Magistro baigiamasis darbas

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS FARMACIJOS FAKULTETAS

MIGLĖ KALINAITĖ

VAKCINACIJOS TEMA TARPUKARIO

LIETUVOS SPAUDOJE

Magistro baigiamasis darbas

Vientisųjų studijų programa „Farmacija“, valstybinis kodas 6011GX003 Studijų kryptis „Farmacija“

Darbo vadovas:

doc. dr. Vilma Gudienė

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS FARMACIJOS FAKULTETAS

VAISTŲ TECHNOLOGIJOS IR SOCIALINĖS FARMACIJOS KATEDRA

TVIRTINU:

Farmacijos fakulteto dekanė Ramunė Morkūnienė: Data:

VAKCINACIJOS TEMA TARPUKARIO LIETUVOS SPAUDOJE

Magistro baigiamasis darbas

Darbo vadovas:

doc. dr. Vilma Gudienė Data:

Recenzentas Darbą atliko: Magistrantė Miglė Kalinaitė

Data Data

TURINYS

SANTRAUKA ... 4

SUMMARY ... 5

SANTRUMPOS IR SĄVOKOS ... 7

ĮVADAS ... 8

DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI ... 10

1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 11

1.1 Vakcinacijos istorija ... 11

1.1.1 Vakcinacijos ištakos – inokuliacija ... 11

1.1.2 Pirmosios vakcinos sukūrimas ... 11

1.1.3 Naujų vakcinų kūrimas XIX a. pab. – XX vid. ... 12

1.2 Pasauliniai karai ir vakcinacija ... 13

1.3 Skiepų istorija Lietuvoje ... 15

1.3.1 Imunoprofilaktikos raida Lietuvoje ... 15

1.3.2 Infekcinės ligos bei kova su jomis Tarpukariu ... 16

1.4 Pirmieji pasipriešinimai vakcinacijai ... 18

2. TYRIMO METODIKA ... 20

3. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS ... 22

3.1 Žurnalo „Medicina“ 1920 – 1940 m. publikacijų apie vakcinaciją apžvalga ... 22

3.2 Diskusijų apie vakcinaciją apžvalga populiariojoje spaudoje ... 33

3.3 Prieštaringų vakcinacijos vertinimų apžvalga ... 35

IŠVADOS ... 39

PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 40

LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 41

SANTRAUKA

M. Kalinaitės magistro baigiamasis darbas „Vakcinacijos tema Tarpukario Lietuvos spaudoje“/mokslinė vadovė doc. dr. V. Gudienė; Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Farmacijos fakulteto Vaistų technologijos ir socialinės farmacijos katedra. – Kaunas.

Darbo tikslas: Įvertinti temas apie vakcinaciją Tarpukario Lietuvos spaudoje.

Tyrimo uždaviniai: Ištirti profesinėje medicinos bei farmacijos spaudoje, žurnaluose

„Medicina“ ir „Farmacijos žinios“ aptariamas vakcinacijos temas; Išanalizuoti temas apie vakcinaciją, aptariamas dienraščiuose, savaitraščiuose bei populiariuose žurnaluose; Įvertinti prieštaringas diskusijas vakcinacijos tema periodikoje.

Metodika: Atliekant tyrimą naudotas istorinis – aprašomasis tyrimo metodas, lyginamosios

analizės metodas. Atlikus tyrimo šaltinių paiešką buvo įvertinamas šaltinių turinys, nustatinėjama, ar rasta informacija yra tinkama tyrimui. Informacija iš šaltinių buvo suvesta į Microsoft Office Excel programą pagal metus bei tematiką. Pagal programoje suvestus duomenis buvo pasirinktos tirti dvi šaltinių grupės: profesinė Tarpukario spauda bei populiarieji leidiniai, skirti visuomenei.

Rezultatai: Šaltinių analizė atskleidžia, kad pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais

daugiausiai gyventojų sirgo raupų, dėmėtosios šiltinės infekcinėmis ligomis, antroje Tarpukario pusėje – tuberkulioze, vidurių šiltine, kokliušu, tad profesinėje spaudoje daugiausiai buvo diskutuojama šių infekcinių ligų bei skiepų nuo jų temomis. Didelę reikšmę vakcinacijoje užėmė Valstybinis higienos institutas, tad jis dažnai minimas publikacijose. Dėl dažniausiai pasitaikančių vaikų susirgimų daugelis užkrečiamų ligų buvo laikoma vaikų ligomis, tad ypatingas dėmesys buvo skiriamas ir vaikų imunizacijai. Pradėjus vykdyti skiepijimus pasitaikydavo tam tikrų nesėkmių, o su jomis ėmė rastis ir gyventojų abejingumas vakcinoms.

Išvados: „Medicinoje“ buvo rašoma apie infekcines ligas, kurias buvo siekiama suvaldyti

SUMMARY

Final Master‘s thesis „The topic of vaccination in the Interwar Lithuanian periodicals“, written by Miglė Kalinaitė, supervised by doc. dr. Vilma Gudienė;Department of Drug Technology and Social Pharmacy at the Faculty of Pharmacy, Lithuanian University of Health Sciences. – Kaunas.

Aim of research: Evaluate topics on vaccination discussed in the Lithuanian periodicals

during Interwar period of Lithuania.

Tasks of the study: To research topics of vaccination discussed in the professional medical

and pharmaceutical literature such as magazines "Medicina" and "Farmacijos žinios"; Analyze topics of vaccination discussed in daily and weekly newspapers and popular magazines; To evaluate conflicting assessments of vaccination in periodicals.

Methodology: In the course of the research, historical-descriptive research method and the

method of comparative analysis were used. When a research of sources was done, the content of the sources was evaluated, and it was determined whether the information found was suitable for the research. Information from sources was compiled into Microsoft Office Excel and sorted by the year and topic. According to the data summarized in the program, two groups of sources were selected for research: professional Interwar literature and popular periodical publications.

Results: The analysis of sources reveals that during the initial years of Lithuania's

independence most people had smallpox, typhoid infectious diseases. During the second part of Interwar - tuberculosis, typhoid, pertussis were dominant. As a result, topics of these infectious diseases and vaccines were mostly discussed in the professional periodics. The State Institute of Hygiene played an important role in vaccination, so it was often mentioned in publications. Due to the most common diseases in children, many infectious diseases were considered as childhood diseases, so special attention was paid to the immunization of them. There have been some failures since the introduction of vaccinations, which have led to population indifference to vaccines.

Conclusions: In the journal "Medicina" it was written about the most common infectious

SANTRUMPOS IR SĄVOKOS

BCG – Kalmeto-Gereno lazdelių (Bacillus Calmette–Guérin (BCG)) vakcina, dar vadinama BCG arba

tuberkuliozės skiepu – vakcina.

PSO – pasaulio sveikatos organizacija.

VMD – Vilniaus medicinos draugija, vienijanti medicinos daktarus ir profesorius, iškilusi XIX a. pr.

ir veikianti iki šiol.

Autovakcina – vakcina, pagaminta iš mikrobų to paties ligonio, kuris ja bus gydomas.

Imunizacija – procesas, kuriuo siekiama žmogui ar gyvūnui sukelti imuninį atsaką (imunitetą). Imunologija – biomedicinos mokslų šaka, tirianti organizmų imuniteto genetinius, molekulinius ir

ląstelinius dėsningumus, padedančius išsaugoti organizmo homeostazę ir apginti nuo genetiškai svetimų veiksnių.

Imunoprofilaktika – imunologinių vaistinių preparatų bei medicinos priemonių naudojimas žmonių

atsparumui užkrečiamosiomis ligomis didinti.

Inaktyvacija – procesas, kurio metu bakterijos ar virusai inaktyvuojami karščiu ir/ar cheminėmis

medžiagomis, tokiu būdu gaminant negyvas vakcinas.

Inokuliacija (varioliacija) – skiepijimo būdas, taikytas XVIII a. dar iki atsirandant vakcinacijai, kai

vakcina būdavo švirkščiama į odą, ją skarifikuojant.

ĮVADAS

Skiepai – viena iš šiuo metu aktualiausių visuomenėje plačiai aptariamų sveikatos temų. Susiformavęs požiūris į skiepus (palankus arba nepalankus) didžiąja dalimi lemia skiepijimo apimtis šalyje ir ligų, kurių būtų galima išvengti atliekant asmenų vakcinaciją, paplitimą [77]. Neretai skiepijimai priskiriami prie didžiausių žmonijos atradimų. Skiepijimais pasaulyje išnaikinti raupai, poliomielito likvidavimo programa pasiekė baigiamąją stadiją, toli pažengė tymų ir raudonukės likvidavimo programa, labai sumažėjo naujagimių sergamumas stablige, raudonuke, difterija, kokliušu bei kitomis ligomis, kurias galima valdyti vakcinomis. Veiksmingai įdiegus visuotinio skiepijimo programas JAV sergamumas vakcinomis valdomomis ligomis sumažėjo daugiau nei 92 %, o mirtingumas nuo šių ligų – daugiau nei 99 % [28].

Lietuva taip pat turi senas skiepijimų tradicijas. Medicinos daktaras Janas Bėkleris skiepijo žmones karvės raupų medžiaga dar 1768 m. – net 28 metais anksčiau nei Edvardas Dženeris, kuris 1796 m. atliko karvių raupų įskiepijimo eksperimentą. Šis skiepijimo būdas greitai paplito Lietuvoje. Tarp pirmųjų propagavusių šį metodą buvo Vilniaus universiteto profesoriai Jozefas Frankas, Augustas Bekiu, Johanas Andrius Lobenveinas, Andrius Sniadeckis. Praktinės vakcinacijos pradininku laikytinas A. J. Bernardas, dirbęs Šiauliuose. Vilniuje 1808 m. J. Franko iniciatyva įkurtas vienas pirmųjų Europoje ir pirmasis Rytų Europoje Vakcinacijos institutas (dabartinis Higienos institutas), o 1897 m. atidaryta Pastero stotis, kuri tuo metu laikyta viena pažangiausių kovos su pasiutlige įstaigų regione. Čia iš triušio nugaros smegenų buvo gaminama pasiutligės vakcina Lietuvos, Baltarusijos ir Latvijos gyventojams, kasmet šia vakcina buvo paskiepijama daugiau nei po 1000 žmonių. Vilniaus Pastero stotyje naudota kelios pasiutligės vakcinos, o už skiepijimą reikėjo mokėti. Daug garsių žmonių ir organizacijų, veikusių Lietuvoje, prisidėjo prie skiepijimo nuo raupų plėtojimo, o nuo 1930 m. šis skiepijimas tapo privalomas. Paskutinis susirgimo raupais atvejis Lietuvoje buvo užregistruotas 1936 m. [26,41].

