KAUNO MEDICINOS UNIVERSITETAS

Aplinkos ir darbo medicinos katedra

Rūta Petrauskienė

PRIVAČIŲ IR VIEŠŲJŲ ĮSTAIGŲ KLINIKINIŲ LABORATORIJŲ DARBO SĄLYGŲ PALYGINIMAS

Magistro diplominis darbas (Sveikatos ekologija)

Mokslinė vadovė Sigita Marozienė

SANTRAUKA

Visuomenės sveikata. (Sveikatos ekologija)

PRIVAČIŲ IR VIEŠŲJŲ ĮSTAIGŲ KLINIKINIŲ LABORATORIJŲ DARBO SĄLYGŲ PALYGINIMAS

Rūta Petrauskienė

Mokslinė vadovė Sigita Marozienė

Kauno medicinos universitetas, Visuomenės sveikatos fakultetas, Aplinkos ir darbo medicinos katedra. Kaunas; 2008. 68 p.

Darbo tikslas. Palyginti darbo sąlygas privačiose ir viešųjų įstaigų klinikinėse laboratorijose. Tyrimo metodika. Tyrime dalyvavo 192 respondentai. 96 respondentai buvo vienos privačios X laboratorijos darbuotojai (penki padaliniai), kiti 96 viešųjų įstaigų laboratorijų darbuotojai. Atsako daţnis 76,8 proc. Tyrimas atliktas 2007 m. spalio – 2008 m. sausio mėnesiais. Duomenys surinkti anoniminės anketinės apklausos būdu. Statistinė duomenų analizė atlikta naudojant kompiuterinį SPSS 13.0 statistinį paketą ir MS Excel.

Rezultatai. Darbo aplinkoje su kenksmingomis cheminėmis medţiagomis, susiduria 97,9 proc. viešųjų ir 94,8 proc. privačios laboratorijos darbuotojai. Nepatenkinti darbo apsaugos priemonėmis buvo 55( 57,3 proc.) viešosios laboratorijos darbuotojų ir 25 (26 proc.) privačios laboratorijos darbuotojų. Geresniu uţmokesčiu pasiţymi privačių laboratorijų darbuotojai (p<0,05), o tai įtakoja ir tai, kad jie rečiau, nei viešųjų laboratorijų darbuotojai galvoja apie darbo keitimą. Didţiausias stresorius darbo aplinkoje buvo atsakomybė, uţ aliekamą darbą. (viešoje 82,3proc., privačioje 57,3 proc.) Statistiškai patikimiau (p<0,05) didesnę atsakomybę uţ atliekamą darbą jautė viešųjų laboratorijų darbuotojai. Labiausiai motyvaciją darbui didina atlygis, uţ padaryta darbą. Daţnesnį nuovargį darbo metu daţniau jaučia privataus sektoriaus darbuotojai, kurį įtakoja, didesni darbo krūviai, pamaininis darbas.

Išvados. Privataus sektoriaus laboratorijų darbuotojai uţdirba daugiau, tačiau daţniau nei viešojo sektoriaus darbuotojai jaučia nuovargį darbo metu ir darbdavio kontrolę. Viešosios laboratorijos darbuotojai tarpusavyje sutaria geriau ir rečiau jaučia konkurenciją, nei privačios laboratorijos darbuotojai. Viešajame sektoriuje darbuotojai rečiau dirba viršvalandţius, jiems suteiktos geresnės kvalifikacijos kėlimo galimybės.

Raktiniai ţodţiai. Viešosios įstaigos klinikinė laboratorija, privati klinikinė laboratorija, darbo sąlygos laboratorijose.

SUMMARY Public Health (Health Ecology)

COMPARISON OF WORK CONDITIONS OF THE PUBLIC AND PRIVATE CLINICS LABORATORIES

Ruta Petrauskiene

Work supervisor Sigita Maroziene

Kaunas Medicine University, Faculty of Public Health, Specialization in Environment and Work Medicine. Kaunas; 2008. 68p.

Final Paper Aim: Compare the work conditions in the public and private clinical laboratories.

Work Methods: We have taken for the research work 192 respondents: 96 of them were employed in the private X laboratory (five departments) and the other 96 respondents were working in the public laboratories. Answer period 76,8 percent. This research was being run in the duration from the October, 2007 until the January, 2008. The questionnaire data have been gathered anonym. The statistic data analysis were put up by the help of statistical package SPSS and MS Excel.

Results. In the environment with the toxic sanitary conditions work 97,9 percent of employees of public laboratories, and 94,8 percent of workers are engaged for the private laboratories. 55 (57,3 percent) of the public laboratories workers were not satisfied with the work protection conditions, and 25 (26 percent) of the private laboratory workers weren’t quite happy about the mentioned matter. A better income is assessable for the private laboratories employees (p<0,05), - this can admit them the more constant post of work than that of the public laboratories workers, who have to change their work therefore. The most ordinary factor of hectic in the environment was set the stressor of responsibility for the accomplished work as follows: 82,3 percent of the public sector respondents, and 57,3 percent of the private laboratories workers. The statistic reliable (p<0,05) responsibility for the work was shown by the public laboratories workers. The highest degree of motivation could be reached by the increase of income for work results. The employees of the private sector feel themselves more exhausted with work than that amount of the public sector workers, caused by the strengthened occupation and the shift work.

Conclusion. The workers of the private laboratories get higher earnings but they agree to differ themselves from the public laboratories employees through their hard work exceed and a constant employer’s control. The public laboratories workers have a better communication

which each other and they feel not a quite rivalry between them, in comparison with the workers of a private sector. The public sector workers have a scarcer given overtime duties than the private employees, and they have a better possibility for qualification development. Key – words: Public enterprise clinical laboratory, private clinical laboratory, work condition at laboratories.

TURINYS

ĮVADAS

DARBO TIKSLAS IR UŢDAVINIAI ... 8

1. LITERATŪROS APŢVALGA ... 9

1.1 TEORINIAI DARBO SĄLYGŲ IR DARBO SAUGOS REIKALAVIMŲ KLINIKINĖMS LABORATORIJOMS ASPEKTAI ... 9

1.1.1 Darbo organizavimui klinikinės diagnostikos laboratorijoje keliami sanitariniai ir higieniniai reikalavimai ... 10

1.1.2 Laboratorijos veiklos sąlygos ... 11

1.1.3 Laboratorijų patalpoms ir aplinkai keliami reikalavimai ... 12

1.1.4 Reikalavimai laboratorijos įrangai ... 14

1.2 Psichofiziologiniai, emociniai veiksniai darbo laboratorijose metu ... 16

1.2.1. Nuovargis ... 16

1.2.2. Persitempimas ... 17

1.2.3. Nuovargio ir streso profilaktika ... 19

1.2.4 Emociniai veiksniai ... 19

1.2.5 Darbuotojų motyvacija ... 20

1.2.6 Darbuotojų tarpusavio santykiai ... 21

1.3 Socialinės garantijos, darbo ir poilsio laikas ... 21

1.3.1. Socialinis draudimas ... 21

1.3.2. Darbo laikas ... 21

1.3.3. Poilsio laikas ... 23

1.4 Situacija Lietuvos sveikatos sistemoje ... 23

1.4.1. Privačios medicinos vaidmuo šiandieninėje Lietuvoje ... 24

1.4.2. Didţiausios privačių įstaigų klinikinės laboratorijos ... 25

1.4.2.1. Medicinos diagnostikos centras ... 25

1.4.2.2. Bendrosios medicinos praktika ... 25

1.4.2.3. UAB "Biomedicinos tyrimų centras" ... 26

1.4.3. Didţiausios valstybinių gydymo įstaigų laboratorijos ... 27

1.4.3.1.Vilniaus Universiteto ligoninės Santariškių klinikų Laboratorinės diagnostikos centras ... 27

1.4.3.2. Kauno medicinos universiteto klinikos ... 29

1.4.3.3. Šeškinės poliklinikos klinikinė diagnostinė laboratorija ... 30

2. TYRIMO METODAI ... 31

3. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS ... 32

IŠVADOS ... 48

PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 49

NAUDOTA LITERATŪRA IR ŠALTINIAI ... 50

PRIEDAS NR.1 ... 53

PPIEDAS NR. 2...65

SANTRUMPOS

KMU- Kauno medicinos universitetas VSF- Visuomenės sveikatos fakultetas n - tiriamųjų skaičius

p - pasikliautinumo lygmuo proc.- procentai

ĮVADAS

Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatyme darbo sąlygos apibrėţiamos kaip aplinka, kurioje vyksta darbas, paties darbo aplinka, darbo pobūdis, darbo ir poilsio laikas, turintis tiesioginę įtaką darbuotojo savijautai, darbingumui, saugai ir sveikatai.[1] Darbo sąlygas formuoja pats gamybos darbo pobūdis, darbo priemonės, darbo objektai, technologiniai procesai, sanitariniai - higieniniai ir estetiniai darbo veiksniai, socialiniai - psichologiniai veiksniai.

Jau visą dešimtmetį diskutuojama apie privačios medicinos vietą sveikatos apsaugos sistemoje mūsų šalyje. Diskusijos vyksta įvairiais lygiais – Seime, Vyriausybėje, Sveikatos apsaugos ministerijoje, Lietuvos laisvosios rinkos institute, privačių sveikatos įstaigų organizacijose, medikų visuomenėje. Visi pripaţįsta, kad privati medicina turi surasti savo vietą sveikatos paslaugų teikimo rinkoje, kad ji svarbi lygiuojantis į pasaulinę privačios medicinos praktiką, kad ji spręs sveikatos apsaugos paslaugų kokybės gerinimo, paslaugų prieinamumo, finansavimo problemas.

Privačios laboratorijos stengiasi teikti geresnias ir kokybiškesnias paslaugas, nei viešosios labortorijos. Tuo pačiu privačios laboratorijos stengiasi sudaryti geresnias darbo sąlygas savo darbuotojams, nei viešosios laboratorijos. Savo darbe as bandysiu atskleisti viešųjų ir privačių laboratorijų darbo sąlygas, jų darbuotojų poţiūrį į jas. Bandysiu palyginti darbo sąlygas viešosiose ir privačiose laboratorijose.

