LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

SLAUGOS FAKULTETAS SLAUGOS IR RŪPYBOS KATEDRA

MARGARITA MATULIAUSKIENĖ

PSICHIKOS SVEIKATOS SLAUGYTOJŲ SU DARBU SUSIJUSIO

STRESO, PASITENKINIMO DARBU IR KETINIMŲ KEISTI

DARBĄ VERTINIMAS

Magistro studijų programos „Klinikinė slauga“ (valst. kodas 621B70002) baigiamasis darbas

Darbo vadovė Prof. dr. Olga Riklikienė

TURINYS

1.1. Su darbu susijusio streso samprata ... 8

1.1.1. Su darbu susijusio streso sąvoka ir priežastys ... 8

1.1.2. Streso darbe simptomatika ... 10

1.2. Slaugytojų stresą darbe sąlygojantys veiksniai ir pasekmės ... 12

1.3. Pasitenkinimo darbu samprata ir svarba darbuotojui ir organizacijai ... 15

1.4. Slaugytojų pasitenkinimą darbu sąlygojantys veiksniai ... 17

1.4.1. Intra- asmeniniai slaugytojų pasitenkinimą darbu sąlygojantys veiksniai ... 17

1.4.2. Inter- asmeniniai slaugytojų pasitenkinimą darbu sąlygojantys veiksniai ... 18

1.4.3. Ekstra- asmeniniai slaugytojų pasitenkinimą darbu sąlygojantys veiksniai ... 20

1.5. Slaugytojų pasitenkinimo darbu, patiriamo streso bei ketinimų keisti darbą tyrimai Lietuvoje ir užsienyje ... 21

1.6. Psichikos sveikatos slaugytojų darbo ypatumai ir jautrumas stresui ... 22

2. TYRIMO METODIKA ... 25

2.1. Tyrimo organizavimas ... 25

2.2. Tiriamųjų imtis, atranka ir sociodemografinės charakteristikos ... 25

2.3. Tyrimo metodai ... 27

2.4. Tyrimo etika ... 28

2.5. Statistinės duomenų analizė... 29

3. TYRIMO REZULTATAI ... 30

3.1. Psichikos sveikatos slaugytojų su darbu susijusio streso raiškos vertinimas ... 30

3.2. Psichikos sveikatos slaugytojų pasitenkinimo darbu bei ketinimų keisti darbą vertinimas 36 3.3. Psichikos sveikatos slaugytojų streso darbe, pasitenkinimo darbu ir ketinimo keisti darbą sąsajos ... 42

4. TYRIMO REZULTATŲ APTARIMAS ... 45

5. IŠVADOS ... 48

6. PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 49

7. MOKSLO PRANEŠIMŲ, PUBLIKACIJŲ SĄRAŠAS ... 50

8. LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 51

SANTRAUKA

Margarita Matuliauskienė. Psichikos sveikatos slaugytojų su darbu susijusios streso, pasitenkinimo darbu ir ketinimų keisti darbą vertinimas. Magistro baigiamasis darbas. Darbo vadovė – prof. dr. Olga Riklikienė. Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos akademija, Slaugos fakultetas, Slaugos ir rūpybos katedra. Kaunas, 2019; 61 p.

Darbo tikslas – ištirti psichikos sveikatos slaugytojų su darbu susijusio streso, pasitenkinimo darbu ir ketinimų keisti darbą sąsajas. Darbo uždaviniai: 1. Nustatyti psichikos sveikatos slaugytojų su darbu susijusio streso lygmenį bei susijusius veiksnius. 2. Nustatyti psichikos sveikatos slaugytojų pasitenkinimą darbu bei ketinimus keisti darbą. 3. Nustatyti sąsajas tarp psichikos sveikatos slaugytojų su darbu susijusio streso, pasitenkinimo darbu ir ketinimų keisti darbą.

Tyrimo metodika. Tyrime dalyvavo 351 psichikos sveikatos slaugytojas. Apklausai naudotas klausimynas, sudarytas iš Išplėstinės slaugos streso skalės (French ir kt., 2000) ir Price ir Mueller (1983) profesionalų kaitos klausimyno.

Tyrimo rezultatai. Dažniausiai stresą darbe slaugytojams kelia situacijos, kai jie susiduria su paciento mirtimi ar mirimo procesu (3,11 balo iš 5) bei neadekvatus bendravimas su pacientais ir jų šeimomis (3,03 balo). Rečiausiai stresą keliantys veiksniai yra diskriminacija kolektyve (1,81 balo) ir bendravimas su kolegomis (2,37 balo). Rečiausiai stresą patiria VšĮ Vilniaus miesto Psichikos sveikatos centre dirbantys slaugytojai (p<0,05). Aukštąjį universitetinį išsilavinimą įgiję slaugytojai dėl paciento mirties stresą patiria rečiau nei slaugytojai su žemesniu išsilavinimu (p<0,05).

Psichikos sveikatos slaugytojai dirba entuziastingai (3,07 balai iš 5) ir darbe jaučia malonumą (2,97). Mažiausi balų vidurkiai skirti teiginiams apie nepasitenkinimą darbu (1,73) ir nuobodulį darbe (1,82). Aukštesnis slaugytojų išsilavinimas susijęs su dažnesniu pasitenkinimu darbu (p<0,05). Didžioji dalis psichikos sveikatos slaugytojų neketina keisti savo darbo (88,3 proc.) ir planuoja dirbti Lietuvoje pagal savo profesiją (84,9 proc.). Dažnesnis ketinimas keisti darbą ir planai išvykti susiję su aukštesniu išsilavinimu ir trumpesniu darbo stažu (p<0,05).

Patiriamo streso darbe dažnumas mažina slaugytojų pasitenkinimą darbu. Nustatytos 30 neigiamų ir 18 teigiamų silpnai priklausomų koreliacijų tarp darbe patiriamo streso dažnumo (pagal atskirus teiginius) ir pasitenkinimo darbu (p<0,05). Nustatytas vidutinio stiprumo ryšys tarp streso, kylančio dėl konfliktų su gydytojais dažnumo ir slaugytojų pasitenkinimo darbu. Dažniau stresą darbe patiriantys slaugytojai labiau linkę galvoti apie darbo keitimą (p<0,05).

Išvados. 1. Psichikos sveikatos slaugytojams stresą darbe dažniausiai kelia situacijos, susijusios su paciento mirtimi bei smurtaujančiais pacientais. Aukštąjį universitetinį išsilavinimą įgiję slaugytojai dėl paciento mirties stresą patiria rečiau nei slaugytojai su žemesniu išsilavinimu. VšĮ Vilniaus miesto Psichikos sveikatos centre dirbantys slaugytojai stresą darbe patiria rečiausiai lyginant su ligoninėse dirbančiais slaugytojais. 2. Psichikos sveikatos slaugytojai yra patenkinti savo darbu, didžioji dalis neketina jo keisti ir išvykti. Aukštesnis slaugytojų išsilavinimas turi įtakos didesniam pasitenkinimui darbu ir dažnesniam ketinimui keisti darbą ir išvykti į užsienį. 3. Psichikos sveikatos slaugytojų patiriamo streso darbe dažnumas didina nepasitenkinimą darbu ir ketinimus jį keisti, tačiau nėra susijęs su planais išvykti iš Lietuvos. Dėl didelio darbo krūvio patiriamas slaugytojų stresas darbe dažniausiai lemia jų ketinimus keisti darbą.

SUMMARY

Margarita Matuliauskienė. The relationship of mental health nurses’ work-related stress, job satisfaction and intent to leave. Master’s thesis. Supervisor – prof. dr. Olga Riklikienė, Lithuanian University of Health Sciences, Medical Academy, Faculty of Nursing, Department of Nursing and Care. Kaunas, 2019; 61 p.

The aim: To investigate the relationship among mental health nurses’ work-related stress, job satisfaction and intent to leave. The tasks: 1. To assess the level of mental health nurses’ work-related stress and associated factors. 2. To determine mental health nurses’ job satisfaction and intent to leave. 3. To identify the relationship among mental health nurses’ work-related stress, job satisfaction and intent to leave.

Methodology: The study involved 351 mental health nurses. The survey used a questionnaire composed of the Advanced Nursing Stress Scale (French et al., 2000) and Professional Change Questionnaire by Price and Mueller (1983).

Results: The most stressful factors for nurses are patient’s death and dying (3.11 points of 5) also inadequate communication with patients and their families (3.03 points). The least stressful factors are collective discrimination (1.81 points) and communication with colleagues (2,37 points). Mental health nurses who working at the Vilnius Mental Health Center endurance work-related stress the least (p<0.05). Nurses with higher university education experience stress due to patient’s death less than nurses with lower education (p<0.05).

Mental health nurses work enthusiastically (3.07 points of 5) and delight in their work (2.97 points). The lowest averages scores are for negative statements about job dissatisfaction (1.73 points) and boredom at work (1.82 points). Nurses with higher education are more satisfied with the job than the ones with lower education (p<0.05). Most of the nurses do not intend to change their work (88.3 %) and plan to work in Lithuania according to their profession (84.9 %). Nurses with higher education and shorter seniority more often intent to change the work and leave (p<0.05).

The frequency of work-related stress reduces the job satisfaction of nurses. There were 30 negative and 18 positive weak correlations between frequency of work-related stress and job satisfaction (p<0.05). There is a moderate relationship between the stress caused by conflicts with doctors and the job satisfaction of nurses. Nurses who experience more stress at work are linked to change their job more often (p<0.05).

Conclusions: 1. The most stressful factors for mental health nurses are the situations of patient’s death and dying also violent patients. Nurses with higher university education experience stress due to patient’s death the least. Nurses working at the Vilnius Mental Health Center are at the lowest risk of stress at work. 2. Mental health nurses are satisfied with their work and most of them do not intend to change or leave it. Nurses with higher education are more satisfied with the job but they are more often intend to change the work and leave. 3. The frequency of work-related stress increases the job dissatisfaction and work-change intent, but it does not lead to plans leave Lithuania. Work-related stress due to high workload determines work-change intent most often.

PADĖKA

Dėkoju baigiamojo darbo vadovei prof. dr. Olgai Riklikienei už nuoširdų, produktyvų bendradarbiavimą, pastabas, naudingus patarimus.

