LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS MEDICINOS AKADEMIJA
Kristina Saldūnaitė
DANTŲ ĖDUONIES PROFILAKTIKOS
GALIMYBIŲ VERTINIMAS LIETUVOJE
TARP 7–12 METŲ AMŽIAUS MOKSLEIVIŲ
Daktaro disertacija Biomedicinos mokslai, visuomenės sveikata (09 B)
Disertacija rengta 2007–2011 metais Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Medicinos akademijoje.
Mokslinis vadovas
prof. habil. dr. Abdonas Tamošiūnas (Lietuvos sveikatos mokslų univer-siteto Medicinos akademija, biomedicinos mokslai, visuomenės sveika-ta – 09 B)
Konsultantas
doc. dr. Simona Milčiuvienė (Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Medi-cinos akademija, biomediMedi-cinos mokslai, odontologija – 07 B)
3
TURINYS
PAGRINDINĖS SANTRUMPOS ... 5
ĮVADAS ... 6
1. DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI ... 9
2. LITERATŪROS APŽVALGA ... 10
2.1. Burnos sveikata – bendros sveikatos išsaugojimo dalis ... 10
2.2. Dantų ėduonies rizikos veiksniai ... 13
2.3. Vaikų ir paauglių dantų ėduonies paplitimo ir intensyvumo kaita .. 14
2.4. Dantų ėduonies profilaktikos metodai ... 17
2.4.1. Burnos sveikatos mokymas ... 17
2.4.2. Fluoro preparatų įtaka dantų ėduonies profilaktikai ... 20
2.5. Silantai – krūminių dantų kramtomųjų paviršių apsauga nuo dantų ėduonies ... 22
2.5.1. Dantų vagelių ir duobelių silantai ... 22
2.5.2. Silantų panaudojimas dantų ėduonies profilaktikai ... 23
3. TYRIMO MEDŽIAGA IR METODAI ... 28
3.1. Tiriamasis kontingentas ... 28
3.2. Tiriamųjų burnos sveikatos būklės vertinimas ... 29
3.2.1. Dantų būklės vertinimas ... 30
3.2.2. Dantų gydymo reikmių vertinimo kriterijai ... 30
3.2.3. Dantų fluorozės vertinimas ... 31
3.2.4. Kiti dantų kietųjų audinių pakitimai ... 31
3.2.5. Sąkandžio anomalijų rizikos veiksniai ... 32
3.2.6. Burnos higienos vertinimas ... 33
3.3. Tiriamųjų anketinė apklausa ... 33
3.4. Moksleivių tėvų anketinė apklausa ... 34
3.5. Burnos priežiūros specialistų anketinė apklausa ... 34
3.6. Silantų ekonominės naudos prognostinis vertinimas ... 35
4
4. REZULTATAI ... 37
4.1. 7–12 m. vaikų dantų ėduonies paplitimas ir intensyvumas ... 37
4.2. Nuolatinių krūminių dantų pažeidimas ėduonimi ... 47
4.3. 7–12 m. amžiaus vaikų nuolatinių dantų kramtomųjų paviršių padengimas silantais ... 53
4.3.1. Nuolatinių krūminių dantų kramtomųjų paviršių padengimas silantais ... 58
4.4. Moksleivių žinios apie burnos higieną ... 65
4.4.1. Burnos higienos priemonių naudojimas ... 69
4.4.2. Burnos higienos būklės vertinimas ... 70
4.5. Dešimties Lietuvos apskričių centrų 7–12 m. amžiaus vaikų nuolatinių dantų KPI-D indekso sudėtis ir jį įtakojantys veiksniai ... 74
4.6. Tėvų požiūris į savo ir vaikų burnos sveikatą ... 80
4.7. Burnos priežiūros specialistų anketinė apklausa ... 88
4.8. Silantų ekonominės naudos prognostinis vertinimas ... 93
5. REZULTATŲ APTARIMAS ... 97
IŠVADOS ... 108
PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 110
MOKSLINĖS PUBLIKACIJOS DARBO TEMA ... 111
BIBLIOGRAFIJOS SĄRAŠAS ... 112 PRIEDAI ... 123 1 priedas... 123 2 priedas... 123 3 priedas... 125 4 priedas... 126 5 priedas... 126 5 priedas... 127 6 priedas... 130
5
PAGRINDINĖS SANTRUMPOS
PSO – Pasaulio sveikatos organizacijaES – Europos Sąjunga
KPI-D – ėduonies pažeistų, plombuotų ir išrautų dantų skaičius K – ėduonies pažeistas dantis
P – plombuotas dantis I – pašalintas dantis
11, 16, 17, 26, 27, 37, 36, 31, 46, 47 – dantų numeriai pagal PSO OHI-S – burnos higienos indeksas
SJC – stiklo jonomerinis cementas BPA – bisfenolis A
PSPC – Pirminės sveikatos priežiūros centras NPV – grynoji dabartinė vertė
BVP – bendras vidaus produktas
CECDO – Europos odontologų vadovų tarnyba Statistinių rodiklių žymėjimas:
GS – galimybių santykis PI – pasikliautinasis intervalas SN – standartinis nuokrypis V – vidurkis
F – Fišerio kriterijus χ2 – Chi kvadrato kriterijus
p – reikšmingumo lygmuo lls – laisvės laipsnių skaičius proc. – procentai
6
ĮVADAS
Darbo aktualumas. Sveikų dantų išsaugojimas – viena svarbiausių vaikų sveikatos problemų. Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) nagrinėja įvairių rizikos veiksnių poveikį sveikatai, didelį dėmesį skiria burnos sveikatos būk-lei, jos funkcijos pablogėjimui, nes šie veiksniai gali lemti blogesnę gyvenimo kokybę bei bendrą organizmo sveikatą [154].
Mokslininkai pastebi, kad istoriškai burnos ligos buvo analizuojamos atskirai nuo kitų ligų. Pastaraisiais metais stengiamasi nagrinėti burnos ligas neatskiriant nuo bendros organizmo sveikatos, nes burna svarbi daugeliui funkcijų: kalbai, mitybai, socialiniams ryšiams, žmogaus estetinei išvaizdai. Bloga burnos sveikata prastina gyvenimo kokybę. Dantų skausmas turi įtakos mitybai, augimui, socializacijai [96, 189]. Daugelio sveikatos problemų, su kuriomis susiduriama vėlesniais amžiaus tarpsniais ir kurios sukelia daug skausmo žmogui bei ekonominių nuostolių valstybei, priežastys glūdi vaikystėje ir jaunystėje [70].
Dantų ėduonis yra viena iš pagrindinių vaikų ir paauglių burnos ligų [6]. Dantų ėduonis sukelia komplikacijas, kurioms reikia daug lėšų ir laiko [44]. Daugybė tyrimų, atliktų įvairiose pasaulio šalyse, rodo, kad profilaktikos priemonės žymiai sumažina dantų ėduonies išsivystymą.
Vaikų dantų ėduonies atsiradimas priklauso nuo daugelio veiksnių: burnos higienos būklės, fluoro kiekio geriamame vandenyje, mitybos pasirinkimo pobūdžio, genetikos [38, 54, 59, 80, 93, 105, 116, 133, 192].
Dantų ėduonies sukeltas skausmas, diskomfortas, brangus gydymas yra bene pagrindiniai veiksniai, sukeliantys vaikams stresą ir nemalonius pojū-čius [122].
Nors pasaulyje, ypač Skandinavijos šalyse, stebimos dantų ėduonies mažėjimo tendencijos, bet ši liga yra vis dar plačiai paplitusi [5, 39, 49, 57, 77, 84, 105, 124, 191]. Labiausiai mažėja dantų ėduonies lygiuosiuose paviršiuose, o kramtomuosiuose paviršiuose – yra tendencija didėti [14, 103]. Manoma, jog tai gali būti todėl, kad lygiuosius dantų paviršius galima efektyviau apsaugoti fluoridais, o į kramtomuosius paviršius dėl gilių duobelių ir vagelių fluoras prasiskverbia mažiau, be to, tai įgalina gerą apnašo retenciją [62].
Analizuojant dantų ėduonies paplitimą Lietuvoje nustatyta, kad 7–8 m. amžiaus vaikų nuolatinių dantų ėduonies paplitimas sudaro nuo 33,7 proc. iki 38,2 proc., krūminių dantų ėduonies pažeidimai sudaro 23,4 proc. – 69,4 proc. viso dantų ėduonies paplitimo nuolatiniuose dantyse [112, 131]. Atlikti epidemiologiniai tyrimai parodė, kad skirtingose Lietuvos vietovėse dešimties metų laikotarpiu dvylikamečių vaikų dantų ėduonis paplitimas
7
svyruoja nuo 59,4 proc. iki 92,5 proc. [124, 127, 128, 129]. Tai tikrai aukštas rodiklis, todėl būtina detaliai išanalizuoti epidemiologinę situaciją ir kuo plačiau bei aktyviau taikyti dantų ėduonies profilaktikos priemones.
Įvairiose šalyse atliktos epidemiologinės studijos parodė, kad sėkmingai kontroliuoti dantų ėduonį galima gerinant burnos higienos būklę, o siekiant išsaugoti sveikus kramtomuosius paviršius tikslinga naudoti silantus [25, 52, 59, 62, 109, 121, 153, 179, 201]. Be to didelį vaidmenį išsaugant sveikus vaikų dantis vaidina šeima – tėvų požiūris į burnos higienos svarbą. Tai ji sukuria sveikai gyvensenai būtiną aplinką, didina pasitikėjimą savimi, padeda formuotis įpročiams [172].
Siekiant išvengti krūminių dantų kramtomųjų paviršių ėduonies, kartu su kitomis profilaktikos priemonėmis bei burnos sveikatos programomis gali būti naudojami silantai [83, 182, 203].
Lietuvoje nuo 1982 m. buvo vykdyta burnos ligų profilaktikos programa. Tačiau ji buvo taikoma epizodiškai. Nuo 2004 m. pradėta taikyti ir šiuo metu vyksta „Krūminių dantų padengimo silantinėmis medžiagomis“ programa [124, 127, 128, 129, 132, 184]. Tačiau ši profilaktikos programa pradėta vykdyti be realios epidemiologinės situacijos analizės. Taip pat iki šiol nebuvo įvertintas tėvų ir burnos priežiūros specialistų požiūris į profilaktikos priemones. Nebuvo įvertinta silantų naudojimo apimtis, nebuvo tiksliai suformuotas kontingentas, numatyta programos ekonominė nauda, todėl mūsų moksliniame darbe ir bandyta išsiaiškinti šias svarbias problemas, padė-siančias nustatyti silantų profilaktikos programos efektyvumą.
Svarbu skatinti visuomenės švietimą apie odontologinę sveikatą – jis padėtų vaikams ir jų tėvams suprasti burnos sveikatos svarbą [141].
