KIAULIŲ VEISLYNŲ DYDŽIO ĮTAKOS VEIKLOS REZULTATAMS VERTINIMAS

LIETUVOS VETERINARIJOS AKADEMIJA

GYVULININKYSTöS TECHNOLOGIJOS FAKULTETAS

DIENINöS MAGISTRANTŪROS STUDIJOS

SOCIALINIŲ MOKSLŲ IR INFORMATIKOS KATEDRA

Bernadeta Lukauskait÷

KIAULIŲ VEISLYNŲ DYDŽIO ĮTAKOS VEIKLOS

REZULTATAMS VERTINIMAS

Magistro darbas

Darbo vadov÷: Dr. Sigita Kerzien÷

2

Magistro darbas atliktas 2009 – 2010 metais Lietuvos veterinarijos

akademijos Socialinių mokslų ir informatikos katedroje.

Magistro darbą paruoš÷: Bernadeta Lukauskait÷

(parašas)

Magistro darbo vadov÷: dr. Sigita Kerzien÷

(Socialinių mokslų ir informatikos katedra)

__________ (parašas)

Recenzentas:

__________ (parašas)

3 TURINYS

ĮVADAS...4

1 LITERATŪROS APŽVALGA...6

1.1 Kiaulių veisl÷s Lietuvoje ...6

1.2 Kiaulių produktyvumas ...9

1.3 Kiaulių veislininkyst÷s sistema Lietuvoje...12

1.4 Lietuvoje veisiamų kiaulių selekcija ...12

1.5 Paršavedžių laikymo sąlygos ...14

2 TYRIMO METODIKA...17

3 TYRIMO REZULTATAI...18

3.1 Ūkių bandos struktūros analiz÷ ...18

3.2 Skirtingo dydžio ūkių produktyvumo palyginimas...23

3.2.1 Reprodukcinių rodiklių skirtumai ...23

3.2.2 Veislinio prieauglio produktyvumo skirtumai...26

3.3 Veislynų išauginamo prieauglio realizacija...30

IŠVADOS (SIŪLYMAI) ...33

SANTRAUKA...34

SUMMARY...35

4 ĮVADAS

Pastaruoju metu plečiantis Lietuvos ūkio šakoms, kiaulininkyst÷s įmon÷se bei žem÷s ūkio bendrov÷se taikomos pažangios kiaulių auginimo technologijos, kiaulininkyst÷ industrializuojama, gaminama geros kokyb÷s kiauliena, gaunami geri ekonominiai rodikliai: maž÷ja pašarų sąnaudos produkcijos vienetui, savikaina, iš esm÷s keičiasi žmonių darbo pobūdis ir sąlygos, did÷ja darbo našumas. Lietuvos ūkių kiaulių augintojai pagal pagamintos m÷sos kokybę gali konkuruoti Europos Sąjungos ir kitose rinkose.

Kiaulių augintojai dalį pašarų auginasi patys, kitus perka, taip pat perka veislinius gyvulius iš veislynų, veislinių bandų. Didelę įtaką gyvulininkyst÷s produkcijos gamybai turi svyravimai kainų rinkoje, kurie įtakoja kiaulių skaičiaus kitimą įvairiuose veislynuose. Norint didinti kiaulininkyst÷s efektyvumą reikia d÷ti daugybę pastangų į kryptingą veislynų kūrimą ir vystymą.

Lietuva turi geras sąlygas gyvulininkyst÷s produktų gamybai: tinkamas klimatas, pakankamas pašarų kiekis, tačiau pastebima, kad m÷sos gamybos apimtys Lietuvoje tolygiai maž÷ja. Pagaminta m÷sa daugiausiai suvartojama vidaus rinkoje, kuri d÷l ribotos perkamosios galios n÷ra didel÷. M÷sos gamybos maž÷jimui įtakos tur÷jo padid÷jusios m÷sos bei jos produktų importo apimtys. Importas sudaro stiprią konkurenciją Lietuvos kiaulių augintojams.

Norint užsitikrinti m÷sos pardavimą būtina reaguoti į besikeičiančią aplinką, susirūpinti parduodamos produkcijos kokybe, užsitikrinti pastovią rinką ne tik Lietuvoje bet ir užsienio valstyb÷se, tirti kiaulių veislynų darbo eigą, sukurti žinomą ir patikimą Lietuvos kiaulių veislynų augintojų vardą.

Veislynų produktyvumo rodiklių skirtumus lemia daugyb÷ veiksnių – selekcijos vykdymo pasirinktąja kryptimi nuoseklumas, pilnavertis įvairių kiaulių grupių š÷rimas, optimalių mikroklimato sąlygų užtikrinimas ir kt. Tik tie ūkiai, kurie sugeba suderinti visų rentabilios kiaulininkyst÷s grandžių darbą, sugeba s÷kmingai konkuruoti tarpusavyje ir su užsienio įmon÷mis.

Temos pavadinimas: Kiaulių veislynų dydžio įtakos veiklos rezultatams vertinimas. Temos naujumas ir aktualumas. Aukšta kiaulių m÷sos kokyb÷, konkurencija kiaulių rinkoje, rinkos svyravimai skatina nuolat sekti ir dom÷tis kiaulių veislynų darbo specifika. Lietuvai esant Europos Sąjungos nare, kiaulių veislynams keliami specialūs reikalavimai, siekiant išlaikyti kiaulienos gaminių paklausą ir augantį produktyvumą. Svarbu įvertinti, ar

5 konkuruoti sekasi geriau stambiems veislynams ar smulkiems, kiek svarbus yra veislyno dydis siekiant išauginti aukštos veislin÷s vert÷s gyvulius.

Darbo tikslas – išanalizuoti ir įvertinti ūkio dydžio įtaką veislinių kiaulių produktyvumui ir veislyno ekonominiams rezultatams.

Darbo uždaviniai:

• aptarti kiaulių auginimo ypatumus Lietuvos veislynuose;

• surinkti ir įvertinti kiaulių produktyvumo duomenis skirtingo dydžio veislynuose; • įvertinti veislyno dydžio įtaką kiaulių produktyvumui;

• įvertinti kiaulių produktyvumo ir ekonominių rezultatų skirtumus skirtingo dydžio veislynuose.

Tyrimo objektas – Lietuvos kiaulių veislynų veiklos rezultatai.

Tyrimo atlikimo metodai. Tyrimas atliktas pasitelkus mokslin÷s analitin÷s literatūros lyginamosios analiz÷s, statistin÷s analiz÷s metodus. Grafiniu, detalizavimo ir apibendrinimo būdais. Analitin÷s dalies analizei, duomenų pateikimui ir apdorojimui darbe naudotos SPSS, MS Exel, MS Word kompiuterin÷s programos. Duomenys susisteminti ir apdoroti, pateiktas asmeninis vertinimas ir pasiūlymai.

6

1 LITERATŪROS APŽVALGA

Kiaulininkyst÷ Lietuvoje laikoma prioritetine gyvulininkyst÷s šaka, nes pagal gaminamos produkcijos kiekį užima pirmą vietą bendroje m÷sos gamyboje.

Daug kiaulininkyst÷s ūkių yra smulkūs ir kiaules augina pagal nusistov÷jusias tradicijas. Kiaulininkyst÷s įmon÷se, veislynuose, stambių ūkininkų fermose kiaul÷s veisiamos ir auginamos pagal pažangias technologijas.

Kiaulių produktyvumas, sveikatingumas ir tinkamas veisimas labai svarbus krašto ekonomikai. Kiaulių veislyno dydis, yra vienas iš veiksnių sąlygojančių kiaulių bandos reprodukciją, kiaulienos gamybą bei kiaulininkyst÷s ūkių pelningumą.

Remiantis mokslin÷s ir taikomosios literatūros analize, kiaulininkyst÷s ūkio pelningumą lemia kiaulių skaičius, reprodukcinis produktyvumas, skerdienos kiekis, skerdienos svoris, kiaulių realizavimo kaina, kiaulienos savikaina, pelnas, rentabilumas. Svarbus rodiklis kiaulių ūkio pelningumui yra kiaulienos supirkimo kaina, kuri priklauso nuo m÷sos kokyb÷s. M÷sos kokybę gali įtakoti kiaulių ūkio dydis. Stambiuose veislynuose sudaromos geresn÷s sąlygos atsirinkti produktyvesnius gyvūnus, nes laikomas didesnis kiaulių kiekis, sudaromos palankesn÷s galimyb÷s rinktis pašarus, selekcionuoti paršavedes.

Norint įvertinti kiaulių ūkių dydžio įtaką kiaulių produktyvumui būtina atsižvelgti į auginamų kiaulių reprodukcines savybes, kiaulienos kokybę, išnaudoti gyvūnų vislumo savybes, taip užtikrinant maksimalų kiaulininkyst÷s ūkių veiklos produktyvumą.

1.1 Kiaulių veisl÷s Lietuvoje

Kiaul÷s pasižymi geromis biologin÷mis savyb÷mis: yra vislios, trumpai nešioja vaisių, greitai auga, mažai naudoja pašarų priesvoriui priaugti, gaunama didel÷ skerdienos išeiga. Šios biologin÷s kiaulių savyb÷s leidžia daryti greitą veisimo kartų kaitą ir vykdyti intensyvią selekciją norima linkme (I. Jančien÷, 2005).

Gerinant kiaulių produktyvumą (vislumą, pieningumą, pen÷jimosi ir m÷sines savybes), svarbus vaidmuo tenka veisliniam darbui. Kiaulių veislin÷s savyb÷s gerinamos kiaulių veislynuose. Tod÷l nuo šių veislių specialistų tinkamo ir kruopštaus darbo, vykdomos kryptingos selekcijos priklauso tolesnis kiaulių produktyvumo didinimas (I. Jančien÷, 2005).

Aptariant kiaulių veisles reik÷tų pamin÷ti, kad į Lietuvą įvežama gausyb÷ įvairių kiaulių veislių, iš kurių labiausiai paplitę Vokietijos landrasai, Švedijos jorkšyrai, Anglijos ir Danijos didžioji baltoji. Pastoviai yra importuojami Pjetr÷nai, Diurokai, Vokietijos landrasai. Esant

7 rinkos konkurencijos sąlygoms svarbu tur÷ti tinkamas ir geras kiaulių veisles, kiaules, kurių raumeninis audinys skerdienoje lemtų aukštą kokybę.

Remiantis mokslinių tyrimų, Valstybin÷s kiaulių veislininkyst÷s stoties informacin÷je sistemoje sukauptais kiaulių produktyvumo duomenimis bei Europos Sąjungos ir kitų šalių patirtimi, Lietuvoje veisiamos kiaul÷s grupuojamos taip:

• motinin÷ veisl÷ – Lietuvos vietin÷s, Lietuvos baltosios, didžiosios baltosios ir jorkšyrai;

• tarpin÷ veisl÷ – landrasai;

• t÷vin÷ veisl÷ – diurokai, pjetr÷nai, hempšyrai bei jų ir tarpin÷s veisl÷s • hibridai.

