LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
VETERINARIJOS AKADEMIJA
GYVŪNŲ MOKSLŲ FAKULTETAS
Gintarė Kisielienė
Skirtingų veislių avinukų penėjimo, mėsinių ir mėsos kokybės rodiklių
įvertinimas
Evaluation of fattening, meat properties and quality of different lambs
breeds
Gyvulininkystės technologijos fakulteto ištęstinių studijų
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS
Darbo vadovas: lekt. dr. Renata Japertienė
DARBAS ATLIKTAS GYVŪNŲ VEISIMO KATEDROJE,
GYVULININKYSTĖS SELEKCIJOS VEISLINĖS VERTĖS NUSTATYMO IR
SKLAIDOS CENTRE, UAB „GENETINIAI IŠTEKLIAI“
PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad įteikdama magistro baigiamąjį darbą „Skirtingų veislių avinukų penėjimo,
mėsinių ir mėsos kokybės rodiklių įvertinimas“.
1. Yra atliktas mano pačios.
2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje.
3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe ir pateikiu visą panaudotos literatūros sąrašą.
2020-01-03 Gintarė Kisielienė
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE
Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.
2020-01-03 Gintarė Kisielienė
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO
2020-01-03 dr. Renata Japertienė
(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE/INSTITUTE
2020-01-03 dr. Giedrius Palubinskas
(aprobacijos data) (katedros vedėjo vardas, pavardė) (parašas)
Magistro baigiamasis darbas yra įdėtas į ETD IS
2020-01-03
(data) (gynimo komisijos sekretorės (-iaus) vardas, pavardė) (parašas)
Magistro baigiamojo darbo recenzentas
(vardas, pavardė) (parašai)
Magistro baigiamuju darbu gynimo komisijos įvertinimas:
TURINYS
TURINYS ... 3 SANTRUMPOS ... 4 SANTRAUKA ... 5 SUMMARY ... 7 ĮVADAS ... 9 1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 111.1. Avininkystės vystymasis Europoje ir Pasaulyje ... 11
1.2. Avininkystės produkcija ir jos svarba ... 13
1.3. Lietuvoje auginamos avių veislės ... 16
1.4. Avinų vertinimas pagal palikuonių penėjimosi ir mėsines savybes ... 19
2. TYRIMŲ METODAI IR MEDŽIAGOS ... 22
3. TYRIMŲ REZULTATAI ... 28
3.1. Skirtingų veislių avinukų penėjimo savybių įvertinimas ... 28
3.2. Skirtingų veislių avinukų mėsinių savybių įvertinimas ... 33
3.3. Skirtingų veislių avinukų mėsos kokybinių savybių įvertinimas ... 38
4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 44
IŠVADOS ... 47
LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 48
SANTRUMPOS
a*- rausvumas; AE – apykaitos energija; b*- gelsvumas; CLPG – kalipiga genas; D – data; ES – Europos Sąjunga; EU – Europa;FAO - Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacija; Kg – kilogramas;
L*- mėsos šviesumas; LJ – Lietuvos juodgalviai;
LVŠ – Lietuvos vietinės šiurkščiavilnės; MJ – megadžauliai;
p - statistinis patikimumas; pH - aktyvusis rūgštingumas;
PSO – Pasaulio sveikatos organizacija; QTL – kokybinių požymių lokusas; S – Sufolkai;
T – Tekseliai;
VDU – Vytauto Didžiojo Universitetas; VJ – Vokietijos juodgalvės;
Ž.ū. – žemės ūkio;
SANTRAUKA
Darbo autorius: Gintarė Kisielienė
Darbo vadovas: lekt. dr. Renata Japertienė.
Mokslo įstaiga: Lietuvos Sveikatos Mokslų Universitetas, Veterinarijos Akademija, Gyvūnų
mokslų fakultetas, Gyvūnų veisimo katedra.
Darbo tema: Skirtingų veislių avinukų penėjimo, mėsinių ir mėsos kokybės rodiklių įvertinimas. Darbo tikslas: Įvertinti skirtingų veislių avinukų penėjimosi, mėsinių ir mėsos kokybės savybių
rodiklius.
Darbo uždaviniai: Įvertinti ir palyginti skirtingų veislių avinukų penėjimosi savybių (vidutinį
avinukų amžių kontrolinio penėjimo pradžioje, pasiekus vidutinį svorį, vidutinį svorį skirtingais penėjimo etapais, vidutinį priesvorį per parą ir sunaudotą apykaitinės energijos kiekį 1 kg priesvoriui priaugti), mėsinių savybių (svoris prieš skerdimą ir skerdimo svoris (kg); skerdenos svoris (kg) ir išeiga (%); nugaros plotas (mm), inkstų riebalų svoris (g) ir poodinis riebalų storis (mm); klubo ir minkštųjų dalių išeiga (%)) ir mėsos kokybės savybių (mėsos pH ir spalva; sausųjų medžiagų, baltymų, pelenų ir tarpraumeninių riebalų kiekio (%) mėsoje įvertinimas; mėsos kietumo kg/cm2,vandeningumo (%),
vandens rišlumo (%) ir virimo nuostolių (%)) rodiklius.
Darbo apimtis ir struktūra. Darbą sudaro - įvadas, literatūros apžvalga, tyrimo metodai ir
metodika, tyrimo rezultatai ir jų aptarimas, išvados ir literatūros sąrašas. Literatūros sąrašą sudaro 90 pozicijos. Darbo apimtis: 55 puslapiai, 15 lentelių, 7 paveikslai.
Tyrimo metodika ir organizavimas. Kontrolinis avinukų auginimas atliktas UAB „Genetiniai
ištekliai“ kontrolinio penėjimo stotyje, kur atliekamas kontrolinis skerdimas, ir įvertinami pagal penėjimosi ir mėsines savybes. Tyrimo metu buvo įvertinti avinukų penėjimosi, mėsinių savybių ir mėsos kokybės rodikliai skirtingais penėjimo laikotarpiais - 2016 m. (LJ n=36, VJ n=8, LVŠ n=4 ir T n=4), 2017 m. (LJ n=16, S n=4) ir 2018 m. (LJ n=40, T n=4). Avinukų kontrolinis penėjimas pradėtas, kai vidutinis avinukų grupės amžius pasiekė 110 dienų ir penėti, kol vidutinis grupės svoris pasiekė 45 kg. Baigus kontrolinį penėjimą, skerdžiami ne mažiau kaip 4 pagal svorį ir amžių labiausiai grupės vidurkį atitinkantys avinukai. Avinukai skerdžiami po 6-12 alkinimo valandų, prieš tai kiekvieną jų individualiai pasvėrus. Mėsingumo įvertinimui apskaičiuota šiltos skerdenos (kartu su inkstais ir jų riebalais) išeiga, kuri parodo avinuko skerdenos svorio procentinį santykį su jo gyvu svoriu prieš skerdimą. Atvėsinus nustatyti kiti rodikliai.
Tyrimo rezultatai. Įvertinus skirtingų veislių avinukų penėjimosi savybių rodiklius, nustatyta, kad
vidutinis skirtingų veislių avinukų amžius kontrolinio penėjimo pradžioje parodė, kad jauniausi buvo LJ (103 d.) ir LVŠ (105 d.) veislės avinukai, o greičiausiai vidutinį 45 kg grupės svorį pasiekė - S (66 d.) veislės, ilgiausiai – LVŠ (147 d.) veislės avinukai (p≤0,05). Mažiausias vidutinis pradinis svoris
penėjimo pradžioje buvo LJ veislės, po 14-56 dienų penėjimo nuo penėjimo pradžios – LVŠ veislės, o didžiausias visais skirtingais penėjimo etapais – S veislės avinukų (p≥0,05). Mažiausias vidutinis priesvoris per parą buvo LVŠ (221 g) veislės avinukų, kurie sunaudojo daugiausiai - 173,30 (p≤0,05) AE MJ 1 kg priesvoriui priaugti (p≥0,05).
Įvertinus skirtingų veislių avinukų mėsinių savybių rodiklius, nustatyta, kad didžiausias priešskerdiminis svoris buvo LJ veislės, o skerdimo svoris – S veislės avinukų (p≥0,05). Mažiausias skerdenos svoris buvo VJ veislės, o geriausia skerdenos išeiga T veislės avinukų (p≥0,05). Mažiausias inkstų riebalų svoris buvo S veislės, trumpiausias nugaros plotas – LJ veislės, o didžiausias poodinis riebalų sluoksnis – S veislės avinukų) (p≥0,05). Didžiausia išeiga iš klubo buvo – T veislės, o minkštųjų dalių išeiga iš klubo - T veislės avinukų (p≤0,05).
Įvertinus skirtingų veislių avinukų mėsos kokybės savybių rodiklius, nustatyta, kad mažiausias mėsos rūgštingumas buvo T (pH 5,58) veislės, o didžiausias – LVŠ (pH 5,78) veislės, tačiau spalvos koordinatės parodė, kad šviesiausia (L*) LVŠ veislės, raudoniausia (a*) - VJ veislės (p≤0,05), o mažiausiai geltonumo (b*) atspalvio turėjo LVŠ veislės avinukų mėsa (p≥0,05). Daugiausiai sausųjų medžiagų ir baltymingiausia buvo VJ (p≤0,05) veislės avinukų mėsa, o mažiausiai pelenų ir tarpraumeninių riebalų turėjo LVŠ (p≥0,05) veislės avinukų mėsa (p≥0,05). T veislės avinukų mėsa buvo minkščiausia (1,71 %), mažiausiai vandeninga (1,05 %) su mažais virimo nuostoliais (22,67 %) (p≥0,05), tačiau geresniu vandens rišlumu išsiskyrė S (64,89 %) veislės avinukų mėsa ir tai yra, net 2,71 % daugiau nei T veislės avinukų mėsos (p≥0,05).
SUMMARY
Author of the thesis: Gintarė Kisielienė.
Supervisor of the thesis: lekt. dr. Renata Japertienė.
Institution of studines: Lithuanian University of Health Sciences, Veterinary Academy, Faculty
of Animal Science, Department of Animal Breeding and Nutrition.
The title: Evaluation of fattening, meat properties and quality of different lambs breeds.
Aim of the thewsis: to evaluate the fattening, meat properties and quality of different lamb breeds. Objectives of the thesis: To evaluate and compare the fattening characteristics of different breeds
of lambs (the age average of lambs at the beginning of fattening, weight average at different stages of fattening, daily weight gain average and metabolic energy consumption per 1 kg/weight gain), meat characteristics (pre-slaughter and slaughter weight) (kg); carcass weight (kg) and yield (%); back area (mm); kidney fat weight (g) and subcutaneous fat thickness (mm); hip and soft parts yield (%)) and meat quality characteristics (meat) pH and color; determination of dry matter, protein, ash and intramuscular fat content (%) in meat; meat hardness in kg/cm2, water content (%), water binding (%) and cooking loss (%)).
