LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA
Veterinarijos fakultetas
Rasa Ulytė
Arklių helmintų kontrolė ir antihelmintinis
rezistentiškumas Vilniaus apskrityje
Control and anthelmintic resistance of
horse helminths in Vilnius district
Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS
Darbo vadovas: Prof. Habil. Dr. Saulius Petkevičius
2 DARBAS ATLIKTAS VETERINARINĖS PATOBIOLOGIJOS KATEDROJE
PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Arklių helmintų kontrolė ir antihelmintinis rezistentiškumas Vilniaus apskrityje“:
1. yra atliktas mano paties (pačios).
2. nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje.
3. nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą naudotos literatūros sąrašą.
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE DARBO LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ Patvirtinu, kad darbo lietuvių kalba taisyklinga.
(data) (redaktoriaus vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO Patvirtinu, kad darbas atitinka reikalavimus ir yra parengtas gynimui
(data) Prof. Habil. Dr. Saulius Petkevičius (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE (KLINIKOJE)
(aprobacijos data) (katedros (klinikos) vedėjo (-os) vardas, pavardė)
(parašas)
Magistro baigiamojo darbo recenzentas
(vardas, pavardė) (parašas)
Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:
3
TURINYS
SANTRAUKA ... 5 SUMMARY ... 7 SANTRUMPOS ... 9 ĮVADAS ... 10 LITERATŪROS APŽVALGA ... 12 1.1. Arklių helmintai ... 12 1.1.1. Strongylidae... 12 1.1.2. Strongilų rūšys ... 12 1.1.3. Ascarididae ... 131.2. Arklių helmintų patogeniškumas ... 13
1.2.1 Didžiųjų strongilų patogeniškumas ... 13
1.2.2. Mažųjų strongilų patogeniškumas ... 14
1.2.3. Askaridžių patogeniškumas... 14
1.3. Helmintų kiaušinėlių diagnozavimas ... 14
1.3.1. Modifikuotas Makmasterio metodas ... 14
1.3.2. Helmintų kiaušinėlių sumažėjimo skaičius (HKSS)... 15
1.4. Arklių helmintų kontrolė ir gydymas ... 15
1.4.1. Užsikrėtimo priklausomybė nuo amžiaus, lyties ir dehelmintizacijos programos ... 16
1.5. Antihelmintikai ... 16
1.6. Antihelmintinis rezistentiškumas (AR) ... 17
1.6.1. Antihelmintinio rezistentiškumo atvejai ... 17
1.6.2. Antihelmintinio rezistentiškumo kontrolė ... 18
1.6.3. Rotacinis nukirminimas ... 18
1.6.4. Kombinacinė terapija ... 19
1.6.5. Selektyvinė terapija... 19
4
2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA ... 21
2.1. Mėginių rinkimas ... 22
2.2. Dehelmintizacija ... 22
2.3. Parazitologiniai tyrimai ... 23
2.3.3. Makmasterio tyrimo metodas ... 23
2.4. Statistiniai skaičiavimai ... 24
3. TYRIMO REZULTATAI ... 25
3.1. Žirgynų apklausa ... 25
3.2. Tyrimo rezultatai (0 d.) prieš dehelmintizaciją ... 25
3.3. Tiriamųjų arklių helmintų KSG prieš dehelmintizaciją palyginimas pagal arklių amžių ir lytį... ... 25
3.4. Tiriamųjų arklių helmintų KSG prieš dehelmintizaciją palyginimas pagal taikomą gydymo ir prevencijos programą ... 28
3.5. Antihelmintinių medžiagų efektyvumo tyrimas ... 31
3.5.1. Ivermektino ir pirantelio efektyvumas strongilų kontrolei ... 31
3.5.2. Ivermektino ir pirantelio efektyvumas askaridžių kontrolei ... 32
3.6. Ivermektino ir pirantelio efektyvumo palyginimas ... 33
3. REZULTATŲ APTARIMAS ... 35
IŠVADOS ... 37
REKOMENDACIJOS ... 38
PADĖKA ... 39
5 ARKLIŲ HELMINTŲ KONTROLĖ IR ANTIHELMINTINIS
REZISTENTIŠKUMAS VILNIAUS APSKRITYJE
Rasa Ulytė
Magistro baigiamasis darbas
SANTRAUKA
Arklių virškinamojo trakto helmintai yra plačiai paplitę ir sukelia nemažai arklių sveikatos problemų. Daugelį metų tai sprendžiama neracionaliu bei rutininiu antihelmintinių preparatų naudojimu, kas sąlygojo globalinį šių parazitų antihelmintinio rezistentiškumo išsivystymą.
Atlikto tyrimo tikslas nustatyti arklių užsikrėtimo helmintais lygį bei įvertinti dviejų antihelmintikų – ivermektino ir pirantelio – antihelmintinį efektyvumą penkiuose žirgynuose Vilniaus raj.
Tyrimui buvo renkami šviežių išmatų mėginiai prieš dehelmintizaciją ir 14 d. po jos. Buvo atsižvelgiama į arklių amžiaus, lyties, žirgyne taikomų antiparazitinio gydymo schemų ir profilaktikos priemonių įtaką arklių užsikrėtimui helmintais prieš dehelmintizaciją (0 d.). Imti tik tie arkliai, kurių kiaušinėlių skaičius grame išmatų (KSG) buvo lygus arba viršijo 100. Tolesniame tyrimo etape arkliai suskirstyti į grupes: Grupė A buvo gydyta ivermektinu; Grupė B – piranteliu ir Grupė C – nebuvo gydyta (kontrolė). Ivermektino ir pirantelio efektyvumas arklių virškinamojo trakto parazitų gydymui nustatytas helmintų kiaušinėlių skaičiaus sumažėjimo (HKSS) testu.
Visi tirti arkliai (n=82) buvo užsikrėtę strongilais. Užsikrėtimas askaridėmis rastas pas 24,4 proc. (n=20) arklių. Nustatyta, jog jauni arkliai (1-4 m.) buvo gausiausiai užsikrėtę strongilais. Suaugusių arklių (5-15 m.) užsikrėtimas buvo 19,23 proc., o vyresnių (16-26 m.) 60,55 proc. mažesnis nei jaunų (p<0,05). Užsikrėtimas askaridėmis jaunų arklių amžiaus grupėje buvo 18,89 proc., o suaugusių arklių grupės užsikrėtimas buvo 29,17 proc. mažesnis nei vyresnių (p<0,05). Patinai buvo 18,92 proc. mažiau užsikrėtę strongilais ir 5,79 proc. askaridėmis nei patelės. Mūsų duomenimis arklių lytis neturėjo statistiškai patikimos įtakos helmintų KSG (p≥0,05).
6 užsikrėtimas strongilais buvo 53,13 proc., o užsikrėtimas askaridėmis 62,12 proc. mažesnis nei tų, kuriems medikamentai nėra keičiami (p<0,05). Arklių, kuriems buvo atliekami parazitologiniai išmatų tyrimai užsikrėtimas strongilais buvo 21,68 proc. mažesnis nei tų, kuriems tyrimai atliekami nebuvo. Koprologiškai tirtų arklių užsikrėtimas askaridėmis taip pat buvo mažesnis – 48,12 proc. (p≥0,05).
Apskaičiuotas ivermektino efektyvumas pagal helmintų kiaušinėlių sumažėjimo skaičių (HKSS) buvo 99,9 proc., o pirantelio efektyvumas – 89,8 proc. (p<0,001). Nustatyti penki strongilų AR piranteliui atvejai. IVM ir PYR buvo 100 proc. efektyvūs askaridžių gydymui (p<0,001).
Raktažodžiai: Strongylidae, Ascarididae, HKSS, KSG, IVM, PYR, antihelmintinis rezistentiškumas.
7 CONTROL AND ANTHELMINTIC RESISTANCE OF
HORSE HELMINTHS IN VILNIUS DISTRICT
Rasa Ulytė
Master‘s Thesis
SUMMARY
Equine helminths are one of the major health problems in horses. For many years it has been addressed by the irrational use of anthelmintics resulting in a worldwide increase of helminth anthelmintic resistance.
The purpose of this study was to determine the level of horse helminth infection, the effectiveness of applied treatment and to evaluate the efficacy of two anthelmintics – ivermectin and pyrantel – in five stables of Vilnius district, Lithuania.
In the beginning of the study fresh fecal samples were collected before (day 0) and 14 days after treatment. The likely effects of equine age, sex, horse antiparasitic treatment scheme and prophylactic measures on equine helminth infection before treatment (day 0) were taken into consideration. Only horses with an EPG≥100 were included into the study. Afterwards, horses were divided into three groups: Group A was treated with ivermectin; Group B – with pyrantel, and Group C was not treated (Control). Given the results of the study, the efficacy of ivermectin and pyrantel for the treatment of strongyles and ascarids was compared by calculating FECRT. Cases of anthelmintic resistance were recorded.
All tested horses (n = 82) were infected with strongyles. Ascarid infection was only detected in a part (n = 20) of horses. It was found that young horses (1-4 years) had the highest prevalence of strongyles. Adult horses (5-15 years) had 19,23 % lower and senior horses (16-26 years) had 60,55 % lower prevalence than young horses (p <0,05). Infection with ascarids was 18,89 % lower in young horses and 29,17 % lower in adult horses than in senior horses (p <0,05). The males were 18,92 % less infected with strongyles and 5,79 % less infected with ascarids than females. In our data there was no statistically significant difference in EPG‘s to horse sex (p≥0,05).
The results of the study showed that horses whose medication is rotated were 53,13 % less infected with strongyles and 62,12 % less with ascarids than those receiving the same anthelmintic drugs (p <0,05). Horses who received parasitological stool sample examination were shedding 21,68 % less strongyle eggs than those with no examination done. Ascarid infection for tested horses was also 48,12 % lower (p≥0,05).
