LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA
Veterinarijos fakultetas
Joana Vainoriūtė
Kaimo kiemų dirvožemio užterštumas virškinamojo
trakto helmintų kiaušinėliais skirtinguose
dirvožemiuose
Contamination of different soils with intestinal helminth
eggs in rural yards
Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS
Darbo vadovas: prof. dr. Mindaugas Šarkūnas
2
DARBAS ATLIKTAS VETERINARINĖS PATOBIOLOGIJOS KATEDROJE PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Kaimo kiemų dirvožemio užterštumas virškinamojo trakto helmintų kiaušinėliais skirtinguose dirvožemiuose“:
1. yra atliktas mano paties (pačios).
2. nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje.
3. nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą naudotos literatūros sąrašą.
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE
Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO
(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE (KLINIKOJE)
(aprobacijos data) (katedros (klinikos) vedėjo (-os)
3
Magistro baigiamojo darbo recenzentai 1)
2)
(vardas, pavardė) (parašas)
Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:
4
TURINYS
SANTRAUKA ... 5 SUMMARY ... 6 ĮVADAS ... 7 1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 91.1. Šunų virškinamojo trakto parazitai ... 9
1.1.1 Šunų virškinamojo trakto cestodai ... 9
1.1.2. Šunų virškinamojo trakto nematodai... 10
1.2. Dirvožemio savybės, lemiančios helmintų kiaušinėlių išgyvenamumą ... 11
1.2.1. Dirvožemio drėgnumo įtaka helmintų kiaušinėlių išgyvenamumui ... 12
1.2.2. Dirvožemio temperatūros įtaka helmintų kiaušinėlių išgyvenamumui ... 13
1.2.3. Dirvožemio sudėties įtaka helmintų kiaušinėlių išgyvenamumui ... 14
1.2.4. Dirvožemio pH įtaka helmintų kiaušinėlių išgyvenamumui ... 15
1.2.5. Dirvožemio pokyčiai skirtingais metų laikais ... 15
2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA ... 16
2.1. Tyrimo vieta ir tiriamieji gyvūnai ... 16
2.2. Koprologinis išmatų tyrimas ... 16
2.3. Dirvožemio tyrimas ... 17
2.4. Statistinė duomenų analizė ... 18
3. TYRIMŲ REZULTATAI ... 19
3.1. Šunų išmatų tyrimų rezultatai ... 19
3.2. Dirvožemio tyrimų rezultatai ... 20
4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 24
5. IŠVADOS ... 26
5
KAIMO KIEMŲ UŽTERŠTUMAS VIRŠKINAMOJO TRAKTO PARAZITAIS SKIRTINGUOSE DIRVOŽEMIUOSE
Joana Vainoriūtė
Magistro baigiamasis darbas
SANTRAUKA
Didelis dėmesys buvo skiriamas dirvožemio savybių ir aplinkos sąlygų įtakai helmintų kiaušinėlių išgyvenamumui įvairiuose pasaulio miestuose, tačiau apie tai trūksta informacijos Lietuvos miestuose ir ypač kaimuose, kur žmonės turi didesnį polinkį tiesiogiai per odą kontaktuoti su dirva ir užsikrėsti helmintais. Mėginiai tyrimui buvo renkami pietryčių Lietuvoje, įvairiose gyvenvietėse skirtinguose ūkiuose. Buvo renkami šunų išmatų mėginiai bei dirvos mėginiai iš šunų gyvenamosios aplinkos. Atlikti tyrimai parodė, kad daugiau nei pusė ištirtų šunų (52,2 proc.) buvo užsikrėtę helmintais ir į aplinką išskyrė jų kiaušinėlius. Dirvožemio užterštumą helmintų kiaušinėliais didino ne tik toje aplinkoje gyvenantys šunys, bet ir tokie faktoriai, kaip ten pat laikomi kiti gyvūnai, taip pat praeinantys laukiniai ar benamiai gyvūnai. Dirvožemyje daugiausia buvo randama
Strongylidea būrio helmintų kiaušinėlių (p>0,05), po jų daugiausia buvo randama Toxocara spp.
kiaušinėlių (p<0,05), kurių taip pat daugiausiai rasta tirtose šunų išmatose (p>0,05). Lyginant helmintų kiaušinėlių skaičių dirvožemyje pagal jo apšvietimą saulės spinduliais, daugiausia kiaušinėlių buvo randama tokioje dirvoje, kuri būdavo apšviesta saulės ne visą dieną (p>0,05), o mažiausiai kiaušinėlių, kai dirva būdavo apšviečiama saule visą dieną (p>0,05). Atsižvelgiant į skirtingus dirvožemio tipus, juose buvo randamas nevienodas helmintų kiaušinėlių skaičius – daugiausia buvo randama žolėje, mažiausiai – žemėje (p<0,05).
6
RURAL YARDS’ CONTAMINATION WITH DIGESTIVE TRACT PARASITES’ EGGS IN DIFFERENT SOILS
Joana Vainoriūtė
Master‘s Thesis
SUMMARY
A lot of attention was paid to the influence of soil characteristics and environmental conditions on the survival rate of helminth eggs in various cities around the world, but there is a lack of information in Lithuanian cities, especially in rural areas, where humans are more prone to skin contact with soil and helminths. Samples were collected in southeast Lithuania, in different settlements on different farms. Dog faeces‘ samples and soil samples from the environment of the dog were collected. Studies have shown that more than half of the dogs tested (52.2%) were helminth-infected and excreted helminth eggs with faeces. Number of helminth eggs was higher in the environment not only because dogs live there, but there are also factors such as other animals housed there as well as passing wild or stray animals. Strongylidea spp. eggs (p>0.05) were the most abundant in the soil, followed by Toxocara spp. eggs (p>0.05), which were also found mainly in the studied dog faeces (p>0.05). Comparing the number of helminth eggs in the soil under sunlight exposure, most eggs were found in soil that was exposed to the sun during the day on average (p>0.05), while eggs were the lowest when exposed to the sun throughout all of the day (p>0.05). Depending on the different soil types, different numbers of helminth eggs were found – mostly in grass and least in soil (p<0.05).
7
ĮVADAS
Įvairiais tyrimais buvo nustatyta, kad žaidimų aikštelės, paplūdimiai, parkai, žalios miesto zonos – tai yra poilsiui bei rekreacijai skirtos miestų vietovės – yra užterštos įvairių helmintų kiaušinėliais. Ši problema iškyla dėl to, kad žmonės vedasi savo augintinius į šias vietas, kur gyvūnai gali tuštintis (1).
Poilsio ir rekreacijos zonose mieste, taip pat privačių namų valdose, kaimų teritorijose dirvožemio užterštumą helmintų kiaušinėliais didina ne tik ten vedžiojami ir laikomi šunys, bet ir praeinantys benamiai ir laukiniai gyvūnai (2). Palyginus benamių ir augintinių šunų užsikrėtimą helmintozėmis, benamiams šunims helmintozės buvo nustatomos dažniau (3). Yra svarbu žinoti, kad užsikrėtimą sukelia ne pats helmintas, nes jis be šeimininko aplinkoje neišgyvena. Užsikrėtimą sukelia helmintų kiaušinėliai, patekę į organizmą (4).
Vieno tyrimo metu buvo nustatyta, kad didesnė procentinė kiaušinėlių dalis yra nustatoma miesto vietovėse palyginus su kaimo vietovėmis (5). Viena iš priežasčių gali būti didesnis laikomų augintinių gyvūnų skaičius miestuose, tačiau didesniam kiaušinėlių skaičiui dirvožemyje poveikį gali turėti ir skirtingos dirvožemių, randamų miestų teritorijose ir kaimuose, savybės.
Helmintų kiaušinėliai į dirvą patenka per išmatas, tačiau tie kiaušinėliai paprastai nesukelia rizikos užsikrėsti – tik būdami tinkamame dirvožemyje, jie gali vystytis ir pasiekti infekciją sukeliančią stadiją. Kol nebūna kontakto su potencialiu šeimininku, dirvožemis apsaugo kiaušinėlius ir lervas nuo žalingo aplinkos poveikio (6).
