LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA
VETERINARIJOS FAKULTETAS
Neringa Liutkutė
Rizikos veiksnių įtaka veislynuose ir prieglaudose laikomų šunų užsikrėtimui
endoparazitais
The impact of risk factors on occurrence of endoparasite infections in dogs from
breeding kennels and shelters
Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS
Darbo vadovas: Doc. Dr. Mindaugas Šarkūnas
1
DARBAS ATLIKTAS UŽKREČIAMŲJŲ LIGŲ KATEDROJE PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „
Rizikos veiksnių įtaka veislynuose ir
prieglaudose laikomų šunų užsikrėtimui endoparazitais “:1. Yra atliktas mano paties (pačios).
2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje.
3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą naudotos literatūros sąrašą.
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE
Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas) MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO
(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE (KLINIKOJE)
(aprobacijos data) (katedros (klinikos) vedėjo (-os) vardas, pavardė)
(parašas)
Magistro baigiamojo darbo recenzentai
1) 2)
(vardas, pavardė) (parašai)
Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:
2
TURINYS
SANTRAUKA ... 3 SUMMARY ... 4 ĮVADAS ... 5 1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 71.1 Helmintų paplitimas Europoje ... 7
1.2 Helmintai veislynuose ir prieglaudose ... 7
1.3 Endoparazitų prevencija veislynuose ir prieglaudose ... 9
1.4 Šunų užsikrėtimas virškinimo trakto parazitais ... 11
1.4.1 Toxocara canis ... 12
1.4.2 Toxascaris leonina (Toxascaris limbata) ... 13
1.4.3 Uncinaria stenocephala ... 14
1.4.4 Trichuris Vulpis (Trichocephalus vulpis) ... 14
1.4.5 Dipylidium caninum ... 14
1.4.6 Taenia spp. ... 15
1.4.7 Capillaria aerophila ... 15
2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA ... 17
2.1 Tyrimo vieta ir objektai. ... 17
2.2 Parazitologiniai tyrimai ... 18 2.3 Statistinė analizė ... 19 3. TYRIMO REZULTATAI ... 21 4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 27 IŠVADOS ... 29 PADĖKA ... 30 LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 31
3
SANTRAUKA
Rizikos veiksnių įtaka veislynuose ir prieglaudose laikomų šunų
užsikrėtimui endoparazitais
Neringa Liutkutė Magistro baigiamasis darbas
Darbo tikslas – nustatyti kokie endoparazitai yra paplitę šunų veislynuose ir prieglaudose, bei įvertinti rizikos veiksnių įtaką užsikrėtimui. Tyrimas buvo atliktas 2015 kovo - rugsėjo mėnesiais. Iš viso ištirta 190 šunų išmatų mėginių iš 10 veislynų ir 2 prieglaudų. Endoparazitų kiaušinėliams išmatose aptikti buvo naudojami sedimentacijos – flotacijos ir Bermano metodai. Atlikus tyrimą, nustatyta, kad 30,1 proc. šunų buvo užsikrėtę virškinimo trakto helmintais ir nustatytos šešios endoparazitų rūšys: Toxocara canis (15,3 proc.), Trichuris vulpis (7,9 proc.), Toxascaris leonina (3,2 proc.), Uncinaria stenocephala (2,6 proc.), Dipylidium caninum (2,6 proc.), Taenia spp. (0,5 proc.). Šunų užsikrėtimas virškinimo trakto parazitais veislynuose siekė 18 proc., prieglaudose – 46,8 proc. Tiek veislynuose, tiek prieglaudose dažniausiai nustatytas parazitas - Toxocara canis. Šunų amžius turėjo įtakos užsikrėtimui Toxocara canis ir Trichuris vulpis. Toksokarozė dažniau buvo nustatyta jaunesniems, nei 1 metų amžiaus šunims (11,6), trichurozė – vyresniems, nei 1 metų šunims (7,9 proc.) (p<0,05). Dehelmintizacijos laikas yra svarbus veiksnys užsikrėtimui endoparazitozėmis,- šunys dehelmintizuoti trijų mėnesių laikotarpyje virškinimo trakto helmintais buvo užsikrėtę žymiai rečiau (1,1 proc.), negu dehelmintizuoti seniau, nei prieš 3 mėnesius arba nedehelmintizuoti niekada (28,9 proc., p <0,05). Šunų lytis reikšmingos įtakos užsikrėtimui neturėjo. Šunys laikomi patalpose buvo dažniau užsikrėtę Toxocara canis nematodais (12,1 proc.), nei laikomi lauke (3,2 proc., p <0,05).
4
SUMMARY
The impact of risk factors on occurrence of endoparasite infections in dogs from
breeding kennels and shelters
Neringa Liutkute Master‘s Thesis
The aim of this study was to examine the impact of risk factors on endoparasite infections in dogs from breeding kennels and shelters. Dog‘s feces were collected from 10 dogs breeding kennels and 2 shelters in period of March – September, 2015. The samples were examined using Sedimentation/flotation and Baermann techniques. The overall prevalence of parasites was 30,1 %. The parasite eggs of Toxocara canis (15,3 %), Trichuris vulpis (7,9 %), Toxascaris leonina (3,2 %), Uncinaria stenocephala (2,6 %), Dipylidium caninum (2,6 %), Taenia spp. (0,5 %) were recorded. Prevalence of gastrointestinal helminths in dog kennels was 18.0 %, in shelters – 46.8 %. Toxocara canis was the most prevalent endoparasite. The age was determinant factor for Toxocara canis and Trichuris vulpis infections. Toxocarosis was more often diagnosed in dogs younger than 1 year old (11.6 %) and trichurosis – in older than 1 year old dogs (7.9%) (p<0.05). The dogs that received last anthelmintic treatment in 3 months period before examination were less frequently (1,1 %) infected with gastrointestinal helminths than compared to those receiving antiparasitic treatment in period over 3 months, or were never treated with anthelmintics (28,9 %, p<0,05). There was no significant difference in prevalence of endoparasites between genders. Households dogs were more frequently infected with Toxocara canis (12.1%), than those kept outdoor (3.2 %, p <0.05).
5
ĮVADAS
Šunų endoparazitai yra plačiai paplitę visame pasaulyje. Italijos mokslininkų duomeninimis, nustatyta, kad 12,5-34,4 proc. šunų yra užsikrėtę endoparazitais (1). Nepaisant teigiamos psichologinės ir fizinės naudos, kurią suteikia šunys, jų pernešamos zoonozinės parazitozės gali būti pavojingos žmonėms. Šunys gali pernešti daugiau nei 60 zoonozinių ligų, iš kurių parazitinės zoonozės yra vienos svarbiausių, galinčios sukelti rimtų sveikatos probelmų (2). Toksokarozė ir ankilostomozė yra vienos pagrindinių parazitozių, kuriomis serga naminiai gyvūnai visame pasaulyje (3). Nustatyta, kad Jungtinėse Amerikos valstijose 36 proc. šunų yra užsikrėtę zoonoziniais parazitais (4). Vakarų Europoje užsikrėtimas Toxocara canis svyruoja nuo 3,5 proc. iki 34 proc. (5). Japonijoje atliktais tyrimais nustatyta, kad 39,2 proc. šunų buvo užsikrėtę parazitais, dažniausiai nustatyti parazitai buvo Toxocara canis (25 proc.), Trichuris vulpis (8 proc.) (6).
Afrikoje, Tanzanijoje parazitų paplitimas šunų tarpe siekia 67,2 proc., Nigerijoje – 72,5 proc. , Etiopijoje- 89,3 proc., Gabone – 91,5 proc. (7-10).
Olandijoje ištyrus veislynuose laikomus šunis, nustatyta, kad 41 proc. tirtų šunų buvo užsikrėtę nematodais. Labiausiai paplitę nematodai buvo Toxocara canis, Trichuris vulpis ir Toxascaris leonina (11). Portugalijoje atlikto, šunų virškinimo trakto parazitų paplitimo tyrimo duomenimis, nustatyta, kad dažniausiai pasitaikantys šunų virškinimo trakto parazitai buvo: Toxocara canis (5,1 proc.), Trichuris vulpis (1,1 proc.). Veislynuose gyvenantys šunys buvo užsikrėtę daugiau, nei viena parazitų rūšimi (12). Lenkijoje buvo tiriamos prieglaudoje gyvenančių šunų išmatos, ir nustatytas ganėtinai didelis šunų užsikrėtimas helmintais. (56,5-80,9 proc.) (13). Danijoje atliktais tyrimais, nustatyta, kad 22,1 proc. tirtų šunų buvo užsikrėtę virškinimo trakto, bei kvėpavimo takų parazitais. Iš jų 2,2 proc. buvo užsikrėtę Angiostrongylus vasorum, 12,4 proc. – Toxocara canis, 7,3 proc. – Uncinaria stenocephala, 1,7 proc, - Taenia spp., 0,6 proc. – Toxascaris leonina. Užsikrėtimas viena parazitų rūšimi buvo dažnesnis – 89,5 proc., negu dviem parazitų rūšimis (10,5 proc.) (14).
Italijoje atlikto tyrimo duomenimis, nustatyta, kad 52,5 proc. (167/318) prieglaudose laikomų šunų buvo užsikrėtę parazitais. Dažniausiai paplitę parazitai buvo Trichuris vulpis 29,2 proc. ir Toxocara canis 9,7 proc.,
Remiantis tyrimais, atliktais kitose šalyse, galima daryti išvadą, kad labiausiai paplitusi šunų helmintozė yra Toksokarozė, kuri yra pavojinga žmonėms. Todėl gyvūnų šeiminkai turi
6
būti supažindinami su parazitozių plitimu ir zoonozių svarba, tinkamomis antiparazitinėmis priemonėmis ir šunų dehelmintizavimo schemomis (17, 18).
Lietuvoje atlikais tyrimais, nustatyta, kad 11 proc. Kaimo šunų buvo užsikrėtę T.canis, 2 proc. – T.leonina, 3 proc. – Uncinaria spp., ir 5 proc. Taeniidae kaspinuočiais (16). Tačiau nėra spausdintos informacijos apie veislynuose ir prieglaudose laikomų šunų užsikrėtimą virškinamojo trakto ir kvėpavimo takų parazitais bei užsikrėtimą nulemiančius veiksnius.
