LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

VETERINARIJOS AKADEMIJA

Veterinarijos fakultetas

Erika Žilinskaitė

Laisvo skysčio kačių pilvaplėvės ertmėje diferencinė diagnostika

Differential diagnosis of free fluid in the peritoneal cavity in cats

Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS

Darbo vadovas: Lekt. dr. Inga Stadalienė

2

DARBAS ATLIKTAS DR. LEONO KRIAUČELIŪNO SMULKIŲ GYVŪNŲ KLINIKOS KATEDROJE

PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ

Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Laisvo skysčio kačių pilvaplėvės ertmėje diferencinė diagnostika“:

1. yra atliktas mano paties (pačios).

2. nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje.

3. nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą naudotos literatūros sąrašą.

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE

Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO

(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE (KLINIKOJE)

(aprobacijos data) (katedros (klinikos) vedėjo (-os) (parašas)

vardas, pavardė) Magistro baigiamojo darbo recenzentas

(vardas, pavardė) (parašas)

Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas: (data)

(gynimo komisijos sekretorės

3

SANTRUMPOS

EDTA – Etilendiamintetraacto rūgštis Proc. – procentai

g - gramai dl- decilitras µl - mikrolitras

4

LAISVO SKYSČIO KAČIŲ PILVAPLĖVĖS ERTMĖJE DIFERENCINĖ

DIAGNOSTIKA

Erika Žilinskaitė Magistro baigiamasis darbas

SANTRAUKA

Tyrimai: atlikti Klaipėdoje, veterinarijos klinikoje X. Darbo apimti 36 lapai. Darbe yra 2 lentelės,

23 paveikslai, panaudota 16 šaltinių.

Tyrimo tikslas: Ištirti ir įvertinti skysčius, susikaupusius kačių pilvaplėvės ertmėje. Tyrimo uždaviniai:

1. Ištirti kačių pilvo ertmėje susikaupusius skysčius naudojant skirtingus diagnostikos metodus.

2. Įvertinti skysčių kaupimosi pilvo ertmėje priklausomybę nuo amžiaus ir veislės. 3. Nustatyti skysčių kaupimosi priežastis kačių pilvo ertmėje.

Tyrimo metodika: Skysčiai iš pilvo ertmės buvo punktuojami taikant abdominocentezės metodiką

kontroliuojant echoskopu. Buvo surinkti kačių klinikiniai (amžius, lytis, svoris, veislė, simptomai), anamnezė ir atlikti diagnostiniai tyrimai: echoskopijos tyrimas, punktuoto skysčio citologinis tyrimas, tankio tyrimas refraktometru, tyrimas šlapimo analizatoriumi, Rivalto testas, dalis skysčių buvo siųsta UAB “Siaurio Šnauceris” veterinarijos kliniką (Kaunas), ten atlikti FeCoV molekuliniai tyrimai. Gauti duomenys apdoroti programa SPSS ir Microsoft Excel.

Išvados:

1. Skirtingais diagnostikos metodais ištirti pilvo ertmėje susikaupę skysčiai: įvertinus spalvą ir drumstumą, refraktometru vertinamas tankis, nustatomas transudatas/modifikuotas transudatas/eksudatas; transudatas ir modifikuotas transudatas vertinamas citologiškai, o turint eksudatą pirmiau padaromas Rivalto testas ir įvertinus jį, atliekamas citologinis tyrimas. 2. Didžiausią dalį iš tiriamųjų užėmė amžiaus grupė virš 7 metų (kardiogeninės kilmės modifikuotas transudatas). Iš 22 tirtų kačių, 14 (64 proc.) buvo veislinės ir 8 (36 proc.) neveislinės.

3. Dažniausiai pasitaikanti skysčių kaupimosi kačių pilvo ertmėje priežastis tyrime buvo kardiogeninės kilmės (50 proc. tiriamųjų). Infekcinis kačių peritonitas pasireiškė 4 katėms (18 proc.) Kepenų nepakankamumo kilmė aptikta tik viename (5 proc.) iš visų tirtų atvejų.

5

DIFFERENTIAL DIAGNOSIS OF FREE FLUID IN THE PERITONEAL CAVITY

IN CATS

Erika Žilinskaitė

Master‘s thesis

SUMMARY

Researches: the research was carried out in a small animal veterinary clinic X in Klaipėda,

Lithuania. The paper contains 36 pages, 2 tables, 23 images, 16 references were used.

The research objectives: to determine the causes of fluid accumulation in the abdominal

cavity in cats.

Research tasks:

1. To analyze the differential diagnostic methods used to determine the causes of fluid accumulation in the abdominal cavity.

2. Find out the age dependence of fluid accumulation in the abdominal cavity. 3. Find out the most common causes of fluid accumulation in cats abdominal cavity.

Research methodology: cats were selected for research according to clinical signs and

approved by an ultrasound examination of internal organs. First of all full anamnesis was collected, like all symptoms, age, sex, weight, breed and then diagnostic research was done: ultrasound examination, abdominocentesis was done, cytological examination of punctated fluid, density test by refractometer, test by urinalysis analyzer, Rivalta test, some fluids were sent to Siaurio Šnaucerio veterinary clinic for molecular study. One study leads to another until the primary reason of fluid accumulation is known. Data was processed by SPSS and Microsoft Excel.

Recearch conclusions:

1. Differential diagnostic methods used to determine the causes of fluid accumulation in the abdominal cavity were: organoleptic evaluation (color, smell, turbidity); density test by refractometer; biochemical indicators evaluation; Rivalta test evaluation; prevailing cells in cytological smear evaluation.

2. The majority of subjects were aged over 7 years old (modified transudates of cardiogenic origin).

3. The most common cause of fluid accumulation in cats in the abdominal cavity in my study was cardiogenic origin (50% of subjects).

Keywords: fluid in the abdominal cavity, punctate, transudate, exudate, diagnostic

6

TURINYS

1.1 Pilvo ertmėje besikaupiančių skysčių klasifikacija ...9

1.1.1 Transudatas. ...9

1.1.2 Modifikuotas transudatas. ...9

1.1.3 Eksudatas. ...10

1.2 Specifiniai efuzijų tipai ...12

1.2.1 Bakterinis peritonitas ...12

1.2.2 Infekcinis kačių peritonitas ...12

1.2.3 Nokardiozinė/Aktinomikozinė efuzijos ...13

1.2.4 Tulžies efuzija ...14

1.2.5 Uroperitoneumas ...15

1.2.6 Baltosios limfos efuzija...15

1.2.7 Hemoraginė efuzija ...16

1.2.8 Neoplastinė efuzija ...17

2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA...18

2.1 Skyčio aptikimas echoskopu ...19

2.2 Mėginio paėmimas ...19 2.3 Mėginio tyrimas ...20 2.3.1 Organoleptinis tyrimas ...20 2.3.2 Refraktometrinis tyrimas ...20 2.3.3 Rivalto testas ...21 2.3.4 Tepinėlio tyrimas ...21

7 2.3.5 Molekulinis tyrimas ...22 2.3.6 Statistinė analizė ...22 3. TYRIMO REZULTATAI ...23 3.1 Punktatų rūšys ...23 3.2 Rivalto testas ...25 3.4 Skysčių citologija ...26 3.5 Tiriamųjų amžius ...28 3.5 Tiriamųjų veislė ...29

