LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

VETERINARIJOS AKADEMIJA

Veterinarijos fakultetas

Aurelija Jonauskaitė

Jungtinės Karalystės „X“ smulkiųjų gyvūnų klinikos onkologinėmis ligomis

sergančių šunų skausmo kontrolės analizė

Analysis of pain management in dogs with cancer in “X“ small animal clinic in

United Kingdom

Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS

Darbo vadovas: doc. dr. Gintaras Daunoras

DARBAS ATLIKTAS dr. L. Kriaučeliūno smulkiųjų gyvūnų klinikoje. PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ

Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Jungtinės Karalystės „X“ smulkiųjų gyvūnų klinikos onkologinėmis ligomis sergančių šunų skausmo kontrolės analizė“:

1. yra atliktas mano pačios;

2. nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje;

3. nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą naudotos literatūros sąrašą.

Aurelija Jonauskaitė

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE

Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe. Aurelija Jonauskaitė

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO

Darbas atitinka keliamus reikalavimus ir gali būti teikiamas viešajam gynimui. Gintaras Daunoras

(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE (KLINIKOJE)

(aprobacijos data) (katedros (klinikos) vedėjo (-os) vardas, pavardė)

(parašas)

Magistro baigiamojo darbo recenzentai

1) 2)

(vardas, pavardė) (parašas)

Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:

TURINYS

1.1. Šunų vėžinės ligos ... 8

1.1.1. Biologija ir klasifikacija ... 8 1.1.2. Auglių etiologija ... 9 1.1.3. Lyties įtaka ... 10 1.1.4. Amžiaus įtaka ... 10 1.1.5. Veislės predispozicija ... 11 1.1.6. Lokalizacija ... 11

1.1.7. Onkologinių ligų diagnostika ... 12

1.1.8. Vėžinių ligų terapijos principai ... 12

1.2. Skausmo patofiziologija ... 13

1.2.1. Gyvūnų atsako į skausmą požymiai ... 13

1.2.2. Skausmo vertinimo skalė ... 14

1.3. Skausmo kontrolė ... 15

1.3.1. Nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo ... 15

1.3.2. Opijoidai ... 17

1.3.3. Kiti vaistai ... 18

2. TYRIMO MEDŽIAGA IR METODAI ... 20

3. REZULTATAI ... 23

4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 35

IŠVADOS ... 37

REKOMENDACIJOS ... 38

JUNGTINĖS KARALYSTĖS „X“ SMULKIŲJŲ GYVŪNŲ KLINIKOS ONKOLOGINĖMIS LIGOMIS SERGANČIŲ ŠUNŲ SKAUSMO KONTROLĖS ANALIZĖ

Aurelija Jonauskaitė

Magistro baigiamasis darbas

SANTRAUKA

Tyrimui duomenys buvo renkami „X“ veterinarijos klinikoje Jungtinėje Karalystėje 2018 m. liepos – spalio mėn. Iš viso atrinkti 26 šunys su diagnozuota onkologine liga.

Tyrimo metodai: klinikinės apžiūros metu skausmo pasireiškimas buvo vertintas 26 šunims,

kuriems buvo nustatyta onkologinė liga. Pacientai, kuriems pasireiškė skausmas ir buvo atliekama chirurginė procedūra, vertinti naudojantis Glazgo universiteto sudėtine skausmo vertinimo skale prieš ir po operacijos. Vertinta: vokalizacija, dėmesys į žaizdą, judėjimas, atsakas į prisilietimą, bendra savijauta ir poza. Analizuotas vaistų ir chirurginės procedūros efektyvumas skausmo balui. Duomenys apdoroti GraphPad Software Prism 8 programa, naudojant aprašomosios statistikos metodus.

Tyrimo rezultatai: iš 61 dėl įtariamos onkologinės ligos apsilankiusių šunų, tolesnės

diagnostinės procedūros atliktos 30 pacientų. Onkologinė liga patvirtinta 42 proc. (n=26) tirtų gyvūnų. Nustatyta, jog 26 onkologinių atvejų 14 (53,8 proc.) pasireiškė patelėms (iš kurių 5 pašalintais reprodukcijos organais), 12 (46,2 proc.) – patinams (iš kurių 4 pašalintais reprodukcijos organais). Vidutinis tirtų šunų amžius buvo 7,29 m., patelių – 7,5 m., patinų – 7 m. Vėžiniai pakitimai buvo diagnozuoti įvairių veislių šunims. Mišrūnams, Stafordšyro bulterjerams, retriveriams ir anglų kokerspanieliams patologija nustatyta dažniau. Iš tirtų atvejų dėl onkologinės ligos 23,1 proc. (n = 6) šunų patyrė skausmą.

Naudojant Glazgo universiteto sudėtinę skausmo vertinimo skalę, didžiausias skausmo balas nustatytas osteosarkomos – 17 balų, ir rektinės adenokarcinomos – 10 balų, pacientams. Vidutinis skausmo balas – 9. Du pacientai buvo negydyti – atlikta eutanazija dėl pažengusios patologijos ir prastos prognozės. Klinikoje dažniausiai pooperaciniam skausmui malšinti naudojamas nesteroidinis vaistas nuo uždegimo – meloksikamas.

ANALYSIS OF PAIN EVALUATION AND MANAGEMENT IN DOGS DIAGNOSED WITH

CANCER IN “X“ SMALL ANIMAL CLINIC IN UNITED KINGDOM

Aurelija Jonauskaitė

Master’s thesis

SUMMARY

Data for the study was collected in the period of July-October in 2018, in small animal clinic „X“ in United Kingdom. In total 26 dogs were diagnosed with an oncological disease.

Materials and methods: 26 dogs were diagnosed with oncological diseases and pain score

was assessed during clinical examination. Patients which presented with signs of pain and received a surgical treatment, were evaluated by Glasgow University composite measure pain score – short form before and after treatment. The form evaluates various dog behavioural traits such as: vocalization, attention to wound, movements, response to touch, general condition and pose. Pain management and surgical procedure assessment was also carried out. All statistical analysis of the data was carried out using GraphPad Software Prism 8 by using descriptive statistics methods.

Results: 61 patients were suspected with oncological disease, but only 30 of them were

approved by other diagnostic procedures. 26 cases were confirmed with actual disease (42 %). It has been determined that 14 dogs (53.8 %) were females (5 of them were neutered) and 12 (46,2 %) dogs were males (4 were neutered). Age median was 7.29 years, for females 7.5 and for males 7 years. Oncological disease can be identified in various dog breeds. Mix breed, Staffordshire bull terrier, retriever and English cocker spaniel were diagnosed more frequently. 23.1% of all diagnosed patients were present with pain symptom (n=6).

By using the CMPS-SF scale the highest pain score was for osteosarcoma patient (17 points) and adenocarcinoma (10 points). The median for pain score was 9. Two patients were euthanized due to receiving a bad prognosis. The most frequent drug for analgesia was non-steroid-anti-inflammatory-drug meloxicam.

SANTRUMPOS

RNR – ribonukleorūgštis; OHE – ovariohisterektomija;

SSVS-TF – sudėtinė skausmo vertinimo skalė, trumpoji forma, angl. composite measure pain score – short form, sutr. CMPS-SF;

PSO – Pasaulio sveikatos organizacija; NVNU – nesteroidinis vaistas nuo uždegimo; COG – ciklooksigenazė;

IC50 – inhibicinė koncentracija 50;

MVT – Maisto ir vaistų tarnyba, JAV, angl. FDA – Food and Drug Administration, USA; CNS – centrinė nervų sistema;

AMPR – α-amino-3-hidroksi-5-metil-4-izoksazolepropiono rūgštis; GASR – gamma-aminosviesto rūgštis;

ĮVADAS

Veterinarinėje medicinoje nėra tiksliai žinoma, kaip dažnai onkologinės ligos sukelia skausmą, tačiau žmonių medicinoje apie 28 proc. yra skausmingos, tad natūralu manyti, kad gyvūnai skausmą patiria panašiai (1). Skausmo atpažinimo ir kontrolės metodai veterinarinėje medicinoje vis tobulėja ir progresuoja. Pokyčiai gyvūnų analgezijos schemose vyksta sparčiai, tačiau pagrindinės naudojimo sritys išlieka panašios – traumų ir pooperacinio, taip pat skeleto-raumenų sistemos skausmo kontrolė. Į kitus sveikatos sutrikimus, kaip minkštųjų audinių uždegimas ar onkologinių ligų sukeliamas skausmas, yra mažiau atsižvelgiama. Daugelį metų gyvūnų skausmo kontrolei naudojami tie patys vaistai kaip ir žmonių medicinoje, nors iš esmės veterinarinių vaistų įdiegimas į praktiką yra lėtas. Norint užtikrinti visišką skausmo kontrolę, svarbu suprasti ir įvertinti skausmo fiziologiją, medikamentų poveikį bei galimus šalutinius efektus (2).

Magistro baigiamajame darbe aptariami skausmo atpažinimo ir kontrolės metodai, taikomi veterinarinėje medicinoje gydant onkologinėmis ligomis sergančius šunis. Per pastaruosius kelis dešimtmečius stebimas pagausėjęs onkologinėmis ligomis sergančių pacientų skaičius. Skausmo atpažinimas veterinarinėje medicinoje yra sudėtingas, nes pacientai negali išsakyti savo pojūčių, todėl gyvūnų etiologija ir elgesio įvertinimas yra svarbi diagnostinė procedūra (3).

Vėžiniai susirgimai ne visada sukelia skausmą, tačiau dalis šunų patiria įvairaus laipsnio diskomfortą (4). Stebimas laipsniškas požiūrio į gyvūnų skausmą bei jų gyvenimo kokybę keitimasis, o veterinarinėje medicinoje – dažnesnis analgetinių vaistų naudojimas. Įrodymais pagrįsta veterinarinė medicina nėra išplėtota kaip žmonių, tad sudėtinių medikamentinio gydymo schemų taikymas nėra dažnas, nepaisant to, yra keletas skirtingų būdų onkologiniam skausmui malšinti (5, 6).