8 The efficacy of ivermectin was 99,9 % according to the fecal egg count reduction test (FECRT) and decreased efficacy of pyrantel of 89,8 % (p <0,001) was detected. There have been found five cases of strongyle AR for pyrantel. IVM and PYR were 100 % effective for the treatment of ascarids (p <0,001).
9
SANTRUMPOS
ML – makrocikliniai laktonai IVM – ivermektinas
PYR – pirantelis
KSG – kiaušinėlių skaičius 1,0 grame išmatų HKSS – helmintų kiaušinėlių sumažėjimo skaičius AR – antihelmintinis rezistentiškumas
L3 – strongilų trečios stadijos lerva
EL3 – strongilų ankstyvos trečios stadijos lerva
LL3 – strongilų vėlyvos trečios stadijos lerva
DL4 – strongilų ketvirtos stadijos lerva
Pav. – paveikslas Lent. – lentelė Proc. – procentas
10
ĮVADAS
Didžioji dalis veterinarijos gydytojų vis dar rekomenduoja gydyti arklius nuo virškinamojo trakto parazitų pagal schemas, kurios buvo sukurtos remiantis daugiau nei 40 metų senumo žiniomis ir pasenusia koncepcija (1). Nuo to laiko įvyko daug pokyčių, todėl šios rekomendacijos nebeužtikrina optimalios ar bent minimalios arklių virškinamojo trakto parazitų kontrolės (2).
Šiuo metu mažieji strongilai arba ciatostomai yra labiausiai paplitę ganomų arklių parazitai (3). Arklių užsikrėtimas ciatostomais yra globali problema, jų paplitimas neretai siekia 100 proc. (4). Nors didžioji dalis užsikrėtusių arklių būna asimptominiai, ciatostomai gali sukelti sindromą, kuriam būdingas net 50 proc. atvejų mirtingumas (5). Antiparazitinis gydymas prieš šiuos nematodus yra būtinas, kad būtų išvengta gyvūnų gerovės ir sveikatos problemų. Tam naudojami antihelmintikai, kurių prieinamumas ir patraukli kaina neretai lemia augintojų pasirinkimą dehelmintizuoti visus bandoje esančius arklius vietoj tikslingo gydymo (3). Tačiau yra žinoma, jog parazitai šeimininkuose nėra pasiskirstę tolygiai, t.y. mažas šeimininkų procentas yra didžiosios parazitų dalies nešiotojas (2). Nors tik koprologinis tyrimas, nustatantis išmatose esančių kiaušinėlių skaičių, yra objektyvus rodiklis dehelmintizacijai, daugeliui arklių jis vis dar nėra atliekamas. Arklių savininkai neretai sprendžia, kada vykdyti dehelmintizaciją pagal tai, ar arklys trina uodegos pašaknį į gardo sienas, ar vaistus duoda tiesiog profilaktiškai (6). Jei visiems arkliams rekomenduojama ta pati gydymo schema, neatliekami diagnostiniai parazitologiniai tyrimai nustatyti, kokiais helmintais arkliai yra užsikrėtę, vaistai skiriami nežinant jų efektyvumo ir neatsižvelgiant, kaip konkreti antiparazitinio medikamento veiklioji medžiaga veikia kiekvieną arklį – visa tai prisideda prie antihelmintinio resistentiškumo didėjimo (2).
Per pastaruosius 10-15 metų pastebimas ženklus antihelmintinio rezistentiškumo augimas, ši problema jau tampa globalia problema. Neretai nustatomas ne vienos parazitų rūšies rezistentiškumas įvairioms antihelmintinėms medžiagoms (7). Šiuo metu naudojamos trys pagrindinės antihelmintinių medžiagų klasės, veikiančios arklių nematodus: benzimidazolai (fenbendazolas, oksibendazolas), tetrahidropirimidinas (pirantelis) ir makrocikliniai laktonai (ivermektinas, moksidektinas) (8).
Lietuvoje arklių augintojai arklius dehelmintizuoja tik du kartus per metus, o antihelmintikus rotuoja pagal galimybes. Kai kuriuose šalies žirgynuose arkliams duodama ta pati veiklioji medžiaga penkerius metus ir ilgiau, jų nepakeičiant kitos klasės antihelmintikais (9).
11 Darbo tikslas: nustatyti arklių užsikrėtimo helmintais lygį, taikomo gydymo efektyvumą bei įvertinti dviejų antihelmintinių medžiagų – ivermektino ir pirantelio – efektyvumą penkiuose žirgynuose Vilniaus raj.
Darbo uždaviniai:
1. Atlikti apklausą žirgynuose apie taikomas antiparazitinio gydymo schemas bei profilaktikos priemones.
2. Ištirti žirgynuose laikomų arklių išmatų mėginius ir nustatyti užsikrėtimo helmintais lygį.
3. Įvertinti arklių amžiaus, lyties bei dehelmintizacijos schemos įtaką užsikrėtimo helmintais intensyvumui.
4. Nustatyti ivermektino ir pirantelio efektyvumą bei jį palyginti.
12
LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Arklių helmintai
1.1.1. StrongylidaeHelmintų, kuriais apsikrečia arkliai, rūšių įvairovė yra didžiulė, o dėl jų gyvenimo ciklų, epidemiologijos, patogeniškumo ir jautrumo vaistams skirtumų yra ganėtinai sunku sukurti geras ilgalaikes parazitų kontrolės programas (10). Strongilai yra labiausiai paplitę arklių virškinamjo trakto parazitai. Jie klasifikuojami į dvi šeimas: Strongylidae (didieji strongilai) ir Cyathostominae (mažieji strongilai arba ciatostomai) (11). Didysis strongilas Strongylus vulgaris yra asocijuojamas su dideliu mirtingumu dėl helmintų sukeltų arterijų aneurizmų. Kita nematodų grupė – ciatostomai – apima 40 rūšių, kuriomis gali apsikrėsti tiek jauni, tiek ir suaugę arkliai (12). Šie parazitai yra plačiai paplitę visuose regionuose, nepriklausomai nuo klimato sąlygų. Jų vystymosi ciklas yra tiesioginis ir apima patogeniškų lervų encistaciją į šeimininkų aklosios – gaubtinės žarnos gleivinę (13).
1.1.2. Strongilų rūšys 1. Didieji strongilai
Žinomos trys rūšys: Strongylus vulgaris, Strongylus equinus ir Strongylus edentatus, kurios intensyviai migruoja po įvairius šeimininko audinius kaip parazitinės lervos. Žarnose subręsta per 6-12 mėnesių po užsikrėtimo, todėl natūraliai užsikrėtę arkliai, kuriems daugiau nei 1 metai, turi būti testuojami dėl vaistų efektyvumo prieš šių rūšių parazitus (14).
2. Mažieji strongilai
Ciatostomai dažnai sudaro 95-100 proc. visų arklio organizme esančių helmintų (17). Ciatostomų lervos vystosi storųjų žarnų gleivinėje. Ankstyvoji trečiosios stadijos lerva (EL3) gali
pereiti į vystymosi sustojimo stadiją – hipobiozę – prieš subręsdama į vėlyvąją trečiąją stadiją (LL3). Išsivysčiusi ketvirtosios stadijos lerva (DL4) prasiskverbia į žarnos spindį kad išsinertų iki
penktosios stadijos (19). Natūralus brendimo periodas tęsiasi nuo 6 iki 12 savaičių, bet gali užtrukti ir iki kelerių metų, jei vystymasis yra prislopinamas ar sustabdomas ankstyvoje trečiojoje lervos stadijoje (EL3). Negydyti arkliai, ganomi ganyklose, per gyvenimą sukaupia didelį mažųjų strongilų
kiekį ir, nors vyresni nei kelerių mėnesių arkliai jau yra tinkami vaistų efektyvumo nustatymui, geriau rinktis metinius ar dvimečius, kad būtų nustatytas efektyvumas ir prieš lėčiau besivystančius didžiuosius strongilus (14). Arkliai daugiausia užsikrečia ganyklose, kai į jų organizmą su žole patenka invazinė trečiosios stadijos lerva (L3), kuri vėliau vystosi žarnų gleivinėje iki kol vėl
13 1.1.3. Ascarididae
Arklių nematodas Parascaris equorum yra parazitas, kuriuo dažnai užsikrečia jauni arkliai.
Parascaris spp. turi tiesioginį vystymosi ciklą. Invaziniai kiaušinėliai, į arklio organizmą iš
aplinkos patekę per burną, išsirita arklio skrandyje. Lerva tuomet penetruoja žarnų gleivinę ir migruoja pro kepenis ir plaučius, prieš sugrįždama į plonąją žarną, kad subręstų ir daugintųsi. Smarkiai užsikrėtę kumeliukai gali išskirti milijonus paraskarių kiaušinėlių per dieną (16).
1. Askaridės
Didžiausias askaridžių kiekis yra surandamas 3-18 mėnesių amžiaus ganyklose ganomuose žirguose, todėl ši amžiaus grupė turėtų būti daugiausia testuojama dėl P. equorum (14).
Suaugę šie parazitai būna virš 50 cm ilgio, parazituoja plonosiose žarnose ir yra viena didžiausių žinomų nematodų rūšių. Patelės gali išskirti šimtus tūkstančių kiaušinėlių per dieną, taip stipriai užkrėsdamos aplinką. Kiaušinėliai su invazine (L3) lerva gali išgyventi aplinkoje kelerius
metus, net esant nepalankioms sąlygoms, kaip ilgi šalčio periodai. Todėl užkrėstos arklidės bei ganyklos tampa ilgalaikiu invazijos šaltiniu. Po kiaušinėlių patekimo į arklio organizmą, lervos išsirita ir skverbiasi per plonosios žarnos sienelę, vėliau vyksta somatinė migracija kraujotaka per kepenis, širdį bei plaučius. Po jos lervos pernešamos į respiracinę sistemą, kur su gleivinių skysčiu patenka į gerklas, vėl nuryjamos ir pasiekia plonąsias žarnas, praėjus maždaug 3 savaitėms po užsikrėtimo. Kiaušinėlius su išmatomis arkliai pradeda išskirti praėjus dar bent 7 (10-16) savaitėms, kurios reikalingos pilnam lervų subrendimui iki suaugusio nematodo (15).
