Slaugytojų su darbu susijusio streso, pasitenkinimo darbu ir ketinimų keisti darbą vertinimas

MEDICINOS AKADEMIJA

Dalė Krušinskaitė

Slaugytojų su darbu susijusio streso, pasitenkinimo darbu ir

ketinimų keisti darbą vertinimas

Klinikinės slaugos magistro baigiamasis darbas

Mokslinio darbo vadovė Doc. dr. Olga Riklikienė

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

MEDICINOS AKADEMIJA

SLAUGOS FAKULTETAS SLAUGOS IR RŪPYBOS KATEDRA

TVIRTINU Slaugos fakulteto dekanė Prof. Jūratė Macijauskienė 2013 m. geguţės mėn. ____ d.

Slaugytojų su darbu susijusio streso, pasitenkinimo darbu ir

ketinimų keisti darbą vertinimas

Klinikinės slaugos magistro baigiamasis darbas

Mokslinio darbo vadovė Doc. dr. Olga Riklikienė 2013 m. geguţės mėn. ____ d. Recenzentas

Doc.dr. Daiva Petruševičienė 2013 m. geguţės mėn. ____ d.

Darbą atliko magistrantė Dalė Krušinskaitė 2013 m. geguţės mėn. 20 d.

TURINYS

DARBO TIKSLAS IR UŢDAVINIAI ... 15

1. LITERATŪROS APŢVALGA ... ..16

1.1. Slaugytojų su darbu susijusio streso samprata... .... .. 16

1.2. Slaugytojų darbe patireimo streso prieţastys ir jų veiksniai ...18

1.3. Pasitenkinimo darbu samprata ir slaugytojų pasitenkinimas darbu... .. 21

1.4.Slaugytojų stresą darbe ir pasitenkinimą darbu lemiantys veiksniai uţsienio ir Lietuvos autorių tyrimuose: analizuojamos problemos ir siūlomo sprendimai... ... 23

1.5. Tyrimo problemos teorinis pagrindimas...27

1.5.1. Asmenybės teorijos ir jų teiginiai...27

1.5.2. Penkių faktorių modelis...28

2. TYRIMO METODIKA... ...34

2.1. Tyrimo organizavimas ir metodai... ... ....34

2.2. Tyrimo imtis ir respondentų atranka ... ..37

2.3. Tyrimo etika... . 39

2.4. Duomenų analizės metodai...39

3. TYRIMO REZULTATAI...41

3.1. Respondentų duomenų analizė...41

3.2. Duomenų analizė apie slaugytojų patiriamą stresą, pasitenkinimą darbu ir ketinimą keisti darbą...44

3.2.1. Slaugytojų patiriamo streso vertinimas pagal streso skalės grupes ir teiginius...44

3.2.2. Slaugytojų pasitenkinimo darbu vertinimo rezultatai...50

3.2.3. Slaugytojų ateities ketinimų ir tolimesnių planų vertinimo rezultatai...………50

3.2.4. Streso skalės grupių vertinimai, atsiţvelgiant į slaugytojų jausmus apie jų ateitį įstaigoje..52

3.3. Streso skalės grupių vertinimų palyginimas, atsiţvelgiant į respondentų demografines charakteristikas...53

3.3.1. Slaugytojų darbe patiriamo streso vertinimas, atsiţvelgiant į jų amţių...53

3.3.2. Slaugytojų darbe patiriamo streso daţnumo vertinimas, atsiţvelgiant į respondentų šeiminę padėtį, išsimokslinimą, darbo staţą pagal specialybę, uţimamas pareigas...55

3.3.3. Slaugytojų darbe patiriamo streso daţnumo vertinimas, atsiţvelgiant į jų turimą darbo krūvį……….…55

3.4. Slaugytojų streso, pasitenkinimo darbu ir ketinimo keisti darbą sąsajos...57

4. TYRIMO REZULTATŲ APTARIMAS………...60

IŠVADOS...64

PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS...65

LITERATŪROS SĄRAŠAS...67

PRIEDAI…………....………...……….…...74

1 priedas. Anketa: Slaugytojų patiriamo streso skalė (išplėstinė)...75

2 priedas. Tyrime dalyvavusių įstaigų atsakymų vidurkis, standartinis nuokrypis...79

3 priedas. Etikos leidimas…….……….…81

4 priedas. Tiriamojo asmens informavimo forma...82

5 priedas. Tiriamojo asmens sutikimo forma...83

6 priedas. Slaugytojų sociodemografinių charakteristikų procentinė išraiška pagal streso grupių, pasitenkinimo darbu ir ketinimų keisti darbą ţemiau ir virš vidurkio duomenys...84

7 priedas. Slaugytojų atsakymų į streso teiginius procentinė išraiška...85

8 priedas. Pasitenkinimo darbu teiginių procentinė išraiška...88

9 priedas. Slaugytojų streso grupių veiksnių skirtumai, atsiţvelgiant į slaugytojų amţių………...88

SANTRAUKA

Krušinskaitė D. Slaugytojų su darbu susijusio streso, pasitenkinimo darbu ir ketinimų keisti darbą vertinimas, magistranto baigiamasis darbas/mokslinė vadovė doc. dr. O. Riklikienė; Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Slaugos fakultetas, Slaugos ir rūpybos katedra. – Kaunas, 2013, - 90 psl. Stresas darbe apibrėţiamas, kaip emocinė būsena ar nuotaika, kurios prieţastis – prieštaravimas tarp darbe keliamų reikalavimų ir asmens sugebėjimo atlikti juos, arba asmens suvokimas, jog nesugebės atlikti darbo pagal keliamus jam reikalavimus. Vyraujanti pakeliamo lygmens įtampa darbe suteikia energijos ir motyvuoja kovoti su iššūkiais, tačiau per dideli reikalavimai ir per didelė įtampa sukelia stresą, kuris turi neigiamą poveikį darbuotojams ir jų organizacijoms. Nustatytos streso darbe, jį sukeliančių veiksnių ir simptomų sąsajos nuo slaugytojų amţiumi, šeimine padėtimi, pamaina.

Tikslas – Ištirti slaugytojų su darbu susijusio streso, pasitenkinimo darbu ir ketinimų keisti darbą pasireiškimą bei sąsajas

Tyrimo metodas – 2012 m. geguţės mėn. 1-31 d. atlikta anoniminė anketinė apklausa. Tyrime dalyvavo keturių Kauno miesto poliklinikų bendrosios praktikos ir bendruomenės slaugytojai (n=280, atsako daţnis - 87,5 proc.). Visos respondentės buvo moterys. Tyrimui naudota Išplėstinė slaugos streso skalė (56 teiginiai). Tyrimui atlikti Lietuvos Sveikatos mokslų universiteto Medicinos akademijos Bioetikos centras 2012-04-16 išdavė leidimą Nr. BC- KS (M)-260.

Rezultatai: Daţniausiai stresą darbe slaugytojams sukelia situacijos, kai jie susiduria su paciento mirtimi ar mirimo procesu bei situacijos, susijusios su pacientų slauga ir bendravimu su pacientų artimaisiais; rečiausiai stresą keliantis veiksnys yra diskriminacija kolektyve. Nustatyta, kad slaugytojos dirba entuziastingai, maţiausias balo vidurkis (1,70) skirtas neigiamam teiginiui, jog joms nepatinka jų darbas. 83 proc. slaugytojų teigė, kad esamo darbo nekeis.

Išvados: Slaugytojoms, dirbančioms pirminiuose sveikatos prieţiūros centruose, stresą darbe daţniausiai kelia situacijos, susijusios su paciento mirtimi, netinkamu profesiniu pasiruošimu, kai joms trūksta ţinių slaugant pacientus bei iškyla abejonių tenkinant pacientų poreikius. Slaugytojos yra patenkintos savo darbu, mano kad jų darbas yra malonus. Stresas darbe yra silpnai teigiamai susijęs su pasitenkinimu darbu ir silpnai teigiamai bei neigiamai susijęs su ketinimais keisti darbą.

SUMMARY

Krušinskaitė D. Nurses' work related stress, jog satisfaction and intent to leave, magister thesis/supervisor Ph. D. O. Riklikienė, Lithuanian University of Health Sciences; Fculty of Nursing, Departament or Nursing and Care. – Kaunas, 2013, - s. 90.

Work related stress is described as emotional state or mood, emerging from contradiction between work requirements and personal ability to fullfil them; this is personal perception of inability to perform the work tasks that are expected from him. Moderate strain at work acts as motivator and supply with energy to accept the challenges, although very high expectations and strong pressure results stress that negatively affects personell and organisation. There is the data about relationship of stress, its factors and symptoms with nurses age, family status and shift.

The purpose – to investigate nurses‗ work related stress, satisfaction with work and intent to leave, and the relationship between these variables.

Methods. Anonymous questionnairing was performed on 1-31 of May, 2012. Nurses of general practice and community care from four primary care centers of Kaunas city participated in the survey (N=280, response rate was 87,5%). All the respondents were females. The Extended Nursing Stress Scale with 56 items was used. Commettee on Bioethics at Lithuanian University of Health Sciences provided permission to perform this survey.

Results: The most often stressful situation for nurses are related to patient‗s death and dying, also to situations of patient care and communication with his relatives. Discrimination was the rearest stresfull factor for nurses. Nurses are enthusiastic at work and the negative item that nurses dislike their work was scored with the lowest value (1,70) on satisfaction scale. 83 % of nurses has had no intent to leave.

Conclusions: Death and dying is the most stresfull factor for nurses at work in primary care centers. The other source of stress is inrelevant professional preparation of nurses, shortage of necessary knowledge and uncertainty in meeting patients‗ needs. Nurses expressed satisfaction with their work and felt their work is pleasant for them. Stress has had weak positive relationship with work satisfaction and weak piositive and negative relationship with intent to leave.

PADĖKA

Nuoširdţiai dėkoju savo darbo vadovei doc.dr. Olgai Riklikienei, kuri man skyrė savo laiką, dalinosi patirtimi bei ţiniomis, davė naudingus pasiūlymus ir patarimus.

