LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS FARMACIJOS FAKULTETAS
VAISTŲ TECHNOLOGIJOS IR SOCIALINĖS FARMACIJOS KATEDRA
KAROLINA PUSLYTĖ
,,DEFICITINIAI" VAISTAI SOVIETINĖS LIETUVOS VAISTINĖSE:
ISTORINIS TYRIMAS
Magistro baigiamasis darbas
Darbo vadovas Doc. Tauras Mekas
KAUNAS, 2019
LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS FARMACIJOS FAKULTETAS
VAISTŲ TECHNOLOGIJOS IR SOCIALINĖS FARMACIJOS KATEDRA
TVIRTINU:
Farmacijos fakulteto dekanė Ramunė Morkūnienė Data
,,DEFICITINIAI" VAISTAI SOVIETINĖS LIETUVOS VAISTINĖSE:
ISTORINIS TYRIMAS Magistro baigiamasis darbas
Darbo vadovas Doc. Tauras Mekas Data:
Recenzentas
Darbą atliko
Magistrantė Karolina Puslytė Data:
KAUNAS, 2019
TURINYS
SANTRAUKA ... 4
ZUSSAMMENFASSUNG ... 5
SANTRUMPOS ... 7
ĮVADAS ... 8
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI ... 10
1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 11
1.1. Sovietinis laikotarpis farmacijoje ... 11
1.2. Vaistų užsakymas ... 14
1.3. Pagalba farmacijos specialistams – informaciniai kabinetai ... 15
1.3.1. Informacinių kabinetų darbas ir veiklos kryptys ... 15
1.3.2. Visuomenės požiūris į informacinius kabinetus ... 20
1.4. Vaistų gamyba ir realizacija sovietinėje Lietuvoje ... 21
1.5. ,,Deficitinių” vaistų importas ... 22
1.5.1. Vaistų importas ir jų paskirstymas ... 24
1.5.2. Vaistų ,,krepšelio” vertė Lietuvoje ... 25
1.5.3. ,,Deficitinių” vaistų pakeičiamumas ... 26
1.6. ,,Deficitinių” vaistų, nebeegzistuojančių Lietuvos rinkoje, charakteristikos ... 27
1.7. Alternatyvūs gydymosi būdai ... 28
2. TYRIMO METODIKA ... 30
2.1. Tyrimo organizavimas ... 30
2.2. Tyrimo metodai ... 30
2.3. Tyrimo eiga ... 31
3. TYRIMO REZULTATAI IR JŲ ANALIZĖ ... 33
IŠVADOS ... 41
PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 42
LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 43
PRIEDAI ... 46
SANTRAUKA
“Deficitiniai” vaistai sovietinės Lietuvos vaistinėse: istorinis tyrimas
K. Puslytės magistro baigiamasis darbas. Darbo vadovas Doc. Tauras Mekas; Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Farmacijos fakulteto Vaistų technologijos ir socialinės farmacijos katedra.
Kaunas, 2018.
Tyrimo tikslas. Sudaryti sovietmečio ,,deficitinių” vaistų sąrašą ir atlikti jų istorinį jų tyrimą.
Tyrimo uždaviniai. 1. Sudaryti sovietinių laikų ,,deficitinių” vaistų pavadinimų sąrašą.
2. Apibūdinti, kokiais būdais buvo sprendžiama ,,deficitinių” vaistų problema sovietmečiu.
3. Atskleisti ,,deficitinių” vaistų gavimo būdus sovietiniais laikais.
Metodika. Istorinis tyrimas buvo atliekamas nuo 2018 m. sausio 18 d. iki birželio 24 d. Panevėžio, Kauno ir Kėdainių miestuose bei Kėdainių rajone. Per šį laikotarpį buvo apklaustas 31 asmuo, sovietmečiu dirbęs vaistinėse kaip vaistininkas ar vaistininko padėjėjas ir ištirti apklaustųjų prisiminimai apie ,,deficitinius” vaistus sovietiniu laikotarpiu. Tyrimo tipas – kokybinis. Taikomi metodai – anketinė apklausa ir struktūrizuotas individualus interviu. Tyrimo objektas: Apklaustųjų prisiminimai apie ,,deficitinius” vaistus sovietiniu laikotarpiu.
Tyrimo rezultatai. Iš 31 respondento tik 3 asmenys (9,6 proc.) buvo vyrai. 42 proc. apklaustųjų išsilavinimas yra vaistininko, visi likę – vaistininko padėjėjėjai. 1956 –ieji metai buvo 38,7 proc.
apklaustųjų darbo pradžios metai vaistinėje, tad šių asmenų buvo daugiausia dalyvavusių tyrime, amžiaus skalė – plati. Vyriausio respondento darbo pradžios metai – 1952., jaunausio – 1988 m. 38,7 proc. respondentų įvardijo, kad gyventojai kaip alternatyvą negavus ,,deficitinių” vaistų rinkosi fabrikinius vaistų pakaitalus, kuriuos buvo įmanoma gauti, o 29 proc. apklaustųjų įvardijo, jog gyventojai rinkosi vaistinius augalus įvairių sveikatos sutrikimų gydymui. Vienodai, po 35,4 proc.
atsakiusiųjų atskleidė, jog gyventojai ,,deficitinius” vaistus atsiveždavo iš kitų sovietinių respublikų arba gaudavo iš vaistinių, kurios dar turėdavo vaistų atsargų, pasinaudodami savo ryšiais. 51,6 proc.
tyrimo dalyvių pažymėjo, jos vaistinėse dažnai kildavo konfliktų ar nepasitenkinimų dėl negaunamų vaistų. Respondentų nuomone, daugelis vaistų sovietmečio lakotarpiu buvo ,,deficitiniai”, trūko netgi elementariausių vaistų ar medicinos priemonių.
Išvados. Remiantis tyrimo rezultatais galima manyti, jog sovietiniais laikais vaistai buvo ,,deficitinė”
prekė. Farmacijos specialistai dirbdavo kaip išmanydavo ir sugebėdavo išsisukti iš keblios padėties, siekiant išvengti konfliktinių situacijų bei gyventojų nepasitenkinimo esančia
padėtimi. Dažnas ligonis negaudavo jam reikiamų vaistų, tad reikėdavo spręsti vaistų gavimo klausimą įvairiais būdais.
ZUSSAMMENFASSUNG
“Defizitarzneimittel” in Apotheken des Sovjetlitauens: historische Untersuchung.
Masterabschlussarbeit von K. Puslytė. Untersuchungsleiter - Doz. Tauras Mekas; Litauische Universität der Gesundheitswissenschaft, Farmaziefakultät, Kathedrale der Arzneimitteltechnologie und Sozialfarmazie. Kaunas, 2018 Jahr.
Untersuchungsziel. Eine Liste von sovjetischen “Defizitarzneimittel” zu erstellen und historische Untersuchung durzuführen.
Untersuchungsaufgaben. 1. Eine Liste von sovjetischen “Defizitarzneimittel” zu erstellen. 2.
Bezeichnen, in welcher Art und Weise wurde das Problem von Defizitarzneimittel in der Sovjetzeiten gelöst. 3. Beschaffungsweise von Defizitarzneimittel in Sovjetzeiten zu offenbaren.
Methodik. Historische Untersuchung wurde vom 18. Januar bis zum 24. Juni 2018 in den Städten Panevėžys, Kaunas und Kedainiai, sowie in Gebiet Kedainiai durchgeführt. In dieser Zeitraum wurde 31 Personen befragt, die in Sovjetzeiten als Apotheker oder Apothekerbehilfliche tätig waren. Es wuren auch Erinnerungen der Befragten über Defizitarzneimittel untersucht. Untersuchungstyp – qualitativ. Angewandte Methoden – Befragung und strukturelle individuelle Interwiev.
Untersuchungsobjekt: die Erinnerungen der Befragten über Defizitarzneimittel in Sovjetzeiten.
Untersuchungsergebnisse. Von 31 Respondenten nur 3 Personen (9,6 Proz..) waren männlicher Geschlecht. 42 proc. Befragten waren Apotheker, der restliche Teil - Apothekergehilfe. Das Jahr 1956 war für 38,7 Proz. den Befragten als Anfangsjahr in den Apotheken, deswegen bestanden diese Personen den grössten Anteil der Untersuchung und die alle kannten einander. 38,7 Proz. Befragten haben berichtet, dass wenn sie Defizitarzneimitell nich erhalten haben, suchten sie auf Ersatzarznei als Alternative, die noch möglich zu beschaffen konnte. 29 Proz. von Befragten haben die Anzneimittel aus Pflanzen gewählt um unterschiedliche Krankheiten heilen zu können. Gleich, je 35,4 Proz. Befragten haben berichtet, dass manche Einwohner haben Defizitarzneimittel aus anderen Sovjetrepubliken beschafft oder haben von Apotheken gekriegt, wo diese Anzneimittel noch gab‘s.
