LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
VETERINARIJOS AKADEMIJA
VETERINARIJOS FAKULTETAS
VETERINARINöS MEDICINOS STUDIJŲ PROGRAMA UŽKREČIAMŲJŲ LIGŲ KATEDRA
Rima Šapauskait÷ VI kursas 2 grup÷
KIAULIŲ REPRODUKCINIO IR KVöPAVIMO SINDROMO VIRUSO
IŠPLITIMO ANALIZö „X“ ŪKYJE
Magistro baigiamasis darbas
Darbo vadovas: doc. dr. Marija Stankevičien÷
PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Kiaulių reprodukcinio ir kv÷pavimo sindromo viruso išplitimas „X“ ūkyje“
1. Yra atliktas mano pačios:
2. Nebuvo naudojamas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje:
3. Nenaudojau šaltinių, kurie n÷ra nurodyti darbe, ir pateikiu visą panaudotos literatūros sąrašą.
2012-01-26 Rima Šapauskait÷
(data) (autoriuas vardas, pavard÷) (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE
Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe
(data) (autoriuas vardas, pavard÷) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADOS DöL DARBO GYNIMO
Darbas paruoštas pagal „Veterinarin÷s medicinos studijų baigiamųjų darbų rengimo, gynimo ir vertinimo tvarką“ (patvirtinta LSMU VF Tarybos pos÷dyje 2011-10-20 prtokolas Nr. 03 (37) ir gali būti pristatomas gynimo komisijai.
2012-01-26 Marija Stankevičien÷
(data) (autoriuas vardas, pavard÷) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS UŽKREČIAMŲJŲ LIGŲ KATEDROJE
Saulius Petkevičius
(aprobacijos data) (katedros ved÷jo vardas, pavard÷) (parašas)
Magistro darbas yra įd÷tas į ETD IS
(gynimo komisijos sekretor÷s parašas)
Magistro baigiamojo darbo recenzentas
TURINYS
SANTRUMPOS... 2
SANTRAUKA... 3
ĮVADAS... 4
1. LITERATŪROS APŽVALGA... 6
1.1 KRKS viruso struktūra, atsparumas fizikiniams ir cheminiams veiksniams... 6
1.2 KRKS epizootologiniai duomenys ir ekonominiai nuostoliai... 7
1.3 KRKS klinikiniai simptomai ir patologiniai pakitimai... 8
1.4 Specifin÷ profilaktika prieš KRKS virusą... 11
1.5 KRKS viruso laboratoriniai diagnostikos ir tyrimų metodai... 12
2. TYRIMO METODIKA... 15
2.1 Tyrimų objektas... 15
2.2 Tyrimų metodai... 15
2.2.1 Antikūnų imunofermentin÷s analiz÷s metodas... 15
2.2.2 Statistinis duomenų įvertinimas... 16
3. TYRIMO REZULTATAI... 17
3.1 „X“ kiaulininkyst÷s ūkio apibūdinimas... 17
3.2 Ūkio seroepizootin÷ situacija KRKS atžvilgiu... 19
4. REZULTATŲ APIBENDRINIMAS ... 23
5. IŠVADOS... 24
2
SANTRUMPOS
KRKS Kiaulių reprodukcinis ir kv÷pavimo sindromas
KRKSv Kiaulių reprodukcinis ir kv÷pavimo sindromo virusas
IFA imunofermentin÷ analiz÷
IF imunoflorescencijos metodas
IPMA imunoperoksidaz÷s metodas
VN viruso neutralizacijos reakcija
3 SUMMARY
The author of the work: Rima Šapauskait÷.
Subject: “Analysis of the spread of porcine reproductive and respiratory syndrome virus in pig farm "X" “.
Supervisor: Assoc. Prof. dr. Marija Stankevičien÷.
The work was arranged in Lithuanian University of Health Sciences, Veterinary Academy, Department of Infectious Diseases, National Food and Veterinary Risk Assessment Institute, and at the “X” pig farm.
The content of the work: 30 pages, 3 tables, 7 figures, 61 references.
The aim of the study – to analyze the spread of PRRS virus in "X" pig farm. Goals of the study:
1. Analysis of the pig farm "X".
2. To analyze the epidemiological situation according to the prevalence of PRRS. 3. Summarize the obtained data.
Pig serum samples were obtained from the "X" pig farm for the research. Blood samples were taken from 30-35 days-old piglets, 50-60 days-old pigs, 6-7 months-old fattening pigs, breeding sows and boars of different age. During the two-year period, 218 pig blood samples were investigated according to the prevalence of PRRS virus. 80 samples (36.7%) were evaluated as positive. It was determined that there were 43.7 % positive pig samples in 2009, when only 28.3 % - in 2010 (P ≥ 0.05). The largest percentage (42.9%) of pigs carrying the virus was found in fattening pigs (6-7 months-old) and in sows (38.9%).
Analysis of the spread of PRRSv virus in pigs at the 'X' farm showed that PRRS virus is prevalent in pigs herd, although clinical signs of disease unnoticed. The access of virus into the farm is unknown.
Conclusions:
1. The endometritis among pigs form 50%, agalactiae - 20%.
2. Swine dysentery and ileitis are the most occured infectious diseases (53%).
3. 43.7% of PRRSV antibodies in serum samples were found in 2009, 28.3% - in 2010. 4. It was determined, that PRRS virus is prevalent in pig herd, therefore the continuous
4 ĮVADAS
Kiaulininkyst÷ Lietuvoje yra antroji gyvulininkyst÷s šaka, turinti senas ūkininkavimo tradicijas. Kiaules, lyginant su kitomis gyvūnų rūšimis, auginti patogu d÷l gana trumpo auginimo periodo, per kurį labai greitai galima atstatyti bandą. Kiaulienos gamybos apimtis pasaulyje nuolat did÷ja. Pagal ES žem÷s ūkio produktų rinkos vystimosi programas 2006 – 2013 m. tikimasi, jog m÷sos suvartojimas vienam gyventojui per artimiausius 6 metus padid÷s iki 89 kg gyventojui, tame skaičiuje kiauliena sudarys 44,4 kg (Prospects for agricultural markes and income 2006 – 2013).
Kiaulienos perdirbimui įtakos turi daug veiksnių (genetika, amžius, mityba, apdorojimo technologija, įvairios ligos). Kiaulininkyst÷s ūkiuose labai svabu yra užkrečiamųjų ligų prevencija. Vienas iš susirgimų, kuris paplitęs kiaulių populiacijoje yra kiaulių reprodukcinis ir kv÷pavimo sindromas (KRKS).
Kiaulių reprodukcinio ir kv÷pavimo sindromo virusas (KRKSv) yra ženklus kiaulių ligų patogenų visame pasaulyje, padarantis labai didelių ekonominių nuostolių, nes sutrinka kiaulaičių ir paršavedžių reprodukcija, įvyksta abortai, o nujunkytiems paršeliams sukelia kv÷pavimo sistemos patologijas. Pirmą kartą apie ligą buvo paskelbta Jungtin÷se Amerikos Valstijose ir Kanadoje 1987 m. (Loula, 1990), Japonijoje 1989 m. (Shimizu ir kt., 1996), Vokietijoje 1990 m. (Lindhaus ir Lindhaus, 1991), tačiau ligos suk÷l÷jas buvo izoliuotas tik 1990 metais Europoje ir 1992 m. JAV (Weensvoort ir kt., 1991; Collins ir kt., 1992). Jis buvo pavadintas kiaulių reprodukcino ir kv÷pavimo sindromo virusu. Virusas priklauso Arteriviridae šeimos Arterivirus genčiai (Cavanagh, 1997).
Kiaulių KRKS suk÷l÷jo cirkuliacija priklauso nuo bandų struktūros, kiaulių auginimo technologinio ciklo bei kryptingo vadovavimo (Keffaber ir kt., 1992; Torison ir kt., 1994). Net uždarose veislinių kiaulių bandose virusas gali persistentiškai cirkuliuoti tarp nujunkomų 3-6 savaičių paršelių, kadangi infekcija pasireiškia tuo metu, kai išnyksta kolostriniai antikūnai (Albina, 1998a; Albina ir kt., 1992). Didel÷se kiaulių auginimo įmon÷se, kuriuose išplitusios ir kitos infekcin÷s ligos, sudaro puikios sąlygos KRKSv persistencijai. Šie virusai gali ilgą laiką išlikti veislin÷se ir penimų kiaulių grup÷se periodiškai sukeldami reprodukcijos sutrikimus paršaved÷ms ir kv÷pavimo sistemos patologiją nujunkytiems paršeliamas (Keffaber ir kt., 1992; Terpstra ir kt., 1992; Stevenson ir kt., 1993).