Kiaulių veislių struktūroje Lietuvoje vyrauja Lietuvos baltųjų kiaulių veisl÷s komercinis tipas, kuri sudaro apie 50 proc. visų Lietuvoje veisiamų kiaulių. Mūsų krašte yra auginamos vietin÷s kiaul÷s (su karoliukais) ir senojo genotipo Lietuvos baltosios, kurios yra nykstančios ir saugojamos. Lietuvos baltųjų veisl÷s kiaul÷s sudaro 98 proc. visų veisiamų respublikoje veislinių kiaulių. Šios veisl÷s kiaul÷s iš kitų veislių išsiskiria geromis bekonin÷mis savyb÷mis, dideliu vislumu, stipria konstitucija, gerai tinka auginti kompleksuose, veislynuose. Tačiau pramonin÷ technologija kelia naujus, didesnius, griežtesnius reikalavimus kiaulių produktyvumo ir veislin÷ms ypatyb÷ms. Šiai technologijai tinkamų kiaulių linijų, tipų ir veislių spartus tobulinimas ir naujų kūrimas tampa vienu iš pagrindinių kiaulių veislininkyst÷s uždavinių. Artimiausiu metu respublikoje sparčiau didinti m÷sos gamybą galima tik plečiant ir intensyvinant kiaulininkystę.

Pasteb÷ta, kad kiaulienos kokyb÷ priklauso nuo kiaulių rūšies savybių. Aplinkos veiksniai lemia kiaulių augimo ir gyvenimo tempus, tod÷l norint auginti kiaules reikia kruopščiai pasidom÷ti, kurias veisles patogiausia veisti. Įvairių veislių ir linijų kiaul÷s nevienodai reaguoja į stresus. Jautriausi stresams yra pjetr÷nai ir įvairios selekcijos landrasai, tod÷l šioms kiaulių rūšims reikalinga ypatinga priežiūra. Labai produktyvių veislių gyvuliai yra jautresni. Dažniausiai tai m÷sinių veislių kiaul÷s, ilgai selekcionuotos m÷singumo kryptimi. Tokių gyvulių organizme vykstantys intensyvūs metabolizmo procesai skatina mas÷s augimą, o adaptacin÷s savyb÷s prast÷ja (Knorr et al., 1994; Klimas, 2002; Miceikien÷, Jokubka, 2000; Jokubka, Miceikien÷, 2001).

Stresams jautrios kiaul÷s mažiau rezistentiškos, prastesn÷s jų reprodukcin÷s, pen÷jimosi savyb÷s, prastesn÷ m÷sos kokyb÷. Tokių kiaulių skerdenose daugiau yra m÷sos su PSE (pale, soft, exudative – blyški, minkšta, vandeninga) bei DFD (dark, firm, dry – tamsi, kieta, sausa)

8 sindromais. Tokią m÷są perdirbant did÷ja gamybos kaštai, maž÷ja produkcijos išeiga, o galiausiai – blog÷ja ekonominiai kiaulienos gamybos rodikliai (Gahne, Junea, 1985; Smet et al., 1997; Тимофеев, 1997; Василенко и дp., 2003).

Aptariant Lietuvoje veisiamų kiaulių veisles pagal jautrumą stresui, galime teigti, kad Lietuvos baltosios kiaul÷s yra mažiau jautrios įvairaus streso rūšims nei kitų veislių kiaul÷s. Tod÷l veislynuose patogiau auginti šias kiaules. Jos pakankamai greitai vystosi, yra raumeningos, itin gerai penisi, baltųjų kiaulių veisl÷s kiaul÷s pasižymi pakankamai aukštais produktyvumo rodikliais. Numatant veislyno perspektyvą, reik÷tų pažym÷ti, kad būtina tobulinti ir gerinti šios veisl÷s veislumą bei potencialumą gerai m÷sos kokybei.

Lietuvoje, kaip ir kitose išvystytos kiaulininkyst÷s šalyse, kiaul÷s veisiamos piramid÷s principu. Pirmoje vietoje (piramid÷s viršūn÷je) yra aukščiausios grup÷s veislynai, kuriuose įvairių veislių kiaul÷s gerinamos grynuoju veisimu. Antroje vietoje – pirmos grup÷s veislynai, kuriuose dauginamos grynaveisl÷s kiaul÷s ir pirmos kartos (F1) mišrūn÷s kiaulait÷s bei kuiliukai ruošiami tolimesniam veisimui (pramoniniam mišrinimui). Apatin÷ grandis – kompleksai ir kiti prekiniai ūkiai, vykdantys pramoninį mišrinimą bei auginantys dviejų, trijų ar daugiau veislių mišrūnus m÷sai (http://www.manoukis.lt/print_forms/print_st_z.php?s =487&z=25).

Veislynuose kiaulių selekcija pagal požymių kompleksą yra mažai efektyvi, tačiau kartais būna itin naudinga. Lietuvos veislynuose kiaules reik÷tų selekcionuoti pagal kelis požymius:

• pagal raumeningumą;

• pagal paršavedžių vislumą ir kitas motinines savybes; • pagal brendimo spartumą ir pašarų sąnaudas.

Selekcionuojant kiaules reikia atsižvelgti ir į kitus požymius, kurie tur÷tų būti nemažesni kaip veisl÷s vidurkis ar bendra tendencija. Tyrimais nustatyta, kad skirtingoms linijoms ir šeimoms priklausančių kiaulių produktyvumas yra nevienodas, o kuo didesn÷ veisl÷s įvairov÷, tuo lengviau vykdyti kiaulių selekciją tam tikra produktyvumo kryptimi. Tod÷l taikant veisimą uždaromis populiacijomis, sudaroma galimyb÷ selekcionuoti kiaules pagal atskirus požymius skirtingose populiacijose.

Veislynuose veisiant kiaules uždaromis populiacijomis, reik÷tų vesti ne mažiau kaip 4 genealogines linijas ir 4 šeimas. Minimalus veislyno dydis gal÷tų būti 4 kuiliai ir 8-12 paršavedžių.

Veisiant Lietuvos baltųjų veisl÷s kiaulių bandas populiacijų metodu, veislyne reik÷tų laikyti tik teigiamai pagal palikuonis įvertintus kuilius, kurie yra sveiki ir vislūs bei teigiamai

9 veikia kiaulių populiacijos dydį. Tuomet paspart÷tų selekcijos procesas gerinant pen÷jimosi ir m÷sines savybes. Veislin÷s kiaulait÷s turi būti panaudotos grynajam veisimui, o geriausios atrinktos savo bandos papildymui (Kiaulių veislininkyst÷s aktualijos, 2001).

Ūkiuose, kuriuose veisiamos kiaul÷s, kiaulių bandos nuolat kinta, tod÷l siekiant išlaikyti stabilų kiaulių prieaugį reikia nuolat auginti pakaitus bandai. Taip iš esm÷s tobulinamos veislinių kiaulių savyb÷s. Tačiau kiaulininkystei vis labiau industrializuojantis veislynų veis÷jai pereina prie srautin÷s veisimo sistemos, kurioje nebereikia auginti pakaitos.

Pagrindine veislininkyst÷s darbo komplekse grandimi tampa individuali atranka ir grupinis parinkimas pagal kuilių ir paršavedžių veislinių derinių įvertinimo rezultatus, o intensyvaus kiaulininkyst÷s tvarkymo pramoniniu pagrindu būtinas elementas – sukurti veislininkyst÷s darbo sistemą prekin÷je ir veislin÷je kiaulininkyst÷je.

Kiaulių veisl÷ bene svarbiausias faktorius lemiantis s÷kmingą m÷sos augimą. Nuo veisl÷s vieningumo, vystymosi, tam tikro diferencijavimo priklauso veislinių ūkių gaunamas kokybiškos m÷sos kiekis. Veislininkyst÷s baz÷s apimtis tiesiogiai priklauso nuo kiaulių veislių pasirinkimo bei selekcinių genetinių priemonių sistemos kūrimo.

Gamybin÷ ir veislin÷ dalis, veislininkyst÷s ūkių bei fermų tinklas ir dydis, jų savitarpio ryšių sistema ir kitos dalys kuriamos remiantis tikslinga veisl÷s struktūra, organizacin÷mis ir ūkin÷mis priemon÷mis.

Selekcinių – genetinių priemonių sistema padeda formuoti tikslingą zootechninę veisl÷s struktūrą. Abi šios struktūros vienodai reikalingos ir turi būti tobulinamos vienam tikslui: kuo geresniam, ekonomiškai efektyvesniam veisl÷s naudojimui.

1.2 Kiaulių produktyvumas

Norint intensyvinti kiaulininkystę reikia išvesti labai produktyvias ir apsimokančias veislių linijas, krosus, intensyviai juos naudoti prekin÷s produkcijos gamyboje. Tarp labai produktyvių kiaulių stipriai pasireiškia heteroz÷. Taigi intensyvinant kiaulininkystę, visos veislininkyst÷s darbo priemon÷s turi pad÷ti masiškai naudoti genetiškai reguliuojamą heterozę.

C. Whittemore nurodo tris pagrindinius kiaulių genetinio gerinimo būdus: • pageidaujamų požymių selekciją veisl÷s viduje;

• kitų veislių genų įterpimą;

10 Subalansuotą kitų veislių panaudojimą, kaip greitesnį kiaulių pagerinimo būdą, pripažino ir kiti autoriai tokie kaip Webb J. ir Razmait÷ V.

Kol buvo laikomasi J. Šveisčio pasiūlyto Lietuvos baltųjų kiaulių veisimo uždaromis populiacijomis (Razmait÷ V.), svetimų veislių naudojimas dviejose uždarose populiacijose, kaip spartesnis kiaulių skerdenų kokyb÷s gerinimo būdas, Lietuvos baltųjų kiaulių veislei gr÷sm÷s nek÷l÷. Tačiau pasikeitus ekonomin÷ms ir ūkininkavimo sąlygoms veislynuose prasid÷jęs beatodairiškas Lietuvos baltųjų kiaulių mišrinimas tapo gr÷sme tolesnei veisl÷s raidai. Tod÷l dar 1999 m. J. Šveistys, numatęs spartų veisl÷s nykimą, išk÷l÷ mintį išsaugoti ją, Gyvulininkyst÷s institute suformuojant Lietuvos baltųjų kiaulių bandą.

2003 m. daugumai kiaulių veislynų galutinai atsisakius Lietuvos baltųjų veisl÷s kuilių, jeigu nesuformuota pilnos genealogin÷s struktūros banda, senojo genotipo Lietuvos baltosios kaip originali veisl÷ būtų buvusi prarasta. Siekiant išsaugoti Lietuvos baltąsias kiaules kaip originalios veisl÷s genetinius išteklius, būtina palaikyti nors minimalią uždarą populiaciją.

Taip susidar÷ dvi atskiros Lietuvos baltųjų kiaulių populiacijos: atvira, susiformavusi sujungus anksčiau tur÷tus tipus į bendrą pagerintą tipą ir toliau gerinama, naudojant didžiuosius baltuosius kuilius, tod÷l labiau atitinkanti rinkos reikalavimus, ir uždara, sauganti Lietuvos baltųjų, kaip originalios veisl÷s, genetinius išteklius. Išlikusios senojo genotipo Lietuvos baltųjų subpopuliacijos efektyvios populiacijos dydis „Ne“ yra mažesnis negu 50, tod÷l šios veisl÷s dalies būkl÷ pagal JT FAO klasifikaciją d÷l ypač mažo skaičiaus ir taikomų išsaugojimo priemonių yra laikytina kritine – palaikomąja (Guidelines for Development of National Farm Animal Genetic Resources Management Plans). Laikantis pagrindinių principų, kad minimalaus dydžio bandą, kaip išlikusių senojo genotipo Lietuvos baltųjų kiaulių selekcinį branduolį, būtų galima veisti neribotą laiką (Razmait÷ V), labai svarbu Senojo genotipo Lietuvos baltųjų kiaulių prieauglio produktyvumas ir skerdenų kokyb÷. Būtina ne tik taikyti uždarų populiacijų veisimo principus, bet ir įvertinti kiaulių produktyvumą bei tolesn÷s atrankos galimybes.