Darbo tikslas- Nustatyti virškinimo trakto bei plaučių helmintų paplitimą šunų veislynuose ir prieglaudose.
Darbo uždaviniai –
1. Nustatyti kokie parazitai labiausiai yra paplitę šunų veislynuose ir prieglaudose;
2. Nustatyti kaip užsikrėtimas yra priklausomas nuo šuns amžiaus, laikomų šunų skaičiaus, dehelmintizavimo laiko, dehelmintizavimo priemonės, laikymo būdo, lyties;
3. Nustatyti kokios dehelmintizavimo programos yra taikomos veislynuose ir prieglaudose, bei įvertinti jų efektyvumą.
7
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1 Helmintų paplitimas Europoje
Dauguma šunų ir kačių parazitų išplito Europoje dėl žmonių veiklos. Pastebimai padidėjo šunų judėjimas tarp Europos šalių prekybos tikslais. Dėl šios priežasties, plinta tokie egzotiniai šunų parazitai kaip Leishmania infantum, Hepatozoon canis ir Dirofilaria spp., kurie dabar yra diagnozuojamis centrinėje Europoje ir Jungtinėje karalystėje. Taip pat parazitozių plitimui įtakos turi sienų tarp Europos Sąjungos šalių atidarymas, bei Sovietinio bloko griuvimas. Daug įtakos parazitozių plitimui turi augančios lapių, ūsūrinių šunų populiacijos (24). Pasaulinė klimato kaita taip pat įtakoja parazitų vystymosi ciklus, bei skirtingus perdavimo kelius (12).
Parazitozių plitimą įtakoja ir veisėjų keliavimas su šunimis į parodas visame pasaulyje, naujų šunų importavimas į veislyną iš įvairių šalių.
1.2 Helmintai veislynuose ir prieglaudose
Šunų gyvenimas grupėse yra parazitozių plitimui palankus rizikos veiksnys. Jis ypač palankiai veikia tiesioginio kontakto metu, ar per išmtas plintančias parazitozes (29). Lyginant benamių, namie ir veislynuose laikomų šunų užsikrėtimą virškinimo trakto parazitais, nustatytas dažnesnis užsikrėtimas parazitais tarp prieglaudų ir veislynų šunų. Tai grindžiama tuo, kad prieglaudose ir veislynuose šunys yra laikomi ribotoje aplinkoje, o didesnė šunų koncentracija įtakoja gausesnį aplinkos užterštumą parazitų kiaušinėliais. Taip pat nustatyta, kad prieglaudų šunys buvo dažniau užsikrėtę virškinimo trakto parazitais, nei veislynų ar medžiokliniai šunys (30-32).
Trichuris vulpis ir Toxocara canis yra dažniausiai pasitaikantys helmintai šunų veislynuose ir prieglaudose. Tai lemia didelis šių parazitų kiaušinėlių atsparumas aplinkos veiksniams ir galimybė ilgai išlikti invazyviais aplinkoje (15).
8
Veislyno geografinio arealo;
Veislyne auginamų šunų skaičiaus;
Sanitarinių veislyno sąlygų. (33)
Gyvūnų prieglaudos yra laikini namai daugumai gyvūnų. Dėl didelės gyvūnų rotacijos, prieglaudos priklauso didesnei rizikos grupei ligų plitimo atžvilgiu (34). Į prieglaudas dažniausiai patenka neprižiūrėti šunys, su nežinoma dehelmintizavimo, gydymo anamneze. Tokie šunys kelia potencialią riziką kitų šunų, bei prieglaudos darbuotojų užsikrėtimui parazitais (35).
Šuns amžius ir laikymo būdas turi didelės įtakos užsikrėtimui parazitozėmis (36). Ispanijoje buvo atlitkas tyrimas 12-oje šunų prieglaudų. Iš ištirtų 544 šunų 336 (61,8 proc.) buvo užsikrėtę parazitais. Nustatyta, kad medinėse būdose gyvenantys prieglaudų šunys, parazitais buvo užsikrėtę pastebimai dažniau, negu metaliniuose aptvaruose gyvenantys šunys. Higienos standartai buvo panašūs visose tirtose prieglaudose: išmatos buvo surenkamos ir patalpos išvalomos dezinfekcinėmis priemonėmis kasdien (37).
Kanadoje atlikto tyrimo duomenimis, nustatytas didesnis prieglaudų šunų užsikrėtimas parazitais (21,1 proc.), lyginant su namie laikomais šunimis (15,5 proc.) (37). Kito Kanadoje atlikto tyrimo duomenimis nebuvo nustatytas patikimas užsikrėtimo parazitais skirtumas tarp prieglaudose laikomų šunų ir namie laikomų šunų, rezultatai atitinkamai buvo 53,3 proc. ir 59,5 proc. (38). Anaiptol, pagal šio tyrimo duomenis didesnis užsikrėtimas virškinimo trakto parazitais buvo nustatytas namie laikomiems šunims.
Japonijoje prieglaudų šunų užsikrėtimas parazitais buvo 39,2 proc. Vienas iš keturių tirtų šunų buvo užsikrėtęs Toxocara canis parazitais. (6)
Virškinimo trakto parazitai diagnozuojami įvairaus amžiaus šunims, tačiau dažniau nustatomi jauniems šuniukams, tai lemia naujagimių ir žindančių šuniukų didesnė užsikrėtimo rizika (Toxocara canis), bei dėl to kad šuniukai dar nėra įgiję imuniteto parazitams (18, 39, 40). Pasak Schants et al (41) šiuniukai nuo 7 savaičių iki 3 mėnesių amžiaus prieglaudose JAV buvo užsikrėtę Tosocara canis parazitais beveik 100 proc. Plonosiose žarnose parazituojančios Toxocara canis buvo nustatytos 80 proc. jaunesnių nei 6 savaičių amžiaus šuniukams, tačiau kiaušinėliai išmatose buvo nustayti tik 20 proc. šių šuniukų. Didesnis jaunų šuniukų užsikrėtimas parazitais galimas dėl nesubrendusios imuninės sistemos ir neįgyto imuniteto parazitams (42).
9
Kaprofagija- dar vienas šunų užsikrėtimo endoparazitais rizikos veiksnys, ypač šunims, gyvenantiems grupėse (veislynai, prieglaudos) (43).
1.3 Endoparazitų prevencija veislynuose ir prieglaudose
Tinkamos dehelmintizavimo programos, aukšti higienos standartai yra reikalingi norint užtikrinti veislynų šunų sveikatą ir gerovę (44). Būtina šalintis išmatas, bei valyti veislynų patalpas, norint užtikrinti kuo mažesnį aplinkos užeterštumą parazitų kiaušinėliais (45-47). Nustatyta, kad reguliarus išmatų šalinimas iš kiemo (4-5 kartus per savaitę) mažina parazitų kiaušinėlių paplitimą kiemo aplinkoje (28). Toxocara spp. kiaušinėliai yra labai atsparūs cheminėms priemonėms, tačiau jautrūs UV spinduliams, aukštai temperatūrai. Patartina valyti veislynų patalpas su 1 proc. Natrio hipochlorito tirpalu, kuris pašalina viršutinį baltyminį kiaušinėlių apvalkalą ir jie tampa pažeidžiami aplinkos veiksniams (17).
Europos augintinių gyvūnų parazitų mokslinė taryba (ESCCAP) siūlo šias gyvūnų apsaugos priemones nuo užsikrėtimo parazitais:
1. Šerti komerciniais pašarais, kepta ar virta mesa, stengiantis išvengti šerti termiškai neapdorota mėsa. Taip pat užtikrinti, kad gyvūnai neturėtų galimybės ėsti graužikus. Girdyti šviežiu vandeniu;
2. Taikyti tinkamas dehelmintizavimo programas;
3. Daugeliu parazitozių augintiniai gali užsikrėsti bet kuriame amžiaus laikotarpyje, todėl būtina užtikrinti parazitozių kontrolę visą augintinio gyvenimą (48).
Išmatas patartina profilaktiškai tirti dėl parazitų kiaušinėlių po kelionių su gyvūnais į kitas šalis, taip pat veislynuose ir prieglaudose. Naujai į veislyną atvežtus gyvūnus patartina laikyti karantine ir dehelmintizuoti (48). Veislynų savininkai turi būti atsakingi ir taikyti tinkamas dehelmintizavimo programas šunims. Šiuo keliu, bus užtikrintas nesergančių parazitinėmis ligomis šuniukų pardavimas naujiems šeimininkams, bei taip bus sumažintas veislyno aplinkos užterštumas zoonotiniais helmintais (11). Virškinimo trakto parazitų epidemiologinis tyrimas leidžia mums įvertinti zoonotinių ligų grėsmę šunims gyvenantiems veislynuose, taip pat šunims gyvenantiems žmonių namuose (33).
Norint užkirsti kelią parazitozių plitimui, gyvūnų savininkai turi laikytis tam tikrų higienos reikalavimų:
10
1. Laikytis asmens higienos taisyklių, plauti rankas prisilietus prie augintinių, prieš valgant;
2. Kontroliuoti auginitnių parazitozes, taikant tinkamas profilaktines dehelmintizavimo priemones;
3. Tinkamai tvarkyti gyvūnų išmatas;
4. Tvarkyti gyvūnų kailį, tam kad apsaugotų jį nuo užteršimo kiaušinėliais (48).
Egzistuoja daug šunų parazitų kontrolės programų, tačiau reikia išsirinkti pačią priimtiniausią. Kai kuriems nematodams yra nustatytas atsparumas antiparazitiniams preparatams (49). Pats pagrindinis toksokarozės užzsikrėtimo šaltinis yra maitinanti kalė ir šuniukai nuo 3 savaičių iki 6 mėnesių amžiaus (50). Šuniukų dehelmintizacija turėtų būti pradėta nuo 3 savaičių amžiaus. Šuniukai pakartotinai gali užsikrėsti visą laktacijos periodą, tad būtinas pakartotinas gydymas (51). Norint sumažinti vaikingų kalių užsikrėtima T.canis, rekomenduojama prieš vaikavimąsi jas dehelmintizuoti fenbendazolais (14 d. iki vaikavimosi- 2 dienos po vaikavimosi) (52). Suaugusius šunis rekomenduojama dehelmintizuoti reguliariai, ne rečiau kaip kas 4 mėnesius, šunis, gyvenančius veislynuose, rekomenduojama dehelmintizuoti kas mėnesį (48).