4. TYRIMO REZULTATŲ APTARIMAS ...31

5. IŠVADOS ...33

8

ĮVADAS

Pilvaplėvė – viena iš kūno plėvių, kuri turi lygų, blizgų paviršių ir apsaugo pilvo ertmės organus, tiekia jiems maisto medžiagas, kraujagyslėms tiekia deguonį, bei įnervuoja ja ateinančiais nervais. Pilvaplėvė sudaryta iš dviejų lapelių – pasieninės pilvaplėvės, išklojančios pilvo ertmės sienas ir visceralinės pilvaplėvės, gaubiančios pilvo organus. Tarp šių dviejų lapų yra pilvaplėvės ertmė, užpildyta nedideliu kiekiu serozinio skysčio (1). Kai padidėja kraujagyslių hidrostatinis slėgis ar sumažėja koloidinis osmotinis slėgis, skysčiai pradeda kauptis pilvaplėvės ertmėje. Jei padidėja kraujagyslių pralaidumas arba jos traumuojamos – pradeda kauptis uždegiminis skystis (eksudatas). Dažnai padidėja pilvo apimtis, tada skysčiai aptinkami echoskopo pagalba. Skysčiai skirstomi į tris rūšis – transudatas, modifikuotas transudatas, eksudatas. Šios rūšys nustatomos pagal skysčio tankį, kuris matuojamas refraktometru, taip pat vertinama spalva, drumstumas (2). Pasitaiko atvejų, kai aptikus skysčius, jie nėra tinkamai išanalizuojami ir įvertinami, ko pasekoje pirminė priežastis lieka nediagnozuota ir skystį nupunktavus, jis ilgainiui vėl randamas pilvaplėvės ertmėje. Labai svarbu panaudoti visus galimus diagnostinius metodus, kurie padėtų nustatyti pirminę priežastį, bet ne visada tai yra įmanoma. Kiekviena pilvaplvėvės skysčio rūšis turi skirtingą atsiradimo priežastį, kuriai nustatyti taikomi skirtingi diferenciniai metodai, kuriuos ir išsiaiškinsiu šiame darbe.

Tyrimo tikslas: Ištirti ir įvertinti skysčius, susikaupusius kačių pilvaplėvės ertmėje. Tyrimo uždaviniai:

1. Nustatyti skysčių kaupimosi priežastis kačių pilvo ertmėje.

2. Ištirti kačių pilvo ertmėje susikaupusius skysčius naudojant skirtingus diagnostikos metodus.

9

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1 Pilvo ertmėje besikaupiančių skysčių klasifikacija

1.1.1 Transudatas. Transudatas yra skystis, kuriame yra mažas kiekis baltymų (<2,5 g/dl) ir

mažas kiekis ląstelių (<1000/µl) (lentelė nr.1) Šių skysčių padaugėja atsake į fiziologinius mechanizmus, tokius kaip padidėjęs hidrostatinis kraujagyslių slėgis ar sumažėjęs koloidinis osmotinis slėgis, kas apsunkina normalią skysčių gamybos homeostazę ar abzorbciją. Kai kurios transudato kaupimosi priežastys: sunki hipoalbuminemija, portalinė hipertenzija, kepenų nepakankamumas, portosisteminis šuntas, ankstyvas miokardo nepakankamumas. Transudate randamos ląstelės dažniausiai panašios į tas, kurios randamos normaliame skystyje – daugiausiai mononuklearinės ląstelės, kurios susideda iš makrofagų, mažų limfocitų, mezotelinių ląstelių. (2)

1.1.2 Modifikuotas transudatas. Skystis klasifikuojamas modifikuotu transudatu, kai

transudatas keičia savo fizines savybes. Kūno ertmėje besikaupiantis transudatas sukelia padidėjusį slėgį, kuris dirgina mezotelines ląsteles. Jos reaguoja proliferuodamos, kas sukelia efuziją. Laikui bėgant šios mezotelinės ląstelės miršta ir išleidžia chemoatraktorius, kurie pritraukia nedidelį kiekį fagocitų į efuziją, kad šie pašalintų ląstelių nuosėdas. Rezultate stebimas nežymus bendrųjų baltymų (≥2.5 g/dl) (1 lentelė) ir branduolį turinčių ląstelių skaičiaus padidėjimas (mažiau nei 5,000/µl) (2). Taigi, modifikuotas transudatas yra transudatas, kurio buvimas užsitęsė tiek, kad sukėlė lengvą uždegiminę reakciją. Dažniausiai aptinkamas esant širdies ir kraujagyslių ar neoplastinėms ligoms (3). Ilgesnį laiką išbuvęs skystis (modifikuotas transudatas) pilvo ertmėje gali pakisti ir tampa drumstas, baltos spalvos. Bendrai šio skysčio atsiradimas yra siejamas su dideliu kiekiu lipidų (didesnis kiekis nei serume). Fagocitai, kurie reikalingi pašalinti ląstelių liekanas turi daug fermentų, kurie virškina baltymus, bet beveik neturi fermentų, kurie skaidytų baltymų kompleksus. Taigi, kol didžioji dalis mirusių ląstelių pašalinamos fagocitozės metu, lipidinės ląstelės kaupiasi efuzijoje. Šitaip susiformavusios efuzijos lengvai citologiškai atskiriamos nuo tikrosios chilo efuzijos. Pagrindinės sudedamosios modifikuoto transudato ląstelės yra reaktyvios mezotelio ląstelės. Dėl mezotelinių ląstelių gebėjimo reaguoti į dirginimą, padidėja reaktyvių mezotelinių ląstelių skaičius. Padažnėja mitozės ir atsitiktinai pastebimos daugiabranduolės mezotelinės ląstelės. Reaktyvios mezotelinės ląstelės yra pajėgios iš efuzijos pasisavinti lipidines ląsteles, o kai tai padaro, perima epitelinių ląstelių savybes. Šiuo atveju jos turi būti diferencijuojamos nuo metaztazinės adenokarcinomos ar mezoteliomos (2,4).

Kai modifikuotas transudatas subrendęs, padidėja uždegiminių ląstelių skaičius. Daugumoje atvejų pagrindinės uždegiminės ląstelės yra nedegeneruojantys neutrofilai, bet neutrofilų kiekis

10 bendrame ląstelių skaičiuje dažniausiai neviršija 30proc. Per laiką modifikuotas transudatas tampa citologiškai nebeatskiriamas nuo nespecifinio transudato. Norint juos atskirti, reikia atlikti C – reaktyvinio baltymo tyrimą. (5)

1.1.3 Eksudatas. Tai yra padidėjusio kraujagyslių pralaidumo rezultatas, dėl kraujagyslių

pažeidimo ar uždegimo. Eksudaciniame skystyje įprastai randamas padidėjęs kiekis baltymų ir branduolį turinčių ląstelių skaičius ir skysčio tankis >1.025 (lentelė nr. 1). Bendrų baltymų koncentracija dažniausiai yra didesnė nei 3.0 g/dl (lentelė nr. 1). Dažniausia pilvaplėvės uždegimo priežastis bakterijų, grybų, virusų, pirmuonių, tokie kaip Toxoplasma ar helmintai, tokie kaip