Darbo tikslas – išsiaiškinti smulkiųjų gyvūnų klinikoje gydytų šunų, sergančių onkologinėmis ligomis, skausmo pasireiškimo dažnį ir pobūdį, stebint veterinarijos klinikoje „X“ Jungtinėje Karalystėje 2018 m. liepos–spalio mėn. apsilankiusius šunis ir remiantis šiais duomenimis išanalizuoti naudotų skausmo kontrolės priemonių veiksmingumą.

Darbo uždaviniai:

1. remiantis surinktais duomenimis nustatyti, kaip ir kokios dažniau diagnozuojamos onkologinės ligos;

2. įvertinti onkologinių procesų pasireiškimo ir lyties, lytinio aktyvumo, amžiaus, svorio ir veislės priklausomybę;

3. nustatyti smulkiųjų gyvūnų klinikoje gydytų šunų, kurie serga vėžinėmis ligomis, skausmo pasireiškimo dažnį, stiprumą bei įvertinti skausmo malšinimo priemonių ir vaistų veiksmingumą;

4. palyginti Jungtinės Karalystės veterinarijos klinikoje „X“ dažniausiai naudojamus vaistus nuo skausmo su kai kurių kitų šalių klinikomis.

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. Šunų vėžinės ligos

Neoplazija yra vis dažniau pasitaikanti problema smulkiųjų gyvūnų veterinarijos klinikose. Nors tikslių duomenų apie auglių dažnumą katėms ir šunims trūksta, apytiksliais skaičiavimais spėjama, kad vienas iš dešimties gyvūnų per savo gyvenimą susirgs vėžine liga (7). Jungtinėse Amerikos Valstijose atlikti patomorfologiniai tyrimai, kurių metu ištyrus 2000 šunų, nustatyta, kad 39 proc. jų turėjo auglių, o vėžys yra viena dažniausių gaišimo priežasčių, sudaranti 23 proc. visų tiriamųjų (8). Naujesni tyrimai nurodo, kad šunų gaištamumas dėl vėžinių patologijų sudaro 27 proc. (9). Taigi, galima teigti, kad onkologinių susirgimų diagnozių skaičius auga.

1.1.1. Biologija ir klasifikacija

Neoplazija – tai nenormalus ląstelių augimas, lyginant su gretimu normaliu audiniu yra spartesnis, nekoordinuotas ir nuolatinis (7). Priklausomai nuo augimo ir invazinių savybių navikai skirstomi į nepiktybinius auglius ir piktybinius – vėžį (žr. 1 lent.) (7, 10). Nuo sveikų ląstelių navikinės skiriasi tuo, kad jų proliferacija yra nekontroliuojama, nepriklauso nuo organizmo poreikių, tokios ląstelių funkcijos, kaip žūtis, diferenciacija, komunikacija ir adhezija yra sutrikusios (7, 11). Nepiktybiniai navikai – gali pasireikšti bet kuriame organizmo audinyje ir augti lokaliai. Kliniškai jie svarbūs, nes gali sukelti aplinkinių sveikų audinių spaudimą, sudaryti obstrukciją. Šio tipo augliai neformuoja metastazių. In-situ neoplazijos – paprastai tai maži augliai, kurie kyla iš epitelio audinio. Histologiškai šios ląstelės yra vėžinės, tačiau procesas vyksta tik epitelio sluoksnyje ir nepažeidžia bazinės membranos barjero. Terminas „vėžys“ taikomas piktybiniams navikams, kurie pajėgūs sukelti vietinę invaziją ir pasklisti į kitus organus formuodami metastazes (10). Augliai klasifikuojami pagal tai, iš kurio audinio yra kilę:

a) epitelinio audinio – adenoma, karcinoma, adenokarcinoma;

b) mezenchimos – leiomijoma, chondroma, sarkoma, osteosarkoma, leiomijosarkoma;

c) pavienių ląstelių – limfoma, putliųjų ląstelių, plazmos ląstelių navikai, užkrečiamasis venerinis navikas, histiocitoma (11).

1 lentelė. Nepiktybinių ir piktybinių navikų savybės (7)

Nepiktybinis Piktybinis

Augimo greitis

Sąlyginai lėtas augimas;

kai kuriais atvejais gali nustoti augti

Greitas augimas; paprastai auga nuolatos Augimo

pobūdis

Plačios augimo ribos;

aiškios augimo ribos tarp auglio ir sveikų audinių. Gali būti

inkapsuliuotas

Invazinis augimas;

neaiškios augimo ribos, navikinės ląstelės gali būti pasklidusios visame audinyje

Efektas aplinkiniams audiniams

Dažnai minimalus;

gali sukelti spaudžiamų audinių nekrozę ar deformaciją

Dažnai pavojingas;

augantys navikai trukdo sveikų audinių funkcijai, pasireiškia kaip išorinių audinių opos, kaulinio audinio lizė

Metastazių formavimas

Neformuoja Metastazuoja limfiniu ir hematogeniniu ar skverbimosi keliu

Efektas šeimininkui

Paprastai minimalus (pavojus gyvybei gresia tuo atveju, jei auglys formuojasi gyvybiškai svarbiuose organuose, pvz., smegenyse)

Dažnai pavojingas gyvybei dėl destruktyvaus augimo pobūdžio ir metastazių pasireiškimo kituose organuose

1.1.2. Auglių etiologija

Kancerogenezė – tai daugiapakopis procesas, kuris atspindi daugiau nei vieną organizmo patiriamą veiksnį, galintį sukelti vėžinių ląstelių proliferaciją. Veiksniai, kurie gali turėti įtakos vėžinių ląstelių augimui, gali būti skirstomi į:

1. onkogeninius virusus – įvairių patogenų grupė, kuriai priklauso DNR ir RNR virusai. Viena svarbi šių virusų savybė yra ta, kad viruso genomo replikacija vyksta šeimininko DNR grandinėje. Šiai grupei priklauso: kačių leukemijos virusas, kačių imunodeficito virusas, papilomos virusas;

2. cheminius kancerogenus – medžiagas, kurios skatina ar sukelia vėžinių ląstelių vystymąsi. Laboratoriniais bandymais įrodyta, kad kai kuriomis cheminėmis medžiagomis, kaip N-butil-N-(4-hidroksibutil)-nitrozaminu, nuolatos veikiant laboratorinių pelių (C57BL) organizmą, jau po 20 savaičių išsivysto invazinis navikas;

3. fizinius veiksnius – per daugelį metų atliekant eksperimentinius tyrimus ląstelinės ir molekulinės radiacijos srityse, yra nustatyta, kad DNR pažeidimai skatina įvairių patologijų, tarp jų ir vėžio, vystymąsi;

4. priklausančius nuo hormonų – navikus gali formuoti audiniai, kurie reaguoja į hormonų veiklą: pieno liaukos, gimdos, kiaušidžių ir prostatos. Tokiems augliams augti reikalingi hormonai. Įrodyta, kad ankstyva kalių OHE sumažina pieno liaukos patologijų dažnį (10, 12).

1.1.3. Lyties įtaka

Patelėms yra iki dviejų kartų didesnė tikimybė susirgti onkologinėmis ligomis nei patinams (13). Dažniausiai nustatoma patologija patelėms yra pieno liaukos navikai (14). Statistiškai, skirtingų autorių teigimu, nuo 5 iki 9 iš 10-ties tūkstančių šunų kasmet nustatoma gaišimo priežastis yra pieno liaukos navikas (13, 15). Švedijoje atliktų retrospektyvių tyrimų duomenimis pieno liaukos patologijų diagnozė yra itin tiksli – iš 202 tirtų pieno liaukos darinių, tik 4 proc., buvo laikomi ne pieno liaukos navikais (4 atvejai nustatyti kaip kitos rūšies navikai, o likę 5 – pieno liaukos displazija) (16). Genujos regione surinktais duomenimis, iš visų tirtų navikų, pieno liaukoje patologija sudarė 70 proc. (15). JAV tyrimai parodė, kad vidutiniškai 207-niems iš 100-to tūkstančių šunų yra diagnozuojamas pieno liaukos navikas. Lyginant su patelėmis, patinams šie navikai pasireiškia itin retai (17).

Keletas tyrimų, atliktų su Vengrijos vižlais ir auksaspalviais retriveriais, atskleidžia ryšį tarp hormonų veiklos ir auglių pasireiškimo (4, 18). Tiriant onkologinių pacientų gaišenas, stebima sąsaja tarp diagnozių skaičiaus ir patelių lytinių liaukų funkcionalumo – lytiškai aktyvioms patelėms liga diagnozuota dažniau (p=0,001) nei toms, kurioms buvo atlikta OHE. Diagnozės proporcija tarp nekastruotų ir kastruotų patinų buvo panaši (p=0,43) (4). Pašalinus lytines liaukas, ypač padidėja rizika putliųjų ląstelių navikams, limfomai bei kitoms neoplazijoms lyginant su gyvūnais, kurie turi sveikas funkcionuojančias gonadas (18). Patelėms tikimybė susirgti onkologinėmis ligomis yra didesnė, tačiau atlikus OHE iki pirmos rujos, piktybinių pieno liaukos navikų rizika sumažėja iki 0,05 proc., o po pirmos rujos iki 8 proc. Hormonų įtaka kitiems vėžiniams susirgimams yra menkesnė lyginant su didėjančio amžiaus faktoriumi (4, 12).

1.1.4. Amžiaus įtaka

Kancerogenezė tai ilgai trunkantis procesas. Senstantiems gyvūnams dažniau diagnozuojamos ir onkologinės ligos (19, 20). Didelė dalis diagnozuojamų neoplazijų yra būtent pieno liaukos navikai, kurie nustatomi vidutinio amžiaus ir senoms kalėms (15–17). Senėjimo procesas yra siejamas su mažesniu rezistentiškumu, prastesniu imuniniu atsaku ir DNR grandinės atkūrimu, didesniu navikus slopinančių genų (p53) pažeidimu, tinkamai funkcionuojančių mitochondrijų

skaičiaus mažėjimu, biologinio atsako defektu. Vyresnio amžiaus augintiniai yra labiau linkę į vėžinius susirgimus, nes taip pat dažniau serga lėtinėmis ligomis, dėl ilgai patiriamo kancerogenų poveikio, silpnumo ir streso (19). Tiriant 652-jų auksaspalvių retriverių gaišimo priežastis 424-iems (65 proc.) buvo diagnozuota tam tikra vėžio forma. Šunų, gaišusių dėl įvairių kitų priežasčių, vidutinis amžius nustatytas 6,93 metai, o dėl vėžinių susirgimų – 9,83 (p<0,0001) (4). Šie tyrimai leidžia manyti, kad senėjimas yra vienas iš vėžį sukeliančių veiksnių.