1.2. Arklių helmintų patogeniškumas
1.2.1 Didžiųjų strongilų patogeniškumasDidieji strongilai yra patogeniškiausi arklių parazitai (12). Jų lervos prieš subręsdamos storosiose žarnose intensyviai migruoja į įvairias arklio organizmo vietas: priekinę mezenterinę ir šalia esančias arterijas (S. vulgaris), per kepenis į virš pilvaplėvės esančius jungiamuosius audinius (S. edentatus), ir į kepenis bei kasos ir inkstų sritį (S. equinus). Šios lervų migracijos yra ilgai trunkančios: S. vulgaris migruoja 6-7 mėn., S. equinus – 9 mėn. ir S. edentatus – 11-12 mėn. Lervų migracija sukelia stiprius patologinius pažeidimus. S. vulgaris gali sukelti tromboembolinių dieglių sindromą, kylantį dėl lervų migracijos į kranialinę mezenterinę arteriją. Suaugę strongilai sukelia diarėją, silpnumą, išsekimą ir kartais anemiją. Migruojančios lervos ir jų sukeltos trombozės gali sukelti žarnų infarktą, stiprius pilvo skausmus, dieglius ir peritonitą. Jei neatliekama pažeistų žarnų rezekcija, tai veda link nekrozės ir žarnų plyšimo bei dažnai baigiasi arklio mirtimi (15).
14 1.2.2. Mažųjų strongilų patogeniškumas
Arkliai užsikrečia mažaisiais strongilais, kai tik pradeda ganytis ir išskiria strongilų kiaušinėlius, praėjus 6-14 savaičių po užsikrėtimo (15). Ciatostomai gali sukelti lervų ciatostomozę – sindromą, kai vyksta masinė suaktyvėjusių hipobiozinių L3 lervų migracija (16). Ši liga
dažniausiai pasitaiko arkliams iki 6 metų amžiaus ir sukelia storųjų žarnų uždegimą, pasireiškiantį gausia, ilgai besitęsiančia vandeninga diarėja (gali būti kartu su diegliais, svorio netekimu ar karščiavimu), stipria dehidratacija, svorio praradimu, hipoalbuminemija, depresija ir ventraline edema (8). Esant ūmiai ligos formai, mirtingumas gali siekti net iki 50 proc. nuo visų užsikrėtimo mažaisiais strongilais atvejų (17).
1.2.3. Askaridžių patogeniškumas
Dažnai nėra pastebima jokių klinikinių požymių, jie priklauso nuo užsikrėtimo lygio. Somatinės migracijos metu daugiausia nustatomi patologiniai pakitimai plaučiuose, įskaitant hemoraginius gleivinės pažeidimus (16). Askaridžių vystymosi žarnose metu užsikrėtę arkliai turi sumažėjusį apetitą ir nušiurusį kailį, taip pat pasitaiko sporadiniai diegliavimo atvejai. Ūmios infekcijos sukelia kosulį, išskyras iš nosies, sumažėjusį svorio priaugimą, stiprius dieglius, plonųjų žarnų obstrukcijas, perforacijas, invaginacijas, lydimas peritonito (15). Jauniems arkliams gali atsirasti antrinės bakterinės bei virusinės infekcijos. Dėl to daugelis kumeliukų per pirmus gyvenimo metus yra dehelmintizuojami net kelis kartus (16).
1.3. Helmintų kiaušinėlių diagnozavimas
1.3.1. Modifikuotas Makmasterio metodasMakmasterio metodas yra plačiausiai naudojamas standartinis kiekybinis skaičiavimo testas strongilų kiaušinėlių skaičiaus išmatų mėginiuose nustatymui. Pagal šį metodą išmatos sumaišomos su flotaciniu skysčiu, perfiltruojamos ir tirpalo dalimi užpildoma Makmasterio kamera, kur kiaušinėliai skaičiuojami dviejuose kvadratuose (18).
Mažųjų strongilų kiaušinėliai yra mažo ovalo formos 50x30 μm, turintys ploną kevalą, kurių viduje 2-8 morulės. Didžiųjų strongilų kiaušinėliai yra kiaušinio formos, apie 45x80 μm, turintys ploną kevalą, kurio viduje įprastai yra 16 ląstelių – morulių. Parascaris equorum kiaušinėliai yra beveik rutulio formos, apie 90x100 μm, rusvos spalvos, turintys storą, duobėtą membraną ir dažniausiai vieną ląstelę – zigotą (19).
Svarbu, kad tyrimui būtų naudojami kuo šviežesni išmatų mėginiai (max <12 h) ir po surinkimo laikomi šaldytuve. Helmintų kiaušinėliai yra netolygiai pasiskirstę arklių išmatose, todėl svarbu paimti kelis mėginius iš skirtingų vietų, juos sumaišant į vieną. Jei mėginiai turi būti ilgiau saugojami, rekomenduojamos anaerobinės sąlygos (8).
15 1.3.2. Helmintų kiaušinėlių sumažėjimo skaičius (HKSS)
Remiantis šiuo metodu nustatomas antihelmintiko efektyvumas, kai helmintų kiaušinėliai skaičiuojami prieš ir 14 dienų po gydymo (20). Jei antihelmintikai ženkliai nesumažina kiaušinėlių skaičiaus nustatomas antihelmintinis rezistentiškumas (2).
Skaičiavimai atliekami remiantis žemiau pateikiama formule. Tyrimuose naudojami tik tie arkliai, kurių užsikrėtimas prieš dehelmintizaciją buvo didesnis nei 150 KSG (21).
HKSS = KSG (prieš gydymą) – KSG (po gydymo) x 100 proc. KSG (prieš gydymą)
Pagal gautus rezultatus antihelmintikai suskirstomi į tris grupes: efektyvūs, vidutiniškai efektyvūs ir neefektyvūs (8).
1 lentelė. Antihelmintinių medžiagų efektyvumo vertinimo skalė (8).
Efektyvus Vidutiniškai efektyvus Neefektyvus
Makrocikliniai laktonai 95-100 85-95 ≤85
Benzimidazolai 95-100 85-95 ≤85
Pirimidinai 90-100 80-90 ≤80
HKSS testas turėtų būti atliekamas reguliariai ir nuolatos, jei kyla bent menkiausias vaisto efektyvumo sumažėjimo įtarimas (17).
1.4. Arklių helmintų kontrolė ir gydymas
Dažnai antihelmintikai naudojami nereguliariai, prieš dehelmintizaciją neatliekant koprologinių tyrimų bei neįvertinant gydymo efektyvumo (17). Antihelmintinis rezistentiškumas bei naujų antihelmintikų klasių trūkumas tampa vis didesne globaline problema, o tai kelia grėsmę arklių sveikatai. Arklių virškinamojo trakto parazitų kontrolės strategija turėtų būti orientuota į kuo ilgesnį vaistų efektyvumo išlaikymą, tam naudojamos įvairios technologijos, kaip atrankinis gydymas (TT) bei refugija (22).
Nustatyta, kad geriausias efektas pasiekiamas, kai arklių antihelmintinis gydymas taikomas kartu su išmatų šalinimu iš ganyklų. Neatliekant KSG analizės reguliariais intervalais, yra rizika, kad arkliai su išmatomis platina didelį kiaušinėlių kiekį, iš kurių vėliau išsirita lervos ir didinamas ganyklų užterštumas VT parazitais (23).
16 Arklių gydymas antihelmintikais, skirtais parazitų kontrolei, turėtų apsiriboti: pavasaris/vasara/ankstyvas ruduo – šaltesnio klimato sąlygomis ir ruduo/žiema/pavasaris – šilto klimato zonose. Taip pat reikia atsižvelgti į faktą, kad ciatostomai šaltesnio klimato šalyse ne ganykliniu periodu pereina į hipobiozės būseną, t.y. tampa nejautrūs antihelmintiniams vaistams (22).
1.4.1. Užsikrėtimo priklausomybė nuo amžiaus, lyties ir dehelmintizacijos programos Amžius ir helmintų kiaušinėlių skaičius išmatose yra glaudžiai susiję, nes išskiriamų kiaušinėlių skaičius mažėja su arklių amžiumi. Ši tendencija stebima iki kol arkliai pasiekia senyvą amžių, tuomet jie vėl gali turėti aukštesnį helmintų KSG. Tačiau reikia atsižvelgti ir į kitus faktorius: žirgynuose taikomos higienos priemones, arklių laikymo sąlygas bei dehelmintizacijų per metus skaičių (24).
Arklių lyties ir kiaušinėlių skaičiaus išmatose koreliacija nėra iki galo ištirta. Kastratų, eržilų ir kumelių laikymo sąlygos ženkliai skiriasi priklausomai nuo žirgyno tipo. Kumelės, kurios naudojamos reprodukcijai, dažniausiai yra laikomos bandomis ganyklose. Eržilai ir kastratai paprastai laikomi atskirai garduose su ribotu išėjimu į ganyklas. Šie skirtumai paaiškina mažesnį KSG, randamą patinuose, lyginant su patelėmis (25).
Remiantis atliktų tyrimų duomenimis, skirtingos arklių dehelmintizacijos programos turi įtakos helmintų kiaušinėlių skaičiui išmatose. Žirgynuose, kuriuose dehelmintizacija atliekamai retai (mažiau nei 1 kartą per metus) arkliai buvo ženkliai daugiau užsikrėtę nei žirgynuose su reguliaraus gydymo programomis (26).
1.5. Antihelmintikai
Arklių parazitai retais atvejais gali būti kontroliuojami vien tik pasitelkus prevencines priemones, tad pastaruosius 60 metų antihelmintikai gelbsti kovoje prieš helmintus. Antihelmintikai gali būti vienos veikliosios medžiagos ar kombinuoti iš kelių veikliųjų medžiagų. Kombinacijos yra vis dažniau naudojamos arklių parazitų kontrolei dėl jų akivaizdaus pranašumo (27).
