LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

VETERINARIJOS AKADEMIJA

Veterinarijos fakultetas

Ugnė Šalauskaitė

Kalių šlapimo nelaikymas

Urinary incontinence in female dogs

Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS

Darbo vadovas: Prof. dr. Gintaras Zamokas

2 PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ

Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas:

,, Kalių šlapimo nelaikymas“ Yra atliktas mano paties:

Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje:

Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą panaudotos literatūros sąrašą.

(data) (autoriaus vardas ir pavardė) (parašas)

PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE

Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO

(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE (KLINIKOJE)

(aprobacijos data) (katedros (klinikos) vedėjo (-os) (parašas) vardas, pavardė)

Magistro baigiamojo darbo recenzentai

3 ……….

(vardas, pavardė) (parašas)

Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:

(data) (gynimo komisijos sekretorės (-iaus) (parašas) vardas, pavardė)

4

Turinys

1.1. Šalinimo sistemos anatomija ... 10

1.2. Šlapimo nelaikymo etiologija... 11

1.3. Šlapimo nelaikymo patogenezė ... 13

1.4. Klinikiniai požymiai ir diagnozavimas ... 13

1.4.1. ŠSMN klinikiniai požymiai ir diagnozavimas ... 13

1.4.2. Šlapimtakių ektopijos klinikiai požymiai ir diagnozavimas ... 14

1.4.3. Cistito, šlapimo pūslės akmenligės ir kitų ligų klinikiniai požymiai ir diagnozavimas ... 14

1.5. Gydymas ... 15

1.5.1. ŠSMN gydymas... 15

1.5.2. Šlapimtakių ektopijos gydymas ... 16

1.5.3. Cistito, šlapimo pūslės akmenligės gydymas ... 16

2. Tyrimo metodika ir medžiaga ... 17

3. Rezultatai ... 19

4. Rezultatų aptarimas ... 30

Išvados ... 33

5

Santrauka

Kalių šlapimo nelaikymas Ugnė Šalauskaitė Magistro baigiamasis darbas

Šlapimo nelaikymas yra aktuali problema tarp šunų laikytojų, ypatingai tarp tų, kurie augina pateles. Patelėms šlapimo nelaikymas yra dažniau pasitaikanti patologija nei patinams ir dažniausiai prasideda vyresnio amžiaus ir didesnių veislių patelėms. Kastruotos patelės su šlapimo nelaikymu susidaria dažniau nei nekastruotos.

Darbo tikslas buvo: įvertinti kalių šlapimo nelaikymo klinikinius požymius, galimus diferenciavimo būdus, gydymo ir profilaktikos priemones. Išsikelti darbo uždaviniai buvo: nustatyti ar šuns (kalės) veislė, svoris, amžius, kastracija turi įtakos šlapimo nelaikymui. Taip pat nustatyti, kokios priežastys dažniausiai sukelia šlapimo nelaikymą ir koks gydymas yra taikomas.

Pacientai tyrimui buvo renkami nuo 2016-01 iki 2017-09 mėnesio, per šį lakotarpį klinikoje X buvo 26 patelės, kurios į veterinarijos gydyklą buvo pristatytos dėl šlapimo nelaikymo. Tirtos patelės buvo suskirstytos į grupes pagal: amžių, kada prasidėjo šlapimo nelaikymas (iki 2metų, nuo 2 iki 9 metų ir nuo 9 ir daugiau), svorį (iki 10 kg, nuo 10 iki 20 kg, nuo 20 iki 30 kg ir nuo 30 iki 60 kg), veislę (grynaveisles ir mišrūnes), kastraciją (kastruotos ar nekastruotas), gydymą ir patologijos sukėlimo priežastį.

Atlikto tyrimo rezultatai parodė, kad šlapimo nelaikymas dažniausiai prasideda vidutinio amžiaus patelėms (nuo 2 iki 9 metų). Grynaveislės patelės šlapimo nelaiko dažniau už mišrūnes. Vidutinių ir didelių veislių patelės šlapimo taip pat nelaiko dažniau už mažų veislių pateles. Dažniausiai šlapimo nelaikymą sukelia ŠSMN. Kastruotos patelės šlapimo nelaiko dažniau už nekastruotas. Kastruotoms kalėms daugiausia šlapimo nelaikymą sukėlė ŠSMN, taip pat ŠSMN dažniausia priežastis dėl ko šlapimo nelaikymas prasideda vidutinių ir didesnių veislių patelėms.

Gydymui, sergant ŠSMN, naudojama Propalin 40 mg/ml sirupas, patelėms, kurioms buvo nustatytas cistitas, buvo skiriama Synulox RTU injekcinė suspensija.

6

Summary

Urinary incontinence in female dogs Ugnė Šalauskaitė

Master's Thesis

Urinary incontinence is a common problem between all dog keepers, especially who grow their female dogs. For female dogs urinary incontinence is more common pathalogy then male dogs and more usuall for elder and bigger breed female dogs. Castrated female dogs are more likely to have a urinary incontinence problem then uncatsrated.

Our job goal was to evaluate clinical sings of bitches that suffer from urinary incontinence, possible differentation methods, treatment and prophylaxis. Work goals were to find out if dogs (bitch) breed, weight, age, castration has any effect on urinary incontinence. Also to find out what usually causes urinary incontinence and what treatment to appoint.

Patient data was colected from 2016 - 01 to 2017 - 09, between this time clinic X had 26 female dogs, which were taken to the veterinary clinic due to urinary incontinence. All female dogs were grouped by: age when urinary incontinence started ( up to 2 years old, from 2 to 9 years old and 9 years old and older), weight (up to 10 kg, from 10 to 20 kg, from 20 to 30 kg and from 30 to 60 kg), breeds ( purebred and hybrids), castration ( castrated and uncastrated), treatment and pathalogy causation.

Our research showed, taht urinary incontinence most often came out averege age feamale dogs ( from 2 to 8 years old). Purebred are more likely to have it than hybrids. Average size and large size breed female dogs also are more likely to have it than the small breed female dogs. The most common cause of urinary incontinence is USMI. Castrated female dogs are more likely to have urinary incontinence that uncastrated. For castrated feamel dogs the most common cause was USMI, also USMI is the reason why middle weight and heavy weight feamel dogs have it.

Treatment for USMI is Propalin 40 mg/ml syrup and for female dogs witch were detected cystitis were treated with Synulox RTU injection suspension.

7

Santrumpos

ŠSMN - šlaplės sfinkterio mechanizmo nepakankamumas NŠP - neurologinė šlapimo pūslė

8

Įvadas

Šlapimo nelaikymas yra aktuali tema tarp šunų augintojų, ypač tų, kurie augina kales, kadangi patelės su šlapimo neilaikymu susiduria dažniau nei patinai. Šeimininkai dažnai pirmuosius ligos simptomus būna linkę ignoruoti arba juos sumaišo su ydingu šuns elgesiu arba tyčiniu šlapinimusi netinkamose vietose, todėl svarbu sužinoti, ar nepageidaujamas šlapinimasis yra nesugebėjimas nulaikyti šlapimo, ar tyčinis augintinio elgesys.