Taip pat dėkoju už bendradarbiavimą VšĮ Respublikinėje Kauno ligoninėje, VšĮ Jūrininkų ligoninės Švėkšnos psichiatrijos departamente, VšĮ Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje ir VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre dirbančioms psichikos sveikatos slaugytojoms, dalyvavusioms tyrime.

SĄVOKOS

Pasitenkinimas darbu – teigiamų arba neigiamų žmogaus jausmų rinkinys, parodantis kaip darbuotojas vertina savo darbą (1).

Profesinis stresas – darbinės aplinkos reikalavimai, neadekvatūs darbuotojui: emocinių, pažintinių, elgesio ir fiziologinių reakcijų į nemalonius ir kenksmingus darbo turinio, darbo organizavimo ir darbo aplinkos aspektus visuma (2).

Psichikos sveikatos slaugytojas – bendrosios praktikos slaugytojas, išklausęs psichikos sveikatos slaugos specializacijos programą (3).

ĮVADAS

Slaugytojų profesija reikalauja gerų profesinių įgūdžių, suderinto komandinio darbo, nuolatinio ir nepertraukiamo rūpinimosi pacientais bei didžiulės empatijos. Gera medicinos personalo savijauta darbo vietoje bei pasitenkinimas darbu gerina pacientų saugą ir priežiūros kokybę, skatina abipusį kokybišką bendradarbiavimą bei darbo našumą.

Savo darbe slaugytojai susiduria su plačiu galimų stresą keliančių veiksnių spektru, o psichikos sveikatos slaugytojai – bene dažniausiai susiduria su fizine ir verbaline agresija iš paciento ir jo artimųjų, kas didina darbe patiriamo streso kiekį (4-9). Mokslinių tyrimų įrodyta, jog patiriamas stresas darbe neigiamai veikia slaugytojų psichinę ir fizinę sveikatą, pasitenkinimą darbu bei skatina juos keisti darbo vietą (9-18). Įrodyta, jog slaugytojų kaita tiesiogiai veikia pacientų priežiūros kokybę ir kainą (17, 19).

Slaugytojų pasitenkinimas darbu bei patiriamas stresas darbe – lietuvių mokslininkų plačiai nagrinėtos sritys. Moksliniuose darbuose tirti slaugytojų darbe patiriamas stresas bei pasitenkinimas darbu, nagrinėtos jų sąsajas su perdegimo sindromu, savigarba, ketinimu keisti darbą taip pat jų tarpusavio sąsajos (9, 14, 17, 20-26). Profesinis stresas ir pasitenkinimas darbu nagrinėtas medicinos personalo tarpe (26) ir skirtingose slaugytojų imtyse: bendrosios praktikos (20-22, 25), bendruomenės (27), operacinės (16, 28) ar skirtingose darbo vietose dirbančių slaugytojų. Psichikos sveikatos slaugytojų patiriamas profesinis stresas bei pasitenkinimas darbu nagrinėtas mažai. Gužauskas (2014) tyrė psichikos sveikatos slaugytojų patiriamos agresijos raišką (8); Kandrašovienė (2016) analizavo šių slaugytojų patiriamo streso darbe ir nuovargio sąsajas (29); Pajarskienė, Jakubynaitė ir Vėbraitė (2016) vertino psichosocialinius darbo veiksnius priklausomai nuo psichikos sveikatos slaugytojų darbe patiriamo fizinio smurto (30). Tačiau psichikos sveikatos slaugytojų profesinio streso bei pasitenkinimo darbu sąsajos nenagrinėtos, nevertintas jų ketinimas palikti darbą.

Šio darbo tikslas – ištirti psichikos sveikatos slaugytojų su darbu susijusio streso, pasitenkinimo darbu ir ketinimų keisti darbą sąsajas.

Tyrimo praktinė reikšmė: nustačius psichikos sveikatos slaugytojų patiriamo streso darbe, pasitenkinimo darbu ir ketinimų keisti darbą pagrindinius veiksnius ir jų sąsajas, bus galima taikyti priemones, didinančias pasitenkinimą darbu, mažinančias patiriamą profesinį stresą ir darbuotojų kaitą, taip išsaugant žmogiškuosius išteklius šių specialistų darbe.

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. Su darbu susijusio streso samprata

Europos darbuotojų saugos ir sveikatos agentūros (EU-OSHA) (2002) atlikto tyrimo duomenimis, beveik kas trečias darbuotojas Europos Sąjungoje turi sveikatos problemų dėl patiriamo streso darbe, o streso sąlygotos sveikatos problemos yra antroje vietoje po nugaros skausmo (31). Šiame skyriuje apžvelgiama su darbu susijusio streso samprata, dažniausiai stresą darbe sukeliantys veiksniai, jų simptomatika ir poveikis darbuotojų sveikatai ir organizacijai.

1.1.1. Su darbu susijusio streso sąvoka ir priežastys

Stresas dažnai įvardijamas kaip dinaminė sąveika tarp aplinkos ir individo, ir dažnai reiškia žmogaus ir aplinkos neatitikimą (32). Darbe patiriamo streso sąvoka siejama su darbinės aplinkos reikalavimais, kurie yra ar tampa neadekvatūs darbuotojui. Europos Komisijos komunikate (2002) stresas darbe apibrėžiamas kaip „emocinių, pažintinių, elgesio ir fiziologinių reakcijų į nemalonius ir kenksmingus darbo turinio, darbo organizavimo ir darbo aplinkos aspektus visumą“ (2). Streso būsena apibūdinama kaip didelis nepasitenkinimas ir stiprus susijaudinimas, taip pat dažnai kaip jausmas, jog per daug reikalaujama. Lietuvių autoriai Pikūnas ir Palujanskienė (2005) stresą darbe įvardija kaip organizavimo būseną, kylančią dėl netikėtų nepalankių aplinkybių, sutrikdančių darbinę veiklą (33). Autoriai pažymi, jog tam tikro lygio stresas gali būti teigiamas – nedidelis stresas skatina, o didelis – sekina. Kuo stresas didesnis, tuo prasčiau atliekamas darbas, tiek fizinis, tiek protinis (33).

Jančauskas (2011) streso darbe sąvoką apibrėžia panašiai: „stresas darbe – tai patiriamos aplinkos reikalavimų ir individualių ar konkrečioje situacijoje reikalingų išteklių nesuderinamumas, vadovavimo darbui neadekvatumas darbuotojo žinioms, patirčiai ir asmeninėms charakteristikoms, tokioms kaip charakteris, temperamentas, amžius, religija ir kt.“ (34). Šis apibrėžimas papildo streso suvokimą darbuotojo unikalumo ir individualumo aspektais.

Pasak Chmiel (2005), stresas darbe yra patirtas aplinkos reikalavimų ir individualių situacijos išteklių neatitikimas, lydimas fizinių, protinių ir elgsenos simptomų. Mokslininkas stresinius stimulus pavadino stresoriais, o jų pasekmes – stresinėmis reakcijomis, darbinio streso veiksnius suskirstydamas į keturias kategorijas: darbo turinio, darbo sąlygų, įdarbinimo sąlygų bei socialinių santykių darbe (35) (1 lentelė). Šie veiksniai papildo streso suvokimą konkrečiais darbo aplinkos aspektais ir padeda nustatyti stresorius slaugytojų darbe.

1 lentelė. Su darbu susijusį stresą sąlygojantys veiksniai (35)

Kategorija Veiksniai

Darbo turinio

- Neadekvatus darbo krūvis (per didelis arba per mažas); - Sudėtingas darbas;

- Monotoniškumas; - Pavojingas darbas; - Per didelė atsakomybė; - Neaiškūs reikalavimai.

Darbo sąlygų

- Kenksmingos sąlygos (prastas apšvietimas, triukšmas, vibracija, radiacija, netinkama temperatūra);

- Neergonomiška ar statinė kūno laikysena darbo metu; - Fiziškai sunkus darbas;

- Nepakankama higiena; - Pavojingos situacijos.

Įdarbinimo sąlygų

- Mažas atlyginimas;

- Menkos karjeros perspektyvos; - Pamaininis darbas;

- Netikrumas dėl darbo; - Neaiški darbo sutartis.

Socialinių santykių darbe

- Menka socialinė parama; - Familiarumas;

- Diskriminacija;

- Nevykęs vadovavimas;

- Menkos galimybės dalyvauti priimant sprendimus; - Netinkamas mikroklimatas.

Europos saugos ir sveikatos darbe agentūros (2007) teigimu, stresas darbe patiriamas, kai aplinkos reikalavimai viršija darbuotojo gebėjimą įvykdyti (arba kontroliuoti) juos (36). Agentūra išskiria tokius rizikos veiksnius, į kuriuos organizacijų vadovams reikia atkreipti dėmesį:

- Atmosfera įmonėje, atsainus vadovų ir darbuotojų požiūris į stresą darbe;

- Reikalavimai – darbo krūvis yra pernelyg didelis ar pernelyg mažas, laiko trūkumas, per didelis darbo tempas; kenksmingi ar pavojingi fiziniai, fizikiniai, cheminiai, biologiniai ir ergonominiai veiksniai;

- Kontrolė – nesubalansuota darbuotojų teisė ir atsakomybė; kiek darbuotojai patys gali įtakoti savo darbą, ar suteikta sprendimų priėmimo laisvė atitinka atsakomybę;

- Santykiai darbe – darbuotojų ar vadovo ir darbuotojų tarpusavio santykiai, įmonės mikroklimatas; ar vyrauja baimė prarasti darbą, bauginimo apraiškos, diskriminacija;

- Pokyčiai – ar darbuotojams pakanka informacijos apie pokyčius darbe, ar jie gerai suplanuoti; - Funkcijos – ar darbuotojams aiškios jų funkcijos darbe, pareigybės ir instrukcijos, ar nekyla

konfliktų;

- Bendradarbių ir vadovų parama – nepakankama vadovų ar kolegų parama ir pripažinimas; - Mokymas darbui reikalingiems įgūdžiams įgyti, kompetencijos stoka (36, 37).

