LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
VETERINARIJOS AKADEMIJA
Veterinarijos fakultetas
Viktorija Vasilkova
Avių teileriozė, diagnozavimas taikant mikroskopinį kraujo tepinėlio
tyrimą, gydymas ir profilaktikos priemonės
Theileriosis in sheep, diagnosis based on microscopic examination of
blood smear, treatment and preventive measures
Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS
Darbo vadovė: vet. gyd. Jurgita Autukaitė
2
DARBAS ATLIKTAS VETERINARIJOS AKADEMIJOS STAMBIŲJŲ GYVŪNŲ KLINIKOJE
PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Avių teileriozė, diagnozavimas
taikant mikroskopinį kraujo tepinėlio tyrimą, gydymas ir profilaktikos priemonės“.
1. Yra atliktas mano paties (pačios).
2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje.
3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą naudotos literatūros sąrašą.
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE
Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO
(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE (KLINIKOJE)
(aprobacijos data) (katedros (klinikos) vedėjo (–os) (parašas)
vardas, pavardė)
Magistro baigiamojo darbo recenzentai
1) 2)
(vardas, pavardė) (parašai)
Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:
3
TURINYS
TURINYS ... 3 SANTRAUKA ... 4 SUMMARY ... 5 SANTRUMPOS ... 6 ĮVADAS ... 7 1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 8 1.1. Teileriozės charakteristika ... 8 1.2.Avių teileriozė ... 81.3.Theileria spp. vystymosi ciklas ... 10
1.4.Avių teileriozės patogenezė ... 11
1.5.Avių teileriozės klinikiniai požymiai ... 12
1.6.Hematologinių rodiklių pokyčiai ... 13
1.7.Avių teileriozės diagnostikos metodai ... 13
1.7.1. Mikroskopinis kraujo tepinėlio tyrimas ... 14
1.7.2. Serologiniai tyrimai ... 14
1.7.3. Molekuliniai tyrimai ... 15
1.8.Avių teileriozės gydymas ir profilaktikos priemonės ... 16
1.8.1. Vakcinacijos ... 17
1.8.2. Erkių kontrolės priemonės ... 17
1.9.Avių teileriozės epidemiologija ... 18
2. TYRIMO MEDŽIAGOS IR METODAI ... 20
2.1.Tyrimo atlikimo schema ... 20
2.2. Atlikti tyrimai ir jų metodika ... 21
3. TYRIMO REZULTATAI... 23
4. TYRIMO REZULTATŲ APTARIMAS ... 35
IŠVADOS ... 39
REKOMENDACIJOS ... 40
4
Avių teileriozė, diagnozavimas taikant mikroskopinį kraujo tepinėlio tyrimą,
gydymas ir profilaktikos priemonės
Viktorija Vasilkova
Magistro baigiamasis darbas
SANTRAUKA
Tyrimas atliktas Jurbarko rajone esančiame „X“ avių ūkyje. Mėginiai rinkti ir tirti 2017 m. rugsėjo – spalio mėnesiais. Magistro baigiamojo darbo apimtis 44 puslapiai, jame yra 2 lentelės ir 17 paveikslų. Panaudoti 49 literatūros šaltiniai.
Baigiamojo darbo tikslas išanalizuoti avių teileriozės pasireiškimą „X“ ūkyje, taikant mikroskopinį kraujo tepinėlio tyrimą, ligos gydymą ir profilaktikos priemones.
Tyrimo metu buvo ištirta 41 avis, gyvūnai suskirstyti į grupes pagal klinikinių požymių pasireiškimą, lytį, amžių. 26 avys sudarė kliniškai sergančių avių grupę, 15 avių buvo kliniškai sveikos. Mikroskopinis kraujo mėginių tyrimas bei klinikinių požymių registravimas atliktas du kartus, prieš gydymą, siekiant diagnozuoti susirgimą bei išsiaiškinti sergančius gyvūnus. Taip pat po gydymo – siekiant įvertinti taikytos gydymo schemos efektyvumą. Atliktas tirtų avių leukoformulės skaičiavimas.
Teileriozė buvo patvirtinta mikroskopuojant kraujo tepinėlius, Theileria spp. piroplazmos nustatytos 53,7 proc. tirtų avių kraujo mėginių. Visos 22 užsikrėtusios avys priklausė kliniškai sergančių avių grupei. Atlikus duomenų analizę, nustatyta, kad lytis ir amžius neturėjo įtakos ligos pasireiškimui. Apžiūrint avis, užsikrėtimas kraujasiurbėmis erkėmis nustatytas 17 proc. tirtų gyvūnų. Prieš gydymą, kliniškai sergančioms avims dažniausiai pasireiškę klinikiniai požymiai buvo ašarų hipersekrecija – 73,1 proc. ir anemiškos gleivinės – 69,2 proc. Po gydymo kurso – anemiškos gleivinės bei išliesėjimas. Ištyrus klinikinių požymių pasireiškimą vienam gyvūnui prieš gydymą, nustatytas 3 ar 2 klinikinių požymių derinys. Po gydymo užfiksuotas 2 ar 1 simptomo pasireiškimas. Nustatyta, jog gaišimai buvo būdingi tik kliniškai sergančioms avims, 10 jų gaišo tyrimo eigoje. Taikyto medikamentinio gydymo efektyvumas siekė 75,6 proc. Erkių kontrolės priemonių efektyvumas siekė 100 proc. Prieš ir po gydymo atlikto mikroskopinio tepinėlio tyrimo metu, registruoti ląstelių pokyčiai buvo poikilocitozė, anizocitozė bei hipochromija.
Raktažodžiai: avių teileriozė, erkės, T. ovis, T. lestoquardi, mikroskopinis kraujo tepinėlio
5
Theileriosis in sheep, diagnosis based on microscopic examination of blood
smear, treatment and preventive measures
Viktorija Vasilkova
Master's Thesis
SUMMARY
The study was conducted in the "X" sheep farm in Jurbarkas district. Sampling and analysis was conducted during September – October 2017. This master thesis contains 44 pages, 2 tables and 17 pictures, as well as 49 sources of literature.
The aim of the final thesis was to analyze the occurrence of sheep theileriosis in the "X" sheep farm using a microscopic blood smear examination, disease treatment and preventive measures. The study involved analysis of 41 sheep, animals were grouped by clinical signs, gender, age. 26 of sheep formed clinically illed group, 15 sheep were clinically healthy. Blood smear analysis and clinical signs registration was conducted twice: before the treatment seeking to diagnoze the diseased animals. Also after the treatment – seeking to estimate efficiency of treatment scheme. Leukocytic formulas of sheep were calculated.
Theileriosis was confirmed by microscopic blood smear examination, Theileria spp. piroplasms were found in 53,7 percent of sheep blood smears. All 22 of the infected sheep were from clinically illed group. It has been determined that gender and age did not affect the manifestation of disease. Blood feding ticks were found in 17 percents of examinated animal. The most common clinical signs observed for clinically illed sheep before treatment were tear hypersecretion – 73,1 percent and anemic mucous membranes – 69,2 percent. After treatment – anemic mucous membranes and emaciation. After studying the clinical signs of each animal before treatment it was found out that the combination of 3 or 2 clinical signs usually occurs. After applying the treatment, it was observed that 2 or 1 clinical signs occur. It was found that murrain was characteristic only for sheep with clinical signs, 10 of them were dying while conducting the study. The efficiency of applied treatment scheme was 76,6 percent. The efficiency of tick control measures was 100 percent. Before and after treatment registered cell changes were poikilocytosis, anisocytosis and hypochromia.
Keywords: sheep theileriosis, ticks, T. ovis, T. lestoquardi, microscopic blood smear
6
SANTRUMPOS
DNR – deoksiribonukleorūgštis EDTA – etilendiamintetraacto rūgštis
ELISA – su fermentais susijęs imunosorbento tyrimas FOJ – fosforo organiniai junginiai
IFA – netiesioginis imunofluorescencinis antikūnų testas mg/kg – miligramas kilogramui
ml – mililitras n – imties dydis
p – patikimumo rodmuo Pav. – paveikslas
PGR – polimerazinė grandininė reakcija
PGR – RFLP – polimerazinės grandininės reakcijos restrikcijos fragmentų polimorfizmas Proc. – procentai
RNR – ribonukleino rūgštis rTuIP – rekombinantinis baltymas SOD – superoksido dismutazė
Spp. – rūšis T. – Theileria
7
ĮVADAS
Lietuvos statistikos departamento pateiktais duomenimis avių skaičius šalyje kasmet sparčiai auga. 2018 metų pradžioje auginamų avių skaičius siekė beveik 170 tūkstančių, dvigubai daugiau nei 2013 metais (1). Didėjantis auginamų gyvūnų skaičius ir siekis gauti kokybišką produkciją lemia susirūpinimą avių sveikatingumu bei ligų prevencija.
Erkių pernešamos ligos yra plačiai paplitusios pasaulyje (2). Dėl parazitų platinamų susirgimų netenkama didelio skaičiaus gyvulių, sumažėja gaunamos produkcijos kiekiai, taip pat daug lėšų panaudojama sergančių gyvūnų gydymui (3). Europoje vienos svarbiausių smulkiųjų atrajotojų ligų yra vektorių platinamos anaplazmozė, babeziozė bei teileriozė. Avių teileriozės atvejai dažnai registruojami pietų Europos regionuose, tačiau tikslus ligos paplitimo mastas ir epidemiologinė situacija likusioje Europos dalyje yra mažai žinoma (4). Faktoriai, galintys turėti įtakos ligos pasireiškimui yra vektoriams palankūs klimato pokyčiai bei galimybė plisti su migruojančiais paukščiais (4, 5). Tikėtina, kad liga yra paplitusi ir daugelyje šiaurės, vidurio Europos šalių, tarp jų ir Lietuvoje. Iki šiol Lietuvoje nebuvo nustatyta avių teileriozės atvejų ar atlikta išsamių tyrimų.