DARBO TIKSLAS IR UŢDAVINIAI

Darbo tikslas - Palyginti darbo sąlygas privačiose ir viešųjų įstaigų klinikinėse laboratorijose. Uţdaviniai:

1. išnagrinėti klinikinių laboratorijų darbuotojų poţiūrį į darbo aplinką

2. palyginti privačiose bei viešųjų įstaigų laboratorijose dirbančių specialistų poţiūrį į darbo aplinką

3. nustatyti darbo aplinkos veiksnius formuojančius darbuotojų nuomonę apie savo darbo sąlygas

4. pateikti rekomendacijas laboratorijų darbo aplinkos optimizavimui

Atliktų tyrimų teorinis ir praktinis reikšmingumas, bus tai, kad šiame darbe bus atskleistas darbuotojų poţiūris į savo darbo sąlygas, veiksniai kurie formuoja darbuotojų poţiūrį į jas, bus palygintos darbo sąlygos privačiame ir valstybiniame sektoriuje.

1. LITERATŪROS APŢVALGA

1.1 TEORINIAI DARBO SĄLYGŲ IR DARBO SAUGOS

REIKALAVIMŲ KLINIKINĖMS LABORATORIJOMS ASPEKTAI

Klinikinė laboratorija (medicinos laboratorija) – tai laboratorija, kurioje, siekiant gauti duomenis, padedančius diagnozuoti, perspėti ir gydyti ţmonių ligas arba įvertinti jų sveikatos būklę, daromi biologiniai, mikrobiologiniai, imuniniai, cheminiai, imunohematologiniai, hematologiniai, biofizikiniai, citologiniai, patologiniai ar kitokie iš ţmogaus kūno gautų medţiagų tyrimai, ir kuri gali teikti konsultavimo paslaugas, apimančias visus laboratorinių tyrimų aspektus, įskaitant rezultatų interpretavimą ir patarimus dėl tinkamų papildomų tyrimų [9]. Medicinos laboratorija (toliau vadinama „laboratorija‖), atlikdama darbus savo nuolatine įranga arba kitose vietose, uţ kurias ji atsakinga, turi atitikti Lietuvos Respublikos įstatymų numatytus reikalavimus bei tarptautinio standarto (ISO 15189:2003) reikalavimus [21].

Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatyme[12] darbo sąlygos apibrėţiamos kaip aplinka, kurioje vyksta darbas, paties darbo aplinka, darbo pobūdis, darbo ir poilsio laikas, turintis tiesioginę įtaką darbuotojo savijautai, darbingumui, saugai ir sveikatai.[13] Darbo sąlygas formuoja pats gamybos darbo pobūdis, darbo priemonės, darbo objektai, technologiniai procesai, sanitariniai - higieniniai ir estetiniai darbo veiksniai, socialiniai - psichologiniai veiksniai. Tad visus darbo sąlygų veiksnius, kurie būna kenksmingi ir, veikdami ilgesnį laiką darbuotojo organizmą, ţaloja sveikatą ir gali būti bendros ar profesinės ligos prieţastis, galima suskirstyti į keturias grupes (1 pav.):

Šaltinis: sudaryta autorės pagal Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymą. Valstybės ţinios, 2000, Nr.95-2963

1 pav. Darbo sąlygų veiksniai

Darbo sąlygų

veiksniai

Psichofiziologiniai veiksniai — tai dirbančiojo fizinis apkrovimas, didelė nervinė ir psichinė įtampa, įtempta analizatorių veikla, hipodinamija, monotinija, priverstinė, daţnai nepatogi kūno padėtis darbo metu, tam tikrų organų bei sistemų (nervų, sąnarių, kvėpavimo, širdies ir kraujagyslių) įtampa, neracionalus darbo ir poilsio reţimas, per ilga darbo dienos trukmė. Juos betarpiškai sąlygoja darbo procesas, jo turinys.

Sanitarinės - higieninės darbo sąlygos (fizikiniai veiksniai), susijusios su netinkamomis gamybinio mikroklimato sąlygomis (oro temperatūra, oro judėjimo greitis, infraraudonoji radiacija, oro švarumas/uţterštumas nenuodingomis dulkėmis), padidėjes ir sumaţėjęs atmosferos slėgis, elektromagnetinė, jonizuojanti ir ultravioletinė radiacija, triukšmas, virpesiai (vibracija), ultragarsas, infragarsas, per maţas apšvietimas, šiuo metu gerai ištirtos. Jos sudaro išorinę darbo zonos aplinką, priklauso nuo naudojamų darbo įrankių ir objektų, nuo technologinių procesų, yra normuojamos ir kiekybiškai įvertinamos. Jų neigiamą įtaką galima maţinti naudojant įvairias apsaugos priemones.

Estetinės darbo sąlygos — tai darbo aplinkos ir darbo procesų estetinio organizavimo charakteristikos. Ši veiksnių grupė atskleidţia, kokie gamybos ir darbo proceso elementai gali sukelti estetinį poveikį ir kokiais vienetais tai galima išmatuoti. Šiuo metu ne visi estetiniai elementai išreiškiami kiekybiškai, nors yra pavyzdţių, kai darbo sąlygų atskirų elementų estetinis lygis nustatomas ekspertinio vertinimo metodais.

Socialinės - psichologinės darbo sąlygos apibūdina kolektyvo narių tarpusavio santykius, jo psichologinį klimatą. Sociologų sukaupti duomenys rodo, kad socialinė aplinka, kurioje ţmogus dirba, turi didelę reikšmę jo darbingumui, poţiūriui į darbą, darbo rezultatams, jo socialiniam vystymuisi [2].

1.1.1 Darbo organizavimui klinikinės diagnostikos laboratorijoje keliami sanitariniai ir higieniniai reikalavimai

„Klinikinės diagnostikos laboratorija yra ligoninės, poliklinikos, dispanserio, sanatorijos ar kitos gydymo įstaigos diagnostikos skyrius― [8, 4]; čia tik nuo pačios gydymo įstaigos didumo ir profilio priklauso, kiek per dieną bus atliekam tyrimų, kokio jie bus pobūdţio. Respublikinių, miestų, rajonų ligoninių laboratorijos didelės, jose atliekami bendrieji klinikiniai,mikrobiologiniai, imunoiloginiai tyrimai. Maţesnėse gydymo įstaigose atliekama maţiau tyrimų.

Biocheminiai, mikrobiologiniai, citologiniai, imunologiniai tyrimai gali būti atliekami centralizuotose klinikinės diagnostikos laboratorijose. Jos įrengiamos respublikinių,

miestų, rajonų ligoninėse, sanitarijos ir epidemiologijos stotyse, tam tikro profilio dispanseriuose (onkologijos, odos ir venerinių ligų). Centralizuotos klinikinės diagnostikos laboratorijosgali būti daugiaprofilės (jose atliekami visi tyrimai) arba specializuotos (jose atliekami tik biocheminiai, citologiniai, mikrobiologiniai, imunologiniai tyrimai visoms pagal priklausomybę gydymo profilaktikos įstaigoms) [8].

1.1.2 Laboratorijos veiklos sąlygos

Remiantis Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos įstatymu dėl darbuotojų aprūpinimo asmeninėmis apsaugos priemonėmis [14], kiekvieno darbuotojo darbo vieta ir darbo vietų aplinka turi atitikti šio Įstatymo(Nr. A1-331) ir kitų darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų reikalavimus. Darbo vietos turi būti įrengtos taip, kad jose dirbantys darbuotojai būtų apsaugoti nuo galimų traumų, jų darbo aplinkoje nebūtų sveikatai kenksmingų ar pavojingų rizikos veiksnių. Įrengiant darbo vietas turi būti įvertintos darbuotojo fizinės galimybės[14].

Licencijuota laboratorinės diagnostikos paslauga teikiama laikantis Įstaigų licencijavimo taisyklių, Asmens sveikatos prieţiūros įstaigų laboratorijų kokybės reikalavimų, Asmens sveikatos prieţiūros įstaigų laboratorijose atliekamų Citologinių tyrimų kokybės reikalavimų [16]. Kiekviena tokio tipo įstaiga turi uţtikrinti:

 Technines galimybes atlikti laboratorinius tyrimus;

 Pakankamą personalo kvalifikaciją atlikti ar vertinti laboratorinius tyrimus;

 Tinkamą medicinos ir (arba) bendrosios paskirties prietaisų, naudojamų laboratorijoje, eksploataciją;

 Laboratorijos vidinės kokybės kontrolės vykdymą ir bent du kartus per metus dalyvavimą išorinio laboratorijos kokybės vertinimo programose, organizuojamose nepriklausomų ir nešališkų išorinio kokybės vertinimo programų organizatorių;

 Duomenų apie laboratorijos dalyvavimą tarplaboratorinėse palyginamosiose (išoriniokokybės vertinimo) tyrimų tikrinimo programose pateikimąAkreditavimo tarnybos prašymu;

 Duomenų, nuo kada faktiškai pradėta teikti laboratorinės diagnostikos paslauga, pateikimą Akreditavimo tarnybai [21].

Laboratorija privalo vykdyti visus Akreditavimo tarnybos ir valstybinę kontrolę atliekančių institucijų reikalavimus teisės aktų nustatyta tvarka ir pagal jų prašymus teikti bei leisti tikrinti su laboratorinės diagnostikos paslaugos teikimu susijusią informaciją.

1.1.3 Laboratorijų patalpoms ir aplinkai keliami reikalavimai

Remiantis medicinos laboratorijoms keliamais ypatingaisiais kokybės ir kompetencijos reikalavimais ISO 15189:2003 [21], laboratorijos turimos erdvės turi būti išdėstytos taip, kad visas jos darbas galėtų būti atliktas nekylant pavojaus darbo kokybei, kokybės valdymo procedūroms, darbuotojų saugai arba paciento sveikatos prieţiūros paslaugoms. Ištekliai turi būti tokio masto, koks reikalingas laboratorijos veiklai palaikyti.Laboratorijos ištekliai turi būti laikomi nuolat esant jų tinkamo naudojimo sąlygoms. Panašios sąlygos turi būti ir imant pirminius mėginius bei darant tyrimus kitose nei nuolatinės laboratorijos patalpos vietose.