Šlapimo nelaikymas pasireiškia, kai šuo pradeda nevalingai šlapintis to nejausdamas arba nebesugeba išlaikyti šlapimo iki išvedant augintinį į lauką. Dažniausiai tai atsitinka kastruotoms patelėms, kurioms po kastracijos prasideda šlaplės sfinkterio mechanizmo nepakankamumas [3]. Šlapimo nelaikymas gali pasireikšti įvairaus amžiaus patelėms, tai įprastai nulemia priežastis, kuri sukelia šlapimo nelaikymą, tačiau vidutinio amžiaus patelėms tai pasitaiko dažniau [4]. Vidutinių ar didelių veislių patelės, kurių svoris prasideda maždaug nuo 20 kg arba turinčios antsvorio taip pat su šlapimo nelaikymu susiduria dažniau [4]. Šlapimo nelaikymas pagrinde skirtomas į dvi dalis: sukelta neurogeninių priežasčių (kai sutrikimas yra atsiradęs dėl nervų sistemoje atsiradusių pakitimų) ir ne neurogeninių (įgimtos patologijos (šlapimtakių ektopija), obstrukcijos (šlapimo pūslės akmenligė), šlapimo takų infekcijos ir kt.) [9]. Diagnozuoti šlapimo nelaikymą nėra sudėtinga, kadangi simptomas, kuris pasireiškia visoms patelėms yra šlapimo nevalingas tekėjimas arba lašėjimas, dėl kurio yra randamos balutės neįprastose vietose (namuose, gulint ar miegant po savimi), taip pat šlapimas gali tiesiog lašėti gyvūnui einant ar stovint. Priežastį, dėl kurios yra prasidėjus ši patologija, yra nustatyti sunkiau ir jų gali būti keletas, todėl svarbu turėti tikslią anamnezę, kad būtų paskirti reikiami tyrimai, kurie padėtų nustatyti tikslią etiologiją.Tik nustačius tikslią diagnozę ir priežastį, kuri sukėlė šlapimo nelaikymą, galima paskirti tinkamą gydymą, kuris būtų efektyvus ir suteiktų norimą rezultatą – pasveikusį augintinį..

Darbo tikslas: įvertinti kalių šlapimo nelaikymo klinikinius požymius, galimus diferenciavimo būdus, gydymo ir profilaktikos priemones.

Darbo uždaviniai: pagališsikeltus uždavinius yra pateikiami tyrimo rezultatai ir po to išvados: 1. nustatyti klinikius simptomus esant šlapimo nelaikymui;

2. nustatyti, ar šlapimo nelaikymu dažniau serga kurios nors veislės kalės; 3. nustatyti, ar šlapimo nelaikymui turi įtakos kalės svoris;

4. nustatyti, ar šlapimo nelaikymui turi įtakos patelės amžius; 5. nustatyti šlapimo nelaikymo priežastis;

9 7. nustatyti, kokia priežastis daugiausia sukelia šlapimo nelaikymą kastruotoms patelėms;

8. nustayti, ar patelės svoris turi įtakos konkrečiai priežasčiai, kuri sukėlė šlapimo nelaikymą;

9. nustatyti, koks gydymas ir profilaktikos priemonės taikomas esant šlapimo nelaikymui.

10

1. Literatūros apžvalga

1.1. Šalinimo sistemos anatomija

Kalių šlapimo takai yra sudaryti iš dviejų porinių inkstų, šlapimtakių, šlapimo pūslės ir šlaplės [1 pav.]. Šlapimas yra pagaminamas inkstuose ir šlapimtakiais patenka į šlapimo pūslę. Pašalinamas šlaplės pagalba, kuri šlapimo pūslę jungia su išore. Kai šlapimo pūslė būna prisipildžius, pūslės sienelės raumeninio sluoksnio receptoriai duoda nervinį impulsą į nugaros smegenis, tada impulsas perduodamas parasimpatiniais nervais atgal į raumeninį sluoksnį ir inicijuoja šlapimo pūslės susitraukimą, taip pat nervinis impulsas stimuliuoja vidinio šlapimo pūslės sfinkterio atsipalaidavimą ir tada šlapimas gali būt pašalinamas [1, 2].

11

1.2. Šlapimo nelaikymo etiologija

Kalėms šlapimo nelaikymą gali sukelti įvairūs faktoriai ar patologijos. Viena iš dažniau pasitaikančių priežasčių yra šlapimo nelaikymas dėl šlaplės sfinkterio mechanizmo nepakankamumo, kurį dažniausiai sukelia kastracija. Šlapimo nelaikymas kalėms, kai jos nekastruotos, yra retas susirgimas (0-1 proc.), tačiau kastruotoms patelėms tai pasitaiko gana dažnai. Viename tyrime buvo tirta 412 kalių, kurios buvo kastruotos ir metų bėgyje 83 kalėms pasireiškė šlapimo nelaikymas, tai -net 20 proc. [3]. Kitame tyrime gauti rezultatai parodė, kad -net 75 proc. patelių šlapimo pradėjo nelaikyti praėjus vos metams po kastracijos [29]. Dažniau šlapimo nelaikymas pasireiškia didelių ar gigantiškų veislių šunų patelėms, kurių svoris būna nuo 20 kg ir daugiau. Taip pat vyresnio amžiaus tai pasitaiko dažniau negu jaunesnio amžiaus patelėms [4]. Yra išskirta keletas veislių, kurios ŠSMN serga dažniau už kitas: vokiečių aviganiai, dobermanų pinčeriai, labradoro retriveriai, bokseriai, didieji šnauceriai, rotveileriai, airių seteriai [8]. Kai šlapimo nelaikymas yra atsiradęs dėl kastracijos - tai vadinama šlaplės sfinkterio mechanizmo nepakankamumu (ŠSMN) [3]. ŠSMN kitaip apibūdinti galima kaip sumažėjusį estrogenų kiekį patelės organizme, kuris atsakingas už šlaplės sfinkterio tinkamą veikimą [4].

Šlapimtakių ektopija yra dažniausiai įgimta priežastis, dėl kurios atsiranda šlapimo nelaikymas [5]. Šlapimo takų ektopija vadinama būklė, kada vienas arba abu šlapimtakiai atsiveria ne į šlapimo pūslę, bet tiesiai į šlaplę [2 pav.], vaginą ar gimdą [6]. Kada patelei būna šlapimtakių ektopija, pagrindinis simptomas yra negalėjimas nulaikyti šlapimo. Tai diagnozuojama dažniausiai jaunoms kalėms (vidutiniškai 10 mėnesių amžiaus), bet gali būti pastebėta ir vyresniame amžiuje [6]. Didesnių veislių šunims ši patologija taipogi yra dažnesnė negu mažų veislių [6]. Šią patologiją turinčių šunų tarpe net 89 proc. – 95 proc. sudaro patelės. Žmonių tarpe taip pat moterims tai pasitaiko net 4 kartus dažniau nei vyrams [5].

