LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARINĖS MEDICINOS PROGRAMA
VIENTISOSIOS STUDIJOS
Veterinarijos fakultetas
Arnoldas Ureniovas
Laboratorinių tyrimų reikšmė diagnozuojant kačių inkstų
nepakankamumą
The importance of laboratory tests in cat kidney failure
diagnostics
Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBASDarbo vadovas: Prof. dr. Gintaras Zamokas
2
TURINYS
TURINYS ... 2 SANTRAUKA ... 4 SUMMARY ... 5 PADĖKA ... 6 SANTRUMPOS ... 7 ĮVADAS ... 8 1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 101.1. Ūmaus inkstų funkcijos nepakankamumo etiologija ir patofiziologija ... 10
1.2. Ūmaus inkstų funkcijos nepakankamumo klinikiniai simptomai ... 11
1.3. Ūmaus inkstų funkcijos nepakankamumo diagnostika ... 11
1.4. Ūmaus inkstų funkcijos nepakankamumo gydymas ... 14
1.5. Lėtinio inkstų funkcijos nepakankamumo etiologija ir patofiziologija ... 15
1.6. Lėtinio inkstų funkcijos nepakankamumo klinikiniai simptomai ... 16
1.7. Lėtinio inkstų funkcijos nepakankamumo diagnostika ... 17
1.8. Lėtinio inkstų funkcijos nepakankamumo gydymas ... 19
2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA ... 20
2.1. Tyrimo vieta, laikas ir tiriamasis objektas ... 20
2.2. Kraujo tyrimai ... 21
2.3. Šlapimo tyrimai ... 22
2.4. Tyrimo schema ... 22
3. TYRIMO REZULTATAI ... 23
3.1. IFN pasiskirstymas pagal kačių lytį ... 23
3.2. Kačių amžiaus įtaka IFN parsireiškimui ... 23
3.3. Kačių veislės įtaka IFN parsireiškimui ... 24
3.4. IFN sergančių kačių biocheminiai kraujo rodiklių analizė ... 25
3.5. Tirtų biocheminių kraujo rodiklių koreliacija ... 28
3.6. IFN sergančių kačių morfologinių kraujo rodiklių analizė ... 29
3.7. Hematorkito ir raudonųjų kraujo kūnelių koreliacija... 31
3.8. IFN sergančių kačių šlapimo tyrimų rodikliai ... 32
4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 33
IŠVADOS ... 36
3
DARBAS ATLIKTAS SMULKIŲJŲ GYVŪNŲ KATEDROJE PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas “Laboratorinių tyrimų
reikšmėdiagnozuojant kačių inkstų nepakankamumą”:
1. yra atliktas mano paties.
2. nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje.
3. nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą naudotos literatūros sąrašą.
2021 01 13 Arnoldas Ureniovas
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE DARBO LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ
Patvirtinu, kad darbo lietuvių kalba taisyklinga.
2021 12 21 Vilma Grumundienė
(data) (redaktoriaus vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO
Patvirtinu, kad darbas atitinka reikalavimus ir yra parengtas gynimui 2021 01 13 Prof. dr. Gintaras Zamokas
(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE (KLINIKOJE)
2020 12 15 Birutė Karvelienė
(aprobacijos data) (katedros (klinikos) vedėjo (-os) vardas, pavardė)
Magistro baigiamojo darbo recenzentas
(parašas)
(vardas, pavardė) (parašas)
4
Laboratorinių tyrimų reikšmė
diagnozuojant
kačių inkstų
nepakankamumą
Arnoldas Ureniovas Magistro baigiamasis darbas
SANTRAUKA
Inkstų funkcinis nepakankamumas yra gana dažnai pasireiškianti patologija naminėms katėms. Ligos etiologija yra svarbi dalis šios patologijos diagnostikoje, tačiau ne mažiau svarbūs yra ir laboratoriniai kraujo bei šlapimo tyrimai, kurie padeda efektyviai identifikuoti sutrikusią inkstų veiklą. Šio darbo tikslas buvo išanalizuoti gautus laboratorinių tyrimų rezultatus, nustatyti jų reikšmę inkstų funkcinio nepakankamumo diagnostikoje bei nustatyti veiksnius, kurie gali
predisponuoti inkstų funkcijos nepakankamumą.
Metodika. Tyrimas buvo atliekamas laikotarpiu nuo 2020-01-01 iki 2020-11-01
veterinarinėje smulkiųjų gyvūnų klinikoje ‚X“. Šiuo laikotarpiu buvo atrinktos 35 katės, kurioms buvo diagnozuotas inkstų funkcinis nepakankamumas. Diagnozuojant buvo atliekami laboratoriniai tyrimai, kuriuos apėmė kraujo morfologinis, biocheminis tyrimai bei šlapimo tyrimai. Kraujo biocheminis ir morfologinis tyrimai atlikti visais ligos atvejais (n=35), o šlapimas tirtas 13 kačių. Buvo analizuojami pasirinkti kreatinino, kraujo šlapalo azoto, bendrųjų baltymų, gliukozės, šlapimo rūgštingumo ir šlapimo santykinio tankio rodikliai. Statistiniai duomenys buvo analizuojami ir atvaizduojami kompiuterinėmis programomis „IBM SPSS Statistics 26“ ir „Microsoft Excel 2010“.
Rezultatai. Išanalizavus tyrimo duomenis, nustatyta, jog patinai (54 proc.) lyginant su
patelėmis (46 proc.), 1,12 karto dažniau sirgo IFN. Vertinant pagal amžių nustatytas didesnis sergamumas vyresnio amžiaus katėms – 5-10 metų grupė sudarė 37 proc., o >10 metų 43 proc. visų tirtų kačių. Grynaveislės katės IFN sirgo dažniau lyginant su mišrūnėmis (atitinkamai 54 proc. ir 46 proc.). Vertinant laboratorinių tyrimų rezultatus informatyviausi buvo CREA, UREA, nes CREA nuokrypis nuo normos nustatytas 97 proc. (n=34), o UREA - 91 proc. (n=31) tirtų kačių. TP ir GLU rodikliai nebuvo tokie reikšmingi lyginant su UREA ir CREA rodikliais. HCT nuokrypis nuo normos nustatytas 43 proc. kačių, o RBC 20 proc. tirtųjų, o tai patvirtina, jog pavienis šių rodiklių vertinimas IFN diagnostikoje nėra reikšmingas Pavieniai ŠST ir pH šlapimo rodikliai nėra
reikšmingi diagnozuojant IFN, kadangi duomenų statistinis patikimumas p>0,05 ir tiesioginis ryšys su patologija nenustatytas.
Raktažodžiai: katė, inkstų funkcijos nepakankamumas, kraujo šlapalo azotas, kreatininas,
5
The importance of laboratory tests in cat kidney failure diagnostics
Arnoldas Ureniovas Master‘s Thesis
SUMMARY
Kidney failure is a pretty common pathology that is often seen in domestic cats. The ethiology of the disease plays an important role in renal failure diagnostics, however laboratory blood and urine tests are equally important when it comes to renal failure diagnostics as they effectively help to identify impaired renal function. The purpose of this research was to analyze the results of the laboratory tests, determine their impact on renal failure diagnostics and to identify predisposing factors of renal failure.
Methodology. The data for the reasearch was collected during the period from 2020-01-01 to
2020-11-01 in Small animal veterinary clinic „X“. During this time 35 cats were diagnosed with renal failure. Laboratory test were performed to diagnose kidney failure, they consisted of blood biochemistry, morphology and urine analysis. Blood biochemistry and morphology tests were performed in all 35 kidney failure cases whilist urine analysis were performed for 13 cats. Blood serum creatinine, blood urea nitrogen, total protein, blood glucose, urine pH, and urine specific gravity biomarkers were picked out for further analysis. Statistical analysis were performed and represented using „IBM SPSS Statistics 26“ and „Microsoft Excel 2010“ computer softwares.
Results. According to investigation male cats were 1,12 times more prone to be diagnosed with
renal failure (54% of male cats and 46% female cats). In terms of age, older cats which consisted of two groups: 5 to 10 years old (37% of all cats) and older than 10 years old (43% of all cats), were diagnosed with renal failure more often than the younger ones. Purebred cats (54%) compared to mongrel cats (46%) were diagnosed with kidney failure more often. The most informative biomarkers for kidney failure diagnosis were CREA (serum creatinine) and UREA (blood urea nitrogen) because 91,18% (n=31) of sick cats had elevated UREA levels comparing to normal range for cats and 97,14% (n=34) had elevated CREA levels. Total protein and blood glucose biomarkers were not significant comparing to the significance of CREA and UREA biomarkers. HCT (hematocrit) deviation from normal suggested range was observed in 43% of tested cats, RBC (red blood cells) deviation from normal range observed in 20% of cats with kidney failure diagnosis. According to the results, HCT and RBC biomarkers alone are not significant in renal failure diagnostics as well as urine pH and urine specific gravity (p>0,05).
6
PADĖKA
Nuoširdžiai dėkoju darbo vadovui prof. Gintarui Zamokui už naudingus patarimus ir pagalbą atliekant baigiamąjį magistro darbą.
7
SANTRUMPOS
IFN – inkstų funkcinis nepakankamumasLIN – lėtinis inkstų nepakankamumas
ŪIN – ūmus inkstų funkcijos nepakankamumas UREA – kraujo šlapalo azotas (blood urea nitrogen) CREA – kreatininas
GFG – glomerulų filtracijos greitis
IRIS – tarptautinė inkstų ligų draugija (International Renal Interest Society) SDMA – simetrinis dimetilargininas
ALT – alanininė transaminazė ALP – šarminė fosfatazė
TBIL – bendras bilirubino kiekis (total bilirubin) TP – bendras baltymų kiekis (total protein) PCV – hematokritas
HCT - hematokritas
EDTA - Etilendiamintetraacto rūgštis KPG – kapiliarų prisipildymo greitis
NVNU – nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo GLU – gliukozės koncentracija kraujo serume
8
ĮVADAS
Inkstai yra vienas iš pagrindinių šalinimo organų gyvame organizme. Inkstų filtravimo sistema yra sudaryta iš tūkstančių mikroskopinių vamzdelių, kurie yra vadinami nefronais. Inkstai dažniausiai gali puikiai funkcionuoti esant mažai nefronų dalies pažaidai, tačiau jeigu staiga dauguma ar visi nefronai yra pažeidžiami ir nebegali atlikti savo funkcijos bei nebėra kam kompensuoti toksinų šalinimo iš kraujotakos sistemos, tokiu atveju išsivysto inkstų nepakankamumas (1).