1. Benzimidazolai
Benzimidazolai buvo pirmi saugūs ir efektyvūs plataus veikimo antihelmintikai (28). Pradėti naudoti 1961 m. Šie vaistai pasižymi tokiomis savybėmis kaip platus veikimo spektras ir mažas toksiškumas. Benzimidazolai naudojami arkliams gydyti nuo virškinimo trakto helmintozių, plaučių helmintų ir migruojančių strongilų invazijų (29).
17 2. Tetrahidropirimidinai
Tetrahidropirimidinai naudojami virškinamojo trakto parazitų kontrolei naminiams gyvūnams (30). Tik pirantelis (pradėtas naudoti 1970-aisiais) yra licencijuotas ir plačiai naudojamas arklių gydyme dėl nuolat didėjančio pasaulinio rezistentiškumo benzimidazolams (10).
3. Makrocikliniai laktonai (ML)
Pati svarbiausia ir dažniausiai naudojamų antihelmintikų klasė (31). Jie yra labai efektyvūs prieš nematodus ir artropodus. Pirmasis makrociklinis laktonas – ivermektinas – pradėtas naudoti ankstyvaisiais 1980-aisiais (22). ML yra efektyvūs prieš parazitų lervas, plaučių helmintus, oksiurius, onchocerkus ir ektoparazitus (30).
1.6. Antihelmintinis rezistentiškumas (AR)
Rezistentiškumas – kai kurių helmintų savybė išgyventi antiparazitinį gydymą, kuris paprastai būna efektyvus prieš kitus tos pačios rūšies individus (32). Antihelmintinis rezistentiškumas yra paveldimas ir AR išsivystymo lygis yra apsprendžiamas selekcijos ir masto, iki kurio helmintai, išgyvenę gydymą, perduoda genus kitai kartai (33). Vykstant tęstinei selekcijai ir atsparių helmintų reprodukcijai, atsparumo genų dažnis vietinėje helmintų populiacijoje padidėja tiek, kad gydymas nebepadeda. Kai atsiranda AR, nebėra galimybės sugrąžinti atsparių parazitų populiacijos į jautrumą, todėl pirmiausia svarbu užkirsti rezistentiškumo susiformavimą ir tada sulėtinti atsparumo genų akumuliaciją (34). Veiksniai, turintys įtakos atsparumo vystymuisi yra parazitų sezoniškumas, gyvenimo trukmė ir vaisingumas, šeimininko imunitetas bei helmintų savybė pereiti į hipobiozės stadiją (33). Netinkamas antihelmintinių vaistų dozavimas yra viena iš AR didėjimo priežasčių. Vaistai arkliams dažniausiai duodami jų svorį nustačius arklio nesveriant – toks būdas yra netikslus, tad arklys gauna per mažą preparato dozę. Paprastas ir nebrangus metodas tikslesniam svorio nustatymui – speciali svorio matavimo juostelė (28).
1.6.1. Antihelmintinio rezistentiškumo atvejai
Arklių helmintų rezistentiškumo atvejai fiksuojami visame pasaulyje ir tai yra nuolat didėjanti problema (35). Pastebimas pasaulinis atsparumas benzimidazolams bei kiek mažesnis piranteliui. Paskutiniu metu tyrimais nustatyta, jog, nepaisant nesėkmingo gydymo atvejų, kai kuriuose žirgynuose, ivermektinas ir moksidektinas vis dar yra efektyvūs prieš mažuosius strongilus (3).
Ciatostomų atsparumas benzimidazolams pradėtas registruoti nuo pat naudojimo pradžios, o 90-aisiais užfiksuoti pirmieji pirantelio rezistentiškumo atvejai. 1994 metais atlikti tyrimai parodė, jog ML efektyvumas vis dar buvo 99 proc. Tačiau pastaruoju metu vis dažniau fiksuojami pavieniai ML rezistentiškumo atvejai kelia susirūpinimą, nes gydymui nejautrūs ciatostomai gali būti lengvai platinami arklių transportavimo metu (22).
18 2001-2002 m. buvo atlikti plataus masto tyrimai, siekiant nustatyti antihelmintinį rezistentiškumą JAV žirgynuose skirtingose pietinėse valstijose. Gauti efektyvumo rezulatai: 24,8 proc. fenbendazolo, 73,8 proc. oksibendazolo, 78,6 proc. pirantelio ir 99,9 proc. ivermektino. Visų antihelmintikų, išskyrus ivermektiną, efektyvumas buvo ženkliai žemesnis nei produktus tik įtraukus į rinką ir neatitiko gydymo reikalavimų (bent 90 proc.) (2). Atlikti tyrimai parodė, kad Italijoje, Vokietijoje, Švedijoje, Australijoje ir Jungtinėje Karalystėje stebimas aukštas rezistentiškumas benzimidazolui (38-85 proc.), ir vidutinis atsparumas piranteliui (0-30 proc.), bet nenustatyta ivermektinui (36).
Neseniai atlikti tyrimai Prancūzijoje, Vokietijoje, Italijoje ir Jungtinėje Karalystėje parodė, jog mažųjų strongilų populiacijos daugiau nei 80 proc. fermų turi sumažėjusį jautrumą benzimidazolams. Atsparumas piranteliui buvo nustatytas tik 20-30 proc. fermų. Makrocikliniai laktonai, priešingai, buvo 95-100 proc. efektyvūs (15).
2017 metais Švedijos žirgynuose atlikti tyrimai parodė pirmuosius Parascaris spp. rezistentiškumo piranteliui atvejus Europoje. (38)
1.6.2. Antihelmintinio rezistentiškumo kontrolė
Naujų antihelmintinių preparatų klasių atradimas su kitokiu veikimo mechanizmu galėtų potencialiai išspręsti AR problemą, tačiau tai yra labai ilgas, brangus bei sunkiai įgyvendinamas procesas. Kyla klausimas, kada tai įvyks ir ar vaistai bus įperkami arklių augintojams (7). Strategijos, pagrįstos daugiamečiu gydymu, kurios vis dar taikomos daugelyje žirgynų, turėtų būti sustabdytos (22). Nuo 1999 rugpjūčio 1 d. visi antihelmintikai Danijoje yra parduodami tik su receptais. Pasak naujo įstatymo, kuris įgyvendino šią politiką, visi arklių savininkai privalo atlikti parazitologinius tyrimus prieš gydymą, tad profilaktinis vaistų naudojimas yra draudžiamas (39). Nuo 2008 metų antihelmintikai Švedijoje pagal EU direktyvą taip pat parduodami tik su veterinarijos gydytojo receptu. Tai lėmė, kad per pastaruosius 10 metų vaistų naudojimas sumažėjo 50 proc. (40). Tokie patys apribojimai taikomi ir Suomijoje, Olandijoje bei Italijoje. AAEP asociacija Amerikoje prižiūri bei rekomenduoja arklių augintojus taikyti KSG paremtas parazitų kontrolės programas (1).
1.6.3. Rotacinis nukirminimas
Rotacinis nukirminimas yra alternatyva, kai naudojamos kelios skirtingos antihelmintikų klasės lėta arba greita rotacija. Dauguma arklių augintojų yra linkę naudoti vien ivermektiną visus metus, tačiau tai mažina vaisto efektyvumą. Greita rotacija yra pranašesnė nei lėta, jos metu medžiagos keičiamos kas tam tikrą laiko intervalą 3-4 kartus per metus. Idealiu atveju, rotacija
19 atliekama kas metus, t.y. makrocikliniai laktonai pirmais metais, kita veiklioji medžiaga sekančiais. Taikant tokią programą pastebima žemiausia rezistentiškumą lemiančių genų akumuliacija (41).
1.6.4. Kombinacinė terapija
Buvo pasiūlyta, jog antihelmintinių medžiagų kombinacija, ypač vaistai, kurie veikia tą patį ar panašų parazitų rūšių spektrą, gali būti svarbus veiksnys parazitų kontrolės programoms (42). Kombinacinė terapija užtikrina efektyvią nematodų kontrolę bei mažina rezistentiškumo atsiradimo riziką, todėl greitu metu galėtų tapti pagrindine kovos su arklių helmintais priemone. Daugelis tyrimų rezultatų parodė, jog rutiniškai kartu naudojami keli antihelmintikai turi sudėtinį efektą (41). Dėl šio efekto vaistų kombinacija yra efektyvesnė nei viena veiklioji medžiaga atskirai ir yra apibrėžta Bartram sukurta formule:
Efektyvumas A (proc.) + B = 1– [(1 – Efektyvumas A (proc.)) × (1 – Efektyvumas B (proc.))], kur efektyvumas yra išreikštas kaip proporcija nužudytų helmintų arba kiaušinėlių skaičiaus sumažėjimas išmatose dėl arkliui gydyti naudoto vaisto ar vaistų A ir B kombinacijos (27).
Dvigubos ar trigubos veikliųjų medžiagų kombinacijos, kai sudedamosios veikliosios medžiagos skiriasi tiek aktyvumo spektru, tiek ir veikimo mechanizmu yra naudojamos antihelmintinio gydymo efektyvumo maksimalizavimui, pvz. kontrolei tiek prieš nematodus, tiek ir cestodus (30). Amerikoje atlikti eksperimentai parodė, kad benzimidazolų ir piperazino ar kitų ne benzimidazolų grupės veikliųjų medžiagų derinys yra efektyvus prieš rezistentiškumą turinčius ciatostomus. Taip pat kartu naudojant oksibendazolą ir pirantelį gaunamas ženkliai aukštesnis efektyvumas – 96,35 proc., lyginant su 90,03 proc. gydant atskirai vien oksibendazolu ar 81,10 proc. vien piranteliu (29). Akivaizdu, kad antihelmintikų kombinacijos gali ženkliai pagerinti vaistų efektyvumą ir parazitų kontrolės programas, todėl turėtų būti rimtai apsvarstytos kaip ateities alternatyva arklių helmintų kontrolei (41).