Atlikto tyrimo metu buvo nagrinėjamas avių teileriozės pasireiškimas „X“ avių ūkyje. Renkama informacija apie avims pasireiškusius klinikinius požymius. Atliekant mikroskopinį kraujo tepinėlio tyrimą nustatytos avys, sergančios teilerioze. Analizuojamas gydymo bei profilaktikos priemonių efektyvumas.
Darbo tikslas: išanalizuoti avių teileriozės pasireiškimą „X“ ūkyje, taikant mikroskopinį
kraujo tepinėlio tyrimą, ligos gydymą ir profilaktikos priemones.
Darbo uždaviniai:
1. Nustatyti avių sergamumą teilerioze, taikant mikroskopinį kraujo tepinėlio tyrimą. 2. Nustatyti lyties ir amžiaus įtaką avių teileriozės pasireiškimui.
3. Išanalizuoti klinikinių požymių pokyčius prieš ir po gydymo. 4. Nustatyti pokyčius kraujo ląstelėse prieš ir po gydymo. 5. Išanalizuoti gydymo ir profilaktikos priemonių efektyvumą.
8
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Teileriozės charakteristika
Teileriozė – tai parazitinė liga, kurią sukelia kraujasiurbių erkių platinami Sporozoa klasės, piropalzmų būrio, Theileria spp. obligatiniai, viduląsteliniai kraujo parazitai. Mikroorganizmai priklauso piroplazmų būriui kartu su kitu parazitu, priklausančiu Babesia genčiai (6).
Šia liga serga tiek laukiniai, tiek naminiai gyvūnai. Susirgimą įvairioms gyvūnų rūšims sukelia specifinės parazito rūšys. Skirtingas Theileria spp. pirmuonių patogeniškumas lemia ligos eigą, kuri gali varijuoti nuo lengvos iki letalios. Dalis Theileria spp. mažai patogeniškos ir patekę į specifinio stuburinio šeimininko organizmą sukelia subklinikinę infekciją bei nežymius organizmo būklės pokyčius (6, 7).
Labai patogeniškos parazitų rūšys šeimininko organizme pirmiausiai atakuoja vienbranduolius leukocitus, kuriuose vyksta pirmuonių dauginimasis. Parazituodami raudonuosiuose kraujo kūneliuose pirmuonys sukelia progresuojančią hemolitinę anemiją bei stiprų imuninį atsaką (8).
Mokslinių šaltinių teigimu, pasaulyje egzistuoja daugiau nei 185 skirtingos Theileria genties pirmuonių rūšys. Tačiau šis skaičius yra preliminarus ir gali kisti dėl intensyviai vykstančių molekulinių genetinių tyrimų (9).
Theileria spp. patogenus perneša kraujasiurbės erkės, priskiriamos Ixodes šeimai (10). Taip
pat yra žinoma jatrogeninio perdavimo galimybė per infekuotą kraują ar juo užkrėstas adatas (11). Manoma, kad pirmuonys gali būti perduodami vertikaliu būdu (12).
1.2. Avių teileriozė
Parazituoti bei susirgimą avims sukelti gali daugybė Theileria spp. pirmuonių rūšių. Šiuo metu yra nustatyti daugiau nei šeši avims būdingi Theileria genties kraujo parazitai. Vieni jų yra nepatogeniški ar mažai patogeniški ir neturi didelės reikšmės. Šiems pirmuonims priskiriami
Theileria seprata, Theileria ovis bei Theileria recondita (13). Kitų, pavyzdžiui, Theileria sp. MK ir Theileria sp.OT3, patogeniškumas dar mažai ištirtas (14). Tačiau yra itin patogeniškų rūšių,
sukelenčių sunkią ligą ir kritimus. Joms yra priskiriamos Theileria lestoquardi, Theileria sp.1
(China), Theileria sp.2 (China), (13) Theileria uilenbergi ir Theileria luwenshuni (15). Skirtingų
šaltinių duomenimis, visos šios rūšys smulkiesiems atrajotojams, dažniau avims, sukelia ligą, vadinamą piktybine avių teilerioze (14, 16, 17).
9
1 lentelė. Avims ir ožkoms būdingos Theileria spp. (11)
Rūšys Liga Erkės vektoriai Šeimininkas Paplitimas
Theileria hirici (sin.: Theileria lestoquardi) Piktybinė teileriozė Rhipicephalus bursa, Hyalomma anatolicum
Avys, ožkos Pietų Europa, Vidurio Rytai, Azija, Šiaurės ir Rytų Afrika
Theileria ovis Gerybinė
teileriozė Rhipicephalus bursa Viduržemio jūros regione; Rhipicephalus evertsi Afrikoje
Avys, ožkos Europa, Afrika, Azija, Indija Theileria recondita Nepatogeniška Haemaphysalis punctata Avys, ožkos, elniai Vakarų Europa (Vokietija, UK) Theileria separata Nepatogeniška Rhipicephalus evertsi
Avys, ožkos Afrika
Theileria spp. Patogeniška Haemaphysalis
spp.
Avys Kinija
Pirmasis pranešimas apie smulkiųjų atrajotojų užsikrėtimą piktybine avių teilerioze buvo užregistruotas 1914 metais Egipte. Parazitai nustatyti Sudano avių kraujo mėginiuose. Išskirtas patogenas buvo pavadintas Theileria ovis, tačiau vėliau pervadintas į Theileria hirci. Dabartinis pavadinimas – T. lestoquardi suteiktas 1927 metais, už mokslininko Lestoquard nuopelnus tiriant parazitus (18).
T. lestoquardi ilgą laiką buvo laikoma pagrindiniu ir vieninteliu piktybinės avių teileriozės
sukelėju. Tai itin aukšto patogeniškumo parazito rūšis, sukelianti ūmios eigos ligą avims. Susirgimo ir gaištamumo rodikliai užsikrėtimo metu siekia 73 proc., kitų autorių duomenimis, gaištamumas gali kisti nuo 46 iki 100 proc. (19 – 21).
Endeminiuose regionuose, patogeniškų T. luwenshuni sergamumo bei kritimo rodikliai gali siekti daugiau nei 65 proc., o T. uilenbergi net 75 proc. (20). Nors rūšys yra laikomos aukšto patogeniškumo, tačiau tyrimai atskleidė, jog parazitai nepasižymi gebėjimu transformuoti šeimininko ląsteles – leukocitus, kaip T. lestoquardi. Užsikrėtusioms avims dažnai pasireiškia staigus gaišimas, dar prieš piroplazmų atsiradimą kraujyje (15).
Avims tyrimų metu dažnai nustatomos mišrios Theileria spp. infekcijos. Omano mokslininkų
pateiktoje ataskaitoje nurodoma, jog 19 proc. tirtų avių, iš 592, identifikuota mišri parazitų
10
Theileria annulata. Antikūniai prieš galvijams būdingą parazitą nustatyti natūraliai užsikrėtusios
avies kraujo mėginyje. Eksperimentiškai užkrėtus smulkiuosius atrajotojus T. annulata, buvo registruojami klinikiniai požymiai, tačiau nustatyta, jog parazito vystymosi ciklas avių organizme nėra pilnas (9).
Regionuose, kur liga plačiai paplitusi, vietinių veislių avys, manoma, yra atsparesnės susirgimui, tačiau taip pat neišvengiama kritimų (16). Sudane atliktų stebėjimų metu nustatyta, jog egzotinių veislių avims būdingas net 70 proc. didesnis jautrumas avių teileriozės sukelėjams ir ligos pasireiškimui nei vietinėms avims ar mišrūnėms (9).
1.3. Theileria spp. vystymosi ciklas
Theileria spp. parazitų vystymosi ciklas yra kompleksinis procesas, kuriam reikalingi net keli
šeimininkai. Pagrindiniame stuburiniame šeimininke pasireiškia nelytinio dauginimosi stadijos: šizogonija ir merogonija. Lytinio dauginimosi stadija – gametogonija, būdinga ir vyksta vektoriaus – kraujasiurbės erkės organizme. Taip pat vektoriaus organizme pasireiškia nelytinio dauginimosi stadija – sporogonija (22). Iš kitų piroplazmų Theileria spp. išsiskiria tuo, jog šizontų dalijimąsis vyksta baltosiose kraujo ląstelėse.
Pagrindinis šeimininkas užsikrečia infekuoto vektoriaus maitinimosi metu. Įkandus, kartu su kraujasiurbės erkės seilėmis į žinduolio kraujotakos sistemą patenka 0,75 – 1,5 µm dydžio sporozoitai. Kelių minučių eigoje šizontai ima atakuoti vienbranduolius leukocitus, kuriuose bręsta (23). Aukšto patogeniškumo parazito padermėms, tokioms kaip T. lestoquardi, būdinga šeimininko leukocitų transformacija bei nevaldomo dalijimosi – proliferacijos inicijavimas. Šizontų skaičius eksponentiškai didėja dėl sinchroniško infekuotų ląstelių ir jose esančių parazitų dalijimosi (18). Tačiau daugumai pirmuonių, ypatingai mažai patogeniškiems, dažnesnis paprastas, leukocitų netransformuojantis dalijimasis (15). Po 2 – 3 savaičių nuo užsikrėtimo, suirus leukocitams, merogonijos metu susiformavę merozoitai pasklinda į kraujotaką ir infekuoja raudonuosius kraujo kūnelius. Eritrocituose subręsta ir susiformuoja pirmuonys (18). Kito kraujasiurbių erkių maitinimosi metu, infekuoti eritrocitai patenka į vektoriaus žarnyną ir yra suardomi. Parazitams pasklidus virškinimo trakte vyksta lytinio dauginimosi stadija ir maždaug šeštą erkės maitinimosi dieną susiformuoja zigota. Epitelinėse erkės žarnų ląstelėse iš zigotos formuojasi ookinetės, kurios plisdamos hemolimfa užkrečia seilių liaukų ląsteles. Seilių liaukose vyksta nelytinio dauginimosi stadija – sporogonija, kuriai pasibaigus susiformuoja nauji infekciniai sporozoitai. Po erkės įkandimo naujai susiformavusių infekcinių kūnelių brendimas trunka iki dviejų parų (24). Literatūros šaltiniuose nurodoma, jog skirtingai nei babeziozės atveju, erkėms nėra būdingas
11 užkrato perdavimas transovariniu būdu (10). Erkių populiacijoje pirmuonys plinta tarpstadijiniu keliu (16).