Uţ bendradarbiavimą ir pagalbą atliekant tyrimą dėkoju VšĮ Kauno poliklinikų direktorių pavaduotojoms slaugai, taip pat visoms slaugytojoms dalyvavusioms tyrime, savo skyriaus kolektyvui uţ supratimą.

Dėkoju šeimai bei draugams uţ palaikymą ir tikėjimą mano jėgomis.

Su pagarba, studentė Dalė Krušinskaitė

SANTRUMPOS

T.y. – tai yra

Pvz. – pavyzdys (-iai) Tūkst. – tūkstančius

JAV – Jungtinės Amerikos valstijos Proc. – procentai

T.t. – taip toliau Kt. – kita Pan. – panašiai

ISSS – Išplėstinė slaugos streso skalė VšĮ – Viešoji įstaiga n – tiriamųjų skaičius Min – minimumas Max – maximumas p – statistinis reikšmingumas SN – standartinis nuokrypis Lent. – lentelė Pav. – paveikslas Et. – etatas

SĄVOKOS

Asmenybė - tai ţmogus su visomis jam būdingomis charakterio, temperamento, psichikos, jausmų, veiklos motyvų ir sugebėjimų ypatybėmis.

Asmenybės bruoţų teorijos – tai rūpestingai patikrinti teiginiai ir hipotezės apie tai, kas ţmonės iš tiesų yra, kaip jie elgiasi ir kodėl elgiasi būtent taip, kodėl ţmonės skiriasi vienas nuo kito.

Bendruomenės slaugytojas – bendrosios praktikos slaugytojas, teisės aktų nustatyta tvarka įgijęs bendruomenės slaugos specializaciją.

Pasitenkinimas darbu – tai lyg tinkamas ir veiksmingas personalo motyvavimo strategijos ir personalo motyvacijos lygio atspindys.

Penkių didţiųjų faktorių modelis - penkios asmenybės bruoţų dimensijos – neurotiškumas, ekstraversija, atvirumas patyrimui, sutariamumas ir sąţiningumas, kurios formuoja ţmogaus elgesį bei gyvenimą.

Slauga – integruota sveikatos prieţiūros dalis, apimanti sveikatos palaikymą, ligų profilaktiką, įvairaus amţiaus nepajėgių bei fiziškai ar protiškai sergančių ţmonių prieţiūrą visose sveikatos prieţiūros įstaigose ir bendruomenėje.

Slaugytojas – asmuo, įgijęs slaugos baigimo diplomą, taip pat turintis bendrosios praktikos ir(ar) atitinkamą specialiosios slaugos praktikos slaugytojo profesinę kvalifikaciją.

LENTELĖS

2 lentelė. Išplėstinės slaugos streso skalės turinys

3 lentelė. Lietuviškos anketos vidinio nuoseklumo rodiklis poskaliuose palygintas su uţsienio autorių duomenimis

4 lentelė. Respondentų atsako daţnis pagal tyrime dalyvavusias gydymo įstaigas

5 lentelė. Tyrime dalyvavusių respondenčių pasiskirstymas, atsiţvelgiant į demografinius ir socialinius duomenis

6 lentelė. Vidurkiai streso skalės grupėse

7 lentelė. Streso skalės teiginių grupės „Mirtis ir mirimas― vidurkiai

8 lentelė. Streso skalės teiginių grupės „Konfliktas su gydytojais― vidurkiai

9 lentelė. Streso skalės teiginių grupės „Netinkamas profesinis pasiruošimas― vidurkiai 10 lentelė. Streso skalės teiginių grupės „Problemos, susijusios su bendradarbiais― vidurkiai

11 lentelė. Streso skalės teiginių grupės „Problemos, susijusios su vadovaujančiu personalu― vidurkiai 12 lentelė. Streso skalės teiginių grupės „Darbo krūvis― vidurkiai

13 lentelė. Streso skalės teiginių grupės „Netikrumas priţiūrint pacientus― vidurkiai 14 lentelė. Streso skalės teiginių grupės „Pacientai ir jų šeimos― vidurkiai

15 lentelė. Streso skalės teiginių grupės „Diskriminacija kolektyve― vidurkiai 16 lentelė. Slaugytojų pasitenkinimo darbu vertinimo vidurkiai

17 lentelė. Slaugytojų streso grupių skirtumai, atsiţvelgiant į ketinimus apie ateitį įstaigoje (palyginimas tarp dviejų ketinimų grupių

18 lentelė. Slaugytojų streso grupės „Diskriminacija kolektyve― skirtumai, atsiţvelgiant į ketinimus apie ateitį įstaigoje (palyginimas tarp dviejų ketinimų grupių

19 lentelė. Slaugytojų streso grupių skirtumai, atsiţvelgiant į jų amţių (1-5 amţiaus grupės)

20 lentelė. Slaugytojų darbe patiriamo streso daţnumo vertinimų pasiskirstymas, atsiţvelgiant į streso skalės grupes ir slaugytojų darbo krūvį

21 lentelė. Slaugytojų streso grupių skirtumai, atsiţvelgiant į turimą darbo krūvį (palyginimas tarp dviejų grupių).

22 lentelė. Streso grupių veiksnių ir slaugytojų pasitenkinimo darbu sąsajos lentelė.

PAVEIKSLAI

1 pav. Tyrimo imties sudarymo schema

2 pav. Tyrimo dalyvių–slaugytojų pasiskirstymas 3 pav. Slaugytojų darbe patiriamo streso daţnumo lygis 4 pav. Slaugytojų pasitenkinimo darbu lygis

5 pav. Slaugytojų ketinimų, susijusių su ateities įstaigoje palnais, vertinimas 6 pav. Slaugytojų pasiskirstymas, atsiţvelgiant į jų ketinimus keisti darbą

ĮVADAS

Slaugytojai sudaro didţiausią sveikatos prieţiūros specialistų grupę. 2011 m. Lietuvoje buvo 23833 slaugytojai (įskaitant akušerius) arba 74,5/10 000 gyventojų. [48]

Slaugytojai slaugo ţmones, sergančiais įvairiomis ligomis, taip pat dirba su sveikais ar rizikos grupei priklausančiais ţmonėmis. Slaugytojų indėlį į pacientų, jų grupių ir visuomenės sveikatą lemia slaugytojų kompetencija ir jų darbo sąlygos, savarankiškumas priimant praktinius sprendimus, galimybės inicijuoti pokyčius, galiausiai – bendras pasitenkinimas veikla ir savo profesija apskritai.

Nepaisant visapusiškų gydymo įstaigų vadovų, profesinių organizacijų ir jų darbuotojų atstovų pastangų, slaugytojų fizines ir psichologines darbo sąlygas Lietuvoje dar reikia tobulinti. Slaugytojai neretai nurodo, jog darbo aplinkoje jaučia psichologinį smurtą ir agresiją iš pacientų ar jų artimųjų [17]. Cheminė darbo aplinkos tarša ir stresinė bei triukšminga darbo aplinka labiausiai veikia slaugytojų sveikatą [17].

Išvardyti veiksniai ne visada leidţia suteikti pacientui tokią pagalbą, kokios jis tikisi ir kokios jam reikia, t.y. aukščiausius kokybės standartus atitinkančią slaugą ir prieţiūrą. Tokiais atvejais slaugytojai patiria stresą, jaučia sąţinės grauţatį, bejėgiškumą, moralinį skausmą. Nustatyta, kad nuolat patiriamas stresas slaugytojų darbe yra susijęs su blogesne fizine ir psichine sveikata, su padidėjusiu sergamumu, daţnesne darbo vietos kaita ir didesne galimybe „perdegti―, palikti darbą [11; 45].

Sveikatos prieţiūros sektoriuje 21-ojo amţiaus pradţioje Lietuvoje vyksta dideli pokyčiai. Dėl augančių sveikatos prieţiūros išlaidų ir bendrosios praktikos bei bendruomenės slaugytojų trūkumo, slaugos administratoriai stengiasi suderinti slaugos kokybę su finansinėmis išlaidomis bei tokiu būdu patenkinti konkurencingos rinkos poreikius. Slaugos darbuotojų kaita tiesiogiai veikia prieţiūros kokybę ir prieţiūros kainą [59]. Buvo įrodyta, kad slaugytojų kaitą daug lemia stresas ir pasitenkinimas darbu [55; 66].

Darbuotojų kaita yra matoma. Tarp slaugytojų vyrauja ketinimai atsisakyti pareigų įstaigoje ir profesijos apskritai. Tokiam sprendimui ryţtasi daugiau nejaučiančių pasitenkinimo darbu slaugytojų. Pasitenkinimas darbu savo ruoţtu nulemia slaugytojų patiriamo streso lygį. Sąsajų tarp streso, pasitenkinimo darbu ir ketinimo išeiti iš darbo suvokimas gali padėti slaugytojų administratoriams priimti sprendimus, kurie sumaţintų stresą darbe, didintų pasitenkinimą darbu ir tokiu būdu motyvuotų slaugytojus likti darbe.

Darbuotojų kaitos maţėjimas potencialiai maţina ekonomines sveikatos prieţiūros sąnaudas. Nors problema būdinga daugelio skirtingų tipų sveikatos prieţiūros paslaugų teikėjams, šiame tyrime dėmesys buvo skiriamas pirminiame sveikatos prieţiūros lygyje dirbantiems bendrosios praktikos ir bendruomenės slaugytojams. Aktualiausios problemos ir pokyčių kryptys yra sveikatos prieţiūros įstaigų apjungimas, slaugos darbuotojų kaitos didėjimas, slaugytojų trūkumo augimas [19].

Šio darbo tikslas – ištirti slaugytojų su darbu susijusio streso, pasitenkinimo darbu ir ketinimų keisti darbą pasireiškimą bei sąsajas.

TYRIMO HIPOTEZĖS

1. Slaugytojų stresas darbe neigiamai susijęs su jų pasitenkinimu darbu. 2. Slaugytojų stresas darbe teigiamai susijęs su jų ketinimais palikti darbą.