Taikant dehelmintizavimos programas, svarbu pasirinkti plataus veikimo spektro antihelmintikus. Dažniausiai šunims naudojami plataus veikimo spektro antihelmintikai, savo sudetyje turintys mebendazolo, fenbendazolo, arba febantelio-pyrantelio-prazikvantelio kombinaciją. Mebendazolas ir fenbendazolas yra efektyvūs prieš virškinimo trakto nematodus (įskaitant kai kurių stadijų lervas ir suaugėlius), taip pat veikia kai kuriuos cestodus (Taenidae). Febantelis pasižymi didesniu efektyvumu prieš Ancylostomidae šeimos parazitus, nei kitus nematodus, apie efektyvumą prieš cestodus vyrauja prieštaringos nuomonės. Pyrantelio pamoatas yra prastai absorbuojamas iš žarnų, pasižymi plataus veikimo spektro nematocidiniu aktyvumu. Prazikvantelis pasižymi aktyvumu prieš plataus spektro suaugusius, bei lervos stadijos trematodus ir cestodus (53).
Vis auga susidomėjimas naudoti homeopatinius antihelmintikus. Sintetinių antihelmintikų naudojimas profilaktiniam gydymui nuo parazitų yra plačiai naudojamas išsivysčiusiose ir besivystančiose šalyse, tačiau pasitaiko sporadiniai atsparumo antihlemintikams atvejai. Būtent dėl šios priežasties didėja susidomėjimas homeopatiniais antihelmintikais (54). Homeopatiniai produktai yra nekenksmingi, natūralūs ir pigesni, lyginant su cheminiais antiparazitiniais preparatais (55). Tai įtakoja, kad kai kurie šunų
11
savininkai renkasi homeopatines dehelmintizavimo priemones. Rinkoje yra komercinių homeopatinių antihelmintikų, į kurių sudėtį dažniausiai įeina česnakų, moliūgų sėklų ekstraktai. Česnakas (Allium sativum) savo sudėtyje turi Tetrahidro harminą, kuris veikia prieš nematodus (56). Česnakai yra naudojami tradicinėje medicinoje jau daug amžių (57). Česnakai pasižymi plačiu antibakteriniu, antigrybiniu, antiparazitiniu ir antivirusiniu efektyvumu (58). Alicinas, sieros turintis elementas, suteikia česnakui antiparazitines savybes, bei turi teigiamos įtakos imunitetui (59).
Kumar et al atliko tyrimą, kurio metu šuniukams buvo duodamas česnakų ekstraktas ir tiriamas antiparazitinis efektyvumas. 15 dieną po dehelmintizavimo gydymo česnakais efektyvumas buvo tik 14,66 %. Tai galėjo įtakoti netinkama dozė, ar pakartotinas šuniukų užsikrėtimas (57).
Informacijos apie moliūgų sėklų (Cucurbita maxima) antiparazitinį efektyvumą šunims trūksta. Buvo atlikti moksliniai tyrimai su pelėmis ir žiurkėmis, tyrimų duomenimis, moliūgų sėklos veikia antiparazitiškai (60,61).
Nepaisant profilaktinių priemonių bei gydymo, parazitai vis dar yra šunų ligų ir mirties priežastimi. Dažnai augintinių savininkams trūksta tinkamos informacijos apie dehelmintizavimo dažnumą ir tinkamus antihelmintikus. Savininkams trūksta informacijos apie zoonotines ligas ir grėsmę užsikrėsti patiems. Veterinarai turėtų vaidinti pagrindinį vaidmenį šviečiant visuomenę parazitozių kontrolės temoje (55). Šioje vsuomenės švietimo programoje yra ypatingai svarbūs veterinarijos gydytojai., tačiau kai kurių mokslininkų tyrimų duomenimis nustatyta, kad kai kurie veterinarai teikia klaidingą, nepakankmą ar pasenusią informaciją gyvūnų savininkams (62).
1.4 Šunų užsikrėtimas virškinimo trakto parazitais
Virškinimo trakto funkcija yra suskaidyti maistą į smulkesnes dalis, tam kad organizmas gebėtų jas pasisavinti,taip pat šalinti nereikalingas organizmui medžiagas (64).
Virškinimo trakto parazitai, helmintai ir pirmuonys, yra dažniausiai veterinarų diagnozuojami patogeniniai agentai, dažnai esantys mirties priežastimi šunims (38).
Dažniausiai pasitaikantys šunų virškinimo trakto parazitai yra nematodai, tokie kaip: Toxocara canis, Toxascaris leonina, Uncinaria stenocephala ir Ancylostoma caninum (13).
12
Taip pat dažnai šunų virškinimo trakte parazituoja Trichuris vulpis, Taenia spp., Dipilydium caninum ir kt.
Negausus užsikrėtimas virškinimo trakto parazitais dažniausiai nesukelia jokių klinikinių požymių, tačiau gausesnė parazitų invazija gali sukelti diarėją, dehidrataciją, anemiją (13).
1 pav. Dažniausiai pasitaikantys šunų endoparazitai. W.J.Foreyt
1.4.1 Toxocara canis
Šis parazitas priklauso Ascarididae šeimai, Nematoda klasei (65). Parazituoja šunų plonojoje žarnoje (52). Tai dideli baltos spalvos nematodai, kurių dydis siekia iki 18 cm, patinų dydis – apie 10 cm, patelės gali siekti iki 18 cm. Kiaušinėliai 75x90 μm dydžio, rudos spalvos, su storu apvalkalu (65). Šiems nematodams būdingas kompleksimis vystymosi ciklas, su keturiais galimais užsikrėtimo būdais. Vaikingos kalės yra pagrindinis užsikrėtimo šaltinis jaunikliams (3). Užsikrėtusios kalės organizme T.canis lervos geba būti hipobiozės būklėje ir lokalizuotis audiniuose. Vieną kartą gyvenime užsikrėtusios kalės organizme bus
13
pakankamas kiekis lervų, kad būtų užkrėsti visų vadų šuniukai. Dalis lervų, užuot migravusi į gimdą, keliauja į plonąsias žarnas ir užbaigia savo vystymąsi. Būtent dėl šios priežasties vaikingų kalių išmatose, kelias savaites po šuniavimosi padaugėja T.canis kiaušinėlių (65). Šuniukai užsikrečia gimdoje, antrąjį nėštumo mėnesį ir pradeda platinti kiaušinėlius su išmatomis maždaug 2 savaitės po gimimo (66,67). Kai mobilizuotos lervos migruoja laktogeniniu keliu, šuniukai gali užskrėsti per krekenas ir pieną net 38 dienos po atvedimo (68,69). Į šuniuko organizmą patekęs kiaušinėlis su invazyvia L2 stadijos lerva keliauja į plonąsias žarnas, prasiskverbia pro jų sienelę ir kraujo pagalba nukeliauja į kepenis, čia neriasi tapdama L3 stadijos lerva ir keliauja į plaučius, patenka į trachėją, yra atkosima ir keliauja į plonąjį žarnyną, kur neriasi dar du kartus. Toks vysytmasis vyksta šuniukų iki 3 mėnesių amžiaus organizme Kalės gali pakartotinai užsikrėsti prarydamos nesubrendusias askarides, kai laižo šuniukus. Suaugę šunys taip pat gali užsikrėsti toksokaroze, suėdę rezervuarinius šeimininkus (paukščius, graužikus), kurių audiniuose yra L2 stadijos lervų, arba prarydami užkrėstus kiaušinėlius užterštoje aplinkoje (65). Vyresniems nei 6 mėnesių šunims lervų migracija per plaučius nevyksta. Toksokarozė yra pavojinga zoonozinė liga žmonėms, diagnozuojama nuo 1950 m. (70,71).
Skiriamos trys žmonių toksokarozės formos:
1. visceralinė toksokarozė,kuriai būdingas karščiavimas, kosulys, alerginės reakcijos, bronchinė astma, hepatomegalija, anemija, vėmimas, diarėja, svorio kritimas, miego sutrikimai, anoreksija, eozinofilija, leukocitozė;
2. akių toksokarozė – kai lervos lokalizuojasi akyse, sukeldamos akių skausmą, tinklainės pažeidimus, uveitį, aklumą;
3. slapta toksokarozė, kai atsitiktinai nustatoma eozinofilija ir padidėjęs T.canis antikūnių kiekis kraujyje (13).
Toksokaroze užsikrėsti didesnę riziką turi maži vaikai, nėščios moterys bei žmonės su silpna imunine sistema (72).
1.4.2 Toxascaris leonina (Toxascaris limbata)
Parazitas, priklausantis Ascarididae šeimai, Nematoda klasei. Parazituoja šunų, kačių, lapių plonajame žarnyne. Patinėlių ilgis apie 7 cm, patelių apie 10 cm. Kiaušinėliai šviesiai rudos spalvos, su storu apvalkalu, 75x85 μm dydžio (65). Kiaušinėlius svarbu diferencijuoti nuo Toxocara canis. Toxascaris leoninea parazitai plačiai paplitę visame pasaulyje. Dažniau
14
šis helmintas parazituoja katėse, tačiau gali būti nustatomas ir šunims, jei šunys turi kontaktą su kačių išmatomis. Šiuo parazitu taip pat gali užsikrėsti ir žmonės, tačiau užsikrėtimas vyksta rečiau, lyginant su Toxocara canis (73).
1.4.3 Uncinaria stenocephala
Priklauso Nematoda klasei, Ancylostomidae šeimai. Tai maži, iki 1,0 cm dydžio parazitai, parazituojantys šunų, lapių, kačių ir kitų šuninių, bei katininių šeimos žinduolių plonojoje žarnoje. Šie parazitai paplitę šalto ir vidutinio klimato zonose, Šiaurės Europoje ir Šiaurės Amerikoje (65). Lietuvoje dažnai parazituoja šunų ir lapių organizme (52).