5 Lietuvoje pirmieji kiaulių reprodukcinio ir kv÷pavimo sindromo (KRKS) klinikiniai simptomai buvo pasteb÷ti 1997 m. pradžioje. Antikūnų IFA preliminarūs tyrimai parod÷, kad sergančioms kiaul÷ms buvo nustatyti specifiniai KRKSv antikūnai (Lukauskas ir kt., 1998; Janut÷nait÷ ir kt., 2000, Stankevičien÷ ir kt., 2002), kurie leido manyti, kad Lietuvos kiaulių ūkiuose išplito naujas virusas, apie kurio egzistavimą iki tol duomenų nebuvo.
Darbo tikslas – išanalizuoti KRKS infekcijos išplitimą „X“ kiaulininkyst÷s ūkyje. Darbo uždaviniai:
1. „X kiaulininkyst÷s ūkio analiz÷.
2. Išanalizuoti epidemiologinę situaciją KRKS atžvilgiu. 3. Apibendrinti gautus duomenis
6
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1 KRKS viruso struktūra, atsparumas fizikiniams ir cheminiams veiksniams
Kiaulių reprodukcinio ir kv÷pavimo sindromo virusas priskiriamas Arteriviridae šeimos Arterivirus genčiai. Jo pilnai susiformavę virionai yra 50-60 nm diametro ir turi 20-35 nm nukleokapsidę (Benfield ir kt., 1992; Meulenberg ir kt.,1995). Jie lengvai praeina per 200 nm filtrus, bet dalinai sulaikomi 50 nm filtrų (1.1 pav.).
1.1 pav. KRKS virusas (elektronin÷ mokroskopija padidinimas 250000 kartų
http://www.prrs.de/krankheit/ Prieiga per internetą 2010 m. kovo 12 d)
Virusas labai jautrus organiniams tirpikliams (pvz., chloroformui arba eteriui) , kurie greitai pažeidžia virioną supančius proteinus. KRKSv temperatūrų stabilumas yra panašus į kiaulių coronavirusų (transmisinio gastroenterito virusas). KRKSv išlieka stabilus visus metus -70oC temperatūroje. Apytikriai 4oC temperatūroje KRKSv išlieka gyvybingas 1 m÷nnesį, nors jau pirmąją savaitę praranda 90 proc. savo virulentiškumo (Bloemraad ir kt., 1994), patologin÷je medžiagoje, užšaldytoje -20oC temperatūroje, KRKSv išlieka gyvybingas keletą metų (Benfield ir kt., 1992). Iš giliai užšaldytos m÷sos virusą pavyko izoliuoti alveolinių makrofagų kultūroje net po trijų metų (Frey ir kt., 1992). KRKSv 37°C temperatūroje visiškai inaktyvuojamas per 48 valandas, o 56°C temperatūroje žūsta per 45 minutes. KRKSv išlaiko virulentiškumą 1–6 dienas 20–21oC temperatūroje, 3-24 val. 37oC ir 6–20 min. 56oC temperatūroje (Benfield ir kt., 1992; Bloemraad ir kt., 1994; Wensvoort ir kt., 1993). KRKSv išlieka stabilus esant pH 6,5–7,5, tačiau greitai praranda virulentiškumą esant pH mažiau nei 6 ir daugiau nei 7,5 ( Bloemraad ir kt., 1994).
7 1.2 KRKS epizootologiniai duomenys ir ekonominiai nuostoliai
KRKS suk÷l÷jas į neužkr÷stą kiaulių bandą gali patekti aerozoliniu arba tiesioginio kontakto būdu, įvežus užsikr÷tusias kiaules ir laikant jas kartu su sveikomis (Wensvoort ir kt., 1991; Terpstra ir kt., 1991). Kai virusas patenka į neužkr÷stą ūkį, ūmiai perserga gana didel÷ dalis kiaulių. Tyrimai parod÷, kad net 75 proc. tirtų paršavedžių per 3 savaites tampa serologiškai teigiamos nuo to momento, kai šiai ligai būdingi klinikiniai simptomai buvo pirmą kartą pasteb÷ti bandoje (Terpstra ir kt., 1992). Rossow ir kitų (1994) tyrimai parod÷, kad net 90 proc. paršavedžių tapo serologiškai teigiamos KRKS atžvilgiu per 3 m÷nesius nuo ligos suk÷l÷jo patekimo į uždarą veislinę kiaulių bandą .
Nežinoma, ar KRKSv užkr÷stų kokią nors kitą gyvūnų rūšį, tačiau neatmetama galimyb÷, kad ligos suk÷l÷jo mechaniniais perneš÷jais gal÷tų būti paukščiai. Taip pat KRKSv gali pernešti ūkyje dirbantys asmenys. Be to, virusas lengvai plinta vakcinacijų metu naudojant tas pačias adatas. Pats svarbiausias šių virusų išplitimo būdas yra veislinių kiaulaičių ir penimų paršelių tiesioginis kontaktas su senesniais, KRKSv užsikr÷tusiais gyvuliais (Stevenson ir kt., 1993; Dee ir kt., 2000; Done ir kt., 1996). Nustatyta, kad kiaul÷s virusą tiesioginio kontakto metu gali perduoti neužkr÷stiems gyvuliams net 14 savaičių po užsikr÷timo (Terpstra ir kt., 1992). Wills ir kiti (1995) nustat÷, kad KRKSv galima izoliuoti iš kiaulių rykl÷s limfinių mazgų 157 dienas po eksperimentinio užkr÷timo.
KRKS virusas išskiriamas į aplinką ir su šlapimu bei fekalijomis, o jį izoliuoti pavyksta labai retai (Yoon ir kt., 1994; Rossow ir kt., 1994). KRKSv buvo izoliuotas iš eksperimentiškai užkr÷stų šernų spermos. Epizootiniai ir eksperimentiniai duomenys rodo, kad KRKS gali plisti kiaulių bandose dirbtinai s÷klinant kiaules tik tuo atveju, jeigu sperma buvo surinkta iš kuilių ūmioje ligos eigoje (Swenson ir kt., 1994). KRKSv perdavimo būdai n÷ra galutinai ištirti, nes kartais KRKSv patenka į kiaulių bandas nežinomu būdu, t.y. ne su kiaul÷mis arba sperma.
Kiaulių KRKS suk÷l÷jo cirkuliacija priklauso nuo bandų struktūros, kiaulių auginimo technologinio ciklo bei kryptingo vadovavimo (Keffaber ir kt., 1992; Torison ir kt., 1994). Net uždarose veislinių kiaulių bandose virusas gali persistentiškai cirkuliuoti tarp nujunkomų 3-6 savaičių paršelių, kadangi infekcija pasireiškia tuo metu, kai išnyksta kolostriniai antikūnai (Albina, 1998a; Albina ir kt., 1992). Didel÷se kiaulių auginimo įmon÷se, kuriuose išplitusios ir kitos infekcin÷s ligos, susidaro puikios sąlygos KRKSv persistencijai. Šie virusai gali ilgą laiką išlikti veislin÷se ir penimų kiaulių grup÷se periodiškai sukeldami reprodukcijos
8 sutrikimus paršaved÷ms ir kv÷pavimo sistemos patologiją nujunkytiems paršeliamas (Keffaber ir kt., 1989; Terpstra ir kt., 1991; Stevenson ir kt., 1993).
Be išlaidų, kurios yra būtinos kontroliuojant epizootinę situaciją bandoje, KRKSv dažnai padaro ir tiesioginių ekonominių nuostolių, kurie atsiranda d÷l bandos reprodukcijos sumaž÷jimo, sergančių paršelių gaišimo, didelių išlaidų gydymui, produkcijos netekimo. Ypač dideli ekonominiai nuostoliai būdingi tiems kiaulininkyst÷s ūkiams, kuriuose labai intensyvus prieauglio auginimas (Wensvoort, 1993). Nustatyta, kad kasmet KRKS gali sumažinti ūkyje kiaulių produkciją iki 20 proc. (Lindhaus ir kt., 1991; Zimmerman, 1991).
Apibendrinus duomenis galima teigti, kad KRKS virusin÷ infekcija gali tęstis ilgą laiką veislin÷se kiaulių bandose bei persistuoti tarp kuilių. Pasteb÷ta, kad neteisingas pakaitinių kiaulaičių auginimo būdas ir technologinis procesas nulemia pagrindinį viruso išplitimo ir ligos perdavimo procesą. Publikacijų analiz÷ taip pat parodo, kad veislin÷s kiaulių bandos tinkamas izoliavimas sustabdo viruso išplitimą kiaulių tarpe. Be to, endemin÷se veislin÷se kiaulių bandose KRKS užsikr÷tusių ir kartais į aplinką išskiriančių šį virusą kiaulių skaičius yra labai mažas. Persistentiškai užsikr÷tusios paršaved÷s užkrečia kitas kiaules tiesioginio kontakto metu, tačiau neatmetamas ir mechaninio viruso pernešimo pavojus (pvz., per rūbus ir injekcines adatas), nepaisant, kad virusas aplinkoje greitai praranda virulentiškumą.
