1
LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
MEDICINOS FAKULTETAS
FIZIOLOGIJOS IR FARMAKOLOGIJOS INSTITUTAS
LSMU medicinos fakulteto studentų asmeninės centrinę nervų
sistemą veikiančių receptinių medikamentų vartojimo be gydytojo
paskyrimo patirties vertinimas
BAIGIAMASIS MAGISTRO DARBAS
Darbo autorė: Živilė Zemeckaitė Darbo vadovė: doc. Giedrė Valdonė Sakalauskienė
2
TURINYS
1. Santrauka ... 3 2. Summary ... 4 4. Padėka ... 5 5. Interesų konfliktas ... 56. Etikos komiteto leidimas ... 5
7. Santrumpos ... 6
8. Sąvokos ... 8
9. Įvadas ... 10
10. Darbo tikslas ir uždaviniai ... 11
11. Literatūros apžvalga ... 12
11.1 CNS veikiančių preparatų klasifikacija, pagrindinių grupių farmakologinės charakteristikos ir atstovai ... 12
11.2 Psichotropinių vaistų be recepto vartojimo paplitimas studentų populiacijoje ir tokio vartojimo motyvai ... 21
12. Tyrimo metodika ir metodai ... 24
13. Rezultatai ... 26
13.1 Demografiniai tiriamos imties rodikliai ... 26
13.2 CNS veikiančių preparatų vartojimo be gydytojo paskyrimo dažnis ... 26
13.3 CNS veikiančių preparatų vartojimo be gydytojo paskyrimo motyvų vertinimas ... 30
13.4 CNS veikiančių preparatų vartojimo be gydytojo paskyrimo vartojimo dažnio ir motyvų bei priežasčių palyginimas tarp I–III ir IV–VI kursų studentų bei tarp vyrų ir moterų ... 35
14. Rezultatų aptarimas ... 45
15. Išvados ... 49
17. Praktinės rekomendacijos ... 50
18. Literatūros sąrašas ... 51
3
1. SANTRAUKA
Darbo autorius: Živilė Zemeckaitė
Darbo vadovė: Giedrė Valdonė Sakalauskienė
Darbo pavadinimas: „LSMU medicinos fakulteto studentų asmeninės centrinę nervų sistemą
veikiančių receptinių medikamentų vartojimo be gydytojo paskyrimo patirties vertinimas”
Tyrimo tikslas: įvertinti LSMU medicinos fakulteto I–VI kurso studentų receptinų centrinę
nervų sistemą veikiančių vaistų vartojimo be gydytojo paskyrimo asmeninę patirtį.
Tyrimo uždaviniai:
1. Ištirti studentų medikų receptinių centrinę nervų sistemą veikiančių medikamentų vartojimo be gydytojo paskyrimo dažnį viso gyvenimo laikotarpiu ir paskutiniais kalendoriniais metais;
2. Nustatyti tokio medikamentų vartojimo motyvus;
3. Palyginti tokio medikamentų vartojimo dažnį ir motyvus tarp vyrų ir moterų bei I–III ir IV–VI kurso studentų medikų.
Metodai: moksliniam tyrimui atlikti buvo naudojama anoniminė internetinė apklausa. Duomenys
apdoroti ir analizuoti naudojant SPSS 17.0 programinį paketą ir Microsoft Office Excel 2007 programą. χ2 homogeniškumo kriterijus naudotas kryžminėms aprašomosios statistikos lentelėms sudaryti ir palyginti skirtumus tarp dviejų skirtingų grupių vaistų vartojimo dažnių. Sudarius išvestinius intervalinius kintamuosius, dviejų nepriklausomų imčių vidurkių skirtumams matuoti naudotas Mann – Whitney kriterijus, o priklausomų – Friedman porinių imčių kriterijus. Skirtumai statistiškai reikšmingi, jei p < 0,05.
Tyrimo rezultatai ir išvados: tyrime dalyvavo 318 LSMU medicinos studentai, iš kurių 78,3
proc. buvo moterys ir 21,7 proc. – vyrai. Klinikinių programų studentai sudarė 56,6 proc., o ikiklinikinių – 43,4 proc. tiriamosios imties. 46,4 proc. ikiklinikinių ir 42,2 proc. klinikinių programų respondentų vartojo CNS veikiančius medikamentus be gydytojo paskyrimo bent kartą viso gyvenimo laikotarpiu. I–III kursų studentai (25 proc.) dažniausiai vartojo miegą gerinančių preparatų viso gyvenimo laikotarpiu, o IV–VI kurso atstovai (25,7 proc.) – nerimą slopinančių preparatų. Visi tiriamos imties dalyviai, įvertinę argumentų, atspindinčių CNS veikiančių vaistų be gydytojo paskyrimo vartojimo motyvus, svarbesniu nurodė savigydą.
4
2. SUMMARY
Thesis author: Živilė Zemeckaitė
Thesis supervisor: Giedrė Valdonė Sakalauskienė
Title of the thesis: A Study of the Non-medical Use of Prescription Drugs that Affect the Central
Nervous System among LUHS Medical Faculty Students
Aim: to evaluate the personal experience of LUHS I–VI year medical faculty students with the
non-medical use of prescription drugs that affect the central nervous system.
Objectives:
1. to evaluate the lifetime and last year frequency of non-medical use for CNS active drugs among medical students;
2. to evaluate the motives for the use of the aforementioned drugs;
3. to compare the frequencies and motives of non-medical CNS active drug use among male and female as well as among I–III and IV–VI year medical students.
Methods: in order to conduct this evaluation an anonymous online questionnaire has been used.
The collected data has been analyzed using the SPSS 17.0 and Microsoft Office Excel 2013 software. The χ2 homogeny criteria was used to make up cross tabulation tables and evaluate the differences between frequencies of use for different drug groups. The differences in average values for two independent sample groups have been evaluated using the Mann – Whitney criteria and using the Friedman paired criteria for dependent samples. Differences were held to be statistically significant when p < 0,05.
Results and conclusions: 318 LUHS medical faculty students took part in the survey out of
which 78,3% were female and 21,7% – male. I–III year (premedical) students made up 56,6% and IV–VI year (medical) students – 43,4% of the sample number. According to the survey 46,4% of premedical and 42,2% of medical students had engaged in non-medical use of CNS active drugs at least once in their lifetime. Sleeping medication was the most popular drug group abused by premedical students (25%) while medical students preferred the non-medical use of sedatives (25,7%). Self-medication motives were prevalent for all survey participants in every group of CNS active medication.
5
4. PADĖKA
Nuoširdžiai dėkoju darbo vadovei doc. Giedrei Valdonei Sakalauskiene už vertingus patarimus, pastabas ir skirtą laiką rašant šį magistrinį darbą.
I would like to express my deepest gratitude to Dr. Sean Esteban McCabe of the University of Michigan School of Nursing for allowing to use of this questionnaire within this study.
5. INTERESŲ KONFLIKTAS
Šiame magistriniame darbe autorinių interesų konflikto nebuvo.6. ETIKOS KOMITETO LEIDIMAS
Baigiamasis magistro darbas atliktas gavus Lietuvos sveikatos mokslų universiteto bioetikos centro pritarimą Nr. BEC-MF-23. Leidimas išduotas 2020 09 22 (priedas nr. 1).
6
7. SANTRUMPOS
ADR - atgalinė dopamino reabsorbcija (angl. DAT) ANR - atgalinė noradrenalino reabsorbcija (angl. NAT) ASeR - atgalinė serotonino reabsorbcija (angl. SERT)
cAMF - ciklinis adenozino monofosfatas
CNS - centrinė nervų sistema
DDD - vaisto vidutinės paros dozės skaičius, tenkantis 1000 gyventojų
EKG - elektrokardiograma
ESPS - ekstrapiramidiniai simptomai
GASR - gama - aminosviesto rūgštis (angl. GABA)
HEB - hematoencefalinis barjeras
LSD - lizerginės rūgšties dietilamidas
LSMU - Lietuvos sveikatos mokslų universitetas
MAO - monoaminooksidazė
MF - medicinos fakultetas
NaSSA - noradrenerginių α2 receptorių antagonistai ir serotonerginių 2 bei 3 receptorių antagonistai
NDRI - noradrenalino ir dopamino reabsorbcijos inhibitoriai NRI - selektyvūs noradrenalino reabsorbcijos inhibitoriai
NRISA - noradrenalino reabsorbcijos inhibitoriai ir serotonino receptorių antagonistai
NMDA - N-metil-D-aspartatas
PNS - periferinė nervų sistema
PSO - Pasaulio sveikatos organizacija
GAJF - greitų akių judesių fazė (angl. REM)
SAM - Sveikatos apsaugos ministerija
SSRI - selektyvūs serotonino reabsorbcijos inhibitoriai
SNRI - selektyvūs serotonino ir noradrenalino reabsorbcijos inhibitoriai SNRISA - noradrenalino reabsorbcijos inhibitoriai ir stiprūs D2 receptorių
7 SPSS - statistinės programos paketas (angl. Statistical Package for the Social
Sciences)
8
8. SĄVOKOS
Alodinija – skausmas, inicijuojamas stimulo, kuris paprastai skausmo nesukelia;
Analgezija – skausminio jautrumo sumažinimas arba visiškas nuslopinimas taikant įvairias
priemones – vaistus, savitaigą, įtaigą, hipnozę ir kt.;
Delyras – sąmonės sutrikimas, kuriam būdinga orientavimosi erdvėje, laiko suvokimo sutrikimai,
gausios regos ir kitos haliucinacijos;
Disforija – lūdnai pikta nuotaika, pasižyminti verksmingumu, padidėjusiu jautrumu ir dirglumu,
polinkiu į agresiją, kartais baime;
Disinhibicija – slopinimo sutrikimas;
Diskinezija (vėlyvoji) – neurolepsinių ekstrapiramidinių sutrikimų forma, atsirandanti ilgai
vartojant neuroleptikus ar praėjus keliolikai mėnesių, kai nutraukiamas ilgalaikis gydymas neuroleptikais;
Distonija – patologinė organizmo audinių ir organų įtampa; Hiperalgezija – jautrumo skausmui sustiprėjimas;
Parkinsonizmas – įvairios kilmės neuropsichiniai sutrikimai, panašūs į Parkinsono ligą , kuriems
būdingI: galunių drebėjimas, raumenų tonuso padidėjimas, judesių sulėtėjimas, veido ištraiškos dingimas, padidėjęs seilėtekis, prakaitavimas, paralyžius ir parezės, vangumas, apatija, padidėjęs jaudrumas, atminties, dėmesio ir nuotaukos sutrikimai bei mąstymo sulėtėjimas;
Psichotomimezė – panašių į psichozės simptomų atsiradimas, psichozės imitacija;
Priklausomybės sindromas – elgesio, kognityvinių ir fiziologinių reiškinių kompleksas,
atsirandantis dėl kartotinio medžiagos vartojimo; Jis gali būti specifiškas medžiagai (pvz;, tabakui, alkoholiui arba diazepamui), medžiagų klasei (pvz;, opioidams) arba didesnei įvairių farmakologinių medžiagų grupei.