Mokslinis naujumas. Epidemiologinio tyrimo metu pirmą kartą Lietuvoje nustatytas 9–10 m. amžiaus vaikų dantų ėduonies paplitimas ir intensyvumas. Taip pat buvo įvertintas 7–12 m. amžiaus vaikų dantų ėduonies paplitimas ir intensyvumas dešimtyje Lietuvos apskričių centrų, jų nuolatinių krūminių dantų pažeidimas ėduonimi. Nustatyta vaikų, turinčių silantais padengtų dantų procentas ir kiek silantais padengtų dantų vidutiniškai tenka vienam vaikui, preliminariai paskaičiuota silantų panaudoiimo profilaktinei programai ekonominė nauda. Nustatytos sąsajos tarp burnos higienos indekso ir dantų ėduonies intensyvumo, tarp dantų, padengtų silantais ir dantų ėduonies pažeidimų. Įvertintas vaikų tėvų ir burnos priežiūros specialistų požiūris į dantų ėduonies profilaktikos programą. Įvertinti burnos higienos įgūdžiai bei burnos higienos būklė atskirose amžiaus grupėse.
Praktinė reikšmė. Ištyrus Lietuvos apskričių 7–12 m. amžiaus vaikų burnos būklę nustatyta dantų ėduonies profilaktikos priemonių reikmė – tai
8
padės ateityje efektyviai planuoti dantų ėduonies paplitimo sumažėjimą. Deta-lus ėduonies pažeistų dantų paviršių tyrimas įgalins efektyviau parinkti ir diferencijuoti profilaktikos priemones, skirtas išvengti kramtomųjų paviršių ėduonies.
Gauti rezultatai gali būti naudojami studentų mokymui, burnos priežiūros specialistų, visuomenės sveikatos specialistų, šeimos gydytojų bei visuo-menės švietimui apie dantų ėduonies profilaktikos naudą siekiant išsaugoti sveikatą.
Remiantis gautas tyrimo rezultatais, tėvams ir jų vaikams, burnos prie-žiūros specialistas, visuomenės sveikatos specialistams bei Odontologų Rūmų atstovams paruoštos praktinės rekomendacijos, kurios padėtų gerinti odon-tologinės priežiūros organizavimą.
Asmeninis indėlis. Siekdama užsibrėžto mokslinio tikslo disertacijos autorė, konsultuodamasi su moksliniu vadovu ir konsultante, sudarė diserta-cijos darbų planą bei tyrimo anketas. Siekiant įvertinti klausimyno tinka-mumą, LSMU MA Burnos priežiūros ir vaikų odontologijos klinikoje buvo atliktas bandomasis tyrimas ir po to pakoreguota anketa. Disertantė, konsul-tuodamasi su darbo vadovu ir konsultante, pateikė ir interpretavo tyrimo rezultatus, pristatė juos publikacijose.
9
1. DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI
Tikslas:Ištirti dešimties Lietuvos apskričių centrų 7–12 m. amžiaus moksleivių burnos būklę, dantų ėduonies paplitimą, rizikos veiksnius bei profilaktikos galimybes.
Uždaviniai:
1. Įvertinti dešimties Lietuvos apskričių centrų 7–12 m. amžiaus moks-leivių dantų ėduonies paplitimą ir intensyvumą.
2. Įvertinti dešimties Lietuvos apskričių centrų 7–12 m. amžiaus moks-leivių krūminių dantų kramtomųjų paviršių pažeidimą ėduonimi. 3. Nustatyti moksleivių dantų kramtomųjų paviršių padengimą
silan-tais, įvertinti jų profilaktinį poveikį ėduonies išsivystymui bei atlikti silantų ekonomimės naudos prognostinį vertinimą.
4. Įvertinti moksleivių burnos higienos būklę bei burnos higienos įgū-džius.
5. Išaiškinti moksleivių tėvų ir burnos priežiūros specialistų požiūrį į burnos sveikatos programą.
10
2. LITERATŪROS APŽVALGA
2.1. Burnos sveikata – bendros sveikatos išsaugojimo dalis
Gera žmogaus sveikata yra vienas pagrindinių socialinio, ekonominio ir asmeninio gyvenimo vystymosi šaltinių [143, 187]. Žmogus yra sudėtinga būtybė, o jo sveikata yra veikiama penkių matmenų: fizinių, psichinių, socialinių, dvasinių ir emocinių (2.1.1 lentelė).
2.1.1 lentelė. Penkiamatis sveikatos modelis (pagal Nathe, 2009)
Matmenys Teigiamas poveikis Neigiamas poveikis
Fizinis Maistas, dantų šepetukas, higieninis tarpdančių siūlas
Nepilnavertė mityba, nepakankama burnos priežiūra
Emocinis Pasitikėjimas Nepasitikėjimas, burnos ertmės sveikatos specialisto baimė
Psichinis Žinios Nežinojimas
Socialinis Sąveika su žmonėmis Užsisklendimas savyje, nepakankami komunikaciniai gebėjimai
Dvasinis Vertybės, moralė Nėra moralės, burnos sveikata nelaikoma vertybe Sveikata laikoma sudėtingu fenomenu ir didžiausia žmogaus vertybe [78]. Kiekvienas žmogus – tiek vaikas, tiek suaugęs – gali sveikatos mo-delio matmenis veikti. Teigiamu poveikiu laikome tai, kas stiprina sveikatą, o neigiamu – tai, kas ją silpnina [141]. Sveikatą sustiprinti arba jai gali pakenkti politiniai, socialiniai, kultūriniai, aplinkos, elgsenos ir biologiniai veiksniai. Sveikatingumo skatinimu siekiama, kad šie veiksniai turėtų tei-giamos įtakos sveikatai. Dėl tos priežasties sveikatingumo skatinimas žengia toliau negu sveikatos priežiūra [172, 187].
Sveikatos stiprinimas (sveikatingumo skatinimas) yra apibrėžiamas kaip procesas, įgalinantis žmones geriau kontroliuoti ir gerinti savo sveikatą. Viena iš sveikatingumo skatinimo strategijų yra švietimas, kurio pagrindinis dėmesys (siekiant optimalios sveikatos būklės) skiriamas gyvensenos – žinių, požiūrių, įgūdžių ir elgsenos – pokyčiams [4, 36, 97]. Sveikatingumo skatinimo strategija apima įvairias viena kitą papildančias priemones, įskaitant įstatymų leidimą, mokesčius ir organizacinius pokyčius. Tai yra koordinuojamos pastangos sukurti palankią aplinką ir sustiprinti visuomenės sveikatą [187]. Kadangi sveikata yra neatsiejama nuo kintančių gyvenimo, mokslo, poilsio sąlygų, itin svarbu, kad šios sąlygos būtų palankios ir stip-rinančios sveikatą [97]. Sveikatos išsaugojimui svarbi aplinka, kuri
for-11
muoja požiūrius, elgesį bei turi įtakos lėtinių ligų vystymuisi ir jų profi-laktikai [137].
Sveikatingumo skatinimas odontologijoje orientuojamas į dvi labiausiai paplitusias burnos ligas – dantų ėduonį ir periodontitą. Abiejų ligų kilmė yra daugialypė, kai kuriuos jų rizikos veiksnius galime pašalinti tokiomis paprastomis priemonėmis, kaip reguliarus mechaninis bakterinių dantų apnašų pašalinimas, tinkama mityba bei kasdienis vietinis fluoro vartojimas [5, 37, 100, 109, 151, 168, 192, 195]. Krūminių dantų kramtomųjų paviršių profilaktikai efektyvus vagelių dengimas silantais, tačiau juos reikia taikyti individualiai, atsižvelgiant į kiekvieno vaiko burnos būklę [53, 64, 137].
Burnos sveikatai labai svarbus tinkamas burnos higienos palaikymas. Burnos higiena odontologinių ligų profilaktikoje tampa ypač efektyvi, kai yra derinama su fluoro preparatais [115, 160]. Burnos sveikatos skatinimas yra orientuotas į įvairias amžiaus grupes – nuo ikimokyklinio amžiaus vaikų iki pagyvenusių žmonių. Vienas iš pagrindinių dalykų, siekiant sėkmingo sveikatingumo skatinimo, yra geriausio mokymo bei procedūrų laiko parin-kimas. Naujausiose sveikatingumo skatinimo teorijose pabrėžiama sociali-nio konteksto svarba sveikatą lemiantiems veiksniams. Buvo manoma, kad kuo anksčiau gyvenime bus įdiegta su burnos sveikata susijusi elgsena, tuo didesnė bus ilgalaikės sveikatos išsaugojimo tikimybė. Nustatyta, kad žmogaus gyvenime yra socialiniu požiūriu labai reikšmingų laikotarpių, kurie gali turėti ypatingos svarbos ilgalaikei sveikatos būklei. Gana svarbus paauglystės laikotarpis, kurio metu yra formuojama gyvensena ir požiūris į sveikatą, ir suaugus juos pakeisti jau būna sunku [4, 36, 37, 97, 114].
Paauglystė, kai vaikas yra linkęs protestuoti ir priešintis tėvams ir moky-tojams, yra sunkiausias sveikatos švietimo laikotarpis [172]. Paaugliams dantų valymosi įpročiai yra glaudžiai susiję su tokiais veiksniais, kaip asmens higiena ar ypatingai gera asmeninė išvaizda [67]. Požiūris, kad pati dantų būklė nėra svarbus dalykas, gali sukliudyti paaugliams prisiimti atsa-komybę už tinkamos su sveikata susijusios elgsenos ir gyvensenos išmoki-mą ir palaikyišmoki-mą. Apskritai paaugliai yra linkę nepakankamai įvertinti rizi-ką – jie paprastai mano, kad sveikatos problemoms yra arba visiškai atsparūs arba labai mažai jautrūs. Be to, įtakos paauglių požiūriui į burnos sveikatos būklę gali turėti istoriškai susiklosčiusi situacija, kai odontologinė sveikatos priežiūra yra atskirta nuo bendros sveikatos priežiūros. Apklausus paauglius buvo nustatyta, kad jiems sveiki dantys buvo mažiau svarbūs negu bendra sveikata. Šioje amžiaus grupėje dažniausios priežastys, kliudančios tinkamai burnos ertmės higienai, buvo „atminties problemos“ ir laiko trūku-mas [4, 36]. Tėvų įgūdžiai, pavyzdys bei požiūris į burnos higieną, sociali-nės, buitinės sąlygos gali turėti įtakos vaikų higienos įgūdžiams ir burnos ligų paplitimui [67, 194]. Šeimos institucijos vertybes pabrėžia ir
Trente-12
saux T. ir kt. [191]. Tėvai tiesiogiai modeliuoja ir sveikatą veikiantį vaikų elgesį. Sąmoningai ir nesąmoningai (savo pavyzdžiu) šeima moko vaikus, kaip reaguoti, ir formuoja požiūrį į kenksmingus sveikatai veiksnius, tokius kaip rūkymas, bloga burnos higiena ir kt. [97]. Ankstyvas rūkymas gali turėti įtakos periodonto ligų atsiradimui. Taip pat jaunystėje atsiradęs įpro-tis, gali turėti įtakos tolimesniam rūkymui [153]. Naujausi moksliniai tyri-mai pateikia vis daugiau įrodymų, jog kuo anksčiau pradedami vartoti tabako gaminiai, tuo didesnė stiprios priklausomybės rizika [70, 206].