Mesocestoides sp. sukelta infekcija. Neinfekcinės priežastys susijusios su organų uždegimu, kaip

pankreatitas, steatitas, uždegiminė neoplazija ir dirgikliai, tokie kaip šlapimas ar tulžis. Eksudato efuzijos priežasčiai nustatyti naudingiausia atlikti citologinį tyrimą. Uždegiminės efuzijos vertinamos taip pat, kaip uždegimai: neutrofilinės, mišrios ir makrofagų. Neutrofilinėse reakcijose neutrofilai (degeneruojantys ir nedegeneruojantys) sudaro >70% uždegiminių ląstelių. Mišriose reakcijose matomi neutrofilai ir makrofagai. Esant histiocitiniam uždegimui stebimi makrofagai. (2,4)

Daugelis uždegiminių efuzijų yra citologiškai nespecifinės etiologijos atžvilgiu, tačiau, kaip ir su uždegiminiais atsakais kitur, citomorfologija padeda identifikuoti atsiradimo priežastį. Neutrofilų infiltracija rodo aktyvų audinių dirginimą. Degeneruojantys neutrofilai dažniausiai aptinkami esant infekcijai (gali pasitaikyti ir artefaktų, kai mėginys per ilgai laikomas mėgintuvėlyje). Jie turi nepermatomą homogenišką chromatiną, kuris gali būti matomas atskirais fragmentais arba vientisa masė. Aptikus padidintą kiekį degeneruojančių neutrofilų, yra didelė tikimybė aptikti fagocituotus mikroorganizmus leukocituose (dažniausiai neutrofiluose) (1 pav.) Jei mikroorganizmų nesimato, reikėtų atlikti skysčio mikrobiologinį tyrimą. Mišri ląstelių arba makrofagų infiltracija dažniau būdinga grybelių sukeltoms infekcijoms arba svetimkunių sukeltam audinių pažeidimui (2).

Norint atpažinti sepsį šunims ir katėms reikėtų vertinti biocheminius parametrus. Įrodyta, kad efuzinis skystis, kurių pH yra <7,2, pCO2 > 55 mmHg, gliukozės koncentracija <50 mg/dl ir laktato

koncentracija >5,5 mmol/L – labai tikėtina, kad tai bakterinė infekcija. Tyrimais nustatyta, kad gliukozės kiekio skirtumas kraujo efuzijoje (>20 mg/dl) yra patikimas būdas nustatyti ar skystis yra septinis ar ne (6).

11 Lentelė nr.1

Tipas Spalva/drumstumas Bendri

baltymai (g/dl) Tankis WBC (# per µl) Vyraujantis ląstelių tipas Bendra būklė

Transudatas Bespalvis/skaidrus <2.5 <1.017 <1000 Mezotelinės Mononukleariniai fagocitai Modifikuotas transudatas Šviesiai gelsva – abrikosinė/skaidrus – truputį drumstas ≥2.5 1.027 – 1.025 >1000 Mononuklearinės ląstelės Eksudatas Abrikosinė – tamsi/drumstas >3.0 >1.025 >5000 Neutrofilai Aseptinės (nedegeneruojančio s) Septinės (degeneruojančios) Specifinė būklė

Baltoji limfa Balta/nepermatoma >2.5 >1.017 Nepastovu s

Ūmus: maži limfocitai Lėtinis: įvairios ląstelės

Neoplastinis Šviesiai gelsva – abrikosinė/skaidrus – truputį drumstas >2.5 >1.017 Nepastovu s Reaktyvus mezotelis Neoplastinės ląstelės Hemoraginis Rožinė – raudona/drumstas >3.0 >1.025 >1000 Eritrocitai Leukocitai Makrofagai rodantys eritrofagocitozę Tulžingas Tamsiai geltona ar

ruda ar žalia/nepermatoma >3.0 >1.025 >5000 Įvairi ląstelių populiacija, į kurią įeina makrofagų fagocituotų mėlynų – žalių, rudų ar geltonų dalelių

12

1.2 Specifiniai efuzijų tipai

Kai kurios efuzijos yra būdingos specifinėms infekcinėms ligoms ar sisteminiams susirgimams. Ir, kad nustatyti tikslią priežastį, dažnai tampa dideliu iššūkiu veterinarijos gydytojams ir

patalogams. Tokios efuzijos bus aptartos toliau.

1.2.1 Bakterinis peritonitas

Veterinarijoje dažniausiai pasitaiko antrinis bakterinis peritonitas (pirminis gali būti infekcinis kačių peritonitas), kurį gali sukelti bakterijos, virusai, grybai. Dažniausiai bakterijos patenka dėl chirurginių intervencijų, taip pat dėl perforuotų opų ir žarnų. Pasireiškia pilvo skausmu, pakilusia kūno temperatūra, sutrikusiu virškinimu. Tiriant punktatą, stebimas didelis kiekis neutrofilų, įvairių bakterijų. Kadangi bakterijų būna įvairių, gydymas antibiotikais dažniausiai neveiksmingas. Yra aptikti keli atvejai, kai bakterinis peritonitas buvo pirminis susirgimas, kurį sukėlė Clostridium

limosum, Chlamydia psittaci ir Salmonella enterica serotipas Typhimurium. Atliktame tyrime (7)

buvo nustatyta, kad dažniausiai bakterinis peritonitas pasireiškė katėms iki 3 metų (7,8).

1.2.2 Infekcinis kačių peritonitas

Infekcinis kačių peritonitas unikali uždegiminio skysčio kaupimosi priežastis, nes įprastai toks skystis turi daug baltymų, bet mažai ląstelių. Uždegiminio skysčio klasifikavimas daugiausiai grindžiamas dideliu bendrųjų baltymų kiekiu (dažnai >4,5g/dl), kas yra atspindys panašaus pakilimo serumo baltymų. Abiejų – efuzijos skysčio ar serumo – elektroforezė atskleidžia polikloninę gamapatiją. Kai albuminų – globulinų santykis skystyje yra žemesnis nei 0,8, jau galima įtarti esant kačių infekciniam peritonitui. Buvo pastebėta, kad jei gama globulinų yra daugiau nei 32% baltymų kiekio efuzijos skystyje – įtariamas kačių infekcinis peritonitas (5,9).

Citologiškai tokiame skystyje paprastai yra santykinai žemas ląstelių skaičius (nuo 1000 iki 30 000/μl) ir nesuderinamas, atsižvelgiant į esamus ląstelių tipus. Daugumoje atvejų vyraujančios ląstelės yra nedegeneruojantys neutrofilai (1 pav.) (4,5)

13

1 pav. Nedegeneruojantys neutrofilai, makrofagai, plazminės ląstelės. Mikroskopinis kačių infekcinio peritonito tyrimas (11)