Vokiečių mokslininkė Wittig-Goetz (2013) stresą darbe sukeliančius veiksnius skirsto į

psichinius (pernelyg dideli kiekybiniai darbo reikalavimai, darbo tempas, prieštaringi nurodymai,

klaidos baimė, nepakankamas supažindinimas su darbu), socialinius (prasti tarpusavio santykiai, blogas įmonės mikroklimatas, stipri konkurencija, nepakankamas dalyvavimas įmonės reikaluose),

emocinius (patyčios, įžeidinėjimai, prieštaravimai tarp jaučiamų ir reiškiamų emocijų) ir fizinius

(darbo sąlygos, keliančios grėsmę darbuotojo sveikatai ar gerovei) (38). Toks stresą darbe sukeliančių veiksnių skirstymas papildo streso sampratą, skatindamas atsižvelgti į darbuotojo vidinius jausmus ir išgyvenimus.

Autoriai Robbins ir Judge (2013) potencialius streso darbe šaltinius skirsto į aplinkos

veiksnius, tokius kaip ekonominis ar politinis nestabilumas bei technologinė raida, organizacijos veiksnius, tokius kaip užduoties keliami reikalavimai, vaidmens reikalavimai, tarpasmeniniai

santykiai, organizacinė struktūra, lyderystė organizacijoje bei organizacijos raidos stadija, ir

individualius veiksnius, kuriems priskiriama situacija šeimoje ir asmens finansinė padėtis (39).

Individualūs veiksniai lemia išgyvenamo streso lygį (39, 40). Europos saugos ir sveikatos darbe agentūra (2007) pabrėžia, jog patiriamas stresas darbe yra organizacijos problemos simptomas, o ne asmeninė silpnybė (36). Taip pat atskirai yra išskiriami ir vidiniai stresą sukeliantys veiksniai, kuriems priskiriamas darbuotojo temperamentas, charakterio bruožai, asmeninės savybės, patirtis, amžius, lytis ir pan.

Valstybinės darbo apsaugos inspekcijos teigimu (2012), labiausiai paplitusios streso darbe priežastys yra galimybės kontroliuoti darbą neturėjimas, netinkamų reikalavimų darbuotojams kėlimas bei bendradarbių ir vadovų paramos trūkumas. Stresą darbe sukelia netinkamas darbuotojų ir darbo derinimas, blogi tarpusavio santykiai, fizinis ar psichologinis smurtas darbo vietoje bei darbo ir asmeninio gyvenimo nesuderinamumas (41).

Apžvelgus streso darbe apibrėžimus ir sąvokas galime apibendrinti, jog darbinio streso sąvokoje paprastai atsispindi darbinės aplinkos reikalavimai, viršijantys darbuotojo galimybes jas įgyvendinti, o stresą darbe sukeliančių veiksnių pasireiškimas daug priklauso nuo įmonės organizacinių ypatumų bei asmeninių darbuotojo savybių ir patirties.

1.1.2. Streso darbe simptomatika

Šiuolaikiniame darbo pasaulyje vis labiau pripažįstama, jog stresas darbe sukelia neigiamą poveikį tiek darbuotojų sveikatai, tiek pačiai organizacijai. Dėl patiriamo streso darbe gali pasikeisti žmogaus savijauta, mąstymas ir elgesys.

Valstybinės darbo apsaugos inspekcijos psichosocialinių rizikos veiksnių ir streso darbe vertinimo rekomendacijose (2007) yra išskiriami tokie streso darbe požymiai:

- Įmonės lygmeniu – pravaikštos, nepunktualumas, didelė darbuotojų kaita, drausmės problemos, klaidos, mažesnis našumas, didesnės kompensacijų ir sveikatos priežiūros išlaidos;

- Atskirų žmonių lygmeniu:

- emocinės reakcijos (nerimas, dirglumas, depresija, išsekimas, blogi santykiai šeimoje); - pažintinės reakcijos (sunku susikaupti, prisiminti, išmokti naujų dalykų, priimti sprendimus); - elgesio reakcijos (žalingas elgesys, piktnaudžiavimas psichotropinėmis medžiagomis); - fiziologinės reakcijos (imuniteto susilpnėjimas, skrandžio opos, nugaros ir širdies problemos,

padidėjęs kraujo spaudimas) (41).

Jančauskas (2011), apibendrindamas įvairių mokslininkų duomenis, streso simptomatiką skirsto į individualų, tarpasmeninį ir organizacinį lygmenį, o streso simptomus klasifikuoja į emocinius, pažintinius, fizinius, elgsenos ir motyvacijos (2 lentelė).

2 lentelė. Streso simptomų klasifikacija (34)

Simptomai Lygmuo

Individualus Tarpasmeninis Organizacinis

Emociniai

- Nerimas; - Įtampa; - Pyktis;

- Prislėgta nuotaika, depresija; - Apatija

- Irzlumas;

- Perdėtas jautrumas - Nepasitenkinimas darbu

Pažintiniai - Bejėgiškumas; - Pažintiniai sutrikimai; - Blaškymasis priimant sprendimus - Priešiškumas; - Įtarumas

- Ciniškas požiūris į darbą, darbo funkcijas;

- Pojūtis, kad nevertinamos pastangos, profesionalumas; - Nepasitikėjimas visais:

kolegomis, vadovu, organizacija

Fiziniai

- Fiziniai negalavimai (galvos skausmas, pykinimas ir kt.); - Psichosomatiniai sutrikimai (skrandžio ir žarnyno ligos); - Imuninės sistemos sutrikimai; - Hormoniniai pasikeitimai - Požymiai tyrimais neidentifikuoti - Požymiai tyrimais neidentifikuoti Elgsenos - Hiperaktyvumas; - Impulsyvumas; - Padidėjęs stimuliantų

vartojimas (kofeino, tabako, psichotropinių medžiagų) - Įtūžio protrūkiai; - Agresyvus elgesys; - Tarpasmeniniai konfliktai; - Socialinis izoliavimasis - Darbo rezultatyvumo sumažėjimas;

- Vėlavimai į darbą, pravaikštos; - Noras pakeisti darbo vietą

(skyrių, padalinį)

- Chaotiškas darbo (veiklos) laiko planavimas.

Motyvacijos

- Prarastas uolumo, entuziazmo darbinėje veikloje jausmas; - Nusivylimo nuotaikos; - Nuobodulys; - Demoralizacija ir demotyvacija - Nesidomėjimas kitais kolegomis; - Abejingumas; - Drąsos, ryžto praradimas

- Darbo motyvacijos praradimas; - Nenoras eiti į darbą

- Bloga nuotaika, slopinanti bet kokią veiklą, dvasinė moralinė būklės anomalija

Kaip matyti iš 2 lentelės, nepasitenkinimas darbu bei noras keisti darbo vietą priklauso organizaciniam streso simptomų lygmeniui. Emocinis streso darbe simptomas organizaciniame lygmenyje dažnai sukelia atitinkamą elgseną. Be to, nebūtinai visi išvardyti požymiai būdingi asmens darbiniam stresui.

Čaikinienės (2014) atliktos apklausos Panevėžio mieste duomenimis, dažniausiai pasitaikantys streso darbe simptomai yra nuovargis, galvos skausmai ir miego sutrikimai, o stresą darbe dažniausiai sukelia konfliktai ir per dideli darbo krūviai (42). Burbos ir kt. (2014) atlikto tyrimo duomenimis, apsaugos darbuotojai streso metu patiria įtampą, blogą nuotaiką ir išsiblaškymą, dėl ko pablogėja santykiai darbe (75 proc.) ir atsiranda sveikatos sutrikimų (25,8 proc.) (43).

Apžvelgus mokslinę literatūrą galima apibendrinti, jog stresas darbe blogina darbuotojų savijautą ir tarpasmeninius santykius, taip pat neigiamai veikia įmonės produktyvumą ir našumą. Remiantis moksline literatūra šie aspektai priskiriami organizaciniams veiksniams.

1.2. Slaugytojų stresą darbe sąlygojantys veiksniai ir pasekmės

Slaugytojų profesija reikalauja gerų profesinių įgūdžių, suderinto komandinio darbo, nuolatinio ir nepertraukiamo rūpinimosi pacientais bei didžiulės empatijos, todėl savo darbe slaugytojai susiduria su labai plačiu galimų stresą keliančių veiksnių spektru.

Įvairūs moksliniai tyrimai atskleidžia, jog didžiausias stresą darbe sukeliantis išorinis psichinis veiksnys yra darbas su kenčiančiais ir mirštančiais pacientais (17, 44). Kiti dažniau pasitaikantys fiziniai stresą sąlygojantys veiksniai slaugytojo darbe yra didelis darbo krūvis (45-48),

dideli darbo reikalavimai, keleto užduočių atlikimas vienu metu bei informacijos gausa (44, 48).

Mokslinių tyrimų duomenimis, darbo krūvis dažnai priklauso ir nuo darbo specifikos, ir nuo įstaigos organizacinių ypatumų. Qin ir kt. (2016) atliktas tyrimas parodė, jog aukščiausią streso lygį patiria intensyviosios priežiūros skyriuose dirbantys slaugytojai (46). Kitur darbo krūvis, o kartu ir stresas, dažnai padidėja dėl darbuotojų trūkumo (44, 48, 49).

Dažniausiai minimi socialiniai slaugytojų darbe stresą sukeliantys veiksniai yra nepakankamas bendradarbių ir vadovo vertinimas ir parama (44, 45, 47), konfliktai su gydytojais (50) bei neaiškios karjeros galimybės (45). Vimantaitės ir Šeškevičiaus (2006) atlikto tyrimo rezultatai parodė, jog net 84,4 proc. slaugytojų jaučiasi emociškai įsitempę bei nevertinami darbe (48). Kitas Lietuvoje atliktas tyrimas atskleidė, jog slaugytojams darbe trūksta psichologinės ir socialinės paramos (47). Sveinsdótirr ir kt. (2006) atlikto tyrimo duomenimis, nepasitenkinimas dėl darbo trūkumų ir menka socialinė parama iš kolegų ir vadovų bei vyresniųjų slaugytojų ženkliai didina stresą (51).

Įvairių mokslinių tyrimų duomenimis, skirtingo profilio slaugytojų darbe pasireiškia skirtingi socialiniai stresą sukeliantys veiksniai. Chirurginio profilio slaugytojai jaučiasi kritikuojami gydytojų, jiems dažniau trūksta paramos iš kolegų nei intensyviosios terapijos ar terapinio profilio slaugytojams (52). Kandrašovienės (2016) atlikto tyrimo duomenimis, psichikos sveikatos slaugytojams stresą darbe dažniausiai sukelia skirtingas atskirų slaugytojų požiūris į slaugą ir skirtumai tarp įsivaizduojamos idealios ir realios slaugos, jaučiamas nesaugumas ir grėsmė iš pacientų pusės, profesinio tobulėjimo krypties ir slaugytojo funkcijų neapibrėžtumas, taip pat bendravimas su pacientais ir jų šeimomis (29).

