LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS MEDICINOS AKADEMIJA
MEDICINOS FAKULTETAS Psichiatrijos klinika
Aurelija Vaičiūtė
Rehospitalizacijų sąsajos su sociodemografiniais veiksniais, medikamentų
vartojimo režimo laikymusi ir gyvenimo kokybe sergant psichikos sutrikimais
Antrosios pakopos studijų baigiamasis magistrinis darbas
Mokslinis vadovas Prof. Virginija Adomaitienė
2
TURINYS
SANTRAUKA ...3 SUMMARY ...4 PADĖKA...5 INTERESŲ KONFLIKTAS...5ETIKOS KOMITETO LEIDIMAS ...5
SANTRUMPOS ...6
1. ĮVADAS ...7
2. DARBO TIKSLAS IR DARBO UŽDAVINIAI ...8
2.1. Darbo tikslas: ...8
2.2. Darbo uždaviniai:...8
3. LITERATŪROS APŽVALGA ...9
3.1. Atkryčio definicija sergant psichikos sutrikimais...9
3.2. Sociodemografinių veiksnių sąsajos su pakartotine hospitalizacija...9
3.3. Psichikos sutrikimo eigos sąsajos su pakartotine hospitalizacija...10
3.4. Pacientų nebendradarbiavimo gydymo procese sąsajos su rehospitalizacija...11
3.5. Gyvenimo kokybės vertinimas sergant psichikos sutrikimais...12
4. TYRIMO METODIKA ...14
4.1. Tyrimo objektas ...14
4.2. Tiriamųjų atranka ...14
4.3. Tyrimo organizavimas ir metodai...14
4.4. Statistinė duomenų analizė ... 15
5. REZULTATAI...16
6. REZULTATŲ APTARIMAS ...21
7. IŠVADOS ...23
3
SANTRAUKA
Darbo pavadinimas: Rehospitalizacijos sąsajos su sociodemografiniais veiksniais, medikamentų vartojimo režimo laikymusi, ir gyvenimo kokybe sergant psichikos sutrikimais.
Darbo autorius: Aurelija Vaičiūtė
Mokslinis vadovas: prof. V. Adomaitienė
Darbo tikslas: išsiaiškinti rehospitalizacijos sąsajas su sociodemografinias veiksniais, medikamentų vartojimo režimo laikymusi ir gyvenimo kokybe sergant psichoziniais sutrikimais.
Metodai: tyrimas buvo atliktas LSMU ligoninės Kauno klinikos Psichiatrijos skyriuje. Buvo apklausti pakartotinai hospitalizuoti pacientai 3-4 stacionarizavimo dieną po diagnozės patvirtinimo. Buvo naudojama siociodemografinė anketa, MARS klausimynas ir gyvenimo kokybės klausimynas (sutrumpintas variantas). Kiti reikiami duomenys (diagnozė) buvo gauti naudojantis ligos istorijomis. Tyrime dalyvavo 300 pacientų, iš kurių 246 pacientai sutiko arba buvo įgalūs užpildyti anketas. Iš visų pildžiusių anketas buvo atrinkti psichoziniais sutrikimais sergantys tiriamieji. Statistinė duomenų analizė buvo atlikta naudojantis SPSS 23.0 programinį paketą.
Rezultatai: psichoziniais sutrikimais sergančiųjų buvo 87 tiriamieji, iš jų 62 moterys ir 25 vyrai, amžiaus vidurkis 40.26 (st. n. 12.282). Moterų amžiaus vidurkis 43,85 (st. n. 12,473), vyrų 36,68 (st. n. 42,09). Rehospitalizuotos moterys statistiškai reikšmingai vyresnės nei vyrai. Ryšio tarp sociodemografinių veiksnių ir gydymo režimo laikymosi neišryškėjo. Bendrą, fizinę ir psichologinę gyvenimo kokybę šiek tiek geriau įvertina vyrai nei moterys, socialinę sritį šiek tiek geriau vertina moterys nei vyrai, tačiau statistiškai reikšmingo skirtumo tarp lyčių neišryškėjo.
Išvados: daugiau nei pusė tiriamųjų buvo žemesnio nei vidurinio išsilavinimo, gyveno vieniši ir nedirbo, o moterys buvo reikšmingai vyresnės amžiumi nei vyrai. Du trečdaliai tiriamųjų nesilaikė gydymosi režimo nepriklausomai nuo lyties ir gydymosi režimo nesilaikymas neturėjo ryšio su sociodemografiniais veiksniais. Tiriamieji, nepriklausomai nuo lyties, gana žemai vertino savo gyvenimo kokybę.
Raktiniai žodžiai: rehospitalizacija, psichoziniai sutrikimai, gyvenimo kokybė, sociodemografiniai veiksniai
4
SUMMARY
Title: rehospitalization interface with the medication regime adherence, sociodemographic factors
and quality of life in patients with mental disorders.
Author of Master’s thesis: Aurelija Vaičiūtė Master’s thesis adviser: prof. V. Adomaitienė
The aim of this study: find out rehospitalization interfaces with medication regime adherence,
sociodemographic factors and quality of life in patients with psychotic disorders.
Methods: the survey was conducted in LUHS Hospital Clinic of Psychiatry, Kaunas section. It
has been questioned repeatedly hospitalized patients 3-4 day after diagnosis confirmation. It was used socio-demographic questionnaire, MARS questionnaire and quality of life questionnaire (shortened version). Other relevant data (diagnosis) were obtained through medical records. The study included 300 patients, of which 246 patients was capable to fill in questionnaires. Of all who filled out questionnaires were selected psychotic disorders. Statistical analysis was performed using SPSS 23.0.
Results: there were 87 subjects suffering from psychotic disorders, among them 62 women and
25 men, average age of 40.26 (st. N. 12.282). Mean age of females 43.85 (st. N. 12.473), male 36.68 (st. N. 42.09). Women significantly older than men. Connection between socio-demographic factors and treatment adherence not revealed. In assessing the quality of life there is no difference between the sexes.
Conclusion: more than half of the subjects were lower than secondary education, lived alone and did not work, and women were significantly older than men. Two thirds of the respondents did not comply with treatment regimes, regardless of sex, and treatment adherence had no connection with sociodemographic factors. The respondents, regardless of gender, relatively low rated their quality of life.
5
PADĖKA
Dėkoju savo baigiamojo magistro mokslinio darbo vadovei prof. Virginijai Adomaitienei už konsultacijas, pagalbą, pastabas ir skirtą laiką. Taip pat dėkoju už patarimus inžinierei programuotojai Eglei Šepetauskienei.
INTERESŲ KONFLIKTAS
Autoriui interesų konflikto nebuvo.