Tačiau galima pastebėti, kad burnos sveikatos skatinimas turi integruotis į bendrą sveikatos skatinimo strategiją, kuri vienija mitybą ir sveikatos politiką, bendrą asmens higieną (kartu ir burnos higieną). Šioje strategijoje burnos higiena išlieka vienas iš svarbiausių veiksnių siekiant išvengti burnos ligų [137, 152, 173]
Praėjus daugiau nei 20 m. po strategijos „Sveikata visiems per pirminę sveikatos priežiūrą“ priėmimo, ji dar nėra visiškai įgyvendinta. Daugelyje šalių nacionaliniai pajėgumai ir ištekliai (žmogiškieji, materialiniai ir finansiniai) tebėra nepakankami, kad būtų galima užtikrinti esminių koky-biškų sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumą gyventojams, ypač skur-desnėse bendruomenėse. Šiuo metu kelete šalių jau yra pokyčių, o kai kuriose reformuojamas visas viešasis sektorius, kitos šalys, decentralizuo-damos viešųjų paslaugų teikimą, skatindecentralizuo-damos privataus sektoriaus dalyva-vimą ir reorganizuodamos finansadalyva-vimą bei sveikatos priežiūros paslaugų tiekimą, reformuoja tik sveikatos priežiūros sektorių [187].
Pereinamasis burnos sveikatos priežiūros reformos laikotarpis atitinka bendrąsias sveikatos priežiūros reformos tendencijas. Keliose Vakarų vals-tybėse burnos sveikatos priežiūros paslaugos yra prieinamos visiems gyven-tojams, apima tiek profilaktiką, tiek gydymą ir yra teikiamos arba privačių, arba valstybinių sveikatos priežiūros sistemų. Tačiau vis tik daugelis vaikų nėra įtraukti į burnos sveikatos priežiūros programas, dantų gydytojų pa-slaugos mokyklose, anksčiau teiktos daugumoje Rytų Europos šalių, dabar nebėra teikiamos [187]. Kadangi vaikų ugdymo įstaigose trūksta burnos priežiūros specialistų, tampa sudėtinga efektyviai vykdyti profilaktikos programas.
Mūsų šalyje taip pat susiduriama su situacija, kai vaikų burnos sveikata nėra gera ir reikalauja papildomų paskatų ją stiprinti. Analizuojant susi-dariusią situaciją svarbu išsiaiškinti esamas problemas ir pabandyti išskirti jų sprendimui svarbias tendencijas.
13
2.2. Dantų ėduonies rizikos veiksniai
Burnos sveikata yra vienas iš komponentų, sudarančių sveiką gyvenimą (sveiką žmogų). Negydomos burnos ligos gali sukelti sunkias sveikatos problemas, kurios pasireiškia skausmu, ypač valgant, gali turėti įtakos estetiniam vaizdui. Įvairioms išsivysčiusioms komplikacijoms gydyti sugaištama daug laiko ir lėšų [44]. Dantų ėduonis yra viena iš pagrindinių burnos ligų, kuri ir sukelia šias problemas bei turi įtakos bendrai vaikų sveikatai [1, 89, 32]. Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenys nurodo, kad viena iš svarbiausių vaikų ir paauglių burnos sveikatos problemų ir yra dantų ėduonis, kuris įvairiose šalyse svyruoja nuo 60 iki 90 procentų [94, 155].
Dantų ėduonis atsiranda tik ilgesnį laiką sąveikaujant trims pagrindiniams veiksniams: mikroflorai (mikrobinės dantų apnašos), substratui (tai yra maisto medžiagos, kurias bakterijos vartoja savo funkcijoms palaikyti ir daugintis) ir neatspariam danties paviršiui (tai yra cheminė danties struktūra, kurioje gali atsirasti ėduonis). Ant susidariusių dantų apnašų bakterijoms fermentuojant sacharozę, susidaro organinės rūgštys. Šioms rūgštims ilgesnį laiką veikiant danties paviršių, prasideda emalio demineralizacija (šį procesą lėtinti arba spartinti gali palankios aplinkos sąlygos). Jei nėra bent vieno iš trijų pagrindinių veiksnių, ėduonies neatsiranda [54, 59, 80, 105, 125, 192]. Young DA (2010) pateikia dantų ėduonies disbalanso schemą (2.2.1 pav.).
14
Schemoje matyti, kad pusiausvyra tarp ligos rodiklių, rizikos veiksnių ir profilaktikos priemonių nustato, ar dantų ėduonis atsiras ar ne. Dantų ėduonies atsiradimo pusiausvyra turi būti paremta rizikos veiksnių vengimu ir profilaktikos priemonių, iš kurių ypač efektyvios – dantų silantai, vietiniai fluoridai, tinkama mityba, skatinimu [89]. Nemažą įtaką dantų ėduonies atsiradimui turi ir netinkama, nepilnavertė mityba. Moksleiviai mėgsta užkandžiauti, nepripažįsta sveikos mitybos, mėgsta saldų, lipnų maistą [38, 93, 116, 133, 134], o tai daro įtaką jų dantims. Jau senokai nustatyta, kad viena iš efektyviausių dantų ėduonies profilaktikos priemonių yra fluoridų naudojimas. Ėduonies mažėjimo sulaukta tada, kai imta valyti dantis su dantų pasta bei pradėti skalavimai su fluoro preparatais. Taip pat tyrimai parodė, kad dantų ėduonies sumažėjimas kramtomajame paviršiuje pasiektas naudojant silantus. Galiausiai mokslininkų buvo sutarta, kad fluoridų naudojimas kartu su kitomis profilaktikos priemonėmis padeda mažinti dantų ėduonies atsiradimą [118].
Apibendrinat galima teigti, kad norint išvengti dantų ėduonies svarbu vengti rizikos veiksnių ir skatinti profilaktines priemones.
2.3. Vaikų ir paauglių dantų ėduonies paplitimo ir intensyvumo kaita
Analizuojant pasirinktos tematikos mokslinę literatūrą pastebėta, kad daugelyje šalių atlikti epidemiologiniai tyrimai rodo, jog dantų ėduonies paplitimas ir intensyvumas keičiasi teigiama linkme [5, 29, 39, 77, 57, 84, 105, 124, 127, 131, 191].
Maždaug 1900 m. buvo paskelbti pirmieji statistiniai duomenys, susiję su dantų ėduonimi, tačiau jų buvo nepakankamai, kad būtų galima interpre-tuoti. Ir tik 1950 m. buvo pradėti aktyvesni epidemiologiniai tyrimai. Pateikti duomenys rodo, kad iki septintojo dešimtmečio daugiausia dantų ėduonies pasireiškė Vakarų Europos šalyse. 12 m. vaikai turėjo daugiau nei 5 pažeistus dantis, tai buvo tarsi stimulas pradėti taikyti profilaktikos prie-mones [118].
Epidemiologiniai tyrimai rodo, kad lygaus dantų paviršiaus pažeidimų procesas sumažėjo. Bene labiausiai pažeidžiamas dėl savo morfologijos yra krūminių dantų kramtomasis paviršius. Atsižvelgiant į besikeičiantį ėduo-nies pobūdį, atrodytų logiška, kad norint pasiekti tolesnį burnos sveikatos gerėjimą daugiau išteklių turėtų būti skirta šių paviršių ėduonies prevencijai [52, 81, 148].
Nors kramtomasis paviršius užima tik 12,5 proc. viso danties paviršiaus, tačiau jame susidaro du trečdaliai dantų ėduonies pažeidimų. Lietuvių, kaip
15
etninės grupės, nuolatinių krūminių dantų kramtomojo paviršiaus morfo-logija ypač palanki ėduoniui vystytis: vyrauja trijų – penkių gumburų krū-miniai dantys, turintys tris individualiu šepetėliu sunkiai išvalomas įdubas [11, 21, 66]. Vertinant vaikų ir paauglių dantų ėduonį galima stebėti, kad nuolatiniame dantų sąkandyje labiausiai pažeisti krūminių dantų kramto-mieji paviršiai. Santykinai ilgas nuolatinių pirmo ir antro krūminių dantų dygimas yra sąkandžio ėduonies rizikos veiksnys. Vaikų ir paauglių kramto-mųjų paviršių ėduoniui turi įtakos apnašų kaupimasis, nes dantų morfologija lemia blogą savaiminį maisto apsivalymą nuo šių paviršių bei sudėtingą asmens burnos higienos priemonių naudojimą [16, 21, 40, 131, 199]. Ant besikalančių krūminių dantų kaupiasi žymiai daugiau apnašų negu ant pil-name sąkandyje esančių krūminių dantų. Mergaičių krūminiai dantys linkę prasikalti anksčiau negu berniukų. Taip pat galima pažymėti, kad įvairiuose tyrimuose yra didelė laiko nuo dantų prasikalimo iki funkcionalaus sąkan-džio susiformavimo įvairovė. Pirmųjų nuolatinių krūminių dantų dygimas svyravo nuo 5 iki 32 mėnesių, antrųjų nuolatinių krūminių dantų dygimas svyravo nuo 9 iki 45 mėnesių. [52]. Lietuvoje Milčiuvienės S. (1999) atlik-toje studijoje nustatyta, kad 7–8 metų amžiaus vaikų krūminiai dantys pastoviame sąkandyje pažeisti ėduonies 23,4 proc. Šio amžiaus Lietuvos moksleivių dantų kramtomųjų paviršių pažeidžiamumas ėduonimi sudarė net 64,6 proc. [131]. Lietuvos aštuonmečių labiausiai pakenkti apatiniai pirmieji krūminiai dantys (21 proc.), po jų – viršutiniai pirmieji krūminiai dantys (11 proc.) [112].
Detalesnei analizei pasirinkti 12-mečiai vaikai, kadangi ir PSO pažymi šios amžiaus grupės svarbą, nes čia jau beveik visi nuolatiniai dantys išdygę.
Analizuojant PSO (2010 m.) pateiktus 12 m. vaikų burnos sveikatos duomenis galima stebėti, kad daugelyje šalių, kuriose intensyviai vykdoma dantų ėduonies profilaktika, pastebima ėduonies proceso mažėjimo tenden-cija (ypač Danija, Švedija, Šveicarija, Belgija) (2.3.1 lentelė).
