Skirtingų produktyvumo tipų kiaulių kompaktiškumo ir m÷singumo indeksų vertinimas

LIETUVOS VETERINARIJOS AKADEMIJA

GYVULININKYSTöS TECHNOLOGIJOS

FAKULTETAS

GYVULININKYSTöS KATEDRA

Donatas Volungevičius

Skirtingų produktyvumo tipų kiaulių kompaktiškumo ir

m÷singumo indeksų vertinimas

Magistro darbas

e. doc. p., dr. Nijol÷ Kvietkut÷

Magistro darbas atliktas 2008 – 2010 metais Lietuvos veterinarijos akademijos Gyvulininkyst÷s katedroje ir Valstybin÷je kiaulių veislininkyst÷s stotyje, Jadvimpolio km., Baisiogalos sen., Radviliškio raj.

Magistro darbą paruoš÷: Donatas Volungevičius

(parašas)

Magistro darbo vadovas: e. doc. p., dr. Nijol÷ Kvietkut÷ (LVA Gyvulininkyst÷s katedra)

(parašas)

Recenzentas:

TURINYS

ĮVADAS ... 4

1. LITERATŪROS APŽVALGA... 5

1.1. Kiaulių veislininkyst÷ Lietuvoje ... 5

1.2. Technologiniai veiksniai įtakojantys kiaulių produktyvumą ir vystymąsi ... 8

1.2.1. Š÷rimas ... 8

1.2.2. Laikymas ... 10

1.2.2.1. Mikroklimatas... 12

1.3. Genetiniai veiksniai įtakojantys kiaulių produktyvumą ir vystymąsi... 14

1.3.1. Veisl÷ ir kryžminimas... 14

1.3.2. Lytis ... 15

1.3.3. Stresas... 16

1.4. Gyvų kiaulių ir skerdenų raumeningumo vertinimas... 18

1.5. Kiaulių išsivystymas ir ryšys su produktyvumu... 21

2. DARBO ATLIKIMO VIETA IR METODIKA... Error! Bookmark not defined. 3. TYRIMŲ REZULTATAI ... 27

IŠVADOS ... 32

SUMMARY... 33

ĮVADAS

Kiaulininkyst÷ yra viena iš pagrindinių gyvulininkyst÷s šakų Lietuvoje. Kiauliena sudaro apie 50 proc. bendro m÷sos gamybos balanso. Lietuvoje kiaul÷s prad÷tos auginti jau prieš 3000 metų (Stankevičien÷ ir kt., 2008).

Pastaruoju metu pasaulio rinkose didžiausią paklausą turi liesa kiauliena. Kai buvo nustatytas žalingas riebalų poveikis žmonių sveikatai, pakito žmonių mitybos tendencijos. Didžiausią paklausą įgijo mažai riebalų turintys gyvulin÷s kilm÷s produktai. Įrodyta, kad m÷sos kokybę lemia ne tik raumenų kiekis skerdenoje, bet ir jos fizin÷s, chemin÷s bei technologin÷s savyb÷s. Iš geros kokyb÷s žaliavos įmanoma pagaminti aukštos kokyb÷s ir konkurencingus m÷sos gaminius. Per pastaruosius kelerius metus mūsų šalyje galutinai susiformavo vartotojų poreikio ir augintojų pasiūlos skerdenų kokybei santykis (Stimbirys ir kt., 2009).

Pagrindiniai reikalavimai keliami šiuolaikinei kiaulininkystei yra: didelis kiaulių produktyvumas, geros pen÷jimosi bei m÷sin÷s savyb÷s. Įgyvendinant šiuos reikalavimus reikia siekti, kad kiaul÷s būtų šeriamos subalansuotais visaverčiais racionais, parenkami ir taikomi tinkami veisimo metodai, atliekama nuosekli kryptinga selekcija produktyvumo ir produkcijos kokyb÷s gerinimo kryptimi, sudaromos optimalios laikymo sąlygos (Jukna ir kt., 2007).

Kiaulių veisimo programos ilgą laiko tarpą buvo orientuotos į ekonomiškai svarbių produktyviųjų savybių, tokių kaip augimo sparta, m÷sos kiekis skerdenose, gerinimą mažinant pašarų sąnaudas ir kitas išlaidas. Pastaruoju metu vis dažniau raginama atsižvelgti ir į nepageidaujamą itin griežtos vienpusiškos atrankos poveikį gyvūnų sveikatai ir produkcijos kokybei. Lietuvoje taip pat prad÷ta kreipti d÷mesį ne tik į skerdenų, bet ir į m÷sos kokybę (Razmait÷ ir kt., 2009).

Darbo tikslas: nustatyti ir įvertinti skirtingų produktyvumo tipų kiaulių kompaktiškumo ir m÷singumo indeksų skirtumus.

Darbo uždaviniai:

1. Atlikti skirtingų produktyvumo tipų kiaulių kūno matavimus.

2. Atlikti ilgiausiojo nugaros raumens ir nugaros lašinių storio matavimus.

1. LITERATŪROS APŽVALGA 1.1. Kiaulių veislininkyst÷ Lietuvoje

Kiaul÷s turi geras biologines savybes – didelį vislumą, trumpą paršingumo periodą, gerą augimo spartą, mažai naudoja pašarų priesvoriui priaugti, gaunama didel÷ skerdenos išeiga. Šios biologin÷s kiaulių savyb÷s leidžia daryti greitą kartų kaitą ir vykdyti intensyvią selekciją norima linkme (Kiaulių veislininkyst÷, 2009).

Pagrindinis kiaulių veislininkyst÷s tikslas yra padidinti kiaulių genetinę vertę, kad ateityje būtų galima padidinti gamybos efektyvumą būsimomis sąlygomis.

Norint nustatyti svarbiausius selekcionuojamus požymius, atsižvelgiama į požymių ekonominę vertę. Apie 40 metų svarbiausiais požymiais pagal ekonominę vertę buvo skerdenų kokyb÷, augimo intensyvumas ir pašarų sąnaudų mažinimas. Toliau gerinant skerdenų kokybę svarbiu požymiu laikoma vertinamų skerdenų sud÷tis pagal raumenų ir riebalų santykį, o selekcija pagal pašarų sąnaudas siejama su baltymų kaupimusi augimo metu.

Pastaraisiais metais vis plačiau ieškoma būdų, kaip sumažinti kiaulininkyst÷s sąnaudas ir padidinti konkurencingumą į kiaulių veislininkyst÷s programas įtraukiant ir atranką pagal požymius, apibūdinamus kaip „neekonominius“ arba funkcinius, nors kiaulininkyst÷s pelningumui ir konkurencingumui jie turi didžiulę reikšmę, nes sumažina sąnaudas produkcijos vienetui gauti.

Pagrindiniai kiaulių selekcionuotini funkciniai požymiai yra sveikatingumas, vaisingumas (vislumas), kojų ir nagų tvirtumas bei kiaulių ilgaamžiškumas, kuris yra tarsi natūralus indeksas, apimantis daugelį požymių.

Kadangi kiaulių atrankos procesas ne tik ilgas, sud÷tingas, bet ir brangus, tikslingiausia apsiriboti savo nacionalinių kiaulių genetinių išteklių išsaugojimu ir tobulinimu.

Lietuvos kiaulių veislininkyst÷s pagrindiniai tikslai turi būti tokie:

● tikslesnis kiaulių produktyvumo požymių (genetinio potencialo) įvertinimas; ● produktyvumo didinimas;

● didesnis turimo genetinio potencialo realizavimas fermose; ● nacionalinio kiaulių genofondo išsaugojimas.

Intensyviausia atranka turi būti vykdoma dirbant su komerciniu tipu, o dar geriau – tipais, nes Lietuvos baltosioms gerinti naudojant skirtingas veisles, reik÷tų jas naudoti skirtingose subpopuliacijose, kad ateityje nekiltų problemų, Lietuvos baltąsias naudojant kryžminimo deriniuose.

Kiaul÷s Lietuvoje, kaip ir kitose išsivysčiusiose kiaulininkyst÷s šalyse, tur÷tų būti veisiamos piramidine sistema, kurios nariai eil÷s tvarka turi išsid÷styti taip:

● A kategorijos visų veislių veislynai, kuriuose produktyviosios savyb÷s tobulinamos tik grynuoju veisimu;

● B kategorijos veislynai, kuriuose dauginamos grynojo veisimo formos ir auginami mišrūnai; ● komercin÷ kiaulininkyst÷, auginanti hibridus m÷sai.

Lietuvos kiaulių veislininkyst÷s sistemą sudaro:

● veislinių kiaulių augintojai, vykdantys veislininkyst÷s apskaitą ir produktyvumo kontrolę ir parduodantys veislinį kiaulių prieauglį;

● Žem÷s ūkio rūmai – institucija, atstovaujanti veislininkyst÷s savivaldai ir veikianti per asociacijas.

Kiaulininkyst÷s pl÷tra, kiaulių augintojų darbo koordinacija, dalyvavimu įdiegiant pažangias technologijas, veisimo, š÷rimo, laikymo ir gamtosaugos klausimais užsiima Lietuvos kiaulių augintojų asociacija. Asociacijos veiklos tikslai:

* Pl÷toti kiaulininkystę, koordinuoti kiaulių augintojų darbą kuriant pažangiausias technologijas, veisimo, š÷rimo, laikymo, ir gamtosaugos klausimais.

* Rengti ir įgyvendinti veislines – selekcines programas. * Rūpintis asociacijos narių mokymu.

* Leisti informacinius leidinius.

* Rūpintis veislinių kiaulių ir lietuviškų kiaulienos gaminių propagavimu ir realizavimu užsienio šalyse.

* Bendradarbiauti su užsienio šalių giminingomis asociacijomis ir draugijomis. * Ginti savo narių teis÷tus interesus.

● Valstybin÷ kiaulių veislininkyst÷s stotis, organizuojanti ir koordinuojanti kiaulių veislininkyst÷s darbą, tarpininkaujanti veislinių kiaulių prekyboje, atliekanti veislinio prieauglio lašinių storio ir raumeningumo matavimus, vykdanti kiaulių kontrolinį auginimą ir pen÷jimą, skerdenų vertinimą, rengianti specializuotų kompiuterin÷s veislininkyst÷s apskaitos ir kompleksinio vertinimo programų užduotis, sudaranti kiaulių produktyvumo apyskaitas ir kontroliuojanti jų vykdymą bei kontrol÷s asistentin÷s tarnybos darbą. Prie Valstybin÷s kiaulių veislininkyst÷s stoties veikiančios kontrolinio pen÷jimo stoties darbas turi būti nukreiptas motininių veislių gerinimo kryptimi, geriausiems kryžminimo deriniams ir t÷vin÷ms veisl÷ms išaiškinti.

● Valstybin÷ gyvulių veislininkyst÷s priežiūros tarnyba prie Žem÷s ūkio ministerijos, kontroliuojanti visą veislininkyst÷s darbą (Kiaulių veislininkyst÷, 2009; Šveistys ir kt., 2005).