Emociniai stresą sukeliantys veiksniai pasitaikantys slaugytojų darbe yra nepasitenkinimas atlyginimu, vidinių nuostatų prieštaravimai bei įvairios smurto apraiškos.

Nepasitenkinimas gaunamu atlygiu yra vienas iš dažniausiai Lietuvos ir užsienio mokslininkų minimas veiksnys, kurį galima priskirti prie emocinių stresą sukeliančių veiksnių slaugytojų darbe. Tai yra dažniausia slaugytojų nepasitenkinimą darbu sukelianti priežastis (27, 47, 53-57).

Sveikatos priežiūros specialistai, o ypač slaugytojai dažnai susiduria ir su fizinio bei emocinio smurto apraiškomis. Mayhew ir Chappell (2005) teigimu, slaugytojai smurto aukomis tampa 1,4 karto dažniau lyginant su kitu ligoninės personalu (58). Skvarčevskajos ir Razbadausko (2006) atliktas tyrimas parodė, jog slaugytojai rizikuoja patirti fizinį smurtą, o 97 proc. slaugytojų patiria ar rizikuoja patirti emocinį smurtą (59). Alčauskienės (2014) atlikto tyrimo duomenimis, didžioji dalis slaugytojų, dirbančių skubios pagalbos skyriuje, susiduria su užgauliojimais ir daugiau nei du trečdaliai patiria grasinimus iš pacientų, tarp kurių dominuoja neblaivūs, narkotines medžiagas vartojantys, vyriškos lyties asmenys (60). Su fizinio ir emocinio smurto apraiškomis (pasityčiojimais, įžeidinėjimais, grasinimais, smūgiavimais, seksualiniu priekabiavimu) dažnai susiduria slaugytojai, dirbdami su alkoholinės psichozės ištiktais ar psichomotoriškai sujaudintais pacientais (9, 61-62).

Fiziniai stresą sukeliantys veiksniai slaugytojo darbe yra susiję su darbo aplinka ir sąlygomis. Slaugytojai kontaktuoja su pavojingomis cheminėmis medžiagomis, esančiomis medikamentuose (63). Marie (2007) sveikatos priežiūros specialistų darbe nurodo ir biologinio pavojaus keliamą stresą. Slaugytojams darbe tenka naudoti aštrius instrumentus ir kontaktuoti su paciento oda, krauju ir kitais skysčiais, dažnai susiduria su įvairių ligų sukėlėjais, todėl iškyla oru ir krauju plintančių infekcijų pavojus (64).

Moksliniuose darbuose teigiama, jog neįprastos darbo valandos sukelia stresą darbuotojams. Didelį stresą slaugytojams sukelia pamaininis darbas (46) arba darbas naktimis (46, 138).

Patiriamas stresas darbe sukelia įvairių sveikatos problemų. Kazimėnienės ir Grigaliūnienės (2015) atliktas tyrimas parodė, jog operacinės slaugytojų patiriama didelė įtampa ir stresas dėl didžiulio darbo krūvio, aukštų profesinių reikalavimų ir besikeičiančios darbo aplinkos turi įtakos jų

fizinei bei psichinei sveikatai (16). Glumbakaitės (2014) atlikto tyrimo duomenimis, didėjant psichologiniams reikalavimams darbe, labiau pasireiškia „perdegimo“ sindromas, depresijos simptomai ir intensyvėja patiriamas stresas (13). Jonikienės ir Grigaliūnienės (2014) teigimu, per mažas atlygis už darbą bei ilgos darbo valandos tiesiogiai veikia slaugytojų emocinę sveikatą (14). Jakubynaitės ir Ožeraitienės (2013) atlikto tyrimo duomenimis, patyrusioms fizinį ar psichologinį smurtą slaugytojoms dažniau pasireiškia virškinamojo trakto sutrikimai nei darbe nepatyrusioms smurto slaugytojoms (65). Estų mokslininkai Freimann ir Merisalu (2015) taip pat patvirtino, jog didelis darbo krūvis ir tempas bei vaidmenų konfliktas slaugytojams sukelia psichinės sveikatos sutrikimus, tokius kaip stresą, somatinius simptomus, depresiją ir „perdegimo“ sindromą (12).

Bahrami-Ahmadi ir kt. (2016) atlikto tyrimo rezultatai atskleidė, jog tretinio lygio ligoninėse dirbantys slaugytojai, patiriantys didelį darbinio streso lygį, dažniau jaučia kaklo ir pečių srities skausmus (11). Abdul Rahman ir kt. (2017) nustatė, jog slaugytojos, dirbančios skubios pagalbos ir intensyviosios priežiūros skyriuose, darbe susiduria su aukštais kokybės reikalavimais, dideliu darbo tempu bei patiria stresą ir išsekimą. Tyrimo rezultatai parodė, jog šiuose skyriuose dirbančioms slaugytojoms dažnai pasireiškė lėtinis nepaliaujamas nuovargis, kaklo srities, pečių ir nugaros skausmas, pėdų skausmai bei kyla didelė smurto ir patyčių grėsmė (10). Ji ir kt. (2017) nustatė, jog nuolat patiriamas stresas darbe turi įtakos slaugytojų pasitenkinimo seksualiniu gyvenimu sumažėjimui. Mokslininkai pažymėjo, jog tam labiausiai įtakos turi tokie darbiniai stresą sukeliantys veiksniai kaip nepakankama socialinė parama darbe, dideli darbo reikalavimai, pamaininis darbas bei prasta darbo kontrolė (66).

Lietuvių autorė Leščinskienė (2012), vertinusi medicinos darbuotojų psichosocialinių darbo aplinkos veiksnių ir savo sveikatos vertinimo sąsajas, nustatė, jog bendrosios praktikos slaugytojai dažniau nei gydytojai patiria psichologinę įtampą darbe (18). Slaugytojų patiriama įtampa darbe buvo reikšmingai susijusi su kaklo-peties skausmu bei raumenų skausmu kojose, o gydytojams – su aukštu arteriniu kraujospūdžiu ir migrena. Kandrašovienės, Grigaliūninės ir Riklikienės (2015) teigimu, stresas psichikos sveikatos slaugytojų darbe gali pasireikšti emociniu išsekimu, susidomėjimo dirbti praradimu, fizinės sveikatos nusiskundimais, tokiais kaip galvos skausmas, virškinimo problemos, miego sutrikimai ir nuovargis, taip pat sutrikusiu bendravimu, nepasitenkinimu, nepasitikėjimu savo jėgomis ir nesugebėjimu kontroliuoti situacijos (15).

Apibendrinant apžvelgtą mokslinę literatūrą apie slaugytojų darbe stresą sąlygojančius veiksnius ir jų pasekmes galima teigti, jog slaugytojai savo darbe susiduria su daugybe fizinių, emocinių, psichinių ir socialinių veiksnių, ir šie veiksniai neigiamai veikia jų emocinę ir fizinę sveikatą.

1.3. Pasitenkinimo darbu samprata ir svarba darbuotojui ir organizacijai

Moksliniais tyrimais įrodyta, jog pasitenkinimas darbu yra svarbus aspektas tiek pačiam dirbančiajam, tiek ir darbovietei. Pasitenkinimo darbu sąvoka yra labai plati, todėl sukurti vieną apibrėžimą yra nelengva. Vienas pirmųjų pasitenkinimo darbu sampratos tyrinėtojų Hoppock (1935) šią sąvoką apibrėžia kaip darbuotojo fiziologinių, psichologinių ir su darbo aplinka susijusių poreikių patenkinimą (67). Spector (1997) pasitenkinimą darbu apibūdino kaip laipsnį, kuriuo žmonės mėgsta (pasitenkinimas) ar nemėgsta (nepasitenkinimas) savo darbo (68). Lietuvių pasitenkinimo darbu sampratos tyrinėtoja Jucevičienė (1996) ją apibrėžia kaip teigiamų ar neigiamų žmogaus jausmų rinkinį, parodantį kaip darbuotojas vertina savo darbą (1). Kiti autoriai pasitenkinimą darbu įvardija kaip bendrąją individo nuostatą dėl darbo (69), visumą įvairių dalykų, kurie patinka darbuotojams jų darbe (19) ar tiesiog jausmą, kurį darbuotojai apibūdina kaip galėjimą išpildyti savo materialius ir psichologinius poreikius per darbą (70).

Apžvelgus įvairius pasitenkinimo darbu apibrėžimus, galime išskirti tris aspektus, kuriais remiasi pasitenkinimo darbu sąvokos kūrėjai. Tai yra darbuotojo nuostatos, jo poreikių darbe įgyvendinimas bei darbuotojo emocijos ir jausmai. Taigi, sąvoka „pasitenkinimas darbu“ apima teigiamas darbuotojo nuostatas darbo atžvilgiu, asmeninių poreikių patenkinimą ir iš to kylančias teigiamas emocijas.

Furtado ir kt. (2011) teigimu, asmens elgesys visada yra orientuotas į poreikių patenkinimą (71). Maslow (1954) sukurta žmogaus poreikių teorija yra plačiausiai pritaikoma ir analizuojama mokslinėje literatūroje. Pagal šią teoriją žmogaus poreikiai skirstomi į penkis lygmenis: fiziologiniai, saugumo, socialiniai, savigarbos/pagarbos ir saviraiškos poreikiai (74). Fiziologiniai poreikiai yra piramidės apačioje ir yra svarbiausi žmogaus egzistencijai. Pasak Maslow (1954), kol poreikis nėra patenkintas, tol jis yra motyvacijos šaltinis, o kai patenkinamas, svarbesnis tampa aukštesnio lygio poreikis (54). Kiekvienas darbuotojas darbe turi savus lūkesčius, kuriuos poreikius norėtų patenkinti. Fiziologinius poreikius darbe atitinka atlygis už darbą bei darbo sąlygos, saugumo – suteikiamos socialinės garantijos ir įvairūs paskatinimai, socialinius – bendravimas su kolegomis, organizacijos mikroklimatas, pagarbos – suteikta atsakomybė ir savarankiškumas, ir saviraiškos – pašaukimas. Noras patenkinti atitinkamą poreikį kartu yra ir stipri motyvacija dirbti, taip pat norimo poreikio patenkinimas kartu sukuria ir pasitenkinimą darbu. Pasak Cvycho (2008), vadovai turi nuolat stebėti savo darbuotojus ir atpažinti, kokie poreikiai daro didžiausią įtaką jų motyvacijai ir pasitenkinimui darbu (73).