Lietuvoje kaimo vietovėse, taip pat privačių namų valdose dažniausiai vyrauja žolė, rečiau randamas žvyras, žemė ar smėlis. Užmiestyje gyvenantys žmonės gali dažniau per odą kontaktuoti tiesiogiai su helmintų kiaušinėliais užterštu dirvožemiu ir taip padidinti riziką užsikrėsti helmintais. Šiame tyrime buvo nagrinėjama, ar skirtingi dirvožemiai daro įtaką juose išgyvennčių helmintų kiaušinėlių skaičiui.
Darbo tikslas:
Nustatyti skirtingo dirvožemio užterštumą helmintų kiaušinėliais kaimo kiemuose, kur laikomi virškinamojo trakto helmintais užsikrėtę šunys.
8
1. Nustatyti šunų užsikrėtimą virškinamojo trakto parazitais.
2. Nustatyti šunų aplinkoje esančio skirtingo dirvožemio užterštumą virškinamojo trakto parazitų kiaušinėliais.
3. Nustatyti, ar, skiriasi helmintų kiaušinėlių skaičius skirtingose aplinkos sąlygose ir skirtingame dirvožemyje.
9
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Šunų virškinamojo trakto parazitai
Virškinamojo trakto parazitai gali žymiai varijuoti savo dydžiu – nuo 1 mm iki kelių metrų ilgio. Išsiritę iš kiaušinėlio, šie parazitai praeina sudėtingą gyvenimo ciklą, kuris kartojasi iš kartos į kartą. Dėl helmintų įvairovės morfologijoje, jie gali būti skirstomi į kelis tipus: nematodus, cestodus ir trematodus (4).
1.1.1 Šunų virškinamojo trakto cestodai
Taenia spp. yra vieni iš virškinamojo trakto cestodų. Tenijoms būdinga tai, kad jos turi tiek
tarpinius, tiek galutinius šeimininkus. Tarpiniais šeimininkai gali būti triušiai, atrajotojai, kiaulės (7), o galutiniu šeimininku tampa žmogus, šuo (8). Tarpiniai ir galutiniai šeimininkai priklauso nuo tenijų rūšies. Šunys, taip pat ir žmonės, cestodais užsikrečia suėdę (suvalgę) žalią arba nepakankamai termiškai apdorotą mėsą (7, 8). Į gyvūno virškinamąjį traktą patekę cisticerkai išsilaisvina iš suvirškinamų audinių ir pradeda bręsti ir augti. Per kelis mėnesius jie pasiekia brandą ir suaugusios tenijos prisitvirtina prie plonosios žarnos gleivinės su savo galvute (skoleksu) (8).
Priklausomai nuo tenijos rūšies, helmintas gali užaugti įvairaus ilgio. T. saginata įprastai auga iki 5 metrų ilgio, o T. solium būdinga pasiekti 2 – 7 metrų ilgį. Brandžios tenijos gamina proglotides – tai yra tenijų segmentai, kuriuose randami jų kiaušinėliai. Proglotidės išskiriamos į aplinką su išmatomis, vidutiniškai 6 per dieną, o kartu su jomis į aplinką patenka jose esantys kiaušinėliai. Vėlgi priklausomai nuo rūšies, tenijos turi skirtingą proglotidžių skaičių: T. saginata suaugusios kirmėlės gali turėti nuo 1000 iki 2000 proglotidžių, vienoje proglotidėje gali būti iki 100000 kiaušinėlių, o T.
solium suaugusios kirmėlės vidutiniškai apie 1000 proglotidžių, kai vienoje iš jų suskaičiuojama apie
50000 kiaušinėlių. Kiaušinėliai aplinkoje gali išyventi nuo kelių dienų iki kelių mėnesių (8).
Tarpiniai tenijų šeimininkai užsikrečia suėdę žolę ar pašarą, užkrėstą tenijų kiaušinėliais arba proglotidėmis. Patekus į žarnyną, iš kiaušinėlių išsirita onkosferos, kurios per žarnyno sienelę migruoja į skersaruožius raumenis. Ten onkosferos vystosi į cisticerkus, kurie raumenyse gali išgyventi net iki kelių metų. Vartojant užsikrėtusių gyvūnų mėsą, jei ji nepakankamai termiškai apdorota, susidaro galimybė užsikrėsti. Tokiu būdu kartojasi tenijų gyvenimo ciklas (8).
10
1.1.2. Šunų virškinamojo trakto nematodai
Virškinamojo trakto nematodai yra vieni dažniausiai pasitaikančių šunų parazitų (3, 9, 10). Vieni iš virškinamojo trakto nematodų yra Toxocara canis, Toxascaris leonina, Ancylostoma spp. (10). Toxocara spp. žmonėms gali vystytis kaip visceralinės migruojančios lervos arba akių migruojančios lervos (2). Toksokaros pasižymi savybe, kad gali turėti tiesioginį arba netiesioginį gyvenimo ciklą. Skirtumas yra toks, kad, priklausomai nuo tiesioginio arba netiesioginio ciklo, toksokaros turi vieną arba kelis šeimininkus (11). Pelės, triušiai, beždžionės ir žmogus yra galimi tarpiniai toksokarų šeimininkai (12). Galutiniais šeimininkais gali būti šunys, katės, galvijai ir buivolai (13). Taip pat šie helmintai ypatingi tuo, kad maži šuniukai jais užsikrečia transplacentiniu būdu gimdoje (14), rečiau – su kalės pienu (12). Tai pasireiškia tada, kai migruodamos lervos įstringa įvairiuose audiniuose ir šunų patelių organizme reaktyvuojasi vėlyvo kalingumo metu (11).
Pagal 2016 metais atliktų tyrimų duomenis, Toxocara canis kiaušinėlių radimas išmatose skirtingose šunų amžiaus grupėse yra netolygus. Buvo nustatyta, kad didžiausia procentinė dalis, tai yra 19,32 proc., buvo rasta šunų iki 1 metų amžiaus išmatose, o mažiausia procentinė dalis – 8 metų amžiaus ir vyresnių šunų išmatose – 5,26 proc. Iš šunų, kurie vyresni, nei 1 metai amžiaus, bet jaunesni, nei 8 metai amžiaus, buvo užsikrėtusių 14,87 proc. (15). Visgi teigti, jog jauni šunys parazitozėmis, o šiuo atveju – toksokaroze, serga dažniau, negalime, nes buvo pastebėta tendencija, kad savininkai dėl helmintozių dažniau tiria jaunus šunis, kas gali daryti įtaką rezultatų tikslumui (9).
Toxocara canis galima užsikrėsti per užterštą kiaušinėliais šuns kailį – tokią rizikos grupę
daugiausiai sudaro įvairaus amžiaus vaikai, taip pat paaugliai iki 19 metų amžiaus (16, 17), kurie kontaktuoja su šunimis žaidimų metu ir nepakankamai laikosi asmens higienos, pavyzdžiui, rankų plovimo (17). Tačiau kiaušinėliai, kurie tiesiogiai kontaktuoja su žmonėmis, privalo būti praėję vystymosi etapus dirvoje – kitu atveju jie susirgimo sukelti negali (2, 14). Tiesioginio toksokarų gyvenimo ciklo metu galutiniai šeimininkai su savo išmatomis į aplinką pašalina kiaušinėlius, kurie per 1 – 4 savaites išsivysto iki 3 stadijos lervos (L3), kuri, patekusi į organizmą, sukelia susirgimą. Žarnyne lervos išsirita iš kiaušinėlių ir per žarnyno sienelę migruoja per plaučius, bronchus į stemplę, kur jos dirgina gleivinę ir yra atkosėjamos ir nuryjamos į virškinamąjį traktą. Plonojoje žarnoje lervos vystosi iki suaugėlių (11).