Pagrindiniai m÷sinių kiaulių augintojai yra stambios kiaulių auginimo įmon÷s (kompleksai). Šiose įmon÷se taikomas 2 – 3 – 4 veislių pramoninis mišrinimas (http://www.kiaules.lt/main.php).

Gerinant kiaulių produktyvumą – vislumą, pieningumą, pen÷jimosi ir m÷sines savybes, svarbus vaidmuo tenka veisliniam darbui. Kiaulių veislin÷s savyb÷s gerinamos kiaulių veislynuose. Šiuo metu Lietuvoje yra 30 kiaulių veislynų, kuriuose laikoma 115 tūkst. kiaulių, iš jų 7,5 tūkst. paršavedžių

Pagrindinis kiaulių veislynų tikslas yra selekcijos būdu gerinti veislyne veisiamų kiaulių produktyviąsias, pen÷jimosi ir m÷sines savybes bei platinti aukštos veislin÷s vert÷s prieauglį. Kiaulių veislyne turi būti :

1. veisiama ne daugiau dviejų veislių paršavedžių grynaveisl÷s bandos;

2. pirmos kartos mišrūnams gauti laikoma ne daugiau kaip kitų dviejų veislių kuiliai;

3. aukščiausios grup÷s veislynuose laikoma ne mažiau 20 veislinių paršavedžių, pirmos grup÷s veislynuose laikoma ne mažiau 15 veislinių paršavedžių;

4. sudaryti veisimo planai ir jų laikomasi;

5. kuiliai ir paršaved÷s vertinami kontrolinio pen÷jimo stotyje pagal palikuonių pen÷jimosi ir m÷sines savybes, o veislinis prieauglis pagal veislines vertes, nustatytas BLUP metodu; 6. nustatyta tvarka vedama veislininkyst÷s apskaita ir kiaulių ženklinimas;

7. veislinių kiaulių genealogija ir apskaita registruojama Valstybin÷s kiaulių veislininkyst÷s stoties (toliau –VKVS) informacin÷je sistemoje;

8. laikomasi veterinarinių – sanitarinių reikalavimų, laiku atliekamos profilaktin÷s priemon÷s; 9. geros kiaulių š÷rimo, laikymo ir auginimo sąlygos.

(http://www.veislininkyste.lt/index.php?pg=.000000006.000000007&lang=lt).

2008 m. didžiausią lyginamąjį svorį tarp Respublikoje veisiamų kiaulių sudar÷ landrasai – 39,46 proc.

1 pav. Kiaulių skaičiaus pasiskirstymas pagal veisles 2008 metais (procentais) (Kiaulių veislininkyst÷, 2009).

Tik tinkamai panaudojus kiaulių produktyvumo, kuilių ir paršavedžių įvertinimo pagal palikuonių pen÷jimosi ir m÷sines savybes, prieauglio raumeningumo įvertinimo duomenis kryptinga, intensyvia selekcija galima per trumpą laikotarpį pagerinti norimas kiaulių veislines savybes bei įvykdyti pagrindinį veislynų uždavinį – gerinti savo bandos produktyviąsias savybes, išauginti ir platinti geros kokyb÷s, produktyvų veislinį kiaulių prieauglį (http://www.vkvs.lt/).

1.2. Technologiniai veiksniai įtakojantys kiaulių produktyvumą ir vystymąsi

1.2.1. Š÷rimas

Kiaulių augimui, m÷singumui ir m÷sos kokybei reikšmingą įtaką turi pašarų kokyb÷, jų sud÷tis, virškinamumas, š÷rimo tipas bei auginimo sąlygos (Juknevičius ir kt., 2009).

Š÷rimas – pagrindinis veiksnys, skatinantis kiaulių augimą ir vystymąsi. Raciono energijos lygis, lizino kiekis ir baltymingumas turi įtakos raumeninio audinio augimui ir kiaulių skerdenų raumeningumui(http://www.piginfo.ru/technical-data?st1135).

Žemas baltymų lygis racione mažina kiaulių produktyvumą. Pašarų daviniai, kuriuose per daug angliavandenių, skatina kiaulių nutukimą. Mineralin÷s medžiagos kiaulių organizme turi būti pasiskirstę tam tikru kiekiu ir santykiu. Jei racione trūksta mineralinių medžiagų, gyvuliai l÷čiau auga (http://vial.org.ua/?p=348).

Kiaul÷s – gyvūnai su vienkameriniu skrandžiu, tod÷l joms daugiau reikia koncentruotų, mažiau sultingų, žaliųjų pašarų, o taip pat joms reikia gyvulin÷s kilm÷s pašarų. Kiaules reikia šerti griežtai nustatytu laiku, nes jas šeriant anksčiau jos ÷s be apetito, o v÷liau šeriant jos būna neramios, maž÷ja priesvoriai (http://zhivotnovodstva.net/index/1-4.html).

Kiaul÷s priskiriamos visa÷džiams gyvuliams. Jų š÷rimui tinka augalin÷s ir gyvulin÷s kilm÷s pašarai. Kiaules reikia šerti normuotai, priklausomai nuo amžiaus ir svorio (http://www.ferm erstvo.net/2008/04/25/korma-svinyam).

Svarbiausias veiksnys, lemiantis optimalų pašarų pasisavinimą, kartu – gerą m÷singumą, yra raciono baltymų aminorūgščių kiekis ir jų tarpusavio santykis (Juknevičius ir kt., 2009).

Moksliniais tyrimais nustatyta, kad aminorūgštys, bendrieji baltymai, vitaminai yra svarbūs kiaulių skerdenų raumeningumui. Kaip rodo mokslininkų tyrimai, stambiuose specializuotuose ūkiuose – kompleksuose geriau užtikrinamas visavertis kiaulių š÷rimas. Kompleksuose augintų kiaulių rodikliai buvo geresni nei augintų žem÷s ūkio bendrov÷se: skerdenos sv÷r÷ 4,9 kg (p<0,05) daugiau, lašiniai –

1,3 mm plonesni (p>0,05), o skerdenų raumeningumas – 1,7 proc. (p>0,05) didesnis nei kiaulių, augintų smulkiose žem÷s ūkio bendrov÷se (Stimbirys ir kt., 2009).

Esant net palyginti nedideliems š÷rimo nukrypimams nuo normos, paršaved÷s veda ne iki galo išsivysčiusius, mažo svorio paršelius, kurie nugaišta jau pirmosiomis dienomis (Galvosait÷, 2008).

Nuo vienų pašarų pereiti prie kitų reikia pamažu, nes staigus pašarų pakeitimas gali sukelti viduriavimą, sumažinti priesvorius (Šveistys ir kt., 2005).

Gausus normuotas š÷rimas dažniausiai taikomas penimoms kiaul÷ms, taip pat jį galima naudoti ir žindančioms paršaved÷ms bei nujunkytiems paršeliams. Pažym÷tina, kad gausus normuotas š÷rimas yra gana efektyvus: visiškai patenkinamas energijos bei maisto medžiagų poreikis, būna dideli kiaulių priesvoriai, gaunama geros kokyb÷s skerdena, joje būna mažiau lašinių, geriau panaudojami pašarai (http://www/lgi.lt/files/info/Zoootechniko_zinynas.pdf).

Kai kiaul÷s šeriamos iki soties, žymiai padid÷ja priesvoriai, geriau išnaudojama š÷rimo vieta (Leikus ir kt., 2006).

Kiaules reikia šerti subalansuotais visaverčiais pašarais, kurių jos su÷da mažiau, sparčiau auga, sukaupia daugiau raumenų, d÷l to pager÷ja skerdenų vert÷ (Kulpys ir kt., 2007).

Tik optimalus kiaulių š÷rimas teigiamai veikia organinio azoto įsisavinimą, d÷l to did÷ja vidutinis kiaulių priesvoris per parą (Juknevičius ir kt., 2009).

Gera kiaulių virškinimo sistemos veikla, ypač maisto medžiagų įsisavinimas ir rezorbcija, turi tiesioginę įtaką ne tik kiaulių augimo spartai bei pašarų konversijai, kiaulienos kokybei, bet ir paršavedžių bei kuilių reprodukcin÷ms savyb÷ms ir kt. (Leikus ir kt., 2008).

Šeriant penimas kiaules, svarbiausia gauti kuo daugiau geros kokyb÷s skerdenos, esant kuo mažesn÷ms pašarų sąnaudoms. Tod÷l kiaules reiktų šerti taip, kad per parą priaugtų ne mažiau kaip 600 –650g (Šveistys ir kt., 2005).

Pen÷jimo pradžioje reikia mažiau, bet maistingų ir brangesnių pašarų, kurie sudaro apie 10 proc. visų pašarų sąnaudų. Pen÷jimo viduryje kiaul÷s šeriamos mažiau maistingais ir pigesniais pašarais. Šio laikotarpio pašarai sudaro apie 30 proc. visų pašarų sąnaudų. Pen÷jimo pabaigoje kiaul÷s šeriamos mažiau maistingais, pigiausiais pašarais, kurių didesnio svorio kiaul÷s su÷da gana daug – iki 60 proc. viso pašarų kiekio (Kulpys ir kt., 2007).

M÷sos kiekį skerdenoje galima didinti, mažinant augimo intensyvumą bei ribojant pašarų davinį pen÷jimo pabaigoje. Nustatyta, kad š÷rimo apribojimas antroje pen÷jimo pus÷je (pasiekus 60 – 70 kg svorį) mažina riebalų kaupimąsi ir santykinai didina m÷sos kiekį skerdenoje, tačiau mažina prieaugius, ilgina pen÷jimo trukmę, didina pašarų sąnaudas produkcijos vienetui (http://www/lgi.lt/files/info/Zoo otechniko_zinynas.pdf).

Pasteb÷ta, kad penimų kiaulių produktyvumas labai priklauso nuo startinių visaverčių pašarų sud÷ties, tod÷l: pirmiausia, nujunkytų paršelių pašarai turi būti lengvai virškinami ir maistingi; antra, nujunkytų paršelių pašarų žaliavos turi būti tos pačios, kurios bus naudojamos ir penimų kiaulių pašaruose; trečia, nujunkytų paršelių pašarai turi teigiamai veikti besiformuojantį virškinamąjį traktą ir kompensuoti funkcijas, kurių jis dar negali atlikti; ketvirta, pašarai nujunkytiems paršeliams turi būti saugūs (Jerešiūnas ir kt., 2008).

Paskutinį atjunkymo m÷nesį kiaulių racionas papildomas pašarais, gerinančiais m÷sos kokybę (bulv÷mis, miežiais, žirniais) (http://www.piginfo.ru/technical-data?st1135).

Veiksniai, kurie gali tur÷ti įtakos l÷tesniam paršelių augimui po jų atjunkymo: • naujo pašaro virškinimui reikalingų virškinimo fermentų trūkumas; • nepakankamas skrandžio sulčių išsiskyrimas;

• sveiko paršaved÷s pieno nebuvimas pašare (antibakterinis pienas); • nepakankamas maisto įsisavinimas;

• netinkama pašaro konsistencija – sausas arba dr÷gnas; • aplinkos pasikeitimas, stresas.