Unanue ir kt. (2017) atlikto tyrimo duomenimis, didesnis pasitenkinimas darbu prognozuoja ir didesnį pasitenkinimą asmeniniu gyvenimu, ir tam daugiausiai įtakos turi pagrindinių psichologinių poreikių patenkinimas (74).

Įvairių mokslinių tyrimų duomenimis, pasitenkinimas darbu daro didelę įtaką darbuotojų emocinei ir psichologinei sveikatai (75-76), jų kūrybiškumui (77), motyvacijai dirbti (78-80), darbo rezultatams (81) ir bendram organizacijos mikroklimatui (82).

Darbuotojų pasitenkinimas darbu yra vienas sėkmingos organizacijos veiklos ir jos augimo veiksnių (83), patenkinti darbuotojai yra labiau įsigilinę į savo darbą (84), turi mažesnę perdegimo sindromo riziką (85), o jų darbas yra produktyvesnis ir efektyvesnis (86).

Ir priešingai, žemas pasitenkinimas darbu sąlygoja menkos kokybės paslaugą, silpnus bendravimo ir bendradarbiavimo ryšius, priešiškumą, prastą sveikatą ir dažną darbuotojų kaitą (9). Pilkauskaitės Valickienės ir kt. (2007), Park ir kt. (2017) atlikti tyrimai patvirtino, jog nepasitenkinimas darbu yra glaudžiai susijęs su ketinimais keisti darbą, o Pereira ir kt. (2017) tyrimo rezultatai atskleidė ryšį tarp įsipareigojimo organizacijai ir pasitenkinimo darbu (87-89).

Pasitenkinimą darbu sąlygoja daugelis veiksnių, atitinkančių asmeninius darbuotojo lūkesčius ir poreikius. Aziri (2011) duomenimis, pasitenkinimo darbu veiksniai apima darbo sąlygas, užmokestį, darbo pobūdį, santykius su kolegomis, karjeros galimybes bei vadovavimą (70). Nagrinėjant pasitenkinimo darbu veiksnius mokslinėje literatūroje plačiausiai taikoma Herzberg (1976) dviejų veiksnių teorija. Pagal ją visi veiksniai, darantys įtaką pasitenkinimui ar nepasitenkinimui darbu skirstomi į dvi grupes:

1) Išoriniai veiksniai (higienos) – darbo aplinka ir sąlygos, atlyginimas, statusas ir saugumas, tarpusavio santykiai, vadovavimas bei organizacijos politika.

2) Vidiniai veiksniai (motyvaciniai) – susiję su darbuotojo būsena ir apima asmeninius pasiekimus, tobulėjimo galimybes, atsakomybės laipsnį ir pripažinimą bei darbo pobūdį (90).

Moksliniuose šaltiniuose galima rasti ir analizuojamą asmens socialinių bei demografinių veiksnių įtaką pasitenkinimui darbu. Teigiama, jog vyresnis amžius ir didesnis darbo stažas turi įtakos didesniam pasitenkinimui darbu dėl didesnės darbuotojų kompetencijos ir mažesnių reikalavimų darbui (91). Kuburović ir kt. (2016) mano, jog tokį skirtumą sąlygoja tai, jog neseniai dirbantys darbuotojai jaučiasi mažiau priklausantys organizacijai ir dar nesieja savo ateities su ja, priešingai ilgamečiams darbuotojams, kurie jaučiasi organizacijos dalimi (92). Kiti autoriai didesnį pasitenkinimą darbu sieja su aukštesniu išsilavinimu argumentuodami, jog aukštesnį išsilavinimą turintys asmenys dirba įdomesnį darbą, turi didesnę autonomiją, atsakomybę ir galimybę patenkinti savo poreikius (93- 95).

Apibendrinant pasitenkinimo darbu sampratą ir jį įtakojančius veiksnius galime teigti, jog pasitenkinimas darbu atspindi darbuotojo lūkesčių patenkinimą ir iš to kylančias teigiamas emocijas bei bendrą nuostatą darbo atžvilgiu, o pasitenkinimui darbu įtakos turi asmeniniai ir organizaciniai veiksniai.

1.4. Slaugytojų pasitenkinimą darbu sąlygojantys veiksniai

Gerikienės (2011) teigimu, slaugytojo profesinę veiklą lemia daugelis veiksnių, susijusių su fiziologiniais, saugumo, socialiniais, pagarbos ir savigarbos bei saviraiškos poreikiais ir profesinės veiklos lūkesčiais (96). Mokslinėje literatūroje teigiama, jog slaugytojų pasitenkinimas darbu didina kokybišką pacientų priežiūrą, jų saugumą ir pasitenkinimą gaunamomis sveikatos priežiūros paslaugomis, darbo našumą ir atlikimą, darbuotojų moralę ir elgesį darbe, įsipareigojimą organizacijai ir profesijai, darbuotojų motyvaciją ir kartu visos organizacijos veiklą (96).

Australijos mokslininkai Hayes, Bonner ir Pryor (2010), išanalizavę penkerių metų mokslinius tyrimus slaugytojų pasitenkinimo darbu tema, 44 slaugytojų pasitenkinimą darbu veikiančius veiksnius suskirstė į tris grupes: intra-, inter- ir eksta- asmeninius veiksnius. Intra- asmeniniams veiksniams priskiriamos asmeninės slaugytojų savybės: amžius, lytis, išsilavinimas, emocinė branda, patirtis. Inter- asmeniniai veiksniai apima slaugytojų sąveikas su kitais asmenimis. Tai santykiai su pacientais ir jų šeimomis, kolegomis, vadovais, atsakomybė, darbo turinys, grafikas, darbo prigimtis, profesinis augimas. Ekstra- asmeniniams veiksniams autoriai priskiria darbo galimybes, organizacijos politiką, darbo užmokestį ir reikalavimus jam bei paaukštinimo galimybes (97).

Įvairių mokslinių tyrimų duomenimis, slaugytojai yra vidutiniškai patenkinti savo darbu (98-99), o didžiausias nepasitenkinimo šaltinis yra gaunamas užmokestis už savo darbą (14, 27, 47, 53-57, 96, 100). Kiti dažniausiai minimi veiksniai, keliantys slaugytojų nepasitenkinimą darbu yra per didelis darbo krūvis (55, 101) savarankiškumo ar pripažinimo trūkumas (53) ribotos karjeros galimybės (10, 51, 55, 101), stresas darbe bei netinkamas vadovavimas (102).

Taigi, slaugytojų nepasitenkinimą darbu gali lemti tiek asmeniniai, tiek vidiniai, tiek ir išoriniai veiksniai. Todėl tikslinga plačiau aptarti kiekvieną nepasitenkinimą darbu lemiančią veiksnių grupę.

1.4.1. Intra- asmeniniai slaugytojų pasitenkinimą darbu sąlygojantys veiksniai

Amžius. Skirtingas slaugytojų amžius dažnai sąlygoja pasitenkinimą skirtingais darbo aspektais. Gerikienės (2011) atlikto tyrimo duomenimis, jaunesnio amžiaus (iki 45 metų) bendruomenės slaugytojų pasitenkinimą darbu didina suteiktas savarankiškumas ir darbo organizavimas, o vyresnio (virš 45 metų) – darbo pobūdžiu, sąlygomis ir laisvalaikiu (96). Ožeraitienės ir kt. (2015) tyrimas parodė, jog esant didesniam slaugytojų amžiui, darbo stažui ir krūviui, pasitenkinimas darbu siejamas su geresniu atlyginimu, papildomomis lengvatomis, o jaunesnio amžiaus slaugytojų – su karjeros galimybėmis, santykiais su bendradarbiais (9). Perry ir kt. (2017) atlikto tyrimo rezultatai parodė, jog slaugytojų psichinė gerovė didėja su amžiumi (103).

Tačiau daugelis mokslinių tyrimų neranda stipraus tiesioginio ryšio tarp amžiaus ir pasitenkinimo darbu (53, 57, 104).

Darbo stažas ir patirtis, pasiruošimas darbui. Stankevičiūtės ir kt. (2011) atliktas tyrimas parodė, jog labiausiai darbu patenkintos akušerės, turinčios trumpiausią darbo stažą (105). Kiti tyrimai atskleidžia, jog dėl netinkamo pasiruošimo darbui bei nepakankamos patirties, slaugytojai patiria didesnį stresą darbe, kas turi neigiamos įtakos jų pasitenkinimui darbu (17, 29, 45, 51).

Išsilavinimas. Moksliniai tyrimai dažnai patvirtina teigiamą ryšį tarp aukštesnio slaugytojų išsilavinimo ir didesnio pasitenkinimo darbu (55, 99, 102). Tačiau Šereikaitės (2012) atlikto tyrimo rezultatai buvo priešingi: slaugytojos su aukštuoju universitetiniu išsilavinimu buvo dažniau nepatenkintos savo darbu nei slaugytojos su žemesniu išsilavinimu (106).

Lytis. Pasitenkinimo darbu priklausomybė nuo lyties tyrimuose vertinama skirtingai. Černiauskienės (2010) atliktame tyrime analizuojant pasitenkinimo darbu ir gyvenimu sąryšį lyties aspektu, vyrai buvo labiau patenkinti savo darbu nei moterys (107). Kuburović ir kt. (2016) atlikto tyrimo duomenimis, labiausiai savo darbu patenkinti sveikatos priežiūros specialistai yra vyrai, vyresni nei 60 metų ir turintys didesnį nei 30 metų darbo stažą (92). Lietuvoje vertinti slaugytojų pasitenkinimą darbu lyties aspektu praktiškai nėra įmanoma, kadangi slaugytojų personalas yra išskirtinai moteriškas. Užsienio tyrėjai taip pat dažnai neranda skirtumo tarp slaugytojų vyrų ir moterų, analizuodami jų pasitenkinimą darbu (108).