1 pav. Apibendrintas Theileria spp. vystymosi ciklas (25).
1.4. Avių teileriozės patogenezė
Piktybinės avių teileriozės patogenezė nėra iki galo išaiškinta. Kraujasiurbės erkės maitinimosi metu su seilėmis patekę sporozoitai prisijungia prie ląstelių membranų ir užkrečia pagrindinio šeimininko leukocitus, kuriuose inicijuojamas šizontų dalijimasis. Patogeniškoms parazito rūšims būdinga tai, jog šizontai transformuoja infekuotus leukocitus, geba sukelti nevaldomą proliferaciją, sąlyginai panašią į navikinių ląstelių dauginimąsi. Šie procesai yra grįžtami, tačiau infekuotos ląstelės turi savybę plisti limfiniame ir kituose audiniuose (16 – 24). Atliekant citometrinius avių ląstelių kultūrų tyrimus buvo nustatyta, jog T. lestoquardi gali infekuoti monocitus/makrofagus bei B ląsteles identiškai, kaip T. annulata galvijams. Ligai būdingi
12 plaučių ląstelių bei audinių pažeidimai, T. lestoquardi dažnai nustatoma plaučių monocituose/makrofaguose bei B ląstelėse (26).
Po dauginimosi leukocituose, pasklidę parazitai infekuoja raudonuosius kraujo kūnelius. Ligos eigoje užkrėstoms avims pasireiškia progresuojanti anemija, sukelta eritrocitų pažeidimų. Iki šiol nedaug tyrimų atlikta siekiant išsiaiškinti avių teileriozės sukeliamą eritrocitų pažeidimo mechanizmą. Atliktų mokslinių tyrimų duomenimis, pažeidimai gali būti siejami su limfinių mazgų, blužnies bei kitų organų makrofagų poveikiu infekuotoms ląstelėms. Anemijai įtakos gali turėti eritrocitų apsauginių antioksidacinių mechanizmų funkcijos sutrikimas, ko pasekoje yra skatinama ląstelių lizė (8). Naujausių mokslinių tyrimų metu nustatyta, jog anemijos pasireiškimui įtakos turi antioksidacinių fermentų: superoksido dismutazės (SOD), glutationo peroksidazės ir katalazės aktyvumo sumažėjimas. Todėl pasireiškia eritrocitų oksidacinis stresas, siejamas su lipidų peroksidacija. Procesų eigoje pakinta ląstelės membrana ir jos pralaidumas, ląstelės osmosinis slėgis. Ląstelių morfologijos, paviršiaus pokyčiai lemia aktyvią eritrocitų fagocitozės iniciaciją. Taip pat reikšmingu patogenezėje laikomas sumažėjęs kraujo mikroelementų: vario, cinko, mangano, seleno kiekis. Elementų koncentracijos sumažėjimas lemia pakitusį eritrocitų atsparumą laisvųjų radikalų poveikiui (27).
Atliekant tyrimus in vivo nustatyta, jog sporozoitai infekuodami ląsteles sukelia nespecifišką T ląstelių aktyvaciją bei citokinų produkavimo pokyčius. Tai gali turėti įtakos ligos eigoje pasireiškiantiems imunopatologiniams simptomams (8).
1.5. Avių teileriozės klinikiniai požymiai
Avių teileriozės ligos eigą bei klinikinių požymių stiprumą lemia parazito patogeniškumas. Patogeniškos parazitų rūšys sukelia ūmios ar poūmės eigos ligą, kai tuo metu nepatogeniškoms būdinga lėtinė eiga.
Dažniausiai pasireiškia nespecifiniai klinikiniai požymiai. Mažo patogeniškumo kraujo parazitų rūšys lemia trumpalaikius gyvūno būklės pokyčius – nežymią anemiją ir pakilusią rektinę temperatūrą (28). Lėtinei eigai būdinga nepastovi, kintanti gyvūno rektinė temperatūra, vangumas ir išsekimas, kartu su anemija ar gelta. Sumažėja gyvūnų produktyvumas, gali pakisti reprodukcinės savybės (4).
T. lestoquardi sukeltos piktybinės avių teileriozės klinikiniai požymiai artimi ūmios galvijų
tropinės teileriozės, požymiams (18). Infekuotiems gyvūnams pasireiškia karščiavimo epizodai, rektinė temperatūra pakyla iki 42°C, būdinga letargija, anoreksija, išsekimas. Nustatomos anemiškos gleivinės, padidėję paviršiniai limfiniai mazgai, dažniausiai pažandiniai ir mentiniai.
13 Sutrinka atrajojimas. Gali pasireikšti diarėja ar obstipacija (12 -16). Sergantiems gyvūnams dažnai nustatomas kosulys, nosies išskyrų bei ašarų hipersekrecija. Nusilpus gyvūno imuninei sistemai pasireiškia bakterijų, virusų sukeliamos antrinės infekcijos su joms būdingais požymiais (29). Ligai progresuojant išsivysto kvėpavimo organų nepakankamumas. Manoma, jog pagrindinė gaišimo priežastis yra stipri pneumonija kartu su plaučių edema, kuriomis pasireiškia kvėpavimo distreso sindromas (26). Infekcija neigiamai veikia gyvūnų produktyvumą, taip pat yra siejama su ėriavedžių abortais (19). Transplacentinio perdavimo galimybė patvirtinta 2012 metais atlikto tyrimo metu. Pasireiškus aborto protrūkiams ir ištyrus abortuotus vaisius buvo nustatytas jų užsikrėtimas
Theileria spp. (12). Endeminėse vietovėse ėriukams stebimas nesunkios ligos pasireiškimas yra
siejamas su imunitetu, gautu su krekenomis (4).
1.6. Hematologinių rodiklių pokyčiai
Ligos eigoje stebimi ryškūs biocheminių bei morfologinių kraujo parametrų pokyčiai. Dažniausiai avių teileriozės, sukeltos T. lestoquardi, metu pasireiškia trombocitopenija, anemija, neutropenija ir limfopenija (30). Ženkliai sumažėja eritrocitų, hemoglobino koncentracija kraujyje (12). T. lestoquardi infekcijos pradžioje, dėl inicijuojamo leukocitų dauginimosi, ląstelių kiekis ženkliai išauga. Tačiau vėliau leukocitų skaičius stipriai sumažėja dėl jų suardymo (31).
Būdingi pakilę kepenų fermentų parametrai. Gliukozės koncentracijos padidėjimas siejamas su stresu. Ūmios ligos eigos metu nustatoma pakilusi C reaktyvaus baltymo koncentracija. Hipoalbuminemiją lemia kepenų bei inkstų veiklos sutrikimai, anoreksija ir uždegiminių citokinų padidinta gamyba. Nustatytas cholesterolio koncentracijos sumažėjimas, kas turi įtakos oksidacinio streso vystymuisi. Taip pat ženklūs makroelementų – kalcio, magnio, geležies ir mikroelementų – vario ir cinko koncentracijų kraujyje svyravimai (30).
1.7. Avių teileriozės diagnostikos metodai
Avių teileriozė – liga, kurios eiga bei sunkumas daugeliu atvejų priklauso nuo parazito padermės ir patogeniškumo. Pagrindiniai aspektai, į kuriuos atsižvelgiant diagnozuojamas susirgimas yra anamnezės duomenys, klinikiniai požymiai, patologiniai pokyčiai bei kraujo, organų antspaudų tepinėlio mikroskopinis tyrimas. Tobulėjant technologijoms yra pasitelkiami kur kas jautresni ir specifiškesni serologiniai ir genetiniai tyrimai, leidžiantys tiksliai nustatyti susirgimą bei identifikuoti sukėlėją (18).
14
1.7.1. Mikroskopinis kraujo tepinėlio tyrimas
Vienas pirmųjų Theileria spp. nustatymo metodų yra mikroskopinis kraujo tepinėlio tyrimas. Tai pakankamai naudingas ir efektyvus metodas, atliekant diferencinę ligų diagnostiką, kadangi atsižvelgiant į morfologiją, Theileria spp. kraujo parazitai yra panašūs (6). Tačiau šis procesas reikalauja mikroskopuotojo patirties ir įgūdžių, taip pat užima daug laiko. Šiuo tyrimu sunku nustatyti užsikrėtimą pirmuonimis ligos pradžioje, kol nėra aiškios eritrocitų invazijos bei gyvūnui tapus subklinikiniu nešiotoju ar esant žemam parazitemijos lygiui. Svarbu ir tai, jog šiuo metodu nėra įmanoma identifikuoti tikslios parazito rūšies, atskirti patogeniškų kraujo parazitų nuo mažai pavojingų (15).
Kraujo tepinėliai yra dažomi Gimzos metodu. Eritrocitai nusidažo būdinga rožine spalva, o juose išsidėstę pirmuonys primena nedidelio ovalo, žiedo ar apskritimo formą (8). Piroplazmų diametras siekia 0,6 – 2 µm. T. ovis piroplazmų aptikimas mikroskopuojant yra apsunkintas, kadangi infekuotų eritrocitų kiekis paprastai tesiekia 2 proc.