16
2.3.1 lentelė. 12-mečių PSO pateikti KPI duomenys (www.whocollab.od.mah.se/euro.html)
Šalis KPI Šalis KPI
Albanija 2005 m. – 3,1 Airija 2002 m. – 1,8 (mažai fluoro geriamajame vandenyje) Austrija 2002 m. – 1,0 Belgija 2001 m. – 1,1
Bosnija ir Hercogovina 2004 m. – 4,2 Italija 2004 m. – 1,1
Bulgaria 2000 m. – 4,4 Latvija 2002 m. – 3,5 2008 m. – 3,1 2004 m. – 3,4 Kipras 2005 m. – 1,14 Lietuva 2001 m. – 3,6 Čekija 2002 m. – 2,5 2005 m. – 3,7 Danija 2005 m. – 0,8 Olandija 2002 m.– 0,8 2008 m. – 0,7 Norvegija 2004 m. – 1,7 Estija 1998 m. – 2,7 Lenkija 2003 m.– 3,2 Suomija 2000 m. – 1,2 Rumunija 2000 m. – 2,8 Prancūzija 1998 m. – 1,9 Ispanija 2000 m. – 1,12 2006 m. – 1,2 Švedija 2005 m. – 1,0 Vokietija 2004 m. – 0,98 2008 m. – 0,9 2005 m. – 0,7 Šveicarija 2000 m.– 0,9 Graikija 2000 m. –2,2 2004 m. – 0,86 Vengrija 2001 m. – 3,3 Turkija 2005 m.– 1,9 Islandija 2005 m. – 1,4 Didžioji Britanija 2005 m. – 0,7
Islandijos mokslininkų atlikti dantų ėduonies epidemiologiniai tyrimai nustatė, kad dvylikamečių vaikų dantų ėduonies intensyvumas 1962 m. buvo 7,2, o 1970 m. – 8,7. Vien Reikjavike atliktos epidemiologinės studi-jos nustatė, kad 12 m. vaikų dantų ėduonies intensyvumas buvo 6,6 – 1969 m., o 1985 m. jis sumažėjo iki 5,7. Tačiau 1986 m. pateiktos ataskaitos parodė, kad dantų ėduonies intensyvumas siekė jau 6,6 ir buvo vienas iš aukščiausių rodiklių Europoje, dešimties metų laikotarpiu jis ženkliai sumažėjo ir 1996 metais siekė 1,5. Dantų ėduonies redukcija stebima iki 78 proc. Manoma, kad tai buvo pasiekta todėl, kad keitėsi dantų ėduonies gydymo filosofija, pradėta intensyviai naudoti fluoro preparatus, taip pat plačiai pradėtas naudoti ir dantų vagelių dengimas silantais [2]
17
Ispanijos (Kanarų salose) dvylikamečių vaikų dantų ėduonies paplitimas lyginant 1991, 1998 ir 2006 metų duomenis pasiskirstė taip: 58,8 proc., 45 proc., 51 proc., o dantų ėduonies intensyvumas – 1,86, 1,21 iki 1,51. Gauti duomenys rodo, kad nuo 2006 m. dantų ėduonies paplitimas vėl pradėjo augti [68]. Graikijoje, kaip ir kitose Europos šalyse, stebimas dantų ėduonie intensyvumo mažėjimas. Nuo 1989 m. iki 2001 m. vaikų ir paaug-lių dantų ėduonies intensyvumas sumažėjo nuo 4,81 iki 4,5. Tam įtakos turėjo kruopšti asmens burnos higiena, vietinis fluoridų naudojimas bei įvairios profilaktikos programos [45].
Nigerijos 12 m. vaikų dantų ėduonies paplitimas siekė 77,2 proc. [1]. Laose atlikta epidemiologinė studija parodė, kad 12 m. vaikų dantų ėduo-nies paplitimas siekia 56 proc., o dantų ėduoėduo-nies intensyvumas – 1,8 [96]. Kosove atlikta studija atskleidė, kad dvylikamečių dantų ėduonies intensy-vumas yra aukštas – 5,8 [18].
Visose šalyse, kurios į ES įstojo 2004 m. gegužę, dantų ėduonies papliti-mas yra didesnis negu Vakarų Europoje. Viena iš galimų priežasčių yra 2–4 kartus didesnės dantų pastų ir šepetėlių kainos negu Vakarų Europoje lyginant su pragyvenimo lygiu. Tai rodo, kad mažiau pajamų gaunantiems žmonėms sudėtingiau įsigyti kokybiškų asmens burnos higienos priemonių. Taip pat sunku įtikinti pačius gyventojus ir galiausiai sveikatos ministerijos atstovus, kad profilaktikos priemonių kainos yra labai mažos palyginti su dantų gydymo kainomis. Be to, šiose šalyse nėra ir nebuvo vykdoma ilgalaikių dantų ėduonies profilaktikos programų [124, 127, 132]. Dabar dantų ėduonies mažėjimas Vakarų Europos šalyse laikomas savaime suprantamu dalyku, tačiau nereikėtų pamiršti, kad didėjanti emigracija gali koreguoti šiuos svarbius pasiekimus [118].
Apibendrinant galima teigti, kad dantų ėduonies dinamika kinta nežy-miai, 12 m. amžiaus vaikų burnos būklė daugelyje šalių yra geresnė nei anksčiau. Mūsų šalyje atliekami tik trumpalaikiai epidemiologiniai tyrimai, todėl sunku vertinti ilgalaikę vaikų dantų ėduonies dinamiką. Šiuo metu stebime, kad daugiausia pažeidimų lokalizuojasi kramtomajame dantų paviršiuje, kadangi ten yra dėkingos sąlygos formuotis ėduoniui.
2.4. Dantų ėduonies profilaktikos metodai 2.4.1. Burnos sveikatos mokymas
Vaikų ir moksleivių burnos sveikatos mokymas – sunkus uždavinys, reikalaujantis mokėjimo bendrauti ir sugebėjimo skatinti. Mokant iškyla ir etinė problema – ar mes turime teisę kištis į asmens gyvenimą, mokydami sveikatos priežiūros, t. y. mokydami gyvenimo filosofijos. Kad vaikų
gyve-18
nimas būtų geresnis – taip, nes dėl prastos burnos higienos gali reikėti brangaus ir ilgo gydymo [126]. Todėl, pasak Wang NJ ir kt. (2010), apie 22 proc. apsilankymo pas burnos priežiūros specialistą laiko turėtų sudaryti paciento burnos sveikatos palaikymo mokymas, įgūdžių ugdymas.
Dažniausias sveikatos švietimo metodas, naudojamas odontologijoje, yra žinios– požiūris – elgesys. Šis metodas yra pagrįstas formule, pagal kurią žinios verčia pakeisti požiūrį, o jam pakitus keičiasi elgesys [102, 172]. Švietimas burnos sveikatai įtakos neturės tol, kol vaikas nepakeis savo elg-senos. Tad būtina pakeisti vaikų vertybes, lemiančias jų elgseną. Vertybės yra tos nuostatos, kurios suteikia gyvenimui prasmės. Norint veiksmingai pakeisti su burnos sveikata susijusią elgseną, būtina atsižvelgti į sąryšius tarp švietimo, motyvacijos, žmogiškųjų vertybių, socioekonominių poreikių ir elgsenos modifikacijos [141].
Mokant burnos sveikatos, vaikams yra aiškinama, kaip taisyklingai valyti dantis, naudoti tarpdančių siūlą, pasirinkti tinkamą dantų šepetėlį ir dantų valymo būdą, atskleidžiami mitybos ypatumai. Šio proceso seka pagrindžia-ma Nathe ChN (2009) pateikta laiptelių schepagrindžia-ma (2.4.1.1 pav.):
2.4.1.1 pav. Mokymosi laipteliai (Nathe ChN(2009))
Šioje schemoje yra šeši laipteliai pradedami nuo visiško nesuvokimo ir baigiami įpročio susiformavimu. Apatinis laiptelis yra nesuvokimas, po jo eina suvokimas, kurį suformuoja sveikatos priežiūros specialisto teikiamas švietimas. Tada vaikas pereina į savanaudiškumo stadiją, kuriai būdingas norų pripažinimas. Kitas žingsnis yra įsitraukimas – vaikas dalyvauja mokymosi procese. Įsitraukimą lydi veiksmas ir galų gale – įprotis [141].
Dantų valymas yra asmens higienos dalis, o higiena yra prausimosi, valy-mosi ir rūpinivaly-mosi savo išvaizda įprotis, nusižiūrėtas iš tėvų, draugų ar kitų vaikui svarbių žmonių. Kūno švaros priežiūrai įtakos turi daug
psicholo-19
ginių ir edukacinių veiksnių. Kadangi dantų valymas yra siejamas su rūpi-nimusi savo išvaizda ir asmens higiena, dauguma žmonių reguliariai valo savo dantis. Dažnos dantų valymąsi skatinančios priežastys yra švaros pojūtis burnoje, šviežumo jausmas, kvapas iš burnos ir išvaizda [172].
Tačiau kaip teigia Sandström A. ir kt. (2011) jų Švedijoje atlikta studija parodė, kad vaikai nepakankamai praleidžia laiko valydami dantis namuose. 21 proc. vaikų dantis valo mažiau nei 1 min., 43 proc. vaikų dantis valo nuo 1 iki 2 minučių ir tik 36 proc. vaikų dantis valo daugiau nei 2 minutes. Iš tyrime dalyvavusių vaikų 33 proc. turėjo valymo metodiką, iš jų 26 proc. sudarė mergaitės ir 35 proc. berniukai. Kuo vaikas vyresnis tuo svarbiau, kad jis ilgiau nei 2 min. valytų dantis, tuomet bus pasiekta gera dantų valy-mo kokybė. Manoma, kad net iki 10 metų vaikams turi padėti valytis dantis tėvai, kadangi jie dar neturi gerų motorinių įgūdžių. 6 metų vaikai yra per maži gerai atlikti burnos higieną jei nėra tėvų pagalbos ir patarimo. Net 30 proc. vaikų blogai nuvalo dantis net ir iš veidinio dantų paviršiaus. Vaikai daugiausiai susitelkia valydami kramtomąjį danties paviršių. Tačiau vis tik 52 proc. vaikų reikia gerinti dantų valymo kokybę, reikalinga keisti dantų valymo dažnį, metodiką, įgūdžius. Geriausių rezultatų apsaugant dantis nuo ėduonies galima pasiekti valant du kartus dienoje su dantų pasta turinčia fluoro bei vengimas kitų rizikos veiksnių. Atliktame tyrime buvo pastebėta, kad vaikų kurių yra prasta burnos higiena, jie taip pat buvo nepatenkinti savo gyvenimu ir mokykla, pasižymėjo žema savigarba [171].