Netiesiogiai toksokaros būna perduodamos per tam tikrus tarpinius šeimininkus. Jie praryja kiaušinėlius, iš jų išsirita lervos ir, pereidamos žarnyno sienelę, migruoja į aplinkinius audinius, kuriuose suformuoja cistas. Kai galutinis šeimininkas suėda užsikrėtusį tarpinį šeimininką ir lervos
11
plonajame žarnyne vystosi į suaugusias kirmėles, baigiasi vienas toksokarų gyvenimo ciklas ir kartojasi iš naujo (11).
Jeigu toksokaroms suteikiamos palankios aplinkos sąlygos, kai, pavyzdžiui, nėra tiesioginių saulės spindulių, dirvožemyje yra pakankamai drėgmės ir deguonies, yra optimali temperatūra, tada jų kiaušinėliai dirvožemyje gali išgyventi kelerius metus. Nors ir esant tinkamoms sąlygoms, dažniausiai didžioji kiaušinėlių dalis aplinkoje žūva. Atlikti tyrimai parodė, kad toksokarų kiaušinėliai per žiemą gali išgyventi tiek dirvožemio paviršiuje, tiek padengti sniegu, kai aplinkos temperatūra nukrenta iki -29 oC temperatūros. Bandymų metu, kai kiaušinėliai buvo staigiai užšalomi
iki -40 oC temperatūros ir vandens vonelėje atšildomi iki 40 oC temperatūros, jie žūdavo (18).
Toxocara spp. dėl didelio reprodukcijos dažnio ir didelio atsparumo nepalankioms sąlygoms
gana lengvai išlieka ir kaupiasi aplinkoje, taip didindama tikimybę užsikrėsti šiais parazitais. Prie to taip pat prisideda ir tai, kad jų kiaušinėliai yra linkę būti dirvožemio paviršiuje, be to, toksokaros turi gana didelį tarpinių šeimininkų skaičių (18).
Dirvožemis Toxocara spp. kiaušinėliams yra svarbus įrankis norint patekti į šeimininkų organizmą. Jų kiaušinėliai akumuliuojasi gilesniuose dirvos sluoksniuose, kur jie per kelias vasaros savaites gali vystytis į susirgimą sukeliančias lervas, vėliau, priklausomai nuo dirvožemio tipo ir aplinkos sąlygų, kelis mėnesius išbūti dirvoje, nes gilesnių dirvos sluoksnių nepasiekia tiesioginiai saulės spinduliai, taip pat ten lengviau išsilaiko kiaušinėliams būtina drėgmė (19).
1.2. Dirvožemio savybės, lemiančios helmintų kiaušinėlių išgyvenamumą
Kiaušinėlių ir lervų vystymasis dirvožemyje priklauso nuo tokių faktorių kaip temperatūra, pakankamas pavėsis – tai reiškia ne per didelis tiesioginių saulės spindulių kiekis – bei drėgmė (20). Be to, jų vystymuisi ir išlikimui taip pat gali būti svarbus deguonies kiekis dirvoje bei dirvožemio tipas (21), taip pat maistinės medžiagos, anglis bei fizikiniai ir cheminiai dirvos pasikeitimai (22).Paviršiniame dirvožemio sluoksnyje randami gyvybingi žemės helmintų kiaušinėliai kelia riziką užsikrėsti helmintais. Tokie kiaušinėliai būna ypač atsparūs nepalankioms oro sąlygoms ir cheminiams agentams. Dėl tokių paviršinių kiaušinėlių dirvos užterštumą gerai parodo nustatomas dirva plintančių helmintų skaičius (STH), todėl įvairiose žaidimų aikštelėse ir parkuose atliekami žemės nematodų kiaušinėlių paplitimo dirvožemyje tyrimai (23).
Retai pasitaiko, kad, tiriant dirvožemio užterštumą kiaušinėliais, būtų nustatytas tik vienas helmintas – paprastai būna randama bent kelios helmintų kiaušinėlių rūšys. Tai gali pasireikšti dėl to,
12
kad aplinkoje lankosi įvairių rūšių gyvūnai, kurie dirvą užteršia skirtingų helmintų kiaušinėliais, o kaimuose gyvūnų mėšlu būna specialiai tręšiamas dirvožemis. Iš dalies tai gali priklausyti ir nuo skirtingų parazitų kiaušinėlių atsparumo dirvos sausumui (24).
1.2.1. Dirvožemio drėgnumo įtaka helmintų kiaušinėlių išgyvenamumui
Palyginus dirvožemio užterštumą lietingu ir sausuoju laikotarpiais, šlapiuoju metų laiku dirvožemio užterštumas buvo didesnis, nei sausuoju metų laiku (24). Tai, kad tam tikros Taenia spp. pasitaiko tarp avių ir laukinių atrajotojų, gyvenančių pusiau sausringuose JAV regionuose, parodo, kad helmintų kiaušinėlių apvalkalėliai yra biologiškai prisitaikę prie sausos aplinkos ir kitų jiems nepalankių aplinkos sąlygų. Iš to būtų galima spręsti, kad šių cestodų onkosferos kiaušinėlyje gali išgyventi nuo kelių savaičių iki kelių mėnesių, priklausomai nuo aplinkos ir dirvožemio temperatūros, drėgmės lygio, saulės spindulių (25).
Tiek laisvai gyvenantys, tiek organizme parazituojantys nematodai mėgsta vandenį ir drėgmę, tad tai yra svarbi dalis, įgalinanti jų normalų metabolinį aktyvumą ir dalyvaujanti jų gyvenimo cikle. Nematodų lervos, esančios aplinkoje, o ne galutiniame šeimininke, yra priklausomos nuo tam tikros aplinkos drėgmės, kuri leidžia jiems vystytis ir išgyventi (25). Didelė aplinkos drėgmė jas apsaugo nuo išdžiuvimo net kai vysta aplink augantys augalai (26). Pakankamas kritulių kiekis, didelė atmosferos drėgmė ir dirvožemio drėkinimas paprastai palaiko tinkamą drėgmės kiekį aplink nematodų lervas (25, 27).
Tam, kad laisvos lervos galėtų tapti prieinamomis būsimiems šeimininkams, turi susidaryti palankios aplinkos sąlygos – pakankama temperatūra ir drėgmė – tada lervos migruoja vandens plėvele padengtais augalų stiebais ir lapais, kad galėtų patekti į gyvūnų organizmą. Buvo pademonstruota, kaip tokiam vertikaliam lervų migravimui yra svarbu ne gravitacija, o vandens plėvelės buvimas, kuria sekdamos lervos galėjo judėti dirvoje ir augalais (25). Lervų judėjimas dirvožemyje priklauso nuo jame esančio drėgmės kiekio – tai vadinama higrotropizmu. Priklausomai nuo to, ar lervoms reikia daugiau ar mažiau drėgmės, jos juda tarp gilesnių arba arčiau paviršiaus esančių dirvos sluoksnių (19).
Kadangi nematodų lervos dėl vystymosi, išgyvenimo ir patekimo į naujus šeimininkus yra priklausomos nuo vandens ar bent pakankamos drėgmės buvimo jų aplinkoje, joms yra labai svarbus kritulių kiekis ir dažnis. Priešingai nei drėgmė, vandens trūkumas, kurio pasekoje prasideda aplinkos sausėjimas, dažniausiai yra kenksmingas reiškinys, apsunkinantis nematodų lervų išgyvenamumą aplinkoje. Visgi kai kurių helmintų lervos ir kiaušinėliai aplinkos išsausėjimui gali būti atsparesni, nei kiti parazitai. Paprastai išdžiuvimui yra atsparesnės tos lervos, kurios neišsirita iš kiaušinėlio, nors
13
jų kiaušinėlis gali būti pralaidus drėgmei. Iš kiaušinėlių išsiritusios lervos drėgmę praranda žymiai greičiau. Būtų svarbu paminėti ir tai, kad užsikrėtimo nesukeliančios lervų stadijos būna atsparesnės išsausėjimui (25).
Toxocara spp. yra geras pavyzdys kaip dirvožemio drėgnumas gali daryti įtaką kiaušinėlių
ilgaamžiškumui. Šių helmintų kiaušinėlių išlikimui dirvožemyje yra svarbus pakankamas drėgmės kiekis – kai jis patenkina normas, kiaušinėlis dirvoje gali išlikti ilgą laiką nepažeistas ir nesunaikintas (19). Lauko tyrimai parodė, kad nematodų kiekis dirvožemyje būna didesnis, kai atmosferoje yra nustatomas didelis drėgnumas (27).