Veislininkyst÷s ūkiuose, kuriuose kiaul÷s veisiamos grynaveisliu veisimu, selekcinio darbo tikslas – gerinti esamas ir kurti naujas linijas, šeimas, veislinius tipus ir labai produktyvias bandas, iš kurių galima gauti geros veislin÷s vert÷s prieauglį. Šiuose ūkiuose labiausiai rūpinamasi gerinti pen÷jimo ir m÷sines savybes. Selekcija pagal šiuos požymius vykdoma kontrolinio pen÷jimo, pakaitinio prieauglio auginimo ir jo įvertinimo pagal individualų produktyvumo būdą.

Kiaules auginti labai ekonomiška – jos sunaudoja nedaug pašarų, trumpas embrioninis periodas, greitas lytinis brendimas, spartus vislumas, paršeliai greitai auga, didel÷ skerdienos

11 išeiga, m÷sos vertingumas-maistingumas, geros reprodukcin÷s savyb÷s, adaptacijos galimyb÷s, leidžia prisitaikyti veisimui stambiuose pramoniniuose kiaulių kompleksuose, veislynuose.

Kiaul÷s turi aukštą produktyvumą, tačiau jų skaičių galima tiek padidinti tiek sumažinti per itin trumpą periodą. Tai patogu norint s÷kmingai prisitaikyti prie rinkos pokyčių: augančios ar krintančios paklausos.

Geros kiaulių reprodukcin÷s, pen÷jimosi ir m÷sin÷s savyb÷s – tokie reikalavimai šiuolaikinei kiaulininkystei. Tai įmanoma pasiekti tik suderinus visų rentabilios kiaulininkyst÷s grandžių darbą – pilnavertį įvairių kiaulių grupių š÷rimą, laikymą optimaliose mikroklimato sąlygose ir pastovią, nuoseklią gyvulių selekciją pasirinktąja kryptimi.

Lietuvoje auginamos įvairios kiaulių veisl÷s, o pagrindin÷ motinin÷ kiaulių veisl÷ – Lietuvos baltosios.

Motinin÷ veisl÷ turi pasižym÷ti geromis reprodukcin÷mis savyb÷mis. Tačiau tyrimais nustatyta, kad kiaulių selekcijos m÷sos kokyb÷s gerinimo krypties eigoje pablog÷ja reprodukcin÷s savyb÷s ir gyvybingumas.

Veislininkyst÷s ūkiuose, kuriuose kiaul÷s veisiamos grynaveisliu veisimu, selekcinio darbo tikslas – gerinti esamas ir kurti naujas linijas, šeimas, veislinius tipus ir labai produktyvias bandas, iš kurių galima gauti geros veislin÷s vert÷s prieauglį. Šiuose ūkiuose labiausiai rūpinamasi gerinti pen÷jimo ir m÷sines savybes. Selekcija pagal šiuos požymius vykdoma kontrolinio pen÷jimo, pakaitinio prieauglio auginimo ir jo įvertinimo pagal individualų produktyvumo būdą.

Motininę veislę veisiančiuose veislininkyst÷s ūkiuose selekcija iš esm÷s nukreipta į geresnes reprodukcines savybes, - didesnį vislumą, pieningumą ir gausesnį lizdą.

T÷vinę veislę veisiančiuose veislininkyst÷s ūkiuose pagrindinis d÷mesys skiriamas mažinti pašarų sąnaudas ir gerinti skerdienos kokybę.

Tobulinant Lietuvos baltųjų veisl÷s kiaulių bandas populiacijų metodu, veislyne reik÷tų laikyti tik teigiamai pagal palikuonis įvertintus kuilius. Tuomet paspart÷tų selekcijos procesas gerinant pen÷jimosi ir m÷sines savybes. Veislin÷s kiaulait÷s turi būti panaudotos grynajam veisimui, o geriausios atrinktos savo bandos papildymui. Likusias išbrokuoti arba

sukryžminus su specializuotų m÷sinių veislių kuiliais, gautus mišrūnus galima parduoti kaip veislinį prieauglį komercin÷ms bandoms arba nupen÷jus skerdykloms.

Tobulinant Lietuvos baltąsias kiaules reikalinga: vykdyti selekcijos proceso griežtą kontrolę bei efektyviai panaudoti masin÷s selekcijos duomenis; sukoncentruoti geriausius Lietuvos baltųjų veisl÷s kuilius veislininkyst÷s įmon÷se bei pl÷toti kiaulių s÷klinimą. Tik

12 plačiai naudojant šią veislę mes galime ją išsaugoti ir tobulinti bei užtikrinti s÷kmingą

veislynų darbą.

1.3 Kiaulių veislininkyst÷s sistema Lietuvoje

Veislininkyst÷ – brangus, tačiau patrauklus verslas, reikalaujantis daug kantraus darbo. Veislininkyst÷s rezultatai naudingi ir gyvulių augintojui, ir perdirb÷jui, ir vartotojui (Saikevičius K., 2004).

Lietuvos Respublikos kiaulių veislininkyst÷s sistemą sudaro: • veislinių gyvulių augintojai (veislynai);

• veislininkyst÷s paslaugas teikiantys fiziniai ir juridiniai asmenys bei įmon÷s; • Valstybin÷ kiaulių veislininkyst÷s stotis (VKVS);

• Lietuvos kiaulių augintojų asociacija;

• Valstybin÷ gyvulių veislininkyst÷s priežiūros tarnyba prie Žem÷s ūkio ministerijos. Pirminiai kiaulių apskaitos duomenys registruojami keturiose pirmin÷s apskaitos formose. Už pirminių duomenų įrašymą ir tikslumą atsakingi veislinių kiaulių savininkai. Veislynuose vedamą pirminę apskaitą kontroliuoja VKVS kontrol÷s asistentai. Jie patikrintus duomenis įtraukia į kompiuterinę apskaitos programą ir siunčia įrašymui į VKVS informacijos sistemą.

Registruojami ir kontroliuojami tokie veislinių kiaulių produktyvumo duomenys: • kilm÷s duomenys;

• paršaved÷s kergimo/s÷klinimo duomenys (data, kuilys, poravimo būdas);

• paršaved÷s apsiparšiavimo duomenys (apsiparšiavimo data; vados eil÷s numeris; atvestų paršelių skaičius; atvestų gyvų paršelių skaičius; atvestų gyvų kuiliukų ir kiaulaičių skaičius; 21 dienos amžiaus vados mas÷ (kg) ir paršelių skaičius; atjunkymo data; atjunkytų pašelių skaičius; atjunkomos vados mas÷);

• prieauglio lašinių storio ir raumeningumo įvertinimo ultragarsu duomenys; • įvertinimo kontrolinio pen÷jimo metodu duomenys.

1.4 Lietuvoje veisiamų kiaulių selekcija

Veislynuose auginama apie 9–10 % visų Lietuvos kiaulių. Apie 26% visų kontroliuojamų grynaveislių kiaulių sudaro Lietuvos baltosios, 10 % - didžiosios baltosios, 19 % - jorkšyrai, 42 % - landrasai, likusią dalį (apie 3 %) – Lietuvos vietin÷s, senojo genotipo

13 Lietuvos baltosios, diurokai ir pjetr÷nai. Jų selekcija nukreipta vislumo ir pieningumo didinimo, pen÷jimosi ir m÷sinių savybių gerinimo kryptimi. (R. Klimas ir kt., 2004) Tačiau, gerinti tokius ekonominius rodiklius, kaip augimo sparta ir skerdenų kokyb÷, nebepakanka, tod÷l pastaruoju metu į kiaulių veislininkyst÷s programas siekiama įtraukti ir atranką pagal požymius, apibūdinamus kaip funkcinius. Pagrindiniai kiaulių selekcionuotini funkciniai požymiai yra sveikatingumas, vaisingumas (vislumas), kojų ir nagų tvirtumas bei kiaulių ilgaamžiškumas, kuris yra tarsi natūralus indeksas, apimantis funkcinius požymius. Lietuvoje veislinių kiaulių produktyvumo duomenys kaupiami ir analizuojami veislininkyst÷s apskaitos informacin÷je sistemoje. (V. Razmait÷, 2003)

Selekcijos planuose 2007 – 2012 m. numatoma, kad bus vykdomas Lietuvos baltųjų, didžiųjų baltųjų, jorkšyrų ir landrasų veislinių kuilių, paršavedžių bei veislinio prieauglio vertinimas BLUP (Best Linear Unbiased Prediction) metodu. Pagrindinis BLUP metodo privalumas nustatant veislinę vertę tas, kad eliminuojamos aplinkos sąlygos, turinčios įtakos kiaulių produktyvumui. Be to, šiuo metodu nustatoma gyvulio genetin÷ vert÷ yra tuo tikslesn÷, kuo daugiau panaudojama giminaičių duomenų. BLUP metodas šiuo metu yra objektyviausias teoriškai ir praktiškai pagrįstas gyvulių genetinio įvertinimo matematinis metodas, kurio pagalba yra pagreitinamas selekcinis progresas genetiškai gerinant kiaulių populiacijas. Lietuvos vietin÷s, senojo genotipo Lietuvos baltosios, dabar šalyje esantys diurokai ir pjetr÷nai bus vertinami kol kas 100 balų sistema. Vertinant BLUP metodu, veisliniam naudojimui turi būti paliekamos tos kiaul÷s, kurių bioekonominis indeksas yra ne mažesnis kaip 100. ( A. Baravykas ir kt., 2006)

Siekiant veislynuose pagerinti Lietuvos baltųjų m÷sines savybes, o importuotų veislių kiaulių – jas išsaugoti, toliau bus naudojami šie selekcijos metodai: kontrolinis pen÷jimas, skerdenų ir m÷sos kokyb÷s įvertinimas, raumeningumo nustatymas gyvam prieaugliui (85-110 kg) su ultragarso aparatu Piglog 105, stresams atsparesnių kiaulių atranka.