Vakcinų skiepijimas, sėkmingai realizuotos plataus masto imunoprofilaktikos programos labai pakeitė pasaulį. Vis dėlto, vakcinų skiepijimo programos tapo savo veiksmingumo įkaitais: nebematydami anksčiau siautėjusių užkrečiamųjų ligų pavojaus, žmonės neretai pradeda abejoti skiepijimų nauda ir reikalingumu – jiems susidaro įspūdis kad tokios ligos neegzistuoja, pavojus išnykęs, o apie vakcinaciją galima pamiršti. Tai nėra naujas reiškinys: netrukus po to, kai E. Dženeris paskelbė savo darbus apie karvių raupų skiepijimą, Anglijoje susikūrė draugija prieš skiepijimus [28].

šiomis dienomis. Pasaulyje siaučia koronaviruso pandemija, o socialiniuose tinkluose keliama sumaištis abejojant dėl vakcinų nuo COVID-19 veiksmingumo. 2020 m. birželio 17 d. Europos Komisijai pateikus Europos strategiją, kuria siekta paspartinti vakcinų nuo COVID-19 kūrimą, gamybą ir naudojimą, o 2020 m. spalio 15 d. Komisijai priėmus vakcinacijos strategiją jau 2020 m. gruodį nuo koronaviruso pradėta skiepyti ir Lietuvoje. Su pradėtu skiepijimu ėmė augti ir žmonių baimė dėl spaudoje pateikiamos dezinformacijos bei vakcinacijos priešininkų pasisakymų. Be COVID-19 pandemijos kai kuriose ES šalyse nustatomi neregėti ligų, kurių galima išvengti skiepijant, protrūkiai, kadangi skiepijimo mastas yra nepakankamas. Blėstantis žmonių pasitikėjimas skiepijimu, geografiniai galimybių pasiskiepyti skirtumai ir dezinformacijos apie skiepijimą augimas kelia susirūpinimą ir yra rimtas uždavinys visuomenės sveikatos ekspertams. Europos Komisijos ir ES valstybių narių tikslai yra bendri: tai vienodų galimybių pasiskiepyti visiems ES piliečiams užtikrinimas, kova su dezinformacija ir pasitikėjimo skiepais didinimas [88].

Temos aktualumas: diskusijos apie vakcinaciją aktualios ir šiomis dienomis. Pasaulyje

siaučiant COVID-19 pandemijai, skiepijimosi klausimas yra ypač svarbus. Lietuvoje, nors ir praėjo daugiau kaip 200 metų, kai pradėta imunizacija, nepasitikėjimas skiepais vis dar egzistuoja. Naujai sukurta vakcina nuo koronaviruso sukėlė aršias diskusijas visuomenėje. Istorija kartojasi ir žmonės, apimti baimės bei abejonių tiki padrikomis informacijos nuotrupomis, bet ne visuma, o medikai vienijasi įrodyti skiepų naudą ir svarbą. Farmacininko vaidmuo taip pat užima svarbią vietą šiuo klausimu. Nuo 2021 m. vaistininkai, įgiję asmens sveikatos priežiūros praktikos licenciją (išplėstinės praktikos vaistininkai), gali skiepyti pacientus ir vaistinėse, specialiai tam įrengtuose, visuomenės sveikatos saugos teisės aktų reikalavimus imunoprofilaktikos paslaugų teikimui atitinkančiuose kabinetuose. Norint valdyti skiepais valdomas infekcines ligas, labai svarbu visuomenėje užtikrinti dideles skiepijimo apimtis, o spaudoje reiškiamas požiūris į vakcinaciją kaip XX a. taip ir dabar daro didelę įtaką visuomenei.

Teorinė ir praktinė reikšmė: išanalizavus kokiomis temomis dažniausiai buvo diskutuojama

DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI

Darbo tikslas: Įvertinti temas apie vakcinaciją Tarpukario Lietuvos spaudoje. Darbo uždaviniai:

1. Ištirti profesinėje medicinos bei farmacijos spaudoje, žurnaluose „Medicina“ ir „Farmacijos žinios“ aptariamas vakcinacijos temas.

2. Išanalizuoti temas apie vakcinaciją, aptariamas dienraščiuose, savaitraščiuose bei populiariuose žurnaluose.

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1 Vakcinacijos istorija

1.1.1 Vakcinacijos ištakos – inokuliacija

Šiuolaikinės imunologijos šaknys gali būti siejamos su XVIII a., kai buvo bandomos imunizacijos nuo raupų technikos. 1714 m. vienas graikų – italų gydytojas, dirbęs Konstantinopolyje (buvęs Stambulo pavadinimas), parašė laišką Karališkajai draugijai apie raupų sukėlimą įpjovimu arba inokuliacija kaip kadaise buvo praktikuojama Konstantinopolyje. Didžiosios Britanijos ambasadoriaus Konstantinopolyje žmonos sūnus buvo inokuliuotas raupais ambasados chirurgo. Nuo tada ji bandė populiarinti tokį raupų skiepijimą ir Anglijoje [34].

Inokuliacija, arba kitaip – varioliacija buvo pirmasis ginklas kovai su raupais dar iki vakcinacijos. Be abejo, inokuliacija taip pat pasiglemžė daug gyvybių, tačiau žymiai mažiau, nei natūraliai susirgus raupais [5]. Pirmasis žinomas asmuo, kuris pasižymėjo ankstyvu eksperimentu, sukeliančiu imunitetą prieš raupus bei įvedęs karvių raupų inokuliaciją buvo ūkininkas Bendžaminas Džestis. 1789 m., kai raupų epidemija smogė jo kaimui, Bendžaminas, norėdamas apsaugoti, inokuliavo savo šeimą, kuri sėkmingai išgyveno epidemiją be jokių ligos simptomų. Visgi, B. Džestis neparodė jokio susidomėjimo sisteminiam savo metodų testavimui ar rezultatų publikavimui, tad jo atradimai buvo iš esmės pamiršti [3].

1.1.2 Pirmosios vakcinos sukūrimas

berniuko Dž. Fipso ranką. Berniukas patyrė vietinę reakciją, kelias dienas jautėsi blogai, tačiau visiškai pasveiko. Na, o po septynių savaičių Dženeris įskiepijo berniukui tikrųjų raupų pūlių. Užuot susirgęs, berniukas jautėsi kuo puikiausiai. Taip Dženeris įrodė, kad karvių raupų medžiaga, perduodama grandinėje nuo vieno žmogaus kitam apsaugo nuo raupų. Šis istorinis įvykis davė pradžią vakcinacijai ir naujų vakcinų kūrimui, o raupai tapo pirmoji ir iki šiol vienintelė infekcinė liga, visiškai išnaikinta visuotine vakcinacija [30]. Na, o 1803 m. gegužės 17 d. pirmojo Karališkosios Draugijos susitikimo metu Dženeris oficialiai pirmą kartą paminėjo terminą vakcinacija bei jo kilmę nuo žodžio „karvė“ - (lot. vacca) [6].

1.1.3 Naujų vakcinų kūrimas XIX a. pab. – XX vid.

Kitas svarbus pasiekimas vakcinacijos istorijoje tai – mokslininko, mikrobiologo Luji Pastero pagaminta pirmoji laboratorijoje sukurta vakcina. 1879 m. L. Pasteras susilpnino vakcinoje naudojamas bakterijas. Atsitiktinai taikydamas slopinimo metodą laboratorijoje jis tyrė paukščių cholerą, suleisdamas viščiukams gyvas bakterijas ir fiksuodamas mirtiną ligos progresavimą. Pasteras nurodė savo padėjėjui, jog šis prieš išvykdamas atostogų viščiukams suleistų šviežios bakterijų kultūros. Vis dėlto asistentas pamiršo, o grįžęs po mėnesio įvykdė Pastero prašymą. Vištos, nors ir turėjo lengvų ligos požymių, išgyveno. Na, o kai jos vėl buvo sveikos, Pasteras suleido šviežios bakterijų kultūros ir tiriamos vištos nesusirgo [6]. Taip Pasteras suformulavo susilpninimo idėją ir pademonstravo savo metodą pirmiausia su Pasteurella multocida – viščiukų viduriavimo sukėlėju, tada su avių juodlige ir labiausiai sensacingu – pasiutligės virusu bei nuo jo sukurta vakcina [1].

neutralizuojančius antikūnus veikti. Taip 1923 m. gimė toksoidinės difterijos vakcina, o 1926 m. ir vakcina nuo stabligės [1,6].

XX a. cheminis inaktyvavimas taip pat buvo taikomas virusams. 1933 m. ištikusi gripo epidemija suteikė galimybę atlikti šios ligos eksperimentinį tyrimą. Įvairūs bandymai buvo nesėkmingi, o pirmoji sėkmė buvo užtikrinta tik, kai epidemija jau buvo bepasibaigianti. Tyrimo metu gauti rezultatai atskleidė, jog gripo epidemijoje yra viruso elementas, kuris atlieka svarbų vaidmenį žmogaus ligos etiologijoje [1,12]. Pirmoji gripo vakcina buvo patvirtinta Jungtinėse Amerikos Valstijose 1945 m. naudoti kariuomenės imunizacijos tikslams. Gripo vakcinos kūrimas buvo svarbus JAV kariuomenės prioritetas po to, kai 1918–1919 m. pandemijos metu maždaug 1 iš 67 karių mirė nuo gripo [13]. Gripo vakcina buvo pirmoji sėkmingai inaktyvuota viruso vakcina ir patirtis su šia vakcina Amerikos virusologui Jonui Salkui davė pagrindą sėkmingai sukurti inaktyvuotą poliomielito vakciną [1].