DARBO TIKSLAS IR UŢDAVINIAI

Darbo tikslas – Ištirti slaugytojų su darbu susijusio streso, pasitenkinimo darbu ir ketinimų keisti darbą pasireiškimą bei sąsajas.

Darbo uţdaviniai:

1. Nustatyti slaugytojų su darbu susijusio streso pasireiškimą. 2. Įvertinti slaugytojų pasitenkinimą darbu.

3. Ištirti sąsajas tarp slaugytojų su darbu susijusio streso, pasitenkinimo darbu ir ketinimų keisti darbą.

1.

LITERATŪROS APŢVALGA

1.1. Slaugytojų su darbu susijusio streso samprata

Stresas [angl. stress — įtampa] yra įtampos būsena – visuma apsauginių fiziologinių reakcijų, kuriomis ţmogaus organizmas reaguoja į nepalankius veiksnius (stresorius) [44]. Lietuviška Medicinos enciklopedija nurodo, kas stresas – tai psichinės ir fiziologinės įtampos būsena, visuma apsauginių organizmo reakcijų, kurias sukelia įvairūs ţalingi aplinkos ar vidaus veiksniai-stresoriai [26].

Pirmasis streso teoriją 1936 m. sukūrė ir šį terminą pradėjo vartoti H. Selje (Kanada). Tam tikras organizmo reakcijas ir kiekvieną kūno reakciją į jam iškeltą uţduotį H. Selje pavadino stresu. Pagal Selje, stresas suprantamas, kaip nespecifinė organizmo reakcija į bet kokį reikalavimą, todėl šią būseną sukeliančius veiksnius jis vadina stresoriais. Autorius išskiria teigiamai veikiantį stresą (eustresą), kuris stimuliuoja ir skatina siekti geresnių rezultatų, ir kenksmingą stresą (distresą), kuris gniuţdo ir sekina ţmogaus organizmą. Į bet kokį ilgiau trunkantį stresorių, kūnas atsako savigynos reakcija. Pagal Selye teoriją – stresas yra reakcija [10; 30].

Cox (1991) stresą įvardino, kaip vidinio pobūdţio psichologinę būseną ir kaip problematišką sąveiką tarp asmens ir aplinkos [60].

Antonovosky (1974) stresą apibūdina kaip „vidinės arba išorinės aplinkos poveikį organizmui (pvz., kaip tu ar aš), kuris sutrikdo jo (organizmo) homeostazę (pusiausvyrą) ir kurios atkūrimas nėra automatinis bei lengvas veiksmas―. Nesvarbu, ar tai asmeniui yra tam tikra paskata ar patirtis, esama įvairių būdų, kuriuos jis/ji naudoja tam, kad susidorotų su šiais veiksniais [53].

Lazarus ir Folkman (1984) teigia, kad stresas yra dinamiškas abipusis ryšys tarp ţmogaus ir aplinkos. Nors šie autoriai teigia, kad stresoriais ar aplinkos veiksniais gali būti didelės nelaimės, gyvenimo įvykiai, pavyzdţiui, artimojo mirtis ar santuokoje kylančios problemos, tačiau daţnai jais tampa maţos, bet erzinančios problemos, kurias ţmonės turi spręsti kasdien (ginčai ar atsakomybės darbe klausimai). Taigi, stresas patiriamas tada, kai ţmogaus resursai yra riboti, o darbe jam skiriamos papildomos pareigos. Šią situaciją vienas asmuo įvertintų kaip grėsmę, o kitas – kaip iššūkį [78].

Stresas darbe daţnai yra vadinamas „profesiniu stresu―. Pagrindinė šios koncepcijos idėja yra ta, kad tam tikros situacijos darbe gali sukelti ligas ar psichologinį stresą. Stresas darbe yra tiek atskirų darbuotojų sveikatos, tiek ir organizacijų pagrindinė problema, galinti įtakoti darbuotojų išėjimą iš

darbo ir jų kaitą, ligas, pravaikštas, įtakoti prastą jų nuotaiką ir sumaţinti jų darbo efektyvumą ir našumą [95].

Nustatyta, kad Jungtinėje Karalystėje didţiausia darbuotojų su darbu susijusi sveikatos problema yra stresas darbe, sekanti po raumenų ir kaulų sistemų sutrikimų. Dėl streso sukeltų ligų nebuvimas darbe valstybei kainuoja maţdaug 4 milijardus eurų per metus [67].

Stresas yra sveikatos prieţiūros specialistų, tokių kaip slaugytojai, gydytojai, ligoninių administratoriai, kasdieninio gyvenimo dalis, nes jie neša didţiulę atsakomybę, suteikdami pagalbą pacientams, kurie susiduria su gyvenimo krizėmis.

Slaugytojų streso patyrimui svarbūs individualūs asmenybės bruoţai. Slaugytojas kasdieninėje kalboje stresu vadina viską, kas nemalonu, kas gadina jo dvasinę ir fizinę savijautą. Stresas darbe apibrėţiamas, kaip emocinė būsena ar nuotaika, kurios prieţastis – prieštaravimas tarp darbe keliamų reikalavimų ir asmens sugebėjimo atlikti juos arba asmens suvokimas, jog nesugebės atlikti darbo pagal keliamus reikalavimus [23].

Vadinasi, stresas darbe patiriamas tuomet, kai darbinės aplinkos reikalavimai viršija darbuotojo galimybes juos įgyvendinti. Vyraujanti pakeliamo lygmens įtampa darbe suteikia energijos ir motyvuoja kovoti su iššūkiais, tačiau per dideli reikalavimai ir per didelė įtampa sukelia stresą, kuris turi neigiamą poveikį darbuotojams ir jų organizacijoms [38]. Stresą daugeliu atvejų galima įveikti, jei ţinomos priemonės ir būdai įtampai maţinti, gebama atpaţinti streso apraiškas ir jas šalinti.

1.2. Slaugytojų darbe patiriamo streso prieţastys ir jų veiksniai

Stresas darbe yra veiksnys sukeliantis disbalansą tarp reikalavimų darbe ir gebėjimo įveikti sunkumus. Bet kokioje sveikatos prieţiūros įstaigoje stresas sukelia neigiamas pasekmes, o pirmiausia finansines. Slaugytojų darbe neigiamos streso pasekmės yra liga, sumaţėjusi slaugos kokybė, nepasitenkinimas darbu, pravaikštos ir personalo kaita. Prieţastys sukeliančios stresą darbe yra įvairios, todėl reikia jas atpaţinti ir rasti tam tinkamus būdus joms įveikti.

Darbo aplinka. Šioje srityje, Gray-Toft ir Anderson orientavosi į konkrečias slaugytojų stresines situacijas, kurios daro įtaką jų darbui, todėl jie sukūrė slaugos darbuotojų patiriamo streso skalę, kurioje nurodė tris streso šaltinius: fizinę, psichologinę ir socialinę aplinką [68].

Darbo sąlygos, tokios kaip netinkamas vėdinimas, apšvietimas ir netinkamas temperatūros lygis yra galimi stresoriai, keliantys įtampą darbe [64].

Cooper (1981) pritaria, kad sunkumai įveikiant stresą yra susiję su psichologiniu arba emociniu nestabilumu, iššaukiančiu smurtą, o keletas tyrimų parodė, kad sveikatos prieţiūros darbuotojai - ypač slaugytojai ir ligoninių personalas, daţnai susiduria su fizinio smurto apraiškomis (ypač daţnai skubios pagalbos skyriuose) ir tai yra streso šaltinis [61].

Tarpasmeniniai santykiai. Blair ir Littlewood (1995) pabrėţė, kad darbo santykiai yra potencialūs stresoriai. Du didţiausi streso šaltiniai šioje srityje yra konfliktai su kolegomis ir personalo paramos stoka [58]. Kitas tyrimas parodė, kad menka socialinė parama iš kolegų ir vadovų bei vyresniųjų slaugytojų, nepasitenkinimas dėl darbo trūkumų ţenkliai didina stresą [96]. Sveikatos ir saugos vadovybės nustatyta, kad darbuotojams stresą kelia vadovų supratimo ir paramos stygius [72].

Slaugos pobūdis. Daugeliu atvejų, ţmogus tampa slaugytoju, nes jis nori padėti ţmonėms, tačiau, kai jis susiduria su darbo realybe, jis greitai pamato, kad tai yra ne tai, ką jis manė esant, kad tai yra susiję su skirtingomis slaugos uţduotimis, tokiomis kaip dalyvavimas ţmonėms merdint ir mirštant [83].

Sveikatos prieţiūros įstaigos skiriasi savo dydţiu ir pobūdţiu, o slaugytojai susiduria su įvairiomis darbo uţduotimis ir neįprastomis darbo valandomis (pvz., naktinėje pamainoje), sveikatą ţalojančiomis darbo sąlygomis (pvz., trūksta darbuotojų) ir stresinėmis situacijomis (pvz., susijusiomis su paciento kankinančia mirtimi) [58].

Kitas stresorius yra tai, kad sveikatos prieţiūros specialistai dėl savo darbo pobūdţio daţnai susiduria su infekcinių ligų sukėlėjais, keliančiais biologinį pavojų. Be to, jie naudoja aštrius instrumentus, tokius kaip adatos ir dėl kontakto su pacientų oda jiems taip pat gali iškilti krauju plintančių infekcijų pavojus. Rizikinga ir tai, kad sveikatos prieţiūros specialistai nuolat kontaktuoja su paciento krauju ar kitais kūno skysčiais [82].

Reikia paminėti ir tai, kad slaugytojai kontaktuoja su pavojingomis cheminėmis medţiagomis, kurių esama medikamentuose, pavyzdţiui, chemoterapiniuose vaistuose [94].

Organizaciniai veiksniai. Tyrimai rodo, kad slaugytojų darbui turi įtakos organizacijos ir valdymo ypatumai [97].

Perţvelgus ankstesnius tyrimus, didelė dalis slaugytojų patiriamo streso susijusi su organizacija, kurios darbo aplinkoje yra veiksnių, keliančių fizinį, psichologinį ar socialinį stresą [63; 97].