1.2.2. Dirvožemio temperatūros įtaka helmintų kiaušinėlių išgyvenamumui
Optimali temperatūra, prie kurios gali vystytis susirgimą sukeliančios lervos, yra 20oC – 30oC temperatūros. Temperatūrai nukritus iki maždaug 9oC – 10oC, lervų vystymasis vis dar gali vykti,
tačiau jis žymiai sulėtėja. Temperatūrai pakilus virš 30oC, kai viršutinė riba siekia 37oC, vystymasis
pagreitėja, tačiau tuo pačiu padidėja ir lervų mirtingumas (22, 19). Kai kurių helmintų lervos gali išgyventi, kai aplinkos temperatūra siekia 50oC, tačiau tokių lervų yra labai nedidelis kiekis, nes
dažniausiai jau 40oC temperatūra ženkliai padidina jų žūtį. Yra manoma, kad kai kurių helmintų
lervos lengviau atlaiko aukštą temperatūrą dėl jų fiziologinių ypatumų (19). Įvairių bandymų metu buvo nustatyta, kad Ascaris lumbricoides ir Trichuris trichiura gali vystytis esant dirvožemio tempertūrai nuo 5°C iki 38°C (22).
Nematodų lervoms pakenkti gali tiesioginiai saulės spinduliai, ypač šiltuoju metų laiku, nes jie gali įkaitinti dirvožemį, taip pat jį išdžiovinti arba lervoms tiesiogiai gali pakenkti ultravioletinė (UV) spinduliuotė (4, 19, 25). Dirvožemis gali būti laikomas helmintologiškai steriliu, kai jis nėra dengiamas pavėsio ir jį nuolat veikia tiesioginiai saulės spinduliai, nes tokiu būdu būna sukuriamos itin nepalankios aplinkos sąlygos lervoms išlikti (19, 25). Tai pagrindžia ir Rusijoje atlikti tyrimai, kur tam tikroje teritorijoje vasaros metu dirvos paviršiaus temperatūra siekė 41 – 67 oC. Paėmus
dirvos mėginius ir juos ištyrus buvo nustatyta, kad arklių askaridžių kiaušinėliai bei strongilų ir trichostrongilų lervos buvo sunaikintos ir jie laikė, kad ganyklos buvo neužterštos kiaušinėliais (25).
Dažniausiai įvairūs šaltiniai nurodo, kad žiemos metu šaltesnio klimato regionuose dirvos užterštumas lervomis ir kiaušinėliais sumažėja. Tai turint omenyje, mažai tikėtina ir greičiausiai nėra būtinybės, kad, pavyzdžiui, cestodų onkosferos sugebėtų išgyventi šaltas žiemas vidutinės platumos ir šaltesniuose regionuose, nes jų populiaciją gali reguliariai papildyti su galutinių šeimininkų išmatomis išskiriami kiaušinėliai ir proglotidės (25).
14
1.2.3. Dirvožemio sudėties įtaka helmintų kiaušinėlių išgyvenamumui
Manoma, kad molinga dirva sumažina kiaušinėlių išnešiojimą vandeniu. Yra duomenų, kad įvairios nuosėdos ir dumbliai žymiai pagerina sąlygas kiaušinėliams ir lervoms tarpti. Tokio tipo dirvožemis gali būti vadinamas smėlingu priemoliu. Miškų kirtimas ir dažnai to pasekoje vykstantis upių sudumblėjimas sudaro sąlygas, kurių metu ant dirvos nusėda smėlingas priemolis, taip padidindamas dirvožemio drėgmės kiekį ir pagerindamas sąlygas geriau išsilaikyti įvairiems helmintų kiaušinėliams ir lervoms (19).
Skirtingų rūšių helmintų kiaušinėliams optimaliausiam vystymuisi yra reikalingi skirtingi dirvų tipai. Pavyzdžiui, Ancylostoma spp. ir Uncinaria spp. kiaušinėliai ir lervos geriau vystosi lengvame dirvožemyje. Ascaris spp., Trichuris spp., Toxocara spp. tinkamesnė dirva yra smėlio priešingybė – jų kiaušinėlių ir lervų vystymuisi palankesnė yra sunkesnė dirva, nes joje ženkliai geriau išsilaiko drėgmė ir apsaugo nuo išdžiuvimo (19).
Tyrimų Egipte metu buvo nustatyta, kad dirvožemyje padidėja helmintų kiaušinėlių paplitimas, kai jame būna naudojamos organinės medžiagos. Organinės medžiagos aprėpia natūraliam dirvos tręšimui naudojamus augalus ir gyvūnų išmatas. Jos dirvą papildo įvairiomis maistinėmis medžiagomis ir ląsteliena, kas pagerina dirvos struktūrą, taip pat pakeičia jos fizikines ir chemines savybes (19). Nustatyti dirvos tipą galima naudojant nesudėtingus metodus: esant reikalui, sauja dirvos sudrėkinama, kad, ją voliojant tarp delnų, būtų formuojamas cilindras. Jeigu dirva yra iš priemolio, formuojamas cilindras bus sąlyginai trumpas, palyginus su iš molingos dirvos formuojamu cilindru, kuris būtų ilgesnis (22).
Pagal 2017 metais atliktus tyrimus Nigerijoje, didžiausias dirvožemio užterštumas buvo nustatytas priemolyje, o iš viso buvo tirti molio, priemolio ir smėlio dirvožemio tipai. Mažiausias helmintų kiaušinėlių skaičius buvo nustatytas molingoje dirvoje. Tų pačių tyrimų metu buvo tikrinamas organinės medžiagos kiekis skirtingame dirvožemyje. Nors visuose trijuose (smėlio, molio ir priemolio) dirvos tipuose buvo nustatytas panašus organinės medžiagos kiekis, jis didžiausias buvo priemolyje ir sudarė 14,9 proc. - šiame dirvos tipe ir buvo rasta daugiausia helmintų kiaušinėlių (22).
Lyginant priemolį su smėliu ar moliu, priemolis kiaušinėliams ir lervoms turi pranašumą dėl savo vidutinės tekstūros, kuri neleidžia kauptis pertekliniam vandeniui, tačiau vis dar sugeba palaikyti tinkamą drėgmę bei turi pakankamai maistinių medžiagų, taip pat leidžia deguoniui lengviau prasiskverbti į gilesnius sluoksnius. Priemolyje randamas kiaušinėlių skaičius gali būti didesnis ir dėl to, kad gyvūnams smėlis ir priemolis yra malonesnis dirvos tipas tuštinimuisi dėl jo lengvos tekstūros, kas palengvina išmatų užkasimą, jei tai yra būdinga gyvūno rūšiai (22).
15
1.2.4. Dirvožemio pH įtaka helmintų kiaušinėlių išgyvenamumui
Idealiausias pH skirtingoms žemės helmintų stadijoms vystytis buvo tarp 8 ir 10. Šis atradimas paaiškina, kodėl tyrimų metu Egipte buvo rastas didelis kiekis helmintų kiaušinėlių molingoje žemėje, esančioje netoli upių. Dirvožemyje atsirandant ūkininkavimo metu naudojamų kalkių, dirvos pH pakyla ir gali tapti šarminiu. Dirvos šarmingumą didina ir agrikultūroje naudojamose dirvose naudojant šlapalą kaip medžiagą tręšimui norint padidinti azoto kiekį. Kadangi šlapalą sudaro apie 46 procentai azoto ir dirvoje esanti ureazė jį lengvai skaido į amoniaką ir bikarbonato jonus, dirvožemio šarmingumas didėja (19).