1.3 KRKS klinikiniai simptomai ir patologiniai pakitimai
Eksperimentiškai užkr÷tus kiaules, KRKS pirmieji ligos simptomai pastebimi jau ketvirtą-penktą dieną (Terpstra ir kt., 1991; Christianson ir kt., 1992). Šešių m÷nesių paršeliams ligos simptomai pasireiškia po 2-jų dienų tiesioginio kontakto su KRKSv užkr÷stomis paršaved÷mis (Wensvoort ir kt., 1991). Įvairus inkubacinis ligos periodas kai kurių autorių aiškinamas ne tik padermių virulentiškumu, bet ir virusų kiekio, perdavimo būdu, gera kiaulių priežiūra ir steb÷jimu. Labai dažnai pasitaiko ir subklinikin÷ KRKS eiga, tod÷l kokių nors ryškesnių klinikinių simptomų nepastebima (Morrison ir kt., 1992).
9 1.2 pav. KRKS klinikiniai požymiai (odos paraudimas)
(http://www.animal-health-online.de/prrs/ Prieiga per internetą 2010 m. kovo 12 d.).
Europos Bendrijoje iki 1991 m. birželio (t.y. prieš išskiriant suk÷l÷ją - virusą) KRKS diagnoz÷ bandoje paprastai būdavo dvipakopis procesas. Pirmąją pakopą sudar÷ panašių kv÷pavimo ir reprodukcinių sutrikimų kiaul÷ms priežasčių pašalinimas, atliekant suporintų serumų tyrimus. Antrosios diagnozavimo pakopos metu buvo remtasi paršingų kiaulių bei paršelių iki nujunkymo klinikiniais požymiais. Pagal juos buvo paruošti įvairūs KRKS atvejų aprašymai. Vienas iš aiškiau išreikštų atvejų buvo paruoštas Nyderlanduose. Diagnoz÷ pagrįsta bet kurių 2 ar 3 diagnostinių kriterijų, kurie nepriskirti jokiai žinomai ligai, aptikimu per 2-jų savaičių laikotarpį.
Nustatyti diagnozę vien pagal klinikinius požymius yra sunku, nes atskirų paršelių grupių ar ūkių kiaulių ligos klinikiniai požymiai būna skirtingi. Antrin÷ infekcija taip pat komplikuoja diagnoz÷s nustatymą, tod÷l visi klinikiniai požymiai tur÷tų būti vertinami ne atskirų kiaulių, bet visos bandos mastu.Tokioje bandoje KRKS infekciją galima įtarti jeigu per dvi savaites gimsta daugiau negu 20 proc. silpnų paršelių, padažn÷ja v÷lyvųjų abortų, pirmalaikis paršiavimasis siekia 8 proc. ir jeigu pirmąją savaitę paršelių gaišimas viršija 25 proc. (De Jong ir kt., 1991).
Kadangi bandoje vienu metu KRKSv gali būti užsikr÷tusios įvairaus amžiaus kiaul÷s, tod÷l pastebimi įvairūs klinikiniai požymiai: ūmioje infekcijos stadijoje kiaul÷s gaišta (Hooper ir kt., 1992), pasireiškia anoreksija, agalaktija, mieguistumas, kartais pakinta odos spalva. Labai būdinga, kad kiaul÷s kos÷ja, sunkiai kv÷puoja.Visi išvardinti požymiai, o ypač anoreksijos, kiaulių bandoje trunka keletą dienų. Paršaved÷ms ir paršeliams ausys, oda, vulvos kraštai gali pasidaryti cianotiški (1.2 pav.). Odos spalvos pakitimai atsiranda penktą - septintą dieną po kitų klinikinių požymių pasirodymo.
10 Reprodukcinių sutrikimų mechanizmas vis dar neaiškus. Paršaved÷s tampa viremin÷s, kai po užsikr÷timo virusas reprodukuojasi alveoliniuose makrofaguose. Tyr÷jai išskyr÷ virusą iš kraujo serumo ir plazmos bei periferinio kraujo leukocitų. Būdinga užsitęsusi viremija (iki 14 dienų), d÷l kurios virusui pakanka laiko nukeliauti krauju į placentą. Dar n÷ra visiškai įrodyta, kad viruso reprodukcija yra gemalų žūties priežastis, tačiau jei vadoje žūsta daug gemalų, tai padaug÷ja ir gimusių negyvų paršelių skaičius, tokie gemalai komplikuoja gimdymą. KRKS viruso įtaka placentai n÷ra aiški. Kadangi kiaul÷s abortuoja v÷lyvuoju paršingumo periodu, tai placentos uždegimas tikriausiai n÷ra pagrindinis reprodukcinių pakenkimų mechanizmas. Dažnai pasikartojanti ruja bei sumaž÷jęs pastojimų skaičius rodo, kad galima ankstyva transplacentin÷ gemalų infekcija, d÷l kurios ir nutrūksta n÷štumas. Įrodyta, kad n÷štumo viduryje gemalas sugeba palaikyti viruso reprodukciją.
Reprodukcijos sutrikimas taip pat būdingas KRKS simptomas ir užkr÷stame ūkyje gali pasireikšti per 4-5 m÷nesius. Abortai pasireiškia anksčiausiai nuo 22-os dienos po paršavedžių sukergimo iki 109-tos paršingumo dienos, nors priešlaikinis arba uždelstas paršavimasis yra dažnesnis ir labiau būdingas KRKSv sukeltiems reprodukcijos sutrikimams. Užsikr÷tusiuose ūkiuose galima surasti vienoje vadoje mumifikuotų, suirusių, silpnų, silpnų ir iš pažiūros normalių paršelių (Keffaber, 1989; Gordon, 1992). (1.3 pav.).
1.3 pav. Atvesti negyvi ir mumifikuoti paršeliai
(http://www.animal-health-online.de/prrs/Prieiga per internetą 2010 m. kovo 12 d.).
Veislinių kiaulių anoreksija ir karščiavimas tęsiasi 4–7 dienas. Reprodukciniai sutrikimai charakterizuojami abortų padažn÷jimu, silpnų paršelių vedimu (50–70%) ir priešlaikiniu
11 paršiavimosi 5–7 dienas anksčiau (Hopper ir kt., 1992).
Užsikr÷tusiems kuiliams pasireiškia tokie pat klinikiniai požymiai, kaip ir paršaved÷ms: mieguistumas, depresija, apetito nebuvimas ir silpnas karščiavimas (41-40°C). Kuiliams sumaž÷ja spermatozoidų judrumas (De Jong ir kt., 1991a; Keffaber, 1989; Sur ir kt., 1997) ir lytinis potraukis. Pra÷jus 4 savait÷ms po pirmųjų klinikinių požymių pasirodymo išskiriamos spermos kiekis kas savaitę vis maž÷ja, o į normalų lygį grįžtama po 7 savaičių. Po 2 savaičių nuo pirmųjų klinikinių požymių pasirodymo galima steb÷ti spermatozoidų judrumo sumaž÷jimą ir pagaus÷jusias jų morfologines anomalijas. Su sperma taip pat galima perduoti KRKS virusą, nes spermoje virusas išsilaiko gyvybingas ir gali užkr÷sti dirbtinai aps÷klinant paršavedes (Teuffert ir kt., 1998, De Jong ir kt., 1991a; Keffaber, 1989; Sur ir kt., 1997). (Christofer-Hennings ir kt., 1995a; Christofer-Hennings ir kt., 1995b).
Gana dažna l÷tin÷ šio susirgimo forma, kai kiaul÷s reinfekuojamos pra÷jus keliems m÷nesiams ar metams po pradinio protrūkio. KRKS virusai dažnai pakartotinai apkrečia penimas ar paršingas kiaules pra÷jus daugeliui m÷nesių po ūmaus susirgimo protrūkio. Manoma, kad d÷l virusų poveikio dažni nujunkomų kiaulių kv÷pavimo sistemos pažeidimai, jie turi įtakos vados dydžiui ir sukergimui. Virusą galima išskirti iš plaučių, plazmos, serumo ir kraujo pra÷jus iki 8 savaičių nuo užsikr÷timo. KRKS virusas gali pereiti placentos barjerą. Būdngi patologonatominiai pokyčiai randami plaučiuose, gimdoje, virškinamajame trakte, pas kuilius s÷klid÷se.
Paršelių sergamumas ir gaišimas ypatingai būdingas KRKS. Labai daug paršelių nugaišta pirmąją gyvenimo savaitę, jiems prasideda sunkus kv÷pavimas kartu su konjunktyvitu ir edema (Hopper ir kt., 1992). JAV pasteb÷tas paršelių gaišimo prieš nujunkymą padid÷jimas nuo 3,1 proc. prieš KRKSv infekciją iki 7,4 proc. po ligos protrūkio (Stevenson ir kt., 1993). Vyresnio amžiaus paršeliams būdingas trūkčiojantis kv÷pavimas per burną, apatiškumas, mindžiukavimas, ašarojimas, čiaud÷jimas, nervų sistemos sutrikimo reiškiniai ir v÷mimas (Loula, 1990).