Mikroskopuojant tepinėlyje gali būti matomi ir kraujo ląstelių pokyčiai: anizocitozė, poikilocitozė, eritrofagocitozė, trombocitų dydžio pakitimai ar bazofiliniai intarpai eritrocituose.
Mikroskopinis tyrimas taikomas ir avių teileriozės diagnostikai tiriant limfinių mazgų aspiratus. Užsikrėtimo atveju limfocituose stebimi merontai, sudaryti iš 1 – 80 granulių. Kūnelių diametras varijuoja tarp 10 ir 20 µm (21). Gyvūnui gaišus, ligos diagnozė patvirtinama tiriant įvairių organų atspaudų tepinėlius bei juose aptinkant šizontus (10).
1.7.2. Serologiniai tyrimai
Daugelio erkių platinamų ligų diagnostikai yra taikomi serologiniai tyrimai. Tyrimo esmė yra kraujo serume nustatyti antikūnus prieš tam tikrą patogeną. Dažniausiai naudojami serologiniai testai – IFA (netiesioginis imunofluorescencinis antikūnų testas) ir ELISA (su fermentais susijęs imunosorbento tyrimas), skirti antikūnams prieš T.lestoquardi nustatyti (16). Tai pakankamai pigūs, praktiški ir nesunkiai pritaikomi testai, leidžiantys greitai ištirti didelius kiekius mėginių (15). Tačiau IFA testų nauda esant ūmios eigos T. lestoquardi ar kitų patogeniškų rūšių infekcijai yra menka, kadangi dažniausiai klinikiniai požymiai pasireiškia anksčiau nei serologiniais tyrimais gali būti aptinkami antikūnai. Avims, užsikrėtusioms T. lestoquardi, pakankamas nustatymui antikūnų titras susidaro 15 dieną po infekavimo. 32 – 64 kartus didesni antikūnių titrai nustatyti po mėnesio ir išlieka pakilę iki 90 dienos po infekavimo (18).
15 Klaidingai teigiamas rezultatas, tyrimo metu, gali būti nulemtas motininių antikūnų (16). Taip pat egzistuoja didelė kryžminių reakcijų tikimybė tarp giminingų rūšių, kaip T. lestoquardi ir
T. annulata bei T. parva. Visgi tyrimas yra naudingas ir naudojamas epidemiologiniuose tyrimuose.
ELISA testams būdingas didesnis jautrumas nei IFA, tačiau specifiškumas yra mažesnis (6).
Kinijos mokslininkai išrado geritą bei efektyvų T. uilenbergi ir T. luwenshuni nustatymo avių kraujo mėginiuose metodą. Panaudojus rekombinantinį T. uilenbergi baltymą (rTuIP), sukurtas imunochromatografinis testas. Tyrimo metodas pasižymi jautrumu bei specifiškumu, lengvai pritaikomas kasdieniuose tyrimuose ir veterinarinėje praktikoje (32).
1.7.3. Molekuliniai tyrimai
Molekuliniai genetiniai tyrimai yra vieni tiksliausių bei naujausių ligų nustatymo būdų. Metodų esmė yra pradmenys, veikiantys mažus genų regionus, manoma, būdingus skirtingoms sukėlėjų rūšims ar gentims. Molekuliniai tyrimai pranašesni lyginant su serologiniais, kadangi jų metu mėginiuose yra nustatomas patogeno genomas (6). Tyrimams gali būti naudojami gyvūno kraujo mėginiai, įvairūs audiniai, taip pat yra galimybė ištirti vektorių užsikrėtimą parazitais (14).
Vienas iš jautriausių ir tiksliausių avių teileriozės nustatymo metodų yra polimerazės grandininė reakcija (PGR). Šiuo metodu nustatomas sukelėjo DNR ar RNR. Tyrimas sukurtas naudojant specifinius pradmenis, siekiant sustiprinti T. lestoquardi geno fragmentą, koduojantį 30 kDa merozoito paviršiaus baltymą. PGR tyrimo minusai yra mišrios infekcijos nustatymo sunkumai bei mažesnis jautrumas tiriant subklinikinius atvejus (17 – 33).
Jautresnis bei pažangesnis parazitų nustatyme yra RLB hibridizacijos metodas. Tyrimu įmanoma ne tik nustatyti ligą, tačiau ir tiksliai identifikuoti patogenų rūšį. Tai jautrus ir efektyvus metodas mišrių infekcijų sukelėjų diferencijacijai, net esant subklinikinei ligos formai. Procesui dažniausiai pasitelkiami teilerijų genetiniai markeriai – 18S ribosominio RNR geno fragmentai. RLB hibridizacijos tyrimas leidžia aptikti parazitus esant ypatingai mažam parazitemijos lygiui, vos 3 parazito ląstelėms 1 ml kraujo. Šiam tyrimui reikalinga brangi laboratorinė įranga, todėl tyrimas dažniau taikomas moksliniams darbams (33). Mokslininkams palyginus RLB hibridizacijos bei PGR– RFLP tyrimų specifiškumą ir jautrumą pirmuonių identifikavimui, buvo nustatyta, jog RLB hibridizacijos metodas yra kur kas efektyvesnis tiriant mišrias infekcijas (9).
Kitas taikomas molekulinių tyrimų metodas yra PGR – RFLP (restrikcijos fragmentų polimorfizmas). Metodas jautrus ir efektyvus mišrių infekcijų tyrimams bei patogenų rūšiniam identifikavimui (34). Suteikia galimybę diferencijuoti genetiškai artimas parazitų rūšis, tokias kaip
16
1.8. Avių teileriozės gydymas ir profilaktikos priemonės
Avių teileriozė paplitusi liga, tačiau gydymo schemų bei atliktų mokslinių tyrimų ypatingai nedaug. Gydant dažniausiai remiamasi galvijų teileriozės gydymo schemomis, tačiau jų efektyvumas T. lestoquardi ir kitų rūšių infekcijų atveju nėra pakankamai ištirtas ir žinomas (16).
Regionuose, kur teileriozės paplitimas mažas, registruojami sporadiniai atvejai, rekomenduojama naikinti užsikrėtusius gyvūnus, riboti jų judėjimą, taip neleidžiant susirgimui plisti (10). Taip pat nurodoma, jog T. ovis sukeltus susirgimus gydyti yra netikslinga (21).
Atlikti moksliniai tyrimai, siekiant nustatyti galvijų gydymui naudojamų buparvagono bei parvagono efektyvumą, gydant avių teileriozę. Gauti rezultatai, jog medikamentai yra pakankamai veiksmingi. Galimas šalutinis vaistų poveikis – ilgas medžiagos pasišalinimo iš organizmo laikas, tai turi neigiamos įtakos produkcijai (16). Buparvagonas yra pakankamai saugus, jo veikimas paremtas tiek šizontų, tiek intraeritrocitinių pirplazmų naikinimu (25). Nors nėra indikuotinas smulkiems atrajotojams, mokslinių tyrimų metu ištyrus medikamento poveikį sveikiems avinams nustatyta, jog gyvybinių ar organų funkcijų pokyčių nesukelia (35). Patogeniškų parazito rūšių sukeltos avių teileriozės atveju rekomenduojama vaistą švirkšti į raumenis 2,5 mg/kg dozėmis, dvi dienas iš eilės. Nustatyta, jog efektyvumas pradėjus gydymą ligos pradžioje siekia daugiau nei 90 proc. (21 – 28). Gydymo efektyvumas taikant parvagono terapiją, ligos pradžioje, siekia 80 proc., vaistas pasižymi neigiamu poveikiu šizontams (25 - 28). Literatūros duomenimis, gydant šiomis medžiagomis, dažnai parazitai nėra visiškai sunaikinami, kyla didelė rizika plisti subklinikiniams ligos nešiotojams (25).
Terapinis atsakas nustatytas užsikrėtusioms avims panaudojus vienkartinę peroralinę 1,2 mg/kg halofuginono dozę (21). Antiprotozinio medikamento efektyvumas siekia daugiau nei 80 proc. (28).
Pirmosios medžiagos taikytos galvijų teileriozės gydymui yra tetraciklinai. Avių teileriozės gydymui tetraciklinų grupės antibiotikus rekomenduojama taikyti kuo rečiau (36). Gydymas tetraciklinais galimas esant pradinei ligos stadijai, tačiau pasireiškus ūmiai eigai – laikomas neefektyviu (37).
Gydymo schema paremta oksitetraciklinų ar/ir imidokarbo dipropionato naudojimu vertinama nevienareikšmiškai. Tačiau gydymo metodų ir medikamentų pasirinkimas yra itin ribotas. Schemos efektyvumas vertinamas pakankamai gerai esant silpnai ar vidutinio stiprumo infekcijai (38).
Kartu yra tikslingas ir simptominis gydymas, skiriamas atsižvelgiant į pasireiškusius klinikinius požymius. Dažniausiai taikomos papildomos priemonės yra infuzinių skysčių terapija, vitaminų terapija. Tyrimų metu nustatyta vitaminų A, D3, E ir biotino (B7) teigiamas poveikis
17 oksidacinio streso pažeistiems eritrocitams bei anemijos mažinimui (39). Gyvūnams gali būti atliekamas kraujo perpylimas (37).
Vaistų, tokių kaip parvagonas ar buparvagoas, panaudojimas avių teileriozės gydyme yra pakankamai komplikuotas dėl didelės medikamentų savikainos, taip pat šios medžiagos dažnai nėra registruotos besivystančiose valstybėse, kur ligos paplitimas endemiškas (28). Australijoje 2011 metais pateiktoje ataskaitoje dėl buparvagono efektyvumo vertinimo gydant galvijų gerybinę tropinę teileriozę buvo nurodyta, jog preparatas yra registruotas ligos gydymui maždaug 20 valstybių (40). Todėl dėmesio sulaukia homeopatinių preparatų efektyvumo tyrimai (41).