Šeiminė padėtis. Overlingaitės (2016) atliktas tyrimas parodė, jog ištekėjusios ar su draugu gyvenančios slaugytojos yra labiau patenkintos bendradarbiais nei išsituokusios slaugytojos (98). Tuo tarpu Ožeraitienės ir kt. (2015) tyrimas atskleidė, jog bendras pasitenkinimas darbu buvo didesnis tarp išsiskyrusių ir našlių slaugytojų, taip pat pastarosios buvo reikšmingai labiau patenkintos atlyginimu ir bendradarbiais, o gyvenančioms partnerystėje didesnį pasitenkinimą darbu kėlė vadovavimas ir darbo pobūdis (9). Šereikaitės (2012) atliktame tyrime ištekėjusios ir dieninėje pamainoje dirbančios slaugytojos buvo labiau patenkintos darbu nei viengungės ar kitoje pamainoje dirbančios slaugytojos (106).

Apžvelgus intra-asmeninius nepasitenkinimą darbu sukeliančius veiksnius galima teigti, jog mokslinių tyrimų rezultatai gana prieštaringi ir rodo, jog intra-asmeniniai veiksniai gali lemti tiek pasitenkinimą, tiek nepasitenkinimą darbu, priklausomai nuo kitų esančių sąlygų.

1.4.2. Inter- asmeniniai slaugytojų pasitenkinimą darbu sąlygojantys veiksniai

Tarpusavio santykiai su bendradarbiais – didžiausią pasitenkinimą darbu sukeliantis veiksnys slaugytojų darbe, įvardytas daugelyje mokslinių tyrimų (53-57, 98, 105, 109).

Savarankiškumas ir atsakomybė. Suteikta galimybė ir gebėjimas veikti savarankiškai ugdo pasitikėjimą savo jėgomis bei didina slaugytojo kompetenciją. Gerikienės (2011) atlikto tyrimo rezultatai parodė, jog Lietuvos bendruomenės slaugytojų pasitenkinimą darbu didina pasitenkinimas suteiktu savarankiškumu ir laisvalaikiu (96). Kiti tyrimai atskleidžia, jog savarankiškumo bei atsakomybės stoka didina slaugytojų nepasitenkinimą darbu (53). JAV mokslininkų De Milt ir Fritzpatrick (2011) tyrimas parodė, jog ligoninės slaugytojai labiausiai buvo patenkinti dideliu suteikto savarankiškumo lygiu, darbe iškilusiais iššūkiais ir nauda (19). Norvegijos slaugytojai suteiktą savarankiškumą pažymi kaip svarbiausią veiksnį, įtakojantį jų pasitenkinimą darbu iškart po atlyginimo (56). Graikų mokslininkų atliktas tyrimas taip pat patvirtino, jog suteiktas profesinis savarankiškumas didina slaugytojų pasitenkinimą darbu (110).

Darbo pobūdis. Lietuvoje atliktų tyrimų rezultatai rodo, jog slaugytojų pasitenkinimas darbu skiriasi priklausomai nuo darbo pobūdžio. Labiausiai savo darbu patenkinti operacinėse bei reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriuose dirbantys slaugytojai (28), kitų profilių slaugytojų pasitenkinimas darbu vidutinis. Abraitytės (2014) atlikto tyrimo duomenimis, slaugos ir palaikomojo gydymo skyriuose dirbančioms slaugytojoms didžiausią pasitenkinimą darbu taip pat sukelia darbo pobūdis, vadovavimas ir santykiai su bendradarbiais (109).

Darbo grafikas. Šimunić ir Gregov (2012) analizavo šeimos ir darbo suderinamumo įtaką slaugytojų pasitenkinimui darbu. Atlikto tyrimo rezultatai parodė, jog dirbančioms rytinėje pamainoje slaugytojoms rečiau iškildavo darbo ir šeimos suderinimo konfliktai, ir jų pasitenkinimas darbu buvo aukštesnis (111). Mokslininkės daro išvadą, jog darbo grafikas turi įtakos slaugytojų šeimos ir darbo suderinimui ir pasitenkinimui darbu. Mazeliausko (2013) atlikto tyrimo duomenimis, lankstus darbo ir atostogų grafikas taip pat buvo priskirti kaip vieni iš veiksnių, darančių didžiausią įtaką slaugytojų pasitenkinimui darbu (55).

Darbo krūvis. Remiantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu (2012) slaugytojų darbo krūvis nustatomas atsižvelgiant į jų teikimo vietą, profilį ir sritis (112). Įvairaus profilio slaugytojams dirbant be slaugytojo padėjėjo maksimalus pacientų skaičius svyruoja nuo 4 iki 11 pacientų per dieną. Tačiau daugelis mokslinių tyrimų įrodo, jog per didelis darbo krūvis yra dažniausiai nepasitenkinimą darbu sukeliantis veiksnys po netinkamo atlyginimo (55, 101).

Saudo Arabijos mokslininkai Ibrahim ir kt. (2016) savo tyrimu patvirtino, jog darbo patirtis, grafikas ir darbo užmokestis turėjo įtakos chirurgijos skyrių slaugytojų pasitenkinimui darbu, o pastarasis įtakojo slaugytojų gyvenimo kokybę (113).

Apžvelgus inter-asmeninius pasitenkinimą darbu lemiančius veiksnius galima teigti, jog moksliniai tyrimai įrodo tinkamo slaugytojų darbo organizavimo, optimalaus krūvio bei gero mikroklimato teigiamą įtaką pasitenkinimui darbu.

1.4.3. Ekstra- asmeniniai slaugytojų pasitenkinimą darbu sąlygojantys veiksniai

Darbo užmokestis – labiausiai slaugytojų nepasitenkinimą darbu sąlygojantis veiksnys, minimas tiek Lietuvos, tiek užsienio moksliniuose tyrimuose (9, 14, 27, 47, 53-57, 96, 100). Haynes, Bonner ir Pryor (2010) teigimu, keliant valstybėje standartus darbo užmokesčiui, kai atlyginimo dydis priklauso nuo išdirbto laiko sveikatos priežiūros sistemoje, jaunesni slaugytojai yra mažiau patenkinti savo gaunamu atlyginimu nei darbuotojai, turintys didesnę darbo patirtį (97).

Karjeros galimybės. Profesinis augimas, leidžiantis didinti kompetenciją ir prisidėti prie sprendimų priėmimo organizacijoje teigiamai veikia slaugytojų pasitenkinimą darbu (97). Šereikaitės (2012) atlikto tyrimo rezultatai parodė, jog slaugytojoms svarbiausi pasitenkinimo darbu veiksniai yra atlyginimas, papildomos privilegijos ir paaukštinimo galimybės (106). Gerikienės (2015) teigimu, slaugytojų pastangų skyrimas darbui reikšmingai siejasi su pasitenkinimu darbu ir aukštais profesiniais pasiekimais (114).

Organizacijos politika. Organizacijos politika turi didelės įtakos darbuotojų pasitenkinimui darbu. Esant prastai suderintam darbo grafikui, dideliam darbo krūviui, nuolatinei rutinai, didėja darbuotojų patiriamas stresas, prastėja slaugos kokybė. Tinkamas vadovavimas yra organizacijos augimo, klestėjimo bei darbuotojų pasitenkinimo darbu veiksnys. Pociutės ir Zagurskienės (2013) tyrimo rezultatai atskleidė, jog didžiausią pasitenkinimą darbu operacinės slaugytojoms sukelia darbo grafikas, vadovavimo kokybė operacinėje, darbo krūvis, galimybė tobulėti bei darbo organizavimas (28). Mokslinių tyrimų duomenimis, slaugytojai yra labiau patenkinti darbu, kai jų vadovai skatina savarankiškumą, rodo pasitikėjimą slaugytojo kompetencija bei palengvina sprendimų priėmimą (115). Hayes ir kt. (2010) teigimu, karjeros ir vertikalaus judėjimo galimybės organizacijoje yra nulemtos organizacijos politikos (97).

Nuolatinis informacijos gavimas bei vizijos ir tikslo žinojimas, pagerina darbuotojų galimybes priimti sprendimus, prisidedančius prie organizacijos tikslų įgyvendinimo. Ning ir kt. (2009) nuomone, todėl svarbu, kad slaugytojai gautų pakankamai informacijos apie organizacijos tikslus, sprendimus ir kitas žinias, reikalingas efektyviai dirbti organizacijoje (115). Reikalingos darbui informacijos trūkumas sukelia stresą, o nežinojimas ar netikrumas mažina pasitenkinimą darbu (116).

Lorber ir Skela Savič (2012) atlikto tyrimo duomenimis, dalyvavimas organizacijos politikos sprendimų priėmime, paaukštinimo galimybė bei statusas organizacijoje buvo vieni svarbiausių pasitenkinimą darbu sukeliančių veiksnių po savarankiškumo ir gaunamo užmokesčio (99). Lu ir kt. (2012) atlikta apžvalga patvirtino, jog slaugytojų pasitenkinimas darbu yra glaudžiai susijęs su darbo organizavimu ir sąlygomis bei organizaciniais ir profesiniais įsipareigojimais (117).

Apžvelgus slaugytojų pasitenkinimo darbu veiksnius, galime teigti, jog pasitenkinimą darbu sąlygoja asmeniniai, sąveikos su kitais bei organizaciniai susiję veiksniai. Remiantis moksliniais

tyrimais, didžiausią slaugytojų pasitenkinimą darbu sąlygojantis veiksnys yra santykiai su bendradarbiais, o mažiausią – gaunamas darbo užmokestis.

1.5. Slaugytojų pasitenkinimo darbu, patiriamo streso bei ketinimų keisti

darbą tyrimai Lietuvoje ir užsienyje

Slaugytojų pasitenkinimas darbu – viena plačiausiai analizuojamų temų tiek Lietuvos, tiek užsienio mokslininkų. Šiame skyriuje apžvelgsime naujausius darbus apie slaugytojų pasitenkinimą darbu, patiriamą stresą darbe bei ketinimus keisti darbą.

Krušinskaitė (2013) viena pirmųjų analizavo pirminės sveikatos priežiūros centruose dirbančių slaugytojų su darbu susijusio streso, pasitenkinimo darbu ir ketinimų keisti darbą aspektus ir nustatė, jog slaugytojų pasitenkinimas darbu pakankamas. Patiriamas stresas darbe mažina pasitenkinimą darbu ir didina pasiryžimą keisti darbą. Pagrindinis veiksnys, skatinantis keisti darbą, yra per didelis darbo krūvis (17).