Spartinant veislynuose laikomų kiaulių selekcijos procesą biologinių – ūkinių savybių gerinimo kryptimi, būtina naudoti tik teigiamai įvertintus kontrolinio pen÷jimo ir skerdimo metodu kuilius bei paršavedes. Pagal palikuonių pen÷jimosi ir m÷sines savybes veislynuose laikomos paršaved÷s ir kuiliai turi būti įvertinti iki 24 m÷n. amžiaus. Kontrolinio pen÷jimo tikslas – išryškinti kiaulių augimo ir m÷sinių savybių genetinį potencialą, esant vienodoms š÷rimo ir laikymo sąlygoms, pilnai įvertinti kuilius bei paršavedes pagal palikuonių kokybę; vykdyti griežtą veislinio prieauglio (85 – 110 kg gyvojo svorio) atranką pagal raumeningumą, nustatytą su Piglog 105 ar kitais leistinais ultragarso aparatais. Minimalūs reikalavimai: motininių veislių (išskyrus genofondines – Lietuvos vietines ir senojo genotipo Lietuvos

14 baltąsias) kiaulait÷ms – 53 %, kuiliukams – 55 %, tarpin÷s veisl÷s (landrasų) atitinkamai 54 % ir 57 %, t÷vinių veislių – atitinkamai 56 % ir 58 %. Vykdyti kuilių ir paršavedžių atranką m÷sos kokyb÷s atžvilgiu. Paršaved÷ pagal palikuonių m÷sos fizines savybes ir cheminę sud÷tį vertinama pagal jos vados dviejų paršelių (kiaulait÷ ir kastratas) m÷sos kokybę, o veislinis kuilys – vertinamas pagal ne mažiau kaip iš trijų su juo sukergtų paršavedžių šešių palikuonių m÷sos kokybę.

Valstybin÷s kiaulių veislininkyst÷s stoties skerdykloje atlikus palikuonių kontrolinį skerdimą ir skerdenų įvertinimą, m÷giniai m÷sos kokyb÷s tyrimams imami iš ilgiausiojo nugaros raumens. Pra÷jus 48 val. po kontrolinio skerdimo, m÷sos m÷giniai tiriami Lietuvos veterinarijos akademijos Gyvulių m÷sinių savybių ir m÷sos kokyb÷s vertinimo laboratorijoje. Įvertinant veislinius kuilius ir paršavedes pagal palikuonių m÷sos kokybę, nustatomi šie m÷sos kokybiniai rodikliai: m÷sos pH, spalva, sausos medžiagos, vandeningumas, vandens rišlumas, kietumas, virimo nuostoliai, riebalų kiekis, proteinai, pelenai. Min÷ti m÷sos kokybiniai rodikliai nustatomi pagal Europos Sąjungos šalyse bendrai priimtus tyrimų metodus.

Stresams atsparesnių kiaulių atranka atliekama pagal Lietuvos veterinarijos akademijos K. Janušausko gyvūnų genetinių tyrimų laboratorijos išvadas. Kadangi ši yda yra paveldima, atsparesnių stresams kiaulių atranka turi būti vykdoma tik veislynuose, nes jie aprūpina kompleksus ir prekines fermas veisline medžiaga, o veislininkyst÷s įmon÷s (spermos ÷mimo centrus) - kuiliais-reproduktoriais. Nustačius chromosomose recesyvinį halotano geną (nn arba Nn), kiaul÷s turi būti išbrokuojamos, veislei nepaliekamos. Išimtis gali būti daroma tik pjetr÷nams, nes dauguma jų chromosomose turi min÷tą streso geną. Atkurti ir sustiprinti kuiliukų kontrolinį auginimą elevere. Diegti osteochondroz÷s tyrimą bei jos kontrolę. Šiam tikslui būtina parengti veislinių kiaulių osteochondroz÷s kontrol÷s metodiką, pritaikytą Lietuvos sąlygoms. Veislynuose vykdoma atranka apribos paveldimo kiaulių kojų silpnumo sindromo plitimą ir tuo pačiu – pagerins veislinių kiaulių produktyvumą bei sveikatingumą. Kiaulių osteochondroz÷s tyrimus atlieka Šiaulių universiteto Biologinių tyrimų mokslinis centras ( R. Klimas ir kt., 2004; A. Baravykas ir kt., 2006).

1.5 Paršavedžių laikymo sąlygos

Pagrindiniuose reikalavimuose skirtuose paršavedžių laikymo sąlygoms nurodoma, kad paršavedes kiaules turima laikyti nurodytomis sąlygomis. Garde kiaulei turi būti pakankamai vietos, ilgalaikis triukšmas neturi viršyti 85 decibelų, minimalus kiaulid÷s apšviestumas 40

15 liuksų. Tai svarbu gyvulių prižiūr÷tojams. Be to, tinkamai apšviestame tvarte maž÷ja kiaulių agresyvumas serganti kiaul÷ arba paršelis turi būti perkeliami į atskirą gardą kiaul÷s turi tur÷ti galimybę knisti pakankamą kiekį šiaudų, šieno, pjuvenų, drožlių arba pasterizuotų durpių (šis reikalavimas įsigaliojo nuo 2003 m. sausio 1 d.) jei šeriama normuotai, visos vienos grup÷s kiaul÷s turi prieiti prie pašaro vienu metu (Kavol÷lis B. 2004 m.).

Savaitę po sukergimo (aps÷klinimo) iki likus savaitei prieš paršiavimąsi kiaul÷s turi būti laikomos grupiniame garde. Reikalavimo nepaisoma, laikant mažiau kaip 10 paršavedžių pagrindinei paršavedei turi būti skiriama mažiausiai 2,25 m2 gardo ploto. Šis plotas 10 % didinamas (iki 2,48 m2), jeigu laikoma mažiau kaip 6 paršaved÷s, ir 10 % mažinamas (iki 2,03 m2), jei garde yra ne mažiau kaip 40 paršavedžių pakaitinei paršavedei turi būti skiriama mažiausiai 1,64 m2. Šis plotas 10 % didinamas (iki 1,80 m2), jei garde mažiau kaip 6 paršaved÷s, ir 10 %mažinamas (iki 1,48 m2), jei garde yra ne mažiau kaip 40 paršavedžių ištisinių grindų (t.y. be grotelių) plotas vienai pagrindinei paršavedei turi būti 1,3 m2, o pakaitinei – 0,95 m2. Jeigu grindyse yra anga m÷šlui nutek÷ti, jos plotas turi būti ne didesnis kaip 15 % ištisinių grindų ploto n÷ viena gardo siena negali būti trumpesn÷ kaip 2,8 m. Jeigu garde laikoma mažiau kaip 6 paršaved÷s, kiekvienos sienos mažiausias ilgis 2,4 m agresyvios ir sergančios paršaved÷s laikomos individualiame garde, kurio dydis toks, kad paršaved÷ gal÷tų laisvai apsisukti, t.y. kiekviena gardo siena turi būti ne trumpesn÷ kaip 1,45 m jei dalis grindų iš grotelių, plyšelių plotis turi būti ne didesnis kaip 20 mm, o strypelių plotis – ne mažesnis kaip 80 mm (Kavol÷lis B. 2004 m.)

Paršelių iltis ir uodegas trumpinti galima tik išimtinais atvejais ir tik pirmąją savaitę paršeliai turi būti atjunkomi 3 savaičių, jeigu po to perkeliami į specialius gardus, o dažniausiai – 4 savaičių. Nujunkytų paršelių grupei priskiriami paršeliai iki 10 savaičių amžiaus. Kelių lizdų paršeliai į vieną gardą perkeliami nujunkymo metu. Pagal aplinkybes bei galimybes vert÷tų imtis priemonių gyvulių agresijai išvengti. Jei šios grup÷s jauniklių gardų grindys padengtos grotel÷mis, plyšeliai turi būti ne platesni kaip 14 mm, o strypeliai - ne siauresni kaip 50 mm. Jeigu penimių (vyresnių kaip 10 savaičių prieauglio) garduose įrengtos grotelin÷s grindys, jų plyšeliai turi būti ne platesni kaip 18 mm, o strypeliai – ne siauresni kaip 80 mm (Kavol÷lis B. 2004 m.).

Paršavedžių energijos ir maisto medžiagų poreikis priklauso nuo amžiaus, svorio, fiziologin÷s būkl÷s (kergiama, paršinga ar žindama), įmitimo, laikymo sąlygų.

Kergiamų ir paršingų paršavedžių š÷rimas. Kiaul÷ paprastai per metus paršiuojasi du kartus. Jei žindymo metu nesulies÷ja, ji surujoja pirmą savaitę po nujunkymo. Prieš kergimą arba s÷klinimą paršaved÷s turi būti veislin÷s kondicijos. Joms taikomos paršingų paršavedžių

16 mitybos normos. Maždaug 14 dienų prieš numatomą kergimą šios normos padidinamos 15-20 %. Pirmuosius tris paršingumo m÷nesius embrionai auga ir vystosi labai l÷tai, tod÷l maisto medžiagų poreikis yra nedidelis. Embrionų augimas paspart÷ja paskutinį paršingumo m÷nesį, tod÷l maisto medžiagų reikm÷ padid÷ja 20-30 %. Jaunas paršavedes iki 2m. reikia šerti gausiau, nes jos pačios dar auga. Jauna paršaved÷ per paršingumo laikotarpį turi priaugti 50-55 kg, o suaugusi- 35-40 kg. Šeriant paršavedes, labai svarbu, kad jos nenutuktų, arba būtų per daug liesos. Riebios paršaved÷s sunkiai paršiuojasi, be to, jos dažnai būna nepieningos. Nutukimas neigiamai veikia ir embrionų vystymąsi, taip pat vislumą. Liesas paršavedes reikia gausiau šerti. Paršaved÷s turi būti vidutinio įmitimo. Joms taikomas griežtai normuotas š÷rimas.

Tiek kergiamos, tiek paršingos kiaul÷s būna labai ÷drios. Tod÷l nemažą racionų dalį turi sudaryti pašarai, kuriuose daugiau ląstelienos (avižos, s÷lenos). Tai padidina kiaulių sotumo jausmą, apsaugo nuo pašarų pereikvojimo, bei kiaulių nutukimo. Norint praturtinti racionus visaverčiais baltymais, paršingoms ir kergiamoms kiaul÷ms duodama išspaudų arba rupinių, ankštinių s÷klų miltų, arba baltymų vitaminų mineralų papildų.

Paskutinį paršingumo m÷nesį kiaul÷s turi gauti tokius pašarus, kaip ir žindymo metu. Be to, joms padidinamas grūdinių ir baltymingų pašarų kiekis. Likus 7-8 dienoms iki paršiavimosi, pašarų davinį reikia sumažinti perpus, dieną prieš paršiavimąsi geriau duoti tik trečdalį viso davinio, o šakniavaisių arba žol÷s visai neduoti. Paršingos ir kergiamos paršaved÷s šeriamos du kartus per parą, gerti duodama iki soties (Leikus R., Norvilien÷ J. 2006 m.).

Nuo paršaved÷s veisl÷s priklauso jos vislumas. Vislios paršaved÷s susilaukia daugiau palikuonių ir greičiau bei dažniau gali visti. Lengviau prisitaiko prie aplinkos sąlygų, o vislių paršavedžių genai pritaikyti nuolatiniam ir dažnam paršavimuisi.

17

2 TYRIMO METODIKA

Magistratūros darbas atliktas 2009 - 2010 metais Lietuvos Veterinarijos akademijoje Gyvulininkyst÷s technologijos fakultete, Socialinių mokslų ir informatikos katedroje.

Tyrimams naudoti 2006 – 2008 metais Valstybin÷s kiaulių veislininkyst÷s stoties duomenų baz÷je sukaupti veislynuose auginamų kiaulių produktyvumo ir veislinio prieauglio realizacijos duomenys.

Veislynus pagal per metus paršavedžių atvestų vadų skaičių skirst÷me į tris grupes (1 lentel÷).