Dafür hatten die Einwohner ihre Beziehungen genutzt. 51,6 Proz. Untersuchungstteilnehmern berichteten, es gab viele
Konflikte in Apotheken, weil die Einwohner die Arzneimittel nicht kriegen konnten. Laut der Respondenten, es war Mangel von vielen Arzneimitteln, es hatten elementare Arzneimittel oder medizinische Mittel gefehlt.
Fazit. Laut der Untersuchungsergebnisse kann man festlegen, dass die Arzneimittel waren als Defizitgut betrachtet. Farmazieexperten haben gearbeitet, wie die konnten, und fanden den Ausweg,
um die Konflikte und Unzufriedenheiten zu vermeiden. Der Kranke konnte oft die benötigte Arzneimittel nicht kriegen, er musste die Frage von Arzneimittelbeschaffung auf andere Art und Weise lösen.
SANTRUMPOS
KVS – Kauno vaistų sandėlys
LSSR – Lietuvos sovietų socialistinė respublika SAM – Sveikatos apsaugos ministerija
SSRS – Sovietų socialistinių respublikų sąjunga VDR – Vokietijos demokratinė respublika VFR – Vokietijos federacinė respublika VFV – Vyriausioji farmacijos valdyba
ĮVADAS
Posovietinės kartos farmacijos specialistams sunku įsivaizduoti, su kokiais darbo iššūkiais turėjo susidurti provizoriai sovietmečiu. Sovietinėje Lietuvoje buvo sunku gauti paprasčiausių vaistų įvairioms ligoms gydyti, tačiau žmonės įvairiais būdais stengdavosi jų gauti, o negavę – stengdavosi ieškoti įvairių problemos sprendimo būdų. Šias problemas padėti spręsti turėjo ir farmacijos specialistai, kad visuomenėje nekiltų nepasitenkinimas ir konfliktai – stengdavosi padėti gyventojams surasti vaistus artimiausiose vaistinėse informacinių kabinetų pagalba, patardavo vaistinius augalus įvairių negalavimų gydymui, kartu su gydytojais ieškodavo galimų pakaitinių vaistinių preparatų vietoj reikiamų vaistų.
Po II-ojo pasaulinio karo krizė buvo visoje Europoje, tiek ekonomine pasme, tiek dvasine.
Reikėjo viską atstatyti iš naujo: pastatus, verslus, miestus bei žmonių sveikatą. Tad gydytojai ir vaistininkai buvo tie žmonės, kuriems rūpėjo humaniškumas ir gyventojų sveikata [26]. Tačiau dirbti buvo nelengva, nes trūkstant elementariausių vaistų, sunku buvo gydyti žmones ir rūpintis jų sveikatos gerove. Provizoriams ir gydytojams teko sujungti savo jėgas vardan pacientų – taip gimė informaciniai kabinetai vaistų gavimo klausimais. Farmacijos specialistai įdėjo daug pastangų, kad darbas būtų našesnis ir naudingesnis, tiek gyventojams, tiek gydytojams.
Darbo aktualumas: Dabartinėje Lietuvoje galima įsigyti daug įvairių vaistų, o jų nesant – gauti iš bet kurios ES šalies. Sovietmečio laikotarpiu Lietuvoje vyravo vaistų deficitas, gyventojai vaistų negaudavo įvairių ligų gydymui, o negavę turėdavo gydytis alternatyviais būdais. Vyresni žmonės vis dar neįsivaizduoja, kad gali būti kitaip, nes jie buvo pripratę prie tokios sistemos. Kaip ir šiuolaikinės kartos farmacijos specialistams sunku įsivaizduoti, kaip gi galėjo būti kitaip, nei yra dabar. Iššūkis ir farmacijos specialistams, kuriems teko darbuotis sovietmečiu, stengtis prisitaikyti prie dabartinės farmacijos pramonės. Šiame darbe analizuojama farmacininkų darbo ir farmacijos pramonės specifika sovietmečiu per ,,deficitinių” vaistų prizmę.
Darbo praktinė reikšmė: Išanalizavus sovietmečiu dirbusių farmacijos specialistų prisiminimus apie darbo specifiką ir ,,deficitinius” vaistus leidžia įsivaizduoti, kokia farmacijos būklė buvo sovietiniais laikais. Šis darbas praturtins ir pagilins žinias apie tai, koks nelengvas buvo provizorių darbas sovietmečiu, kokie buvo sprendimo būdai negaunant reikiamų vaistų bei kurie vaistai tuo laikotarpiu gyventojams buvo sunkiai prieinami.
Įvykus stichinei nelaimei arba karo atveju Lietuvoje, pagal šio darbo atskleistą sovietinės farmacijos paveikslą ,,deficitų” laikotarpiu, būtų galima įsivaizduoti, jog panaši situacija valstybės
farmacijos sferoje būtų tokia, kaip sovietmečiu. Tai atspindi, kokios lemties galima tikėtis, įvykus gamtinių kataklizmų, karo ar kitokios grėsmės atveju. O tam gresiant, imtis priemonių, norint užbėgti įvykiams už akių.
Asmeninė patirtis rodo, jog šis tyrimas buvo naudingas įgyjant daugiau patirties bendravimui su senjorais ir vyresniais asmenimis. Tai galima pritaikyti bendraujant su vyresniais klientais vaistinėje. Taip pat įgyjant žinių apie įvairius vaistus sovietmečiu, prie kurių senjorai vis dar įpratę ir gali teirautis vaistinėse. Žinant sovietmečių vartotus vaistus, vaistinėje farrmacijos specialistai galėtų pasiūlyti jų šiuolaikinę alternatyvą.
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI
Tyrimo tikslas. Tikslas: Sudaryti sovietmečio ,,deficitinių” vaistų sąrašą ir atlikti jų istorinį tyrimą.
Tyrimo uždaviniai:
1. Sudaryti sovietinių laikų ,,deficitinių” vaistų pavadinimų sąrašą.
2. Apibūdinti, kokiais būdais buvo sprendžiama ,,deficitinių” vaistų problema sovietmečiu.
3. Atskleisti ,,deficitinių” vaistų gavimo būdus sovietiniais laikais.
1. LITERATŪROS APŽVALGA
XXI –ame amžiuje yra begalės vaistų nuo įvairiausių ligų. Tai pačiai ligai gydyti galime rasti keletą ar netgi dešimtį gamintojų, kurie vaistus gamina tokio pat stiprumo su ta pačia veikliąja medžiaga. Ir tai dar ne viskas - galima rasti įvairių pavadinimų, formų, dozuočių ir kainų vaistų. Vieni receptiniai, o kiti - ne. Pasirinkimas be galo platus. Senuosius vaistus išstumia vis naujesni ir efektyvesni, nes ieškoma geriausių gydymo būdų visuomenei, taigi vaistų asortimentas nuolatos keičiasi. Be abejo, vaistų kokybė privalo būti pati aukščiausia – pirmarūšių ar antrarūšių būti negali [26].
Vaistai – viena iš pagrindinių priemonių ligų gydymui ir profilaktikai. Vaistų poreikis iš esmės lemia farmacijos pramonės plėtrą, farmacijos specialistų rengimą ir jų skaičių, vaistinių tinklo ir farmacinių kompanijų plėtimąsi. Vaistai skiriasi nuo įprastų buitinių prekių ekonomine prasme.
Paprastų, buitinių prekių pirkimas ir pardavimas siejasi tik su pardavėjo ir pirkėjo santykiais. Tačiau parduodant vaistus atsiranda ir trečiojo asmens - gydytojo reikšmė, kuris nustato vaistų poreikį išrašydamas receptą. Perkant įprastus kasdieninius daiktus, lengva juos pakeisti vienus kitais, tačiau perkant vaistą – tą padaryti yra gana ribota galimybė [4, 26].
Vaistų poreikis priklauso nuo gyventojų amžiaus, nuo užklupusių ligų, socialinės ir geografinės padėties, sezoniškumo, gyventojų skaičiaus, medicinos lygio, gyventojų išsilavinimo ir daugelio kitų priežasčių. Kuo labiau kultūringesni, t.y. išsilavinę piliečiai – tuo mažiau vaistų jie suvartoja, nes daug labiau rūpinasi savo sveikata bei ja domisi, reguliariai lankosi pas gydytojus ir taip išvengia rimtų ligų [5].
1.1. Sovietinis laikotarpis farmacijoje
Pagal Molotovo-Ribentropo paktą, 1940 m. birželio 15-17 d. Lietuvą okupavo Raudonoji armija. 1940 m. liepos 21 d. Lietuva paskelbiama Lietuvos sovietų socialistine respublika (LSSR).