Atsiţvelgiant į pacientų fizinę ir psichologinę būklę, didėja darbo reikalavimai slaugytojams, vyksta konkurencija tarp ligoninių, reiškiasi slaugos darbuotojų trūkumas, slaugytojai yra perkrauti darbu, trūksta grįţtamojo ryšio ir tobulėjimo galimybių – tai yra pagrindiniai veiksniai, sukeliantys emocinį išsekimą [56; 73;77].

Slaugytojų stresas darbe priklauso nuo įvairių asmeninių ir organizacinių veiksnių. Lee ir Wang nustatė, kad aukšto lygio stresas darbe yra susiję su darbo krūviu ir atsakomybe, nors kitam darbo krūvis gali reikšti sveikatą ir gerovę [79].

Vaidmenų charakteristika. Atskirų asmenų stresas arba stresas grupėse atsiranda tada, kai jų padėtis yra pernelyg sudėtinga, dviprasmiška ir neaiški, o taip pat kai trūksta kompetencijos ar struktūrinių priemonių reikalavimams įvykdyti [54].

Remiantis tyrimo, atlikto apklausiant 43 tūkst. slaugytojų iš JAV, Kanados, Anglijos, Škotijos ir Vokietijos, rezultatais, galimybių atlikti profesinius vaidmenis stoka turi didelės įtakos streso atsiradimui [96].

Kitas tyrimas, atliktas Kahn ir kolegų, parodė, kad maţdaug 50 proc. slaugytojų teigė, kad jie visai negali arba tik tam tikrais atvejais gali atlikti savo profesinius vaidmenis, o tai parodo, kad slaugytojai susiduria su konfliktu tarp jų lūkesčių, susijusių su jų profesiniais vaidmenimis ir jų darbo realybės. Išvados rodo, kad šis konfliktas sukelia didţiausią stresą darbe [75]. Vadinasi reikia perţiūrėti slaugytojų darbo turinį ir suteikti didesnį prioritetą jų profesiniam vaidmeniui. Šie duomenys sutampa

su tyrimo, atlikto Graikijos ligoninėse rezultatais, kurie parodė, kad stresas darbe yra susijęs su siekimu keisti profesinį vaidmenį ir didinti sumaţėjusį socialinį pripaţinimą [84].

Marshal (1980) nustatė neatitikimą tarp namų bei darbo ir slaugytojų lūkesčių, susijusių su jų profesiniu vaidmeniu bei įvardijo tai kaip galimus streso veiksnius [83].

Didesnė tikimybė, kad darbuotojai kenčia nuo psichikos sutrikimų, jei jie darbe patiria stresą dėl reikalavimų suderinti prioritetus arba jei jiems trūksta pripaţinimo.

Individualios savybės. Mokslininkai taip pat padarė išvadą, kad slaugytojams stresas darbe kyla iš socialinių susitarimų, kuriuos iš dalies lemia organizacijos ir darbuotojo sąveika. Kitaip tariant, stresas darbe didţiąja dalimi priklauso nuo to, kaip sėkmingai kiekvienas slaugytojas susidoroja su veiksniais, susijusiais su stresu darbe [96].

Viena iš daţniausių slaugytojų streso darbe prieţasčių yra netinkamas pasirengimas darbui, kai reikia pasirūpinti paciento emociniais poreikiais ir tai sukelia slaugos darbuotojams nerimą [96]. Pavyzdţiui, Lee ir Wang (2002) nurodė, kad didelio lygio stresas darbe yra susijęs su maţa darbo patirtimi ir nepakankamu švietimu [79].

Streso pasekmės darbuotojo sveikatai ir organizacijai. Stresas gali turėti rimtų pasekmių slaugytojams, todėl streso valdymas yra labai svarbus. Buvo nustatyta, kad stresas yra vienas iš pagrindinių su darbu susijusių veiksnių, sukeliančių sveikatos problemų [67],dėl ko neplanuotai didėja ligoninės išlaidos [51].

Darbuotojų elgesio problemos. Stresas turi įtakos slaugytojų gebėjimams atlikti uţduotis, o tiksliau – neteisingų sprendimų priėmimui, koncentracijai, atsirandančiai apatijai, maţėjančiai motyvacijai, nerimui, kas trikdo darbą [74].

Nuolatinį stresą patiriantys slaugytojai yra labiau linkę maţai valgyti, vartoti kvaišalus, piktnaudţiauti alkoholiu ir narkotikais, o ir visa tai gali turėti neigiamos įtakos jų sveikatai ir asmeninei gerovei [57].

Stiprūs nesutarimai tarp slaugytojų ir nepasitenkinimas darbu didina stresą, todėl vis daugiau ir daugiau slaugytojų nusprendţia išeiti iš darbo [84; 98].

Visi paminėti veiksniai didina pravaikštų, darbo našumo sumaţėjimo tikimybę ir, galiausiai, gali sukelti visišką išsekimą.

1.3. Pasitenkimo darbu samprata ir slaugytojų pasitenkinimas darbu

Pasitenkinimas darbu – tai poreikių patenkinimas per darbą. Jis išreiškia to, ko ţmogus tikisi, ir atlygio, kurį jis gauna dirbdamas organizacijoje, atitikimą. Pasitenkinimas darbu yra suminis dydis, sudarytas iš pasitenkinimo įvairiais darbo objektais, subjektais ir reiškiniais. Poreikių patenkinimas skatina ţmones dirbti, o kai poreikiai nepatenkinami, ţlugdoma darbuotojų iniciatyva [3].

Pasitenkinimas darbu maţina darbuotojų kaitą, pravaikštų, vagysčių iš darbovietės skaičių, o tai maţina organizacijos kaštus. Slaugytojas negali būti patenkintas, jei jis nėra motyvuotas vienu ar kitu darbo aspektu, t.y. jei jis nelaukia vienokio ar kitokio darbo rezultato (finansinio, pagarbos, pripaţinimo, konkrečių jo sugebėjimų panaudojimo ir įvertinimo), jam neteikia jokio reikšmingumo arba jo netrokšta, nepriskiria jam jokio valentingumo. Bet galima būti motyvuotam, nesant patenkintam. Jeigu tam tikrame darbe slaugytojas nepasiekė laukiamų rezultatų, o pasiekti rezultatai yra toli nuo laukiamų, individas yra nepatenkintas, bet dar bando juos pasiekti, jiems priskirdamas valentingumą jis yra motyvuotas pačiais laukimais, net jei nėra patenkintas [5].

Kai kurie individai visuomet yra labiau patenkinti savo darbu nei kiti. Pasitenkinimas darbu yra asmeninė dispozicija. Pasitenkinimas darbu yra reliatyviai pastovi individo dispozicija – t.y. ţmogaus bruoţai, charakteris tam tikroje situacijoje. Pagal šią koncepciją ţmonės, mėgstantys darbą, kurį jie daro, tam tikru momentu, tikėtina pamėgs darbą kitu laiko momentu, nors tie darbai skirtingi [70].

Adomavičiūtės (2006) tyrimas parodė, kad svarbiausiais veiksniais keliančiais nepasitenkinimą darbu, slaugytojams yra maţas darbo uţmokestis (97,1 proc.) bei slaugytojų pripaţinimo trūkumas (79,9 proc.) [1].

Blaţevičienė (2005) tyrė chirurginio ir terapinio profilio slaugytojų pasitenkinimą darbu ir jam įtakos turinčius veiksnius ir nustatė, kad abiejose klinikose 43,8 proc. slaugytojų yra patenkinti savo darbu, 52,9 proc. dalinai patenkinti, 1,8 proc. nepatenkinti ir 1,5 proc. nebuvo apsisprendę. Nustatytas statistiškai reikšmingas ryšys tarp slaugytojų pasitenkinimo darbu ir galimybių tobulėti, tinkamo jų darbo įvertinimo, darbų monotonijos, profesinio savarankiškumo ir blogų darbo sąlygų [4].

„Perdegimo sindromo― daţnumo bei jo įtakos slaugytojų elgesiui bei darbinei veiklai, dirbančių kardiochirurgijos centruose tyrimas parodė, kad didelis darbo krūvis, augantys reikalavimai darbuotojų kvalifikacijai yra susiję su nuolat patiriamu stresu bei perdegimo sindromo pasireiškimu

darbe. Psichologinį nuovargį nurodė patiriantys 86,1 proc. slaugytojų. 84,2 proc. slaugytojų nurodė, kad jų darbas nevertinamas ir negerbiamas visuomenės, dėl ko kyla bendravimo nesklandumų [45].

Atliktame bendruomenės slaugytojų tyrime nustatyta, kad didėjant amţiui, didėja pasitenkinimas darbu, savarankiškumu, vadovais ir uţmokesčiu [13], vadinasi patyrusius, ilgiau dirbančius darbuotojus yra lengviau motyvuoti.

Vasilavičius (2008) daktaro disertacijoje teigė, kad bendrosios praktikos slaugytojai nepatenkinti savo darbu – 1,91 karto daţniau skundėsi raumenų skausmais pečių ir kaklo srityje, 1,44 karto daţniau – nugaros srityje, lyginant su patenkintais darbu. Nepatenkinti darbu slaugytojai daţniau jautė įtampą, bendrą nuovargį, skundėsi psichologinės savijautos sutrikimais nei slaugytojai patenkinti darbu [46]. Šie fizinės sveikatos poţymiai rodo streso darbe pasekmes.

Šarienė (2010) tyrusi viešosios ir privačios sveikatos prieţiūros įstaigų slaugytojų darbo apimtį bei darbo motyvaciją, nustatė, kad 87 proc. slaugytojų pagrindinis nepasitenkinimas darbu yra nedidelis darbo uţmokestis [41]. Blogi santykiai su kolegomis, vadovu, reiklūs ir nepatenkinti pacientai, slaugos priemonių stygius, nepakankamos karjeros galimybės, dideli atstumai apylinkėje – nėra pagrindinės problemos keliančios slaugytojų nepasitenkinimą darbu, tačiau tai sukelia stresines situacijas, dėl ko darbuotojai daţniau galvoja apie ketinimą keisti darbą ar net atsisakyti savo profesijos.