1.1.5. Veislės predispozicija

Vėžys yra viena pagrindinių mirties priežasčių tarp mišrūnų ir kitų veislių šunų (21). Pagal 1984-2004 metais Šiaurės Amerikoje atliktus skrodimų duomenis, iš tirtų veislinių šunų, nustatytos 5 veislės, kurioms neoplazijos yra proporcingai dažnesnės. Išskiriamos šios veislės: Berno zenenhundas, auksaspalvis retriveris, škotų terjeras, flamandų buvjė ir bokseris (20). Tačiau Jungtinėje Karalystėje 2010 metais apklausos būdu atlikto tyrimo duomenimis veislės ir vėžinės patologijos proporcijos šiek tiek skiriasi - dažnesnis gaištamumas dėl navikų nustatytas: airių vandens spanieliams, lygiaplaukiams retriveriams, vengrų vižlams, Berno zenenhundams, rotveileriams, italų spinonėms, lionbergeriams, Stafordšyro bulterjerams, valų terjerams (9). Kitų autorių duomenimis būtent auksaspalvių retriverių ir bokserių veislės yra jautriausios onkologiniams susirgimams (20, 22). Kalifornijos Davis universiteto mokomojoje veterinarijos klinikoje, remiantis retrospektyviojo tyrimo duomenimis, iš 652 post-mortem tirtų auksaspalvių retriverių, 424 (65 proc.) buvo su tam tikra vėžine patologija, lėmusia augintinio gaišimą (4). Manoma, kad kai kurių veislių šunys yra didesnės rizikos grupėje, įtariant genetinį polinkį į onkologines ligas (21).

1.1.6. Lokalizacija

Navikinės ląstelės gali formuotis bet kuriame audinyje. Lengviausia aptikti navikus esančius kūno paviršiuje. Akivaizdžiausi augliai dažniausiai nustatomi odoje, po oda arba prisitvirtinę prie raumeninio audinio. Kiti su oda susiję dariniai: vėžys, žaizda, negyjanti opa ar petechija. Augliai gali būti kaip odos vientisumą pažeidžiantys dariniai ant ausų, vokų, lūpų, nosies veidrodėlio, o nepigmentuotoje odoje sudaryti saulės nudegimo įspūdį (19). Limfinių mazgų būklė nustatoma palpuojant: padidėję, nelygiais kraštais, kieti – tai navikinio proceso bruožai (10). Kūno ertmėse esantys navikai kartais aptinkami giliosios palpacijos metu arba naudojantis kitomis diagnostikos priemonėmis.

1.1.7. Onkologinių ligų diagnostika

Onkologinių procesų diagnostiką sudaro pagrindinės fazės: naviko lokalizacijos, metastazės ir kilmės nustatymas (23). Vaizdinė navikų diagnostika apima visus metodus, kurie naudojami kūno ertmėse esančių auglių ir metastazių vizualizacijai. Dažniausiai veterinarijoje atliekami ultragarso, rentgeno, kompiuterinės tomografijos ir magnetinio rezonanso tyrimai. Visi šie metodai yra neinvaziniai, tačiau itin svarbūs pirminei diagnozei, gydymo metodo parinkimui ir prognozės įvertinimui (24). Navikai taip pat aptinkami diagnostinės laparoskopijos ar kitos vidaus organų operacijos metu.

Aspiracija plona adata yra minimaliai invazyvi procedūra, atliekama norint gauti informacijos apie naviko rūšį. Citologinių tyrimų jautrumas ir specifiškumas yra atitinkamai 89 ir 100 proc. Šio tyrimo tikslas – diferencijuoti uždegimines ląsteles nuo navikinių. Kai kuriais atvejais galima nustatyti ir naviko tipą, pvz., putliųjų ląstelių, arba identifikuoti auglių klasę, pvz., sarkoma. Tačiau, specifiškesniems rezultatams reikalingas histopatologinis tyrimas (25).

Biopsija – tai mėginio, reikalingo histopatologiniam tyrimui atlikti, paėmimas. Histologinis tyrimas turi keletą pranašumų: pasižymi išsamumu ir galimybe atlikti ląstelių imunohistocheminę analizę – apibūdinti naviko tekstūrą, nekrozės pasireiškimą, ląstelių išsidėstymą, tarpusavio sukibimą, interpretuoti naviko ribas. Biopsija skirstoma į dvi grupes – iki gydymo (storos adatos – stulpelinė biopsija, prakalo metodas, incizinė biopsija) ir po gydymo (ekscizinė biopsija). Biopsijos yra naudingos tuo, kad naviko kraštas apibūdina jo kapsulės būseną ir invaziškumą, o tai svarbu norint prognozuoti baigtį (24, 25).

1.1.8. Vėžinių ligų terapijos principai

Onkologinių susirgimų gydymas veterinarinėje medicinoje didele dalimi priklauso nuo finansinių galimybių. Vienas pagrindinių gydymo metodų – chirurginis darinio šalinimas (26). Taip pat populiarūs gydymo metodai yra chemoterapija ir radioterapija. Kitos terapijos alternatyvos yra imunoterapija, elektrochemoterapija, o itin blogos prognozės atveju – eutanazija (19). Gydymo metodo parinkimas ir jo sėkmingumas priklauso nuo naviko pobūdžio, stadijos ir lokalizacijos:

 gydomoji terapija – visų navikinių ląstelių pašalinimas arba sunaikinimas. Teisingas procedūrų atlikimas gali užtikrinti visišką pasveikimą;

 paliatyvioji terapija – klinikinių simptomų lengvinimas įvairiais metodais. Visiškas pasveikimas nėra prognozuojamas ir nėra pasiekiamas (24).

1.2. Skausmo patofiziologija

Skausmo pojūtis apibūdinamas kaip specializuotų periferinių aferentinių neuronų, taip pat vadinamų nociceptoriais, stimuliacija. Skausmo impulsai keliauja 3 fazėmis: transdukcija, kondukcija ir moduliacija. Jų metu impulsai perduodami 2-jų tipų nervinėmis skaidulomis – mielininiu dangalu padengtomis A skaidulomis ir nemielininėmis C skaidulomis, iki pasiekia smegenis. Skirtingose smegenų vietose informacija yra atpažįstama, apdorojama ir suvokiama kaip skausmo pojūtis (3).

Ūmus onkologinis skausmas paprastai pastebimas atliekant diagnostines ir gydymo procedūras, bet retai dėl paties naviko. Ūmus skausmas gali pasireikšti pooperaciniu laikotarpiu, siejamas su biopsijos ar radiacijos procedūra, citotoksinių medžiagų infuzijomis, gleivinių (burnos, išangės) uždegimine reakcija. Lėtinis skausmas dažniau būna kaip neuropatinis pacientams, kuriems pasireiškia metastazės kauliniame audinyje, kaulų čiulpų nekrozė dėl chemoterapinių vaistų naudojimo, artrito. Minkštųjų audinių skausmai pastebimi dėl nuolatinio gulėjimo ir fizinės būklės, neuropatijos ar dėl netinkamai taikomos skausmo kontrolės pooperaciniu laikotarpiu (1).

1.2.1. Gyvūnų atsako į skausmą požymiai

Viena pagrindinių gyvūno išgyvenimo savybių yra prisitaikymas prie kintančių aplinkos sąlygų. Adaptacija gali pasireikšti keliais skirtingais būdais: genų mutacija, biocheminių procesų reguliacija ir specialių baltymų ar ląstelių produkcija (imunoglobulinų, T-ląstelių ir kt.). Elgsena yra centrinės nervų sistemos siunčiamas prisitaikymo signalas, kuris padeda gyvūnui sukurti atsaką į pasikeitusią aplinką, motyvacinę būklę (troškulys, alkis) bei patologinę būseną (skausmas) (27). Tam tikras gyvūno elgesys atspindi jo sveikatos būklę – išaugęs savisaugos instinktas, motyvacijos stoka, pakitę maitinimosi ir gėrimo įpročiai, judėjimo pobūdis (lėta, atsargi, nenatūrali eisena, šlubavimas, atsisakymas judėti) – taip apibūdinamas gyvūno jaučiamas diskomfortas.

Kiekvienas gyvūnų elgesio specialistas bet kokį tyrimą atlieka pirmiausiai vertindamas gyvūną jo natūralioje aplinkoje (28). Tačiau, smulkiųjų gyvūnų veterinarijos klinikose veterinarijos gydytojai bendrą klinikinę apžiūrą pradeda nuo gyvūno stebėjimo jam naujoje aplinkoje. Per daugelį metų suformuotos etogramos, pagal kurias vertinamas konkrečiai gyvūno rūšiai tinkančios elgesio formos, kurios padeda atsakyti į klausimą „kodėl gyvūnas taip elgiasi?“ (28). Šunims, kurie staiga patiria socialinės ir erdvinės aplinkos pasikeitimą ar suvaržymą, yra pastebimas psichologinės būsenos ir elgesio pokytis, dažniausiai – baimė, lojimas, agresija (29). Gyvūnai taip pat gali rodyti agresijos požymius, jei tyrimo metu yra manipuliuojama su skaudančia kūno dalimi. Agresija gali būti siejama ir su kitais veiksniais: nepažįstami asmenys, išgąstis, su atsiskyrimu nuo šeimininko susijęs elgesys, prisirišimo ar dėmesio reikalaujantis elgesys, dresūros stoka, bendras

gyvūno dirglumas ir irzlumas, ankstesnė patirtis, sukėlusi nemalonius pojūčius (28, 30, 31). Tačiau kiekvienas gyvūnas yra individualus, nes jų atsakas į potencialiai žalojančius veiksnius bei reakcija į jau sužalotas ar pažeistas kūno vietas gali būti skirtingas (32).