1940 m. Rugpjūčio 3 d. Lietuva įjungiama į Sovietų sąjungos sudėtį ir tampa tryliktąja SS respublika [26, 28].
Sovietinis laikotarpis Lietuvoje truko nuo 1940 m. liepos 21 d. iki 1990 m kovo 10 d., su pertrauka 1941-1944 m. Tuo metu Lietuvoje viešpatavo nacistinė Vokietija. 1944 m. Raudonoji armija išstūmė nacistinius okupantus iš Lietuvos ir vėl okupavo Lietuvą [25, 26, 27].
LSSR gyvavimo laikotarpiu tik maža dalis vaistų buvo prieinami gyventojams, nes jų labai trūko – vyravo deficitas. Iš esmės deficitas buvo ne tik vaistų, o ir įvairių kasdienių prekių – rūbų, avalynės, maisto, higienos, namų apyvokos daiktų – beveik visko. Žmonės buvo įpratę stovėti ilgiausiose eilėse – vieni su talonais, gautais iš darboviečių, kiti be jų, dar kiti buvo pasiryžę norimų prekių gauti pažinčių dėka. Taigi, dėl įvairių prekių trūkumo atsirado spekuliacija, įskaitant ir spekuliaciją vaistais. Vaistai buvo parduodami ,,juodojoje” rinkoje už daug didesnes kainas (antkainis netgi 200 proc. viršijo kainą vaistinėse), arba mainais už reikiamus daiktus ar paslaugas [5, 26, 25] .
Visoje Sąjungoje vyravo, kaip dabar atrodo, net paprasčiausių vaistų ,,deficitas”. Sunegalavus ir kreipusis į gydytoją, dažnai buvo galima tikėtis reikiamų vaistų negauti. Dažnam vaistininkui, pačiam prisireikus vaistų kartais tai tapdavo neįmanoma misija, o ką jau kalbėti apie paprastą žmogų.
Atvežus vaistų partiją į vaistines iš vaistų sandėlio, vaistinės rezervai greitai pradėdavo tuštėti, vaistininkai juos atidėdavo pažįstamiems, užsisakiusiems, sunkiems ligoniams. Visos šios sistemos paveikti gyventojai ieškodavo alternatyvių gydymosi būdų arba kreipdavosi į ,,spekuliantus” [4].
Sovietmečio laikais vaistinės buvo nacionalizuotos, t.y. nebuvo individualių vaistinių - visos jos buvo suvalstybintos. Vaistinės Lietuvos teritorijoje buvo nacionalizuotos per 1940 m. lapkričio mėnesį (žr. 1 pav.). Suvalstybinus vaistines, buvo nustatytos vaistinių darbuotojų darbo sąlygos ir valandos: farmacininkams, dirbantiems vaistinėse, nustatyta 7 darbo valandų, o dirbantiems vaistų gamybos įmonėse ar vaistų sandėliuose – 8 valandų darbo diena. Lyginant su dabartinėmis darbo valandomis vaistinėse, farmacijos specialistai neretai išdirba ir 10-12 valandų darbo pamainą.
Suvalstybinus vaistines, pradžioje jos neturėjo pavadinimų, o vadinosi skirtingais numeriais, pvz.:
Kauno miesto ir rajono vaistinės sunumeruotos nuo Nr. 48 iki 120. 1980 m. Kovo 20 d. Kauno vaistinėms buvo suteikti vardai [4, 5, 26].
1 pav. LSSR Liaudies komisarų tarybos nutarimas dėl farmacijos pramonės nacionalizavimo [R. Stonkutė – Žukienė, Lietuvos farmacija XX amžiuje, 2005. p. 78]
Vaistų asortimentas vaistinėse buvo skurdus, siekdavo apie tūkstantį ar mažiau pavadinimų.
Sovietų Sajungos farmacijos pramonė neišgalėjo pakankamai aprūpinti gatavų vaistų formų ir sudėtinių vaistų, tad gydytojai buvo priversti rašyti receptus ekstemporaliems vaistiniams preparatams.
Gamintos įvairios vaistų formos: tepalai, pastos, mikstūros, tirpalai, supozitorijos, lašai, milteliai, piliulės ir t.t. Vaistinėse buvo gamintas gyvsidabrio tepalas – Hidrargyri cinereum. Dažnai gamyba vykdavo net ir oficinoje, be jokių apsaugos priemonių ar traukos spintų. Dabar jau žinoma, kiek tai žaloja sveikatą, o anksčiau apie tai pagalvota nebuvo. Po II-ojo Pasaulinio karo, gyvsidabrio tepalo poreikis buvo labai didelis, tad tekdavo jį intensyviai gaminti. Be to, vaistinėse buvo gaminamos pavojingos medžiagos - 10 proc. chlorkalkių skiedinys, 10 proc. jodo tirpalas, buvo skiedžiamas 25 proc. formalino tirpalas ir gaminamas 10 proc. koncentracijos. Visa tai ir dabar atsiliepia farmacijos specialistų sveikatai, gaunamos invalidumo pašalpos [1, 26, 27].
Prieš turgaus dieną vaistinėms reikėdavo prisigaminti daug įvairių vaistų, nes tablečių forma vaistų paprasčiausiai nebeužtekdavo, pvz.: miltelių nuo kirmėlių, vaistų nuo kosulio, boro vazelino, minėto gyvsidabrio tepalo, miltelių nuo galvos skausmo. Buvo stengtasi taupiai naudoti nacionalizuotų vaistų sandėlių atsargas bei ieškoti vidinių resursų. Pasak gerb. R. Stonkutės – Žukienės: ,,Viena chemijos - farmacijos laboratorija prašė Sveikatos apsaugos liaudies komisariato leisti hematogeno gamyboje naudoti didesnį cukraus kiekį vietoj glicerolio, nes buvo glicerolio trūkumas” [26].
Vaistinės vaistų gamybai turėjo skirti didelius kaštus, nes tam reikėjo brangios aparatūros, specialių patalpų ir aukštos kvalifikacijos specialistų, tad didėjo vaistų gamybos išlaidos. Už vaistų pagaminimą buvo imtas mokestis – taxa laborum. Kiekvienas receptas buvo sutaksuojamas, t.y.
įkainojamas. Tai padengdavo gamybos išlaidas, tačiau vėliau šis mokestis buvo panaikintas, o susidėdavo tik iš veikliųjų medžiagų ir taros vertės. Tuomet vaistų gamyba tapo nuostolinga. Pagal Gerb. R. Stonkutės - Žukienės disertaciją tema “Lietuvos farmacijos pramonės ugdymo ir jos ekonominio efektyvumo didinimo problemos”, atskleista, jog pinigai, gaunami už kiekvieną vaistinėje pagamintą vaistą 1970 m. – atnešdavo 62,1 proc. nuostolį. Už jau pagamintus fabrikinius vaistus vaistinės gaudavo 17,2 - 18,5 proc. pelno. Prekyba fabrikinėmis vaistų formomis padengdavo gaminamų vaistų išlaidas vaistinėse. Tad vaistinėms gaminti vaistus buvo nuostolinga, tačiau gatavų vaistų visuomet trūko – vaistinėms tekdavo laviruoti tarp nuostolio ir pelno [1, 4, 5, 26].
1944 m. vaistinės antibiotikų gaudavo tik labai minimalius kiekius, buvo ypač didelis trūkumas sulfanilamidų. Netgi buvo išleistas Sveikatos apsaugos liaudies komisaro įsakymas, kuriuo buvo nustatomas sulfanilamidų, novarsenolio ir biochinolio išdavimo ligoninėse, tvarka. Receptai šiems vaistams turėjo būti patvirtinami tik tam tikrų įstaigų vedėjų ir tam tikrų įstaigų ligoniams: chirurginių, vidaus ligų, vaikų ligų ir venerinių ligų skyrių pacientams. Vaistinės turėjo vykdyti griežtą šių vaistų kiekybinę apskaitą. Pagal vieną receptą buvo galima atleisti ne daugiau kaip 10 g sulfatiazolio
(sulfidino), 32 g disulfano ir 36 g streptocido. 1979 m. kovo 30 d. nuspręsta, jog antibiotikai nuo šiol bus vienareikšmiškai nebeparduodami be receptų. Anksčiau antibiotikus žmonės galėdavo įsigyti be vargo, tačiau prasidėjus masiniam jų pirkimui ir neracionaliam naudojimui, imta sugriežtinti jų išdavimą [4, 7, 23, 26].