Inkstų veiklai sutrikus, kraujyje pradeda kauptis įvairūs medžiagų apykaitos produktai, tokie kaip baltymų apykaitos metu susidariusios azotinės medžiagos, įvairios druskos, perteklinis vanduo. Taip pat sutrinka ir rūgščių bei šarmų balansas ir pakinta organizmo bendras rūgštingumas dar kitaip vadinamas pH. Be to, inkstai taip pat yra atsakingi už kraujo spaudimo reguliaciją, hormono eritropoetino gamybą, kuris reguliuoja raudonųjų kraujo kūnelių sintezę (1).
Inkstų nepakankamumas yra išskiriamas į dvi kategorijas – tai 1) lėtinis inkstų nepakankamumas (LIN) ir 2) ūmus inkstų nepakankamumas (ŪIN). Ūmus inkstų nepakankamumas yra apibrėžiamas kaip staigus inkstų funkcijos sutrikimas, atsiradęs dėl specifinio staigaus faktoriaus (apsinuodijimas toksinėmis medžiagomis, dehidratacija, širdies darbo sutrikimai), kurio metu sutrinka didžiosios dalies inkstų nefronų veikla, tačiau procesas gali būti grįžtamas, o lėtinio inkstų nepakankamumo metu inkstų funkcija slopsta palaipsniui ir atsistatyti nebegali (2,3).
Laboratoriniai tyrimai yra neatsiejama dalis visose veterinarijos klinikose, kai reikia diagnozuoti įvairias šalinimo sistemos ligas, tačiau inkstų nepakankamumą ankstyvojoje stadijoje diagnozuoti yra labai sunku, kadangi kai dalis inkstų nefronų tampa neveiksnūs – kiti nefronai gali kompensuoti jų sutrikusią veiklą ir dėl to inkstų funkcijos sutrikimas negali būti aptinkamas atliekant diagnostinius kraujo bei šlapimo tyrimus. Laiku diagnozavus inkstų nepakankamumą, inkstų funkciją atstatyti įmanoma, tačiau sutrikimus aptikus pavėluotai, pokyčiai dažniausiai būną negrįžtami ir nepagydomi medikamentais.
Darbo tikslas: Išsiaiškinti laboratorinių tyrimų svarbą ir reikšmę kačių inkstų funkcijos
nepakankamumo diagnostikoje.
Darbo uždaviniai:
1. Išsiaiškinti, kokie laboratoriniai tyrimai atliekami klinikinėje praktikoje dažniausiai. 2. Nustatyti predisponuojančius veiksnius, lemiančius kačių susirgimą šlapimo takų ligomis .
9 3. Išsiaiškinti, kokie laboratoriniai tyrimai ir jų rodikliai informatyviausi kačių inkstų nepakankamumo diagnostikoje.
4. Nustatyti ar šlapimo rūgštingumas ir santykinis šlapimo tankis informatyvūs rodikliai, diagnozuojant IFN.
10
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Ūmaus inkstų funkcijos nepakankamumo etiologija ir patofiziologija
Ūmus inkstų nepakankamumas (ŪIN) yra charakterizuojamas pagal staigų hemodinaminių, filtracijos ar ekskrecijos procesų sutrikimą inkstuose, kuomet staiga sutrinka skysčių, elektrolitų bei rūgščių-šarmų balansas organizme. Ūminis inkstų funkcijos sutrikimas, priklausomai nuo organų pažeidimų, gali būti grįžtamas procesas (5). Pagal etiologiją ŪIN yra skirstomas į tris kategorijas:
1) Ikiinkstinės kilmės/hemodinaminė (prerenalinė) – pasireiškia dėl sutrikusios inkstų perfuzijos, kurią gali lemti širdies bei kraujagyslių sutrikimai, smarki dehidratacija, šoko būsena (6).
2) Inkstinės kilmės/parenchiminė (renalinė) – kylanti dėl inkstų parenchimos pažaidų, kai sutrinka inkstų glomerulų filtracija ir plazmos judėjimas. Tai gali sukelti kraujotakos sutrikimai, įvairūs toksinai, tiek terapeutiniai (antibakterinės medžiagos, antigrybelinės medžiagos, NVNU,) tiek neterapeutiniai (sunkieji metalai, pesticidai, hemo/mioglobinas, bičių, grybų, lelijų toksinai) (7).
3) Poinkstinės kilmės/obstrukcinė (post-renalinė) – dažniausiai pasireiškia dėl mechaninio pažeidimo apatiniuose šlapimo takuose, pavyzdžiui šlapimo pūslės ar šlaplės plyšimo, šlaplės obstrukcijos (6).
Dažniausiai klinikinėje praktikoje ŪIN suskirstomas į keturias fazes: pažaidos fazė, užsitęsimo fazė, palaikomoji fazė ir atsistatymo fazė. Šios fazės apibūdinamos kaip eksperimentiniai modeliai ŪIN raidoje. Klinikiniais atvejais patofiziologiniai procesai, kurie sukelia inkstų disfunkciją, dažniausiai yra lemiami daugiau nei vieno faktoriaus, pavyzdžiui dėl išemijos, stipraus uždegimo, toksinų bei bakterijų. Dažniausi iš šių faktorių: šlaplės obstrukcija, apsinuodijimas toksinėmis medžiagomis, pielonefritas ir leptospirozė (8).
ŪIN etiologija geografiškai gali skirtis dėl infekcinių atvejų, kadangi skirtinguose regionuose ir šalyse vyrauja skirtingi ligų sukėlėjai bei skirtinga terapeutinė praktika gydant įvairias ligas (5).
11
1.2. Ūmaus inkstų funkcijos nepakankamumo klinikiniai simptomai
Dažniausiai pasireiškiantys klinikiniai simptomai yra nespecifiški ūmiam inkstų nepakankamumui ir diagnozę reikia nustatyti remiantis laboratoriniais tyrimais ir analizuojant paciento anamnezę, tačiau išskiriami požymiai gali būti tokie:
• Letargija • Vėmimas • Viduriavimas • Svorio netekimas
• Oligurija (sumažėjęs išskiriamo šlapimo kiekis) • Anurija (šlapimo neišskyrimas)
• Poliurija (didelis išskiriamo šlapimo kiekis)
• Skausminga pilvo srities palpacija ir padidėjusi inkstų apimtis • Dehidratacija (9)
1.3. Ūmaus inkstų funkcijos nepakankamumo diagnostika
Nustatant ūmų inkstų funkcijos sutrikimą reikalinga atlikti išsamų klinikinį tyrimą, kurį apimtų šlapimo tyrimai (šlapimo baltymų, mikrobiologinis tyrimas), kraujo morfologinis bei biocheminis tyrimai, rentgeninis tyrimas, inkstų biopsija (10). Diagnostikoje didelę reikšmę gali turėti hematokritas (HCT), bendrųjų baltymų (TP) kiekis kraujo serume, veninio kraujo dujų analizė bei elektrolitų balansas organizme. Hematokrito ir bendrųjų baltymų rodikliai padeda spręsti apie paciento hidratacijos lygį, tačiau dažnai esant lėtiniam progresuojančiam inkstų funkcijos sutrikimui atvirkščiai – žema hematokrito reikšmė gali indikuoti anemiją, kuri yra būdinga būtent prie lėtinio inkstų nepakankamumo (LIN). Vienas iš esminių kraujo serumo rodiklių inkstų ligų diagnostikoje yra šlapalo (UREA) bei kreatinino (CREA) koncentracijos nustatymas kraujyje (3).
Elektrolitų disbalansas yra dažnas pokytis ŪIN sergantiems pacientams. Hiperkalemija dažnai nustatoma katėms, kurioms pasireiškia anurija ar oligurija. Tokiais atvejais, kai kalio koncentracija pasiekia 6 mmol/l ir didesnę koncentraciją kraujo serume, dažnai pasireiškia širdies darbo sutrikimai. Katės, kurioms pasireiškia žymi poliurija, dažnai turi išreikštą hipokalemiją (kai koncentracija yra mažesnė nei 2,5 mmol/l), o dėl kalio trūkumo gali pasireikšti raumenų silpnumas, kvėpavimo takų depresija. Kitais atvejais, padidėjusi ar sumažėjusi natrio koncentracija kraujo serume gali taip pat
12 indikuoti ŪIN, kadangi sutrikus inkstų nefronų darbui gali išsifiltruoti laisvosios vandens molekulės iš inkstų filtrato (11) .
Kraujo dujų analizė taip pat gali būti labai informatyvi nustatant ŪIN, tačiau atlikti šį tyrimą gali tik maža dalis veterinarijos klinikų. Pacientams su ŪIN dažnai pasireiškia stipri metabolinė acidozė dėl sutrikusios rūgščių ekskrecijos per inkstus. Jeigu organizmo pH nukrenta žemiau 7.1 – būklė gali būti kritinė ir tokiais atvejais gali sutrikti kardiovaskulinės sistemos darbas ir fermentų veikla (3).
Morfologinis kraujo tyrimas inkstų nepakankamumo atvejais nėra labai specifiškas, tačiau gali padėti atmesti diferencines diagnozes. Pavyzdžiui, esant neutrofilijai galima įtarti bakterinės kilmės inkstų pažeidimus ar kraujo užkrėtimą, kuris galėjo sukelti ūmią inkstų disfunkciją (pavyzdžiui pielonefritas ar sepsis) (3).
Biocheminis kraujo serumo tyrimas yra vienas iš plačiausiai naudojamų tyrimų nustatant inkstų pažeidimus. Hiperglobulinemija gali indikuoti ŪIN etiologiją, pavyzdžiui dėl infekcinio peritonito ar mielomos. Taip pat ALT, ALP, TBIL yra naudingi rodikliai, galintys padėti identifikuoti ŪIN dėl leptospirozės. (11) Kreatinino (CREA) bei šlapalo (UREA) rodikliai yra vieni svarbiausių šalinimo sistemos ligų diagnostikoje, tačiau CREA koncentracija kraujyje yra įvardijama kaip specifiškesnė inkstų ligų diagnostikoje. Pakilusi šių rodiklių koncentracija indikuoja sutrikusį glomerulų filtracijos greitį (GFG), dėl kurio kraujyje ir pradeda kauptis azotinės kilmės produktai (12).