Priklausomybės sindromo požymiai:
● tolerancija arba pripratimas – sumažėjęs organizmo atsakas į vaisto ar psichoaktyvių medžiagų, vartojamų mažesnėmis dozėmis, poveikį, todėl šiam poveikiui sukelti reikalingos vis didesnės preparatų dozės;
● psichologinė (psichinė) priklausomybė – yra stiprus troškimas vartoti psichoaktyviąją medžiagą, kompulsyvi šios medžiagos paieška, sunkumas kontroliuoti jos vartojimą, nepaisant žinių apie žalingas pasekmes. Preparato medžiagos vartojimas individui yra svarbesnis negu kiti veiksmai ar įsipareigojimai;
9 ● fiziologinė (fizinė) priklausomybė – nemalonių įvairių somatinių simptomų atsiradimas, dažnai priešingų tiems, kurių vartotojui reikia, visiškai ar santykinai susilaikant nuo preparato po ilgalaikio ir nuolatinio jo vartojimo. Pavartojus to paties preparato, šie požymiai sumažėja.
Rekreacija vaistais – mediciniškai nepagrįstas vaistinių medžiagų vartojimas sukelti poveikį
psichikai (pvz., malonumą), dažnai galvojant, kad atsitiktinis šių preparatų vartojimas netaps įpročiu ar priklausomybe.
Savigyda – savarankiškas vaistų, vaistinių žolių ar naminių vaistinių medžiagų vartojimas be
10
9. ĮVADAS
Receptinių centrinę nervų sistemą veikiančių (CNS) vaistinių preparatų vartojimas savigydai ir rekreacijai yra dramatiškai didėjanti pasaulinė visuomenės sveikatos problema. Abu šie motyvai lemia piktnaudžiavimą vaistais. Nustatyta, kad vyresnio amžiaus populiacijoje dažniau psichotropinių preparatų vartojama savigydai, o jauno amžiaus – rekreacijai [1]. Paskutiniais dešimtmečiais su šia aštria problema susiduria vis daugiau jaunų asmenų, ypač studentų. Studijos, atliktos ištirti alkoholio ir kitų medžiagų suvartojimą Europos jaunų žmonių švietimo įstaigose, duomenimis, 6 proc. iš tirtų 100 000 studentų vartojo nerimą mažinančių vaistų be gydytojo paskyrimo [2]. Kitų tyrimų rezultatai rodo, kad receptinių psichostimuliantų be gydytojo paskyrimo vartoja nuo 5 iki 35 proc. studentų [3]. Riziką neteisingai vartoti ar piktnaudžiauti legaliai bei nelegaliai įsigytais medikamentais medicinos studentų populiacijoje didina dažnėjanti depresija ir nerimas, stresą keliantis akademinis tvarkaraštis, farmakologinių vaistų savybių žinojimas bei lengvesnė prieiga prie šių preparatų. Studentai medikai yra būsimi gydytojai, todėl šių vaistų vartojimas gali daryti neigiamą įtaką būsimai profesinei veiklai [4]. Visgi, Europoje ir pasaulyje tyrimų, vertinančių CNS veikiančių vaistinių preparatų vartojimo priežastis ir motyvacijas juos vartoti studentų medikų tarpe, yra nepakankamai. Mūsų žiniomis, ši studija yra pirmoji Lietuvoje. Darbe tiriama LSMU MF studentų receptinių centrinę nervų sistemą veikiančių vaistų vartojimo be gydytojo paskyrimo asmeninė patirtis.
11
10. DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI
Darbo tikslas: įvertinti LSMU medicinos fakulteto I–VI kurso studentų receptinių centrinę nervų sistemą veikiančių vaistų vartojimo be gydytojo paskyrimo asmeninę patirtį.
Darbo uždaviniai:
1. Ištirti studentų medikų receptinių centrinę nervų sistemą veikiančių medikamentų vartojimo be gydytojo paskyrimo dažnį viso gyvenimo laikotarpiu ir paskutiniais kalendoriniais metais
2. Nustatyti receptinių medikamentų vartojimo be gydytojo paskyrimo motyvus
3. Palyginti tokio medikamentų vartojimo dažnį ir motyvus tarp vyrų ir moterų bei I–III ir IV–VI kurso studentų medikų
12
11. LITERATŪROS APŽVALGA
11.1 CNS veikiančių preparatų klasifikacija, pagrindinių grupių farmakologinės charakteristikos ir atstovai
11.1.1 CNS veikiančių preparatų klasifikacija
CNS veikiantys medikamentai – didelė vaistų grupė, kuriai priklauso daugelis preparatų, vartojamų gydyti nervų sistemos ligas ir psichikos sutrikimus. Šie medikamentai, veikdami galvos ar stuburo smegenų struktūras, medijuoja organizmo atsaką ir lengvina susirgimų simptomus. Po sąvoka „CNS veikiantys preparatai“ dažniausiai slepiasi vaistai, kuriuos klinikinėje praktikoje savo pacientams skiria neurologai ir psichiatrai, pvz., medikamentai nuo traukulių ar depresijos. Visgi įrodyta, kad pastaruoju laiku psichotropinių vaistų dažniau skiria ir kiti specialistai: šeimos gydytojai, ginekologai, pediatrai. Taip pat į CNS veikiančių medikamentų kategoriją patenka skausmą malšinantys, vėmimą ir pykinimą slopinantys vaistiniai preparatai, anestetikai ir kt. [5]. Įprastai mokomosiose knygose CNS veikiantys vaistiniai preparatai klasifikuojami pagal poveikį ir klinikinę paskirtį: vaistai depresijai ir nerimui gydyti, psichozei ir manijai valdyti, medikamentai epilepsijai bei degeneracinėms ligoms kontroliuoti, opioidiniai analgetikai skausmui malšinti, vaistai miegui gerinti bei sedacijai sukelti, preparatai indukuoti vietinę ar bendrinę nejautrą. CNS veikiantiems preparatams taip pat priskiriamas etanolis bei kitos medžiagos, kuriomis piktnaudžiaujama [6]. Pasaulinė sveikatos organizacija (PSO), įvertinusi tarptautinės medikamentų klasifikacijos poreikį 1969 m. įkūrė Vaistų vartojimo tyrimo grupę (angl. Drug utilisation research group), kuri po dešimtmečio įdiegė anatominę – terapinę – cheminę vaistų klasifikaciją (angl. ATC). Ši klasifikacija galioja iki šių dienų. Remiantis šia nomenklatūra, medikamentai pirmiausia skirstomi pagal poveikį organui – taikiniui, o toliau klasifikuojami pagal terapines indikacijas. Visgi, ši klasifikacija yra netiksli ir keistina, nes CNS veikiantys medikamentai gali turėti keletą terapinių paskirčių arba gali nepasižymėti kai kuriomis farmakologinėmis savybėmis, būdingomis kitiems tos pačios grupės vaistiniams preparatams. PSO Oslo Vaistų statistinis metodologijos centras 2017 m. patikslino šią vaistų klasifikaciją, suskirstydamas medikamentus į anestetikus, analgetikus, vaistus nuo Parkinsono ligos, psicholeptikus (vaistinius preparatus nuo psichozės, medikamentus, mažinančius nerimą ir vaistus, gerinančius miegą bei sukeliančius sedaciją),
13 psichoanaleptikus (vaistus nuo depresijos, psichostimuliantus, nootropinius preparatus nuo demencijos ar šios grupės vaistų derinius su psicholeptikais) bei kitus vaistus, kuriais gydomos priklausomybės. [7].
11.1.2 Opioidiniai preparatai
Opioidiniai vaistiniai preparatai skiriami malšinti vidutinį ir stiprų ūmų ar lėtinį skausmą, t.y. onkologinės, trauminės, pooperacinės, kraujagyslinės ar neuropatinės kilmės skausmą (morfinu, fentaniliu), slopinti kosulį (dekstrometorfanu, kodeinu) ar mažinti viduriavimą (loperamidu) [8]. Opioidiniai medikamentai išleidžiami įvairiomis farmacinėmis formomis, o jų skyrimas priklauso nuo paciento klinikinės būklės, pvz., morfinas gali būti vartojamas per burną, po liežuviu, į tiesiąją žarną, per odą, ar leidžiamas į veną ir t.t. Opioidai skirstomi į natūralios kilmės (morfinas, papaverinas, kodeinas, tebainas), pusiaus sintetinius (diamorfinas [heroinas], dihidromorfinas, buprenorfinas, oksikodonas) ir sintetinius (petidinas, fentanilis, metadonas, alfentanilis, remifentanilis, tapentadolis) preparatus. Sintetiniai preparatai klasifikuojami pagal cheminę struktūrą į morfinano (levorfanolis, butorfanolis), difenilheptano (metadonas, propoksifenas), benzomorfano (pentazocinas, fenazocinas) ir fenilpiperidino (petidinas, alfentanilis, fentanilis, sufentanilis, remifentanilis) darinius. Pagal poveikį opioidiniams receptoriams, šie preparatai gali būti agonistais, daliniais agonistais, antagonistais bei agonistais – antagonistais. Agonistai jungiasi prie opioidinių receptorių ir, juos aktyvindami, sukelia maksimalų atsaką, pvz., morfino sukeliama analgezija. Antagonistai taip pat jungiasi prie šių receptorių, tačiau nesukelia jokio funkcinio atsako ir neleidžia prisijungti agonistams, pvz., naloksonas. Daliniai agonistai jungiasi prie opioidinių receptorių, tačiau, nepriklausomai nuo vaisto koncentracijos, sukelia nepilną funkcinį atsaką, pvz., buprenorfinas. Agonistai – antagonistai jungiasi prie receptorių, vieniems jų darydami agonistinį, o kitiems – antagonistinį poveikį, pvz., nalbufinas [9].