1.8.1. Vakcinacijos
Viena veiksmingiausių avių teileriozės kontrolės bei prevencijos priemonių yra profilaktinė gyvūnų vakcinacija. Vakcinacijos prieš T. lestoquardi sėkmingai pritaikytos Irake, Irane bei Sudane (16). Atrajotojų imunizacijai panaudotos susilpnintos vakcinos, pagamintos iš šizontais infekuotų limfoblastinių ląstelių. Šios vakcinos saugios, imunizuojant avis nustatytas atsparumas ligai (31). Taip pat atliekami moksliniai bandymai, siekiant sukurti saugesnes ir efektyvesnes rekombinantines vakcinas. Tyrimais nustatytas CD8+T ląstelių citotoksinis poveikis T. lestoquardi infekuotiems
leukocitams. Išaiškinti specifiniai parazitų antigenai T18 ir T19, naudingi tolimesniam vakcinų kūrimui (19). Taip pat išskirtas T. lestoquardi antigenas – 1 (SLAG – 1) svarbus rekombinantinių vakcinų tyrimams. Tačiau iki šiol vakcinacijos prieš avių teileriozę yra pradiniame, eksperimentiniame lygmenyje (16).
1.8.2. Erkių kontrolės priemonės
Svarbiausias avių teileriozės plitimo veiksnys yra vektoriai, užkėrstos kraujasiurbės erkės. Siekiant užkirsti kelią ligos pasireiškimui, būtina kontroliuoti ir mažinti erkių populiaciją. Tam taikomos kompleksinės priemonės.
Vienas iš pagrindinių kraujasiurbių erkių kontrolės bei gyvūnų apsaugos metodų, taikomų endeminėse šalyse yra įvairios cheminės priemonės (16). Plačiai naudojami insekticidiniu bei pesticidiniu poveikiu pasižymintys fosforo organiniai junginiai (FOJ): malationas, chlorpirifosas, fentionas, dichlorvosas, diazinonas. Atrajotojų apsaugai reikšmingas ir piretroidinių repelentų: permetrino, deltametrino poveikis. Teigiamas apsauginis efektas gautas naudojant makrociklinius laktonus (ivermektiną) bei klosantelį (21).
18 Preparatai gali būti naudojami vonelių bei dušų rengimui, kaip purškalai, vietinio naudojimo lašai ar prailginto atpalaidavimo ausų įsagai, galimi injekciniai preparatai (42). Veiksmingai erkių kontrolei svarbus priemonių panaudos laikas. Dažnai šis periodas kinta priklausomai nuo erkių rūšies ir vystymosi ypatumų bei geografinio paplitimo ir būdingų klimatinių veiksnių.
Erkių kontrolei taikomų cheminių medžiagų naudojimas turi būti vertinamas kritiškai. Svarbus aspektas yra aplinkos tarša, kurią gali lemti neatsakingas antiparazitinių medžiagų taikymas bei kraujasiurbių erkių atsparumo vystymąsis (11).
Kaip alternatyva akaricidinių medžiagų naudojimui yra taikoma ganyklų rotacija. Tačiau šio metodo efektyvumas kur kas mažesnis dėl subrendusių erkių bei nimfų gebėjimo ilgą laiką išgyventi nesimaitinus. Metodo efektyvumui padidinti gali būti taikomas kompleksas priemonių, tokių kaip: ganyklų sausinimas bei krūmynų naikinimas.
Vis daugiau dėmesio teikiama biologinei kraujasiurbių erkių kontrolei. Aktyviai ieškoma natūraliai erkes parazituojančių mikroorganizmų ir būdų juos panaudoti. Atliktų tyrimų metu nustatyta, jog biologinei erkių kontrolei reikšmingi entomopatogeniniai grybai Metarhizium
anisoplia ir Beauveria bassiana (42). Taip pat tiriamos bakterijų ir nematodų pritaikymo galimybės
(4).
1.9. Avių teileriozės epidemiologija
Endeminiais yra laikomi Viduržemio jūros regionas, Pietryčių Azija, Vidurio Rytai bei Indija (43). Taikant molekulinius genetinius tyrmus teileriozės sukelėjai nustatyti: Sudane, Indijoje, Turkijoje, Irane, Irake, Omane, Saudo Arabijoje ir daugelyje kitų valstybių (9, 14, 22, 44).
Šiuose regionuose avių teileriozę platina kraujasiurbės erkės priskiriamos Ixodes šeimai. Teileriozės vektoriai yra Rhipicephalus, Hyalomma, Haemaphysalis, Amblyomma bei
Dermacentor genčių erkės (10). Pagrindiniai ir plačiausiai ištirti T. lestoquardi platintojai – Rhipicephalus bursa bei Hyalomma anatolicum ėrkės. Rhipicephalus bursa ir Rhipicephalus evertsi
yra laikomi būdingais T. ovis pernešėjais (21).
Europoje yra žinomos daugiau nei 12 kraujasiurbių erkių rūšių, parazituojančių pas smulkiuosius atrajotojus ir platinančių įvairias ligas. Visgi, pagrindiniais vektoriais yra pripažintos
Rhipicephalus bursa, Haemaphysalis punctata, Ixodes ricinus bei Dermacentor marginatus.
Avių teileriozės paplitimas bei epidemiologinė situacija Europoje nėra gerai žinoma. Ligos atvejai registruoti: Italijoje, Ispanijoje, Graikijoje, Kroatijoje, Vokietijoje bei Didžiojoje Britanijoje (4, 16). Mokslinių šaltinių duomenimis didesnis ligos paplitimo mastas stebimas pietų Europoje. Šiame regione identifikuojamos Theileria sp.OT3, Theileria sp.OT1, T. ovis bei T. lestoquardi,
19 neseniai nustatyta Italijoje. 2003 – 2009 metais Italijoje atlikto tyrimo metu nustatyta, kad avių užsikrėtimas T. ovis siekia 17,7 proc. Patogeniškos T. lestoquardi nustatytos 7,1 proc. tirtų avių,
Theileria sp1 ir sp2 (China), aptiktos daugiau nei 23 proc. tirtų gyvūnų (43).
Atliekant tyrimus, Europoje nustatytas mokslinėje literatūroje iki šiol neaptartas teileriozės vektorius, kraujasiurbės erkės Ixodes ricinus, gebančios pernešti Theileria sp.OT1 (4). Didžiojoje Britanijoje kilęs avių gaišimų protrūkis, mokslininkų teigimu, gali būti siejamas su nepatogeniška laikoma T. recondita užsikrėtimu. Šis patogenas retai nustatomas endeminiuose teileriozės regionuose. 2012 metais vykdyto tyrimo metu, Didžiosios Britanijos mokslininkai nustatė mažiau paplitusio ir žinomo patogeno T. luwenshuni paplitimą avių kraujo mėginiuose. Avių susirgimai baigėsi letaliai. Manoma, jog pagrindinis mikroorganizmo vektorius yra H. punctata kraujasiurbė erkė (45).
2 pav. Theileria spp. paplitimas Europoje (4)
Lietuvoje avių teileriozės atvejų nėra registruota ar žinoma. Mokslinių šaltinių duomenimis, liga nėra registruota ir kaimyninėse šalyse. Artimiausia valstybė, kurioje nustatytas avių teileriozės sukelėjas yra Vokietija (4).
20
2. TYRIMO MEDŽIAGOS IR METODAI
2.1. Tyrimo atlikimo schema
3 pav. Tyrimo schema
Tyrimas atliktas Jurbarko rajone esančiame „X“ avių ūkyje, kuriame auginamos Vokietijos vietinės merinosų veislės avys. Duomenys rinkti 2017 m. rugsėjo – spalio mėnesiais. Tyrimo pradžioje ūkyje buvo 100 avių.
Tiriamajame ūkyje pasireiškė staigūs avių gaišimai bei klinikiniai požymiai, tokie kaip edemos apatinio žandikaulio srityje, ašarų hipersekrecija, išliesėjimas bei išsekimas, nerviniai reiškiniai. Atsižvelgiant į pasireiškusius klinikinius požymius ir atmetus kitų ligų galimybę buvo įtartas užsikrėtimas kraujo parazitais.
Pirmojo tyrimo metu, diagnozei patvirtinti buvo paimti 41 avies kraujo mėginiai. 26 kraujo mėginiai imti iš kliniškai sergančių avių, kurioms buvo stebimi ligos simptomai. 15 kraujo mėginių iš kliniškai sveikų gyvūnų. Mėginiai imti iš avių, iki 6 mėnesių amžiaus ir virš 6 mėnesių amžiaus. Teileriozė patvirtinta radus Theileria spp. pirmuonių eritrocituose, mikroskopuojant kraujo tepinėlį.
21 Užsikrėtusiems gyvūnams buvo taikomas gydymas. Po gydymo praėjus 14 dienų, pakartotinai imti kraujo mėginiai ir atliktas antrasis tyrimas. Visi mėginiai imti iš tų pačių gyvūnų. Bendrą mėginių imtį, antrojo tyrimo metu, sudarė 31 kraujo mėginys. 16 mėginių iš kliniškai sergančių avių ir 15 kraujo mėginių iš kliniškai sveikų avių. Tyrimo metu 10 gyvūnų krito.
Prieš kiekvieną kraujo ėmimą buvo atliekama bandos apžiūra, įvertinta tiriamų avių būklė, registruojami matomi klinikiniai požymiai.
Tyrimai atlikti du kartus – prieš ir po gydymo. Tiriamieji gyvūnai buvo suskirstyti pagal lytį į avis ir avinus bei pagal amžių: iki 6 mėnesių amžiaus ir virš 6 mėnesių. Taip pat atskiras grupes sudarė kliniškai sveikos ir kliniškai sergančios avys. Gyvūnai tirti pagal klinikinių požymių pasireiškimą, kraujo parazitų nustatymą, užsikrėtimą kraujasiurbėmis erkėmis, kraujo forminių elementų pokyčius. Vertintas gydymo bei erkių kontrolės priemonių efektyvumas. Analizuoti kritusių gyvūnų duomenys atsižvelgiant į lytį, amžių ir klinikinius požymius.