12 2 pav. Šlapimtakio atsivėrimas į šlaplę [6]

Neurogeninė šlapimo pūslė (NŠP) arba kitaip neuroraumeninė šlapimo pūslės disfunksija vadinama, kai dėl centrinės nervų sistemos disfunkcijos atsiranda šlapimo nelaikymas arba jo nekontroliuojamas tekėjimas. Kai šuo nevalingai šlapinasi arba tai daro netinkamose vietose, yra svarbu atskirti, kada tai yra elgesio sutrikimas, o kada NŠP. Nėra nustatyta, ar ši patologija yra paveldima genetiškai, bei kol kas teigiama, kad tiek patelės, tiek patinai gali NŠP sirgti vienodai dažnai [7]. NŠP dažniausiai išskiria į du tipus:

1. savavališką šlapinimąsį dėl aukštesniųjų motorinių neuronų problemos, į kurią įeina galvos ir nugaros smegenų pažeidimai.

2. šlapimo nelaikymą, kuris atsiranda dėl sutrikusio vietinio nervinio reflekso lanko, tai yra žemesnių motorinių neuronų sutrikimas. Prie to priskiriama traumos, augliai, infarktai ir nervų pažeidimai [9].

Priežastimi dėl ko gali prasidėti šlapimo nelaikymas, taip pat gali būti šlapimo pūslės infekcijos. Sergant jomis šlapinimasis tampa skausmingas ir dažnas, todėl tai nėra ,,tikrasis’’ šlapimo nelaikymas, bet dėl didžiulio noro ir įtampos pūslėje, kalė pradeda šlapintis kur papuola arba šlapimas tiesiog ima varvėti [10].

13 Dalinai blokuota šlaplė taip pat gali būti priežastimi dėl kurios nebelaikomas šlapimas. Dažniausiai ją blokuoja akmenys ar augliai. Kai šlaplė būna užblokuota, šlapimas kaupiasi pūslėje tol, kol dėl padidėjusio spaudimo prasiveržia pro blokuojamą dalį ir išteka lauk [10].

Retai pasitaikanti, tik patelėms priežastis, yra vulvovaginalinė stenozė. Tai būsena, kai vagina toje vietoje, kur baigiasi šlaplė yra susiaurėjusi. Kai gyvūnas šlapinasi, dalis šlapimo lieka toje susiaurėjusioje dalyje ir paskui jam gulint pasišalina [10].

1.3. Šlapimo nelaikymo patogenezė

Šlapimo pašalinimo ciklas yra skirstomas į dvi fazes: prisipildymo ir ištuštėjimo. Esant sveikam gyvūnui, prisipildymo fazė vyksta, kai šlapimo pūslės kūnas atlieka rezervuaro vaidmenį, kuris priima atitekantį šlapimtakiais šlapimą. Kai šlapimo pūslė prisipildo, šlaplė veikia kaip vožtuvas, kuris neleidžia šlapimui pratekėti [11]. Už šlaplės nepralaidumą yra atsakinga simpatinė nervų sistema, kuri impulsus perduoda per hipogastrinį nervą į alfa-adrenoreceptorius esančius šlaplėje. Taip pat už tinkamą veikimą yra atsakingi ir išoriniai skeleto raumenys, periuretralinis kolagenas ir šlaplės gleivinės kraujotaka. Kai šlapimas pradeda tekėti nevalingai dėl šlaplės neuždarumo, tai reiškia, jog yra ŠSMN. Kalėms tai siejama su sumažėjusiu estrogeno kiekiu, kuris dažniausiai pasireiškia po kastracijos [4].

1.4. Klinikiniai požymiai ir diagnozavimas

Pagrindinis klinikis simptomas, kai nelaikymo priežastis yra fizinė, būna šlapimo tekėjimas gyvūnui visiškai to nejaučiant. Jis gali eiti, valgyti ar miegoti, o šlapimas tiesiog teka. Jei nelaikymo priežastis yra šlapimo pūslės akmenligė ar šlapimo pūslės uždegimas, gyvūnas tiesiog nespėja išlaukti išvedimo į lauką ir šlapinasi dėl nesugebėjimo nulaikyti, bet tą suvokia [12].

Diagnozuojant svarbiausia yra nustatyti priežastį, dėl ko atsirado šlapimo nelaikymas, kad būtų galima taikyti tinkamą gydymą.

1.4.1. ŠSMN klinikiniai požymiai ir diagnozavimas

ŠSMN dažniausiai diagnozuojama iš klinikinių požymių ir to, ar kalė yra kastruota. Kai tai pasireiškia dėl ŠSMN, šlapimas įprastai nevalingai teka naktį, kadangi, kai šuo guli, spaudimas susidaro pilvo srityje ties šlapimo pūsle ir taip šlapimas pradeda tekėti. Taip pat vienas iš veiksnių, kodėl šlapimas įprastai teka naktį, yra toks, kadangi tada suaktyvėja parasimpatinė nervų sistema.

14 Tyrimų, kaip nustatyti, ar šlaplės sfinkterio pajėgumas sumažėjęs, nėra daug. Vienas iš jų yra šlaplės profilometrijos tyrimas, tačiau tai atliekama labai retai, kadangi kaina siekia nuo 10 000 iki 25 000 JAV dolerių [13]. Pats tyrimas atliekamas taip: kalė būna seduojama, tada į šlaplę jai įstatomas specialus kateteris su angomis ir kanalu šlaplės perfuzijai (jame yra įmontuoti spaudimo matavimo davikliai). Atliekant perfuziją kateteris pamažu ir tolygiai ištraukiamas. Vienas tyrimų įrangos daviklis registruoja spaudimą pūslėje, o kitas - šlaplėje [14]. Pagrindinis diagnozavimo būdas, įtariant ir norint patvirtinti ŠSMN, yra paskirtas hormoninis gydymas ir, jei jis veiksmingas ir gyvūnas nustoja nevalingai šlapintis, diagnozė būna patvirtinama [13].

1.4.2. Šlapimtakių ektopijos klinikiai požymiai ir diagnozavimas

Klinikiniai požymiai, kad šlapimo nelaikymas yra sukeltas šlapimtakių ektopijos yra toks, kad šlapimo nelaiko jauni šuniukai, vos atskirti nuo mamos (kol būna su mama, jinai juos prausia ir to pastebėti dažniausiai nepavyksta). Kadangi, tai įgimta patologija, todėl prasideda iškart po gimimo [6]. Apskritai, patelei turint šlaplės ektopiją dažniausias klinikinis požymis būna šlapimo nelaikymas [21].

Diagnozuoti šlapimtakių ektopiją lengviausias būdas yra atliekant kompiuterinę tomografiją (KT) [6].