Atliktame slaugos personalo pasitenkinimo darbu tyrime, slaugytojai bei slaugytojų padėjėjai teigė, kad darbas jiems visų pirma yra pragyvenimo šaltinis ir galimybė padėti kitam ţmogui [20]. Svarbiausiais pasitenkinimo darbu veiksniais ir slaugytojai ir slaugytojų padėjėjai, įvardino gerus darbo santykius su kolegomis, gerą uţdarbį bei geras darbo sąlygas. Anot respondentų, pasitenkinimą darbu didintų pacientų ir jų artimųjų padėka, didesnis atlyginimas, geresni santykiai kolektyve ir didesnė bendradarbių pagarba. Šis tyrimas parodo eustresinius ir distresinius reikšmingumus slaugos personalui [20].

Slaugytojų nusivylimas savo profesija, kolegomis, darbdaviais, abejingumas pacientams, atliekamam darbui, priešiškumas supančiai aplinkai daro ţalą tiek pačiam slaugytojui, tiek slaugomiems pacientams ir visai gydymo įstaigai [45]. Todėl vadovai turi pašalinti kliūtis, ţlugdančias darbuotojo pasididţiavimą atliekamu darbu, profesija, organizacija [90].

Slaugytojo pasididţiavimas profesija priklauso nuo artimų ţmonių, slaugos administratorių, gydytojų, valdţios, mokslo institucijų atstovų bei visos visuomenės poţiūrio. Patenkintas savo darbu slaugytojas gali didţiuotis savo profesija bei įstaiga, kurioje dirba, ją rekomenduoti kitiems pacientams.

Nepatenkintas darbu slaugytojas nepalankia savo nuomone gali suteikti daugiau galimybių kitoms sveikatos prieţiūros įstaigoms konkuruoti tarpusavyje paslaugų srityje.

Apibendrinant Lietuvos ir uţsienio tyrėjų patirtį, galima teigti, kad pagrindinis veiksnys, lemiantis slaugytojų nepasitenkinimą darbu yra neadekvatus darbo uţmokestis, blogos darbo sąlygos, didelis darbo krūvis, psichologiniai veiksniai darbe, kas rodo, kad šių veiksnių buvimas sukelia stresą slaugytojo darbe. Pasitenkinimas darbe, lemia maţesnę slaugytojų kaitą, geresnę pacientų prieţiūrą bei maţesnę slaugytojų riziką tiek fizinių, tiek psichologinių traumų darbe aspektu. Literatūros analizė parodė, kad tai vieni iš esminių slaugos personalo stresinių veiksnių, kurie atskleidţia glaudų ryšį tarp slaugos personalo streso ir pasitenkinimo darbu.

1.4. Slaugytojų stresą darbe ir pasitenkinimą darbu lemiantys veiksniai uţsienio ir

Lietuvos autorių tyrimuose: analizuojamos problemos ir siūlomi sprendimai

Sveikatos prieţiūros įstaigų vadovams derėtų vadovautis psichologijos tyrėjo mintimi, kad „geras vadovas moka atskleisti kiekvieno ţmogaus talentus ir gabumus. Jis skatina darbuotojus daryti tai, ką jie geriausiai sugeba― [3]. Pakeltas į aukštesnes pareigas darbuotojas dirba aukštesnio lygio darbą ir gauna didesnį atlyginimą. Daugelio organizacijų praktika rodo, kad didesnių laimėjimų pasiekia darbuotojai, pakelti į aukštesnes pareigas, bet likę savo organizacijoje, o ne perėję dirbti į kitą organizaciją. Seniai dirbantis darbuotojas ţino įmonės tikslus ir siekius ir stengiasi juos įgyvendinti [25].

Esant palankiai darbo aplinkai bei palankioms organizacijos klimato sąlygoms, stipriam savitarpio atsakomybės jausmui ir nuoširdţiam bendradarbiavimui atsiranda derama darbo drausmė, darbuotojai patiria maţiau streso, kyla pasitenkinimo darbu lygis, tuomet pasireiškia aukšta slaugytojų ir viso slaugos personalo moralė bei savikontrolė.

Moksliniai tyrimai atskleidţia daug naudingos informacijos apie slaugytojų patiriamą stresą darbe ir glaudų ryšį su pasitenkinimu darbu bei veiksniais, kurie lemia stresines situacijas.

Damašaitės (2005) atliktame tyrime 59 proc. slaugytojų teigė, kad jų darbas yra įtemptas fiziškai, 71 proc.teigė, kad nerviškai, kad būna sunkių periodų darbe teigia 79 proc. 56 proc. slaugytojų

patiria stresą darbe, bet jų psichologinei savijautai didelės neigiamos įtakos patiriamas stresas nedaro. 71 proc. respondenčių stresą patiria gaudamos menką darbo uţmokestį. Slaugytojai dalyvavę tyrime teigė, kad stresas praeina jiems būnant namų aplinkoje, esant gerai darbo atmosferai bei pašalinus streso prieţastį [9].

Tamkutonienės (2006) atlikto tyrimo išvados teigia, kad net 73,7 proc. bendrosios praktikos slaugytojų, dirbančių Kauno apskrities sveikatos prieţiūros įstaigose jaučia stresą, tam įtakos turėjo patirtos kritinės situacijos šeimose, didelis darbo krūvis. Tyrimas parodė, kad pirminę ir skubią medicinos pagalbą teikiančioje sveikatos prieţiūros įstaigoje dirbančių slaugytojų patiriamo streso lygis statistiškai patikimai skyrėsi ir buvo didesnis nei stacionaruose dirbančių slaugytojų (p<0,005) [43].

Gedmintaitės (2009) atliktame tyrime nustatyta, kad pusė bendruomenės slaugytojų teigė, jog darbo krūvis yra per didelis, trečdalis pripaţino daţnai darbe patiriantys įtampą ir stresą. Tai sietina su išsiplėtusia bendruomenės slaugytojo veiklos sfera ir su nepasirengimu atlikti naujai priskirtus vaidmenis, reikalaujančius teisinių, pedagoginių, komunikacijos, psichologinių ţinių bei bendravimo ir administravimo įgūdţių. Tyrimo išvados rodo, jog nepaisant nustatytų problemų, didţioji dalis bendruomenės slaugytojų (68,1 proc.) mėgsta savo darbą ir yra juo patenkinti, 84,2 proc. nurodo, kad jiems šis darbas yra įdomus [12].

Černolovaitės (2009) atliktas darbo streso prieţaščių, raiškos ir prevencijos tyrimas švietimo organizacijose parodė, kad didţiausią stresą mokytojams kelia ne su mokymo procesu susiję veiksniai: ataskaitų rašymas (2,8 vidurkis), atlyginimų svyravimas (2,5 vidurkis), neadekvatus visuomenės poţiūris į mokytoją, mokytojo vaidmenų gausa, švietimo sistemos reformos, dideli reikalavimai mokytojui, įvykdymo terminai, skubėjmas [8].

Savo darbu patenkinti buvo 53,6 proc. skubios pagalbos skyriuose dirbantys visų sveikatos prieţiūros įstaigų darbuotojai. Daţniau patenkinti darbu buvo jaunesni ir maţesnį darbo staţą skubios pagalbos skyriuje turintys respondentai. Darbą keisti galvojo 35,7 proc. visų respondentų. Tyrimas atskleidė, kad daţnai stresą darbe patiria beveik pusė skubios pagalbos skyrių darbuotojų. Daţniau stresą darbe patiria ţemesnio išsilavinimo, turintys didesnį darbo krūvį bei gaunantys didesnes pajamas respondentai [39]. Vertinant stresą galinčių sukelti veiksnių reikšmingumą, respondentai daţniausiai paminėjo šiuos: didţiulę atsakomybę darbe, darbo skubumą, pacientų girtumą, darbą pamainomis ir naktimis, pervargimą dėl fizinio ir psichologinio krūvio, pacientų ţodinę agresiją ir grasinimus [39]. Anot Skupeikienės (2010) atlikto tyrimo, darbe patiriamas stresas yra susijęs su skubios pagalbos skyrių darbuotojų pasitenkinimu savo darbu.

Barauskaitė (2010) tyrė streso ir „perdegimo― sindromo paplitimą tarp skirtingo profilio slaugytojų bei nustatė, kad intensyvios terapijos profilio slaugytojai daugiausiai patiria stresą susijusį su psichologine aplinka, t.y. pacientų mirtimi ir mirštančių pacientų slaugymu bei nepakankamu pasirengimu šiam darbui negu chirurgijos profilio ar terapinio profilio slaugytojai. Tyrimo metu nustatyta, kad chirurginio profilio slaugytojams daugiau trūko paramos iš savo kolegų nei kito profilio slaugytojams (p<0,05), bei daţniau patyrė stresą susijusį su gydytojo kritika. Terapinio profilio slaugytojams didţiausią stresą sukėlė fizinė darbo aplinka (netinkamas darbo grafikas, laiko trūkumas slaugos uţduotims atlikti) [2].

Didţiojoje Britanijoje atliktame tyrime slaugytojai nurodė, kad jų darbe yra per aukšti reikalavimai, blogos darbo sąlygos, paramos stoka bendradarbiaujant, darbo laiko stoka. Įrodyta, kad patiriamas stresas slaugant vyresnio amţiaus pacientus, sumaţina slaugytojų darbingumą [86]. Šie negatyvūs poţymiai rodo blogą klimatą organizacijoje ir neigiamus pasitenkinimo darbu veiksnius.

Afrikoje atlikto tyrimo, svarbiausia išvada buvo ta, kad stresas slaugytojų darbe pasitaiko daţnai. Paaiškėjo, kad daţniausias streso šaltinis buvo „darbo krūvis― ir „emocinės problemos, susijusios su mirtimi ir mirimu―. Rečiausiai stresą slaugytojams kėlė konfliktai su kitais slaugytojais. Tyrimas rodo, kad intensyviosios terapijos skyriuose ir chirurgijos skyriuose streso šaltinių pasitaiko ţymiai daugiau nei kito profilio stacionaruose. Slaugytojai teigė, kad jie, dirbdami šiuose skyriuose patiria didelį stresą dėl tinkamo palaikymo stokos ir todėl, kad neturi galimybės dalyvauti priimant sprendimus, kurie susiję su pacientų slaugymu [80].