ETIKOS KOMITETO LEIDIMAS
Nr. BEC – MF – 161
LSMU Bioetikos centras, įvertinęs vientisųjų studijų programos – MEDICINA V k. stud. Aurelijos Vaičiūtės (mokslinio darbo vadovė: prof. Virginija Adomaitienė, LSMUL KK Psichiatrijos klinika) mokslinio – tiriamojo darbo temos: „Rehospitalizacijos sąsajos su medikamentų vartojimo režimo laikymusi, sociodemografiniais veiksniais bei gyvenimo kokybe sergant psichikos sutrikimais“ tiriamojo darbo anotaciją, tiriamojo asmens informavimo formą, tiriamojo asmens sutikimo formą ir anketą, kurie leidžia spręsti, jog planuojamame tyrime neturėtų būti pažeistos tiriamojo teisės, todėl šiam tyrimui pritariama.
6
SANTRUMPOS
PSO – pasaulio sveikatos organizacija
LSMU – Lietuvos sveikatos mokslų universitetas KK – Kauno klinikos
Hospitalizacija – paguldymas į ligoninę
Rehospitalizacija – pakartotinis paguldymas į ligoninę St. n. – standartinis nuokrypis
7
1. ĮVADAS
Naujausiais PSO duomenimis, visame pasaulyje daugiau kaip 300 mln. žmonių serga depresija ir daugiau nei 21 mln. žmonių serga šizofrenija. Kiekvienais metais psichikos sutrikimais sergančiųjų skaičius didėja ir tai tampa labai aktuali problema ypatingai išsivysčiusiose šalyse. (WHO 2017).
Psichikos sutrikimų ir ligų priežastys ar veiksniai yra klasifikuojami į predisponuojančius, precipituojančius ir palaikančius (1). Būtent palaikantys veiksniai skatina tolesnę psichikos sutrikimo raidą. Pradiniai veiksniai ( predisponuojntys ir precipituojantys) jau būna nustoję veikti, o palaikančius veiksnius dažnai galima eliminuoti, taip užkertant kelią ligos atkryčiui ir pakartotinei hospitalizacijai. Kiekviena rehospitalizacija, arba, kitaip sakant, ligos atkrytis, reikalaujantis stacionarinio gydymo, apsunkina tolesnę ligos eigą ir blogina prognozę (2).
Nepaisant visų medicinos laimėjimų ir atliktų studijų, pasiekti ilgalaikę remisiją bei užtikrinti efektyvų gydymą yra labai sudėtinga. Mokslinėje literatūroje faktoriai didinantys pakartotinės hospitalizacijos, atkryčio riziką nėra aiškiai įvardijami. Vaistų vartojimo režimo nesilaikymas daugumos autorių nuomone yra reikšmingas veiksnys, didinantis atkryčių ir rehospitalizacijų dažnį.(3), tačiau priežastys nenoro bendradarbiauti ir laikytis paskirto gydymo režimo nėra aiškiai įvardijamos ir dažnai skirtingų autorių nuomonės ir atliktų tyrimų rezultatai išsiskiria (4)(5). Atliktuose tyrimuose dėmesys yra skiriamas sociodemografiniams veiksniams, ligos anamnezės ypatumams, vaistų vartojimo režimo, bendradarbiavimo laikymuisi (6) bei kitiems, tačiau nėra vieningos nuomonės, kurios priežastys yra reikšmingiausios ir labiausiai lemiančios atkryčio pasireiškimą.
Šiame darbe bandysiu išsiaiškinti, kaip rehospitalizuotų pacientų sociodemografiniai veiksniai yra susiję su gyvenimo kokybe bei vaistų vartojimo režimo laikymusi bei kaip visa tai lemia ligos atkrytį ir priveda prie pakartotinės hospitalizacijos.
8
2. DARBO TIKSLAS IR DARBO UŽDAVINIAI
Tikslas:
Nustatyti ir įvertinti sergančių psichoziniais sutrikimais rehospitalizacijos sąsajas su sociodemografinias veiksniais, vaistų vartojimo režimo laikymusi, bei gyvenimo kokybe.
Uždaviniai:
1. Nustatyti ir įvertinti sergančių psichoziniais sutrikimais rehospitalizacijos sąsajas su sociodemografiniais veiksniais.
2. Nustatyti ir įvertinti rehospitalizuotų psichoziniais sutrikimais sergančių tiriamųjų bendradarbiavimą gydymosi procese ir jo ryšį su sociodemografiniais veiksniais.
3. Nustatyti rehospitalizuotų, sergančių psichoziniais sutrikimais, tiriamųjų gyvenimo kokybę ir jos sąsajas su lytimi.
9
3. LITERATŪROS APŽVALGA
3.1. Atkryčio definicija sergant psichikos sutrikimais.
Terminas “atkrytis”, sergant psichikos sutrikimais, yra sunkiai apibrėžiamas. 1988 m. psichobiologų surengtoje konferencijoje, buvo bandoma standartizuoti tokius terminus kaip remisija ir atkrytis psichiatrijoje (7). Buvo priimtas konsensusas, kad pilna remisija, tai asimptomis ligos periodas, tačiau asimptomis periodas apėmė ir minimalius simptomus, o ne tik visišką simptomų nebuvimą, pvz.: depresija sergantys pacientai buvo laikomi remisijoje, kai surinkdavo ≤7 balus Hamiltono depresijos skalėje.
Kalbant apie psichozinius sutrikimus, terminas “atkrytis” apibudinamas kaip pozityvių simptomų, kurie yra kliniškai reikšmingi ir persistuojantys tam tikrą ilgą laiką tarp dalinės ar pilnos remisijos, atsiradimas. (8) Studijos parodė, kad dauguma pacientų, po pirmo psichozinio epizodo, patiria atkrytį po 2- 5 metų, esant patvirtintai diagnozei bei po 10 metų, esant remisijai, atkryčio tikimybė nusistovi ties 15% (9). Kadangi atkryčio rizika sergant psichikos sutrikimais yra didelė reikia aiškiai konceptualizuoti, kas tai yra atkrytis. Daugumoje atliktų tyrimų atkrytis psichiatrijoje dažniausiai yra siejamas su pakartotine hospitalizacija ir gautuose tyrimų rezultatuose atkryčių rizikos veiksniai apibudina rehospitalizacijos rizikos veiksnius, tačiau ne kiekvienas atkrytis reikalauja hospitalizacijos.
Svarbu įvardinti, kas yra atkrytis psichiatrijoje ne tik dėl gydymo eigos koregavimo, bet ir bandant nustatyti rizikos veiksnius, kurie potencialiai didina atkryčio, nereikalaujančio rehospitalizacijos, galimybę.