Laboratorija turi būti suprojektuota taip, kad galėtų dirbti našiai, ţmonėms joje dirbti būtų kuo patogiau ir suţeidimų bei profesinių ligų rizika būtų kuo maţesnė. Pacientai, darbuotojai ir lankytojai turi būti apsaugoti nuo pripaţintų pavojų. Jei yra numatyta imti pirminius mėginius, šalia kuo geresnių ėmimo sąlygų turi būti atkreiptas dėmesys į patalpas pacientams su negalia bei jų patogumą ir atskirtumą. Laboratorijos projektas ir aplinka turi atitikti joje atliekamas uţduotis. Aplinka, kurioje imami ar tiriami pirminiai mėginiai arba atliekami abu šie veiksmai, turi būti tokia, kad bet kokio matavimo rezultatai būtų pripaţinti galiojančiais arba kad ji nedarytų neigiamo poveikio reikalaujamai matavimo kokybei.

Tyrimų sąlygos laboratorijoje turėtų būti tokios, kad tyrimus joje galima būtų atlikti tinkamai. Tai apima, tačiau neapsiribojant vien tuo, energijos šaltinius, apšvietimą, vėdinimą, vandentiekį, atliekų ir šiukšlių pašalinimą bei aplinkos sąlygas. Laboratorija privalo turėti procedūras patikrinti, ar aplinka nedaro neigiamo poveikio mėginių paėmimui ir įrangos veikimui [22]. Laboratorija turi tikrinti, valdyti ir uţrašyti aplinkos sąlygas, kai to reikalaujama susijusiuose techniniuose reikalavimuose arba kai jos gali turėti įtakos rezultatų kokybei.

Laboratorijose reikia nuolat atkreipti dėmesį į sterilumą, dulkes, elektromagnetinius trukdţius, spinduliuotę, drėgnį, elektros tiekimą, temperatūrą ir garso bei virpesių lygmenis [29]. Laboratorijos vadovybė turėtų uţtikrinti, kad į zonas, darančias įtaką tyrimų kokybei, nepatektų pašaliniai asmenys ir taip nepakenktų laboratorijos tyrimams. Laboratorijos viduje esančios ryšių sistemos turi atitikti patalpų dydį ir išdėstymą bei veiksmingai perduoti pranešimus. Turi būti tinkama vieta ir sąlygos laikymui, kad nuolat būtų

uţtikrintas mėginių, objektinių stiklelių, histologinių preparatų, laikomų mikroorganizmų, dokumentų, bylų, vadovų, įrenginių, reagentų, laboratorijos tiekimų, įrašų ir rezultatų vientisumas.

Darbo zonos turi būti švarios ir gerai priţiūrimos. Pavojingų medţiagų laikymas ir pašalinimas turi būti toks, koks nurodytas susijusiuose nuostatuose. Turi būti imtasi priemonių, kad laboratorijos patalpose ir aplinkoje būtų palaikoma gerai tvarka (prireikus darbuotojai turi būti papildomai apmokomi) [6].

Darbas kenksmingomis sąlygomis (biologinės ir cheminės medţiagos)

Siekdamas apsaugoti laboratorijų darbuotojus nuo pavojingų cheminių medţiagų bei preparatų ir biologinių medţiagų poveikio darbdaviui atstovaujantis asmuo ar jo pavedimu darbdavio įgaliotas asmuo, remdamasis Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos įstatymu Nr. A1-331 [14] dėl darbuotojų aprūpinimo asmeninėmis apsaugos priemonėmis privalo imtis visų priemonių, kad apsaugotų darbuotojus nuo pavojingų cheminių medţiagų bei preparatų ir biologinių medţiagų poveikio, organizuoti darbus taip, kad kuo maţiau darbuotojų patirtų pavojingų cheminių medţiagų bei preparatų ir biologinių medţiagų poveikį; naudoti darbo priemones, technologinius procesus, organizuoti darbą taip, kad pavojingos cheminės medţiagos bei preparatai ir biologinės medţiagos nepakenktų darbuotojų sveikatai bei sudaryti prevencinių priemonių ir galimų avarijų metu – gelbėjimosi planą.

Tais atvejais, kai kolektyvinės apsaugos priemonės neuţtikrina darbuotojų apsaugos nuo cheminių medţiagų bei preparatų ir biologinių medţiagų galimo poveikio, darbuotojai, dirbantys su cheminėmis medţiagomis bei preparatais ir biologinėmis medţiagomis, privalo būti aprūpinami atitinkamomis asmeninės apsaugos priemonėmis.

Asmeninė apsaugos priemonė – bet kuri priemonė, skirta darbuotojui turėti ar dėvėti, siekiant apsaugoti jį nuo rizikos veiksnių, galinčių kelti grėsmę darbuotojo saugai ir sveikatai, bei kitas šiam tikslui skirtas priedas ar reikmuo. [14] Darbdavys privalo nemokamai aprūpinti darbuotojus asmeninėmis apsaugos priemonėmis ir uţtikrinti, kad skirta naudoti asmeninė apsaugos priemonė darbuotojų saugos ir sveikatos atţvilgiu atitiktų reglamente „Asmeninės apsauginės priemonės― jai nustatytus reikalavimus dėl konstrukcijos ir gamybos. Išduotos apsaugos priemonės privalo apsaugoti nuo galimų kenksmingų, pavojingų veiksnių, esančių darbo aplinkoje, pačios nesukeldamos papildomos rizikos, atitikti darbo vietoje esančias sąlygas, atitikti ergonominius reikalavimus ir darbuotojo sveikatos būklę, tiksliai tikti darbuotojui, atlikus visus būtinus pakeitimus (priderinimus). Darbdavys taip pat privalo darbuotojams nemokamai duoti plovimo, kenksmingumo pašalinimo

priemonių, jei darbai susiję su pavojingų cheminių medţiagų ar jų preparatų naudojimu (Asmens apsaugos priemonių ir darbų arba darbų sektorių, kuriuose galėtų būti naudojamos apsaugos priemonių sąrašas pateikiamas Priede Nr.1 ).

Kadangi laboratorijų darbuotojai didţiąją dalį laiko praleidţia patalpose, tai kyla rizika jų pačių sveikatai. Rizikos laipsnis priklauso nuo pastatų tipo, ventiliacinės sistemos, teršalų šaltinių, sudėties bei cheminių savybių. Daţniausi nusiskundimai yra akių, nosies ir ryklės gleivinių dirginimas, padidintas nuovargis, dusulys, silpnumas, galvos skausmai, pykinimas, padidintas nervinis dirglumas[14].

Daugiau kaip 1300 medţiagų ir junginių gali ţaloti darbuotojų sveikatą, ir sukelti profesines ligas.

Profesinė liga - tai darbuotojo sveikatos sutrikimas dėl kenksmingų darbo aplinkos

veiksnių. Į šią sąvoką įeina ir profesiniai apsinuodijimai, profesinėmis laikomos taip pat ligos komplikacijos, liekamieji poţymiai ir kenksmingų darbo aplinkos veiksnių sukelti atokieji padariniai. Profesinė liga gali būti nustatyta darbuotojui, dirbančiam ar jau nedirbančiam kenksmingomis darbo sąlygomis. Profesinių ligų klasifikavimas pagal pasireiškimo laiką ir poţymius[14]

lėtinė profesinė liga - darbuotojo sveikatos sutrikimas, kurį sukėlė vienas ar daugiau kenksmingų ir (ar) pavojingų darbo aplinkos veiksnių per tam tikrą darbo laiką;

ūmi profesinė liga - staigus darbuotojo sveikatos sutrikimas, kurį sukėlė trumpalaikis (vienkartinis arba per vieną darbo dieną) darbo aplinkos pavojingas veiksnys (veiksniai), pasiţymintis ūminiu poveikiu .

Pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos įstatymą Nr. A1-331 dėl darbuotojų aprūpinimo asmeninėmis apsaugos priemonėmis [14], darbuotojai, kurie darbe gali būti veikiami profesinės rizikos veiksnių, privalo pasitikrinti sveikatą prieš įsidarbindami, o dirbdami – tikrintis periodiškai, pagal įmonėje patvirtintą darbuotojų sveikatos pasitikrinimų grafiką. Darbuotojų, kurių darbas susijęs su profesine rizika, kancerogeninių medţiagų naudojimu darbo procese, sveikata tikrinama priimant į darbą ir dirbant įmonėje, o pakeitus darbovietę tikrinama periodiškai.

1.1.4 Reikalavimai laboratorijos įrangai

Pagal tai, kokius tyrimus atlieka laboratorija, laboratorija privalo turėti įrenginius, reikalingus paslaugosm atlikti. Laboratorijų įranga turi atitikti susijusių tyrimų tinkamus techninius reikalavimus. „Kiekvienas įrangos elementas turi būti skirtingai paţenklintas, paţymėtas ar kitaip atpaţintas. Apie kiekvieną įrangos elementą, prisidedantį

prie tyrimų vykdymo, turi būti daromi įrašai― [21]. Šiuose įrašuose turi būti bent jau tokia informacija: įrangos tapatingumas; gamintojo pavadinimas, tipo atpaţinimas ir serijos numeris arba kiti specifiniai atpaţinimo duomenys it t.t). Šie įrašai turi būti saugojami ir lengvai prieinami įrangos visos gyvavimo trukmės metu arba tokį laiko tarpsnį, koks reikalaujamas įstatymų ar nuostatų [16].

Su laboratorijų įranga gali dirbti tik įgalioti darbuotojai. Laboratorijos darbuotojams turi būti lengvai prieinamos įrangos naudojimo ir prieţiūros instrukcijų naujausios redakcijos (įskaitant bet kokius susijusius naudojimo vadovus ir taisykles, pateiktus įrangos gamintojo).