1 Lentel÷. Veislynų klasifikavimas pagal per metus gautų vadų skaičių

Grup÷ Smulkūs Vidutiniai Stambūs

Vadų skaičius 1 - 200 201 - 500 Virš 500

Išanalizuotas smulkiuose, vidutiniuose ir stambiuose veislynuose 2006-2008 metais laikomų, išbrokuotų ir parduotų kiaulių skaičius, paršavedžių reprodukcijos rodikliai (atvestų gyvų paršelių skaičius vadoje; nujunkytų paršelių skaičius vadoje; paršelių išsaugojimo iki nujunkymo vadoje procentas; kergimų skaičius vienam apsiparšiavimui; per metus paršaved÷s atvestų vadų skaičius) ir veislinio prieauglio produktyvumo rodikliai (raumeningumas procentais ir paros priesvoris gramais).

Duomenų analiz÷ atlikta naudojant statistinį paketą SPSS 13.0 ir skaičiuoklę Microsoft Excel 2003. Apskaičiavome skirtingo dydžio veislynų tiriamųjų požymių vidutines reikšmes ir jų standartines paklaidas. Tarpgrupinių skirtumų patikimumą įvertinome pagal Stjudento kriterijų nepriklausomoms imtims.

Naudodami tiesinį modelį ištyr÷me kiaulių veislynų dydžio įtaką kiaulių produktyvumui.

18

3 TYRIMO REZULTATAI

3.1 Ūkių bandos struktūros analiz÷

Vertinant pastarųjų trijų metų laikotarpį (2006-2008 metai) galime pasteb÷ti kiaulininkyst÷s ūkių skaičiaus dinamišką kaitą (2 lentel÷).

2 Lentel÷. Ūkių skaičius 2006 m. 2007 m. 2008 m.

smulkūs 21 17 11

vidutiniai 12 9 10

stambūs 6 7 7

Viso 39 33 28

Bendras kiaulininkyst÷s ūkių skaičius 2006 metais buvo 39, tačiau 2007 metais jų buvo 15,38 % mažiau nei 2006 t.y. 33 ūkiai. 2008 metais kiaulininkyst÷s ūkių skaičius dar labiau sumaž÷jo ir buvo 15,15 % mažesnis nei 2007 metais.

2006 metais smulkių kiaulininkyst÷s ūkių Lietuvoje buvo 21, tačiau 2007 metais jų sumaž÷jo iki 17, 2008 metais smulkių kiaulininkyst÷s ūkių skaičius siek÷ vos 11. Staigų sumaž÷jimą (nuo 21 ūkio 2006 metais iki 11 ūkių 2008 metais) gal÷jo lemti įvairios priežastys: ekonomin÷s situacijos kaita Lietuvoje, konkurencijos stipr÷jimas, pigios produkcijos importas, sumaž÷jusi valstyb÷s finansin÷ parama. Vidutinio dydžio kiaulininkyst÷s ūkių skaičiaus kaita nebuvo tokia žymi: 2008 metais ūkių skaičius buvo 2 mažesnis nei 2006, tačiau 1 didesnis nei 2007 metais. Stambių ūkių kaita buvo nežymi, 2006 metais jų buvo 6, o 2007 ir 2008 metais skaičius nekito.

Galima teigti, kad įveikti nepalankius veiksnius – ekomikos sąlygų kaitą, did÷jančią konkurenciją, kiaulių sveikatingumo problemas – blogiausiai sek÷si įveikti smulkiems kiaulių veislininkyst÷s ūkiams. Nuo 2006 iki 2008 metų pus÷ smulkių ūkių atsisak÷ veislinių kiaulių auginimo.

Veislininkyst÷je, kaip ir bet kurioje ūkio šakoje, verslo pelningumą lemia geb÷jimas pateikti rinkai konkurencingą produkciją mažiausiomis sąnaudomis. Išlieka ūkiai sugebantys užauginti didžiausio produktyvumo veislinius gyvulius ir juos s÷kmingai realizuoti.

1 paveiksle pateikta 2006-2008 metais Lietuvos veislynuose ir s÷klinimo įmon÷se laikomų kiaulių skaičius (Kiaulių veislininkyst÷ 2008 metais; Kiaulių veislininkyst÷ 2007 metais; Apyskaita 2006).

19 8310 19051 9170 13629 12253 10942 10700 463 14100 371 13300 409 0 5000 10000 15000 20000 25000 Veislinių kiaulių

Paršavedžių Prieauglio Kuilių

2006 2007 2008

1 pav. Lietuvoje, pagal apyskaitas, Veislynuose ir S÷klinimo įmon÷se laikomų kiaulių skaičius, vnt.

Pagal pateiktus duomenis matoma, kad nuo 2006 m. iki 2008 m. veislinių kiaulių skaičius maž÷jo nuo 14 100 iki 12 253. Paršavedžių skaičius did÷jo nuo 8 310 iki 10 942. Didžiausias prieauglio skaičius buvo 2006 metais, siek÷ 19 051. 2007 metais sumaž÷jo ir sudar÷ 13 629, o 2008 metais buvo mažiausias iš tiriamo laikotarpio ir siek÷ tik 10 700 vnt.

Smulkiuose ūkiuose paršavedžių skaičius didžiausias buvo 2007 metais ir siek÷ 938 vnt., 2006 metais tebuvo 830 paršavedžių, o 2008 jų skaičius buvo mažiausias per tiriamąjį laikotarpį ir sudar÷ tik 743. Vidutiniuose ūkiuose paršavedžių skaičiaus kaita buvo pakankamai ryški ir pasiskirst÷ taip: 2006 m. – 3012, 2007 m. – 2492, 2008 m. – 2541 vnt. Pagal šiuos duomenis galima teigti, kad 2007 metais 520 paršavedžių buvo mažiau nei 2006 metais. Stambiuose ūkiuose paršavedžių skaičius tolygiai did÷jo. 2007 metais jų buvo 1272 daugiau nei 2006 metais, o 2008 metais 1918 vnt. daugiau nei 2007 metais. Paršavedžių skaičiaus did÷jimas stambiuose ūkiuose rodo, kad jiems geriau sekasi konkuruoti ir stambūs ūkiai užima pralaiminčių smulkių ūkių rinkos dalį.

Veislynų produktyvumo rodiklių skirtumus lemia daugyb÷ veiksnių – selekcijos vykdymo pasirinktąja kryptimi nuoseklumas, pilnavertis įvairių kiaulių grupių š÷rimas, optimalių mikroklimato sąlygų užtikrinimas ir kt. Lietuvos veislynuose laikomos grynaveisl÷s ir mišrūn÷s paršaved÷s, kurių palikuonys naudojami tolesniam veisimui.

2 paveiksle pateikiama veisiamų paršavedžių procentin÷ išraiška smulkiuose, vidutiniuose ir stambiuose ūkiuose bendrai.

20 Paršaved÷s pagal veisles

LB, 16.4 DB x L, 12.3 J, 23.1 J x DB, 0.2 J x L, 0.8 L, 25.6 L x J, 0.6 P, 3.0 D, 0.4 DB, 11.8 LB x DB, 0.1 LB x L, 1.2 LB (senojo genotipo), 1.6 LV, 1.1 L x DB, 1.8

2 pav. Paršaved÷s pagal veisles, proc.

LB – Lietuvos baltosios; DB – Didžiosios baltosios; J – Jorkšyrai; L – Landrasai; P – Pjetr÷nai; D – Diurokai; LV – Lietuvos vietin÷s.

Pagal pateiktus duomenis galime daryti išvadą, kad dažniausiai veisliniuose ūkiuose laikomos grynaveisl÷s paršaved÷s. Lietuvos baltosios, Didžiosios baltosios, Jorkšyrai, Landrasai - šių veislių paršavedžių skaičius didžiausias, mišrūnių laikoma mažiau. Landrasų veisl÷s paršavedžių veisiama 25,6%, Jorkšyrai surado 23,1 %, Lietuvos baltosios – 16,4 %, Didžiosios baltosios – 11,8 %.

Smulkių, vidutinių ir stambių ūkių paršavedžių pasiskirstymas pagal veisles pateiktas 3 lentel÷je.

3 Lentel÷. Ūkiuose laikomų paršavedžių pasiskirstymas pagal veisles

Veisl÷ Smulkūs Vidutiniai Stambūs

Lietuvos baltosios (senojo genotipo) 117

Lietuvos baltosios 401 1046 3633

Lietuvos baltosios x Didžiosios baltosios 35

Lietuvos baltosios x Landrasai 15 558

Didžiosios baltosios 129 1251 2604

Didžiosios baltosios x Landrasai 71 756 4402

Jorkšyrai 1123 1472 1102

Jorkšyrai x Didžiosios baltosios 124

Jorkšyrai x Landrasai 194 20

Landrasai 354 3063 4419

Landrasai x Didžiosios baltosios 76 783

L x Jorkšyrai 75 177

Pjetr÷nai 216 16 9

Diurokai 96

21 Matome, kad smulkiuose kiaulininkyst÷s ūkiuose vyrauja Jorkšyrų veisl÷s paršaved÷s ir jų yra 1123 vnt., tai sudaro 44,7 % visų smulkiuose ūkiuose esančių paršavedžių. Lietuvos baltosios veisl÷s paršavedžių – 401 vnt., tai sudaro 16 % smulkiuose ūkiuose veisiamų paršavedžių, Landrasų veisl÷s paršavedžių buvo 354 vnt. – 14,1 %. Tuo pačiu metu vidutiniuose kiaulininkyst÷s ūkiuose šių paršavedžių skaičius atitinkamai: Jorkšyrų – 1472 vnt. (18,3 %), Lietuvos baltųjų – 1046 vnt. (13 %) ir Landrasų - 3063 vnt. (38,1 %). Pagal duomenis matoma, kad daugiausiai vidutiniuose ūkiuose vyrauja Landrasų tipo paršaved÷s. Smulkiuose ūkiuose neveisiama šių veislių paršaved÷s: Lietuvos baltosios x Didžiosios baltosios; Jorkšyrai x Didžiosios baltosios; Jorkšyrai x Landrasai; Landrasai x Didžiosios baltosios; Landrasai x Jorkšyrai, Diurokai, o vidutiniuose – Lietuvos baltosios (senojo genotipo); Lietuvos baltosios x Didžiosios baltosios; Lietuvos baltosios x Landrasai; Jorkšyrai x Didžiosios baltosios; Lietuvos vietin÷s. Tik smulkiuose ūkiuose laikomos Lietuvos baltosios (senojo genotipo) paršaved÷s ir Lietuvos vietin÷s paršaved÷s, kituose ūkiuose jų n÷ra veisiama. Stambiuose ūkiuose daugiausiai 4419 vnt. (24,7 %) veisiama Landrasų tipo paršaved÷s, nes jos atsparios ir pakankamai vislios. Didžiosios baltosios x Landrasai laikoma 4402 vnt. (24,6 %), ši rūšis taip pat turi labai geras ir tinkamas savybes greitai daugintis. Didžiųjų baltųjų veisl÷s paršavedžių stambiuose ūkiuose yra 2604 ir tai sudaro 14,6 % visų paršavedžių veisiamų stambiuose ūkiuose, lyginant šį skaičių su smulkių kiaulininkyst÷s ūkių paršavedžių skaičiumi matoma, kad jis 20 kartų didesnis. Tai reiškia, kad stambiuose ūkiuose laikoma 20 kartų daugiau Didžiųjų baltųjų veisl÷s paršavedžių, nei smulkiuose ūkiuose. Jorkšyrų tipo paršavedžių skaičius smulkiuose (1123 vnt.) ir stambiuose (1102 vnt.) kiaulininkyst÷s ūkiuose panašus, vidutinio dydžio veislynuose šių paršavedžių veisiama daugiausiai ir jų skaičius siekia 1472 vnt. Jorkšyrai x Didžiosios baltosios paršaved÷s vyrauja tik stambiuose ūkiuose, jų yra 124 vnt. Diurokų veil÷s kiaules augina tik vidutiniai ūkiai ir šių paršavedžių skaičius juose yra 96 vnt. Lietuvos baltųjų (senojo genotipo), Diurokų ir Lietuvos vietinių tipo paršavedžių stambūs veislynai neveisia.