1.2.3 Nokardiozinė/Aktinomikozinė efuzijos

Kompleksinė bakterija, tokia kaip Nocardia asteroides ir Actinomyces sp. yra viena iš priežasčių dėl ko kaupiasi skysčiai ir pilvo ertmėje ir krūtinės ertmėje, būdinga ir šunims ir katėms. Dažniausiai šitoks skystis yra drumstas, spalva gali būti nuo geltonos iki kraujo atspalvio. Net supylus mėginį į EDTA matomos kietosios dalelės ar granulės. Šios efuzijos fizinės savybės: įprastai tai būna eksudatas, kuriame yra daug bendrųjų baltymų ir ypatingai daug ląstelių struktūrų. Kadangi yra daug lątelių struktūrų, labai tinkamas tepinėlio tyrimas. Jei matoma daug dalelių, granulių, mėginį reikėtų centrifuguoti ir paėmus atskirtą skystį mikroskopuoti (2). Mikroskopiškai matomos nokardiozinės ir aktinomikozinės infekcijos struktūros: stebimi neutrofilai, taip pat gali būti mišrių uždegiminių ląstelių, priklausomai nuo to, kiek liga buvo pažengusi. Esant lėtinei ligai labiau būdingos mezotelinės ląstelės. Norint atpažinti uždegimą, labai svarbi neutrofilų morfologija. Kai daugumoje sepsinio pleurito ir ascito atvejų dominuoja degeneruojantys neutrofilai, tai esant nokardiozinei ir aktinomikozinei infekcijai, dauguma neutrofilų yra nedegeneruojantys. Degeneruojantys neutrofilai matomi tik iškart šalia bakterijų, nes jie, priešingai nei dauguma bakterijų, gamina tik silpnus, vietinius toksinus. Šis fenomenas gali būti neteisingai suprastas kaip neinfekcinis mikroskopiškai tiriant tepinėlius, ypač, jei organizmai nėra plačiai paplitę. Mikroorganizmų morfologija yra gana charakteringa. Kolonijos sudarytos iš filamentinių, dažnai pūslelių pavidalo organizmų ir dažnai randamos tepinėlio gale, vadinamos „plunksnos“ pabaigoje. (2,4)

14

2 pav. Nedegeneruojantys neutrofilai (11)

Svarbiausia šių organizmų diagnostikos savybė yra ta, kad filamentai yra išsišakoję. Naudojant kraujo tepinėlio dažymą, Nocardia sp. nediferencijuojamos nuo Actinomyces sp. (4)

1.2.4 Tulžies efuzija

Tulžies pūslės ar bendro tulžies latako plyšimas gali būti bet kokios traumos arba tulžies medžio ligos pasekmė. Retais atvejais taip atsitinka dėl diafragmos išvaržos. Kai trauma tiesiogiai paveikia tulžies pūslę, tulžis praktiškai visada nuteka į pilvo ertmę, kas sukelia peritonitą. Kai tai susiję su diafragmos išvarža, tulžies nutekėjimas atsiranda kepenims įstrigus į išvaržą ir tulžies pūslė arba tulžies latakas nekrozuoja. Šiuo atveju yra tikimybė ir peritonitui ir pleuritui. Tulžis yra labai dirginanti medžiaga ir greitai sukelia uždegiminį procesą. Dažniausiai tai rudas – gelsvas – žalsvas skystis (3 pav.)

15 Vertinant citologiškai, pagrindinis tulžies efuzijos požymis yra pačio skysčio vaizdas ant objektinio stiklelio, skystis yra tamsus, žalsvas, su išsisklaidžiusiomis granulėmis, taip pat granulės mikroskopiškai matomos neutrofilų, reaktyvių mezotelinių ląstelių ir makrofagų citoplazmoje. Kai tai yra užsitęsusi reakcija, tulžies granulės gali būti pavirtusios į rombus – amorfinius auksinius kristalus. Kai tokie kristalai randami efuzijos fagocitų citoplazmoje nesant ankstesnio kraujavimo įrodymų (kaip eritrofagocitozė), galima laikytis nuomonės, kad tai yra būtent tulžies efuzija. Nepaisant žalių ar geltonų tulžies granulių, citologiniame tyrime dominuoja ekstraceliulinė medžiaga. Manoma, kad šią ekstraceliulinę medžiagą gamina tulžis ir tulžies pūslės epitelis, kai yra ekstrahepatinė tulžies obstrukcija su normalios tulžies regurgitacija į kepenų limfą ir veninį kraują. Mikroskopiniame tyrime ląstelinis atsakas į tulžį įprastai matomas neutrofilų padaugėjimu efuzijojeNeutrofilų degeneracijos laipsnis nuolat keičiasi. Taip pat, dėl tulžies dirginimo sąvybių, išsivysto mezotelinių ląstelių hiperplazija. Atliekant kraujo biocheminį tyrimą taip pat galima įtarti tulžies efuziją, kai bilirubino kiekis yra žymiai, ar net kelis kartus per didelis (5,10,11)

1.2.5 Uroperitoneumas

Šlapimas pilvo ertmėje sukelia cheminį dirginimą. Baltymų kiekis skystyje gali būti mažesnis nei įprastai dėl praskiedimo šlapimu, tačiau ląstelių skaičius ir vyraujantis ląstelių tipas rodo eksudatą. Esant ankstyvai stadijai, gali dominuoti mononuklearinės ląstelės – tai rodo modifikuotą transudatą. Bakterijų gali ir nebūti. Neutrofilai, veikiami dirginančių medžiagų, gali kariolizuoti, matomas nelygus branduolys. Kartais uroperitoneumo skystyje randami šlapimo kristalai. Viename tyrime su katėmis, skystyje buvo padidėjęs kreatinino arba kalio kiekis, santykis 2:1 lyginant su serumu ir tai buvo naudinga diagnozuojant uroperitoneumą. Sinchroniškas skysčių ir serumo kreatinino vertinimas turėtų parodyti didesnį kreatinino kiekį skystyje (4,5)

1.2.6 Baltosios limfos efuzija

Labiau būdinga efuziją į krūtinės ertmę, bet pasitaiko atvejų kai baltoji limfa kaupiasi pilvo ertmėje. Tai išsivysto dažniausiai dėl pilve esančių neoplazijų, steatito, tulžies cirozės, limfotakos pažeidimų ir limfos nutekėjimo, po operacijų. Paprastai baltoji limfa apibūdinama kaip pieno išvaizdos skystis, gali būti ir rausvas, priklauso nuo to, ar yra kraujavimas ar ne (4,5).

16

4 pav. Maži limfocitai (11)

Baltosios limfos efuzijoje yra didesnis kiekis trigliceridų nei serume, santykis 3:1 ar net didesnis. Pagal ląstelių kiekį ir baltymų koncentraciją baltosios limfos efuzija priskiriama transudatui, taip pat priklausomai nuo chroniškumo, gali būti modifikuotas transudatas ir eksudatas. Baltymų tyrimas refraktometru netikslingas dėl skystyje esančių lipidų. (12). Citologiškai matoma daug morfologiškai normalių mažų limfocitų (4 pav.). Kadangi šis skystis yra šiek tiek dirginantis, esant jau ilgam procesui, galima rasti reaktyvių mezotelio ląstelių ir kitų uždegiminių ląstelių, kuriose gali būti fagocituotų lipidų. Šie lipidai matomi kaip daugybė atskirų, bespalvių vakuolių ląstelės citoplazmoje. Kai kuriais atvejais, esant lėtinei stadijai, randama eozinofilų (4).

1.2.7 Hemoraginė efuzija

Paprastai ši efuzija yra raudonos spalvos, gali būti šiek tiek skaidri, priklauso nuo to, kiek ilgai užsitęsęs procesas ir nuo kraujavimo laipsnio. Vertinant fiziškai yra baltymų, bet mažiau nei periferiniame kraujyje. Paprastai matomas didesnis kiekis branduolį turinčių ląstelių ir eritrocitų. Citologinis tyrimas reikalingas diferencijuoti tikrąją hemoraginę efuziją nuo mėginio užterštumo jį paimant. Hemoraginėje efuzijoje daugiausiai matomi eritrocitai, mažiau branduolį turinčios ląstelės. Ryškiausias hemoraginės efuzijos požymis – matomi makrofagai, fagocitavę eritrocitus arba/ir hemosideriną. (4,13)

5 pav. Makrofagai, fagocituoti eritrocitai ir hemosiderino (juoda rodyklė) intarpai makrofagų citoplazmoje (11)

17 Hemosiderinas makrofaguose rodo, kad hemoraginis skystis susikaupęs pilvo ertmėje yra netrumpiau nei dvi dienas. Jei tepinėlyje matomi trombocitai – tai artefaktas arba mėginio paėmimo klaida (9,14).