Pagal IRIS (International Renal Interest Society) ūmus inkstų nepakankamumas yra skirstomas į keturias paeiliui einančias stadijas.
Laipsnis CREA (µmol/L)
Klinikinis apibūdinimas
I laipsnis < 140 µmol/L
Apibūdina neazoteminės kilmės gyvūnus, kurių anamnezė ir klinikiniai bei laboratoriniai tyrimai (gliukozurija, proteinurija, mikroalbuminemija) nurodo ŪIN. Taip pat čia įtraukiami pacientai, kuriems nustatomas CREA pakilimas kraujo serume >26,4 µmol/L neazoteminiame intervale per 48 valandas. Taip pat į šį laipsnį įtraukiami gyvūnai, kurių sumažėjęs
13
1 lentelė. ŪIN laipsniai pagal IRIS (13)
Šlapimo tyrimai yra itin reikšmingi pacientams, kuriems yra įtariamas ŪIN. Tokiems pacientams dažniausiai pasireiškia izostenurija ir nustatomas šlapimo santykinis tankis (ST) būna nuo 1.007 iki 1.015, nepaisant pakilusios azotinių medžiagų koncentracijos kraujyje ar esant dehidratacijai. Santykinis šlapimo tankis gali parodyti inkstų gebėjimą koncentruoti ir ekskretuoti šlapimą, o padidėjęs baltymų kiekis šlapime rodo sutrikusią glomerulų filtraciją (dažniausiai dėl pakilusio spaudimo glomeruluose). Mikrobiologinis šlapimo tyrimas padeda diferencijuoti ligos etiologiją ir atmesti bakterinės kilmės inkstų pažeidimus. Be to, tiriant šlapimą mikroskopiškai ir atlikus sedimentaciją, galima nustatyti kristaluriją (14,15).
Be minėtų diagnostikos metodų dar galima išskirti rentgeninį ir ultragrasinį tyrimus, kurie vaizdiškai gali apibrėžti inkstų dydį, anatominius pakitimus. Normalus inksto ilgis pas kates yra 2,4-3,0 karto ilgesnis už antrojo juosmens slankstelio ilgį (2,4-3,0-4,3 cm). Minėti diagnostiniai metodai padeda aptikti urolitus šlapimo takuose. Prie ŪIN stebimi didesni nei normalaus dydžio inkstai, tačiau ne visuomet. Be to, pasitelkus ultragarsinį tyrimą, yra galimybė atlikti inksto aspiracinę biopsiją, nors dažnai gydymo protokolų gauti rezultatai nekeičia (16).
/padidėjęs šlapimo išskyrimas, taikant skysčių terapiją.
II laipsnis
141-220 µmol/L
Į šią kategoriją įtraukiami gyvūnai, kuriems nustatomas lengvas ūmus inkstų funkcijos sutrikimas, kai stebima nežymi stabili ar progresuojanti azotemija.
III laipsnis
221-439 µmol/L
III, IV ir V laipsniui priskiriami gyvūnai, kurių azotemija yra pažengusi ir tyrimais nustatomi funkciniai inkstų pažeidimai.
IV laipsnis 448-880 µmol/L V laipsnis >880 µmol/L
14
1.4. Ūmaus inkstų funkcijos nepakankamumo gydymas
Visų pirma, gydant ūmų inkstų nepakankamumą, reikia tiksliai išsiaiškinti šį sutrikimą sukėlusius priežastinius veiksnius. Taip pat yra imamasi pagalbinio, būklę stabilizuojančio gydymo, priklausomai nuo uremijos laipsnio. Šiuo metu nėra jokių medikamentų, kurie patikimai pagerintų inkstų ekskrecines ir reguliacines funkcijas, todėl pirminis prioritetas yra ŪIN sukėlusio veiksnio identifikavimas ir šalinimas (9).
Skysčių terapija yra naudojama atstatyti bei palaikyti normalų skysčių balansą organizme. Norint užtikrinti normalią audinių perfuziją, naudojami elektrolitų bei kartais koloidiniai tirpalai. Intraveninių skysčių administravimas padeda atstatyti kraujo spaudimą, laktatų koncentraciją kraujyje, veninio kraujo prisotinimą krauju. Be to, sumažėjus CREA kraujo serume, dėl skysčių atstatymo inkstų perfuzija taip pat pagerėja (kai yra skysčių trūkumas) (9). Jei pacientui nustatoma oligurija ar anurija, reikėtų apriboti intraveninių skysčių administravimą, norint išvengti per didelio skysčių susikaupimo organizme. Skysčiams pradėjus akumuliuotis organizme, pacientų būklė gali suprastėti ir sukelti komplikacijas, todėl intraveninių skysčių panauda turi būti pagrįsta išskiriamų skysčių kiekiu (vėmimas, šlapinimasis) (17). Palaikomoji skysčių terapija sąlyginai gali būti atliekama tik tiems pacientams, kuriems nėra pasireiškęs šlapimo užsilaikymas, norint pagerinti glomerulų filtracijos greitį. Taigi, būtina sekti pacientų kūno svorį, laktatų koncentraciją bei išskiriamo šlapimo kiekį, norint tinkamai panaudoti intraveninius skysčius, o odos turgoras ir seilių išskyrimas yra netikslūs, nustatant organizmo hidratacijos laipsnį, nes šie rodikliai kinta ir dėl kitų faktorių. Antiemetikų (vaistų nuo vėmimo) panauda taip pat yra svarbi organizmo skysčių palaikymo terapijoje. (9).
Diuretikų, tokių kaip manitolis ir furozemidas, panauda ŪIN gydymui yra kontraversiška, kadangi nėra kliniškai įrodyta, jog priverstinai didinat skysčių išskyrimą kartu su šlapimu pasišalina ir azotinės medžiagos (18). Visgi, diuretikai klinikinėje praktikoje padeda reguliuoti skysčių balansą inkstų ligomis sergantiems gyvūnams. Diuretikų klasės pasirinkimas nėra svarbus, kadangi nėra įrodyta, jog vienos klasės ar kitos klasės diuretikai yra pranašesni, gydant inkstų ligas, tačiau dažniausiai pasirenkami kilpiniai diuretikai dėl savo efektyvumo ir saugumo (lyginant su osmosiniais diuretikais) (9).
Esant ŪIN komplikacijoms, kai dėl pažeistų nefronų inkstų gebėjimas išskirti vandenilio jonus ir reabsorbuoti bikarbonatų jonus suprastėja , ir dėl jų atsiradusiai metabolinei acidozei klinikinėje praktikoje naudojamas natrio bikarbonatas, įvedant intraveninius boliusus ar maišant su steriliu vandeniu ir aplikuojant intraveniškai. Tokia terapija gali padėti kontroliuoti organizmo rūgštingumą, tačiau nėra kliniškai įrodyta ar tai visiškai saugu (19).
15 Dažnai ŪIN pacientams nustatomas elektrolitų disbalansas, kuris gali turėti letalias pasėkmes. Esant hiperkalemijai naudojami intraveniniai skysčiai, kuriuose nėra kalio, pavyzdžiui 0,9 proc. natrio chlorido tirpalas, tačiau tinkamas jis tik tuomet, kai pacientų šlapimo išskyrimas nėra sutrikęs. Taip pat praktikoje naudojamas insulinas, kuris efektyviai sumažina kalio koncentraciją organizme, tačiau insulino naudojimas taip pat gali sukelti hipoglikemiją ir dėl to kartu reikia naudoti intraveninius skysčius, kurie turi dekstrozės. Ligai progresuojant gali pasireikšti ir hiponatremija bei hiperfosfatemija. Hiponatremijai likviduoti taip pat naudojami natrio jonų turintys tirpalai. Hiperfosfatemija siejama su metaboline acidoze ir hiperparatiroidizmu. Praktikoje fosfatus surišantys medicininiai vaistai rezultatų pacientams su ŪIN nedavė (9,20).
Kraštutiniais atvejais, kai ŪIN yra sunkaus laipsnio ir pasireiškia didelė azotemija, didelio laipsnio acidozė ar gyvybinėms organizmo funkcijoms pavojinga hiperkalemija, galima atlikti hemodializę ar inkstų transplantaciją, tačiau šios procedūros yra itin brangios bei reikalauja didelių sąnaudų. Be to, atlikti hemodializę ir/ar inkstų transplantacijos galimybę turi tik nedaugelis veterinarijos klinikų, o tokių pacientų išgyvenamumas siekia tik 50 proc. (21).
1.5. Lėtinio inkstų funkcijos nepakankamumo etiologija ir patofiziologija
Lėtinis ar dar kitaip vadinamas chroniškas inkstų nepakankamumas yra dažniausiai nustatomas sutrikimas, kai kalba eina apie inkstų pažeidimus. Jis pasireiškia, kai dėl struktūrinių ar funkcinių pakitimų sutrinka vieno ar abiejų inkstų veikla ir funkcija per laiką neatsistato. Inkstų funkciniai vienetai palaipsniui praranda savo funkcijas ir yra pakeičiami fibroziniu-randėjančiu audiniu. Inkstų kanalėlių fibrozė įvardijama kaip dažniausias pakitimas vystantis chroniškam inkstų nepakankamumui. Glomerulų pažeidimai stebimi rečiau ir yra siejami su antrinėmis sisteminėmis neoplastinėmis ligomis (limfoma, leukemija) bei infekcinėmis ir neinfekcinėmis patologijomis. Ligai progresuojant histologiškai stebima intersticinė fibrozė, anksti pažeidžiami inkstų kanalėliai (ankščiau nei nustatoma azotemija) (22). LIN būna pasekmė procesų, kurie sukelia progresuojantį ir negrįžtamą efektą inkstams, tačiau klinikiniai simptomai dažniausiai stebimi, kai funkcionuoti nustoja daugiau nei 75% inkstų. LIN nėra specifiškas terminas ir jis neapibrėžia sutrikimą sukėlusio veiksnio, tačiau jis gali būti įgimtas ir įgytas. Įgimti atvejai – inkstų policistozė, inkstų amiloizdozė, įvairūs paveldėti inkstų anatominiai pakitimai bei kitos patologijos, kurios pažeidžia inkstų funkcinius vienetus. Šios patologijos dažniausiai būna paveldėtos ir laikui bėgant sukelia progresuojančius inkstų pažeidimus, o įgyti atvejai, tokie kaip viršutinių šlapimo takų urolitai, inkstų limfoma, infekcijos (leptospirozė, pielonefritas), hipertiroizidmas, uždegiminiai procesai, navikai, nefrotoksinių preparatų naudojimas (NVNU, aminoglikozidai) apibrėžiamos kaip konkuretinės ligos,
16 pasireiškiančios su LIN. Dažnais atvejais lėtinio inkstų nepakankamumo etiologija yra nežinoma. (22,23).