Smulkiuose ūkiuose didžiąją dalį sudaro grynaveisl÷s paršaved÷s. Smulkiuose ūkiuose grynaveisl÷s sudar÷ apie 90 %, o stambiuose apie 60 %, vidutiniuose apie 86 % visų laikomų paršavedžių.

Pagrindin÷ veislynų produkcija – veislinis prieauglis.

Pagal 3 paveiksle pateiktus duomenis matoma, kad veislinio prieauglio skaičius stambiuose ir vidutiniuose ūkiuose kasmet maž÷jo.

22 860 1153 757 6401 3777 2939 11790 8699 7004 0 2000 4000 6000 8000 10000 12000 14000 2006 m. 2007 m. 2008 m. smulkus vidutinis stambus

3 pav. Veislinio prieauglio skaičius ūkiuose, vnt.

Stambių ūkių veislinio prieauglio skaičius 2007 metais sumaž÷jo 26 % lyginant su 2006 metais, o 2008 metais sumaž÷jo apie 19 % lyginant su 2007 metais.

Vidutinių ūkių veislinio prieauglio skaičius 2007 metais sumaž÷jo 41 % lyginant su 2006 metais, o 2008 metais sumaž÷jo apie 22 % lyginant su 2007 metais.

Veislinio prieauglio skaičius smulkiuose ūkiuose 2007 metais lyginant su 2006 metais padid÷jo 34,07 %, ši dalis 2008 metais sumaž÷jo apie 34,35 % lyginant su 2007 metais. Taigi, 2006-2007 m. laikotarpiu matoma tendencija, kad veislinio prieauglio skaičius smulkiuose ūkiuose did÷ja d÷l susiklosčiusios palankios paklausos situacijos. D÷l paklausos nebuvimo veislinio prieauglio skaičius sumaž÷jo 2008 m.

4 lentel÷je pateikta išauginto veislinio prieauglio pasiskirstymas skirtingo dydžio veislynuose pagal veisles.

Iš viso smulkiuose ūkiuose išauginto veislinio prieauglio pagal veisles Lietuvos baltosios sudaro 6,1 %, tai 0,3 % daugiau nei Didžiųjų baltųjų veisl÷s kiaul÷s, tačiau 24,7 % mažiau nei Jorkšyrų veisl÷s prieauglis ir 18,9 % mažiau nei Landrasų veisl÷s veislinis prieauglis. Taigi smulkiuose ūkiuose daugiausia grynaveislio prieauglio išauginta Jorkšyrų kiaulių veisl÷s. Kiti grynaveisliai sudar÷ 20,2 % viso išauginto prieauglio. 1 kartos mišrūnų buvo 12,1 %, lyginant pagal viso prieauglio skaičių, tai rodo, kad smulkiuose ūkiuose tik dešimtadalis kiaulių yra mišrūnai, vadinasi vyrauja grynaveislis prieauglis, nes 2 kartos mišrūnų neauginama.

Vidutiniai ūkiai iš grynaveislių kiaulių daugiausiai išaugino Landrasų veisl÷s veislinio prieauglio, jis sudar÷ 23,2 % visų išaugintų veislinio prieauglio kiaulių skaičiaus. Tai 13,3 % daugiau nei Jorkšyrų veisl÷s kiaulių veislinis prieauglis, 18,7 % daugiau nei Didžiųjų baltųjų ir 17,7 % daugiau nei Lietuvos baltųjų veisl÷s kiaulių prieauglis. Vidutiniuose ūkiuose tarp

23

visų išaugintų veislinio prieauglių kiaulių vyrauja 1 kartos mišrūnai, jie sudaro 46,1 %. Vidutiniuose ūkiuose 2 kartos mišrūnų veislinio prieauglio išauginama apie 5 kartus

mažiau nei 1 kartos mišrūnų.

Stambiuose ūkiuose, kaip ir vidutiniuose, Landrasų tipo grynaveislių kiaulių veislinio prieauglio yra daugiausia, tai sudaro 15,3 % visų veislinio prieauglio auginamų kiaulių. Landrasų veisl÷s prieauglio procentin÷ dalis 13,5 % didesn÷ nei Jorkšyrų, 6,2 % didesn÷ nei Didžiųjų baltųjų ir 2 % didesn÷ nei Lietuvos baltųjų veisl÷s veislinis prieauglis. Daugiausiai veislinio prieauglio pagal veisles išauginama 1 kartos mišrūnų, jie sudaro 48,4 % viso veislinio prieauglio. 2 kartos mišrūnų 4,2 karto mažiau nei 1 kartos mišrūnų. 1 ir 2 kartos mišrūnų veislinis prieauglis pagal veisles sudaro daugiau apie 60 % viso prieauglio skaičiaus stambiuose ūkiuose.

Pagal šiuos duomenis galima daryti išvadą, kad smulkiuose ūkiuose daugiausia išauginama grynaveislio prieauglio, vidutiniuose ir stambiuose ūkiuose daugiausiai išauginta 1 kartos mišrūnų.

4 Lentel÷. Išauginta veislinio prieauglio pagal veisles 2006 – 2008 m. Ūkiai

Veisl÷

Smulkūs Vidutiniai Stambūs

sk. 169 721 3659 Lietuvos baltosios % 6,1 5,5 13,3 sk. 162 596 2495 Didžiosios baltosios % 5,8 4,5 9,1 sk. 852 1296 501 Jorkšyrai % 30,8 9,9 1,8 sk. 692 3049 4213 Landrasai % 25,0 23,2 15,3 sk. 560 177 86 Kiti grynaveisliai % 20,2 1,3 0,3 sk. 335 6053 13293 1 kartos mišrūnai % 12,1 46,1 48,4 sk. - 1225 3246 2 kartos mišrūnai % 9,3 11,8

3.2 Skirtingo dydžio ūkių produktyvumo palyginimas 3.2.1 Reprodukcinių rodiklių skirtumai

Vienas iš svarbiausių ūkio pelningumą lemiančių veiksnių yra geros paršavedžių reprodukcin÷s savyb÷s. Daugyb÷ veiksnių lemia šių rodiklių variaciją: veisl÷, ūkio sąlygos,

24 sezonas, paršaved÷s amžius ir t.t. Įvertinome, kokią įtaką reprodukcinių rodiklių variacijai dar÷ ūkio dydis (5 lentel÷).

5 Lentel÷. Ūkio dydžio įtaka (procentais) paršavedžių reprodukcijos rodikliams. Atvestų gyvų paršelių skaičius vadoje Nujunkytų paršelių skaičius vadoje Paršelių išsaugojimo vadoje iki nujunkymo procentas Kergimų skaičius vienam apsiparšia-vimui Paršaved÷s vadų skaičius per metus Paršaved÷s ūkinio naudojimo trukm÷, m÷n. Vienos paršaved÷s tur÷tų vadų skaičius iki išbrokavim 1,7*** 1,3*** 0,1* 0,1*** 3,4*** 0,2*** 0,7*** * - p<0,05; ** - p<0,01; *** - p<0,001

Visiems tirtiems reprodukcijos rodikliams ūkio dydžio įtaka buvo maža (nuo 0,1 iki 3,4 proc.) bet statistiškai reikšminga.

Pagrindiniai skirtingo dydžio ūkių paršavedžių reprodukcijos rodikliai pateikti 5 lentel÷je.

Paršavedžių vislumas stambiuose ūkiuose vidutiniškai 1,1 paršelio didesnis nei smulkiuose (p<0,001) ir 0,3 paršelio didesnis nei vidutiniuose (p<0,001). Smulkiuose ūkiuose paršaved÷s buvo mažiau vislios nei vidutiniuose (0,8 paršelio, p<0,001).

Iš vidutiniškai 10,23 atvestų gyvų paršelių vadoje smulkūs ūkiai geba nujunkyti 9,13 paršelių vadoje, tai 0,64 paršelio mažiau nei vidutiniuose ūkiuose (p<0,001) ir 0,77 mažiau nei stambiuose (p<0,001). Vidutiniai ūkiai iš 11,03 atvestų gyvų paršelių geba nujunkyti 9,77. Stambūs ūkiai pasižymi tuo, kad geba nujunkyti 0,13 gyvų paršelių vadoje daugiau nei vidutiniai ūkiai (p<0,001).

Veislininkyst÷je vertinama veisimui labiausiai tinkamos paršaved÷s, atrinktos ankstyvame amžiuje, siekiant efektyviausiai panaudoti genetinį potencialą.

6 lentel÷je pateikiama vidutiniai paršavedžių reprodukcijos rodikliai skirtingo dydžio veislynuose.

25 6 Lentel÷. Vidutiniai paršavedžių reprodukcijos rodikliai skirtingo dydžio veislynuose

2006 - 2008 m. Savyb÷s

Smulkūs Vidutiniai Stambūs

Vadų skaičius 3362 12000 30241

Atvestų gyvų paršelių skaičius vadoje 10,23±0,032 a 11,03±0,019 b 11,31±0,013 c Nujunkytų paršelių skaičius vadoje 9,13±0,035 a 9,77±0,018 b 9,90±0,010 c

Išsaugojimo procentas 89,7±0,26 a 89,4±0,13 a 89,1±0,08 b

Kergimų skaičius vienam

apsiparšiavimui 1,126±0,007 1,152±0,004 1,130±0,002

Paršaved÷ apsiparšiavo per metus 1,330±0,01 1,477±0,007 1,678±0,005

Išbrokuota paršavedžių, % 25,9 35,1 25,9

Paršaved÷s ūkinio naudojimo trukm÷, m÷n. 31,02±0,498 28,92±0,242 26,59±4,428

Vienos paršaved÷s tur÷tų vadų skaičius 3,34±0,08 a 3,39±0,043 a 3,92±0,04 b

a,b,c – vidurkiai, lentel÷s eilut÷je pažym÷ti skirtingomis raid÷mis, skiriasi statistiškai reikšmingai (p<0,001) Paršelių išsaugojimo procentas smulkiuose ūkiuose siekia 89,7, vidutiniuose - 89,4, stambiuose - 89,1. Taigi smulkiuose ūkiuose paršelių išsaugojimo procentas 0,6 didesnis nei stambiuose ir 0,3 didesnis nei vidutiniuose ūkiuose (p<0,001). Stambiuose ūkiuose išsaugojimo procentas 0,3 mažesnis nei vidutiniuose ūkiuose (p<0,001).