Atjunkant paršelius, pereiti nuo paršaved÷s pieno prie kitokio pašaro būtina palaipsniui, nes taip bus išvengiama augimo sul÷t÷jimo ir imlumo ligoms (http://www.lzuu.lt/tracoeco balt/files/outgrowth/books/va_lt/Chapter/c3_3_main.htm).

Jeigu paršeliai šeriami nepakankamai subalansuotais arba nesubalansuotais racionais, jie pradeda blogiau augti, sumaž÷ja atsparumas ligoms, paršeliai užskursta, padažn÷ja kritimų. Nujunkomi (ypač ankstyvame amžiuje) paršeliai patiria stresą, o tai neigiamai veikia virškinamojo trakto veiklą (http://www/lgi.lt/files/info/Zoootechniko_zinynas.pdf).

1.2.2. Laikymas

Kiaul÷ms laikyti būtina sudaryti optimalias mikroklimato sąlygas. Auginimo technologija turi atitikti kiaulių fiziologinius poreikius, kad jos kuo mažiau patirtų stresų, kurie neigiamai veikia kiaulių produktyvumą (Kiaulių veislininkyst÷, 2009).

Nuo kiaulidžių bei jų vidaus įrengimo labai priklauso juose auginamų gyvulių sveikatingumas bei produktyvumas.

Priklausomai nuo ūkinių, klimatinių bei technologinių veiksnių kiaulininkyst÷je naudojamas kiaulių laikymas tvartuose neišleidžiant laukan, tvartuose išleidžiant laukan ir lauke (stovyklose).

Tvartin÷ kiaulių laikymo sistema gyvulių sveikatingumo bei gyvulių gerov÷s požiūriu n÷ra efektyvi, taip laikant gali sumaž÷ti jų organizmo rezistentiškumas, produktyvumas, susilpn÷ti konstitucija. Kiaul÷s laikomos vasaros stovyklose bei aptvaruose lauke daug juda, užsigrūdina, suaktyv÷ja visų organų veikla, tod÷l jos mažiau serga, būna produktyvesn÷s, paršeliai gimsta sveiki, gyvybingi, sparčiau auga (http://www.lgi.lt/files/info/Zootechniko zinynas.pdf).

Kiaul÷s yra labai jautrios laikymo sąlygoms. Blogose sąlygose jos greitai suserga ir nenormaliai elgiasi (http://www.lzuu.lt/tracoecobalt/files/outgrowth/books/va_lt/Chapter/c3_3_main.htm).

Kiaulių augimo spartai nemažą įtaką turi laikymo sąlygos. Esant didelei gyvulių koncentracijai, d÷l stresų sukelto organizmo atsparumo sumaž÷jimo, susidaro palankios sąlygos plisti vaistams atsparių ligų suk÷l÷jams. Siekis mažinti kiaulienos gamybos kainas verčia ieškoti naujų kiaulių auginimo būdų. Vienas iš tokių – atviros, pusiau atviros patalpos, pasižyminčios paprastumu. Jose, išlaidos gyvulio vietai įrengti yra kelis kartus mažesn÷s nei tvarte, lengviau užtikrinamos gyvuliams tinkamos aplinkos sąlygos. Tokiose patalpose, gaunami geresni produktyvumo rezultatai, gyvuliai auga sveikesni. Biologinis kiaulių produktyvumas atvirose patalpose yra gana aukštas ir yra aukštesnis nei tvartuose (Juška ir kt., 2006).

Tvankioje patalpoje kiaul÷s jaučiasi prastai, sumaž÷ja jų apetitas, blogiau pasisavinami pašarai, sumaž÷ja augimo tempai. Netinkamomis sąlygomis laikomos kiaul÷s auga l÷tai, suvartoja daugiau pašarų, paršaved÷s mažiau išskiria pieno, blogiau apsivaisina (http://www.lzukt.lt/informa cija/spauda/19.pdf).

Norint išauginti stiprios konstitucijos, sveikus, gerų reprodukcinių savybių veislinius gyvulius bei vesti efektyvią jų atranką reikia sudaryti kiek galint natūralesnes laikymo sąlygas (http://www.lgi.lt/files/info/Zootechniko zinynas.pdf).

Nujunkytų paršelių negalima iš karto nei grupuoti, nei perkelti į kitas patalpas. Labai svarbu, kad perkeliant į kitas patalpas nujunkytus paršelius, būtų laikomasi pagrindinio principo „visos laisvos – visos užimtos“, ir sudarytas reikiamas mikroklimatas, kuriam paršeliai yra labai jautrūs.

Tyrimais įrodyta, kad išvengiant vieno paršelių pergrupavimo ir perk÷limo į kitas patalpas, gaunamas apie 6 proc. didesnis priesvoris. Jei kartu veikia kiti nepalankūs veiksniai, tai tokia būkl÷ dar labiau paaštr÷ja, stresas perauga į distresą, d÷l kurio organizme atsiranda įvairūs pokyčiai, sutrinka pašarų virškinimas, sumaž÷ja svoris, atsparumas, dalis paršelių gali net kristi. Paršelių perk÷limas į kitas patalpas lizdais sukelia mažesnį stresą ir mažiau paveikia produktyvumą negu perk÷limas ir pergrupavimas kartu.

Taikant vienfazę kiaulių auginimo technologiją, kai paršeliai nuo gimimo iki realizavimo auginami tame pačiame garde, išvengiama d÷l pergrupavimo ir pervarymo į kitas patalpas kylančio

streso. Taip auginami paršeliai geriau auga ir panaudoja pašarus, tod÷l vienfaz÷ auginimo technologija zootechniniu požiūriu būtų geriausia (Šveistys ir kt., 2005).

Prieauglis išaugintas vasaros stovyklose lauke būna gerai išsivystęs, stiprios konstitucijos bei sveikatos. Kiaulait÷s, išaugintos tokiose sąlygose išsaugo aukštą produktyvumą net pramonin÷s kiaulienos gamybos sąlygomis. Kuiliukai geriausiai auga ir vystosi, kai laikomi atskirais lizdais, ne daugiau kaip po 3 – 5 vienetus garde (http://www.lgi.lt/files/info/Zootechniko zinynas.pdf).

Nustatyta, kad 4 – 9 m÷n. amžiaus prieauglis, laikomas ant storo kraiko, tam tikrais laikotarpiais per parą priauga vidutiniškai nuo 58 iki 108 g daugiau negu prieauglis, auginamas sekliuose tvartuose ant nekreikiamų grindų (Šveistys ir kt., 2005).

1.2.2.1. Mikroklimatas

Mikroklimato įtaka gyvulio organizmui – tai temperatūros, santykinio dr÷gnio, oro jud÷jimo, oro chemin÷s sud÷ties, apšvietimo, mikroorganizmų poveikis (Bakutis, 2007).

Gyvulių produktyvumas, pašarų sąnaudos labai priklauso nuo mikroklimato. Reikalingi mikroklimato rodikliai priklauso nuo gyvulių amžiaus, jų laikymo būdo (Kavol÷lis, 2007).

Laikymo sistema apriboja galimybę gyvuliams pasirinkti maksimaliai komfortišką aplinką. Tai neleidžia pasireikšti maksimaliam gyvulių produktyvumui, ypač esant aukštai aplinkos temperatūrai. Christon (1988) lygindamas kiaulių augimą 22 – 32ºC aplinkos temperatūroje su augimu termoneutralioje (17 – 21ºC) temperatūroje, nurodo, kad pirmuoju atveju sumaž÷ja kiaulių augimas bei pašarų panaudojimo efektyvumas. Le Belego et al. (2002) nurodo, kad did÷jant aplinkos temperatūrai nuo 22 iki 29ºC, 15 proc. sumaž÷ja pašarų ÷damumas ir 13 proc. – svorio priaugimas (Christon, 1988; Le Belego et al., 2002).

Hyun et al. (1998) duomenimis, aukšta (28 – 34ºC) aplinkos temperatūra sumažina svorio priaugimą ir pašarų ÷damumą atitinkamai 11,9 ir 7,4 proc. Oliveira ir Donzele (1999) nustat÷, kad auginamos komfortiškoje (22±1,56ºC) aplinkoje kiaul÷s auga 8,78 proc. (P<0,01) geriau nei esant aukštai (31,7±1,40ºC) aplinkos temperatūrai (Hyun et al., 1998; Oliveira et al., 1999)

Panašius rezultatus yra gavę Lopez et al.(1991), Quiniou, Dubois, Noblet et al. (2000). Lebret ir kt. (2002) duomenimis, patalpose 17ºC temperatūroje augintos kiaul÷s augo geriau, o vasaros metu lauke – blogiau, nei 24ºC temperatūroje tvarte (Lopez et al., 1991; Quiniou, Dubois, Noblet et al., 2000; Lebret et al., 2002).

Paršavedžių patalpose pirmosiomis dienomis po apsiparšiavimo tikslinga šildyti lokalizuotai ir 30 – 32º C temperatūrą palaikyti tik paršelių guoliaviet÷se, nes patalpoje esant aukštesnei nei 30º C temperatūrai, blog÷ja paršavedžių apetitas (Jančien÷, 2008).

Norint pasiekti geriausių rezultatų, visų grupių kiaules reikia laikyti taip vadinamoje „komforto zonoje“ (geriausia temperatūra tarp aukščiausios ir žemiausios ribos). Esant tokiai temperatūrai kiaul÷s jausis gerai, joms nereik÷s eikvoti energijos kūno temperatūrai palaikyti.

Kai patalpų temperatūra aukštesn÷ negu „komforto zona“, kiaul÷s netenka apetito ir blogiau įsisavina pašarus. Tod÷l sul÷t÷ja jų augimo tempai, padid÷ja gamybos išlaidos.

Mažesnio svorio paršeliai reiklesni patalpos temperatūrai. Tyrimais nustatyta, kad kai nujunkytų paršelių patalpos temperatūra per parą svyruoja ±4º C, pašarų įsisavinimas ir priesvoriai sumaž÷ja apie 10 proc. (http://www.lzukt.lt/informacija/spauda/19.pdf).

1 lentel÷. Kiaulių patalpų mikroklimato parametrai (http://www.lzukt.lt/informacija/spauda/19.pdf).

Faktoriai Paršaved÷s su paršeliais Nujunkyti paršeliai Penimos kiaul÷s Veislinis prieauglis Patalpos temperatūra, ºC 20 (18–22) 20 (18–22) 16–18 (14– 18) 16 (15–18) Santykinis oro dr÷gnumas, proc. 70 (60–80) 70 (60–80) 75 (60–85) 70 (60–80)

Oro jud÷jimo greitis, m/s: žiemą vasarą 0,15 0,40 0,2 0,5–1,0 0,2 0,5–1,0 0,3 0,5–1,0 Leistina žalingų dujų

koncentracija: anglies dioksidas, proc.;

amoniakas, mg/m3; Sieros vandenilis, mg/m3 0,2 15,0 5,0 0,2 15,0 5,0 0,2 20,0 10,0 0,3 15,0 5,0 Oro užterštumas bakterijomis, tūkst./m3 40–50 40–50 50–80 40–50

Svarbus faktorius kiaulių sveikatai, reprodukcijai ir produktyvumui yra patalpos apšvietimas. Per didelis apšvietimas (daugiau kaip 200 liuksų) dirgina gyvulius ir sumažina priesvorius.