1.4 Specifin÷ profilaktika prieš KRKS virusą
Specifinei profilaktikai prieš KRKSv infekciją buvo panaudotos gyvos susilpnintos ir inaktyvuotos vakcinos, kurios sugeb÷jo kiaul÷ms užtikrinti įvairaus lygio imunitetą nuo KRKS (Hesse ir kt., 1996; Mengeling ir kt., 1996a). Pastaruoju metu pasaulyje yra
12 gaminamos tik kelios gyvos susilpnintos vakcinos, kurios skirtos kiaulių populiacijų apsaugai nuo KRKS ir viruso kontrolei didel÷se bandose. Šiaur÷s Amerikoje 1994 metais prad÷ta gaminti RespPRRS/Repro vakcina, skirta 3-18 savaičių paršelių imunizacijai, kuri juos apsaugo nuo kv÷pavimo organų pažeidimų, sukeliamų KRKSv. Nuo 1996 metų ją prad÷ta naudoti kiaulaičių ir paršavedžių imunizavimui prieš kergimą. Ta pati vakcina Europoje yra žinoma Ingelvac PRRS MLM (Boehringer Ingelheim, JAV) pavadinimu. Mokslin÷se publikacijose pateikti gyvų susilpnintų vakcinų panaudojimo efektyvumo tyrimų rezultatai labai prieštaringi.
Ruošiant konkrečiam ūkiui vakcinacijos programą būtina atsižvelgti į keletą veiksnių. Vakcinų virusas gali ilgą laiką persistuoti kiaulių bandoje, bet persistavimo pasekm÷s gali būti labai panašios į tas, kurias sukelia virulentiškos paderm÷s (Mengeling ir kt., 1996a; Wills ir kt., 1995) jis lengvai gali būti perduodamas tiesioginio kontakto metu neimunizuotom, serologiškai neigiamom kiaul÷m (Botner ir kt., 1994; Botner ir kt., 1997). Vakcininis virusas gali pereiti placentos barjerą ir sukelti vaisiaus patologiją (Mengeling ir kt., 1996b), o vakcinuoti kuiliai jį ilgą laiką išskiria su sperma (Christopher Hennings ir kt., 1995a). Gyvų susilpnintų vakcinų indukuotas imuninis atsakas kiaul÷ms susidaro palyginti l÷tai.
Paskelbti duomenys apie gyvų susilpnintų vakcinų panaudojimą, povakcininį imunitetą labai prieštaringi. Gauti tyrimų rezultatai tinkamai ir laiku panaudojus tokias vakcinas leidžia tik sumažinti patiriamus ekonominius nuostolius, tačiau neišstumia „laukinių“ KRKSv padermių iš bandos. Apibendrinus literatūros duomenis paaišk÷jo, kad mažose kiaulių bandose iš viso n÷ra tikslinga prad÷ti taikyti vakcinaciją.
1.5 KRKS viruso laboratoriniai diagnostikos ir tyrimų metodai
Kadangi specifiniai KRKSv antikūnai gali susidaryti tik virusui išplitus kiaulių tarpe, tod÷l serologiniai tyrimo metodai diagnostine prasme yra labai vertingi ir leidžia KRKS diagnozuoti netiesiogiai, nustačius kraujo serume specifinius antikūnus.
KRKSv antikūnai gali būti nustatyti imunofluorescencijos metodu (IF) (Yoon ir kt., 1994), imunoperoksidaz÷s metodu (IPMA) (Wensvoort ir kt., 1993; Frey ir kt., 1992; Drew, 1995), imunofermentin÷s analiz÷s metodu (IFA) (Albina ir kt., 1992; Sorensen ir kt., 1998; Houben ir kt., 1995a; Takikawa ir kt., 1996; Denac ir kt., 1997; Sorensen ir kt., 1997; Dea ir kt al., 2000b), viruso neutralizacijos reakcija (VN) (Morison ir kt., 1992; Yoon ir kt., 1994).
13 Visos pamin÷tos serologinių tyrimų technikos pagrįstos specifine antigeno ir antikūnų reakcija, kai tiriamieji serumai yra inkubuojami kartu su antigenu, reakcijai vykti palankiomis sąlygomis. KRKSv antikūnų susidarymo kinetika yra tokia pat tiriant IF, IPMA, IFA metodais. Pirmą kartą antikūnai nustatomi 7-14-ją dieną po užsikr÷timo, pasiekia maksimalius titrus per 30-50 dienų po infekcijos ir po to laipsniškai maž÷ja per 4-6 m÷n. iki tokio lygio, kuris serologiniais tyrimų metodais jau nenustatomas (Yoon ir kt., 1992). VN yra mažiau jautrus už kitus tyrimų metodus, kadangi KRKSv neutralizuojantys antikūnai kraujo serume atsiranda gerokai v÷liau ir išlieka jame apie metus laiko ( Yoon ir kt., 1994).
KRKSv išplitimui Lietuvos kiaulių populiacijoje įtaką daro kiaulių santalka, nes serologiškai teigiamų KRKSv kiaulių skaičius dideliuose, virš 18000 kiaulių ūkiuose, teigiamų m÷ginių kiekis buvo ženkliai didesnis siek÷ 63,4 - 66,3 procentus (Stankevičien÷, 2002).
KRKSv išplitimo įvertinimui, taikant kovos ir likvidavimo priemones, buvo paruošti papildomai įvairių modifikacijų analiz÷s IFA metodai, leidžiantys nustatyti specifinius KRKSv antikūnus tiriamųjų kiaulių kraujo serumuose jau 7–15-ą dieną po infekcijos (Sorensen ir kt., 1998; Houben ir kt., 1995b; Dea ir kt., 2000b). IFA yra pakankamai pigus ir paprastas palyginus su kitais tyrimų metodais. Jis naudojamas diferencijuojant KRKS nuo kitų ligų, nustatant jo išplitimą kiaulių bandoje. (Wensvoort ir kt., 1991; Terpsta ir kt., 1991; Kamogawa ir kt., 1996; Kay ir kt., 1994). Kadangi KRKSv gali būti nustatomas kraujo serume kartu su specifiniais antikūnais, pagrindin÷ priemon÷ yra serologiniai tyrimai, leidžiantys sumažinti KRKSv plitimą endemiškai užkr÷stoje kiaulių populiacijoje, serologiškai teigiamų ir neigiamų kiaulių atskyrimą ir grupavimą, veislinių serologiškai teigiamų KRKSv kiaulių tyrimai polimerazine grandinine reakcija (PGR). Serologiniam KRKSv išplitimui įvertinti buvo pasiūlyti įvairių modifikacijų imunofermentin÷s analiz÷s (IFA) metodai, leidžiantys nustatyti specifinius KRKSv antikūnus tiriamų kiaulių kraujo serumuose jau 7–15 dieną po infekcijos (Sorensen ir kt., 1998; Houben ir kt., 1995; Dea ir kt., 2000).
IPMA kaip referentinis diagnostikos metodas pradžioje buvo plačiai naudojamas Europoje (Wensvoort ir kt., 1991), o kitas tyrimų metodas IF – Amerikoje (Yoon ir kt., 1992; Frey ir kt., 1992). Jais buvo galima nustatyti specifinius antikūnus, kurie prisitvirtindavo prie KRKSv užkr÷stų alveolinių makrofagų paviršiaus.
Mokslinių publikacijų apie serologinius tyrimų metodus analiz÷ parod÷, kad KRKSv išplitimo tyrimams kiaulių bandose šiuo metu daugiausia naudojami IFA metodai, kadangi
14 reakcijos technika yra paprasta ir lengvai atliekama ir gali būti lengvai pritaikoma masiniam kiaulių tyrimui. IFA greitai išstūm÷ tokius serologinius tyrimų metodus, kaip virusų neutralizaciją alveoliniuose makrofaguose, imunoflorescenciją ir net referentinį imunoperoksidaz÷s metodą. IF ir IPMA reikalauja nemažai patirties ir įgūdžių, tod÷l dabar naudojami tik moksliniuose tyrimuose, kai reikia palyginti ir įvertinti kuriamus komercinius IFA diagnostikumus. Imunofermentiniai metodai, pagrįsti antigeno ir specifinių antikūnų sąveika tampa pagrindiniai serologiniai tyrimų metodai. Ypač IFA išpopuliar÷jo tada, kai plokštel÷ms padengti prad÷ta naudoti rekombinantinius KRKSv baltymus.
Labai sud÷tingiems KRKS viruso tyrimams dažniausiai naudojamas klasikinis virusologijos metodas – viruso izoliavimas ląstelių kultūroje, šis metodas yra labai sud÷tingas.