LIN progresavimas priklauso nuo struktūrinių inkstų pokyčių ir kaip likę pažeisti ir išlikę nefronai sugeba funkcionuoti po inkstų pažaidos.
1.6. Lėtinio inkstų funkcijos nepakankamumo klinikiniai simptomai
Daugumai, tačiau ne visiems pacientams su LIN, nustatomi tipiniai lėtinių susirgimsimptomai tokie, kaip:
• Kūno masės sumažėjimas • Raumenų atrofija
• Matinis, sausas gyvūno kailis • Apatija
• Vangumas (24)
Labiau specifiškesni LIN požymiai: • Poliurija
• Polidipsija • Anoreksija • Vėmimas
• Amoniako kvapas iš burnos (halitozė) • Opos burnos ertmėje (opinis stomatitas) • Sumažėjusi inkstų apimtis
• Skausminga pilvo sritis ties inkstais • Gastroenteritas (24)
17
1.7. Lėtinio inkstų funkcijos nepakankamumo diagnostika
Ankstyvose LIN stadijose yra itin sunku nustatyti inkstų disfunkciją, kadangi pacientams dažniausiai nebūna jokių klinikinių simptomų ir liga gali tęstis netgi mėnesius ir netgi metus be jokių simptomų. Labai dažnai pacientams su progresuojančiu LIN gali atsirasti padidėjęs troškulys, kūno masės sumažėjimas, itin dažnas šlapinimasis. Įtarus sutrikusią šalinimo sistemos funkciją būtina nuodugniai ištirti pacientą. Diagnostinis planas gali būti suskirstytas į 3 testavimo stadijas:
✓ Pirminiai tyrimai : išsamus klinikinis tyrimas ir paciento anamnezės ir istorijos analizė, biocheminė kraujo serumo analizė, morfologinė kraujo analizė, šlapimo tyrimas, rentgeninis tyrimas.
✓ Antriniai tyrimai : šlapimo baltymų tyrimas, šlapimo kultūros tyrimas, pilvo srities ultragarsinis tyrimas, kraujo spaudimo nustatymas.
✓ Tretiniai tyrimai : inkstų biopsija ir jos histopatologinis vertinimas.(25)
LIN yra klasifikuojamas į 4 stadijas, kurios yra pagrįstos kreatinino kiekiu kraujo serume/plazmoje.
2 lentelė. LIN Stadijos pagal kreatinino koncentraciją kraujo serume (IRIS) (13,24)
Klinikinėje praktikoje dažniausiai naudojami LIN laboratorinių tyrimų baziniai rodikliai: pakilęs kraujo serumo kreatininas (>140µmol/l), žemas santykinis šlapimo tankis (<1.035), padidėjusi šlapalo koncentracija kraujyje, nustatyta neregeneruojanti anemija ištyrus kraują morfologiškai. (26) Ligai progresuojant ir didėjant pažeistų glomerulų skaičiui, į šlapimą patenka baltymai ir pradedama fiksuoti proteinurija. (15)
Stadija Apibūdinimas Kreatinino kiekis kraujo
serume (µmol/l) 1 Azotemijos nėra, sumažėjęs inkstų rezervas <140 µmol/l 2 Lengva azotemija, inkstų funkcijos nepakankamumo
pradžia
140 – 250 µmol/l
3 Vidutinė azotemija , galimi sisteminiai sutrikimai, išreikšti klinikiniai požymiai
251 - 440 µmol/l
18
Klasifikacija Baltymų: Kreatinino santykis šlapime
Proteinurijos nėra Mažesnis nei 0,2
Tarpinė riba Nuo 0,2 iki 0,4
Proteinurija Didesnis nei 0,4
3 lentelė. Baltymų ir kreatinino santykis šlapime sąlygojantis proteinuriją (27)
Dažnai prie LIN nustatoma hipertenzija (pakilęs kraujo spaudimas), kuri gali daryti įtaką širdies, smegenų, akių patologijas bei prisidėti prie inkstų funkcijos nepakankamumo progresavimo.
Rizikos lygis Sistolinis kraujo spaudimas
Minimalus <150/95 mmHg
Mažas 150/95 iki 159/99 mmHg
Vidutinis 160/100 iki 179/119 mmHg
Didelis >180/120 mmHg
4 lentelė. Kačių rizikos grupės pagal kraujo spaudimą (27)
Taip pat, sąlyginai neseniai, atsirado naujas simetrinio dimetilarginino (SDMA) testas, kuris yra gana specifiškas diagnozuojant lėtinį inkstų funkcijos nepakankamumą. SDMA rodiklis yra siejamas su GFG ir inkstų funkcijos sutrikimą gali parodyti ankščiau nei pakilusi kreatinino koncentracija kraujo serume, kadangi kreatinino kiekis kraujyje padidėja vėliau nei SDMA bei nedaro įtakos hidratacijos laipsniui ar kūno masei.(28)
Vaizdinė diagnostika taip pat turi didelę reikšmę LIN identifikavimui. Tiriant rentgeniniu tyrimu, ypač vėlesnėse ligos stadijose, inkstai dažniausiai užfiksuojami mažesni nei būdinga gyvūno rūšiai ir matomi inkstų formos pakitimai, tačiau kai kuriais atvejais, pavyzdžiui dėl limfomos, pielonefrito, policistozės ar esant ūmiam inkstų funkcijos sutrikimui, inkstai gali būti padidėję. Tiriant ultragaru taip pat aptinkami inkstų formos ir dydžio pakitimai, stebima pakitusi inkstų kapsulė, inkstai gali būti hiperechoiški dėl inkstų fibrozės. (25)
Inkstų biopsija, histopatologinis tyrimas bei serumo titro nustatymas yra pasitelkiami tuomet, kai užfiksuojami subtilesni pakitimai inkstų parenchimoje ir reikia detaliau išanalizuoti struktūrinius pokyčius parenchimoje.
19
1.8. Lėtinio inkstų funkcijos nepakankamumo gydymas
LIN gydymas yra pagrįstas simptominiu ir palaikomuoju gydymu su tikslu pagerinti gyvūno gyvenimo kokybę ir, jei įmanoma, stabdyti ligos progresavimą. Dėl skirtingos etiologijos, gydymo planas ir profilaktika skiriasi, tačiau esminis tikslas išlieka stabdyti LIN progresą ir kaip įmanoma stengtis išvengti konkurentinių ligų bei kitų funkcinių sutrikimų. Kadangi procesas yra negrįžtamas, pacientams reikalingas reguliarus monitoringas, kurio metu profilaktiškai turi būti atliekami laboratoriniai tyrimai, kurie padėtų įvertinti paciento būklę bėgant laikui (24,29).
Specialios dietos sudarymas pacientui turi didelį efektyvumą gydant LIN. Inkstų ligomis sergantiems gyvūnams dažnai taikoma „mažo baltymų kiekio“ dieta, tačiau iš tikrųjų racionas turėtų būti modifikuotas taip, kad sumažinti fosfatų (PO4), natrio (Na) suvartojimą. Pašaras turėtų būti praturtintas omega-3 riebiosiomis rūgštimis, antioksidantais, B grupės vitaminais, turėtų būti padidintas pašaro kaloringumas, pridėta tirpiųjų skaidulų, o rūgštingumas turėtų būti subalansuotas (neutralus). Klinikinės studijos rodo, jog speciali dieta, sergant lėtiniu inkstų nepakankamumu, padeda sumažinti proteinuriją, kontroliuoti fosforo susikaupimą organizme, dėl to nesivysto hiperfosfatemija, hyperparatiroizidmas bei pacientų išgyvenamumas išauga (30,31).
Progresuojant inkstų funkcijos nepakankamumui, GFG greitis mažėja, didėja azotemijos ir uremijos laipsnis, todėl ilgalaikis subalansuotų elektrolitų tirpalų naudojimas yra dažna priemonė norint išvengti dehidratacijos ir siekiant maksimalizuoti inkstų kraujotaką. Skysčių veninė infuzija, ar infuzija po oda katėms dažniausiai taikoma, kai LIN yra 3-4 stadijos ir padidėja dehidratacijos tikimybė (32).
Sumažėjęs apetitas, pykimas ir vėmimas yra dažni LIN ir uremijos požymiai, todėl reikia kontroliuoti maisto suvartojimą, kadangi badavimas yra vienas iš pagrindinių faktorių lemiančių pacientų gaišimą. Tokiais atvejais taikoma antiemetinė terapija ir apetitą stimuliuojanti terapija, kuri padeda pagerinti pacientų maisto suvartojimą, o tai padeda išvengti šalutinių patologijų, tokių kaip anoreksija ir skrandžio opos. Kraštutiniais atvejais, kai apetito paskatinti neišeina ir gyvūno kūno masės indeksas labai žemas, naudojamas šėrimas per ezofagostominį vamzdelį (30).
Išsivysčius metabolinei acidozei organizme, taikoma šarminimo terapija, kurią apima dietos (baltymų suvartojimo kontroliavimas), kalio citrato panaudojimas ir natrio bikarbonato panaudojimas organizmo rūgštingumo mažinimui. Kalio citrato tirpalas aprūpina organizmą kaliu ir taip pat mažina rūgštingumą ir praktikoje yra labiau priimtinas nei natrio bikarbonatas. Šarminančių medžiagų dozės turi būti nedidelės, kad būtų galima išvengti staigių pH pokyčių organizme.(30)
20 Kalio trūkumas dažnai nustatomas LIN esant 2 ir 3 stadijoje, ir fiksuojamas 20-30% sergančių kačių. Dėl hipokalemijos gali sutrikti raumenų veikla, sumažėti GFG bei pablogėti inkstų kraujotaka, todėl kalio papildai yra reikalingi siekiant išvengti šalutinių sutrikimų. Dažniausiai kalio papildai gliukonato ar citrato druskų pavidale naudojami oraliai, kadangi tai laikoma saugiausiu būdu atstatyti kalio kiekį organizme. Rečiau taikoma kalio tirpalų infuzija. (30)
Antihipertenzinė terapija taikoma siekiant išvengti/gydyti inkstų, akių, širdies pažeidimus. Hipertenzija fiksuojama, kai spaudimas yra >160/100 mmHg. Jei organizmas dehidratavęs, antihipertenzinės terapijos pradėti negalima, kol organizmo skysčiai nebus atstatyti, norint išvengti staigaus kraujo spaudimo ir inkstų perfuzijos sumažėjimo. Esant aukštam sistoliniam kraujo spaudimui naudojami ACE inhibitoriai (benazaprilis, enalaprilis ar kalcio kanalų blokatorius amlodipinas). Šie preparatai nėra toksiški inkstams, todėl yra pirmo pasirinkimo preparatai, siekiant sukontroliuoti aukštą kraujo spaudimą.