Elgesio ir pozos pasikeitimas yra pagrindiniai rodikliai vertinant gyvūno patiriamą skausmą. Vokalizacija – tai gyvūno skleidžiami garsai, kurie siunčia skirtingą informaciją priklausomai nuo situacijos. Paprastai šie garsai apibūdinami kaip: urzgimas, inkštimas, lojimas ir kaukimas. Urzgimas siejamas su gynimosi pozicija, inkštimas – alkiu, diskomfortu, vienišumu, dėmesio reikalavimu, išgąsčiu ar skausmu (31). Kai šie garsai skleidžiami atliekant tam tikras manipuliacijas su gyvūnu, jam gulantis ar stojantis – tai skausmo išraiška (33). Kita vertus, kai kurių veislių šunys, pvz., terjerai, turi aukštesnę skausmo toleranciją, tad net jausdami skausmą, nebūtinai tai atskleidžia garsine išraiška (31, 33).

Gyvūno dėmesys į skaudančią kūno dalį ar žaizdą leidžia spręsti apie tos kūno dalies jautrumą, kai ja nėra manipuliuojama. Jei gyvūnui darinys yra nesukeliantis skausmo, tai jis yra ignoruojamas. Didėjančio diskomforto požymiai yra: žiūrėjimas į tam tikrą kūno dalį, laižymas, trynimas ir kandžiojimas (34). Toks elgesys gali sukelti didesnį neigiamą poveikį, sąlygoti žaizdų atsiradimą ir lemti didėjantį skausmo balą.

Judėjimo požiūriu vertinama gyvūno eisena ir stovėsena. Tokie pokyčiai, kaip šlubavimas yra vienas akivaizdžiausių skausmo požymių. Lėtas ir itin atsargus ėjimas, ar atsisakymas judėti išreiškia didėjantį skausmą. Nevaikštančiam gyvūnui stovėjimo metu stebimas pilvo standumas, uodegos pozicija, arba gulėjimo metu – pakištomis po savimi ar ištiestomis letenomis (35).

Gyvūno atsakas į minimalų spaudimą yra svarbus vertinant skausmą. Šuo gali nereaguoti, urgzti ar saugoti kūno dalis, krūpčioti, staigiai pasitraukti, rodyti agresijos požymius, kąsti, ar skleisti garsus (35).

Šunims ir katėms stebimas būdingas elgesys, kai patiriamo skausmo lygis didėja. Judėjimo atsisakymas, nerimas, nuolatinis vietos ieškojimas, vaikščiojimas, sukimasis narve ar chaotiški judesiai, ir kiti kasdienių įpročių pasikeitimai rodo gyvūno patiriamą diskomfortą. Pagrindinės išraiškos: sustingusi, susirietusi ar maldininko poza, atsisakymas judėti, išlenkta ar įtempta nugara, sunkumas keliantis ar gulantis, svorio neišlaikymas. Gyvūnams, patiriantiems pilvo srities skausmus, būdingiausia: maldininko poza, įsitempimas, išriesta nugara ir plati stovėsena (33). Skausmą patiriančių gyvūnų maitinimosi ir gėrimo įpročiai gali pakisti. Gyvūnas ima vartoti mažiau pašaro arba nustoja ėsti ir gerti – tai dažnai sąlygoja svorio kritimą (36).

1.2.2. Skausmo vertinimo skalė

Šiuolaikinėje visuomenėje skausmo atpažinimui yra skiriamas didesnis dėmesys, ypač dėl augančio gyvūnų gerovės supratimo, tad veterinarijos gydytojams yra svarbu greitai ir tiksliai

nustatyti, ar gyvūnas patiria kančias (37). Šiuo tikslu yra sukurta keletas skausmą įvertinti padedančių skalių, viena jų – Glazgo universiteto sudėtinė skausmo vertinimo skalė. Ši skalė sukurta pasitelkiant psichometrinę metodologiją, tačiau kasdienėje klinikinėje veikloje, kai svarbu greitas, paprastas ir lengvas naudojimas, taikoma trumpoji forma – SSVS-TF. SSVS-TF atspindi šešias pagrindines elgesio kategorijas su išraiškos apibūdinimu: vokalizacija, dėmesys į žaizdą, judėjimas, atsakas į prisilietimą, bendra savijauta, poza (34). Kiekviena kategorija turi balų sistemą, pagal kurią jie sumuojami. Tačiau ši skalė nepateikia tikslios nuorodos, kada reikia pradėti skirti analgezinius vaistus, tačiau rekomenduoja skirti, jei skausmo balas siekia 5. Klinikoje veterinarijos gydytojas pats vertina, ar reikalingi papildomi medikamentai pagal gyvūno išvaizdą, emocinę būseną, stovėseną, apetito stoką, agresyvumą (32, 38). Skausmo suvokimas ir tolerancija yra kintamasis, priklausantis nuo individualaus organizmo, tad teigti, kad gyvūnas nerodantis skausmo signalų, jo nepatiria, būtų neteisinga, ir tai gali lemti neadekvačią ar nepakankamą skausmo kontrolę (38).

1.3. Skausmo kontrolė

Gyvūnams sergantiems vėžiu skausmas nustatomas anksti, o ligai progresuojant dažnai paūmėja. Medikamentai naudojami skausmui malšinti, norint sumažinti periferinės ir centrinės nervų sistemos jautrumą, klinikines pasekmes, taip pat išlaikyti kuo aukštesnę gyvenimo kokybę. Pagrindiniai skausmo kontrolės principai nustatyti pagal PSO, gali būti pritaikyti ir onkologinėmis ligomis sergančių šunų skausmo kontrolei. PSO siūlo naudoti 3-jų pakopų sistemą skirtą lengvam, vidutiniam ir sunkiam skausmui malšinti. Lengvam skausmui rekomenduojama naudoti NVNU, derinyje kartu arba be adjuvantinių analgetikų. Vidutiniam skausmui malšinti pridedami silpni opijoidai, kaip kodeinas ar tramadolis. Jei NVNU ir opijoidų kombinacija nepadeda, skausmas vertinamas kaip stiprus ir skiriami stiprūs opijoidai – µ-agonistai (3, 35).

1.3.1. Nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo

NVNU yra vieni dažniausiai naudojamų analgetikų veterinarinėje medicinoje (39). NVNU slopina prostaglandinų sintezę. Pastarieji kontroliuoja uždegiminę reakciją, skausmo ir hipertermijos simptomus. NVNU slopina COG fermentą, kuris sintetina prostaglandinus sukeliančius uždegiminę reakciją ir skausmą (40). COG būna dviejų izoformų: COG-1 ir COG-2 (33, 41). COG-1 reguliuoja skrandžio sulčių ir gleivių produkciją, homeostazę, o COG-2 atsako už prostaglandinų, kurie svarbūs uždegiminėse reakcijose, sukelia skausmą ir aukštą temperatūrą (42). NVNU turi šalutinį poveikį – gali sukelti virškinimo trakto, krešumo ir inkstų funkcijos pakitimus. Skrandžio ir žarnyno gleivinės pažeidimai yra vieni dažnesnių dėl slopinamojo poveikio COG-1 (43).

Dauguma NVNU slopinamai veikia COG-1 ir COG-2 fermentus. Kai kurios veikliosios medžiagos pasižymi sąlyginai selektyviu (derakoksibas, robenakoksibas) ir specifiniu (firokoksibas) COG-2 slopinamuoju poveikiu. Naujesnės kartos NVNU, pasižymi analgeziniu poveikiu nesukeliant sedacijos bei yra mažo toksiškumo (33). Remiantis pusine maksimalios inhibitorinės koncentracijos reikšme IC50, COG-2 fermentą, mažėjančia tvarka, stipriausiai veikia:

robenakoksibas, derakoksibas, nimesulidas, S+ karprofenas, meloksikamas, etodolakas, R-karprofenas, ketaprofenas (44).

Meloksikamas – COG-2 inhibitorius, enolo rūgšties darinių klasės NVNU, kuris pasižymi analgezinėmis, priešuždegiminėmis ir karščiavimą mažinančiomis savybėmis. Naudojant didelėmis dozėmis, fermentui COG-2 specifiškumas mažėja. Meloksikamas yra plačiai naudojamas ir oficialiai registruotas JAV, Kanadoje, Europoje ir Australijoje keliomis formomis – geriamosios suspensijos ir injekcijos forma veterinarinėje bei geriamosiomis tabletėmis žmonių medicinoje (45). Kliniškai naudojamas uždegimui, susijusiam su osteoartritu, sinovitu ir minkštųjų audinių pooperciniam skausmui malšinti (33, 45). Šunims rekomenduojama pirminė dozė 0,2 mg/kg į veną arba po oda, ir palaikomoji 0,1 mg/kg per os per parą (33, 46).

Robenakoksibas – vienas iš NVNU, kuris yra selektyvus COG-2 fermento slopiklis (47). Jo koncentracija kraujyje greitai mažėja, tačiau didžiausia išlieka uždegiminiame eksudate, todėl vienos dozės efektas išlieka veiksmingas ilgesnį laiką (44). Pagrindinės indikacijos yra skausmo ir uždegiminės reakcijos malšinimas, po ortopedinių ar minkštųjų audinių operacijų, taip pat gydant osteoartritą (33). Tyrimų duomenimis robenokoksibas yra veikmingesnis nei meloksikamas vertinant gyvūnų skausmo balą pagal pozą, elgesį, atsaką į palpaciją ir bendrai skausmo kontrolei, o meloksikamas veiksmingesnis skatinant žaizdos gijimą (33, 48). Remiantis kitais tyrimais, terapijai taikant vieną iš dviejų schemų robenakoksibo 2 mg/kg arba meloksikamo 0,2 mg/kg pirma poodžio injekcija, derinyje su kasdiene geriamąja suspensija (robenakoksibas 1–2 mg/kg arba meloksikamas 0,1 mg/kg) ir šunis vertinant pagal Glazgo universiteto skausmo skalę, abiejų veikliųjų medžiagų efektyvumas buvo panašus (44).