Įranga turi būti naudojama esant saugioms darbinėms sąlygoms. Jos turi apimti elektrinės saugos ir skubaus stabdymo įtaisų tikrinimą bei įgaliotų asmenų vykdomą saugų cheminių, radioaktyviųjų ir biologinių medţiagų naudojimą ir pašalinimą. Kai tinka, turi būti naudojamasi gamintojo techniniais reikalavimais arba instrukcijomis, arba jais abiem.

Kai tik nustatomas įrangos gedimas, ji turi būti nebenaudojama, aiškiai paţenklinta ir tinkamai laikoma tol, kol bus pataisyta ir kalibruojant, patikros būdu arba bandant bus patvirtinta, kad ji atitinka nurodytus priimtinumo kriterijus. Laboratorija turi ištirti šio gedimo poveikį anksčiau padarytiems tyrimams ir jei yra būtinybė – tyrimus pakartoti.

Kai rinkimui, apdorojimui, įrašymui, protokolavimui, laikymui arba tyrimo duomenų paieškai naudojami kompiuteriai arba automatizuoti tyrimo įrenginiai, laboratorija turi uţtikrinti, kad:

a) kompiuterinė programinė įranga, įskaitant įdiegtą įrenginiuose, būtų patvirtinta dokumentais ir tinkamai įteisinta kaip tinkama naudoti su įranga;

b) būtų nustatytos ir vykdomos nuolatinės duomenų vientisumo apsaugos procedūros;

c) kompiuteriai ir automatizuoti įrenginiai būtų priţiūrimi uţtikrinant tinkamą jų veikimą ir būtų sudarytos aplinkos ir veikimo sąlygos, reikalingos duomenų vientisumui išlaikyti;

d) kompiuterinės programos ir paprogramės būtų tinkamai apsaugotos nuo galimybės atsitiktiniams arba neįgaliotiems asmenims prieiti prie jų, jas keisti ar naikinti.

Laboratorija privalo turėti saugaus įrangos tvarkymo, gabenimo, laikymo ir naudojimo procedūras, kad būtų išvengta jos uţteršimo arba sugadinimo. Įranga, įskaitant techninę įrangą, programinę įrangą, pamatines medţiagas, laboratorijoje naudojamus reikmenis, reagentus ir analizines sistemas, turi būti apsaugota nuo keitimų ar gadinimo, dėl kurių tyrimų rezultatai galėtų būti paskelbti negaliojančiais [21].

1.2 Psichofiziologiniai, emociniai veiksniai darbo laboratorijose metu

1.2.1. Nuovargis

Tai „...fiziologinis, laikinasis darbingumo ir organizmo funkcinių galimybių sumaţėjimas po sunkaus ar įtempto darbo― [1]. Nuovargis yra sudėtingas fiziologinis procesas, kuris apima visas organizmo sistemas, bet daugiausia centrinę nervų sistemą. Ilgas, sunkus ir įtemtas darbas maţina organizmo darbingumą ir darbo našumą, blogėja bendra savijauta, dėmesys, atmintis, sunkiau susikoncentruoti, ţmogus subjektyviai jaučiasi pavargęs. Pavargus maţėja raumenų jėga ir jų ištvermė, blogėja judesių koordinacija ir tikslumas, judesiai tampa vangesni, jaučiamas nedidelis raumenų skausmas. Maţėja regos, klausos, lytėjimo ir kitų analizatorių jautrumas, pablogėja regos, klausos sensomotorinių reakcijų greitis. Gerai pailsėjus, nuovargis praeina, atsistato savijauta ir darbingumas [1].

Šaltinis: Aplinka ir sveikata. Nuovargis, pervargimas ir jų profilaktika: [interaktyvus] http://www.vsv.lt/gyvensena/sveikas/index.html

2pav. Paros darbingumo fiziologinė kreivė

Saikingas, neintensyvus fizinis darbas gerina bei treniruoja visas organizmo fiziologines funkcijas, medţiagų bei energijos apykaitą ir stiprina sveikatą. Jei darbas sunkus, ilgai trunka, esti didelė nervinė - emocinė įtampa, nesilaikoma racionalaus darbo ir poilsio rėţimo, nuovargio reiškiniai akumuliuojasi. Tokiu atveju susidaro kokybiškai nauja funkcinė arba patologinė organizmo būklė, kuri vadinama pervargimu. Pervargstama pamaţu ilgą laiką didėjant organizmo funkciniams pakitimams. Pervargimui būdinga ryškesnis darbingumo ir

darbo našumo maţėjimas. Daugiausia nukenčia centrinė nervų sistema: skauda galvą, juntamas bendrasis silpnumas, blogėja atmintis, sutrinka miegas, netenkama apetito, sumaţėja organizmo atsparumas įvairiems kenksmingiems aplinkos veiksniams. Pervargimas daţnai sukelia širdies ir kraujagyslių sistemos sutrikimus – gali padidėti arterinis kraujospūdis, sutrikti širdies dirglumo ir laidumo funkcijos ir kt. Kad pervargimas praeitų, reikia ilgesnio poilsio, neretai – atitinkamo gydymo bei reabilitacinių priemonių [33]. .

1.2.2. Persitempimas

Persitempimas – tai ūmiai atsirandantis patologinis reiškinys, kai ţmogus

atlieka labai sunkų darbą, neatitinkantį organizmo jėgų ir jo funkcinių galimybių. Taip daţnai atsitinka per sportines varţybas ir kitomis ekstremaliomis situacijomis – sutelkus fizines, psichines ir valios pastangas, kurių dėka atliekamas organizmo treniruotumo ir jo galimybių neatitinkantis darbas. Persitempimas pasireiškia dideliu bendruoju silpnumu, pykinimu, cianoze, sutrinka širdies ritmas, skauda širdies plote. Persitempęs ţmogus gali netekti sąmonės, net mirti. Gali prasidėti širdies dilatacija, atsirasti negrįţtamųjų širdies ir kraujagyslių bei kitų sistemų pakitimų. Persitempus būtina neatidėliotina medicinos pagalba.

[1]

Stresas. Taip vadinama organizmo reakcija į aplinkos veiksnius, keliančius grėsmę individo gerovei, sveikatai ar gyvybei ir sutrikdančius įprastinę psichofizinę pusiausvyrą. Stresą sukeliantys aplinkos veiksniai vadinami stresoriais. Jie gali būti fiziniai (šaltis, karštis, alkis, trauma, infekcija ir kt.) ir psichosocialiniai (konfliktas, nesėkmė, nelaimė, problemos šeimoje, darbe, netikrumas dėl ateities ir kt.). Stresas arba šios būsenos vidinės reakcijos yra vadinamos "bėgimu ar kova". Šia bėgimo ar kovos reakcija gamta apsaugo iškilus pavojui. Ta pati reakcija taip pat padeda susidoroti su sunkiu uţdaviniu ir pasiekti uţsibrėţtą tikslą (pvz., prieš svarbias rungtynes nedidelė įtampa padeda futbolo komandai pasirengti psichologiškai bei fiziškai ir įgyti aukščiausią formą). Bėda iškyla tada, kai stresas tampa nuolatinis ir nebepraeina. Tuomet organizmas visą laiką yra įsitempęs ir pasirengęs reaguoti į pavojų, ir tie apsauginiai pokyčiai, kuriuos sukėlė stresas, gali pakenkti psichiškai ir fiziškai, ir net susargdinti. Stresas yra natūralus gyvenimo reiškinys, skatinantis veiklumą, išradingumą, netgi kūrybiškumą ir tobulėjimą. Tačiau per stiprus, daţnai pasikartojantis arba uţsitęsęs (chroniškas) stresas gali paskatinti įvairių ligų atsiradimą.

Streso ekspertai sutinka, kad tai, kaip gerai organizmas įveikia stresą, priklauso nuo to, kaip kiekviena iš mūsų suvokia stresinę situaciją, ir nuo mūsų individualios emocinės reakcijos. Jei naujas situacijas vertinsime kaip įdomų išbandymą, reakcija į stresą išliks tinkamo lygio ir galės padėti tą iššūkį priimti. Tačiau, jei susidūręs su naujomis aplinkybėmis jūs pasijusite esąs netvirtas, abejojantis ir sutrikęs, fizinio streso reakcija pasidarys ekstremali ir kelis kartus per dieną privers jūsų organizmą atsidurti "visiškos parengties" būklėje, o joje daţnai iš viso nepalengvės [5].

Pagrindiniai streso poţymiai:

Fiziniai - širdies plakimas, padidėjęs kraujospūdis, kojų ir rankų šalimas, skrandţio spazmai, prakaitavimas, oro trūkumas, nuovargis. Kai protas suvokia stresinę situaciją, jis įspėja nugaros smegenų ir hipofizės (posmegeninės liaukos) nervinius centrus. Simpatiniai ir parasimpatiniai nervai stimuliuoja jūsų organus, o hipofizė duoda signalą antinksčiams gaminti adrenaliną.

Padariniai:

Padaţnėja pulsas ir pakyla kraujospūdis.

Deguonies suvartojimui didėjant, greitėja kvėpavimas.

Adrenalinas, kiti hormonai ir riebiosios rūgštys išmetamos į kraujotakos sistemą. Kepenys išskiria sukauptą cukrų.

Įsitempia raumenys - ypač šlaunų, klubų, nugaros, pečių, rankų ir veido. Sutrinka virškinamojo trakto organų ir galūnių kraujotaka.

Smegenys ir pagrindiniai raumenys labiau aprūpinami krauju.

Kūnas prakaituoja norėdamas atvėsti - pagreitėjusi medţiagų apykaita aktyvina šilumos gamybą.

Psichiniai - nuotaikos svyravimas, sujaudinimas, prislėgtumas, sutrikimas, susirūpinimas,

nerimas, įtampa, pablogėjusi atmintis, neviltis, ţlugimo jausmas.

Elgesio pakitimai - irzlumas, nekantrumas, pykčio protrūkiai, miego, apetito sutrikimai,

padidintas kalbumas, daţnesnis rūkymas, alkoholio, vaistų vartojimas[5].