Ektopuoti šlapimtakiai yra nustatomi atliekant rentgenogramą. Tai vadinama IV urografija, kuri yra sudėtinga procedūra, bei kuriai gyvūnai yra iš anksto paruošiami. Šuo turi būti 24 valandas nevalgęs, jam pastatoma klizma (geriausia 1-3 valandas iki procedūros) [5]. Šlapimo organams kontrastuoti naudojamas didelio osmosiškumo organinio jodo (141-400 mg/ml) junginių turinčios, tirpstančios vandenyje, greitai į inkstus patenkančios bei per juos iš organizmo pašalinamos natrio ir N-metilgliukamino druskos. Kontrastinė medžiaga leidžiama į veną (ne daugiau nei 2cm³ kūno svorio

kilogramui). Per į šlapimo pūslę įkištą kateterį pašalinamas šlapimas ir įpučiama oro, kad išsitemptų šlapimo pūslės sienelės. Po 10 minučių daromos lateralinės, ventrodorsalinės ir įstrižos projekcijos šlapimo pūslės rentgeno nuotraukos [15]. Ultragarsu taip pat diagnozuojama šlapimtakių ektopija, bet norint patvirtinti, reikėtų ultragarso rezultatą vertinti kartu su rentgeniniu tyrimu [5].

1.4.3. Cistito, šlapimo pūslės akmenligės ir kitų ligų klinikiniai požymiai ir diagnozavimas Šlapimo nelaikymas, kurį sukelia cistitas, dažniausiai išsiskiria keliais pagrindiniais požymiais: kalė šlapinasi labai dažnai ir šlapimo būna labai mažas kiekis. Šlapinasi tam neįprastose vietose, dėl negalėjimo nulaikyti. Diagnozuojama atliekant šlapimo tyrimus, šlapime įprastai aptinkama kraujo priemaišų, baltymų. Norint diagnozuoti tiksliai, yra būtina paimti šlapimo mikrobiologinį mėginį, kad nustatyti sukėlėją [16].

15 Neurogeninės šlapimo pūslės klinikiniai požymiai: staigus pradėjimas šlapintis namuose, negalėjimas išlaukti išvedimo į lauką ir šlapimo nutekėjimas, šlapinimasis miegant. Diagnozuojant NŠP pirmiausia būna atliekami šlapimo ir kraujo tyrimai. Šlapimo tyrimas atliekamas norint atmesti cistito galimybę, kraujo tyrimai atliekami, kad įvertinti bendrą gyvūno būklę. Jei kraujo ir šlapimo tyrimai diagnozės nepatvirtina, tada atliekami nervų funkcijų tyrimai [7]. KT atliekama norint nustatyti, ar yra stuburo pažeidimų, kurie gali turėti įtakos šlapimo nelaikymui [17].

Šlapimo pūslės akmenligės klinikiniai požymiai: užsikimšus šlaplė, dėl kurios patelei būna skausmingas šlapinimasis ir prasideda atsitiktinis šlapimo nelaikymas (nekontroliuojamas varvėjimas). Diagnozuojama atliekant šlapimo tyrimus ir vertinamas šlapimo pH ir taip pat tiriamos šlapimo nuosėdos, kurias reikia mikroskopuoti. Šlapimo pūslės akmenligę diagnozuoti galima ir atliekant rentgenografiją. [19].

1.5. Gydymas

Pagrindinis patelių su ŠSMN gydymas yra su fenilpropanolaminu, jo efektyvumas yra nuo 75 proc. iki 90 proc., skiriant po 1,0 - 1,5 mg/kg du arba tris kartus per parą. Jei šlapimo nelaikymas pasireiškia naktimis, didesnę dozės dalį galima skirti prieš miegą arba tiesiog vieną kartą paroje - vakare. Taikant šį gydymą, dažniausiai pasitaikantis šalutinis poveikis šunims būna hipertenzija. Kontraindikuotina yra, jei kalėms yra pasireiškusi inkstų patologija arba jau serga hipertenzija [18].

Gydymas estrogenais yra taip pat taikomas, jo efektyvumas nuo 60 proc. iki 80 proc. Estriolis kiekvienai kalei skiriamas individualiai, pradedant mažiausia rekomenduojama paros doze, ir ji palaipsniui didinama, kol atsiranda norimas rezultatas. Paros dozė negali būti didesnė nei 2 mg estriolio [18].

Uretropeksija – tai chirurginis gydymas, kuomet šlapimo pūslės kaklelis būna perkeliamas toliau į pilvą - šlaplės sienelė dvigubomis siūlėmis pritvirtinama priešais dubenį. Buvo atliktas tyrimas, kurio rezultatai parodė, kad 56 proc. patelių pasveiko, 27 proc. pagerėjo būklė ir 17 proc. nebuvo pastebėta jokio efekto [25].

Kolageninės injekcijos - taip pat vienas iš gydymo būdų, esant šlapimo nelaikymui, dėl šlaplės sfinkterio nepakankamumo. Buvo atliekamas tyrimas - 17 mėnesių buvo stebima, koks šios procedūros efektyvumas. Tyrimo rezultatai buvo: 68 proc. patelių visiškai pasveiko, 25 proc. pajuto pagerėjimą ir 7 proc. nebuvo pastebėta jokio efekto. Šis būdas nėra plačiai naudojamas. Teigiama, kad ir po procedūros esant visiškam pasveikimui, šlapimo nelaikymas vėl atsinaujina ir gali pasireikšti dar stipriau [24, 27].

16 1.5.2. Šlapimtakių ektopijos gydymas

Esant šlapimtakių ektopijai, medikamentinio gydymo nėra, todėl taikomas tik chirurginis. Statistiškai nurodoma, kad operacija sėkminga būna 50 proc. pacientų, tai reiškia, kad šlapimo nelaikymas tęsiasi arba po kurio laiko vėl pradeda kartotis [18].

1.5.3. Cistito, šlapimo pūslės akmenligės gydymas

Esant šlapimo pūslės uždegimui, kuris sukeltas bakterinės kilmės infekcijų, rekomenduojamas yra antimikrobinis gydymas. Pirmu numeriu vartojami prepratai, kuriuose veiklioji medžiaga yra amoksicilinas. Jei cistitas yra su komplikacijomis ir įprastas gydymas yra neveiksnus, rekomenduojama atlikti mikrobiologinį mėginį, išauginti bakterijas ir atlikus antimikrobinio jautrumo testą skirti antimikrobines medžiagas [21].

Šlapimo pūslės akmenligę galima gydyti tiek medikamentiškai, tiek chirurgiškai. Kai taikomas chirurginis gydymas, akmenys būna pašalinami operacijos metu. Gyvūnui būna atliekama bendroji nejautra. Pašalinti akmenys turi būti tiriami, kad nustatyti, kokios jie rūšies. Jei susidarę akmenys yra tokio dydžio, kad gali tilpti per šlaplę, tokiu atveju būna taikomas šlapimo pūslės kateterizavimas. Gyvūnas seduojamas, kateteris įvedamas į šlapimo pūslę ir jinai praplaunama su fiziologiniu tirpalu. Tokiu būdu smėlis ar akmenys, susimaišę su fiziologiniu tirpalu, būna pašalinami lauk išspaudžiant šlapimo pūslę. Taikant medikamentinį gydymą, svarbu žinoti, kokios rūšies kristalai ar akmenys yra susiformavę, kad būtų galima taikyti reikiamą dietą ir gydymą. Jei akmenys yra struvitiniai, labai svarbu kartu taikyti ir antimikrobinį gydymą, kadangi yra didelė tikimybė išsivystyti cistitui [22]. Jei nustatomi stuvitai ar uratai, gydymą galima taikyti konservatyvų. Paskiriama tinkama dieta, maisto papildai ir vaistiniai preparatai, kurie padeda akmenims ištirpti [30].