Opioidinių vaistų receptoriai yra µ (miu), ƙ (kappa) ir δ (delta) receptoriai, kurie skirstomi į porūšius. Kiekvieno porūšio receptorių stimuliavimas indukuoja specifinį organizmo atsaką. Opioidiniai receptoriai yra susiję su slopinamaisiais G baltymais: stimuliuojant šiuos receptorius, slopinama adenilatciklazė, sumažėja viduląstelinio cAMF koncentracija, uždaromi nuo įtampos priklausantys kalcio kanalai ir kalcis nepatenka į ląstelę, atidaromi kalio kanalai, todėl kalis išteka iš ląstelės. Dėl šių procesų vyksta neurono hiperpoliarizacija bei slopinamas nervinio impulso nešiklio išskyrimas: pvz, opioidiniui analgetikui veikiant ikisinapsinėse pirminėse nocicepcinėse aferentinėse skaidulose slopinami kalcio kanalai ir medžiagos P bei glutamato išsiskyrimas, o veikiant posinapsinį neuroną – slopinamas jo aktyvumas dėl membranos hiperpoliarizacijos, nes atidaromi kalio kanalai. Miu receptorių aktyvinimas
14 medijuoja nocicepciją ir malšina skausmą, nes stimuliuoja serotonino ir enkefalino išsiskyrimą, moduliuoja kvėpavimo sistemos atsaką į hiperkapniją ir hipoksemiją bei indukuoja vyzdžio susitraukimą. Opioidiniai agonistai, veikdami µ receptorius, slopina žarnyno ir širdies veiklą, slopina šlapimo išsiskyrimą, termoreguliaciją, hormonų sekreciją bei imuninę funkciją, sukelia pykinimą ir vėmimą, sedaciją, euforiją, fizinę priklausomybę. Kai kurie opioidiniai agonistai, aktyvindami delta receptorius, medijuoja spinalinę ir supraspinalinę analgeziją, moduliuoja µ receptorių aktyvumą. Dėl šių receptorių stimuliavimo slopinama žarnyno peristaltika, kvėpavimas, dopamino išsiskyrimas, mažėja nerimas. Kappa receptorių aktyvinimas medijuoja spinalinę ir supraspinalinę analgeziją, moduliuoja dopamino transmisiją mezolimbinėje smegenų dalyje, sukelia disforiją, psichotomimezę bei stiprina diurezę, bet neindukuoja kvėpavimo depresijos. Manoma, kad šie receptoriai dalyvauja įvairių priklausomybių išsivystymo mechanizme, pvz., organizmo reakcija į stresą, pasireiškianti nekontroliuojamu valgymu [9–13].
Kai µ receptoriai, prie jų prisijungus opioidiniam agonistui, palaipsniui netenka savybės toliau „perduoti poreceptorinio signalo“, vystosi tolerancija: terapiniam efektui pasiekti reikia didesnių preparatų dozių nei įprastos. Tolerancija skausmą malšinančiam opioidų poveikiui vystosi greičiau negu kvėpavimo slopinimui. Vienas iš šio reiškinio mechanizmų – receptorių desensitizacija. Tolerancijos atsiradime taip pat dalyvauja ir δ receptoriai - nustatytas fiziologinis ryšys tarp µ ir δ receptorių, todėl šiuo metu kuriami preparatai, kurie, veikdami abi šių receptorių rūšis, mažintų tolerancijos atsiradimą [10, 14].
Nepageidaujamas opioidų vartojimo poveikis yra įvairus: ūmi intoksikacija (kada patiriamos traumos griūvant ar, vykstant kvėpavimo slopinimui, mirtis nuo hipoksijos), žarnyno disfunkcija, lydima vidurių užkietėjimo, endokrininės sistemos patologija (sumažėjusi kortizolio, dehidroepiandrosterono, testosterono ir estradiolio koncentracija), bradikardija, pykinimas, vėmimas, niežulys, miozė, traukuliai, euforija, disforija. Svarbios nepageidaujamo poveikio išraiškos yra aukščiau minėta tolerancija ir opioidų indukuota hiperalgezija kartu su alodinija ar be jos. Hiperalgezija gali atsirasti pacientams, ilgą laiką vartojantiems opioidų skausmui malšinti. Kitos nepageidaujamo poveikio reakcijos – psichologinė ir fizinė priklausomybė. Psichologinės priklausomybės simptomai: diskomfortas neturint opioidų, liguistas noras jų įsigyti ir vartoti, elgesio kontrolės praradimas, problemos nesuvokimas, emocinė disfunkcija. Fizinė priklausomybė pasireiškia nutraukimo sindromu: stipriais pilvo skausmais, viduriavimu, aukštu kraujospūdžiu, dažnu širdies plakimu, vandeningomis išskyromis iš nosies, prakaitavimu, disforija, irzlumu, hiperalgezija ir nemiga. Fizinė priklausomybė kartu su tolerancija gali pasireikšti asmenims, ilgą laiką gydomiems opioidiniais analgetikais dėl lėtinio skausmo. Priklausomybę sukelia neurobiologiniai pokyčiai smegenyse, kurie nulemia individo asmenybinius ir gyvenimo kokybės sutrikimus [13,15,16].
15
11.1.3 Psichostimuliantai
Tai – didelė medikamentų ir nelegalių medžiagų grupė, kuriai priklauso preparatai, didinantys aktyvumą, suteikiantys energijos, gerinantys dėmesio koncentraciją ir atmintį bei kitas kognityvines funkcijas, mažinantys apetitą ir mieguistumą, sukeliantys būdravimą. Kognityvinių funkcijų pagerėjimas yra pageidaujamas medikamentų terapinis poveikis. Psichostimuliantai didina libido ir prailgina orgazmą. Didinant psichostimuliantų dozę, atsiranda kognityvinių funkcijų deficitas, stiprėja sujaudinimas, pasireiškia manija, euforija, sumišimas, haliucinacijos, psichozė, koma ir kardiovaskulinis kolapsas. Įrodyta, kad psichostimuliantai daro neurotoksinį poveikį: didina hematoencefalinio barjero (HEB) pralaidumą, sutrikdo neurogenezę, sukelia nervinio audinio uždegimą bei glutamaterginių bei dopaminerginių neuronų disfunkciją, indukuoja oksidacinį stresą ir neuronų žūtį. „Gatvės” ir „interneto” psichoaktyvių medžiagų vartojimas skatina Parkinsono ligos, galvos smegenų insulto, traukulių atsiradimą bei kraujagyslių uždegiminių pakitimų, kardiomiopatijų, širdies ritmo sutrikimų atsiradimą ir trombų susidarymą. Psichostimuliantais yra dažnai piktnaudžiaujama. Piktnaudžiaujama ne tik „gatvės” ar „interneto” psichoaktyviomis medžiagomis, bet ir vaistiniais preparatais. „Šiems medikamentams vystosi priklausomybė: didelė – amfetaminui, vidutinė – metilfenidatui ir maža – atomoksetinui. Įtaką liguistam potraukiui atsirasti daro preparato vartojimo savybės (dozė, vartojimo dažnis ir būdas, abstinencijos trukmė, kartu vartojamos kitos psichotropinės medžiagos) bei individo asmenybės veiksniai (amžius, lytis, šeimininė anamnezė, genetika, socialinė padėtis, sukauptos žinios apie sveikatą, prieiga prie psichostimuliantų). [17–19].
Psichostimuliantais gydomos šios ligos: vaikų dėmesio trūkumo ir hiperaktyvumo sutrikimas, valgymo sutrikimai, narkolepsija, obstrukcinė miego apnėja, pamaininio darbo miego sutrikimai ir kt. Vaistiniams preparatams priklauso amfetamino dariniai (dekstroamfetaminas, dekstroamfetamino ir amfetamino druskos, lisdeksamfetaminas, metamfetaminas), metilfenidatas, deksmetilfenidatas, modafinilis ir armodafinilis. Amfetaminas ir metilfenidatas yra „akademinio dopingo” preparatai. [20]. Psichostimuliantams, nelegaliai vartojamiems rekreacijai, priklauso mišraus poveikio simpatikomimetikai efedrinas ir efedrino darinys pseudoefedrinas, netiesioginio poveikio simpatikomimetikai kokainas bei amfetaminas ir kiti „interneto” bei „gatvės” narkotikai: fenetilaminai (3,4-metilenodioksimetamfetaminas [„ecstasy”]), piperazinai (N-benzilpiperazinas), triptaminai (LSD), sintetiniai katinonai (augalo arabinio dusūno [„khat”] dariniai), sintetiniai kanabioidai (jų sudėtyje yra tetrahidrokanabinolio), arilcikloheksilaminai (anestetikas ketaminas). Kofeinas ir nikotinas taip pat yra psichostimuliantai [20, 21].
16 Daugumos psichostimuliantų veikimas yra susijęs su noradrenalino, dopamino ar serotonino neurotransmisijos aktyvinimu. Kai kurie preparatai blokuoja atgalines neurotransmiterių noradrenalino, dopamino ir serotonino reabsorbicjas (ANR, ADR ir AseR), todėl nervinio impulso nešikliai iš sinapsinio plyšio negrįžta atgal į neuroną ir sinapsiniame plyšyje susidaro didesnė jų koncentracija: amfetaminas blokuoja ANR, ADR ir ASeR, metilfenidatas – ANR ir ADR, atomoksetinas – ANR. Be to, amfetaminas skatina katecholaminų atsipalaidavimą iš citozolio pūslelių ir silpnai slopina monoaminooksidazę A (MAO – A). Modafinilis moduliuoja dopamino, noradrenalino, serotonino, glutamato bei gama – amino sviesto rūgšties (GASR) ir neuropeptido oreksino medijuojamą neurotransmisiją. Šis vaistas vartojamas narkolepsijai gydyti. Manoma, kad modafiniliu ir jo naujais struktūriniais analogais bus galima valdyti potraukį psichostimuliantams. Kiti psichostimuliantai, kaip kofeinas, blokuoja adenozino receptorius. [17, 20, 22].