Iš kitos pusės, bandymų metu Ascaris spp. kiaušinėlių inaktyvacijai buvo naudojamas amoniakas, nors nėra pilnai žinoma, kaip konkrečiai vyksta helmintų kiaušinėlių inaktyvacija pasitelkus amoniaką. Tai prieštarautų autorių nuomonei, kad kiaušinėlių vystymuisi optimalus pH būtų šarminis pH (19). Pagal kitų tyrimų duomenis, helmintų kiaušinėlių buvo rasta ne ką mažiau dirvožemyje, kurio pH buvo rūgštinis ir linko į neutralią pusę – tai rodo, kad helmintų kiaušinėliai visgi galėtų toleruoti gan plačias dirvožemio pH ribas (22). Būtų galima teigti, kad Ascaris spp. kiaušinėliai, priešingai, nei kitų helmintų kiaušinėliai, yra jautresni dirvožemio pH spektrui: jų inaktyvacijai naudojamas amoniakas, turintis šarminių savybių; tačiau yra duomenų, kad prie rūgštinio dirvos pH Ascaris spp. kiaušinėlių vystymasis sustoja (19, 22).
1.2.5. Dirvožemio pokyčiai skirtingais metų laikais
Atlikti įvairūs tyrimai rodo, kad dirvos užterštumui turi įtakos sezoniškumas: nustatyta, kad didžiausias dirvožemio užterštumas pasireiškė pavasarį ir rudenį (19, 28), o mažiausias – vasarą. Vasaros metu, ypač vidutinės platumos regionuose, dirvos užterštumui daug įtakos turi tiesioginiai saulės spinduliai, nes šiuo metų laiku pasireiškia didžiausias jų kiekis. Jie šiluma ir ultravioletiniais spinduliais sunaikina helmintų kiaušinėlius. Tuo būtų galima paaiškinti ir didesnį dirvos užterštumą rudenį ir pavasarį, kai saulė nėra tokia intensyvi kaip vasarą, todėl helmintai būna mažiau veikiami saulės spindulių ir lengviau išgyvena (28).
Japonijoje padidėjusį dirvos užterštumą pavasarį (29) sieja su benamiais jaunais šuniukais, klaidžiojančiais mieste ir jiems tuštinantis teršiant dirvožemį (30). Žiemą kai kurie helmintų kiaušinėliai ir lervos dirvožemyje po sniego sluoksniu išgyvena gan lengvai (28). Sezoniškumą skirtingose šalyse formuoja tokie faktoriai, kaip kritulių kiekis, temperatūra konkrečiu metų laiku bei vyraujanti drėgmė (19).
16
2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA
2.1. Tyrimo vieta ir tiriamieji gyvūnai
Tyrimas buvo atliktas Lietuvos sveikatos mokslų universitete veterinarijos akademijoje patobiologijos katedroje (1 pav.). Tyrimas tęsėsi šešis mėnesius: nuo 2019 metų balandžio mėnesio iki 2019 metų rugsėjo mėnesio. Dirvos ir išmatų mėginiai, naudoti tyrimų metu, buvo surinkti pietryčių Lietuvoje: vienkiemyje Alytaus apskrityje, Jezavitiškių kaime, Tabariškių kaime, Vilūniškių kaime, Turgelių kaime. Tyrime dalyvavo 20 įvairaus dydžio (didelio, vidutinio ir mažo) mišrių veislių šunys. Tiriamųjų amžius buvo įvairus – šunų amžiaus vidurkis buvo 6,0 metai, patikimumo koeficiento PI 95 proc. apatinė riba 4,6 metai amžiaus, viršutinė riba – 7,5 metai amžiaus. 13 tiriamųjų šunų buvo laikomi pririšti prie grandinės, 7 šunys buvo laikomi aptvertuose voljeruose.
1 pav. Atlikto tyrimo schema
2.2. Išmatų mėginių rinkimas ir tyrimas
Buvo surinkta dvidešimties šunų išmatos ir po 24 valandų tyrimas pakartotas. Iš viso buvo surinkta 40 šunų išmatų mėginių. Išmatų mėginiai buvo renkami nuo dirvos paviršiaus įprastoje šuns tuštinimosi vietoje. Buvo imama mažiausiai 3 g mėginio į vienkartinio naudojimo maišelius, stengtasi imti kuo šviežesnius išmatų mėginius. Išmatų koprologiniam tyrimui buvo taikytas flotacijos – sedimentacijos metodas (31).Pirmiausia į 250 ml tūrio plastikinius indelius buvo pasveriama po 3 g
Gautų rezultatų analizė
Naudojant Microsoft Excel ir IBM SPSS statistinių duomenų analizės sistemą
analizuojami gauti išmatų tyrimų rezultatai
Naudojant Microsoft Excel ir IBM SPSS statistinių duomenų analizės sistemą analizuojami gauti dirvožemio tyrimų
rezultatai
Surinktų mėginių tyrimas
Tiriamos išmatos flotacijos
-sedimentacijos metodu Tiriamas dirvožemis flotacijos metodu
Mėginių surinkimas
Renkami šunų išmatų mėginiai Renkami dirvožemio mėginiai šunų teritorijose
17
išmatų, jos praskiedžiamos vandeniu ir gerai išmaišomos, kad susidarytų homogenizuota masė. Gauta masė buvo košiama per sietelį, kuris buvo laikomas virš 500 ml talpos plastikinio indo. Masės tirščiai likdavo sietelyje ir tirščiai buvo papildomai praplaunami su vandeniu, tirščius pamaišant su medine mentele. Indelis su nukošta mase buvo paliekamas stovėti 30 minučių. Praėjus nustatytam laikui, vanduo buvo atsargiai nupilamas nuo nusistovėjusių nuosėdų, vengiant jų susidrumstimo. Į 15 ml tūrio stiklinius centrifuginius mėgintuvėlius buvo perkeliami 2 ml gauto sedimento ir ant jo užpilamas cinko chlorido tirpalas iki mėgintuvėlio viršaus, kad susidarytų bendras tūris apie 11 ml. Mėgintuvėlis su sedimentu ir cinko chlorido tirpalu buvo centrifuguojamas 5 minutes 500 x g. Centrifugavimui pasibaigus, mėgintuvėliai buvo atsargiai išimami iš aparato ir įstatomi į mėgintuvėlių stovą, kur juos buvo galima atidaryti ir, naudojant sterilią, liepsna pakaitintą ir atvėsusią vielinę kilpelę, iš viso paimami 4 lašai nuo mėginio paviršiaus ir dedami ant objektinio stiklelio. Rezultatai buvo stebimi per mikroskopą naudojant skirtingus padidinimus. Šis metodas skirtas kokybiniam užsikrėtimo vertinimui, tačiau taip pat buvo suskaičiuotas ir kiaušinėlių skaičius kiekviename mėginyje. Tyrimas iš viso buvo kartotas 40 kartų, kiekvienam išmatų mėginiui atskirai.