Lietuvoje atliktų tyrimų duomenimis stresas daţnesnis vyrų tarpe, ką lemia šie veiksniai: vyrai, daugiau dirba vadovaujantį, materialiai ir socialiai labiau atsakingą darbą. Ypač daţnos stresinės reakcijos tose įstaigose, kur yra valandinis darbo apmokėjimas bei dirbančiųjų ir jų atlikto darbo kontrolė vykdoma automatizuotai, kompiuteriniu būdu. Atliktų tyrimų duomenimis, visose įmonėse stresinės reakcijos yra daţnesnės programuotojų tarpe, negu dirbantiems kitokio pobūdţio darbą: įvedant duomenis, redaguojant tekstą, dirbant dialogo

reţimu. Naujausiais medicinos mokslo duomenimis, ilgalaikis intensyvių stresorių poveikis skatina ne tik pastovius patologinius centrinės nervų, širdies ir kraujagyslių, endokrininės ir kitų organizmo sistemų pokyčius, bet ir yra vienas svarbiausių psichosomatinių ligų etiopatogenezės rizikos veiksnių [33].

1.2.3. Nuovargio ir streso profilaktika

Didţiausią įtaką nuovargiui ir stresui atsirasti ir jų dydţiui turi darbo organizavimas, higienos bei ergonominės darbo sąlygos. Sunkų fizinį darbą svarbu mechanizuoti, o gamybos procesus – automatizuoti, įrengti nuotolinį valdymą. Tai maţina darbo sunkumą ir jo trukmę sveikatai kenksmingomis sąlygomis. Didelės įtakos turi darbuotojų treniruotumas konkrečiam darbui, t.y. jie nedaro nereikalingų, o tik racionalius ir tikslingus judesius, dirba ritmiškai, operacijas atlieka tiksliai, maţiausiomis pastangomis, tarsi automatiškai. Kūno padėtis darbo metu turi būti patogi, darbo vietos įrengimas turi atitikti ergonomikos reikalavimus: sėdėti reikia dirbti pritaikytame krėsle, kuris turi atlošą nugarai, atramą kojoms, alkūnėms, reguliuojamą aukštį ir kt. [1]. Darbo objektas, priemonės ir įrankiai turi būti pasiekiami. Didelis darbo intensyvumas didina nuovargį ir maţina darbo kokybę. Daugumos profesijų darbuotojų darbo dienos trukmė neturi būti ilgesnė kaip 8 darbo valandos, o per savaitę – 40 valandų. Per darbo dieną ir savaitę svarbu tiksliai laikytis darbo ir poilsio reţimo bei racionalios jų kaitos principų. Norint sumaţinti nervinę ir emocinę įtampą ir pervargimo profilaktikai svarbu racionalus aktyvus poilsis: sportas, turizmas, teatrų, parodų lankymas, darbas sode, išvykos į gamtą, ţvejyba ir kt. Svarbu turėti mėgstamų uţsiėmimų. Rekomenduotina perprasti ir naudoti autotreningo principus. Dirbant svarbu daryti reguliarias pertraukas, atlikti fizinius pratimus, atsipalaiduoti poilsio arba specialiai įrengtose relaksacijos patalpose. Nustatyta, kad fizinė veikla ar fizinis darbas, derinamas su gilaus kvėpavimo ir atsipalaidavimo pratimais, ne tik maţina nervinę ir emocinę įtampą, bet ir šalina streso sukeltus neurohumoralinius reguliacijos sutrikimus [5].

1.2.4 Emociniai veiksniai

Emociniai veiksniai – tai darbo motyvacija, domėjimasis atliekamu darbu, jo prasmingumas, pasitenkinimas, iniciatyva ir kt. gali sumaţinti subjektyvų nuovargio pojūtį, tačiau tik laikinai. Monotoniškumas taip pat didina nuovargį. Norint jo išvengti, rekomenduojama periodiškai kaitalioti darbo ritmą, darbo uţduotis, keisti konvejerio juostos

judėjimo greitį, mokyti darbuotojus artimų profesijų, darbo metu pasitelkti pašalinius dirgiklius, pvz., muziką, dainavimą, daryti trumpas pertraukas. Didelės įtakos nuovargio profilaktikai turi higienos ir ergonomikos sąlygos. Svarbu kiek galima sumaţinti kenksmingų gamybos veiksnių poveikį – nepalankų mikroklimatą, triukšmą, vibraciją, spinduliavimą, dulkių, cheminių medţiagų koncentraciją, įrengti tinkamą vėdinimą, apšvietimą, sukurti estetines darbo aplinkos sąlygas. Nuovargio profilaktikai gali būti rekomenduojamos tam tikros fiziologinės procedūros. Tai vandens procedūros, masaţas, gamybinė mankšta, elektrinis raumenų stimuliavimas, biologiškai aktyvių taškų masaţas ir kt. Kartais taikomi skonio dirgikliai, vartojami vitaminizuoti ir mineralizuoti gėrimai. Nuovargio profilaktikai galima saikingai išgerti arbatos ar kavos [25].

1.2.5 Darbuotojų motyvacija

„Darbuotojų motyvacija - tai gausa veiksnių, skatinančių darbuotis. Tai ir darbo uţmokestis, savęs įtvirtinimas, pagarba, savęs, kaip priklausančio tam tikrai organizacijai ar komandai suvokimas, karjera, kūrybinė atmosfera, premijos ir vadovybės pasitikėjimas, galimybė save įtvirtinti― [25]. Motyvuojantys veiksniai nevienodai motyvuoja skirtingus ţmones. Tai, kas yra be galo svarbu viršininkui, nebūtinai yra taip pat svarbu ir jo pavaldiniui, todėl norėdami motyvuoti savo darbuotojus darbdaviai turėtų periodiškai kalbėtis su savo darbuotojais ir pasiaiškinti, kiek darbuotojai patenkinti savo darbu bei ko jiems trūksta.Vienas universaliausių veiksnių, motyvuojančių ţmones darbui, yra darbo uţmokestis. Ne tiek svarbu, koks yra faktiškas darbo uţmokesčio dydis, svarbu, kad gaunantis atlygį ţmogus jaustųsi teisingai atlygintas uţ darbą. Atlyginimas turi uţtikrinti ţmogui saugumo ir tikrumo šiandiena ir rytdiena jausmą. Tai vienas iš kertinių ţmogaus poreikių. Pajutęs, kad uţ darbą atsiskaitoma neteisingai arba nesąţiningai, asmuo jaučia nuoskaudą. Ji pasireiškia pastangų, skirtų darbui, sumaţėjimu ir sustiprėjusiomis mintimis apie tai, kad reikia keisti darbą. Kuomet ţmogus jaučiasi saugus ir uţtikrintas dėl savo ir savo šeimos pagrindinių poreikių patenkinimo galimybės, iškyla nauji poreikiai, kurių patenkinimo galimybės motyvuoja darbui. Tai gali būti savęs įtvirtinimo ar savirealizacijos poreikis, pagarbos poreikis, poreikis būti kompanijos ar kolektyvo nariu, poreikis lyderiauti ir kt.Įmonėse, kuriose darbdaviai rūpinasi savo darbuotojais ir stengiasi patenkinti jų poreikius, darbuotojų pasitenkinimas darbu, o kartu ir motyvacija dirbti, yra didesnė [25].

1.2.6 Darbuotojų tarpusavio santykiai

Nuo darbo organizavimo ir turinio priklauso dirbančiųjų santykiai. Problemiški

ţmonių santykiai darbovietėje daro neigiamą įtaką siekiant bendro tikslo. Vidaus konfliktų išsiaiškinimas uţima nemaţai laiko. Pagrindiny dėmesį reikėtų kreipti į santykius tarp darbininkų ir vadovų. Pastangos atskleisti konfliktų prieţastis, gali skatinti tarpusavio kaltinimus. Darbas ţmogui padeda patenkinti socialinius poreikius, todėl darbe labai svarbu turėti pakankamą galimybę bendrauti su kitais ţmonėmis, aptarti problemas [33].

1.3 Socialinės garantijos, darbo ir poilsio laikas

1.3.1. Socialinis draudimas

Tam, kad laboratorijos darbuotojas neliktų ―nuskriaustas‖, kai dėl darbdavio kaltės ar kitų veiksnių, lėmusių neoptimalias, nesaugias ir netinkamas darbo sąlygas, kurių pasekoje dirbantysis patiria ţalą, būtina aptarti socialinį draudimą.

Darbuotojui, kuris dėl nelaimingo atsitikimo darbe, profesinės ligos neteko darbingumo ir dėl to prarado pajamas, jų kompensavimo tvarką nustato Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymas ir kiti įstatymai [19]. Jeigu nukentėjęs darbuotojas nebuvo apdraustas nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialiniu draudimu, prarastas pajamas dėl darbingumo netekimo ir išlaidas, susijusias su medicinos pagalba ir gydymu, taip pat išlaidas, susijusias su nukentėjusiojo socialine, medicinine ir profesine reabilitacija, atlygina darbdavys. Minėtų išlaidų apmokėjimo ir ţalos atlyginimo sumos turi būti ne maţesnės, negu nustatyta Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatyme. Darbdaviai privalo drausti darbuotojus nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialiniu draudimu[24]. Savarankiškai dirbantys asmenys ar privačių laboratorijų darbuotojai nuo nelaimingų atsitikimų darbe socialiniu draudimu gali draustis savanoriškai[23].

1.3.2. Darbo laikas

Lietuvos Respublikos darbo kodekso XIII skyrius reglamentuoja „darbo laiką― [11]. Darbo laikas - tai laikas, kurį darbuotojas privalo dirbti jam pavestą darbą, ir kiti jam prilyginti laikotarpiai. (Darbo kodekso 142 str.)

Į darbo laiką įeina:

1) faktiškai dirbtas laikas, budėjimas darbe ir namuose;

3) laikas, reikalingas darbo vietai, darbo įrankiams, saugos priemonėms paruošti ir sutvarkyti; 4) pertraukos darbe, pagal norminius teisės aktus įskaitomos į darbo laiką;

5) privalomų medicininių apţiūrų laikas;

6) staţuotė, kvalifikacijos kėlimas darbovietėje ar mokymo centruose;

7) nušalinimo nuo darbo laikas, jeigu nušalintas darbuotojas privalo laikytis nustatytos darbovietėje tvarkos;

8) prastovos laikas;

9) kiti norminių teisės aktų nustatyti laikotarpiai.