1.4.4 Trichuris Vulpis (Trichocephalus vulpis)
Priklauso Nematoda klasei, Trichuroidea šeimai (65). Trichuris vulpis yra dažniausiai diagnozuojamas šuninis plaukagalvis, pažeidžiantis naminių šunų ir laukinių šuninių šeimos žinduolių storąsias žarnas (74). Šunys užsikrečia, kai kiaušinėlis patenka į virškinimo traktą. Plačiai paplitęs visam pasaulyje (65). Šis parazitas dažnai nustatomas tiriant prieglaudų ir veislynų šunų išmatas (11, 75). Šunims vyresniems nei 6 mėnesiai amžiaus, trichurozė yra viena iš dažniausiai nustatomų parazitozių (75). Tiriant išmatų mėginius mikroskopu būtina diferencijuoti Trichuris vulpis nuo Capillaria spp. parazitų, nes šių helmintų kiaušinėliai yra panašios išvaizdos. Trichuris vulpis kiaušinėliai yra 72-94 μm ilgio ir 31-42 μm pločio. Plaukagalvių kiaušinėliai yra labai atsparūs aplinkos veiksniams (65).
.
1.4.5 Dipylidium caninum
Dar kitaip vadinamas agurkiniu kaspinuočiu. Šis parazitas priklauso Cestode klasei, Dilepididae šeimai. Gali siekti 80 cm ilgio (65). Užsikrėtusių šunų išmatose mikroskopuojant galima rasti kapsules su kiaušinėliais, arba tik atskirus kiaušinėlius. Kapsulės dydis sieka 120-200 μm, kiaušinėlių dydis – 26-60 μm. Ant užsikrėtusių šunų išmatų dažnai galima pamatyti cestodo narelius, kurie primena agurko sėklas. Ant šviežių išmatų šie nareliai juda. Šis cestodas parazituoja šunų, lapių, kačių ir retai žmonių organizme (65). Cestodų
15
kiaušinėlis iš proglotidų platina neregurialiai, tad tai gali įtakoti klaidingai neigimaus
rezultatus (18). Šis parazitas paplitęs visame pasaulyje, žmonių infekcijos pasitaiko Europoje, Filipinuose, Kinijoje, Argentinoje ir Jav (76). Jauni vaikai turi didesnę riziką užsikrėsti dipilidioze, dėl artimo kontakto su šunimis ar katėmis. Žmonės yra atsitiktiniai šeimininkai (77). Šio cestodo tarpiniai šeimininkai yra blusos (Ctenocephalides spp, Pulex irritans) ir utėlės (Trichodectes canis) (65). Dažniausiai nesukeliai jokių klinikinių požymių, išskyrus kasymąsi.
1.4.6 Taenia spp.
Cestoda klasei, Taeniidae šeimai priklausantys parazitai. Šunų plonojoje žarnoje parazituoja daug tenijų rušių parazitų. Šių cestodų vystimuisi reikalingi tarpiniai šeimininkai. Tenijų kiaušinėliai yra 31-36 μm dydžio, panašūs į golfo kamuoliuką. Dažniausiai
pasitaikančios šunims tenijų rūšys yra šios: Taenia hydatigena, T.pisiformis, T.serialis, T.ovis, T. multiceps, T.cervi (65).
Taenia hydatigena tarpiniai šeimininkai yra naminiai ir laukiniai atrajotojai, kiaulės, šernai.
T.pisiformis tarpiniai šeimininkai – triušiai ir kiškiai. Tarpiniams šeimininkams lervos parazituoja pilvo ertmėje and serozinių plėvių.
T.serilialis tarpiniai šeimininkai,kaip ir T.pisiformis, triušiai ir kiškiai, tik skirtingai nuo pastarojo, lervos parazituoja jungiamajame audinyje.
T,ovis tarpiniai šeimininkai yra avys. Avims lervos parazituoja raumenyse. T.multiceps tarpniai šeimininkai yra avys ir galvijai.
T.cervi tarpniai šeimininkai- dėmėtiejis elniai (65).
1.4.7 Capillaria aerophila
Tai Nematoda klasei, Trichuroidea šeimai priklausantis parazitas, parazituojantis trachėjoje,bronchuoe, rečiau nosyje ar galvos sinusuose. Šis parazitas dažniausiai parazituoja lapėse, rečiau šunyse, katėse, žmoguje. Dažniau kapiliarozės diagnozuojamos laukiniams gyvūnams, tačiau paskutiniais dešimtmečiais šis parazitas buvo nustatyas šunims Europoje, Šiaurės Amerikoje ir Australijoje (74, 78). Užsikrėtimas kapiliaroze dažniausiai nesukelia
16
klinikinių požymių, išskyrus tuos atvejus, kai užsikrėtimas yra gausus- gali pasireikšti įvairūs kvėpavimos sistemos sutrikimai (74). Mikroskopuojant išmatų mėginius, reikia diferencijuoti C.aerophila nuo Trichuris vulpis, kapiliarijų kiaušinėliai yra mažesni, šviesesnės spalvos, ilgis- 60-65 μm, plotis – 25-40 μm.Kamšteliai asimetriški, o Trichuris vulpis kiaušinėlių kamšteliai yra simetriški. C.aerophila yra zoonotinis parazitas, žmonėms galintis sukelti karščiavimą, bronchitą, kosulį, dispnėją (74).
17
2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA
2.1 Tyrimo vieta ir objektai.
Tyrimas buvo atliktas 7 mėnesių laikotarpyje (2015 kovo mėn. – 2015 rugsėjo mėn.). Tyrimo objektas – šunų išmatos, kurių per tyrimo laikotarpį buvo surinkta ir ištirta 190. Išmatos buvo renkamos iš šunų veislynų ir prieglaudų, įsikūrusių Kaune. Tyrime dalyvavo 10 veislynų ir 2 prieglaudos. Ištirta 111 veislynuose laikomų šunų, 79 laikomi prieglaudose. Laikomų šunų skaičius viename veislyne – 3- 25 šunys. Prieglaudoe nr. 1 laikoma 47 šunys, viename narve laikomų šunų skaičius buvo nuo 1 iki 5. Prieglaudoje nr. 2 laikoma 32 šunys, gyvenantys lauke, grandinėmis po vieną pririšti prie budų. Prieš renkant išmatų mėginius šunų savininkams buvo pateiktos anketos, kuriose savininkai turėjo nurodyti kiek šunų augina, šunys laikomi patalpoje ar lauke, kokių veislių šunis augina, kada paskutinį karta atliko dehelmintizaciją, koks antiparazitinis preparatas tai buvo ir kaip dažnai dehelmintizuoja šunis. Tyrime dalyvavo 19 skirtingų veislių, bei mišrių veislių šunys.
Mėginiai buvo renkami nuo grindų arba žemės, priklausomai nuo to, ar šunys buvo laikomi patalpose ar lauke, į plastikinius maišelius, ant kurių buvo užrašoma data, mėginio numeris, veislyno arba prieglaudos numeris, šuns amžius ir vardas. Mėginiai iki pristatymo į laboratoriją buvo laikomi +4oC temperatūroje. Į laboratoriją mėginiai buvo pristatomi ir pradėti tirti ne vėliau, kaip per 24 val. nuo mėginio paėmimo.
Tyrime dalyvavo 100 patelių ir 85 patinai. Veislinių šunų buvo ištirta 120, neveislinių – 70. Atliekant statistinę analizę, šunys buvo suskirstyti į grupes: atsižvelgiant į amžių (1 grupė - jaunesni nei 1 metų amžiaus, 2 grupė - vyresni nei 1 metų amžiaus), laikymo būdą (1 grupė – laikomi patalpoje, 2 grupė- laikomi lauke), laikomų šunų skaičių (1 grupė – laikoma mažiau, nei 10 šunų, 2 grupė – laikoma daugiau, nei 10 šunų), dehelmintizacijos laiką (1 grupė- dehelmintizuoti anksčiau nei prieš 3 mėnesius, 2 grupė- dehelmintizuoti veliau, nei prieš 3 mėnesius arba nedehelmintizuoti), atniparazitinę priemonę (1 grupė – homeopatinė, 2 grupė- cheminė), veislę (1 grupė -veisliniai, 2 grupė - mišrūnai). 60 tirtų šunų buvo dehelmintizuoti homeopatine antiparazitine priemone, 51 šuo – chemine.
18
Buvo tirti išmatų mėginiai iš dviejų prieglaudų. Bendrai ištirti 79 išmatų mėginiai iš abiejų prieglaudų. 1 prieglaudoje rinkti išmagtų mėginiai iš 47 šunų, visi šunys buvo laikomi patalpoje. 2 prieglaudoje tirti 32 šunų mėginiai, šunys gyveno lauke.
2.2 Parazitologiniai tyrimai
Virškinimo trakto helmintams aptikti buvo naudojamas sedimentacijos-flotacijos tyrimo metodas.
Tyrimo eiga: 5-10 gramų išmatų buvo dedama į plastikines stiklines (2 pav.). Stiklinės sužymėtos numeriais, kad būtų galima atsekti mėginius. Išmatos praskiedžiamos vandeniu ir išmaišomos medine mentele. Tada ant didesnių stiklinių buvo uždedamas sietelis, per kurį supilamas turinys iš plastikinių stiklinių. Sietelyje likę tirščiai buvo praplaunami vandeniu. Tada visas turinys stiklinėje buvo paliekams stovėti 30 minučių.
2 pav. Flotacijos tyrimo eiga.Nuotr. N.Liutkutės
Po 30 minučių iš stiklinių vanduo buvo nupilamas, paliekamas tik sedimentas stiklinių dugne. Dalis sedimento buvo pilama į stiklinius mėgintuvėlius centrifugavimui, kita dalis pilama į ependorfinius mėgintuvėlius ir užšaldoma. Į mėgintuvėlį įpilama Cinko chlorido flotacinio tirpalo (8 ml) ir centrifuguojama 3 minutes.
19
Po centrifugavimo apdeginta metaline kilpele buvo imamas viršutinis tirpalo sluoksnis, dedami 4-5 lašai ant objektinio stiklelio ir mikroskopuojama. Mikroskopuoti pradedama nuo mažiausio padidinimo (x10). Kilus įtarimams buvo žiūrima didesniu padidinimu (x 20).