1.6.5. Selektyvinė terapija
Pastaruosius du dešimtmečius parazitologai rekomenduoja mažinti antihelmintikų naudojimą arkliams dėl nuolat didėjančio rezistentiškumo, renkantis alternatyvą – selektyvinę terapiją (41). Parazitų populiacijos yra labai netolygiai išsidėsčiusios arklių bandoje, todėl kai kurie arkliai turi ženkliai didesnį helmintų skaičių nei kiti (43). Pasitelkiant šį fenomeną, sukurta 20/80 taisyklė, kuri nurodo, jog maždaug 20 proc. arklių bandos yra atsakinga už 80 proc. visų helmintų kiaušinėlių išplatinimo ganyklose (24). Todėl gydant tik arklius, kurie yra stipriai užsikrėtę, bendras išmatų kiaušinėlių skaičius yra sumažinamas, sunaudojant mažesnį antihelmintinių vaistų kiekį (1). Suaugusiems arkliams taikant gydymo programą kai vaistai (su 99 proc. efektyvumu) duodami tik arkliams, kurių išmatose randama >150 kiaušinėlių, pasiekiamas bendras bandos helmintų
20 kiaušinėlių skaičiaus sumažėjimas siekia 95 proc. (2). Taikant šį metodą būtina atsižvelgti į geografiją, sezoną, arklių veislę ir amžių, todėl konkreti kiaušinėlių skaičiaus riba, kurią peržengus arkliams reikalingi vaistai, turi būti nustatyta kiekvienai bandai indvidualiai (41). Tyrimus rekomenduojama atlikti du kartus per metus: prieš arklių ganymo sezono pradžią pavasarį ir jam pasibaigus rudenį (40).
1.6.6. Arklių helmintų skaičiaus mažinimo būdai
Ganyklų tvarkymas ir bendras higienos palaikymas žirgyne prieš atrandant plataus veikimo spektro antihelmintinius vaistus, buvo svarbiausia parazitų kontrolės strategija (43). Nematodų kiaušinėliams, esant tinkamai temperatūrai, reikia bent savaitės (Strongylidae) ar dviejų (Parascaris) kad taptų invaziniais. Todėl reguliarus ir dažnas arklidžių valymas bei išmatų pašalinimas iš ganyklų sumažina invazijos riziką (12). Esant galimybei, išmatos turėtų būti šalinamos iš ganyklų nuolatos, jei tai nėra įmanoma – bent dukart į savaitę (28). Arklidės taip pat turi būti valomos kasdien, jei nėra galimybės to įvykdyti, tuomet turėtų būti nuosekliai išvalomos (mechaniškai ir su garais) ir dezinfekuojamos bent kartą per metus, naudojant prieš askaridžių kiaušinėlius efektyvų dezinfekantą. Visų arklių helmintų lervos yra pažeidžiamos mažo aplinkos drėgnio, todėl arklidės turi būti kuo sausesnės (15).
Arklių bandos išmatų analizė, rotacinis ganymas, ne per didelis arklių kiekis ganyklos plotui, arklių šėrimas ne nuo žemės, reguliarus išmatų šalinimas ir griežtas karantinas prieš įvedant naujus arklius – visos šios rekomendacijos labai svarbios helmintų skaičiaus mažinimui (44).
21
2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA
Tyrimas atliktas 2019 m. pavasarį penkiuose žirgynuose Vilniaus rajone. Iš viso ištirti 82 arkliai, iš jų 34 patelės ir 48 patinai. Tyrime dalyvavo įvairaus amžiaus arkliai: nuo 1 iki 26 metų.
Tyrimo struktūra:
1. Imami šviežių išmatų mėginiai iš visų arklių, kurie ištiriami modifikuotu Makmasterio metodu.
2. Nustatoma, ar tiriamųjų arklių (n = 82) užsikrėtimui strongilais ir tiriamųjų arklių (n = 13) užsikrėtimui askaridėmis turi įtakos arklių amžius, lytis, žirgynuose taikoma dehelmintizacijos programa ir koprologinių tyrimų atlikimas. Pasirinkta riba arklių užsikrėtimui helmintais – 100 KSG.
3. Visi arkliai suskirstomi į grupes: Grupė A buvo gydyta ivermektinu; Grupė B – piranteliu ir Grupė C – nebuvo gydyta (kontrolė).
4. Remiantis parazitologinio išmatų tyrimo rezultatais arkliams suduodami reikiami antihelmintikai:
2 lentelė. Dehelmintizacjos rekomendacijos pagal KSG (34).
Užsikrėtimo lygis Kiaušinėlių skaičius 1,0 g išmatų
Gydymas
Žemas užsikrėtimas 0-150 Nerekomenduojama dehelmintizacija Vidutinis užsikrėtimas 150-200 Atliekama dehelmintizacija Aukšto lygio užsikrėtimas >500 Atliekama dehelmintizacija
5. Šviežių išmatų mėginiai pakartotinai imami praėjus 14 dienų po dehelmintizacijos.
6. Palyginami arklių užsikrėtimo rodikliai (n = 82 strongilų; n = 13 askaridžių) prieš/po dehelmintizacijos, žiūrima, ar yra rezistentiškumo atvejų. Pritaikius HKSS testą nustatomas naudotų medikamentų veiksmingumas strongilų ir askaridžių gydymui.
7. Žirgynų savininkai supažindinami su rezultatais, pateikiamos rekomendacijos dėl tolimesnės helmintų kontrolės.
22
1 pav. Tyrimo atlikimo schema.
2.1. Mėginių rinkimas
Mėginiai tyrimui buvo renkami prieš pavasarinę dehelmintizaciją ir praėjus 14 dienų po jos. Mėginių paėmimui naudotos polietileninės pirštinės, kiekvienas atskiras arklio mėginys buvo identifikuojamas įdedant lapelį su pagrindine informacija – arklio vardas, veislė, amžius ir lytis. Mėginiai paimti ranka, tada pirštinė buvo išverčiama taip, kad išmatos liktų jos viduje, ir užrišama. Po surinkimo mėginiai buvo transportuojami uždaroje plastikinėje dežėje į laboratoriją, kur buvo laikomi 4 °C temperatūroje iki analizės pradžios (21).
2.2. Dehelmintizacija
Arkliai buvo dehelmintizuojami praėjus dienai po mėginių ištyrimo – 2019 m. balandžio 18 d. Arkliams buvo duodamos dvi skirtingos antihelmintinės medžiagos: Grupė A – ivermektinas (BIMECTIN 18,7 mg/g, geriamoji pasta arkliams), Grupė B – pirantelis (EMBOTAPE, 400 mg/g, geriamoji pasta arkliams ir poniams), Grupė C – arkliai negavo jokių preparatų, galėjusių daryti įtaką helmintų KSG. Pakartotinai mėginiai buvo surinkti ir ištirti 2019 m. gegužės 4 d.
23
2.3. Parazitologiniai tyrimai
2.3.3. Makmasterio tyrimo metodas
1. Paimama tiek plastikinių puodelių, kad kiekvienas mėginys turėtų dvi poras, jie sunumeruojami.
2. Imamas plastikinis indelis, į kurį atsveriami 4,0 g šviežių išmatų.
3. Įpilama 56,0 ml vandens, viskas gerai išmaišoma ir paliekama nusistovėti (30 min).
2 pav. Pasvertos išmatos užpilamos vandeniu ir paliekamos nusistovėti.
4. Praėjus šiam laikui, mėginys dar sykį permaišomas ir filtruojamas per marlę į kitą plastikinį puodelį.
5. Gautas filtratas supilamas į 10,0 ml centrifūginį mėgintuvėlį ir centrifuguojamas 7 min 1200 apsisukimų per minutę greičiu.
24 6. Po centrifugavimo mėginiai išimami, centrifugatas nupilamas. Ant susidariusių nuosėdų
užpilama 4,0 ml flotacinio tirpalo.
7. Mėginys išmaišomas ir su pipete iškart paimama apie 1,0 ml suspensijos bei užpildoma pirmoji Makmasterio stiklelio skaičiavimo kamera. Stikleliai turi pastovėti 2-5 min, kad kiaušinėliai iškiltų į paviršių. Jei matomi oro burbuliukai, kameros turi būti pildomos iš naujo (34).
4 pav. Makmasterio kameros užpildymas.
8. Tarp 6 ir 7 etapo neturėtų praeiti daug laiko, nes kiaušinėliai flotaciniame tirpale iškart pradeda kilti į viršų (34).
9. Suskaičiuojami visi kiaušinėliai, esantys tinklelio viduje (skaičiuojami tik tie, kurių daugiau nei pusė patenka į šią zoną), gaunamas bendras skaičius abejose kamerose. Strongilų ir askaridžių kiaušinėliai skaičiuojami atskirai (34).
10. Po skaičiavimo kamera yra išplaunama, nusausinama, procesas kartojamas su kitu mėginiu.
2.4. Statistiniai skaičiavimai
Tyrimo duomenų statistinė analizė buvo atlikta naudojant „SPSS Statistics 2019“ programinį paketą. Aprašomosios statistikos pagalba buvo apskaičiuoti arklių išmatų mėginiuose rastų helmintų kiaušinėlių skaičių vidurkiai ir standartiniai nuokrypiai (x±paklaida). Arklių amžiaus įtaka arklių užsikrėtimui nustatyta naudojant vienfaktorinę dispersinę analizę, o lyties, antihelmintikų keitimo ir parazitologinių tyrimų – nepriklausomų imčių T testą. Statistiškai patikimas rezultatas buvo traktuojamas, kai p<0,05 ar p<0,001.