Structure and volume of the thesis: preface, literature analysis, research metodology and
methods, results, discussion, conclusions and literature sources list. Literature sources list consists of90 positions. Extent of thesis: 55 pages, 15 tables, 7 pictures.
The method of research. The fattening of the lambs was carried out at UAB “Genetiniai ištekliai”,
where the selected lambs are kept for slaughter and evaluated according to the fattening and meat characteristics. The study evaluated the characteristics of lambs meat properties and quality at different fattening periods – 2016 (LJ n=36, VJ n=8, LVJ n=4 and T n=4), 2017 (LJ n=16, S n=4) and 2018 (LJ n=40, T n=4). The fattening of lambs was started when the average of age for the group of lambs reached 110 days and fattening until the average weight of the group reached 45 kg. After the completion of fattening, not less than 4 lambs most in weight and age corresponding to the group average shall be slaughtered. The lambs are slaughtered after 6-12 hours of fasting, each individually weighed. The meat yield is calculated by calculating the warm carcass yield (including kidney and fat), which represents the percentage of the lamb carcase weight in relation to its live weight before slaughter. After cooling, other parameters are determined.
Results. After evaluating the different breeds lambs of the control fattening showed that the
youngest were LJ (103 days) and LVŠ (105 days) lambs and fastest average of 45 kg weight was reached by S (66 day) breed, the longest - of the LVŠ (147 day) (p≤0.05). The lowest initial weight at the beginning of fattening was LJ, after 14-56 days after the beginning of fattening - LVŠ breed, and the highest at all different stages of fattening - LJ (p≥0.05). The lowest mean daily weight gain was observed
in LVŠ (221 g) lambs, which consumed the most - 173.30 (p≤0.05) AE MJ/kg body weight gain (p≥0.05).
The evaluted different breeds meat characteristics shows, that the highest anti-slaughter weight was of the LJ breed and the slaughter weight of the S lambs (p≥0.05). The lowest carcass weight was for VJ breeds and the best carcass yield was for T breed lambs (p≥0.05). The smallest renal fat weight was in the S breed, the shortest dorsal area was in the LJ breed and the largest subcutaneous fat was in the S breed lamb (p≥0.05). The highest yield from the hip was from the T breed, while the soft parts yield from the hip was from the T breed lambs (p≤0.05).
The meat quality characteristics of the lambs of different breeds showed that the lowest meat acidity was of the T (pH 5.58) breed and the highest of the LVŠ (pH 5.78), but the color coordinates showed that the lightnest (L*) LVŠ breeds, the redness (a*) - VJ breed (p≤0.05) and the yellowness (b*) shade had the LVŠ lamb meat (p≥0.05). The most dry matter and protein-rich was the VJ (p≤0.05), while the minimum ash and intramuscular fat content of LVŠ (p≥0.05). The lamb meat of the T breed was the softet (1.71%), the least watery (1.05%) with low cooking losses (22.67%) (p≥0.05), but the S was better in water binding (64.89%) lamb meat, that is, 2.71% more than T lamb meat (p≥0.05).
ĮVADAS
Avininkystė – svarbi nacionalinės gyvulininkystės šaka, todėl kiekviena šalis saugo savo genetinius išteklius ir ieško būdų kuo platesniam jų panaudojimui vidaus ir užsienio rinkose. Lietuvos avių augintojų asociacijos duomenimis, šalies avių ūkiuose didelė įvairovė, auginama 36 veislių mėsinio tipo avys. Daugelio šių veislių avių genetinis mėsinių savybių potencialas yra aukštas, todėl tinkamai jas panaudojant galima gauti mišrūnus ėriukus, kurie pasižymės ypač geromis mėsinėmis savybėmis bei aukštos biologinės vertės mėsa. Avių mėsines savybes ir mėsos kokybę galima pagerinti sumaniai vykdant atranką bei paranką, vykdant selekciją mėsingumo gerinimo kryptimi, taikant įvairių veislių kryžminimą [1].
Lietuvos geografinė padėtis, klimatas, dirvožemis ir kitos gamtinės sąlygos yra tinkamos avių auginimui. Todėl, Lietuvos teritorijoje jau II tūkst. pr. Kr. pr., tuomečiai gyventojai turėjo prisijaukinę avis. Avys lietuviui buvo ir maistas, ir žaliava aprangai. Avių ūkis buvo ekstensyvus, dominavo vietinės šiurkščiavilnės avys, augintos iki XX a. pirmos pusės. Tuo tarpu Lietuvos juodgalvių avių veislės atsiradimą XX a. antroje pusėje sąlygojo socialinės ir ekonominės prielaidos, kuomet vietinių avių produktyvumas pradėjo netenkinti gyventojų poreikių. Taigi, nacionalinė avininkystė buvo vystoma vietinių šiurkščiavilnių, o vėliau – Lietuvos juodgalvių avių pagrindu [2].
Pastaruoju metu Lietuvoje gyvulininkystės šakų struktūroje avininkystė įgauna vis didesnę reikšmę. Pasaulyje avių skaičius per dešimtmetį padidėjo dvigubai, plečiasi avių bandos, daugėja ūkininkų užsiimančių avininkyste ypač mažiau našiose žemėse bei tose apskrityse, kur dėl afrikinio kiaulių maro draudžiamas kiaulių auginimas [3]. Lietuvoje auginama daugiau nei 30 avių veislių. Dauguma avių veislių yra mėsinės krypties, tačiau jų genetinis potencialas pilnai neišnaudojamas, nes nėra užtikrinamas pilnavertis šėrimas, ypač atskirais fiziologiniais laikotarpiais - ėringumo, žindymo, veisimosi [4; 5].
Avininkystė ir jos gaminama produkcija yra labai svarbi Europos žemės ūkiui ir užima svarbų socialinį, ekonominį ir aplinkosaugos vaidmenį mažiau paklausiose vietovėse dėl jų daugiafunkcinio vaidmens gaminant mėsą, vilną, pieną ir šalutinius produktus, taip pat dėl kultūrinės ir ekologinės naudos [6].
Avių auginimą įtakoja daugelis veiksnių, o penėjimo ir mėsinių savybių kokybės svarba reikalauja daugiau ir išsamių tyrimų, kurie kartu būtų paremti ir vartotojų bei pramonės poreikių tyrimais. Vidiniai veiksniai, tokie kaip veislė, lytis, amžius ir svoris skerdžiant, genai, raumenų skaidulų plastiškumas ir mėsos kokybė labai surišti tarpusavyje, todėl privaloma jiems skirti didelį dėmesį, kad būtų galima pasiekti kuo geriausius rezultatus ir būtų ekonomiškai naudinga [7].
Darbo tikslas: Įvertinti skirtingų veislių avinukų penėjimosi, mėsinių ir mėsos kokybės savybių
rodiklius.
Darbo uždaviniai:
1. Įvertinti skirtingų veislių avinukų penėjimosi savybių rodiklius:
1.1. Vidutinį avinukų amžių kontrolinio penėjimo pradžioje ir pasiekus vidutinį svorį; 1.2. Vidutinį svorį skirtingais penėjimo etapais;
1.3. Vidutinį priesvorį per parą ir sunaudotą apykaitinės energijos kiekį 1 kg priesvoriui priaugti. 2. Įvertinti skirtingų veislių avinukų mėsinių savybių rodiklius:
2.1. Svoris prieš skerdimą ir skerdimo svoris (kg); 2.2. Skerdenos svoris (kg) ir išeiga (%);
2.3. Nugaros plotas (mm), inkstų riebalų svoris (g) ir poodinis riebalų storis (mm); 2.4. Klubo ir minkštųjų dalių išeiga (%).
3. Įvertinti skirtingų veislių avinukų mėsos kokybės savybių rodiklius: 3.1. Mėsos pH ir spalvos įvertinimas;
3.2. Sausųjų medžiagų, baltymų, pelenų ir tarpraumeninių riebalų kiekio (%) mėsoje įvertinimas; 3.3. Mėsos kietumo kg/cm2,vandeningumo (%), vandens rišlumo (%) ir virimo nuostolio (%)
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Avininkystės vystymasis Europoje ir Pasaulyje
Avis nuo jų prijaukinimo lydėjo žmogų per visą ilgą istoriją [8]. Šių gyvulių auginimas yra praktikuojamas daugumoje apgyvendintų pasaulio vietų ir yra daugelio civilizacijų pagrindas. Plačiai pritaikyta skirtingiems klimatams ir yra visose gyvulininkystės sistemose [9; 10], nes joms reikia erdvių plotų ir nėra naudingi pramoniniam žemės ūkiui [11].
Tai žolėdžiai gyvūnai, paprastai jie ėda sėklas, žolę ir augalus. Daugeliui nereikia daug vandens, o tai puikus pavyzdys, kaip gali gyvuliai prisitaikyti skurdžiuose pasaulio regionuose [12]. Tačiau, avių sektorius labai daug darbo ir specialių įgūdžių reikalaujantis procesas. Kita vertus, užsitikrina tvirtą ryšį su žeme bei aplinka, turi didelę reikšmę biologinei įvairovei ir kraštovaizdžio išsaugojimui [13]. Vakarų šalyse jie dažniausiai naudojami mėsai, o pastaruoju metu - ir pienui, nes turi didelę biologinę vertę ir yra aukštos kokybės skaidulinis maistas [14]. O pramonei, avių vilna vaidina mažiau svarbų vaidmenį, bet turėjo didelės reikšmės įvairių išsivysčiusių šalių plėtrai ir ekonomikos augimui [15].
Avienos ir ožkienos sektoriai Europoje pasiekę kritinę būklę, tačiau siekiant, kad šios šakos liktų pelningos, dedamos didelės pastangos, kad būtų imtasi tam tikrų priemonių ES lygmeniu. Avienos ir ožkienos gamyba po 2003 m. BŽŪP (bendroji žemės ūko politika) reformos buvo pradėjusi vis labiau mažėti. ŽŪIKVC (Ūkinių gyvūnų registro) duomenimis, 2019-04-01 Lietuvoje buvo įregistruota 10,33 tūkst. avių ūkių ir, palyginti su 2018-04-01 jų skaičius sumažėjo 2,20 %. Analizuojamu laikotarpiu ūkiuose įregistruota 169,08 tūkst. avių ir, palyginti su 2018 m., jų skaičius sumažėjo 1,90 %. Lietuvoje populiariausi išliko smulkūs avių ūkiai, kuriuose laikoma po 1–2 (2,31 %) ar 3–5 (2,27 %) avis. Mažiausiai šalyje yra 101–150 avių (0,95 %) ir daugiau nei 151 avį (1,04 %) laikančių ūkių [16].