Toxocara canis kiaušinėliai buvo matuojami, norint diferencijuoti nuo Toxocara cati. T.canis kiaušinėlių dydis 90 x 75 µm, T.cati- 65-75 µm.
Užsikrėtimas kvėpavimo takų nematodais buvo tiriamas Bermano metodu. Šiam metodui atlikti apie 10 gramų išmatų buvo dedama į marlę. Marlės kampai suimami ir pritvirtinti prie medinės lazdelės. Tada marlė panardinta į konusines kolbas taip, kad vanduo apsemptų išmatas. Išmatos konusinėse kolbose buvo paliekamos per naktį. Kitą dieną iš kolbų nusiurbiamas vanduo ir paliekamos tik nuosėdos. Pipete nusiurbtos nuosėdos dėtos ant objektinio stiklelio ir mikroskopuojamos. Mėginiai nuosekliai peržiūrimi, siekiant surasti nematodų lervų.
3 pav. Bermano tyrimo metodas. Nuotr. N.Liutkutės
Tyrimai atlikti laikantis gyvūnų globos, laikymo, naudojimo bei veterinarinių reikalavimų.
2.3 Statistinė analizė
Statistinė rezultatų analizė buvo atliekama, naudojant SPSS 17.0 programą. Visi duomenys buvo suvesti į Microsoft Windows Office Excel 2013 programą ir tada patalpinti į
20
SPSS Statistics 17.0 programą. Binarinių duomenų statistinė priklausomybės analizė atlikta naudojant funkciją Generalized linear models, Fisher metodu. Ši funkcija nurodo kiek tam tikri priklausomi ir kintamieji veiksniai yra priklausomi vieni nuo kitų. Priklausomais veiksniais buvo pasirinkta: užsikrėtimas Toxocara canis, Trichuris vulpis, Uncinaria stenocephala, Dipylidium caninum, Taenia spp., Toxascaris leonina; kintamaisiais veiksniais: amžius, laikymo būdas, laikomų šunų skaičius, dehelmintizacijos laikas, naudotas antihelmintikas. Duomenys buvo laikomi statistiškai patikimais, kai p<0,05 (PI 95 proc.). Duomenų kiekybinė bei procentinė analizė atlikta naudojant Crosstabs funkciją.
GraphPadPrism programa buvo naudojama statistiniams patikimumams patikrinti. Statistiškai patikimais rezultatais buvo laikoma, kai p < 0,05 (PI 95 proc.).
21
3. TYRIMO REZULTATAI
Endoparazitų kiaušinėliai buvo nustatyti 57 (30,1 proc.) iš 190 tirtų išmatų mėginių. Iš visų teigiamų mėginių 53 (92,9 proc.) buvo užsikrėtę viena parazitų rūšimi, o 4 šunys (7,1 proc.) buvo užsikrėtę daugiau nei viena parazitų rūšimi. Tyrimo metu nustatytas užsikrėtimas 6 parazitų rūšimis. 29 mėginiuose (15,3 proc.) buvo aptikta Toxocara canis kiaušinėlių, tai buvo dažniausiai pasitaikantis parazitas. Kiti tyrimo metu nustatyti parazitai buvo: Trichuris vulpis 29 mėginiuose (7,9 proc.), Toxascaris leonina 6 mėginiuose (3,2 proc.), Uncinaria stenocephala 5 mėginiuose (2,6 proc.), Dipylidium caninum 5 mėginiuose (2,6 proc.), Taenia spp. 1 mėginyje (0,5 proc.)
Plaučių nematodų tyrimo metu nustatyta nebuvo nė viename mėginyje.
Veislynuose virškinimo trakto parazitais buvo užsikrėtę 18 proc. (20/111), prieglaudose – 46,8 proc. (37/79) šunų.
Veislynuose ir prieglaudose bendras užsikrėtimas virškinimo trakto nematodais tarp skirtingų amžiaus grupių pasiskirstė panašiai - 14,2 proc. (jaunesnių, nei 1 metų amžiaus) ir 15,8 proc. (vyresnių, nei 1 metų amžiaus) (p>0,05). Užsikrėtimas Toxocara canis helmintais dažniau pasireiškė šunims, jaunesniems nei 1 metų amžiaus (11,6 proc., p<0,05) tuo tarpu vyresni šunys buvo užsikrėtę rečiau (3,7 proc.). Užsikrėtimas Trichuris vulpis nematodais dažniau buvo nustatytas suaugusiems (>1 m.) šunims (p <0,05), (4 pav.). Kiti nustayti parazitai dažniau buvo aptinkami vyresniems, nei 1 metų amžiaus šunims (1 lentelė).
4 pav. Skirtingo amžiaus šunų užsikrėtimas Toxocara canis ir Trichuris vulpis.
11,6 0 8,7 7,9 0 2 4 6 8 10 12 14
Toxocara canis Trichuris vulpis
UŽSIKRĖ TIM AS, P RO C. < 1 m. > 1 m.
22 Amžius Dehelmintizacija <1 m. Užsikrėtimas (N teig/ viso tirta; 95 % PI > 1 m. Užsikrėtimas (N
teig/ viso tirta; 95 % PI
< nei prieš 3 mėn. Užsikrėtimas (N teig/ viso tirta; 95 % PI > nei prieš 3 mėn. Užsikrėtimas (N teig/ viso tirta; 95 % PI Užsikrėtimas 14,2 proc. (27/190) 15,8proc. (30/190) 1,1 proc. (2/190)* 28,9 proc. (55/190)* Toxocara canis 11,6 proc. (22/190)* 3,7 proc. (7/190)* 0 proc. (0/190)* 15,3 proc. (29/190)* Trichuris vulpis 0 proc. (0/190)* 7,9 proc. (7/190)* 0,5 proc. (1/190)* 7,4 proc. (14/190)* Toxascaris leonina 0,5 proc. (1/190) 2,6 proc. (5/190) 0 proc. (0/190)* 3,2 proc. (6/190)* Uncinaria stenocephala 0 proc. (0/190) 2,6 proc. (5/190) 1,1 proc. (2/190) 1,6 proc. (3/190) Dipylidium caninum 0 proc. (0/190) 2,6 proc. (5/190) 0 proc. (0/190) 2,6 proc. (5/190) Taenia spp. 0 proc. (0/190) 0,5 proc. (1/190) 0 proc. (0/190) 0,5 proc. (1/190) * - skirtumas statistiškai patikimas ( p<0,05)
1 lentelė. Amžiaus ir dehelmintizacijos įtaka šunų užsikrėtimui virškinamojo trakto parazitais.
Pagal užsikrėtimo virškinimo trakto parazitais duomenis, nustatyta, kad šunys, kurie buvo dehelmintizuoti 3 mėnesių laikotarpyje parazitozėmis sirgo rečiau (2/190, p<0,05), nei dehelmintizuoti rečiau arba nedehelmintizuoti niekada. Dehelmintizavimo laikas neturėjo įtakos užsikrėtimui Uncinaria stenocephala, Dipylidium caninum ir Taenia spp.
Užsikrėtimas dažniau buvo nustatyas šunims, laikomiems patalpoje 21,6 proc. nei laikomiems lauke 8,6 proc. (p>0,05). Lyginant laikymo būdo priklausomybę užsikrėtimui tam tikra parazitų rūšimi, įtaka nustatyta tik Toxocara canis helmintozių užsikrėtimui: 12,1 proc. šunų laikomų patalpoje šunų buvo užsikrėtę toksokaroze, o šunų, laikomų lauke, užsikrėtimas šiuo parazitu siekė 3,2 proc. (p<0,05).
Neveislnių šunų užsikrėtimas buvo ženkliai didesnis (17,9 proc.), lyginant su veisliniais (12,1 proc.), (p < 0,05).
Užsikrėtimas virškinimo trakto helmintais veislynuose gyvenančių šunų tarpe (5 pav.) buvo 18,0 proc. (20/111). Dažniausiai šunys buvo užsikrėtę Toxocara canis (10,8 proc.,12/111). Rečiau buvo nustatytas užsikrėtimas Trichuris vulpis (4,5 proc.), 5/111),
23
Toxascaris leonina (1,8 proc., 2/111), Uncinaria stenocephala (1,8 proc., 2/111), Dipylidium caninum (1,9 proc., 1/111).
5 pav. Veislynuose laikomų šunų užsikrėtimas virškinamojo trakto helmintais.
Didesnis užsikrėtimas buvo nustatytas šunims, jaunesniems, nei vienerių metų amžiaus (9,9 proc.), 8,1 proc. vyresnių, nei vienerių metų amžiaus šunų buvo užsikrėtę virškinimo trakto helmintais. (p>0,05).
Atsižvelgiant į laikymo būdą, šunys kurie buvo laikomi patalpoje, parazitais buvo užsikrėtę dažniau (13,5 proc.), negu laikomi lauke (4,5 proc., p <0,05) . Lyginant užsikrėtimo skirtingomis endoparazitozėmis priklausomybę nuo laikymo būdo, nustatyta, kad patalpoje laikomi šunys Toxocara canis buvo užsikrėtę ženkliai dažniau (9 proc.), nei laikomi lauke (1,8 proc, p <0,05). Analizuojant laikymo būdo įtaką užsikrėtimui kitomis virškinimo trakto helmintų rūšimis, tarpusavio ryšys nenustatytas (p>0,05).
Rezultatus analizuojant pagal laikomų šunų skaičių viename veislyne, matome, kad didesnėse grupėse (<10 šunų), laikomų šunų užsikrėtimas buvo didesnis (13,5 proc.) nei laikomų mažesnėse grupėse, iki 10 šunų (4,5 proc.), šis rodiklis statistiškai patikimas (p<0,05).
Dehelmintizacijos laikas yra svarbus veiksnys užsikrėtimui virškinimo trakto parazitais. Veislynuose laikomi šunys,kurie buvo dehelmintizuoti 3 mėnesių laikotarpyje, turėjo 8 kartus mažesnę riziką užsikrėsti helmintais (1,8 proc.). Seniau nei prieš 3 mėnesius dehelmintizuotų,
10,8 4,5 1,9 1,8 1,8 0 0 2 4 6 8 10 12
Toxocara canis Trichuris vulpis Dipylidium caninum Toxascaris leonina Uncinaria stenocephala Taenia spp. U ŽSIKRĖ TIMAS, PROC.