17

2. Tyrimo metodika ir medžiaga

Šunų (patelių), sergančių šlapimo nelaikymu, duomenys buvo renkami Kauno klinikoje X nuo 2016-01 iki 2017-09. Iš viso buvo atrinktos 26 kalės, kurioms dėl skirtingų priežasčių buvo pasireiškęs šlapimo nelaikymas.

Kalės, kurios dalyvavo tyrime, buvo įvairaus amžiaus, svorio, veislės. Pagal svorį patelės buvo sugrupuojamos į 4 pogrupius (iki 10 kg, nuo 10 iki 20 kg, nuo 20 iki 30 kg ir nuo 30 iki 60 kg). Pagal amžių grupavimas buvo į 3 grupes (iki 2 metų, nuo 2 iki 9 metų ir nuo 9 metų ir daugiau). Suskirstyta buvo ir į veislines ir mišrūnes. Pirmiausia buvo surinkta visų pacientų anamnezė (amžius, svoris, veislė, kastruota ar ne, kada prasidėjo ir kiek laiko tęsiasi šlapimo nelaikymas, ar yra duodami kokie nors vaistai, mitybos įpročiai, vandens kiekio suvartojimas). Apklausus šeiminką, buvo atliekama klinikinė apžiūra, įvertinta bendra šuns būklė, apsilankymo metu taip pat patikrinti šlapinimosi organai, šlapimo pūslės palpacija, išorinių lytinių organų apžiūra.

Didžiajai daliai šunų (12) buvo atlikti kraujo morfologiniai ir biocheminiai tyrimai. Tyrimai buvo atliekami toms patelėms, kurioms buvo įtariamas šlapimo pūslės uždegimas, inkstų patologija ir atliekama bendroji nejautra. Kraujas visoms kalėms buvo imtas iš v. cephalica į du mėgintuvėlius. Kraujo morfologinis tyrimas buvo atliktas MINDRAY ,,BC - 2800 VET’’ analizatoriumi, biocheminis kraujo tyrimas buvo atliktas ,,Arkray’’ SPOTCHEM EZ kraujo analizatoriumi. Morfologinio tyrimo metu buvo analizuojami šie kraujo rodikliai: eritrocitai (RBC), hematokritas (HCT), hemoglobinas (HGB), trombocitai (PLT), leukocitai (WBC), neutrofilai (NEU), limfocitai (LYM), monocitai (MONO), eozonofilai (EOS). Biocheminiai kraujo rodikliai buvo tirti šie: alaninaminotransferazė (ALT), šlapalas (UREA), kreatininas (CREA), gliukozė (GLU), bendras baltymas (TP), asparagintransaminazė (AST), šarminė fosfatazė (ALP).

Šlapimo tyrimas buvo atliktas trims kalėms iš visų, kurioms buvo įtartas šlapimo pūslės uždegimas. Tyrimui buvo naudojamas šviežias šlapimas, kurio mėginys buvo paimtas kalei besišlapinant. Analizuojama buvo naudojant PocketChem UA PU - 400 AKKRAY analizatorių. Patelėms, kurioms buvo įtariama šlapimo pūslės akmenligė, buvo analizuojamos ir šlapimo nuosėdos, ieškoma kristalų, kraujo priemaišų. Šviežias šlapimas buvo surenkamas, tyrimui reikalinga nuo 5 iki 10 ml šlapimo, tas kiekis buvo supilamas į mėgintuvėlį, kuris buvo dedamas į centrifūgą. Centrifūguojama nuo 3 iki 5 minučių 1500 - 2000 kartų per minutę greičiu. Po centrifūgavimo perteklinis šlapimas nusiurbiamas, o likęs buvo lašinamas ant objektinio stikelio ir mikroskopuojamas binokuliariniu mikroskopu.

Rentgeninis tyrimas buvo atliekamas su aparatu Medical ECONET. Rentgenograma buvo atliekama nustatant šlapimo takų akmenligę ir stuburo patologijas. Nustatant šlapimo pūslės

18 akmenligę, gyvūnui buvo daromos abiejų pusių rentgeno nuotraukos dvejomis projekcijomis: šonine ir dorsoventraline.

Atlikus tyrimus ir nustačius diagnozę bei ją sukėlusią priežastį, gyvūnams buvo paskirtas tikslingas gydymas ir esant reikalui speciali dieta.

Tyrimo metu surinkti duomenys statistiniam analizavimui, lentelių, diagramų ir patikimumo nustatymui buvo sudaromi naudojant MS Excel 2013.

19

3. Rezultatai

Klinikinis simptomas, kuris pasireiškė visoms patelėms 100 proc., buvo šlapimo nekontroliuojamas varvėjimas (p < 0,05). Skausmingas šlapinimasis pasireiškė 35 proc. patelių, apatiškos ir vangios buvo iš visų 31 proc., 27 proc. kalių buvo sumažėjęs apetitas ir tik 8 proc. patelių pasireiškė šlapinimasis su kraujo priemaišomis (žr. 3pav.).

3 pav. Klinikiniai požymiai pasireiškę esant šlapimo nelaikymui.

Klinikinis požymis Skaičius patelių, kurioms pasireiškė

šlapimo pratekėjimas 26

apatija, vangumas 8

apetito sumažėjimas 7

skausmingas šlapinimasis 9

šlapinimasis su kraujo priemaišomis 2

Analizuojant tyrimo rezultatus gavome, kad daugiausia šlapimo nelaiko septyniolika patelių, kurių amžius nuo 2 iki 9 metų (65 proc)., mažiau yra kalių, kurių amžius yra iki 2 metų - tai sudaro penkios patelės (19 proc.), ir tik keturioms patelėms šlapimo nelaikymas prasidėjo esant 9 metų amžiaus ir vyresnėms (15 proc.) Vidutiniškai šlapimo nelaikymas prasideda 5,1 +/- 3.1 m amžiaus patelėms. (žr. 4 pav.).

20 4 pav. Kalių pasiskirstymas pagal amžių, kada prasidėjo šlapimo nelaikymas.

Analizuojant duomenis pagal kalių svorį, daugiausia šlapimo nelaikė patelės, sveriančios nuo 20 iki 30 kg, ir tai buvo 39 proc., kalių, kurios sveria nuo 10 iki 20 kg ir nuo 30 iki 60 kg buvo po 23 proc., mažiausiai buvo patelių, kurios svėrė iki 10 kg, ir tai sudarė 15 proc. (žr. 5 pav.)

19%

66%

15%

21 5 pav. patelių pasiskirstymas pagal svorį.

Grynaveislių patelių, kurios nelaiko šlapimo, yra 77 proc., o mišrūnių - 23 proc. Tarpusavyje lyginant matome, kad grynaveislės patelės 3 kartus dažniau nelaiko šlapimo. (p < 0,05). (žr. 6 pav.).