Per mažas apšvietimas slopina veislinių gyvulių reprodukcines savybes (Šveistys ir kt., 2005). Kiaulių sveikatą neigiamai veikia triukšmas. Kiaulių patalpose triukšmas netur÷tų būti didesnis kaip 70 decibelų (http://www.lzukt.lt/informacija/spauda/19.pdf).

1.3. Genetiniai veiksniai įtakojantys kiaulių produktyvumą ir vystymąsi

1.3.1. Veisl÷ ir kryžminimas

Pastaruoju metu, išaugus liesos kiaulienos poreikiui, kiaulininkyst÷je daroma selekcija raumeningumui didinti, tod÷l kiaulių kryžminimui ir hibridizacijai naudojami specializuotų m÷sinių veislių kuiliai.

Šiuolaikin÷ selekcijos užduotis – pasiekti, kad auginamos kiaul÷s kauptų kuo mažiau riebalų, jų raumenų mas÷ būtų kuo didesn÷. Vienas iš daugelio veiksnių, sąlygojančių kiaulių m÷sines savybes, raumenų išeigą skerdenoje bei m÷sos fizines savybes ir cheminę sud÷tį, yra veisl÷ (Stimbirys ir kt., 2005).

Whittemore (1998) nurodo tris pagrindinius kiaulių genetinio gerinimo būdus: pageidaujamų požymių selekciją veisl÷s viduje, kitų veislių genų įterpimą, heteroz÷s panaudojimą pramoninio kryžminimo metu (Whittemore,1998).

Daugiau neriebios kiaulienos gaunama atrenkant didesnio raumeningumo kiaules, jas kryžminant arba mažinant skerdžiamų kiaulių svorį. Siekiant gauti sparčiau augančius, didele liesos m÷sos išeiga pasižyminčius mišrūnus, skirtingi požymiai derinami kryžminant motinines ir t÷vines veisles. Renkantis veislę svarbu nepamiršti, kad did÷jant kiaulių raumeningumui did÷ja ir jų jautrumas stresams, jos darosi lepios ir labiau reiklios š÷rimo bei aplinkos sąlygoms.

Kai kuriose Vakarų šalyse d÷mesys buvo atkreiptas į tai, kad vienpusiška selekcija didinant raumeningumą mažina kiaulių atsparumą ligoms ir blogina kitų skerdenos rodiklių kokybę, o selekcijos programose svarbu numatyti kiaulių sveikatingumo k÷limą, genetinio kintamumo išsaugojimą ir m÷sos kokyb÷s gerinimą (Stimbirys ir kt., 2005).

Taikant dviejų veislių mišrinimą siekiama heteroz÷s efekto pasireiškimo – palikuonių augimo spartos, priesvorio, raumeningumo padid÷jimo, pašarų sąnaudų, lašinių storio sumaž÷jimo lyginant su pradin÷mis grynaveisl÷mis formomis. Gavus aukštos genetin÷s vert÷s derinį, sudaromos puikios sąlygos antrajam mišrinimo etapui – hibridizacijai.

Siekiant gauti komercinį produktą, pirmos kartos kiaulait÷s mišrinamos su t÷vinių veislių kuiliais. Paršeliai hibridai būna gyvybingesni, sparčiau auga, pasižymi geresn÷mis m÷sin÷mis savyb÷mis. Trijų veislių hibridai auginami tik m÷sai. Teisingas kryžminimo organizavimas leidžia palikuonyse suderinti specialiai tam parinktų veislių savybes ir pasireikšti heteroz÷s efektui. Heteroz÷ būdinga ne kiekvienam veislių deriniui ir kryžminant pasireiškia ne kiekvieno ūkiškai naudingo požymio heteroz÷. Prieš pradedant vykdyti mišrinimą, reikia atsižvelgti į tai, kokios produktyvumo krypties kiaules norime gauti, kokias atskiras savybes norime pagerinti. Taip pat labai svarbu vykdyti veislių atranką ar paranką pagal atskirus rodiklius, bei kontroliuoti mišrinimo laipsnį siekiant gauti teigiamų rezultatų tolimesn÷se mišrinimo kartose (Kiaulių veislininkyst÷, 2009).

Svarbus vaidmuo raumeningos, geros kokyb÷s ir rentabilios kiaulienos gamyboje tenka pramoniniam mišrinimui, kuris turi būti pl÷tojamas kompleksuose, prekin÷s fermose bei individualiuose (ūkininkų) ūkiuose. Lietuvoje laikomos kiaulių veisl÷s bei esanti veisimo sistema tam sudaro palankias sąlygas. Analizuojant pramoninio mišrinimo įtaką kiaulių pen÷jimosi intensyvumui nustatyta, kad sparčiausiu augimu (156 d.) ir priesvoriu per parą (994 g) išsiskyr÷ jorkšyrų, landrasų ir diurokų (trijų veislių) hibridai. Diurokai pasižymi ne tik gerais pen÷jimosi bei m÷singumo rodikliais, bet ir didesniu tarpraumeninių riebalų kiekiu, gerinančiu mišrūnų m÷sos technologines ir skonines savybes (Klimas ir kt., 2007).

Pramoninio (baigtinio arba terminalinio) kryžminimo tikslas yra gauti mišrūnus, kurie auginami m÷sai ir panaudoti heteroz÷s efektą. Kryžminant gaunamos gyvybingesn÷s, sparčiau augančios, kilogramui priesvorio priaugti sunaudojančios mažiau pašarų kiaul÷s (http://www.lgi.lt/files/info/Zo otechniko zinynas.pdf).

Kaip nurodo Kuhlers et al. (1994) n÷ra vieno geriausio kryžminimo varianto visiems pageidaujamiems požymiams (Kuhlers et al., 1994).

1.3.2. Lytis

Atskirose paršelių vadose lyčių santykis gali ženkliai įvairuoti. Analizuojant didesnio vadų skaičiaus paršelių lyčių santykį galima pasteb÷ti, kad atvestų kiaulaičių ir kuiliukų skaičius yra labai panašus. Bandų pakaitai paliekant daug daugiau kiaulaičių negu kuiliukų, tarp skerdimui auginamo prieauglio net pramonin÷se kiaulių bandose didelę dalį sudaro vyriškos lyties kastruoti individai, kurie daugelio tyr÷jų duomenimis, ne tik sparčiau auga, bet ir yra riebesni (Razmait÷ ir kt., 2009).

Kastratų skerdenos yra žymiai riebesn÷s negu kiaulaičių. Jų lašinių storis ties 6 – 7 šonkauliu – 3,09 mm (P<0,001), ties 10 šonkauliu – 3,8 mm (P<0,001), ties paskutiniu šonkauliu – 2,7 mm (P<0,01), ties paskutiniu juosmens slanksteliu – 3,6 mm (P<0,001), o lašinių storis šone – 2,1 (P<0,001) ir 1,9 mm (P<0,01) didesnis negu kiaulaičių. Kastratų ilgiausiojo nugaros raumens skerspjūvio plotas net 4,0 cm² (P<0,001) mažesnis negu kiaulaičių. Vertinant veislines kiaules, kartu vertinami ir kastratai (Razmait÷ ir kt., 2007).

Nors daugumoje šalių tradiciškai m÷sai auginami kuiliukai kastruojami, d÷l gyvūnų gerov÷s reikalavimų kuiliukų kastravimo klausimas Europos Sąjungoje išlieka poleminis. Sumaž÷jus skerdžiamų pramoninių hibridų riebumui tiek užsienio šalyse, tiek ir Lietuvoje , lyties įtaka skerdenų kokybei sumaž÷jo, bet did÷jant skerdžiamų kiaulių svoriui, lyties įtaka v÷l did÷ja. Be to, tam tikrą skerdžiamų kiaulių dalį sudaro ir kiek riebesnių motininių veislių ar mažiau selekcionuotų vietinių veislių kiaul÷s ir įvairūs jų mišrūnai bei hibridai (Razmait÷ ir kt., 2009).

C. F. M. de Lange su kitais mokslininkais (2003) nurodo auginamų kiaulių skerdenų dalių priklausomybę ne tik nuo š÷rimo, bet ir nuo lyties bei genotipo (C. F. M. de Lange et al., 2003).

Priklausomai nuo lyties, kiaulaičių skerdena yra raumeningesn÷, jų m÷soje yra daugiau baltymų ir mažiau tarpraumeninių riebalų, palyginti su kastratais (Klimas ir kt., 2006).

1.3.3. Stresas

Intensyvinant selekciją m÷singumo gerinimo kryptimi, padid÷jo stresam jautrių kiaulių skaičius. Šį reiškinį sukelia kiaulių 6–oje chromosomoje sutinkamas recesyvinis halotano genas (n). Jeigu šis genas yra homozigotin÷je būkl÷je (nn), tokios kiaul÷s yra jautrios stresams.

Stresams jautrios kiaul÷s sunkiau, negu jiems atsparios, išgyvena stresines situacija, blogiau prisitaiko prie pakitusių aplinkos sąlygų, imlesn÷s įvairioms ligoms, prastesnis jų kai kurių vidaus organų išsivystymas, mažesnis vislumas, pieningumas bei nujunkomų paršelių mas÷ (Klimas ir kt., 2006).

Stresams jautrios kiaul÷s mažiau rezistentiškos, prastesn÷s jų reprodukcin÷s, pen÷jimosi savyb÷s, prastesn÷ m÷sos kokyb÷. Tokių kiaulių skerdenose daugiau yra m÷sos su PSE (blyški, minkšta, vandeninga) bei DFD (tamsi, kieta, sausa) sindromais. Tokią m÷są perdirbant did÷ja gamybos kaštai, maž÷ja produkcijos išeiga, o galiausiai blog÷ja ekonominiai kiaulienos gamybos rodikliai (Kriauzien÷ ir kt., 2005).

Jautrios stresams kiaul÷s yra raumeningesn÷s, tačiau jų m÷sa, kuriai būdingos PSE savyb÷s, yra blogos kokyb÷s, ne taip tinka perdirbti, ypač rūkytiems gaminiams, prastesn÷ jos prekin÷ išvaizda (Klimas ir kt., 2006).

Įvairių veislių kiaul÷s į stresus reaguoja skirtingai. Labai produktyvių veislių gyvuliai yra jautresni. Dažniausiai tai m÷sinių veislių kiaul÷s, ilgai selekcionuotos m÷singumo kryptimi. Tokių gyvulių organizme vykstantys intensyvūs metabolizmo procesai skatina m÷sos augimą, o adaptacin÷s savyb÷s prast÷ja. Jautriausi stresams yra pjetrenai ir įvairios selekcijos landrasai. Stresams atsparios paršaved÷s geriau apsivaisina ir antro s÷klinimo metu, tuo tarpu net 18,2% streso geno nešiotojų s÷klinamos trečią ir ketvirtą kartą (Kriauzien÷ ir kt., 2005).