Jungtinės Karalystės mokslininkai Coomber ir Barriball (2007) nustatė, jog patiriamas stresas darbe ir netinkamas vadovavimas didina slaugytojų nepasitenkinimą darbu ir darbuotojų kaitą ligoninėje. Didžiausią nepasitenkinimą slaugytojams kėlė veiksniai, susiję su darbo aplinka (102).

Norvegijos mokslininkų atliktas tyrimas taip pat patvirtino, jog pasitenkinimas darbu yra svarbus veiksnys slaugytojų ketinimams keisti darbą – slaugytojai, ketinantys dirbti esamoje darbovietėje ilgiau nei metus, buvo labiau patenkinti savo darbu, nei tiek laiko neketinantys dirbti slaugytojai (56).

De Milt, Fitzpatrick ir McNulty (2011) tyrinėjo slaugytojų praktikantų pasitenkinimo darbu sąsajas su ketinimais keisti esamą darbo vietą, pačia slaugos profesija bei slaugytojo vaidmeniu. Atlikto tyrimo rezultatai parodė, jog slaugytojams, atliekantiems praktiką, didžiausią pasitenkinimą darbu kėlė teikiama praktikos nauda, keliami iššūkiai bei suteiktas savarankiškumas. Aukštas pasitenkinimo darbu vertinimas buvo reikšmingai susijęs su ketinimais pasilikti esamoje darbo vietoje (19).

Alsaqri (2014) tyrė slaugytojų, dirbančių ligoninėse ketinimų keisti darbą, profesinio streso, perdegimo sindromo ir pasitenkinimo darbu sąsajas. Atlikto tyrimo rezultatai parodė, jog ketinimai keisti darbą yra reikšmingai susiję su pasitenkinimu darbu, darbe patiriamu stresu (netikrumu taikant gydymą) ir perdegimo sindromu (emociniu išsekimu ir asmeniniais pasiekimais) (118).

Australijos mokslininkai Perry ir kt. (2017), analizavę 4592 slaugytojų ir akušerių sveikatos ir darbo charakteristikų bei gyvenimo kokybės sąsajas su ketinimais keisti darbą, nustatė, jog psichinės slaugytojų gerovės balai aukštesni vyresnių, patenkintų savo darbu, nerūkančių ir

nesiskundžiančių galvos skausmais ar miego sutrikimais slaugytojų. Autoriai teigia, jog ketinimas keisti darbą mažėja didėjant psichinei gerovei (103).

Italų mokslininkai De Simone ir Planta (2017), tyrę pasitenkinimo darbu, savarankiškumo ir įsipareigojimo darbui įtaką ketinimams keisti darbą, gavo panašius rezultatus. Pasitenkinimas darbu buvo reikšmingai susijęs su suteiktu savarankiškumu bei įsipareigojimu darbui, o šie veiksniai turėjo reikšmingos įtakos slaugytojų ketinimams keisti darbo vietą. Taip pat nustatyta, jog slaugytojų amžius, darbo stažas bei laikas, išdirbtas ligoninėje, mažina darbo keitimo intenciją (119).

Apžvelgus mokslinius tyrimus matyti, jog slaugytojų pasitenkinimas darbu bei dažnai jį įtakojantis patiriamas stresas darbe yra glaudžiai susijęs su ketinimais pasilikti arba keisti darbą, jo pobūdį ar vietą.

1.6. Psichikos sveikatos slaugytojų darbo ypatumai ir jautrumas stresui

Psichikos sveikata – emocinis ir dvasinis atsparumas, leidžiantis patirti džiaugsmą ir ištverti skausmą, nusivylimą ir liūdesį. Tai teigiamas gėrio jausmas, kuriuo remiasi tikėjimas savo bei kitų žmonių verte ir orumu (120). Psichikos sveikatos slaugytojo darbas yra dažnai paremtas asmenine kompetencija ir atsakomybe. Šis specialistas turi išmanyti įvairius vaikų ir suaugusiųjų psichinius bei psichologinius sutrikimus, jų simptomus, psichologijos, suicidologijos pagrindus, savižudybių prevencijos principus, įvairius psichikos sveikatą žalojančius veiksnius, atpažinti pacientą, turintį psichinės sveikatos problemų ir pagal kompetenciją teikti jam pagalbą (3).

Taigi psichikos sveikatos slaugytojai dirba su nestabilios psichikos pacientais, kurie gali sukelti pavojų jų sveikatai. Franz ir kt. (2010) teigimu, psichiatrinio profilio įstaigų ir slaugos namų darbuotojai dažniausiai susiduria su fizine ir verbaline agresija (4). Gate ir kt. (2011) atliktas tyrimas parodė itin dažną fizinės agresijos prieš slaugytojus paplitimą iš paciento ir jo artimųjų (5).

Gužausko (2014) teigimu, pacientams, turintiems psichikos ir elgesio sutrikimų vartojant psichoaktyviąsias medžiagas beveik du kartus padidėja žodinės agresijos, grasinančios žodinės agresijos bei provokacinio agresyvaus elgesio tikimybė. Suaugusiųjų asmenybės ir elgesio sutrikimų turintiems pacientams sunkaus smurto prieš save tikimybė yra tris kartus didesnė nei pacientams, kuriems šis sutrikimas nenustatytas (8).

Pajarskienės ir kt. (2016) atlikto tyrimo duomenimis, fizinį smurtą darbe patyrė 44,8 proc. tyrime dalyvavusių psichikos sveikatos slaugytojų. Šios slaugytojos psichosocialinę darbo aplinką vertino blogiau už smurto nepatyrusias koleges. Taip pat fizinį smurtą darbe patyrusios slaugytojos reikšmingai blogiau vertino ir psichosocialinės darbo aplinkos veiksnius – darbo tempą, emocinius reikalavimus, įsipareigojimą darbo vietai, informuotumą, pripažinimą, vaidmens aiškumą, vadovo

paramą, darbo ir šeimos konfliktą, teisingumą bei pasitikėjimą vadovavimu. Smurtą darbe patyrusių slaugytojų pasitenkinimas darbu buvo reikšmingai mažesnis (30). Ožeraitienės ir kt. (2015) tyrimas atskleidė panašius rezultatus – dirbdami su psichomotoriškai sujaudintais pacientais 45,3 proc. slaugytojų verbalinį smurtą ir 39,3 proc. fizinį smurtą patiria kelis kartus per savaitę (9).

Krüger ir Rosema (2010) teigimu, psichikos sveikatos priežiūros įstaigose susiduriama su tokiomis agresijos formomis kaip paciento ir personalo užpuolimas, muštynės tarp pacientų, ligoninės turto gadinimas, bandymai nusižudyti, draudžiamų medžiagų laikymas, vagystės (7). Nigerijos mokslininkai, atlikę tyrimą psichikos sveikatos priežiūros įstaigose, nustatė, jog slaugytojai dažniausiai susiduria su verbaline agresija, žeminimu bei grasinimais, rečiau pasitaiko fizinis smurtas, spaudimas, smurtavimas prieš save, bandymai nusižudyti, seksualinis priekabiavimas (6). Ožeraitienės ir kt. (2015) atliktas darbas parodė, jog dažniausia verbalinė agresija prieš slaugytojus buvo keiksmažodžiai ir ujimas (93,2 proc.). Priekabiavimą patyrė 80 proc., bauginimą ir gąsdinimus – 65,3 proc., grasinimus – 45,3 proc. slaugytojų. Dažniausia fizinio smurto apraiška buvo rankų griebimas iki skausmo (90,7 proc.), kitos – spardymas kojomis (68 proc.), spjūviai į veidą, kandžiojimasis, smūgiavimai (68-59 proc.) bei seksualinis priekabiavimas (45,3 proc.) (9).

Kitas Lietuvoje atliktas tyrimas pateikia įrodymus, kad dirbdami su pacientais, ištiktus alkoholinės psichozės, slaugytojai patiria įvairias emocinio ir fizinio smurto formas: pasityčiojimus, įžeidimus, grasinimus, smūgiavimus kumščiais, skausmingą rankų griebimą, seksualinį priekabiavimą ir pan. (62).

Gužauskas (2014) atliktu tyrimu nustatė, jog psichiatrijos profilio ligoninėse du trečdaliai slaugytojų patiria žodinę, kas trečias – grasinančią žodinę, o beveik trečdalis – žeminančią ir provokacinę agresijos formas (8). Kas penktas psichikos sveikatos slaugytojas darbe susiduria su fizine agresija. Japonijos mokslininkai nustatė, jog psichikos sveikatos slaugytojos moterys darbe dažniau susiduria su seksualiniu priekabiavimu, o vyrai – su fiziniais ir žodiniais pacientų išpuoliais (121).

Patiriamas smurtas darbe sukelia neigiamų pasekmių asmeniui bei organizacijai. Patiriama agresija gali neigiamai paveikti sveikatos priežiūros ir gydymo kokybę, pabloginti darbo klimatą (4). Darbuotojui patiriamas smurtas gali sukelti fizinius ir psichologinius sutrikimus, tokius kaip nemiga, baimė, stresas, bejėgiškumo jausmas. Jakubynaitė ir Ožeraitienė (2013) nustatė, jog patyrusioms fizinį ar psichologinį smurtą slaugytojoms dažniau pasireiškia virškinamojo trakto sutrikimai nei darbe nepatyrusioms smurto slaugytojoms (65).

Kandrašovienė (2016) įrodė, jog didžiausią stresą psichikos sveikatos slaugytojams sukelia bendravimas su pacientais ir jų šeimomis (29). Kitų mokslinių tyrimų duomenimis, psichikos sveikatos slaugytojai patiria intensyvų stresą dėl psichologinių darbo reikalavimų ir didelės įtampos

(122), didelio darbo krūvio (123), gausaus dokumentacijos kiekio (124), bendradarbių ir vadovų paramos trūkumo (122, 125-126) bei nepasitenkinimo darbu (125, 127).

Apibendrinant psichikos sveikatos slaugytojų darbo ypatumus galime teigti, jog šių specialistų darbas yra susijęs su padidėjusia smurto ir agresijos rizika slaugant psichinės sveikatos problemų turinčius pacientus.