1.2.8 Neoplastinė efuzija

Neoplastiniai procesai (ir pirminiai ir metastaziniai) yra gana dažna skysčių kaupimosi krūtinės ir pilvo ertmėse priežastis. Paprastai tai neuždegiminis skystis, bet jei pasireiškia kraujavimas, gali atsirasti ir uždegimas. Dažniausiai skystis būna skaidrus ar šiek tiek drumstas, priklausomai nuo proceso trukmės, gali būti ir hemoraginis. Bendrųjų baltymų kiekis įprastai būna pakilęs, bet branduolį turinčių ląstelių kiekis pastoviai kinta (2). Dažniausia neoplastinės efuzijos pilvo ertmėje priežastis yra adenokarcinoma arba karcinoma. Sarkomos taip pat gali sukelti neoplastinę efuziją, bet šios kilmės ląstelės labai retai randamos efuzijoje. Nepriklausomai nuo neoplazijos, ląstelės efuzijoje gali būti neryškios. Jei yra žinoma, kad yra kažkokia neoplazija, reikėtų paimti aspiracijos mėginį išsiaiškinti kilmei (5).

Karcinomos efuzijos gali būti pirminio ar antrinio neoplastinio proceso pasekmė. Pilvo ertmėje skysčiai dėl karcinomos dažniausiai kaupiasi, kai neoplazijos plinta pilvaplėvės paviršiumi. Tai gali būti: cholangiokarcinoma, kasos adenokarcinoma, patelių kiaušidžių adenokarcinoma, patinų prostatos karcinoma, metastazuojanti pieno liaukos karcinoma. Citologiškai visi šie navikai yra panašūs ir juos sunku atskirti. Karcinomos efuzijoje matoma daug grūdėtų, sukibusių, daugiakampių ląstelių. Citoplazminė bazofilija gali būti tokia tanki, kad sunkiai atskiriamas branduolys. Uždegiminių ląstelių gali ir nebūti, bet yra mezotelinių ląstelių hiperplazija. (2)

18

2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA

Tyrimas atliktas 2018 m. sausio – lapkričio mėnesiais, Klaipėdos miesto “X” veterinarijos klinikoje. Šiuo laikotarpiu buvo asmeniškai stebėti 22 atvejai katėms, kurioms apsilankymo metu buvo diagnozuotas skysčių susikaupimas pilvaplėvės ertmėje. Skysčių susikaupimas pilvo ertmėje patvirtinamas echoskopijos tyrimu, paimamas punktatas iš pilvo ertmės ir atliekami specifiniai diagnostiniai tyrimai norint išsiaiškinti pagrindinę priežastį.

Lentelė Nr. 2 Skysčių aptikimas echoskopu Punktato paėmimas Organoleptinis punktato įvertinimas Skysčio tankio įvertinimas refraktometru Transudatas Modifikuotas transudatas Eksudatas

19

2.1 Skyčio aptikimas echoskopu

Skysčiai pilvo ertmėje identifikuojami kaip anechogeniška terpė. Nuotraukoje kairėje pusėje matomas inkstas, virš jo ir dešiniau matomi susikaupę skysčiai.

6 pav. Tyrimas echoskopu, oranžinė rodyklė nurodo skysčių sankaupos vietą (nuotrauka iš asmeninio archyvo)

2.2 Mėginio paėmimas

Gyvūnas paguldomas ant kairiojo šono ir laikomas tokioje gulimoje padėtyje. Paruošti plotą kaip operacijai: punkcijos vieta nuskutama, nuplaunama. Tada su spirituotu vatos tamponėliu valoma ratu iš centro į periferiją. Taip pat valoma jodo tirpalu. Turi būti matomas 10 – 15 kvadratinių centimetrų paruoštas sterilus plotas, centre bamba. Šlapimo pūslė prieš abdominocentezę turėtų būti ištuštinama. Jei reikia, naudojami vietiniai anestetikai nedideliam plotui. Įsiskverbimui į pilvo ertmę naudojama 20 – 22 dydžio adata arba kateteris. Skystis bandomas surasti keturiuose ketvirčiuose, kol pats pradeda laisvai tekėti lauk. Jei reikia, panaudojamas švirkštas švleniam truktelėjimui. Reikėtų daryti trumpas pertraukas, leisti gyvūnui pailsėti tarp skysčių nutraukimo. Jei gyvūnas labai juda, reikėtų nedelsiant ištraukti adatą iš pilvo ertmės, kad nebūtų pažeisti organai. Kai kurie gydytojai renkasi kitokį būdą – kai gyvūnas stovi. Bet gyvūnui stovint didesnė tikimybė, kad į adatą ar kateterį pateks taukinė ir ją užkimš. Mėginys tyrimui patalpinamas į EDTA mėgintuvėlį. (14)

20

7 pav. Abdominocintezė echoskopo kontrolėje. (14)

2.3 Mėginio tyrimas

Vertinama punktato spalva, nuosėdos, kvapas. (5)

8 pav. Kairėje – abrikosinė spalva, drumstas; dešinėje – bespalvis, skaidrus skystis. (Nuotraukos iš asmeninio archyvo)

2.3.2 Refraktometrinis tyrimas (Tankio matavimas)

Pradžioje refraktometro stiklelis švariai nuvalomas ir nuriebalinamas. Tada per vidurį dedamas vienas lašas punktato ir uždengiamas dangtelis. Refraktometras nukreipiamas į šviesą ir per žiūrėjimo akį stebima skalė dešinėje pusėje. Refraktometru tiriamas serumo baltymų kiekis ir skysčio tankis, kurio tinklinė diagrama matoma dešiniojoje žiūrėjimo lauko pusėje. Matavimo diapazonai: 2 – 14 g/dl (bendras serumo baltymų kiekis), 1.000 – 1.060 IR (tankis). Minimali skalė: 0.2g/dl; 0.001 RI; 0.001 RI. Tikslumas: +-0.2g/dl; +-0.01 RI; +-0.001 RI. Etaloninė temperatūra 20°C. Prietaisas

21 turi automatinę temperatūros kompensaciją, kuri leidžia matavimo metu prisitaikyti prie temperatūrų skirtumų. Kalibruojamas rankiniu būdu (6). Refraktometro dėka, išsiaiškinau, ar tiriamas skystis buvo transudatas, modifikuotas transudatas ar eksudatas.

2.3.3 Rivalto testas

Pasiruošiamas mėgintuvėlis, kurio talpa apie 10 ml, į jį pilama 7 – 8 ml distiliuoto vandens ir vienas lašas acto rūgšties (98 proc.) ir gerai išmaišoma. Tada įleidžiamas vienas lašas tiriamos efuzijos. Jei lašas pasiskirsto ir mėgintuvėlio turinys lieka skaidrus, Rivalto testas neigiamas. Jei lašas lieka paviršiuje ar lėtai plaukia žemyn, sudarydamas medūzos formą – Rivalto testas teigiamas. Šis testas turi didelę teigiamą nuspėjamąją vertę (86 proc.) bei labai didelę neigiamą nuspėjamąją vertę infekciniam kačių peritonitui (96 proc.). Jei Rivalto testas teigiamas, tai gali būti dar ir bakterinis peritonitas arba limfoma (15).