25
3. TYRIMO REZULTATAI
3.1. Žirgynų apklausa
Žirgynai buvo apklausti apie juose taikomas dehelmintizacijos programas bei prevencijos priemones. Visi žirgynai sportinio tipo, arkliai laikomi garduose po vieną. Dviejuose žirgynuose arkliai yra ganomi ganyklose ištisus metus, kituose arkliai yra išleidžiami į ganyklas pavasarį – gegužės arba balandžio mėnesį ir parvedami rudenį – spalio ar lapkričio mėnesį. Visuose žirgynuose per pastaruosius 12 mėn. buvo atlikta dehelmintizacija.
Tik 20 proc. žirgynų (1 iš 5) pagrindine dehelmintizacijos priežastimi įvardino helmintų KSG ir atlieka parazitologinius išmatų tyrimus, kai likę tyrimų neatlieka ir arklius dehelmintizuoja profilaktiškai. 20 proc. (1 iš 5) žirgynų arklius dehelmintizuoja 2 kartus per metus, 40 proc. (2 iš 5) žirgynų – 3 kartus, likę 40 proc. (2 iš 5) – 4 ar daugiau kartų. 20 proc. (1 iš 5) žirgynų keičia medikamentų veikliąsias medžiagas kas 6 mėn., 40 proc. (2 iš 5) žirgynų – kas 2-3 metus, o likę 40 proc. (2 iš 5) – nekeičia visai.
Žirgynuose taikomos profilaktinės priemonės: higienos palaikymas žirgyne (100 proc.), žolės pjovimas (20 proc.), išmatų šalinimas (100 proc.) bei rotacinis ganymas (80 proc.).
3.2. Tyrimo rezultatai (0 d.) prieš dehelmintizaciją
Parazitologinio tyrimo rezultatai parodė, jog visi arkliai (n = 82) buvo užsikrėtę strongilais. Remiantis 2018 metais Čekijoje atlikto analogiško tyrimo metodika, tolimesniam tyrimui buvo pasirinkta helmintų KSG≥100 riba (37).
3 lentelė. Modifikuotu Makmasterio metodu ištirtų mėginių rezultatai.
Strongylus (0 d.) Parascaris (0 d.) Parascaris (0 d.) ≥ 100
Arklių skaičius n = 82 n = 82 n = 13
KSG min 100 0 100
KSG max 2200 300 300
KSG vidurkis 560±43 34±8 182±20
3.3. Tiriamųjų arklių helmintų KSG prieš dehelmintizaciją palyginimas
pagal arklių amžių ir lytį
Analizuojant ištirtų mėginių rezultatus, arkliai buvo suskirstyti į tris amžiaus grupes: jauni arkliai (1-4 m), suaugę arkliai (5-15 m) ir vyresni arkliai (16-26 m). Arklių skaičius šiose grupėse buvo: 26, 43 ir 13.
26 5 paveiksle nurodyta, kaip kito strongilų KSG priklausomai nuo arklių amžiaus. Gausiausiai užsikrėtę buvo jauni arkliai (697±70). Suaugusių arklių amžiaus grupėje užsikrėtimas buvo 19,23 proc. (563±61) mažesnis nei jaunų. Vyresnių arklių grupės užsikrėtimas buvo 51,15 proc. (275±65) mažesnis nei suaugusių ir 60,55 proc. nei jaunų.
Vertinant gautus tyrimo duomenis nustatyta, jog didėjant arklių amžiui, strongilų kiaušinėlių skaičius 1,0 g mažėja. Atlikus vienfaktorinę dispersinę analizę, ši priklausomybė įvertinta kaip statistiškai patikima (p<0,05).
5 pav. Arklių amžiaus grupių įtaka strongilų KSG prieš dehelmintizaciją (0 d.), (p<0,05).
Tiriant askaridžių KSG priklausomybę nuo amžiaus buvo sudarytos grupės su tokiu arklių pasiskirstymu: jauni (1-4 m) – 5 arkliai , suaugę (5-15 m) – 5 arkliai ir vyresni (16-26 m) – 3 arkliai (6 pav.).
Gausiausiai užsikrėtę buvo vyresni arkliai (217±60). Jaunų arklių amžiaus grupėje užsikrėtimas buvo 18,89 proc. (176±33) mažesnis nei vyresnių. Suaugusių arklių grupės užsikrėtimas buvo 4,55 proc. (168±25) mažesnis nei jaunų ir 29,17 proc. nei vyresnių.
Nors literatūroje nurodoma, jog užsikrėtimas askaridėmis daugiausia stebimas jaunuose žirguose, tyrimo rezultatai tokios priklausomybės nerodė. Atlikus vienfaktorinę dispersinę analizę, patikimumas nustatytas tik tarp pirmos ir trečios amžiaus grupės (p<0,05).
27
6 pav. Arklių amžiaus grupių įtaka askaridžių KSG prieš dehelmintizaciją (0 d.), (p<0,05).
Tarp tirtų arklių, užsikrėtusių strongilais, buvo 34 patelės ir 48 patinai (eržilai, kastratai). Ištirti mėginiai ir gautų duomenų analizė parodė, jog patinų (510±55) užsikrėtimas buvo 18,92 proc. mažesnis nei patelių (629±66). Tačiau šie duomenys nebuvo statistiškai patikimi (p≥0,05). Arklio lyties ir užsikrėtimo strongilais priklausomybė pavaizduota 7 paveiksle.
28 Askaridėmis užsikrėtusios buvo 4 patelės ir 9 patinai (eržilai, kastratai). Ištirti mėginiai ir gautų duomenų analizė parodė, jog patinų užsikrėtimas buvo 5,79 proc. mažesnis nei patelių. Tačiau šie duomenys nebuvo statistiškai patikimi (p≥0,05), todėl vertinome, jog arklių lytis neturi įtakos jų užsikrėtimui (8 pav.).
8 pav. Arklių lyties įtaka askaridžių KSG prieš dehelmintizaciją (0 d.), (p≥0,05).
3.4. Tiriamųjų arklių helmintų KSG prieš dehelmintizaciją palyginimas
pagal taikomą gydymo ir prevencijos programą
Tyrime dalyvavusių arklių savininkai buvo apklausti dėl žirgynuose taikomos medikamentų keitimo schemos. Ištirti arkliai, kuriems nustatytas užsikrėtimas stongilais, padalinti į dvi kategorijas: 32 jų visuomet gauna tą pačią antihelmintinę veikliąją medžiagą, o 50 – skirtingą. Arklių, kuriems medikamentai yra keičiami (463±38), užsikrėtimas buvo 53,13 proc. mažesnis nei tų, kuriems medikamentai nėra keičiami (709±86). Gauti duomenys buvo statistiškai patikimi (p<0,05), pateikti 9 paveiksle.
29
9 pav. Medikamentų keitimo schemos įtaka strongilų KSG prieš dehelmintizaciją (0 d.), (p<0,05).
Arkliai, kuriems nustatytas užsikrėtimas askaridėmis, padalinti į dvi kategorijas: 5 jų visuomet gauna tą pačią antihelmintinę veikliąją medžiagą, o 8 – skirtingą. Arklių, kuriems medikamentai yra keičiami (132±16), užsikrėtimas buvo 62,12 proc. mažesnis nei tų, kuriems medikamentai nėra keičiami (214±25) (10 pav.). Duomenys buvo statistiškai patikimi (p<0,05).
10 pav. Medikamentų keitimo schemos įtaka askaridžių KSG prieš dehelmintizaciją (0 d.), (p<0,05).
30 Tirti arkliai buvo padalinti į dvi kategorijas pagal tai, ar arkliams taikoma profilaktinė dehelmintizacija, ar atliekami parazitologiniai išmatų tyrimai, siekiant gydyti tik užsikrėtusius arklius. Strongilais užsikrėtę arkliai: 15 – kai arklių parazitologiniai išmatų tyrimai buvo atliekami, o 67 – ne. Arklių, kuriems atliekami tyrimai (475±39), užsikrėtimas buvo 21,68 proc. mažesnis nei tų, kuriems tyrimai nėra atliekami (578±51). Statistiniai skaičiavimai parodė labai silpną patikimumo ryšį, todėl vertinome, jog parazitologinių tyrimų atlikimas KSG įtakos neturėjo (p≥0,05). Gauti duomenys pavaizduoti 11 paveiksle.
11 pav. Parazitologinių tyrimų žirgyne įtaka strongilų KSG prieš dehelmintizaciją (0 d.), (p≥0,05).
Askaridėmis užsikrėtę arkliai padalinti į dvi kategorijas: 3 – kuriems buvo atliekami parazitologiniai išmatų tyrimai, o 10 – atliekami nebuvo. Arklių, kuriems atliekami parazitologiniai tyrimai (133±24), užsikrėtimas buvo 48,12 proc. mažesnis nei tų, kuriems tyrimai nėra atliekami (197±23) (12 pav.). Statistiniai skaičiavimai parodė labai silpną patikimumo ryšį, todėl vertinome, jog parazitologinių tyrimų atlikimas KSG įtakos neturėjo (p≥0,05).
31
12 pav. Parazitologinių tyrimų žirgyne įtaka askaridžių KSG prieš dehelmintizaciją (0 d.), (p≥0,05).
3.5. Antihelmintinių medžiagų efektyvumo tyrimas
Antihelmintinių medžiagų veiksmingumo nustatymui (ivermektino ir pirantelio) tiriamieji arkliai buvo suskirstyti į dvi grupes: Grupė A ir Grupė B, nepriklausomai nuo amžiaus ar lyties.
Antihelmintinių medžiagų veiksmingumui nustatyti pirmiausia skaičiuojamas HKSS, kuris vėliau vertinamas pagal šias gaires: ML yra efektyvus (95-100), vidutiniškai efektyvus (85-95) ir neefektyvus (≤85); PYR yra efektyvus (90-100), vidutiniškai efektyvus (80-90), neefektyvus (≤80).
3.5.1. Ivermektino ir pirantelio efektyvumas strongilų kontrolei
Žirgynuose laikomi arkliai suskirstomi į grupes: Grupė A buvo gydyta ivermektinu; Grupė B – piranteliu ir Grupė C – nebuvo gydyta (kontrolė).