1.2 Pasauliniai karai ir vakcinacija

Medicinos mokslas progresavo ir buvo paveiktas I pasaulinio karo. Medicinos laboratorijos, kai kurios finansuotos „Welcome Trust“ labdaros fondo, orientuoto į sveikatos tyrimus, buvo dislokuotos kartu su armijomis. Geriausi mokslininkai bei gydytojai stojo į karą kaip medicinos specialistai. Nauji vaistai ir vakcinos buvo plačiai bandomos ir apie tai būdavo pranešama medicinos žurnaluose. Kai kurie bandymai pavykdavo ir būdavo pripažinti specialistų. Daugelis šių teigiamų istorinių pokyčių buvo labai pasiteisinę, nes būtent kariuomenė paskatino medicinos tyrimus, o 1946 m. kontroliuojami klinikiniai tyrimai tapo priimtina priemone įvertinti naujas vakcinas ir antimikrobinius vaistus [15].

Prieš II pasaulinį karą kariai dažniau mirė nuo ligų nei nuo mūšio traumų, o kai Europoje II pasaulinis karas prasidėjo, JAV kariuomenė pripažino, kad infekcinė liga yra toks pat didžiulis priešas, kaip ir bet kuris kitas, kurį jie sutiks mūšio lauke. Dėl to imtos kurti vakcinos kariams. Vakcinos buvo patrauklios kariuomenei dėl paprastos priežasties: jos efektyviau sumažino bendrą kariuomenės nedarbingumo dienų skaičių nei dauguma terapinių priemonių. Tai sukėlė neregėto masto inovacijų lygį, kuris tęsėsi ilgai dar karui pasibaigus. Kai pramonė ir akademinė bendruomenė pradėjo bendradarbiauti su vyriausybe dėl naujų būdų vakcinoms kurti, buvo įsitikinta, kad daugelis pagrindinių pažangos kliūčių buvo ne mokslinės, o organizacinės [18]. Dėl medicinos mokslo pažangos, viešosios sveikatos programų įgyvendinimo ir elgsenos pokyčių labai sumažėjo mirtingumo lygis, lėmęs įspūdingą žmonių populiacijos skaičiaus augimą pasibaigus II pasauliniam karui. Samuelis Prestonas, JAV demografas ir sociologas, visų pasaulio šalių, kurioms buvo žinomi atitinkami duomenys, gyventojų vidutinės tikėtinos gyvenimo trukmės padidėjimą nuo XX a. ketvirtojo dešimtmečio iki septintojo dešimtmečio išskaidė į komponentus. Jis nustatė, kad mažiau negu 20% pasaulinio vidutinės tikėtinos gyvenimo trukmės padidėjimo tuo laikotarpiu priklausė nuo pajamų padidėjimo, o daugiau nei 80% – nuo medicinos pažangos ir skiepijimo. Ketvirtajame ir penktajame praeito amžiaus dešimtmetyje buvo sukurti sulfanilamidiniai preparatai ir antibiotikai, kiek vėliau – kiti vaistai, įveikiantys infekcines ligas. Pradėti profilaktiniai kūdikių ir vaikų skiepijimai. Pirmą kartą žmonijos istorijoje medicinos mokslas sugebėjo greitai ir palyginti nebrangiai išgydyti daugybę infekcinių ligų [23].

1.3 Skiepų istorija Lietuvoje

1.3.1 Imunoprofilaktikos raida Lietuvoje

nebuvo dažnas. Daugiausia kūdikių buvo paskiepyta 1929 m. – 12 953. Vidutiniškai per 10 metų kasmet buvo paskiepijami 9 272,4 vaikai. Tai nėra labai didelis skaičius, kadangi tais metais (1927– 1937 m.) gyvų gimusių vidurkis buvo apie 63 tūkstančiai kasmet, tad tik apie 15 proc. kūdikių buvo skiepyti [27]. 1933 m. laboratorijos pagrindu įsteigtas Valstybinis veterinarinės bakteriologijos institutas. Institute įkurtas atskiras Serologijos skyrius. Jame buvo gaminami biologiniai preparatai – vakcinos (skiepai), imuniniai serumai. Serologijos skyrius tapo Serologijos institutu, kuriam vadovavo daktaras Petras Radvila (1903–1987). Jo iniciatyva pradėta vystyti vakcinų, serumų ir antitoksinų, skirtų žmonėms gydyti, gamyba [25].

1.3.2 Infekcinės ligos bei kova su jomis Tarpukariu

Atgavus Nepriklausomybę, praradus sostinę Vilnių, nepriklausomoje Lietuvoje ir jos sostinėje Kaune ekonominė ir socialinė bei sanitarinė padėtis buvo labai sudėtinga. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą, karo arba vokiečių okupacijos metu Lietuvos teritorijoje ligoninių buvo labai mažai, o aprūpintų specialistais – tik keletas. Karo (1914-1918) ir pirmieji pokario (1919-1921) metai buvo epidemijų laikotarpis. Iš rytų plito dėmėtoji šiltinė, o iš vakarų – lytiškai plintančios ligos [21].

Prie kovos su infekcinėmis ligomis itin prisidėjo medicinos draugijos. Medicinos draugijų šaknys siekia pačią XIX a. pradžią. Šiame šimtmetyje jos veikė Vilniuje, Druskininkuose, Kaune, Suvalkuose. XIX a. pab. – XX a. pr. Lietuvoje pradėjo kurtis naujos draugijos. Reikšmingiausia tarp jų – Vilniaus medicinos draugija (VMD), įkurta 1805 m., kuri su trumpa pertrauka veikė iki 1939 m. Lietuvai 1918 m. vasario 16 d. atkūrus nepriklausomybę, o 1919 m. balandžio 21 d. Vilniaus kraštą okupavus Lenkijai, buvo suardytas Lietuvos valstybės vientisumas. 1919 m. spalio 11 d. buvo atidarytas lenkiškasis Stepono Batoro universitetas, o jame Medicinos fakultetas. Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto veikla persipynė su VMD veikla. VMD inicijuojant pradėjo kurtis daugiau savarankiškų specializuotų medicinos draugijų, kurios dažnai kartu su VMD ruošdavo bendrus posėdžius: draugija kovai su tuberkulioze, Vilniaus ir provincijos lenkų gydytojų draugija, neorologijos ir ginekologijos, pediatrijos ir kitos.

Pirmasis pasaulinis karas ir revoliucija Rusijoje skatino didžiulį dėmėtosios šiltinės paplitimą. Dar 1920 m. Rusijoje buvo užregistruota 4 mln. šia liga sergančių žmonių. Vakarų Europoje, tame tarpe ir Lenkijoje, Lenkijos rytinėse, ypatingai Vilniaus, vaivadijose dėmėtosios šiltinės problema buvo labai aktuali. Grįždami į tėvynę lietuviai įvežė dėmėtąją šiltinę. Nuo 1925 m. Vilniaus krašte susirgimų dėmėtąja šiltine skaičius nuolat didėjo. 1929 m. buvo sudaryti keturi valstybiniai skrajojantys priešepideminiai būriai. Būrį sudarė dezinfektorius, felčeris higienistas ir gydytojas. 1931 m. Vilniaus m. tarp įvairių gyventojų sluoksnių susirgimų dėmėtąja šiltine, plitusia iš kaimų, padaugėjo. Tad magistratas ir miesto sanitarijos institucijos paskelbė profilaktinę akciją. Jos dėka izoliuojant ligonius ligoninėse ir atliekant dezinfekciją epidemija buvo sustabdyta [21,22].

Po I pasaulinio karo beveik visose Europos valstybėse padaugėjo susirgimų difterija. Vilniaus krašte ir mieste susirgimų difterija skaičius kasmet didėjo. 1930 m. sausio 19 d. Vilniaus vaivadijos sveikatos skyriuje įvyko organizacinis priešdifterinių skiepijimų komiteto susirinkimas. Nors lėšų tuo metu savivaldybė skiepijimui skyrė nedaug, prof. V. Jasinskio užsispyrimo ir entuziazmo dėka buvo atliktas didžiulis darbas: iki 1936 m. 31000 vaikų buvo patikrintas imlumas difterijai, 15000 vaikų paskiepyta. Tad, galima teigti, jog 1919-1939 m. laikotarpyje VMD vykdytų profilaktinių akcijų dėka buvo sumažintas sergamumas kai kuriomis infekcinėmis ligomis [22]. Kita didelė problema Lietuvoje po Pirmojo pasaulinio karo buvo raupai. Grįžtantieji iš Rusijos buvo skiepijami nuo raupų. Deja, dalis pabėgėlių praeidavo į Lietuvą slapčiomis, tik jiems žinomais keliais, ir užkrėsdavo kitus. Todėl Lietuvos Respublikos sveikatos departamentas nuolat leido aplinkraščius apie raupų profilaktiką. Nepriklausomybės laikotarpiu išleisti 5 skiepijimo klausimu įsakymai ir aplinkraščiai:

1. 1922-05-05 „Raupų susirgimų apskaita“.

2. Lietuvos Respublikos sveikatos departamento 1924 m., 1925 m., 1926 m. aplinkraščiai „Raupų skiepijimas“.

3. 1928-05-09 aplinkraštis „Žinių apie raupų susirgimus teikimas“.

4. 1930-05-05 aplinkraštis „Kovos su užkrečiamosiomis ligomis taktika ir strategija“. 5. 1936 m. aplinkraštis „Žinių apie maro, choleros, raupų susirgimo teikimas“.

1.4 Pirmieji pasipriešinimai vakcinacijai

Skiepų baimė tokia sena, kaip ir patys skiepai, ji kyla su naujų skiepų išradimu. Atsiranda savotiškas ciklas: nauja vakcina sukelia naują pasipriešinimo bangą, kuri su laiku sumažėja, kol vėl išrandama nauja vakcina. Šį ciklą pradėjo pirmųjų skiepų išradėjas Edvardas Dženeris, kuris XVIII a. pabaigoje pastebėjo, jog žmonės, persirgę karvių raupais, įgauna imunitetą nuo raupų. Bandydamas tai įrodyti, jis vykdė eksperimentus su savo ir kitų vaikais, tačiau susilaukė ne pripažinimo, o visuomenės pasipiktinimo ir buvo atskirtas nuo bet kokio viešojo gyvenimo. Tačiau su laiku tobulėjant skiepų technologijai ir vaikų skiepijimui tapus privalomam, keitėsi ir visuomenės požiūris, nors jau tada buvo kuriamos įvairios prieš skiepus nutaikytos organizacijos [29].