9 pav. Atliekamas Rivalto testas. Šiuo atveju testas teigiamas. (Nuotrauka iš asmeninio archyvo) 2.3.4 Tepinėlio tyrimas

Tepinėlis daromas nucentrifugavus (3 minutes, 1500 apsukų per minutę greičiu) mėginį EDTA mėgintuvėlyje. Ant objektinio stiklelio, kuris turi būti nuriebalintas ir sausas, pipete dedamas lašas mėginio, apie 1 cm nuo objektinio stiklelio galo, nubraukiamas kitu objektiniu stikleliu, priglaudus jį vertikaliai apie 30 – 40 laipsnių kampu, palaukus, kol skystis pasiskirstys po visą šlifuoto objektinio stiklelio kraštinę. Tepinėlis turi sudaryti du trečdalius ar daugiau viso objektinio stiklelio ilgio. Geru tepinėliu laikomas, kai matoma tolygi, plonėjanti, be įtūkimų juosta. Tepinėlis paliekamas nudžiūti. Tepinėlis fiksuojamas ir dažomas Gimzos – Romanovskio metodu, tepinėlis turi būti rožinės

22 – violetinės spalvos. Nudažius tepinėlį, paliekamas džiūti, vėliau mikroskopuojant naudojama imersija ir identifikuojamos ląstelių struktūros (14).

10 pav. Tepinėlio darymo technika (1) 2.3.5 Molekulinis tyrimas

Mėginiai, kurie buvo tirti molekuliniais tyrimais, buvo siunčiami į Siaurio Šnaucerio kliniką. Mėginys supilamas į EDTA mėgintuvėlį, kad siektų bent pusę mėgintuvėlio. Siunčiama dėl FeCoV tyrimo.

2.3.6 Statistinė analizė

Surinkti duomenys apdoroti SPSS ir Microsoft Excel programomis, sudarytos skritulinės ir stulpelinės diagramos – punktatų rušys, tankio tyrimas, Rivalto testas, citologinis tyrimas,

priklausomybė nuo amžiaus bei veislės. Apskaičiuotas patikimumo intervalas PI ir tyrimo patikimumas p. Duomenys pateikti kiekybiniais skaičiais ir procentais.

23

3. TYRIMO REZULTATAI

3.1 Punktatų tipai vertinant jų susikaupimo priežastį

11 pav. Pilvo ertmėje susikaupusių skysčių kilmė (p<0,05)

Dažniausia kilmė buvo kardiogeninė, kuri pasireiškė 11 (50 proc.) iš 22 kačių. PI 50,00. (28,22 – 71,78). Infekcinis kačių peritonitas pasireiškė 4 katėms (18 proc.) PI 18,18 (5,2 – 50,3) p>0,05. Kepenų nepakankamumo kilmė aptikta tik viename (5 proc.) iš visų tirtų atvejų. PI 4,5 (1 – 22,8) p<0,05. Bakterinio peritonito, uroperitoneumo ir hemoragijos kilmė pasiskirstė tolygiai – po 2 (9 proc.) kates. PI 9 (1,1 – 29,2) p>0,05. Kilmė nustatyta pagal efuzijų rūšį, tankį, bendrus baltymus ir citologiją, rezultatai pateikiami tolimesniuose grafikuose.

9% 50% 18% 9% 9% 5% Bakterinis peritonitas Kardiogeninė kilmė Infekcinis kačių peritonitas Uroperitoneumas Hemoragija Kepenų nepakankamumas

24

12 pav. Efuzijų rūšys pagal tankį

Iš 22 tirtų kačių pilvo ertmės punktatų, po lygiai pasiskirstė modifikuotas transudatas ir eksudatas – po 10 (45 proc.),PI 45,45 (24,4 – 67,8) p>0,05. Transudatas rastas 2 katėms (10 proc.) PI 9 (1,1 – 29,2) p>0,05.

13 pav. Laisvo skysčio kilmės pasiskirstymas pagal efuzijos rūšį

Analizuojant tirtų punktatų kilmę, iš 11 kardiogeninės kilmės efuzijų, 10 buvo modifikuotas transudatas ir 1 kardiogeninės kilmės transudatas (ankstyvas miokardo nepakankamumas). Esant hemoragijoms, uroperitoneumui, infekciniam kačių peritonitui bei bakteriniam peritonitui, vyrauja eksudatas, o esant kepenų nepakankamumui – transudatas.

45% 45% 10% Eksudatas Modifikuotas transudatas Transudatas 0 2 4 6 8 10 12 Bakterinis peritonitas Kardiogeninė kilmė Infekcinis kačių peritonitas Uroperitoneumas Hemoragija Kepenų nepakankamumas Kačių skaičius S ky sč ių k il m ė

25

3.2 Rivalto testas

14 pav. Rivalto testas

Iš 22 tirtų kačių pilvo ertmės punktatų, teigiamas Rivalto testas buvo 6 efuzijose (27 proc.).

15 pav. Rivalto testas

Rivalto testas teigiamas tik kačių infekcinio peritonito ir bakterinio peritonito atvejais. Rivalto testas teigiamas tik esant eksudatui (dėl padidėjusio baltymų kiekio).

27% 73% Teigiamas Neigiamas 0 2 4 6 8 10 12 Teigiamas Neigiamas

Kepenų nepakankamumas Hemoragija Uroperitoneumas

26

3.4 Skysčių citologija

16 pav. Efuzijose vyraujančios ląstelės

Tiriant punktatų citologiją, dažniausiai randami buvo limfocitai – 10 kačių (46 proc.) iš 22. PI 45,45 (24,4 – 67,8) Mažiau buvo randama nedegeneruojančių neutrofilų – 4 tirtose efuzijose (18 proc.) PI 18,2 (5,2 – 40,28) p>0,05. Po lygiai pasiskirstė likusių tiriamųjų punktatų ląstelės – neutrofilai ir makrofagai, mezotelinės ląstelės ir makrofagai, eritrocitai, leukocitai ir makrofagai bei neutrofilai – po 2 (9 proc.) PI 9 (1,1 – 29,2) p>0,05.

17 pav. Punktato tyrimas. Matymo lauke vidutinis kiekis neutrofilų ir didelis kiekis skirtingų tipų bakterijų. (Nuotrauka iš asmeninio archyvo)

9% 46% 18% 9% 9% 9% Neutrofilai ir makrofagai Limfocitai Nedegeneruojantys neutrofilai Neutrofilai Eritrocitai, leukocitai, makrofagai Makrofagai, mezotelinės ląstelės

27

18 pav. Ląstelių pasiskirstymas pagal punktato rūšį

Dažniausiai modifikuotame transudate randami limfocitai, transudate – makrofagai, mezotelinės ląstelės. Eksudate ląstelės pasiskirsto įvairiai – randami eritrocitai, leukocitai, makrofagai, neutrofilai, nedegeneruojantys neutrofilai, makrofagai.