Apžvelgus mokslinę literatūrą akivaizdu, jog slaugytojų darbo aplinkoje gausu stresą sukeliančių veiksnių. Patiriamas stresas darbe neigiamai veikia slaugytojų fizinę, psichinę ir emocinę sveikatą, mažina pasitenkinimą darbu bei skatina keisti darbo vietą. Dažniausiai slaugytojų minimi profesinį stresą keliantys veiksniai yra darbas su mirštančiais ir kenčiančiais pacientais, didelis darbo krūvis bei nepasitenkinimas gaunamu atlygiu. Psichikos sveikatos slaugytojams vieniems dažniausiai tenka susidurti su įvairiomis smurto apraiškomis darbe. Dėl profesinio streso slaugytojams dažniausiai pasireiškia perdegimo sindromas bei lėtinis nuovargis, taip pat minimi kaklo ir pečių srities bei galvos skausmai, virškinimo problemos.

Pasitenkinimas darbu gerina pacientų saugą ir priežiūros kokybę, gerina jų pasitenkinimą gaunamomis paslaugomis ir sveikatos priežiūros įstaiga, didina darbo našumą, mažina darbuotojų kaitą, yra organizacijos sėkmės ir augimo veiksnys. Slaugytojų pasitenkinimą darbu lemia asmeniniai, vidiniai bei išoriniai veiksniai, iš kurių dažniausiai minimi yra darbo užmokestis, darbo krūvis bei patiriamas stresas darbe.

2. TYRIMO METODIKA

2.1. Tyrimo organizavimas

Tyrimas buvo atliktas 2017 metais lapkričio mėnesį. Apklausti VšĮ Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje, VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre, VšĮ Respublikinėje Kauno ligoninėje ir VšĮ Jūrininkų ligoninės Švėkšnos psichiatrijos departamente dirbantys psichikos sveikatos slaugytojai.

Tyrimo reprezentatyvumui reikalinga imtis apskaičiuota pagal imties dydžio nustatymo formulę:

n =

Δ²

,

kur n – atvejų skaičius atrankinėje grupėje;

z - koeficientas, surandamas iš Stjudento pasiskirstymo lentelių. Pasirinktas patikimumas 95 proc. (p=0,05), z = 1,96;

s — imties vidutinis kvadratinis nuokrypis; Δ (delta) — leistinas netikslumas.

VšĮ Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje dirba 100 psichikos sveikatos slaugytojų, VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre – 55, VšĮ Respublikinėje Kauno ligoninėje – 150 ir VšĮ Jūrininkų ligoninės Švėkšnos psichiatrijos departamente – 60, iš viso – 365 psichikos sveikatos slaugytojai.

Nustatyta, kad į tyrimą reikia įtraukti mažiausiai 187 respondentus.

Iš viso buvo išdalintos 357 anketos, sugrąžinta – 353, iš kurių 2 – netinkamos analizei. Atsako dažnis: 98,3 proc. Tinkamai užpildyta ir analizuota 351 anketa.

Tyrėja anketas išdalino ligoninių vyr. administratorėms, kurios padalino jas psichikos sveikatos slaugytojams. Respondentai buvo supažindinti su tyrimo tikslu bei anketos pildymo instrukcija. Anketos buvo pildomos tyrėjai tiesiogiai nedalyvaujant. Užpildytos slaugytojų anketos grąžintos vyr. administratorėms ir perduotos tyrėjai.

2.2. Tiriamųjų imtis, atranka ir sociodemografinės charakteristikos

Tyrime dalyvavo psichikos sveikatos slaugytojai, dirbantys VšĮ Respublikinėje Kauno ligoninėje (n=148), VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre (n=51), VšĮ Respublikinėje

Vilniaus psichiatrijos ligoninėje (n=97) bei VšĮ Jūrininkų ligoninės Švėkšnos psichiatrijos departamente (n=55) (N=351).

Respondentų atmetimo kriterijus – atostogaujantys arba nedarbingumo pažymėjimą turėję slaugytojai.

Tyrimo anketą užpildė 351 psichikos sveikatos slaugytojas. Analizuojant respondentų pasiskirstymą pagal darbo krūvio grupes, dėl mažų imčių (n<5) buvo sudaryti nauji kintamieji: darbo krūvio grupės „0,25 etato“, „0,5 etato“ ir „0,75 etato“ sujungtos su darbo krūvio grupe „1 etatas“ ir sudarytas naujas kintamasis „≤1 etatas“. Respondentų socialinės ir demografinės charakteristikos pateiktos 3 lentelėje.

3 lentelė. Tyrimo dalyvių sociodemografinės charakteristikos, n (proc.)

Sociodemo-grafiniai parametrai VšĮ Respublikinė Kauno ligoninė (n=148) VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centras (n=51) VšĮ Jūrininkų ligoninės Švėkšnos psichiatrijos departamentas (n=55) VšĮ Respublikinė Vilniaus psichiatrijos ligoninė (n=97) Iš viso (N=351) Lytis Vyrai 4 (2,7) - - 2 (2,1) 6 (1,7) Moterys 144 (97,3) 51 (100) 55 (100) 95 (97,9) 345 (98,3) Amžiaus grupės <=29 m. 19 (12,8) 11 (21,6) 1 (1,8) 11 (11,3) 42 (12,0) 30-39 m. 18 (12,2) 2 (3,9) 1 (1,8) 10 (10,3) 31 (8,8) 40-49 m. 42 (28,4) 12 (23,5) 20 (36,4) 31 (32,0) 105 (29,9) 50-59 m. 51 (34,5) 20 (39,2) 28 (50,9) 34 (35,1) 133 (37,9) >=60 m. 18 (12,2) 6 (11,8) 5 (9,1) 11 (11,3) 40 (11,4) Išsilavinimas Aukštesnysis 86 (58,1) 18 (35,3) 45 (81,8) 55 (56,7) 204 (58,1) Aukštasis neuniversitetinis 45 (30,4) 25 (49,0) 4 (7,30 29 (29,9) 103 (29,3) Aukštasis universitetinis 17 (11,5) 8 (15,7) 6 (10,9) 13 (13,4) 44 (12,5) Šeiminė padėtis Susituokę 86 (58,1) 25 (49,0) 43 (78,2) 61 (62,9) 215 (61,3) Išsituokę 30 (20,3) 13 (25,5) 9 (16,4) 17 (17,5) 69 (19,7) Našliai 4 (2,7) 4 (7,8) 2 (3,6) 5 (5,2) 15 (4,3) Vieniši 28 (18,9) 9 (17,6) 1 (1,8) 14 (14,4) 52 (14,8) Darbo stažas <5 m. 26 (17,6) 13 (25,5) 3 (5,5) 13 (13,4) 55 (15,7) 6-10 m. 15 (10,1) 7 (13,7) 1 (1,8) 9 (9,3) 32 (9,1) >=11 107 (72,3) 31 (60,8) 51 (92,7) 75 (77,3) 264 (75,2) Darbo krūvis ≤1 etatas 69 (46,6) 27 (52,9) 52 (94,5) 46 (47,4) 194 (55,3) >1 etatas 79 (53,4) 24 (47,1) 3 (5,5) 51 (52,6) 157 (44,7)

Didžioji dalis tyrime dalyvavusių slaugytojų yra susituokusios vidutinio amžiaus (40-59 m.) moterys su aukštesniuoju ar aukštuoju neuniversitetiniu išsilavinimu, slaugytojomis dirbančios daugiau nei 11 metų.

2.3. Tyrimo metodai

Atliktas kiekybinis skerspjūvio tyrimas, naudojant anoniminį apklausos metodą. Buvo naudota Išplėstinė slaugos streso skalė iš 56 teiginių (128) (į lietuvių kalbą anketą 2013 m. išvertė ir adaptavo O. Riklikienė ir D. Krušinskaitė (LSMU)) ir septyni klausimai susiję su pasitenkinimu darbu bei vienas klausimas apie ketinimą keisti darbą iš Price ir Mueller (1983) profesionalų kaitos klausimyno (129) (1 priedas).

Išplėstinė slaugos streso skalė išleista 1978 metais. Šios skalės tikslas – įvertinti slaugytojų patiriamo streso darbe dažnumą. Ši streso skalė nematuoja patiriamo streso sunkumo arba intensyvumo. Streso psichometrinės ypatybės buvo nustatytos atlikus tyrimą JAV, kuriame dalyvavo 122 skirtingo profilio slaugytojos. Anketoje 34-iais teiginiais buvo vertinami slaugytojų streso šaltiniai ir jų poveikio dažnumas. French ir kt. (2000) slaugos streso skalę išplėtė iki 59 punktų, tačiau po tyrimo su 2280 slaugytojų du punktai buvo išbraukti (128).

Taigi, Išplėstinę slaugos streso skalę sudaro 57 teiginiai. Šiame tyrime buvo išbrauktas vienas teiginys apie pacientų klasifikavimo sistemą, nes Lietuvoje tokios sistemos nėra. Taigi, tyrimo anketą sudaro 56 teiginiai, kurie suskirstyti į devynis poskalius, atspindinčius skirtingus streso šaltinius slaugytojų darbe (4 lentelė).

4 lentelė. Išplėstinės slaugos streso skalės turinys

Poskaliai Teiginiai

Mirtis ir mirimas 1, 17, 24, 27, 37, 47, 52

Konfliktas su gydytojais 2, 10, 14, 28

Netinkamas profesinis pasiruošimas 9, 19, 29, 36, 39, 43,56 Problemos, susijusios su bendradarbiais 4, 12, 20, 21, 22, 25, 50 Problemos, susijusios su vadovaujančiu personalu 5, 13, 30, 31, 40, 49, 53

Darbo krūvis 32, 41, 42, 45, 48, 54

Netikrumas prižiūrint pacientus 3, 6, 18, 33, 34, 38, 46, 55

Pacientai ir jų šeimos 7, 11, 15, 23, 35, 44, 51

Diskriminacija kolektyve 8, 16, 26

Anketos patikimumui (angl. reliability) nustatyti vertintas visos anketos (56 teiginiai) bei atskirų streso grupių vidinis nuoseklumas (angl. internal consistency). Skaičiuotas Cronbacho alfa koeficientas. Cronbacho alfa koeficiento reikšmė gerai sudarytam klausimynui turėtų būti didesnė už 0,7, kai kurių autorių teigimu – už 0,6 (130). Mūsų naudotos anketos skalių vidinio nuoseklumo vertinimo rezultatai pateikti 5 lentelėje.