65% kačių prie LIN pasireiškia neregeneruojanti anemija, pirmiausiai, dėl sutrikusios eritropoetino sintezės, taip pat dėl spontaniško kraujo netekimo, prastos mitybos, lėtinio uždegimo (33). Anemijai likviduoti naudojamos eritrocitų sintezę stimuliuojančios medžiagos, priklausomai nuo dozės, jos gebą atstatyti pacientų hematokritą, o rezultatai pastebimi po 2 - 8 savaičių.
Esant hiperfosfatemijai, padidėja parathormono išskyrimas skydliaukėje, o inkstai yra atsakingi už 25-hidroksikalciferolio konvertavimą į jo aktyvų metabolitą 1,25-dihidrochlorkalciferolį, kitaip žinomą kaip kalcitriolį. Kalcitriolis atsakingas už kalcio metabolizmą kartu su parathormonu. Kadangi kalcitriolio sintezė sutrinka prie LIN, stebimas antrinis inkstų hiperparatiroidizmas, todėl taikoma kalcitriolio terapij, siekiant sumažinti LIN sergančių pacientų mirtingumą. Studijos rodo, jog taikant kalcitriolio terapiją katėms, stebimi šie pokyčiai: padidėjęs žvalumas, apetitas, fizinis aktyvumas ir pailgėjusi gyvenimo trukmė. Šios palankios reakcijos yra siejamos su vitamino D receptorių aktyvacija daugumoje audinių, lyginant su parathormono aktyvumu.
2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA
2.1. Tyrimo vieta, laikas ir tiriamasis objektas21 smulkiųjų gyvūnų klinikoje X. Tyrimui buvo renkama informacija apie kates, sirgusias inkstų funkcijos nepakankamumu. Iš viso nuo 2020-01-01 iki 2020-11-01 klinikoje užfiksuoti ir užregistruoti 35 atvejai, kurių metu katėms buvo nustatytas inkstų funkcijos nepakankamumas. Buvo analizuojami dažniausiai atliekami laboratoriniai tyrimai ir jų informatyvumas, nustatant inkstų funkcijos nepakankamumą.
Tiriamoji imtis buvo sudaryta iš 35 kačių, kurioms buvo nustatytas inkstų funkcijos nepakankamumas. Buvo registruojamas kačių amžius, svoris ir veislė. Iš šeimininkų buvo surinkta išsami anamnezė, mėginta išsiaiškinti apie gyvūnų šėrimo įpročius, specifinius klinikinius požymius, bendrą gyvūno būklę. Tiriamieji gyvūnai buvo suskirstomi į amžiaus grupes:
1) 0-5 m. amžiaus 2) 6 – 10 m. amžiaus 3) >10 m. amžiaus.
Visų pirma, buvo aiškinamasi išsami paciento anamzenė ir renkami duomenys, kurie galėjo turėti įtaką laboratorinių tyrimų rodikliams. Klinikinį tyrimą apėmė rektinės temperatūros matavimas, širdies ir kvėpavimo dažnio matavimas auskultuojant, KPG skaičiavimas, gleivinių spalva, kūno masės vertinimas, kailio būklės vertinimas bei pilvo srities palpacija. Laboratorinius tyrimus apėmė kraujo biocheminiai, morfologiniai bei šlapimo tyrimai.
2.2. Kraujo tyrimai
Kraujo tyrimai atlikti iš kraujo, kuris buvo imtas iš priekinės kojos venos v. cephalica. Buvo
atliekamas biocheminis ir morfologinis kraujo tyrimai. Prieš paimant kraują, gyvūnas buvo paruošiamas procedūrai – nuskutama priekinė kojos voliarinė dalis, jog išryškėtų paviršinė vena, tuomet apdorojama antiseptiniu tirpalu ir užspaudžiama veržikliu aukščiau dūrio vietos. Kraujo mėginys buvo surenkamas į mėgintuvėli su EDTA antikoaguliantu, kai atliekamas morfologinis kraujo tyrimas, o atliekant biocheminį kraujo tyrimą, antikoaguliantai nenaudojami.
Biocheminiam kraujo tyrimui naudotas automatinis analizatorius Catalyst One IDEXX, o morfologiniam kraujo tyrimui buvo naudojamas Vet Scan HM5 analizatorius. Mėginiams naudojamas šviežiai surinktas kraujas. Normos buvo vertintos pagal analizatorių nustatytus rodiklius. Pagrindiniai analizuojami rodikliai iš biocheminio tyrimo buvo CREA, TP UREA ir GLU, iš morfologinio kraujo tyrimo buvo išskiriamas HTC ir RBC, o iš šlapimo tyrimo išskirti rodikliai buvo pH bei santykinis šlapimo tankis (ŠST).
22
2.3. Šlapimo tyrimai
Šlapimo tyrimo metu buvo analizuojamas santykinis šlapimo tankis (analizuota refraktometru) ir pH.
Katės buvo atrenkamos pagal klinikinę diagnozę ir suskirstytos pagal: veislę, lytį, amžių. Išanalizuoti pasirinkti kraujo biocheminiai, morfologiniai ir šlapimo tyrimų rodikliai, jų tarpusavio priklausomybė, kai nustatyta diagnozė buvo IFN. Statistinė analizė ir skaičiavimai atlikti programa „IBM SPSS Statistics 26“, naudoti chi-square ir Spearman‘o metodai , o tyrimų rezultatai pavaizduoti lentelėse ir diagramose, kurios darytos naudojant „Microsoft Excel 2015“ programą. Apskaičiuoti gautų duomenų aritmetiniai vidurkiai (X), vidurkių paklaidos (Sx), bendras aritmetinis vidurkis (M), vidurkių skirtumų patikimumo koeficientai (p) ir ryšio stiprumas (r). Aritmetinių vidurkių skirtumas laikomas patikimu, kai p<0,05.
2.4. Tyrimo schema
1 pav. Tyrimo schema
35 katės, kurioms diagnozuotas IFN
Kačių laboratorinių tyrimų rodiklių analizė
Kraujo tyrimai Šlapimo tyrimai
Biocheminiai kraujo tyrimai Morfologiniai kraujo tyrimai SŠT tyrimas refraktometru UREA CREA TP HCT T RBC ŠST GLU pH
23
3. TYRIMO REZULTATAI
3.1. IFN pasiskirstymas pagal kačių lytįIš viso nuo 2020-01-01 iki 2020-11-01 klinikoje buvo užregistruotos 35 katės, kurioms buvo diagnozuotas inkstų funkcijos nepakankamumas. IFN sirgusių kačių skaičius, atsižvelgiant į lytį, skyrėsi nežymiai: patelės (n=19, 54 proc.) , patinai (n=16, 46 proc.) (žr. 2pav.). Tiriamojoje imtyje patelės 1,19 karto sirgo dažniau negu patinai.
3.2. Kačių amžiaus įtaka IFN parsireiškimui
Katės buvo suskirstytos pagal amžių į tris grupes. Tyrimo metu nustatyta, jog inkstų funkcijos nepakankamumas dažniausiai diagnozuotas vyresnėms katėms, kurių amžius buvo daugiau nei 10 metų (n=15, 43 proc. Vidutinis grupės amžius =14m.), kiek rečiau (n=13, 37 proc. Vidutinis grupės amžius =8,8 m.) sirgo katės, kurių amžius buvo nuo 6 iki 10 metų, o rečiausiai (n= 7, 20 proc. Vidutinis grupės amžius =3,1 m.) IFN pasireiškė jaunesnėms, iki 5 metų katėms (žr. 3pav.). Pasiskirstymo pagal amžių priklausomybė tikrinta chi-square (chi-kvadrato) metodu. Patikimumo koeficientas p<0,05. Todėl galima teigti, jog IFN diagnozė priklauso nuo gyvūno amžiaus.
24
3.3. Kačių veislės įtaka IFN parsireiškimui
Grynaveisles kates, išskirtas pagal jų veislę ir sugrupavus, paaiškėjo, jog dažniausiai inkstų funkcijos nepakankamumas buvo nustatytas britų trumpaplaukių (n=5) bei Meino meškėnų veislės katėms (n=3). Siamo ir škotų nulėpausių veislės katėms IFN buvo nustatytas po 2 kartus, o likusių veislių katės sirgo nežymiai, tačiau rečiau nei minėtų veislių katės. (žr. 4pav.)
3 pav. Kačių, kurioms diagnozuotas IFN pasiskirstymas pagal amžių
4 pav. Kačių, kurioms diagnozuotas IFN pasiskirstymas pagal veislę
0 1 2 3 4 5
Grynaveislių kačių pasiskirstymas pagal sergamumą IFN
Kačių skaičiu s Veislė 20% 37% 43%
IFN diagnozės pasiskirstymas pagal kačių amžių
0 - 5 6 iki 10 >10
25 Katės taip pat buvo išskirtos į dvi grupes, atsižvelgiant į jų kilmę: į mišrūnes ir grynaveisles. Pagal tirtus duomenis, paaiškėjo, jog grynaveislėms katėms (n=19, 54 proc.) IFN nustatytas nežymiai dažniau, nei mišrūnėms (n=16, 46 proc.) (žr. 5pav.).
3.4. IFN sergančių kačių biocheminiai kraujo rodiklių analizė
Visiems pacientams (n=35), kuriems diagnozuotas IFN, buvo ištirti CREA, UREA, TP ir GLU rodikliai kraujo serume ir lygintas nukrypimas nuo normos ribų.
