LIETUVOS VETERINARIJOS AKADEMIJA
GYVULININKYSTöS TECHNOLOGIJOS FAKULTETAS
GYVULININKYSTöS KATEDRA
Linas Rozenbergas
„Skirtingų kiaulių veislių pen÷jimosi ir m÷sinių savybių vertinimas“
Magistro darbas
Darbo vadov÷: Lektor÷ dr. Vita Švedait÷
LIETUVOS VETERINARIJOS AKADEMIJA
GYVULININKYSTöS TECHNOLOGIJOS FAKULTETAS
GYVULININKYSTöS KATEDRA
Magistro darbas atliktas 2007 – 2009metais Lietuvos veterinarijos akademijoje, Gyvulininkyst÷s katedroje.
Magistro darbą paruoš÷: Linas Rozenbergas ___________________
(parašas)
Magistro darbo vadovas: _____________________
(parašas)
(LVA Gyvulininkyst÷s katedra)
Recenzentas(ai): (LVA ....katedra)
________________
3
TURINYS
SANTRUMPOS
4 ĮVADAS 6 1 LITERATŪROS APŽVALGA 8 1.1 Kiaulių veisl÷s 9 1.1.2 Lietuvos baltosios 91.1.3 Didžiųjų baltųjų (jorkšyrų)veisl÷s kiaul÷s 11
1.1.4 Landrasai 14
1.2. Specializuotos m÷sin÷s kiaulių veisl÷s 16
1.2.1 Pjetr÷nai 16
1.2.2 Diurokai 17
1.3. Kiaulių pen÷jimosi ir m÷sinių savybių vertinimas 18
1.3.1 Fenotipinis prieauglio vertinimas 24
1.4 Skirtingų kiaulių veislių kryžminimo įtaka m÷sin÷ms savyb÷ms 29
2. METODIKA 33 2.1 Tyrimai 34 3. TYRIMŲ DUOMENYS 37 4. APIBENDRINIMAS 45 5. IŠVADOS 48 6. SUMMARY 50 7. LITERATŪROS SĄRAŠAS 51 8. PRIEDAI 54
SANTRUMPOS
AB – Akcin÷ bendrov÷ AE – Apykaitos energija
BLUP – Linijinis gyvulių vertinimo metodas D – Diurokai
DB – Anglijos didžiosios baltosios kiaul÷s
DNR – Deoksiribonukleino rūgštis (dezoksiribonukleino rūgštis – senesnis pavadinimas)
ES – Europos sąjunga
FAT1 - lašinių storio (mm), raumenų storio (mm) ir raumenų kiekio (%) matavimo taškas
FAT2 - lašinių storio (mm), raumenų storio (mm) ir raumenų kiekio (%) matavimo taškas
J – Jorkšyrai
JAV – Jungtin÷s Amerikos valstijos L – Landrasai
LB – Lietuvos baltosios kiaul÷s
LB – B1 - Lietuvos baltųjų bekoninis tipas LB – M1 - Lietuvos baltųjų m÷sinis tipas LR – Lietuvos respublika
LST – Lietuvos standratas MJ – Mega džiauliai
MPĮ – M÷sos perdirbimo įmon÷ Pj – Pjetr÷nai
PIC – Tarptautin÷ kiaulių kompanija (Pig International Company) PMWS – Nujunkytų paršelių multisisteminis netekimo sindromas PSE – pilka, sausa, stresin÷s m÷sos sindromas.
SEUROP – gyvulių skerdenų klasifikacijos klas÷s VKVS – Valstybin÷ kiaulių veislininkyst÷s stotis ŽŪM – Žem÷s ūkio ministerija.
5
ĮVADAS
Pasaulyje pagal m÷sos suvartojimą kiaulienai tenka antra vieta. Mitybiniu požiūriu, tai vertingas gyvulin÷s kilm÷s baltymų taip pat nepakeičiamų riebalų rūgščių, vitaminų ir mikroelementų šaltinis žmogaus organizmui. Kiaulienos produktų kokybę lemia įvairūs veiksniai (Drochner ir kt., 2000).
Lietuvoje kiaulininkyst÷ turi senas kiaulių auginimo tradicijas ir yra viena pagrindinių gyvulininkyst÷s šakų. Dauguma m÷sos perdirbimo įmonių (MPĮ) už parduotas skerdimui kiaules atsiskaitydavo priklausomai nuo gyvulio svorio ir įmitimo. Superkant gyvulius nebuvo atsižvelgiama į skerdenos kokybę, buvo tokie patys įkainiai skirtingo raumeningumo kiaul÷ms. Nuo 2002 m geguž÷s 1 dienos, įsigaliojo Lietuvos Respublikos žem÷s ūkio ministro įsakymu nauja gyvulių atsiskaitymo sistema, pagal kurią skerdyklos už supirktas kiaules skaičiuoja įkainius pagal kiaulių skerdenų masę ir raumeningumą. Did÷jant liesos kiaulienos paklausai ES šalyse ir Lietuvoje, buvo prad÷ta selekcija liesos kiaulienos gavimui. Šiuo metu selekcijos uždavinys formuojamas taip, kad būtų galima išvesti kiaulių veisles, kurios pasižymi dideliu raumeningumu ir kaupia kuo mažiau riebalų (Stimbirys ir kt., 2007).
Remiantis Lietuvos respublikos Žem÷s ūkio ministerijos duomenimis, paskerstų kiaulių skaičius 2008 m. III ketvirtį, lyginant su 2007 m. tuo pačiu laikotarpiu, sumaž÷jo 4,3%. Vidutinis kiaulių skerdenos svoris sumaž÷jo 0,4% (iki 86,6 kg). Didžiausią įtaką tam tur÷jo kiaulienos gamybos sumaž÷jimui – 4,8%. 2008 m. Daugiausia kiaulienos į Lietuvos respubliką buvo importuota iš Vokietijos (50%), Austrijos (15%), Lenkijos (9%), Ispanijos (7%) ir Belgijos (6%), o didžiausia eksportas į Slovakiją (84%). Gyvų kiaulių importas analizuojamu laikotarpiu šalyje padid÷jo daugiau nei du kartus (2,104 tūkst. t). Tuo tarpu eksportas sumaž÷jo 23,1% (865 t). Kiaul÷s į šalį buvo importuotos daugiausia iš Vokietijos (40%), Nyderlandų (25%), Danijos (18%) ir Austrijos (15%), o eksportuotos – į Slovakiją (58%), Vengriją (15%) ir Italiją (9%). (Priedo 10 lentel÷je pateikta vidutin÷ kiaulių supikrimo kaina pagal skerdenų klases) (AgroRinka., 2008).
Lietuvos MPĮ kiekvienais metais paskerdžiama apie 800 tūkst. gamybinui perdirbimui ir apie 250–300 tūkst. kiaulių gyventojai paskerdžia savoms reikm÷ms. Taigi kiekvienais metais, m÷sai paskerdžiama apie 1 mln.–1 mln. 200 tūkst. kiaulių. Dauguma
kiaulių išauginama privačiuose ūkiuse, kita dalis išauginam stambiose pramoniniuose gyvulininkyst÷s kompleksuose.
Per eilę metų buvo atlikta kiaulių produktyvumo ir kiaulienos kokyb÷s tyrimų. Tačiau daugelis mokslininkų, tyrusių šias savybes pri÷jo prie išvados, kad didžiausią įtaką šiems rodikliams daro genetiniai veiksniai (Džiaugys ir kt., 1994; Rimkevičius ir kt., 2003; Jukna ir kt., 2003). Tačiau vis d÷l to prieita prie išvados, kad didžiausią įtaką kiaulių skerdenų raumeningumui turi veisl÷ ir subalansuotas kiaulių š÷rimas. Skerdenos kokyb÷ tai produktyvumo rodiklis, kuris bus vertinamas kiekvieno kaiulininkyst÷s produkcijos vartotojas, bei nuo m÷sos kokyb÷s priklauso kiaulienos konkurencingumas Lietuvos ir pasaulio rinkoje.
Darbo tikslas. Ištirti ir palyginti Lietuvos baltųjų kiaulių pen÷jimosi ir m÷sinių savybių rodiklius su Landrasais, Jorkšytais, Didžiuju baltuju x Pj÷trenų ir Lietuvos vietines.
Darbo uždaviniai.
1. Nustatyti ir palyginti Lietuvos baltųjų kiaulių veislių pen÷jimosi savybes su Landrasais, Jorkšyrais, Didžiosiom baltosiom x Pjetr÷nais ir Lietuvos vietin÷m veisl÷mis: a) priesvorį per parą, g;
b) amžių dienomis, pasiekus 100kg; c) pašarų sąnaudas 1kg priesvorio, p.v.
2. Nustatyti ir palyginti Lietuvos baltųjų kiaulių veislių m÷sines savybes su Landrasais, jorkšyrais, Didžiųjų baltųjų x Pjetrenu ir Lietuvos vietin÷s veisl÷mis:
a) Skerdenos pusel÷s ilgį, cm; b) bekono pusel÷s ilgį, cm;
c) ilgojo nugaros raumens plotas, cm²; d) raumens storis, mm;
e) lašinių storį pagal Piglog 105 prietaiso parodymus, mm; f) lašinių storį pagal Fat-o-meat‘er prietaiso parodymus, mm; g) raumeningumą, proc;
7
1. LITERATŪROS APŽVALGA
Did÷jant ekologinių produktų paklausai net tik pasaulyje, bet ir Lietuvoje, šalyje prad÷ta pl÷toti ekologin÷ gyvulininkyst÷. Šios pl÷tros viena perspektyviausių sričių yra ekologiškos kiaulienos produktų gamyba. Pasirenkant kiaulių veisles ekologiniam ūkiui, reikia atsižvelgti į jų geb÷jimą prisitaikyti prie laikymo sąlygų.
Daugelis selekcininkų atliktų tyrimų rezultatai patvirtino, importinių veislių kiaulių m÷sin÷ms savyb÷ms neigiamos įtakos turi adaptacija prie naujų aplinkos sąlygų. Užsienio šalių veislių kiaul÷s net tik sunkiau prisitaiko prie vietinių sąlygų, bet ir yra nevienodai joms jautrios (Ribikauskien÷ ir kt, 2003).
1 diagrama . Kiaulių skaičiaus pasiskirstymas pagal veisles 2007 metais. (Rimkevičius ir kt., 2008).
1.1 KIAULIŲ VEISLöS
1.1.1 Lietuvos baltosios
Pagrindin÷ kiaulių veisl÷ šalyje yra Lietuvos baltosios (1 paveikslas). Kaip savarankiška veisl÷, patvirtinta 1967 metais. Tai visli, pieninga, atspari stresams, tinkama auginti kompleksuose ir gerai prisitaikiusi prie vietinių sąlygų kiaulių veisl÷. Grynaveisl÷s Lietuvos baltosios kiaul÷s gerai penisi ir yra nereiklios pašarams (Makoveckas, 1986).
Lietuvos baltųjų kiaulių veisl÷s formavimasis prasid÷jo nuo Lietuvos vietinų kiaulių gerinimo su didžiųjų ir vidutinių baltųjų, edelšveinų, berkšyrų ir vietin÷mis danų kiaul÷mis.