ES gyvulių populiacija yra nemaža (1 pav.), Eurostat 2017 m., duomenimis buvo apie 88 milijonai galvijų, 150 milijonų kiaulių ir 100 milijonų avių ir ožkų (1 lentelė). Tačiau dauguma gyvulių laikomi tik keliose valstybėse narėse. Didžioji dalis (apie 34 %) avių buvo auginamos Jungtinėje Karalystėje (apie 23 %) ir Ispanijoje, (apie 16 %), o ožkų – Graikijoje ir Ispanijoje [17].
Pasaulyje auginama apie milijardas įvairių veislių avių. Didžiausia populiacija - Kinijoje, Australijoje, Irane, Naujoje Zelandijoje bei Indijoje. Viena iš svarbiausių ir didžiausių avininkystės sričių yra Pietų pusrutulyje mažiausiame pasaulio žemyne esančioje Australijoje. Šalyje auginama apie šimtas milijonų avių, iš kurių pagamina apie 30 % pasaulio vilnos. Ūkiai vidutinio dydžio, nes juose auginama nuo 10-20 iki 50-100 avių. Populiariausia veislė šioje šalyje – Merinosai, auginami dėl raukšlėtos odos, bei kokybiškos baltos vilnos. Raukšlėta oda sąlygoja vilnos kiekį, kuris gaunamas iš avies. Pagrindiniai vilnos eksportuotojai - Naujoji Zelandija, Australija, ir Urugvajus [18].
1 lentelė. Gyvulių populiacija 2017 metais [17].
Šalys Galvijai Kiaulės Avys Ožkos
Iš viso EU-28 (milijonais) 88,4 150,0 86,8 12,7
Belgija 2,4 6,1 - - Bulgarija 0,6 0,6 1,3 0,3 Čekija 1,4 1,5 - - Danija 1,6 12,8 - - Vokietija 12,3 27,6 1,6 0,1 Estija 0,3 0,3 - - Airija 6,7 1,6 3,9 - Graikija 0,6 0,7 8,6 3,8 Ispanija 6,5 30,0 16,0 3,1 Prancūzija 18,6 13,1 6,9 1,2 Kroatija 0,5 1,1 0,6 0,1 Italija 6,3 8,6 7,2 1,0 Kipras 0,1 0,4 - - Latvija 0,4 0,3 0,1 0,0 Lietuva 0,7 0,6 0,0 0,0 Liuksemburgas 0,2 0,1 - - Vengrija 0,9 2,9 1,1 0,1 Malta 0,0 0,0 0,0 0,0 Nyderlandai 4,0 12,3 1,0 0,5 Austrija 1,9 2,8 0,4 0,1 Lenkija 6,0 11,9 - - Portugalija 1,7 2,2 2,2 0,3 Rumunija 2,0 4,4 10,0 1,5 Slovėnija 0,5 0,3 - - Slovakija 0,4 0,6 0,4 0,0 Suomija 0,9 1,1 - - Švedija 1,4 1,4 0,6 - Jungtinė Karalystė 9,8 4,7 23,3 0,1 Šveicarija 1,6 1,4 - - Montenegro 0,1 0,0 0,2 0,0 Šiaurės Makedonija 0,3 0,2 0,7 0,1 Albanija 0,5 0,2 1,9 0,9 Serbija 0,9 2,9 1,7 0,2 Turkija 16,1 - 33,7 10,6 Bosnija ir Hercegovina 0,4 0,5 1,0 0,1 Kosovas 0,3 0,0 0,2 0,0
*EU-28 avys ir ožkos: Eurostat įvertintos.
Nors Kinija pirmauja pagal šalių sąrašą, tačiau žemėlapis rodo didelę Australijoje, Naujojoje Zelandijoje ir visame Afrikos žemyne gyvenančių avių dalį. Europoje daugiausia avių gyvena Jungtinėje Karalystėje, po jų eina Turkija ir Ispanija (1 pav.).
1 pav. Avių populiacija Europoje [19].
1.2. Avininkystės produkcija ir jos svarba
Daugybė mokslinių tyrimų rezultatų [10; 20] patvirtina, kad avių auginimą ir mėsos kokybės rodiklius daugiausia lemia genetiniai ir mitybos veiksniai. Aviena tai vienas iš vertingiausių maisto produktų, kurioje yra svarbus baltymų, riebalų ir mikroelementų šaltinis [21; 22]. Joje yra daug žmonių organizmui ir fizinei veiklai palaikyti būtinų nepakeičiamų aminorūgščių, riebaluose ir vandenyje tirpstančių vitaminų, mineralinių medžiagų ir mikroelementų. Vartotojų labiausiai vertinama neriebi, sultinga, skani, aukštos biologinės vertės, pasižyminti geromis kulinarinėmis savybėmis mėsa [23; 24].
Kad būtų užtikrinti avių fiziologiniai poreikiai, gauta kokybiška produkcija bei geri bandų reprodukcijos rezultatai, būtina tinkamai subalansuoti šėrimo racionus atskiruose avių auginimo etapuose. Tam būtina žinoti tikslią avims šeriamų pašarų cheminę sudėtį (žr. 2 lentelę) bei nustatyti jų kokybę ir maistingumą. Šiuo metu tyrimų, skirtų avių šėrimo problemoms, nepakanka. Nesubalansuotas šėrimas, ypač ėringumo laikotarpiu, turi didelį poveikį atvedamų ėriukų skaičiui, gyvybingumui, jų išsaugojimui iki nujunkymo, o galutiniame rezultate lemia bandos atsinaujinimą, parduodamos produkcijos kiekį ir kokybę bei ūkio pelningumą [3; 25; 20; 26].
Avių skerdenos kokybė, tai yra spalvingumas, pH, vandens rišlumas, virimo nuostoliai, švelnumas, cheminė sudėtis, riebalų rūgščių sudėtis, bei daugelis kitų parametrų yra svarbūs integruotos kokybės koncepcijoje ir paieškose norint sukurti paklausios kokybės produktą. Mėsos kokybė yra apsprendžiama vertinant gyvulio amžių, lytį ir fiziologines savybes, raumenų būklę ir priešskerdiminį svorį bei poodinius riebalus, skerdenos sudėtį, pašarų įsisavinamumą, baltymų ir riebalų kiekį, taip pat apykaitos energijos suvartojimą [27; 28]. Pagrindiniai vidiniai veiksniai, nuo kurių tiesiogiai priklauso avinukų mėsos kokybė yra veislė, lytis, ilgiausiojo nugaros raumens ilgis, genetinės savybės ir tipas.
Šiuos procesus galima valdyti ir kontroliuoti atsakingai parenkant tėvinius avinus norint gauti pageidaujamų savybių avinukus ir produkciją. Kontrolinio penėjimo metu vykdoma atranka ir gauti rezultatai leidžia gauti didesnę pridėtinę vertę, tam naudojant mažai darbo sąnaudų ir kryptingai vykdant veisimą ir išsaugojamas genetinis potencialas. Todėl kuriant optimalią avių auginimo sistemą, atitinkančią pramonės ir galutinių vartotojų poreikius, turėtų būti atsižvelgiama į įvairius veiksnius, nes veislė yra svarbus skerdenos kokybės veiksnys, tačiau mažiau svarbus mėsos kokybei. Ir priešingai, pašarų rūšis daro didelę įtaką mėsos kokybei, bet mažesnį poveikį skerdenų kokybei, daugiausia darydama įtaką raumeningumui ir riebalų kiekiui [29; 30].
2 lentelė. Ėrienos mėsos kokybės svyravimo ribos [31].
Rodiklis Mėsos kokybės rodiklių svyravimo ribos pH 5,3–6,2 Mėsos spalva L* a* b* 40–58 5,0–15,0 4,0–12,0 Sausosios medžiagos, % 20,0–28,0 Mėsos vandeningumas, % 1–12
Mėsos vandens rišlumas, % 40,0–65,0
Mėsos kietumas, kg/cm2 0,5–3,0 Virimo nuostoliai, % 15–35 Tarpraumeniniai riebalai, % 1,2–4,5 Baltymai, % 18–24 Pelenai, % 1,0–1,4 Baltymų visavertiškumas 2-6
Kokybiškas ir subalansuotas avių racionas, labai svarbus veiksnys, lemiantis ėriukų kokybę, nes šėrimo intensyvumas gali įtakoti riebalų kiekį skerdenose [32]. Raumenų (baltymų) ir riebalų kiekio santykis lemia mėsos marmuriškumą ir švelnumą. Mėsos kiekį galima padidinti padidinant baltymų nusėdimą arba sumažinant riebalų nusėdimą arba darant abu procesus. Deponuotų baltymų kiekis avims priklauso nuo įvairių veiksnių, kurie kartu ir susiję ir nesusiję su šėrimu. Pagrindiniai baltymų nusėdimą skatinantys veiksniai, susiję su šėrimu, yra apykaitos energija ir subalansuotas baltymų kiekis racionuose, siekiant suteikti pakankamą kiekį nepakeičiamų aminorūgščių, kad baltymai būtų kuo labiau nusodinami.
Pagrindinės aminorūgštys, ribojančios baltymų nusėdimą raumeniniame audinyje yra lizinas, metioninas, cisteinas, triptofanas ir kai kuriais atvejais izoleucinas bei valinas [33] Svarbu, kad aminorūgščių kiekis maiste priklauso nuo gyvūnų amžiaus, lyties, fiziologinių sąlygų, sezoniškumo ir t.t. Kai kurie mėsos kokybiniai rodikliai, tokie kaip švelnumas, gali būti pagerinti naudojant tam tikras
auginimo technologijas [34; 35]. Ši kryptinga auginimo technologija dažniausiai naudojama auginant kiaules, tačiau taip pat gali būti taikoma avims, kurioms yra ribotas energijos tiekimas pradiniu penėjimo laikotarpiu, tuo pačiu metu išlaikant baltymingumo kiekį. Ši technologija pagerina ne tik mėsos tekstūrą ir švelnumą, tačiau ir neturi neigiamos įtakos skerdimo parametrams, tokiems, kaip - skerdenos svoris, skerdenos išeiga ir priešskerdiminis svoris [36; 32]. Tačiau, ši auginimo technologija nėra dažnai naudojama avių auginime, dėl per mažo avių mėsos gamybos kiekio. Tačiau, tokių veiksnių, kaip aminorūgščių poreikis lemia daugiausiai genotipas (veislė), lytis, sveikatingumas ir įvairūs aplinkos veiksniai [32].