Firokoksibas – koksibų klasės NVNU, veikiantis analgetiškai, priešuždegimiškai ir antipiretiškai. Šuns organizme jo pusamžis yra 7,8 val. Naudojama oralinė vaisto forma, skausmui susijusiam su osteoartritu ir pooperaciniu laikotarpiu malšinti. Rekomenduojama dozė 5 mg/kg per os kartą per dieną (49). Po panaudojimo, firokoksibas kraujo plazmoje aptinkamas po 15 min., o piką pasiekia po 90 min. (50). Firokoksibo biotransformacija vyksta kepenyse, o daugiausia išsiskiria su tulžimi. Šalutiniai klinikiniai požymiai pasireiškia retai, tačiau kaip ir naudojant kitus NVNU, gali sukelti viduriavimą ir vėmimą (33).

Karprofenas – propiono rūgščių klasės darinys, dažniausiai naudojamas šunims ūmiam ir lėtiniam skausmui malšinti. Skirtas malšinti raumenų-skeleto, pooperacinį ir traumų sukeliamus

skausmus. (49). Vaisto skyrimo laikas yra svarbus, norint pasiekti tinkamą analgezinį efektą – panaudotas bent 2 val. iki operacijos, 4 mg/kg doze į veną, po oda arba raumenį, turi geresnį analgezinį poveikį nei iš karto po operacijos. Kaip ir kiekvienas vaistas, turi šalutinį poveikį – gali veikti hepatotoksiškai (51).

Ketoprofenas – kaip ir karprofenas, tai propiono rūgščių klasės darinys, skirtas kontroliuoti mažam ir vidutiniam skausmui. Šios veikliosios medžiagos pusamžis yra iki 2 val., tačiau poveikis organizmui išlieka iki 24 val. Naudojamas injekcijomis ūmiam skausmui ir tabletėmis gydyti ilgiau. Stipresniam skausmui ir uždegimui dozė šunims 1 mg/kg į veną, po oda, raumenį arba per os, kas 24 val. ne ilgiau kaip 5 dienas, lėtiniam uždegimui 0,25 mg/kg per os kas 24 val. Šunims ir katėms efektyviai mažina temperatūrą (49). Yra tyrimų rodančių, kad ketoprofeno poveikis yra efektyvesnis ir ilgesnis po minkštųjų audinių ir ortopedinių operacijų nei sintetinių opijoidų, kaip buprenorfinas ir butorfanolis. Laikomas ganėtinai saugiu vaistu, naudojant trumpą laiką, dažniausiai pasitaikantis šalutinis efektas – vėmimas (51).

1.3.2. Opijoidai

Opijoidiniai analgetikai yra svarbūs medikamentai vidutiniam ir stipriam skausmui malšinti tiek žmonėms, tiek įvairių rūšių gyvūnams. Šie vaistai nuo skausmo skirstomi į dvi kategorijas – opijoidinių receptorių agonistai (morfinas, hidromorfinas (µ-agonistai), fentanilis) ir opijoidinių receptorių agonistai-antagonistai (buprenorfinas, butorfanolis). Opijoidai yra vieni veiksmingiausių analgetikų, tačiau gali sukelti nepageidaujamų šalutinių poveikių, tokių kaip: lygiųjų raumenų tonuso padidėjimas, virškinimo trakto konstipacija, kvėpavimo sutrikimai, elgesio pakitimai ir fiziologinė priklausomybė (36).

Buprenorfinas – dalinis μ-agonistas: μ receptorių agonistas ir κ receptorių antagonistas (46). Dažniausiai naudojamas lengvam ir vidutiniam pooperaciniam skausmui malšinti ir sedacijai. Silpnesnio efektyvumo nei visiški μ-agonistai, tačiau sukelia mažiau nepageidaujamų šalutinių poveikių. Rekomenduojama dozė šunims 0,01-0,02 mg/kg injekcija į raumenį arba į veną. Vaisto intraveninis arba švirkštimas į raumenį pasižymi geresnėmis analgezinėmis savybėmis nei suleidžiant po oda. Buprenorfino sedacinis poveikis pasireiškia po 15 min., tačiau nuskausminamasis poveikis stebimas tik po 30 min. Analgezija gali tęstis iki 12 val., tačiau paprastai trunka 6-8 val. Šunims gali pasireikšti kvėpavimo sutrikimas, hipersalivacija, bradikardija, hipotermija, miozė (52).

Butorfanolis – tai dalinis μ-agonistas, kuris pasižymi silpnomis analgezinėmis savybėmis, ir yra trumpo veikimo (46). Tačiau tyrimų duomenimis, kurių metu buvo vertinamas gyvūnų elgesys pagal skausmo skalę, nustatyta, kad naudojant meloksikamą skausmo balas yra žemesnis nei naudojant butorfanolį, tad meloksikamas pasirodė efektyvesnis analgetikas (53). MVT nurodo, kad

butorfanolis yra tinkamas lėtiniam neproduktyviam kosuliui, susijusiam su viršutiniais kvėpavimo takais, malšinti. Butorfanolio naudojimas smulkiems gyvūnams yra mažiau parankus, dėl trumpo veikimo laiko ir savybės malšinti silpną ir vidutinį skausmą (52). Dozė šunims 0,2-0,4 mg/kg leidžiant į veną, raumenį arba po oda (54).

Morfinas – stiprus μ receptorių agonistas. Kaip kiti opijoidai veikia analgeziškai ir sumažina jautrumą skausmui nugaros smegenų lygyje bei pakeičiant skausmo suvokimą smegenyse, tačiau neprarandant sąmonės. Pacientai, kuriems naudojami opijoidai gali suvokti skausmo buvimą, tačiau pojūtis nėra toks nemalonus. Morfinas kepenyse jungiasi su gliukurono rūgštimi ir formuoja du metabolitus. Morfino-6-gliukuronidas yra veiksmingas analgetikas, o morfino-3-gliukuronidas nepasižymi nuskausminamosiomis savybėmis, tačiau didelė koncentracija sukelia susijaudinimą (55). Rekomenduojama dozė šunims 0,2-0,5 mg/kg per os morfino skysčio pavidalu, tačiau šiuo atveju vaisto patekimas į kraujo cirkuliaciją – bioprieinamumas, yra mažiau kaip 20 proc. ir pasižymi trumpu efektu. Naudojant lėto atpalaidavimo vaisto formą dozė yra 0,5-3 mg/kg per os. Didesnės dozės gali sukelti sedaciją ir konstipaciją (46).

Fentanilis – yra stipraus ir greito poveikio, tačiau trumpo veikimo ir sąlyginai brangus opijoidinis vaistas (46). Dozė šunims 2–5 μg/kg/val. nuolatine infuzija arba pleistru. Fentanilio pleistrai yra ganėtinai plačiai naudojami šunims, katėms ir arkliams. Pleistrai gali būti kelių stiprumų: per valandą atpalaiduojantys 12, 25, 50, 75 arba 100 μg fentanilio (56). Šalutinis poveikis: kvėpavimo nepakankamumas, bradikardija, susijaudinimas (46, 54).

Kodeinas – dėl mažesnės koncentracijos ir mažesnio potencialo, tai silpnas opijoidinis agonistas (55). Tačiau naudojamas su NVNU pagerina jų analgezines savybes. Pasižymi geriausiomis bioprieinamumo savybėmis tarp visų opijoidų – įsisavinimas apie 20 proc. Šunims lėtiniam skausmui malšinti rekomenduojama dozė 0,5–2 mg/kg, didesnėmis dozėmis sukelia sedaciją (46).

Metadonas – visiškas opijoidinių receptorių agonistas, turintis panašų į morfino poveikį, tačiau manoma, kad efektas trunka ilgiau. Farmakokinetika nėra gerai ištirta gyvūnams. Dozė šunims 0,5–1 mg/kg. Metadonas nesukelia vėmimo, tad yra naudingas sukeliant premedikaciją tada, kai morfino sukeltas vėmimas yra nepageidaujamas arba kontraindikuotinas (56). Metadonas užtikrina saugią ir efektyvią skausmo kontrolę šunims po kryžminių raiščių operacijų (57). Tyrimų duomenimis, kurių metu buvo vertinamas šunų elgesys po metadono panaudojimo, pastebėta, kad inkštimo dažnis padidėja, ir nustatyta kaip vaisto šalutinis, o ne skausmo požymis (58).

1.3.3. Kiti vaistai

Tramadolis – sintetinis analgetikas veikiantis CNS, naudojamas pooperaciniam ir lėtiniam skausmui malšinti žmonių medicinoje. Pasižymi keleriopu poveikiu: tai opijoidinių receptorių

agonistas, kuris slopina noradrenalino ir serotonino pasisavinimą iš neuronų nugaros smegenyse, kur noradrenalinas ir serotoninas moduliuoja nocicepciją (59). Tai vaistas, kuris pagal PSO suformuotą vaistų nuo skausmo pakopinę sistemą yra tarp NVNU ir stiprių morfino tipo opijoidų (46). Veterinarinėje medicinoje naudojamas ūmiam ir lėtiniam skausmui malšinti, šunims 3–5 mg/kg doze sušeriant (60).

Ketaminas – disocijuojantis anestetikas, pakeičiantis nocicepcinių signalų perdavimą ir blokuojantis N-metil-D-aspartato receptorius (61). Ketaminas veikia ir kitus receptorius – opijoidų, AMPR, kainato ir GASR (46). Intraveninis ketamino panaudojimas kaip adjuvanto kartu su opijoidais, sumažina pooperacinį skausmą ir reikalingą jų kiekį įvairių operacijų žmonėms metu. (61). Pradinė dozė šunims ir katėms 0,5 mg/kg į veną, o nuolatinės infuzijos metu 0,1–0,5 mg/kg/val. (52).