Vykdant toliau išlikusių kiaulių atranką, suformavus veisl÷s genealoginę struktūrą ir veislines bandas, buvo galutinai suformuota bekoninio tipo Lietuvos baltųjų kiaulių veisl÷, kuri pramoninio kryžminimo deriniuose naudotina kaip motinin÷ veisl÷. ( Klimas ir kt., 2000).
Šios veislei tobulinimui, nuo 1983 m. buvo nuspręsta sukurti skirtingus genetinius kiaulių tipus. Lietuvos veislynuose veisiamos LB buvo išskaidytos į penkias uždaras populiacijas. Kiaulių m÷sin÷ms savyb÷ms gerinti dviejose populiacijose panaudota atsivežtų iš užsienio veislių kuiliai. Šiaur÷s rytų Lietuvos regiono veislynuose, panaudojant Švedijos ir Suomijos jorkšyrų kuilius, buvo sukurta Lietuvos baltųjų veisl÷s kiaulių bekoninis tipas (LB-B1), o Vakarų Lietuvos regiono veislynuose, panaudojant Vokietijos landrasų kuilius, Lietuvos baltųjų veisl÷s kiaulių m÷sinis tipas (LB-M1). Vidurio bei Pietų Lietuvos regiono veislynuose Lietuvos baltosios buvo gerinamos grynuoju veisimu. (Klimas ir kt., 2003).
Vykdant kryptingą selekciją 1998 m. grynaveislių Lietuvos baltųjų veisl÷s struktūroje buvo 8 kuilių linijos ir 20 paršavedžių šeimų (Klimas, 1998), tuo tarpu 2001 m. – 8 kuilių linijos ir 17 paršavedžių šeimų (Povilaukskas, 2002). Tai buvo grynaveislių LB paršavedžių šeimų nykimo pradžia, bet ir šio tipo bendras kiaulių skaičius maž÷ja. Pagrindin÷ maž÷jimo priežastis – prastos m÷sin÷s savyb÷s. Ankstesnių raumeningumo tyrimų duomenimis, raumenų išeiga jų skerdenoje vidutiniškai siek÷ 50–51 % ( Klimas ir kt., 2001; Razmait÷ ir kt., 2003).
9
Pagerintos Lietuvos baltųjų populiacijos genealoginę struktūrą šiuoo metu sudaro 5 Lietuvos baltųjų kuilių linijos ir 11 paršavedžių šeimų (žr. prieduose 2 lentel÷).
Lietuvos baltosios kiaul÷s gerai prisitaikiusios prie vietinių sąlygų. Atviros populiacijos veislinio prieauglio, įvertinto ūkiuose ultragarsiniu aparatu „Piglog 105“, lašinių storis - (FAT1) ir 13 mm (FAT2), o raumeningumas – 56,7%.(Baravykas ir kt., 2006).
1 pav. Lietuvos baltoji kiaulių veisl÷ (Rimkevičius ir kt., 2008).
Siekiant išsaugoti Lietuvos baltąsias kiaules kaip originalią veislę ir jos genetinius išteklius palaikant minimalią uždarą populiaciją, saugomas Lietuvos baltųjų kiaulių senasis genotipas, tod÷l yra dvi atskiros Lietuvos baltųjų kiaulių populiacijos: atvira, gerinama naudojant didžiuosius baltuosius kuilius, ir uždara, sauganti Lietuvos baltųjų, kaip originalios veisl÷s, genetinius išteklius. (Baravykas ir kt., 2006).
Kiaulių kontrolinio pen÷jimo duomenimis, vidutinis 2007m. pagerintų Lietuvos baltųjų kiaulių priaugimas per parą buvo 763g, 100kg svorį jos pasiek÷ per 183 dienas sunaudodamos 2,75 p. v. Jų lašinių storis už paskutinio šonkaulio buvo 17,9 mm. (Rimkevičius ir kt., 2008).
1.1.2 Didžiųjų baltųjų (jorkšyrų) veisl÷s kiaul÷s
Didžiųjų baltųjų ir jorkšyrų veisl÷s kiaul÷s pasižymi ne tik aukštu produktyvumu, bet taip pat lengvai adaptuojasi prie įvairių klimato ir skirtingų laikymo sąlygų. Šių veislių kiaulių lengvo prisitaikymo geba sąlygojo jų paplitimą.
2 pav. Didžiosios baltosios (jorkšyrų) veisl÷s kuilys (Rimkevičius ir kt., 2008).
Tai viena iš plačiausiai paplitusių kiaulių veislių pasaulyje. Paplitimas įvairiuose kontinentuose ir uždaras jų veisimas įvairiose šalyse bei stambiose kiaulininkyst÷s kompleksuose ir ūkiuose skirtingomis sąlygomis, taikant svarios krypties ir intensyvumo selekciją, suformavo daugybę įvairių šios veisl÷s populiacijų, kurios gali būti apibūdinamos kaip skirtingos veisl÷s, bei kaip skirtingi tos pačios veisl÷s tipai ar veisl÷s atšakos (Харинг, 1965; Whittemore, 1998).
11
3 pav. Didžiosios baltosios veisl÷s kuilys. (Rimkevičius ir kt., 2008).
Įvairiose pasaulio šalyse šių veislių paplitimas nevienodas. Vienose šalyse daugiau paplitę didžiosios baltosios, o kitose – jorkšyrai, tik kartu prie veisl÷s pavadinimo, nurodoma šalies ar kompanijos pavadinimas taip pat. Į Lietuvos respubliką įvairiais kiaulininkyst÷s pramon÷s vystymosi etapais buvo įvežta įvairių šalių ir selekcijos didžiųjų baltųjų ir jorkšyrų kiaulių. Kiaulių augintojams vyraujanti nuomon÷, kad būtent jų įsivežtos kiaulių veisl÷s yra geriausios, Lietuvoje veisiamų kiaulių populiacijų skaičius išaugo, tod÷l, siekiant šį skaičių mažinti ir išvengti giminingo poravimo, buvo nutarta veisles suskirstyti į dvi pagrindines grupes pagal kilm÷s šalių pavadinimus:
→ didžiąsias baltąsias (Anglijos, Vokietijos, Danijos, Prancūzijos); → jorkšyrus (Švedijos, Norvegijos, Olandijos).
Tokia klasifikacija pagal pavadinimus yra tik sąlygin÷. Į bendro pavadinimo grupę gali patekti skirtingų krypčių selekcijos kiaul÷s arba panašių krypčių selekcijos kiaul÷s gali patekti į skirtingas grupes. Kadangi kiaulių augintojai tarpusavyje keičiasi selekcine medžiaga, tokiu būdu yra sujungiamos stambesnes veislių grup÷s. Selekcijos kryžminimo programose paprastai didžiosios baltosios (jorkšyrai) yra naudojami hibridin÷ms paršaved÷ms gauti, tod÷l labai svarbu išsiaiškinti, kokių rezultatų galima tik÷tis didžiosiomis baltosiomis ir jorkšyrais pagerintas atviros Lietuvos baltųjų populiacijos
kiaules kryžminant pramoninio kryžminimo deriniais su didžiosiomis baltosiomis ir jorkšyrais hibridin÷ms pirmos kartos paršaved÷ms ar skerdžiamoms kiaul÷ms gauti. Nuo 2003 metų atvirą Lietuvos baltųjų kiaulių populiacijos dalis yra gerinama dažniausia su Anglijos selekcijos didžiųjų baltųjų veisl÷s kuiliais (Klimas ir kt., 2005; Šveistys ir kt., 2005).
Didžiosios baltosios kiaul÷s išvestos Anglijoje, Jorkšyro grafyst÷je (XVIII amžiuje) senąsias stambias ištvermingas vietines kiaules kryžminant su kitų veislių kiaul÷mis. Veisl÷ pripažinta 1868m. Šios veisl÷s kiaul÷s yra viena iš labiausiai pasaulyje paplitusių veislių. Įvairių šalių jorkšyrai yra didžiųjų baltųjų kiaulių palikuonys. Didžiajai daliai įvairiose šalyse išvestų veislių yra įlieta didžiųjų baltųjų kiaulių kraujo. Didžiosios baltosios kiaul÷s yra stambios, baltos (rožin÷s spalvos oda ir balti šeriai), stačiomis ausimis, ilgos su dideliais kumpiais, pasižymi stipria konstitucija, vislios, gerai prisitaiko prie įvairių klimatinių sąlygų. Jų skerdenose būna 55-60 % liesos m÷sos, nors seniau jos buvo gana riebios. Paskutinius 40 metų vykdant intensyvią atranką veisl÷ tapo viena iš liesiausių veislių. Kiaul÷s subręsta per 180 dienų, jų vadų dydis 11-13 paršelių ir savo vislumu didžiosios baltosios nusileidžia tik Meišano veisl÷s kiaul÷ms. Jos gali būti naudojamos kaip motinin÷ ar t÷vin÷ veisl÷. D÷l plataus paplitimo ir skirtingos selekcijos įvairiose šalyse didžiosios baltosios gana žymiai skiriasi. Lietuvoje auginama daug Švedijos jorkšyrų, o taip pat tarptautin÷s kiaulių kompanijos, Danijos, Vokietijos, Prancūzijos didžiųjų baltųjų, Norsvino ir Hypor jorkšyrų.
Lietuvoje auginama gana daug Švedijos jorkšyrų. Pirmieji jorkšyrai į Švediją buvo įvežti XIX amžiaus pabaigoje. Iki 1970 metų jų Švedijoje buvo veisiama mažiau negu Landrasų, tačiau dabar jų jau veisiama daugiau negu Landrasų, nes jie pasižymi geromis reprodukcin÷mis savyb÷mis ir aukšta skerdenų kokybe. Nors Švedijos jorkšyrai buvo jautrūs stresams, tačiau dabar Hal genas jau eliminuotas iš populiacijos. Švedijos jorkšyrai pasižymi geru eksterjeru, jų gerai išreikštas bekoninis tipas – kūnas su lengva priekine dalimi. Švedai mano, kad Kanados ir iš dalies JAV jorkšyrų kuiliai, importuoti į Švediją XX amžiaus aštuntame dešimtmetyje, padar÷ teigiamą įtaką Švedijos jorkšyrų produktyviosioms savyb÷ms. Naujo tipo Švedijos jorkšyrai – kiek trumpesn÷s, bet raumeningesn÷s kiaul÷s. Švedijoje išauginamų veislinių jorkšyrų kuiliukų lašinių storis 10 mm, o kiaulaičių – 10,5 mm, nuo gimimo iki vertinimo gyvuliams priaugant vidutiniškai
13
590–610 g. 2000 –2001 metais AB "Krekenavos agrofirma" importavo PIC (Pig International Company) didžiąsias baltąsias kiaules, kurių veislinis prieauglis VKVS duomenimis per 160 dienų vidutiniškai pasiek÷ 92 kg svorį, jų vidutinis lašinių storis – 13 mm, o vidutinis raumeningumas yra 57,6%. Kiaulių kontrolinio pen÷jimo stotyje įvertinto prieauglio vidutinis priesvoris buvo 686g, o pašarų sąnaudos – 2,89 p.v. (Baravykas ir kt., 2006).