Marmuringumas svarbus rodiklis ir įtakojantis mėsos švelnumą, sultingumą bei skonį. Riebalų nusėdimas raumenyse paprastai būna tarp raumenų, poodinių ir vidaus organų [36], o didesnis tokių riebalų kiekis skerdenoje yra nepageidaujamas. Taip pat žinoma, kad riebalai susikaupia aplink inkstus ir žarnyne, paskui po oda ir tarp raumenų. Todėl skerdenos turinčios didelį kiekį riebalų tarp raumenų, nėra pageidaujamos, nes marmuringumo laipsnis stipriai susijęs su bendru skerdenos riebalų kiekiu [37]. Taikant minėtas auginimo technologijas, siekiama pagaminti dietinės ėrienos mėsos, kuri ypatingai pasižymi aukštomis juslinėmis savybėmis, nes yra naudingų medžiagų šaltinis, nes sudėtyje turi, nesočiųjų riebalų rūgščių, ypač n-3, PUFA, CLA, E ir B grupių vitaminų, karnitino ir mikroelementų [38; 39]. Riebalų rūgščių sudėtis raumenyse priklauso nuo šėrimo būdo ir parinkto raciono, ypač nuo dietinių riebalų rūšies [40-42].
Atlikto tyrimo su ėriukais, kur buvo lyginamas šėrimo racionas, kuris buvo papildytas riebalų rūgštimis ir gauti rezultatai parodė, kad n-3 PUFA kiekis sumažėjo jo kiekis, lyginant santykiu su n-6/n-3 [4n-6/n-3]. Pašarus papildžius riebalais, gyvūnas gauna daugiau maistinės energijos, tai pat siekiant pakeisti riebiųjų rūgščių sudėtį piene arba padidinti n-3 šeimos polinesočiųjų riebalų rūgščių kiekį skerdenos riebaluose [44].
Pašarų perdirbimas aukštoje temperatūroje – ekstrūdavimas, tai dar viena technologija užkertanti kelią baltymų skilimui ir riebalų hidrinimui prieskrandyje [45]. Tinkamas paruošimas žaliavų, tokių, kaip rapsai ar kitos, jas kaitinant 120–130 °C temperatūroje, maistinės medžiagos mažiau tirpsta ir todėl yra mažiau linkusios suirti prieskrandžio mikrofloros. Barowicz ir Brejta [46] atlikti atrajotojų tyrimai parodė, kad ekstrūduotų rapsų virškinamumas iš tinkamai paruoštų žaliavų plonojoje žarnoje gerai virškinamas ir neleidžia suirti baltymams ir riebalams.
Taip pat, labai svarbus rodiklis riebalų oksidacija, dėl to skerdena tampa minkštesnė ir prastesnės kokybės, tai įtakoja ir kitas savybes, tokias kaip sumažėjęs oksidacinis stabilumas laikymo metu (realizacijos laikotarpis), puvimo skonis ir spalvos kitimas. Šių nepageidaujamų procesų galima išvengti naudojant natūralius/sintetinius antioksidantus, tokius, kaip vitaminą E (α tokoferolis), β-karotiną, vitaminą C (askorbo rūgštis) [38] ir natūralius polifenolius [49]. Vitaminas E kaupiasi riebaliniame ir raumeniniame audinyje, todėl antioksidantai, ypač vitaminas E ir karotenoidai, turi teigiamą poveikį
mėsos spalvai. Mėsa iš ėriukų, gaunančių vitamino E papildų arba besiganančių ganyklose pasižymi didesniu šviesumu (L*), intensyvesniu raudonumu (a*), o laikant mėsą, spalva keičiasi lėčiau, ir raudona spalva išsilaiko ilgiau [50; 12]. Didesnis vitamino E kiekis raumenyse sustiprina vandens sulaikymą ląstelėse ir sumažina vandeningumo nuostolius sandėliuojant, tokiu būdu pagerinant juslines mėsos savybes ir prailginant laikymo trukmę [47; 48]. Vitaminas E pagerina juslines mėsos savybes, tokias kaip aromatas ir skonis.
Ekonomiškai yra labai svarbios avienos mėsos savybės, tokios kaip produktyvumas, yra žinoma, kad visus fenotipinius gyvūno bruožus įtakoja tam tikri genai, kurie glaudžiai siejasi ir priklauso nuo genų mutacijų (QTL-geno) [49]. Iki šiol veisimo programos davė patenkinamą rezultatą, tačiau be įprastų atrankos duomenų papildymo informacija apie tam tikrus produktyvumo rodiklius molekuliniame pagrinde gali pagreitinti veisimosi programų progresą ir per trumpą laiką padidinti jo efektyvumą. Labiausiai žinomos ir išsamiausiai ištirtos avių QTL genai yra susiję su raumenų hipertrofija. Plačiausiai literatūroje aprašytas kalipigijos fenotipas, kuris susietas su pogimdyvine raumenų audinio hipertrofija, ko įtakoje kartu sumažinantis ir skerdenos riebumą [50]. Įrodyta, kad ėriukai turintys kalipigijos mutaciją, pasižymėjo geresniais raumenų parametrais atliekant pjūvius ties koja, nugarine dalimi, šonkauliais ir mente - atitinkamai 11,8%, 4,7%, 2,5% ir 2,3% su gyvūnais, kuriems netaikoma kalipigė [51]. Be to, CLPG avys parodė daug geresnius rezultatus, kalbant apie didesnį pašarų efektyvumą ir mažesnį dienos pašaro normą [52].
1.3. Lietuvoje auginamos avių veislės
Mėsinių avių auginimas populiarus Jungtinėje Karalystėje, Naujoje Zelandijoje, Argentinoje, Pietų Amerikoje, o taip pat Europos Sąjungos šalyse ir Nepriklausomų valstybių sandraugos (NVS) šalyse. Pagrindinis dėmesys skiriamas naujų avių veislių bei veislinių avių grupių, pasižyminčių dideliu vislumu, pieningumu bei nesezonine ruja kūrimui, nes vystant mėsinę avininkystę, labai svarbu gauti prieauglį ištisus metus [53]. Lietuvos ir užsienio avių augintojai bandoje paprastai laiko kelių veislių avis. Avių veislių pasirinkimas dažniausiai priklauso nuo ūkio paskirties – retų veislių saugojimas, kaimo turizmas, ekologinis ūkininkavimas, pramoninis ūkis ar avių veislynas [54].
Lietuvoje, didžiąją dalį sudaro Lietuvos juodgalvės ir vietinės šiurkščiavilnės avys. Lietuvos juodgalvės avys yra unikalios savo kilme, išvaizda, biologinėmis – ūkinėmis savybėmis ir labiausiai yra prisitaikiusios prie vietos gamtinių sąlygų. Kitų veislių avys yra įvežtos iš kitų šalių. Populiariausios iš jų yra Romanovo ir Sufolkų veislės avys, taip pat auginamos Berišon diušer, mėsiniai merinosai, Vokietijos juodgalves, Prekosų veislės, Ostfryzų ir kitų veislių avys [55].
Lietuvos juodgalvės. Literatūros duomenimis [53], Lietuvos juodgalvių avių veislė sukurta,
kryžminimas užtruko nemažą laikotarpį, kol rezultatas su anglų mėsinių veislių, tokių kaip Sautdaunų, Okfordšyrų, Šropšyrų, Linkolnų ir kt. avinais, patvirtino, jog jie prisitaikė prie vietos sąlygų ir davė gerus mišrūnų rezultatus, tačiau šis veisimas nebuvo sistematiškas.
Lietuvos juodgalvių avių veislė oficialiai patvirtinta 1961 m. [53], priklauso mėsinei-vilninei produktyvumo krypčiai.
Veislė turi šiuos būdingus bruožus – galva avių trumpa, plati, tiesaus profilio, avinų - dažnai truputį išgaubta, beragiai. Ausys - vidutinio ilgumo, plačios, storos, kaklas - trumpas, storas, apvalus, mėsingas, palaipsniui su kūnu susiliejantis. Ketera plati, toje pačioje linijoje kaip ir nugara. Nugara ir juosmuo – platūs, tiesūs. Apvali, plati, pakankamai gili krūtinė, išgaubti šonkauliai, krūtinkaulis išsikišęs į priekį. Kojos statomos pakankamai plačiai ir taisyklingai, tvirtas, bet ne masyvus skeletas, o kūnas – ilgas, apvalus, gilus. Galva, kojos ir ausys apaugusios juodais dengiamaisiais plaukeliais, bet iki ausų linijos, o kojos – iki kelių ir kulno. Ką tik atvestų ėriukų galvos ir kojų plaukai būna juodi, kūnas – apaugęs įvairaus intensyvumo pilkai rusvais plaukais (šunplaukiais), kurie iki nujunkymo iškrenta, o jų vietoje išauga veislei būdingi plaukai.
Iš ėriavedės prikerpama apie 2,5–3,5 kg, o avino apie 4,5–5,5 kg vilnos. Ruja sezoninė, pirmas kergimas 10–12 mėn. amžiaus. Suaugę avinai sveria 85–95 kg, ėriavedės – 60–70 kg. Šios veislės avių vislumas 140–160 %, skerdenos išeiga 45–48 %. Prieaugis per parą apie 200–300 g [55].
Veislė gerai prisitaikiusi prie vietos klimatinių sąlygų ir įvairaus šėrimo lygio bei gali būti gerinamos su produktyvesnių mėsinių veislių (tos paties produktyvumo krypties ir išvaizdos) avinais (mėsingumui pagerinti). Nors avių ruja sezoninė, tačiau ilgalaikė. Jas galima kergti nuo liepos pabaigos iki sausio pradžios ir gauti ėriukus pageidaujamu laiku. Tai labai svarbu rinkos užpildymui ėriena (aviena) ištisus metus. Atliktais mokslininkų tyrimų duomenimis, šią veislę galima gerinti su Vokietijos juodgalviais bei Sufolkais. Avių vislumui ir mėsingumui pagerinti galima naudoti 3 veislių avis, tarpinėje grandyje kergiant su Romanovo veisle, o gautas mišrūnes avytes – su Sufolkais, Tekseliais ar Berišon diušer avinais [53].
Lietuvos vietinės šiurkščiavilnės. Avys smulkaus kūno sudėjimo, nepasižymi dideliu
produktyvumu ir greitu brendimu, bet yra atsparios ligoms ir laikymo sąlygoms. Šios veislės avių galva tamsios arba šviesios spalvos, neapaugusi vilna, ragus turi apie 85 % avinų ir apie 20 % avelių. Avims būdinga siaura nosis, plati kakta ir trumpokos ausys. Kūnas apaugęs šiurkščia baltos, pilkos, rusvos ar juodos spalvos vilna. Produktyvumo kryptis – vilninė-mėsinė. Iš pakaitinių avinukų ir avyčių, kurių vidutinis svoris 34-38 kg, prikerpama apie 1-2 kg vilnos, o veislinių avių ir ėriavedžių (43-54 kg svorio), prikerpama apie 2-3 kg vilnos [55].