1.2. Vaistų užsakymas
Jaunesniems farmacijos specialistams sunku suvokti vaistų užsakymo tvarką sovietiniais laikais. Dabar visa tai vykdoma kelių kompiuterio klavišų paspaudimu arba vienu skambučiu tiekėjams. Anksčiau vaistinės iš sandėlių vaistus gaudavo pagal grafiką. Miesto vaistinės – dukart per mėnesį, kaimo vaistinės – kartą per mėnesį. Vaistinių vedėjai galėdavo patys iš vaistų sandėlių atsivežti norimus vaistus pagal užsakymus, tačiau tai buvo prekės, kurių sandėliai gaudavo pakankamai. O ,,deficitinių” vaistų visada trūko, tad jie buvo tiekiami kartą į mėnesį. Po II-ojo pasaulinio karo vaistus iš vaistų sandėlių tekdavo atsivežti pačioms vaistinėms, bet po kelių metų sandėliai pradėjo užsakomus vaistus siųsti įvairiais būdais: paštu, automobiliu, traukiniu. Iš stoties vaistinės atstovas vaistus turėjo pasiimti savarankiškai. Pagal užsakymą vaistai buvo atsiunčiami kartą į mėnesį, o jei vaistinės darbuotojas pats nuvažiuodavo į vaistų sandėlį, vaistų galėdavo gauti ir dažniau. Norint geriau aprūpinti gyventojus vaistais, vaistinėse buvo įvesta įskaita – specialiame žurnale užregistruodavo receptus vaistų, kurių tuo metu vaistinėje nebuvo. Šių vaistų buvo ieškoma sandėliuose, kreipiamasi į aukštesnes organizacijas, kad tik vaistai būtų pristatyti ligoniui [1, 2].
Liaudies Komisarų Tarybos nurodymu priimtas nutarimas įkurti Vyriausiąją farmacijos valdybą (,,Glavnoje aptečnoje upravlenije”). Nuo 1945 m. ši institucija užtikrino Sovietų sąjungos gyventojų gydymo - profilaktikos įstaigų aprūpinimą vaistais, medicinos prekėmis, vadodavimu šalies farmacijos sistemai. Taip pat steigdavo naujas vaistines, suteikdavo joms numerius. Valdybos funkcijos:
• nustatyti vaistų, medicinos prekių poreikį šalyje;
• paruošti bendrus užsakymus medicinos pramonei;
• pirkti importinius vaistus iš užsienio [1, 2].
Sovietų sąjungos gyventojai vaistais buvo aprūpinami per SSRS Sveikatos apsaugos ministeriją, kuri šią veiklą vykdė per Vyriausiąją farmacijos valdybą (VFV). Iš visų sovietinių respublikų VFV surinkdavo vaistų, medicinos prekių ir dezinfekcinių medžiagų užsakymus ir darydavo paskirstymus iš atskirų šalies įmonių jų gaminamai produkcijai gauti, taip pat importinius vaistus ir medicinos prekes. VFV, surinkusi užsakymus, pateikdavo juos institucijoms, gaminančioms vaistus, o importiniams vaistams gauti lėšų prašydavo iš Vyriausybės. VFV gavusi užsakymo
patvirtinimą per savo tiekimo organizaciją ,,Sojuzchimfarmtorg”, pranešdavo metinius vaistų fondus, o tuomet jau vaistų sandėliai galėdavo sudaryti tiekimo sutartis su gamintojais [1, 2, 25].
Lietuva, kartu su kitomis sovietų respublikomis, kasmet turėdavo pateikti metinę vaistų paraišką VFV, kuri turėjo būti kuo tikslesnė, norint tinkamai aprūpinti gyventojus. Siekiant sudaryti metinį vaistų užsakymą, buvo atliekamas paklausos ir suvartojimo tyrimas, tuo pagrindžiant savo užsakymą, taip pat reikėjo užpildyti paaiškinamuosius dokumentus. Šiuose dokumentuose buvo aiškinama LSSR demografinė padėtis, numatoma prekių apyvarta, vaistinių ir gydymo įstaigų tinklas.
Pridedami skaičiavimai, paaiškinantys, pvz.: cukraligės, tuberkuliozinių, narkotinių vaistų, marlės užsakymo dydį. Kadangi viskas buvo normuojama, kiekvieną užsakymą tekdavo racionaliai pagrįsti [1, 2, 26].
1.3. Pagalba farmacijos specialistams – informaciniai kabinetai
Dabar kiekvienoje vaistinėje galima sužinoti, kurie vaistai vis dar tiekiami Lietuvos rinkoje, o kurių tiekimas Lietuvai šiuo metu yra sutrikęs, taip pat kurioje vaistinėje galima nusipirkti konkretų vaistą. Viskas vyksta kompiuterinių programų pagalba. Sovietiniais laikais viso to nebuvo ir reikėjo atitinkamų žmonių šiam darbui atlikti. Kad gydytojai ligoniams nerašytų trūkstamų – ,,deficitinių”
vaistų, tam buvo pasitelkiami vaistininkai. Paskirtas vaistininkas reguliariai lankydavosi poliklinikose, ligoninėse, kad informuotų gydytojus apie esamus, naujai atsiradusius ir trūkstamus vaistus. Didesnių poliklinikų gydytojai buvo informuojami kiekvieną mėnesį, mažesnių 1-2 kartus kas 3 mėn.
Vaistininkai nešiodavosi spaustuvėje atspausdintus vaistų sąrašus ir pateikdavo juos gydytojams.
Vaistai buvo išdėstyti pagal farmakologines grupes, nurodant ir pakaitinius vaistus. O vaistai, kuriems buvo būtinas receptas kartu su gydytojo spaudu, sąrašuose buvo išskirti [1, 2, 26].
1.3.1. Informacinių kabinetų darbas ir veiklos kryptys
1979 m. rugpjūčio 15d. visose vaistinėse paskirti budintys administratoriai. Tai asmenys, kurie privalėjo turėti ryšį su gydymo įstaigų budinčiais gydytojais, informacijos skyriumi ir aptarnauti visus besikreipiančius piliečius. Budintiems administratoriams vaistinėse pavestos ir informatoriaus pareigos. Jų pareigoms priklausė ligonių konsultavimas, kuriose vaistinėse yra jiems reikalingų vaistų ir kartu su gydytojais spręsti vaistų pakeitimo klausimus, nesant konkretiems vaistams. Budintys provizoriai rytais skambindavo į informacijos skyrių ir teiraudavosi apie paklausą turinčių vaistų
tiekimo būklę vaistinėms. Informacijos skyriaus darbuotojai turėjo nuolatinį glaudų ryšį su miesto vaistinėmis. Vaistinės, gavusios prekes, apie tai pranešdavo informacijos skyriui. Vakarais, prieš baigiantis darbui, informatorės patikrindavo prekių likučius vaistinėse, o rytais šias žinias perduodavo vaistinių budintiems provizoriams. Informacijos skyriaus darbuotojos darbą pradėdavo nuo 8 val. ryto, o su gyventojais - nuo 9 val. ryto. Per valandą darbuotojos iš vaistinių sužinodavo esamų vaistų likučius ir pasikeisdavo abipuse informacija su budinčiais vaistininkais. Nuo ryšio su vaistinėmis apie gaunamus bei pasibaigusius ,,deficitinius” vaistus priklausė teikiamos informacijos gyventojams tikslumas ir gyventojų pasitenkinimas šia paslauga [1, 2]. Tačiau būta ir skundų. Pasak gerb.
provizorės ir informacinio kabineto vedėjos B. Darginavičienės, 1982 m. gruodžio 18d., informacijos skyriuje apsvarstyti gyventojų nusiskundimai vaistinių darbu:
• Gyventojas skundėsi vaistinėje negavęs kalio orotato tablečių. Kadangi KVS kėlėsi į naujas patalpas ir trumpam sutriko šio preparato tiekimas, vaistinės pritrūko šio preparato.
Informatoriai gyventojui taip ir paaiškino situaciją. Gyventojas parašė skundą, o informatorės turėjo pasiaiškinti dėl netinkamo paaiškinimo piliečiui;
• Gyventojas skundėsi, jog vaistininkė neišdavė Radedorm vaisto dėl pasenusio recepto. Kadangi Radedorm (nitrazepamas) yra griežtos apskaitos vaistas, tad jis negali būti išduodamas ant nebegaliojančio recepto. Pilietis taip pat skundėsi dėl prastos informacijos teikimo telefonu dėl vaistų pagal receptus [1, 2, 3, 26].
1983 m. sausio 12d. visiems informacinio skyriaus darbuotojams buvo pagaminti vardiniai informaciniai antspaudai. Taip pat pagamintas spaudas ,,Informacija galioja 2 val.” (žr. 2 pav.) Šis spaudas buvo naudojamas ant siuntimo lapelių į kitas vaistines, kad gyventojas negaištų pasiimti reikiamų vaistų. Kad būtų išvengta konfliktinių situacijų, skyriaus darbuotojos, siųsdamos gyventoją į reikiamą vaistinę, dėdavo asmeninius spaudus ant siuntimo lapelio. Nuo šių, rodos, mažų smulkmenų ir priklausydavo teikiamos informacijos tikslumas ir konfliktinių situacijų skaičius [2, 3]. Informacijos skyriaus grįžtamojo ryšiaus stiprinimui su budinčiais vaistininkais buvo įsigytas antspaudas lietuvių ir rusų kalbomis, kokia paslauga atlikta gyventojui: pakeista, aprūpinta ar įrašyta į eilę (žr. 3 pav.). Toks antspaudas buvo dedamas ant siuntimo lapelio (žr. 4 pav.) [Darginavičienė, 1980].