Be to, yra žinoma, jog skiepais abejoja gydytojai net ir šiais laikais. Prof. Sauliaus Čaplinsko atlikto tyrimo duomenimis apklausus daugiau kaip 1 000 šalies gyventojų, specialistai pastebėjo, jog gydytojai rekomendavo skiepytis mažiau nei 40 proc. pacientų, nors jų rekomendacijomis pasitiki net 75 proc. žmonių. Apklausos duomenimis, beveik 30 proc. asmenų nuo 15 metų nėra skiepijęsi. Pripažįstama, kad žmonių neapsisprendimas dėl skiepų yra kliūtis sėkmingai vykdyti imunizacijos programą. Medikams tai ypač svarbus vaidmuo, skatinant skiepytis asmenis, kurie nesiryžta to daryti. Anot straipsnio autoriaus, „medikai turėtų būti gerai informuoti apie skiepų naudą ir su jais susijusias nepageidaujamas reakcijas, taip pat apie grėsmę, kurią kelia skiepais valdomos ligos, ir gebėti perteikti šią informaciją savo pacientams“ [78].

2. TYRIMO METODIKA

Rengiant darbą buvo suplanuoti pagrindiniai darbo etapai. Tyrimo pradžioje buvo nustatytas planuojamo atlikti tyrimo tikslas, suformuluoti uždaviniai. Vykdyta literatūros paieška ir apžvalga, kurios metu buvo analizuojama ir apžvelgiama mokslinė bei dalykinė literatūra,suplanuotastinkamas tyrimo metodų parinkimas, išsami tyrimo eiga, rezultatų ir darbo išvadų pateikimas. Atliekant tyrimą naudotas istorinis – aprašomasis tyrimo metodas bei lyginamosios analizės metodas. Surinkti duomenys įvertinti, analizuoti ir interpretuoti. Tyrimo metu surinkti duomenys leidžia įvertinti, kokiomis temomis apie vakcinaciją buvo diskutuojama Tarpukario Lietuvos spaudoje, analizuoti ir interpretuoti, kaip keitėsi visuomenės požiūris į skiepus, kaip dažnai profesinėje bei populiariojoje spaudoje buvo aptariamos infekcinių ligų bei skiepijimų temos.

Magistriniame darbe panaudoti šie tyrimo metodai:

Istorinis – aprašomasis metodas: analizuojami šaltiniai, juose aprašomos temos lyginamos

bei grupuojamos pagal turinį ir laikotarpį.

Lyginamosios analizės metodas: tyrimo metu gauta informacija buvo lyginama įvairiais

istorinio vystymosi laikotarpiais.

Darbo temą atskleidžiančių leidinių ieškota virtualioje kultūros paveldo sistemoje ePaveldas, Lietuvos integralioje bibliotekų informacijos sistemoje LIBIS. Pagal raktinius žodžius („skiepai“, „vakcinacija“, „imunizacija“, „raupai“ ir kt.) bei tiriamąjį laikotarpį (1920 – 1940 m.) atrinkti tokie dokumentai, kuriuose buvo galima rasti daugiausiai informacijos tyrimui. Atlikus tyrimo šaltinių paiešką, buvo įvertinamas šaltinių turinys, nustatinėjama, ar rasta informacija yra tinkama tyrimui. Informacija iš šaltinių buvo suvesta į Microsoft Office Excel programą pagal metus bei tematiką. Pagal programoje suvestus duomenis buvo pasirinktos tirti dvi šaltinių grupės: profesinė Tarpukario spauda bei populiarieji leidiniai.

Tyrimo objektai. Tarpukario Lietuvoje, 1920 – 1944 m. laikotarpiu Kauno medikų draugijos

Antrajai šaltinių grupei buvo priskirta populiarioji Tarpukario Lietuvos spauda. 1918 m. atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę buvo atgaivinti prieš I pasaulinį karą leisti periodiniai leidiniai. Dienraštis „Lietuvos aidas“, savaitraščiai „Biržiečių balsas“, „Vienybė“, „Sekmadienis“, Latvijos lietuvių savaitraštis „Rygos balsas“, laikraštis „Vilniaus rytojus“ – tai periodika, kurioje buvo rašoma ir skiepų bei infekcinių ligų temomis.

3. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS

3.1 Žurnalo „Medicina“ 1920 – 1940 m. publikacijų apie vakcinaciją apžvalga

Profesinėje spaudoje gydytojai aptardavo aktualiausias problemas, publikuodami mokslinius straipsnius, pateikdami atvejo analizes, perteikdami konferencijų medžiagą ir diskutuodami. Todėl profesinė spauda vienas iš patikimiausių šaltinių, atskleidžiančių problematiką, susijusią su infekcinėmis ligomis, jų epidemiologija, gydymo būdais, imunologija, konkrečių ligų atvejais ir kt.

Atliekant tyrimą įvertinta, kokioms temoms apie vakcinaciją buvo skirta daugiausiai dėmesio. Šaltinių analizė atskleidžia, kad pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais daugiausiai gyventojų sirgo raupais, dėmėtąja šiltine, antrajame dešimtmetyje – tuberkulioze, vidurių šiltine, kokliušu. Pirmajame dešimtmetyje tik kelios ligos Lietuvoje buvo valdomos vakcinomis ir serumais tai raupai, pasiutligė, difterija, vidurių šiltinė. Vėliau pradėta skiepyti nuo tuberkuliozės, buvo vykdoma skarlatinos, kokliušo imunizacija [41].

Karo metais (1914 – 1918) ir pokario metais Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, siautė epidemijos. 1920 m. pradėjus leisti profesinį žurnalą „Medicina“ gydytojai daugiausiai rašė apie tokias infekcines ligas kaip: raupai, dėmėtoji šiltinė, vidurių šiltinė, skarlatina, difterija, dizenterija, cholera. 1920 m. dr. Vanda Tumėnienė vienoje iš apžvalgų apibrėžė dėmėtąja šiltine bei raupais sergančiųjų skaičių.

1 lentelė. Dėmėtąja šiltine sergančiųjų skaičius ir mirtys 1920 m. sausio – balandžio mėn. [35]

Mėnuo Susirgimai Mirtys

Sausis 788 110

Vasaris 689 57

Kovas 690 69

Balandis 752 60

Apskritis Sausis Vasaris Kovas Balandis

Zarasų 23 6 6 5

Rokiškio 30 27 26 (nėra žinių)

Biržų (nėra žinių) 52 100 89

Šiaulių 6 12 18 17

Utenos 7 12 36 32

Kaišiadorių 5 5 1 2

Vakcinos nuo dėmėtosios šiltinės nebuvo, tuo tarpu raupai buvo valdomi vakcina jau nuo XIX a. pradžios. Pagal 1 – oje ir 2 – oje lentelėje pateiktus duomenis matyti, jog sergamumas šiltine akivaizdžiai didesnis nei raupais. Autorė V. Tumėnienė rašo, kad nuo šiltinės mirtingumas nedidelis – 9 – 13 proc., tačiau šiuolaikiniu požiūriu toks mirtingumas būtų vertinamas kaip aukštas. Be to, autorė nurodo, kad epidemiologijos dinamika nepriklauso nuo metų laiko ir sausio – balandžio mėn. sirgimų rodikliai panašūs – apie 700 atvejų per mėnesį. Komentuodama sergamumą raupais autorė pabrėžia, jog daugiausiai susirgimų nustatyta kovo mėnesį ir, kad ši liga labiausiai paplitusi Zarasų, Rokiškio bei Biržų apskrityse. Autorė rašo: „epidemija atėjusi iš rytų plečiasi į vakarus“ [35].

1920 m. „Medicinos“ žurnale daugiausiai diskutuota apie raupų valdymą imunizuojant gyventojus. 1920 m. pirmajame apskričių gydytojų suvažiavime buvo kalbama apie skiepijimo nuo raupų organizavimą – diskutuojama apie būtinybę įsteigti raupų skiepų (limfos) gaminimo įstaigą. Svarstoma, kad šios įstaigos kūrimą ir veiklą turėtų finansuoti valstybė arba vakcina galėtų būti gaminama privačiai. Taip pat buvo nutarta, kad neturtingųjų skiepijimas bus vykdomas nemokamai, vyks skiepijimo registracijos, o savivaldybė skirs skiepytojams arklius bei vežimus nuvykti į vakcinacijos vietą [36].

Visgi, su pradėtu vykdyti skiepijimu ėmė rastis ir gyventojų abejingumas dėl kurio tai viename, tai kitame mieste pasireikšdavo raupų protrūkiai. 1920 m. straipsnyje V. Tumėnienė paskelbė apie ligos plitimą Biržuose, o 1921 m. aprašė raupų epidemiją Kėdainių apskrityje. V. Tumėnienė rašė: „Raupų susirgimai Kėdainių aps. aiškiai mums rodo, jog būtinai reikalingas yra Lietuvoje priverstinas visuotinas raupų skiepijimas; jo nepadarius gresia visam kraštui raupų išsiplatinimas.“ Autorė kalba apie priverstinį skiepijimą, kadangi „piliečiai priešinasi skiepijimui, to reikalo visai nesupranta“ [37]. Nepaisant to, kad vakcina buvo prieinamair ja buvo skiepijama jau daugiau kaip 100 metų, o valstybė skatino gyventojus skiepytis, raupų protrūkiai pasikartodavo, tad gydytojai ragino įvesti privalomą skiepijimą. 1927 m. „Medicinoje“ publikuotame straipsnyje „Lietuvos sveikatos reikalų sutvarkymas“ dr. Alfonsas Šidlauskas rašė, jog privalomų profilaktinių skiepijimų Lietuvoje dar nėra, tačiau vakcinacijai nuo skiepų valstybė skiria daug lėšų. Sveikatos Departamentas teikia nemokamai Valstybinio higienos instituto pagamintas vakcinas nuo raupų, savivaldybė samdo skiepytojus ir padengia visas kitas skiepijimo išlaidas [40].