Šios veislės avys pasižymi nesezonine ruja (rujoja ištisus metus ir gali ėriuotis 2 kartus per metus). Pirmojo kergimo amžius rekomenduojamas apie 12–15 mėn. Vislumas apie 160-180 %, skerdenos išeiga apie 41 %, prieaugis per parą apie 110-160 g [53].
Veisimo tikslas: išsaugoti veislės genofondą. Avis būtina veisti grynuoju veisimu uždarų populiacijų metodu. Šios veislės avis rekomenduojama auginti nacionaliniuose parkuose, kaimo turizmo sodybose ir kitose žmonių lankomose vietose [55].
Vokietijos juodgalvės. Tai sparčiai augančios, gerai išreikštomis mėsinėmis formomis, gilia,
plačia krūtine, ilga nugara, mėsingomis vidinėmis ir išorinėmis kumpių pusėmis ir labai gera skerdenos kokybe mėsinės avys. Galva ir kojos yra juodos spalvos, kakta apaugusi vilna, kūnas – stiprus. Produktyvumo kryptis – mėsinė-vilninė. Ruja sezoninė, ilgalaikė. Pirmas kergimas galimas nuo 10 mėn. amžiaus [53].
Veisimo tikslas - išauginti stambias, anksti subręstančias, ryškių mėsinių formų ir didelio vislumo mėsines avis. Vislumas siekia apie 150-200 %, skerdenos išeiga 48-50 %, o prieaugis per parą intensyviai šeriant gali būti 400-450 g. Prikerpama vilnos atitinkamai, iš veislinių avinų (110-135 kg svorio) 5-7 kg, ėriavedžių (75-85 kg svorio) 4-5 kg, pakaitinių avinukų iki metų amžiaus (60-80 kg svorio) 3-4 kg, o pakaitinių avyčių iki metų amžiaus (50-60 kg svorio) 2,5-3,5 kg [53].
Sufolkų veislė. Anglijoje išvesta pusiau plonavilnių, mėsinio tipo trumpavilnių avių veisė.
Norfolku raguotąsias avis kryžminant su vietiniais Sautdaunų avinais, gauta Sufolkų veislė. Pavadinimas, kilęs pagal to paties pavadinimo grafystę, esančią pietryčių Anglijoje, kur oficialiai veislė pripažinta 1859 m. Veislė labai populiari Jungtinėse Amerikos Valstijose, Naujojoje Zelandijoje, Australijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje ir kitose šalyse. Į Lietuvą pirmieji Sufolkai įvežti apie 1961 m., o nuo 2000 m. jų įvežama vis daugiau (daugiausia iš Vokietijos). Tai vidutinės ir stambios mėsinės avys, juodomis, bevilnėmis galvomis (vilna pradeda augti tik už ausų linijos) ir kojomis. Gerai išreikštos šios veislės avių mėsinės formos - gili, plati krūtinė, ilga nugara, mėsingos vidinės ir išorinės kumpių pusės. Vilna balta, 30–34 mikronų storio. Iš veislinių avinų (110-140 kg svorio) prikerpama 4-6 kg, o ėriavedžių (70-85 kg svorio) 3,5-4 kg vilnos [55].
Vislios avys, kurių skerdena geros kokybės. Veisimo tikslas, auginti nuo vidutinio iki didelio stambumo, anksti bręstančias, su ryškiomis mėsinėmis savybėmis (užpakalio, nugaros, krūtinės) pasižyminčias avis. Pirmas kergimas rekomenduojamas nuo 10 mėn. amžiaus [55]. Yra žinoma, kad iš 100 ėriavedžių gaunama apie 130–170 ėriukų, kurie per parą gali priaugti iki 420–450 g (intensyviai šeriant). Skerdenos išeiga siekia 48-50 %. Lietuvoje sufolkai perspektyvūs ir gali būti naudojami kitų veislių gerinimui [53].
Tekselių veislė. Tai vidutinės ir stambios mėsinės avys, turinčios bevilnę ir beragę galvą, jų ausų
ir nosies galiukai juosvi, platus dubuo, mėsingi kumpiai bei gera skerdena. Produktyvumo kryptis – mėsinė-vilninė. Vilna balta, 33–36 mikronų storio. Ruja griežtai sezoninė. Pirmą kartą kergti galima 7– 8 mėn. amžiaus. Veisimo tikslas - auginti vidutines ir labai stambias, anksti bręstančias, gerų mėsinių savybių avis. Vislumas siekia apie 160-190 %, prieaugis per parą 380-430 g (intensyviai šeriant), o skerdenos išeiga apie 48-52 % [55].
Prikerpama vilnos atitinkamai, iš veislinių avinų (100-130 kg svorio) 4-5 kg, ėriavedžių (65-80 kg svorio) 3,5-4,5 kg, pakaitinių avinukų iki metų amžiaus (55-70 kg svorio) 3-4 kg, o pakaitinių avyčių iki metų amžiaus (50-60 kg svorio) 2,5-3,5 kg [53].
1.4. Avinų vertinimas pagal palikuonių penėjimosi ir mėsines savybes
Lietuvos avių augintojų asociacijos duomenimis, mūsų šalyje formuojasi aiški mėsinės avininkystės kryptis ir didėja avių skaičius. Atskirų avių veislių veisimo programose 2019-2029 metams pagrindinis dėmesys skiriamas mėsinių avių ūkių kūrimui, jų plėtrai, palikuonių atrankai ir kryptingam įvežamų importinių avių panaudojimui, nacionalinių genetinių išteklių išsaugojimui bei šiuolaikinių avių vertinimo metodų taikymui bei tobulinimui. Daugelis importuojamų avių anksti subręsta, yra mėsingos, vėlai pradeda kaupti riebalus, tačiau yra lepios šėrimo ir laikymo sąlygoms, nei nacionalinės Lietuvos vietinės šiurkščiavilnės ir Lietuvos juodgalvės avys, kurios šiuo metu šalyje ir yra labiausiai paplitę. Lietuvos avių augintojų asociacija yra pasitvirtinusi Avinų vertinimo pagal palikuonių penėjimosi ir mėsines savybes taisykles, kurios nustato mėsinių avių kergimui naudojamų veislinių avinų patikrinimo pagal palikuonių penėjimosi ir mėsines savybes tvarką.
Kontrolinis avinukų penėjimas atliekamas UAB „Genetiniai ištekliai“ (2 pav.) veikiančioje avinų kontrolinio penėjimo stotyje, o gauti duomenys kaupiami duomenų bazėje. Kiekvienoje veisimo programoje dalyvaujančioje bandoje kasmet numatyta patikrinti 1-2 avinų įtaką palikuonių penėjimosi ir mėsinėms savybėms, o UAB „Genetiniai ištekliai“ 4-ių avinų. Avinukų kontrolinio penėjimo duomenys suteiks papildomos informacijos ne tik apie paties gyvūno ir jo tėvų produktyviąsias savybes bei jų perdavimą palikuonims. Tyrimų rezultatai padės ūkininkams lengviau apsispręsti dėl avių veislės (o tuo pačiu ir dėl veislinio avino) pasirinkimo savo ūkyje, siekiant gauti kuo daugiau ir kokybiškesnės mėsos mažiausiomis pašarų sąnaudomis. Tolesnio veisimo tikslas – didinti ėriukų augimo intensyvumą, mėsingumą bei skerdenos išeigą bei kokybę.
Pastaraisiais metais ėriukai auginami naudojant intensyvaus penėjimo sistemas, tai kai kurie autoriai teigia, kad šios sistemos leidžia tinkamai atrinkti avinus, o tai savo ruožtu sukelia geresnes augimo, pašarų suvartojimo bei sveikatingumo sąlygas [56; 57].
Nors gyvulininkystės sektoriuje vienas iš pagrindinių gyvulių auginimo veiksnių yra šėrimas. Dažniausiai avys šeriamos tik ūkyje išaugintais, mažos maistinės vertės ir nesubalansuotais racionais, todėl labai svarbu tinkamai įvertinti ir atlikti avių prieauglio šėrimą, kadangi prieauglis sparčiai auga, duoda didelį priesvorį, o intensyvus auginimas ekonominiu požiūriu yra pats efektyviausias [68; 59]. Ypatingai mėsinių avių ūkyje svarbu ne tik atvestų, bet ir išaugintų ėriukų skaičius, jų augimo intensyvumas, pašarų sąnaudos ir gautos ėrienos kiekis ir kokybė [60]. Shaker [61], nustatė, kad šėrimo sąlygos turi didelę įtaką avinukų penėjimuisi ir skerdenos kokybei.
Lietuvos juodgalviai Lietuvos vietiniai šiurkščiavilniai Tekseliai
2 pav. Kontrolinis penėjimas UAB „Genetiniai ištekliai“ [53].
Tačiau veislė daro bene didžiausią įtaką skerdenos morfologijai. Tai pakankamai sudėtingas veiksnys, kurį sunku objektyviai įvertinti, kada daromas poveikis veislės, o kada kitų faktorių, pavyzdžiui, riebalų kiekiui ar mėsos kokybei. Literatūroje nemažai pateikiama mokslininkų tyrimų, kurių rezultatai tarpusavyje skiriasi atsižvelgiant į pasirinktus kriterijus, tokius, kaip skerdenos svoris, augimo amžius, lytis ir t.t. ir labai sudėtinga įvertinti, kas daro didžiausią įtaką rodiklių skirtumui, nes lyginamos skirtingos veislės, laikotarpis, racionas [62], ar geografinė platuma [63].
Žinoma, tai, kad mėsinių savybių kokybė glaudžiai priklauso nuo genetinių veiksnių, ypač kai yra išvestos naujos veislės arba kryžminamos nacionalinių ir įvežtinių veislių avys, pagal pageidaujamus rodiklius. Lambe su bendraautoriais [64; 65] atlikti tyrimai parodė, kad vertinant Tekselių ir Škotijos juodųjų veisles turėjo įtakos mėsos švelnumui ir rūgštingumui (pH) (p<0,05). Mėsos švelnumo pokyčius tarp šių skirtingų genotipų iš dalies galima paaiškinti raumeninių skaidulų skaičiaus skirtumu, nes veislė taip pat daro įtaką kitiems parametrams, tokiems kaip cheminė sudėtis [66]. Esenbuga su grupe mokslininkų [67] nustatė, kad Awassi avys turėjo mažesnį nebaltyminio azoto kiekį 2,91 %, nei Morkaramano avys.