15 2. TYRIMO METODIKA
Baigiamasis darbas atliktas 2009–2011 metais Lietuvos sveiktos mokslų universiteto Veterinarijos akademijos Užkrečiamųjų ligų katedroje, Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto Laboratorijos departamente, „X“ kiaulininkyst÷s ūkyje.
2.1. Tyrimo objektas
Iš „X“ kiaulininkyst÷s ūkio tyrimams buvo paimti 218 kiaulių kraujo serumo m÷giniai. Tyrimams kraujo m÷giniai buvo imami pasirinktinai iš: paršelių 20-30 d.; 50-60 d.; penimų 6 – 7 m÷n.;d.; paršavedžių – 1- 3 metų ir kuilių nuo 1 iki 3 metų. Serumai buvo konservuoti 1:10000 mertiolatu, išpilstyti į specialius m÷gintuv÷lius po 1,0 ml ir iki tyrimo buvo laikomi prie minusin÷s temperatūros (-20 oC ).
2.2.Tyrimo metodai
2.2.1. Antikūnų imunofermentin÷s analiz÷s metodas
Antikūnai prieš KRKS virusą buvo nustatomi “IDEXX Laboratories“ (JAV) imunofermentin÷s analiz÷s (IFA) diagnostikos rinkiniu (PRRS antibody Test Kit, Herd Check), kuris daugelyje šalių naudojamas, kaip etaloninis imunologin÷s KRKSv diagnostikos metodas (Nodelijk, 1996). Antikūnų IFA buvo atliekama pagal gamintojų metodines rekomendacijas. Tiriamieji kraujo serumo m÷giniai buvo praskiedžiami 500 kartų. Į kiekvieną plokštel÷s virusiniu antigenu padengtą duobutę buvo įpilama po 100 µl tiriamojo serumo. Po 30 min. inkubacijos kambario temperatūroje, plokštel÷s buvo plaunamos 3-5 kartus 350 µl plovimo tirpalu, užpilama 100 µl konjugato ir v÷l 30 min. inkubuojama, po to v÷l plaunama 350 µl plovimo tirpalu 3-5 kartus. IFA rezultatų išryškinimui reakcijai pasibaigus buvo įpilama 100 µl substrato tirpalo, inkubuojama 15 min. Reakcija sustabdoma specialiu stabdymo tirpalu ir vertinama spektrofotometru, esant bangos ilgiui 650 nm. Tiriamasis m÷ginys buvo įvertinamas pagal tiriamojo kraujo serumo ir teigiamo kontrolinio m÷ginio optinio tankio santykį (S/TK), kuris apskaičiuojamas pagal formulę :
S/TK=S-vid. NK : vid. TK-vid. NK S- teigiamo serumo optinis tankis;
16 vid. NK – neigiamo kontrolinio m÷ginio optinio tankio vidurkis
Kraujo serumo m÷giniai buvo laikomi teigiamais, jei S/TK >0,4 ir neigiami ≤0,4.
Atliekant tyrimą „INGEZIM PRRS Europa“ diagnostiniu rinkiniu tiriamieji kraujo serumo m÷giniai buvo skiedžiami m÷ginių skiedimo tirpalu santykiu 1:100, išpilstyti po 100 µl į kiekvieną plokštel÷s duobutę, inkubuoti 60 min. 37 oC temperatūroje, plauti 4 kartus. Plovimo tirpalas buvo gamintas skiedžiant koncentratą santykiu 1: 10 dejonizuotu vandeniu. Išplovus, piltas konjugatas, kuris prieš tai buvo pagamintas skiedžiant skiedikliu 1: 100. Konjugato pilta po 100 µl į kiekvieną duobutę ir inkubuota 45 min. kambario temperatūroje (20-25oC). Po inkubacijos v÷l plauta 5 kartus. Atliekant tyrimą kaip ir „IDXX Laboratories“ diagnostiniu rinkiniu rezultatams išryškinti reakcijos pabaigoje buvo įpilta 100 µl substrato tirpalo ir plokštel÷ inkubuota 15 min. kambario temperatūroje (20-25oC). Substrato tirpalas skiestas 1: 10 su substrato buferiu. Reakcija stabdyta stop tirpalu, vertinta spektrofotometru, kai bangos ilgis 405 nm. Tiriamasis m÷ginys vertintas skaičiuojant tiriamojo kontrolinio m÷ginio optinį tankį dauginant iš 0,15, gauto skaičiaus suma yra riba nuo kurios skaičiuojami reakcijos rezultatai. Jeigu suma yra didesn÷ už ribinę – m÷ginys teigiamas, jei mažesnis – neigiamas.
2.2.2. Statistinis duomenų įvertinimas
Tyrimo duomenys įvertinti SPSS statistiniu paketu (SPSS Ine, 1989-1995). Duomenys analizuoti taikant ANOVA metodą (Гланц, 1999). Skirtumo tarp grupių patikimumo kriterijui (p) nustatyti buvo naudotas Sheffe daugybinio palyginimo metodas. Skirtumas buvo laikomas statistiškai patikimu, jei p<0,05. Duomenims grafiškai pateikti naudota Microsoft Excel 7,0 programa.
17
3. TYRIMO REZULTATAI
3.1 „X“ kiaulininkyst÷s ūkio apibūdinimas
Ūkyje laikoma 13500 kiaulių, veislin÷je bandoje pagrindinių paršavedžių – 438, pakaitinių – 495, kuilių – 18. Per metus nupenima per 17000 bekonų. Reprodukcija ir pen÷jimas ūkyie uždaro ciklo: per dešimt dienų paršiuojasi per 65 paršavedes. Paršelių žinduklių gaištumas 7%, nujunkytų ir penimų paršų gaišdavo iki 4%. Paršeliai nujunkomi 28 dienų. Nujunkomo paršelio vidutinis svoris buvo 9,0 kg. Kiaulių paros priesvoris – 451 g.
Kiaul÷s šeriamos kombinuotais pašarais, išskyrus apsiparšiavusias kiaules ir paršelius iki 60 dienų, kurie šeriami jovalu. Ūkis grūdus perka iš ūkininkų, o pašarus pasigamina (ūkis turi kombinuotojų pašarų gamybos cechą). Įvertinta savo gamybos pašarų mitybin÷ vert÷ (3.1lentel÷).
3.1 lentel÷. Savo gamybos kombinuotų pašarų mitybin÷ vert÷
Eil. Rodikliai Matavimo Kombinuoti pašarai
Nr. vienetas 1 2 3 4
1. Sausosios medžiagos proc. 82,43 82,36 83,50 83,80
2. Baltymai (N×6,25) -“- 12,94 12,75 13,15 11,68 3. Riebalai -“- 1,07 1,13 1,22 1,06 4. Ląsteliena -“- 4,85 5,89 4,02 5,31 5. Neazotin÷s ekstrakcin÷s medžiagos -“- 60,88 60,34 62,17 63,68 6. Pelenai -“- 2,69 2,25 2,94 2,07 7. Kalcis -“- 0,505 0,320 0,424 0,248 8. Fosforas -“- 0,429 0,397 0,398 0,365 9. Cukrus -“- 2,88 4,08 4,09 3,77 10. Pašariniai vienetai 1 kg 1,075 1,068 1,097 1,103 11. Virškinamieji proteinai g, kg 104,8 103,3 106,5 94,6 12. Apykaitos energija (kiaul÷ms) MJ/kg 12,01 11,91 12,29 12,24
Įvertinus kombinuotų pašarų mitybinę vertę nustatyta, kad jie nepakankamai kaloringi ir baltymingi. Kombinuotų pašarų mitybinei vertei pagerinti reik÷tų prid÷ti sojos ar saul÷grąžų rupinių, gyvulinių ar augalinių riebalų, mineralinių medžiagų ir valgomosios druskos. Baltymai yra susiję su visais ląstel÷s veiklos procesais, įeina į visų kūno audinių, organų, fermentų, hormonų sud÷tį. Baltymai tai organizmo ląstelių struktūros pagrindas be jų
18 negalimi jokie gyvyb÷s procesai.
Kiaul÷s laikomos garduose po 20–30 vnt, išskyrus paršavedes (laikoma po 12 ) ir kuilius, kurie lakomi po vieną.
Kiaul÷s iš kitų ūkių neįvežamos, išskyrus pavienius atvejus (kai perkami kuiliai).
Ūkyje dažniausiai pasitaikantys kiaulių susirgimai yra endometritai, agalaktija ir gimdos atonija (3.1 pav.) Endometritai sudaro 50 proc., agalaktija – 20 poc. susirgimų.