Kėdainių (nėra žinių) 0 9 16

Ukmergės 0 1 1 8

Raupų vakcina nuo 1921 m. buvo gaminama Lietuvos laikinojoje sostinėje Kaune Valstybiniame higienos institute, atkurtame 1918 m. Čia buvo vykdyti bakteriologiniai-diagnostiniai ir serologiniai infekcinių ligų tyrimai. Institute veikė Pastero stotis, Wassermann’o reakcijos skyrius, bakteriologijos – serologijos skyrius, bei raupų vakcinų gaminimo skyrius. 1921 m. Valstybės higienos instituto apyskaitoje už 1920 m. pranešama, kad „raupų limfos gaminimo skyriuje pirmą kartą Lietuvoje pradėta gaminti raupų limfa“ [38].

Taip pat institute buvo atliekama vakcinų bakteriologinė ir biologinė kontrolė, o gyventojai buvo vakcinuojami ne tik Lietuvoje pagamintomis raupų vakcinomis, bet ir importuojamomis iš Vokietijos. „Medicinos“ žurnale dažnai buvo skelbiama apie vietinių vakcinų tinkamą kokybę ir pabrėžiama, jog „vietinė raupų vakcina niekuo nenusileidžia nuo atvežtinių ir duoda ne ką prastesnius rezultatus“. 1922 m. straipsnyje Iš Kauno Medicinos Draugijos dr. Juozas Žemgulys rašė apie skiepijimą nuo raupų Kauno ligoninėje. Ir personalas, ir ligoniai buvo skiepijami vakcina, pagaminta Higienos institute Kaune bei vakcina, importuota iš Drezdeno įmonės Sachsisches Serumwerk. Žurnale rašoma, kad „Kaune padirbtoji limfa yra beveik tokio pat gerumo, kaip ir drezdeniškė“ [39].

Atliekant 1930 – 1939 m. laikotarpio spaudos analizę buvo galima pastebėti, jog situacija yra nepalyginamai geresnė, nei 1920 – 1929 m. 1930 m. medicinos taryba priėmė „Rauplių skiepijimo įstatymo“ projektą, kuriuo numatomas privalomas skiepijimas nuo raupų [68]. Tais pačiais metais gegužės 1 d. Kaune buvo pradėti nemokami skiepijimai nuo raupų [73]. Na, o 1931 m., „Medicinos“

1920 m. 1921 m. 1922 m. 1923 m. 1924 m.

Sirgo Mirė Sirgo Mirė Sirgo Mirė Sirgo Mirė Sirgo Mirė

1211 197 1035 121 345 30 23 4 58 4

1925 m. 1926 m. 1927 m. 1928 m. 1929 m.

Sirgo Mirė Sirgo Mirė Sirgo Mirė Sirgo Mirė Sirgo Mirė

10 0 3 0 2 0 0 0 0 0

1 pav. Valstybinio Higienos Instituto informacija apie pirmą kartą Lietuvoje pagamintą raupų limfą

[38]

1 – ajame numeryje skyrelyje „Sveikatos reikalai“ skelbiama, kiek susirgimų raupais būta Lietuvoje ir kiek nuo raupų jau yra paskiepyta (3, 4 lentelės) [74].

Apžvelgus statistinius duomenis galima teigti, jog susirgimų raupais Lietuvoje mažėjo, kadangi vis daugiau šalies gyventojų buvo nuo jų skiepijama, taip pat sulig kiekvienais metais spaudoje vis mažiau buvo kalbama apie šią ligą.

Be raupų vakcinos į Lietuvą buvo importuojamos ir kitokios vakcinos. Pavyzdžiui, 1921 m. Kaune kilus choleros epidemijai iš Vokietijos buvo importuota 14000 choleros vakcinų. Choleros vakcinos gamybai pradėta ruoštis 1920 m., tačiau vakcina pradėta gaminti tik 1922 m. antrąjį pusmetį. Nuo choleros bei kitų užkrečiamųjų ligų kaip vidurių šiltinė, difterija buvo skiepijami norintieji arba epidemijai gresiant. Kol dar choleros, vidurių šiltinės vakcinos nebuvo gaminamos Lietuvoje, jas vaistų

Eil. Nr. Apskritys ir miestai 1927 m. 1928 m. 1929 m. 1 Alytaus apskr. 2546 3130 4688 2 Biržų apskr. 1038 2234 23018 3 Kauno apskr. 2153 3016 8123 4 Kauno m. 1685 1293 5982 5 Kėdainių apskr. 2868 4260 4967 6 Kretingos apskr. 2316 3240 4715 7 Marijampolės apskr. 2141 2720 6995 8 Mažeikių apskr. 1490 2192 2867 9 Panevėžio apskr. 4347 4602 11 109 10 Panevėžio m. 1815 1324 1547 11 Raseinių apskr. 18 895 3953 8180 12 Rokiškio apskr. 4780 3986 5978 13 Seinų apskr. 885 1324 1587 14 Šakių apskr. 1030 1067 2005 15 Šiaulių apskr. 3397 4120 7861 16 Šiaulių m. 474 875 2606 17 Tauragės apskr. 2914 3648 5781 18 Telšių apskr. 2257 1697 3477 19 Trakų apksr. 1402 2395 3223

20 Utenos apskr. Žinių nėra 3000 4175

21 Vilkaviškio apskr. 1093 825 3158

22 Vilkmergės apskr. 3366 2562 6500

23 Zarasų apskr. 1233 1421 1482

Iš viso: 66 825 58 884 130 024

sandėliai gaudavo iš užsienio. Šią prekybą ir kokybę kontroliavo Valstybinis higienos institutas [37,40].

Valstybės higienos ir bakteriologijos instituto veiklos temomis žurnale „Medicina“ 1920 – 1929 m. buvo rašoma gana dažnai. Analizuojamos bei aptariamos tokios temos kaip profilaktiniai skiepijimai prieš įvairias infekcines ligas, imunoprofilaktika bei imunoterapija, pateikiamos kasmetinės instituto veiklos ataskaitos, aprašomi įvairūs skiepijimų bandymai prieš kitas infekcines ligas. Viena iš tokių ligų – pasiutligė. Valstybinis higienos institutas gamino pasiutligės vakciną jau nuo 1920 m. ir skiepijo gyventojus nuo šios mirtinos ligos [41]. „Medicinos“ žurnale institutas skelbdavo ataskaitas apie paskiepytųjų skaičių. 1924 m. Valstybinio higienos instituto 1923 m. veiklos ataskaitoje nurodoma paskiepytųjų nuo pasiutligės statistika.

5 lentelė. Paskiepytųjų nuo pasiutligės Lietuvoje skaičius 1923 m. [42]

Mėnuo Paskiepytųjų skaičius

Sausis 31 Vasaris 20 Kovas 36 Balandis 41 Gegužė 71 Birželis 75 Liepa 46 Rugpjūtis 48 Rugsėjis 32 Spalis 38 Lapkritis 10 Gruodis 26

Remiantis 5 – oje lentelėje pateiktais duomenimis iš viso tais metais nuo pasiutligės buvo paskiepyti 474 asmenys. Imunizacija nuo pasiutligės, raupų ir choleros gyvavo jau ilgą laiką, vakcinos būdavo išbandomos, o jų teigiami rezultatai aptariami mokslinėje ir populiarioje spaudoje.

daug vaikų, kurie būdavo atvežami iš provincijos su kita infekcine liga – gerklų difterija, tekdavo iš vaikų ligoninės ambulatorijos grąžinti atgal į provinciją tik skubiai juos paskiepijus, kadangi „jokia Kauno ligoninė nė už jokius pinigus tų vaikų nepriimdavo“. Būta atvejų, kai vaikai persirgdavo namuose (2 pav.).

Tekste taip pat apžvelgiama, kiek jau Lietuvoje įregistruota difterijos atvejų 1925 – 1927 m. (6 lentelė).

Pastebima tendencija, jog difterija plečiasi ir smarkėja. Iš to autorius daro išvadą, jog Lietuvoje yra būtinas imunizavimas prieš difteriją ir pateikia sėkmingų pavyzdžių iš Niujorke atliktų skiepijimų, kuomet 1922 m. buvo paskiepyta 90 000 vaikų, iš kurių žiemos metu tesusirgo 4 vaikai. Kitas autoriaus pateikiamas sėkmingas pavyzdys tai Anglijoje mažame miestelyje vykę skiepijimai nuo difterijos – skiepai sumažinę sirgimų skaičių iki 5 per metus, kai tame pačiame mieste prieš skiepijimus kasmet susirgdavę 43 vaikai (8 kartais daugiau) [55].

1934 m. „Medicinos“ 12 – ajame numeryje skelbiamas informacinio pobūdžio pranešimas apie vakciną, skiriamą difterijos atveju. Pranešime akcentuojama, jog vakcina jau yra plačiai vartojama moderniojoje medicinoje, suteikia labai gerą terapinį efektą, bei užkerta kelią komplikacijoms. Tekste taip pat informuojama apie generalinį vakcinų atstovą Lietuvoje – „Teatro vaistinę“ Kaune, bei pabrėžiama, jog vakcinos parduodamos visose vaistinėse už prieinamą kainą (3 pav.) [81].