Kiaulių reakcija stresiniams faktoriams, priklausomai nuo organizmo atsparumo, veisl÷s ir lyties yra nevienoda. Stresams jautresni yra kuiliukai, negu kiaulait÷s. Kiaulių stresinę reakciją galima nustatyti daugeliu metodų, tačiau tiksliausią stresams atsparesnių kiaulių atranką galima padaryti naudojant genotipinio įvertinimo metodus.

Nustačius chromosomose recesyvinį halotano geną (nn arba Nn), kiaul÷s turi būti išbrokuojamos, veislei nepaliekamos. Išimtis gali būti daroma tik pjetrenams, nes dauguma jų chromosomose turi min÷tą streso geną (Klimas ir kt., 2006).

Siekiant išvengti kiaulių stresų fermose būtina joms sudaryti reikiamas sąlygas: teisingai ir laiku atlikti grupių formavimą, nujunkyti ir pervaryti paršelius, veterinarinį aptarnavimą, sv÷rimus, transportavimą, sudaryti tinkamą mikroklimatą, šviesos režimą ir kt., Vasaros metu ventiliuoti ir atv÷sinti patalpas, o žiemą užtikrinti reikiamą šilumos režimą (Jančien÷, 2004).

Pasikeitus aplinkos sąlygoms, gyvulių produktyvumas gali sumaž÷ti, tod÷l įvežant kiaules svarbu atsižvelgti ir į tai, kaip jos prisitaiko prie naujų sąlygų (Klimien÷ ir kt., 2007).

Nepriklausomai nuo to, kokiomis savyb÷mis pasižymi gyvulys, patekęs į naujas sąlygas (pasikeitus klimatui, š÷rimo ir laikymo sąlygoms) jis pirmiausia siekia išgyventi. Toks gyvulių prisitaikymas prie naujų klimato, laikymo, š÷rimo sąlygų ir jų geb÷jimas šiomis sąlygomis daugintis bei išlaikyti aukštą produktyvumą vadinamas aklimatizacija.

Jei sąlygos tinkamos, tai visi procesai vyksta net ger÷jimo kryptimi, o jei prisieina daugiau energijos atiduoti išlikimui, tai labai suprast÷ja gyvulio produktyvumas. Pirmaparšių ir du kartus apsiparšiavusių paršavedžių kūno ilgis aklimatizacijos eigoje trump÷ja. Aklimatizacijos metu sumaž÷ja kiaulių vislumas, paršelių skaičius 21 amžiaus dieną bei atjunkomų paršelių skaičius (Kriauzien÷ ir kt., 2007).

Adaptacijos eiga priklauso nuo gyvulių nervų sistemos tipo, atsparumo stresams, amžiaus, veisl÷s. Jeigu importuotų kiaulių m÷singumas iš pradžių yra geras, tai jau antros ar trečios kartos palikuonių pradeda blog÷ti ( Klimien÷ ir kt., 2008).

Taigi adaptacija (aklimatizacija) yra sud÷tingas procesas, tod÷l norint išsaugoti importuotų veislių kiaulių specifines savybes, o ypač pen÷jimosi ir m÷singumo rodiklius, be visaverčio š÷rimo ir gerų laikymo sąlygų tikslinga ir reguliariai įvežti kuilius kas (kas 3 – 4 metai) arba jų spermą (Klimien÷, 2007).

1.4. Gyvų kiaulių ir skerdenų raumeningumo vertinimas

Nuo 2002 m geguž÷s 1 d. Lietuvoje įsigaliojus Lietuvos žem÷s ūkio ministro įsakymui „D÷l skerdenų klasifikavimo sistemos įdiegimo“, kiaules prad÷ta vertinti pagal kiaulių skerdenų masę ir kokybę. Tai reiškia, kad už kiaules didesnio paj÷gumo skerdyklos ir m÷sos perdirbimo įmon÷s privalo atsiskaityti su kiaulių tiek÷jais nebe už gyvą svorį, kaip buvo daroma iki šiol, bet už kiaulių skerdenas, jų masę ir kokybę.

Lietuvoje kiaules (išskyrus veislei naudotas) vertinti ir atsiskaityti su pardav÷jais pagal skerdenų svorį ir kokybę gali tik tos įmon÷s, kurios per savaitę paskerdžia ne mažiau kaip 100 kiaulių (Stimbirys ir kt., 2004).

Skerdenos kokyb÷s požymių paveldimumo koeficientas yra didžiausias – vidutiniškai h²=0,55 (Stimbirys ir kt., 2007).

Rinkoje kiaulių skerdenų vertę apsprendžiant pagal raumeninio audinio kiekį, vykdant selekciją labai svarbu tiksliai įvertinti tiek veislei ūkiuose atrenkamas kiaules, tiek ir parduodamas skerdykloms (Ribikauskien÷ ir kt., 2009).

Veislinio prieauglio raumeningumas ir lašinių storis nustatomas ultragarso aparatu Piglog 105, jiems pasiekus 85 – 110 mas÷s (kai jie būna apie 5 – 7 m÷n.). Matavimas atliekamas specialiame gardelyje.

Lašinių storis milimetrais matuojamas dviejose vietose:

– ties 3 – 4 juosmens slanksteliu ir 7 cm link papilv÷s nuo vidurin÷s nugaros linijos (FAT1) (A); – 10 cm nuo paskutinio šonkaulio galinio krašto link galvos ir 7 cm link papilv÷s nuo vidurin÷s nugaros linijos (FAT2) (B). Šiame taške taip pat yra išmatuojamas ilgiausiojo nugaros raumens storis (mm).

2 pav. Veislinio kiaulių prieauglio matavimo taškai (Piglog 105) (http://www.lgi.lt/files/info/Zootechniko_zinynas.pdf).

Veislinio kiaulių prieauglio raumeningumas įvertinimas panaudojant ultragarsinį aparatą Piglog – 105.

3 pav. Veislinio kiaulių prieauglio raumeningumo vertinimas (www.estpig.ee/images/testimine01.jpg).

Lietuvoje šiuo metu įteisinti 2 zondiniai prietaisai: 1. elektroniniai pusiau automatizuoti FOM S 70; 2. neelektroniniai – intraskopai.

Kiaulių skerdenų matavimo prietaisas FOM S 70 nustato riebalinio (lašinių) bei raumeninio audinio storį nurodytose skerdenos vietose ir apskaičiuoja kiaul÷s skerdenos raumeninio audinio kiekį procentais (Stimbirys ir kt., 2004).

4 pav. FOM S 70 prietaisu vykdomas matavimas (http://www.lvatgrosskreutz.de/images /FatO-Meater-Messung-gr.jpg; http://www.custojusto.pt/Porto/1137801fat+o+meater+para+ suinos. htm).

Skerdenos kokyb÷ – tai skerdenos raumeningumas, išreikštas procentais. Paprasčiau šnekant tai yra raumeninio audinio kiekis skerdenoje.

Pagal raumeningumą, Lietuvoje, kaip ir Europos Sąjungos šalyse, kiaulių skerdenos yra skirstomos į 5 klases.

2 lentel÷. Skerdenų skirstymas pagal raumeningumą (Stimbirys ir kt., 2004).

Raumeningumo klas÷ Raumeningumas, %

S 60 ir daugiau E 55 – 60 U 50 – 55 R 45 – 50 O 40 – 45 P mažiau kaip 40

Pradžioje kiaulių skerdenoms vertinti buvo naudojama EUROP sistema, tačiau padid÷jus kiaulių skerdenų raumeningumui, buvo prieita vieningos nuomon÷s, kad papildomai reikia įvesti S klasę (Stimbirys ir kt., 2004).

Raumenų kiekis skerdenoje priklauso ne vien nuo genetinių savybių. Did÷jant kiaulių skerdenų svoriui, stor÷ja ir jų lašiniai, bet tai neigiamai beveik nepaveikia skerdenų raumeningumo ir parodo, kad šiuo metu Lietuvoje plačiausiai paplitę hibridai gali būti auginami iki didesnio svorio.

5 pav. Skerdenos palyginimas (Kiaulių veislininkyst÷, 2009). 5 pav. Skerdenos palyginimas (Kiaulių veislininkyst÷, 2009). 5 pav. Skerdenos palyginimas (Kiaulių veislininkyst÷, 2009).

Taip pat nustatyta, kad šiltos skerdenos lašiniai visada yra storesni negu atv÷sintos (Ribikauskien÷ ir kt., 2009).

1.5. Kiaulių išsivystymas ir ryšys su produktyvumu

Embrioninio vystymosi antroje pus÷je ypač padid÷ja embriono dydis ir būtent šiuo metu yra sukaupiama pagrindin÷ maisto medžiagų dalis. 20 paršingumo dieną kiaulių embrionai yra apie 10 mm ilgio, 40 dieną – 50 mm. 90 paršingumo dieną embriono ilgis pasiekia apytiksliai 20 cm, o mas÷ – 600 – 700 g; šių rodiklių pakitimas nuo 20 iki 90 paršingumo dienos sudaro apie 20 – 30 kartų vertinant embriono ilgį ir 600 – 700 kartų vertinant masę.

Tačiau toks spartus augimas tęsiasi tik iki embrioninio vystymosi pabaigos. 114 paršingumo dieną, t.y. beveik apsiparšiavimo momentu, embriono ilgis padid÷ja dar 5 – 10 cm, o mas÷ – 200 – 600 g. Be abejo, pamin÷ti dydžiai yra vidutiniai, jie pasižymi gana plačia variacija tiek aukštyn, tiek žemyn, ir yra priklausomi nuo daugelio veiksnių.

3 lentel÷. Embrionų ilgio ir mas÷s kitimas embrioninio vystymosi metu (Понд ir kt., 1983).

Dienos po apvaisinimo Ilgis mm Mas÷ g

30 25 ± 0,3 1,5 ± 0,05

51 98 ± 1,0 49,8 ± 1,4

72 163 ± 2,0 220,5 ± 7,3

93 229 ± 2,0 616 ± 15,0

114 294 ± 8,6 1040 ± 42,7

Gimusio paršelio mas÷ gali svyruoti nuo 400 iki 2000 g. Atskirų paršelių dydis (mas÷ ir ilgis) kinta atvirkščiai proporcingai jų skaičiui vadoje, ir teigiamai siejasi su gemalinių embriono apvalkalų (amnionas, serozinis dangalas, alantojus) dydžiu, kurie supa atskirus individus. Embriono augimas ir vystymasis siejamas su maisto medžiagų kaupimu, kuris priklauso nuo specifinių maisto medžiagų koncentracijos paršaved÷s racione ir jų perdavimui per kraują vaisiui.

Nesubalansuotas paršavedžių š÷rimas neigiamai veikia vaisiaus vystymąsi – gimsta mažesni paršeliai (mažesn÷ kūno mas÷ bei kūno ilgis) (Понд ir kt., 1983).