5 10 15 20 50 0 10 20 30 40 50 60 Nuovalų užsilaikymas
Gimdos atonija Mastitas Agalaktija Endometritas
P ro c e n ta i
3.1. pav. Dažniausiai pasireiškiantys susirgimai ūkyje
Nors ūkyje didelis d÷mesys yra skiriamas užkrečiamųjų ligų profilaktikai, tačiau infekcinių ligų protrūkių pasitaiko. Pasireiškia rotavirusin÷ infekcija, kolibakterioz÷, streptokokoz÷, kiaulių dezinterija (3.2 pav.).
19 Streptokokoz÷ 14% Kolibakterioz÷ 19% Rotaviroz÷ 14% Kiaulių dezinterija,ileitas 53%
3.2 pav. Dažniau pasireiškiančios kiaulių infekcin÷s ligos
3.2 Ūkio seroepizootin÷ situacija KRKS atžvilgiu
Žinoma, kad nekomplikuota kiaulių reprodukcinio-kv÷pavimo sindromo viruso infekcija neturi ryškių klinikinių požymių. Problema tame, kad bakterin÷ infekcija sudaro palankią aplinką kitai infekcijai, ypatingai reprodukcinio-respiratorinio sindromo virusui. To pas÷koje sukeliamos ūmios pneumonijos, pasireiškia kiaulių abortai, ženkliai krinta paros priaugimai. Tai ypatingai svarbu išsiaiškinti ar bandoje yra šio viruso nešiotojų. Steb÷ti kiaules KRKS atžvilgiu ūkyje prad÷ta 2009 metais. Kiaulių jud÷jimas – reprodukcija vykdoma viena kryptimi iš veislin÷s grup÷s į pen÷jimo patalpas. Steb÷jimo laikotarpiu nebuvo užregistruota fakto, kuris pažeistų šią kiaulių jud÷jimo ūkyje tvarką.
Per dviejų metų laikotarpį KRKSv atžvilgiu buvo ištirti 218 kiaulių kraujo m÷giniai (3.3 pav.). 2009 metais krujo m÷ginių IFA metodu ištirta 54,6 proc. nuo bendro skaičiaus. Palyginus tyrimų dviejų metų tyrimo rezultatus, statistiškai reikšmingų skirtumų nebuvo nustatyta.
20 7 18 25 60 9 10 28 24 30 7 0 10 20 30 40 50 60 70 Paršeliai Kiaulait÷s 50-60 d. Penimi 6-7 m÷n. Paršaved÷s Kuiliai T ir tų m ÷ g in ių s k a ič iu s , v n t. 2009 2010
Iš viso 218 m÷ginių
3.3 pav. Tirtų m÷ginių skaičius (2009 –2010 metai)
Iš tirtų 218 kraujo serumo m÷ginių, teigiamai buvo įvertinta 80 m÷ginių. Antikūnų IFA parod÷, kad bandoje buvo 36,7 proc. serologiškai teigiamų KRKSv kiaulių, nors KRKS būdingų klinikinių požymių nebuvo pasteb÷ta. Didžiausias procentas šio viruso nešiotojų nustatytas penimoms kiaul÷ms (6–7 m÷n.) 42,9 proc. ir paršaved÷ms – 38,9 proc. (3.2 lentel÷).
3.2 lentel÷. Kiaulių bandos tyrimo KRKS atžvilgiu rezultatai (2009 –2010 metai). Tyrimo rezultatai Eil.
Nr. Kiaulių grup÷s Amžius Tirta Rasta
teigiamų Procentai 1. Paršeliai 30-35 d. 17 4 23,5 2. Kiaulait÷s 50-60 d. 46 14 30,4 3. Penimos kiaul÷s 6-7 m÷n. 49 21 42,9 4. Paršaved÷s 1– 3 m. 90 35 38,9 5. Kuiliai 1-3 m. 16 6 37,5 Iš viso 218 80 36,7
21 Per 2009 metus KRKS atžvilgiu ištirti 119 kaulių kraujo m÷ginių ir bendras nešiojančių KRKS viruso antikūnus procentas 43,7 proc. (3.3lentel÷). Pagal sąlyginai suskirstytas grupes, daugiausiai tyrimų (50,4 proc. nuo visų tirtų m÷ginių), sudar÷ įvairaus amžiaus paršavedžių
3.3 lentel÷. Tyrimo KRKS atžvilgiu rezultatai (2009 metai)
kraujo m÷giniai. IFA metodu nustatyta, kad penimų grup÷je daugiausiai nustatyta teigiamų atveju – 56,0 proc. Kuilių tarpe šio viruso nešiotojų buvo 55,6 proc. Skirtumai tarp grupių statistikai nereikšmingi (p= 0,524). Gauti rezultatai parod÷, KRKS viruso nešiotojų yra visoje bandoje. 10 28 24 30 7 2 7 7 11 1 20 25 29,2 36,7 14,3 0 5 10 15 20 25 30 35 40
30-35 d. 50-60 d. 6-7 m÷ n. Įv airaus amž. Re prod.
Parše liai Kiaulait÷ s Pe nimi Paršav e d÷ s Kuiliai
Iš viso, vnt. Rasta teigiamų,vnt. Procentai
3.4 pav. IFA tyrimai KRKS atžvilgiu (2010 metai)
Tyrimo rezultatai Eil.
Nr. Kiaulių grup÷s Amžius
Viso Rasta teigiamų % 1. Paršeliai 30-35 d. 7 2 28,6 2. Kiaulait÷s 50-60 d. 18 7 38,9 3. Penimi 6-7 m÷n. 25 14 56,0
4. Paršaved÷s Įvairaus amž. 60 24 40,0
5. Kuiliai Reprod. 9 5 55,6
22 Per 2010 metus ūkyje ištirti 99 kiaulių kraujo serumo m÷giniai, iš kurių teigiamai įvertinti 28 (28,3 proc.) (3.4 pav.). Pagal suskirstytas grupes, daugiausiai reguojančių buvo paršavedžių – 36,7 proc. ir penimų kiaulių – 29,2 proc. grup÷se.
Apibendrinant KRKSv išplitimo rezultatus galima teigti, kad serologiškai teigiamų KRKSv m÷ginių skaičius 2010 metai ženkliai sumaž÷jo ir siek÷ 28,3 proc.
23 4. REZULTATŲ APIBENDRINIMAS
Intensyvinant pramoninę kiaulininkystę labai svarbi kiaulių prevencija nuo užkrečiamųjų ligų. Infekcin÷s kiaulių ligos paplitusios visose pasaulio šalyse ir sudaro 50 – 60 proc. visų kiaulių ligų (Prospects for agricultural markes and ingome 2006 – 2013)Kai kurios užkrečiamosios kiaulių ligos pavojingos žmogui, naminiams ir laukiniams gyvūnams. D÷l infekcinių ligų patiriami dideli ekonominiai nuostoliai, turintys įtakos bendrajam žem÷s ūkio kiaulininkyst÷s sektoriaus pelningumui ir rentabilumui. Tod÷l šių ligų kontrol÷ yra didelis kiaulininkyst÷s ūkių savininkų, ir atitinkamų valstyb÷s institucijų rūpestis. Be išlaidų, kurios yra būtinos kontroliuojant epidemiologinę situaciją bandoje, KRKSv dažnai padaro ir tiesioginių ekonominių nuostolių, kurie atsiranda d÷l bandos reprodukcijos sumaž÷jimo, sergančių paršelių gaišimo, didelių išlaidų gydymui, produkcijos netekimo. Ypač dideli ekonominiai nuostoliai būdingi tiems kiaulininkyst÷s ūkiams, kuriuose labai intensyvus prieauglio auginimas (Wensvoort, 1996). KRKS virusin÷ infekcija gali tęstis ilgą laiką veislin÷se kiaulių bandose bei persistuoti tarp kuilių. Pasteb÷ta, kad neteisingas pakaitinių kiaulaičių auginimo būdas ir technologinis procesas nulemia pagrindinį viruso išplitimo ir ligos perdavimo procesą.
Kiaulių KRKSv išplitimo analiz÷ „X“ ūkyje parod÷, kad kiaulių bandoje cirkuliuoja KRKS virusas, nors klinikinių ligos požymių nepastb÷ta. Viruso patekimas į ūkį nežinomas. Dviejų metų duomenys rodo, kad ūkyje serologiškai teigiamų KRKSv m÷ginių skaičius paršelių, kiaulaičių, paršavedžių, kuilių grup÷se buvo labai panašūs, o matomi skirtumai statistiškai nereikšmingi (p≥0,05). Galima pasteb÷ti, kad 2009 metais teigiamai reguojančių kiaulių buvo 43,7 procentai, tuo tarpu 2010 metais tik 28,3 proc., (p≥0,05). Penimų kiaulių grup÷je daugiausiai reguojančių nustatyta 2009 metais (56,0 proc.). Kadangi mokslin÷se publikacijose buvo paskelbta daug duomenų apie KRKSv išplitimą per užkr÷stą kuilių spermą, tod÷l ūkyje per tiriamąjį laikotarpį buvo iširti 16 kuilių kraujo serumo m÷giniai (n=9 -2009 m. ir =7-2010 m.). Net 55,6 proc. kuilių tur÷jo KRKSv antikūnus 2009 metais,o 2010 m. tik 14,3 proc.