2 pav. Farmacijos specialistų spaudai su vardu ir pavarde bei informacijos galiojimo laikas [iš asmeninių Gerb. provizorės B. Darginavičienės atestavimosi dokumentų]
3 pav. Farmacijos specialistų spaudas, dėl vaistinėje atliktos paslaugos [iš asmeninių Gerb. provizorės B. Darginavičienės atestavimosi dokumentų]
B. Darginavičienė buvo Kauno informacijos skyriaus vedėja. B. Darginavičienei buvo paskirtas informacinis darbas Kauno mieste. Ji vadovavo vaistinių informacijos skyriui nuo 1975 m. lapkričio 1 d. iki 1983 m. rugsėjo 15 d. Kauno vaistinių informacijos skyrius įkurtas 1975 m. ,,Vaistažolių” (Nr.
60) vaistinės patalpose. Provizorė pasirūpino, jog būtų sukurtas informacinis odinis stendas, kuriame pavaizduotas Kauno miesto planas (žr. 5 pav. ). 1979 m. birželio 22 d. pakabintas Kauno miesto vaistinių planas iš natūralios odos. Dar ir dabar jį galima pamatyti Kauno Farmacijos muziejuje. Šioje kompozicijoje pavaizduotas visas Kauno miesto planas, išskirti miesto mikrorajonai, sužymėtos visos miesto vaistinės ir surašyti jų pavadinimai. Tai vaizdinis elementas, kabėjęs vaistinėje ir leidęs gyventojams geriau orientuotis tarp skirtingų vaistinių. Informacijos skyriaus įsteigimas turėjo didelę įtaką miesto gyventojų aprūpinimui reikalingais vaistais [1, 2, 3, 27].
4 pav. Informacijos skyriaus registracijos kortelė vaistams gauti ir Informacijos skyriaus siuntimas vaistų gavimui
[iš asmeninių Gerb. provizorės B. Darginavičienės atestavimosi dokumentų]
5 pav. Odinis Kauno miesto paveikslas, kurio atsiradimą įtakojo Gerb. provizorė B. Darginavičienė [Kauno farmacijos muziejaus stendas]
Kauno miestas - vaistų informacijos pradininkas sovietinėje Lietuvoje. Pats pirmasis informatoriaus darbą pradėjo Julijonas Petkelis dar 1957 m. Jis teikė gyventojams informaciją apie
vaistus, kaupė informacinę literatūrą. Informacinė tarnyba buvo įsikūrusi vaistinėje Nr. 50. Šios paslaugos poreikiai laikui bėgant vis augo, todėl informatorių gretos vis plėtėsi. 1975 m. lapkričio 1d.
įkurtas informacijos skyrius vaistų gavimo klausimu. Informacijos skyrius dirbdavo kiekvieną darbo dieną nuo 9 iki 21 val., šeštadieniais 9-16 val. Kiekvienoje pamainoje dirbo du provizoriai- technologai, turintys didelę patirtį ir stažą. Informavimo skyrius buvo savarankiškas padalinys, pavaldus vaistinės vedėjai (-ui) [5, 26].
Informacinio skyriaus uždaviniai:
• Suteikti visokeriopą informaciją besikreipiantiems gyventojams apie vietas, kuriose jie gali rasti reikalingų vaistų ir pagal galimybes paaiškinti vaistų tiekimo perspektyvas bei vaistų stygiaus priežastis;
• Kontroliuoti vaistinių, gydymo įstaigų informacinį darbą;
• Informuoti gydymo įstaigų gydytojus apie vaistų tiekimo būklę, nesamus vaistus ir jų pakaitalus, naujai atsiradusius vaistus bei neteisingai išrašytus receptus [2, 3].
Informacijos skyriuose buvo galima rasti tokius sąrašus:
• Vaistų, išduodamų be receptų;
• Kiekybiškai apskaitomų vaistų;
• Vaistinėje saugomų receptų;
• Poliklinikų gydytojų, atsakingų už vaistų pakeitimą, pavardes ir telefonus;
• Vaistinių telefonų numerius;
• KVS vežamų prekių vaistinėms grafikus;
• Vaistinių šeštadienių ir sekmadienių darbo grafikus [2, 3].
Informacinio darbo formos:
• Gydytojų informavimas telefonu;
• Darbas su klaidomis gydytojų išrašytuose receptuose;
• Naujų vaistų parodų organizavimas gydytojų konferencijų metu;
• Pranešimų skaitymas gydytojų susirinkimų metu.
Tuo tarpu gydytojai labai aktyviai domėjosi vaistų tiekimo būkle vaistinėse tiek konferencijų metu, tiek telefonu. Taip pat apie trūkstamų vaistų pakaitalus, naujus vaistus, tiekimo perspektyvas [1, 2, 3].
1977 m. informacinis kabinetas įsikūrė prie “Dainavos” poliklinikos. Tai buvo labai reikalinga įstaiga, nes jos dėka informacija pasiekdavo kiekvieną gydytoją. Šį kabinetą kasdien aplankydavo 7-8 gydytojai, per metus 1500. Taigi, jie nebeįsivaizdavo savo darbo be informacinio kabineto. Gydytojai naudojosi kabineto kartotekomis, vaistų parodomis bei vaistų tiekimo būklės sąrašais, kurie kasdien
buvo atnaujinami. Gydytojai, žinodami apie vaistų būklę vaistinėse, nebeišrašinėdavo vaistų, kurių nebuvo [1, 2, 3].
1.3.2. Visuomenės požiūris į informacinius kabinetus
1 lentelė. Informacinio darbo našumo apskaita
[iš asmeninių Gerb. provizorės B. Darginavičienės atestavimosi dokumentų]
Pagal gerb. provizorės B. Darginavičienės atestavimosi dokumentuose sudarytą lentelę (žr. 1 lent.) galima spręsti, jog Kauno mieste daugiausiai informacijos informaciniai kabinetai suteikė per 1979 m., mažiausiai – per 1977 m. 1979 m. per vieną dieną suteiktų informacijų vidurkis 1,8 karto didesnis nei 1977 m. Tačiau gyventojų patenkinamumo procentų vidurkis didesnis 1977 m. (59,9 proc.) nei 1979 m. (55 proc.), nors informacijų buvo suteikta daugiau nei du kartus mažiau (lyginant 267 724 ir 566 293 suteiktų informacijų). Tai galima sieti su per dideliu gyventoju srautu, informatoriai, dėl didelio darbo krūvio, nebespėdavo kokybiškai ir tiksliai suteikti savo paslaugų gyventojams, todėl nukentėjo gyventojų pasitenkinimas informatoriu darbu. Lyginant 1977 m. su 1978 – 1979 m. ženkliai augo suteiktų informacijų skaičius, gyventojai patys nebeieškodavo vaistų, o pirmiausia pasiskambindavo į informacijos skyrių pasiklausti, kurioje vaistinėje gali rasti konkretų vaistą. Tai galėjo įtakoti ir tai, jog informacijos skyrius pradėjo dirbti ir šeštadieniais bei sparčiai pradėjo vystytis miesto telefonų tinklas [2, 3].
1.4. Vaistų gamyba ir realizacija sovietinėje Lietuvoje
Dėl didelio vaistų trūkumo po karo, VFV buvo užsibrėžusi atkurti šalyje pramoninę vaistų gamybą. 1944 m. Kaune pradėjo veikti farmacijos fabrikas ,,Sanitas”, Vilniuje – ,,Eska” (vėliau ,,Gegužės pirmoji”), Šiauliuose atkurta ,,Galen” laboratorija, Panevėžyje – galeninių vaistų laboratorija. Kauno ,,Sanitas”, Šiaulių ,,Galen” ir Vilniaus ,,Gegužės pirmoji” pradėjo gaminti ekstemporalius vaistus, dažnai pasitaikančius vaistinių receptūroje, pvz.: furacilino, kalcio chlorido tirpalus, sirupus nuo kosulio. Ši gamyba labai palengvinio vaistinių darbą, o gyventojai ilgai neieškodami galėjo nusipirkti vaistus. Fabrikų pagaminti vaistai ir jų paruošos buvo nemenkas indėlis ir pagalba Lietuvos vaistinėms. Lietuvos vaistų pramonės didžioji produkcijos dalis buvo siunčiama į kitas sovietines respublikas. Lietuvoje buvo realizuojama tik apie 26 proc. visos pagamintos produkcijos. 1970 m. Sovietų Sąjungos ribose produkcijos buvo išsiųsta už 11,56 mln. rublių [4, 5, 26].