24
arba nedehelmintizuotų šunų užsikrėtimas siekė 16,2 proc. (p<0,05). Užsikrėtimui didelės įtakos turėjo ir antiparazitinės priemonės pasirinkimas. Šunys dehelmintizuoti homeopatinėmis antiparazitinėmis priemonėmis, pasižymėjo didesniu užsikrėtimu (13,5%) (p<0,05), nei šunys kuriems buvo naudojami cheminiai antiparazitiniai preparatai (4,5 proc.).
Analizuojant prieglaudų šunų užsikrėtimą virškinimo trakto helmintias, nustatyta, kad 46,8 proc. (37/79) šunų buvo užsikrėtę. Pirmoje prieglaudoje endoparazitais užsikrėtę buvo daugiau nei pusė šios priegaudos šunų 55,3 proc. (26/47), antroje prieglaudoje užsikrėtimas parazitais nustatyas 11 iš 37 prieglaudos šunų (34,4 proc.).
Prieglaudose nustatyti parazitai: Toxocara canis 21,5 proc. (17/79), Trichuris vulpis 12,7 proc. (10/79), Toxascaris leonina 5,1 proc. (4/79), Dipylidium caninum 5,1 proc. (4/79), Uncinaria stenocephala 3,8 proc. (3/79), Taenia spp., 1,3 proc. (1/79). (6 pav.)
6 pav. Prieglaudose laikomų šunų užsikrėtimas virškinamojo trakto helmintais.
Prieglaudose buvo ištirti 17 šunų, kurie buvo jaunesni, nei 1 metai amžiaus ir 62 šunys, vyresni, nei 1 metų amžiaus. Užsikrėtimo pasiskirstymas tarp amžiaus grupių buvo toks: 13,9 proc. (11/37) šunims, jaunesniems nei 1 m. ir 32,9 proc. (26/37) vyresniems, nei 1 m. 64,7 proc. visų jaunesnių, nei 1 metų amžiaus tirtų prieglaudos šuniukų, buvo užsikrėtę parazitais, tuo tarpu užsikrėtimas antroje amžiaus grupėje buvo 41,9%. Užsikrėtimas nuo amžiaus yra
21,5 12,7 5,1 5,1 3,8 1,3 0 5 10 15 20 25
Toxocara canis Trichuris vulpis Toxascaris leonina Dipylidium caninum Uncinaria stenocephala Taenia spp. U ŽSIKRĖ TIMAS, PROC.
25
statistikškai patikimas (p<0,05). Didesnę tikimybę užsikrėsti turėjo jauni, iki 1 m. amžiaus šunys.
Lyginant patalpoje ir lauke laikomų šunų užsikrėtimą, nustatyta, kad didesnę riziką užsikrėsti virškinimo trakto parazitais turėjo patalpoje laikomi šunys (32,9 proc.), tik 13,9 proc. lauke laikomų šunų buvo užsikrėtę helmintais, (p<0,05). Vertinant laikymo būdo įtaką atskiroms helmintų rūšims, nustatyta, kad toksokaroze dažniau sirgo šunys, laikomi patalpoje (16,5 %, p <0,05).
Dehelmintizacijos laikas taip pat turėjo įtakos užsikrėtimui parazitais. Šunims, kurie buvo dehelmintizuoti, vėliau nei prieš 3 mėnesius, buvo nustatyas didesnis užsikrėtimas 30,4 proc., tuo tarpu užsikrėtimas parazitais, šunims, dehelmintizuotiems 3 mėnesių laikotarpyje siekė 16,5 proc., p <0,05. Užsikrėtimui Dipylidium canninum, Uncinaria stenocephala, Toxascaris leonina, Taenia spp. dehelmintizavimo laikas neturėjo įtakos ir buvo statistiškai nepatikimas.Visiems prieglaudų šunims buvo naudojami cheminiai antiparazitiniai preparatai. Pagal 1 lentelę matyti, kad Toxocara canis dažniau buvo nustatyta jauniems šunims (12,7 proc.), p >0,05. Suaugusiems šunims dažniau buvo nustatyos kitos parazitozės. Lytis neturėjo reikšmės užsikrėtimui parazitais.
Amžius (Užsikrėtimas(N teig/ viso tirta; 95 proc.
PI)
Dehelmintizavimo laikas (Užsikrėtimas(N teig/ viso
tirta; 95 proc. PI) < 1 m. >1 m. <3 mėn. >3 mėn. Toxocara canis 12,7 proc.
(10/37) 8,9 proc. (7/37) 1,3 proc. (1/37)* 12,3 proc. (16/37)* Trichuris vulpis 0 proc.
(0/37)* 12,7 proc. (10/37)* 2,5 proc. (2/37)* 10,1 proc. (8/37)* Toxascaris leonina 1,3 proc.
(1/37) 3,8 proc. (3/37) 0 proc. (0/37) 5,1 proc. (4/37) Uncinaria stenocephala 0 proc.
(0/37) 3,8 proc. (3/37) 1,3 proc. (1/37) 2,5 proc. (2/37) Dipylidium caninum 0 proc.
(0/37) 5,1 proc. (4/37) 3,8 proc. (3/37) 1,3 proc. (1/37) Taenia spp. 0 proc. (0/37) 1,3 proc. (1/37) 0 proc. (0/37) 1,3 proc. (1/37) * - skirtumas statistiškai patikimas ( P<0,05)
26
Norint išsiaiškinti, kokios dehelmintizacijos programos yra taikomos veislynuose ir prieglaudose, savininkams buvo pateiktos anketos. 6 iš 10 veislynų savininkai šuniukus pradeda dehelmintizuoti nuo 4 sav. amžiaus, tada šuniukus dehelmintizuoja kas mėnesį iki 6 mėnesių amžiaus. Vyresnius, nei 6 mėnesių amžiaus šuniukus ir suaugusius šunis
dehelmintizuoja kas 3 mėnesius. 4 iš 10 veislnų savininkai dehelmintizuoti šuniukus pradeda nuo 2 mėn amžiaus ir dehelmintizuoja kas 2-4 mėnesius. Suagusius šunis dehelmintizuoja kas 6 mėnesius.
Prieglaudose reguliariai dehelmintizuoti šunis yra sudėtinga dėl nuolatos vykstančios šunų kaitos. Paprastai šunys prieglaudose buvo dehelmintizuojami kas 5-6 mėnesius.
27
4. REZULTATŲ APTARIMAS
Atlikus tyrimą, nustatyta, kad veislynuose ir prieglaudose gyvenančių šunų užsikrėtimas virškinimo trakto parazitais siekia 30,1 %. 18,0 proc. veislynuose gyvenančių šunų buvo užsikrėtę endoparazitais, prieglaudose 46,8 proc. Skirtingų autorių duomenimis, kitose šalyse šunims nustatyas 5,9-71,6 proc. endoparazitų paplitimas ( 37,38,79,80,82-84). Didelį parazitų paplitimą veislynuose ir prieglaudose įtakoja didelė šunų koncentracija laikymo vietoje, ganėtinai sparti gyvūnų kaita, keliavimas į užsienio šalis, naujų šunų atsivežimas į veislyną (29). Nauji šunys, patekę ir veislynus ir prieglaudas turėtų būti iškart dehelmintizuojami, norint išvengti endoparazitų plitimo veislyne ar prieglaudoje. Veislynuose užsikrėtimą toksokaroze taip pat gali įtakoti kiaušinėlius platinantys šuniukai, bei maitinančios kalės. Kaprofagija ganėtinai paplitus šunų veislynuose bei prieglaudose, ypač jaunų šunų tarpe, tai taip pat turi įtakos parazitozių pasireiškimui.
Tyrimo metu buvo nustatyti šie parazitai: Toxocara canis (15,3 proc.), Trichuris vulpis (7,9 proc.), Toxascaris leonina (3,2 proc.), Uncinaria stenocephala (2,6 proc.), Dipylidium caninum (2,6 proc.), Taenia spp. (0,5 proc.). Šios parazitozės yra dažniausiai nustatomos veislynuose ir prieglaudose, remiantis užsienio mokslininkų duomenimis (81). Matome, kad žmonėms pavojinga toksokarozė yra dažniausiai nustatoma parazitozė šunims. Galima daryti prielaidą, kad veisėjai ir prieglaudų darbuotojai pasižymi didesne rizika susirgti toksokaroze ir kitomis zoonotinėmis parazitozėmis, nes bendraujant su šunimis, valant patalpas, bei renkant išmatas yra pavojus, kad endoparazitų kiaušinėliai pateks į žmogaus organizmą. Norint išvengti parazitozių žmonės, turintys artimą kasdienį kontaktą su šunimis, turėtų reguliariai naudoti antiparazitines priemones.
Šunų amžius turėjo įtakos užsikrėtimui endoparazitais. Jauniems šunims dažniau buvo nustatyta toksokarozė, tai lemia naujagimių ir žindančių šuniukų didesnė užsikrėtimo rizika (per pieną plinta T.canis kiaušinėliai), bei dėl to kad šuniukai dar nėra įgiję imuniteto
parazitams (39, 40). Suaugę šunys dažniau sirgo trichuroze. Tokie patys rezultatai buvo gauti Olandijoje atlikto tyrimo duomenimis (11).
Didesnis užsikrėtimas parazitais, buvo nustatytas tuose veislynuose, kurių savininkai naudojo homeopatines dehelmintizavimo priemones (13,5 proc.). Antiparazitinis homeopatinių preparatų efektyvumas plačiau buvo tirtas stambių gyvulių tarpe, kai kurie homeopatiniai preparatai buvo nustatyti efektyvūs prieš tam tikrus helmintus (85). Mokslinių tyrimų smulkių gyvūnų tarpe dėl šių preparatų naudojimo trūksta.
28
Pagal atlikto tyrimo duomenis, galima teigti, jog tinkamai pasirinkta dehelmintizacijos schema mažina riziką užsikrėsti endoparazitais. Šunys, dehelmintizuoti rečiau, nei kas tris mėnesius turi didesnę galimybę užsikrėsti helmintais. Tirtose prieglaudose šunys dehelmintizuojami tik kas 5-6 mėnesius, tai yra per retai, nes kasdien į prieglaudas patenka nauji šunys, su nežinoma dehelmintizavimo istorija. Tiek veislynuose, tiek prieglaudose šunys turėtų būti dehelmintizuojami ne rečiau, kaip kas tris mėnesius, tai mažintų riziką plisti helmintozėms.