Metai Susirgimai Mirtys

1925 m. 179 11

1926 m. 328 12

1927 m. 356 18

2 pav. Vaiko, persirgusio difterija namuose, situacijos pristatymas [55]

Aprašydami imunizavimu valdomas vaikų ligas gydytojai neretai apžvelgdavo užsienio spaudą, kitose šalyse jau pasiektus gerus rezultatus. Čia vėl galima pastebėti, kaip vietiniai gydytojai buvo nusivylę esama situacija Lietuvoje. 1929 m. vaikų ligų klinikos vyr. asistentas dr. A. Matulevičius tekste Apie infekcijų profilaktiką vaikų amžiuje rašė, jog „pažangioji medicina stato profilaktiką aukščiau negu terapiją“. Autorius pabrėžia, jog Amerikoje jau seniai taikomos pažangiausios profilaktikos priemonės, kai tuo tarpu Lietuvoje nėra net infekcinės vaikų ligoninės, kur būtų galima tinkamai izoliuoti ir gydyti pacientus. Tekste taip pat rašoma, jog ta pati Vokietija nors ir atsargiai, bet neatsilieka nuo amerikiečių ir jau pradeda propaguoti profilaktines priemones, skiepijimus [55]. Šiuo tekstu išreiškiamas raginimas imtis naujausių priemonių infekcijų profilaktikai, siekiama jog lietuviai, taip pat kaip ir užsienio gydytojai, imtų domėtis vakcinomis bei

skiepijimu. Kitas atvejis, kai vėlgi atskleidžiamas pažangesnis gydymas užsienio šalyje tai doc. dr. V. Tumėnienės aprašytas sėkmingas stabligės gydymas naujagimių tarpe. Autorė akcentuoja serumą, kuris davęs ganėtinai gerų rezultatų – nuo 1922 m. pradėjus vartoti šį serumą Graco klinikoje Austrijoje buvo pastebėtas žymiai mažesnis mirtingumas. Naujausias būdas gydyti stabligę serumu pasirodęs patogus, nekenksmingas ir taip pat veikiąs prieš spazmus. Autorė tekste pateikė pavyzdžius iš vaikų klinikos, kuomet 1925 ir 1926 m. ligoninėje gulėjo 6 stablige sergantys kūdikiai – iš jų 2 pagijo po gydymo serumu ir 4 mirė dėl jau

pažengusios ligos stadijos. Autorė tekste pateikia aprašytus pasveikusiųjų kūdikių ligos atvejus (4 pav.) Gydytoja taip pat teigia, jog Lietuvoje nėra statistinių duomenų, kurie leistų spręsti, kiek išsiplėtojusi stabligė, tačiau autorės nuomone visgi tai nėra labai reta ir dažnai iki galo

nepažinta liga [54]. 4 pav. Sėkmingas kūdikio, sirgusio stablige, gydymo

serumu atvejis 1926 m. [54]

3 pav. Informacinis pranešimas apie vakciną „Virultra“

1931 m. dr. Abraomas Kronzonas skyrelyje „Vaikų ligos“ pasakoja apie sėkmingus skiepijimus užsienyje. Teigiama, jog „pastaruoju metu vis daugiau ir daugiau yra taikoma vakcina kokliušo gydymui bei profilaktikai, o šio metodo taikymas ypatingai svarbus kūdikiams, nes ši liga itin pavojinga priešmokyklinio ir mokyklinio amžiaus vaikams“. Buvo pavartota vakcina 38 kūdikiams: 5 – iems vakcinacija nedavusi jokių rezultatų, 2 atvejai parodę nežymius rezultatus, o visiems kitiems buvo pastebėtas žymus pagerėjimas, pasireiškęs priepuolių sumažėjimu, ligos laiko sutrumpėjimu. Tekste raginama naudoti šią vakciną profilaktikai bei terapijai [76]. Kokliušas – ūmi oro lašiniu būdu plintanti liga, kuri pirmą kartą aprašyta dar XVI a. Europos epidemijos metais. Iki pradedant visuotinį kūdikių skiepijimą, kokliušu persirgdavo visi vaikai, o ilgametis vakcinų skiepijimas gerokai pakeitė kokliušo epidemiologiją. PSO ekspertų apskaičiavimais, 2003 m. pasaulyje buvo apie 17,6 milijono susirgimų kokliušu ir apie 380 tūkstančių sirgusiųjų nuo jo mirė. Tais pačiais metais skiepijimais prieš kokliušą pasaulyje išvengta apie 38,3 milijono susirgimų kokliušu ir daugiau nei 600 tūkstančių mirčių nuo jo. Kokliušas gydomas antibakteriniais preparatais ir antibiotikais, tačiau pagrindinė profilaktikos priemonė – skiepijimas. Lietuvoje pirmieji skiepijimai kokliušo vakcina pradėti praėjusio šimtmečio viduryje, o nuo 1956 m. jau pradėta skiepyti visus vaikus [28].

Kaip pirmajame Tarpukario dešimtmetyje bene daugiausia dėmesio buvo skiriama kovai su raupais, taip antrojo dešimtmečio spaudoje viena iš daugiausiai akcentuojamų užkrečiamųjų ligų – tuberkuliozė. Apie prastą padėtį Lietuvoje kovoje su tuberkulioze rašoma dr. A. Domaševičiaus tekste „Tuberkuliozės klausimo išsprendimas Lietuvoje“ (1931 m. „Medicina“ Nr. 8). Teigiama, jog „kova su tuberkulioze Lietuvoj dar tik mėginama pradėti, nes ekonominis skurdas, mūsų krašto kultūros ir švietimo atsilikimas iš pašaknių pakerta mūsų visuomenės aktyvumą, ir mūsų kraštas tebežengia civilizuotų vakarų kraštų užpakalyje“. Tame pačiame tekste daktaras kreipiasi į kitus Lietuvos gydytojus ir ragina juos imtis naujo metodo kovai su tuberkulioze – tai prof. Friedmann vakciną, kadangi „sanatorijų steigimas ir gydymas jose prieinamas tik turtingiesiems, o nepasiturintiems ir skurstantiems reikią imtis kitų priemonių“. Autorius tekste taip pat atskleidžia, jog Lietuvoje esti didelis susidomėjimas kova prieš tuberkuliozę, tad nauji skiepijimai turėtų būti plačiai pripažinti, o profilaktiniai skiepijimai plačiai vartojami, ypatingai kaimuose, kadangi esama kaimų, kurių visos šeimos turi tuberkulioze sergančiųjų [69].

asmenų apie esamus susirgimus [71]. Panašia tema rašė ir prof. Juozas Blažys tekste „Lietuvių sveikatingumo apsaugojimo ir pakėlimo klausimas“. Teigiama, jog jau situacija esą geresnė ir turima nemažai duomenų, kurie gana tiksliai nusako tuberkuliozės išplitimą Lietuvoje. Anot atoriaus Lietuvoje tuberkulioze serga apie 60 000 žmonių, kuriems reikia nuolatinio gydymo. O tarp 1500 patikrintų pradžios mokyklų mokytojų rasta net 6,6 % tuberkulioze sergančių [72].

Kita užkrečiamoji liga apie kurią buvo rašoma „Medicinoje“ tai dėmėtoji šiltinė. 1931 m. 3 – ajame „Medicinos“ numeryje dr. A. Šidlauskas straipsnyje „Kaip mes kovojame su dėmėtąja šiltine“ rašė, jog dėmėtoji šiltinė Lietuvoje pasireiškė po karo, kai buvo atgabenta nepakankamai higienos atžvilgiu aprūpinta kariuomenė. Straipsnyje taip pat skelbiama susirgimų išsiplėtimai tarp tuometinių šalių pastaraisiais metais.

Kaip matyti iš lentelėje pateiktų duomenų Lietuva tarp Baltijos šalių turėjo daugiausia dėmėtosios šiltinės atvejų [82]. Kiek vėliau, 1934 m. „Medicina“ Nr. 1 ir Nr. 2 skelbiama apie šiltinės epidemiją ir Vilniaus krašte, pranešama, jog „paskutiniam mėnesy įregistruota apie 250 susirgimų dėmėtąja šiltine, o jų skaičius diena iš dienos vis augąs.“ Toje pačioje skiltyje pranešama apie Ukrainos Mečnikovo bakteriologijos instituto Charkove pagamintus skiepus, kurie apsaugoja nuo susirgimo dėmėtąja šiltine – skiepų veikimas buvęs patikrintas [83,84]. Taigi, iš to, ką rašė profesinė spauda apie

Valstybės Metai 1925 1926 1927 1928 1929 Rusija 52 326 55 841 40 818 31 090 29 417 Lenkija 4196 3568 2950 2401 1923 Pietų Afrika 1114 985 1044 1436 1748 Rumunija 1892 2355 2787 974 1411 Korėja 225 1239 952 1769 1164 Egiptas 1314 966 794 599 1135 Lietuva 221 325 482 519 420 Bulgarija 217 238 297 382 227 Čekoslovakija 204 167 199 41 102 Pietų Slavija 388 199 137 140 101 Graikija 102 68 39 21 51 Latvija 96 72 30 34 26 Estija 21 24 18 0 0

dėmėtąją šiltinę, galima spręsti, jog ši liga buvo karo pasekmė, su kuria Lietuvai teko kovoti daugelį metų, o tokio kovos būdo kaip skiepai tuo metu krašte dar nebuvo.

Be dėmėtosios šiltinės spaudoje dažnai minima buvo ir vidurių šiltinė – 1938 m. „Medicinos“ 10 – ajame numeryje skelbiama apie pasireiškusią vidurių šiltinės epidemiją bei sanitarinių įstaigų kovą su ja Vilniaus mieste [85]. Apie nesitraukiančią vidurių šiltinę skelbiama ir 1939 m. 1 – ajame numeryje, kai epidemija pasireiškė Marijampolės apskrityje [86]. Tais pačiais metais 9 – ajame numeryje Kauno Žydų ligoninės infekcinių ligų skyriaus vedėjas dr. M. Braunsas rašė apie vidurių šiltinės gydymą autovakcina. Autovakcina buvo gaminama ligoninės laboratorijoje. Tai vakcina, kuri būdavo gaminama iš mikrobų to paties ligonio, kuris ja bus gydomas. Straipsnyje gydytojas pateikia keletą sunkesnių atvejų, kai buvo pavartota autovakcina ir pacientai buvę sėkmingai pagydyti [87].

1933 m. Lietuvoje buvo paskelbtas kovai su apkrečiamomis ligomis įstatymas – „Su apkrečiamomis ligomis kovoti įstatymui vykdyti taisyklės“, 1935 m. paskelbtos „Dezinfekcijos taisyklės“, 1936 m. paskelbtos „Kovoti su venerinėmis ligomis įstatymas ir jam vykdyti taisyklės“, 1938 m. sausio 1 d. pradėjęs veikti „Kaimo gyventojų sveikatos reikalams rūpinti įstatymas“. Visos kovos su apkrečiamomis ligomis tikslas buvęs – neleisti sklisti epidemijoms arba jas visai panaikinti. Tas pats kaimo gyventojų sveikatos reikalams rūpinti įstatymas numatė ligi tol kaime neprieinamą medicinos pagalbą, geresnę socialinę būklę bei profilaktinius skiepijimus – nuo raupų, difterijos, vidurių šiltinės, dizenterijos bei tuberkuliozės [72]. Apibendinant 1930 – 1939 m. laikotarpį galima teigti, jog spaudoje infekcinių ligų bei vakcinacijos temomis buvo rašoma dažnai.