Lietuvoje veisiamos didžiųjų baltųjų (jorkšyrų) populiacijos genealoginę struktūrą sudaro 9 didžiųjų baltųjų kuilių linijos ir 25 paršavedžių šeimos bei 38 jorkšyrų kuilių linijos ir 36 šeimos (žr. 3 lentelę, priede ). (Baravykas ir kt., 2006).
1.1.3 Landrasai
Veisl÷ išvesta selekcionuojant Danijos vietines ilgaauses Jutlandijos kiaules. Kiaul÷s baltos, nul÷pusiomis ausimis, bekoninio tipo – ilgo, siauro kūno, sparčiai auga, efektyviai naudoja pašarus. Danijos landrasai buvo panaudoti ir gerinant kitų šalių (Suomijos, Švedijos, Norvegijos ir kt.) landrasus.
4 pav. Landrasų veisl÷s kuilys. (www.norsvin.lt/eway/ imgstore/592106961b.jpg). Išskiriamos dvi stambios pagrindin÷s ir gana skirtingos landrasų grup÷s. Skandinavijos šalių landrasai yra vislūs, ilgi, jų lašiniai ploni, bet jie n÷ra ypatingai raumeningi. Be Skandinavijos landrasų, yra ir Belgijos, Olandijos bei Vokietijos landrasai.
Šio tipo landrasai yra mažesnio vislumo negu skandinavų, bet pasižymi didesniu raumeningumu, tik jų skerdenose randama ir daugiau PSE m÷sos. Nors savo šalyse jie kartais naudojami ir kaip motinin÷ forma, tačiau tikslingiau būtų juos naudoti kaip t÷vinę formą. Kaip motinin÷ forma labiau tiktų skandinavų (danų, švedų ) landrasai. Paskutiniu metu vis dažniau įvairių šalių landrasų augintojai pasikeičia geriausiai įvertintais kuiliais arba jų sperma. 2004 – 2005 m., vykdant tarptautinį Sidos (Swedish International Development Agency) remiamą projektą, pagal ūkiuose išauginto ir įvertinto veislinio prieauglio duomenis iš Lietuvoje veisiamų kiaulių geriausiai buvo įvertinti Norvegijos landrasai. (Baravykas ir kt., 2006).
5 pav. Landrasų veisl÷s kiaul÷.
Lietuvoje veisiamos landrasų populiacijos genealoginę struktūrą sudaro 54 kuilių linijos ir 65 paršavedžių šeimos (5 lentel÷, priede). (Baravykas ir kt., 2006).
15
1.2 SPECIALIZUOTOS MöSINöS KIAULIŲ VEISLöS
1.2.1 Pjetr÷nai
Veisl÷ išvesta 1920 m Belgijoje Pietrain vietov÷je, mišrinant berkšyrų, didžiųjų baltųjų ir kitas veisles. Šios veisl÷s kiaulių spalva - degla (pilkai balta, su netvarkingai išsim÷čiusiomis tamsiomis d÷m÷mis). Vakarų šalyse bandoma atrinkti baltos spalvos pjetrenus. Šios kiaul÷s ypač raumeningos, stambiais kumpiais, bet labai lepios, silpnos konstitucijos, jautrios stresui. Kadangi streso genas susijęs su genais, sąlygojančiais aukštą raumeningumą, eliminuoti streso genus ir išlaikyti itin aukštą raumeningumą sunku. Iki 1950 m. veisl÷ buvo laikoma vietine, tačiau išaugus liesos kiaulienos poreikius, ji ÷m÷ sparčiai populiar÷ti. Pjetrenų augimo intensyvumas, lyginant jį su kitomis t÷vin÷mis veisl÷mis, yra mažesnis.
6 pav. Pjetr÷nų veisl÷s kuilys. (Rimkevičius ir kt., 2008).
Vokietijoje, turinčioje didžiausią veisiamų pjetrenų populiaciją, vidutinis prieaugis, skaičiuojant jį nuo gimimo, yra 537 g, arba net 98 g mažesnis negu didžiųjų baltųjų, o
raumeningumas – 61%. Belgijoje pjetrenų populiacijos vidutinis kuilių raumeningumas, nustatytas ultragarsiniu aparatu „Piglog 105“, yra net 68,7%. D÷l lepumo ir kuilių kritimo pavojaus labai dažnai naudojami pjetrenų ir kitų veislių mišrūnai kuiliai. Tačiau 2005 m. Belgija eksportavo net 30% daugiau grynaveislių pjetrenų negu 2004 m. Pjetrenų populiarumą didina įsigalinti dar nepatvirtinta nuomon÷, kad pjetrenų terminaliniai kuiliai padidina skerdžiamų hibridų gyvybingumą ir padeda sumažinti hibridinių paršelių PMWS (nujunkytų paršelių multisisteminis netekimo sindromas) pasireiškimą. (Baravykas ir kt., 2006). Valstybin÷s kiaulių veislininkyst÷s stoties 2007 metų kontrolinio pen÷jimo duomenimis didžiosios baltosios(Rimkevičius ir kt., 2008):
Lietuvoje veisiamos pjetrenų populiacijos genealoginę struktūrą sudaro 8 kuilių linijos ir 7 paršavedžių šeimos (žr. 6 lentel÷, priede ).(Baravykas ir kt., 2006).
1.2.2 Diurokai
Veisl÷ išvesta JAV, kilm÷ ne visai aiški. Manoma, kad gali būti išvesta iš į JAV patekusių Gvin÷jos kranto rusvai rudų ar ispanų bei portugalų atvežtų kiaulių, ar rusvo tipo berkšyrų, iš kurių pirmiausia susiformavo du rudų kiaulių tipai. Toliau vykdant šių tipų selekciją buvo sukurta diurokų veisl÷. Kiaul÷s stambios, stiprios konstitucijos. (Baravykas ir kt., 2006).
17
Jų šeriai – nuo šviesiai auksin÷s iki tamsiai rudos spalvos, ausys - nul÷pusios. Kiaul÷s labai intensyviai auga, yra labai raumeningos. Diurokų lašiniai nestori, tod÷l tai viena perspektyviausių t÷vinių veislių, nes gauti mišrūnai pasižymi aukštos kokyb÷s skerdenomis ir m÷sa. Norint padidinti hibridinių paršavedžių ištvermingumą, diurokus bandoma panaudoti kaip tarpinę veislę ar įterpti jų genų į motinų linijas. Diurokai vertinami dar ir tod÷l, kad jų raumenyse esantys riebalai pagerina m÷sos kokybę.. Aukštos veislin÷s vert÷s diurokus augina Kanada ir JAV. Šiuo metu yra išvesta ir baltų diurokų, pagal DNR testą išskyrus homozigotinius individus, nes pramon÷ labiausiai pageidauja baltos spalvos kiaulių, bet balti diurokai plačiau nepaplito. (Baravykas ir kt., 2006).
Kiaul÷s stambios, stiprios konstitucijos. Jų šeriai – nuo šviesiai auksin÷s iki tamsiai rudos spalvos. Jos labai intensyviai auga, yra labai raumeningos. Diurokų lašiniai ploni, tod÷l tai viena perspektyviausių t÷vinių veislių, nes gauti mišrūnai pasižymi aukštos kokyb÷s skerdenomis. Norint padidinti hibridinių paršavedžių ištvermingumą, bandoma diurokus panaudoti kaip tarpinę veislę ar įterpti jų genų į motinų linijas. Diurokai vertinami dar ir tod÷l, kad jų raumenyse esantys riebalai pagerina m÷sos skonį. Vokietijoje veisiamų diurokų vidutinis paros priesvoris – 977 g, sunaudojant 2,11 p.v., lašinių storis – 10,2 mm, raumeningumas – 59,2%. Aukštos veislin÷s vert÷s diurokus augina Kanada ir JAV. Šiuo metu yra išvesta ir baltų diurokų pagal DNR testą išskyrus homozigotinius individus. Lietuvoje veisiamos diurokų populiacijos genealoginę struktūrą sudaro 4 kuilių linijos ir 6 paršavedžių šeimos.(Baravykas ir kt., 2006).
1.3. Kiaulių pen÷jimosi ir m÷sinių savybių vertinimas
Kontrolinio pen÷jimo tikslas – išryškinti kiaulių augimo ir m÷sinių savybių genetinį potencialą esant vienodoms š÷rimo ir laikymo sąlygoms, pilnai įvertinti kuilius bei paršavedes pagal palikuonių kokybę. Kontrolinio pen÷jimo metodas sukurtas ir pirmą kartą prad÷tas naudoti 1907 m. Danijoje. Šios šalies patyrimu susidom÷jo daugelis pasaulio šalių, kuriose intensyviai buvo vystoma kiaulininkyst÷. Lietuvoje nuo 1932 m. bekoninių kiaulių atranka buvo daroma pagal danų-švedų sistemą prie Kvietiškio žem÷s ūkio mokyklos įsteigtoje kiaulių tyrimo stotyje. Nuo 1958 m. prad÷tas kiaulių kontrolinis pen÷jimas veislininkyst÷s ūkiuose ir fermose, o nuo 1962 m. – kontrolinio pen÷jimo stotyse. (Klimas ir kt., 2006)
Pastaruoju metu šalyje išlikusi ir veikianti yra tik Baisogalos kiaulių kontrolinio pen÷jimo stotis (Rimkevičius ir kt., 2008), kurioje 2007 m. įvertinta 177 kuiliai ir 1207 paršaved÷s. Pagal palikuonių pen÷jimosi bei m÷sines savybes veislynuose laikomos paršaved÷s ir kuiliai turi būti įvertinti iki 24 m÷n. amžiaus. Paršelių atrinkimas, jų kontrolinis pen÷jimas (nuo 30 iki 95 kg mas÷s) ir skerdenų vertinimas šiuo metu šalyje atliekamas pagal Valstybin÷s gyvulių veislininkyst÷s priežiūros tarnybos prie Žem÷s ūkio ministerijos 2003 m. patvirtintą metodiką (Veislinių kiaulių produktyvumo kontrol÷s, vertinimo, informacijos kaupimo ir teikimo taisykl÷s, 2003). Kontrolinis pen÷jimas organizuojamas ir atliekmas Valstybin÷je kiaulių veislininkyst÷s stotyje, Baisiogaloje. (Rimkevičius ir kt., 2008).
Vertinamų kiaulių palikuonys turi būti ne vyresni kaip 80 dienų ir sverti ne daugiau kaip 28 kg. Geriausia jei vieno vertinamo gyvulio palikuonys į stotį atvežami vienu metu. Paršeliai auginami po 4 viename gardelyje ir šeriami vienodos sud÷ties sausais kombinuotaisiais pašarais, kurie pagaminti pagal Europos standartus atitinkančią receptūrą.
Kad vertinimas būtų tikslus, prieauglis turi būti auginamas vienodomis optimaliomis sąlygomis. Tod÷l dauguma stoties tvartų rekonstruoti: įrengtos šildomos grindys, automatin÷ š÷rimo sistema. Visi duomenys apie su÷stų pašarų kiekius taip pat kaupiami kompiuterin÷se programose, kad po to būtų galima apskaičiuoti pašarų sąnaudas. Penimi paršai kiekvieną m÷nesį sveriami.