3.2. Sociodemografinių veiksnių sąsajos su pakartotine hospitalizacija.
Antrinės prevencijos tikslas sergant psichikos sutrikimais išvengti atkryčio bei pakartotinės hospitalizacijos. Pakartotinė hospitalizacija sukelia didelį distresą, frustraciją ne tik pacientui, bet ir jo šeimai ir kyla didelė rizika pertraukti psichosocialinę reabilitaciją(9). Norint išvengti atkryčio ir efektyviai imtis antrinių prevencijos priemonių, reikia aiškiai įvardinti, kokios priežastys turi didžiausią įtaką atkryčio pasireiškimui. Ypatingai po pirmo psichozinio epizodo, atkryčio prevencija yra vienas svarbiausių tikslų. Studijos parodė, kad dauguma pacientų po pirmo
10 psichozinio epizodo atkrinta 2 – 5 metų laikotarpyje (10). 2011 m. atliktose retrospektyvinėse kohortinėse studijose, buvo nagrinėjama atkryčio rizika tarp psichikos sutrikimą turinčių pacientų. Tyrimui buvo atsitiktinai parinkti 178 pacientai, kurie buvo stebimi 12 mėnesiu laikotarpyje. Rezultatai buvo gauti tokie, kad 82 pacientai (46%) 12 mėn. laikotarpyje patyrė 1 atkrytį, 23 pacientai (13%) patyrė bent 2 atkryčius per 12 mėn., o 13 pacientų (10%) patyrė bent 3 atkryčius per 12 mėn. (11). Įvairūs tyrimai, studijos išanalizavo daugybę faktorių, kurie galimai didina pakartotinės hospitalizacijos riziką. Dėmesys įvairiuose tyrimuose yra skiriamas sociodemografiniams veiksniams, tokiems kaip:
1. Amžius
2. Lytis
3. Šeimyninis statusas 4. Darbinė padėtis 5. Išsilavinimo lygis
2010 m. atlikta studija vertino rizikos faktorius ir predisponuojančius veiksnius po išrašymo iš ligoninės praėjus 14 dienų, 12 mėnesių ir 5 metams. Buvo atlikta prospektyvinė studija, kurios metu buvo paimti 44 237 pirmą kartą hospitalizuoti pacientai išrašyti iš ligoninės 2000 metais. Pacientai buvo sekami 5 metus. Statistiškai reikšmingais faktoriai, su kuriais buvo siejama padidėjusi atkryčio rizika buvo vyriška lytis ir žema darbinė padėtis. Taip pat 20-39 m. a. pacientai buvo siejami su statistiškai reikšmingai mažesne rizika hospitalizacijai po 1m ir po 5m. nei vaikai ir paaugliai (12). Vienų autorių duomenimis moterys turi didesnę riziką rehospitalizacijai, kitų autorių duomenimis vyrai, bet dažniausiai rehospitalizacijos dažnio skirtumai tarp moterų ir vyrų yra nereikšmingi, taip pat ir amžius (13). Reikšmingas rizikos veiksnys yra laikomas šeimyninis statusas, didesnė rehospitalizacijos rizika vienišiems ar išsiskyrusiems. Daugiau nei 12 m. išsilavinimas buvo siejamas su mažesne rizika (14), o bedarbystė statistiškai reikšmingai didino atkryčio ir rehospitalizacijos riziką(15).
3.3. Psichikos sutrikimo eigos sąsajos su pakartotine hospitalizacija.
Vertinant rehospitalizacijų riziką, reikėtų atkreipti dėmesį į ligos anamnezę: 1. Ligos trukmė
11 3. Hospitalizacijų skaičius
4. Hospitalizacijų trukmė 5. Lankymasis ambulatoriškai
Atliktas tyrimas parodė, kad po išrašymo iš ligoninės, 15% psichikos sutrikimų turinčių pacientų 90d laikotarpyje patyrė atkrytį ir didžiausias rizikos faktorius buvo diagnozė ( šizofrenija, asmenybės sutrikimas) bei hospitalizacijų skaičius per paskutinius 2 metus (16). Pacientai, sergantys psichozinais sutrikimais, kurių rehospitalizacija buvo trumpesnė nei 2 savaitės, turi dvigubai didesnę riziką rehospitalizacijai nei tie, kurių paskutinė hospitalizacija truko nuo 2sav iki 4 sav ir skirtumo nebelieka tarp tų kurie kurie buvo hospitalizuoti virs 4 sav. lyginant su 2-4 sav.(14). Pacientai, kurie buvo hospitalizsuoti metų bėgyje turi didesnę riziką rehospitalizacijai ir daugiau nei pusę pacientų paskutinė rehospitalizacija buvo 3 metų laikotarpyje(17)(15). Atliktas tyrimas parodė, kad padidėjusi rehospitalizacijos rizika po pirmo psichozinio epizodo buvo tiems žmonėms, kuriems hospitalizacija truko trumpiau nei 2sav., palyginus su tais, kurie hospitalizacija truko ilgiau nei 4 sav. Dauguma studijų lytis ir amžius nebuvo reikšmingi veiksniai. Buvo išskirti du potencialiai dideles rizikos veiksniai: trumpas hospitalizacijos laikotarpis ir ankstyvas vaistu nutraukimas ar vaistų vartojimo režimo nesilaikymas.(14). Vienas iš tyrimų buvo atliktas įvertinti rehospitalizacijos, atkryčio riziką per 30d. po išrašymo iš ligoninės. Buvo naudojamas klinikinis rizikos indeksas įvertinantis rehospitalizacijos tikimybę. Indeksą sudaro: hospitalizacijų skaičius, hospitalizacijos trukmė, hospitalizacija skubos tvarka ar planiškai, komorbidiškumas ir neplanuotas išrašymas iš ligoninės(18). Šis indeksas leidžia įvertinti riziką kiekvienam pacientui individuliai ir taip atitinkamai tuos pacientus sekti ar skirti rekomendacijas.