Pagal įstatyminius ir norminius aktus, normali darbuotojų, tarp jų pamaininių darbuotojų, darbo laiko trukmė įmonėse negali būti ilgesnė kaip 40 darbo valandų per savaitę (per 7 dienų laikotarpį). Vidutinis maksimalus darbo laikas kartu su viršvalandţiais 7 dienų laikotarpiu neturi viršyti 48 valandų.

Darbo dienos trukmė kartu su pertrauka pailsėti ir pavalgyti negali būti ilgesnė kaip 12 valandų per parą (24 valandų laikotarpį), išskyrus darbuotojų saugos ir sveikatos teisės aktuose numatytus atvejus.

Išimtiniais atvejais tam tikrų kategorijų (gydymo, socialinės globos, vaikų auklėjimo įstaigų bei energetikos ir ryšių specializuotų tarnybų, taip pat avarijų likvidavimo specializuotų tarnybų ir kt.) darbuotojams, budėtojams patalpose darbo laikas per parą gali būti daugiau kaip 12 val. Tokiu atveju vidutinis savaitės darbo laikas per 7 dienų laikotarpį neturi viršyti 48 valandų, o poilsio tarp darbo dienų laikas privalo būti ne trumpesnis kaip 24 valandos. Darbų, kuriems taikomi šie darbo ir poilsio reţimai, sąrašą tvirtina Vyriausybė.

Darbo dienų skaičius per savaitę, darbo pradţios, pabaigos, pertraukos nustatomos įmonės darbo grafikuose, kurie tvirtinami kolektyvinėje sutartyje nustatyta tvarka.

Priklausomai nuo įmonės veiklos ypatumų, darbuotojų kategorijos, gali būti taikoma: sutrumpintas darbo laikas; suminė darbo laiko apskaita; darbas naktį; ne visas darbo laikas; budėjimas įmonėje arba namuose; viršvalandinis darbas [11].

Kaip ţinome, didţioji dauguma laboratorijų naudoja pamaininį darbą, kuomet pritaikomas slenkantis darbo grafikas. Daţniausiai 24 darbo valandos yra suskirstomos į tris aštuonių darbo valandų pamainas arba darbuotojas dirba nepertraukiamai po 24 valandas, bet, pavyzdţiui, kas tris dienas.

Tyrimai parodė, kad slenkančiu darbo grafiku dirbantys darbuotojai patiria fiziologinių ir sociologinių adaptavimosi problemų. Fiziologinės problemos atsiranda todėl, kad yra sutrukdomas miego, valgymo ir darbo ritmas. Daţniausiai darbuotojai skundţiasi miego trūkumu, nuovargiu, apetito praradimu, irzlumu. Buvo nustatyta, kad slenkančiu darbo

grafiku dirbančio darbuotojo sveikata pablogėja per pirmus šešis mėnesius. Šis pablogėjimas dar labiau išryškėja po keturių metų.

Kadangi didţioji dauguma ţmonių dirba dieną ir miega naktį, slenkančiu grafiku dirbantys darbuotojai taip pat turi ir socialinių problemų. Jie daţnai turi sunkumų su vaikais, vedybiniuose santykiuose ir poilsyje. Didţioji dalis slenkančio darbo grafiko sukeltų socialinių problemų būtų išspręsta, jei kuo daugiau darbuotojų dirbtų tokiu darbo grafiku — visuomenė tada turėtų prisitaikyti pakeisdama televizijos programų, restoranų, poilsio, verslo įmonių (bankų, parduotuvių, benzino kolonėlių ir pan.) darbo laiką. Tačiau fiziologines problemas išspręsti yra sunkiau [25].

1.3.3. Poilsio laikas

Lietuvos Respublikos darbo kodekso XIV skyrius reglamentuoja „poilsio laiką―. Poilsio laikas - tai įstatymu, kolektyvine ar darbo sutartimi reglamentuotas laisvas nuo darbo laikas[11] (Darbo kodekso 156 str.).

Darbuotojų darbingumui ir sveikatai atgauti nustatomos šios poilsio rūšys: Poilsio laiko rūšys yra šios:

1) pertrauka pailsėti ir pavalgyti;

2) papildomos ir specialios pertraukos pailsėti darbo dienos (pamainos) laiku; 3) paros nepertraukiamasis poilsis tarp darbo dienų (pamainų);

4) savaitės nepertraukiamasis poilsis;

5) kasmetinis poilsio laikas (švenčių dienos, atostogos).

Be to, darbuotojams turi būti suteikiamos kasmetinės mokamos atostogos [18].

1.4 Situacija Lietuvos sveikatos sistemoje

Remiantis Lietuvos sveikatos informacijos centro [17] ir apskričių sveikatos prieţiūros įstaigų restruktūrizavimo planų duomenimis, Lietuvos sveikatos prieţiūros įstaigų tinklą 2007 metais sudarė šios pagrindinės juridinį statusą turinčios įstaigos: 67 bendrojo pobūdţio ligoninės, 58 slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninės, 29 specializuotos ligoninės, 444 ambulatorinės sveikatos prieţiūros įstaigos, 56 greitosios ir neatidėliotinos medicinos pagalbos stotys.

Privačių sveikatos prieţiūros įstaigų 2007 metais buvo 1497. Iš jų – 14 ligoninių ir 911 odontologinės pagalbos įstaigų (odontologija sudaro 61 proc.visų privačių įstaigų). Neodontologinių privačių sveikatos prieţiūros įstaigų struktūroje 170 įstaigų (28 proc.)

sudaro pirminės sveikatos prieţiūros įstaigos bei konsultaciniai kabinetai [17]. Specializuotas privačias sveikatos prieţiūros paslaugas teikia akušeriai - ginekologai, chirurgai, dermatovenerologai, kardiologai, neurologai, oftalmologai, ortopedai - traumatologai, otorinolaringologai, psichiatrai, psichologai, urologai. Privačiai yra atliekami laboratoriniai medicinos tyrimai. Apie 60 proc. privačių specializuotų sveikatos prieţiūros įstaigų įsikūrusios Vilniuje ir Kaune [8].

Kaip matome, privatūs savininkai dominuoja tik srityse, kurias tiktų įvardyti kaip antrines šalutines: vaistų prekyba, iš dalies sanatorinis gydymas. Galima vienareikšmiai teigti, kad tai, ką mes daţniausiai siejame su medicina – stacionaraus gydymo paslaugos, ambulatorinis gydymas ar gydytojų konsultacijos, didţia dalimi yra visuomeninės. Ryškesnės išimtys pasireiškia tik atskirose srityse (pavyzdţiui, stomatologija, kuri yra verta dėmesio, nes kainos per tuos metus krito smarkiai, paslaugų kiekis ir įvairovė augo. Vadinasi, rinka gali veikti ir tokiose specifinėse srityse kaip gydymas).

1.4.1. Privačios medicinos vaidmuo šiandieninėje Lietuvoje

Nuo pat pirmųjų sveikatos apsaugos reformos ţingsnių buvo teigiama, kad bus suvienodintos privačių ir valstybinių sveikatos prieţiūros įstaigų veiklos sąlygos (sutarčių su ligonių kasomis, PVM taikymo ir kitos); kad bus racionaliai ir greitai pertvarkomas sveikatos apsaugos prieţiūros tinklas, tobulinant sveikatos prieţiūros administravimą ir finansavimą, panaudojant privačios iniciatyvos teikiamas galimybes; kad privačioms medicinos įstaigoms, dirbančioms pagal kontraktus su nacionalinės sveikatos sistemos institucijomis, bus sudarytos tokios sąlygos, kaip ir valstybinėms šios sistemos įstaigoms; investicinių programų lėšos bus naudojamos valstybės, savivaldybių ir privačioms gydymo įstaigoms, tačiau realybėje viskas yra kiek kitaip (7).

M.Riomerio universiteto Strateginio valdymo ir politikos fakulteto prodekanė Danguolė Jankauskienė [26] mano, kad tokios sveikatos prieţiūros situacijos prieţastis ta, jog Lietuvoje nėra sistemingo strateginio poţiūrio į sveikatos apsaugą valstybės mastu, visa valdţia šioje sistemoje sukoncentruota vienose rankose (SAM, jai pavaldi VLK, PSD tarybai vadovauja ministras), monopolinių didţiųjų įstaigų vadovai diktuoja sąlygas, milţiniškos biudţeto ir ES fondų lėšos paskirstomos neskaidriai. Ir nors 80 proc. valstybinio ūkio yra privatus, bet sveikatos sektoriuje farmacija ir odontologija daugiau nei pusė privati, o pirminė sveikatos prieţiūra privati tik 20 proc. „Privačios medicinos apimtys priklauso nuo gyventojų

socialinių ekonominių sąlygų, nuo valstybės sveikatos politikos kultūros, nuo valstybinio ir privataus sektorių santykio, nuo suinteresuotų grupių susikalbėjimo― [30]. Šiandieninė situacija iškreipia ekonomiką ir suteikia privilegiją viešosioms įstaigoms, pasitenkinančioms bazinėmis kainomis; ligonių kasų sutarčių sudarymo procesas su ASPĮ (iš esmės tai yra viešieji paslaugų pirkimai) vykdomas neskaidriai, be objektyvių kriterijų, eliminuojant normalią konkurenciją. D.Jankauskienės nuomone, sveikatos politikos srityje reikėtų įsileisti daugiau rinkos elementų, padidinti papildomo sveikatos draudimo apimtis [27].

1.4.2. Didžiausios privačių įstaigų klinikinės laboratorijos 1.4.2.1. Medicinos diagnostikos centras

Medicinos diagnostikos centro laboratorinės diagnostikos bazę [20] sudaro Centro patalpose esančios penkios laboratorijos:

1. Klinikinių tyrimų laboratorija; 2. Klinikinės biochemijos laboratorija; 3. Patologijos tyrimų laboratorija; 4. Imunofermentinių tyrimų laboratorija; 5. Molekulinės diagnostikos laboratorija.