3 pav. Avinukų skerdenos UAB „Genetiniai ištekliai“ [31].
Intensyviai užaugintų ėriukų mėsa labiausiai pageidaujama, nes pasižymi puikiomis maistinėmis ir organoleptinėmis savybėmis, tačiau toks auginimas ES nėra plačiai paplitęs. Ėriukai dažniausiai šeriami iki soties (ad libitum) visaverčiais pašarais, o kombinuotųjų duodama ribotai, nes jie nepakankamai aprūpinami energija ir maisto medžiagomis. Tokio šėrimo pasekmė – menki priesvoriai, didelės pašarų sąnaudos ir ilgai trunkantis penėjimas ir vyresnių ėriukų mėsa riebesnė, o skerdenos išeiga mažesnė [68]. Literatūros duomenimis, avis ir jų prieauglį reikėtų tam tikrą laikotarpį šerti intensyviai, nes avių ir prieauglio mėsa yra maistingesnė ir skanesnė, o skerdenos išeiga - iki 10 % didesnė.
2. TYRIMŲ METODAI IR MEDŽIAGOS
Magistro baigiamasis darbas atliktas laikotarpiu 2015-2018 m. LSMU Veterinarijos akademijoje, Gyvūnų veisimo katedroje, UAB „Genetiniai ištekliai“, VDU ŽŪA Gyvulininkystės selekcijos, veislinės vertės nustatymo ir sklaidos centre ir Lietuvos avių augintojų asociacijoje. Moksliniai tyrimai atliekami laikantis 2012-10-03 Lietuvos Respublikos gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymo Nr. XI-2271 (Valstybės žinios, 2012-10-20, Nr. 122), bei poįstatyminių aktų - LR valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos įsakymas „Dėl gyvūnų, skirtų eksperimentiniams ir kitiems mokslo tyrimams, laikymo, priežiūros ir naudojimo reikalavimų patvirtinimo“ (Valstybės žinios, 2012-11-10, Nr. 130- 6595). Kas atitinka ES Direktyvą 2010/63 ES ir EK rekomendacijas 2007/526 EC „Gyvūnų naudojimas ir laikymas eksperimentiniais ir kitais tikslais“.
Kontrolinio penėjimo bandymas. Kontrolinis avinukų auginimas atliktas UAB „Genetiniai
ištekliai“ kontrolinio penėjimo stotyje, kur atrinkti avinukai laikomi veislei arba atliekamas kontrolinis skerdimas, ir įvertinami pagal penėjimosi ir mėsines savybes.
Tyrimas buvo atliktas keturiais etapais, kurie pavaizduoti šio darbo schemoje (4 pav.).
Pirmojo etapo metu: įvertinti skirtingų veislių avinukų penėjimosi savybių rodiklius: vidutinį
avinukų amžių kontrolinio penėjimo pradžioje, vidutinį avinukų amžių pasiekus vidutinį svorį, vidutinį svorį skirtingais penėjimo etapais, vidutinį priesvorį per parą ir sunaudotos apykaitinės energijos kiekį 1 kg priesvoriui priaugti.
Antrojo etapo metu: įvertinti skirtingų veislių avinukų mėsinių savybių rodiklius: svorį prieš
skerdimą (kg), skerdimo svorį (kg), skerdenos svorį (kg), skerdenos išeigą (%), nugaros plotą (mm), inkstų riebalų svorį (g), poodinį riebalų storį (mm), klubo išeigą (%) ir minkštųjų dalių išeigą (%).
Trečiojo etapo metu: įvertinti skirtingų veislių avinukų mėsos kokybės savybių rodiklius: mėsos
pH, spalvą, sausųjų medžiagų (%), baltymų (%), pelenų (%), tarpraumeninių riebalų kiekį (%) mėsoje, mėsos kietumą (kg/cm2),vandeningumą (%), vandens rišlumą (%) ir virimo nuostolius (%).
Ketvirtojo etapo metu: 2016 metais kontroliniam penėjimui buvo atrinkti ir įvertinti keturių
skirtingų veislių tėvinių avinų palikuonys: • Lietuvos juodgalviai (n=36 avinukų),
• Lietuvos vietiniai šiurkščiavilniai (n=4 avinukų), • Vokietijos juodgalviai (n=8 avinukų),
• Tekseliai (n=4 avinukų).
2017 metais kontroliniam penėjimui buvo atrinkti ir įvertinti dviejų skirtingų veislių tėvinių avinų palikuonys:
• Sufolkai (n=4 avinukų).
2018 metais kontroliniam penėjimui, taip pat buvo atrinkti ir įvertinti dviejų skirtingų veislių tėvinių avinų palikuonys:
• Lietuvos juodgalviai (n=40 avinukų), • Tekseliai (n=4 avinukų).
Tyrimams buvo atrinkti tipingi veislei, be eksterjero defektų, prieš 7 dienas nujunkyti avinukai, kurių vidutinis svoris, ne mažesnis, kaip 18 kg ir iš bandos, turinčios oficialiai patvirtintą laisvos bandos statusą nuo užkrečiamųjų ligų. Buvo atrenkami avinukai, turintys atliktą DNR tyrimą tapatybei nustatyti. Vertinamo avino palikuonių grupę sudarė 7-10 avinukų. Pasibaigus adaptaciniam laikotarpiui, vidutinis avinukų grupės amžius buvo ne didesnis kaip 110 d., o svoris ne mažesnis kaip 18 kg.
Zootechniniai tyrimų metodai. Avinukų kontrolinis penėjimas pradėtas, kai vidutinis avinukų
grupės amžius pasiekė 110 dienų. Kontrolinio penėjimo pradžioje fiksuojamas avinukų svoris ir toliau avinukai sveriami kas dvi savaites tol, kol bent vienas avinukas iš grupės pasiekė 38 kg svorį. Po to, sveriama kas savaitę, kol vidutinis grupės svoris pasiekė 45 kg.
Visi svėrimai atliekami tuo pačiu laiku, t. y. ryte prieš šėrimą arba praėjus ne mažiau kaip 3 valandoms po šėrimo.
Remiantis avinukų svorio duomenimis, apskaičiuojami jų paros prieaugiai nuo gimimo iki kontrolinio penėjimo pradžios bei penėjimo laikotarpiu (kg). Jei mėsinių avių veislės avinukas per parą priauga mažiau kaip 140 g, jo kontrolinis penėjimas nutraukiamas. Kontrolinis avinukų penėjimas baigiamas tada, kai avinukų grupė pasiekia vidutinį 45 kg svorį.
Kontrolinio šėrimo bandymo metu avinukams tirti šie rodikliai:
• Kontrolinio avinukų penėjimo laikotarpiu vykdoma tiksli grupinė suėstų pašarų apskaita. • Stambiųjų pašarų avinukai gauna iki soties (ad libitum).
• Prie standartinio kombinuotojo pašaro avinukai pripratinami per savaitę, kuris duodamas pagal nustatytus racionus atskiroms amžiaus grupėms.
• Visi pašarai ir vanduo penimiems avinukams prieinami laisvai bet kuriuo paros metu.
• Suėstų stambiųjų pašarų kiekis nustatomas atliekant kontrolinius įdedamo pašaro ir nesuėstų likučių svėrimus vieną kartą per savaitę.
• Baigus kontrolinį penėjimą, apskaičiuojama kiekvieno avinuko kontrolės dienų trukmė, vidutinis prieaugis per parą (g) kontrolės metu, amžius dienomis pasiekus vidutinį grupės 45 kg svorį bei 1 kilogramui prieaugio sunaudota apykaitos energijos MJ.
• Kombinuotųjų pašarų kokybiniai parametrai – žali baltymai, žali riebalai, žali proteinai, žalia ląsteliena, krakmolas – nustatyti LSMU Gyvulininkystės institute su skaidulinių medžiagų analizatoriumi ANKOM 220 Fiber Analyzer.
• Kalcis. Kalcio junginių pelenai apdorojami druskos rūgštimi. Susidaręs kalcis nusodinamas kalcio oksalato pavidalu. Nuosėdos ištirpinamos sieros rūgštyje, o susidariusi oksalo rūgštis titruojama kalio permanganato tirpalu.
• Bendras fosforas nustatomas fotometriniu metodu, panaudojant „molibdovanato“ reagentą. Avinukai buvo šeriami vienodai subalansuotu racionu. Pašaro maistingumas ir bendras pašarų suvartojimas tiriamaisiais laikotarpiais pateikti 3 ir 4 lentelėse.
3 lentelė. Avinukams sušerto pašaro maistingumas.
Rodiklis Kombinuotas pašaras, kg Šienas, kg Šienainis, kg
Sausųjų medžiagų (SM), % 86,35 55,52 89,15 Sausojoje medžiagoje: Žalių baltymų, g 7,95 7,89 19,35 Žalių riebalų, g 1,49 1,41 2,70 Žalios ląstelienos, g 29,32 17,98 5,92 Žali proteinai, g 4,54 3,96 6,97
Neazotinės ekstrakcinės medžiagos, g 43,05 24,29 54,21
Kalcis, g 0,39 0,45 1,30
Fosforas, g 0,22 0,17 0,83
Apykaitos energija, MJ 7,02 4,72 10,60
Kombinuotą pašarą sudaro: miltai, kukurūzai, paprastieji kviečiai, rapsų sėklų miltai (rupiniai), sojų miltai (rupiniai), sėmenų išspaudos, cukrinių runkelių melasa, kalcio karbonatas, monokalcio fosfatas.
4 lentelė. Bendras pašarų suvartojimas tiriamaisiais laikotarpiais, kg. Tiriamasis laikotarpis, metais Veislės LJ VJ LVŠ T S 2016 4306,50 8896,80 3070,60 1787,70 2017 19591,30 1740,20 2018 25303,90 3601,70
Skerdenos kokybinių rodiklių nustatymas. Baigus kontrolinį penėjimą, skerdžiami ne mažiau
kaip 4 pagal svorį ir amžių labiausiai grupės vidurkį atitinkantys avinukai. Avinukai skerdžiami po 6-12 alkinimo valandų, prieš tai kiekvieną jų individualiai pasvėrus. Paskerdus, nuleidžiamas kraujas, išimami vidaus organai (išskyrus inkstus ir jų riebalus), kepenys, nulupama oda, nupjaunama galva (per atlantinę pakaušio jungtį), kojos (per riešo ir kulno sąnarius), uodega (tarp 6 ir 7 uodegos slankstelio) ir lyties organai, nustatomas šiltos skerdenos svoris. Skerdenos padalijamos pusiau, simetriškai perpjaunant per kaklo, nugaros, juosmens ir kryžmens slankstelių vidurį, per krūtinkaulio bei dubens jungtis.