Japonijos tyrėjų atliktame tyrime nustatyta, kad sąsajos tarp streso darbe, jį sukeliančių veiksnių ir simptomų priklauso nuo slaugytojų amţiaus, šeiminės padėties, licenzijavimo ir pamainos (naudojant daugialypę tiesinę regresinę analizę). Darbas operacinėje buvo reikšmingai susijęs su didesniu nuovargiu [76].

Floridoje (JAV) atlikta studija parodė, kad trečdalis slaugytojų buvo nepatenkinti karjeros galimybėmis ir pusė apklaustųjų buvo nepatenkinti neadekvačiu darbo uţmokesčiu, slaugytojo darbo nuvertinimu ir sunkiais budėjimais [69]. Tokie veiksniai fiziškai ir psichologiškai slopina slaugos personalo motyvaciją dirbti, kelia išsekimo riziką, nusivylimo profesija pavojų ir galimai skatina personalo kaitą.

Graikijoje (2008) atliktas tyrimas atskleidė, kad blogi slaugytojų profesiniai įgūdţiai yra daţna streso prieţastis. Paaiškėjo, kad yra glaudus ryšys tarp streso ir profesinių slaugytojų ir gydytojų santykių, o taip pat tarp streso ir pačių slaugytojų santykių [88]. Taigi, galima teigti, kad patiriantys

maţiau streso slaugytojai išlaikys geresnius bendradarbiavimo santykius su gydytojais ir kitais slaugytojais. Netinkamas vadovavimas taip pat turi didelės įtakos slaugytojų patiriamam stresui. Be to, išsiaiškinta, kad organizaciniai klausimai, slaugos personalo trūkumas ir pacientų prieţiūra sukelia stresą darbe [88].

Tyrimuose akcentuojamas slaugos administratoriaus vaidmuo, siekiant sumaţinti slaugytojų patiriamą stresą ir norint padidinti slaugytojų pasitenkinimą darbu. Todėl pirmiausia ligoninių vadovai turėtų imtis priemonių ir apmokyti vadovaujantį personalą, nes tai reikalinga norint, kad slaugytojai dirbtų komandoje išvien. Vyresniojo slaugytojo komandos kūrimo įgūdţiai turėjo didelės įtakos slaugos personalo streso maţėjimui ir pasitenkinimui darbu. Taip pat, organizacinė struktūra ir procesai, tokie kaip paramos trūkumas iš vadovų pusės, buvo įvardinti kaip svarbūs veiksniai, keliantys stresą ir lemiantys konfliktus su kitais specialistais [89].

Stresas savo ruoštu sukelia emocinį diskomfortą, slaugytojai pradeda vengti pacientų, daugėja pravaikštų ir didėja darbuotojų kaita, t.y. maţėja motyvacija dirbti.

Buračiauskaitės (2010) atliktas tyrimas nustatė, kad bendras slaugytojų pasitenkinimas darbu yra gana aukštas - 84,6 proc. slaugytojų patenkintos savo darbu, tik 15,4 proc. slaugytojų nepatenkintos savo darbu. Darbo sąlygomis patenkintos daugiau nei pusė tyrime dalyvavusių slaugytojų, 24,5 proc. - nei patenkintos, nei nepatenkintos, o 17,2 proc. – nepatenkintos. Nustatytas statistiškai reikšmingas skirtumas, kas daugiau nepatenkintų darbo sąlygomis slaugytojų buvo nepatenkintų ir darbu (41,2 proc.) negu nepatenkintų darbo sąlygomis ir patenkintų darbu (12,9 proc.) (p≤0,05). Slaugytojoms darbe svarbiausia geri santykiai kolektyve ir geras darbo uţmokestis. Didţiausią nepasitenkinimą slaugytojoms sukelia pripaţinimo trūkumas ir maţas darbo uţmokestis [7].

Apibendrinant Lietuvos ir uţsienio tyrėjų patirtį, galima teigti, kad pagrindinis veiksnys, lemiantis slaugytojų stresą darbe ir nepasitenkinimą darbu yra blogos darbo sąlygos, didelis darbo krūvis, psichologiniai veiksniai darbe, tokie, kaip pacientų mirtys ar nemokėjimas suteikti emocinę paramą pacientui ir jų šeimoms. Pasitenkinimas darbu ir streso nebuvimas darbe lemia maţesnę slaugytojų kaitą, geresnę pacientų prieţiūrą. Uţsienio literatūros analizė atskleidţia glaudų ryšį tarp slaugytojų streso darbe ir pasitenkinimo darbu.

1.5. Tyrimo problemos teorinis pagrindimas

Šiame tyrime nagrinėjama praktinė slaugos problema – slaugytojų darbe patiriamas stresas ir jo sąsajos su pasitenkinimu darbu bei ateities ketinimais, susijusiais su esama darbo vieta ir su profesija apskritai. Tyrimo problemai pagrįsti pasitelkti Asmenybės bruoţų teorijos ir Penkių faktorių modelio teiginiai.

1.5.1. Asmenybės teorijos ir jų teiginiai

Asmenybės apibrėţimų yra daug. Psichologijos mokslas teigia, kad kiekvienas ţmogus yra asmenybė. Tai vidinis darinys, realybė, lemianti ţmogaus individualumą. Asmenybė siejama su ryškiais (paprastai teigiamais), individui būdingais charakterio bruoţais [24]. ,,Medicinos enciklopedijoje― [27] asmenybės apibrėţimas platesnis: ,,ţmogus su visomis jam būdingomis charakterio, temperamento, psichikos, jausmų, veiklos motyvų ir sugebėjimų ypatybėmis. Mayers teigia, kad asmenybė, kaip ir intelektas, yra abstrakti sąvoka. Jos neįmanoma pamatyti, apčiuopti arba tiesiogiai pamatuoti ir t. t. [31].

Slaugos ţinyne asmenybė apibrėţiama kaip būdingas savybes turinti asmens tapatumo rūšis. Tai asmens elgesio ypatumų ir savybių visuma, individą apibūdinanti kaip iš kitų išsiskiriantį, bet tapatų realiu atvaizdu, būdu ir savitumais [42]. Toks asmenybės suvokimas rodo ţmogaus elgesio ir jo charakterio savybių ryšį, pabrėţia asmenybių išskirtinumą ir individualumą.

Išties asmenybė – tai sudėtinga ir abstrakti sąvoka, kuri jungia ţmogaus emocijas, motyvaciją, mintis, išgyvenimus, suvokimą, veiksmus ir kt. Kiekvienas teoretikas skirtingai tai suvokia ir apibrėţia, nes asmenybei būdingos tokios savybės arba bruoţai, kurie tam tikrą ţmogų išskiria iš kitų ţmonių [34]. Asmenybės bruoţai – santykinai pastovūs, įvairiose situacijose pasikartojantys individo elgesio ypatumai [35].

Bene plačiausiai naudojama yra paties G. Allporto (1961) pasiūlyta asmenybės sąvoka: asmenybė yra dinaminė ţmogaus psichofizinių sistemų organizacija, sukurianti tam tikras konkrečiam ţmogui būdingas elgesio, mąstymo ir jausmų tendencijas. Asmenybė formuojasi nuo pat gimimo, tačiau

šis procesas niekada nesustoja – asmenybė bręsta nuolat. Asmenybė, jos bruoţai ir elgesys tapo asmenybės teorijų objektu [33].

Asmenybės bruoţų teorijos – tai rūpestingai patikrinti teiginiai ir hipotezės apie tai, kas ţmonės iš tiesų yra, kaip jie elgiasi ir kodėl elgiasi būtent taip, kodėl ţmonės skiriasi vienas nuo kito. Nurodomos dvi asmenybės teorijų funkcijos:

1) Paaiškina ţmogaus elgesį, t.y. duoda schemą, pagal kurią galima interpretuoti įvykius. 2) Numato, kaip keisis ţmogaus elgesys tam tikromis aplinkybėmis (pvz. kaip keisis vaiko elgesys, dėl vienokio ar kitokio auklėjimo) [33].

Ţymiausi Asmenybės bruožų teorijos atstovai psichologai H.Eysenck, R. Cattell, G.Allport – tyrė asmenybės bruoţus, kad suprastų asmenybės struktūrą ir egzistavimo ypatumus. Jie vadovavosi teiginiu, jog ţmogaus asmenybė yra tam tikrų bruoţų arba asmeniui būdingų elgimosi būdų visuma. Individo pasirengimas vertinti situaciją ir veikti, polinkis tam tikru būdu reaguoti į aplinką yra grindţiamas jo patirtimi, jam būdingais asmenybės ypatumais [6].

Teorinė analizė remiasi Asmenybės bruožų teorijos prielaida, kad asmenybės bruoţai yra pastovūs, išreiškia jos nuostatas ir pasireiškia beveik visose situacijose per elgesį [33].

Svarbu suvokti, kaip skirtingus bruoţus ir įvairiapuses savybes įkūnijantys slaugytojai sąveikauja tarpusavyje darbo aplinkoje, kaip jų asmenybės individualumas reiškiasi elgesyje, kokios įtakos visa tai turi atsparumui neigiamiems darbo aplinkos veiksniams bei streso įveikai.

1.5.2. Penkių faktorių modelis

Penkių faktorių modelis, dar vadinamas Penkių didţiųjų faktorių modeliu, pirmą kartą buvo pristatytas McCrae ir Costa (1984). Modelis grindţiamas prielaida, kad asmenybė yra gana stabili ţmogui tapus suaugusiu. Formuluojamas esminis teiginys, kad asmenybės vertinimas pagal pagrindinius bruoţus, kurie nesikeičia per visą suaugusio ţmogaus gyvenimą, yra patikimas [87].

Penkių asmenybės bruoţų struktūra, autorių apibūdinama kaip universali ir būdinga kiekvienam ţmogui. Bruoţas suprantamas kaip stabili elgesio, jausmų ir mąstymo tendencija [22].