Daugiausiai kergimų vienam apsiparšiavimui reikia vidutiniuose ūkiuose 1,152, mažiausiai smulkiuose - 1,126, o tarpinis kergimų skaičius vyrauja stambiuose ūkiuose ir siekia 1,130. Nustatoma, kad vidutiniuose ūkiuose reikia 0,026 kergimo mažiau nei smulkiuose ūkiuose ir 0,004 kergimo mažiau nei stambiuose (p<0,001). Smulkiuose ūkiuose reikia 0,022 kartų kergimo daugiau nei stambiuose (p<0,001).

Daugiausiai, 1,68 karto, apsiparšiavimų per metus paršavedei teko stambiuose ūkiuose, vidutiniuose – 1,48, smulkiuose – 1,33.

Pagal duomenis matome, kad tiriamuosiuose ūkiuose d÷l reprodukcinių savybių daugiausia 35,1 % paršavedžių buvo išbrokuota vidutiniuose ūkiuose, smulkiuose ir stambiuose išbrokuota po lygiai t.y. 25,9 %.

Efektyviausiai ir intensyviausiai paršaved÷s panaudojamos stambiuose ūkiuose – daugiausiai tenka apsiparšiavimų vienai paršavedei per metus ir kergimų skaičius vienam apsiparšiavimui nebuvo didesnis nei mažesniuose ūkiuose. Šį faktą patvirtina ir kiti rodikliai – nors trumpiausiai paršaved÷s naudojamos stambiuose ūkiuose, bet per ūkinio naudojimo laikotarpį sp÷ja atvesti daugiau vadų nei smulkiuose (0,58 vados; p<0,001) ir vidutinio dydžio ūkiuose (0,53 vados; p<0,001).

26 Did÷jant apsiparšiavimų skaičiui, išbrokuotų kiaulių dalis maž÷ja. Po 3 apsiparšiavimo išliko nedaug paršavedžių. Šie rezultatai sutampa su kiaulininkyst÷s žinovų teiginiais, kad vos po keleto apsiparšiavimų išbrokuojama trečdalis paršavedžių (Stein ir kt, 1990; Patterson ir kt., 1996; Lucia ir kt., 2000).

Siekiant sumažinti paršavedžių išbrokavimą po pirmo apsiparšiavimo ir patiriamus ekonominius nuostolius, būtina sudaryti tikslingą kergimo planą (atrinkti negiminingus kuilius) bei gerinti paršavedžių reprodukcinę sveikatą (geras pašaras, tinkamos apsiparšiavimo patalpos, tinkamų zoohigieninių sąlygų užtikrinimas).

3.2.2 Veislinio prieauglio produktyvumo skirtumai

Veislynų produkcija – aukštos veislin÷s vert÷s veisliniai gyvuliai, naudojami tolimesniam veisimui ir veislynuose ir kompleksuose. Pagrindiniais Lietuvos kiaulininkyst÷s vystymo tikslais laikant kiaulių genetinio potencialo didinimą ir geresnį jo panaudojimą bei nacionalinių genetinių išteklių išsaugojimą labai svarbus yra veislinio kiaulių prieauglio įvertinimo tikslumas. Lietuvos kiaulių veislynuose nuo 1996 m. veislinio prieauglio m÷singumas vertinamas ultragarso aparatais Piglog 105.

Raumeningumui ūkio dydžio įtaka buvo statistiškai reikšminga (p<0,001) nors ir nedidel÷ (2,5 procento).

Kiaulių raumeningumui didelę įtaką daro veisl÷ ir heteroz÷s efektas. LB veisl÷s prieauglio raumeningumo procentas smulkiuose ūkiuose siekia 56,0, vidutiniuose – 56,6, stambiuose – 57,0. Taigi smulkiuose ūkiuose gyvulių raumeningumas 0,6 procento mažesnis nei vidutiniuose ir 1 procentu mažesnis nei stambiuose ūkiuose (p<0,001). Stambiuose LB veisl÷s veislinio prieauglio raumeningumo procentas 0,4 didesnis nei vidutiniuose ūkiuose (p<0,001).

7 lentel÷je pateikiama vidutinis veislinio prieauglio raumeningumas (%) skirtingo dydžio veislynuose.

27 7 Lentel÷. Vidutinis veislinio prieauglio raumeningumas (%) skirtingo dydžio veislynuose Ūkiai

Veisl÷s

Smulkūs Vidutiniai Stambūs Lietuvos baltosios 56,0±0,20 a 56,6±0,06 b 57,0±0,03 c Didžiosios baltosios 56,8±0,15 a 58,4±0,07 b 57,8±0,04 c Jorkšyrai 57,4±0,06 a 58,1±0,05 b 58,0±0,10 b Landrasai 57,0±0,07 a 59,7±0,03 b 58,2±0,03 c Kiti grynaveisliai 57,6±0,15 a 58,2±0,12 b 61,2±0,16 c 1 kartos mišrūnai 57,5±0,12 a 58,5±0,03 b 58,5±0,02 b 2 kartos mišrūnai 57,9±0,27 a 57,9±0,05 a 58,6±0,03 b a,b,c – vidurkiai, lentel÷s eilut÷je pažym÷ti skirtingomis raid÷mis, skiriasi statistiškai reikšmingai (p<0,001)

Didžiųjų baltųjų veisl÷s veislinio prieauglio raumeningumo procentas vidutiniuose ūkiuose vidutiniškai 1,6 procentinio punkto didesnis nei smulkiuose (p<0,001) ir 0,6 procentinio punkto didesnis nei stambiuose (p<0,001). Smulkiuose ūkiuose Didžiųjų baltųjų veislinio prieauglio raumeningumas buvo mažesnis 1 procentiniu punktu (p<0,001) nei stambiuose.

Jorkšyrų veisl÷s veislinio prieauglio raumeningumo procentas smulkiuose ūkiuose 57,4, o vidutiniuose 0,7 procento didesnis nei smulkiuose ūkiuose (p<0,001) ir 0,6 mažiau nei stambiuose (p<0,001). Vidutiniai ūkiai 0,1 procentinio punkto geba išauginti raumeningesnį veislinį prieauglį nei stambūs. Stambūs ūkiai pasižymi tuo, kad geba išauginti, 0,6 procento raumeningesnį prieauglį nei smulkūs, tačiau 0,1 proc. mažesnio raumeningumo nei vidutiniai ūkiai (p<0,001). Vidutiniuose ir stambiuose ūkiuose veislinio prieauglio vidutinis raumeningumas.

Didžiausias veislinio prieauglio raumeningumo procentas tarp Landrasų veisl÷s kiaulių vyrauja vidutiniuose ūkiuose 59,7, mažiausiai smulkiuose – 57,0, o tarpinis veislinio prieauglio raumeningumo procentas vyrauja stambiuose ūkiuose ir siekia 58,2. Nustatoma, kad vidutiniuose ūkiuose 2,7 procento didesnis raumeningumas nei smulkiuose ūkiuose ir 1,5 procento didesnis nei stambiuose (p<0,001). Smulkiuose ūkiuose 1,2 procento mažiau raumeningas prieauglis nei stambiuose (p<0,001).

Kitų grynaveislių veislinio prieauglio raumeningumo procentas smulkiuose ūkiuose siekia 57,6, vidutiniuose – 58,2, stambiuose – 61,2. Taigi smulkiuose ūkiuose kitų grynaveislių veislinio prieauglio raumeningumo procentas 0,6 mažesnis nei vidutiniuose ir 3,6 mažesnis nei stambiuose ūkiuose (p<0,001). Stambiuose ūkiuose kitų grynaveislių tipo

28 veislinio prieauglio raumeningumo procentas 3 didesnis nei vidutiniuose ūkiuose (p<0,001). Stambūs ūkiai pasižymi tuo, kad geba tur÷ti didesnį kitų grynaveislių veislinio prieauglio raumeningumą, nei smulkūs ar vidutiniai ūkiai.

Pirmos kartos mišrūnų veislinio prieauglio raumeningumo procentas smulkiuose ūkiuose 57,5, o vidutiniuose ir stambiuose ūkiuose 1 procentu didesnis (p<0,001). Vidutiniai ūkiai ir stambūs ūkiai pasižymi tuo, kad geba tur÷ti, 58,5 procento raumeningumo prieauglį.

Antros kartos mišrūnų veislinio prieauglio raumeningumo procentas smulkiuose ir vidutiniuose ūkiuose 57,9, o stambiuose 0,7 procento didesnis (p<0,001). Stambūs ūkiai pasižymi tuo, kad geba tur÷ti, 0,7 procento raumeningumo 2 kartos mišrūnų prieauglį.

Tiek grynaveislių, tiek mišrintų gyvulių raumeningumas buvo mažesnis smulkiuose ūkiuose nei stambiuose (p<0,001) ir vidutiniuose (p<0,001).

Taigi stambiuose kiaulininkyst÷s ūkiuose daugiau gyvulių, tod÷l galima vykdyti selekciją, yra didesn÷s galimyb÷s atsirinkti geriausius ir produktyviausius gyvulius. Stambūs kiaulininkyst÷s ūkiai geba užtikrinti tinkamesnes (geriau subalansuotas) š÷rimo ir mikroklimato sąlygas veisliniam prieaugliui, d÷l ko veisliniai gyvuliai gali geriau atskleisti savo geriausias savybes – m÷sines, pen÷jimosi ir t.t.

Paros priesvoriui ūkio dydžio įtaka buvo statistiškai reikšminga (p<0,001) ir šiek tiek didesn÷ nei raumeningumui (3,7 procento).

Veislinio prieauglio vidutinio paros priesvorio skirtumus skirtingo dydžio ūkiuose matome 8 lentel÷je.

8 Lentel÷. Vidutinis veislinio prieauglio paros priesvoris (g) skirtingo dydžio veislynuose Ūkiai

Veisl÷s

Smulkūs Vidutiniai Stambūs Lietuvos baltosios 477,5±4,52 a 503,6±2,23 b 467,1±0,66 a Didžiosios baltosios 566,1±4,27 a 527,9±2,93 b 625,9±1,54 c Jorkšyrai 478,1±1,87 a 557,9±2,19 b 525,5±2,19 c Landrasai 487,5±2,82 a 593,0±2,72 b 512,0±1,37 c Kiti gryni 478,8±2,69 a 624,3±7,06 b 607,8±6,11 b 1 kartos mišrūnai 531,9±3,84 a 585,4±1,69 b 568,1±0,77 c 2 kartos mišrūnai 539,9±9,43 a 556,3±1,27 b 539,4±1,64 a

29 Smulkiuose, vidutiniuose ir stambiuose kiaulininkyst÷s ūkiuose veislinio prieauglio paros priesvoris gramais tiriamuoju laikotarpiu skiriasi. Lietuvos baltųjų veisl÷s kiaul÷s vidutiniuose ūkiuose priauga per parą apie 26,1 g daugiau nei smulkiuose ir 36,5 g daugiau nei stambiuose (p<0,001). Smulkiuose ūkiuose Lietuvos baltųjų veisl÷s kiaul÷s priauga 10,4 g daugiau nei stambiuose, tačiau stambiuose ir smulkiuose ūkiuose veislinio prieauglio paros priesvoris skiriasi statistiškai nepatikimai. Vadinasi, Lietuvos baltųjų veisl÷s kiaul÷s didžiausią paros priesvorį užaugina vidutiniuose ūkiuose.