Tyrimai atlikti prisilaikant gyvūnų globos, laikymo, naudojimo bei veterinarinių reikalavimų (1997 m. lapkričio 06 d. Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymas (Valstybės
žinios, 1997-11-28, Nr. 108-2728)).
2.2. Atlikti tyrimai ir jų metodika
Kraujo mėginių ėmimas. Kraujo mėginiai imti iš vena jugularis. Gyvūnai fiksuoti. Dūrio
vieta dezinfekuota. Kraujo mėginys imtas naudojant vakuuminę kraujo ėmimo sistemą: adatą ir jos laikiklį, į kurį įstatomas mėgintuvėlis. Kiekvienam gyvūnui buvo naudojama nauja adata. Vena užspausta žemiau dūrio vietos, adata įvedama 45–50o kampu. Kraujas surenkamas į mėgintuvėlį su EDTA antikoaguliantu. Ant mėgintuvėlio užrašomas gyvūno identifikacijos numeris.
Kraujo tepinėlio atlikimas. Kraujo tepinėlis atliekamas iš v. jugularis paimto kraujo
mėginio. Kraujo lašas stikline lazdele uždedamas ant švaraus objektinio stiklelio ir švelniai nubraukiamas kitu stikleliu, jį stumiant ar traukiant. Kraujo tepinėlis dažytas May – Grunwald – Gimza metodu. Ant tepinėlio užlašinama 10 lašų May – Grunwald dažų ir laikoma 3 minutes. Nenupylus dažų užpilamas buferinis tirpalas ir laikomas 1 minutę. Nupylus užlašinama Gimzos dažų (2 – 3 lašai Gimzos dažų į 2 ml distiliuoto vandens) ir laikoma 10 – 15 minučių. Praėjus laikui, dažai nuplaunami distiliuotu vandeniu ir leidžiama nudžiūti.
Mikroskopinis kraujo tepinėlio tyrimas ir leukoformulės skaičiavimas. Tepinėlių
mikroskopavimas atliktas Nikon YS 100 mikroskopu, naudojant imersinį aliejų ir 100 kartų didinantį objektyvą. Eritrocituose ieškoma Theileria spp. piroplazmų. Vertinant tepinėlius buvo
22 apžiūrimi 200 matymo laukų, užsikrėtimas pirmuonimis nustatytas radus bent vieną pirmuonimis užkrėstą eritrocitą.
4 pav. Theileria spp. eritrocituose, x100 (aut. nuotr.)
Leukoformulės skaičiavimui naudojamas mikroskopas ir specialus skaičiuotuvas. Identifikuojamos ir specialiame skaičiuotuve pažymimos matymo lauke pastebėtos baltosios kraujo ląstelės. Tepinėlyje skaičiuojamas bendras ląstelių skaičius iki 100 vienetų.
Taip pat registruoti matomi ląstelių pokyčiai, tokie kaip poikilocitozė, anizocitozė, mikrocitozė, hipochromija, neutrofilai su hipersegmentuotais branduoliais, padidėję trombocitai.
Statistinė duomenų analizė. Tyrimo duomenų statistinė analizė atlikta naudojantis statistiniu
paketu SPSS statistics for Windows. Rezultatų pasiskirstymas grupėse buvo nustatomas taikant „Chi“ kvadrato kriterijų. Tiriant veiksnių įtaką rezultatams buvo atlikta vienfaktorė dispersinė analizė „ANOVA“. Apskaičiuotas vidutinis aritmetinis vidurkis, vidutinio aritmetinio vidurkio paklaida. Duomenys buvo laikomi statistiškai patikimi, kai p ≤ 0,05. Duomenys apdoroti Microsoft Office Excel 2007 programa.
23
3. TYRIMO REZULTATAI
Avių užsikrėtimas Theileria spp. kraujo pirmuonimis nustatytas atliekant mikroskopinį kraujo tepinėlio tyrimą. Tyrimas atliktas kliniškai sergančioms avims. Taip pat tirti kliniškai sveikų avių kraujo mėginiai. Pirmojo kraujo mėginių tyrimo metu ištirti 41 avies kraujo mėginiai. 26 tirtoms avims (63,4 proc.) buvo būdingi klinikiniai požymiai. Teileriozei būdingi simptomai nepasireiškė 15 avių (36,6 proc.). Antrasis tyrimas atliktas tiriamosioms avims (n= 31) po taikyto gydymo.
5 pav. Užsikrėtimo teilerioze santykis grupėse
Pirmojo tyrimo metu, atliekant tepinėlių mikroskopavimą, piroplazmos nustatytos 22 avių (53,7 proc.) kraujo mėginiuose. Kraujo pirmuonių nerasta 46,3 proc. visų tirtų avių mėginių. Analizuojant užsikrėtimą tiriamosiose grupėse nustatyta, kad daugiausiai Theileria spp. užsikrėtusi buvo kliniškai sergančių avių grupė – 84,6 proc. Piroplazmų neaptikta 4 kliniškai sergančių avių kraujo mėginiuose (15,4 proc.). Analizuojant kliniškai sirgusių avių grupės duomenis, nustatyta, jog užsikrėtusių gyvūnų grupėje yra 5,5 karto daugiau nei neužsikrėtusių. Nei viename tirtame kliniškai sveikų gyvūnų kraujo mėginyje nebuvo rasta Theileria spp. parazitų. Visos 15 avių (100 proc.) buvo sveikos.
Antro mikroskopinio tyrimo metu, buvo pakartotinai tiriami kraujo mėginiai ir registruojamas avių užsikrėtimas, po taikyto gydymo. Ištirti 31 avies kraujo mėginiai. Užsikrėtusių pirmuonimis
0 22 15 4 0 5 10 15 20 25
Kliniškai sveikos Kliniškai sergančios
Av ių s ka ičius , v nt. Tiriama grupė
Užsikrėtimo teilerioze santykis grupėse
Užsikrėtusios Neužsikrėtusios
24 avių nebuvo nustatyta. Kliniškai sveikos avys sudarė 48,4 proc. tirtų gyvūnų. 51,6 proc. kliniškai sirgusių avių pakartotino tyrimo metu taip pat nebuvo nustatyta parazitų.
Lyginant pirmojo ir antrojo tyrimo duomenis, avių užsikrėtimas Theileria spp. pirmuonimis sumažėjo 53,7 proc. Tyrimo duomenys yra statistiškai reikšmingi p < 0,001
Analizuojant lyties įtaką avių teileriozės pasireiškimui, tiriamosios avys suskirstytos į dvi grupes pagal lytį – avis ir avinus, neatsižvelgiant į kitus kriterijus, tokius kaip amžius ar klinikiniai simptomai.
6 pav. Lyties įtaka avių užsikrėtimui Theileria spp.
Analizuojant tyrimo duomenis, nustatyta, jog avys sudarė 61 proc., o avinai – 39 proc. bendros gyvūnų imties. Imčių dydžiai skyrėsi 1,5 karto. Vertinant lyties įtaką ligos pasireiškimui, nustatyta, kad Theileria spp. užsikrėtusios avys sudarė 31,7 proc. visos tiriamųjų imties. Registruoti 9 avinai, užsikrėtę kraujo parazitais – 22 proc. visų tirtų gyvūnų. Remiantis tyrimo duomenimis, užsikrėtusių gyvūnų grupę sudarė 59 proc. avių ir 41 proc. avinų. Analizuojant teilerioze neužsikrėtusių grupę, pastebėta, jog avys sudarė 63,2 proc., o avinai 36,8 proc. tiriamosios grupės. Remiantis tyrimo duomenimis lytis neturėjo įtakos susirgimo pasireiškimo dažniui. Skirtumas tarp lyčių nebuvo statistiškai reikšmingas p > 0,05.
Siekiant išsiaiškinti amžiaus įtaką ligos pasireiškimui, tiriamieji gyvūnai suskirstyti į dvi amžiaus grupes – iki 6 mėnesių amžiaus ir virš 6 mėnesių amžiaus.
13 12 9 7 0 2 4 6 8 10 12 14 Užsikrėtusios Neužsikrėtusios Av ių s ka ičius , v nt. Užsikrėtimas Theileria spp.
Lyties įtaka avių užsikrėtimui
Avis Avinas
25
7 pav. Amžiaus įtaka avių užsikrėtimui Theileria spp.
Remiantis tyrimo duomenimis 70,7 proc. visų tirtų gyvūnų sudarė avys, priklausančios iki 6 mėnesių amžiaus grupei. Vyresnių nei 6 mėnesių amžiaus grupėje buvo 12 avių (29,3 proc.). Analizuojant amžiaus įtaką užsikrėtimui parazitais nustatyta, kad užsikrėtusios avys, iki 6 mėnesių, sudarė 39 proc. visų tirtų gyvūnų. Virš 6 mėnesių amžiaus grupėje nustatytos 6 užsikrėtusios avys – 14,6 proc. bendros gyvūnų imties. Atskirai analizuojant avių iki 6 mėnesių amžiaus grupę nustatyta, kad didesnę dalį sudarė Theileria spp. užsikrėtę gyvūnai – 51,2 proc. tiriamosios grupės. Virš 6 mėnesių amžiaus grupėje tiek užsikrėtusių, tiek neužsikrėtusių Theileria spp. gyvūnų skaičius pasiskirstė po lygiai – 6 avis (50 proc.). Lyginant tiriamasias grupes nustatyta, jog amžiaus grupėje iki 6 mėnesių užsikrėtimas kraujo parazitais buvo 2,7 kartus didesnis nei avių virš 6 mėnesių amžiaus. Vertinant amžiaus įtaką avių teileriozės pasireiškimui nustatyta, jog amžius neturėjo reikšmės susirgimo pasireiškimo dažniui. Skirtumas tarp amžiaus grupių nebuvo statistiškai reikšmingas p > 0,05.