Nupen÷ti iki 95 kg paršai skerdžiami čia pat įrengtoje skerdykloje, kurioje nustatoma ne tik skerdenų kategorija, bet ir įvertinami tam tikri kontrolinio skerdimo rodikliai, pvz.,
19
šiltos skerdenos svoris, skerdenos pusel÷s ilgis, ilgiausio nugaros raumens plotas, lašinių storis ir kiti. Šiems požymiams įvertinti naudojamos ne tik svarstykl÷s ir liniuot÷s, bet ir skaitmeniniai fotoaparatai. Raumenin÷s akies plotą apskaičiuoja kompiuterin÷ programa pagal skaitmeninę nuotrauką. Anksčiau tai būdavo daroma elementariai – pagal rankomis padarytą raumens ploto br÷žinį. (7 pav.).
Prieš trejus metus prad÷ti imti m÷giniai m÷sos kokybei, cheminei sud÷čiai ir fizin÷ms savyb÷ms, nulemiančioms jos kulinarinę, technologinę ir biologinę vertę, nustatyti. Kiaulienos kokyb÷ nustatoma Lietuvos veterinarijos akademijos gyvulių m÷sinių savybių ir m÷sos kokyb÷s įvertinimo laboratorijoje. Kol kas gauti rezultatai neįtraukiami į bendrą vertinimo sistemą, tačiau ateityje ir šie rodikliai tur÷s įtakos gyvulio genetinei vertei. Iki šiol į m÷sos cheminę sud÷tį nebuvo kreipiamas deramas d÷mesys, tačiau pasteb÷ta, kad ne iš visų paskerstų kiaulių m÷sos galima pagaminti geros kokyb÷s gaminius. (Jančien÷, 2005). Balais įvertinus visus gautus kontrolinio pen÷jimo ir skerdimo rezultatus, nustatomas selekcinis indeksas: kuo jis didesnis, tuo gyvulys geresnis. Įvertinimo duomenys tuoj pat siunčiami gyvulių savininkams. Tai užtrunka apie savaitę po kuilio ar paršaved÷s įvertinimo. Be to, veislinių kiaulių auginimo ūkiams nuolat siunčiami dešimties geriausiai įvertintų gyvulių sąrašai. Beje, kiaulių produktyvumo gerinimo procese svarbesnis vaidmuo tenka kuiliui, o ne paršavedei.
Kontrolinį pen÷jimą galima suskirstyri į du etapus:
kontrolinis kiaulių pen÷jimas arba genotipinį vertinimą; kontrolinis jų auginimas arba fenotipinis vertinimas.
7 pav. Raumenin÷s akies vertinimo iš nuotraukos pavyzdys. (Rimkevičius ir kt.,2008; Gunawardena ir kt., 2008)
Kontrolinis kiaulių pen÷jimas parsideda nuo to, kad kuiliai ir paršaved÷s vertinami pagal palikuonių pen÷jimosi ir m÷sines savybes veislynuose atrenkant pagal veislinio – selekcinio darbo plano, numatytus veislių derinius.
Paršaved÷s įvertinimui turi būti įvertinti keturi vieno lizdo paršeliai, t.y. dvi kiaulait÷s ir du kiuliukai - kastartai. Kuilio įvertinimui – ne mažiau kaip 12. Paršelių skaičius iš lizdo neribojimas, tik prieauglio santykis tarp lyčių negali būti didesnis už 20% (7:5).
Atrenkamas 55 - 60 dienų prieauglis, pagal išsivystymą atitinkantis ne mažiau 40 balų reikalavimą, bei artimas vidutinei lizdo peršelių masei. Į kontrolinio pen÷jimo stotį atvežama ne vyresnis kaip 85dienų, prieš 14 dienų vakcinuotas nuo maro ir raudonlig÷s prieauglis.
Kontrolinis pen÷jimas atliekams individualiuose garduose - 1,2 m², kuriouse įrengtos automatin÷s girdyklos. Patalpos yra aprūpintos įrenginiais, kurie paliko 16 – 22ºC temperatūrą ir 70% santykinę dr÷gmę. Pen÷jimas vyksta etapais laikantis principo“viskas užimta – viskas laisva”.
Tarp pen÷jimo etapų reikia padaryti 10 dienų perterauką sanitariniam sekcijų paruošimui ir užtikrinimui.
Atvežtam į kontrolinio pen÷jimo stotį prieaugliui pirmasias 5 – 7 dienas palikama apsiprasti su pasikeitusiomis aplinkos sąlygomis. Kontrolinio pen÷jimo pradžia ir pašarų
21
apskaita pradedama nuo 30kg mas÷s, amžius neturi viršyti 90 dienų. Pen÷jimas baigiamas, kiauliai pasiekus 100kg gyvą svorį, bet amžiumi neviršijant 211 dienų.
Prieauglis pen÷jimui vartojamas kombinuotas, subalancuotas pagal aminorūgščių kiekį pašaras. Tokio pašaro 1kg yra apie 12,9 MJ/AE ir 16,7% proteinų. Prieaugliui pašaras išdalijamas du kartus per parą, leidžiant prisi÷sti iki soties be pašaro likučių ir nuostolių. Vidutiniškai pašarų kiekis pen÷jimo pradžioje sudaro - 1,8kg, ir ši norma pamažu didinama iki 4,8kg pen÷jimo pabaigoje. Prieaulis sveriamas pen÷jimo pradžioje ir pabaigoje pra÷jus 3 valandoms po š÷rimo. Reikia steb÷ti, kad penima kiaul÷ neviršytų 105 kg svorio. Kai prieauglis pasiekia 95 – 105kg masę, prieauglis skerdžiamas ir atliekams kontrolinis skerdimas – m÷sinių savybių įvertinmas pagal 18 rodiklių. (Jančien÷, 2005).
Gauti duomenys apdorojami skaičiavimo centre. Paskerdus gyvulį, kurio mas÷ 95 – 105kg, brendimo greitis perskaičiuojams pagal paskutinio m÷nesio vidutinį paros priesvorį ir kitus rodiklius, panaudojant koeficiantus:
1 kg mas÷s - 0,7kg skerdenos mas÷s; 0,2 cm skerdenos ilgio;
0,3 mm lašinių storio; 0,1 cm² “raumenin÷s akies”; 0,1 kg kumpio mas÷s.
Paršaved÷ vertinama mažiausiai trijų, kuilys – pagal devynių paršelių pen÷jimosi ir m÷sinių savybių duomenis, jei dalis pen÷to prieauglio išbrokuota.
Kontrolinis pen÷jimas trunka gan ilgai. Vertinimas baigiamas kai prieauglis pasiekia 20 - ąjį amžiaus m÷nesį. Tačiau prieš šį etapą atrinkti produktyviausi gyvuliai turi būti įvertinti pagal genotipą. (Jančien÷, 2005).
Pagrindinis kiaulių skerdenų kokyb÷s rodiklis yra raumeningumo procentas. Šalies m÷sos perdirbimo įmon÷se raumenų išeiga skerdenoje iki 2002 m. geguž÷s 1 d. nebuvo nustatoma, nes netur÷ta tam reikalingos ultragarso įrangos. Tod÷l populiariausias ir tiksliausias būdas moksliniuose tyrimuose buvo pilnas vienos skerdenos pusel÷s išpjaustymas, atskiriant bei pasveriant raumenis, lašinius su oda ir kaulus. Kaip ir kitose Europos Sąjungos šalyse, nuo 2002 m. geguž÷s 1 d. LR Žem÷s ūkio ministro įsakymu įpareigotose skerdyklose prad÷tas kiaulių skerdenų klasifikavimas pagal SEUROP raumeningumo klasę (1 lentel÷). Tai naujas skerdenų kokyb÷s vertinimo etapas Lietuvoje.
Dauguma skerdyklų turi Danijos gamybos kiaulių raumeningumo matavimo prietaisus „Fat-o-meat‘er“.(8 pav) (Baravykas A ir kt., 2006).
1 lentel÷. Skerdenų klasifikacija pagal SEUROP (Baravykas ir kt., 2006). Raumeningumo klas÷ Raumenų kiekis skerdienoje, %
S 60 ir daugiau
E per 55, bet mažiau kaip 60
U per 50, bet mažiau kaip 55
R per 45, bet mažiau kaip 50
O per 40, bet mažiau kaip 45
P mažiau kaip 40
Šalies m÷sos perdirbimo įmon÷s ar skerdyklos, turinčios skerdenos raumeningumo nustatymo įrangą, su gyvulių augintojais atsiskaito už skerdenos masę bei raumeningumo procentą, kaip numato standartas LST 1372:1994 "Kiaulių skerdenos SEUROP Technin÷s sąlygos" (1994). Tai viena iš pagrindinių priemonių, skatinančių gaminti geros kokyb÷s skerdeną. Esant naujai atsiskaitymo sistemai, kompleksai, prekin÷s fermos ir ūkininkai pagal savo turimas realias galimybes naudos efektyviausius mišrinimo variantus, užtikrinančius raumeningos kiaulienos gavybą, o veislynai - atitinkamai bus suinteresuoti vykdyti griežtesnę veislinių kiaulių atranką m÷sinių savybių gerinimo kryptimi. Pastaruoju metu apie 90 % klasifikuotų kiaulių skerdenų atitinka S-E-U klasių reikalavimus. Tai 14 % geresnis rodiklis negu jis buvo 2002 m., vos tik prad÷jus klasifikuoti kiaulių skerdenas mūsų šalyje. Jau treti metai kiaulių skerdenų raumeningumas nustatomas ir Valstybin÷s kiaulių veislininkyst÷s stoties skerdykloje, naudojant stacionarią „Fat-o-meat‘er“ įrangą. Tačiau, siekiant išvengti painiavos su ankstesniais duomenimis, veislininkyst÷s apyskaitose ir toliau pateikiamas kontrolinio pen÷jimo tvartuose užaugintų gyvų skirtingų veislių kiaulių raumeningumas, įvertintas ultragarso aparatu Piglog 105. (Baravykas A ir kt., 2006).
23
8 pav. “Fat-o - meat’er” aparatas. (Rimkevičius irk t., 2008).
Europos Sąjungos ir kitose šalyse, kuriose sparčiai vystoma kiaulininkyst÷, be kontrolinio pen÷jimo metodo naudojamas ir kuiliukų kontrolinis auginimas. Jis vykdomas specialiose auginimo stotyse – eleveruose. Kuilio veislin÷ vert÷ pagal palikuonių kontrolinio pen÷jimo ir m÷sinių savybių duomenis nustatoma iki 24 m÷n. amžiaus. Naudojant kontrolinio auginimo metodą, veisliniai kuiliukai pagal nuosavą produktyvumą ir spermos kokybę įvertinami jau 5 – 7 m÷n. amžiaus. Turint tokio amžiaus įvertintus kuiliukus, galima nuspręsti jų tolimesnę paskirtį ir panaudojimą. Šiuo metodu spartinamas selekcijos procesas kiaulių pen÷jimosi ir m÷sinių savybių gerinimo kryptimi. Reikia pasakyti, kad daugelyje šalių kuiliukai kontroliniam auginimui atrenkami veislynuose tik tie, kurie kilę iš geriausiai įvertintų t÷vų pagal palikuonių pen÷jimosi ir m÷sines savybes. Šie metodai vienas kitą papildo, tod÷l kontrolinį pen÷jimą ir kontrolinį kuiliukų auginimą rekomenduojama pl÷toti greta. (Baravykas ir kt., 2006; Klimas ir kt., 2006).