Moksliniai tyrimai, atliekami su įvairiomis veisl÷mis parod÷, kad nujunkomų paršelių kūno mas÷ bei kūno ilgis nujunkymo metu, turi įtakos jų pen÷jimo rezultatams bei skerdenos kokybiniams rodikliams. Nujunkytų stambesnių ir ilgesnių paršelių m÷sin÷s savyb÷s bei m÷sos kokyb÷ geresn÷ nei smulkių, trumpų paršelių (http://elibrary.ru/item.asp?id=9605980).

Kiaul÷s kūno dydis (kūno ilgis, krūtin÷s plotis, aukštis keteroje) stipriai koreliuoja su kiaul÷s svoriu. Kiaulių kūno apimčių kitimui įtakos turi lytis bei teisingas ūkinis panaudojimas. Kuiliai, lyginant su paršaved÷mis, yra stambesni, didesnio svorio bei kūno ilgio. Jų svorių skirtumai gali būti virš 100 kg, o kūno ilgio skirtumai gali siekti 20 ir daugiau centimetrų. Kuilių aukštis keteroje taip pat yra didesnis už paršavedžių. Tai yra susiję su ilgesniu kuilių augimo ir vystymosi laikotarpiu. Paršavedžių paršingumas, laktacija kur kas anksčiau stabdo jų kūno augimą bei vystymąsi.

Kuiliukų kastracija taip pat turi įtakos augimui ir vystymuisi, kūno sud÷jimo pakitimams. Kastratai yra trumpesni, platesnio liemens lyginant su kuiliukais.

Kiaulių kūno sud÷jimas taip pat priklauso ir nuo veisl÷s bei produktyvumo tipo, kurį veisl÷ atstovauja. Klasikinių bekoninių veislių kiaul÷s (Danijos landrasai) yra ilgesnio, plokščio liemens, lyginant su kompaktiškomis, trumpesn÷mis senosiomis lašininio produktyvumo tipo kiaul÷mis (Meišan, Breitovo, Muromo, Lietuvos vietin÷s) (Понд ir kt., 1983; http://itsrascania.ho .ua/rozrinfrus.html).

Jeigu tarpveisliniai kiaulių kūno sud÷jimo skirtumai buvo gana ryškūs pra÷jusio amžiaus 6 – 8 dešimtmety, tai šiuo metu, intensyvios kiaulių selekcijos m÷singumo gerinimo kryptimi, pagrindinių kultūrinių veislių (Jorkšyrai, Didžiosios baltosios, Landrasai, Pjetrenai) kiaul÷s, pagal kūno sud÷jimo tipą tapo labai panašios. Įvairių šalių selekcijos landrasų bei jorkšyrų veislių viduje kuriant specializuotus m÷sinius tipus, gauti kur kas masyvesni, trumpesnio, cilindro formos liemens gyvuliai, pasižymintys aukštu raumeningumu bei puikiomis m÷sin÷mis savyb÷mis. Tod÷l galima teigti, kad selekcija m÷singumo gerinimo linkme pakeit÷ ir kiaulių kūno sud÷jimo tipą, t.y., skirtingų veislių kiaul÷s, pagal kūno sud÷jimą pasidar÷ panašios.

Anksčiau buvo teigiama, kad tik iš ilgo liemens kiaulių gaunamos ilgos skerdenos, pasižyminčios geromis m÷sin÷mis savyb÷mis, o trumpo liemens kiaulių yra trumpos skerdenos ir bekono pusel÷s, skerdenos yra prastesnio m÷singumo. Tačiau, nors Pjetrenų veisl÷s kiaulių skerdenos yra šiek tiek trumpesn÷s už landrasų ar didžiųjų baltųjų, jų m÷sin÷s savyb÷s yra geresn÷s (http://cat.inist.fr/?aModele=afficheN&cpsidt=2215137; http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed /688566 4).

Kiaulių išsivystymo kontrolei svarbus kompaktiškumo indeksas. Remiantis kiaulių kūno matavimais, sukurta sistema, pagal kompaktiškumo indeksą apskaičiuoti kiaulių svorį ir nustatyti jų augimo tempus ateityje (http://asae.frymulti.com/abstract.asp?aid=25622&t=2).

Kiaulių vystymosi kontrolei, iš kūno matmenų yra svarbiausias kūno ilgis. Ypač geras požymis – didelis paršelio kūno ilgis. Ilgi paršeliai geriau auga, geriau vystosi, trumpi – anksčiau nustoja augę ir greičiau nutunka, o tai susiję su jų labai greitu brendimu. Ilgo liemens kiaulių skerdena, dažniausiai būna su plonais lašiniais, charakterizuojama vertingų skerdenos dalių išeiga ir didesniu m÷sos kiekiu. Šiuo metu, veislin÷je kiaulininkyst÷je, išsivystymo vertinimui, remiantis veislin÷s vert÷s nustatymo reikalavimais, matuojami tik veisliniai kuiliai reproduktoriai.

Mokslo tikslais, norint įvertinti atskirų kūno dalių išsivystymą, kūno sud÷jimo harmoningumą, su amžiumi bei produktyvumo tipu susijusiems d÷sningumams nustatyti, gali būti matuojamos visų technologinių grupių kiaul÷s (http://www.domovest.ru/jivnost/svinya.html).

Kiaul÷ms yra nustatomi sekantys kūno matai:

liemens ilgis matuojamas centimetrine juostele, nuo pakaušio vidurio iki uodegos šaknies;
krūtin÷s apimtis matuojama už menčių, apjuosiant juostele, kad standžiai priglustų prie gyvulio;

6 pav. Kiaul÷s kūno ilgio ir krūtin÷s apimties matavimas (http://fermer.ru/sovet/zhivotnovodstvo/23799&usg).

aukštis keteroje matuojamas Lidtino lazda, aukščiausioje gyvulio kūno vietoje – keteroje. Matuojant gyvulys pastatomas tiesiai, lazda pridedama vertikaliai, judančioji juostel÷ nuleidžiama iki keteros, po to lazda patraukiama į šoną ir nustatomas gyvulio aukštis;

krūtin÷s gylis matuojamas nuo aukščiausio keteros taško ir vertikaliai iki žemiausios krūtin÷s ląstos linijos. Tuomet lazda perverčiama juosta žemyn;

krūtin÷s plotis už menčių nustatomas vertikaliai lazda, liečiant galinį ment÷s kraštą.

Krūtin÷s gylis turi sudaryti 60 proc., o krūtin÷s plotis apie 50 proc. nuo keteros aukščio (http://www.agro.ge/files/SVINOVODSTVO.doc).

2. DARBO ATLIKIMO VIETA IR METODIKA

Tyrimai buvo atlikti Lietuvos veterinarijos akademijos Gyvulininkyst÷s katedroje ir Valstybin÷je kiaulių veislininkyst÷s stotyje, Jadvimpolio km., Baisogalos sen., Radviliškio raj.

Tyrimai buvo atlikti su universalaus ir m÷sinio produktyvumo tipų kiaulių penimu prieaugliu. Kontrolinio pen÷jimo pabaigoje, atlikti penimo prieauglio kūno matavimai. Kompaktiškumo indekso apskaičiavimui išmatuota:

– kūno ilgis cm; – krūtin÷s apimtis cm.

Kompaktiškumo indeksas apskaičiuojamas pagal tokią formulę: krūtin÷s apimtis/kūno ilgis x 100.

M÷singumo indekso apskaičiavimui išmatuota: – nugaros lašinių storis mm;

– ilgiausiojo nugaros raumens storis mm.

M÷singumo indeksas apskaičiuojamas pagal tokią formulę: lašinių storis/nugaros raumens storis x 100.

Prieš kontrolinį skerdimą, fenotipiškai (ultragarso aparatu Piglog 105, 85 – 110 kg intervale) įvertintas penimo kiaulių prieauglio raumeningumas. Nustatyta:

– nugaros lašinių storis Fat 1 taške mm; – nugaros lašinių storis Fat 2 taške mm; – ilgiausiojo nugaros raumens storis mm;

– raumeningumas proc. (Veislinių kiaulių produktyvumo kontrol÷s, vertinimo, informacijos kaupimo ir teikimo taisykl÷s, 2003).

Siekiant nustatyti kompaktiškumo bei m÷singumo indeksų sąsajas su kiaulių produktyvumu, baigus prieauglio kontrolinį pen÷jimą ir atlikus kontrolinį skerdimą, buvo įvertinti šie pen÷jimosi ir m÷sinių savybių rodikliai:

• šiltos skerdenos svoris kg; • skerdenos išeiga proc.; • priesvoris per parą g;

• pašarų sąnaudos 1 kg priaugti p.v.; • skerdenos pusel÷s ilgis cm;

• bekono pusel÷s ilgis cm;

• kumpio mas÷ kg;

• lašinių storis ties 6 – 7 šonkauliu mm;

• lašinių storis už paskutinio šonkaulio mm (Veislinių kiaulių produktyvumo kontrol÷s, vertinimo, informacijos kaupimo ir teikimo taisykl÷s, 2003).

Duomenys biometriškai apdoroti naudojantis Windows operacin÷s sistemos skaičiuokle Excel. Paskaičiuotas aritmetinis vidurkis (X), aritmetinio vidurkio paklaida (±m), variacijos koeficientas (Cv), požymių patikimumas (p), koreliacijos koeficientai (r).

3. TYRIMŲ REZULTATAI

Valstybin÷s kiaulių veislininkyst÷s stoties (VKVS) kontrolinio pen÷jimo stotyje buvo atlikti tyrimai su universalaus ir m÷sinio produktyvumo tipo kiaulių penimu prieaugliu bei nustatyti jų išsivystymo ir produktyvumo skirtumai. Kiaulių išsivystymo įvertinimui bei kompaktiškumo indekso apskaičiavimui, kontrolinio pen÷jimo pabaigoje (95 kg), buvo atlikti kiaulių kūno ilgio ir krūtin÷s apimties matavimai (4 lentel÷).

4 lentel÷. Universalaus ir m÷sinio produktyvumo tipo kiaulių kompaktiškumo indeksas Universalus produktyvumo

tipas

(n=45)

M÷sinis produktyvumo tipas

(n=30) Rodikliai X ±m Cv X ±m Cv Kūno ilgis cm 119,48 * 1,03 4,11 119,28 * 1,63 6,82 Krūtin÷s apimtis cm 109,04 1,48 6,50 104,40 1,08 5,17 Kompaktiškumo indeksas 91,24 0,98 5,18 87,64 0,88 5,01

Pastabos. Rodiklių skirtumų patikimumas: *(P<0,05) – skirtumas statistiškai patikimas

Nustatyta, kad universalaus produktyvumo tipo kiaul÷s buvo 0,2 cm (0,16 proc.) ilgesn÷s (P<0,05), jų krūtin÷s apimtis 4,64 cm (4,25 proc.) buvo didesn÷ (P<0,05) negu m÷sinio produktyvumo tipo kiaulių. Apskaičiavus kompaktiškumo indeksą nustatyta, kad universalaus produktyvumo tipo kiaulių jis buvo 3,94 proc. didesnis nei m÷sinių.