Visoms avims kraujo mėginių ėmimo metu atlikta apžiūra. Tirta ar gyvūnai yra užsikrėtę kraujasiurbėmis erkėmis, radus bent vieną erkę, rezultatas buvo laikomas teigiamu. Dažniausiai apžiūrimos kūno dalys –– ausys, snukio sritis, kaklas, išangės sritis.
6 16 6 13 Virš 6 mėn. amžiaus Iki 6 mėn. amžiaus Avių skaičius, vnt. Am žia us g rup ė
Amžiaus įtaka avių užsikrėtimui
Neužsikrėtusios Užsikrėtusios
26
8 pav. Užsikrėtimo kraujasiurbėmis erkėmis santykis grupėse
Pirmojo tyrimo metu, ištyrus 41 avį nustatyta, kad tik 17 proc. apžiūrėtų gyvūnų yra būdingas užsikrėtimas kraujasiurbėmis erkėmis. Išanalizavus tiriamasias grupes, nustatyta, kad erkės rastos 7 kliniškai sergančioms avims (26,9 proc.). 73,1 proc. kliniškai sergančių gyvūnų erkių neaptikta. Taip pat visoms kliniškai sveikoms avims – 15 gyvūnų, nebuvo būdingas užsikrėtimas kraujasiurbėmis erkėmis. Nustatyta, jog erkių aptikimas kliniškai sergančioms avims yra statistiškai reikšmingas požymis p < 0,05.
Antrojo tyrimo metu apžiūrėta 31 avis. Apžiūros metu nebuvo nustatytas avių užsikrėtimas kraujasiurbėmis erkėmis. Ištyrus 16 kliniškai sergančių bei 15 kliniškai sveikų gyvūnų – nerasta nei vieno parazito. Užsikrėtimo lygis sumažėjo 17 proc. Duomenys buvo statistiškai reikšmingi p < 0,05.
Tyrimo metu visoms avims – kliniškai sergančioms ir kliniškai sveikoms taikytas medikamentinis gydymas. Kliniškai sveikas avis nuspręsta gydyti dėl galimų mikroskopinio tyrimo paklaidų, siekiant užkirsti kelią ligos plitimui bei gyvūnų kritimui. Medikamentinio gydymo schemą sudarė imidokarbo dipropionato preparatai bei tetraciklinų grupės antibiotikai. Vaistų dozės parinktos atsižvelgiant į gyvūnų svorį. Imidokarbo dipropionatas naudotas 2 kartus, 7 dienų intervalu. Tetraciklinų grupės antibiotikai skirti 5 dienas iš eilės.
Taip pat nustačius avių užsikrėtimą erkėmis, visoms tiriamosioms avims taikytos erkių kontrolės priemonės – deltametrino preparatai.
0 7 15 19 0 2 4 6 8 10 12 14 16 18 20
Kliniškai sveikos Kliniškai sergančios
Av ių s ka ičius , v nt. Tiriama grupė
Užsikrėtimo kraujasiurbėmis erkėmis santykis
grupėse
Nustatytos erkės Nenustatytos erkės
27
9 pav. Avių medikamentinio gydymo efektyvumas
Vertinant tyrimo rezultatus po taikyto medikamentinio gydymo nustatyta, kad pasireiškė kritimai, kurie sudarė 24 proc. (n=10) visų gydytų avių. Medikamentinio gydymo efektyvumas siekė 76 proc., kraujo parazitų nenustatyta 31 gydytai aviai.
Vertinant erkių kontrolės priemonių efektyvumą buvo atsižvelgiama į pirmo kraujasiurbių erkių tyrimo metu gautus duomenis (žriūrėti 7 pav.). Pirmojo tyrimo metu, ištyrus 41 avį nustatyta, kad 17 proc. apžiūrėtų gyvūnų yra būdingas užsikrėtimas kraujasiurbėmis erkėmis. Pakartojus tyrimą po taikyto medikamentinio gydymo bei parazitų kontrolės priemonių panaudos, nustatyta, jog nei viena avis neturi erkių. Tyrimo duomenimis erkių kontrolės priemonių efektyvumas siekė 100 proc.
Tyrimų metu (prieš gydymą ir po gydymo), imant kraujo mėginius atlikta gyvūnų apžiūra ir registruoti stebimi klinikiniai požymiai, tokie kaip edemos apatinio žandikaulio srityje, ašarų hipersekrecija, išliesėjimas ir anemiškos gleivinės. Prieš gydymą klinikiniai požymiai nustatyti 26 kliniškai sergančioms avims. Po gydymo simptomai registruoti 16 kliniškai sergančių avių. Kliniškai sveikoms avims simptomai nepasireiškė.
10, 24%
31, 76%
Medikamentinio gydymo efektyvumas
Gaišo Pasveiko
28
10 pav. Klinikiniai požymiai prieš ir po gydymo
Analizuojant nustatytas kliniškai sergančių avių skaičiaus sumažėjimas. Prieš gydymą 69,2 proc. tiriamosios grupės gyvūnų pasireiškė anemiškos gleivinės. Po gydymo šis požymis registruotas 56,3 proc. avių. Išliesėjimas nustatytas 57,7 proc. avių prieš gydymą. Šis rodiklis sumažėjo iki 50 proc. po gydymo. Daugiausiai avių buvo stebima ašarų hipersekrecija – 73,1 proc. Šis simptomas po gydymo nustatytas tik 25 proc. tirtų avių. Tai labiausiai kitęs rodiklis tyrimo eigoje, skirtumas tarp pirmojo ir antrojo tyrimo rezultatų siekia beveik 3 kartus. Duomenys statistiškai reikšmingi p < 0,01. Taip pat abiejų tyrimų metu gyvūnams registruotas edemų apatinio žandikaulio srityje pasireiškimas. Šis simptomas nustatytas 61,5 proc. avių prieš gydymą. Po gydymo avių su edemomis skaičius sumažėjo iki 43,8 proc.
16 19 15 18 7 4 8 9
Edemos apatinio žandikaulio srityje Ašarų hipersekrecija Išliesėjimas Anemiškos gleivinės Avių skaičius, vnt. K lin ik ini s po žy m is
Klinikiniai požymiai prieš ir po gydymo
29 Remiantis tyrimų metu gautais rezultatais buvo atlikta simptomų pasireiškimo vienai kliniškai sergančiai aviai analizė.
11 pav. Klinikinių požymių skaičius vienam gyvūnui
Atlikto tyrimo duomenimis 9 kliniškai sergančioms avims pirmojo tyrimo metu (prieš gydymą) buvo registruojamas 2 simptomų pasireiškimas. Taip pat 9 avims (34,6 proc.) buvo stebimi 3 klinikiniai požymiai. 3 kliniškai sergančioms (11,5 proc.) prieš gydymą buvo matomas 1 simptomas. 19,2 proc. tirtų avių pirmo tyrimo metu nustatyti visi keturi būdingi klinikiniai požymiai (ašarų hipersekrecija, edemos apatinio žandikaulio srityje, išliesėjimas bei anemiškos gleivinės).
Antrojo tyrimo metu (po gydymo kurso) 2 klinikiniai požymiai buvo registruojami 7 avims (43,8 proc.). Apžiūrint nustatyta 1 avis, kuriai po gydymo nebuvo jokių matomų klinikinių požymių. 3 klinikinių požymių kompleksas pasireiškė 18,8 proc. avių po gydymo.
Atliekant mikroskopinį kraujo tepinėlio tyrimą kliniškai sergančioms avims nustatytas trombocitų dydžio pokytis (padidėję trombocitai), neutrofilai su hipersegmentuotais branduoliais, mikrocitozė, poikilocitozė, anizocitozė, hipochromija. Duomenys rinkti dviejų tyrimų metu – prieš gydymą ir po jo. 0 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 4 3 2 1 Nėra požymių Av ių s ka ičius , v nt.
Klinikinių požymių skaičius
Klinikinių požymių skaičius vienam gyvūnui
Prieš gydymą Po gydymo
30
12 pav. Kraujo kūnelių pokyčiai prieš ir po gydymo
Analizuojant kliniškai sergančių avių duomenis pirmojo ir antrojo tyrimo metu nustatytas avių, su kraujo ląstelių pokyčiais, skaičiaus sumažėjimas. Mikroskopavimo prieš gydymą metu, dažniausiai stebimas ląstelių pokytis buvo poikilocitozė bei anizocitozė. Šie pokyčiai registruoti 80,8 proc. tirtų avių kraujo mėginiuose. Taip pat daugelyje mikroskopuotų tepinėlių – 76,9 proc. nustatyta hipochromija. Prieš gydymą mažiausiai avių – 4 (15,4 proc.) stebėti padidėję trombocitai.
Antrojo tyrimo metu (po gydymo) anizocitozė nustatyta 43,8 proc. tirtų avių kraujo mėginiuose. Po gydymo, avių su būdinga hipochromija bei poikilocitoze pasiskirstymas vienodas – po 6 gyvūnus. Padidėję trombocitai nustatyti tik 1 aviai. Tyrimo eigoje registruotas labiausiai kitęs avių, kurioms stebimi padidėję trombocitai, skaičius. Po gydymo šis rodiklis sumažėjo 4 kartus. Taip pat tyrimo eigoje 3,5 karto sumažėjo poikilocitozės pasireiškimas avių kraujo tepinėliuose. Po gydymo, 1,4 karto sumažėjo avių, turinčių neutrofilus su hipersegmentuotais branduoliais. Registruoti statistiškai reikšmingi avių, kurioms pasireiškė poikilocitozė, anizocitozė bei hipochromija skaičiaus pokyčiai lyginant pirmo ir antro tyrimo rezultatus p < 0,01.