9 pav. Motinin÷s, tarpin÷s ir t÷vin÷s kiaulių veisl÷s skerdenų palyginimas. (Rimkevičius ir kt., 2008).
1.3.1 Fenotipinis produktyvumo vertinimas
Sparčiai did÷jant kokybiškos ir rentabilios kiaulienos paklausai, kuiliukų kontrolinio auginimo stotyse (eleveruose) bei kiaulių veislynuose pasaulyje plačiai taikomas prieauglio fenotipinis įvertinimas, naudojant ultragarso prietaisus. Kiaulių nugaros lašinių storiui matuoti ir raumeningumo procentui nustatyti Europos Sąjungo šalyse prad÷tas naudoti ir danų gamybos ultragarso aparatas Piglog 105. (10 pav., 11 pav.).
Nuo 1996 m. pradžios naudojant aparato Piglog 105 parodymus įvertinamas 85-110 kg gyvosios mas÷s veislinis prieauglis ir Lietuvos kiaulių veislynuose. Prieauglio m÷singumo įvertinimą min÷tu aparatu veislynuose atlieka Valstybin÷s kiaulių veislininkyst÷s stoties specialistai. Šį darbą numatoma tęsti vykdant 2007 – 2012 m. selekcijos programą.
25
10 pav. Piglog105 prietaisas. (www.varkensstamboek.be/images/piglogMeter.jpg).
12 pav. VKVS specialistas su Piglog105 prietaisu. (Rimkevičius ir kt., 2008). Veislinio prieauglio atranka veislynuose taikant fenotipinį m÷singumo įvertinimo metodą (Piglog 105) pasiteisino, tai efektyvi priemon÷ prieauglio vertinime. Per 1996 – 2002 m. Mažai pakito Suomijos ir Norvegijos landrasų, Vokietijos didžiųjų baltųjų bei hempšyrų raumeningumas, tačiau pjetrenų šio rodiklio pokytis ryškus (sumaž÷jo 1,77% (P<0,05)). Tuo tarpu kitų veislių bei tipų prieauglio raumeningumas veislynuose padid÷jo nuo 1,67 % (diurokų, P< 0,05) iki 5,07 % (Lietuvos baltųjų bekoninio tipo - LB-B1, P<0,001). Tam įtakos gal÷ko tur÷ti 1998 m. įvežtų Švedijos jorkšyrų kuilių naudojimas selekcijoje. (Baravykas ir kt., 2006).
Valstybin÷s kiaulių veislininkyst÷s stoties duomenimis, šalies veislynuose auginamas kiaulių veislių prieauglis pagal raumeningumą, nustatytą aparatu Piglog 105, 2007 m. Išsid÷st÷ tokia seka: pjetrenai – 61,5 %, didžiosios baltosios – 61,1 %, jorkšyrai ir landrasai – 59,8 %, Lietuvos baltosios - 58,8%, diurokai – 58,6 %. (Rimkevičius ir kt., 2007). Kiaulių skerdenų pasiskirstymas pagal SEUROP klases pateiktas prieduose (žr. 7 lentelę, prieduose).
27
Kontrolinis auginimas reikalingas kiaulių pakaitinio prieauglio įvertinimui pagal jų pačių gautus produktyvumo duomenis. Atliekamas fenotipinis gyvulių vertinmas. Šiuo metodu atrenkami gyvuliai, įvertinti pagal m÷sines ir pen÷jimosi savybes, išsiaiškinti geriausius jaunus gyvulius, kurie bus naudojami pagrindin÷s bandos pakaitai. Metodo esm÷ – organizuoti pakaitinio prieauglio kontrolinį auginimą,užtikrinant maksimalų 500g paros priesvorį, periodiškai individualų sv÷rimą ir lašinių storio bei raumeningumo proc.vertinimą gyviems ultragarsiniais ar kitais aparatais, kai mas÷ 85 – 110 kg. Pakaitinis prieauglis nuolat yra vertinamas veislynų fermose, tačiau skirtingai nuo genotipinio vertinimo, š÷rimui naudojami įprastiniai pašarai. Taip pat gali būti vertinami ir specialiose kontrolinio kuiliukų auginimo stotyse pagal kontrolinio pen÷jimo metodiką. Pakaitinis prieauglis turi būti vertinamas veislynuose ir pramoninių kiaulių kompleksuose. (Rimkevičius ir kt., 2007; Baravykas ir kt., 2006).
Prieauglis, kurio amžius trys m÷nesiai, atrenkamas iš produktyviausių kuilių ir paršavedių, nemažiau kaip po du kuiliukus ir tris kiaulaites iš lizdo. Kiaulait÷s reikalingos kuiliukų įvertinimui pagal artimus giminaičius – sibsus. Prieauglis turi pasižym÷ti geru išsivystymu ir tur÷ti ne mažesnį kaip 30 kompleksinio įvertinimąbalų sumą.
Veislinis prieauglis pradedamas vertinti, pasiekus 85–11 kg gyvo gyvulio mas÷s. Taip pat įvertinama ir veislinio kiaulių prieauglio raumeningumas. Veislinio prieauglio raumeningumas ir lašinių storis nustatomas ultragarso aparatu, jiems pasiekus 5–7 m÷n. amžių. Remiantis raumeningumo įvertinimo duomenimis veislinis prieauglis, tenkinantis veislei keliamus reikalavimus, toliau naudojamas savo bandos papildymui arba pardavimui.
Veislinis prieauglis bandos papildymui atrenkamas pagal minimalius reikalavimus: • Pirmosios veislių grup÷s kiaul÷ms raumeningumo rodiklis – veislin÷ms kiaulait÷ms ne mažiau kaip 53 % raumenų, veisliniams kuiliukams – ne mažiau kaip 55 % raumenų;
• Antrosios veislių grup÷s kiaul÷ms raumeningumo rodiklis –veislin÷ms kiaulait÷ms ne mažiau kaip 54 % raumenų, veisliniams kuiliukams – ne mažiau kaip 57 % raumenų;
• Trečiosios veislių grup÷s kiaul÷ms raumeningumo rodiklis – veislin÷ms kiaulait÷ms ne mažiau kaip 56 % raumenų, veisliniams kuiliukams – ne mažiau kaip 58 % raumenų;
Kuiliai sveriami ir matuojami pasiekus 12 ir 24 m÷n. amžių.
Po to seka kiaulių vertinimas BLUP metodu, kurio pagalba apskaičiuojama bioekonominis indeksas, jei šis rodiklis yra lygus 100 arba mažesnis, laikomos populiacijos rodiklių blogintojomis ir veislei nenaudojamos. Kiaul÷s įvertintos 101 ir didesniu bioekonominiu indeksu, yra laikomos gerintojomis, lyginant su bazinių gyvulių vidurkiu. (Rimkevičius ir kt., 2008).
Kontrolinis pen÷jimas prasideda nuo prieauglis auginamo grupiniuose garduose iki 10 vnt, skiriant kiekvienam gyvuliui ne mažiau - 1,9m² gardo ploto. Prieauglis iš vieno lizdo turi būti grupuojamas pagal lytį. Šeriama specialiai subalancuotais pašarais - normuotai, siekiant gauti ne mažesnį kaip 500g paros priesvorį.
Kiaulaičių ir kuiliukų augimo rezultatai vertinami nuo 4m÷n. iki 100kg mas÷s, pagal šiuos rodiklius:
1) Amžius dienomis pasiekus 100kg masę; 2) Paros priesvoris, g;
3) Kūno ilgis, cm;
4) Lašinių storis ties 3 – 4 juosmens slanksteliu, mm (gyvų); 5) Raumeningumas, %.
Raumeningumo procentas, lašinių storis ties 3 – 4 juosmens slanksteliu mm ir kūno ilgis, cm turi būti matuojamas ir vertinamas esant 100kg mas÷s gyvuliams. Tačiau neišvengiami ir prieauglio mas÷s nukrypimai nuo 85 – 110kg.
Prieauglio sv÷rimas atliekamas kiekvieną m÷nesį, individualiai, ir brokuojami gyvuliai, kurių brendimo greitis sudaro daugiau nei 230 dienų.
Esant norminiam mas÷s nukrypimui (85 – 110 kg), galima rodiklius perskaičiuoti 100kg taikant koeficiantus - 1kg mas÷s - 0,2 cm kūno ilgio amžiaus dienomis pagal paskutinio m÷nesio paros priesvorį. Raumeningumo procento ir lašinių storio perskiačiuoti nereikia, nes į aparato kompiuterio programą įvedamas gyvulio mas÷s rodiklis. (Jančien÷, 2005).
Gauti vertinimo rezultatai naudojami tolimesniame veislininkyst÷s darbe.
Taigi kontrolinio pen÷jimo, kontrolinio skerdimo ir skerdenų vertinimo metodu įvertinami grynaveisliai ir hibridiniai paršeliai, gauti rezultatai parodys heteroz÷s efektyvumą mišrinant skirtingas veisles. Taip pat išryšk÷ja, kokios veisles efektyviausia
29
mišrinasi tarpusavyje, siekiant gauti norimų tam tikros veisl÷s savybių. Tai labai svarbu organizuojant selekcinį darbą (atranką ir porų parinkimą), siekiant pagerinti paveldimąsias produktyviąsias savybes. Palikuonių vertinimas pagal pen÷jimosi ir m÷sines savybes parodo kuilio ir paršaved÷s tinkamumą veislei. Tik vykdant kuilių ir paršavedžių atranką pagal palikuonius, ger÷ja veislynuose laikomų kiaulių veislių m÷sin÷s ir pen÷jimosi savyb÷s. Tai svarbus momentas veislinio prieauglio realizavime, kadangi pagrindinis selekcijos tiklas gauti – spartaus augimo, reikalaujančio mažų pašarų sąnaudų priesvoriui priaugti, didelis raumeningumas, gera skerdenos kokyb÷. (Rimkevičius ir kt., 2007).
1.4 SKIRTINGŲ KIAULIŲ VEISLIŲ KRYŽMINIMO ĮTAKA
MöSINöMS SAVYBöMS
Pasteb÷ta, kad vykdant izoliuotą atskirų kiaulių veislių tobulinimą, pasiekiama ribota veisl÷s produktyvumo did÷jimo riba. Tod÷l spartinant kiaulienos gamybos pramonę, reik÷tų ypatingą d÷mesį skirti veislininkyst÷s darbo organizavimui. Tampa kiekvieną kartą vis sud÷tingiau vienoje veisl÷je pageidaujamų aukšto produktyvumo rodiklių suderinamumas, kurie susideda iš reprodukcinių, pen÷jimosi ir m÷sinių savybių. Taikant grynąjį veisimą, vykdant atranką ne pagal vieną požymį, o pagal požymių kompleksą dažniausia gaunami nepakankamai efektyvūs ir blogai suderinti su biologin÷mis kiaulių savyb÷mis rezultatai. Tokiu atveju reik÷tų taikyti tokius veisimo metodus, kurių rezultatas - palikuonyse būtų suderintos ne vienos, bet kelių veislių pageidaujamas savyb÷s. (www.zum.lt).