Šeimyninio gyvenimo ir socialinės politikos pokyčiai per pastaruosius dešimtmečius formavo visuomenės požiūrį į tai, kaip šeima gali ir turėtų padėti savo nariams. Šeima yra laikoma stipria socialine terpe, galinčia ska-tinti fizinę ir emocinę gerovę. Šeima daro įtaką vaiko emocijoms, pažinti-niams interesams ir elgesiui – visa tai yra tiesiogiai susiję su bendros ir burnos sveikatos skatinimu. Šeima teikia paramą, nes sukuria sveikai gyven-senai būtiną aplinką, didina savigarbą ir pasitikėjimą savimi, suteikia gali-mybę pasinaudoti prekėmis, įranga ir laiku, o tai palengvina sveiką gyvense-ną bei suteikia informacijos, būtinos sveikatai naudingų sprendimų priėmi-mui [97, 172]. Mokyklinio amžiaus vaikai yra labai pažeidžiama gyventojų dalis. Šiame amžiuje, ypač paauglystėje, vystosi ir visiškai susiformuoja gyvensenos bruožai [206].
Socializacijos proceso metu vaikai mokosi ir perima suaugusiųjų elgesį bei įpročius. Socializacijos metu yra perduodamos vertybės – tokios kaip įprastas elgesys, žinios ir požiūriai, kurie, žmonių ir bendruomenės nuomo-ne, laikomi reikšmingais išlikimui [144]. Tad sveikatos mokymas ir skatini-mas tęsiaskatini-mas visais gyvenimo etapais – koreguojant įpročius, raginant labiau rūpintis savo burnos sveikata [113]. Tai gali atlikti tėvai, burnos prie-žiūros specialistas, visuomenės sveikatos specialistai, mokytojai, be to,
20
prasminga informaciją pateikti per televiziją, internete, informaciniuose leidiniuose [35, 185]. Sveikatos priežiūros specialistų bei mokytojų dalyva-vimas profilaktinėse edukologinėse programose taip pat labai svarbus. Todėl visuomenės sveikatos specialistas – tai moksleivį ir visus sveikatos prie-žiūros specialistus apjungianti ir siejant grandis ugdymo įstaigose [95].
2.4.2. Fluoro preparatų įtaka dantų ėduonies profilaktikai
Mokslinė literatūra fluoro įtaką burnos sveikatai pradėjo nagrinėti jau prieš 100 m. [94]. Daugelyje šalių siekiant išvengti dantų ėduonies fluoro preparatai yra naudojami įvairiais būdais (pvz. fluoruota druska, dantų pasta su fluoru, fluoro aplikacijos ir kt.). Kol dygstantis dantis pasiekia normalų sąkandžio aukštį, jis (o ypač krūminių dantų vagelės) yra puiki vieta kauptis apnašoms, nes nėra pilnaverčio savaiminio apsivalymo. Dygstančių dantų valymas fluoro turinčia dantų pasta yra svarbi ėduonies profilaktikos prie-monė [115, 186, 195]. Rekomenduojama valyti dantis su 1000–1500 ppm fluoro turinčia dantų pasta du kartus per dieną. Siekiant kontroliuoti dygstan-čių dantų ėduonies atsiradimą, yra tikslingos papildomos fluoro preparatų aplikacijos kelis kartus per metus. Įvairių mokslininkų nuomone, svarbiausia formuoti tinkamą tėvų ir vaikų požiūrį į dantų ėduonies atsiradimą: inten-syviai mokyti, kaip tinkamai prižiūrėti dantis namuose, kodėl verta taikyti vietines fluorido aplikacijas. Pažymima, kad labai svarbu namuose su dantų pasta tinkamai išvalyti dygstančių krūminių dantų kramtomuosius paviršius [52, 109, 179]. Siekiant sumažinti apnašų kaupimąsi ant dantų ir tarpdančių, būtinai reikia naudoti higieninį tarpdančių siūlą [42, 85, 89]. Ypač svarbu vaikams sistemingai aiškinti apie asmens burnos higienos svarbą, gilinti jų žinias šiuo klausimu, tobulinti požiūrį, koreguoti elgesį [188].
Kai kurių autorių nuomone, dantų ėduonies paplitimo mažėjimui turi įtakos ekonominė socialinė būklė. Esant aukštai socialinei būklei yra ge-resnė ir greičiau pasiekiama dantų ėduonies mažėjimo tendencija [118, 154, 161]. Reguliarūs apsilankymai pas burnos priežiūros specialistą yra svarbūs tuo, kad jų metu galima laiku pastebėti, koreguoti burnos ligas ir netgi jų visiškai išvengti bei nuolat priminti pacientams asmens burnos higienos priežiūros taisykles. Nėra konkrečios taisyklės, kiek ir kada reikėtų lankytis pas burnos priežiūros specialistą, nes tai labai individualu ir priklauso nuo kiekvieno vaiko, tačiau manoma, kad turėtų būti ne rečiau nei du kartus metuose [110].
Topaloglu – Ak ir kt. (2009) teigia, kad pirmas žingsnis, padedantis išvengti dantų ėduonies, yra Nacionalinės sveikatos programos propaga-vimas, profilaktika ir kuo minimalesnės intervencijos burnos ertmėje [190]. Dabartinis mokslas dantų ėduonies valdymą siūlo aiškiai orientuoti į apnašų
21
mažinimą, remineralizaciją, o ne vien pažeidimų šalinimą [89]. Auganti sveikatos priežiūros paklausa, jai skiriamų lėšų stygius didina spaudimą vyriausybei ir visuomenei, jos įpareigojamos tiksliai plėtoti ir įgyvendinti geresnį sveikatos priežiūros išteklių skyrimą. Naujausios burnos ligų gydy-mo paslaugos yra brangios [65].
Analizuojant mokslinę literatūrą pastebėta, kad, siekiant sumažinti dantų ėduonies atvejus, daugelyje šalių yra įgyvendinamos profilaktikos priemo-nės ar programos [34, 91, 159, 171, 174, 175, 185, 188]. Naudojamos profi-laktikos priemonės yra įvairios, tačiau laukiamas rezultatas yra vienas – sumažinti dantų ėduonies atsiradimą. Bene paprasčiausia dantų ėduonies profilaktikos priemonė – dantų valymas dantų pasta su fluoru. Naudojant šią priemonę dantų ėduonies atsiradimas trijų metų laikotarpiu sumažėjo 24–26 proc. [151]
Mokslininkas Iglesias CH ir kt. (2007) pateikia Ispanijoje vykdytos dantų ėduonies profilaktikos programos rezultatus. Tyrime dalyvavo keturios respondentų grupės: vienos grupės tiriamiesiems silantais padengiami pir-mieji nuolatiniai krūminiai dantys ir kas keturi mėnesiai aplikuojama fluoro laku, antros grupės – krūminių dantų kramtomieji paviršiai padengiami silantais, trečios grupės – dantys padengiami tik fluoro laku, o ketvirta – kontrolinė grupė. Kiekvienas programos dalyvis buvo tikrinamas kas 6 mėnesius trejus metus, kol vyko programa. Pasibaigus programai ir nuo jos pabaigos praėjus 2,5 metų buvo atliktas epidemiologinis tyrimas, kuris parodė, kad pasirinktas dantų ėduonies profilaktikos metodas esminio skir-tumo dantų ėduonies išsivystymui neturėjo. Tačiau ėduonis dažniau buvo diagnozuotas tiems vaikams, kurie buvo kontrolinėje grupėje [86].
Lietuvoje nuo 1982 m. taip pat vykdytos burnos ligų profilaktikos prog-ramos. 1983–1988 m. vykdyta Lietuvos vaikų ir paauglių pagrindinių sto-matologinių ligų profilaktikos programa kaip Lėtinių neinfekcinių ligų programos dalis [130]. Ši programa vykdyta šešiose Lietuvos vietovėse. Pagrindiniai dantų ėduonies profilaktikos metodai buvo dantų dengimas fluoro laku, burnos skalavimai 0,2 proc. natrio fluorido tirpalu bei dantų valymas dantų pasta ir šepetėliu. Ši programa padėjo per penkerius metus sumažinti 12 m. moksleivių dantų ėduonies intensyvumą nuo 4,52 iki 3,51 [13, 132]. Po Nepriklausomybės atgavimo Lietuvoje nuo 1993 m. vėl buvo pradėta dantų ėduonies profilaktikos programa, tačiau dėl ekonominių sunkumų, dėl sveikatos reformos šios programos vykdymas buvo netolygus. Ši programa, nors ir vykdyta nepastoviai, davė teigiamus rezultatus atski-ruose regionuose – Šiauliuose, Klaipėdoje, Kaune. Šiuose miestuose paly-ginti su ankstesniais rezultatais buvo stebimas dantų ėduonies intensyvumo mažėjimas. 2004 m. prasidėjus Vaikų krūminių dantų dengimo silantinėmis medžiagomis programai, ankstesnioji buvo nutraukta. Minėtomis
profilak-22
tinėmis programomis siekiama sutaupyti lėšų, skirtų dantims gydyti. Vakarų Europos šalyse ir JAV profilaktika yra 30–40 kartų pigesnė nei gydymas. Paskaičiuota, kad Lietuvoje odontologinės profilaktikos priemonės kainuoja žymiai pigiau nei gydymas [112, 132, 138, 139, 140, 184].
Siekiant sumažinti dantų ėduonies pasireiškimą, svarbu burnos higienos mokymas ir vietinis fluoro preparatų naudojimas, reguliarus lankymasis pas burnos priežiūros specialistą.
2.5. Silantai – krūminių dantų kramtomųjų paviršių apsauga nuo dantų ėduonies
2.5.1. Dantų vagelių ir duobelių silantai
Viena iš priemonių, naudojamų krūminių dantų kramtomiesiems pavir-šiams apsaugoti, yra silantai. Manoma, kad kramtomųjų dantų paviršių padengimas silantais yra labai veiksminga dantų ėduonies prevencijos prie-monė ir ji turėtų būti įtraukta į šalies dantų ėduonies profilaktikos programas [25, 59, 121, 201]. Silantai – tai dantų anatominius plyšius (vageles ir duobeles) hermetizuojančios medžiagos, skirtos dantų kramtomųjų paviršių ėduonies profilaktikai [126].
Dantų silantai gali būti cheminio kietėjimo ir kietinami šviesa, gali turėti užpildo dalelių ir jų neturėti. Užpildo dalelių turintys silantai atsparesni nusidėvėjimui [125]. Bendinskaitės R. atlikti tyrimai rodo, kad silantų laiko-mumas yra panašus tiek ruošiant emalį klasikiniu būdu, tiek šiurkštinant oru [22, 23].