1969 m. Kaune pradėjo veikti Endokrininių preparatų gamykla. Tuo metu tai buvo didžiausia farmacijos įmonė Lietuvoje. Joje buvo gaminamas insulinas, heparinas, hipofizės hormonai – somatotropinas, oksitocinas, laktinas. Sovietinėje Lietuvoje buvo išvystyta stambi farmacijos pramonė, kurios gaminama produkcija buvo tiekiama sovietinėms respublikoms, o dalis netgi eksportuojama į užsienį. Taigi, šių produktų šalyje netrūko ir jie nebuvo priskiriami ,,deficitiniams” vaistams, nes jų gaminta pakankamai dideliais kiekiais [28, 27].
Lietuvos vaistų pramonė 1950 – 1970 m. pagamino atskirų pavadinimų vaistų:
2 lentelė. Lietuvoje pagamintų vaistų, vaistažolių kiekiai
[R. Stonkutė – Žukienė, Lietuvos farmacija XX amžiuje, 2005. p. 125]
Lentelė atskleidžia (žr. 2 lent.), jog bakteriologinius preparatus, t.y. antibiotikus ir cheminius farmacinius preparatus Lietuva pradėjo gaminti nuo 1965 m., o jų gamyba bėgant metams augo.
Farmacinių preparatų 1950 m. jau buvo nemenkas skaičius – 314. Nuo 1955 m. jų skaičius ėmė kristi, tačiau 1970 m. jau buvo pranoktas pradinis skaičius – gaminta 360 preparatų. Organinių preparatų 1950 m. kiekis gana mažas – 4, ir skaičius palaipsniui augo. Arbatų, vaistažolių gamyba suklestėjo 1955 m., o 1970 m. jau dvigubai viršijo pradinį skaičių – 160. Apibendrinus, gaminamų vaistų skaičius nuolat augo, tyrinėtame laikotarpyje vaistų gamybos pikas buvo 1970 m. [26].
1.5. ,,Deficitinių” vaistų importas
Vaistai į LSSR buvo vežami ne tik iš Sovietų Sąjungos, bet ir importuojami iš kitų Europos šalių, kuriose vaistai buvo gaminami. Iš tuometinės Jugoslavijos Socialistinės Federacinės Respublikos buvo importuojama nemažai vaistų, tai užėmė bene didžiausią dalį iš visų importinių vaistų:
• Baralgin;
• Cordaron;
• Cefalosporinų grupės antibiotikai;
• Ferrum Lek;
• Isoptin;
• Panzynorm;
• Voltaren;
• Sustac;
• Festal;
• Trental - pagal VFR (Vokietijos Federacinės Respublikos) licenciją;
• Complamin;
• Solcoseryl;
• Eglonyl - tik pagal Prancūzijos leidimą [6, 7, 9, 10, 21, 22].
Iš Vengrijos Liaudies Respublikos buvo importuojama šiek tiek mažiau:
• Prednizolono;
• Eufilino preparatai;
• Retabolil;
• Panangin;
• Stugeron;
• Cavinton;
• Rheopyrin tabletėmis [8, 11, 12, 14, 18].
Iš VDR (Vokietijos Demokratinės Respublikos) buvo vežami:
• Cerucal;
• Rudotel;
• Valocordin;
• Mezym forte;
• Maninil;
• Orabet;
• Falimint;
• Bromhexin [6, 13, 15, 16, 17].
iš Austrijos –
• Cerebrolysin [21].
Iš Čekoslovakijos –
• Pyrabutol ampulėmis [19].
Anglija į LSSR tiekė:
• Cefalosporinų grupės antibiotikus, kurie tuo metu buvo naujiena pasaulyje. Šie antibiotikai buvo susintezuoti Glakso fabrike Anglijoje, 1935 m. Londone [22].
Čekoslovakija savo ruožtu tiekė:
• Solutan [19].
Lenkijos Liaudies Respublika eksportavo:
• Salbutamolio preparatus;
• eufilino žvakutes;
• Nootropil [22, 20].
Indija, kaip ir dabar, tiekė:
• Liv-52 [18].
Prancūzija:
• Vita-iodurol [16].
Šveicarija:
• Rumalon [11].
Suomija:
• Oftan-Catachrom [12].
Doksiciklino grupės sintetiniai antibiotikai importuoti iš JAV, Rifampicinas - iš Italijos, o Bulgarija parūpindavo Troxevasin [13, 16, 20].
Vaistines medžiagas, kurių vietiniai gamintojai negamino, tiekė sovietų tiekimo kontora ,,Chimfarmsbyt”. Suvalstybinus vaistų sandėlius, reikalingus vaistus Lietuvai tiekė SSRS Sveikatos Apsaugos Liaudies Komisariatas per tiekimo kontoras. Importiniai vaistai buvo tiekiami iš bazių Maskvoje, Leningrade, Ukrainoje ir Sverdlovske. Su šiomis bazėmis sudarytos tiekimo sutartys dėl importinių vaistų praktiškai negaliojo, o daugumą importinių vaistų buvo gaunama pagal vienkartines ,,Sojuzchimfarmtorg” paskyras [1, 26].
1.5.1. Vaistų importas ir jų paskirstymas
Sovietų Sajunga siekė, jog būtų užsakoma kuo mažiau importinių vaistų, o būtų didinamas tevynėje gaminamų pakankamas vaistų kiekis. Tačiau buvo labai sunku diegti naujus tėvyninius vaistus, kurie buvo skiriami prievarta. Tokiais vaistais gydytojai nepasitikėdavo, prašydavo, jog gydymo įstaigoms išbandyti jie būtų skiriami nemokamai. Tačiau tam lėšų nebuvo, o valdžia ir nematė reikalo jų skirti [1, 4, 26].
Perkant importinius vaistus turėjo būti ieškomi pigiausi, ,,patogiausi” gamintojai, mažiausių transportavimo išlaidų reikalaujantys, tinkamiausių tiekimo terminų kriterijai. Vaistus SSRS SAM registruodavo atskiros firmos, pvz.: ,,Glaxo”, ,,Polfa”, ,,KRKA”, ,,Sanofi”, o ne gamyklos. Vaistai, kurie buvo pagaminti antrinėse šių įmonių gamyklose Turkijoje, Sirijoje, Indijoje ir kitose socialistinėse šalyse buvo daug kartų pigesni nei pagaminti Anglijoje, Prancūzijoje ar Šveicarijoje.
Taip buvo ir vis dar yra dėl to, jog šiose šalyse gamybos sąnaudos didesnės: didesni darbuotojų atlyginimai ir pan. Tačiau, aišku, firmų atsotvai teigė ir vis dar teigia, jog nesvarbu kokioje šalyje gaminamas vaistas – gamybos technologija yra ta pati, tad vaisto kokybė niekuo nesiskiria. Dėl šios priežasties SSRS daugiausia vaistų importuodavo iš socialistinių šalių: Lenkijos, Vengrijos, Rytų Vokietijos, taip pat Bulgarijos, Jugoslavijos, Turkijos, Indijos. Tik išskirtinais atvejais vaistai buvo perkami iš kapitalistinių Vakarų Europos šalių, nes garsių firmų vaistai SSRS paprasčiausiai buvo per brangūs [5, 26, 27].
Lietuvoje, norimų ir trūkstamų vaistų užsakymo paraiškų būdavo patenkinama vidutiniškai 85 proc., o importinių vaistų buvo gaunama apie 70 proc. užsakyto kiekio. Apie 20 proc. vaistų Lietuvai buvo skiriama mažiau nei užsakydavo [1, 26].
,,Deficitinius” vaistus VFV prekybos skyrius vaistų sandėliams paskirstydavo pagal koeficientą:
vaistų sandėlio aptarnaujamų vaistinių bendrąją apyvartą ir vaistų sandėlio išorinę apyvartą.
Koeficientas vidutiniškai buvo toks:
• Respublikinio vaistų sandėlio 35 proc.;
• Kauno vaistų sandėlio 28 proc;
• Klaipėdos vaistų sandėlio 16 proc.;
• Šiaulių vaistų sandėlio 12 proc.;
• Panevėžio vaistų sandėlio 9 proc [26].
Vaistinėms “deficitiniai” vaistai taip pat buvo skirstomi pagal koeficientą. Jie buvo apskaičiuojami pagal vaistinių prekių apyvartos dydį ir aptarnaujamų gydymo - profilaktikos įstaigų darbo apimtį.
Vaistinėms teko du koeficientai: stacionaruose gydomiems ligoniams, kitas – ambulatoriniams ligoniams aprūpinti [1, 26].