Šiose laboratorijose per metus atliekama daugiau kaip 200 tūkstančių įvairiausių laboratorinių tyrimų – nuo įprastų kraujo ar šlapimo iki sudėtingiausių vėţio ţymenų ir molekulinės diagnostikos.

Klinikinių tyrimų laboratorijoje tiriamas kraujas, jo ląstelės, hemoglobinas, atliekama šlapimo ir išmatų, odos ir nagų grybelio, roto ir adeno virusų bei daugelis kitų tyrimų.

1.4.2.2. Bendrosios medicinos praktika

Bendrosios medicinos Praktikos― klinika [3] įkurta 1994 metais. Tai seniausias ir vienas iš didţiausių privačių gydymo centrų Lietuvoje. 1500 m2 plote išdėstyti įvairūs diagnostikos ir gydytojų konsultaciniai kabinetai, erdvūs laukiamieji, 100 darbuotojų, daugiau kaip 60 įvairių specialybių gydytojų profesionalų konsultuoja, gydo ir prireikus operuoja. Laboratorinių tyrimų kokybę ir patikimumą nuolat uţtikrina vidaus ir išorinė kokybės kontrolė, kurią vykdo anglų kompanija RIQAS. Turimos sutartys su teritorinėmis ligonių

kasomis sudaro sąlygas pacientams uţ kai kurias paslaugas mokėti tik dalį paslaugų kainos - kita dalį apmoka teritorinės ligonių kasos.

Visą darbo dieną klinikoje veikia laboratorija (daugelio tyrimų atsakymai per 15 – 60 minučių). Greitai ir tiksliai atliekami:

 Šlapimo, kraujo (bendras kraujo, kraujo grupės, vėţio ţymenys ir kt.)  Biocheminiai (inkstų, kepenų, kasos veiklą atspindintys ir kt.)

 Alergenų tyrimai iš kraujo  Alerginiai odos mėginiai

 Hormoniniai (skydliaukės, lytiniai ir kt.)

 Imuniniai (virusiniam hepatitui, chlamidijoms nustatyti ir kt.)  Lytiniu keliu plintančių infekcijų tyrimai (AIDS, sifilio ir kt.)  Tepinėliai, pasėliai, sekretų tyrimai ir kt.

 Atliekami spermos tyrimai, nėštumo testai, prostatos sekreto tyrimai, įvairių terpių pasėliai, sukėlėjų jautrumo nustatymas antibiotikams (antibiotikogramos), vėţio ţymių tyrimai [3].

1.4.2.3. UAB "Biomedicinos tyrimų centras"

UAB "Biomedicinos tyrimų centras" [4] – moderni, šiuolaikiška laboratorinės medicinos diagnostikos įmonė, įkurta 2000.08.29. "Biomedicinos tyrimų centras" pirmoji Lietuvoje privati laboratorija, pradėjusi tirti infekcinių ligų sukėlėjus, taikydama polimerazės grandininę reakciją. Šiandien tai daugiausiai šiuo metodu tyrimų atliekanti ir plačiausią infekcijų sukėlėjų spektrą nustatanti privati laboratorija Lietuvos Respublikoje. UAB "Biomedicinos tyrimų centras" įsikūręs Vilniuje naujose, moderniose, specialiai molekulinei diagnostikai suprojektuotuose ir įrengtose pagal europinius standartus patalpase. Čia dirba kvalifikuoti specialistai, kurie kokybiškai, patikimai ir greitai atlieka platų spektrą laboratorinių tyrimų. Laboratorija yra atestuota Valstybinės akreditavimo sveikatos prieţiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos. [4].

1.4.3. Didžiausios valstybinių gydymo įstaigų laboratorijos

1.4.3.1.Vilniaus Universiteto ligoninės Santariškių klinikų Laboratorinės diagnostikos centras

Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų [31] (VUL SK) Laboratorinės diagnostikos centras (LDC) įkurtas 1991 m. lapkričio 12 d. LDC yra vienas iš didţiausių ne tik VUL SK struktūrinių padalinių, bet ir didţiausias tokio tipo centras Lietuvoje. Jam vadovauja direktorė - Lietuvos mokslų akademijos narė ekspertė, prof. habil. dr. Zita Aušrelė Kučinskienė. Laboratorinės diagnostikos centras jau nuo 1996 metų yra atestuojamas Valstybinės akreditavimo sveikatos prieţiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos pagal Asmens sveikatos prieţiūros įstaigų laboratorijų atestavimo nuostatus plačiausiai Lietuvoje tyrimų įvairovei atlikti. LDC veikla ir atliekamų tyrimų metodai, taikomi in vitro diagnostikos medicinos prietaisų atitikčiai įvertinti, atitinka tarptautinio standarto LST EN ISO/IEC 17025:2006 „Tyrimų, bandymų ir kalibravimo laboratorijų kompetencijai keliamus bendruosius reikalavimus‖, tenkina uţsakovo, valstybės institucijų ar pripaţinimą teikiančių organizacijų poreikius. Šiuo metu laboratorija rengiasi akreditacijai pagal LST EN ISO 15189:2007 „Medicinos laboratorijos. Ypatingieji kokybės ir kompetencijos reikalavimai―.

Laboratorinės diagnostikos centrą sudaro šešios laboratorijos:  Hematologijos ir bendrosios citologijos laboratorija,  Biochemijos laboratorija,

 Mikrobiologijos laboratorija,

 Klinikinės imunologijos laboratorija,  Kraujo perpylimo laboratorija,

 Molekulinės diagnostikos laboratorija.

LDC dirba 130 darbuotojų: 14 laboratorinės medicinos gydytojų, 1 gydytojas mikrobiologas, 2 gydytojai alergologai klinikiniai imunologai, 28 medicinos biologai, 3 gydytojai asistentai 63 klinikos laborantai, 4 bendrosios praktikos slaugytojos, 15 pagalbinių darbuotojų. LDC tyrimai atliekami ne tik VUL SK stacionaro ir ambulatoriniams pacientams, bet ir Santariškių medicinos įstaigų asociacijos (SMIA) bei kitoms Lietuvos asmens sveikatos prieţiūros įstaigoms, su kuriomis yra sudaryta per 70 sutarčių; taip pat atliekami tyrimai vykdant

klinikines studijas. LDC atliekamų tyrimų vis daugėja: 2005 m. jų atlikta apie 1,3 mln., o 2007 m. – virš 1,37 mln.

Pasak centro vadovės Z. A. Kučinskienės, nuo 1995 metų nuolatos diegdamas naujus tyrimus ir tyrimo metodus, gerindamas rezultatų kokybę LDC tapo lyderiu Lietuvoje. Jis yra gerai ţinomas ne tik kaip klinikinės laboratorinės diagnostikos tyrimus atliekantis bei konsultacinis universiteto ligoninės padalinys, bet ir kaip Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto mokymo ir mokslinių tyrimų bazė [32].

Mikrobiologijos laboratorija

Mikrobiologijos laboratorijoje atliekami klinikiniai mikrobiologiniai tyrimai, iš įvairios klinikinės medţiagos (šlapimo, skreplių, ţaizdų, išmatų, kraujo, lytinių organų, odos, akių, ausų ir kt.) išskiriami patogeniniai mikroorganizmai. Kiekvienu individualiu atveju atsiţvelgiama į klinikinę ligonio situaciją, kuri aptariama su gydančiu gydytoju, nustatomas mikrobų jautrumas antibiotikams. Be bakterijų, atliekamas ir grybelių išskyrimas, identifikavimas ir jautrumo priešgrybiniams preparatams nustatymas. Laboratorijoje taip pat nustatomi ir lytiškai plintančių ligų sukėlėjai (Chlamydia trachomatis, N. gonorrhoeae ir kt.). Serologiniais tyrimais patvirtinami daugelio infekcijų sukėlėjų ţymenys – antikūnai kraujo serume: Laimo ligos, hepatitų, toksoplazmozės, toksokarozės, sifilio, Chlamydia pneumoniae, Mycoplasma pneumoniae ir virusų – citomegalo (CMV), Epštein-Baro (EBV), Herpes simplex, raudonukės, adenoviruso, Varicella zoster, ţmogaus imunodeficito (ŢIV), respiracinio sincitinio viruso (RSV).

Plečiantis infekcijų ţymenų tyrimams, įdiegti nauji tyrimai ir metodai: • Pradėtas taikyti virusų nukleorūgščių nustatymas molekuliniais genetiniais metodais. Pirmiausiai šis metodas pradėtas taikyti ligoniams po kaulų čiulpų, inkstų ir širdies transplantacijų. Sukurti ir taikomi molekulinių tyrimų kokybės kontrolės sistemos principai. Šiuo metu atliekamas virusų nukleorūgščių nustatymas polimerazės grandininės reakcijos metodu.

• Įdiegtas grybelinių infekcijų (aspergiliozės ir kandidozės) ţymenų – grybelių antigenų, cirkuliuojančių kraujo serume – nustatymas imunofermentiniu metodu. • Įdiegtas mikroimunofluorescencijos (MIFA) metodas Chlamydia pneumoniae infekcijos serologinei diagnostikai [31].

Klinikinės imunologijos laboratorija

Audinių tipavimo padalinys. Šiame padalinyje atliekamas audinių tipavimas organų ir alogeninei kraujodaros kamieninių ląstelių transplantacijai. Nuo 2004 m. lapkričio 8 d., Lietuvos negiminingų donorų registrui tapus sudėtine pasaulio registro Bone Marrow Donors Worldwide (BMDW) dalimi, laboratorijoje atliekami tyrimai ir tvarkomi Lietuvos registro duomenys. Laboratorijoje tiriami asmenų ir kadaverinių donorų fenotipai, be to, atliekami iki- ir potransplantacinės sensitizacijos tyrimai, duomenų banke kaupiami Nacionalinio laukimo sąrašo serumo pavyzdţiai.

Srautinės citometrijos padalinys. Naudojant citometrą atliekamas limfocitų imunofenotipavimas nustatant pirmines ir antrines imunodeficitines būkles, vertinama potransplantacinė recipientų imuninė būklė, atliekamas recipiento-donoro kryţminės dermės mėginys, ŢLA-B27 nustatymas ir bronchoalveolinio lavaţo skysčio tyrimas.