Kiaulių produktyvumas pastebimai išaugo taikant kryžminimą su skirtingų veislių gyvuliais. Kryžminimo pagrindinių principų laikymasis leidžia palikuonyse suderinti specialiai tam parinktų veislių savybes ir gauti teigiamą heteroz÷s efektą. Pramoninio mišrinimo d÷ka pagerinamos paršavedžių apvaisinimo galimyb÷ ir embrionų gyvybingumas, o t.p. kiaulių vislumas padid÷ja nuo 12-16 %. Gauti mišrūnai paršeliai yra žymiai gyvybingesni, žindymo laikotarpiu jų kritimas 6-8 % sumaž÷ja. Mišrūnai pasižymi geresn÷mis pen÷jimosi savyb÷mis – jų paros priesvoriai padid÷ja nuo 7-26 %, pašarų
sąnaudos 1 kg priesvorio sumaž÷ja nuo 0,5-1,0 p.v. lyginant iš grynaveislių veislių gautu prieaugliu. (Rimkevičius ir kt., 2008; Klimas ir kt., 2003; Razmait÷ ir kt., 2002).
Tačiau taikant kryžminimą ne visada gaunamas pastovus ir teigiamas heteroz÷s efektas bei norimos kokyb÷s produkcija. Tuo tikslu, vietoj paprasto pramoninio mišrinimo pradedama taikyti hibridizaciją. Kurios pagrindu laikomi specializuoti kiaulių tipai ar linijos, pasižyminčios naudingomis savyb÷mis, kurios derinasi tarpusavyje kryžminant ir duoda galutinę hibrido formą. Kurie pagal brendimo greitį, m÷sines ir ūkiškai naudingas savybes viršija nehibridinius bendraamžius.
Tačiau tam reikalinga atitinkamų selekcinių pasiekimų ir pastovių skirtingų genotipų suderinamumo tyrimai. Taikant hibridizaciją galima geriau naudoti tiek viduveislinius, tiek tarp veislinius kiaulių tipus ir linijas. Sukuriamos specializuotos kiaulių linijos(pagal m÷sines ir pen÷jimosi savybes) ir motinin÷s šeimos(pagal vislumą, pieningumą, lizdo vienodumą.(Rimkevičius ir kt., 2008; Jančien÷, 2005). Pen÷jomisi ir m÷sin÷s savyb÷s yra svarbiausi veiksniai kiaulių selekciniame darbe. Pen÷jimosi savybių paveldimumo koeficientas yra h²=0,25-0,35.
Remiantis Valstybin÷s kiaulių veislinkyst÷s stoties 2007 metų kontrolinio pen÷jimo duomenimis, kai buvo taikytas grynasis veisimo metodas, gauti rezultatai rodo, kad geriausiai m÷sin÷s ir pen÷jimosi savyb÷s išreikštos pas landrasų veisl÷s kiaules (žr.9 lentelę prieduose), tuo tarpu Pjetr÷nai pasižym÷jo geresniu pašarų įsisavinimu ir gan geromis m÷sin÷mis savyb÷ms. (Rimkevičius ir kt., 2008).
Dviejų veislių mišrinimo heteroz÷s efektas pasireišk÷ palikuonių sparčiu augimu, priesvoriu, raumeningumo padid÷jimu, mažesn÷me pašarų sąnaudų reikme, lašinių storio sumaž÷jimu nei grynaveislių kiaulių rezultatai (žr.10 lentelę prieduose). Ryškiau heteroz÷s efektas pasireišk÷ mišrinimui naudojant t÷vines arba tarpines kiaulių veisles. Sparčiausiu augimu pasižym÷jo mišrinant tarpusavį landrasus su diurokais (100 kg gyvojo svorio pasiek÷ per 152 dienas). M÷sin÷s savyb÷s pager÷jo LBxDB ir DxL palikuonių (skerdenos pusel÷s ilis 92,2cm), LBxL (lašinių storis už paskutiniojo šonkaulio siek÷ 14,3mm). Didžiausias raumenin÷s akies plotu pasižym÷jo DBxJ mišrūnai (57,5%).
Hibridizacijai parenkami trijų veislių deriniai. Tam tikslui reikia gerai organizuoti selekcinį darbą ir veislių parinkimą. Pirmos kartos kiaulaičių mišrinimui rekomenduojama parinkti tarpinių veislių kuilius. Siekiant gauti pramoninius gyvulius pirmos kartos
31
kiaulaičių mišrinimui parenkami t÷vinių veislių kuiliai. Taikant skirtingų veislių mišrinimą pagerinami atskiri rodiklai, kaip m÷siniai, pen÷jimosi, kurie duoda teigiamą heteroz÷s efektą, neišaukdami inbrydin÷s depresijos. Gauti trijų veislių palikuonys dažniausiai pasižymi ypač gerai išreikštomis m÷sin÷mis savyb÷mis, nes ši produkcija ruošiama pramoniniai kiaulininkystei. Gauti paršeliai hibridai esti gyvybingesni, sparčiau auga, turi gerenias m÷sines savybes.
Trijų veislių hibridai auginami tik m÷sai (žr. 11 lentelę, prieduose), ir tolimesniam veisimui nepaliekami. (Rimkevičius ir kt., 2008).
Heteroz÷s efektas gaunams su ne kiekvienu veislių deriniu ir kryžminant pasireiškia ne kiekvieno ūkiškai naudingo požymio heteroz÷. Prieš imatis mišrinimo reikia atsižvelgti koka kryptimi bus vykdoma selekcija, kokio produktyvumo krypties kiaules norime gauti, kokius selekcionuojamus požymius norime pagerinti. Mišriniame naudojamos motinin÷s veisl÷s turi tur÷ti geras reprodukcines savybes, bei gerai adaptuotis prie duotų klimatinių ir ūkinių sąlygų. T÷vin÷s – geru pašarų panaudojimu, geromis m÷sin÷mis savyb÷mis, turi būti stiprios konstitucijos. Kaip motinin÷s veisl÷s gali būti naudojamos Lietuvos baltosios, didžiosios baltosios, jorkšyrai, landrasai, Lietuvos vietin÷s. T÷vinių veislių panaudojimui naudojamos diurokų, pjetr÷nų, hempšyrų ir jų hibridų su landrasais veislių kuiliai. Tinkamų veislių porų deriniai, duoda labai produktyvius ir apsimokančius veislių derinius, linijas ir krosus, kurie gali būti intencyviai naudojami pramonin÷je kiaulininkyst÷je, sumažinant kiaulienos savikainą, padidinant darbo našumą, išlaikant konkurentabilumą rinkoje. Paršavedžių ir kuilių įvertinimas pagal palikuonių pen÷jimosi ir m÷sines savybes bei raumeningumą palengvina svarbiausią kiaulių veislynų tiklsą – gerinti savo bandos produktyviąsias savybes, gauti ir išauginti, ir paltinti grynaveislį, o t.p.dviejų veislių produktyvų veislinį prieauglį.(Klimas ir kt., 2003; Razmait÷ ir kt., 2002; Ribikauskien÷ ir kt., 2002; Razmait÷ ir kt., 2004).
Apibendrinant šį skyrių galima teigti, kad spartinant veislynuose laikomų kiaulių selekcijos procesą biologinių ir ūkinių savybių gerinimo kryptimi, ir siekiant valstybin÷s paramos būtina:
• naudoti tik teigiamai įvertintus kontrolinio pen÷jimo ir skerdimo metodu kuilius bei paršavedes; Valstybin÷je kiaulių veislininkyst÷s stotyje šiuo metodu per metus įvertinama nuo 120-150 kuilių ir 400-500 paršavedžių.
Visiškai modernizavus kiaulių kontrolinio pen÷jimo tvartus, šios stoties paj÷gumas padid÷tų dvigubai, tačiau tam reikalinga svari vals- tyb÷s parama. Pagal palikuonių pen÷jimosi bei m÷sines savybes veislynuose laikomos paršaved÷s ir kuiliai turi būti įvertinti iki 24 m÷n. amžiaus;
• vykdyti griežtą veislinio prieauglio (85-110 kg gyvojo svorio) atranką pagal raumeningumą, nustatytą su Piglog 105 ar kitais leistinais ultragarso aparatais. Minimalūs reikalavimai: motininių veislių (išskyrus genofondines – Lietuvos vietines ir senojo genotipo Lietuvos baltąsias, kurios nebus gerinamos su Anglijos didžiosiomis baltosiomis) kiaulait÷ms – 53 %, kuiliukams – 55%., tarpin÷s veisl÷s (landrasų) – atitinkamai 54 ir 57 %, t÷vinių veislių – atitinkamai 56 ir 58%. Šį darbą veislynuose atlieka Valstybin÷s kiaulių veislininkyst÷s stoties specialistai;
• prad÷ti kuilių ir paršavedžių atranką m÷sos kokyb÷s atžvilgiu. Palikuonių m÷sos kokyb÷s tyrimus atlieka Lietuvos veterinarijos akademijos Gyvulių m÷sinių savybių ir m÷sos kokyb÷s tyrimo laboratorija;
• atrinkti stresams atsparesnes kiaules pagal Lietuvos veterinarijos akademijos K. Janušausko gyvūnų genetinių tyrimų laboratorijos išvadas. (Klimas irk t., 2004).
Be šiuo metu esančių pagrindinių selekcijos metodų reik÷tų pl÷sti ir paveldimos ydos – osteochondroz÷s – tyrimus bei sustiprinti kuiliukų kontrolinį auginimą. Europos Sąjungos ir kitose šalyse, kuriose yra spartus kiaulininkyst÷s vystymasis, kuiliukų kontrolinis auginimas lygegrečiai pl÷tojamas kartu su kontroliniu pen÷jimu. Šie metodai vienas kitą papildo.
Gyvulių veislininkyst÷s programa 2009 – 2015 metais numato kiaulininkyst÷s pl÷tojimą ir mokslinių tyrimų r÷mimą: kiaulių produktyvumo kontrol÷, kuilių ir paršavedžių vertinimas pagal palikuonių pen÷jimosi bei m÷sines savybes, kontrolinis kuiliukų auginimas, streso geno ir kitų paveldimų ydų tyrimas, veislinio prieauglio atranka pagal raumeningumą, nustatomą ultragarso aparatais, veislininkyst÷s informacin÷s sistemos diegimas, tobulinimas ir duomenų analiz÷, kiaulių veislin÷s vert÷s nustatymo (BLUP). (Baravykas ir kt., 2008).
33
2. METODIKA
Darbo schema
1 schema. Darbo organizavimo schema.