Silanto efektyvumas priklauso nuo jo laikomumo – jei jis gerai laikosi, galima išsaugoti visiškai sveikus dantų kramtomuosius paviršius. Manoma, kad mokyklose sėkmingiausiai galėtų būti įgyvendinamos kramtomųjų paviršių vagelių ir duobelių silantavimo programos. Tačiau jų sėkmė priklauso nuo vyriausybės sprendimų, aktyvaus burnos priežiūros specialistų dalyvavimo. Dalis iškritusio silanto gali sudaryti geras sąlygas pradėti formuotis dantų ėduoniui. Todėl silantus rekomenduojama dėti tik esant griežtoms indikaci-joms, nes manoma, kad, iškritus daliai silanto, kariesogeninės bakterijos gali patekti po juo, dėl to gali pradėti vystytis ėduonis [74, 75, 76]. Bendinskaitės R. (2004) atliktas tyrimas apie silantų laikomumą parodė, kad po metų visiškai laikosi 83,5 proc. silantų, po dviejų metų – 72,4 poc. silantų [24].
Tyrimų duomenys rodo geresnį dervinių silantų poveikį kramtomųjų pa-viršių ėduoniui [179]. Atliktos studijos padarė išvadas, kad paprastas silan-tas dantis nuo ėduonies apsaugo efektyviau nei SJC [19, 103, 163, 164].
Yengopel V. ir kt. (2009) drauge su kitais mokslininkais pateikia silantų efektyvumo analizę. Jų tikslas buvo paanalizuoti, kurios grupės silantai yra
23
efektyvesni. Studijos rezultatai parodė, kad stiklo jonomerinių cementų laiko-mumas mažesnis nei dervinių silantų. Šiame tyrime dalyvavo 12–16 m. amžiaus moksleiviai, jiems buvo dengiamas tik antrasis krūminis dantis. Autoriai nustatė, kad praėjus trejiems metams po to, kai silantais buvo užlietos kramtomųjų paviršių vagelės, dantų ėduonies atsirado 13,8 proc. ten, kur buvo naudotas SJC, ir tik 3,2 proc. ten, kuri naudotas dervinis silantas [88].
Dedant dervinį silantą labai svarbu išlaikyti sausumą, ypač dygstančių dantų. Tokiais atvejais labiau tinka SJC, nes jie yra mažiau jautrūs drėgmei [179]. SJC rekomenduojama naudoti tada, kai dantis yra ką tik išdygęs, taip pat tais atvejais, kai sunku kontroliuoti paviršiaus sausumą ar kai pacientas yra labai jaunas. Tyrimo duomenimis, apatinių krūminių dantų silanto laikomumas geresnis nei viršutinių. Praėjus vieneriems metams dervinio silanto laikomumas yra geresnis nei SJC [181].
Silantų laikomumas priklauso nuo vaiko kantrybės bei galimybės susi-tarti dėl procedūros, nuo naudojamos medžiagos, dėjimo metodikos, vagelių morfologijos [136]. V ir U formos vagelės geriausiai išlaiko silantus. Labai blogas silantų laikomumas I ir K formos vagelėse. Silanto patekimas į vage-les priklauso ne tik nuo jos geometrinės formos, bet ir nuo emalio cheminių savybių, ir nuo klinikinės procedūros atlikimo technikos. Patariama įvesti silantą tik tada, kai dantis yra visai išdygęs [73]. Daugelis veiksnių, kurie lemia silantų laikomumą, priklauso nuo burnos priežiūros specialisto ma-nualinių įgūdžių, silantinės medžiagos pasirinkimo, dantų vagelių tipo, ema-lio kokybės ir danties išdygimo fazės [104, 177].
Surišimo sistemos aplikavimas gali pagerinti silanto kokybę, kai jis įlieja-mas į sveiką vagelę [58, 64], tačiau kiti tyrėjai iškelia abejonių dėl to [158].
Dantų vagelių hermetizavimui vartojami silantai yra efektyvi priemonė, tačiau turi ir neigiamų savybių, todėl silantų vartojimas odontologijoje turi būti taikomas laikantis griežtų indikacijų ir tinkamai įsisavinus uždėjimo metodiką.
2.5.2. Silantų panaudojimas dantų ėduonies profilaktikai
Silantai yra sudedamoji burnos sveikatos programos moksleiviams dalis, kuri dažniausiai vykdoma mokyklose. Kriterijai, kuriais remiantis dengiama silantais:
• Kramtomojo paviršiaus morfologija – dantys su giliomis, siauromis vagelėmis.
• Danties išdygimo laikas – dantis turi būti neseniai išdygęs (iki 4 m. po išdygimo).
• Danties sveikata – dantis turi būti sveikas, neturėti pažeidimų ar nebūti plombuotas [178, 203].
24
Siekiant išvengti krūminių dantų kramtomųjų paviršių ėduonies silantai gali būti naudojami kartu su kitomis profilaktikos priemonėmis. Kramto-masis paviršius yra labiausiai pažeidžiamas ėduonies, kadangi jo forma apsunkina įprastą burnos higienos procedūrą. Dantų ėduonis gali prasidėti kramtomojo paviršiaus vagelėse iš karto dantų išdygimo, todėl jos ir reikalauja ypatingos apsaugos [83, 182].
Dantų paviršiuose esančių vagelių silantavimas atliktinas tik pagal griežtas rekomendacijas, kai neužtenka dantų valymo ir lokalių fluoro apli-kacijų [53 176, 179]. Dantų silantai, liejami ant krūminių dantų kramtomųjų paviršių vagelių, naudojami nuo 1971 m. [136, 198]. Prieš pradedant juos naudoti, buvo aišku, kad tik tam tikros dantų grupės turi padidintą ėduonies išsivystymo riziką. Silantų naudojimas yra pigesnė ir efektyvi priemonė siekiant išvengti kramtomojo paviršiaus vagelių ir duobelių dantų ėduonies. Pasak tyrėjų, vaikai, turintys vieną ir daugiau pažeistą krūminių dantų paviršių, priklauso aukštos rizikos grupei ir jų sveikų dantų paviršiaus vageles ir duobeles tikslinga dengti apsaugine medžiaga. Šiaurės Karolinoje silantai yra įtraukti į valstybės finansuojamų priemonių sąrašą. Atlikus skaičiavimus, kiek kainuoja silanto įdėjimas ir kokia suma skiriama danties gydymui, padaryta išvada, kad suma, skirta silantavimui, yra beveik per pusę mažesnė nei skirta danties paviršiaus plombavimui. Todėl galima teigti, kad silantai ženkliai sumažina ėduonies atsiradimo tikimybę ir dantų gydymo išlaidas [198].
Taip pat silantais rekomenduojama dengti dantų vageles vaikams, kurių blogi burnos higienos įpročiai ir reguliariai nenaudoja dantų valymui pastos su fluoru, serga lėtinėmis ligomis ir naudoja medikamentus, kurie mažina seilėtekį, mėgsta saldžius užkandžius ir gėrimus [43].
Epidemiologinis tyrimas Vokietijoje parodė, kad 55,6 proc. tirtų 8–12 m. moksleivių turi mažiausiai vieną silantą vagelėse ar duobelėse. Analizuojant detaliau pastebėta, kad 65 proc. 8 m. moksleivių neturi silantų, o iš 12 m. moksleivių neturi silantų tik 12 proc. [25]. Vagelių silantai padeda išvengti dantų ėduonies atsiradimo po silanto įliejimo iki 71 proc. [166, 199].
Beauchamp J ir kt. (2008) teigia, kad po 1 metų silantai išsilaiko dantyse 86 proc. vaikų, kurių krūminių dantų kramtomieji paviršiai buvo padengti silantu, po 2 m. jie buvo nustatomi 78,6 proc. vaikų, 58,6 proc. vaikų ir po keturių m. kramtomuosiuose paviršiuose turėjo silantus [17]. Kaip teigia Ahovou-Saloranta A. ir kt. (2009), kramtomųjų paviršių ėduonies sumažėji-mas (ėduonies redukcija) fiksuojasumažėji-mas nuo 87 proc. (praėjus 12 mėn. po danties kramtomųjų paviršių padengimo silantu) iki 60 proc. (praėjus 48–54 mėn.). Šie duomenys buvo atlikti lyginat su kontroline tiriamųjų grupe [3]. Panašius duomenis pateikia ir kiti mokslininkai [74, 76].
25
Kramtomųjų paviršių dengimo silantais programa Lenkijoje vyko nuo 1993 iki 1999 m. Jos metu buvo dengiamas pirmo nuolatinio danties krū-minis paviršius. Tarpinis epidemiologinis tyrimas, atliktas 1995 m., jau parodė ėduonies mažėjimą palyginti su 1987 m., tam galėjo turėti įtakos ne tik silantų ir fluoro turinčių dantų pastų naudojimas, bet ir gerėjanti socioekonominė situacija [56, 57]. Jodkowska E. ir kt. (2008) pateikia klinikinės studijos, kuri vyko Lenkijoje ir kurioje dalyvavo 7–8 m. vaikai, duomenis. Vaikai buvo suskirstyti į keturias tiriamųjų grupes: pirmos grupės vaikams buvo silantais dengiami vienas viršutiniame žandikaulyje esantis krūminis ir vienas apatiniame žandikaulyje esantis dantis, antros grupės respondentams buvo dengiami visi keturi krūminiai dantys, trečios grupės vaikams buvo dengiami krūminiai dantys ir kapliai, ketvirtosios grupės vaikams silantai nebuvo naudojami. Tyrimas vyko 15 m. reguliariai atlie-kant patikrinimus. Po 15 m. visiškai išliko silantai tik 22 proc. vaikų, 35 proc. tiriamųjų išliko dalis silanto. Dantų ėduonies išsivystė mažiau ten, kur buvo naudota pirmųjų krūminių dantų kramtomųjų paviršių apsauga (36 proc. tiriamųjų). Dantų ėduonis išsivystė 7,4 proc. vaikų, kuriems buvo pilnai išlikę silantai, 15,0 proc. dantų, kur buvo iš dalies išlikęs silantas, ir 31,0 proc. buvo pažeistų dantų ten, kur silantas buvo iškritę [92].
JAV atlikti tyrimai parodė, kad, praėjus 5 m. po dantų ėduonies profilak-tinės priemonės naudojimo, ten, kur pirmame krūminiame dantyje kramto-mųjų paviršių vagelės nebuvo padengtos silantais, dantų ėduonis išsivystė 6,5 proc. dažniau nei ten, kur jos buvo apsaugotos silantu, ir antro krūminio danties kramtomajame paviršiuje pažeidimas buvo diagnozuotas 10,4 proc. dažniau, jei nebuvo naudota apsauga [47].
Splieth CH ir kt. (2010) pateikia vaikų odontologų anketinės apklausos, kurioje dalyvavo respondentai iš 13 Europos šalių, rezultatus. Anketos klausimais buvo siekiama sužinoti apie silantų naudojimą įvairiose šalyse. Gauti duomenys parodė, kad tik 6 proc. respondentų silantais dengia dantis per pirmuosius metus nuo danties išdygimo, kiti juos naudojo tik esant indikacijoms (dantų ėduonies aktyvumui, indikuotinai kramtomojo pavir-šiaus morfologijai). Mokslinės literatūros analizė rodo, kad priklausomai nuo silantų laikomumo dantų ėduonies pažeidimų atsiranda mažiau – praėjus 12 mėnesių silantais padengtų dantų kramtomųjų paviršių sveikų išliko 87 proc., o po 48–54 mėnesių – 60 proc. [179].