11.1.4 Antipsichoziniai vaistai
Antipsichoziniai vaistai anksčiau buvo žinomi neuroleptikų pavadinimu: lotynų kalba tai reiškia „sugriebti neuroną”. Šie medikamentai mažina haliucinacijas ir manijos simptomus, todėl skiriami pacientams, sergantiems šizofrenija, bipoliniu afektiniu ir šizoafektiniu sutrikimais. Jais valdoma gydymui atspari depresija, ažitacija, manijos epizodai, sunkus nerimas, agresyvus impulsinis elgesys, Tourette sindromas. Dažnai antipsichoziniai vaistai vartojami pagal nepatvirtintas indikacijas: ribiniam asmenybės, obsesiniam – kompulsiniam ir miego sutrikimams, nervinei anoreksijai, demencijai, įskaitant Alzheimerio ligą, kontroliuoti [23, 24].
Antipsichoziniai vaistai skirstomi į dvi kartas: pirmos kartos „tipinius” ir antros kartos „atipinius” medikamentus. Antipsichozinių vaistų klasifikacija pagrįsta medikamentų nepageidaujamu poveikiu – „tipiniai” antipsichoziniai preparatai sukelia ekstrapiramidinius motorinius simptomus (ESPS): ūmią distoniją, akatiziją, parkinsonizmą ar vėlyvąją diskineziją. Buvo manoma, kad antros kartos antipsichoziniai preparatai neindukuoja šių simptomų. Visgi, kai kurie „atipiniai” vaistai taip pat sukelia diskinezijas, todėl šiandien tokios medikamentų klasifikacijos reikšmė abejotina. [25, 26]
Pirmos kartos medikamentai klasifikuojami pagal cheminę struktūrą: jiems priklauso alifatinių (chlorpromazinas), piperidininių (tioridazinas) bei piperazininių (trifluorperazinas) fenotiazinų grupės vaistiniai preparatai, butirofenonai (haloperidolis), tioksantenai (flupentiksolis ir kt.) ir benzamidai (sulpiridas). „Tipiniai” antipsichoziniai preparatai blokuoja dopaminerginius D2 receptorius, todėl atsiranda ESPS [27].
17 „Atipinių” antipsichozinių vaistų grupė yra heterogeninė, jie klasifikuojami pagal poveikio mechanizmą. Tai – serotonino ir dopamino antagonistai, stipriau blokuojantys serotonino 5-HT2 negu dopamino D2 receptorius (risperidonas, perospironas, lurazidonas) bei preparatai, blokuojantys histamino H1, adrenerginius α1 ir muskarininius receptorius. Šiems medikamentams priklauso klozapinas, olanzapinas bei kvetiapinas, tačiau preparatų antagonistinis poveikis minėtiems receptoriams skiriasi. Šiuo metu į klinikinę praktiką įžengė trečia karta medikamentų, kurios atstovas yra aripiprazolas. Tai - dalinis dopamino D2 receptorių agonistas ir serotonino 5-HT2 receptorių antagonistas [28]. Antipsichoziniai vaistai slopina CNS dopaminerginių laidų aktyvumą ir smegenyse moduliuoja neurotransmisiją. Kai kurie „atipiniai“ antipsichoziniai vaistai, vieni ar kartu su serotonino atgalinės reabsorbcijos inhibitoriais (SSRI), veikdami per serotoninerginius, dopaminerginius, histaminerginius, adrenerginius ir purinerginius mechanizmus sukelia antidepresinį ir nerimą mažinantį poveikį, kai šių medikamentų skiriama papildomai ir trumpą laiką kontroliuoti labai didelį nerimą ar įprastam gydymui atsparią depresiją. Be dopaminerginės ir serotoninerginės CNS moduliacijos, „atipiniai“ antipsichoziniai vaistai indukuoja neuroplastiškumą. [29–31]. Antipsichozinių medikamentų nepageidaujamo poveikio išraiškos yra labai įvairios ir kai kurios jų yra būdingos atskiriems preparatams: retas, bet gyvybei pavojingas piktybinis neurolepsinis sindromas, daugiau nei du kartus padidėjusi netikėtos mirties dėl širdies veiklos sutrikimų rizika, aritmija, ortostatinė hipotenzija, aspiracinė pneumonija, sausa burna, vidutinė sedacija, hiperlipidemija, viršsvoris, diabetas, lytinės disfunkcija. Išskirtinai klozapinui yra būdingas seilėtekis, traukuliai ir neutropenija [26].
11.1.5 Nerimą mažinantys (anksiolitikai) ir miegą gerinantys vaistiniai preparatai (hipnotikai)
Anksiolitikai slopina CNS sužadinimą, šalina nerimą ir mažina psichomotorinį aktyvumą. Hipnotinių savybių turintys vaistiniai preparatai gerina miegą, greitindami jo pradžią ir ilgindami trukmę. [32]. Anksiolitikams ir hipnotikams priklauso įvairių grupių preparatai (benzodiazepinai, barbitūratai, naujos „Z” kartos nebenzodiazepininiai vaistiniai preparatai, įvairūs antidepresantai, „atipiniai” antipsichoziniai vaistai, antikonvulsantai, beta adrenerginių ir histamino H1 receptorių blokatoriai bei kt.) [29, 32 ,33]. Didžiausia ir svarbiausia anksiolitikų grupė yra benzodiazepinai. Jie vadinami gama aminosviestorūgšties (GASR) receptorių mimetikais (angl.GABA mimetics), nes yra visiški ar daliniai GASRA receptorių agonistai. Jungdamiesi prie šių receptorių, preparatai stiprina natūralų nervinio impulso nešiklio GASR slopinamąjį poveikį, o jų prisijungimas prie receptoriaus alosterinės vietos taip pat indukuoja slopinimą, kadangi padidina chloro valdomų kanalų atsidarymo dažnumą. Tai sukelia nervinių
18 ląstelių hiperpoliarizaciją ir nervinio impulso susilpnėjimą [29, 32, 34]. Benzodiazepinai pagal pusinės eliminacijos laiką yra skirstomi į ilgo, vidutinio ir trumpo poveikio medikamentus. Ilgo poveikio preparatams priklauso vaistai, kurių pusinės eliminacijos laikas yra ilgesnis negu 24 val. (pvz., chlordiazepoksidas, diazepamas, klonazepamas, flurazepmas), vidutinio – nuo 5 iki 24 val. (pvz., temazepamas, lorazepamas, estazolamas, aprazolamas) ir trumpo – iki 5 val. (pvz., midazolamas, triazolamas, oksazepamas). Pagal literatūros duomenis, kai kurių vaistų paskirstymas pagal pusinės eliminacijos laiką skiriasi [29 32, 35]. Benzodiazepinų farmakologinis poveikis – nerimo mažinimas, sedacijos indukcija, miego gerinimas, amnezija, traukulių slopinimas ir griaučių raumenų atpalaidavimas. Kai kurių vaistų poveikis yra labiau specifiškas, pvz., klonazepamas mažina traukulius, diazepamas atpalaiduoja griaučių raumenis ir taip pat mažina traukulius, estazolamas ir triazolamas veikia migdančiai, o midazolamas sukelia sedaciją. Šis poveikis priklauso nuo to, kokie GASRA receptorių α subviento porūšiai yra veikiami: prisijungimas prie α1 subvieneto lemia sedaciją, α2 – nerimo, α5 – amneziją, o α1, α2, α5 – traukulių mažėjimą. Sustiprinus GASR slopinamąjį poveikį, susilpnėja noradrenalino, dopamino, serotonino ir acetilcholino transmisija CNS. Benzodiazepinų klinikinės indikacijos: nerimo ir miego sutrikimai, traukulių sindromas ir epilepsija, raumenų spastinės būklės, premedikacija anestezijai, alkoholio abstinencijos sindromas [29, 32, 34, 35]. Nepageidaujamas poveikis - mieguistumas dienos metu, dėmesio ir koncentracijos sutrikimai, vyresnio amžiaus žmonių populiacijoje dažnai lydimi kritimų ir traumų, apnėja asmenims, kuriems yra sutrikusi kepenų funkcija ar sergantiems kvėpavimo sistemos ligomis. Su benzodiazepinų vartojimu yra susiję dažni autoįvykiai, pasibaigiantys mirtimi. Duomenys apie benzodiazepinų įtaką demencijos atsiradimui yra kontroversiški. Šių vaistų terapinis platuma yra gana didelė. Perdozavus vaistų, sukeliama anestezija. Labai didelėmis dozėmis benzodiazepinai slopina kvėpavimo centrą. Vartojant šių medikamentų su alkoholiu ar kitais CNS veikiančiais preparatais, gali ištikti koma ir mirtis dėl stiprios kvėpavimo centro depresijos pailgosiose smegenyse ir širdies bei kraujagyslių kolapso. Benzodiazepinai gali sukelti paradoksalų sujaudinimą, ažitaciją ir agresiją bei daryti disinhibicinį poveikį, ypač vartojami su alkoholiu. Dėl tokio poveikio asmenys gali įvykdyti savižudybę. Benzodiazepinų antidotas yra flumazenilis. Ilgai vartojus benzodiazepinų ir staiga nutraukus jų vartojimą, gali atsirasti atoveiksmio nemiga, nerimas ir ažitacija. Benzodiazepinams vystosi tolerancija ir psichinė bei fizinė priklausomybė. Tolerancija greičiau vystosi sedacijai (dienomis), prieštraukuliniam poveikiui (mėnesiais), o nerimą slopinančiajam poveikiui bei amnezijai nesivysto. Toleranciją sukelia ilgalaikis ar trumpo poveikio benzodiazepinų vartojimas, nes tokio poveikio vaistai dažniau dozuojami. Riziką tolerancijai atsirasti didina benzodiazepinų vartojimas didelėmis dozėmis. Psichinės priklausomybės požymiai – nekontroliuojamas noras vartoti vaistų. Priklausomi pacientai daro didelį psichologinį spaudimą savo gydytojams, kad gauti receptų ir įsigyti medikamentų. Fizinės priklausomybės reakcijos –
19 padidėjęs nerimas, dirglumas, nervingumas, nemiga, depresijos simptomai, drebulys, prakaitavimas, raumenų įtempimas, motorinis sujaudinimas ir kt. [29, 32, 34–37].