LB L J LV DBxPj “Berkos” veislynas Ž.ū.b. „Gražionių bekonas“ Draugo ž.ū.b LVA LGI UAB“Žiobiškių kaulių kompleksas“ n=4 n=4 n=4 n=4 n=4 2kiaulait÷s. 2 kuiliukai 2kiaulait÷s. 2 kuiliukai 2kiaulait÷s. 2 kuiliukai 2kiaulait÷s. 2 kuiliukai 2kiaulait÷s. 2 kuiliukai
Atlikta gyvam svoriui Piglog105 prietaisu sekančiuose taškuose:
Pirmas taškas.(Fat1): Lašinių storis ties 3 ir 4 juosmens slanksteliu už paskutinio šonkaulio, 7 cm (3 colių) į šoną nuo vidurio linijos.
Antras taškas. (Fat2): tarp 3 ir 4 paskutinių šonkaulių ir 7 cm (3 colių) į šoną nuo vidurio linijos.
Kiaulių skerdenų matavimas “Fat-omeat’er”prietaisu sekančiuose taškuose:
Pirmas taškas.(Fat1): Lašinių storis ties 6 ir 7 šonkauliais, 7 cm (3 colių) į šoną nuo vidurio linijos.
2.1 Tyrimai
Tyrimai atlikti Baisiogalos kiaulių veislininkyst÷s stotyje. Baisogalos kontrolinio pen÷jimo stotyje analogų principu buvo atrinkta 4 skirtingų veislių (grynaveislių) kiaul÷s : Lietuvos baltosios, Landrasai, Jorkšyrai,Lietuvos vietin÷s ir 1 mišrunų grup÷: Didžiųjų baltųjų x Pjetr÷nų po 4 vnt.Po dvi kiaulaites ir du kuiliukus. Kiekvienoje grup÷je pen÷jimas vyko vienu metu. Kontroliniam pen÷jimui prieauglis prad÷tas pen÷ti Kontroliniam pen÷jimui prieauglis prad÷tas pen÷ti ir baigtas pasiekus 95kg, gyvo svorio. Kontrolinio pen÷jimo stotyje, š÷rimo, laikimo ir metų sezono sąlygos buvo vienodos. Kontrolinį skerdimą ir skerdenų m÷singumą vertinome su kontrolinio pen÷jimo stoties kontrolasistentu 2008 metų balandžio m÷nesį.
Matavimo principas. Piglog 105 yra A-mode ultragarso prietaisas. Kiekvienas matavimas yra pagrįstas atspindžio kreiv÷mis iš aštuonių garso bangų atsispind÷jusių nuo gyvūnų. Jei atspindžio kreiv÷ yra nuosekli, prasideda jų analiz÷ - jei ne - Piglog 105 prietaisas seka kartos pakartotinai.
Matavimo vieta. Matavimai įvertinti m÷sos raumeningumo procentą gyvuliui atliekami dvejuose anatominiuose taškuose:
Pirmas matavimo taškas: ties 3 ir 4 juosmens slanksteliu už paskutinio šonkaulio, 7 cm (3 colių) į šoną nuo vidurio linijos.
Antras matavimo taškas: tarp 3 ir 4 paskutinių šonkaulių ir 7 cm (3 colių) į šoną nuo vidurio linijos.
Matavimo prietaisai. Piglog 105 yra ultragarso skaneriai skirti matuoti raumeningumo procentą ir nugaros lašinių storį gyvoms kiaul÷ms. Tai yra valdymo priemon÷, kuri leidžia ekonomiškai efektyviu būdu tiksliai įvertinti gyvulio m÷sos raumeningumo potencialą. Piglog 105 yra kompaktiškas, visiškai portabilus nugaros ir str÷nų raumenų gylio registravimo skeneris, kuris gali saugoti 1000 gyvulių informaciją. D÷l savo duomenų registravimo galimyb÷s, Piglog 105 gali būti programuojamas siekiant apskaičiuoti gyvulio amžių, paros priesvorį ir kaupti kitą informaciją apie auginamas kiaules.
Matavimo rezultatai. Piglog 105 priemon÷ išmatuojami visi riebalų sluoksniai ir užtikrinami tikslūs rezultatai skal÷je nuo 5 iki 50 mm (0,2-2,0 cm). O nugaros lašinių storis
35
tikslus matavimas - nuo 30 iki 70 mm. Matavimų rezultatai saugomi prietaiso atmintyje ir po to perkeliami į kompiuterį per kelias sekundes.
Gyvos kiaul÷s ūkiuose buvo įvertintos ultragarso aparatu Piglog 105.
Prieš matavimą abu anatominiai taškai patepami specialiu aliejumi. Kiaul÷s matuojamos fiksuotos. Lašinių storiui matuoti viename taške ultragarso sensorius laikomas apie 5 sek., o raumeningumui – 10 sek.(Piglog 105 User guide, 1991).
Neramių kiaulių pakartojamumo dažnis 3 kartai ir po to išvestas matavimų rezultatų vidurkis. Išmatavus kiaules Piglog105 prietaisu, v÷liau kiaules paskerdus buvo matuojamos “Fat- o –meat’er”prietaisu. Tyrimų duomenys įvertinti biometriškai.
“Fat-O-Meat'er” yra rankinis optinis jutiklis, naudojamas išmatuoti lašinių storiui ir raumeningumui atskiruose kiaulių skerdenos taškuose. Matavimo rezultatai pagrįsti matavimo duomenų suvedimu į formulę, siekiant nustatyti bendrą skerdenos raumeningumo procentą, pagal kurį kiaulių skerdena priskiriama atitinkamai klasei.
Matavimo principas. Veikia mechaninio zondavimo principu šiuo metu yra kaip tiklsus etalonas, kadangi yra galimyb÷ matyti skerdenoje matavimo taškus ir kontroliuoti matavimo eigą. Prietaisą sudaro keletas atskirų dalių (12 pav).
pistoletas–zondas
terminalas 12.pav. “Fat-o meat’er” prietaiso schema. (www.integralsoft.hu/images/agro2.gif).
Refleksinio zondo gale užtaisytas šviesos šaltinis, kuris sujungtas su fotoelementu, skaičiuoja ir skirtingai rodo raumenines ir riebalines ląsteles kas 0,5mm nustatytuose matavimo taškuose.
Matavimo rezultatai. Rezultatai registruojami mikrokompiuteryje, pagal regresin÷s lygties formules apskaičiuojama raumenų išeiga.(Fat-o-meat’er” User guide, 1991).
Paskerstų kiaulių matuojamos atšaldytos kairiosios skerdenų pusel÷s. Skerdenos ilgis matuojamas centimetrine juostele nuo gaktikaulio priekinio krašto iki kaklo pirmo slankstelio duobel÷s krašto. Nugaros lašinių storis – slankmačiu su oda ties 6–7 krūtin÷s slanksteliu ir ties paskutinio šonkaulio prisegimo vieta skerdenos išilginio pjūvio linijoje per nugaros vidurį. Ilgiausiojo nugaros raumens plotas išmatuotas skerspjūvyje, atskiriant kumpį tarp I-ojo ir II-ojo juosmens slankstelių, ir apskaičiuotas planimetru.
Statistin÷ duoemnų analiz÷. Tyrimo rezultatai ir statistin÷ duomenų analiz÷ apdorota naudojant kompiuterines programas „Microsoft Exel 2003“. Apskaičiavome rodiklių aritmetinius vidurkius ( Χ ), vidutinius kvadratinius nuokrypius (σ), įvairavimo koeficientus
(Cv), vidurkių paklaidas (m Χ ) (Juozaitien÷ ir Kerzien÷, 2001).
Tyrimų duomenys buvo vertinami, naudojant t-kriterijus hipotezių tikrinimui pagal Stjudentą. Analizuotas tyrimų duomenų (rodiklių) tarpusavio ryšio priklausomumas.
Įvertintas jų statistinis patikimumas (p). Rezultatai laikomi patikimais, kai p<0,001, p<0,01, p<0,05, rezultatai nepatikimi, kai p>0,05.
37
3. TYRIMŲ DUOMENYS
Tyrimų rezultatai pateikti sekančiose lentel÷se.
1 grafikas. Kiaulių priesvoris per parą.
Analizuojant (1grafiką) skirtingu veislių kiaulų priesvorius, nustatyta, kad didžiausias priesvoris per parą yra Didžiųjų baltųjų x Pjetr÷nų mišrūnu, o mažiausias Lietuvos vietinių kiaulių (645g/parą). Lyginant Lietuvos baltųjų kiaulių veisles su Landrasais, Jorkšyrais ir Lietuvos vietin÷mis kiaulių veisl÷mis nustatyta, kad Lietuvos baltųjų kiaulių priesvoris per para buvo atitinkamai didesnis 0,4 proc. (3g) p<0,001, Jorkšyrų 2,4 proc.(18g) p<0,001, Lietuvos vietines 15,4 proc. (117g) p<0,001.
Kiaulių veislių priesvorių palyginimas
762 759 744 779 645 0 100 200 300 400 500 600 700 800 900 LB L J DB x PJ LV Kiaulių veisl÷s P ri e sv o ri s p e r p ar ą, g
Kiaulių veislių palyginimas pagal amžių,
pasiekus 100kg
188 182 178,4 160,3 192,8 0 50 100 150 200 250 LB L J DB x PJ LV Kiaulių veisl÷s A m ži u s d ie n o m is , p as ie ku s 10 0 kg , d .2 grafikas. Kiaulių veislių pasiskirstymas pagal amžių dienomis, pasiekus 100kg. Analizuojant (2grafiką) skirtingu veislių kiaulų pasiskirstymą pagal amžių dienomis pasiekus 100kg, nustatyta, kad greičiausiai 100 kg gyvo svorio priaugo Didžiųjų baltųjų x Pjetr÷nų mišrūnai 14,7 proc. (160,3d) p<0,001. Tuo tarpu l÷čiausiu augimu tempu pasižym÷jo Lietuvos vietin÷s 4,8 proc (192,8d) p<0,01.
Lyginant Lietuvos baltųjų kiaulių veisles su Landrasais, Jorkšyrais ir Lietuvos vietin÷mis kiaulių veisl÷mis nustatyta, kad Lietuvos baltosios l÷čiau pasi÷k÷ 100 kg priesvorį už: Landrasus - 3,2 proc. (6d) p<0,01, Jorkšyrus - 5,2 proc. (9,6d) p<0,01, o greičiau pasiek÷ 100 kg priesvorį už Lietuvos vietin÷s - 2,6 proc. (4,8d) p<0,01.
