų skirstinį.
Lyginant tarp grupių kokybinius požymius naudotas Chi – kvadrato (χ²) testas. O hipotezių tikrinimui apie analizuojamo reiškinio paplitimo lygybę dviejose grupėse buvo skaičiuojamas z kriterijus.
Tikrinant statistines hipotezes pasirinkti 0,05 ir 0,001 reikšmingumo lygmenys. Rezultatai pateikiami lentelėse ir grafikuose, kurie sudaryti naudojantis Microsof Excel 2007 programą.
3. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS
3.1. Ikimokyklinio amžiaus vaikų burnos higiena ir dantų būklė
Atliekant klinikinį burnos ertmės tyrimą buvo vertinama vaikų burnos higienos būklė. Naudota dažo medžiaga, „Eritrozin“ tabletės, padėjo ne tik mums nustatyti apnašų lokalizacijos vietą, bet taip pat leido patiems vaikams pamatyti, kur labiausiai reikia skirti dėmesio valantis dantis.
Vertinant burnos higieną, buvo žiūrima, kokią dalį danties (trijų viršutinio žandikaulio dantų ir trijų apatinio žandikaulio) dengia apnašos ir rezultatai žymimi specialioje klinikinio tyrimo anketoje. Ištyrus visus vaikus nustatyta, kad nė vieno iš jų burnos higiena nebuvo bloga, taip pat niekam nenustatyta ir labai gera burnos higiena. Daugumai vaikų nustatyta gera burnos higiena – 72 proc. tirtųjų (2 pav.). Lyginant rezultatus su ankstesnių tyrimų, atliktų Lietuvoje, duomenimis, stebima burnos higienos gerėjimo tendencija. 2003 m. Kaune atlikto tyrimo metu gera burnos higiena buvo nustatyta tik 56,8 proc. ikimokyklinio amžiaus vaikams, 2005 m. – 37,3 proc. (63). Tačiau mūsų gautiems rezultatams įtakos galėjo turėti tai, kad vaikų tėvai žinojo kokią dieną vaikams bus tikrinami dantukai ir būtent tą dieną kruopščiau pasirūpino vaikų dantų švara.
2 pav. Ikimokyklinio amžiaus vaikų pasiskirstymas (proc.), atsižvelgiant į burnos higienos būklę
Lyginant burnos higienos būklę tarp berniukų ir mergaičių statistiškai patikimo skirtumo nebuvo nustatyta, tačiau stebima tendencija, kad berniukų burnos higiena yra šiek tiek geresnė negu mergaičių (3 pav.).
72% 28%
Gera Patenkinama
χ² = 1,69, lls = 1, p = 0,193
3 pav. Mergaičių ir berniukų pasiskirstymas (proc.), atsižvelgiant į burnos higienos būklę
Siekiant įvertinti vaikų dantų būklę, buvo atliktas klinikinis burnos ertmės tyrimas, kurio metu vertinami karieso pažeisti, plombuoti ir dėl karieso pašalinti dantys ir apskaičiuotas kpi – d indeksas bei ėduonies paplitimas. Gauti rezultatai parodė, kad net 95,7 proc. tirtų vaikų turėjo bent vieną ėduonies pažeistą dantį ir, kad didžioji dalis vaikų turėjo didelį ir labai didelį ėduonies intensyvumą (4 pav.). Daugiau negu pusė vaikų turi nuo 3 iki 6 karieso pažeistų, plombuotų ar išrautų dantų. O ėduonies intensyvumo vidurkis tirtoje populiacijoje lygus 5,25 (95 proc. PI 4,86 – 5,64) – kuris prilygsta dideliam ėduonies intensyvumo laipsniui.
4 pav. Ikimokyklinio amžiaus vaikų pasiskirstymas (proc.), atsižvelgiant į ėduonies intensyvumą
Panašūs rezultatai gauti ir 2010 m. Plungėje ir Jonavoje atlikto tyrimo metu. Nustatyta, kad šiuose miestuose ėduonies paplitimas tarp 6 metų amžiaus vaikų siekia 90 proc. (48).
0 10 20 30 40 50 60 70 80 Gera Patenkinama 75,4 24,6 67,6 32,4 % Berniukai Mergaitės 10,8% 8,6% 22% 28% 30,6 labai mažas mažas vidutinis didelis labai didelis
Analizuojant užsienio šalių mokslininkų pateiktus tyrimų rezultatus, pastebėta, kad mūsų rezultatai yra gerokai blogesni, nes kitose šalyse ėduonies paplitimas tarp 5 – 6 metų amžiaus vaikų yra mažesnis. Pavyzdžiui Norvegijoje jis siekia vos 16 proc., Vokietijoje – 61 proc., Kinijoje 53,02 proc., Amerikoje 77 proc., Ispanijoje 60 proc. (50, 65, 52, 19, 12).