19 pav. Ląstelių pasiskirstymas pagal punktato kilmę

Kardiogeninės kilmės punktate dažniausiai randamos ląstelės yra limfocitai, retais atvejais randami makrofagai, mezotelinės ląstelės. Esant infekciniam kačių peritonitui vyrauja

0 2 4 6 8 10 12

Neutrofilai ir makrofagai Limfocitai Nedegeneruojantys neutrofilai Neutrofilai Eritrocitai, leukocitai, makrofagai Makrofagai, mezotelinės ląstelės

Transudatas Modifikuotas transudatas Eksudatas

0 2 4 6 8 10 12

Neutrofilai ir makrofagai Limfocitai Nedegeneruojantys neutrofilai Neutrofilai Eritrocitai, leukocitai, makrofagai Makrofagai, mezotelinės ląstelės

Tiriamųjų skaičius Vy rau jan čio s ląst elės

Kepenų nepakankamumas Hemoragija Uroperitoneumas

28 nedegeneruojantys neutrofilai. Uroperitoneumo atveju dominuoja neutrofilai. Bakterinio peritonito atveju vyrauja neutrofilai ir makrofagai.

3.5 Tiriamųjų amžius

20 pav. Tiriamųjų amžiaus pasiskirstymas

Iš 22 tirtų kačių, daugiausiai buvo virš 7 metų – 9 katės (41 proc.), PI 40,1 (20,7 – 63,65), kačių 3 - 7 metų buvo 6 (27 proc.) PI 27,3 (10,7 – 50,2) p>0,05. Kačių iki 3 metų buvo 7 (32 proc.) PI 31,8 (13,9 – 54,9) p>0,05.

21 pav. Tiriamų efuzijų kilmės pasiskirstymas pagal amžių

Didžiausią dalį iš tiriamųjų užėmė amžiaus grupė virš 7 metų – 9 katės, kurių skysčių pilvaplėvės ertmėje kilmės priežastis buvo kardiogeninė. Tos pačios kilmės tirta viena katė iš 3 – 7 metų amžiaus grupės ir viena katė iki 3 metų. Infekcinis kačių peritonitas dažniausiai pasireiškė

32% 27% 41% Iki 3 metų 3 - 7 metų Virš 7 metų 2 1 4 1 2 2 1 9 0 2 4 6 8 10 Bakterinis peritonitas Kardiogeninė kilmė Infekcinis kačių peritonitas Uroperitoneumas Hemoragija Kepenų nepakankamumas TIRIAMŲJŲ SKAIČIUS L A ISVO SKYSČ IO KI L MĖ

29 katėms iki 3 metų, kitose amžiaus grupėse infekcinio kačių peritonito nebuvo aptikta. Bakterinis peritonitas pasireiškė 2 katėms iki 3 metų, kitose amžiaus grupėse nebuvo aptikta. Uroperitoneumas, hemoragijos ir kepenų nepakankamumas aptikti 3 – 7 metų amžiaus grupėje.

3.5 Tiriamųjų veislė

Pagal veislę buvo išskirtos dvi kategorijos – veislinės ir neveislinės. Tyrimo metu tirtos veislės: 2 rusų mėlynosios, 2 britų trumpaplaukės, 3 sfinksai, 2 škotų nulėpausės, 1 abisinijos katė, 1 burmos katė, 2 bengalijos katės, 1 kornvalio reksas.

22 pav. Tiriamųjų pasiskirstymas tarp veislinių ir neveislinių

Iš 22 tirtų kačių, 14 (64 proc.) PI 63,6 (40,7 – 82,8) buvo veislinės ir 8 (36 proc.) neveislinės. PI 36,4 (17,2 – 59,3) p>0,05.

64% 36%

30

23 pav. Laisvo skysčio pilvo ertmėje pasiskirstymas tarp veislinių ir neveislinių kačių

Iš ištirtų efuzijų, jos dažniausiai buvo kardiogeninės kilmės ir pasireiškė daugiausiai tarp veislinių kačių – iš 22 tirtų, kardiogeninės kilmės efuzijų buvo 11, iš kurių 10 pasireiškė tarp veislinių kačių ir tik vienas atvejis pas neveislinę katę. Antra dažniausiai aptikta kilmė buvo infekcinis kačių peritonitas, kuris atvirkščiai nei kardiogeninei kilmei, dažniau pasireiškė neveislinėms katėms – 3 neveislinėms katėms ir 1 veislinei. Bakterinis peritonitas pasiskirstė tolygiai, viena katė buvo veislinė ir viena neveislinė. Uroperitoneumas rastas pas 2 neveislines kates, kepenų nepakankamumas pas 1. Hemoragijos kilmės efuzija rasta 2 veislinių kačių pilvo ertmėje.

0 2 4 6 8 10 12

Bakterinis peritonitas Kardiogeninė kilmė Infekcinis kačių peritonitas Uroperitoneumas Hemoragija Kepenų nepakankamumas Tiriamųjų skaičius E fu zij os k ilm ė Neveislinis Veislinis

31

4. TYRIMO REZULTATŲ APTARIMAS

Iš viso buvo tirtos 22 katės, kurioms echoskopo pagalba buvo nustatyti skysčiai pilvaplėvės ertmėje. Joms atlikta abdominocentezė, kurios metu buvo nutraukti skysčiai.

Nustatyta, kad dažniausia skysčių kaupimosi pilvo ertmėje priežastis buvo kardiogeninės kilmės (n=11, 50 proc.). Atlikus širdies echoskopiją nustatyta, kad dažniausiai tai buvo hipertrofinė kardiomiopatija. Diskutuojama, kad tai gali būti per vėlai pastebėta diagnozė ir nepaskirtas gydymas širdžiai, dėl ko procesas jau būna įsibėgėjęs. 18 proc. (n=4) pasireiškė infekcinis kačių peritonitas. Kaip ir teigiama literatūroje (3), jis pasireiškė katėms iki 3 metų, todėl šioje amžiaus grupėje buvo aptiktas tik kačių infekcinis peritonitas. Bakterinis peritonitas, kaip ir uroperitoneumas ir hemoraginis ascitas pasireiškė tolygiai – po 9 proc. (n=2). Literatūroje teigiama (8), kad nėra jokios predispozicijos minėtoms priežastims. Bakterinis peritonitas mano tirtais atvejais pasireiškė dėl perforuotos skrandžio opos ir neišaiškintos priežasties, nes šeiminikai gyvūną norėjo eutanazuoti ir pasiimti. Katei su perforuota skrandžio opa buvo atliktas skrodimas. Abiem atvejais buvo tegiamas Rivalto testas, dėl ko buvo galima manyti, kad tai arba infekcinis kačių peritonitas, arba bakterinis peritonitas, arba limfoma (limfosarkoma). Skysčiai buvo siųsti į Siaurio Šnaucerio kliniką, infekcinio kačių peritonito molekulinis tyrimas buvo neigiamas, kadangi citologiniame tepinėlyje buvo rasta daug bakterijų, nustatyta, kad tai buvo bakterinis peritonitas. Kepenų nepakankamumo kilmė aptikta 5proc. (n=1) atveju, kuris galėjo būti atsitiktinis.

Kaip ir teigiama literatūroje (3) aptikus, kad tirtas skystis yra modifikuotas transudatas, jis gali būti arba kardiogeninės, arba neoplastinės kilmės. Atlikus citologinį tyrimą buvo rasti limfocitai, kas nurodė kardiogeninę kilmę. Šiame tyrime aptiktas tik vienas atvejis, kai transudatas buvo kardiogeninės kilmės – tai galėjo būti ankstyvas miokardo nepakankamumas. Nustačius, kad skysčio rūšis yra eksudatas, pasak literatūros, galima įtarti hemoraginę kilmę, uroperitoneumą, infekcinį kačių peritonitą, bakterinį peritonitą.