Barbitūratai – seniausia anksiolitikų ir hipnotikų karta, anksčiau plačiai vartota miegui gerinti. Juos pakeitė benzodiazepinai, tačiau yra išlikusių klinikinių barbitūratų indikacijų – epilepsija (fenobarbitalis), bendroji anestezija (tiopentalis). Savo atsiradimo eros pradžioje barbitūratais buvo gydomi šizofrenija, depresija ir kitais psichikos sutrikimais sergantys pacientai. Jų nekontroliuojamas vartojimas paplito visuomenėje ir sukėlė mirčių protrūkį. Barbitūratai, jungdamiesi prie GASRA α ir β subvienetų, sustiprina posinapsinį slopinamą GASR poveikį, nes prailgina šių receptorių valdomo chloro kanalų atsidarymo trukmę. Tokį poveikį jie gali daryti net ir esant nedidelei GASR koncentracijai. Anesteziją sukeliančiomis dozėmis, barbitūratai gali tiesiogiai aktyvuoti chloro kanalus. Barbitūratų poveikio ir dozės funkcinė kreivė yra tiesinė, o terapinė platuma maža. Didėjant preparatų dozei, indukuojama sedacija, miegas, nejautra ir koma. Mirtis ištinka dėl kvėpavimo bei širdies ir kraujagyslių sistemos slopinimo. Specifinių antidotų nėra. Barbitūratams, kaip ir benzodiazepinams, vystosi tolerancija ir priklausomybė. Nutraukimo simptomai – nervingumas, sujaudinimas, drebulys, hipotenzija, delyras, toninių-kloninių traukulių priepuoliai. Barbitūratai sužadina kepenų fermentines sistemas ir aktyviai sąveikauja su kitais medikamentais [32, 38].
Z kartos vaistai yra naujieji hipnotikai. Šiems vaistiniams preparatams priklauso zopiklonas, eszopiklonas, zolpidemas ir zaleplonas. Jie skiriami miegui gerinti: skirtingai nuo benzodiazepinų šie preparatai nesuardo miego struktūros, nesukelia liekamojo mieguistumo reiškinių dienos metu. Z kartos preparatai greitina užmigimą, sutrumpina užmigimo fazę, pailgina gilaus miego III ir IV fazes, neveikia greitų akių judesių (GAJF) fazės (ją veikia benzodiazepinai), sumažina prabudimų skaičių, pagerina miego kokybę. Lyginant su benzodiazepinais, medikamentų poveikio trukmė ir pusinės eliminacijos laikas yra trumpesni. Šie preparatai, kaip ir benzodiazepinai, jungiasi prie GASRA, ir didina chloro valdomų kanalų atsidarymo dažnumą. Zolpidemas labai aktyvina GASRA α1 subvieneto porūšį, taip pat veikia ir α2 bei α3, todėl daro stiprų sedacinį ir hipnotinį poveikį, o nerimą slopina mažiau. Zopiklonas veikia α1 subvieneto porūšį, todėl indukuoja ir medijuoja miegą. Eszopiklonas veikia α1, α2, α3 subvienetų porūšius, sukelia sedaciją, gerina miegą, tačiau yra siejamas su labiau išreikštais liekamaisiais reiškiniais. Zaleplonas pasižymi stipria trauka α1 subvieneto porūšiui.. Vaistas yra labai trumpo poveikio, todėl skiriamas tik naktiniams prabudimams šalinti, bet ne miegui indukuoti. Nepageidaujamas poveikis – galvos skausmas ir svaigimas, virškinamojo trakto distresas, niežulys, sausa burna bei liekamieji reiškiniai kitą dieną – psichomotorinių ir kognityvinių funkcijų, pvz., kūno pusiausvyros išlaikymo,, atminties, reakcijos, gebėjimo atlikti keletą užduočių, sutrikimai. Įrodyta, kad Z kartos vaistų vartojimas yra viena iš griuvimų, traumų ir autoįvykių priežasčių. Šie medikamentai gali sukelti „valgymo miegant” ar
20 „vairavimo miegant” reiškinius. Kai kurie Z kartos vaistai, pvz., zolpidemas, eszopiklonas, indukuoja haliucinacijas, psichozes, ypač vartojami su alkoholiu ar kitais CNS veikiančiais vaistais. Paprastai, naujieji medikamentai CNS neslopina, tačiau tai gali atsitikti vartojant jų su alkoholiu. Tolerancija ir priklausomybė naujiems hipnotikams yra mažesnė negu benzodiazepinams. Nutraukimo simptomai – nemiga, delyras, potraukis vartoti vaistų, drebulys, stiprus ir greitas širdies plakimas, retai – traukuliai ir psichozė. Atoveiksmio nemiga pasireiškia vartojant didesnes zolpidemo dozes, tokios reakcijos nestebima vartojant zopiklono ar zaleplono. Hipotezės, kad Z-kartos vaistai sukelia demenciją, vėžį ar indukuoja infekcinius susirgimus yra nepatvirtintos [29, 32, 34, 36, 39].
11.1.6 Antidepresantai
Ši didelė vaistų grupė skirta depresijoms, nerimui, kuris pasireiškia panika ar socialine fobija, obsesiniam – kompulsiniam sutrikimui, potrauminiam streso sindromui, somatoforminiams ir valgymo sutrikimams gydyti [29, 40]. Depresija – heterogeninė liga, sukelianti kognityvinių, emocinių, motyvacinių ir fiziologinių funkcijų pažaidą. Susirgimas pasireiškia prislėgta nuotaika, sulėtėjusiu mąstymu ir judesiais, energijos stoka, nemiga. Pacientus gali įkyriai varginti suicidinės mintys, dėl kurių sergantys asmenys nusižudo [41, 42]. Depresijos mechanizmą aiškina dvi pagrindinės „monoaminų” ir „glutamato” teorijos. Biogeninių monoaminų teorija teigia, kad limbinės sistemos žievėje atsiranda noradrenalino, serotonino ir dopamino trūkumas arba sutrinka šių medžiagų funkcionavimas. Remiantis „glutamato” teorija, depresija atsiranda dėl NMDA receptorių hiperfunkcijos požievio struktūrose (hipokampe, mėlynojoje dėmėje, migdoliniame kūne) ir jų hipofunkcijos prieškaktinėje ir uoslinės žievės smilkininės skilties vidinėje pusėje. Manoma, kad depresijų atsiradimas taip pat priklauso nuo kitų neurotransmiterių, neurosteroidų bei neuropeptidų poveikio ir hormonų disfunkcijos [29, 43, 44]. Antidepresantai klasifikuojami pagal farmakologinį poveikį: tricikliai antidepresantai (TCA) [amitriptilinas, imipraminas ir kt.], monoaminooksidazės grįžtamo ir negrįžtamo poveikio inhibitoriai (MAOI) [fenelzinas ir kt.], serotonino reabsorbcijos inhibitoriai (SSRI) [sertralinas, fluoksetinas ir kt.], selektyvūs serotonino ir noradrenalino reabsorbcijos inhibitoriai (SNRI) [venlafaksinas, duloksetinas ir kt.], noradrenalino ir dopamino reabsorbcijos inhibitoriai (NDRI) [bupropionas], selektyvūs noradrenalino reabsorbcijos inhibitoriai (NRI) [reboksetinas, atomoksetinas], serotonino receptorių antagonistai ir serotonino reabsorbcijos inhibitoriai (trazodonas, nefazodonas, vortioksetinas), serotonino 5 – HT1A autoreceptorių daliniai agonistai ir SSRI [vilazodonas], noradrenerginių α2 receptorių antagonistai ir serotonerginių 2 bei 3 receptorių antagonistai (NaSSA) [mirtazapinas, mianserinas], noradrenalino
21 reabsorbcijos inhibitoriai ir serotonino receptorių antagonistai (NRISA) [maprotilinas], serotonino - noradrenalino reabsorbcijos inhibitoriai ir stiprūs D2 receptorių blokatoriai su antipsichoziniu poveikiu (SNRISA) [amoksapinas], „atipiniai“ antipsichoziniai vaistai su silpnu D2 receptorius ir stipriu 5 – HT2A blokuojančiu poveikiu [olanzapinas, risperidonas ir kt.], NMDA jonotropinių receptorių agonistai, atvirkštiniai ir daliniai agonistai, kurie tiesiogiai veikia jaudrinamąją glutamaterginę neurotransmisiją [ketaminas] [44]. Taigi, antidepresantai daro neuromoduliacinį poveikį: didina monoaminų koncentraciją sinapsės plyšyje, veikia jų sekreciją, medijuoja nebiogeninių nervinio impulso nešiklių transmisiją ir neuroninių signalų perdavimą, sąveikauja su glutamato receptoriais ir indukuoja neurogenezę. Neuroplastiškumo teorija teigia, kad depresijos simptomų mažėjimą lemia antidepresantų sukelti struktūriniai ir funkciniai neuronų pokyčiai [29, 44].Nepageidaujamas poveikis labai įvairus ir priklauso nuo antidepresantų grupės ar individualių vaisto farmakologinių savybių. Tricikliai antidepresantai sukelia anticholinerginį (sausa burna, matymas lyg per miglą, vidurių užkietėjimas, šlapimo susilaikymas, midriazė ir kt.) ir antihistamininį (mieguistumas, sedacija) poveikį, lytinę disfunkciją ir piramidinius simptomus. Pykinimą ir vėmimą indukuoja klomipraminas. Perdozavus TCA (amitriptilino) gali atsirasti traukulių, įvykti koma, sustoti kvėpavimas. Mirtis gali ištikti dėl kardiotoksinio poveikio. SSRI depresijos gydymo pradžioje gali padidinti savižudybių riziką. Šie medikamentai sukelia ažitaciją, pykinimą ir vėmimą, nemigą, lytinę disfunkciją, bet nedaro anticholinerginio poveikio ir nesukelia sedacijos. Perdozavus SSRI, gali atsirasti serotonino sindromas. Serotonino sindromo riziką didina kartu vartojami MAOI, ecstasy ir kiti preparatai. Lyginant su TCA, net ir perdozavus SSRI, nustatytas mažesnis šių preparatų toksiškumas. MAOI nepageidaujamos reakcijos yra panašios į kitų antidepresantų, tačiau monoaminooksidazės inhibitorių pavartojus kartu su tiramino turinčiomis medžiagomis ar opioidais, simpatomimetikais, levodopa ar anestetikais, gali atsirasti galvos ir krūtinės skausmas, hipertenzinė krizė, dėl kurios gali ištikti mirtis. Didelės SNRI dozės sukelia aritmijas ir traukulius, bet nedaro anticholinerginio poveikio. Nutraukus vartoti visų grupių antidepresantų, gali atsirasti nutraukimo sindromas. Šio sindromo požymiai – simptomai, panašūs į gripo infekcijos, elektrinio šoko pojūtis, galvos svaigimas. Paprastai šie simptomai yra lengvi ir išnyksta patys. Šis reiškinys nesiejamas su tolerancija, nekontroliuojamu noru vartoti antidepresantų ar priklausomybe [29, 45, 46].