Pasibaigus kontrol÷s laikotarpiui (nuo 30 iki 95 kg), buvo įvertintos pen÷jimosi savyb÷s (5 lentel÷).

5 lentel÷. Universalaus ir m÷sinio produktyvumo tipo kiaulių kontrolinio pen÷jimo rezultatai

Universalus produktyvumo tipas (n=45)

M÷sinis produktyvumo tipas (n=30) Rodikliai X ±m Cv X ±m Cv Amžius dienomis, pasiekus 100 kg 187,93 2,33 5,96 170,16 2,65 7,79 Priesvoris per parą g 694,17 23,89 16,50 830,32 23,14 13,93 Pašaro sąnaudos 1 kg priaugimui p.v. 2,69 0,03 4,82 2,59 0,03 5,33

Tyrimų duomenys parod÷, kad universalaus produktyvumo tipo kiaulių brendimo greitis 17,77 d. buvo geresnis. Priesvoris per parą 136,15 g arba 16,43 proc. didesnis buvo m÷sinio tipo kiaulių, tačiau pašaro sąnaudos 1 kg priaugti 0,1 p.v. arba 3,71 proc. mažesn÷s nei universalaus produktyvumo tipo kiaulių ( duomenys statistiškai nepatikimi).

Prieš kontrolinį skerdimą, gyvam prieaugliui (95 kg), ultragarso aparatu Piglog 105 buvo įvertintas raumeningumas (6 lentel÷).

6 lentel÷. Piglog 105 duomenys

Universalus produktyvumo tipas

(n=45)

M÷sinis produktyvumo tipas

(n=30) Rodikliai X ±m Cv X ±m Cv Lašinių storis Fat 1 taške mm 15,74 * 0,54 16,39 16,00 * 0,57 17,68 Lašinių storis Fat 2 taške mm 14,36 * 0,53 18,63 14,26 * 0,53 17,97 Ilgiausiojo nugaros raumens storis mm 43,13 * 0,92 10,18 43,60 * 1,16 13,29 Raumeningumas proc. 55,29 * 0,57 5,20 55,44 * 0,50 4,37

Pastabos. Rodiklių skirtumų patikimumas: *(P<0,05) – skirtumas statistiškai patikimas

Iš lentel÷je pateikiamų duomenų matyti, kad universalaus produktyvumo tipo kiaulių nugaros lašinių storis Fat 1 taške 0,26 mm arba 1,81 proc. buvo mažesnis nei m÷sinio produktyvumo tipo kiaulių. Tačiau m÷sinio produktyvumo tipo kiaulių lašiniai Fat 2 taške 0,10 mm arba 0,70 proc. buvo plonesni, ilgiausiojo nugaros raumens storis 0,47 mm arba 1,07 proc. buvo didesnis nei universalaus produktyvumo tipo kiaulių. Kadangi m÷sinio produktyvumo tipo kiaul÷s tur÷jo plonesnius nugaros lašinius Fat 2 taške, o taip pat jų ilgiausiojo nugaros raumens storis buvo didesnis, jų raumeningumas 0,27 proc. buvo didesnis negu universalaus produktyvumo tipo kiaulių.

Skerdenų kokybei ir m÷sin÷ms savyb÷ms įvertinti buvo atliktas kontrolinis skerdimas, kurio rezultatai pateikiami 7 lentel÷je.

7 lentel÷. Kontrolinio skerdimo ir skerdenų vertinimo rezultatai Universalus produktyvumo tipas

(n=45)

M÷sinis produktyvumo tipas

(n=30) Rodikliai X ±m Cv X ±m Cv Skerdenos išeiga proc. 71,65 0,20 1,37 72,32 0,19 1,31 Skerdenos pusel÷s ilgis cm 97,35 0,70 3,44 99,17 0,64 3,21 Bekono pusel÷s ilgis cm 79,35 0,65 3,90 82,68 0,74 4,49 Ilgiausiojo nugaros raumens skerspjūvio plotas cm² 40,19 * 0,70 8,32 40,89 * 0,94 11,48 Kumpio mas÷ kg 11,84 0,07 2,90 12,04 0,07 3,12 Lašinių storis ties 6 – 7 šonkauliu mm 17,76 * 0,64 17,42 17,12 * 0,55 16,01 Lašinių storis ties paskutiniu šonkauliu mm 16,89 * 0,61 17,45 16,45 * 0,51 15,60 M÷singumo indeksas 35,50 * 1,71 24,15 35, 22 * 1,60 21,71

Pastabos. Rodiklių skirtumų patikimumas: *(P<0,05) – skirtumas statistiškai patikimas

M÷sinio produktyvumo tipo kiaulių m÷sinių savybių rodikliai buvo geresni už universalaus produktyvumo tipo, t.y. jų skerdenos išeiga buvo 0,92 proc. didesn÷, skerdenos pusel÷s ilgis 1,82 cm (1,83 proc.), o bekono pusel÷s 3,33 cm (4,02 proc.) ilgesn÷s, ilgiausiojo nugaros raumens skerspjūvio plotas 0,7 cm2 arba 1,71 proc. didesnis, kumpio mas÷ 0,2 kg arba 1,66 proc. didesn÷, lašinių storis ties 6 – 7 ir ties paskutiniu šonkauliu plonesni atitinkamai 0,64 mm (3,60 proc.) ir 0,44 mm (2,60 proc.) negu universalaus produktyvumo tipo.

Išmatavus ilgiausiojo nugaros raumens ir nugaros lašinių storį, buvo apskaičiuotas m÷singumo indeksas. Šiuo atveju, kuo mažesn÷ m÷singumo indekso vert÷, tuo plonesni lašiniai ir didesn÷ liesos m÷sos dalis skerdienoje. Nustatyta, kad m÷sinio produktyvumo tipo kiaulių m÷singumo indeksas buvo 0,78 proc. didesnis nei universalaus produktyvumo tipo kiaulių.

Remiantis turimų kūno matavimų rezultatais ir pagrindiniais produktyvumo duomenimis, buvo apskaičiuoti jų tarpusavio koreliaciniai ryšiai.

8 lentel÷. Kiaulių kūno matų ir produktyvumo rodiklių koreliaciniai ryšiai Universalus produktyvumo

tipas

M÷sinis produktyvumo tipas Kūno ilgis cm Krūtin÷s

apimtis cm

Kūno ilgis cm Krūtin÷s

apimtis cm Rodikliai r r r r Krūtin÷s apimtis cm 0,589 * 0,699 * Priesvoris per parą g -0,361 * -0,341 * -0,191 -0,205 Skerdienos pusel÷s ilgis cm 0,377 * 0,216 0,195 -0,192 Bekono pusel÷s ilgis cm 0,344 * 0,144 0,367 * 0,005 Lašinių storis ties 6 – 7 šonkauliu mm -0,422 * -0,408 * 0,165 0,105 Lašinių storis ties paskutiniu šonkauliu mm -0,543 * -0,446 * 0,031 -0,085 Ilgiausiojo nugaros raumens storis mm -0,184 -0,019 -0,252 -0,234 Raumeningumas proc. 0,308 * 0,333 * -0,346 -0,249

Pastabos. Rodiklių skirtumų patikimumas: *(P<0,05) – skirtumas statistiškai patikimas

Skaičiavimų rezultatai rodo, kad didžioji dalis požymių koreliacinių ryšių buvo silpni arba vidutinio stiprumo. Vidutinis teigiamas ryšys nustatytas tarp universalaus ir m÷sinio produktyvumo tipo kiaulių kūno ilgio ir krūtin÷s apimties cm, atitinkamai 0,589 (P<0,05) ir 0,699 (P<0,05). Did÷jant kūno ilgiui, krūtin÷s apimtis did÷jo. Silpnas teigiamas ryšys gautas tarp universalaus produktyvumo tipo kiaulių kūno ilgio, skerdenos ir bekono pusel÷s ilgio cm: atitinkamai 0,377 (P<0,05) ir 0,344 (P<0,05). Taip pat silpnas teigiamas ryšys nustatytas tarp m÷sinio produktyvumo tipo kiaulių kūno ilgio ir bekono pusel÷s ilgio 0,367 (P<0,05). Silpnai koreliavo universalaus produktyvumo tipo kiaulių kūno ilgis ir krūtin÷s apimtis su raumeningumu, atitinkamai 0,308 (P<0,05) ir 0,333 (P<0,05).

Apibendrinant tyrimų rezultatus galima teigti, kad šių dienų modernių genotipų kiaulių kūno sud÷jimo tipas yra gana panašus, t.y. jos yra gana panašaus kūno ilgio bei krūtin÷s apimties. Pagrindiniai šių tipų skirtumai atsiranda tik analizuojant pen÷jimosi bei m÷sines savybes.

Nežiūrint to, kad m÷sinio produktyvumo tipo kiaul÷s buvo trumpesnio liemens, jų skerdenos ir bekono pusel÷s buvo ilgesn÷s už universalaus produktyvumo tipo kiaulių. Tai būtų galima paaiškinti tuo, kad universalaus produktyvumo tipo kiaulių yra šiek tiek ilg÷sis užpakalinis trečdalis, t.y. str÷nos, tačiau ne visa ši dalis patenka į skerdenos ir bekono puselių ilgio matavimus.

Taigi, nebūtinai ilga kiaul÷ bus ir raumeninga, bei tur÷s plonus nugaros lašinius. Šiuo atveju, nors m÷sinio produktyvumo tipo kiaul÷s buvo trumpesn÷s, jos geriau pen÷josi, buvo raumeningesn÷s bei tur÷jo plonesnius nugaros lašinius.

Žinoma, šiems rezultatams įtakos turi ir vertintų kiaulių amžius. Jaunų, iki 100 kg kiaulių išsivystymo skirtumai yra ne tokie ryškūs, kaip vyresnių, virš 150 kg.

IŠVADOS

Remiantis gautais tyrimų rezultatais, galima daryti sekančias išvadas:

1. Produktyvumo tipas tur÷jo įtakos kiaulių sud÷jimui. Universalaus produktyvumo tipo kiaul÷s buvo 0,16 proc. (P<0,05) ilgesn÷s bei 4,18 proc. (P<0,05) didesn÷s krūtin÷s apimties nei m÷sinio produktyvumo tipo kiaul÷s. Jų kompaktiškumo indeksas buvo 3,94 proc. didesnis.