Kai kurių tyrėjų nuomone, silantas gali būti gera bakterijų sankaupos vieta [17]. Kitas tyrimas pateikia, kad ten, kur yra silantai, bakterijų lygis žemesnis, nei nesilantuotuose dantyse. Silanto buvimas ne tik sumažina ligos atsiradimą, bet ir padeda išvengti ėduonies progresavimo [145]. Hevinga MA ir kt. (2008) teigia, kad kartais silantai gali būti naudojami ne tik sveikose vagelėse, bet ir nedideliuose emalio pažeidimuose [82].
26
Yra plačiai ištirta, kad silantai yra efektyvūs mažinant kramtomųjų paviršių pažeidimus, tačiau nepaisant įrodyto efektyvumo, nėra pakankamai naudojami. Gydytojai yra svarbiausi specialistai, kurie gali informuoti pacien-tus ir paskatinti dalyvauti krūminių dantų paviršių silantavimo procedūroje. Didėjantis tėvų pacientų domėjimasis yra svarbus veiksnys skatinat dantų ėduonies profilaktikos priemones. Taip pat nustatyta, kad ką tik mokslus baigę odontologai dažniau taiko silantus nei jų vyresni kolegos [81].
Pateikiama keletas priežasčių, kurios galėjo turėti įtakos nenorui plačiai naudoti silantus: tikimybė, kad silantas bus uždėtas ant pažeidimo, procedū-ros metodikos nežinojimas, nepakankamas teigiamų rezultatų publikavimas, blogas laikomumas [73, 81].
Silantų dėjimo kaina sumažėtų, jei silantus dėtų burnos higienistas, o ne gydytojas odontologas, naudodamas keturių rankų principą. Nėra studijų, kurios tiesiogiai lygintų šias dvi darbo metodikas. [69] Griffin SO ir kt. (2008) analizė parodė, kad dviejų žmonių (vietoj vieno) darbo komandos naudojimas padidina silanto retenciją iki 9 proc., tačiau tam įtakos gali turėti ir kiti veiksniai [75].
Pastaruoju metu labai aktuali problema odontologijoje – didelės tiek paslaugų, tiek odontologinių medžiagų kainos. Todėl labai svarbu žinoti ekonominę naudą, naudojant dantų kietųjų audinių pažeidimų profilaktines priemones. Įvairių šalių mokslininkai pateikia ekonominius skaičiavimus, kurie padėtų parinkti dantų ėduonies profilaktikos priemones, kurios už tam tikrą pinigų sumą leistų pasiekti maksimalų profilaktinį efektą. Pasaulyje išlaidos sveikatai didėja, todėl aktualu vertinti gydymo ir profilaktikos ekonomiškumą [28, 46, 135, 147, 197].
Silantai, be savo teigiamo poveikio, gali turėti ir neigiamų, nepageidau-jamų įtakų, dėl kurių atsiranda vis daugiau diskusijų. Vis plačiau vaikų odon-tologijoje naudojami dantų vagelių silantai ir kompozitinės (sudėtinės) plom-bavimo medžiagos, kurių sudėtyje yra bisfenolio A (BPA) darinių [31, 61].
Polikarbonatai, epoksidas ir metakilinės dervos yra sintetinamos naudojant reakcijas tarp atskirų cheminių medžiagų, taip susidaro skirtingų fizinių ir cheminių savybių polimerai. Kaip biologinės medžiagos, jie žmogaus sveikatos priežiūros srityje daug kur naudojami – pvz., kaip gatavi gaminiai (akių lęšiukai), kaip chirurginis cementas traumoms gydyti arba kaip bisfenolio A pagrindu pagamintos plombavimo medžiagos prevencinei ar restauracinei odontologijai [165].
Daugėja duomenų, kad BPA ir kai kurie jo dariniai gali kelti pavojų sveikatai dėl endokrininę sistemą trikdančio ir estrogeninio poveikio [165]. Buvo nustatyta, kad 30 sekundžių trukmės skalavimas vandeniu po kompo-zitinės 9 skirtingų dervinių medžiagų plombos įdėjimo sumažina BPA kon-centraciją seilėse beveik iki lygio prieš gydymą. Vienas iš rekomenduojamų
27
apsauginių metodų yra monomero likučių pašalinimas trinant monomero sluoksnį pemza ant medvilnės rulonėlio, kitas – iškart po hermetiko ar kompozitinės plombos įdėjimo duoti pacientui 30 sekundžių paskalauti burną ir išspjauti. Papildomais epidemiologiniais tyrimais taip pat galima būtų nustatyti, ar esama sąryšio tarp silanto ir su BPA poveikiu susijusių klinikinių bei subklinikinių pasekmių, tokių kaip širdies ir kraujagyslių ligos, diabetas, ar nervų sistemos vystymosi sutrikimai [61].
Literatūros duomenys rodo, kad kompozitinės plombavimo medžiagos ir silantai yra nestabilūs ir, priklausomai nuo terpės agresyvumo, visada gali-ma aptikti daugiau ar gali-mažiau monomerų, oligomerų ir pirmtakų (prekur-sorių) išsiskyrimo. Sunku iš anksto nuspėti, kokią riziką` žmogaus sveikatai kelia šių medžiagų poveikis, tačiau nauji duomenys leidžia įvertinti šį poveikį bendros rizikos, keliamos ksenoestrogenų ir ypač BPA, kontekste. Keturiose neseniai pasirodžiusiose apžvalgose išreiškiamas susirūpinimas dėl estrogeninio bisfenolių poveikio. Pirmiausia, buvo nustatytas stipresnis BPA poveikis in vivo, negu ankstesniuose in vitro tyrimuose. Pavyzdžiui, 3 dienų trukmės kontaktas su mikrogramais matuojamais iš kapsulių išsiskiriančio BPA kiekiais (60–100 µg vienai žiurkei per dieną) skatino ląstelių proliferaciją žiurkių gimdose ir makštyse, tai pasireiškė molekuliniais ir morfologiniais pokyčiais, beveik identiškais estradiolo sukeltiems pokyčiams. Kalbant apie tai, reikėtų atkreipti dėmesį į biologinį reikšmingumą atliktame tyrime išsiskyrusio iš 100 mg polimerizuoto kompozito mėginio 179 µg BPA. Antra, panašu, kad BPA veikia ir kitus organus – ne tik gimdą ir pieno liaukas. Trečia, susirūpinimą dėl žmonių grupių, kurios yra jautresnės šiam estrogenui, kelia genetiniai skirtumai. Ketvirta, BPA nėra vienintelė molekulė, pasižyminti in vitro įrodytu estro-geniniu poveikiu ir naudojama plastmasės gamybos pramonėje [165]
Taigi apibendrinant apžvelgtas mokslines studijas galima teigti, kad profi-laktinės priemonės turi įtakos burnos sveikatos išsaugojimui. Krūminių dantų kramtomųjų paviršių dengimas silantais yra efektyvi ėduonies atsiradimo pre-vencijos priemonė. Siekiant efektyviai panaudoti lėšas ir pasiekti maksimalią naudą ji turi būti taikoma tiems vaikams, kurių aukštas dantų ėduonies rizikos laipsnis bei apsunkinta galimybė gerai išvalyti dantų paviršius.
28
3. TYRIMO MEDŽIAGA IR METODAI
3.1. Tiriamasis kontingentasŠio tyrimo pagrindinį kontingentą sudarė 7–12 m. amžiaus moksleiviai. Norint išsiaiškinti numatytus klausimus, tyrime dalyvavo ir moksleivių tėveliai bei burnos priežiūros specialistai.
Momentinis moksleivių burnos būklės tyrimas buvo atliekamas nuo 2007 m. rugsėjo iki 2008 m. gegužės mėnesio. Atsitiktinės lizdinės atrankos būdu atrinkti 7–8 m., 9–10 m. ir 12 m. moksleiviai, besimokantys dešimties Lietuvos apskričių centrų (Kauno, Vilniaus, Klaipėdos, Panevėžio, Šiaulių, Alytaus, Marijampolės, Telšių, Tauragės, Utenos) bendrojo lavinimo vidu-rinėse mokyklose. Kiekvienoje amžiaus grupėje buvo planuota ištirti po 80
vaikų.
Tyrimui gautas Kauno regioninio biomedicininių tyrimų Etikos komiteto leidimas (1, 2 priedai).
Tyrime dalyvavo 2397 trijų amžiaus grupių (7–8 m., 9–10 m. ir 12 m.) moksleiviai. Moksleiviai buvo iš dešimties imtimis homogeniškų (χ2=0,08,
lls=9, p=1,0) Lietuvos apskričių centrų (3.1.1 lentelė).
3.1.1 lentelė. Dalyvavusių tyrime 7–12 m. amžiaus vaikų pasiskirstymas, atsižvelgiant į amžių ir apskričių centrus
Apskričių Amžiaus centrai grupė
7–8 m.
n (proc.) n (proc.) 9–10 m. n (proc.) 12 m. n (proc.) Iš viso Tauragė 81 (10,5) 80 (9,8) 80 (9,9) 241 (10,1) Panevėžys 80 (10,3) 75 (9,5) 85 (10,4) 240 (10,0) Marijampolė 77 (9,9) 83 (10,4) 80 (9,9) 240 (10,0) Alytus 56 (7,5) 93 (11,5) 87 (10,6) 236 (9,8) Šiauliai 80 (10,3) 80 (9,8) 80 (9,9) 240 (10,0) Telšiai 79 (10,2) 80 (9,8) 80 (9,9) 239 (10,0) Vilnius 80 (10,3) 80 (9,8) 80 (9,9) 240 (10,0) Klaipėda 80 (10,3) 80 (9,8) 80 (9,9) 240 (10,0) Kaunas 81 (10,4) 80 (9,8) 79 (9,6) 240 (10,0) Utena 80 (10,3) 80 (9,8) 81 (10,0) 241(10,1) Bendras 774 (100,0) 811 (100,0) 812 (100,0) 2397 (100,0) χ2=9,9, lls=18, p=0,9.
48,9 proc. tiriamųjų buvo berniukai, 51,1 proc. mergaitės (p=0,3). Ti-riamų moksleivių lytis apskričių centruose reikšmingai nesiskyrė (χ2=13,9,
29
Tyrimo metu buvo atliekamas išsamus burnos būklės ištyrimas ir vyk-doma moksleivių anketinė apklausa. Siekiant užtikrinti kokybišką tyrimą KMU Burnos priežiūros ir vaikų odontologijos klinikoje 2007 m. balandžio mėnesį buvo atliktas bandomasis tyrimas, kuriame dalyvavo 40 Kauno miesto 7–12 m. moksleivių. Jo metu vertinta burnos apžiūros ir anketos užpildymo trukmė, klausimų ir atsakymų suprantamumas. Atsižvelgiant į kilusius klausimus ir išsakytus pastebėjimus, buvo pakoreguota anketa.