0 2 4 6 8 10 12 P ate li ų sk aičiu s Svoris

iki 10 kg nuo 10 iki 20 kg nuo 20 iki 30 kg nuo 30 iki 60kg

22 6 pav. Patelių pasiskirstymas į grynaveisles ir mišrūnes.

Iš visų patelių, penkios buvo mišrūnės - 20 proc. Prancūzų buldogių ir labradoro retriverių buvo trys, ir tai buvo po 12 proc., pitbulterjerų, amerikiečių stafordšyro terjerų ir šarpėjų veislių atstovių buvo po dvi - 8 proc. Po vieną buvo amerikiečių kokerspanielių, levrečių, rusų kurtų, jorkšyro terjerų, niufaundlendo, senbernaro, landšyro ir samojėdo veislių patelių - 4 proc. (žr. 7pav.).

77%

23%

23 7 pav. Kalių pasiskirstymas pagal veislę.

Iš visų tirtų kalių, 69 proc. buvo kastruotos ir 31 proc. nekastruotos. Kastruotos patelės daugiau nei du kartus dažniau nelaiko šlapimo. (p < 0,05).(žr. 8pav.).

0 1 2 3 4 5 6

Kiekis

Ve

isl

ės

Mišrūnės Amerikiečių koker spanielis Rusų kurtas Jorkšyro terjeras

Levretė Niufaundlendas

Senbernaras Landšyras Samojėdas Pitbulterjeras Amerikiečių stafordšyro terjeras Šarpėjus

24 8 pav. Kastruotos ir nekastruotos patelės.

Priežastis, kuri daugiausia kartų sukėlė šlapimo nelaikymą, buvo ŠSMN, iš viso buvo 13 patelių - 50 proc. iš visų tirtų kalių. Cistitas šlapimo nelaikymą sukėlė 5 patelėms ir tai buvo 19 proc., šlapimo pūslės akmenligė pasireiškė 2 patelėms - 8 proc., taip pat kaip ir vėžiniai susirgimai. Paralyžius šlapimo nelaikymą sukėlė 4 kalėms ir tai buvo 15 proc. (žr. 9 pav.).

69%

31%

25 9 pav. Kalių pasiskirstymas pagal priežastį, kuri sukėlė šlapimo nelaikymą.

Analizuojant atskirai tik kastruotas kales, kurių buvo 18, iš jų 72 proc. šlapimo nelaikymas yra kaip pasėkmė po kastracijos, o kitoms patelėms - 28 proc., kurios yra kastruotos, bet šlapimo nelaikymą yra sukėlusios kitos priežastys (p < 0,05) (žr. 10 pav.).

0 2 4 6 8 10 12 14 K ie ki s Priežastis ŠSMN Cistitas Šlapimo pūslės akmenligė Vėžiniai susirgimai Paralyžius

26 10 pav. Kastruotų patelių pasiskirstymas pagal šlapimo nelaikymo sukėlimo priežastį.

Visos patelės buvo analizuojamos pagal jų svorio grupes ir šlapimo nelaikymo sukėlimo priežastį. ŠSMN daugiausia sukėlė kalėms, kurios sveria nuo 20 iki 30 kg (46 proc.), sveriančioms nuo 30 iki 60 kg (30 proc.) , nuo 10 iki 20 kg (16 proc.) ir iki 10 kg svorio (8 proc.). Cistitas, kaip priežastis, buvo tik dvejoms svorio grupėms, nuo 20 iki 30 kg (60 proc.) ir nuo 30 iki 60 kg (40 proc.). Šlapimo takų akmenligė yra aktuali tik grupėje kalių, svėrusių iki 10 kg, ir tai sudaro 100 proc. Paralyžius, vėžiniai susirgimai daugiausia sukėlė toms, kurios sveria nuo 10 iki 20 kg (50 proc.), iki 10 kg (33 proc.) ir nuo 20 iki 30 kg (17 proc.) (žr. 11 pav.).

0 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 K ieki s Priežastys ŠSMN Kitos priežastys

27 11 pav. Kalių pasiskirstymas pagal svorį ir šlapimo nelaikymo sukėlimo priežastį.

Analizuojant duomenis, matome, kad iš visų patelių pilnai pasveikti pavyko aštuonioms (31 proc.), nepasveiko (gydymas bus taikomas iki gyvenimo pabaigos) keturiolika (54 proc.) ir išvis gydymas nebuvo taikomas keturioms (15 proc.) patelėms. (žr. 12 pav.).

0 1 2 3 4 5 6 7 ŠSMN Paralyžius ir vėžiniai susirgimai

Cistitas Šlapimo takų akmenligė

K

ieki

s

Ligos

28 12 pav. Kalių pasiskirstymas pagal ligos baigtį.

Iš visų pacientų, kuriems buvo taikomas gydymas, 62 proc. (13 patelių) buvo taikomas gydymas Propalin 40 mg/ml lašais, 24 proc. (5 patelėms), kurių diagnozė buvo šlapimo pūslės uždegimas, buvo gydoma antibiotikais - Synulox RTU (leidžiama suspensija) ir 14 proc. (3 patelės) taikytas chirurginis gydymas (šalinami akmenys 2 kalėms ir vienai atlikta auglio šalinimo operacija) (žr. 13pav.).

31%

54%

15%

29 13 pav. Dažniausiai taikytas gydymas kalėms sirgusioms šlapimo nelaikymu.

62%

24%

14%

30

4. Rezultatų aptarimas

Atlikus surinktų duomenų analizę galima teigti, kad šlapimo nelaikymas šunų patelėms yra pakankamai dažna patologija, kurios etiologija gali būti skirtinga. Per visą laikotarpį, kol buvo atliekamas tyrimas, kalių su pagrindiniu simptomu - šlapimo nelaikymu klinikoje X buvo 26. Nustatyta, kad predisponuojantys faktoriai šiai patologijai gali būti šuns amžius, veislė, dydis ir kastruota patelė ar ne.

Pagrindiniai ligos simptomai, su kuriais susidūrė patelės, buvo nevalingas šlapimo tekėjimas - jis pasireiškė 100 proc. visoms. Skausmingas šlapinimasis - devynioms, šlapinimasis su kraujo priemaišomis - dvejoms, apatija bei vangumas - aštuonioms ir sumažėjęs apetitas - septynioms patelėms.

Daugiausia šlapimo nelaikymas prasideda vidutinio amžiaus kalėms (n = 17, 65 proc.), o rečiausiai šunų grupei, kuri yra nuo 9 metų amžiaus (n = 4, 15 proc.). Patelių, kurios buvo iki 2 metų amžiaus, buvo (n = 5, 19 proc.). Vidutinis amžius, kurio metu dažniausiai prasideda šlapimo nelaikymas, yra 5,1 +/- 3.1 metų (p < 0,05). Pasak vieno šaltinio, taip pat teigiama, kad šlapimo nelaikymas prasideda dažniausiai vidutinio amžiaus patelėms [9].