3.4. Pacientų nebendradarbiavimo gydymo procese sąsajos su rehospitalizacija.
Pacientams sergantiems psichikos sutrikimais yra rekomenduojamas kompleksinis gydymas, tačiau dažnai dėl finansinių priežasčių, išankstinių įsitikinimų ar nenoro bendradarbiauti vienintelis gydymo būdas daugelio pacientų yra medikamentinis. Atkryčių dažnis po pirmo psichozinio epizodo yra labai didelis ir jis dar labiau išauga nesilaikant vaistų vartojimo režimo. Studijos parodė, kad po pirmo psichozinio epizodo pirmaisiais metais nutraukus ar nesilaikius vaistų vartojimo režimo, atkryčio tikimybė siekia 77%, o antraisiais metais išauga iki 90%, kai tuo tarpu laikantis režimo, atkryčio tikimybe pirmaisiais metais siekia tik 3%.(19). Esant tik
12 medikamentiniam gydymui, neįmanoma pasiekti maksimalaus terapinio poveikio, tačiau reikia stengtis kaip įmanoma labiau sustiprinti šią grandį, kad ji teiktų optimalią naudą. Medikamentinis gydymas turi būti ne tik tinkamai parinktas, esant reikalui koreguojamas, bet taip pat pacientas turi būti linkęs bendradarbiauti laikantis gydymo režimo. Yra išskiriami faktoriai, kurie galimai didina nebendradarbiavimo, gydymo režimo nesilaikymo riziką: socialiniai ir ekonominiai faktoriai , sveikatos sistema, su pacientu susiję faktoriai, su gydymu susiję faktoriai, su būkle susiję faktoriai (20). Reikšmingais faktoriais yra laikomas žemas socioekonominis statusas, mažas išsilavinimo lygis, neraštingumas, bedarbystė, skurdas, nepastovios gyvenimo sąlygos, didelis atstumas nuo gydymo centrų, didelės medikamentų kainos, kultūriniai ir išankstiniai įsitikinimai apie ligą ir gydymą, šeimos nepalaikymas. (21)
Daugybė faktorių gali lemti režimo nesilaikymą, tačiau dažniausiai yra nagrinėjami faktoriai susiję su liga ir gydymu: faktoriai susiję su ligos eigos charakteristika, medikamentų šalutinis poveikis, gydymo medikamentais trukmė, kompleksiškumas, vartojamų vaistų kiekis bei ligos sunkumas. Bendradarbiavimą gydymo procese taip pat gali sunkinti netinkamas paciento ligos suvokimas, požiūris į vaistus ir gydymą (22).
1.5.Gyvenimo kokybės vertinimas sergant psichikos sutrikimais.
Pagal PSO: „Gyvenimo kokybė – tai individualus savo paskirties gyvenime vertinimas kultūros ir vertybių sistemos, kurioje individas gyvena, požiūriu susijęs su jo tikslais, viltimis, standartais bei interesais. Tai plati koncepcija, kompleksiškai veikiama asmens fizinės sveikatos ir psichologinės būklės, nepriklausomybės laipsnio, socialinių ryšių bei ryšių su aplinka”. Gyvenimo kokybė tai sudėtinga koncepcija apimanti visas gyvenimo sritis ir jos vertinimas dažnai nėra aukščiausias ir pas žmones, nesergančius jokiomis ligomis. Gyvenimo kokybės vertinimas labai priklauso nuo depresinių simptomų išreikštumo. 2010 metais buvo atliktas tyrimas vertinantis gyvenimo kokybę sergant įvairiais psichikos sutrikimais. Gyvenimo kokybė buvo vertinama panašiai tarp bipoliniu sutrikimu ir šizofrenija sergančiųjų, tačiau depresinių simptomų turinčių tarpe gyvenimo kokybė buvo vertinama reikšmingai žymiai blogiau. Išvados buvo gautos tokios, kad gyvenimo kokybė labiausiai priklauso nuo depresinių simptomų išreikštumo (25), kuo jie labiau išreikšti, tuo gyvenimo kokybė vertinama blogiau. 2015 m. Klaipėdos universitete atliktoje studijoje buvo vertinama gyvenimo kokybė tarp depresija sergančių pacientų. Gauti
13 rezultatai buvo tokie, kad gyvenimo kokybės vertinimas blogėja esant sunkesnei depresijos formai. Geriau gyvenimo kokybę vertino jaunesni (18-35m.), aukštąjį išsilavinimą turintys , susituokę bei dirbantys asmenys (23). Galima būtų teigti, kad gyvenimo kokybė priklauso nuo psichinės būklės arba atvirkščiai, psichinė būklė priklauso nuo gyvenimo kokybės. Pasitenkinimas gyvenimo kokybe yra labiausiai siejamas su depresiniais simptomais (24)(25). Kuo labiau depresiniai simptomai yra išreikšti arba kuo sunkesnė depresijos forma, tuo gyvenimo kokybė yra vertinama blogiau.
14
2. TYRIMO METODIKA
4.1. Tyrimo objektas
Pakartotinai hospitalizuoti psichikos sutrikimą turintys pacientai.
4.2. Tiriamųjų atranka
Tiriami pacientai buvo atrinkti pagal hospitalizacijų skaičių (hospitalizuoti daugiau nei 1 kartą) ir amžių (vyresni kaip 18 m.). Tiriamųjų imtį sudarė 300 pacientų, kurie buvo apklausti 2016 m. Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikose (LSMUL KK) Psichiatrijos skyriuje.
4.3. Tyrimo organizavimas ir metodai
Gavus LSMU Bioetikos centro leidimą ( Nr. BEC – MF – 161), 2016m. vasario – liepos mėnesiais LSMUL KK psichiatrijos skyriuje buvo atlikta anketinė apklausa. Tyrimo metu per 3-4 d. po stacionarizavimo buvo apklausta 300 rehospitalizuotų pacientų, iš jų 246 pacientai pildyti anketų nesutiko, o 19 pacientų dėl sunkios būklės ar sunkaus laipsnio pažinimo sutrikimo anketų užpildyti nesugebėjo. Apklausa vyko palatose, pacientai buvo informuojami, kad duomenys bus naudojami tik studijų tikslams taip pat buvo garantuojamas konfidencialumas. Apklausoje buvo naudojami 4 klausimynai:
Sociodemografinis klausimynas – autorių sudarytas klausimynas, kuris apėmė pacientų lytį, amžių, išsimokslinimą, šeiminę padėtį bei darbinę veiklą. Klausimynas buvo pildomas apklausiant pacientą.
Psichikos sutrikimų anamnezė – autorių sudarytas klausimynas susidedantis iš psichikos sutrikimų diagnozės, psichikos sutrikimo trukmės, stacionarizavimų skaičiaus, trukmės nuo paskutinio stacionarizavimo bei skubios pagalbos būtinumo. Klausimynas buvo pildomas apklausiant pacientą bei kai kuriuos duomenis išrenkant iš pacientų ligos istorijų.
Vaistų vartojimo vertinimo skalė (angl. MARS – medication adherence rating scale) – dešimties punktų skalė, atspindinti vaistų vartojimą sergant psichoziniais
15 sutrikimais (26). Šios skalės 1-4 klausimai susiję su paciento vaistų vartojimo grafiku, 5-8 klausimai atspinti paciento požiūrį į vaistus, 9-10 klausimai skirti vaistų šalutiniam efektui įvertinti. Į kiekvieną klausimą yra du atsakymo variantai : „Taip“ ir „Ne“ ir kiekvienas klausimas yra vertinamas 1 balu. Pacientų atsakymai „Taip“ į 7 – 8 klausimus vertinami 1 balu, o atsakymai „Ne“ 0 balu. Atsakymai „Taip“ į 1-6 ir 9-10 klausimus vertinami 0 balu, o atsakymai „Ne“ 1 balu. Pacientas vaistų vartojimo režimo laikosi, jei surenka 7 balus ir daugiau.