Anketinė apklausa buvo vykdyta 7, 9, 12 m. moksleivių tėvams penkiuo-se didžiuosiuopenkiuo-se Lietuvos apskričių centruopenkiuo-se (Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje) 2009 m. lapkričio – 2010 m.vasario mėnesisis. Joje dalyvavo 1248 tėveliai (atsakas 66,8 proc.) (3.1.2 lentelė). Anketą pildė 9,7 proc. (n=121) tėvai, 86,7 proc. (n=1082) mamos, 2,8 proc. (n=35) seneliai ir 0,8 proc. (n=10) kiti asmenys
Iš Statistikos departamento pateikiamų duomenų buvo sužinotas tikslus moksleivių skaičius. Mokyklos pasirinktos remiantis Informacinių technologijų centro Švietimo valdymo informacinės sistemos duomenimis. Kiekviename mieste tyrime dalyvavo trijų mokyklų tėvai.
Tyrime dalyvavusių tėvų atsakymai sudarė galimybę sužinoti bendrą (platesnį) tėvų požiūrį į vaikų burnos sveikatą, jos išsaugojimo galimybes ir problemas.
3.1.2 lentelė. Moksleivių tėvų anketinės apklausos dalyvių pasiskirstymas Amžiaus Apskričių grupės centrai 7–9–12 m. moksleiviai Atrinkta moksleivių tėvų Sugrįžo tiriamųjų anketų Atsakas (proc.) Vilnius 15324 390 259 66,4 Kaunas 10631 386 268 69,4 Klaipėda 5049 371 246 66,3 Šiauliai 3758 362 236 65,2 Panevėžys 3528 360 239 66,4 Iš viso 38290 1869 1248 66,8
3.2. Tiriamųjų burnos sveikatos būklės vertinimas
Tyrimo rezultatai buvo registruojami anketoje (3 priedas), parengtoje pagal PSO rekomendacijas [146]. Joje buvo rašomas tiriamojo studijos dalyvio numeris, tyrimo data, amžius, lytis, tautybė, gyvenamoji vieta, burnos būklės vertinimo kriterijai.
30 3.2.1. Dantų būklės vertinimas
Dantų būklė buvo vertinama, remiantis PSO klinikinės apžiūros krite-rijais. Tyrimas buvo atliekamas naudojant veidrodėlį, buką zondą ir šviesos šaltinį. Duomenys registruojami anketoje, taikant skaitinę registravimo sistemą. Kiekvieno tiriamojo dantys buvo vertinami atsižvelgiant į esamą būklę bei reikalingą gydymą.
Registruojant diagnostikos ir dantų būklės kodavimo kriterijus buvo skaičiais žymimi nuolatiniai dantys, o raidėmis – pieniniai dantys. Dantų būklės vertinimo kriterijai:
0 – sveikas dantis. Nuspręsta, kad dantis yra sveikas, jeigu jame nėra jokių gydyto ir negydyto dantų ėduonies klinikinių požymių. Dantys, tu-rintys tokius defektus, kaip baltos dėmės, bespalvės dėmės, patamsėjusios vagelės ar duobelės, bet neturintys ertmės dugno suminkštėjimo, koduojami kaip sveiki.
1 – ėduonis. Ėduonis registruojamas tada, kai vagelės ar lygus paviršius turi juntamą dugno suminkštėjimą bei dantis turi laikiną užpildą. Apžiūrint kontaktinius paviršius pažeidimas registruojamas tada, kai zondas patenka į pakenkimo židinį.
2 – plomba. Dantis žymimas kaip užplombuotas, jeigu jame yra viena ar daugiau pastovių plombų ir nėra antrinio ėduonies ar kito danties pažeidimo su nauju ėduonies židiniu.
3 – plomba+ėduonis. Šis pakitimas žymimas, jeigu dantis turi vieną ar kelias nuolatines plombas ir vieną ar kelis dantų ėduonies pažeistus paviršius.
4 – pašalintas dėl ėduonies. Šiuo kodu žymimas dantis, kuris buvo pašalintas dėl ėduonies pažeidimo (patikslina paciento apklausa).
5 – pašalintas dėl kitų priežasčių. Šiuo kodu žymimi dantys, pašalinti dėl traumos, dėl periodonto ligos ar ortodontiškai reguliuojant sąkandį.
6 – silantas. Tai dantys, kurių vagelės ar duobelės padengtos hermetizuo-jančia medžiaga – silantais.
7 – specialus vainikėlis. Šis kodas naudojamas tada, kai dantų vainikėlis uždėtas ne dėl ėduonies.
8 – neišdygęs.
9 – likę danties šaknys.
3.2.2. Dantų gydymo reikmių vertinimo kriterijai
Dantų gydymo reikmių vertinimo kriterijai parengti pagal PSO reko-mendacijas papildžius jas šiam tyrimui (dėl silanto laikomumo) aktuliais kriterijais [162, 163].
Dantų gydymo kodavimo kriterijai: 0 – nereikia.
31
1 – reikalinga 1 paviršiaus plomba. Šis kodas žymimas tada, kai reikia plombuoti ar plomba lokalizuojasi viename paviršiuje ir nėra naudų danties pažeidimų.
2 – 2 paviršių plomba. Šis kodas naudojamas tada, kai reikia gydyti du paviršius ar plomba lokalizuojasi dviejuose paviršiuose ir nestebima naujų ėduonies pažeidimų.
3 – 3 ir daugiau paviršių plomba. Kodas naudojamas, kai reikia gydyti ar plomba dengia tris ir daugiau danties paviršius.
4 – silantas visiškai išlikęs. Danties vagelėse ir duobelėse esantis silantas pilnai užpildo reikalingą paviršių, nestebima jokių nutrupėjimo žymių.
5 – 1/3 netekta silanto. Šis kodas naudojamas tada, kai dantų vagelių ir duobelių silantas kraštais yra nežymiai aptrupėję ar jis pasišalinęs iš dalies vagelės.
6 – 2/3 netekta silanto. Šis kodas naudojamas tada, kai silantas dantų vagelėse ar duobelėse yra žymiai aptrupėjęs arba yra tik jo likučiai.
7 – visai netekta silanto. Šis kodas naudojamas tada, kai silanto dantų vagelėse ar duobelėse nėra (pacientas sako, kad jam buvo dengtos vagelės).
8 – dantį reikia rauti.
3.2.3. Dantų fluorozės vertinimas
Dantų fluorozė vertinta pagal PSO rekomendacijas (Dean indeksas), pateikiami tokie vertinimo kriterijai:
0 – nėra – danties emalis skaidrus, lygus, nepakitusi spalva.
1 – abejotina – lengvas emalio pakitimas, kai yra prarastas emalio spin-dėjimas. Galima stebėti keletą baltų atsitiktinių taškelių ar dėmių.
2 – labai švelni – maži balti debesėliai, sudarantys mažiau nei 25 proc. lūpinio danties paviršiaus.
3 – lengva – baltų debesėlių daigiau danties paviršiuje, bet jie nesudaro daugiau nei 50 proc. danties paviršiaus.
4 – vidutinė – danties paviršius nužymėtas rudomis dėmėmis, pažeista danties funkcija.
5 – sunki – danties paviršius sunkiai pakenktas, galima stebėti tartum hipoliazinius pažeidimus. Galima stebėti duobeles ar įtrūkimus ir plačiai išplitusias rudas dėmes. Dantys dažnai gali neturėti emalio.
3.2.4. Kiti dantų kietųjų audinių pakitimai
Be anksčiau minėtų vertinimo kriterijų, buvo vertinami dantų spalvos bei kiti emalio pakitimai [125].
Dantų spalvos ar emalio vertinimo kriterijai: 0 – nėra.
32
1 – hypoplazija – emalio pakitimas, pasireiškiantis spalvos, storio pasi-keitimu.
2 – tetraciklininiai dantys – dantų spalvos pakitimas nuo šviesiai geltonos iki pilkai rudos spalvos.
3 – nudilimas – pažeidimas, atsiradęs dėl padidėjusio danties trynimosi į kitą kramtant ar dėl kitų pakitimų.
4 – dantų dydžio pakitimai – dantys yra didesni ar mažesni nei normalūs. 5 – dantų formos pakitimai – pakitusi danties forma (dvigubi dantys, susijungę dantys, suaugę dantys ir kt.).
6 – dantų skaičiaus pakitimai – neišsivystę vienas ar keli dantys, papil-domi dantys, visiškai nėra dantų.
3.2.5. Sąkandžio anomalijų rizikos veiksniai
Tiriant dantų būklę buvo vertinami ir sąkandžio anomalijų rizikos veiks-niai. Iš jų paminėtini – seklusis prieangis, trumpi pasaitėliai, netaisyklinga dantų padėtis lanke, ortodontiniai aparatai. Vertinant buvo naudojami kodai:
Kodas Sąkandžio anomalijų rizikos veiksniai 0 Rizikos veiksnių nėra
1 Seklus prieangis 2 Trumpi pasaitėliai
3 Netaisyklinga dantų padėtis lanke 4 Ortodontiniai aparatai
Nagrinėjant dantų ėduonies epidemiologiją, buvo vertinama dantų ėduo-nies paplitimas ir intensyvumas. Dantų ėduoėduo-nies paplitimas – tai dantų ėduonimi sergančių žmonių kiekis tarp visų tirtų gyventojų. Jis nustatomas iš sergančių dantų ėduonimi ir visų tirtų žmonių skaičiaus santykio. Dantų ėduonies paplitimas išreiškiamas procentais.
Dantų ėduonies intensyvumui nustatyti naudojamas kariozinių (K), plom-buotų (P) ir išrautų (I) dantų skaičius, tenkantis vienam asmeniui – (KPI). KPI reikšmės išreiškiamos vienetais. Remiantis indekso sudėtimi, galima nustatyti atsiradusį ėduonį, jo gydytas ir negydytas stadijas. Grupės žmonių ėduonies intensyvumo indeksą galima apskaičiuoti sudėjus visų tirtųjų indi-vidualias KPI reikšmes ir padalinus iš tirtų žmonių skaičiaus.
Atskirai buvo skaičiuojami krūminių dantų paviršių pažeidimai ėduonimi bei jų padengimas silantais. Nuolatiniai krūminiai dantys žymimi pagal PSO rekomendacijas: 17, 16, 26, 27 – viršutinio žandikaulio krūminių dantų numeriai, 37, 36, 46, 47 – apatinio žandikaulio krūminių dantų numeriai.