11.2 Psichotropinių vaistų be recepto vartojimo paplitimas studentų populiacijoje ir tokio vartojimo motyvai
22 PSO leidinio „Išsamus 2013–2020 m. planas psichikos sveikatai gerinti” duomenimis, vienas iš 10 pasaulio gyventojų sirgo psichikos sutrikimais. Nustatyta, kad psichikos ir neurologinės ligos buvo nustatytos 700 milijonų asmenų ir tai sudarė 13 proc. visų ligų ir trečdalį neinfekcinių ligų. 2013 - 2020 m. pasaulyje 350 milijonų žmonių kentė depresiją, o 90 milijonų – sveikatos sutrikimus, susijusius su piktnaudžiavimu psichotropiniais vaistais ir priklausomybe nuo jų [47]. Penkiose Mamat CF [48] ir kt. 2012–2013 m. atliktos naratyvinės analizės, kuri vertino psichotropinių vaistų be gydytojo paskyrimo ir psichiką veikiančių medžiagų vartojimo paplitimą įvairius mokslus studijuojančių asmenų populiacijoje, duomenimis, toks vartojimas yra greitai plintantis visame pasaulyje ir susijęs su studentų patiriamu stresu bei dideliu akademiniu krūviu. Tyrėjai į literatūros analizę įtraukė Norvegijoje atliktos anoniminės 604 studentų imties apklausos rezultatus: 67 proc. šios imties tiriamųjų sudarė moterys, 6 proc. moterų ir 2 proc. vyrų vartojo psichotropinių preparatų, o tokio vartojimo pagrindiniu motyvu buvo įvardintas nerimas [48, 49]. 2008 m. Izraelyje vykdyto tyrimo duomenimis, 8 proc. iš 2994 studentų nurodė vartojantys psichotropinių preparatų nemedicininiais tikslais [48, 50]. Mamat CF ir kt. į savo analizę įtraukė ir Prancūzijos bei Vokietijos tyrėjų duomenis: Chau N ir kt. [51] ištyrė 1250 studentų, iš kurių 33 proc. sudarė moterys, jos dažniau vartojo psichotropinių medžiagų ir tai siejo su patiriamu darbo bei studijų krūviu, o Eickenhorst P ir kt. [52] apklausė 1324 studentus, iš kurių 93 teigė, kad psichotropinių vaistų vartoja dėl dėmesio koncentracijos ir būdravimo palaikymo. Ištyrus 2575 Prancūzijos farmacijos studentų nustatyta, kad trijų mėnesių laikotarpyje 9,4 proc. šių respondentų vartojo psichotropinių medikamentų. 42,4 proc. juos vartojusių nurodė savigydos motyvus, o 26,3 proc. – nemedicininius tikslus [53]. Portugalijoje atliktos studijos duomenimis, iš tyrime dalyvavusių 844 medicinos studentų 13,9 proc. vartojo psichotropinių vaistų [54]. 2016–2017 m. Prancūzijoje buvo vykdytas 4345 asmenų, šios šalies universitetuose studijuojančių mediciną, tyrimas, kad išsiaiškinti antidepresantų ir anksiolitikų vartojimo tendencijas. Imtį sudarė 3051 pirmo kurso ir 1294 antro kurso studentai. Pirmo kurso studentai reikšmingai dažniau vartojo antidepresantų (ŠS = 0,21, p < 0,0001) ir nerimą mažinančių vaistų (ŠS = 0,56, p = 0,01). Tiriamieji tokį vartojimą siejo su sunkumais, patiriamais studijuojant. Antro kurso studentai dažniau rūkė, vartojo alkoholio ir psichotropinių medžiagų rekreacijai bei psichotropinių preparatų savigydai [55]. Kitos toje šalyje atliktos studijos, vertinančios studentų psichinės sveikatos būklės priklausomybę nuo lyties, duomenimis, iš 10985 tiriamos imties dalyvių, 97 proc. buvo studentės, kurios dažniau negu studentai vyrai vartojo anksiolitikų (ŠS = 1,6 [1,3–1,9], p < 0,0001) ir antidepresantų (ŠS = 1,4 [1,1– 1,9], p = 0,01). Studentai vyrai reikšmingai dažniau vartojo įvairių psichotropinių medžiagų rekreacijai [56].
Montgomery AJ ir kt. [2] atliktos psichotropinių vaistų be recepto vartojimo gydytojų ir studentų medikų metaanalizės, įtraukiančios 27 epidemiologinių tyrimų rezultatus, duomenimis, 76 proc. į analizę
23 įtrauktų studijų nustatė, kad tirti asmenys nurodė vartoję šių medikamentų savigydai, be specialisto paskyrimo. Studijos vykdytojai atskleidė keturias pagrindines tokio vartojimo priežastis. Tai – paciento vaidmens vengimas, savigydos normalizavimas, dideli reikalavimai darbe ir vengimas atskleisti savo sveikatos problemas kitiems. Pastebėta, kad medicinos studentai labiausiai nerimauja dėl konfidencialumo stokos ir dvigubo studento – paciento vaidmens. 76 proc. JAV rezidentų nurodė, kad, siekdami pagerinti darbo rezultatus, vartoja amfetamino darinių.
24
12. TYRIMO METODIKA IR METODAI
Tyrimo planavimas. Tyrimas atliktas, apklausiant LSMU medicinos mokslus studijuojančius I–
VI kurso studentus momentinės anoniminės apklausos metodu. Studijos tikslo bei uždavinių pristatymas ir prašymas dalyvauti tyrime buvo pateiktas 2020 m. lapkričio mėn. bendrais LSMU kursų elektroniniais laiškais. Laiškuose buvo patalpinta nuoroda į anoniminį virtualų klausimyną apklausa.lt platformoje.
Tyrimo objektas. LSMU I–VI kurso medicinos fakulteto studentai.
Tiriamųjų atranka. Į virtualią anketą atsakė 338 asmenys. Iš analizės pašalinti ir nevertinti tie
klausimynai, kurie buvo užpildyti netinkamai, t.y. nesilaikant nurodymų, pateiktų anketoje. Tokių, analizei netinkamų klausimynų, rasta 20. Tyrimui tinkamos pripažintos 318 studentų užpildytos anketos.
Tyrimo metodai. Apklausos anketa sudaryta ir modifikuota pagal MD, PhD, prof. Sean Esteban
McCabe klausimyną, šio tyrėjo sukurtą ir naudotą epidemiologiniame studentų tyrime JAV. Buvo gautas Sean Esteban McCabe rašytinį sutikimas – leidimas naudoti šį klausimyną savo studijoje (priedas nr. 2). Klausimynas sudarytas iš 20 klausimų (priedas nr. 3). Pirmi du klausimai skirti nustatyti studentų demografinius rodiklius – lytį bei studijų kursą. Kitais klausimais buvo siekiama išsiaiškinti, kokias CNS veikiančių preparatų grupes, kaip dažnai ir dėl kokių motyvų tiriamieji vartojo be gydytojo paskyrimo bei šių motyvų reikšmingumą. Tiriamoji imtis buvo suskirstyta į dvi grupes: ikiklinikinių studijų (I–III kurso) ir klinikinių studijų (IV–VI kurso) studentus. CNS veikiančių preparatų vartojimo be gydytojo paskyrimo motyvai suskirstyti į dvi pagrindines motyvacines kategorijas – savigydos ir rekreacijos motyvus. Motyvus atspindėjo studentų nurodyti teiginiai. Rekreacijos motyvams priskirti šie teiginiai: „jie sustiprina kitų vartojamų medikamentų poveikį”, „jie kelia nuotaiką”, „jie yra saugesni nei narkotikai”, „aš noriu eksperimentuoti” ir „aš esu priklausomas”. Savigydos motyvams priskirti atsakymų variantai, kurie atitiko medikamentines vaisto vartojimo indikacijas: pvz., psichostimuliantai vartojami, nes „didinamas budrumas ir pagalba sutelkiant dėmesį”, antidepresantai „sukelia nuotaiką gerinantį ir nerimą mažinantis poveikį”, miegą gerinantys pranešimai „gerina miegą” ir kt. Motyvų, dėl kurių vartojami CNS veikiantys vaistai be gydytojų paskyrimo, reikšmingumas vertintas penkių balų sistema, kur 1 balas rodo, kad priežastis nesvarbi, o 5 balai – labai svarbi.
Tyrimo duomenų statistinė analizė. Tyrimo duomenų statistinis apdorojimas atliktas naudojant
SPSS 17.0 programinį paketą ir Microsoft Office Excel 2013 programą. Skaičiuota aprašomoji statistika (dažniai, vidurkiai (m), standartiniai nuokrypiai (SD), procentinis pasiskirstymas). Tiriamos imties kokybiniai kintamieji buvo suskirstyti į kategorijas (studijų programa, lytis). Respondentų atsakymai
25 (vaistų vartojimo dažnis, motyvai ir jų reikšmingumo balai) taip pat buvo kategorizuojami ir vertinti šių atsakymų skirtumai. χ2 homogeniškumo kriterijus naudotas kryžminėms aprašomosios statistikos lentelėms sudaryti ir palyginti skirtumus tarp dviejų skirtingų grupių vaistų vartojimo dažnių. Skirtumai laikyti statistiškai reikšmingais, jei p < 0,05. Sudarius išvestinius intervalinius kintamuosius, dviejų nepriklausomų imčių vidurkių skirtumams matuoti naudotas Mann – Whitney kriterijus. Skirtumai laikyti statistiškai reikšmingais, jei p < 0,05. Skirtumams tarp priklausomų imčių (skirtingų medikamentų grupių) naudotas Friedman porinių imčių kriterijus. Skirtumai laikyti statistiškai reikšmingais, jei p < 0,05.