Mėsingumui įvertinimui apskaičiuojama šiltos skerdenos (kartu su inkstais ir jų riebalais) išeiga, kuri parodo avinuko skerdenos svorio procentinį santykį su jo gyvu svoriu prieš skerdimą.
Atvėsinus skerdeną, nustatomi šie rodikliai - poodinis riebalų storis ties 13-tuoju krūtinės slanksteliu, klubo šlaunies dalies bei minkštųjų dalių išeiga iš klubo, poodinis riebalų sluoksnis ir inkstų riebalų svoris. Ilgiausiojo nugaros raumens ploto kontūrai apibrėžiami ant skaidrios plėvelės, iš kurių nustatomas nugaros plotas.
Mėsos kokybinių rodiklių nustatymas. Mėsos kokybinių rodiklių tyrimai buvo atliekami praėjus
48 valandoms po gyvulių skerdimo ir laikyti šaldytuve + 4 °C temperatūroje. Tirta avinų palikuonių mėsos produkcija, tai yra mėginys iš ilgiausiojo nugaros raumens ties 9-11 šonkauliu.
Mėsos pH nustatymas. Vandenilio jonų aktyvumas pH matuojamas pH – metru Hanna
HI-2002-02, (Hanna Instruments Inc., Jungtinės Amerikos Valstijos).
Spalvos koordinačių intensyvumo nustatymas. Avienos mėsos kokybė buvo nustatoma, pagal
patvirtintą CIE - LAB metodą, matuojant spalvos intensyvumo koordinatės ir apskaičiuojant spalvos grynumo intensyvumą pagal kurį matuojamas spalvos šviesumas (L*), rausvumas (a*), gelsvumas (b*) spalvos matuokliu Minolta Chroma Meter – 410 (Tokijas, Japonija). Kiekvienam mėginiui nustatytos vidutinės spalvos sodrumo reikšmės iš 3 matavimų.
Mėsos vandeningumo nustatymas. Vandeningumas nustatytas pagal mėginio svorio sumažėjimą
per 24 val. ją laikant pakabintą maišeliuose su tinkleliu +4 °C temperatūroje [69].
Mėsos vandens rišlumo nustatymas. Vandens rišlumas nustatomas presavimo metodu pagal
Grau ir Hammo metodiką [70]. Analitinėmis svarstyklėmis pasveriamas 300 mg mėsos gabalėlis, jis dedamas ant bepelenio filtrinio popieriaus, ant viršaus dedama plastikinė plokštelė ir prislegiama 1 kg svarsčiu. Laikoma 10 min, po to nuimamas svarstis ir ant filtrinio popieriaus grafitiniu pieštuku apibrėžiamos supresuotos mėsos ribos. Su planimetru TAMAYA PLANIX 7 (Tokijas, Japonija) nustatomas dėmių plotas, apskaičiuojamas skirtumas tarp vidinės ir išorinės dėmės drėgmės plotų. Surišto H2O kiekis proc. nuo mėsos svorio apskaičiuojamas pagal formulę (1):
čia: R – vandens rišlumas, proc.;
V – vandens kiekis (drėgmė) pavyzdėlyje, mg; 8,4 – vandens kiekis 1 cm2 dėmėje, mg;
S – drėgnos dėmės plotas, cm2 (planimetro parodymas); M – mėsos kiekis, mg (t. y. 300 mg).
Mėsos kietumo nustatymas. Mėsos kietumas nustatytas pagal metodiką aprašytą Pereira ir kt.
[71]. Mėsos mėginiai supakuoti į mėsos maišelius verdami cirkuliacinėje vandens vonelėje, +80 °C temperatūroje. Išvirę mėsos mėginiai šaldomi 15 min. ledo vonelėje iki +4°C, tuomet skaidulų kryptimi išpjaunami 1,27 cm skersmens cilindro formos mėsos mėginiai. Paruošti mėginiai perpjaunami Warner
Bratzler peiliu, kuris įmontuotas į tekstūros analizatorių (TA-XT2i, Stable Micro Systems, Jungtinė Karalystė), naudota 50 kg svorį palaikanti celė, pjovimo greitis 240 mm/min.
Mėsos virimo nuostolių nustatymas. Virimo nuostoliai nustatyti pagal Šilingo ir kt. metodiką
[69], mėsos mėginiai pasveriami (30± 1,5 g) ir sudedami į polietileninius maišelius, tuomet verdami cirkuliacinėje vandens vonelėje 30 min., +70 °C temperatūroje. Išvirę mėginiai atšaldomi (vandens srove), išimami iš maišelių, nusausinami ir pasveriami, virimo nuostoliai apskaičiuojami pagal masės pokytį prieš ir po virimo.
Pelenų nustatymas. Pelenų kiekis mėginyje nustatomas pagal LST ISO 936:2000. Mėsa ir mėsos
produktai. Bendrojo pelenų kiekio nustatymas [72]. Sudeginus organinės kilmės medžiagas +550 °C temperatūroje ir kaitinant mineralinių medžiagų likutį iki pastovios masės.
Sausųjų medžiagų nustatymas. Sausos medžiagos nustatomos maltos mėsos mėginius (2 g
mėginio) džiovinant iki pastovios masės automatinėmis sausų medžiagų svarstyklėmis RADWAG, MA 50/1.R (Lenkija), +105 °C laipsnių temperatūroje.
Riebalų nustatymas. Riebalų kiekis nustatomas pagal LST ISO 1443:2000. Mėsa ir mėsos
produktai. Bendrojo riebalų kiekio nustatymas [73]. Metodas pagrįstas riebalų išskyrimu iš džiovintos medžiagos chloroformu ir džiovinimu iki pastovaus svorio.
Baltymų nustatymas. Mėsos baltymų kiekis be jungiamojo audinio nustatomas pagal LST ISO
937:2000. Mėsa ir mėsos produktai. Azoto kiekio nustatymas [74].
Statistinis duomenų analizė. Duomenų statistinė analizė atlikta Microsoft Office Excel
programa. Buvo apskaičiuoti požymių aritmetiniai vidurkiai (X), jų sklaidos charakteristikos – vidutiniai kvadratiniai nuokrypiai (SD). Skirtumai tarp vidutinių reikšmių patikimi, kai p≤0,05.
4 pav. Eksperimento schema.
2016 metai: *Lietuvos juodgalviai
*Lietuvos vietiniai šiurkščiavilniai *Vokietijos juodgalviai *Tekseliai 2017 metai: *Lietuvos juodgalviai *Sufolkai 2018 metai: *Lietuvos juodgalviai *Tekseliai I ETAPAS
Įvertinti skirtingų veislių avinukų penėjimosi savybių rodiklius.
III ETAPAS
Įvertinti skirtingų veislių avinukų mėsos kokybės savybių rodiklius
II ETAPAS:
Įvertinti skirtingų veislių avinukų mėsinių savybių rodiklius
IV ETAPAS:
Įvairių veislių avinukų, penėtų skirtingais metais, tirtų rodiklių įvertinimas
Mėsos pH, spalva, sausųjų medžiagų (%), baltymų (%), pelenų (%), tarpraumeninių riebalų kiekis (%) mėsoje, mėsos kietumas (kg/cm2),vandeningumas (%), vandens rišlumas (%) ir virimo
nuostoliai (%).
Svoris prieš skerdimą (kg), skerdimo svoris (kg), skerdenos svoris (kg), skerdenos išeiga (%), nugaros plotas (mm), inkstų riebalų svoris (g), poodinis riebalų storis (mm), klubo išeiga (%) ir
minkštųjų dalių išeiga (%).
Vidutinis avinukų amžius kontrolinio penėjimo pradžioje, vidutinis avinukų amžius pasiekus vidutinį svorį, vidutinis svoris skirtingais penėjimo etapais, vidutinis priesvoris per parą ir
3. TYRIMŲ REZULTATAI
3.1. Skirtingų veislių avinukų penėjimo savybių įvertinimas
Įvertinus vidutinį skirtingų veislių avinukų amžių kontrolinio penėjimo pradžioje (5 lentelė), nustatyta, kad vidutinis amžius penėjimo pradžioje skirtingų avinukų veislių buvo panašus, tačiau jauniausi buvo LJ veislės, ir jie buvo 12 dienų jaunesni už VJ veislės, 8 dienomis už T veislės, 2 dienomis už LVŠ veislės ir 3 dienomis už S veislės avinukus.
5 lentelė. Vidutinis skirtingų veislių avinukų grupių amžius.
Rodikliai Veislės
Ta VJb LJc LVŠd Se Vidutinis avinukų amžius
kontrolinio penėjimo pradžioje
n 8 8 92 4 4
x 111 115*b,d 103 105 106
mx 5,57 3,12 8,61 1,74 1,26
Vidutinis amžius pasiekus vidutinį svorį (45 kg)
n 8 8 92 4 4
x 210*a,e 211 207*c,e 252*d,e 172
mx 5,56 3,12 9,52 1,74 1,63
*p≤0,05.
Vidutinis skirtingų veislių avinukų amžiaus vidurkis nuo kontrolinio penėjimo pradžios iki 45 kg svorio, parodė, kad S veislės avinukai svorį pasiekė greičiausiai, per 66 dienas, LJ veislės per 104 dienas, T veislės per 99 dienas, o VJ veislės per 96 dienas, tačiau LVŠ veislės avinukai per 147 dienas.
Palyginus skirtingų veislių avinukų kontrolinio penėjimo pradžioje vidutinį amžių, nustatyta, kad jauniausi buvo LJ, o vyriausi VJ veislės avinukai. Įvertinus vidutinį skirtingų veislių avinukų amžių pasiekus vidutinį 45 kg svorį, nustatyta, kad ilgiausiai laiko pasiekti vidutinį svorį reikėjo LVŠ, o trumpiausiai S veislės avinukams.
Išanalizavus tirtų avinukų amžiaus dinamiką atskirais tyrimo laikotarpiais (5 pav.), nustatyta, kad vidutinis kontrolinio penėjimo pradžios skirtingų veislių avinukų amžius buvo panašus. LJ veislės avinukų vidutinis grupės amžius 2016 m. kontrolinio penėjimo pradžioje buvo 3 dienomis trumpesnis (p≥0,05) nei LVŠ, 13 dienų – nei VJ (p≥0,05) ir 16 dienų nei T veislės (p≤0,05) avinukų, kurių amžius buvo didžiausias.
2017 m. tirtų LJ veislės avinukai penėjimo pradžioje buvo vidutiniškai 5 dienomis jaunesni (p≥0,05) nei S veislės, o 2018 m. – 1 diena vyresni (p≥0,05) nei T veislės avinukai.