Gyvenimo kokybės klausimynas PSO-GK trumpas – lietuviškas klausimyno variantas, kurį sudaro 26 klausimai, parengtas pagal Pasaulinės sveikatos organizacijos Gyvenimo kokybės – 100 klausimyną (WHOQOL-100) (parengė: N. Goštautaitė Midttun ir A. Goštautas 2000 metais). Trumpąjį variantą sudaro klausimai suskirstyti į 4 kategorijas: psichologinę, socialinę, aplinkos ir fizinę ir du klausimai atspindintys bendrą gyvenimo kokybę. Kiekvieno klausimo atsakymas atitinka tam tikrą balų skaičių. Daugumoje klausimų kuo aukštesnis balas, tuo atsakymas pozityvesnis, tik 3, 4 ir 26 klausimų balus vertinant gyvenimo kokybę reikia apversti, nes šiuose klausimuose aukštesnis balas reiškia negatyvesnį atsakymą. Bendrą gyvenimo kokybę atspindi 1 ir 2 klausimai, fizinę – 3, 4, 10, 15, 16, 17, 18, psichologinę – 5, 6, 7, 11, 19, 26, socialinę – 20, 21, 22, aplinkos – 8, 9, 12, 13, 14, 23, 24, 25 klausimai. Balų suma apskaičiuojamas pagal tam tikrą formulę. Minimali surinktų balų suma 0,00, maksimali surinktų balų sumą 100,00. Kuo surinktų balų suma yra aukštesnė, tuo gyvenimo kokybės vertinimas yra geresnis.
Kiti reikiami duomenys (diagnozė, stacionarizavimo tvarka) buvo gauti analizuojant pacientų ligos istorijas.
4.4. Statistinė duomenų analizė
Statistinė duomenų analizė buvo atlikta naudojant SPSS (angl. SPSS – Statistical
Package for the Social Sciences) 23.0.. Analizuojami požymiai tiriamųjų grupėse buvo vertinti
skaičiuojant aritmetinį vidurkį ir standartinį nuokrypį (SD). Kokybinių požymių tarpusavio nepriklausomumui vertinti buvo imtas asimptotinis chi kvadrato (χ2) (Pearson) kriterijus.
16 Stjudento t-testas buvo taikytas dviejų grupių vidurkiams palyginti, esant normaliniam skirstiniui. Pasirinktas statistinio reikšmingumo lygmuo p<0,05.
5. REZULTATAI
5.1.
Tiriamųjų sociodemografinė charakteristika.Tyrime dalyvavo 300 rehospitalizuotų pacientų, iš kurių 246 tiriamieji sutiko arba buvo įgalūs užpildyti anketas. Su asmenybės sutrikimais buvo 40 tiriamųjų (16,3 proc.), su psichoziniais sutrikimais - 87 tiriamieji (35.4 proc.), su depresiniais sutrikimais - 64 tiriamieji (26.0 proc.), su kitais – 47 tiriamieji (20.45 proc.).
1
lentelė. Sociodemografinių veiksnių palyginimas pagal lytį sergant psichoziniais sutrikimais. Sociodemografiniai veiksniai Kategorija Vyrai n (proc.) Moterys n (proc.) Viso n (proc.) Kriterijaus p reikšmė Amžius vidurkis 34,21 (10.270) 42.57 (12.268) 40.26 (12.282) 0.004 Išsilavinimas ≤12 m 12 (50.0) 23 (36.5) 35 (40.2) 0.251 >12 m 12 (50.0) 40 (63.5) 52 (59.8) Šeiminė padėtis: nevieniši 5(20.8) 24 (38.1) 29 (33.3) 0.127 vieniši 19 (79.2) 39 (82.5) 58 (66.7) Darbinė padėtis: dirbantys 5
(20.8) 17 (27.4) 22 (25.3) 0.555 nedirbantys 18 (79.2) 45 (72.6) 63 (74.7) Viso 24 (27.6) 63 (72.4) 87 (100)
Statistiškai reikšmingas skirtumas, kai p < 0,05.
Didžiausią tiriamųjų dalį 35,4proc. (n=87) sudarė sergantys psichoziniais sutrikimais, amžiaus vidurkis 40.26 (st. n. 12.282). Sergančiųjų tarpe moterys sudarė 72,4proc. (n=63), vyrai – 27.6proc
17 (n=24). Moterų amžiaus vidurkis 42.57 m. (st. n. 12.268) , vyrų amžiaus vidurkis 34.21 m. (st. n. 10.270). Naudojant Stjudento t- testą dviejų grupių vidurkių lyginimui, pakartotinai hospitalizuotos moterys sergančios psichoziniais sutrikimais statistiškai reikšmingai vyresnės už vyrus (p=0.004). Daugiau nei 12 metų išsilavinimą turinčių tiriamųjų buvo 59,8proc. (n=52), moterys sudarė 82.5proc. (n=52), vyrai 75.0proc. (n=18). Mažesnį išsilavinimą turinčių tiriamųjų buvo 40,2proc. (n= 35), moterys sudarė 17.5proc. (n=11), vyrai 25.0proc. (n=6). Statistiškai reikšmingo skirtumo naudojant Chi-Square (Pearson) testą tarp abiejų lyčių pagal išsilavinimą nėra (p= 0.428). Vienišų tiriamųjų buvo 66.7proc (n=58), tarp jų vienišų moterų buvo 82.5proc (n=39), vienišų vyrų 79.2proc (n=19). Nevienišų tiriamųjų buvo 33.3proc (n= 29), tarp jų nevienišų moterų buvo 38.1proc (n= 24), nevienišų vyrų 20.8proc (n= 5). Tarp rehospitalizuotų tiriamųjų daugiau buvo vienišų. Pagal šeiminę padėtį naudojant Chi-Square (Pearson) testą statistiškai reikšmingo skirtumo tarp lyčių neišryškėjo (p = 0,127). Dirbantys tiriamieji sudarė 25.3proc. (n= 22), tarp jų dirbančių moterų buvo 27.4proc. (n=17), dirbančių vyrų 20.8 proc (n=5). Nedirbančių tiriamųjų buvo 74.7proc (n= 63), tarp jų nedirbančių moterų buvo 72.6proc. (n= 45), nedirbančių vyrų 79.2 proc. (n= 18). Tarp rehospitalizuotų tiriamųjų daugiau buvo nedirbančių. Pagal darbinę padėtį naudojant Chi-Square (Pearson) testą statistiškai reikšmingo skirtumo tarp lyčių neišryškėjo (p=0.555). Vyrų ir moterų grupės nėra homogeniškos, palyginus šias grupes pagal sociodemografinius rodiklius statistiškai reikšmingas skirtumas išryškėjo pagal amžių. Psichoziniais sutrikimais sergančios moterys statistiškai reikšmingai vyresnės nei vyrai.
5.2. Vaistų vartojimo režimo laikymosi charakteristika.
Vaistų vartojimo režimo laikėsi 28.7proc. tiriamųjų (n=25), o vaistų vartojimo režimo nesilaikė 71.3proc. tiriamųjų (n=62).