Veislinio prieauglio paros priesvoris Didžiųjų baltųjų veisl÷s kiaul÷ms didžiausias nustatytas stambiuose ūkiuose ir siekia 625,9 g. Smulkiuose ūkiuose buvo 59,8 g mažesnis (p<0,001), o vidutiniuose 98 g mažesnis (p<0,001) nei stambiuose. Smulkūs ūkiai geba priauginti 38,2 g daugiau nei vidutiniai (p<0,001). Taigi galime teigti, kad greičiausiai Didžiųjų baltųjų veisl÷s kiaul÷s augo stambiuose ūkiuose.

Jorkšyrų veisl÷s kiaul÷s vidutiniuose ūkiuose priauga per parą apie 79,8 g daugiau nei smulkiuose (p<0,001) ir 32,4 g daugiau nei stambiuose (p<0,001). Smulkiuose ūkiuose Jorkšyrų veisl÷s kiaul÷s priauga 47,4 g mažiau nei stambiuose (p<0,001). Vadinasi daugiausiai svorio priaugina vidutiniuose ūkiuose augančios Jorkšyrų veisl÷s kiaul÷s.

Didžiausias veislinio prieauglio paros priesvoris gramais tarp Landrasų tipo kiaulių vyrauja vidutiniuose ūkiuose 593 g, mažiausiai smulkiuose – 487,5 g, o tarpinis veislinio prieauglio paros priesvoris vyrauja stambiuose ūkiuose ir siekia 512 g. Nustatoma, kad vidutiniuose ūkiuose 105,5 g didesnis paros priesvoris nei smulkiuose ūkiuose ir 81 g didesnis nei stambiuose (p<0,001). Smulkiuose ūkiuose 24,5 g mažiau priauga nei stambiuose (p<0,001).

Kitų grynaveislių veislinio prieauglio paros priesvoris mažiausias yra smulkiuose ūkiuose, juose per parą kiaul÷s priauga tik vidutiniškai 478,8 g, tuo tarpu vidutiniuose ūkiuose šis skaičius 145,5 g didesnis (p<0,001). Stambiame ūkyje priesvoris siekia 607,8 g, tai 16,5 g mažiau nei vidutiniame ir 129 g daugiau nei smulkiame ūkyje (p<0,001). Stambiuose ir vidutiniuose ūkiuose veislinio prieauglio paros priesvoris skiriasi statistiškai nepatikimai.

Lyginant 1 kartos mišrūnų priesvorius, matome, kad didžiausias priesvoris yra vidutinio dydžio ūkiuose, jis siekia 585,4 g, tai 53,5 g daugiau nei smulkiuose ūkiuose ir 17,3 g daugiau nei stambiuose. Lyginant stambių ir smulkių ūkių priesvorius, matome, kad stambiuose ūkiuose kiaul÷s per parą priauga 36,2 g daugiau nei smulkiuose. Vadinasi smulkūs ūkiai geba mažiausiai priauginti 1 kartos mišrūnų svorių, tod÷l šios veisl÷s kiaul÷s geriau penisi vidutiniuose ir stambiuose ūkiuose.

30 Veislynuose auginamų 2 kartos mišrūnų paros priesvoris vidutiniuose ūkiuose 16,4 g didesnis, nei smulkiuose ir 16,9 g didesnis nei stambiuose (p<0,001). Smulkiuose ir stambiuose ūkiuose 2 kartos mišrūnų augimo tempas nesiskyr÷.

Tiek grynaveislio, tiek mišrinto veislinio prieauglio mažiausias paros priesvoris gaunamas smulkiuose ūkiuose.

Pagal gautus rezultatus galime teigti, kad didesniam ūkio vienetui yra lengviau gauti vienodesnius pašarus ir užtikrinti geresnes laikymo sąlygas, didesnis pasirinkimas iš kiaulių populiacijos, nes daugiau išauginama.

3.3 Veislynų išauginamo prieauglio realizacija

Gyvuliai turi būti auginami keliant konkrečius tikslus: kokią produkciją ir kokios kokyb÷s norime gaminti. Kiaulių auginimą dažnai lemia ekonominiai skaičiavimai: pasitaiko atvejų, kad produktyvumas mažesnis, tačiau ekonomiškai produkcija pigesn÷, kokyb÷ geresn÷, vadinasi toks ūkis išsilaikys.

Norint greičiau sumažinti Lietuvos veislynuose laikomų kiaulių produktyvumo, genetinio potencialo ir š÷rimo bei laikymo technologijų skirtumus nuo ES šalių ir padidinti kiaulininkyst÷s, kaip vienos pagrindinių gyvulininkyst÷s žem÷s ūkio šakos, konkurencingumą, būtina padidinti šios srities pl÷tros finansavimą, panaikinti subjektyvias priežastis, trukdančias vykdyti kryptingus ūkio pl÷tros etapus bei gerinti produkcijos realizacijos galimybes.

Veislinių kiaulių produktyvumo kontrol÷, veislinių - genetinių savybių vertinimas, informacijos apie kiaulių veislinę vertę kaupimas ir naudojimas, atranka ir paranka yra kiaulių selekcijos gerinimo pagrindas.

Rinkoje stipri konkurencija, norint realizuoti veislinį prieauglį, būtina atsižvelgti į pirk÷jų norus. Pastaruoju metu pirk÷jams tampa svarbu prieauglio kokyb÷ - brendimo greitis, augimo sparta, pašarų sąnaudos priesvorio priaugimui, skerdenos kokyb÷ - raumenų kiekis skerdenoje. Rinkoje vyrauja kokybiškos ir prekinę išvaizdą atitinkančios produkcijos paklausa. Atidžiau vertinama kiaulienos produkcijos išauginimo sąlygos, kiaulių genetinių savybių rodikliai.

Realizuojant produkciją tampa svarbu kiaulių kilm÷s, reprodukcinių, pen÷jimosi ir m÷sinių savybių duomenų kontrol÷. Svarbiausia produkcija, kurią pateikia veislynai, yra veisliniai gyvuliai.

31 Skirtingo dydžio veislynuose išauginto ir realizuoto veislinio prieauglio skaičius pateiktas 9 lentel÷je.

9 Lentel÷. Veislynuose išauginto prieauglio skaičiaus dinamika 2006 – 2008 m.

Smulkūs Vidutiniai Stambūs

2006m. 2007m. 2008m. 2006m. 2007m. 2008m. 2006m. 2007m. 2008m. Išauginta, vnt. 860 1153 757 6401 3777 2939 11790 8699 7004 Palikta bandos pakaitai, vnt. 445 527 343 1432 525 1009 3106 3256 3399 Parduota, vnt. 130 357 130 3758 2617 541 6613 3962 1757 Išbrokuota d÷l paklausos trūkumo, vnt. 285 269 284 1211 635 1389 2071 1481 1848

Skirtingoms ūkin÷ms reikm÷ms panaudoto prieauglio proporcijų kitimas pavaizduotas 4 paveiksle. 0% 20% 40% 60% 80% 100% 2006m. 2007m. 2008m. 2006m. 2007m. 2008m. 2006m. 2007m. 2008m. Smulkūs, išauginta 6,4 proc. Vidutiniai, išauginta 30,2 proc. Stambūs, išauginta 63,4 proc.

Iš au g in ta p ri ea u g li o

Palikta bandos pakaitai Parduota Išbrokuota d÷l paklausos trūkumo

4 pav. Skirtingo dydžio veislynuose išauginto veislinio prieauglio skaičiaus dinamika

Didžiausia dalis rinkai pateikiamo veislinio prieauglio išauginama stambiuose veislynuose (virš 60 proc.), perpus mažiau vidutinio dydžio veislynuose (apie 30 proc.) ir tik iki 10 proc. išaugina smulkūs veislynai (4 paveikslas). Smulkūs ūkiai savo bandos pakaitai palikdavo daugiausia, apie pusę, savo užaugintų gyvulių, parduoti jiems pavyko apie penktadalį ir trečdalį gyvulių teko išbrokuoti d÷l paklausos nebuvimo. Stambiems ir vidutiniams ūkiams išbrokuoti d÷l paklausos nebuvimo teko tik apie penktadalį išauginto veislinio prieauglio, o parduoti pavyko apie pusę.

Visuose ūkiuose 2008 m. labai sumaž÷jo parduodamo veislinio prieauglio skaičius – lyginant su 2007 m. apie 2,5 karto smulkiuose ir stambiuose ūkiuose ir beveik 5 kartus vidutiniuose ūkiuose. Tuo pačiu padid÷jo išbrokuoto d÷l paklausos nebuvimo prieauglio dalis.

32 Analizuojant išauginto veislinio prieauglio skaičiaus dinamiką tampa akivaizdu, kad paklausos pokyčiai lemia veislynų veiklos rezultatus.

Tinkamai panaudojus kiaulių produktyvumo, kuilių ir paršavedžių įvertinimo pagal palikuonių pen÷jimosi ir m÷sines savybes, prieauglio raumeningumo įvertinimo duomenis kryptingai, intensyviai selekcijai galima per trumpą laikotarpį pagerinti norimas kiaulių veislines savybes bei įvykdyti pagrindinį veislynų uždavinį - gerinti savo bandos produktyviąsias savybes, išauginti ir platinti geros kokyb÷s, produktyvų veislinį kiaulių prieauglį.

33 IŠVADOS (SIŪLYMAI)

1. Nustatyta ūkio dydžio įtaka kiaulių produktyvumo rodikliams nors ir statistiškai reikšminga, bet neženkli – nuo 0,1 proc. (paršelių išsaugojimo vadoje iki nujunkymo procentui) iki 3,7 proc. (paros priesvoriui, g).

2. Efektyviausiai ir intensyviausiai paršaved÷s panaudojamos stambiuose ūkiuose - daugiausiai tenka apsiparšiavimų vienai paršavedei per metus ir trumpiausiai naudojamos paršaved÷s sp÷ja atvesti daugiau vadų nei smulkiuose (0,58 vados; p<0,001) ir vidutinio dydžio ūkiuose (0,53 vados; p<0,001).

3. Tiek grynaveislių, tiek mišrintų gyvulių ir raumeningumas ir paros prieaugis buvo mažesni smulkiuose ūkiuose nei stambiuose (p<0,001).

4. Didžiausia dalis rinkai pateikiamo veislinio prieauglio išauginama stambiuose veislynuose (virš 60 proc.), perpus mažiau vidutinio dydžio veislynuose (apie 30 proc.) ir tik iki 10 proc. išaugina smulkūs veislynai.

5. Smulkiems ūkiams parduoti pavyko apie penktadalį, stambiems ir vidutiniams ūkiams parduoti pavyko apie pusę išauginto veislinio prieauglio. D÷l paklausos nebuvimo smulkūs ūkiai išbrokavo trečdalį veislinio prieauglio, stambūs ir vidutiniai ūkiai – apie penktadalį.

6. Visuose ūkiuose 2008 m. labai sumaž÷jo parduodamo veislinio prieauglio skaičius – lyginant su 2007 m. apie 2,5 karto smulkiuose ir stambiuose ūkiuose ir beveik 5 kartus vidutiniuose ūkiuose.