Analizuojant visas pateles pagal jų dydį (svorį), jos buvo suskirstytos į 4 grupes. Sveriančių iki 10 kg patelių buvo mažiausiai ir tai sudarė (n = 4, 15 proc.). Sveriančių nuo 10 iki 20 kg ir nuo 30 iki 60 kg. buvo vienodai - po (n = 6, 23 proc.). Daugiausia kalių, kurioms pasireiškia šlapimo nelaikymas, buvo svorio kategorijoje nuo 20 iki 30 kg ir tai sudarė (n = 10, 38 proc.). Iš šių rezultatų matome, kad vidutinio ir didesnio svorio šunims tai pasireiškia kur kas dažniau nei mažų veislių šunims. Autorius Dennis J. Chew teigia, kad šlapimo nelaikymas patelėms, kurių svoris nuo 20 kg, gali būti net 30 proc. dažniau nei mažesnio svorio patelėms [18].

Suskirsčius kales į grynaveisles ir mišrūnes, matome, kad iš visų net 20 yra veislinių ir tik 6 mišrūnės. Galima teigti, kad grynaveislės patelės su šlapimo nelaikymu susidūrė daugiau nei 3 - 4 kartus dažniau už mišrūnes. Taip pat galima daryti išvadą, kad žmonės, auginantys grynaveislius šunis, lankosi pas veterinarijos gydytojus dažniau (galimai dėl geresnės fiansinės padėties) nei tie, kurie augina mišrūnus, ir todėl gaunamas toks didelis skirtumas.

Pagal veisles, matome, kad daugiausia yra mišrūnių (n = 5). Tyrime dalyvavo įvairios veislės, iš kurių didžioji dalis priskiriama prie vidutinių ir didelių šunų veislių. Amerikiečių kokerspanielių, levretės, rusų kurto, senbernaro, niufaundlendo, landšyro, jorkšyro terjero ir samojėdų veislės atstovių buvo po 1. Pitbulterjerų, amerikiečių stafordšyro terjerų ir prancūzų buldogų buvo 2 patelės. Labradoro retriverių ir šarpėjų buvo trys patelės, kurios nelaikė šlapimo.

31 Visos patelės, dalyvavusios tyrime, buvo suskirstytos ir pagal tai, ar jos kastruotos. Iš visų (n = 26) kastruotų buvo (n = 18, 69 proc.) ir (n = 8, 31 proc.) nekastruotos. Iš to matome, kad kastruotos patelės šlapimo nelaikymu serga daugiau nei du kartus dažniau už nekastruotas (p < 0,05).

Visos kastruotos buvo analizuojamos papildomai pagal tai, kas joms sukėlė šlapimo nelaikymą. Iš visų (n = 18) ŠSMN šlapimo nelaikymą sukėlė 13 patelių ir tai buvo 72 proc. patelių, o 28 proc. likusioms kalėms kitos priežastys (p < 0,05).

Pagal priežastį, kuri sukėlė šlapimo nelaikymą, visos (n = 26) buvo sugrupuojamos į 5 grupes. Daugiausiai kaip sukėlimo priežastis buvo nustatyta ŠSMN (n = 13), šlaplės sfinkterio mechanizmo nepakankamumas dažniausiai išsivysto kaip pasėkmė po sterilizacijos. Kiti autoriai teigia, kad ŠSMN prasideda daugiau nei 20 proc. visų kastruotų patelių, o su amžiumi procentas tik didėja [3]. Kito autoriaus teigimu atliktame tyrime net 80 proc. tirtų kalių, šlapimo nelaikymą sukėlė ŠSMN [28]. Cistitas šlapimo nelaikymą sukėlė 5 patelėms, paralyžius (vienai patelei buvo įgimta stuburo išvarža, kitai stuburo trauma, kuri sukėlė paralyžių ir dvejoms patelėms paralyžiaus priežastys nebuvo nustatytos) įtakojo šlapimo nelaikymą 4 kalėms, šlapimo pūslės akmenligė 2 ir vėžiniai susirgimai taip pat 2 patelėms. Išanalizavus tyrimo duomenis, matome, kad ŠSMN yra priežastis, kuri sukėlė šlapimo nelaikymą daugiausiai kartų.

Analizuojamos buvo ir atskiros svorio grupės, kuri priežastis įtakojo šlapimo nelaikymo atsiradimą. Atlikus tyrimą matome, kad ŠSMN labiausiai įtakos turėjo vidutinio ir didelio svorio kalėms (didelių ir gigantiškų veislių). Gauti rezultatai sutampa ir su kitų autorių teigimu, kad didelių ir gigantiškų veislių patelės dėl ŠSMN šlapimo nelaiko dažniau [4]. Kalėms, kurioms buvo nustatyta ŠSMN (n = 13), daugiausia buvo sveriančių nuo 20 iki 30 kg (n = 6, 46 proc.) ir nuo 30 iki 60 kg (n = 4, 31 proc.), mažesnio svorio nuo 10 iki 20 kg (n = 2, 15 proc.) ir iki 10 kg (n = 1, 8 proc.). Cistitas sukėlė sveriančioms nuo 20 iki 30 kg (n = 3, 60 proc.) ir nuo 30 iki 60 kg (n = 2, 40 proc.). Šlapimo pūslės akmenligė įtakojo šlapimo nelaikymą patelėms iki 10 kg (n = 2) ir tai sudarė 100 proc. Paralyžius ir vėžiniai susirgimai buvo įtraukti į vieną grupę, kalės nuo 10 iki 20 kg (n = 3, 50 proc.), iki 10 kg (n = 2, 33 proc.) ir nuo 20 iki 30 kg (n = 1, 17 proc.).

Pagal ligos baigtį, suskirstyta buvo į tris grupes: pasveiko, gydymas bus taikomas iki gyvenimo pabaigos ir gydymas nebuvo taikytas. Visiškai pasveiko (n = 8, 31 proc.), gydymas yra taikomas visą gyvenimą (ŠSMN atveju) (n = 14, 54 proc.) ir gydymas nebuvo taikomas (kur reikėjo chirurginio gydymo, bet šeimininkai atsisakė dėl per didelės rizikos) (n = 4, 15 proc.).

Pagal taikomą gydymą, buvo suskirstyta į tris grupes (n = 22). Pirmoji grupė, kai gydymui buvo paskirta vartoti Propalin 40 mg/ml sirupą (kiekvienai kalei buvo taikomas individualus dozavimas pagal šlapimo nelaikymo stiprumą bei atsižvelgiant į patelės svorį), sudarė (n = 13, 62 proc.) visų patelių. Antroji grupė buvo (n = 5, 24 proc.), taikytas gydymas antibiotikais - Synulox RTU injekcinė

32 suspensija. Trečioji grupė, kai taikomas chirurginis gydymas (n = 3, 14 proc.), dvejoms patelėms buvo šalinami akmenys iš šlapimo pūslės ir vienai operuojamas auglys esantis makšties srityje.

33

Išvados

1. Simptomas, kuris pasireiškė visoms patelėms buvo nevalingas šlapimo tekėjimas (100 proc.) (p < 0,05).

2. Grynaveislės patelės sirgo 3 - 4 kartus dažniau už mišrūnes (p < 0,05).

3. Patelės, kurių svoris buvo nuo 20 iki 30 kg, šlapimo nelaikymu sirgo dažniausiai (39 proc.).

4. Šlapimo nelaikymas dažniausiai buvo diagnozuotas vidutinio amžiaus kalėms (nuo 2 iki 9 metų; 66 proc.).