4 lentelė. A, B ir C grupių strongilų KSG aritmetiniai vidurkiai ir jų standartiniai nuokrypiai prieš ir po gydymo ivermektinu ir piranteliu.
32 Prieš gydymą Grupės A strongilų KSG svyravo nuo 200 iki 2200 (612±95). Praėjus 14 dienų po gydymo ivermektinu, kiaušinėlių buvo rasta tik vieno arklio išmatose (0,87±0,87). Atliekant statistinius skaičiavimus buvo įvertintas KSG vidurkių standartinis nuokrypis prieš ir po dehelmintizacijos, kuris buvo patikimas (p<0,001).
Prieš gydymą Grupės B strongilų KSG svyravo nuo 200 iki 1520 (581±67). Praėjus 14 dienų po gydymo piranteliu, kiaušinėlių buvo rasta devynių arklių išmatose (59±20). Atliekant statistinius skaičiavimus buvo įvertintas KSG vidurkių standartinis nuokrypis prieš ir po dehelmintizacijos, kuris buvo patikimas (p<0,001).
Kontrolinio pogrupio (Grupės C) arklių išmatų mėginiuose 14 dienų po dehelmintizacijos buvo nustatytas 8,32 proc. didesnis strongilų KSG. Duomenys statistiškai patikimi (p<0,05).
Remiantis tyrimo metu nustatytais KSG prieš ir po dehelmintizacijos ivermektinu, buvo nustatytas helmintų kiaušinėlių skaičiaus sumažėjimas (HKSS). Gautas ivermektino efektyvumas strongilams – 99,9 proc. (efektyvus). Gautas pirantelio efektyvumas strongilams – 89,8 proc. (vidutiniškai efektyvus).
3.5.2. Ivermektino ir pirantelio efektyvumas askaridžių kontrolei
Antihelmintinių medžiagų efektyvumui prieš askarides nustatyti buvo atliktas analogiškas tyrimas. Naudota tokia pati grupavimo sistema: Grupė A – ivermektinu gydyti arkliai, Grupė B – piranteliu ir Grupė C – arkliai, negavę jokio preparato.
5 lentelė. A, B ir C grupių askaridžių KSG aritmetiniai vidurkiai ir jų standartiniai nuokrypiai prieš ir po gydymo ivermektinu ir piranteliu.
Grupės Tiriamųjų arklių skaičius 0 d. 14 d.
A – ivermektinas n = 23 612±95 0,87±0,87
B – pirantelis n = 27 581±67 59±20
C – kontrolė n = 32 505±64 547±64
Grupės Tiriamųjų arklių skaičius 0 d. 14 d.
A - ivermektinas n = 5 190±22 0
B – pirantelis n = 5 204±45 0
33 Prieš gydymą Grupės A askaridžių KSG svyravo nuo 120 iki 250 (190±22). Po 14 dienų nuo ivermektino sudavimo išmatose kiaušinėlių nebuvo rasta. Statistiniai skaičiavimai parodė, jog duomenys patikimi (p<0,001).
Prieš gydymą Grupės B askaridžių KSG svyravo nuo 100 iki 300 (204±45). Po 14 dienų nuo pirantelio sudavimo išmatose kiaušinėlių nebuvo rasta. Statistiniai skaičiavimai parodė, jog duomenys patikimi (p<0,001).
Kontrolinio pogrupio (Grupės C) KSG padidėjo 60,15 proc., lyginant pirmojo ir antrojo išmatų tyrimo rezultatus. Duomenys statistiškai patikimi (p<0,05).
Remiantis tyrimo metu nustatytais KSG prieš ir po dehelmintizacijos ivermektinu, buvo nustatytas helmintų kiaušinėlių skaičiaus sumažėjimas (HKSS). Gautas ivermektino efektyvumas askaridėms – 100 proc. (efektyvus). Gautas pirantelio efektyvumas askaridėms – 100 proc. (efektyvus).
3.6. Ivermektino ir pirantelio efektyvumo palyginimas
Apdorojus Grupių A ir B bei kontrolės (C) subrendusių helmintų išskirtų kiaušinėlių skaičių 1,0 grame (KSG) rezultatus prieš ir po dehelmintizacijos buvo palygintas ivermektino ir pirantelio efektyvumas strongilų gydymui (13 pav.).
13 pav. Grupės A, B ir C strongilų KSG kitimas prieš gydymą (0 d.) ir po (14 d.) gydymo. A – arkliai gydyti ivermektinu ir B – piranteliu.
34 Remiantis atlikto tyrimo duomenimis, arkliai, kurie buvo dehelmintizuojami ivermektinu, 14 dienų po gydymo visai nebeišskyrė strongilų kiaušinėlių, o net kelių arklių, gavusių pirantelį, KSG po dehelmintizacijos siekė 300. Kontrolinės grupės KSG 0 ir 14 dieną kito nežymiai.
Tokiu pačiu principu apdoroti Grupių A ir B bei kontrolės (C) subrendusių helmintų išskirtų kiaušinėlių skaičių 1,0 grame (KSG) rezultatai prieš ir po dehelmintizacijos. Palygintas ivermektino ir pirantelio efektyvumas askaridžių gydymui (14 pav.)
14 pav. Grupės A, B ir C askaridžių KSG kitimas prieš gydymą (0 d.) ir po (14 d.) gydymo. A – arkliai gydyti ivermektinu ir B – piranteliu.
Tiek arklių, gavusių ivermektiną, tiek ir pirantelį praėjus 14 dienų po dehelmintizacijos išmatose nebuvo rasta askaridžių kiaušinėlių. Kontrolinės grupės rezultatai buvo ženkliai didesni, t.y. mėginiuose vidutiniškai aptikta 60 proc. daugiau kiaušinėlių nei prieš tyrimą.
35
3. REZULTATŲ APTARIMAS
Arklių virškinamojo trakto helmintai yra plačiai paplitę ir sukelia nemažai arklių sveikatos problemų. Daugelį metų tai sprendžiama neracionaliu bei rutininiu antihelmintinių preparatų naudojimu, kas sąlygojo globalinį šių parazitų antihelmintinio rezistentiškumo išsivystymą (41).
Helmintų skaičius buvo nustatytas šviežias išmatas iš penkių Vilniaus rajone esančių žirgynų ištyrus modifikuotu Makmasterio metodu. Gautas strongilų ir askaridžių kiaušinėlių skaičius 1,0 g išmatų, kuris naudotas įvertinti arklių amžiaus, lyties, taikomos dehelmintizacijos schemos ir parazitologinių tyrimų žirgyne įtaką užsikrėtimui.
Tyrimo rezultatai parodė, jog visi tirti arkliai (n=82) buvo užsikrėtę strongilais. 43 arklių užsikrėtimas buvo vidutinis ir net 35 – aukšto lygio, t.y. KSG viršijo 500. Statistiniams skaičiavimams buvo pasirinkti tik tie arkliai, kurių užsikrėtimas buvo lygus ar viršijo 100 KSG ribą – tokia metodika buvo taikyta analogiškame tyrime, atliktame Čekijoje (2014 m.) Užsikrėtimas askaridėmis aptiktas 20 arklių, tačiau tik dalis jų (n=13) atitiko atrankos kriterijų.
Tyrimo metu buvo stebima arklių amžiaus ir helmintų KSG priklausomybė. Nustatyta, jog jauni arkliai (1-4 m.) buvo gausiausiai užsikrėtę strongilais, suaugusių arklių (5-15 m.) užsikrėtimas buvo 19,23 proc., o vyresnių (16-26 m.) 60,55 proc. mažesnis nei jaunų. Tyrimo duomenimis arklių amžius turėjo statistiškai reikšmingos įtakos strongilų priklausomybei (p<0,05). 2012 metų Ukrainoje atliktas tyrimas parodė analogiškus rezultatus: gausiausias strongilų kiekis stebimas jaunuose žirguose (1,5-4 m.), žemiausias – vyresniuose nei 16 metų (25). Askaridėmis gausiausias užsikrėtimas nustatytas vyresnių arklių grupėje. Jaunų arklių amžiaus grupėje užsikrėtimas buvo 18,89 proc., o suaugusių arklių grupės užsikrėtimas buvo 29,17 proc. mažesnis nei vyresnių. Tačiau duomenų patikimumas nustatytas tik tarp pirmos ir trečios amžiaus grupės (p<0,05). Daugelio tyrimų duomenimis, priešingai nei mūsų gauti rezultatai, užsikrėtimas askaridėmis dažniausiai stebimas jaunuose žirguose (iki 1-2 m.) bei mažėja su amžiumi (26).
Plataus masto apklausos, atliktos Lenkijoje, metu buvo nustatyta, jog daugelyje žirgynų vyriškos lyties arkliai (eržilai, kastratai) buvo mažiau užsikrėtę helmintais nei patelės (26). Mūsų rezultatai tai patvirtino – patinai buvo 18,92 proc. mažiau užsikrėtę strongilais ir 5,79 proc. askaridėmis nei patelės. Mūsų duomenimis arklių lytis neturėjo statistiškai patikimos įtakos helmintų KSG (p≥0,05).