Ėduonies intensyvumo skirtumo tarp lyčių nebuvo nustatyta, gal būt todėl, kad tokiame amžiuje vaikai dar mažai būna savarankiški ir dantų būklė labiau priklauso nuo to, kaip jais rūpinasi jų tėvai. Labai svarbu, kad vaikų dantų sveikata būtų pradėta rūpintis kuo anksčiau. Specialistai rekomenduoja su marlės tamponėliu valyti burnos gleivinę dar net nesant išdygus nė vienam dantukui, kad vaikas kuo anksčiau priprastų prie burnos higienos. O išdygus pirmam dantukui valyti jau yra būtina (47). Tačiau gauti rezultatai parodė, kad tik 26,3 proc. tėvų savo vaikams dantis pradėjo valyti išdygus pirmam dantukui, 50 proc. pradėjo valyti, kai išdygo visi priekiniai dantys, o 24,7 proc. - tik išdygus visiems dantims (5 pav.).
5 pav. Tėvų pasiskirstymas (proc.), atsižvelgiant į vaikų dantų valymo pradžią Norint palaikyti tinkamą burnos higieną būtinas reguliarus ir kruopštus dantų valymas, kada pašalinami ne tik užsilikę maisto likučiai, bet ir minkštas bakterinis apnašas. Rekomenduoja dantis valyti bent du kartus per dieną: ryte, prieš pusryčius, ir vakare, prieš einant miegoti, nes miegant sulėtėja seilėtekis ir susidaro geros sąlygos bakterijų metabolizmui (55). Apklausus tiriamų vaikų tėvus, ar dažnai jų vaikai valosi dantis, vaikus sugrupavome į dvi grupes: reguliariai valančius dantis - dantis valėsi kasdien bent du kartus per dieną, ir į nereguliariai valančius - kurie dantis valėsi tik kartą per dieną, ar tik kelis kartus per savaitę. Gauti rezultatai atskleidė, kad tik 31,5 proc. vaikų dantis valėsi reguliariai, o kiti likusieji (68,5 proc.) – rečiau negu rekomenduojama. Daugiau nei pusė (58,6 proc.) vaikų dantis valė vieną kartą per dieną, o 9,9 proc. teigė valantys nors kartą per savaitę, bet ne kasdien. Skirtumo tarp lyčių čia nenustatyta, nes beveik vienoda dalis berniukų ir mergaičių dantis valėsi reguliariai ir nereguliariai.
26,3%
50% 23,7%
Kai išdygo pirmas dantukas
Kai išdygo priekiniai dantukai
Panašius duomenis pateikia ir anksčiau Lietuvoje atliktų tyrimų autoriai, nustatę, kad reguliariai, t. y. bent du kartus per dieną, dantis valėsi tik apie trečdalis ikimokyklinio amžiaus vaikų (48, 63, 64). Vaikai valantys dantis rečiau negu kiekvieną dieną rizikuoja ne tik padidėjusia dantų ėduonies tikimybe, bet ir galimybe sirgti įvairiomis periodonto ligomis, nes tris dienas nenuvalytas apnašas ant dantų paviršiaus mineralizuojasi, kietėja ir gali sukelti dantenų uždegimą. Tokiu atveju jau būtina kreiptis pas specialistą, nes senesnes apnašas vien tik dantų šepetėlio pagalba nuvalyti tampa neįmanoma (18).
5 – 6 metų amžiaus vaikams dar tik formuojasi visi higienos įpročiai ir būtent ankstyvame amžiuje būtina kuo daugiau dėmesio skirti teisingų higienos įpročių formavimui. Tėvai turi rodyti vaikams tinkamą pavyzdį, patys reguliariai valydami dantis, nes vaikai labai mėgsta atkartoti suaugusiųjų veiksmus. Taip pat būtina kuo dažniau su vaikais kalbėti apie tinkamą dantukų priežiūrą bei higienos svarbą, nes jau žinoma, kad kuo dažniau informacija kartojama, tuo tvirčiau ji yra įsisavinama (22).
Iš gautų tyrimo rezultatų sužinojome, kad dauguma tėvų – 90,9 proc. bent retsykiais kalba su savo vaikais apie burnos higienos palaikymą, o likusieji 9,1 proc. tėvų nėra niekada su savo vaikais apie tai kalbėję. Įdomu, ar tėvų kalbosturi įtakos vaikų dantų valymosi dažnumui. Stebima tendencija, kad dantis dažniau reguliariai valėsi tie vaikai, kurių tėvai jiems pasakojo apie dantų valymo reikšmę, tačiau reikšmingo ryšio tarp grupių nebuvo nustatyta (6 pav.).