Lytis užsikrėtimui parazitais įtakos neturėjo, tai sutampa su kitų mokslininkų tyrimų duomenimis (81, 88-92).
Šunų gyvenimas didesnėse grupėse, taip pat turi įtakos užsikrėtimui parazitozėmis. Dažniau parazitai buvo nustatyti veislynuose, kuriuose buvo laikoma >10 šunų. Tai sutampa su Lenkijoje atlikto tyrimo duomenimis (83). Tai gali lemti didesnė aplinkos tarša
endoparazitų kiaušinėliais. Šunų auginimas reikalauja daug darbo ir pasiaukojimo, tad veisėjai turi būti atsakingi, kad būtų taikomos tinkamos dezinfekcijos ir sanitarijos priemonės.
Palpose laikomų šunų didesnį užsikrėtimą endoparazitais galėjo lemti tai, kad patalpose yra palankesnės sąlygos parazitų kiaušinėliams, taip pat veislynuose šunys yra dažniausiai laikomi vienoje patalpoje, kurioje yra didelė gyvūnų koncentracija. Taip pat neretai patalpose šunys ir tuštinasi, o išmatos surenkamos kelis kartus per dieną.
29
IŠVADOS
2.3.1.1 30,1 proc. (51/190) tirtų šunų buvo užsikrėtę virškinimo trakto helmintais. Endoparazitų kiaušinėliai nustatyti 18,0 proc. (20/111) veislynuose gyvenančių šunų išmatose. Prieglaudose virškinimo trakto helmintai nustatyti 46,8 proc. (37/79) šunų. Labiausiai paplitusios parazitozės: Toxocara canis 15,3 proc., Trichuris vulpis 7,9 proc., Toxascaris leonine 3,2 proc.
2.3.1.2 Šunys iki vienerių metų amžiaus dažniau buvo užsikrėtę Toxocara canis nematodais 11,6 proc. (p < 0,05), nei suaugę (> 1 metų amžiaus) šunys. Trichuris vulpis helmintais dažniau buvo užsikrėtę suaugę šunys (7,9 proc., p < 0,05). Šunys, dehelmintizuoti 3 mėnesių laikotarpyje virškinimo trakto parazitozėmis sirgo žymiai rečiau (1,1 proc.), nei dehelmintizuoti seniau, nei prieš 3 mėnesius arba nedehelmintizuoti niekada (28,9 proc., p<0,05). Šunys dehelmintizuoti homeopatnėmis antiparazitinėmis priemonėmis, pasižymėjo didesniu užsikrėtimu virškinimo trakto helmintais (13,5 proc.) (p < 0,05) nei šunys dehelmintizuoti chemine antiparazitine priemone (4,5 proc.). Šunys laikomi didesnėse grupėse (>10 šunų) buvo dažniau užsikrėtė helmintais (13,5 proc.), nei laikomi mažesnėse (<10 šunų) grupėse (4,5 proc.) (p<0,05). Šunų laikymo būdas turėjo įtaką Toxocara canis užsikrėtimui. Patalpose laikomi šunys buvo dažniau užsikrėtę šia parazitoze (12,1 proc.), nei laikomi lauke (3,2 proc.) (p<0,05). Lytis įtakos užsikrėtimui endoparazitozėmis neturėjo.
2.3.1.3 60 proc. Tirtų veislynų šuniukus pradeda dehelmintizuoti nuo 4 savaičių amžiaus. Šuniukai kas mėnesį dehelmintizuojami iki 6 mėnesių amžiaus. Suaugę šunys dehelmintizuojami kas 3 mėnesius. 40 proc. Veislynų šuniukus dehelmintizuoja nuo 2 mėnesių amžiaus, o suaugusius šunis kas 6 mėnesius. Prieglaudose šunys dehelmintizuojami kas 5-6 mėnesius.
30
PADĖKA
Dėkoju doktorantėms Žydrūnei Vienažindienei ir Ingai Stadalienei, veislynų bei prieglaudų savininkams ir darbuotojams už pagalbą ruošiant baigiamąjį darbą.
31
LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Zanzani S.A., Gazzonis A.L., Scarpa P., Berrilli F., Manfredi M.T. Intestinal parasites of owned dogs and cats from metropolitan and micropolitan areas: prevalence, zoonotic risks and pet owner awareness in Northern Italy. Hindawi, Biomed research international, 2014, 28:ID 696508;
2. Eguia- Aguilar P., Cruz-Reyes A., Martinez-Maya J.J. Ecological analysis and description of the intestinal helimnts present in dogs in Mexico city. Veterinary parasitology. 2005;127:139-146;
3. Traversa D., Pet roundworms and hookworms: a continuing need for global worming. Parasites & vectors, 2012, 5:91;
4. Samuel W.M., Pybus M.J., Kocan A.A. Parasitic diseases of wild mammals. Ames: Iowa State University Press, 2nd ed. 301 – 341psl, 2001;
5. Overgaauw P.A.M, Van Zutphen L., Hoek D., Yaya F.O., Roelfsema J., Pinelli E., Van Knapen F., Kortbeek L.M. Zoonotic parasites in fecal samples and fur from dogs and cats in The Netherlands. Veterinary Parasitology, 2009; 163:115-122;
6. Kimura A., Morishima Y., Nagahama S., Horikoshi T., Edagwa A., Kawabuchi-Kurata T., Sugiyama H., Yamasaki H. A coprological survey of intestinal helminthes in stray dogs captured in Osaka Prefecture, Japan. The Journal of Veterinary medicine science. 2013;75(10):1409-1411;
7. Muhairwa A.P., Nonga H.E., Kusiluka L.J. A Retrospective Study of Intestinal Helminthosis as a cause of clinical disease In Dogs. Tanzania Veterinary Journal. 2008; 25: 24 – 30;
8. Mahmuda A., Magaji A.A.,Yakubu Y., Salihu M.D., Lawal M.D., Mahmud U., Suleiman N., Danmaigoro A. Prevalence of intestinal parasites of dogs slaughtered at Mami market area, Sokoto, Nigeria. Scientific journal of animal scienc, 2012; 1:126 – 130;
9. Mekbib B., Alemayehu Regassa A., Desie-Sheferaw D. Gastrointestinal helminthes of dogs and owners' perception of dogs parasitic zoonoses in Hawassa, Southern Ethiopia, Journal of Veterinary Medicine and Animal Health, 2013; 5:20 – 26;
10. Davoust B., Normand T., Bourry O., Dang H., Leroy E., Bourdoiseau G. Epidemiological survey on gastrointestinal and blood-borne helminths of dogs in north-east Gabon. The Onderstepoort Journal of Veterinary Research. 2008;75:359 – 364;
32
11. Overgaauw P.A.M., Boersema J.H. Nematode infections in dog breeding kennels in the Netherlands, with special reference to Toxocara. Veterinary Quarterly, 1998; 20(1): 12-15;
12. Neves D., Lobo L., Simoes P.B., Cardoso L. Frequency of intestinal parasites in pet dogs from an urban area (Greater Oporto, northern Portugal). Veterinary Parasitology, 2014; 200:295-298;
13. Borecka A. Prevalence of intestinal nematodes of dogs in the Warsaw area, Poland. Helminthologia, 2005; 42; 1:35-39;
14. Mohmmad N.S. Al-Sabi, Kapel C.M.O, Johansson A., Espersen M.C., Koch J., Willesen J.L. A coprological investigation of gastrointestinal and cardiopulmonary parasites in hunting dogs in Denmark.Veterinary Parasitology. 2013; 196: 366-372; 15. Simonato G., Frangipane di Regalbono A., Cassini R., Traversa D., Beraldo P., Tessarin
C., Pietrobelli M. Copromicroscopic and molecular investigations on intestinal parasites in kenneled dogs, Parasitology research. 2015; 114:1963-1970;
16. Bružinskaitė R., Šarkūnas M., Torgerson P. R., Mathis A., Deplazes P. Echinococcosis in pigs and intestinal infection with Echinococcus spp. in dogs in southwestern Lithuania. Veterinary Parasitology. 2009; 160:237–241;
17. Overgaauw P.A.M. Aspects of Toxocara epidemiology: Toxocarosis in Dogs and cats. Critical reviews in microbiology. 1997; 23;3: 233-251;
18. Robertson I.D., Irwin P.J., Lymbery A.J., Thompson R.C.A. The role of companion animals in the emergence of parasitic zoonoses, International Journal for Parasitology, 2000, 30:1369-1377;
19. Morey DF. The early evolution of the domestic dog. Scientific American. 1994; 82:336– 347;
20. Wang C.R., Qui J.H., Zhao J.P., Xu M., Yu W.C., Zhu X.,Q. Prevalence of helminthes in adult dogs in Heilongiang Province, the People‘s Republic of China, Parasitology Research. 2006; 99:627-630;
21. Paul, M., King, L., Carlin, E.P. Zoonoses of people and their pets: a US perspective on significant petassociated parasitic diseases. Trends in parasitology. 2010; 26:153–154; 22. Headey B., Krause P., Health benefits and potential budget savings due to pets.
Australian and German survey results. Aust Social Mon 1999;2:4-6;
23. Bekoff M., Dogs, Humans, and the Oxytocin-Mediated Strong Social Bond,
33
24. Deplazes P., Van Knapen F., Schweiger A., Overgaauw P.A.M. Role of pet dogs and cats in the transmission of helmintic zoonoses in Europe, with focus on
echinococcosis and toxocarosis, Veterinary Parasitology 2011;182: 41-5;
25. Santarém, V.A., Giuffrida, R., & Zanin, A.Z. Larva migrans cutânea: ocorrência de casos humanos e identificação de larvas de Ancylostoma spp. em parque público do município de Taciba, São Paulo. Revista da Sociedade Brasileira de
Medicina Tropical. 2004;37; 2:179-181;
26. Greve JH., O‘Brien S.F., Prevalence of intestinal parasites in Iowa dogs – a comparison between 1965-68 and 1988, Iowa State Univ. Vet 1989; 51:24-25; 27. Jordan H.F., Mullins S.T., Stebbins M.E., Endoparasitism in dogs; 21 583 cases
(1981-1990). Journal of the American Veterinary Medical Association.