2.3. Dirvožemio mėginių rinkimas ir tyrimas
Iš kiekvieno šuns teritorijos buvo surinkta po 9 dirvos mėginius. Dėl kai kurių šunų laikymo sąlygų nebuvo galimybės surinkti dirvos mėginių iš šunų laikymo vietos, nes kai kurie šunys buvo laikomi ant lentomis išklotų paviršių, todėl iš viso buvo surinkti 159 dirvožemio mėginiai. 3 dirvožemio mėginiai buvo renkami kiekvieno tiriamojo šuns laikymo vietoje nuo dirvos paviršiaus kasant iki kelių centimetrų gylio, tada pakartotinai imama po 3 mėginius tolstant nuo šuns laikymo vietos kas 5 metrus. Mėginai imami mažiausiai po 40 g su vienkartinio naudojimo mediniais šaukštais į vienkartinio naudojimo plastikinius maišelius. Dirvožemyje esančius helmintų kiaušinėlius tirti buvo naudojamas modifikuotas flotacinis tyrimo metodas su cinko chlorido tirpalu, kurio tankis 1,4 g/cm3 (32). Šiame metode cinko sulfato tirpalą keitėme į cinko chlorido tirpalą, nes cinko chlorido tirpalas dažnai naudojamas flotacijos metoduose (31) ir tinka mažiems, bet sunkiems Taeniidae spp. ir Trichuris spp. kiaušinėliams flotuoti. Sausas dirvožemio mėginys buvo sijojamas per sietelį į 250 ml tūrio plastikinį indelį, kad būtų pašalintos stambios priemaišos, tokios, kaip medžių šapai, smulkios šakelės, sudžiūvusios žolės. Gauta persijota žemė buvo sveriama po 40 g į stiklinį 250 ml tūrio indelį, tada įpilama 60 ml 0,05 proc. Tween 80 tirpalo ir 20 minučių švelniai maišoma naudojant automatinį maišytuvą. Praėjus nustatytam laikui, gautas mišinys staigiu judesiu buvo perpiltas į 50 ml tūrio plastikinį centrifugavimo mėgintuvėlį ir centrifuguotas 3 minutes 200 x g. Pasibaigus centrifugavimui, iš mėgintuvėlio buvo nupilamas supernatantas, gautos nuosėdos praplaunamos distiliuotu vandeniu ir dar kartą centrifuguojama 3 minutes 200 x g. Po centrifugavimo buvo vėl nupilamas supernatantas ir nuosėdos užpilamos 30 ml cinko chlorido tirpalu, gerai išmaišoma ir dar
18
vieną kartą centrifuguojama 3 minutes 200 x g. Išimti mėgintuvėliai iš centrifugavimo aparato buvo statomi į mėgintuvėlių stovą ir papildomai įpilama cinko chlorido tirpalo, kad susidarytų teigiamas meniskas. Ant jo buvo uždedamas dengiamasis stiklelis ir paliekas stovėti 15 minučių. Po nustatyto laiko dengiamasis stiklelis buvo atsargiai perkeliamas ant objektinio stiklelio ir mikroskopuojama įvairiais padidinimais. Šis metodas iš viso buvo kartotas 159 kartus, kiekvienam dirvožemio mėginiui atskirai.
2.4. Statistinė duomenų analizė
Šio tyrimo rezultatai buvo surašyti į Microsoft Excel kompiuterinę programą ir apdoroti Microsoft Excel ir IBM SPSS kompiuterinėmis duomenų apdorojimo programomis. Duomenys buvo grupuojami pagal šunis, atskirai išskiriant kiekvieno šuns koprologinio ir dirvos tyrimo rezultatus. Buvo skaičiuojamos procentinės duomenų dalys, duomenų vidurkiai, duomenų patikimumas (duomenys statistiškai patikimi, kai p reikšmė <0,05) naudojant skirtingas programų funkcijas (explore, crosstabs, case summaries, independent samples). Įvairių rūšių helmintų vidutinis kiaušinėlių skaičius tiriamųjų šunų išmatose dirvožemyje paskaičiuotas kiekvienai helmintų rūšiai atskirai – paskaičiuotas jų vidurkis bei patikimumas p pagal chi-kvadrat. Vidutinis helmintų kiaušinėlių skaičius dirvožemyje valomų ir nevalomų šunų aplinkoje, Dehelmintizuotų ir nedehelmintizuotų šunų vidutinis helmintų kiaušinėlių skaičius dirvožemyje, vidutinis helmintų kiaušinėlių skaičius skirtingame dirvožemyje ir esant skirtingam saulės apšvietimui, vidutinis skirtingų rūšių helmintų kiaušinėlių skaičius išmatose ir dirvoje paskaičiuoti surandant jų vidurkius ir ir patikimumą p pagal chi-kvadrat.
19
3. TYRIMŲ REZULTATAI
3.1. Šunų išmatų tyrimų rezultatai
Išanalizavus tyrimų duomenis matome, kad iš visų 20 tirtų šunų, 9 šunų išmatose nebuvo rastas nė vienas helmintų kiaušinėlis. Dažniausiai tiriamųjų šunų išmatose pasitaikydavo Toxocara spp. kiaušinėliai (p<0,05), o rečiausiai – Trichuris spp. kiaušinėliai (p>0,05). Daugiausiai vieno šuns išmatose buvo rasta vidutiniškai 14,0 Toxocara spp. kiaušinėlių (p<0,05) (1 lentelė).
1 lentelė. Įvairių rūšių helmintų vidutinis kiaušinėlių skaičius tiriamųjų šunų išmatose.
Žvaigždute žymimi labiausiai išsiskiriantys rezultatai
Šuns numeris Taeniidae
spp. Toxocara spp. Toxascaris spp. Trichuris spp. Strongylidea spp. 1 0 2,5 0 0 0 2 3,5 0 0 0 0 3 0 10,0* 0,5 0 0 4 0 9,0 0 0 10,0* 5 0 3,5 0,5 0 0 6 0 14,0* 0 0 0 7 0 0 0 0 10,0* 8 0 0 0 0 0 9 0 0 0,5 0 0 10 0 2,00 1,0 0 0 11 0 0 0 0 0 12 0 0 0 0 0 13 0 0 0 0 0 14 0 0 0 0 0 15 0 0 2,0 0 10,0* 16 0 0 0 0 0 17 0 0 0 0 0 18 0 0 0 0 0 19 0 0 0 0 0 20 1,5 4,5 0 2,5 0,5
Tarp 20 tirtų šunų 13 iš jų buvo dehelmintizuoti skirtingu laiku: prieš 2 savaites 3 šunys, prieš 3 savaites 3 šunys, prieš 1 mėnesį 3 šunys, prieš 2 mėnesius 2 šunys ir prieš 6 mėnesius 2 šunys. Likę 7 šunys nebuvo dehelmintizuoti. Nors 13 šunų ir buvo dehelmintizuoti, net 5 (38,5 proc.) šunų
20
išmatose buvo rasta helmintų kiaušinėlių. 1 nedehelmintizuoto šuns išmatose kiaušinėlių nebuvo rasta.
3.2. Dirvožemio tyrimų rezultatai
Tiriant vidutinį skirtingų rūšių helmintų kiaušinėlių skaičių skirtingame dirvožemyje nustatyta, kad didžiausias vidutinis kiaušinėlių skaičius buvo nustatytas smėlyje – vidutiniškai 6,13
Strongylidea spp. kiaušinėlių (p>0,05) (2 lentelė).
2 lentelė. Vidutinis skirtingų rūšių helmintų kiaušinėlių skaičius skirtingame dirvožemyje
Taenii-dae spp. Toxoca-ra spp. Toxasca-ris spp. Trichu-ris spp. Strongyli-dea spp. Ascaridia spp. Anoploce-phala spp. Smėlis 0 1,0 0 0 6,13 0,7 0 Žemė 0 0,5 0 0,14 4,0 0,17 0 Žolė 0,2 0,23 0,1 0,22 2,78 0,2 0,01 Žvyras 0,33 0,56 0 0,44 2,67 0 0
Vidutinis helmintų kiaušinėlių skaičius dirvožemyje yra didesnis, kai išmatos nepašalinamos iš šuns laikymo vietos – buvo rasti vidutiniškai 4,39 helmintų kiaušinėliai palyginus su rastais vidutiniškai 3,43 helmintų kiaušinėliais išmatose, kai išmatos yra pašalinamos iš šuns laikymo vietos (p>0,05) (2 pav.)
2 pav. Vidutinis helmintų kiaušinėlių skaičius dirvožemyje valomų ir nevalomų šunų aplinkoje 3,43
4,39
0 0,5 1 1,5 2 2,5 3 3,5 4 4,5 5
Išmatos pašalinamos Išmatos nepašalinamos
Vidutinis kiaušinėlių skaičius
21
Dirvožemyje, ant kurio buvo laikomi nedehelmintizuoti šunys, buvo nustatytas didesnis vidutinis helmintų kiaušinėlių skaičius (8,14) nei dirvožemyje, ant kurio buvo laikomi dehelmintizuoti šunys (4,69), tačiau skirtumas nebuvo ženklus (p>0,05) (3 pav.).