21 21 5 7 4 20 7 6 2 5 1 6 0 5 10 15 20 25 Anizocitozė Poikiliocitozė Mikrocitozė Neutrofilai su hipersegmentuotais branduoliais Padidėję trombocitai Hipochromija Avių skaičius, vnt. L ąs telių po ky čia i
Kraujo kūnelių pokyčiai prieš ir po gydymo
31 Remiantis tyrimų duomenis atlikta kraujo kūnelių pokyčių pasireiškimo vienai kliniškai sergančiai aviai analizė.
13 pav. Kraujo kūnelių pokyčių skaičius vienam gyvūnui
Analizuojant tyrimo rezultatus nustatyta, jog visi 6 tyrimo metu registruoti kraujo ląstelių pokyčiai nepasireiškė nei vienai kliniškai sergančiai aviai prieš ar po gydymo. Prieš gydymą, kliniškai sergančių avių kraujo tepinėliuose dažniausiai registruoti 3 matomi ląstelių pokyčiai, jie nustatyti 38,5 proc. avių (n=10). 27 proc. tirtų avių mėginiuose nustatytas ląstelių pokyčių komplekas, sudarytas iš 4 pokyčių. Po gydymo, dažniausiai kliniškai sergančių avių mėginiuise buvo registruojamas 1 kraujo ląstelių pokytis – 31,3 proc. Vienodai dažnai po gydymo, kraujo tepinėliuose matomas 2 pokyčių ląstelėse kompleksas – 25 proc., taip pat 4 avių tepinėliuose nebuvo kraujo kūnelių pokyčių.
Mikroskopuojant kraujo mėginius buvo skaičiuojamos kliniškai sveikų bei kliniškai sergančių avių leukoformulės. Leukocitų skaičius buvo registruojamas tiek pirmo, tiek antrojo tyrimo metu. Skaičiavimas atliktas pasinaudojus specialiu skaičiuotuvu. Išvesti leukocitų skaičiaus vidurkiai.
0 1 7 10 4 4 0 0 0 0 3 4 5 4 0 2 4 6 8 10 12 6 5 4 3 2 1 Nėra pokyčių Av ių s ka ičius , v nt.
Kraujo kūnelių pokyčių skaičius
Kraujo kūnelių pokyčių skaičius vienam gyvūnui
Prieš gydymą Po gydymo
32
2 lentelė. Leukocitų skaičiaus vidurkiai
Leukocitų rūšis
Kliniškai sveikos avys Kliniškai sergančios avys
Norma Pirmas tyrimas (prieš gydymą) Antras tyrimas (po gydymo) Pirmas tyrimas (prieš gydymą) Antras tyrimas (po gydymo) Jauni neutrofilai 0,47±0,19 0,47±0,17 0,35±0,12 0,25±0,14 0–2 Lazdeliniai neutrofilai 2,87±0,38 3,33±0,43 8,19±1,58 4,13±0,57 3–6 Segmentiniai neutrofilai 39,13±1,67 38,27±0,86 34,15±3,08 28,44±3,96 35–45 Eozinofilai 7,67±0,68 7,73±0,61 8,73±1,29 14,88±2,22 4–12 Bazofilai 0,47±0,13 0,47±0,13 0,73±0,20 0,06±0,06 0–1 Monocitai 2,00±0,29 2,4±0,43 4,42±0,62 4,13±0,85 2–5 Limfocitai 47,4±2,14 47,33±1,09 45,38±4,57 46,25±4,56 40–50
Lyginant kliniškai sveikų avių leukocitų reikšmių vidurkius pirmo ir antro tyrimo metu, nustatyta, kad nežymiai kito lazdelinių bei segmentinių neutrofilų, eozinofilų ir monocitų reikšmių vidurkiai (žr. 2 lentelė). Taip pat nustatytas nežymus lazdelinių neutrofilų reikšmių vidurkio sumažėjimas – 2,87±0,38, lyginant su avių leukoformulės normos ribomis. Kiti leukocitų reikšmių vidurkiai buvo normos ribose.
Analizuojant kliniškai sirgusių avių leukocitų reikšmių vidurkių pokyčius pirmo ir antro tyrimo metu, nustatyta, jog visi rodikliai nežymiai kito. Pirmo tyrimo metu registruotas lazdelinių neutrofilų reikšmių vidurkio padidėjimas – 8,19±1,58 lyginant su normos ribomis. Antro tyrimo metu registruotas virš normos ribų pakilęs eozinofilų vidurkis – 14,88±2,22. Tiek pirmo, tiek antro tyrimo metu kliniškai sergančioms avims buvo stebimas nežymus segmentinių neutrofilų vidurkio sumažėjimas lyginant su normos ribomis, 34,15±3,08 – pirmo tyrimo, 28,44±3,96 – antro tyrimo metu.
Išanalizavus gautus duomenis, paaiškėjo, kad statistiškai reikšmingai skyrėsi lazdelinių neutrofilų reikšmių vidurkiai pirmojo tyrimo metu tarp kliniškai sveikų avių – 2,87±0,38 bei kliniškai sergančių avių – 8,19±1,58, p < 0,01. Taip pat statistiškai reikšmingas pokytis registruotas analizuojant segmentinių neutrofilų reikšmių vidurkius, gautus antro tyrimo metu tarp kliniškai sveikų avių – 38,27±0,86 ir sergančių avių – 28,44±3,96, p < 0,05. Antro tyrimo metu gauti eozinofilų reikšmių vidurkiai skyrėsi statistiškai reikšmingai tarp lyginamų kliniškai sveikų – 7,73±0,61 bei kliniškai sergančių avių – 14,88±2,22, p < 0,01. Statistiškai reikšmingai skyrėsi bazofilų reikšmių vidurkiai antro tyrimo metu tarp kliniškai sveikų avių – 0,47±0,13 ir sergančių avių – 0,06±0,06, p < 0,05. Taip pat reikšmingas pokytis gautas lyginant pirmo ir antro tyrimo metu registruotus bazofilų reikšmių vidurkius kliniškai sergančioms avims – 0,73±0,20 ir 0,06±0,06, p < 0,05. Kitas statistiškai reikšmingai kitęs vidurkis buvo monocitų, lyginant pirmo tyrimo
33 duomenis. Kliniškai sergančioms avims registruotas 4,42±0,62 vidurkis, kliniškai sveikoms avims – 2,00±0,29, p < 0,01.
Tyrimo eigoje atlikus gautų duomenų registraciją, vertintas avių kritimų pasireiškimas tiriamosiose grupėse.
14 pav. Avių gaištamumo santykis grupėse
Analizuojant duomenis nustatyta, kad visos kritusios avys – 10 gyvūnų, priklausė kliniškai sergančių avių grupei, jos sudarė 38,5 proc. analizuojamos grupės. Nustatytas statistiškai reikšmingas ryšys tarp kritimų bei tiriamosios grupės (kliniškai sergančių) avių, p < 0,01. Kliniškai sveikų avių grupėje gaišimai nebuvo registruoti viso tyrimo metu.
15 pav. Gaišusių ir pasveikusių avių lyčių pasiskirstymas
Tyrimo duomenimis, nustatyta, kad 60 proc. gaišusių gyvūnų buvo avys. Tyrimo metu gaišo 4 avinai. Duomenys nėra statistiškai reikšmingi p>0,05. Taip pat nustatyta, jog tiek avių, tiek avinų pasveiko 3 kartus daugiau nei gaišo.
10 0 16 15 0% 10% 20% 30% 40% 50% 60% 70% 80% 90% 100%
Kliniškai sergančios Kliniškai sveikos
Av ių s ka ičius , pro c. Tiriama grupė
Gaištamumo santykis grupėse
Gaišo Pasveiko 6 4 19 12 0 5 10 15 20 Avis Avinas Av ių s ka ičius , v nt. Lytis
Gaišusių ir pasveikusių avių lyčių
pasiskirstymas
Gaišo Pasveiko
34
16 pav. Gaišusių ir pasveikusių avių amžiaus grupių pasiskirstymas
Analizuojant gaišusių avių duomenis, nustatyta, kad 80 proc. gaišusių avių priklausė amžiaus grupei iki 6 mėnesių amžiaus. Gaišo 2 avys iš grupės virš 6 mėn. amžiaus. Lyginant amžiaus grupėse pasireiškusį gaištamumą, nustatyta, kad iki 6 mėnesių amžiaus grupėje jis buvo 4 kartus didesnis nei avių virš 6 mėn. Duomenys nebuvo statistiškai reikšmingi p>0,05. Analizuojant iki 6 mėn. amžiaus grupę pastebėta, kad pasveikusių avių skaičius 2,6 karto didesnis nei gaišusių. Grupėje virš 6 mėn. pasveikusių gyvūnų skaičius lyginant su gaišusiais skiriasi 5 kartus.
17 pav. Klinikiniai požymiai avims prieš gaišimą
Išanalizavus tyrimų duomenis, nustatyti klinikiniai požymiai, pasireiškę gaišusioms avims. Prieš kritimą dažniausiai registruotas klinikinis požymis buvo išliesėjimas, jis pasireiškė 90 proc. gyvūnų. Ašarų hipersekrecija nustatyta 6 avims prieš gaišimą – 60 proc. Analizuojant rezultatus, nustatyta, kad išliesėjimas ir gaišimai yra statistiškai susiję, p<0,001.
8 2 21 10 0 5 10 15 20 25
Iki 6 mėn. amžiaus Virš 6 mėn. amžiaus
Av ių s ka ičius , v nt. Amžiaus grupė
Gaišusių ir pasveikusių avių amžiaus grupių
pasiskirstymas
Gaišo Pasveiko 7 9 6 8 0 2 4 6 8 10 Anemiškos gleivinės Išliesėjimas Ašarų hipersekrecija Edemos apatinio žandikaulio srityjeAvių skaičius, vnt. K lin ik ini s po žy m is