5 pav. Vidutinis skirtingų veislių avinukų grupės amžius skirtingais tyrimo metais.
Atlikta duomenų analizė parodė, kad ilgiausiai laiko pasiekti vidutinį penėjimo svorį (45 kg) 2016 m. reikėjo LVŠ veislės avinukams, kurių šis rodiklis buvo 47 d. ilgesnis – nei LJ (p≤0,05), 41 d. – nei VJ (p≥0,05) ir 30 d. – nei T (p≤0,05) veislių avinukų.
2017 m. tirti LJ veislės avinukai vidutinį svorį pasiekė 32 d. (p≤0,05) lėčiau nei S veislės avinukai ir 2018 m. – 14 d. lėčiau nei T veislės avinukai.
2018 m. tirti T veislės avinukai vidutinį svorį pasiekė 24 d. greičiau nei 2016 m. tirti avinukai (p≤0,05), o LJ veislės avinukai 2018 m. iki vidutinio svorio auginti 8 dienomis ilgiau nei 2017 (p≥0,05) ir 7 d. ilgiau nei 2016 m. (p≥0,05).
Palyginus gautus skirtingų veislių avinukų vidutinius svorius skirtingais penėjimo etapais (6 lentelė) nustatyta, kad svoris penėjimo pradžioje buvo panašus, LJ avinukai svėrė 0,81 kg mažiau nei T (p≤0,05), 2,29 kg nei VJ (p≤0,05), 0,02 kg nei LVŠ (p≤0,05) ir 5,04 kg nei S (p≤0,05) veislės avinukai. Didžiausias vidutinis avinukų svoris po 14 d. nuo penėjimo pradžios buvo S veislės, kurie svėrė 3,25 kg daugiau nei T (p≥0,05), 3,14 kg nei VJ (p≤0,05), 4,63 kg nei LJ (p≤0,05) ir 6,92 kg nei LVŠ (p≤0,05) avinukai.
Įvertinus vidutinius avinukų veislės svorius po 28 d. nuo penėjimo pradžios, LVŠ veislės avinukai svėrė 4,78 kg mažiau nei T (p≤0,05), 3,74 kg nei LVŠ (p≤0,05), 3,98 kg nei LJ (p≤0,05) ir 7,55 kg nei S (p≥0,05). Po 42 d. nuo penėjimo pradžios, S veislės avinukai svėrė 4,12 kg daugiau nei T (p≤0,05), 6,08 kg nei VJ (p≤0,05), 4,31 kg nei LJ (p≤0,05) ir 8,60 kg nei LVŠ (p≤0,05). Nuo penėjimo pradžios praėjus 56 d., LVŠ veislės avinukai svėrė 4,41 kg mažiau nei T (p≤0,05), 2,96 kg nei VJ (p≤0,05), 4,38 kg nei LJ (p≤0,05) ir 7,62 kg nei S (p≤0,05) veislės avinukai.
118 115 102 105 106 101 104 105 222 211 205 252 172 204 198 212 0 50 100 150 200 250 300 T VJ LJ LVŠ S LJ T LJ
2016 metai 2017 metai 2018 metai
V id u ti n is am ži u s, d ie n om is
Vidutinis avinukų grupės amžius kontrolinio penėjimo pradžioje, d Vidutinis avinukų grupės amžius pasiekus 45 kg svorį, d
6 lentelė. Skirtingų veislių avinukų vidutiniai svoriai skirtingais penėjimo etapais. Vidutinis svoris, d. Rodikliai Veislės
Ta VJb LJc LVŠd Se svoris penėjimo pradžioje n 8 8 92 4 4 x 23,02*e 24,50*c,d,e 22,21*e 22,23 27,25 mx 2,11 0,76 3,00 2,00 1,71 po 14 d. n 8 8 90 4 4 x 27,50 27,61*d,e 26,12*e 23,83 30,75 mx 2,30 1,07 3,56 2,75 1,45 po 28 d. n 8 8 92 4 4
x 33,48*d,e 32,44*d,e 32,68*d,e 28,70 36,25
mx 2,85 1,43 3,69 3,09 1,40
po 42 d.
n 8 8 92 4 4
x 36,91*a,e 34,95*d,e 36,72*d,e 32,43 41,03
mx 3,50 1,17 3,82 2,88 1,82 po 56 d. n 8 8 92 4 4 x 40,19*d 38,74*d,e 40,16*d 35,78 43,40 mx 3,70 1,35 3,73 2,04 1,49 *p≤0,05.
Palyginus 2016 m. gautus tirtų veislių avinukų vidutinius svorius skirtingais penėjimo etapais (6 pav.) nustatyta, kad mažiausias pradinis svoris buvo T veislės, kurios avinukai svėrė 1,53 kg (p≤0,05) mažiau nei LJ, 1,88 kg (p≥0,05) mažiau nei LVŠ ir 4,15 kg (p≥0,05) mažiau nei VJ veislės avinukai. Didžiausias pradinis svoris nustatytas VJ veislės avinukų.
Mažiausias tirtų veislių avinukų vidutinis pradinis svoris 2017 m. nustatytas LJ veislės, kurių šis rodiklis buvo 4,04 kg (p≤0,05) mažesnis nei S veislės avinukų, o 2018 m. LJ veislės avinukų svoris buvo 4,13 kg (p≤0,05) mažesnis nei T veislės avinukų.
Palyginus 2016 m. gautus tirtų veislių avinukų vidutinius svorius nustatyta, kad mažiausias svoris praėjus 14 d. nuo penėjimo pradžios buvo LVŠ veislės, kurios avinukai svėrė 3,78 kg (p≤0,05) mažiau nei VJ, 1,28 kg (p≥0,05) mažiau nei LJ ir 0,22 kg (p≥0,05) mažiau nei T veislės avinukai. Didžiausias svoris praėjus 14 d. nuo penėjimo pradžios nustatytas VJ veislės avinukų.
Mažiausias tirtų veislių avinukų vidutinis svoris po 14 d. nuo penėjimo pradžios 2017 m. nustatytas LJ veislės, kurių šis rodiklis buvo 3,99 kg (p≥0,05) mažesnis nei S veislės avinukų, o 2018 m. LJ veislės avinukų svoris buvo 4,46 kg (p≥0,05) mažesnis nei T veislės avinukų.
Palyginus 2016 m. gautus tirtų veislių avinukų vidutinius svorius nustatyta, kad mažiausias svoris praėjus 28 d. nuo penėjimo pradžios buvo LVŠ veislės, kurios avinukai svėrė 3,74 kg (p≤0,05) mažiau nei VJ, 2,99 kg (p≤0,05) mažiau nei LJ ir 2,23 kg (p≥0,05) mažiau nei T veislės avinukai. Didžiausias svoris praėjus 28 d. nuo penėjimo pradžios nustatytas VJ veislės avinukų.
Mažiausias tirtų veislių avinukų vidutinis svoris po 28 d. nuo penėjimo pradžios 2017 m. nustatytas LJ veislės, kurių šis rodiklis buvo 3,80 kg (p≥0,05) mažesnis nei S veislės avinukų, o 2018 m. LJ veislės avinukų svoris buvo 2,13 kg (p≥0,05) mažesnis nei T veislės avinukų.
6 pav. Vidutinis tiriamųjų avinukų grupės svoris kontrolinio penėjimo metu, kg/d.
Palyginus 2016 m. gautus tirtų veislių avinukų vidutinius svorius skirtingais penėjimo etapais nustatyta, kad mažiausias svoris praėjus 42 d. nuo penėjimo pradžios buvo LVŠ veislės, kurios avinukai svėrė 3,94 kg (p≥0,05) mažiau nei LJ, 2,52 kg (p≤0,05) mažiau nei VJ ir 2,17 kg (p≥0,05) mažiau nei T veislės avinukai. Didžiausias svoris praėjus 42 d. nuo penėjimo pradžios nustatytas LJ veislės avinukų.
Mažiausias tirtų veislių avinukų vidutinis svoris po 42 d. nuo penėjimo pradžios 2017 m. nustatytas LJ veislės, kurių šis rodiklis buvo 4,88 kg (p≥0,05) mažesnis nei S veislės avinukų, o 2018 m. LJ veislės avinukų svoris buvo 1,53 kg (p≤0,05) mažesnis nei T veislės avinukų.
Palyginus 2016 m. gautus tirtų veislių avinukų vidutinius svorius nustatyta, kad mažiausias svoris praėjus 56 d. nuo penėjimo pradžios buvo LVŠ veislės, kurios avinukai svėrė 4,13 kg (≤0,05) mažiau nei LJ, 2,96 kg (p≤0,05) mažiau nei VJ ir 2,62 kg (p≥0,05) mažiau nei T veislės avinukai. Didžiausias svoris praėjus 56 d. nuo penėjimo pradžios nustatytas LJ veislės avinukų.
Mažiausias tirtų veislių avinukų vidutinis svoris po 56 d. nuo penėjimo pradžios 2017 m. nustatytas LJ veislės, kurių šis rodiklis buvo 4,02 kg (p≤0,05) mažesnis nei S veislės avinukų, o 2018 m. LJ veislės avinukų svoris buvo 0,78 kg (p≥0,05) mažesnis nei T veislės avinukų.
2016 m. penėti T veislės avinukai per visą penėjimo laikotarpį priaugo 38,40 kg, VJ – 38,74 kg, LJ – 39,91 kg, o LVŠ – 35,78 kg. Palyginus 2016 m. penėtų avinukų per visą penėjimo laikotarpį priaugto svorio rodiklius, nustatyta, kad daugiausiai svorio priaugo LJ veislės avinukai, kurie per visą laikotarpį priaugo 1,17 kg (p≥0,05) daugiau nei VJ veislės, 1,51 kg (p≤0,05) – nei T veislės, 4,13 kg (p≤0,05) – nei LVŠ veislės avinukai.
20, 35 24, 5 21, 88 22, 23 27, 25 23, 21 25, 68 21, 55 24, 05 27, 61 25, 11 23, 83 30, 75 26, 76 30, 95 26, 49 30,93 32,44 31,69 28,7 36,25 32,45 36,03 33,9 34, 6 34, 95 36, 37 32, 43 41, 03 36, 15 39, 18 37, 65 38, 4 38, 74 39, 91 35, 78 43, 4 39, 38 41,98 41, 2 0 0 5 10 15 20 25 30 35 40 45 50 T VJ LJ LVŠ S LJ T LJ
2016 metai 2017 metai 2018 metai
Avinu kų grupės s voris , k g
Vidutinis pradinis grupės svoris, kg Vidutinis grupės svoris po 14 d., kg Vidutinis grupės svoris po 28 d., kg