3 pav. Dehelmintizuotų ir nedehelmintizuotų šunų vidutinis helmintų kiaušinėlių skaičius šunų
aplinkoje esančiame dirvožemyje
Tyrimų rezultatai parodė, kad vidutinis helmintų kiaušinėlių skaičius skirtinguose dirvožemio tipuose skiriasi ir pagal dirvožemio apšviestumą saule, tai yra, ar dirvožemį saulė apšviečia visą dieną, ar dalį dienos, ar dirvožemis yra pavėsyje visą dieną, bet skirtumas nebuvo ženklus (4 pav.). Didžiausias vidutinis kiaušinėlių skaičius nustatytas žemėje, kai ji yra pavėsyje – 9,67 kiaušinėliai (p>0,05) lyginant su kiaušinėlių skaičiumi smėlyje, žolėje ar žvyre prie skirtingo apšvietimo saule.
4,69 8,14 0 1 2 3 4 5 6 7 8 9
Dehelmintizuoti šunys Nedehelmintizuoti šunys
V idut ini s kiaušinė li ų ska ičius
22
4 pav. Vidutinis helmintų kiaušinėlių skaičius skirtingame dirvožemyje, esant skirtingam saulės
apšvietimui. Žvaigždute žymimi labiausiai išsiskiriantys rezultatai
Tokių šunų, kurių laikoma daugiau nei 1 viename ūkyje, buvo 14. Didžiausias vidutinis helmintų kiaušinėlių skaičius dirvožemyje buvo 5,1 kiaušinėliai, kai laikomi du šunys, o mažiausias vidutinis kiaušinėlių skaičius dirvožemyje 1,22 kiaušinėlių (p<0,05) (5 pav.).
5 pav. Vidutinis helmintų kiaušinėlių skaičius dirvoje, kai ūkyje gyvena skirtingas šunų
skaičius 7,75 0 3,18 6 5 0 3,08 0 0 9,67 5,67 0 0 2 4 6 8 10 12
Smėlis Žemė Žolė Žvyras
V idut ini s kiaušinė li ų ska ičius
Saulėta ir pavėsis Saulėta Pavėsis
3,69
5,1 1,22
3,75
1 šuo 2 šunys 3 šunys 5 šunys *
*
23
Lyginant vidutinį skirtingų rūšių helmintų kiaušinėlių skaičių dirvožemyje ir išmatose
matome (6 pav.), kad dirvoje didžiausias vidutinis kiaušinėlių skaičius yra Strongylidea spp. – 3,13 kiaušinėlių (p>0,05), o mažiausias skaičius yra 0,01 kiaušinėlio (p>0,05). Didžiausias vidutinis kiaušinėlių skaičius šunų išmatose buvo Toxocara spp. – 2,28 kiaušinėliai (p<0,05), o mažiausias vidutinis kiaušinėlių skaičius buvo Ascaridia spp. (p>0,05) ir Anoplocephala spp. (p>0,05) – nebuvo rasta nė vieno kiaušinėlio.
6 pav. Vidutinis skirtingų rūšių helmintų kiaušinėlių skaičius išmatose ir dirvoje. Žvaigždute
žymimi labiausiai išsiskiriantys rezultatai
0,25 2,28 0,23 0,13 1,52 0 0 0,04 0,33 0,01 0,21 3,13 0,03 0,01 0 0,5 1 1,5 2 2,5 3 3,5
Vidutinis helmintų kiaušinėlių skaičius šunų išmatose Vidutinis helmintų kiaušinėlių skaičius dirvožemyje
* *
24
4. REZULTATŲ APTARIMAS
Iš viso buvo ištirta 20 šunų 40 išmatų mėginių. Gauti šunų išmatų koprologinio tyrimo rezultatai rodo, kad iš visų tirtų šunų 11 (52,5 proc.) jų buvo užsikrėtę helmintais. Iš ištirtų 40 išmatų mėginių, 21 iš jų buvo rasti helmintų kiaušinėliai – tai sudaro 52,5 proc. šunų išmatų mėginių skaičiaus. 65,0 proc. tirtų šunų buvo dehelmintizuoti laikotarpyje nuo 2 savaičių iki 6 mėnesių, o iš jų 38,5 proc. šunų išmatose buvo rasta helmintų kiaušinėlių. Būtų galima spėti, kad dehelmintizuoti šunys galėjo užsikrėsti dėl to, kad jų dehelmintizacija atlikta seniai (prieš 6 mėnesius), jie gyvena labai užterštoje aplinkoje ir pakartotinai užsikrečia arba atlikta dehelmintizacija buvo neefektyvi.
Rezultatų analizės metu buvo pastebėta, kad šunų teritorijos dirvožemyje randamas didesnis vidutinis helmintų kiaušinėlių skaičius, kai po tuštinimosi šuns išmatos nėra iškart pašalinamos iš jo gyvenamos aplinkos (p>0,05). Dažniausiai tiriamųjų šunų išmatose pasitaikydavo Toxocara spp. kiaušinėliai (p<0,05), o rečiausiai – Trichuris spp. kiaušinėliai (p>0,05). Daugiausiai vieno šuns išmatose buvo rasta vidutiniškai 14,0 Toxocara spp. kiaušinėlių (p<0,05).
Iš visų nustatytų skirtingų helmintų kiaušinėlių daugiausiai buvo randama Strongylidea būrio helmintų kiaušinėlių ir jie dažniausiai pasitaikydavo smėlyje (p>0,05). Tačiau iš šunims būdingų helmintų kiaušinėlių daugiausia buvo randama Toxocara spp. kiaušinėlių, kas būdavo randama ir kitų tyrimų metu (3, 9, 10). Nors šio tyrimo metu buvo nustatyta, kad nedehelmintizuotų šunų aplinkoje esančiame dirvožemyje buvo randamas didesnis helmintų kiaušinėlių skaičius, (p>0,05) tačiau šiais duomenimis nereikėtų pasikliauti. Didesniam kiaušinėlių skaičiui dirvožemyje įtaką galėjo daryti ūkyje kartu laikomų šunų skaičius, taip pat praeinantys benamiai šunys. Gauti duomenys nebuvo patikimi dėl kelių galimų priežasčių – buvo sudarytos per mažos imtys, taip pat nepavyko sudaryti vienodų grupių.
Kelių autorių duomenimis (19, 25) padidėjusi dirvožemio temperatūra dėl saulės kaitinimo ir UV saulės spindulių radiacija daro įtaką kiaušinėlių išlikimui dirvožemyje. Šio tyrimo metu taip pat buvo gautas panašus rezultatas – daugiausia kiaušinėlių buvo rasta tame dirvožemyje, kurį saulė per dieną apšvietė tik dalinai – tokia nepilna saulės spinduliuotė galėjo sukurti optimalią dirvožemio temperatūrą, o ne per didelis UV saulės spindulių kiekis nesugebėjo sunaikinti dirvožemyje esančių helmintų kiaušinėlių, todėl dirvožemyje galėjo būti sukurtos gana optimalios sąlygos kiaušinėlių vystymuisi ir išlikimui (19, 25).
Pagal šio tyrimo duomenis, dirvožemyje buvo rastas didesnis šunų virškinamojo trakto helmintų kiaušinėlių kiekis, nei išmatose. Tą gali lemti tai, kad aplinka būna užkrečiama ne tik ten
25
gyvenančių šunų su išmatomis išskiriamais helmintų kiaušinėliais, bet ir iš kitų kartu laikomų gyvūnų, pavyzdžiui, kačių ar atrajotojų, taip pat pasitaikančių praeinančių benamių (2) ar laukinių gyvūnų su išmatomis išskiriamais helmintų kiaušinėliais.
26
5. IŠVADOS
1. Iš ištirtų 20 šunų, 52,2 proc. buvo užsikrėtę helmintais. 21 iš 40 tirtų šunų išmatų mėginių buvo nustatyti tokių helmintų kiaušinėliai, kaip Taeniidae spp., Toxocara spp., Toxascaris spp.,
Trichuris spp. ir Strongylidea spp. Beveik visi išvardinti helmintozių sukėlėjai yra būdingi šunims,
išskyrus Strongylidea būrio helmintus – jais šunys greičiausiai užsikrečia iš aplinkos. Daugiausia šunų išmatose buvo rasta Toxocara spp. helmintų kiaušinėlių.