Citologinis tyrimas svarbus dėl galutinio patvirtinimo. Kaip ir minima literatūroje (2) pagal tankį visų pirma nustatoma skysčio rūšis. Pagal rūšį paskirstoma į transudatą, modifikuotą transudatą ir eksudatą. Jei nustatomas eksudatas, atliekamas Rivalto testas, jam esant teigiamui, atliekamas citologinis tyrimas. Esant infekciniam kačių peritonitui, aptinkami nedegeneruojantys neutrofilai. Jei tai bakterinis peritonitas – neutrofilai ir makrofagai, kurie vykdo bakteriofagocitozę, taip pat matomos bakterijos. Esant hemoraginės kilmės skysčiui, aptinkami eritrocitai. Pagal tai, ar yra makrofagų ar ne, galima spręsti apie ligos eigą. Jei yra makrofagų, liga jau pažengusi, makrofagai naikina eritrocitus, galima spręsti, kad tai yra lėtinis kraujavimas, galintis pasireikšti prie padidėjusio kraujagyslių pralaidumo arba joms esant pažeistoms. Aptikus modifikuotą transudatą galima įtarti

32 neoplaziją arba kardiogeninę kilmę. Pagrindinis rodiklis yra citologiniame tepinėlyje vyraujančios ląstelės. Radus limfocitus, retais atvejais ir makrofagus bei mezotelines ląsteles, galima atmesti neoplaziją ir patvirtinti, kad skystis susikaupė dėl kardiogeninės kilmės priežasties.

Pasak veterinarinės klinikinės patologijos profesoriaus (10) dažniausiai pasitaikanti laisvo skysčio kačių pilvo ertmėje priežastis yra ilgai trunkanti anoreksija dėl kepenų nepakankamumo, antroje vietoje yra kardiogeninės kilmės modifikuotas transudatas. Lyginant su šio darbo tyrimu, rodikliai skiriasi, tyrime pirmoje vietoje (50 proc.) vyrauja kardiogeninės kilmės modifikuotas transudatas. Galima teigti, jog šio tyrimo trukmė ir ištirtųjų skaičius yra per maži, kad paneigčiau veterinarinės klinikinės patologijos profesoriaus Dennis B. De Nicola nuomonę.

2016 metais tyrime (16) gauti rezultatai rodo, kad iš 88 tirtų kačių, 20 (23 proc.) sirgo infekciniu kačių peritonitu, likusios 68 katės (77 proc.) sirgo kitomis ligomis, dėl kurių buvo susikaupę skysčiai pilvo ertmėje. Iš tų 68 kačių, 22 (25 proc.) susirgimai buvo kardiogeninės kilmės ir tai buvo antroje vietoje pagal dažnumą, pirmoje vietoje buvo dėl navikinės kilmės darinių (24 katės (27 proc.)). Šio darbo tyrime skysčių pilvo ertmėje dažniausia priežastis buvo kardiogeninė (50 proc.) Galima teigti, kad šiame tyrime buvo per mažai tiriamųjų (3 kartus mažiau nei anksčiau minėtame tyrime), todėl rodikliai gali būti skirtingi.

33

5. IŠVADOS

1. Skirtingais diagnostikos metodais ištirti pilvo ertmėje susikaupę skysčiai: įvertinus spalvą ir drumstumą, refraktometru vertinamas tankis, nustatomas transudatas/modifikuotas transudatas/eksudatas; transudatas ir modifikuotas transudatas vertinamas citologiškai, o turint eksudatą pirmiau padaromas Rivalto testas ir įvertinus jį, atliekamas citologinis tyrimas. 2. Didžiausią dalį iš tiriamųjų užėmė amžiaus grupė virš 7 metų (kardiogeninės kilmės modifikuotas transudatas). Iš 22 tirtų kačių, 14 (64 proc.) buvo veislinės ir 8 (36 proc.) neveislinės.

3. Dažniausiai pasitaikanti skysčių kaupimosi kačių pilvo ertmėje priežastis tyrime buvo kardiogeninės kilmės (50 proc. tiriamųjų). Infekcinis kačių peritonitas pasireiškė 4 katėms (18 proc.) Kepenų nepakankamumo kilmė aptikta tik viename (5 proc.) iš visų tirtų atvejų. Bakterinio peritonito, uroperitoneumo ir hemoragijos kilmė pasiskirstė tolygiai – po 2 (9 proc.) kates.

34

6. NAUDOTA LITERATŪRA

1. Katie O’Neill. The peritoneum. 2018.

2. Tasker S. G-M. Differential diagnosis of ascites in cats. 2000. 3. Kornreich DB. Hypertrophic Cardiomyopathy. 2014.

4. Rose E. Raskin DJM. Canine and Feline Cytology. 2010.

5. Lepus CM, Vivero M. Updates in Effusion Cytology. Surgical Pathology Clinics. 2018. 6. Bonczynski JJ, Ludwig LL, Barton LJ, Loar A, Peterson ME. Comparison of Peritoneal Fluid

and Peripheral Blood pH, Bicarbonate, Glucose, and Lactate Concentration as a Diagnostic Tool for Septic Peritonitis in Dogs and Cats. Vet Surg. 2003;

7. William T. N. Culp, Tracy E. Zeldis, Michael S. Reese KJ. Primary bacterial peritonitis in dogs and cats: 24 cases (1990 – 2006) Drobatz. 2009;2009.

8. Gibson C, Parry N. Feline infectious peritonitis: typical findings and a new PCR yest. Vet Med. 2007;

9. Cowell R, Tyler R, Meinkoth J, DeNicola D. Diagnostic Cytology and Hematology of the Dog and Cat. The Canadian Veterinary Journal. 2000.

10. Nicola DB. (2008). Feline thoracic and abdominal effusion evaluation. International Congress of Companion Animal Veterinarians. Rimini, Italy: Proceedings of the International SCIVAC Congress 2008. 2008;2008.

11. Guidelines H, Phipps LG, Salkeld J, Walker B, Hosking C, Bartlett; RD, et al. Clínicas veterinarias. Vet Clin North Am - Exot Anim Pract. 2007;

12. Jonathan Elliott, Gregory F Grauer JW. (2017). BSAVA Manual of Canine and Feline Nephrology and Urology, 3rd Edition. BSAVA. 2017;2017.

13. Tomomi Takano, Taku Ohyama, Aiko Kokumoto, Ryoichi Satoh TH. . (2018). Virus

Research. Vascular endothelial growth factor (VEGF), produced by feline infectious , p. 161 - 168. 2018;2018.

14. Medicine, C. U. (2014). Sample Collecting and Handling. New York State Veterinary Diagnostic Laboratory . 2014;2014.

35 15. Yvonne Fischer, Carola Sauter-Louis KH. Yvonne Fischer, Carola Sauter-Louis, Katrin

Hartmann. (2012). Diagnostic accuracy of the Rivalta test for feline infectious peritonitis. Veterinary Clinical Pathology , 558-567. 2012;2012.

16. Hazuchova K, Held S, Neiger R. Usefulness of acute phase proteins in differentiating between feline infectious peritonitis and other diseases in cats with body cavity effusions. J Feline Med Surg. 2017;19(8):809–16.