2 lentelė. Sociodemografinių veiksnių palyginimas su gydymo režimo laikymusi sergant
psichoziniais sutrikimais Sociodemografiniai
veiksniai
Kategorija Gydymo režimo laikymasis Kriterijaus p reikšmė Laikosi n (proc.) Nesilaiko n (proc.) Viso n (proc.)
18 Lytis vyras 7 (28.0) 17 (27.4) 24 (27.6) 0.956 moteris 18 (72.0) 45 (72.6) 63 (72.4) Amžius vidurkis ±SD 42.36 (12,629) 39.42 (12,141) 40.98 (12.854) 0.295 Išsilavinimas ≤12 m 11 (44.0) 24 (38.7) 35 (40.2) 0.798 >12 m 14 (56.0) 38 (61.3) 52 (59.8)
Šeiminė padėtis: nevieniši 12 (48.0) 17 (27.9) 29 (33.7) 0.098 vieniši 13 (52.0) 45 (72.1) 58 (66.3)
Darbinė padėtis: dirbantys 7 (28.0) 15 (24.2) 22 (25.3) 0.125
nedirbantys 18 (72.0) 47 (75.8) 65 (74.7)
Viso 25 (28.7) 62 (71.3) 87 (100.0)
Statistiškai reikšmingas skirtumas, kai p < 0,05.
Pagal vaistų vartojimo režimo laikymąsi naudojant Chi-Square testą (Pearson) statistiškai reikšmingai daugiau rehospitalizuotų pacientų gydymo režimo nesilaikė (p=0.011). Tarp besilaikančių gydymo režimo buvo 28.0 proc. (n=7) vyrų ir 72.0 proc. (n=18) moterų, tarp nesilaikančių gydymo režimo buvo 27.4 proc. (n=17) vyrų ir 72.6 proc. (n=45) moterų. Naudojant Chi-Square (Pearson) testą statistiškai reikšmingo skirtumo tarp skirtingų vaistų vartojimo režimo laikymosi grupių pagal lytį neišryškėjo (p = 0.956). Nesilaikančių gydymo režimo amžiaus vidurkis 39.42 m. (st. n. 12,141 ), besilaikančių 42.36 m. (st. n. 12,629 ). Reikšmingo skirtumo pagal amžių naudojant Stjudento t – testą nėra (p=0.295). Tarp besilaikančių gydymo režimo grupės tiriamųjų ≤12 m. išsilavinimą turėjo 44.0 proc. (n=11), tarp nesilaikančių gydymo režimo ≤12 m. išsilavinimą turėjo 38.7proc. (n=24), tarp besilaikančių gydymo režimo >12 m. išsilavinimą turėjo 56.0proc. (n=14), tarp nesilaikančių gydymo režimo >12 m. išsilavinimą turėjo 61.3proc. (n=38). Naudojant Chi-Square (Pearson) testą statistiškai reikšmingo tarp skirtingai besilaikančių gydymo režimo grupių pagal išsilavinimą statistiškai reikšmingo skirtumo neišryškėjo (p = 0.798). Tarp besilaikančių gydymo režimo grupės tiriamųjų, vienišų buvo 52.0 proc. (n=13), tarp nesilaikančių gydymo režimo grupės vienišų buvo 72.1proc. (n=45), tarp besilaikančių gydymo režimo nevienišų buvo 48.0 proc. (n=12), tarp nesilaikančių gydymo režimo nevienišų buvo 27.9proc. (n=17). Naudojant Chi-Square (Pearson) testą reikšmingo skirtumo tarp grupių pagal šeiminę padėtį neišryškėjo (p=0.098). Tarp besilaikančių gydymo režimo 28.0proc. (n=7) buvo dirbantys, tarp nesilaikančių gydymo režimo dirbančių buvo 24.2 proc. (n=15). Tarp besilaikančių gydymo režimo nedirbančių buvo 72.0 proc. (n=18), tarp nesilaikančių gydymo režimo nedirbančių buvo 75.8 proc. (n=47). Naudojant Chi-Square (Pearson) testą tarp abiejų grupių pagal darbinę padėtį
19 statistiškai reikšmingo skirtumo neišryškėjo (p=0.125). Nesilaikiusių gydymo režimo ir laikiusių grupės homogeniškos, palyginus šias grupes pagal sociodemografinius veiksnius skirtumo tarp jų neišryškėjo, ryšio tarp sociodemografinių veiksnių ir gydymo režimo laikymosi nėra.
5.3. Gyvenimo kokybės charakteristika.
3 lentelė. Gyvenimo kokybės vertinimas tarp rehospitalizuotų tiriamųjų, sergančių psichozinais sutrikimais. GK sritys Vyrai 24 Moterys 63 Viso 87 Kriterijaus p reikšmė Bendra 45,3125 (22,96397) 40,0794 (22,01525) 41,5230 (22,27065) 0,330 Fizinė 66,2204 (18,18003) 56,8032 (20,35243) 59,4010 (20,12311) 0,050 Psichologinė 50,5213 (21,81796) 43,3205 (22,85293) 45,3069 (22,67812) 0,187 Socialinė 53,1258 (16,07921) 58,9944 (15,57564) 57,3755 (15,84307) 0,123 Aplinkos 60,2896 (17,22715) 60,7165 (15,16185) 60,5987 (15,65680) 0,910 Statistiškai reikšmingas skirtumas, kai p < 0,05.
Tiriamieji, sergantys psichoziniais sutrikimais, vertindami bendrą gyvenimo kokybę vidutiniškai surinko 41,5230 (st..n. 22,27065) balų, tarp jų vyrai surinko 45,3125 (st..n. 22,96397) balų, moterys - 40,0794 (st..n. 22,01525) balų. Vyrai šiek tiek geriau vertino bendrą gyvenimo kokybės sritį, tačiau naudojant Stjudento t – testą reikšmingo skirtumo tarp vyrų ir moterų neišryškėjo (p= 0,330). Vertinant fizinę gyvenimo kokybė tiriamieji vidutiniškai surinko 59,4010 (st. n. 20,12311) balų. Vyrai vertindami fizinę srity vidutiniškai surinko 66,2204 (18,18003) balų, moterys 66,2204 (st. n. 18,18003) balų. Vyrai fizinę gyvenimo kokybės sritį vertino geriau nei moterys, tačiau naudojant Stjudento t – testą reikšmingo skirtumo tarp lyčių neišryškėjo (p= 0,050). Tiriamieji vertindami psichologinę gyvenimo kokybės sritį vidutiniškai surinko 45,3069 (st. n. 22,67812) balus, tarp jų vyrai surinko 50,5213 (st. n. 21,81796) balų, moterys 43,3205 (st. n. 22,85293) balus. Vyrai psichologinę sritį vertino geriau nei moterys, tačiau naudojant Stjudento t – testą, reikšmingo skirtumo tarp vyrų ir moterų neišryškėjo. Tiriamieji vertindami socialinę sritį vidutiniškai surinko
20 57,3755 (st. n. 15,84307) balus. Vyrai vertindami gyvenimo kokybę pagal socialinę sritį vidutiniškai surinko 53,1258 (st. n. 16,07921) balus, moterys - 58,9944 (15,57564) balus. Moterys šiek tiek geriau už vyrus vertino gyvenimo socialinę sritį, tačiau statistiškai reikšmingo skirtumo tarp grupių neišryškėjo (p=0,123). Tiriamieji aplinkos sritį vidutiniškai vertino 60,5987 (st. n. 15,65680) balų, tarp jų vyrai vidutiniškai surinko 60,2896 (st. n. 17,22715) balų, moterys 60,7165 (st. n. 15,16185) balų. Aplinkos srities vertinimas tarp grupių praktiškai nesiskyrė (p=0,910). Bendrą, fizinę ir psichologinę gyvenimo kokybę šiek tiek geriau vertina vyrai nei moterys, socialinę sritį šiek tiek geriau vertina moterys nei vyrai, tačiau statistiškai reikšmingo skirtumo vertinant šias grupes neišryškėjo.