Atsiţvelgiant į Penkių didţiųjų faktorių modelį, pagrindinės nuostatos, formuojančios ţmogaus elgesį bei gyvenimą yra penkios asmenybės bruoţų dimensijos – neurotiškumas, ekstraversija,

atvirumas patyrimui, sutariamumas ir sąţiningumas [31].

1 lentelė. Didţiojo Penketo asmenybės bruoţų modelis [31].

Bruoţų dimensija Dimensijos kraštutinumai

1. Neurotiškumas (emocinis stabilumas-nestabilumas) Ramus Saugus Patenkintas savimi Nerimastingas Nesaugus Gailintis savęs

2. Ekstraversija Linkęs bendrauti Mėgstąs juokauti Jausmingas Atsiskyrėlis Rimtuolis Santūrus 3. Atvirumas patyrimui Lakios vaizduotės Mėgstąs įvairovę Savarankiškas Praktiškas Mėgstąs rutiną Konformistiškas 4. Sutarimas su kitais Geraširdis

Pasitikintis Paslaugus Negailestingas Įtarus Nelinkęs bendradarbiauti 5. Sąţiningumas Organizuotas Rūpestingas Drausmingas Neorganizuotas Nerūpestingas Impulsyvus

McCrae ir Costa (1984) pateikia šių asmenybės bruoţų apibūdinimus, kuriuos mes susiejome su slaugytojų profesinėmis savybėmis, veiklos funkcijomis, darbo aplinka ir kitais veiksniais.

• Neurotiškumas – rodo asmens tendenciją patirti neigiamus jausmus – baimę, liūdesį, nepasitenkinimą, pyktį, kaltę, pasišlykštėjimą ir pan. Nerimaujantys ţmonės yra baimingi, susirūpinę, linkę nerimauti, yra jautrūs ir įsitempę. Kitas polius atspindi asmens emocinį stabilumą, ramumą, atsipalaidavimą, gebėjimus įveikti stresines situacijas. Negatyvūs vaikystės išgyvenimai siejami su neurotinių asmenybės savybių išsivystymu. Pastebėta, jog neurotiškumas priešingai susijęs su laimingumu [87].

Slaugytojai, kuriems išreikštas neurotiškumas maţiau atsparūs stresui, daţniau nerimauja, panikuoja ir pasimeta sunkiose kritinėse situacijose, kurių gausu jų darbe, pernelyg jaudinasi, jaučia įtampą, todėl greičiau pavargsta.

Kuo daugiau slaugytojai fiziškai ir morališkai pavargsta, tuo maţiau jie atsparūs stresui, todėl atsiradęs nepasitenkinimas darbu, nesklandumai ir konfliktai darbe paliečia aplinkinius kolegas bei pacientus. Uţsienio autoriai tvirtina, kad slaugytojų nepasitenkinimas darbu yra gana aukštas (JAV – 41 proc., Kanadoje – 33 proc., Anglijoje – 36 proc., Škotojoje – 38 proc., Vokietijoje – 17 proc.), slaugytojai patiria nusivylimą ir pervargimą, kai nepalankios darbo sąlygos neigiamai veikia darbą, uţ

kurį jie jaučia didelę atsakomybę [50]. Verta nepamiršti, kad didţioji dauguma slaugytojų yra moterys, įsipareigojusios ne tik darbui, bet ir savo šeimai, vaikams, tėvams, todėl jos daugiau linkusios į neurotiškas nuotaikas, yra labiau paţeidţiamos streso, nei slaugytojai vyrai.

Slaugytojai, kurie pasiţymi emociniu stabilumu, moka atsipalaiduoti, turi daugiau dvasinių jėgų ir patyrimo kovoti su streso grėsme, yra ištvermingesni, morališkai tvirtesni, gali padėti ne tik sau, bet ir kitiems kolegoms valdyti sudėtingas situacijas.

• Ekstraversija - ekstravertai yra socialūs ţmonės, tačiau socialumas nėra pagrindinis bruoţas ekstraversijai nustatyti. Tai ir aktyvumas, šnekumas, optimizmas, kas siejama su laimingumu. Intraversija (kitas šios dimensijos polius) suprantama, kaip ekstraversijos nebuvimas, o ne priešingos ekstraversijai savybės. Intraversija siejama su polinkiu būti vienam, bet tai nebūtinai reiškia, kad intravertiški ţmonės kenčia nuo socialinių baimių [87].

Ekstraversiški slaugytojai labiau siekia būti dėmesio centre, jie yra aktyvesni tiek asmeniniame gyvenime, tiek darbe. Tikėtina, kad tokie darbuotojai lengviau susidoroja su stresinėmis situacijomis, nes turi pozityvesnį poţiūrį į aplinką, gali greičiau įţvelgti teisingus problemos sprendimo būdus nei į save labiau orientuoti intravertai. Ir priešingai, kai psichologinė atmosfera slaugytojų darbo aplinkoje yra teigiama, darbuotojų nevargina streso apraiškos, jie gali būti labiau socialūs ir aktyvūs, teigiamai ţvelgti į save ir kitus, būti geros nuotaikos, draugiški ir atviri.

Darbo veiklos efektyvumą lemia ţmogaus empatija, tai svarbiausias socialinės kompetencijos bei emocinio intelekto komponentas. Empatija yra svarbus bruoţas slaugytojams, nes taip jie geriau supranta klientus, pacientus, bendradarbius, lengviau įsijaučia į jų būseną, efektyviau bendrauja. Empatiški slaugytojai yra labiau patenkinti savo darbu, sutaria su kitais, yra gerbiami pacientų.

• Atvirumas patyrimui - atvirumo naujam patyrimui elementai: laki vaizduotė, dėmesys vidiniams išgyvenimams, estetinis jautrumas, intelektualinių ţinių troškimas, domėjimasis vidiniu ir išoriniu pasauliais. Toks ţmogus tolerantiškas neapibrėţtumui, geba priimti priešingą informaciją, įsisąmoninti jutimų ir vaizdų įvairovę. Praktikoje vykdant slaugytojams savo tiesiogines funkcijas tenka daug bendrauti su pacientais, jų artimaisiais, kolegomis, todėl jų atviras, dėmesingas ir jautrus poţiūris į kitus ţmones būtinas sėkmingiems tarpusavio santykiams. Atviri patirčiai ţmonės daugiau domisi aplinkiniu pasauliu, tobulėja savo profesinėje srityje, dalyvauja įvairiuose seminaruose ir konferencijose, labiau atsidavę darbui ir yra juo patenkinti. Negandas darbe jie kompensuoja kitais malonumais [87].

Slaugytojai teigia, kad įdomus darbas ir galimybės tobulėti juos skatina dirbti motyvuotai ir tai maţina įtampą bei stresą darbe [32]. Graikijoje (2008) atliktas tyrimas parodė, kad blogi slaugytojų profesiniai įgūdţiai yra daţna streso prieţastis [88].

Sveikatos prieţiūroje diegiant informacines technologijas ir naujausią medicininę įrangą, slaugytojams daţnai kyla nerimas ir stresas dėl nepasirengimo įvaldyti šias naujausias ţinias ir įgūdţius. Nuoseklus pasirengimas naujovėms, savalaikiai apmokymai ir savitarpio parama leis slaugytojams greičiau prisitaikyti prie iššūkių darbe, įveikti psichologines baimes ir nepasitikėjimą savo jėgomis. Taipogi svarbu, kad slaugytojų tęstinis mokymasis būtų veiksmingas, kvalifikacijos kėlimas atitiktų jų veiklos ir kompetentingumo poreikius [40].

• Sutariamumas - sutariamumas siejamas su altruizmu, kito uţjautimu ir supratimu, pastangomis padėti kitiems, pasirengimu išklausyti kitą, jį suprasti ir jam padėti. Sutariantys su kitais asmenys linkę bendradarbiauti, labiau mėgstami, todėl patiria daugiau teigiamų paskatinimų. Altruistiškos emocijos ir elgesys susiję su gerbūviu, sveikata (fizine ir psichine) ir ilgaamţiškumu [87].

Nors altruizmas yra vienas iš veiksnių, galinčių turėti įtakos fizinei ir psichinei gerovei, tačiau jis nėra lemiantis veiksnys. Nesutariantys asmenys apibūdinami kaip antagonistiški, egocentriški, skeptiški kitų ketinimams, linkę labiau konkuruoti nei bendradarbiauti [92].

Slaugytojai savo darbe susiduria su įvairiomis asmenybėmis, asmenybės bruoţų sąveika tampa labai glaudi, todėl būtina ieškoti kompromisų bei sutariamumo. Bendras darbas komandoje, sutarimas su kolegomis ir savitarpio pagalba, įsiklausymas į kito nuomonę yra tie veiklos elementai, be kurių sklandus slaugytojo darbas neįsivaizduojamas. Nustatytas ryšys tarp streso ir profesinių slaugytojų tarpusavio santykių: maţiau streso patiriantys slaugytojai išlaiko geresnius bendradarbiavimo santykius, o didelį stresą patiriantys – išlaiko prastus santykius su kolegomis [88].

Tyrėjų įrodyta, kad didelis darbo krūvis, augantys reikalavimai darbuotojų kvalifikacijai, psichologinis nuovargis yra susijęs su nuolat patiriamu stresu bei pervargimo sindromo pasireiškimu darbe [92].

Stebime uţdarą ciklą: geri tarpusavio santykiai leidţia išvengti streso, o kai slaugytojų darbo aplinka nėra stresinė, joje vyrauja geri tarpusavio santykiai. Deja, daţnai didelis darbo krūvis neleidţia slaugytojams atlikti savo pareigų taip, kad jie liktų patenkinti savo darbu. Sveikatos prieţiūros profesionalai paţymi, kad jaučia sąţinės grauţatį, kai yra konfliktas tarp įsivaizduojamos idealios sveikatos prieţiūros ir realybės, kada jie negali padaryti nieko daugiau, nei padarė [25]. Kada slaugytojai negali pasiekti slaugos moralinių tikslų – suteikti gerą slaugą – jie jaučia moralinį sielvartą.