2. Nors m÷sinio produktyvumo tipo kiaul÷s buvo trumpesnio liemens, jų m÷sin÷s savyb÷s buvo geresn÷s nei universalaus produktyvumo tipo kiaulių: jų skerdenos išeiga buvo 0,92 proc. didesn÷, skerdienos ir bekono pusel÷s atitinkamai 1,83 ir 4,02 proc. ilgesn÷s, ilgiausiojo nugaros raumens skerspjūvio plotas 1,71 proc. (P<0,05) didesnis, lašinių storis ties 6 – 7 ir ties paskutiniu šonkauliu plonesni atitinkamai 3,60 ir 2,60 proc. (P<0,05) plonesni, o m÷singumo indeksas 0,78 proc. geresnis. 3. Įvertinus kiaulių išsivystymo ir produktyvumo požymių koreliacinius ryšius, nustatytas vidutinio stiprumo ryšys tarp universalaus ir m÷sinio produktyvumo tipo kiaulių kūno ilgio ir krūtin÷s apimties, atitinkamai 0,589 (P<0,05) ir 0,699 (P<0,05). Silpnai koreliavo universalaus produktyvumo tipo kiaulių kūno ilgis ir krūtin÷s apimtis su raumeningumu, atitinkamai 0,308 (P<0,05) ir 0,333 (P<0,05).

SUMMARY

Evaluation of the compactness and meat content indices of different productivity swine types Donatas Volungevičius, Faculty of Husbandry Technology

Supervisor Dr. N. Kvietkut÷

Introduction. The main requirements for modern pig production farming: high productivity of swine, good fattening and meat characteristics. While implementing these requirements one should achieve that swine are fed a wholesome balanced diets, appropriate breeding methods are selected, successive targeted selection towards productivity and product quality is carried out and optimal storage conditions are provided.

Aim of the work: to identify and evaluate the differences in the compactness and meat content index of different types of pig productivity.

Tasks of the work: 1. Carry out pig body measurements of different types of productivity. 2. Perform the fat thickness measurements of the longest back muscle and back. 3. To identify the relations of the compact and meat content index with pig productivity.

Place and methodology of the work. The work was carried out at the Lithuanian Veterinary Academy, Department of Animal Husbandry and at the State Swine Breeding Station, Jadvimpolio village, Baisogala adm. area, Radviliškis district.

The research was carried out with the get of two different types of productivity of fattened swine. By the end of the control fattening, body measurements of the fattened get were carried out. In order to calculate the compactness index, the following was measured: body length in cm, chest volume in cm. The compactness index was calculated by the following formula: volume of the chest / body length x 100. In order to calculate the meat content index, the following was measured: back fat thickness in mm, the longest dorsal muscle thickness in mm. The meat content index was calculated by the following formula: thickness of fat / back muscle thickness x 100. Prior to the control slaughter, the lean meat content of the get of fattened swine was phenotypically evaluated (with Piglog ultrasonic device in the range of 105, 85 - 110 kg). The following was identified: back fat thicknesses at Fat 1 and Fat 2 points, mm, the longest dorsal muscle thicknesses mm, lean meat percentage. In order to evaluate the relations of the compactness and meat content index with the productivity of swine, after the completion of control feeding of the get and the control slaughter, the following indicators of fattening and met characteristics were evaluated: hot carcass weight in kg, carcass yield percentage, daily weight

gain in g, feed consumption per 1 kg of weight gain, carcass and bacon halves length in cm, area of the longest dorsal muscle cm², ham weight in kg, fat thickness at 6 to 7 mm rib in mm, fat thickness behind the last rib in mm.

Conclusions: 1. After the assessment of the universal indices of compactness and meat content if swine with different productivity it was fond that the compactness index was 3.94 percent higher for the type of universal productivity swine, and the meat content index was 0,78 percent higher for the type of meat productivity swine. 2. After measuring the body length and volume of the chest of the meat and universal type of swine it was determined that the body length during the universal productivity type of swine was 0.16 percent higher (P <0,05), chest volume was 4.18 percent higher (P <0,05) for the meat productivity type of swine. 3. After measuring the longest back muscle and back fat thickness it was found that in meat productivity type of swine, the longest dorsal muscle thickness was 1.07 percent bigger (P <0,05) than the universal type of swine, and the back fat thicknesses in points Fat 1 Fat 2 respectively were 1.62 percent (P<0,05) and 0.69 percent (P <0,05) higher for the meat productivity type of swine. 4. After the calculation of the compactness and meat content indices for the universal and meat productivity types of swine it was found that the were closely linked to productivity. The study found that for the universal productivity type of swine, the swine body length positively correlated with the length of the carcass halves 0.377 (P <0,05). There has been a positive correlation between the body length and the length of bacon halves of the meat productivity type of swine 0.367 (P <0,05). It was also found that for the universal productivity type of swine, the swine body length and breast volume was positively correlated with lean-meat content, respectively 0.308 (P <0,05) and 0.333 (P <0.05). Positive was the correlation of the body length to the thickness of fat in the point Fat 2 for the meat productivity type of swine, at 0.384 (P <0,05).

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Bakutis B. Gyvulių auginimo sąlygų įtaka sveikatingumui. Kaunas: Naujasis lankas, 2007. 127 p.

2. Christon R. The effect of tropical ambient temperature on growth and metabolism in pigs. Journal of Animal Science. 1988. No.66 (12) P. 3112-3123.

3. De Lange C. F. M., Morel P. C. H. and Birkett S. H. Modeling chemical and physical body composition of the growing pig. Journal of Animal Science. 2003. Vol. 81 (E. Suppl. 2). P. 159-165.

4. Galvosait÷ V. Sezono įtaka paršavedžių reprodukcinio produktyvumo rodikliams. Ferma. 2008. T. 2 (10). P. 46-48.

5. Hyun Y., Ellis M., Riskowski G. et. al. Growth performance of pigs Subjected to Multiple Concurrent Environmental Stressors. Journal of Animal Science. 1998. V. 76. P. 721-727. 6. Jančien÷ I. Atskirų faktorių įtaka paršavedžių produktyvumui. Vet info. T. 2. P. 17-20. 7. Jančien÷ I. Žindamų paršavedžių laikymas su paršeliais. Ferma. 2008. T. 4. P. 48-51.

8. Jerešiūnas A., Stankevičius R., Šiugždait÷ J. Pašarų sud÷ties poveikis nujunkytų paršelių organizmui. Veterinarija ir zootechnika. 2008. T. 44 (66). P. 44-49.

9. Jukna V., Šimkus A. Probiotikų ir fitobiotikų įtaka kiaulių m÷sin÷ms savyb÷ms ir m÷sos kokybei. Veterinarija ir zootechnika. 2007. T. 38 (60). P. 13-16.

10. Juknevičius S., Stankevičien÷ J., Žilinskien÷ A., Būdvytis S. Žirnių ir pupų miltų priedų įtaka kiaulių augimui, m÷singumui ir kai kuriems m÷sos kokybiniams rodikliams. Veterinarija ir zootechnika. 2009. T. 45 (67). P. 20-26.

11. Juška R., Juškien÷ V. Kiaulių pen÷jimo efektyvumas aptvaruose su kieta danga. Gyvulininkyst÷. Mokslo darbai. 2006. T. 48. P. 52-62.

12. Kavol÷lis B. Kiaulidžių v÷dinimas, apšiltinimas, šildymas. Ferma. 2007. T. 5. P. 46-52. 13. Kiaulių veislininkyst÷. Baisiogala. 2009. 173 p.

14. Klimas R., Klimien÷ A., Rimkevičius S. Lietuvoje veisiamų kiaulių panaudojimo hibridizacijos deriniuose efektyvumas. Veterinarija ir zootechnika. 2007. T. 38 (60). P. 22-27.

15. Klimas R., Klimien÷ A., Rimkevičius S. Kiaulių selekcija ir panaudojimas. Šiauliai: VŠĮ Šiaulių universiteto leidykla, 2006. 63 p.

16. Klimien÷ A., Klimas R. Anglijos didžiųjų baltųjų ir Švedijos jorkšyrų veislių kiaulių adaptacija Lietuvoje. Veterinarija ir zootechnika. 2007. T. 38 (60). P. 28-32.

17. Klimien÷ A., Klimas R. Landrasų, Diurokų ir Pjetrenų veislių kiaulių adaptacija Lietuvoje. Veterinarija ir zootechnika. 2008. T. 41 (63). P. 70-75.

18. Kriauzien÷ J., Macijauskas M. Motininių c ir d linijų kiaulių aklimatizacijos įvertinimas. Veterinarija ir zootechnika. 2007. T. 38 (60). P. 38-44.

19. Kriauzien÷ J., Miceikien÷ I., Masiulien÷ A., Baltr÷nait÷ L. Hal geno įvairov÷ S linijos kiaulių bandoje. Geno įtaka kiaulių reprodukcin÷ms savyb÷ms. Veterinarija ir zootechnika. 2005. T. 30 (52). P. 50-53.

20. Kuhlers D.L., Jungst S.B., Little J.A. An experimental comparison of equivivalent terminal and rotational crossbreeding systems in swine: sow and litter performance. Journal of Animal Science. 1994. Vol. 72. P. 584-590.

21. Kulpys J., Paulauskas E., Jančien÷ I., Stankevičius R. Skirtingų baltyminių papildų efektyvumo kiaul÷ms palyginamasis įvertinimas. Veterinarija ir zootechnika. 2007. T. 37 (59). P. 40-46. 22. Lebret B., Massabie P., Granier R. et al. Influence of outdoor rearing and indoor temperature on

growth performance, carcass, adipose tissue and muscle traits in pigs, and on the technological and eating quality of dry-cured hams. Meat Science. 2002. Vol. 62. I. 4. P. 447-455.

23. Le Belego L., van Milgen J., Noblet J. Effect of high temperature and low-protein diets on the performance of growing-finishing pigs. Journal of Animal Science. 2002. V.80. P. 691-701. 24. Leikus R., Norvilien÷ J. Kiaulių š÷rimo technologijos. Baisiogala. 2006. 79 p.

25. Leikus R., Norvilien÷ J., Juškien÷ V. Skirtingų multienzimin÷s kompozicijos kiekių įtaka kiaulių augimui ir pašarų maisto medžiagų virškinamumui, šeriant jas racionais su didesniu kvietrugių kiekiu. Gyvulininkyst÷. Mokslo darbai. 2008. T. 52. P. 71-85.

26. Lopez J., Jesse G.W., Becker B.A. et. al. Effects of temperature on the performance of finishing swine: II. Effects of a hot, diurnal temperature on average daily gain, feed intake, and feed efficiency. Journal of Animal Science. 1991. No. 69. P. 1843-1849.

27. Oliveira R. F. M., DonzeleJ. L. Effect of environmental temperature on performance and on physiological and hormonal parameters of gilts fed at different levels of digestible energy. Ani-mal Feed Science and Technology. 1999. Vol. 81. I. 3-4. P. 319-331.

28. Paulauskas E. Kiaulių patalpų mikroklimatas. http://www.lzukt.lt/informacija/spauda/19.pdf. Prieiga per internetą 2009 11 12.

29. Razmait÷ V., Kerzien÷ S. Lyties įtaka skirtingo genotipo kiaulių skerdenų rodikliams. Veterinarija ir zootechnika. 2009. T. 45 (67). P. 41-46.

30. Razmait÷ V., Lundeheim N. Senojo genotipo Lietuvos baltųjų kiaulių prieauglio produktyvumas ir skerdenų kokyb÷. Žem÷s ūkio mokslai. 2007. T. 14 (3). P. 32-38.