Publikacijų analiz÷ parodo, kad kiaulių bandos tinkamas izoliavimas sustabdo viruso išplitimą kiaulių tarpe. Atlikus šio ūkio tytimo analizę pastebime, kad taikant prevencines ir biosaugos priemon÷s 2010 metais šio viruso nešiotojų ženkliai sumaž÷jo nuo 43,7 proc 2009 metais iki 28,3 proc. 2010 metais.
24 5. IŠVADOS
1. Kiaulių susirgimai endometritais sudaro 50 proc., agalaktija – 20 procentų.
2. Ūkyje iš infekcinių ligų dažniausiai pasireiškia kiaulių dezinterija ir ileitas (53 proc.). 3. KRKSv antikūnų tur÷jusių kraujo serumo m÷ginių 2009 metais buvo 43,7 proc., o
2010 metais 28,3 proc.
4. Daugiausiai reguojančių nustatyta penimų (56,0 proc.) ir paršavedžių (36,7 proc.) grup÷se.
5. Nustatyta, kad bandoje cirkuliuoja KRKS virusas, tod÷l bandoje turi būti vykdoma nuolatin÷ steb÷sena.
25 6. NAUDOTŲ LEIDINIŲ SĄRAŠAS
1. Albina E. Epidemiology of porcine reproductiv and respiratory syndrome (PRPS): An overview. Veterinary Mikrobiology. 1998a. T. 55. P. 309-316
2. Albina E., Leforban Y., Baron T., Plana Duran J. P., Vannier p. An enzyme linked imunnoserbent assay (ELISA) for the detecion of antibodies to the porcine reproductive and respiratory syndrome (PRPS) virus. Annales de researches Veterinaires. 1992. T. 23. P. 167-176.
3. Benfield D. A., Nelson E. A., Collins J. E., Harris L., Goyal S. M., Robison D., Chistianson W. T., Morrison R. B., Gorcyca D., Chladek D. W. Characterization of swine infertility and respiratory syndrome (SIRS) virus (isolate ATCC VR-2332)). Journal Veterinary Diagnostic Investigations. 1992. T. 4. P. 127-133.
4. Bloemraad M., De Kluijver E. P., Peterson A., Burkhardt G., Wensvoort G. Porcine reproductive and respiratory syndrome: Temperature and pH stability of Lelystad virus and its survival in tissue specimens from viraenic pigs. Veterinary Microbiology. 1994. T. 42. P. 361-371.
5. Botner A., Nielsen J., Bille-Hansen V. Isolation of porcine reproductive and respiratory syndrome (PRPS) virus in a Danish Swine herd and experimental infection of gilts with the virus. Veterinary Microbiology. 1994. T. 40. P. 351-360.
6. Botner A., Nielsen J., Olekiewicz M. B., Storgaard T. Heterologous challenge with porcine reproductive and respiratory syndrome (PRPS) vaccine virus: no evidence of reactivation of previous European-type PRRS virus infection. Veterinary Microbiology 1999. T. 68. P. 187-195.
7. Botner A., StrandbygaardB., Sorensen K. J., have P., madsen K. G., MadsenE. S., Alexandersen S. Appearance of acute PRRS-like symptoms in sow herds after vaccination with modified live PRRS vaccine. Veterinary Record. 1997. T. 141. P. 497-499.
8. Hesse R. A., Couture L.P., Lau M. L., Dimmick S. K., Ellsworth S. R. Efficacy of Prime Pac PRRS in controlling PRRS reproductive disease: Homologus challenge. In Proceedings of 27th Annual Meeting of American Association Swine Practitioners. 1996. P. 103-105.
9. Cavanagh D. Nidovirales: new order comprising Coronaviridae and Arteriviridae. Archives of Virology. 1997. T. 142. P. 629-633.
10. Christianson W. T., Collins J. E., Benfield D. A., Harris L., Molitor T. W. Patogenesis of swine infertility and reproductive syndrome virus infection in pregnant sows. Proceedings of hte 12 th Congress of the International Pig Veterinary Society. The Hague, Netherlands. 1992. P. 110-111.
26 11. Christopher-Hennings J., Nelson J. K., Hines R. J., Swenson S. L. Hill H. T., Zimmerman J. J., Katz J. B., Yarger M. J., Chase C.C., Benfield D. A. Detection of porcine reproductive and respiratory syndrome virus in boar semen by PCR. Journal of Clinical Microbiology. 1995 b. T. 33. P. 1730-1734.
12. Christopher-Hennings J., Nelson J. K., Hines R. J., Swenson S. L. Hill H. T., Zimmerman J. J., Katz J. B., Yarger M. J., Chase C.C., Benfield D. A. Persistence of porcine reproductive and respiratory syndrome virus in serum and semen of adult boars. Journal of Veterinary Diagnostic Investigation. T. 7 1995a. P. 456-464.
13. Collins J. E., D. A. Benfield, W. T. Christianson. Isolation of swine reproductive and respiratory syndrome virus (isolate ATCC VR-2332) in North America and experimental reproduction of the disease in gnotobiotic pigs. Journal of Veterinary Diagnostic Investigation. 1992. N. 4. P. 117-126.
14. De Jong M. F., Vant P., Veld P., Cromwijk W. The epidemiology of PRRS in the proceedings of the seminar on porcine reproductive and respiratory sindrome. Brussels. European Commission. 1991. P. 2-7.
15. Dea S., WilsonL., Therrien D., Cornaglia E. Competitive ELISA for detection of antibodies to porcine reproductive and respiratory syndrome virus using recombinant E. coli-expressed nucleocapsid protein as antigen. Journal of Virological Methods. 2000b. T. 87.P. 109-122.
16. Dee S. A. Joo H. S. Prevention of the spread of porcine reproductive and respiratory syndrome virus in edemically infected pig herds by nursery depopulation. Veterinary Record. 1994. T. 135. P. 6-9.
17. Dee S. A., Molitor T. W. Elimination of porcine reproductive and respiratory syndrome virus using atest and removal process. Veterinary Record. 1998a. T. 143. P. 474-476.
18. Dee S. A., Molitor T. W., Rossow K. D. Epidemiological and diagnostic observations following the elimination of porcine reproductive and respiratory syndrome virus from a beeding herd of pigs by the test and removal protocol. Veterinary Record. 2000. T. 146. P. 154-158.
19. Denac H., Moser C., Tratschin J. D., Hofmann M. A. An indirect ELISA for the detection of antibodies against porcine reproductive and respiratory syndrome virus using recombinant nucleocapsid protein as antigen. Journal of Virological Methods. 1997. T. 65. P. 169-181.
20. Done S. H., Paton D. J., Drew T. W., Cooley W., Spencer Y. The patology of experimental infections with UK Isolates of porcine reproductive and respiratory syndrome virus (PRRSV) in specific pathogen-free pigs. Pig Veterinary Juornal. 1996. T. 36. P. 31-42.
27 eight European laboratorines, using immunoperoxidase monoleayer assay and enzime-linked immunosorbent assay. Revue Scientifique et Technique de L‘ Office International Des Epizootines. 1995. T. 14. P. 761-775.
22. Frey M. L., Ernise K., Landgraf G. Diagnostic testing for swine infertility and respiratory sindrome virus at the national Veterinary Servines Laboratorines. In Proceedings of International Symposium on S.I.R.S./P.R.R.S./P.E.A.R.S. Minessota. 1992. T. 25.P. 10-12.
23. Gordon S. C. Effects of blue-eared pig disease on a breeding and fattening unit. Veterinary Record. 1992. T. 130.
24. Hesse R. A., Couture L. P., Lau M.L., Dimmick S.K., Ellsworth S.R. Efficacy of Prime Pac PRRS in Controlling PRRS reproductive disease: Homologus challenge. In Proceedings of 27th Annual Meeting Of American Association Swine Practitioners. 1996. P. 103-105.
25. Hopper S. A., White M. E., Twiddy N. An outbreak of blue eared pig disease (porcine reproductive and respiratory sindrome) in four pig heards in Great britain. Veterinary Record. 1992. T. 131. P. 140-144.
26. Houben S., Van Reeth K., Pensaert B. Pattern of infection with the porcine reproductive and respiratory syndrome virus on swine farms in Belgiuk. Journal of Veterinary medicine B. 1995. T. 42. P. 209-215.
27. Yoon I. J., Joo H. S., Christianson W. T., Kim H. S., Collins J. E., Morison R. B., Dial G.D. An indirect fluorescent antibody test for the detection of antibody to swine infertility and respiratory sindrome virus inswine sera. Journal of Veterinary Diagnostic Investigation. 1992. T. 4. P. 144-147.