Stresas darbe toliau sukelia emocinį diskomfortą, slaugytojai pradeda vengti pacientų. Taigi, slaugytojų nusivylimas savo profesija, kolegomis, darbdaviais, abejingumas pacientams, atliekamam darbui, priešiškumas supančiai aplinkai daro ţalą tiek pačiam slaugytojui, tiek slaugomiems pacientams [25].

Dėl nepalankaus organizacinio klimato didėja darbuotojų kaita, t.y. slaugytojai palieka savo darbą [48], išeina į kitas veiklos sferas, emigruoja į uţsienį. Kaip antai, lietuvių autorių tyrimas rodo, kad didţioji dauguma Vilniaus ligoninių slaugytojų (81,1 proc.) darbo galimybes uţsienyje vertina teigiamai: pusė visų tirtųjų slaugytojų norėtų išvykti dirbti į uţsienį dėl pagrindinės prieţasties – geresnių darbo sąlygų. Vos trečdalis slaugytojų nurodė, jog yra patenkinti savo darbu ir nenori nieko keisti [28].

• Sąžiningumas – siejamas su atsakingumu, atkaklumu, pasiekimų poreikiu. Tačiau gali turėti ir negatyviąją pusę – perdėtą skrupulingumą, tvarkingumą ar darboholišką elgesį. Nesąţiningi maţiau vadovaujasi moraliniais principais, linkę veikti ieškodami tik naudos sau. Sąţiningumas gali būti susijęs su profesine sėkme, kas leidţia patirti aukštesnį laimingumo lygį [87].

Atliktame slaugos personalo pasitenkinimo darbu tyrime, slaugytojai teigė, kad vienas iš jų darbo tikslų – galimybė padėti kitam ţmogui [20]. Jiems rūpi geri darbo santykiai su kolegomis, pacientų artimųjų padėka, geresni santykiai kolektyve ir didesnė bendradarbių pagarba.

Lyginant skirtingų asmenybės bruoţų darbuotojus kitose srityse pastebėta, kad tie, kuriems labiau išreikštas neurotiškumas, labiau pavargsta darbe, nei tie, kurie yra maţiau neurotiški. Darbuotojai, kurie pasiţymi maţiau išreikštu sutarimu su kitais, sąţiningumu, ekstraversija ir empatija, pasiţymi didesniu profesiniu pervargimu, nei tie, kuriems labiau išreikštas sutarimas su kitais, yra sąţiningi, ekstraversiški ir empatiški [29]. Manome, kad minėti bruoţai vienodai reiškiasi ir slaugytojų tarpe.

Slaugytojo profesija pasirenkama vadovaujantis tam tikromis asmenybės savybėmis, vertybėmis ir elgesiu. Pasišventimas, kurio reikalauja slaugytojo profesija, ilgos darbo valandos ir didţiuliai darbo krūviai yra sekinantys. Tokie pat sekinantys yra ir galimi konfliktai su pacientais, kolegomis ir vadovais. Reikalavimai slaugytojui yra kasdieniai ir ne tik iš pacientų, bet ir iš administracijos, kolegų medikų, visuomenės. Tačiau slaugytojo tolerancija turi ribas, kai šios ribos perţengiamos – kyla stresinės situacijos, vėliau – stresas paţeidţia slaugytoją [48].

Slaugytojo profesinė elgsena siejama su slaugytojo kritinio klinikinio mąstymo stiprėjimu, valdymo ir organizacinių gebėjimų, įgūdţių atsiradimu, inovatyvumu, įţvalgumu, kompetencija [16],

pasitenkinimu darbu. Palankios darbo sąlygos ir gera slaugytojų fizinė ir psichologinė savijauta darbe leis išlaikyti kvalifikuotą ir motyvuotą darbo jėgą, jos įsipareigojimą organizacijai bei profesijai, darbo našumą ir atlikimą, kokybišką prieţiūrą, darbuotojų moralę ir elgesį darbe [14], sumaţins personalo kaitą ir sutaupys lėšų įstaigai bei sveikatos prieţiūros sistemai.

Svarbiausia – slaugytojai bus sveikesni, labiau patenkinti darbu ir tai sudarys prielaidas sėkmingai jų profesiniai karjerai bei geresnei gyvenimo kokybei. Naudą patirs ir slaugos paslaugų vartotojai, nes juos slaugys fiziškai stiprūs, psichologiškai stabilūs ir dvasiškai ištvermingi specialistai.

2. TYRIMO METODIKA

2.1. Tyrimo organizavimas ir metodai

Tyrimo objektas – Slaugytojų su darbu susijusio streso ir pasitenkinimo darbu bei ketinimų keisti darbą sąsajos

Tyrimo subjektas – Kauno miesto pirminės sveikatos prieţiūros centrų slaugytojai

Tyrimo metodas – anoniminė anketinė apklausa. Siekiant įvertinti slaugytojų patiriamą stresą darbe ir pasitenkinimą darbu bei ketimą keisti darbą ir sąsajas tarp šių reiškinių, 2012 metų geguţės mėnesio 1-31 dienomis atliktas tyrimas. Gavus įstaigų vadovų sutikimus, tyrėja susitiko su tyrimo įstaigų pavaduotojomis slaugai ir su jų pagalba išdalino anketas slaugytojams jų darbo vietose. Anketų pildymui buvo skirta viena-dvi savaitės. Uţpildytas anketas tyrėja surinkdavo pati, nuvykusi į gydymo įstaigą.

Tyrimas vyko dviem etapais. Pirmame etape išnagrinėta sveikatos prieţiūros, psichologijos, vadybos, sociologijos mokslų literatūra, kuri leido giliau išanalizuoti ir suvokti veiksnius, susijusius su slaugytojų streso darbe ir pasitenkinimo darbu problema. Skaitant literatūrą, buvo stengiamasi suprasti ir įvertinti tam tikro leidinio ar straipsnio turinį ir padaryti atitinkamus ţymėjimus citavimo ir suvestinio konspektavimo forma [21].

Antrame etape tyrimui atlikti buvo naudota Išplėstinė slaugos streso skalė [65] ir septyni klausimai, susiję su pasitenkinimu darbu bei vienas klausimas apie jausmus įstaigoje, t.y. ketinimą palikti darbą iš Price ir Müller (1981) profesionalų kaitos klausimyno [93].

Norint išsiaiškinti slaugytojų ketinimus, palikti darbą, buvo uţduotas klausimas apie slaugytojų tolimesnius planus, ką jie ketina daryti, jei keistų darbą.

Slaugytojų streso skalė buvo sukurta ir pirmą kartą išleista 1978 metais. Skalės tikslas – įvertinti patiriamą stresą slaugytojų darbe, o ne bendrą stresą darbe. Streso skalė nematuoja intensyvumo, streso sunkumo ar streso laipsnio. Streso psichometrinės ypatybės buvo nustatytos, atlikus tyrimą JAV 1978 m., kuriame dalyvavo 122 skirtingo profilio slaugytojos [68]. Tyrimo metu buvo nustatyta, kad vidinio patikimumo koeficientas Cronbacho alfa tarp poskalių pakankamas (0,77). Anketoje 34-iais šios skalės teiginiais vertinami slaugytojų streso šaltiniai bei jų poveikio daţnumas.

Išplėstinė slaugos streso skalė, yra išplėsta ir atnaujinta Gray-Toft ir Anderson (1981) slaugos streso skalė [68]. Išplėstine slaugos streso skale buvo matuojami streso darbe kintamieji.

French ir kt. (2000) slaugos streso skalę išplėtė iki 59 punktų [65], tačiau atlikus tyrimą su 2280 slaugytojų, buvo išbraukti du punktai. Taigi, išplėstinę slaugos streso skalę (ISSS) sudaro 57 teiginiai. Šiame tyrime iš skalės išbrauktas vienas teiginys apie pacientų klasifikavimo sistemą. Šis teiginys išbrauktas todėl, kad Lietuvoje nėra tokios vertinimo sistemos, taigi galutinę skalę arba tyrimo anketą sudarė 56 teiginiai, suskirstyti į devynis poskalius:

1. Mirtis ir mirimas

2. Konfliktas su gydytojais

3. Netinkamas profesinis pasiruošimas 4. Problemos, susijusios su bendradarbiais

5. Problemos, susijusios su vadovaujančiu personalu 6. Darbo krūvis

7. Netikrumas priţiūrint pacientus 8. Pacientai ir jų šeimos

9. Diskriminacija kolektyve

2 lentelė. Išplėstinės slaugos streso skalės turinys

Poskaliai Teiginiai

Mirtis ir mirimas 1, 17, 24, 27, 37, 47, 52

Konfliktas su gydytojais 2, 10, 14, 28

Netinkamas profesinis pasiruošimas 9, 19, 29, 36, 39, 43,56

Problemos, susijusios su bendradarbiais 4, 12, 20, 21, 22, 25, 50

Problemos, susijusios su vadovaujančiu personalu 5, 13, 30, 31, 40, 49, 53

Darbo krūvis 32, 41, 42, 45, 48, 54

Netikrumas priţiūrint pacientus 3, 6, 18, 33, 34, 38, 46, 55

Pacientai ir jų šeimos 7, 11, 15, 23, 35, 44, 51

Diskriminacija kolektyve 8, 16, 26

Anketos pabaigoje pateikti klausimai apie respondentų demografinius duomenis (amţių, lytį, šeiminę padėtį, išsimokslinimą, darbo staţą pagal specialybę, darbo krūvį).

Anketos teiginiams vertinti naudota Likert skalė, kur teiginiams vertinti skirta nuo vieno balo iki penkių balų, kur vienas balas – atitinka nuomonę „tai man nebūdinga―, penki balai – „labai daţnai [patiriu stresą]―. Vertinant pasitenkinimą darbu, buvo prašoma paţymėti labiausiai tinkamą atsakymą iš keturių galimų variantų: – „visiškai sutinku―, „sutinku―, „nesutinku―,„visiškai sutinku―.