21
6. REZULTATŲ APTARIMAS
Šiame atliktame tyrime rehospitalizuotos, psichoziniais sutrikimais sergančios moterys buvo statistiškai reikšmingai vyresnės nei vyrai. Tokie rezultatai gavosi ir viename iš tyrimų, kuris nagrinėjo ūminių ir praeinančių psichozinių sutrikimų ypatybes. Pagal amžių tiriamieji buvo suskirstyti į tris grupes. Vyresnių tiriamųjų grupėje statistiškai reikšmingai moterų buvo daugiau nei vyrų (27). Taip pat daugiau nei pusė visų rehospitalizuotų, sergančių psichoziniais sutrikimais, tiriamųjų buvo žemesnio nei vidurinio išsilavinimo, gyveno vieniši ir neturėjo darbo. Iš atliktų tyrimų nevieniši, daugiau nei 12 m. išsilavinimą bei darbą turintys pacientai yra laikomi turintys mažesnę riziką pakartotinei hospitalizacijai (14)(15).
Šiame tyrime du trečdaliai visų rehospitalizuotų psichoziniais sutrikimais sergančių tiriamųjų iki patekimo į stacionarą nesilaikė gydymosi režimo. Užsienio literatūroje buvo aprašytas tyrimas, kuriame buvo bandoma išsiaiškinti, kaip laikosi vaistų vartojimo režimo pacientai po pirmo psichozinio epizodo. Po pirmų metų 39 proc. tiriamųjų vaistų režimo nesilaikė, 20 proc. laikėsi dalinai ir 41 proc. laikėsi visiškai (28). Toks vaistų vartojimo režimo nesilaikymas yra didelė problema ir kaip tyrimas parodė, daugiausiai rehospitalizuotų pacientų gydymo režimo nesilaikė. Taip pat palyginus besilaikančių gydymo režimo ir nesilaikančių gydymo režimo grupes pagal sociodemografinius veiksnius skirtumo tarp jų neišryškėjo, gydymosi režimo nesilaikymas neturėjo ryšio su tiriamųjų amžiumi, išsimokslinimu, šeimynine ir darbine padėtimi. Viename iš tyrimų, nagrinėjančių rizikos faktorius nesilaikant gydymo režimo sergant psichoziniais sutrikimais, su padidėjusia rizika buvo siejama vyriška lytis ir jaunesnis amžius(29). Rezultatai galėjo išsiskirti dėl to, kad šiame darbe psichoziniais sutrikimais sergančių imtis yra nepakankamai didelė.
Atliktas tyrimas atskleidė, kad bendrą, fizinę ir psichologinę gyvenimo kokybę šiek tiek geriau vertina vyrai nei moterys, socialinę sritį šiek tiek geriau vertina moterys nei vyrai, tačiau statistiškai reikšmingo skirtumo vertinant šias grupes neišryškėjo. Viename iš tyrimų, atliktame Klaipėdos universitetinėje ligoninėje, vertinant gyvenimo kokybę tarp vyrų ir moterų reikšmingo skirtumo taip pat neišryškėjo, tačiau gyvenimo kokybę statistiškai geriau vertino jaunesni pacientai(18-35m.), aukštąjį išsilavinimą turintys, susituokę bei dirbantys asmenys (23). 2010 metais buvo atliktas tyrimas vertinantis gyvenimo kokybę sergant įvairiais psichikos sutrikimais.
22 Gyvenimo kokybė buvo vertinama panašiai tarp bipoliniu sutrikimu ir šizofrenija sergančiųjų, tačiau depresinių simptomų turinčių tarpe gyvenimo kokybė buvo vertinama reikšmingai žymiai blogiau. Išvados buvo gautos tokios, kad gyvenimo kokybė labiausiai priklauso nuo depresinių simptomų išreikštumo (25), o ne nuo lyties ar kitų sociodemografinių veiksnių.
23
7. IŠVADOS
1. Nustatyta, kad daugiau nei pusė visų rehospitalizuotų, sergančių psichoziniais sutrikimais tiriamųjų buvo žemesnio nei vidurinio išsilavinimo, gyveno vieniši ir nedirbo, o moterys buvo reikšmingai vyresnės amžiumi nei vyrai.
2. Nustatyta, kad du trečdaliai visų rehospitalizuotų psichoziniais sutrikimais sergančių tiriamųjų iki patekimo į stacionarą nesilaikė gydymosi režimo nepriklausomai nuo lyties ir gydymosi režimo nesilaikymas neturėjo ryšio su tiriamųjų amžiumi, išsimokslinimu, šeimynine padėtimi ir darbo turėjimu.
3. Nustatyta, kad rehospitalizuoti, sergančių psichoziniais sutrikimais tiriamieji, nepriklausomai nuo lyties, gana žemai vertino savo bendrą gyvenimo kokybę: žemiausiai vertino psichologinę, kiek aukščiau fizinę bei su aplinkos veiksniais susijusias gyvenimo kokybės sritis.
24
8. Literatūros šaltiniai
1. Sutrikimų TP, Raiška S. DAIVIDIJA KVIETKIENĖ. 2010;
2. J.A. B. Reducing hospital readmission in depression and schizophrenia: Current evidence. Curr Opin Psychiatry [Internet]. 2004;17(6):505–11. Available from: http://ovidsp.ovid.com/ovidweb.cgi?T=JS&PAGE=reference&D=emed6&NEWS=N&AN =2004484439
3. Chapman SCE, Horne R. Medication nonadherence and psychiatry. Curr Opin Psychiatry
[Internet]. 2013;26(5):446–52. Available from:
http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/23880592
4. Mert DG, Turgut NH, Kelleci M, Semiz M. Perspectives on reasons of medication nonadherence in psychiatric patients. Patient Prefer Adherence. 2015;9:87–93.