χ² = 3,16, lls = 1, p = 0,075
6 pav. Reguliariai ir nereguliariai dantis valančių vaikų pasiskirstymas (proc.), atsižvelgiant į tėvų pokalbius apie burnos higieną
Kai vaikai dar yra maži, jie patys nesugeba tinkamai ir kruopščiai išsivalyti visus dantų paviršius, nes jų rankytės dar nemoka atlikti tvarkingų mažų judesių. Todėl rekomenduojama,
0 10 20 30 40 50 60 70 80 90 Reguliariai Nereguliariai 33,2 66,8 14,3 85,7 % Taip, kalba Ne, nekalba
kad iki tol, kol vaikai išmoksta gerai rašyti, t. y. iki 7 metų amžiaus, dantis jiems valytų jų tėvai (45). Pasidomėjome, kiek iš apklaustų tėvų padeda savo vaikams valytis dantis ir gauti rezultatai parodė, kad tik 21,6 proc. tėvų visada padeda vaikams išsivalyti dantis, o 30,6 proc. nepadeda niekada (7 pav.). 2005 metais V. Vaitkevičienės ir kt. Kaune atlikto tyrimo metu nustatyta, kad tik 14 proc. tėvų padeda savo vaikams valytis dantis (64).
7 pav. Ikimokyklinio amžiaus vaikų tėvų pasiskirstymas (proc.), atsižvelgiant į tai, ar jie padeda savo vaikams valytis dantis
Šie tyrimo duomenys leistų manyti, kad tėvai labai pasitiki savo vaiku ir jo gebėjimais, todėl manydami, kad vaikai patys savarankiškai gerai išsivalo dantis, neskiria tam papildomos pagalbos. Tačiau paklausus tėvų, ar jų nuomone vaikai patys taisyklingai ir kruopščiai išsivalo dantis, daugiau negu pusė tėvų (56,9 proc.) nurodė taip nemanantys, 21,6 proc. teigė tikintys, kad jų vaikai patys gerai sugeba pasirūpinti savo burnos higiena, o kiti likę 21,6 proc. - tvirtino nežinantys. Todėl, remdamiesi šiais rezultatais, galime daryti prielaidą, kad tėvai nepakankamai rūpinasi savo vaikų burnos higienos būkle.
Kitas svarbus ėduonies profilaktikos veiksnys – reguliarius lankymasis pas odontologą. Pas odontologą profilaktiškai patikrinti dantis reikia lankytis bent kartą per metus, nelaukiant kol vaikas pajus dantų skausmą. Tada ėduonies židinys būtų pastebėtas kuo ankstyvesnėje stadijoje, kol dar įmanoma išsaugoti dantuką. Įvertinus tėvų atsakymus į klausimą, ar dažnai veda savo vaikus pas odontologą paaiškėjo, kad beveik pusė tėvų savo vaikus pas odontologą vedė kartą per metus ir dažniau (8 pav.). 2005 m. Kaune atlikto tyrimo metu nustatyta, kad kelis kartus per metus reguliariai tikrinosi 21,2 proc. vaikų, kas metus – 33,5 proc., o nė karto nebuvo apsilankę 29,8 proc. (64).
21,6% 47,8% 30,6% Padeda visada Kartais padeda Nepadeda niekada
8 pav. Ikimokyklinio amžiaus vaikų pasiskirstymas (proc.), atsižvelgiant į apsilankymo pas odontologą dažnį
Pasidomėjus, dėl kokių priežasčių dažniausiai tėvai vaikus vedė pas dantų gydytoją išsiaiškinome, kad net 49,6 proc. apklaustų tėvų savo vaikus pas odontologą vedė dėl dantų gydymo, o profilaktiškai dantukus pasitikrinti ėjo 36,2 proc. apklaustųjų. Stebima tendencija, kad tėvai dažniau profilaktiškai tikrinti vesdavo mergaites negu berniukus (atitinkamai 61,9 proc. ir 38,1 proc.), tačiau šis skirtumas nebuvo statistiškai reikšmingas. Populiariausi vis dar lieka bendrosios praktikos odontologai. Nors jau ne vieneri metai yra ruošiami vaikų odontologijos specialistai, kurie paruošiami specifiniam darbui ir bendravimui su vaikais, tačiau beveik pusė apklaustųjų, kurie vedė savo vaikus pas odontologą, nurodė, kad kreipėsi būtent į bendrosios praktikos odontologą (9 pav.).
9 pav. Ikimokyklinio amžiaus vaikų pasiskirstymas (proc.), atsižvelgiant į odontologo pasirinkimą
44,8%
40,5% 14,7%
Kartą per metus ir dažniau
Rečiau nei kartą per metus
Iki šiol dar nebuvo apsilankę 0 10 20 30 40 50
Vaikų odontologą Bendrosios praktikos odontologą Nežino 39,2 43,1 3 %