28. Yoon I. J., Joo H. S., Goyal S. M., Molitor T. W. A modified serum neutralisation test for the detection of antibody to porcine reproductive and respiratory syndrome virus in swine sera. Journal of V. Diagnostic Investigation. 1994. T. 6. P. 289-292.
29. Janut÷nait÷ J., Ščerbavičius R., Blaževičius E. Current status of porcine reproductive and respiratory syndrome in Lithuania, sero-epidemiological study by ELISA. Proceedings of the 5th Internacional Concress of Veterinary Virology. 2000. P. 244-245.
30. Kay R. M., Done S. H., Paton D. J. Effect of sequential porine reproductive and respiratory syndrome and swine influenza on the growth and performance of finishing pigs. Veterinary Record. 1994. T. 135. P. 199-204.
31. Kamogawa O., Tomuota Y., Kaneko M., Yamaha S., Kubo M., Shimizu M. Isolation of porcine respiratory coronavirus from pigs affected with porine reproductiv and respiratory sindrome. Journal of Veterinary Medical Science. 1996. T. 58. P. 385-388. 32. Keffaber K., Stevenson G., Van Alstine W., Kanitz C., Harris L., Gorcyca D.,
28 nursery/grower pigs. American Association of Swine Practitioners Newsletter. 1992. T. 4. P. 38-40.
33. Keffaber K. K. reproductive failure of unknown etiology. American Association of Swine Practitioners Newsletter. 1989. T. 1. P. 1-10.
34. Lindhaus W., Lindhaus B. Ratselhafte Schweinekranheit. Praktische Tierarzliche. 1991. T. 25. S.423-425.
35. Loula T. Clinical presentation of mistery pig disease in the breeding heard and sucking piglets. In: Proceedings of Mistery Swine Disease Committee Meeting, Denver. 1990. Livestock Conservation Institute, madison. P. 29-31.
36. Lukauskas K., Ščerbavičius R., Valionis E., Sereika V., Vinikas A. kiaulių infekcinių ligų Epizootin÷ situacija Lietuvoje. Aktualios veterinarijos problemos šiuolaikin÷je kiaulininkyst÷je. Lietuvos veterinarijos instituto biuletenis. 1998. T. 3 (13). 48-52 p. 37. Mengeling W. L., Lager K. M., Vorwald A. C., Brockmeier S. L. Comparison among
strains of porcine reproductive and respiratory syndrome virus for their ability to cause reproductive failure. American Journal of veterinary Research. 1996a. T. 57. 834-839. 38. Mengeling W. L. Alveolar macrophages as a diagnostic sample for detecting natural
infection of pigs with porcine reproductive and respiratory syndrome virus. Journal Veterinary Diagnostic Investigation. 1996b. T. 8. P. 238-240.
39. Meulenberg J .J. M., Petersen-den Besten A., De Kluyver E. P., Moormann R. J. M., Schaaper W. M. M., Wensvoort G. Characterisation of proteins encoded by ORFs 2 to 7 of Lelystad virus. Virology. 1995. T. 206. P. 155-163.
40. Morrison R. B., Collins J. E., Harris l., Chladek D. W., Gorcyca D. E., Joo H. S., Christianson W., Benfield D. A., Marsh W. E., Goyal A., Anneli J. F. Seroepidemiologic investigation of porine epidemic abortion and respiratory syndrome (PEARS, PRRS, SIRS). Proceedings of the International Congress of Veterinary Society. 1992. T. 12. P. 114-118.
41. Nodelijk G. Van Leengoed L. A., Schoevers E.J., Kroese A.H., De Jong M.C., Wensvoort G., Verheijden J.H. Seroprevalence of porcine reproductive and respiratory syndrome virus in Dutch weaning pigs. Veterinary Microbiology. 1997. T. 56. P. 21-32.
42. Pejsak Z., Stadejek T., Markowsk-Daniel I. Clinical sings and economic losies by porcine reproductive and respiratory syndrome virus in large breeding farm. Veterinary Microbiology. 1997. T. 55. P. 317-322.
43. Prospects for agricultural markes and ingome 2006 – 2013.
44. Rossow K. D., Bautistuta E. M., Goyal S. M., T. W., Murataugh M. P., Morrison R. B., Benfield D. A., Collins J. E., Experimental porine reproductive and respiratory syndrome virus infection in one-week-old, 4-week-old, 10-week-old pigs. Journal of
29 Veterinary Diagnostic Investigation. 1994. T. 6. P. 3-12.
45. Shimizu M., Yamada S., Kawashima K., Ohashi S., Shimizu S., Ogawa T. Changes of lymphocyte subpopulations in pigs infected with porcine reproductive and respiratory syndrome (KRKS) virus. Veterinary Immunology and Immunopathology. 1996. T. 50. P. 19-27.
46. Sorensen K. J., Botner A., Madsen E. S., Strenbygaard B., Nielsen J. Evaluation of blocking Elisa for screening of antibodies against porcine reproductive and respiratory syndrome (PRRS) virus. Veterinary Microbiology. 1997. T. 56.P. 1-8.
47. Sorensen K. J., Stranbygaard B., Botner A., Madsen E. S., Nielsen J., Have P. Blocking ELISA‘s for the distriction between antibodies against European and American strains of porcine reproductive and respiratory syndrome virus. Veterinary Microbiology. 1998. T. 60. P. 169-177.
48. Stankevičien÷ M., Stankevičius A., Kiaulių reprodukcinio ir kv÷pavimo sindromo viruso (KRKSV) seroepizootiniai tyrimai Lietuvos kiaulininkyst÷s ūkiuose // Veterinarija ir zootechnika. ISSN 1392-2130. T. 20 (42). 2002. P. 51-58.
49. Stevenson G. W., Van Alstine W. G., Kanitz C. L., Keffaber K. K. Endemic porcine reproductive and respiratory syndrome virus infection of nursery pigs in two swine heards withaut current reproductive failure. Journal of Veterinary Diagnostic Investigation. 1993. T. 5. P. 432-434.
50. Sur J. H., Doster A. R., Christian J. S., galcota J. A., Wills R. W., Zimmerman J. J., Osorio F. A. Porcine reproductive and respiratory syndrome virus replicates in testicular germ cells, salters spermatogenesis, and induces germ cell death by apoptosis. Journal of Virology. 1997. T. 71. P. 9170-9179.
51. Swenson S, L., Hill H. T., Zimmerman J. J., Evans L. E., Landgraf J. G., Wills R. W., Sanderson T. P., Mcglinley M. J., Brevių A. K., Ciszevski D. k., Frey M. L. Excretion porcine reproductive and respiratory syndrome virus infection porcine reproductive and respiratory syndrome virus in semen after experimentally induced infection in boars. Journal of the American Veterinary Medical Association. 1994. T. 2004. P. 1943-1948.
52. Takikawa N., Kobyashi S., Ide S., Yamane Y., Tanoka Y., Yamagishi H. Detection of antibodies against pocrine reproductive and respiratory syndrome (PRRS) virus in swine sera by enzime-linked immunosorbent assay. Jjournal of Veterinary Medical Science. 1996. T. 58. P. 355-357.
53. Terpstra C., Wensvoort G., Pol J. M. A. Eksperimental reproduction of porcine epidemic and respiratory syndrome (mistery swine disease) by infection with Lelystad virus: Koch‘s postulates fulfilled. Veterinary Quart. 1991. T. 13. P. 131-136.
30 affected by porcine epidemic abortion and respiratory sindrome. In: Proceedings of international Pig Veterinary Society Meeting. Veterinary Quart. 1992. T. 4. P. 628. 55. Teuffert J. H., Schluter T. Boar semen a potential risks factor in the infection cycle of
the porcine reproductive and respiratory syndrome. Deutsche Tierarztliche Wöchentlich. 1998. T. 105. P. 340-344.
56. Torrison J., Vannier P., Albina E. and Incidente and clinical effect of PRRS virus infection in gilts on commercial swine farms. In Proceedings of the 13 th Congress of the International Pig Veterinary Society. Thailand. 1994. P. 511-512.
57. Wensvoort G. Lelystad virus and the porine epidemic abortion and respiratory syndrome Veterinary Research. 1993. N. 24. P. 117-124.
58. Wensvoort G., Terrpstra C., Pol J. M. and all. Mistery swine disease in the Netherlands: the isolation of lelystad virus . The Veterinary Quarterly. 1991. T. 13. P. 121-130
59. Wills R. W., Zimmerman J. J., Yoon K. J., Swenson S., Mc-Ginley M., Holl H., Platt K.Portals of exit of reproductive and respiratory sindrome virus. International Symposium PRRS. 1995. T. 2. P. 45-47
60. Zimmerman J. Mistery swine disease. In Proceedings of the Annual Meeating of the Livestock Conservation Institute, Bloomington, MN, JAV. 1991 P. 9-11.