5. Šlapimo nelaikymą dažniausiai kalėms sukelia ŠSMN (50 proc.).

6. Kastruotos patelės šlapimo nelaiko 2,2 kartus dažniau nei nekastruotos (p < 0,05). 7. Kastruotoms patelėms šlapimo nelaikymą dažniausiai sukelė ŠSMN (72 proc.) (p < 0,05).

8. Patelėms, kurių svoris yra nuo 20 iki 30 kg, šlapimo nelaikymą daugiausia sukėlė ŠSMN (46 proc.), cistitas sukėlė daugiausiai (60 proc) nuo 20 iki 30 kg, šlapimo pūslės akmenligė sukėlė šlapimo nelaikymą dvejoms patelėms iki 10 kg ir tai buvo 100 proc., paralyžius ir vėžiniai susirgimai daugiausia sukėlė nuo 10 iki 20 kg (50 proc.).

9. ŠSMN gydomui vartojamas Propalin 40 mg/ml sirupas, cistito bei šlapimo pūslės akmenligės - Synulox RTU injekcinė suspensija.

34

Literatūros sąrašas

1. Catherine Sturgeon (2014)

www.theveterinaryexpert.com/urinary-incontinence/urinary-incontinence-in-female-dog-part-1/ (2017 07 12)

2. The urinary system, chapter 10.

sanjuancollege.instructure.com/courses/10931/files/1072039/download?wrap=1 (2017 08 04)

3. Arnold S., Hubler M., Reichler I.; Vetsuisse-Faculty, University of Zurich, Switzerland; International Symposium on Canine and Feline Reproduction

4. Maria Cristina Veronesi, Alessandro Rota, Massimiliano Battocchio, Massimo Faustini, Antonio Mollo. Spaying-realated urinary incontinence and oestrogen therapy in the bitch. Acta Veterinaria Hungarica 57 (1), pp. 171-182 (2009)

5. James Sutherland-Smith, Richard M. Jerram, Alexander M. Walker, Christopher G. A. Warman. Ectopic Ureters and Ureteroceles in Dogs: Presentation, Cause, and Diagnosis. Internal Medicine, April 2004 (Vol 26, NO 4)

6. Dr. Daniel A. Degner, Board-certifield Veterinary Surgeon (DACVS);

www.vetsurgerycentral.com/ectopic_ureter.htm (2017 08 06)

7. Neurogenic bladder in dogs www.vetinfo.com/neurogenic-bladder-in-dogs.html (2017 10 17)

8. Urethral sphincter mechanism incompetence – my dog wet the bed (2014)criticalcaredvm.com/my-dog-wet-the-bed/ 2017 10 11

9. Dr. Debra Primovic, Urinary incontinence in dogs (2015)

www.petplace.com/article/dogs/diseases-conditions-of-dogs/symptoms/urinary-incontinence-in-dogs (2017 10 12)

10. Urinary incontinence www.vetmed.wsu.edu/outreach/Pet-Health-Topics/categories/common-problems/urinary-incontinence (2017 10 15)

11. Mark J. Acierno, Mary Anna Labato. Canine Incontinence. Compendium, August 2006 (Vol 28, NO 8).

12. Urinary incontinence in dogs https://wagwalking.com/condition/urinary-incontinence 2017 10 15)

13. Diagnosis and Management of Urinary Incontinence Christopher A. Adin. DVM, DACVS University of Florida, Department of Small Animal Clinical Sciences Gainesville, FL 32610.

14. Moderni urodinaminių tyrimų įranga – tiksliai diagnozei (2015)

http://www.ve.lt/naujienos/sveikata/sveikata/moderni-urodinaminiu-tyrimu-iranga---tiksliai-diagnozei-1344279/ (2017 11 16)

35 15. Jurgis Sutkevičius, Juozas Kvalkauskas ,, Veterinarinė rentgeninė diagnostika’’, 2008 16. Urinary tract infection, lower (bacterial) in dogs.

http://www.petmd.com/dog/conditions/urinary/c_dg_lower_urinary_tract_infection_bacterial

(2017 10 26)

17. Inabillity to urinate in dogs

http://www.petmd.com/dog/conditions/urinary/c_dg_urinary_retention (2017 10 26)

18. Diagnosing and managing urinary incontinence in dogs, Dennis J. Chew, DVM, DACVIM, College of Veterinary Medicine, the Ohio State University, Columbius, Ohio, USA, 2011.

19. Cathy Langston, Kelly Gisselman, Douglas Palma, John McCue; Diagnosis of Urolithiasis; Compendium, August 2008.

20. J. Scott Weese, Joseph M. Blondeau, Dawn Boothe, Edward B. Breitschwerdt, Luca Guardabassi, Andrew Hillier ir kt. Antimicrobial Use Guidelines for Treatment of Urinary Tract Disease in Dogs and Cats: Antimicrobial Guidelines Working Group of the International Society for Companion Animal Infections Diseases; Veterinary Medicine International, Article ID: 263768, Volume 2011.

21. C. North, J.M. Kruger, P.J. Venta, J.M. Miller, D.S. Rosenstein, E.K. Randall ir kt. Congenital Ureteral Ectopia in Continent and incontinent - Related Entlebucher Mountain Dogs: 13 Cases (2006 - 2009). Journal Veterinary Internal Medicine 2010; 24:1055-1062

22. Race Foster, Smith; Bladder Stones (Urinary Calculi) in Dogs; (2008)

www.peteducation.com/article.cfm?c=2+2114&aid=400 (2017 11 06)

23. http://animalia-life.club/other/female-dog-urinary-anatomy.html (2017 12 02)

24. Catherine Sturgeon. Urinary incontinence in the female dog part 2 – investigation (2014) www.theveterinaryexpert.com/urinary-incontinence/urinary-incontinence-in-female-dog-part-2/ (2017 11 20)

25. Catherine Sturgeon. Urinary incontinence in the female dog part 3 – treatment (2014)

www.theveterinaryexpert.com/urinary-incontinence/urinary-incontinence-in-female-dog-part-3/

(2017 11 20)

26. Symptoms of ectopic ureters in dogs (2015)

www.petwave.com/Dogs/Health/ectopic-ureters/symptomus.aspx (2017 12 14)

27. J. K. Byron, D. J. Chew, M. L. McLoughlin; Retrospective evaluation of urethral bovine cross-linked collagen implantation for treatment of urinary incontinence in female dogs; J Vet Inter Med 2011; 25; 980-984;

36 28. Urinary incontinence, https://www.willows.uk.net/specialist-services/pet-health-information/soft-tissue/urinary-incontinence (2018 01 06)

29. RE Shiel, A Puggioni, BJ Keeley. Canine urinary incontinence part 1: Aetiology and diagnosis;(2008) http://www.veterinaryirelandjournal.com/oldsite/Links/PDFs/CE-Small/CESA_November_2008.pdf (2018 01 06)

30. Urolithiasis (urinary stones) and Cystinuria in pets (2011).