Daugelyje literatūros šaltinių yra pabrėžiama žirgyne taikomų gydymo ir profilaktikos priemonių programos svarba (3,33,37). Neseniai atliktame tyrime penkiuose žirgynuose arklių išmatos buvo reguliariai šalinamos iš ganyklų, o trijuose – nebuvo. Nepriklausomai nuo nedidelio
36 paimtų mėginių kiekio, buvo pastebėtas didžiulis skirtumas praėjus 10 ir 12 savaičių po gydymo (p=0,025), kai didesnis KSG buvo pastebėtas žirgynuose, kurie nešalina išmatų iš arklių ganymo vietų (40). Buvo ištirta žirgynuose taikomų medikamentų keitimo schemų ir parazitologinių tyrimų įtaka arklių helmintų kiaušinėlių skaičiui. Arklių, kuriems medikamentai yra keičiami, užsikrėtimas strongilais buvo 53,13 proc., o užsikrėtimas askaridėmis 62,12 proc. mažesnis nei tų, kuriems medikamentai nėra keičiami. Gauti duomenys buvo statistiškai patikimi (p<0,05). Arklių, kuriems buvo atliekami parazitologiniai išmatų tyrimai, užsikrėtimas strongilais buvo 21,68 proc. mažesnis nei tų, kuriems tyrimai atliekami nebuvo. Užsikrėtimas askaridėmis taip pat buvo mažesnis – 48,12 proc. Statistiniai skaičiavimai parodė labai silpną patikimumo ryšį, todėl vertinome, jog parazitologinių tyrimų atlikimas KSG įtakos neturėjo (p≥0,05).
Apibendrinus antihelmintinių medžiagų – ivermektino (I tiriamoji grupė) ir pirantelio (II tiriamoji grupė) – efektyvumą pagal strongilų kiaušinėlių sumažėjimo skaičių, gautas 99,9 proc. IVM ir 89,8 proc. PYR efektyvumas (p<0,001). Strongilų AR piranteliui aptiktas 5 žirguose. Panašūs rezultatai stebimi ir kitų Europos šalyse atliktų tyrimų metu. 2008 m. Olandijoje atliktas tyrimas nustatė 100 proc. IVM efektyvumą strongiliozės gydymui (45). Čekijoje atlikto tyrimo rezultatai fiksavo strongilų kiaušinėlių skaičiaus sumažėjimą tarp 99 proc. ir 100 proc. po gydymo ivermektinu bei tarp 83,3 proc. ir 98,2 proc. – pirantelio embonatu (37). 2012 metais Prancūzijoje atliktas tyrimas, kurio metu nustatytas strongilų kiaušinėlių sumažėjimo skaičius. Po gydymo PYR jis siekė 93,7 (88,9-98,5 proc.), o IVM – 99,1 (98,1-100 proc.) (35). Remiantis mūsų tyrimo rezultatais, galima daryti išvadą, jog tirtuose žirgynuose nėra ivermektino AR problemos, tačiau stebimas sumažėjęs strongilų jautrumas piranteliui. Žirgyne, kuriame buvo aptikta daugiausia rezistentiškumo atvejų, medikamentai nėra keičiami, todėl situacijai pagerinti reikėtų pradėti taikyti antihelmintinių medžiagų rotaciją.
2014 m. Čekijoje atlikto tyrimo metu buvo nustatyta askaridžių rezistentiškumo ivermektinui atvejų, kai HKSS siekė 87,9 proc. Anksčiau atlikti tyrimai Teksase rodė dar mažesnį IVM efektyvumą – tik 75 proc. Kol kas stebima nedaug rezistentiškumo atvejų piranteliui, tačiau Švedijoje prieš keletą metų fiksuotas 95 proc. efektyvumas askaridžių gydymui (37). Mūsų tyrimo metu buvo stebimas ivermektino (I tiriamoji grupė) ir pirantelio (II tiriamoji grupė) askaridžių kiaušinėlių skaičiaus sumažėjimas, kuris buvo 100 proc. abiems veikliosioms medžiagoms, todėl galima teigti, jog gydymas prieš askarides Vilniaus rajono žirgynuose yra veiksmingas (p<0,001).
Kontrolinėse arklių grupės, kurioms nebuvo taikytas joks gydymas, galėjęs daryti įtaką helmintų skaičiaus kitimui, buvo stebimas nežymus (~8 proc.) strongilų KSG padidėjimas, o askaridžių kiaušinėlių buvo rasta net ~60 proc. daugiau (p<0,05).
37
IŠVADOS
1. Modifikuotu Makmasterio metodu ištyrus penkiuose žirgynuose laikomų arklių išmatų mėginius buvo nustatyta, jog visi arkliai 100 proc. (n=82) buvo užsikrėtę strongilais ir ketvirtadalis 24,4 proc. (n=20) – askaridėmis.
2. Nustatyta, kad arklių amžius ir medikamentų keitimas turėjo (p<0,05), o lytis bei parazitologinių tyrimų atlikimas neturėjo (p≥0,05), statistiškai patikimos įtakos helmintų KSG. 3. Ištirta, kad ivermektino efektyvumas prieš strongilus ir askarides buvo 100 proc., o pirantelio
efektyvumas askaridėms ir strongilams – 100 proc. ir 89,9 proc.
4. Nustatyti penki strongilų atsparumo piranteliui atvejai, o ivermektino atsparumo atvejų užfiksuota nebuvo.
5. Tik nedidelė žirgynų dalis (20 proc.) keičia medikamentus kas pusmetį bei dehelmintizuoja arklius prieš tai atlikę parazitologinius išmatų tyrimus. Likę arklius dehelmintizuoja profilaktiškai bei antihelmintinių vaistų veikliąsias medžiagas keičia retai ar nekeičia visai. Visuose žirgynuose yra taikomos papildomos prevencinės priemonės: higienos palaikymas žirgyne, išmatų šalinimas bei rotacinis ganymas.
38
REKOMENDACIJOS
Pastaraisiais metais visame pasaulyje fiksuojama vis daugiau antihelmintinio rezistentiškumo atvejų. Kadangi neaišku, kada bus išrastos naujos vaistų klasės, būtina imtis veiksmų išlaikyti esančias veiksmingas kuo ilgesnį laiką (7).
Rekomenduojama pradėti taikyti selektyvinę terapiją, kai dehelmintizuojami tik tie arkliai, kurių užsikrėtimas viršija 150 KSG ribą. Be gydymo antihelmintiniais vaistais, būtinos ir profilaktikos priemonės žirgynuose: išmatų šalinimas iš ganyklų bent du kartus per savaitę, bendros higienos palaikymas žirgyne, rotacinis ganymas bei naujų arklių karantinavimas.
Lietuvoje retas arklių augintojas atlieka parazitologinius išmatų tyrimus arkliams, dehelmintizacijos vykdomos profilaktiškai ir ne visuomet tinkamu laiku bei doze, veikliosios medžiagos keičiamos tik kas kelis metus ar nekeičiamos visai. Norint kad situacija pasikeistų kardinaliai, būtinas arklių savininkų švietimas, glaudus bendradarbiavimas su veterinarijos gydytojais, kurie sudarytų kiekvienam žirgynui pritaikytas helmintų kontrolės bei prevencijos programas. Tačiau didžiausią įtaką padarytų skandinavų šalių pavyzdys – griežta antihelmintinių vaistų pardavimo kontrolė tik su veterinarijos gydytojo receptu po helmintų kiaušinėlių skaičiaus nustatymo išmatose.
39
PADĖKA
Nuoširdžią padėka norėčiau skirti:
Prof. Habil. Dr. Sauliui Petkevičiui – baigiamojo darbo vadovui – už pagalbą bei patarimus rašant baigiamąji darbą.
Doktorantei Evelinai Dauparaitei už visokeriopą pagalbą atliekant tyrimą. Doc. Dr. Sigitai Kerzienei – už konsultacijas dėl statistinių skaičiavimų.
40
LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Nielsen M, Pfister K, Samson-Himmelstjern G. Selective therapy in equine parasite control-application and limitations. Veterinary Parasitology. 2014;202:95-108.
2. Kaplan RM, Nielsen MK. An evidence-based approach to equine parasite control: It ain’t the 60s anymore. Equine Veterinary Education. 2010;22(6):306-316.
3. Geurden T, Doorn Dv, Claerebout E, Kooyman F, Keersmaecker SD, Vercruysse J, et al. Decreased strongyle egg re-appearance period after treatment with ivermectin and moxidectin in horses in Belgium, Italy and The Netherlands. Veterinary Parasitology. 2014;204:291–296. 4. Hinney B, Wirtherle NC, Kyule M, Miethe N, Zessin KH, Clausen PH. Prevalence of
helminths in horses in the state of Brandenburg, Germany. Parasitology Research. 2011;108:1083-1091.
5. Bellaw JL, Krebs K, Reinemeyer CR, Norris JK, Scare JA, Pagano S, et al. Anthelmintic therapy of equine cyathostomin nematodes – larvicidal efficacy, egg reappearance period, and drug resistance. Veterinary Parasitology. 2018;48:97–105.
6. Nielsen MK, Branan MA, Wiedenheft AM, Digianantonio R, Garber LP, Kopral CA, et al. Parasite control strategies used by equine owners in the United States: A national survey. Veterinary Parasitology. 2018;250:45-51.
7. Kaplan RM, Vidyashankar AN. An inconvenient truth: Global worming and anthelmintic resistance. Veterinary Parasitology. 2012;186:70-78.
8. Matthews JB. Anthelmintic resistance in equine nematodes. International Journal for Parasitology: Drugs and Drug Resistance. 2014;4:310-315.
9. Vyšniauskas A, Kaziūnaitė V, Pereckienė A. Arklių strongilų atsparumo fenbenui ir pireliui lyginamasis įvertinimas in vivo. Veterinarija ir zootechnika. 2003;23(45):63-67.
10. Peregrine AS, Molento MB, Kaplan RM, Nielsen MK. Anthelmintic resistance in important parasites of horses: Does it really matter? Veterinary Parasitology. 2014;201:1-8.
11. Lichtenfels JR, Kharchenko VA, Dvojnos GM. Illustrated identification keys to strongylid parasites (Strongylidae: Nematoda) of horses, zebras and asses (Equidae). Veterinary Parasitology. 2008;156(1-2):56-63.
12. Samson-Himmelstjern Gv. Anthelmintic resistance in equine parasites – detection, potential clinical relevance and implications for control. Veterinary Parasitology. 2012;185(1):2-8. 13. Sallé G, Cortet J, Bois I, Dubès C, Guyot-Sionest Q, Larrieu C, et al. Risk factor analysis of