39
Kiaulių veislių palyginimas pagal pašarų
įsisavinimą
2,74 2,75 2,67 2,65 2,88 2,5 2,55 2,6 2,65 2,7 2,75 2,8 2,85 2,9 LB L J DB x PJ LV Kiaulių veisl÷s P aš ar ų s ąn au d o s 1k g p ri au gt i, p .v .3 grafikas. Kiaulių veislių palyginimo grafikas pagal pašarų sąnaudas priesvorio vnt. Analizuojant (3 grafiką) skirtingu veislių kiaulų pašarų sanaudas 1 kg priesvorio pasiekti, nustatyta, kad mažiausios pašarų sanaudos yra Didžiųjų baltųjų x Pjetr÷nų mišrūnų - 3,3 proc. ( 2,65 p.v. 1kg priesvorio) p<0,01, o dižiausios pašarų sanaudos yra Lietuvos vietinių 5,1 proc ( 2,88 p.v. 1kg priesvorio). Lyginant Lietuvos baltųjų kiaulių veisles su Landrasais, Jorkšyrais ir Lietuvos vietin÷mis kiaulių veisl÷mis nustatyta, kad Lietuvos baltųjų pašarų sąnaudos mažesn÷s už Landrasų 0,4 proc ( 0,01 kg) p<0,05 ir Lietuvos vietinių 5,1 proc ( 0,14 kg), bet didesn÷s už Jorkšyrų 2,6 proc.( 0,07 kg) p<0,05.
Kiaulių m÷sinių savybių palyginimas
97,6 100,5 98,8 97,2 97 76,8 79,8 78 76,5 76 37,8 41,1 42,8 42,9 33,5 0 20 40 60 80 100 120 LB L J DB x PJ LVSkerdienos pusel÷s ilgis, cm Bekono pusel÷s ilgis, cm Ilgojo nugaros raumens plotas, cm²
4 grafikas. Kiaulių veislių m÷sinių savybių palyginimas.
Analizuojant (4 grafiką) skirtingu veislių kiaulų m÷sinių savybių palyginimus, nustatyta, kad Landrasų skerdienos pusel÷s ilgis buvo didesnis - 3 proc. ( 100,5 cm ) p<0,001 , o mažiausias yra Lietuvos vietinių 0,6 ( 97 cm) p>0,05.
Lyginant Lietuvos baltųjų kiaulių veisles su Landrasais, Jorkšyrais, Didžiųjų baltųjų x Pjetr÷nų mišrūnų ir Lietuvos vietin÷mis kiaulių veisl÷mis nustatyta, kad Lietuvos baltųjų skerdienos pusel÷s ilgis didesnis už Didžiųjų baltųjų x Pjetr÷nų mišrūnų 0,4 proc. ( 0,4 cm ) p<0,05. ir Lietuvos vietinių 0,6 proc (0,6cm ). O mažesnis už Landrasus 3 proc. ( 2,9 cm ) p<0,001, ir Jorkšyrus 1,2 proc. ( 1,2 cm ).
Bekono pusel÷s ilgis geriausias Landrasų 3,9 proc ( 79,8 cm ) p<0,001, mažiausias Lietuvos vietinių 1,04 proc. nepat.
( 76 cm ). Lyginant Lietuvos baltųjų kiaulių veisles su Landrasais, Jorkšyrais, Didžiųjų baltųjų x Pjetr÷nų mišrūnų ir Lietuvos vietin÷mis kiaulių veisl÷mis nustatyta, kad Lietuvos baltųjų bekono pusel÷s ilgis didesnis už Didžiųjų baltųjų x Pjetr÷nų mišrūnų 0,01 proc. ( 0,3 cm ), p<0,01, ir Lietuvos vietinių 1,04 proc.( 0,8 cm), o mažesnis už Landrasus 3,9 proc. (3,2 cm ), ir Jorkšyrus 1,6 proc. ( 1,2 cm ), p<0,01.
41
Ilgojo nugaros raumens plotas didžiausias Didžiųjų baltųjų x Pjetr÷nų mišrūnų 13,5 proc. (42.9 cm2), mažiausias Lietuvos vietinių 11,4 proc. ( 33,5 cm2 ). Lyginant Lietuvos baltųjų kiaulių veisles su Landrasais, Jorkšyrais, Didžiųjų baltųjų x Pjetr÷nų mišrūnų ir Lietuvos vietin÷mis kiaulių veisl÷mis nustatyta, kad Lietuvos baltųjų ilgojo nugaros raumens plotas didesnis Lietuvos vietinių 11,4 proc.( 4,3 m2), p<0,001, o mažesnis už Landrasus 8,7 proc. (3,3 cm ), p<0,001, Jorkšyrus 13,2 proc. ( 5 cm2 ) p<0,001, ir Didžiųjų baltųjų x Pjetr÷nų mišrūnų 13,5 proc. ( 5,1 cm2 ) p<0,001.
Kiaulių veislių kumpio mas÷ palyginimas
11,6 12 11,9 11,9 11,6 11,4 11,5 11,6 11,7 11,8 11,9 12 12,1 LB L J DB x PJ LV Kiaulių veisl÷s K u m p io m as ÷, k g
5 grafikas. Kiaulių veislių kumpių mas÷s palyginimas.
Analizuojant (5 grafiką) skirtingu veislių kiaulų kumpiu mas÷s nustatyta,kad didžiausia kumpio mas÷ buvo Landrasus 3,45 proc. ( 12 kg ) ,o mažiausias yra Lietuvos vietinių 0 proc( 11,6 kg). Lyginant Lietuvos baltųjų kiaulių veisles su Landrasais, Jorkšyrais, Didžiųjų baltųjų x Pjetr÷nų mišrūnų ir Lietuvos vietin÷mis kiaulių veisl÷mis nustatyta, kad Lietuvos baltųjų kiauliu kumpio mas÷ yra lygi Lietuvos vietinių veislyniu kiauliu kumpio masei 11,6 kg, o didesnis Landrasu 3,45 proc. (0,4kg ) , Jorkšyru 2,58 proc. ( 0,3 kg ) ir Didžiųjų baltųjų x Pjetr÷nų mišrūnų 2,58 proc. ( 0,3kg ).
Kiaulių veislių lašinių storio palyginimas
18,9 12,9 17,1 13,6 33,5 16,1 11,9 14,6 12,8 30,8 17,4 13,6 16,6 13,3 33,5 14,6 11,9 13,1 10,3 31,5 0 5 10 15 20 25 30 35 40 LB L J DB x PJ LV Kiaulių veisl÷s La ši n ių s to ri s, m mTies 6-7 šonkauliu Ties 10 šonkauliu Už paskutinio šonkaulio Ties paskutiniu juosm. slankst. 6 grafikas. Kiaulių veislių lašinių storio palyginimas.
Analizuojant (6 grafiką) skirtingu veislių kiaulų lašinių storio palyginima,nustatyta,kad ploniausi lašiniai pirmame taške ties ( 6-7 šonkauliu ) buvo pas Landrasus 31,7 proc. (12,9mm ) , o storiausias buvo Lietuvos vietinių 77,2 proc( 33,5mm ). Lyginant Lietuvos baltųjų kiaulių veisles su Landrasais, Jorkšyrais, Didžiųjų baltųjų x Pjetr÷nų mišrūnų ir Lietuvos vietin÷mis kiaulių veisl÷mis nustatyta, kad plonesni lašiniai yra pas Landrasus 31,7 proc. (6mm ) p<0,001, Jorkšyrus 9,5 proc. ( 1,8mm ) p<0,001. Didžiųjų baltųjų x Pjetr÷nų mišrūnus 28 proc. ( 5,3 mm ) p<0,001. Storesni pas Lietuvos vietin÷s kiaulių veislę - 77,2 proc. ( 14,6mm ) p<0,001.
Antrame matavimo taške ( ties 10 šonkauliu ), buvo ploniausi lašiniai pas Landrasus 26,1 proc. (11,9mm) ,o storiausias buvo Lietuvos vietinių 91,3 proc. ( 30,8mm ). Lyginant Lietuvos baltųjų kiaulių veisles su Landrasais, Jorkšyrais, Didžiųjų baltųjų x Pjetr÷nų mišrūnų ir Lietuvos vietin÷mis kiaulių veisl÷mis nustatyta, kad plonesni lašiniai yra pas Landrasus 26,1 proc. ( 4,2mm ) p<0,001, Jorkšyrus 9,3 proc. ( 1,5mm ) p<0,001. Didžiųjų baltųjų x Pjetr÷nų mišrūnus 20,5 proc. ( 3,3 mm ) p<0,001. Storesni pas Lietuvos vietines 91,3 proc. ( 15,4 mm) p<0,001.
Trečiame matavimo taške (už paskutinio šonkaulio), buvo ploniausi lašiniai pas Didžiųjų baltųjų x Pjetr÷nų mišrūnų 23,6 proc. ( 13,3 mm), o storiausias buvo Lietuvos
43
vietinių 92,5 proc. ( 33,5 mm ). Lyginant Lietuvos baltųjų kiaulių veisles su Landrasais, Jorkšyrais, Didžiųjų baltųjų x Pjetr÷nų mišrūnų ir Lietuvos vietin÷mis kiaulių veisl÷mis nustatyta, kad plonesni lašiniai yra pas Landrasus 21,8 proc. ( 3,8mm ) p<0,001, Jorkšyrus 4,6 proc. ( 0,8 mm ) p<0,001. Didžiųjų baltųjų x Pjetr÷nų mišrūnus 23,6 proc. ( 4,1 mm ) p<0,001, O storesni pas Lietuvos vietines 92,5 proc. ( 16,1 mm ) p<0,001 .
Ketvirtame matavimo taške (ties paskutiniu juosm. slankst.), buvo ploniausi lašiniai pas Didžiųjų baltųjų x Pjetr÷nų mišrūnų 29,5 proc. ( 10,3mm), o storiausias buvo Lietuvos vietinių 115,7 proc. ( 31,5 mm ). Lyginant Lietuvos baltųjų kiaulių veisles su Landrasais, Jorkšyrais, Didžiųjų baltųjų x Pjetr÷nų mišrūnų ir Lietuvos vietin÷mis kiaulių veisl÷mis nustatyta, kad plonesni lašiniai yra pas Landrasus 18,5 proc. ( 2,7mm ) p<0,001, Jorkšyrus 10,3 proc. ( 1,5 mm ) p<0,01. Didžiųjų baltųjų x Pjetr÷nų mišrūnus 29,5 proc. ( 4,3 mm ) p<0,001, O storesni pas Lietuvos vietines 115,7 proc. ( 16,9 mm ) p<0,001.
Piglog105 duomenys
13 15 11,5 31,7 45,9 46 44,5 46 39,7 56,8 58,4 56,2 59,8 14 12,9 11,3 13,5 9,8 30 41,1 0 10 20 30 40 50 60 70 LB L J DB x PJ LV Kiaulių veisl÷sLašinių storis 1 tšk, mm Lašinių storis 2 tšk, mm Raumens storis, mm Raumeningumas, %
7 grafikas. Piglog 105 prietaisu užfikuoti rezultatai.
Analizuojant (7 grafiką ) skirtingu veislių gyvas kiaules Piglog 105 aparatu, nustatyta lašinių storis pirmame taške, storiausias buvo Lietuvos vietinių 132,6 proc. (31,7 mm ), o ploniausias, Didžiųjų baltųjų x Pjetr÷nų mišrūnų 24 proc. ( 11,5mm ), lyginant Lietuvos baltųjų kiaulių veisles su Landrasais, Jorkšyrais, Didžiųjų baltųjų x Pjetr÷nų mišrūnų ir Lietuvos vietin÷mis kiaulių veisl÷mis nustatyta, kad plonesni lašiniai yra pas Landrasus