Gabapentinas – sukurtas epilepsijai gydyti. Jis specifiškai jungiasi su α2δ subvienetais ir sukelia analgezinį poveikį. Veikimas gali pasireikšti nugaros smegenyse ir aukštesniuose smegenų centruose. Šunims mažiau tinkamas kaip pagrindinis antiepilepsinis vaistas dėl trumpo eliminacijos pusamžio, tad naudojamas kartu su kitais vaistais nuo epilepsijos. Nocicepcinio skausmo mažinimui naudojant gabapentiną reikia mažiau opijoidų, ir vystosi mažesnė tolerancija. Naudojant kaip priedą prie kitų analgetikų doze 10 mg/kg pastebima mažėjančio skausmo balo pagal SSVS-TF tendencija (62).

2. TYRIMO MEDŽIAGA IR METODAI

Medžiaga tiriamajam darbui buvo rinkta 2017-2018 metų laikotarpiu. Klinikiniai atvejai buvo stebimi ir registruojami ilgosios praktikos metu nuo 2018 metų liepos iki spalio mėnesio. Klinikinė praktika atlikta vienoje iš Jungtinės Karalystės privačių veterinarijos klinikų „X“.

Tiriamieji atrinkti bendros klinikinės apžiūros metu įtarus navikinius darinius. Buvo renkama ir registruojama informacija apie šunų lytį, veislę, amžių, svorį, skausmo pasireiškimą, taikomas diagnostikos, medikamentines bei chirurgines gydymo priemones. Užregistruotas 61 klinikinis atvejis, iš kurių 24-iems imtas biopsijos mėginys histopatologiniams ir 6-iems atliktas citopatologinis tyrimas. Remiantis SSVS-TF skale iki operacinis skausmas registruotas 6 pacientams. Tyrimas atliktas prisilaikant gyvūnų globos, laikymo, naudojimo bei veterinarinių reikalavimų (63).

Atlikta privačioje veterinarijos klinikoje apsilankiusių šunų, su įtariamais vėžiniais susirgimais, anamnezės ir bendro klinikinio tyrimo metu surinktų duomenų analizė. Taip pat pildytas protokolas, pagal kurį balais identifikuotas gyvūno jaučiamas skausmas. Pagal surinktus duomenis, nustatyta, kokiems šunims dažniau pasireiškia onkologinės kilmės susirgimai.

Klinikiniai atvejai analizuoti pagal atliktą laboratorinį tyrimą, grupuojami į patinus ir pateles, atkreipiant dėmesį į lytinių liaukų pašalinimą. Duomenys grupuoti pagal amžių, išskirtos 3 grupės: jauni šunys (iki 4 metų), vidutinio amžiaus (nuo 4 iki 8 metų), ir vyresnio amžiaus (8 ir daugiau metų). Pagal veislę ir gyvūno svorį skirstomi į mažų, vidutinių ir didelių veislių grupes (mišrūnai priskiriami prie grupės pagal jų svorio kategoriją). Pagal onkologinio proceso lokalizaciją į: išorėje matomus ir aptinkamus darinius, vidaus organų bei skeleto sistemos pakitimų.

Onkologine liga diagnozuotų pacientų duomenys vertinti pagal skausmo pasireiškimą 4 kartus – bendro klinikinio tyrimo metu, po analgetinio vaisto panaudojimo, po chirurginės procedūros praėjus 1 val. gyvūnui pabudus ir praėjus 2 paroms. Nustačius pacientus su skausmo simptomais apžvelgiamas skausmo kontrolės efektyvumas. Skausmui vertinti naudota trumpoji Glazgo universiteto skausmo vertinimo skalės forma.

Medikamentinei skausmo kontrolei kitų šalių smulkiųjų gyvūnų klinikose palyginti buvo atlikta internetinė ir telefoninė apklausa. Apklausos metu įvairių kitų šalių klinikų veterinarijos gydytojai atsitiktine tvarka buvo apklausti, kokius analgetikus dažniausiai naudoja pooperacinei ortopedinių ir minkštųjų audinių skausmo kontrolei.

Tyrimo duomenų statistinei analizei atlikti ir grafiniam duomenų pavaizdavimui naudota GraphPad Software Prism 8 2018 m. programa. Surinktiems duomenims įvertinti buvo naudojami aprašomosios statistikos metodai. Apskaičiuotas tyrimo metu surinktų duomenų̨ dažnis (n) ir procentinė dalis (proc.).

Sudaryti statistiniai modeliai ir įvertinti amžiaus, lyties, lytinio aktyvumo, veislės, svorio priklausomybė onkologinių procesų pasireiškimui. Apskaičiuoti tirtų šunų amžiaus, nustatytų skausmo balų, aritmetiniai vidurkiai, standartiniai nuokrypiai, mažiausios ir didžiausios reikšmės. Koreliacijai pagal Pirsoną nustatyti vertintas r kriterijus. Tyrimo duomenys laikyti patikimais, jei reikšmingumo lygmuo yra p<0,05 ir nepatikimais, kai p>0,05.

Tyrimo schema:

Šunys su įtariama onkologine patologija N=30 Diagnozė patvirtinta N=26 Diagnozė nepatvirtinta N=4 Skausmą patyrė N=6 Skausmo nepatyrė N=20 Naudoti analgetikai ir jų veiksmingumo įvertinimas

Dažniausiai taikomų vaistų nuo skausmo palyginimas su kitomis

3. REZULTATAI

Klinikoje apsilankė 61 šuo su įtariama onkologinė patologija. Tyrimui pasirinkti tik tie gyvūnai, kuriems buvo taikomi onkologinių ligų diagnostikos metodai (žr. 1 pav.). Viso diagnostiniai tyrimai taikyti 30 pacientų (49,1 proc.), iš jų 86,6 proc. diagnozė patvirtinta, o 13,4 proc. nustatyta kita diagnozė (mukocelė, folikulinė cista, folikulinė atrofija, dermatitas). Dažniausiai taikytas diagnostikos metodas – histopatologinis tyrimas (80 proc.).

1 pav. Šunys kuriems atliktas 1 – histopatologinis, 2 – citologinis tyrimas

Tolesnė analizė atlikta su tais pacientais, kuriems patvirtintas onkologinis susirgimas, t.y. su 26 šunimis. Pagal tirtų pacientų rezultatus dažniausiai diagnozuota navikų rūšis yra putliųjų ląstelių navikai – nustatyti 8 pacientams (30,7 proc.), limfoma diagnozuota 2 šunims (7,6 proc.), susijusi su vėžiniu dariniu hiperlazija nustatyta 2 gyvūnams (7,6 proc.), o displazija – 1 (3,8 proc.). Likę 13 atvejų (49,9 proc.) buvo su skirtingomis diagnozėmis: epulis, blužnies hematoma, hemangiosarkoma, histiocitoma, lipoma, osteosarkoma, perianalinių liaukų adenoma, rektinė adenokarcinoma, jungiamojo audinio sarkoma, šlapimo pūslės karcinoma, trichoblastoma, trichoepitelioma, makšties leiomijoma.

Klinikoje onkologinės ligos diagnozuotos abiejų lyčių pacientams (žr. 2 pav.). Pagal surinktus duomenis dažniau sirgo patelės – 14 šunų (53,8 proc.), o patinai rečiau – 12 šunų (46,2 proc.).

1 2 0 10 20 30 Laboratorinis tyrimas P ac ie n tų s ka ič iu s Diagnozė patvirtinta Diagnozė nepatvirtinta

2 pav. Onkologinėmis ligomis sirgusių šunų pasiskirstymas pagal lytį

Pagal gyvūnų lytinio aktyvumo statusą lytiškai aktyviems gyvūnams (65,3 proc.) onkologiniai susirgimai nustatyti dažniau (žr. 3 pav.). Klinikoje surinktais duomenimis iš lytiškai aktyvių šunų liga diagnozuota 9 patelėms ir 8 patinams, o pacientų, kuriems buvo pašalintos lytinės liaukos, skaičius mažesnis beveik per pusę: 5 patelės ir 4 patinai (34,6 proc.).

3 pav. Lytiškai aktyvių šunų pasiskirstymas

Vertinant visų pasireiškusių vėžinių susirgimų priklausomybę nuo amžiaus tendencija pastebėta itin silpna (r=0,1536) ir šis rezultatas yra nepatikimas (p>0,05) (žr. 4 pav.). Jauniausias šuo buvo iki 1 metų amžiaus, o dažniausiai liga diagnozuota 9 metų amžiaus šunims – 5 pacientai (19,2 proc.). Vyriausio amžiaus pacientas buvo 13 metų.

Patelė

Patinas

4 pav. Pacientų skaičiaus priklausomybė nuo amžiaus

Tačiau, vertinant tik šunis, kurių amžius nesiekia 10 metų, pastebėta, kad susirgimų pasireiškimo dažnis tiesiogiai koreliuoja (r=0,8218) su gyvūno amžiumi (p<0,05). Gyvūnams senstant vėžiniai susirgimai pasitaiko dažniau, tačiau, ties 10 metų riba, diagnozuoti rečiau. Pastebėta, kad vyresni nei 10 metų šunys dėl onkologinių ligų lankėsi veterinarijos klinikoje rečiau (r= -0,7559 ir p>0,05) (žr. 5 pav.).

5 pav. Apsilankiusių pacientų amžiaus ir onkologinės ligos ryšio tendencijos

0 5 10 15 0 2 4 6

Amžius

P

ac

ie

n

tų

s

ka

ič

iu

s

Amžius

P

ac

ie

n

tų

s

ka

ič

iu

s

Grupuojant šunis pagal amžių, stebima priklausomybė – kuo didesnė amžiaus grupė, tuo daugiau užregistruota pacientų (žr. 6 pav.). 1 grupėje buvo n=3 pacientai (11,5 proc.), 2 grupėje – n=9 šunys (34,6 proc.) ir 3 grupėje – n=14 (53,8 proc.) ( r2=0,7219 ir p<0,0001).