3.2 Diskusijų apie vakcinaciją apžvalga populiariojoje spaudoje

Užkrečiamųjų ligų temomis neretai buvo rašoma ir visuomenei skirtoje spaudoje.Viena iš infekcinių ligų apie kurią dažnai rašė periodika tai raupai. Ne išimtis ir įvairūs raginimai bei reklamos. 1915 m. savaitraštyje „Vienybė“ jau buvo skelbiama reklama nuo raupų (5 pav.).

Tame pačiame savaitraštyje 1920 m. pranešama apie nepasiteisinusius skiepus nuo raupų Rokiškio raj. Skelbiama apie krašte siaučiančią raupų epidemiją, kurios metu buvo atvykęs felčeris ir skiepijo gyventojus. Rašoma esą „felčeris susirinkęs pinigus išvažiavo sau atgal į Rokiškį, o žmonės aimanuoja, kad beveik niekam neprisiėmė skiepai“, tad epidemija niekaip nesiliauja. Šioje žinutėje juntamas reiškiamas nepasitenkinimas bei nepasitikėjimas skiepais ir Sveikatos Departamentu, apskrities gydytojais [57]. 1925 m. savaitraštyje „Biržiečių

balsas“ Nr. 16 pranešama apie pradėtą skiepijimą nuo raupų prie Biržų apskrities ligoninės ambulatorijos (6 pav.). Tai rodo, kad požiūris į skiepijimus pamažu keitėsi, visuomenė buvo raginama skiepytis už 50 centų kaina, o visai nepasiturinčius skiepijo nemokamai. Taip pat, iš to, jog buvo paskiepyta vos 80 asmenų, galima daryti prielaidą, jog raupų grėsmė jau buvo sumažėjusi [58]. 1928 m. Latvijos lietuvių leidžiamame savaitraštyje „Rygos balsas“ vėlgi skelbiamas raginimas skiepytis (7 pav.). Iš pranešimo galima spręsti, jog Latvijoje kiek anksčiau nei Lietuvoje buvo pradėti taikyti griežtesni skiepijimo reikalavimai, o tėvams neskiepijantiems vaikų, taikomos nuobaudos [60].

5 pav. Skiepų nuo raupų reklama [56]

6 pav. Skiepijimai nuo raupų prie Biržų apskrities ligoninės 1925 m.

[58]

7 pav. Raginimas skiepytis Rygos mieste 1928 m.

1932 m. savaitraštis „Vienybė“ rubrikoje Sveikata apie skiepus rašė, jog „dabar beveik kiekvienas žmogus žino, kad vaikai reikia skiepyti ir, kad tasai skiepijimas apsaugo nuo raupų“. Įdomu tai, kad tekste skiepai nuo raupų minimi kaip „raupų nuodai“, kurie suleisti į organizmą padaro jį atsparų ligai. Be raupų teigiamai atsiliepiama ir apie difterijos, skarlatinos, stabligės bei tymų vakcinas [61]. Šiuo požiūriu buvo siekiama šviesti visuomenę bei plėsti akiratį imunizacijos klausimais. Teigiamai apie vakcinas atsiliepiama ir Kaune leistame laikraštyje „Diena“. 1937 m. publikuotame straipsnyje „Yra nemirtingų organizmų“ teigiama, jog daugelis ligų, tokių kaip raupai, pasiutligė, cholera, maras jau yra galutinai įveiktos – daugeliui

ligų įveikti buvo sukurtos puikios priemonės – skiepai ir vakcinos. Tuo pačiu retoriškai užsimenama, kad „galbūt jau nebetoli laikas, kai bus įveiktos ir kitos ligos“ [63]. Be raupų būdavo raginama skiepytis ir nuo skarlatinos. 1929 m. Kaune prasidėjus skarlatinos epidemijai rugpjūčio mėnesį buvo įregistruoti 28 atvejai, rugsėjį – 67, o per pusę spalio mėnesio jau 52 atvejai (8 pav.). Skelbiama, jog skiepai nuo skarlatinos visai nepavojingi ir apsaugoja vaiką nuo ligos bent keliems metams. Paskiepyti vaikai nebesuserga, o jei suserga tai labai lengva forma. Tekste taip pat rašoma, jog „Kauno miesto ligonių kasa nutarė pradėti kovą su skarlatina, plintančia ligonių kasos narių šeimose bei atvesti paskiepyti

savo vaikus ir apsaugoti juos nuo gresiančios epidemijos“ [80].

Lietuvos šaulių savaitraštis „Trimitas“ 1925 m. 7 – ajame numeryje rašė apie gydymo įstaigas Kaune, kur ypatingą dėmesį skyrė ir Valstybiniam higienos institutui. Tekste skelbiama apie institute atliekamus įvairius skreplių, pūlių ir kitus bakteriologinius tyrimus bei gaminamus skiepus nuo raupų. Taip pat akcentuojama, jog veikia Pastero institutas, kuriame gydomi pasiutlige apsikrėtę žmonės, o kadangi „ši nelaimė dažnai ištinka kaime gyvenančius žmones, šią įstaigą reikėtų kiekvienam gerai žinoti“ [59]. Galima pastebėti, jog tokiais informacinio pobūdžio tekstais buvo siekiama apšviesti visuomenę bei skleisti žinią apie galimybę gydytis nuo užkrečiamųjų ligų.

Kai Vilniaus krašte ėmė plisti dėmėtoji šiltinė neretai apie ją buvo rašoma ir periodikoje. Laikraštis „Vilniaus rytojus“ 1934 m. rubrikoje Sveikatos kampelis pranešė, jog „Vilniaus krašte siaučia dėmėtoji šiltinė, o Lietuvoje nuo jos kasmet miršta keli šimtai žmonių“. Rašoma, jog norint

8 pav. Raginimas skiepytis nuo skarlatinos Kauno mieste

įveikti dėmėtąją šiltinę, visų pirma reikia išnaikinti utėles. Tekste taip pat be vaistų šiltinei gydyti yra minimi atsparumui sukelti prof. Veigl'o skiepai [62].

Tad, apžvelgus šių populiariųjų leidinių analizę, galima pastebėti jog pirmoje Tarpukario pusėje buvo galima rasti užuominų apie Lietuvos visuomenės nepasitenkinimą bei nepasitikėjimą skiepais, nenorą skiepytis. Kiek vėliau, antroje tiriamo laikotarpio pusėje, spaudoje rašoma apie duodamą skiepų naudą bei jų dėka įveikiamas užkrečiamąsias ligas.

3.3 Prieštaringų vakcinacijos vertinimų apžvalga

Būta atvejų, kai vakcinos nepasiteisindavo, gydytojai diskutuodavo apie jų abejotiną naudą, o vėliau jų ir atsisakydavo. Viena iš jų tai vakcina nuo XIX a. ir XX a. pr. siautusios infekcijos, dar vadintos „baltuoju maru“ – tuberkuliozės. Tuberkuliozė ilgą laiką Lietuvoje buvo itin opi problema, o vieninteliai lietuvių kovos būdai su šia liga buvo ligonių izoliavimas steigiamuose specialiuose dispanseriuose, gydymas sanatorijose bei visuomenės švietimas įvairiais informaciniais lankstinukais. Būtent apie tokią padėtį daktaras Motiejus Nasvytis rašė „Medicinoje“: kalbama apie „vis dar neturtingą tuberkuliozės terapiją“ ir gydymą Lietuvoje bei naująjį Pondorfo metodą – skiepijimą tuberkulinu (imunizavimas per odą), kuris „bent jau dalinai papildo skurdžią tuberkuliozės gydymo terapiją Lietuvoje“. Nasvytis teigia, jog jis jau išbandė šį metodą 7 ligoniams Karo Ligoninėje Kaune 1922 m. liepos – rugpjūčio mėn., tačiau nei vienam ligoniui gydymas nebuvo užbaigtas – buvo padaryta po 4 skiepijimus. Straipsnyje taip pat pateikiamos gydymo rezultatų lentelės, pabrėžiama, jog kai kuriems ligoniams pagerėjimo dar vis nepastebėta. Tačiau teksto autorius akcentuoja, jog gydymo rezultatus ir toliau skelbs „Medicinos“ laikraštyje, o galutines išvadas mano esančias itin reikalingas [43]. Pondorfo metodas minimas ir 1924 m. žurnalo numeriuose – daktaras Vincas Kanauka aprašė specifiškąjį tuberkuliozės gydymą Pondorfo metodu, kuris buvo gana plačiai vartojamas Valstybinės Kauno ligoninės chirurginiame skyriuje. Nuo 1922 m. šis gydymo metodas taikytas daugiau kaip 250 kaulų ir sąnąrių tuberkulioze sergančių pacientų. Pondorfo metodas pasiteisinęs ir efektyvus buvęs tik lengvais ligos atvejais, o organizmo reakcija į skiepus pastebima labai nevienoda. Nusilpusiam organizmui Pondorfo metodas netinkamas, kaip nereikšmingas, o kartais net ir kenksmingas. Tad nuspręsta šį metodą taikyti kaip pagalbinę ir diagnostinę priemonę greta kitų gydymo būdų [44].