Autoimuninių ir alerginių ligų diagnostikos padalinys. Nustatant autoantikūnus ir alergenui

specifinių IgE klasės antikūnus, taikomi liuminescentinis, imunofermentinis ir Western bloto metodai.

Citocheminių tyrimų padalinys. Čia yra atliekami limfocitų bei neutrofilų funkcijos tyrimai,

naudojant citocheminius, ląstelių kultūros, latekso dalelių fagocitozės metodus [32].

Kraujo perpylimo laboratorija. Laboratorijoje šiuolaikiškais metodais, uţtikrinant kokybišką ir greitą rezultatų pateikimą, atliekami donorų ir recipientų kraujo tyrimai: • Kraujo grupių nustatymas. Plokštumos arba stulpeliniu metodais laboratorijoje atliekamas kraujo grupių nustatymas pagal ABO, Rh, Kell eritrocitų antigenų sistemas ir retų kraujo grupių nustatymas pagal Duffy, Kidd, Lewis, P, MNS, Lutheran antigenų sistemas. • Antikūnų paieška ir identifikavimas. Identifikavus antikūnus, perpylimui parenkamas atitinkamo antigeno neturintis kraujas. Taip pat atliekama antikūnų paieška ir identifikavimas nėščiųjų kraujo serume, įvertinant tinkamą nėštumo prieţiūros ir gydymo taktiką. • Kraujo tapatumo mėginiai. Norint išvengti ankstyvųjų ir vėlyvųjų potransfuzinių komplikacijų, recipientui tapatus kraujas parenkamas atliekant netiesioginio Kumbso mėginį. • Laboratorijoje atliekamas naktinės paroksizminės hemoglobinurijos, šalčio antikūnų, antikūnų prieš eritrocitų antigenus titrų ir antikūnų prieš hepariną nustatymas [31].

1.4.3.2. Kauno medicinos universiteto klinikos

Tai didţiausia gydymo įstaiga Lietuvoje. Įsikūrusi Kaune, o nuo 1990 m. pavaldi KMU (Kauno medicinos universitetui). Kauno medicinos universiteto klinikinė

laboratorija 1975 m. buvo patvirtinta Respublikos laboratorinės tarnybos metodinės organizacijos ir kontrolės centru. Šiuo metu laboratorijoje dirba du klinikos biologai, turintys antrąją kvalifikacinę kategoriją, 20 klinikos laborantų, turinčių pirmąją kvalifikacinę kategoriją ir 14 pagalbinio personalo darbuotojų [9].

Siekiant ekonomiškai organizuoti darbą, profilinėms klinikoms paskirtos lėšų kvotos, laboratorijos gydytojai, kaip lygiateisiai gydytojų praktikų bendradarbiai, kontroliuoja, kad atliekami tyrimai būtų motyvuoti ir suteiktų maksimalią informaciją. Šiandien klinikinėje laboratorijoje instaliuoti aukščiausios klasės analizatoriai:

 Hematologijos tyrimai atliekami Abbott CD-3500, Becman CoulterSTKS, MDI118, BayerAdvia 120 analizatoriais;

 Šlapimo tyrimai - Clinitec 100, 200 analizatoriais;

 Bendrieji klinikiniai tyrimai - Behring nefelometru BN200;  Imunohematologijoje įdiegta BiotestAG (Vokietija) metodika.

Laboratorija sėkmingai dalyvauja tarptautinėje gamintojo kokybės kontrolėje ir tarptautinėje tyrirnų kokybės kontrolės programoje Labquality (Suomija). Valstybinė akreditavimo sveikatos prieţiūros veiklai tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos KMUK laboratoriją atestavo, paţymėdama, kad klinikinė laboratorija atitinka asmens sveikatos prieţiūros įstaigų laboratorijų atestavimo reikalavimus [10]..

1.4.3.3. Šeškinės poliklinikos klinikinė diagnostinė laboratorija

Šeškinės poliklinika atvėrė duris 1987 metų gruodţio mėnesį. Pradţioje ji teikė konsultacinę ir gydomąją pagalbą keliasdešimčiai tūkstančių pacientų, gyvenančių naujai iškilusiuose Šeškinės ir Fabijoniškių, o vėliau Justiniškių ir Pašilaičių rajonuose. Palaipsniui aptarnaujamas gyventojų skaičius ir rajonų geografija plėtėsi. Šiuo metu poliklinika teikia ambulatorinę medicinos pagalbą beveik 100 000 Vilniaus miesto gyventojų. Klinikinė diagnostinė laboratorija yra poliklinikos padalinys. Jos vizija - kokybiškai atlikti tyrimus reikalingus ligonių būklei įvertinti, diagnozuoti ir gydyti. Pacientus aptarnauja 28 darbuotojai. Tarp jų laboratorijos gydytojas, medicinos biologai, klinikos laborantai.

Klinikinė diagnostinė laboratorija darbo metodų atitikimui kontroliuoti, vykdo vidinę ir išorinę kokybės kontrolę. Laboratorija dalyvauja tarptautinėse kokybės kontrolės programose (RIQAS – Jungtinė Karalystė, LABQUALITY – Suomija) [28].

2. TYRIMO METODAI

Tyrime dalyvavo vienos privačios ―X‖ laboratorijos darbuotojai ir valstybinės laboratorijos darbuotojai. Tyrimui buvo paruoštos 200 anketų. Apklausti 96 privačios ―X‖ laboratorijos darbuotojai 96 valstybinės laboratorijos darbuotojai. Laboratorijos pagal geografinę padėtį buvo išsidėsčiusios skirtinguose Lietuvos miestuose ( Vilnius, Kaunas, Marijampole, Panevėţys, Šilutė). Tyrimo metu buvo naudoja anketa, kuri buvo sudaryta remiantis literatūros šaltiniais. Anketą sudarė 36 klausimai apie darbo sąlygas ir darbuotojų poţiūrį į jas. Tyrimas organizuotas 2007 spalio -2008 sausio menesiais. Tyrimui organizuoti buvo gautas KMU bioetikos centro vadovės leidimas Nr. BC-VSF- (M)-195 išduotas 2007- 06-14.

Statistinė duomenų analizė atlikta naudojant kompiuterinį SPSS 13.0 for Windows versijos statistinį duomenų analizės paketą ir MS Excel. Buvo skaičiuojami aprašomosios statistikos parametrai: suma, vidurkis, poţymių pasireiškimo daţnis. Gautųjų išvadų pasikliautinumo lygmuo yra 0,95 (P=0,95), paklaidos tikimybė – p=0,05. Hipotezė laikoma statistiškai reikšminga, jei p 0,05

3. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS

Tyrime dalyvavo 192 respondentai. Visi apklausti darbuotojai - moterys. Buvo apklausta 96 vienos privačios laboratorijos darbuotojai ir 96 viešosios laboratorijos darbuotojai. Laboratorijos pagal geografinę padėtį buvo išsidėsčiusios skirtinguose Lietuvos miestuose ( Vilnius, Kaunas, Marijampole, Panevėţys, Šilutė). Respondentų amţius nuo 23 iki 65 metų.

PaveikslasNr.3 Laboratorijų darbuotojų išsilavinimas

42,9 20,3 55,4 79,7 1,76 ₀ 0 10 20 30 40 50 60 70 80 90

viešosios laboratorijos privačios laboratorijos

proc e nt a i aukštasis išsilavinimas aukštesnysis išsilavinimas vidurinis išsilavinimas

Iš grafiko galima pastebėti, kad viešosiose laboratorijose daugiau, nei privačiose darbuotojai yra su aukštuoju išsilavinimu. Viešosiose laboratorijose 42,9 proc apklaustųjų buvo su aukštuoju išsilavinimu, o privačioje tik 20,3 proc. Galima daryti išvadą, kad viešosiose laboratorijose priimant į darbą yra aukštesni reiklavimai darbuotojų išsilavinimui, nei privačiose, kur galbūt darbdavys atsiţvelgia ne tik į išsilavinimą, bet ir į ţmogaus sugebėjimus. Tai pat galima daryti prielaidą, kad privačiose laboratorijose dirba loborantai, o ne gydytojai, kas gali lemti tokį išsilavinimo pasiskirtymą.

Lentelė Nr. 1 Darbuotojų nuomonė apie jų darbo poveikį sveikatai Laboratorija Pavojingos darbo

sąlygos Nepavojingos darbo sąlygos Viso Viešoji 93 (96,87 proc.) 3 (3,13 proc.) 96 (100proc.) Privati 89 (92,7 proc.) 7 (7,3 proc.) 96 (100proc.) Viso 182 (94,8 proc.) 10 (5,2 proc.) 192 (1000proc)

Iš visų apklaustųjų 182 (94,8 proc.) mano, kad jų darbo sąlygos yra pavojingos sveikatai. Tik 10 (5,2 proc.) mano, kad jų darbo sąlygos nepavojingos sveikatai. Kad darbas laboratorijoje yra pavojingas sveikatai mano 93 ( 96,87 proc.) viešųjų ir 89 ( 92,7 proc.) privačių laboratorijų darbuotojų. Patikimo skirtumo, tarp viešųjų ir privačių laboratorijų, dėl darbo aplinkos pavojingumo svaikatai neaptikta. Pavojingas darbo sąlygas gali įtakoti darbo aplinkoje esančios cheminės medţiagos, darbas su slėginiais indais, aštriais daiktais ir panašiai.

Paveikslas Nr. 4 Kenksmingos cheminės medţiagos darbo aplinkoje.

97,9 _94,8 2,1 5,2 0 20 40 60 80 100 120 1 2

viešosios laboratorijos privačios laboratorijos

proc

e

nt

a

i _{turi sąlytį su cheminėmis}

medžiagomis

neturi sąlyčio su cheminėmis medžiagomis

Iš grafiko matome, kad dauguma laboratorijų darbuotojų mano, jog darbo metu susiduria su kenksmingomis cheminėmis medţiagomis, kurios gali turėti neigiamą poveikį darbuotojų sveikatai.