6 pav. Pacientų pasiskirstymas pagal amžiaus grupę

Vertinant sirgusių šunų amžiaus priklausomybę nuo lyties, pastebima tendencija, kad vyresnio amžiaus patelės onkologinėmis ligomis sirgo dažniau (žr. pav. 7). Nustatyta tiesioginė koreliacija (r=0,8682), tarp didėjančio patelių amžiaus ir onkologinio proceso pasireiškimo dažnio iki 9 metų amžiaus (p<0,05). Tačiau patinų tarpe skaičiaus priklausomybės nebuvo – liga diagnozuota įvairiame amžiuje (r=0,09129 ir p>0,05). Patelių vidutinis amžius apskaičiuotas 7,5, patinų – 7 metai.

7 pav. Diagnozuotų šunų amžiaus pagal lytį pasiskirstymas

<4 4-8 >8 0 5 10 15 Amžiaus grupė P ac ie n tų s ka ič iu s Patelė Patinas 0 5 10 15

Lytis

A

m

ži

u

s

Navikiniai dariniai diagnozuoti įvairių veislių šunims (žr. 2 lent.). Tyrimais diagnozė dažniausiai patvirtinta mišrūnams (23 proc.) ir Stafordšyro bulterjerų (15,3 proc.) veislės šunims. Tokios veislės kaip: anglų kokerspanielis, auksaspalvis retriveris, lygiaplaukis retriveris diagnozuoti beveik tris kartus rečiau (po 7,6 proc.). Kitų veislių šunims liga diagnozuota tik vieną kartą (atitinkamai po 3,8 proc.).

2 lentelė. Onkologinėmis ligomis diagnozuotos šunų veislės

Veislė Pacientų skaičius

Akita 1

Anglų kokerspanielis 2

Auksaspalvis retriveris 2

Bokseris 1

Gordono seteris 1

Džeko Raselo terjeras 1

Lygiaplaukis retriveris 2 Miniatiūrinis šnauceris 1 Mišrūnas 6 Pudelis 1 Rotveileris 1 Ši Cu 1 Stafordšyro bulterjeras 4 Standartinis šnauceris 1 Vipetas 1

Vidutinių ir didelių veislių šunys bendrai sirgo iki penkių kartų dažniau nei mažų veislių (žr. 8 pav.).

8 pav. Šunų skirstymas pagal dydį

0 5 10 15 Mažas Vidutinis Didelis Šunų skaičius D yd ži o g ru p ė

Pagal lokalizaciją navikai skirstyti į 3 grupes (išoriniai, vidaus organų ir skeleto) (žr. 9 pav.). Didžioji dalis diagnozuotų navikų buvo matomi išorėje (n=18, 69,2 proc.), 7 pacientams aptikti vidaus organuose, kraujo ir limfinėje sistemoje (27 proc.). Vienam šuniui darinys nustatytas kauliniame audinyje (3,8 proc.) (žr. 10 pav.).

9 pav. Diagnozuotų onkologinių ligų lokalizacijos

10 pav. Kaulinio audinio navikas – osteosarkoma, užfiksuota rentgenogramoje. Rodyklė rodo darinio vietą ant kairės kojos šlaunikaulio (autorės nuotrauka)

Vertinant gyvūnų skausmą pagal SSVS-TF, 6 iš 26 pacientų patyrė skausmą, tai sudarė 23,1 proc. atvejų (žr. 11 pav.).

Išorėje matomi Vidaus organų Skeleto

11 pav. Proporcija šunų patyrusių skausmą

Pagal SSVS-TF nustatyti šunys, kurie patyrė skausmą bendro klinikinio tyrimo metu (žr. 12 pav.). Pagal skausmingumą, didžiausią skausmą sukėlė osteosarkoma – 17 balų, kompleksinė blužnies hiperplazija, rektinė adenokarcinoma ir šlapimo pūslės karcinoma sukėlė mažesnį skausmą, atitinkamai 10, 9 ir 8 balų. Silpnas skausmas nustatytas putliųjų ląstelių ir epuliu diagnozuotiems šunims – atitinkamai 6 ir 4 balai.

12 pav. Skausmo balo pagal SSVS-TF klinikinio tyrimo metu pasireiškimas

Bendro klinikinio tyrimo metu įvertinto onkologinio skausmo, pagal SSVS-TF, rezultatai pateikti 3 lentelėje. Visi gyvūnai rodė skausmo simptomus atsakydami į prisilietimą. Visų šunų, išskyrus vieną, bendra būklė buvo pakitusi: jie buvo tylūs, susijaudinę, suirzę arba išsigandę. Taip pat pakitusi poza: negalėjo rasti patogios vietos, pastoviai judėjo arba buvo įsitempę. Pacientui nr. 1 pasireiškė visi skausmo vertinimui naudojami kriterijai.

Patyrė skausmą Be skausmo požymių

0 5 10 15 20

Osteosarkoma Kompleksinė blužnies hiperplazija Rektinė adenoma Šlapimo pūslės karcinoma Putliųjų ląstelių navikas Epulis

3 lentelė. Skausmo balai nustatyti šunims bendro klinikinio tyrimo metu Paciento nr. Diagnozė Garsinė išraiška Dėmesys į žaizdą Judėjimas Atsakas į prilietimą Bendra būklė Poza Viso: 1. Osteosarkoma 3 3 3 2 3 3 17 2. Kompleksinė blužnies hiperplazija 2 0 2 2 3 1 10 3. Rektinė adenokarcinoma 1 1 0 3 3 1 9 4. Šlapimo pūslės karcinoma 0 0 2 2 1 3 8 5. Putliųjų ląstelių navikas 0 2 0 2 0 2 6 6. Epulis 0 2 0 1 1 0 4

Paskyrus opijoidinius analgetikus skausmo balas beveik per pusę sumažėjo pacientams nr. 1 ir nr. 2 (žr. 4 lent.). Visiems pacientams taikytas chirurginis gydymas, išskyrus du šunis, kuriems atlikta biopsijos procedūra bendrosios nejautros metu.

4 lentelė. Vaisto efektyvumas skausminiam balui

Paciento

nr. Diagnozė Skirtas opijoidas

Skausmo balas 1 val. po paskyrimo Tolesni veiksmai veterinarijos įstaigoje

1. Osteosarkoma Metadonas 8 Galūnės amputacija

2.

Kompleksinė blužnies

hiperplazija Buprenorfinas 5 Blužnies pašalinimas 3. Rektinė adenokarcinoma Buprenorfinas 6 Biopsijos mėginio paėmimas 4. Šlapimo pūslės karcinoma Buprenorfinas 6 Biopsijos mėginio paėmimas

5. Putliųjų ląstelių navikas Buprenorfinas 1 Darinio ekscizija

5 lentelėje pateikti duomenys apie šunų skausmo balą po chirurginės procedūros, 1 val. po pabudimo. Taip pat nurodoma, kokie analgetikai buvo paskirti naudoti namuose. Dažniausiai naudotas operacijos metu ir skirtas terapijai namuose – meloksikamas. NB: pacientas nr. 1, dėl besitęsiančio didelio skausmo, buvo hospitalizuotas. Sekančią dieną gavo buprenorfino ir meloksikamo.

5 lentelė. Skausmo balai po chirurginių procedūrų

Nr. Diagnozė

Operacijos metu skirtas vaistas nuo skausmo

Skausmo balas 1 val. po operacijos

Paskirtas vaistas namuose

1. Osteosarkoma Ketaminas 10

Hospitalizacijos metu, kitą dieną, dėl aukšto skausmo balo buvo skirtas buprenorfinas. Naudojimui namuose skirta tramadolis tabletėmis kartu su meloksikamo suspensija

2. Kompleksinė

blužnies hiperplazija Meloksikamas 5 Meloksikamo suspensija 3. Rektinė

adenokarcinoma Paracetamolis 4 Meloksikamo suspensija

4. Šlapimo pūslės

karcinoma Meloksikamas 5 Meloksikamo suspensija

5. Putliųjų ląstelių

navikas Meloksikamas 2 Meloksikamo suspensija 6. Epulis Meloksikamas 3 Meloksikamo suspensija

6 lentelėje pateikti skausmo vertinimo balai apsilankius veterinarijos klinikoje praėjus 2 dienoms po paciento išrašymo tolimesniam gydymuisi namuose. 3 pacientų skausmo balas sumažėjo iki minimalaus, tačiau pacientui nr. 1 išliko vidutinio stiprumo skausmas. Pacientams, nr. 3 ir nr. 4, atlikta eutanazija. Visi kiti pacientai stebėti toliau ir prognozuojama gerėjanti skausmo kontrolė (žr. 13 pav.). Pastebėta, kad kai kuriems gyvūnams, po chirurginių procedūrų skausmo balas šiek tiek pakilo. NB: pacientui nr. 1 meloksikamas sukėlė nepageidaujamą šalutinį poveikį, o tramadolis buvo nepakankamai veiksmingas, tad paskirtas gabapentinas kartu su paracetamoliu. Taip pat šiam pacientui nuspręsta taikyti papildomą chemoterapinį gydymą karboplatinu.