Pagal koeficientą būdavo skirstomos vienkartinės infuzijų sistemos, kontrastinės medžiagos, marlė.
Specifinius vaistus – psichikos, onkologinėms ligoms, tuberkuliozei gydyti buvo stengiamasi sukaupti vienoje ar dvejose vaistinėse, kad ligoniui netektų ieškoti vaistų. Insulinai buvo skirstomi vaistinėms pagal priskirtų ligonių skaičių, o išdavimas numatytas tik mėnesiui į priekį. Trūkstant retesnio vaisto, buvo surenkami duomenys iš visos respublikos apie retą vaistą vartojančius ligonius, ir vaistą paskirdavo tik tose vaistinėse, į kurias tokie ligoniai kreipdavosi [4, 26].
1.5.2. Vaistų ,,krepšelio” vertė Lietuvoje
Per metus Lietuvoje vienam gyventojui tekdavo vaistų ir medicinos prekių (rubliais):
3 lentelė. Vienam Lietuvos gyventojui tekusių vaistų ir kitų vaistinės prekių vertė rubliais [R. Stonkutė – Žukienė, Lietuvos farmacija XX amžiuje, 2005. p. 109]
Pagal lentelę (žr. 3 lent.) galima teigti, jog vienam gyventojui, tiek vaistų, tiek kitų vaistinės asortimento prekių pagal kainą vidurkis nuosekliai augo. Didžiąją dalį kainos, be abejo, sudarė vaistai.
1970 m. vaistai vienam gyventojui sudarė 8,93 rublio, o 1990 m. jau 25,78 rublio. Lyginant 1970 m. ir
1990 m., vienam gyventojui tekdavo 3 kartus daugiau vaistų rubliais. Kitų vaistinės prekių, palyginus su vaistais, dalis beveik nekito. Vaistų kaina rubliais sudarė 79-88 proc. visos vaistinės asortimento prekių kainos, tekusios vienam gyventojui. Tai rodo, kad vaistai buvo paklausiausia prekė iš visų vaistinėje perkamų prekių. O Sovietų Sąjungos vidurkis kur kas mažesnis. 1985 m. vienam gyventojui vaistinės asortimento prekių teko tik už 14,13 rub., o vaistų – už 11,38 rub. Tai galima sieti su tuo, jog Sovietų Sąjunga buvo labai didelė valstybė, daug gyvenviečių, kurios yra atsiskyrusios, sunkiai pasiekiamos, sunku aprūpinti vaistines vaistais, tad skurdesnis vaistų pasirinkimas ir menkesnis vaistų krepšelis [26].
Lietuvos vaistinių asortimento didžiausią dalį sudarė vaistai (85,3 proc.), tvarsliava (5,7 proc.), ligonių higienos reikmenys (3,4 proc.), kosmetika – 2,7 proc [26].
Apie 10 proc. Lietuvos vaistinėms reikalingo vaistų asortimento pagamindavo lietuviškos gamybos įmonės, o iš kitų sovietinių respublikų buvo gaunama apie 55-60 proc. reikalingų vaistų.
Apie 30 proc. sudarydavo importiniai vaistai. Didžiausią gaunamų vaistų dalį sudarė vaistai kraujagyslių ir širdies ligoms gydyti (15 proc.), antiinfekciniai vaistai (24 proc.), iš jų – antibiotikai (18-19 proc.), NVNU (10,4 proc.), vitaminai (9 proc.), raminamieji (9 proc.) [26].
1.5.3. ,,Deficitinių” vaistų pakeičiamumas
Laikinai nesant konkrečiam vaistui, buvo galima gauti pakaitalą – panašaus arba tokio pat veikimo vaistą. Tais laikais dažnai būta vaistų trūkumų, tad neretai tekdavo ieškoti alternatyvų, vaistų su tomis pačiomis pagrindinėmis indikacijomis, atsižvelgiant į šalutinius poveikius, kontraindikacijas. Kaip ir dabar, nesant tiekime kažkokio konkretaus vaisto – dažniausiai yra pakaitalas, su ta pačia veikliąja medžiaga, bet kitu firminiu pavadinimu [1]. Pavyzdžiui, pagal 1977 m. kovo 1 d. literatūrą, tuo metu vietoj reikiamo vaisto gydytojai savo nuožiūra galėjo keisti vaistus, atsižvelgiant į minėtas indikacijas:
• 5-NOK galima keisti į Furadoniną;
• Mukaltiną galima keisti į Pertusiną; Termopsio sausą ekstraktą arba žolę; Natrio hidrokarbonato 0,25 tabletes; Terpino hidrato mitelius arba tabletes;
• Metotreksatą į Ciklofosfano ar Rubomicino injekcijas;
• Gentamicino injekcijas į Chlortetraciklino hidrochlorido tabletes arba geomicino injekcijas;
• Eufilino tabletes keičiama į eufilino injekcijas arba miltelius;
• Korvalolį į Cardiovaleno lašus, Validolį ar Valokordino lašus;
• Digoksiną į Abicino tabletes, injekcijas; Celanido, Cordigito, Gomfotino tabletes; Digitoksino žvakutes, tabletes;
• Brufen tabletes į aspirino tabletes;
• Abomin į Pepsidil, Pepsinum, Salpepsinum ar Acidin-pepsinum tabletes;
• Almagel į Bismuto subnitratą, Kalcio karbonatą, Magnio oksidą/ subkarbonatą, Vitamino U tabletes [21].
1.6. ,,Deficitinių” vaistų, nebeegzistuojančių Lietuvos rinkoje, charakteristikos
Vaistai, puikiai žinomi vyresnės kartos farmacijos specialistų, tačiau menkai žinomi jaunesnės kartos atstovų. Nebetiekiami Lietuvos rinkai nuo pat nepriklausomybės atgavimo, o kai kurie visai išimti iš rinkos.Tačiau, nuvažiavus i Rusiją, kai kuriuos paminėtus vaistus vis dar galima aptikti vaistinėse:
Klofelin. Sinonimai: Atensina, Capresin, Catapres, Catapresan, Chlophazolin, Clonidinum, Clonidine, Haemiton, Normopresan, Prescatan. Sudėtis: 2-(2,6-Dichlorfenilamino) – imidazolino hidrochloridas.
Vartojimo formos: ampulės, tabletės, lašai. Vartojamas įvairioms arterinės hipertenzijos formoms gydyti ir glaukomai [28].
Lespenephryl. Vaistas, vartojamas aterosklerozės ir nefritų gydymui. Tai augalo Miltuotoji Lespedeza ( Lespedeza capitata) stabilizuota tinktūra, pasižyminti antiazoteminiu poveikiu, nuo ūminių ir lėtinių hiperazoteminių nefritų, azotemijų, atsiradusių ne dėl inkstų funkcijos sutrikimų bei aterosklerozės gydymui. Vartojimo forma – tirpalas [28].
Solutan. Vartojamas bronchinei astmai ir bronchitui gydyti. Sudėtis: skystas šunvyšnės ekstraktas, skystas durnaropės ekstraktas, skystas raktažolės ekstraktas, skystas tolutaniškas balzamo ekstraktas, efedrino hidrochloridas, natrio jodidas, novolainas, glicerinas, etilo alkoholis ir distiliuotas vanduo.
Vartojimo formos: lašai, galima ir inhaliuoti. Importinis vaistas. Skiriamas į vidų po 10-30 lašų 3 kartus per dieną. Esant bronchinės astmos priepuoliams dozę galima didinti iki 60 lašų. Išleidžiamas flakonais po 60 ml [10].
1.7. Alternatyvūs gydymosi būdai
Pasiteiravus senjoro, apie vartotus vaistus sovietmečio laikotarpiu, galima išgirsti įvairius vaistinių augalų pavadinimus – štai kas buvo labiausiai prieinama paprastiems gyventojams. Nuovirai, užpilai, arbatos, pavilgai, kompresai, aliejai, maceratai, tinktūros, sirupai, inhaliacijos– gelbėdavo nuo kasdienių negalavimų ar rimtų ligų. Juk dažniausiai nebūdavo jokios kitos išeities, kaip gydytis tuo, ką turima savame darže ar pievoje. Gydėsi tiek rimtesnes ligas, tiek patį paprasčiausią peršalimą.
Pavyzdžiui, arbatas gerdavo nuo daugelio susirgimų [24, 29]. Keletas jų:
• Gerklės uždegimui malšinti skalaudavo gerklę: ąžuolo žievė 2d. ir liepos žiedai 1d.; liepos žiedai 2d. ir ramunėlių žiedai 3d.
• Karčioji arbata apetitui: kartusis kietis 4d. ir kraujažolės žolė 1d.
• Atsipalaidavimui, miegui: valerijono šaknys 1d, pipirmėčių lapai 2d., apyniai 1d., pupalaiškių lapai 2d.