2. Buvo ištirti 159 dirvožemio mėginiai. Juose daugiausiai buvo rasta Strongylidea būrio helmintų kiaušinėlių, taip pat buvo rasta Taeniidae spp., Toxocara spp., Toxascaris spp., Trichuris
spp., Ascaridia spp. ir Anoplocephala spp. kiaušinėliai. Daugiausia dirvožemyje rasta Strongylidea spp. kiaušinėlių dėl aplinkos užterštumo iš ūkyje gyvenančių atrajotojų, taip pat praeinančių, laukinių
gyvūnų.
3. Išanalizavus tyrimo rezultatus buvo pastebėta, kad kiaušinėlių kiekiui dirvožemyje įtaką daro dirvožemio tipas, kuriame yra kiaušinėliai – žolė, smėlis, žemė, žvyras. Kiaušinėlių daugiausia rasta žolėje, mažiausiai – žemėje. Taip pat helmintų kiaušinėlių skaičius dirvožemyje gali būti didesnis arba mažesnis priklausomai nuo saulės apšvietimo.
27
LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Traversa D, Frangipane di Regalbono A, Di Cesare A, La Torre F, Drake J, Pietrobelli M. Environmental contamination by canine geohelminths. Parasites & Vectors. 2014;7(1):67.
2. Motazedian H, Mehrabani D, Tabatabaee S, Pakniat A, Tavalali M. Prevalence of helminth ova in soil samples from public places in Shiraz. Eastern Mediterranian health journal [Internet]. 2006;12(5):562-565.
3. Satyal R, Manandhar S, Dhakal S, Mahato B, Chaulagain S, Ghimire L et al. Prevalence of gastrointestinal zoonotic helminths in dogs of Kathmandu, Nepal. International Journal of Infection and Microbiology. 2013;2(3):91-94.
4. Jiménez B. Helminth ova control in sludge: a review. Water Science and Technology. 2007;56(9):147-155.
5. Azian M, Sakhone L, Hakim S, Yusri M, Nurulsyamzawaty Y, Zuhaizam A et al. Detection of helminth infections in dogs and soil contamination in rural and urban areas. The Southeast Asian journal of tropical medicine and public health. 2008;39(2):205-212.
6. Bethony J, Brooker S, Albonico M, Geiger S, Loukas A, Diemert D et al. Soil-transmitted helminth infections: ascariasis, trichuriasis, and hookworm. The Lancet. 2006;367(9521):1521-1532.
7. Fisher M. Endoparasites in the dog and cat: 1. Helminths. In Practice. 2001;23(8):462-471.
8. CDC - DPDx - Taeniasis [Internet]. Cdc.gov. 2019 [cited 03 December 2019]. Available from: https://www.cdc.gov/dpdx/taeniasis/index.html
9. Barutzki D, Schaper R. Results of Parasitological Examinations of Faecal Samples from Cats and Dogs in Germany between 2003 and 2010. Parasitology Research. 2011;109(S1):45-60.
10. Borecka A. Prevalence of intestinal nematodes of dogs in the Warshaw area, Poland. Helminthologia. 2005;42(1):35-39.
11. CDC - DPDx - Toxocariasis [Internet]. Cdc.gov. 2019 [cited 03 December 2019]. Available from: https://www.cdc.gov/dpdx/toxocariasis/index.html
28
12. Lescano S, Queiroz M, Chieffi P. Larval recovery of Toxocara canis in organs and tissues of experimentally infected Rattus norvegicus. Memórias do Instituto Oswaldo Cruz. 2004;99(6):627-628.
13. Abdel-Rahman M, Soheir M. A Review of Toxocariasis in man and animal. Egyptian Journal of Chemistry and Environmental Health. 2015;1(1):315-330.
14. Bowman D, Nelson T. Parasite Protocols: Canine Intestinal Helminths | Today's Veterinary Practice [Internet]. Today's Veterinary Practice. [cited 05 December 2019]. Available from: https://todaysveterinarypractice.com/parasite-protocols-canine-intestinal-helminths/
15. Ilić T, Kulišić Z, Antić N, Radisavljević K, Dimitrijević S. Prevalence of zoonotic intestinal helminths in pet dogs and cats in the Belgrade area. Journal of Applied Animal Research. 2016;45(1):204-208.
16. Stensvold CR, Skov J, Moller LN, Jensen PM, Kapel CMO, Petersen E, et al. Seroprevalence of Human Toxocariasis in Denmark. Clinical and Vaccine Immunology. 2009;16(9):1372–3.
17. Aydenizöz-Özkayhan M, Yağcı B, Erat S. The investigation of Toxocara canis eggs in coats of different dog breeds as a potential transmission route in human toxocariasis. Veterinary
Parasitology. 2008;152(1-2):94–100.
18. Mizgajska H. Eggs of Toxocara spp. in the environment and their public health implications. Journal of helminthology. 2001;75(2):147–51.
19. Etewa SE, Abdel-Rahman SA, El-Aal NFA, Fathy GM, El-Shafey MA, Ewis AMG.
Geohelminths distribution as affected by soil properties, physicochemical factors and climate in Sharkyia governorate Egypt. Journal of Parasitic Diseases. 2014;40(2):496–504.
20. Crompton D. Ascaris and ascariasis. Advances in Parasitology Advances in Parasitology Volume 48. 2001;:285–375.
21. Umar A, Bassey S. Incidence of Strongyloides stercoralis infection in Ungogo, Nassarawa, Dala and Fagge local government areas of Kano State, Nigeria. Bayero Journal of Pure and Applied Sciences. 2011;3(2).
22. Ovutor O, Helen I, Awi-Waadu G. Assessment of Physico-chemical Parameters of Soils in Fallowing Farmlands and Pit Toilet Environments as it Affects the Abundance of Geohelminthes in
29
Emohua Local Government Area, Rivers State, Nigeria. Annual Research & Review in Biology. 2017;14(3):1–10.
23. Błaszkowska J, Góralska K, Wójcik A, Kurnatowski P, Szwabe K. Presence of Toxocara spp. eggs in children’s recreation areas with varying degrees of access for animals. Annals of
Agricultural and Environmental Medicine. 2015;22(1):23–7.
24. Rai SK, Uga S, Ono K, Rai G, Matsumura T. Contamination of soil with helminth parasite eggs in Nepal. 5 The Southeast Asian journal of tropical medicine and public health. 2000;31(2):388–93.
25. Kates KC. Ecological Aspects Of Helminth Transmission In Domesticated Animals. American Zoologist. 1965;5(1):95–130.
26. Wallace HR. The bionomics of the free-living stages of zoo-parasitic and phyto-parasitic nematodes - a critical survey. Journal of helminthology. 1961;30.
27. Amadi E, Uttah E. Impact of Physico-Chemical Factors of Contaminated Foci on the Survival of Geohelminths in Abua Communities, Niger Delta Nigeria. Journal of Applied Sciences and Environmental Management. 2011;14(4).
28. Tull A, Moks E, Laurimaa L, Keis M, Süld K. Endoparasite infection hotspots in Estonian urban areas. Journal of Helminthology. 2019Apr;94.
29. Shimizu T. Prevalence of Toxocara Eggs in Sandpits in Tokushima City and its Outskirts. The Journal of Veterinary Medical Science. 1993;55(5):807–11.
30. Avcioglu H, Burgu A. Seasonal Prevalence of Toxocara Ova in Soil Samples from Public Parks in Ankara, Turkey. Vector-Borne and Zoonotic Diseases. 2008;8(3):345–50.
31. Deplazes P, Eckert J, von Samson - Himmelstjerna G, Zahner H. Lehrbuch der Parasitologie fur die Tiermedicin. Georg Thieme Verlag; 2008.
32. Szostakowska B, Lass A, Kostyra K, Pietkiewicz H, Myjak P. First finding of Echinococcus multilocularis DNA in soil: Preliminary survey in Varmia-Masuria Province, northeast Poland. Veterinary Parasitology. 2014;203(1-2):73–9.