5 pav. Kačių, kurioms diagnozuotas IFN pasiskirstymas pagal kilmę
17.3 43.5 13.313.6 39.8 35 46.4 17.9 20.5 46.446.446.646.1 9.3 17 25.2 14.1 22 19.5 23.2 46.4 32.2 28 13.9 24.4 14.5 8 32 18 41.3 28.3 16.4 12.611.6 33.1 0 5 10 15 20 25 30 35 40 45 50 0 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 16 17 18 19 20 21 22 23 24 25 26 27 28 29 30 31 32 33 34 35 Ko n c. k rau jo s er u m e, m m o l/L
Tirtų gyvūnų skaičius
26 Kraujo šlapalo azotas buvo tirtas visoms katėms, kurioms diagnozuotas inkstų funkcijos nepakankamumas. Išanalizavus atliktų tyrimų duomenis galima teigti, jog iš visų tirtų kačių (n=35), UREA rodiklis normos ribose (5,7-12,9mmol/L) buvo tik keturioms katėms (n=4) , o likusių (n=31)
kačių UREA koncentracija kraujo serume buvo virš normos ribų (žr. 6pav.) . Aritmetinis UREA vidurkis (M=26,4 mmol/L ± 12,8; n=35) buvo didesnis, lyginant su aukščiausia normos dalimi. Didžiausia nustatyta UREA koncentracija (46,6mmol/L) buvo beveik 1,8 karto didesnė nei nustatytas aritmetinis vidurkis. Rodiklio UREA aritmetinis vidurkis statistiškai reikšmingai skiriasi nuo viršutinės normos ribos (p<0,05).
Kreatininas, kraujo serume, IFN diagnozę turinčioms katėms tirtas visais atvejais. Išanalizavus atliktų tyrimų duomenis galima teigti, jog iš visų tirtų gyvūnų (n=35) CREA rodiklis viršija normos ribas (71 – 212 µmol/L) – net 34-iais atvejais iš 35-ių CREA koncentracija normos ribose nustatyta tik 1 katei (151 µmol/L) (žr 7pav.). Aritmetinis vidurkis 2,3 karto didesnis nei viršutinė normos ribos dalis (M=482,4±267,6 µmol/L). CREA koncentracija normos ribose nustatyta tik 1 katei (151 µmol/L). Aukščiausia rodiklio koncentracija siekė maksimalią biocheminio analizatoriaus fiksuojamą skaičių – 1202 µmol/L, o tai net 5,7 karto daugiau nei viršutinė normos riba. Rodiklio CREA aritmetinis vidurkis statistiškai reikšmingai skiriasi nuo viršutinės normos ribos (p<0,05).
7 pav. Kačių, kurioms diagnozuotas IFN, CREA koncentracija kraujo serume 264 325 240247 608 511 596 476 311 637 751 1202 1202 219 358 549 243 380 316322 1202 483 282313 358381 151 536 356 681 475 289 651 456 513 0 200 400 600 800 1000 1200 1400 0 5 10 15 20 25 30 35 Kr ea tin in o k o n ce n rac ij a k rau jo s er u m e, µm o l/L
27 Gliukozės koncentracija taip pat vertinta visoms imties grupę sudariusioms katėms (n=35). Išanalizavus atliktų tyrimų rodiklius, galime teigti, jog gliukozės koncentracija normos ribose (4,11 – 8,84 mmol/L) nustatyta 17 kačių (n=17, 48,6 proc. visų atvejų), kitais atvejais (n=18, 51,4 proc.) gliukozės koncentracija viršijo nustatytą normą (žr. 8pav.). Bendras aritmetinis vidurkis (M = 8,92±1,7 mmol/L) minimaliai (0,08 mmol/L) buvo didesnis nei normos viršutinė riba. Rodiklio GLU aritmetinis vidurkis statistiškai reikšmingai nesiskiria nuo viršutinės normos ribos (p>0,05).
8pav. Kačių, kurioms diagnozuotas IFN, GLU koncentracija kraujo serume
72 77 8280 81 757875 76 106 100 84 80 81 77 9391 86 113 72 82 74 94 68 77 88 80 101 83 98 81 102 75 86 91 50 60 70 80 90 100 110 120 0 5 10 15 20 25 30 35 T P ( B en dr ųj ų balty m ų) k on c. g /L
Tirtų gyvūnų skaičius
28 Bendrųjų baltymų koncentracija kraujo serume vertinta visiems tiriamiesiems (n=35).
Išanalizavus gautus rodiklius, galima teigti, jog TP normos ribos (57 – 89 g/L) buvo viršytos mažiau nei trečdalyje atliktų kraujo tyrimų (n=10, 28,6 proc.). Žemesnė TP koncentracija, nei žemutinė normos riba, nenustatyta nei vienai katei, visais likusiais atvejais (n=25, 71,4 proc.) bendrųjų baltymų koncentracija prie IFN buvo normos ribose ( žr. 8pav.). Bendras aritmetinis vidurkis ( M= 84,54±10,7 g/L) pateko į rekomenduojamą TP normą kraujo serume. Rodiklio TP vidurkis statistiškai reikšmingai skiriasi nuo viršutinės normos ribos (p<0,05).
3.5. Tirtų biocheminių kraujo rodiklių koreliacija
Patikrinus biocheminių kraujo rodiklių koreliaciją Spearman‘o metodu, statistiškai reikšmingi skirtumai nustatyti tik tarp CREA ir UREA. UREA statistiškai reikšmingai koreliuoja su CREA. Gautas ryšio stiprumas vidutiniškas (r=0,661, p<0,05). Tarp kitų tirtų kraujo serumo rodiklių teigiamas ryšys nenustatytas, kadangi p= >0,05.
Grafiškai šį ryšį tarp kraujo serumo kreatinino ir šlapalo azoto matome 10 pav.
Pagal atliktus skaičiavimus nustatyta, jog tarp CREA ir UREA rodiklių yra teigiama
koreliacija. Didėjant kreatinino koncentracijai kraujo serume taip pat didėja ir kraujo šlapalo azoto koncentracija kraujo serume.
29
3.6.
IFN sergančių kačių morfologinių kraujo rodiklių analizė
Visoms tiriamosioms katėms (n=35) buvo fiksuojama hematokrito (HCT) ir raudonųjų kraujo kūnelių (RBC) koncentracija kraujyje. Buvo analizuojamas rodiklių nuokrypis nuo normų bei aiškinamasi tarpusavio koreliacija, pacientams, kuriems patvirtinta IFN diagnozė.
Iš atliktų tyrimų rezultatų galime teigi, kad iš visų tirtų kačių (n= 35) HCT normos ribose (30,0 – 45,0 proc.) nustatytas 20 iš 35 kačių (57,1 proc.) , žemesnis nei norma HCT nustatytas 11 iš 35 kačių (31,4 proc.) , o HCT virš normos ribų buvo tik 4 iš 35 kačių (11,5 proc.) ( žr.11pav.). Bendras aritmetinis vidurkis (M =34,3±8,6 proc.) patenka į rekomenduojamą HCT normą. Žemiausia fiksuota reikšmė buvo 15,9 proc. ( 2,16 karto mažesnė nei bendras aritmetinis vidurkis) , o aukščiausia fiksuota reikšmė – 48,5 proc. ( 1,41 kartą didesnė už bendrą aritmetinį vidurkį). Bendras nuokrypis nuo normų yra 43% (n = 15) . Rodiklio HCT bendras aritmetinis vidurkis statistiškai reikšmingai nesiskiria nuo viršutinės ir apatinės normos ribos (p>0,05).
Iš gautų duomenų galima teigti, jog esant inkstų funkcijos nepakankamumo diagnozei, HCT nuokrypis nuo normų pasireiškia 43 proc. kačių.
11 pav. Kačių, kurioms diagnozuotas IFN, hematokritas (procentais) 27.2 44.5 21.4 37.3 27.8 46.2 28.65 41 43.9 36.136.235.5 29.2 44.9 15.9 35.56 32.3 28.3 34.7 36.8 24.5 48.5 32.8 40.4 15.9 37.9 36.3 46.3 33.6 19.5 29.3 39.7 32.331.4 47.3 10 15 20 25 30 35 40 45 50 55 0 5 10 15 20 25 30 35 HC T ( Hem ato k rito ) k o n ce n tr ac ij a, p ro c.
30 Išanalizavus gautus duomenis galime teigti, kad iš visų tirtų kačių (n= 35) RBC normos ribose (5,0 – 10,0x1012/L) nustatytas 28 iš 35 kačių (80 proc.) , žemesnė nei norma RBC koncentracija nustatyta 2 iš 35 kačių (5,9 proc.) , o virš normos ribų eritrotcitų koncentracija buvo 5 iš 35 kačių (14,1 proc.) (žr 12pav.). Vidutinis aritmetinis vidurkis (M =8,38±1,89x1012/L) patenka į
rekomenduojamą RBC normą. Žemiausia fiksuota reikšmė buvo 4,28x1012/L ( 1,96 karto mažesnė
nei apatinė bendras aritmetinis vidurkis) , o aukščiausia fiksuota reikšmė – 12,62x1012/L ( 1,51 karto
didesnė už bendrą aritmetinį vidurkį). Bendras nuokrypis nuo normų yra 20 proc. (n = 7). Rodiklio RBC vidurkis statistiškai reikšmingai skiriasi nuo viršutinės normos ribos (p<0,05).
Iš tiriamųjų duomenų galima teigi, jog tik 20 procentų IFN nepakankamumo atvejų, eritrocitų koncentracija kraujyje yra nukrypusi nuo rekomenduojamų normų.
6.41 12.62 7.05 7.58 5.74 11.72 6.44 9.68 10.36 7.94 8.87 8.63 6.56 9.68 4.28 8.228.56 6.24 8.1 9.25 7.69 11.56 8.62 10.32 4.28 8.468.89 9.88 8.6 6.24 8.97 9.27 7.79 8.88 9.75 0 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 0 5 10 15 20 25 30 35 R B C k iek is . k rau jy je, x 10 12/L
Tirtų gyvūnų skaičius
31
3.7. Hematorkito ir raudonųjų kraujo kūnelių koreliacija
Apskaičiavus HCT ir RBC rodiklių tarpusavio ryšį Speaman’o metodu nustatytas statistiškai reikšmingas (p=0,001) ryšys tarp šių morfologinių kraujo rodiklių, kuomet nustatyta IFN diagnozė. Nustatytas ryšys stiprus (r= 0,881). Grafiškai koreliacija tarp hematokrito ir eritoritų rodiklių pateikta 13 pav.