pėdsakų“, todėl Lietuvoje sergančiųjų tuberkulioze skaičius yra nė kiek ne mažesnis, negu kitose valstybėse, kurios jau yra pasiekusios žymiai aukštesnį kultūrinį laipsnį ir jau seniai pradėjusios planingą organizuotą kovą prieš tuberkuliozę [45]. Taip pat 1924 m. 8, 9 žurnalo numeriuose skiriamas dėmesys Tarptautinės Sąjungos kovai su tuberkulioze IV – ajai konferencijai. Dr. Vladas Lašas išreiškia savo susirūpinimą kovos su tuberkulioze klausimu. Straipsnyje teigiama, jog „akivaizdoje kitų šalių pastangų, pasisekimų ir laimėjimų kovoje su tuberkulioze, kuriais kitos tautos gali didžiuotis ir džiaugtis, mums tenka liūdėti prisiminus save“. Pabrėžiama, jog Lietuvoje nėra gerai vedama statistika, nėra žinoma, kiek tiksliai miršta žmonių nuo tuberkuliozės, o profilaktika bei higienos sąlygų gerinimas – vis dar tos pačios problemos, kuriomis nėra tinkamai pasirūpinta [46]. Kiek vėliau, 1925 m., gydytojas Leonas Koganas apgailestauja, jog „noras surasti apsauginius skiepus prieš tuberkuliozę, kaip tai surasta prieš kitas ūmines užkrečiamąsias ligas, verčia mokslininkus nenuilstamai darbuotis toje srityje“, tačiau visos pastangos dar vis neduoda jokių vaisių [47]. Na, o 1928 m. žurnale pranešama apie naują tuberkuliozės profilaktikos metodą vakcinuojant profesoriaus Calmette'o (Albert Calmette 1863 – 1933) išrastomis tuberkuliozės BCG „bacilomis“. Calmette patyrė nesėkmę vykdydamas pranešimą apie BCG vakciną Vienos draugijoje – pediatrai bei gydytojai – anatomai jam pažėrė nemažai kritikos bei prieštaravimų. Pranešimo metu žinomas pediatras prof. Pirquet (Clemens von Pirquet 1874 – 1929) pareiškė, kad Calmette mėginimai nėra nepavojingi, nes organizmui įskiepijamos bacilos galinčios „prigyti“, taip sudarydamos tuberkuliozinius židinius bei komplikacijas. Vakcinavimui Calmette vakcina taip pat oponavo ir vaikų gydytojas prof. Nobel pareikšdamas, kad Calmette skiepo negalima laikyti nepatogenišku [48]. 1930 m. 2 – ajame „Medicinos“ numeryje dr. O. Pauziskis straipsnyje apie naujuosius kelius tuberkuliozei gydyti rašė, jog visi paskutiniais dešimtmečiais atsiradę tuberkuliozės nugalėjimo būdai susilaukę pesimistinių reakcijų dėl negautų pageidaujamų sėkmingų rezultatų. Dėl to esą „nereikia stebėtis, kai pasirodžius kokiam naujam gydymo metodui į jį iš karto žiūrima labai skeptiškai su išankstiniu nusistatymu“[68]. Vilniaus krašte skiepyti nuo tuberkuliozės pradėta 3 – iajame dešimtmetyje. Iki tol kūdikių mirtingumas nuo tuberkuliozės buvo gana didelis, o pradėjus taikyti vakcinavimą, krito penkis kartus. Likusioje Lietuvoje šia vakcina pradėta skiepyti gerokai vėliau. Tuo metu Vilniaus kraštas buvo Lenkijos sudėtyje, veikė lenkiški įstatymai, dirbo lenkų gydytojai. Kaune lietuviška valdžia dėl finansinių priežasčių bei gydytojų stokos kai kurių naujausių gydymo metodų, tarp jų ir vakcinacijos negalėjo pritaikyti, tad čia BCG vakcinacija pradėta tik po dešimtmečio [49].

Viena didžiausių nesėkmių, minimų net keliuose „Medicinos“ numeriuose – tai Liubeko tragedija, įvykusi 1930 m. Vokietijoje nesėkmingai paskiepijus 245 kūdikius nuo tuberkuliozės. Jau 1930 m. 4 – ajame „Medicinos“ numeryje skyrelyje „Sveikatos reikalai“ minima, jog iš 245 paskiepytųjų jau 21 mirė, apie šimtas sunkiai sergančių (9 pav.) [64].

Kiek vėliau, tų pačių metų 6 – ajame numeryje jau pranešama apie Liubeko tragedijos gydytojus „kaltininkus“, kurie buvo „pašalinti nuo vietų“ [65]. Na, o 1930 m. 7 – ajame „Medicinos“ numeryje daktaras D. Jasaitis rašė: „Jau kelintas mėnuo iš Liubeko skrenda šiurpios žinios. Jomis pasirėmę mes žinom, kad tame Hanzos mieste per tą laikotarpį mirė daugiau kaip 60 kūdikių, kuriuos pareikalavo paaukoti džiova ant savo aukūro.“ Tuo metu rašę gydytojai, tuberkuliozę vadinę džiova, žurnale pranešdavo kiekvieną menkiausią naujieną, kurią būtų naudinga žinoti Lietuvos gydytojų tarpe. Tekste teigiama, jog net didžiausi tuberkuliozės vakcinos kūrėjo Calmette priešininkai mano, kad jo sukurtas vakcinavimo būdas nėra žalingas, tik yra svarbu skiepijamąją medžiagą atskirti nuo auginamos tikros bacilų kultūros, kaip kad į tai neapdairiai nebuvo atsižvelgta Liubeke – Calmette preparatas Liubeko laboratorijoj buvo užterštas su toje pačioje spintoje laikytomis tuberkuliozės bacilų kultūromis [66].

1930 m. su skiepais siejama Liubeko tragedija buvo minima ir lietuviškoje populiariojoje spaudoje. Dienraštis „Lietuvos aidas“ 1930 m. Nr. 115 rašė apie „prieštuberkuliozinio serumo išradėją“ bei nelaimingą jo metodo pavartojimą Liubeke. Tekste apibendrinama, jog metodas nėra pavojingas, jo dėka kūdikių mirtingumas sumažėjo pusiau, o Liubeke serumas buvo paruoštas netinkamai [79].

Užsienio nesėkmės paveikdavo Lietuvos gydytojus, o tai neigiamai atsiliepdavo tolimesnei imunoprofilaktikos raidai. Apie tai galima spręsti iš 1930 m. „Medicinos“ Nr. 10 straipsnio – „Kova su tuberkulioze Lietuvos Respublikoje“. Tekste teigiama, jog svarbiausios priemonės kovoje su tuberkulioze yra sanatorijos ir dispanseriai bei trečiasis svarbus kovai su tuberkulioze ginklas, daktaro Calmette BCG skiepijimai. Tačiau tekste rašoma, jog šis metodas vis dar neturi visuotinio pripažinimo, o Liubeko mieste įvykęs nepasisekimas, kur po paskiepijimo mirė apie 70 kūdikų, verčia su BCG skiepijimo taikymu dar neskubėti. Taip pat iš šio teksto galima spręsti, kaip tuometiniams gydytojams

IŠVADOS

1. Skirtingai nei „Medicinoje“, „Farmacijos žiniose“ nebūdavo diskutuojama apie vakcinaciją. „Medicinoje“ buvo rašoma apie infekcines ligas, kurias buvo siekiama suvaldyti skiepais – tai raupai, difterija, tuberkuliozė, dėmėtoji, vidurių šiltinės ir vaikų infekcinės ligos. Pirmajame Nepriklausomybės dešimtmetyje spaudoje daugiau buvo diskutuojama apie raupus, pasiutligę, antrajame dešimtmetyje aptariamos skiepijimų nuo skarlatinos, kokliušo temos. „Medicinos“ autoriai apžvelgdavo vakcinavimo rezultatus Europoje ir lygindavo su Lietuvos rezultatais, įvertindavo sritis, kuriose Lietuva atsilieka.

2. Populiariojoje spaudoje skelbiama informacija apie skiepijimo tvarką, publikuojami raginimai skiepytis, pristatoma Valstybinio higienos instituto, atsakingo už vakcinų gamybą ir imunizaciją, veikla, kartais skelbiamos skiepų reklamos. Periodikoje būdavo aptariamas ir visuomenės nepasitikėjimas skiepais, skelbiami trumpi tekstai apie gyventojų nepasitenkinimą vakcinų poveikiu.

PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS

1. Šio tyrimo rezultatus palyginti su kaimyninėsė šalyse atliktų analoginių tyrimų rezultatais taikant lyginamosios analizės metodą.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1.Stanley Plotkin. History of vaccination. Proceedings of the National Academy of Sciences of the United States of America 2014;111 (34):12283–12287.

2. Riedel Stefan. Edward Jenner and the history of smallpox and vaccination. Proc (Bayl Univ Med Cent) 2005 Jan;18(1):21-25.

3. Pead PJ. Benjamin Jesty: the first vaccinator revealed. The Lancet 2006 Dec 23,;368(9554). 4. Henderson, D. A. (2011). The eradication of smallpox – An overview of the past, present, and future. Vaccine, 29, D7–D9.

5. Greenspan J. The Rise and Fall of Smallpox. History 2015.

6. The History of Vaccines. Timeline. Internetinė prieiga:

https://www.historyofvaccines.org/timeline#EVT_100871.

7. Plotkin S. Vaccines: past, present and future. Nature Medicine 11 2005 Apr 5,:S5-S11. 8. British Society for Immunology's campaign. Two centuries of pioneering research. Internetinė prieiga:

https://www.immunology.org/celebrate-vaccines/policy/two-centuries-pioneering-research.

9. Jasaitis D. Liubeko tragedija. Medicina 1930:496-499.

10. Luca S, Mihaescu T. History of BCG Vaccine. Maedica 2013(8(1)):53-58. 11. Fox GJ, Orlova M, Schurr E. Tuberculosis in Newborns: The Lessons of the “Lübeck Disaster” (1929–1933). PLOS Pathogens 2016(12(1)).

12. Drs. Willson Smith, Andrewes, Laidlaw. Influenza virus. The Lancet 1933:66-68.

13. Byerly CR. The U.S. Military and the Influenza Pandemic of 1918–1919. PublicHealth Reports 2010;125(3):82-91.

14. Gillespie A. The Long Road to Sustainability: The Past, Present, and Future of International Environmental Law and Policy.; 2018

15. Shanks GD. How World War 1 changed global attitudes to war and infectious diseases. The Lancet 2014;384(9955):1699-1707.

16. Warner M. How horses helped cure diphtheria. 2013; Internetinė prieiga:

https://americanhistory.si.edu/blog/2013/08/how-horses-helped-cure-diphtheria.html

17. Allard G. Progress in Medicine and Surgery during the First World War. 2012; Internetinė prieiga: https://www.reseau-canope.fr/apocalypse-10destins/en/theme-based-files/progress-in-medicine-and-surgery-during-the-first-world-war.html