26
13. REZULTATAI
13.1 Demografiniai tiriamos imties rodikliai
Tyrime dalyvavo 318 LSMU medicinos studentai, iš kurių 78,3 proc. (n = 249) buvo moterys ir 21,7 proc. (n = 69) – vyrai. Klinikinių programų studentai sudarė 56,6 proc. (n = 180), o ikiklinikinių – 43,4 proc. (n = 138) tiriamosios imties. Pastebima, kad mūsų tyrime dalyvavusių V kurso studentų buvo beveik du kartus daugiau negu II kurse studijuojančių respondentų – 22,3 proc. (n = 71) ir, atitinkamai, 11, 6 proc. (n = 37). Respondentų pasiskirstymas pagal kursus pateiktas 1 paveiksle.
1 pav. I - VI medicinos studijų kursų respondentų pasiskirstymas procentais ir absoliučiais skaičiais
13.2 CNS veikiančių preparatų vartojimo be gydytojo paskyrimo dažnis
13.2.1 CNS veikiančių preparatų vartojimo be gydytojo paskyrimo dažnis viso gyvenimo laikotarpiu
Įvertinus CNS veikiančių preparatų vartojimo be gydytojo paskyrimo paplitimą, pastebėta, kad kartą ar dažniau vartoję bent vienos šių grupių medikamentą viso gyvenimo laikotarpiu pripažino 46,4 proc. (n = 64) ikiklinikinių kursų studentų. Ketvirtadalis I–III kurso studentų teigė, kad viso gyvenimo
27 laikotarpiu yra bent kartą vartoję miegą gerinančių preparatų be gydytojo paskyrimo (vidutinis rangas 3,88, p < 0,05) ir beveik 17 proc. – nerimą mažinančių medikamentų (vidutinis rangas 3,53, p < 0,05). Bent kartą vartoję opioidinių analgetikų nurodė apie 19 proc. ikiklinikinių modulių studentų (vidutinis rangas 3,80, p < 0,05). Vertinant kiekvieną CNS veikiančių preparatų kategoriją atskirai, didžioji dalis imties yra niekada nevartojusi šių medikamentų (75 proc. ir daugiau). Palyginus ikiklinikinių tyrimų respondentų pasiskirstymą pagal CNS veikiančių vaistų vartojimo viso gyvenimo laikotarpiu stebimas statistiškai reikšmingas šių vaistų vartojimo dažnio skirtumas (1 lent.).
1 lentelė. CNS veikiančių preparatų vartojimo be recepto viso gyvenimo laikotarpiu paplitimas tarp ikiklinikinių ( I–III ) kursų studentų
CNS veikiančių medikamentų grupės Vaistų vartojimo dažnis Respondentų skaičius (n) Respondentų dalis, proc. Vidutinis rangas Opioidiniai analgetikai Niekada 110 80,9 3,80 1 kartą ar daugiau 26 19,1 Psichostimuliantai Niekada 125 91,2 3,37 1 kartą ar daugiau 12 8,8 Antipsichotikai Niekada 132 95,7 3,26 1 kartą ar daugiau 6 4,3 Miegą gerinantys preparatai Niekada 102 75,0 3,88 1 kartą ar daugiau 34 25,0 Nerimą mažinantys medikamentai Niekada 113 83,1 3,53 1 kartą ar daugiau 23 16,9 Antidepresantai Niekada 130 94,9 3,26 1 kartą ar daugiau 7 5,1 Friedman χ2 = 47,14, lls = 5, p < 0,05
Viso savo gyvenimo laikotarpiu kartą ar dažniau vartoję bent vieną iš CNS veikiančių preparatų nurodė 42,2 proc. (n = 76) klinikinių studijų atstovų. Apie 26 proc. (vidutinis rangas 3,70, p < 0,05) IV–VI kurso studentų vartojo nerimą slopinančių medikamentų be gydytojo paskyrimo bent vieną kartą viso gyvenimo laikotarpiu, beveik du kartus mažiau respondentų pripažino tokiu dažniu vartoję opioidinių analgetikų (vidutinis rangas 3,65, p < 0,05) ir virš 17 proc. (vidutinis rangas 3,70, p < 0,05) – miegą gerinančių vaistų. Apžvelgiant konkrečias CNS veikiančių preparatų kategoriją atskirai, didžioji dalis imties yra niekada nevartojusi šių medikamentų (74 proc. ir daugiau). Klinikinių programų respondentų
28 pasiskirstymas tarp vaistų grupių pagal vartojamų medikamentų dažnį viso gyvenimo laikotarpiu reikšmingai skyrėsi (2 lent.).
2 lentelė. CNS veikiančių preparatų vartojimo be recepto viso gyvenimo laikotarpiu paplitimas tarp klinikinių ( IV–VI) kursų studentų
CNS veikiančių medikamentų grupės Vaistų vartojimo dažnis Respondentų skaičius (n) Respondentų dalis, proc. Vidutinis rangas Opioidiniai analgetikai Niekada 158 87,8 3,65 1 kartą ar daugiau 22 12,3 Psichostimuliantai Niekada 168 93,9 3,34 1 kartą ar daugiau 11 6,1 Antipsichotikai Niekada 177 98,3 3,23 1 kartą ar daugiau 3 1,7
Miegą gerinantys preparatai
Niekada 147 82,6
3,70 1 kartą ar daugiau 31 17,4
Nerimą mažinantys medikamentai
Niekada 133 74,3 3,92 1 kartą ar daugiau 46 25,7 Antidepresantai Niekada 175 97,8 3,25 1 kartą ar daugiau 4 2,2 Friedman χ2 = 85,271, lls = 5, p < 0,05
13.2.2 CNS veikiančių preparatų vartojimo be gydytojo paskyrimo dažnis paskutiniais kalendoriniais metais
Įvertinus CNS veikiančių preparatų vartojimo be gydytojo paskyrimo paplitimą paskutiniais kalendoriniais metais pastebėta, kad kartą ar dažniau vartoję bent vieną iš šių medikamentų grupių preparatą nurodė 40,6 proc. (n = 56) ikiklinikinių kursų studentų. 17,5 proc. I–III kurso studentų teigė paskutiniais metais bent kartą vartoję miegą gerinančių preparatų be gydytojo paskyrimo (vidutinis rangas 3,72, p < 0,05) ir beveik 12 proc. – nerimą mažinančių vaistų (vidutinis rangas 3,48, p < 0,05). Bent kartą vartoję opioidinių analgetikų nurodė 17,3 proc. ikiklinikinių modulių studentų (vidutinis rangas 3,71 p < 0,05). Palyginus ikiklinikinių kursų respondentų pasiskirstymą pagal CNS veikiančių vaistų vartojimo
29 dažnį, paskutinių 12 mėnesių laikotarpiu, stebimas statistiškai reikšmingas šių vaistų vartojimo dažnio skirtumas (3 lent.).
3 lentelė. CNS veikiančių preparatų vartojimo be recepto paskutiniais kalendoriniais metais paplitimas tarp ikiklinikinių ( I–III ) kursų studentų
CNS veikiančių medikamentų grupės Vaistų vartojimo dažnis Respondentų skaičius (n) Respondentų dalis, proc. Vidutinis rangas Opioidiniai analgetikai Niekada 105 82,7 3,71 1 kartą ar daugiau 22 17,3 Psichostimuliantai Niekada 129 94,2 3,38 1 kartą ar daugiau 8 5,8 Antipsichotikai Niekada 134 97,1 3,31 1 kartą ar daugiau 4 2,9
Miegą gerinantys preparatai
Niekada 113 82,5
3,72
1 kartą ar daugiau 24 17,5
Nerimą mažinantys medikamentai
Niekada 120 88,2 3,48 1 kartą ar daugiau 16 11,8 Antidepresantai Niekada 133 97,1 3,32 1 kartą ar daugiau 4 2,9 Friedman χ2 = 43,369, lls = 5, p < 0,05
Per paskutinius kalendorinius metus 33,3 proc. (n = 60) klinikinių kursų studentų pripažino kartą ar dažniau vartoję bent vienos CNS veikiančių receptinių medikamentų be gydytojo paskyrimo. 15 proc. (vidutinis rangas 3,72, p < 0,05) IV–VI kurso studentų teigė vartoję nerimą slopinančių preparatų bent vieną kartą per paskutinius 12 mėnesių ir virš 12 proc. (vidutinis rangas 3,63, p < 0,005) – miegą gerinančių vaistų. Apie 11 proc. respondentų nurodė tokiu dažniu vartojo opioidinių analgetikų (vidutinis rangas 3,55, p < 0,05). Klinikinių kursų respondentų pasiskirstymas tarp vaistų grupių pagal vartojamų medikamentų dažnį paskutiniais kalendoriniais metais statistiškai reikšmingai skiriasi (4 lent.).
30
4 lentelė. CNS veikiančių preparatų vartojimo be recepto paskutiniais kalendoriniais metais paplitimas tarp klinikinių ( IV–VI ) kursų studentų
CNS veikiančių medikamentų grupės Vaistų vartojimo dažnis Respondentų skaičius (n) Respondentų dalis, proc. Vidutinis rangas Opioidiniai analgetikai Niekada 156 88,6 3,55 1 kartą ar daugiau 20 11,3 Psichostimuliantai Niekada 173 96,1 3,38 1 kartą ar daugiau 7 3,9 Antipsichotikai Niekada 177 98,3 3,32 1 kartą ar daugiau 3 1,7
Miegą gerinantys preparatai
Niekada 157 87,7 3,63 1 kartą ar daugiau 22 12,3 Nerimą mažinantys medikamentai Niekada 153 85,0 3,72 1 kartą ar daugiau 27 15,0 Antidepresantai Niekada 178 99,4 3,30 1 kartą ar daugiau 1 0,6 Friedman χ2 = 53,820, lls = 5, p < 0,05
13.3 CNS veikiančių preparatų vartojimo be gydytojo paskyrimo motyvų vertinimas
Analizuojant opioidinių analgetikų vartojimo motyvus pastebima, kad savigydos kategorijoje statistiškai reikšmingai skiriasi pritarimo teiginiui „opioidai mažina skausmą” vertinimo balų vidurkis (m = 4,72, SD = 0,675, p = 0,000), palyginus su kitų teiginių vertinimo balų vidurkiais. Rekreacijos kategorijos argumentų vertinimo balų vidurkiai buvo žemi, tačiau statistiškai reikšmingai nesiskyrė (5 lent.). Išanalizavus respondentų atsakymus, vertinančius opioidų vartojimo motyvų reikšmingumą, matyti, kad statistiškai didesnį vertinimo balų vidurkį turėjo savigydos motyvas negu rekreacijos: m = 2,32, SD = 0,544 bei m = 1,18, SD = 0,419, kai p = 0,000).