Analizuojant gautus rezultatus galime teigti, jog didėjant HCT rodikliui didėja ir RBC.
32
3.8. IFN sergančių kačių šlapimo tyrimų rodikliai
Iš visų kačių (n=35), kurioms buvo patvirtinta inkstų funkcijos nepakankamumo diagnozė, šlapimo tyrimai buvo atlikti 13 kačių. Iš šlapimo tyrimo buvo išskirtas šlapimo santykinis tankis (ŠST) ir rūgštingumas (pH). Lyginant su kraujo tyrimais, šlapimo tyrimai buvo atlikti tik 37 proc. atvejų. Atliktų tyrimų kiekis tiriamojoje grupėje pateiktas 13 pav.
Analizuojant šlapimo tyrimo pH ir ŠŠT vertes buvo nustatyta, kad vidutinis šlapimo tankis pacientų su IFN yra 1,017 (p> 0,05) ir lyginant su norma (>1,030) buvo mažesnis. Priešingai, šlapimo rūgštingumo (pH) vidurkis buvo 6,438 ir į normos ribas (6,0 – 6,5) įsiteko. Nustatytas patikimumas tarp IFN diagnozės ir šių rodiklių p >0,05, todėl remiantis duomenimis galima teigti, kad pavieniai ŠŠT ir pH rodikliai statistiškai nėra reikšmingi diagnozuojant IFN.
14 pav. Vertintų šlapimo rodmenų vidurkiai ir standartinis nuokrypis
13 35 0 5 10 15 20 25 30 35 40
Šlapimo tyrimai Kraujo tyrimai
Atlikt ų t yrim ų k ie kis
33
4. REZULTATŲ APTARIMAS
Ištyrus gautus rodiklius ir atlikus gautų duomenų analizę, 2020 metais laikotarpyje nuo Sausio 1d iki Lapkričio 1d., veterinarijos klinikoje „X“ inkstų funkcijos nepakankamumas (IFN) nustatytas 35 katėms. Visoms katėms buvo atlikti biocheminiai ir morfologiniai kraujo tyrimai, o šlapimo tyrimai buvo atlikti 13 kačių. Analizuoti biocheminiai kraujo rodikliai buvo kreatinino koncentracija kraujo serume (CREA), kraujo šlapalo azotas (UREA), bendrieji kraujo baltymai (TP) ir gliukozės kiekis kraujyje (GLU). Iš morfologinio kraujo tyrimo buvo išskirtas hematokritas (HCT) ir raudonųjų kraujo kūnelių (eritrocitų)(RBC) kiekis kraujyje, o iš šlapimo tyrimo duomenų buvo išskirtas šlapimo rūgštingumas (pH) ir šlapimo santykinis tankis (ŠST).
Vertinant IFN diagnozės dažnumą pagal kačių lytį, nustatyta, jog 54 proc. (n= 19) atvejų sutrikimas užfiksuotas patelėms, o 46 proc. (n=16) diagnozė patvirtinta patinams. Pagal gautus rezultatus galima daryti išvadą, jog patelėms 1,19 karto dažniau nustatomas inkstų funkcinis nepakankamumas, tačiau literatūroje nėra nustatyto ryškaus IFN diagnozės pasiskirstymo remiantis gyvūno lytimi, todėl duomenys tik preliminarūs ir nėra statistiškai reikšmingi (p>0,05) (34,35).
Kates suskirsčius pagal amžiaus grupes ir išanalizavus gautus duomenis nustatyta, jog dažniausiai IFN diagnozuota buvo katėms , kurios buvo vyresnės nei 10 metų (n=15) ir sudarė 43 proc. visų tirtųjų (n=35), šios grupės vidutinis sirgusiųjų amžius 14 metų. Diagnozė 6-10 metų amžiaus grupėje nustatyta 37 proc. atvejų (n=13), o vidutinis amžius buvo 8,8 m. Rečiausiai (20 proc. n=7) IFN diagnozuotas katėms, kurios pakliuvo į amžiaus grupę iki 5 metų. Tyrimo duomenys atitinka ir literatūroje pateiktus tyrimo rezultatus, kuriuose remiantis tyrimais, teigiama, jog didesnę riziką sirgti inkstų funkciniais sutrikimai turi vyresnio amžiaus gyvūnai (23,36).
Vertinant veislės faktorių IFN diagnostikoje, pagal atliktus analizės duomenis, galima daryti išvadą, jog grynaveislės katės turi nežymią, tačiau didesnę riziką sirgti inkstų funkciniu nepakankamumu. Tyrimo duomenimis 54 proc. (n=19) IFN buvo diagnozuotas kilmingoms katėms, o mišrios veislės katėms IFN nustatytas 46 proc. tiriamųjų (n=16). Kadangi statistnių tyrimų duomeninis p<0,05, galime teigti, jog ši patologija yra nors ir nežymiai, tačiau dažnesnė veislinėms katėms. Išskiriant konkrečias veisles, paaiškėjo, jog dažniausiai IFN nustatytas britų trumpaplaukių veislės katėms (n=5), Meino meškėnams (n=3) , kiek rečiau – Siamo ir Egzotų veislės katėms (n=2). Likusių veislių: škotų nulėpausių, Persų, Abisinijos, Burmos, Bengalijos ir rusų melynųjų veislės katės sirgo rečiau, lyginant su Meino meškėnų, Egzotų, britų trumpaplaukių ir Siamo veislės katėmis. Literatūros šaliniuose teigiama, jog IFN predisponuojančios veislės yra Persų, Abisinijos, Siamo, Burmos, rusų melynųjų ir Meino meškėnų. Lyginant tyrimo duomenis su literatūra, galime teigti, jog tam tikros kačių veislės turi polinkį sirgti inkstų funkciniu nepakankamumu dažniau nei kitos. (35)
34 Kraujo šlapalo azotas buvo tirtas visoms tyrimui parinktoms katėms (n=35), ištyrus gautus duomenis, pastebėta, kad rodiklis normos ribose (5,7 – 12,9 mmol/L) nustatytas tik 4 katėms (11,43 proc.), o visai likusiais atvejais (n=31) UREA koncentracija kraujo serume viršijo viršutinę galimos normos ribą. Paskaičiavus aritmetinį UREA vidurkį (M=26,4 mmol/L ± 12,8) nustatyta, jog daugumai kačių (88.67 proc.) prie IFN kraujo šlapalo azoto koncentracija kraujo serume buvo didesnė, nei nustatyta norma. Didžiausia koncentracija (46,6 mmol/L) buvo 1,8 karto didesnė, nei nustatytas bendras aritmetinis UREA vidurkis visų tirtų kačių. UREA rodiklis statistiškai reikšmingas, lyginant su viršutine normos riba ir yra statistiškai reikšmingas IFN diagnostikoje (p<0,05). Tačiau remiantis literatūros šaltiniais, UREA rodiklis yra kontraveriškas IFN diagnostikoje, kadangi jo koncentracija kraujo serume gali kisti dėl įvairių faktorių, tokių kaip: dehidratacija, sumažėjęs GFG ir kt (37).
Kreatinino koncentracija kraujo serume (CREA) taip pat nustatyta visoms tiriamosioms katėms (n=35). CREA normos ribos (71 – 212 µmol/L) viršytos 34 tirtoms katėms (n=34), o tai sudaro net 97,14 proc. visų atvejų (n=35) ir tik 2,86 proc. (n=1) CREA rodiklis buvo normos ribose. Aukščiausia nustatyta CREA koncentracija siekė 1202 µmol/L – 5,7 karto daugiau už aukščiausią fiziologinės normos ribą. Aritmetinis tirto rodiklio vidurkis M=482,4±267,6 µmol/L. Išanalizavus gautus duomenis, galima teigti, jog kreatinino koncentracija kraujo serume yra reikšmingas rodiklis IFN diagnozei nustatyti, tačiau pasak literatūros šaltinių tiek CREA tiek UREA rodikliai reikšmingi tik tuomet, kai IFN yra pažengęs ir trečdalis inkstų funkcijos yra prarasta. (38).
Gliukozės koncentracija įvertinta visoms 35 tirtoms katėms, į normos ribas (4,11 – 8,84 mmol/L) pateko 48,6 proc. visų tirtųjų (n=17) , 51,4 proc. tirtųjų GLU koncentracija buvo aukščiau nustatytos fiziologinės normos. Statistiškai GLU rodiklis reikšmingai nesiskyrė (p>0,05) nuo gliukozės koncentracijos normos ribų katėms. Gliukozės kiekis kraujyje gali kisti dėl fiziologinių veiksnių, tokių kaip stresas ar neseniai suvartotas maistas.
Analizuojant bendrujų baltymų (TP) kiekį kraujo serume, pastebėta, kad 71,4 proc. (n=25) šis rodiklis nebuvo nukrypęs nuo fiziologinės normos ribos (57 – 89 g/L), o 28,6 proc. pacientų (n=10) viršijo normos ribas. TP rodiklio vidurkis statistiškai reikšmingai skiriasi nuo viršutinės normos ribos (p<0,05), aritmetinis vidurkis lygus 84,54±10,7 g/L.
Tarp CREA ir UREA rodiklių esant IFN nustatytas vidutinis patikimas ryšys (r= didėjant kreatinino koncentracijai kraujyje, didėja ir šlapalo koncentracija (r=0,661, p<0,05). Kiti rodikliai tarpusavyje nekoreliuoja, nes p>0,05.
HCT ir RBC rodikliai katėms, kurioms diagnozuotas IFN, buvo tirti visai tiriamajai imčiai (n=35). 57,1 proc. (n=20) HCT nustatytas normos ribose (30,0 – 45,0 proc.), nuokrypis užfiksuotas 42,9 proc. (n=15) kačių. Bendras aritmetinis vidurkis (M =34,3±8,6 proc.) reikšmingai nesiskyrė nuo viršutinės ir apatinės normos ribų (p>0,05) ir pateko į rekomenduojamą normą. RBC normos riba yra 5,0 – 10,0x1012/L , 80 proc. (n=28) kačių RBC kraujyje buvo normos ribose, 5,9 proc. RBC
35 buvo žemiau normos ribų ir 14,1 proc. aukščiau. Bendras aritmetinis vidurkis lygus
8,38±1,89x1012/L ir patenka į 5,0 – 10,0x1012/L diapazoną. Bendras nuokrypis nustatytas 20 proc. tirtųjų (p>0,05). Tarp šių rodiklių nustatyta teigiama koreliacija (p= 0,001, r= 0,881). Remiantis literatūros šaltiniais, šis ryšys gali būti grindžiamas sutrikusia eritopoetinio sinteze, kadangi sutriktus inkstų fukncijai, dažniausiai eritropoetino gamyba, orgnazime sutrinka ir vystosi neregeneruojanti anemija (33).