6 lentelė. Skausmo balas po chirurginio gydymo, pakartotinio patikrinimo metu – po 2 dienų Nr. Diagnozė Garsinė išraiška Dėmesys į žaizdą Judėjimas Atsakas į prilietimą Bendra būklė Poza Viso: 1. Osteosarkoma 0 1 2 1 4 0 8 2. Kompleksinė blužnies hiperplazija 0 0 2 0 1 0 3 3. Putliųjų ląstelių navikas 0 2 0 0 0 0 2 4. Epulis 0 0 0 2 0 0 2

13 pav. Skausmo balo kreivės. X ašyje: 1 – pirminio klinikinio tyrimo metu nustatytas skausmo balas; 2 – vaisto nuo skausmo efektyvumo įvertinimas po 1 val.; 3 – skausmo balas po chirurginės procedūros; 4 – skausmo balo įvertis praėjus 2 dienoms po operacijos

Naudojant analgezines priemones stebimas vidutinio skausmo balo mažėjimas (žr. 14 pav.). Rezultatas yra nepatikimas, tačiau yra silpna koreliacija vidutiniam skausmo balo mažėjimui taikant įvairias priemones (r2_{=0,315). Pirminio klinikinio tyrimo metu nustatytas skausmo balo vidurkis 9,}

standartinis nuokrypis 4,47; panaudojus vaistus nuo skausmo, po 1 val., vidurkis 4,83 balo standartinis nuokrypis 2,48. Vidutinis skausmo balas po chirurginio darinio pašalinimo apskaičiuotas 4,83 balai, standartinis nuokrypis 2,78, pakartotinio apsilankymo metu po 2 dienų, vidurkis apskaičiuotas 3,75 balai, o standartinis nuokrypis 2,87

1 2 3 4 0 5 10 15 20 Osteosarkoma

Kompleksinė blužnies hiperplazija Putliųjų ląstelių navikas

14 pav. Vidutinio skausmo balo kreivė su mažiausiomis ir didžiausiomis reikšmėmis

Atlikus pradinio skausmo balų įvertinimo statistinius testus, nustatyta, kad po atliktų procedūrų skausmo balas mažėja, ir tai tiesiogiai koreliuoja su gyvūno pasveikimu (p<0,05) (žr. 7 lent.). Stipriausia koreliacija buvo tarp navikinio darinio chirurginio pašalinimo ir 2 dienos po procedūros taikant analgetikus namuose (r=0,978). Taip pat itin stipri koreliacija nustatyta tarp skausmo balo klinikinės apžiūros metu ir 2 dienos po navikinio darinio šalinimo procedūros (r=0,956).

7 lentelė. Skausmo balo koreliacija atliktoms procedūroms Pirminis skausmas Po vaisto panaudojimo klinikoje Po operacijos 2 dienos po operacijos Pirminis skausmas - - - - Po vaisto panaudojimo klinikoje 0,810 - - - Po operacijos 0,947 0,862 - - 2 dienos po operacijos 0,956 0,904 0,978 -

Klinikoje „X“ dažniausiai naudotas vaistas nuo skausmo – meloksikamas. Atlikus anoniminę apklausą ir palyginus kitų šalių įvairiose klinikose dažniausiai naudojamus vaistus nuo skausmo, pastebėta, kad meloksikamas yra dažniausiai ir plačiausiai naudojamas NVNU po įvairių

Be v aist o Po v aist o pa naud ojim o Po o pera cijo s Po 2 die nų 0 5 10 15 20 S ka u sm o b al as

chirurginių minkštųjų audinių ir ortopedinių procedūrų (žr. 8 lent.). Taip pat dažnai naudojami koksibų grupės analgetikai, tramadolis ir karprofenas.

8 lentelė. Kai kuriose klinikose dažniausiai naudojami vaistai nuo skausmo

Šalis Dažniausiai naudojami vaistai nuo skausmo Apklaustų klinikų skaičius

Jungtinė Karalystė

Buprenorfinas, meloksikamas, paracetamolis, tramadolis,

firokoksibas, robenakoksibas 4

Lietuva Meloksikamas, karprofenas, ketoprofenas 3

Latvija Meloksikamas, karprofenas, ketoprofenas, fentanilis,

tramadolis, cimikoksibas 3

Čekija Meloksikamas 2

Vengrija Meloksikamas, tramadolis, karprofenas, robenakoksibas 2

Australija Meloksikamas, buprenorfinas 1

Brazilija Tramadolis, meloksikamas, gabapentinas 1

Bulgarija Meloksikamas 1

Italija Fentanilis, firokoksibas 1

Libanas Tramadolis, meloksikamas 1

Norvegija Robenakoksibas, meloksikamas, buprenorfinas 1 Rumunija Meloksikamas, karprofenas, cimikoksibas 1

4. REZULTATŲ APTARIMAS

Šių tyrimų metu išanalizuota šunų lyties, lytinio aktyvumo, amžiaus, veislės ir svorio predispozicija sergamumui vėžinėmis ligomis Jungtinės Karalystės „X“ smulkiųjų gyvūnų klinikoje 2018 m. Statistinei analizei imtis sudaryta iš tų pacientų, kuriems diagnozė buvo patvirtinta specialiaisiais diagnostiniais tyrimais – viso 26 pacientai, tai sudaro 86,6 proc. tirtų įtariamų navikinių susirgimų. Remiantis literatūros šaltiniais, įtariami pieno liaukos navikai yra 94 proc. patvirtinami laboratoriniais tyrimais (16).

Literatūros duomenimis, dažniausiai nustatoma patologija yra reprodukcinės sistemos navikai ir gali siekti iki 70 proc. diagnozuojamų atvejų, o bendrai patelėms susirgti yra 2 kartus didesnė rizika (13–15). Šio tyrimo duomenimis dažniau diagnozuoti buvo putliųjų ląstelių navikai (n=8). Lytiškai aktyvūs šunys linkę sirgti 2 kartus dažniau, tačiau didelio skirtumo tarp diagnozuotų gyvūnų lyčių nebuvo pastebėta (patelės sudarė 53,8 proc., patinai 46,2 proc.).

Svarbų vaidmenį navikų formavimesi sudaro organizmo pokyčiai gyvūnui senstant, o šunys gaišta būdami 9–10 metų amžiaus (4). Pagal surinktus duomenis, onkologinėmis ligomis dažniau serga vidutinio ir vyresnio amžiaus gyvūnai – diagnozuojama vidutiniškai 7 metų. Daugiausia pacientų buvo 9 metų (n=5), tačiau susirgti gali įvairaus amžiaus šunys. Pagal klinikoje apsilankiusių šunų duomenis pastebėta, kad diagnozių skaičius augo iki 9 metų, o vėliau mažėjo. Skirstant šunis į grupes pagal amžių, stebėta tendencija, kad senyvo amžiaus šunys (8 metų ir daugiau) linkę sirgti dažniau. Vyriausias šuo buvo 13 metų. Taip pat pastebėta, kad patelėms susirgimai yra labiau tikėtini vyresniame amžiuje.

Šiaurės Amerikoje neoplazija yra dažniausia gaišimo priežastis Berno zenenhundams, auksaspalviams retriveriams, Škotijos terjerams, flamandų biuvjė ir bokseriams (20). Jungtinėje Karalystėje: airių vandens spanieliams, lygiaplaukiams retriveriams, vengrų vižlams, Berno zenenhundams, rotveileriams, italų spinonėms, lionbergeriams, Stafordšyro bulterjerams, valų terjerams (9). Remiantis Jungtinės Karalystės veterinarinėje klinikoje „X“ rinktais duomenimis onkologine liga sergantys pacientai dažniausiai buvo mišrūnai (n=6) ir Stafordšyro bulterjerai (n=4). Liga po kartą buvo diagnozuota auksaspalvių retriverių, bokserių, lygiaplaukių retriverių, ir rotveilerių veislių šunims. Taip pat pastebėta, kad dažniausiai diagnozuojami tie navikai, kurie pakeičia šuns eksterjerą ir yra pastebimi iš išorės – 69,2 proc.

Onkologinis skausmas atsiranda dėl tiesioginės naviko invazijos į nervines ląsteles, kaulinį ar minkštuosius audinius, raiščius ir fascijas (3). Skausmingais diagnozuoti 6 navikiniai procesai: osteosarkoma, kompleksinė blužnies hiperplazija, rektinė adenokarcinoma, šlapimo pūslės karcinoma, putliųjų ląstelių navikas, epulis. Didesnė dalis diagnozuotų pacientų skausmo nepatiria (76,9 proc.).

Skausmas yra gana dažnas simptomas vėžiu sergantiems pacientams, ir skubi skausmo kontrolė turėtų būti prioritetas (3). Nustatyta, kad žmonių medicinoje 28 proc. onkologinių ligų yra sukeliančios skausmą (1), o mūsų tyrimo duomenimis klinikoje „X“ diagnozuota 23 proc. skausmą sukeliančių darinių. Aukščiausias nustatytas skausmo balas 17, pacientui, diagnozuotam osteosarkoma, o kompleksinė blužnies hiperplazija sukėlė 10 balų skausmą. Vidutinis apskaičiuotas skausmo balas buvo 9. Visi gyvūnai rodė atsaką į prisilietimą ir beveik visų bendra būklė ir poza buvo prasta – tai dažniausi kriterijai padedantys įvertinti skausmą. Paskyrus opijoidinius vaistinius preparatus vidutinis skausmo balas sumažėjo beveik per pusę – 4,83. Skausmo požymiai ir prasta savijauta pagerėjo, tačiau tai nebuvo itin efektyvi priemonė, nes skausmo simptomai išliko.

Procedūrų metu dažniausiai nuo skausmo buvo naudojama meloksikamo injekcija. Praėjus 1 val. po operacijos vidutinis skausmo balas išliko 4,83, nes kai kuriems pacientams audinių pažeidimas operacijos metu sukėlė papildomą skausmą. Tai rodo, kad medikamentai nepilnai atliko analgezinę funkciją, t. y. skausmo kontrolei pasirinktas vaistas arba dozė buvo neadekvati, procedūrų trukmė buvo ilgesnė nei vaistų veikimo laikas, skirtingų individualių gyvūnų savybių: amžius, temperamentas ir skausmo toleravimas (52, 58).

Pastebėtos dvi itin stiprios koreliacijos skausmo mažėjimo balui – klinikinės apžiūros metu su skausmo balu po operacijos ir su balu 2 dienos po procedūros (atitinkamai r=0,956 ir r=0,978). Nors pacientų imtis yra maža, tačiau šis rezultatas yra patikimas (p<0,05).

Literatūros duomenimis, įvairūs NVNU vaistiniai preparatai yra vieni dažniausiai naudojamų analgetikų veterinarinėje medicinoje (39). Atlikta kolegų, veterinarijos gydytojų dirbančių įvairių šalių smulkiųjų gyvūnų klinikose apklausa patvirtino, kad meloksikamas yra naudojamas beveik kiekvienoje klinikoje ir tai yra vienas dažniausiai ir plačiausiai naudojamų NVNU.