5. Sansone RA, Sansone LA. Antidepressant adherence: Are patients taking their medications? Innov Clin Neurosci. 2012;9(5–6):41–6.
6. Stein-Shvachman I, Segel Karpas D, Werner P. Depression {Treatment} {Non}-adherence and its {Psychosocial} {Predictors}: {Differences} between {Young} and {Older} {Adults}? Aging Dis [Internet]. 2013;4(6):329–36. Available from: http://uml.idm.oclc.org/login?url=http://search.ebscohost.com/login.aspx?direct=true&db =a9h&AN=97891233&site=ehost-live
7. Frank E, Prien RF, Jarrett RB, Keller MB, Kupfer DJ, Lavori PW, et al. Conceptualization and rationale for consensus definitions of terms in major depressive disorder. Remission, recovery, relapse, and recurrence. Arch Gen Psychiatry. 1991;48(9):851–5.
8. Olivares JM, Sermon J, Hemels M, Schreiner A. Definitions and drivers of relapse in patients with schizophrenia: a systematic literature review. Ann Gen Psychiatry. 2013;12(1):32.
9. Sharif F, Shaygan M, Mani A. Effect of a psycho-educational intervention for family members on caregiver burdens and psychiatric symptoms in patients with schizophrenia in Shiraz, Iran. BMC Psychiatry [Internet]. 2012;12(1):48. Available from: BMC Psychiatry 10. Gleeson JFM, Alvarez-Jimenez M, Cotton SM, Parker AG, Hetrick S. A systematic review
of relapse measurement in randomized controlled trials of relapse prevention in first-episode psychosis. Schizophr Res [Internet]. 2010;119(1–3):79–88. Available from: http://dx.doi.org/10.1016/j.schres.2010.02.1073
11. Zhang J, Harvey C, Andrew C. Factors associated with length of stay and the risk of readmission in an acute psychiatric inpatient facility: a retrospective study. Aust N Z J
Psychiatry [Internet]. 2011;45(7):578–85. Available from:
http://www.pubmedcentral.nih.gov/articlerender.fcgi?artid=3190839&tool=pmcentrez&re ndertype=abstract
25 readmissions in the short- and long-term: a population-based study in Taiwan. Clinics (Sao Paulo). 2010;65(5):481–9.
13. Donisi V, Tedeschi F, Wahlbeck K, Haaramo P, Amaddeo F. Pre-discharge factors predicting readmissions of psychiatric patients: a systematic review of the literature. BMC
Psychiatry [Internet]. 2016;16(1):449. Available from:
http://bmcpsychiatry.biomedcentral.com/articles/10.1186/s12888-016-1114-0
14. Bodén R, Brandt L, Kieler H, Andersen M, Reutfors J. Early non-adherence to medication and other risk factors for rehospitalization in schizophrenia and schizoaffective disorder.
Schizophr Res [Internet]. 2011;133(1–3):36–41. Available from:
http://dx.doi.org/10.1016/j.schres.2011.08.024
15. Callaly T, Hyland M, Trauer T, Dodd S, Berk M. Readmission to an acute psychiatric unit within 28 days of discharge: Identifying those at risk. Aust Heal Rev. 2010;34(3):282–5. 16. Tulloch a. D, David a. S, Thornicroft G. Exploring the predictors of early readmission to
psychiatric hospital. Epidemiol Psychiatr Sci [Internet]. 2015;(February):1–13. Available from: http://www.journals.cambridge.org/abstract_S2045796015000128
17. Donisi V, Tedeschi F, Salazzari D, Amaddeo F. Pre- and post-discharge factors influencing early readmission to acute psychiatric wards: Implications for quality-of-care indicators in psychiatry. Gen Hosp Psychiatry. 2015;
18. Vigod SN, Kurdyak PA, Seitz D, Herrmann N, Fung K, Lin E, et al. READMIT: A clinical risk index to predict 30-day readmission after discharge from acute psychiatric units. J
Psychiatr Res [Internet]. 2015;61:205–13. Available from:
http://dx.doi.org/10.1016/j.jpsychires.2014.12.003
19. Zipursky RB, Menezes NM, Streiner DL. Risk of symptom recurrence with medication discontinuation in first-episode psychosis: A systematic review. Schizophr Res [Internet]. 2014;152(2–3):408–14. Available from: http://dx.doi.org/10.1016/j.schres.2013.08.001 20. Herborg H, Haugølle LS, Sørensen L, Rossing C, Dam P. Developing a generic,
individualised adherence programme for chronic medication users. Pharm Pract (Granada). 2008;6(7):148–57.
21. Organisation WH. Improving adherence rates: guidance for countries. 2003;
22. A.E. S, A.H. O. Risk and protective factors for relapse among Individuals with Schizophrenia: A Qualitative Study in Dar es Salaam, Tanzania. BMC Psychiatry [Internet]. 2014;14(1):no pagination. Available from: http://www.biomedcentral.com/1471-244X/14/240%5Cnhttp://ovidsp.ovid.com/ovidweb.cgi?T=JS&PAGE=reference&D=eme d12&NEWS=N&AN=2014847443
23. Tamušauskaitė J, Vasyliūtė I, Drungilienė D, Mockienė V. DEPRESIJA SERGANČIŲ ASMENŲ GYVENIMO KOKYBĖ. 2015;(1):42–50.
24. Huppert JD, Weiss KA, Lim R, Pratt S, Smith TE. Quality of life in schizophrenia: Contributions of anxiety and depression. Schizophr Res. 2001;51(2–3):171–80.
26 with schizophrenia, bipolar disorder and other psychotic disorders. Br J Psychiatry
[Internet]. 2010;197(5):386–94. Available from:
http://bjp.rcpsych.org/content/197/5/386.abstract%5Cnhttp://bjp.rcpsych.org/content/197/ 5/386.full.pdf
26. Fialko L, Garety PA, Kuipers E, Dunn G, Bebbington PE, Fowler D, et al. A large-scale validation study of the Medication Adherence Rating Scale (MARS). Schizophr Res. 2008;100(1–3):53–9.
27. Akademija M, Fakultetas M, Kk L, Klinika P, Magistrinis B, Darbas M. Ūminių ir praeinančių psichozinių sutrikimų klinikinės ypatybės vaikų ir paauglių bei suaugusių amžiuje. 2016;
28. Coldham EL, Addington J, Addington D. Medication adherence of individuals with a first episode of psychosis. Acta Psychiatr Scand. 2002;106(4):286–90.
29. Kampman O, Laippala P, Väänänen J, Koivisto E, Kiviniemi P, Kilkku N, et al. Indicators of medication compliance in first-episode psychosis. Psychiatry Res. 2002;110(1):39–48.