Išskirtinai, dažniausiai remiamasi biocheminių kraujo tyrimų CREA, UREA ir SDMA rodikliais, kadangi jie koreliuoja su glomerulų filtracijos greičiu. Morfologiniai tyrimai nėra specifiški IFN nustatyme, tačiau gali padėti atmesti diferencines diagnozes.
Šlapimo tyrimai buvo atlikti 37 proc. visų tirtų kačių (n=13). Kačių, kurių patvirtinta diagnozė buvo IFN vidutinis šlapimo tankis buvo 1,017 (p> 0,05), palyginus su ŠST norma
(>1,035) gauti rezultatai buvo reikšmingai mažesni ir galėjo indikuoti sumažėjusį GFG, kas būdinga prie IFN. Nustatytas pH vidurkis 6,44 į normos ribas pateko ir nebuvo reikšmingas IFN
diagnostikoje, vertinant atskirai nuo kitų rodiklių. ŠST gali kisti dėl hidratacijos laipsnio ( pasireiškus polidipsijai, užsilaikiusių skysčių organizme) ir žemesnė rodiklio vertė gali būti normalus reiškinys (37).
36
IŠVADOS
1. Laboratorinėje praktikoje dažniausiai atliekami tyrimai, IFN diagnozei nustatyti yra biocheminiai, morfologiniai kraujo tyrimai ir šlapimo biocheminiai, bei mikrobiologiniai tyrimai.
2. IFN pasireiškimą gali lemti vyresnis gyvūno amžius, veislė (dažniau serga grynaveislės katės, išskirtinai britų trumpaplaukių, Siamo, Egzotų, ir Meino meškėnų veislės, o lytis IFN pasireiškimui reikšmės neturi.
3. Diagnozuojant IFN, didžiausią reikšmę turėjo kreatinino koncentracija kraujo serume, kartu su juo kito ir kraujo šlapalo azoto rodiklis.
4. Pavieniai ŠST ir pH šlapimo rodikliai nėra reikšmingi diagnozuojant IFN, kadangi jų reikšmės kinta dėl įvairių faktorių tokių kaip hidratacijos lygis ir dieta.
37
LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Robson L. The kidney - An organ of critical importance in physiology. J Physiol. 2014;592(18):3953–4.
2. Cowgill LD, Polzin DJ, Elliott J, Nabity MB, Segev G, Grauer GF, et al. Is Progressive Chronic Kidney Disease a Slow Acute Kidney Injury? Vet Clin North Am - Small Anim Pract. 2016;46(6):995–1013.
3. LANGSTON C. Acute renal failure. In Small Animal Critical Care Medicine. 1st edn. Eds D. C. Silverstein, K. Hopper. Saunders Elsevier. 590–598 p.
4. Chen H, Dunaevich A, Apfelbaum N, Kuzi S, Mazaki-Tovi M, Aroch I, et al. Acute on chronic kidney disease in cats: Etiology, clinical and clinicopathologic findings, prognostic markers, and outcome. J Vet Intern Med [Internet]. 2020/05/22. 2020 Jul;34(4):1496–506. Available from: https://pubmed.ncbi.nlm.nih.gov/32445217
5. Mathews KA MGE of adding diltiazem therapy to standard treatment of acute renal failure caused by leptospirosis: 18 dogs (1998–2001). J of VE and CC 2007;17:149–158. No Title. 6. Cowgill L D & Francy T. Acute Uraemia. Textb Vet Intern Med 6th Ed Eds Ettinger S J,
Feldman E C Elsevier Saunders pp. 2005;1731–51.
7. Doyle A. Notes on Feline Internal Medicine, 2nd edn. Vol. 173, Veterinary Record. 2013. 611.2-611.
8. Little SE, Chisholm H. Feline Internal Medicine, Volume 7. Elsevier. 2016.
9. Langston C, Eatroff A. Acute Kidney Injury [Internet]. Vol. 7, August’s Consultations in Feline Internal Medicine. Elsevier Inc.; 2016. 483–498 p. Available from:
http://dx.doi.org/10.1016/B978-0-323-22652-3.00050-5
10. Carrie A. Palm, DVM D (SAIM). Small Animal Internal Medicine Fact Sheet ACVIM Fact Sheet: Acute Kidney Injury. 2014;
11. Mugford A, Li R, Humm K. Acute kidney injury in dogs and cats 1. Pathogenesis and diagnosis. In Pract. 2013;35(5):253–64.
12. LANGSTON C. Acute uremia. In Textbook of Veterinary Internal Medicine. 7th edn. S. J. Ettinger ECF, Elsevier. S, editors. 2010. 1969–1985 p.
13. Cowgill L. Grading of acute kidney injury. Int Ren Interes Soc [Internet]. 2016;8:1–8. Available from: http://www.iris-kidney.com/pdf/4_ldc-revised-grading-of-acute-kidney-injury.pdf
14. Lappin MR, Jensen W a, F G. in Urine Samples of Cats and Dogs. J Am Vet Med Assoc [Internet]. 2010;236(8):874–9. Available from:
38 15. Harley L, Langston C. Proteinuria in dogs and cats. Can Vet J. 2012;53(6):631–8.
16. ROSS L. Acute kidney injury in dogs and cats. Veterinary Clinics of North America: Small Animal Practice. 2011;1–14:1–14.
17. Mobley A, Sullivan L. Retrospective determination of fluid overload in critically ill dogs. J Vet Emerg Crit Care. 2012;22.
18. Bagshaw SM, Bellomo R, Kellum JA. Oliguria, volume overload, and loop diuretics. Crit Care Med. 2008 Apr;36(4 Suppl):S172-8.
19. Hewitt J, Uniacke M, Hansi NK, Venkat-Raman G, McCarthy K. Sodium bicarbonate supplements for treating acute kidney injury. Cochrane database Syst Rev. 2012 Jun;2012(6):CD009204.
20. Segev G, Bandt C, Francey T, Cowgill LD. Aluminum toxicity following administration of aluminum-based phosphate binders in 2 dogs with renal failure. J Vet Intern Med.
2008;22(6):1432–5.
21. Cowgill LD, Langston CE. Role of hemodialysis in the management of dogs and cats with renal failure. Vet Clin North Am Small Anim Pract. 1996 Nov;26(6):1347–78.
22. Lawson J, Elliott J, Wheeler-Jones C, Syme H, Jepson R. Renal fibrosis in feline chronic kidney disease: Known mediators and mechanisms of injury. Vet J [Internet].
2015;203(1):18–26. Available from: http://dx.doi.org/10.1016/j.tvjl.2014.10.009
23. Reynolds BS, Lefebvre HP. Feline CKD: Pathophysiology and risk factors - what do we know? J Feline Med Surg. 2013;15(1 SUPPL.):3–14.
24. Bartges JW. Chronic Kidney Disease in Dogs and Cats. Vet Clin North Am - Small Anim Pract [Internet]. 2012;42(4):669–92. Available from:
http://dx.doi.org/10.1016/j.cvsm.2012.04.008
25. Julien D. Diagnosing chronic renal disease in cats. Banfield. 2011;9:1–9.
26. Sparkes AH, Caney S, Chalhoub S, Elliott J, Finch N, Gajanayake I, et al. ISFM Consensus Guidelines on the Diagnosis and Management of Feline Chronic Kidney Disease. J Feline Med Surg. 2016;18(3):219–39.
27. Acierno M, Brown S, Coleman A, Jepson R, Papich M, Stepien R, et al. ACVIM consensus statement: Guidelines for the identification, evaluation, and management of systemic hypertension in dogs and cats. J Vet Intern Med. 2018 Oct 24;32.
28. Peterson ME, Varela F V, Rishniw M, Polzin DJ. Evaluation of Serum Symmetric
Dimethylarginine Concentration as a Marker for Masked Chronic Kidney Disease in Cats With Hyperthyroidism. J Vet Intern Med. 2018 Jan;32(1):295–304.
29. Polzin DJ. Evidence-based step-wise approach to managing chronic kidney disease in dogs and cats. J Vet Emerg Crit Care. 2013;23(2):205–15.
39 30. Ettinger SJ, Feldman EC, Côté E. Text book of veterinary international medicine. Elsevier.
2017;5875:4713–27.
31. Harjes LM, Parker VJ, Dembek K, Young GS, Giovaninni LH, Kogika MM, et al. Fibroblast Growth Factor-23 Concentration in Dogs with Chronic Kidney Disease. J Vet Intern Med. 2017;31(3):784–90.
32. Roudebush P, Polzin DJ, Ross SJ, Towell TL, Adams LG, Dru Forrester S. Therapies for feline chronic kidney disease. What is the evidence? J Feline Med Surg. 2009;11(3):195– 210.
33. Chalhoub S, Langston C, Eatroff A. Anemia of renal disease: what it is, what to do and what’s new. J Feline Med Surg. 2011 Sep;13(9):629–40.
34. Jepson RE, Brodbelt D, Vallance C, Syme HM, Elliott J. Evaluation of predictors of the development of azotemia in cats. J Vet Intern Med. 2009;23(4):806–13.
35. Jepson RE. Current Understanding of the Pathogenesis of Progressive Chronic Kidney Disease in Cats. Vet Clin North Am Small Anim Pract. 2016 Nov;46(6):1015–48. 36. O’Neill DG, Elliott J, Church DB, McGreevy PD, Thomson PC, Brodbelt DC. Chronic
kidney disease in dogs in UK veterinary practices: prevalence, risk factors, and survival. J Vet Intern Med. 2013;27(4):814–21.
37. Foley P. BSAVA Manual of Canine and Feline Nephrology and Urology, 2nd ed. Vol. 49, The Canadian Veterinary Journal. 2008. p. 291.
38. Hall JA, MacLeay J, Yerramilli M, Obare E, Yerramilli M, Schiefelbein H, et al. Positive Impact of Nutritional Interventions on Serum Symmetric Dimethylarginine and Creatinine Concentrations in Client-Owned Geriatric Cats. PLoS One. 2016;11(4):e0153654.