• Kosuliui gydyti: gysločio lapai 3d., saldymedžio šaknys 3d., šalpusnio lapai 4d.
• Šlapimo išsiskyrimą aktyvinanti: miltinė meškauogė 4d., saldymedžio šaknys 1d., kadagių uogos 4d.
• Liuosuojanti: šaltekšnio žievė 3d., dilgėlių lapai 2d., kraujažolės žolė 1d [24, 29].
Nuovirai:
• Aterosklerozei gydyti: kraujažolių žolė 30g, arnikų žiedai 20g ir jonažolių žolė 50g;
• Aukštam kraujospūdžiui: gudobelių vaisiai 30g, gudobelių žiedai 20g, erškėčių vaisiai 30g, mažųjų žiemių žolė 20g;
• Skrandžio spazmams: valerijonų šaknys 30g, liepų žiedai 20g, ramunėlių žiedai 20g, pipirmėčių lapai 30g;
• Skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opaligei gydyti: ramunėlių žiedai 45g, varpučių šakniastiebiai 20g, saldymedžių šaknys 35g [24, 29].
Užpilai:
• Lėtiniam bronchitui: šalpusnių lapai 15g, plačialapių gysločių lapai 20g, dirvinių asiūklų žolė 25g, pavasarinių raktažolių žolė 40g;
• Aukštam kraujospūdžiui: paprastųjų krapų žolė 20g stiklinei vandens;
• Nuo alkoholizmo: kartusis kietis 1d, skėtinė širdažolė 20d.
• Peršalimo ligoms: Erškėčių vaisiai su liepų medumi;
• Dismenorėjai: ramunių žiedai 20g, paprastosios kraujažolės žolė 20g, melisos lapai 10g [24, 29].
Inhaliacijos:
• Peršalimui: virtų bulvių su lupenomis garai, įlašinus kelis lašus jodo [24, 29].
Kompresai:
• Gerklės skausmui: druskos kompresai; vandeniu skiesta degtine įtrinti kaklą ir aprišti marle.
• Dermatitui: medetkų žiedai 15g, ąžuolo žievė10g, ramunių žiedai 10g [24, 29].
Vonios:
• Reumatinis artritas, radikulitas: 200g šalavijų lapų (takažolių žolės arba ramunėlių žiedų) 5l vandens ir supilti 5 vonią;
• Inkstų ir šlapimo takų ligos: po 150 g beržų lapų, takažolių žolių, šalavijų lapų užplikyti 4l vandens [24, 29].
Gydymasis vaistiniais augalais padeda išspręsti/išsprendžia begales sveikatos sutrikimų.
Gydytojas, mokslininkas ir filosofas Avicena (Ibn Sina) yra pasakęs: ,,Gydyti galima trimis priemonėmis: žodžiu, žole ir peiliu” [Fakhry, 2004]. Vaistinių augalų poveikis yra pagrįstas įvairiais moksliniais tyrimais, veiksmingumas grindžiamas ilgamete patirtimi – nuo pat žmonijos atsiradimo.
Tad neveltui žmonės, neturintys galimybių gydytis reikalingais vaistais, gręžiasi į gamtą ir liaudies mediciną [23].
2. TYRIMO METODIKA
2.1. Tyrimo organizavimas
Siekiant išanalizuoti farmacijos specialistų, dirbusių sovietinėje Lietuvoje, prisiminimus apie ,,deficitinius” vaistus, pirmiausia buvo atlikta mokslinės literatūros analizė, kuri leido teoriškai susipažinti su analizuojama tema ir tinkamai pasiruošti tyrimui. Buvo sudarytas tyrimo planas:
numatyti tikslai, pasirinkti tyrimo metodai. Magistro darbe buvo taikoma mišri duomenų rinkimo strategija. Istorinis tyrimas buvo derinamas su interviu ir anketinės apklausos metodais. Tyrimo pabaigoje atlikta gautų duomenų analizė ir interpretavimas, pateiktos apibendrinančios išvados ir praktinės rekomendacijos. Tyrimas buvo atliekamas nuo 2018 m. sausio 18 d. iki birželio 24 d.
Panevėžio, Kauno ir Kėdainių miestuose bei Kėdainių rajone.
2.2. Tyrimo metodai
Siekiant įvertinti farmacijos specialistų, dirbusių sovietinėje Lietuvoje prisiminimus apie ,,deficitinius” vaistus, buvo atliekamas kokybinis tyrimas. Kokybinis tyrimas pasirinktas dėl keletos priežasčių:
• Kokybiniams tyrimams netaikomi griežti imties tūrio reikalavimai. Jų reprezentatyvumą lemia ne atsitiktiniai tiriamųjų parinkimo būdai, o lankstūs vienokie ar kitoke teoriniai kriterijai. Dėl to galima manyti, jog svarbiausia kokybinių tyrimų dalis – tyrimo duomenų apibendrinimas, tačiau gana sudėtingas;
• Kokybinių tyrimų metodai yra lankstūs, orientuoti į procesą, interpretaciją, situacijos ir elgesio ryšį. Kokybinis tyrimas gali būti susijęs su individo ar grupės elgsena tam tikroje aplinkoje. Tokiais tyrimais stengiamasi atskleisti, kas atsitiko tam tikroje socialinėje aplinkoje, kaip palaikomi socialiniai ryšiai ir ką tie įvykiai ir ryšiai reiškia dalyviams (Kardelis, 2005).
Anketinė apklausa. Tiriamųjų apklausai taikytas anketavimo metodas. Šis tyrimo metodas pasirinktas dėl to, kad nereikalauja didelių finansinių ir laiko sąnaudų bei leidžia išsiaiškinti
apklausiamojo asmens požiūrį ir nuomonę tam tikrais klausimais. Respondentas anketą gali užpildyti sau patogiu metu, o anketos klausimai konkretūs, tikslūs ir aiškūs.
Interviu metodas. Tai viena iš apklausos rūšių, integruotų į stebėjimo metodų grupę. Interviu tikslai labai platūs: įvertinti asmenį kai kuriais požiūriais, iškelti bei plėtoti hipotezes, rinkti informaciją eksperimentiniams tyrimams. Interviu nuo anketinės apklausos skiriasi tuo, jog visa informacija yra gaunama žodžiu ir suteikia platesnes galimybes nuodugniau pažinti tiriamąjį asmenį, kai anketinėje apklausoje tokios galimybės yra labai ribotos (Kardelis, 2005). Šiuo atveju interviu buvo standartizuotas, kai klausimai buvo numatyti iš anksto. Šis struktūrizuotas individualus interviu metodas buvo pasirinktas todėl, kad būtų atskleistas respondento požiūris į tarybinę valdžią, į farmacijos specialisto darbinę aplinką sovietmečiu, prisiminimai apie ,,deficitinius” vaistus.
Istorinis tyrimas. Šio tyrimo metodo esmė – kaip rūpima problema kito tam tikrą laiko tarpą, o gautos išvados gali būti pritaikytos dabarčiai (Gall ir kt., 1996), taip pat padeda suvokti dabartį moraliniuose rėmuose. Istorinio tyrimo metu analizuotas antrinių istorinių rašytinių šaltinių turinys.
Tyrimo medžiaga rinkta Kauno farmacijos muziejaus archyvuose, asmeninėse respondentų kartotekose, LSMU bibliotekoje, Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės - Bitės viešojoje bibliotekoje.
2.3. Tyrimo eiga
Tyrimo pradžioje buvo atlikta istorinių rašytinių šaltinių analizė, kad būtų galima suformuluoti tinkamus klausimus anketinei apklausai, atskleistas tyrimo tikslas ir tikslingai einama tyrimo uždavinių link.
Tiriamieji buvo atrenkami pagal tai, ar kaip farmacijos specialistams teko dirbti sovietiniu laikotarpiu Lietuvos vaistinėse.
Tyrimo objektas: Apklaustųjų prisiminimai apie “deficitinius” vaistus sovietiniu laikotarpiu.
Prieš pradedant vykdyti tyrimą, buvo atlikta sudarytų anketų validacija, kurios tikslas - išsiaiškinti, ar sudaryti klausimai yra tinkami ir gerai suprantami respondentams. Struktūrizuoto interviu metodu anonimiškai buvo apklausti 4 ,,Gintarinės” vaistinės darbuotojai, atitinkantys kriterijus ir po šios apklausos anketa buvo pakoreguota.
Per tyrimo atlikimo laikotarpį, kuris tęsėsi nuo nuo 2018 m. sausio 18 d. iki birželio 24 d.
Panevėžio, Kauno ir Kėdainių miestuose bei Kėdainių rajone buvo apklaustas 31 asmuo, sovietmečiu dirbęs Lietuvos vaistinėse kaip vaistininkas ar vaistininko padėjėjas. Kai kurie šiuo metu dar