1993;
203:547-549;28. Bugg R.J., Robertson I.D., Elliot A.D., Thompson R.C.A., Gastrointestinal parasites of urban dogs in Perth, Western Australia, The Veterinary Journal, 1999;157:295-301; 29. Ortuno A., Castella J. Intestinal parasites in Shelter dogs and risk factors associated
with the facility and its management. Israel Journal of Veterinary medicine. 2013; 66;3:103-107;
30. Mundim M.J.S., Rosa L.A.G., Hortencio S.M., Faria E.S.M., Rodrigues R.M., Cury M.C. Prevalence of Giardia duodenalis and Cryptosporidium spp. in dogs from different living conditions in Uberlàndia, Brazil. Veterinary Parasitology. 2007; 144: 356-359;
31. Martinez-Carrasco C., Berriatua E., Garijo M., Martinez M., Alonso F.D., Ruiz de Ybánez R.: Epidemiological study of non-systemic parasitism in dogs in Southeast Mediterranean Spain assessed by coprological and post-mortem examination. Zoonoses Public Health 2007;54:195-203;
32. Meireles P., Montiani-Ferreira F.,Thomaz-Soccol V. Survey of giardiosis in household and shelter dogs from metropolitan areas of Curitiba, Paraná state, Southern Brazil. Veterinary Parasitology. 2008;52: 242-248;
33. Cardoso E.J., Garcia L.E., Campos A.C., Estrada A.C., Pinto-Sagahon M., Noguera-Estrada C. The frequency of intestinal parasites in puppies from Mexican kennels. Health, 2010;2;11:1316-1319;
34. Petersen C.A., Ivorak G., Spickler A.R., Maddie’s infection control manual for animal shelters- for veterinary personnel. CFSPH, Iowa State University, 2 psl., 2008.
34
35. Becker A.C., R-ohen M., Epe C., Schnieder T., Prevalence of endoparasites in stray and fostered dogs and cats in Northern Germany, Parasitology Research, 2012; 111:849-857;
36. Gates M.C., Nolan T.J., Risk factors for endoparasitis in dogs:retrospective case-control study of 6578 veterinary teaching hospital cases. J Small anim pract, 2009;50:636-640;
37. Joffe D., Van Niekerk D., Gagne F., Gilleard J., Kutz S., Lobingier R. The prevalence of intestinal parasites in dogs and cats in Calgary, Alberta. Can Vet J. 2011; 52:1323-1328;
38. Bridger K.E., Whitney H. Gastrointestinal parasites in dogs from the Islands of St. Pierre off the south coast of Newfoundland.Veterinary Parasitology. 2009;162: 167-170;
39. Asano K., Suzuki K., Matsumoto T., Sakai T., Asano R. Prevalence of dogs with intestinal parasites in Tochigi, Japan in 1979, 1991 and 2002, Veterinary parasitology, 2004; 120:243-248;
40. Soulsby E.J.L., Helminths, arthropods and protozoa of domesticates animals; 7ed: UK; Bailliere Tindall London; 1986;
41. Schantz P.M., Moorhead A.R., Dickerson J.W., Roberts J. Intestinal parasitic are common in pound dogs in Fulton County, Georgia, Proc. Ann Mtg Assoc Vet Parasitol. 1994; 80:93-94;
42. Gates M.V., Nolan T.J. Endoparasite prevalence and recurrence across different age groups of dogs and cats. Veterinary parasitology. 2009;166:153-158;
43. Nijsse R., Mughini-Gras L., Wagenaar J.A., Ploeger H.W., Coprophagy in dogs interfeces in the diagnosis of parasitix by faecal examination, Veterinary Parasitology. 2014;204:304-309;
44. Rinaldi L., Pennacchio S., Musella V., Maurelli M.P., La Torre F., Cringoli G. Helminth control in kennels: is the combination of milbemycin oxime and praziquantel a right choice? Parasites & vectors. 2015; 8:30;
45. Ruffes R., Measures to reduce hygienic and animal welfare problems creates by dogs and doves in a large town, Dtsch, Tierartzl. Wschr. 1989; 96:116;
46. Stephan E, Disposal of dog feves, why, who, how ? Esthetical, legal and organisational aspects, Dtsh. Tierarzsl. Wschr. 1989; 96:109-111;
47. Smith R.E., Clients, cats, and common diseases, Vet. Med, 1985, 4:54-62;
48. http://www.esccap.org/uploads/docs/nkzqxmxn_esccapgl1endoguidelines.pdf Preiga internetu 2015.11.18;
35
49. Riggio F., Mannella R., Ariti G., Perrucci S. Intestinal and lung parasites in owned dogs and cats from central Italy.Veterinary Parasitology. 2013;193:78-84;
50. Jacobs D.E., Pegg E.J., Ste, venson P., Helminths of British dogs: Toxocara canis a veterinary perspective. J.Small anim. Pract. 1977;18:79-92;
51. Fisher M.A., Jacobs D.E., Hutchinson M.J., Dick I.G.C, Studies on the control of Toxocara canis in breeding kennels, Vet. Parasitol. 1994; 55: 87-92;
52. Šarkūnas M., Veterinarinė parazitologija, Naujasis lankas, 275-276 psl., 2005;
53. Miro G., Mateo M., Montoya A, Vela E., Calonge R., Survey of intestinal parasites in stray dogs in the Madrid area and comparison of the efficacy of thre anthelmintics in naturally infected dogs, Parasitol Res, 2007, 100:317-320;
54. Tariq K.A., Tantry M.A., Preliminary studies on plants with anthelmintic properties in Kashmir- The north- west Temperate Himalayan region of India. Chinese medicine. 2012:3;106-112;
55. Matos M., Margarida Alho A., Owem A.P., Nunes T., Madeira de Carvalho L., Parasite control practices and public perception of parasitic diseases. A survey of dog and cat owners. Preventive Veterinary medicine, 2015;
56. http://parasitipedia.net/index.php?option=com_content&view=article&id=2553&Itemi d=2837 prieiga internetu 2015.11.12;
57. Kumar D., Sinha S, Sinha S.R.P., Kumari S., Kumar M., Samantaray S., Evaluation of the anthelmintic activity of garlic (Allium sativum) and betel nut (Areca Catechu) in pups naturally infected with hookworms, Indian Journal of Canine Practice,
2014;6;2:174-176;
58. Anthony J.P., Fyfe L., Smith H., Plant active components – a resource for antiparasitic agents? Trends Parasitology, 2005; 21:462-468;
59. Abbels S.G., Haik R., Efficacy of garlic as anthelmintic in donkeys, Israel J. Of Vet. Med., 1999, 51 (1): 220-250;
60. Díaz O.D., Lloja L.L, Carbajal Z.V. Preclinical studies of cucurbita maxima (pumpkin seeds) a traditional intestinal antiparasitic in rural urban areas. Rev. Gastroenterol Peru. 2004;24(4):323-327;
61. Ayaz E., Gökbulut C., Coşkun H.,Türker A.,Özsoy S., Ceylan K. Evaluation of the anthelmintic activity of pumpkin seeds (Cucurbita maxima) in mice naturally infected with Aspiculuris tetraptera. Journal of Pharmacognosy and Phytotherapy.
36
62. Harvey J.B., Roberts J.M., Schantz P.M., Survey of veterinarians recomendations for treatment and control of intestinal parasites in dogs: public healt implications. J Am Vet Med Assoc, 1991:199:702-705;
63. Evans H.E., De Lahunta A. Miller’s anatomy of the dog, 4th edition. Elsevier, p.281, 2013;
64. Konig H.E., Liebich H.E., Veterinary Anatomy of domestic mammals, 3rd edition, Schauttauer. psl 301 psl., 2007;
65. Taylor M.A., Coop R.L., Wall R.L., Veterinary Parasitology, 3rd edition.Blackwell Publishing. 870-872, 879-880 psl., 2007;
66. Lloyd S, Amersinghe PH, Soulsby EJL: Periparturient immunosuppression in the bitch and its influence on infection with Toxocara canis. J Small Anim Pract 1983, 24:237– 247;
67. Lloyd S: Toxocara canis: the dog. In In Toxocara and Toxocariasis Clinical, Epidemiological and Molecular Perspectives. Edited by Lewis JW, Maizels RM. London: British Society for Parasitology. Institute of Biology; 1993:11–24
68. Zimmermann U, Löwenstein MD, Stoye M: Migration and distribution of Toxocara canis Werner 1782 (Anisakidae) larvae in the definitive host (beagle) following primary infection and reinfection. Zentralbl Veterinarmed B 1985, 32:1–28;
69. Epe C: Intestinal nematodes: biology and control. Vet Clin North Am Small Anim Pract 2009; 39:1091–1107;
70. Wilder HC: Nematode endophthalmitis. Trans Am Acad Ophthalmol Otolaryngol 1950, 55:99–109;
71. Beaver PC, Snyder CH, Carrera GM, Dent JH, Lafferty JW: Chronic eosinophilia due to visceral larva migrans; report of three cases. Pediatrics 1952, 9:7–19;
72. Jucket G. Pets and parasites. Am Fam Physician 1997, 56:1763-1768;
73. http://parasitipedia.net/index.php?option=com_content&view=article&id=2595&Itemi d=2877 Prieiga internetu 2015.11.11;
74. Di Cesare A., Castagna G., Meloni S., Otranto D., Traversa D. Mixed trichuroid infestation in a dog from Italy. Parasites & Vectors, 2012, 5:128;
75. Kirkova Z., Georgieva D., Raychev E., Study on the prevalence of trichurosis in different categories of dogs and wild carnivores, Bulgarian journal of Veterinary medicine, 2006;9;2:141-147;
76. http://www.cdc.gov/dpdx/dipylidium/ prieiga internetu 2015.11.18;
77. Narasimham M.V., Panda P., Mohanty I., Sahu S., Padhi S., Dash M.Dipylidium caninum infection in a child: a rare case report. Indian J Med Microbiol 2013;31:82-84;