31
5 lentelė. Opioidinių analgetikų vartojimo vartojimo motyvų kategorijas atspindinčių teiginių
vertinimas Savigydos motyvai Motyvų įvertinimų balų vidurkis (m) Standartinis nuokrypis (SD) Vidutinis
rangas Rekreacijos motyvai
Motyvų įvertinimų balų vidurkis (m) Standartinis nuokrypis (SD) Vidutinis rangas jie mažina skausmą 4,72 0,675 3,94
jie sustiprina kitų vartojamų medikamentų
poveikį
1,25 0,851 2,57
jie mažina
nerimą 1,63 0,938 2,16
jie yra saugesni nei
narkotikai 1,30 0,823 2,58
aš noriu eksperimentuoti 1,11 0,489 2,45 jie gerina
miegą 1,54 0,908 2,04
aš esu priklausomas 1,09 0,474 2,40 jie kelia nuotaika 1,37 0,794 1,86 χ2 = 133,35, p = 0,000 χ2 = 4,71875, p = 0,194
Išanalizavus psichostimuliantų vartojimo be gydytojo recepto motyvų kategorijas atspindinčių sąvokų vertinimo balus, pastebėta, kad didesnį balų skaičių surinko savigydos kategorijai priklausantis teiginys „psichostimuliantai didina budrumą ir darbingumą” (m = 3,16, SD = 1,841, p = 0,000). Kiti savigydą apibrėžiantys argumentų vertinimo vidurkiai buvo mažesni ir statistiškai reikšmingai skyrėsi. Nedidelis balų vidurkis nustatytas vertinant psichostimuliantų sukeliamą svorio kritimo reikšmę (m = 1,56, SD = 1,121, p = 0,000). Reikšmingai didesniu balu negu kiti rekreacijos motyvams priklausantys argumentai, įvertinta sąvoka, kad psichostimuliantai kelia nuotaiką (m = 2,87, SD = 1,632, p = 0,000) (6 lent). Palyginus respondentų vaistų vartojimo be gydytojo paskyrimo motyvų reikšmingumo vertinimą, nustatytas didesnis psichostimuliantų vartojimo savigydai vertinimo balų vidurkis negu rekreacijai: m = 2.70, SD = 1,244, ir, atitinkamai, m = 1,72 SD = 0,728, p = 0,003.
6 lentelė. Psichostimuliantų vartojimo motyvų kategorijas atspindinčių teiginių vertinimas
Savigydos motyvai Motyvų įvertinimų balų vidurkis (m) Standartinis nuokrypis (SD) Vidutinis
rangas Rekreacijos motyvai
Motyvų įvertinimų balų vidurkis (m) Standartinis nuokrypis (SD) Vidutinis rangas
jie didina budrumą ir
darbingumą 3,16 1,841 3,46
jie sustiprina kitų vartojamų medikamentų poveikį
1,35 0,832 2,72
jie padeda sutelkti
dėmesį 3,00 1,683 3,26
jie yra saugesni nei
narkotikai 1,74 1,214 3,02 jie suteikia trumpalaikį atminties pagerėjimą 2,80 1,528 2,88 aš noriu eksperimentuoti 1,65 1,335 2,80
32 Savigydos motyvai Motyvų įvertinimų balų vidurkis (m) Standartinis nuokrypis (SD) Vidutinis
rangas Rekreacijos motyvai
Motyvų įvertinimų balų vidurkis (m) Standartinis nuokrypis (SD) Vidutinis rangas
jie ilgina būdravimą,
sumažina nuovargį 2,96 1,767 3,38 aš esu priklausomas 1,13 0,458 2,37 jie padeda man
numesti svorį 1,56 1,121 2,02 jie kelia nuotaiką 2,87 1,632 4,09 χ2 = 24,278, p = 0,000 χ2 = 33,106, p = 0,000
Analogiškai vertinat antipsichotikų vartojimo motyvus formuojančius argumentus, nustatytas didesnis balų vidurkis sąvokai „šie medikamentai mažina nerimą” (m = 4,43, SD = 0,787, p = 0,078). Teiginio „šie vaistai mažina psichinę įtampą” vertinimo balų vidurkis buvo šiek tiek mažesnis (m = 3,48, SD = 1,3457, p = 0,078), tačiau teiginių, priklausančių savigydos motyvo kategorijai, vertinimo balų vidurkiai statistiškai reikšmingai nesiskyrė. Didesnis negu kitų argumentų, apibrėžiančių rekreacijos kategorijos motyvą, vertinimo balų vidurkis nustatytas šioms sąvokoms: „antipsichotikai pakelia nuotaiką” (m = 2,63, SD = 1,506, p = 0,03) ir „šie vaistai yra saugesni negu narkotikai” (m = 2,63, SD = 1,506, p = 0,03). Sąvokų, nurodančių rekreacijos motyvą, vertinimo balų vidurkiai reikšmingai skyrėsi (7 lent.). Vertinant studentų nuomonę apie antipsichotikų vartojimo motyvų reikšmingumą, nustatytas statistiškai didesnis savigydos negu rekreacijos vertinimo balų vidurkis – m = 3,23, SD = 0,540 ir, atitinkamai, m = 1,85, SD = 0,612, kai p = 0,000.
7 lentelė. Antipsichotikų vartojimo motyvų kategorijas atspindinčių teiginių vertinimas
Savigydos motyvai Motyvų įvertinimų balų vidurkis (m) Standartinis nuokrypis (SD) Vidutinis rangas Rekreacijos motyvai Motyvų įvertinimų balų vidurkis (m) Standartinis nuokrypis (SD) Vidutinis rangas jie padeda adekvačiau ir
ramiau reaguoti į įvairias situacijas
3,43 1,512 4,07 jie pakelia
nuotaiką 2,63 1,506 3,81
jie mažina psichinę įtampą 3,86 1,345 4,50 aš esu
priklausomas 1,25 0,707 2,38
jie mažina baimę 3,43 1,618 4,21 jie yra saugesni
nei narkotikai 2,75 1,165 3,88 jie mažina agresyvumą 2,86 1,574 3,64
jie padeda koreguoti su psichoze susijusi elgesį (pvz. haliucinacijas, kliedesius, psichomotorinį
sujaudinimą)
1,43 0,787 2,07 aš noriu
eksperimentuoti 1,63 0,916 2,88
jie gerina miegą 3,43 1,813 4,21 jie sustiprina kitų vartojamų medikamentų
poveikį
1,00 0,000 2,06
jie mažina nerimą 4,43 0,787 5,29
33 Išanalizavus duomenis apie miegą gerinančių vaistų vartojimo motyvus, beveik maksimalus vertinimo balų vidurkis nustatytas argumentui, kad šie vaistai gerina miegą (m = 4,55, SD = 0,942, p = 0,000). Didesnį vertinimo balų vidurkį turėjo ir sąvoka „šie vaistai mažina psichinę įtampą” (m = 3,69, SD = 1,459, p = 0,000). Šiai motyvų kategorijai priskiriamų teiginių vertinimo balai statistiškai reikšmingai skyrėsi. Rekreacijos motyvų vertinimo balų vidurkiai buvo mažesni: mažiausias balų vidurkis nustatytas teiginiui „aš esu priklausomas” (m = 1,03, SD = 0,173, p = 0,000). Rekreacijos argumentų vertinimas statistiškai skyrėsi (8 lent.). Išanalizavus studentų vertinimo balų, skirtų įvertinti motyvus vartoti vaistų be gydytojo recepto, vidurkius nustatyta, kad savigydos vartoti miegą gerinančių preparatų vertinimo balų vidurkis buvo didesnis negu rekreacijos: m = 4,12, SD = 0,921 ir, atitinkamai, m = 1,29, SD = 0,435, kai p = 0,000.
8 lentelė. Miegą gerinančių preparatų vartojimo motyvų kategorijas atspindinčių teiginių vertinimas Savigydos motyvai Motyvų įvertinimų balų vidurkis (m) Standartinis nuokrypis (SD) Vidutinis
rangas Rekreacijos motyvai
Motyvų įvertinimų balų vidurkis (m) Standartinis nuokrypis (SD) Vidutinis rangas jie gerina miegą 4,55 0,942 1,70
jie kelia nuotaiką 1,50 0,996 3,35 jie sustiprina kitų vartojamų
medikamentų poveikį 1,06 0,298 2,75 jie mažina
nerimą 3,69 1,459 1,30
jie yra saugesni nei
narkotikai 1,73 1,376 3,33
aš noriu eksperimentuoti 1,15 0,561 2,83 aš esu priklausomas 1,03 0,173 2,73 χ2 = 17,780, p = 0,000 χ2 = 40,653, p = 0,000
Apžvelgiant duomenis apie nerimą slopinančių vaistų vartojimo motyvus, didžiausias balų vidurkis nustatytas teiginiui, kad šie vaistai mažina nerimą, kiek mažesnį balų vidurkį turėjo sąvoka, kad šie vaistai gerina miegą (m = 3,35, SD = 1,683, p = 0,000). Savigydos motyvą apibrėžiančių argumentų vertinimo balų vidurkis statistiškai skyrėsi. Maži balų vidurkiai nustatyti rekreacinės kategorijos motyvo teiginiams, tačiau ir šių balų vidurkiai statistiškai skyrėsi (p = 0,000) (9 lent.). Išnagrinėjus studentų vertinimo balus, skirtus nerimą slopinančių vaistų vartojimo motyvų reikšmingumui įvertinti, nustatytas statistiškai didesnis savigydos negu rekreacijos motyvo vertinimo balų vidurkis: m = 3,07, SD = 0,904 ir, atitinkamai, m = 1,27, SD = 0,434, kai p = 0,000.
