LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS MEDICINOS AKADEMIJA
Visuomenės sveikatos fakultetas Sveikatos vadybos katedra
Vilma Navardauskienė
INTEGRUOTŲ SVEIKATOS PRIEŢIŪROS IR SOCIALINIŲ PASLAUGŲ POREIKIS BEI TEIKIMO ORGANIZAVIMAS SENYVO AMŢIAUS
ASMENŲ NAMUOSE
Magistro diplominis darbas (Visuomenės sveikatos vadyba)
Mokslinė vadovė:
Dr. Ramunė Jurkuvienė
KAUNAS, 2014
2
SANTRAUKA
Visuomenės sveikatos vadyba
INTEGRUOTŲ SVEIKATOS PRIEŢIŪROS IR SOCIALINIŲ PASLAUGŲ POREIKIS BEI TEIKIMO ORGANIZAVIMAS SENYVO AMŢIAUS ASMENŲ NAMUOSE
Vilma Navardauskienė
Mokslinė vadovė dr. Ramunė Jurkuvienė
Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos akademija, Visuomenės sveikatos fakultetas, Sveikatos vadybos katedra. Kaunas; 2014. 113 p.
Darbo tikslas – ištirti senyvo amţiaus asmenų, gyvenančių namuose, integruotų sveikatos prieţiūros ir socialinių paslaugų poreikį bei teikimo organizavimą.
Tyrimo klausimai: Koks yra integruotų sveikatos prieţiūros ir socialinių paslaugų poreikis senyvo amţiaus asmenims namuose? Kaip organizuojamos integruotos sveikatos prieţiūros ir socialinės paslaugos senyvo amţiaus asmenims namuose? Su kokiais iššūkiais susiduriama teikiant integruotos sveikatos prieţiūros ir socialines paslaugas senyvo amţiaus asmenims namuose?
Tyrimo metodika: Tyrimo tikslui pasiekti buvo atliktas kokybinis atvejo analizės tyrimas. Tyrime duomenys rinkti vadovaujantis metodų trianguliacija: duomenų rinkimo, giluminio pusiau struktūruoto interviu, stebėjimo ir dokumentų analizės. Apklausti 12 trijų komandų skirtingus lygmenis ir sritis atstovaujantys specialistai: socialinė darbuotoja – projekto administratorė, kineziterapeutė, 4 socialinio darbuotojo padėjėjos, 4 slaugytojo padėjėjos, 2 bendrosios praktikos slaugytojos. Tyrimo objektas: integruotų sveikatos prieţiūros ir socialinių paslaugų poreikis bei teikimo organizavimas senyvo amţiaus asmenų namuose.
Rezultatai: Integruotų paslaugų poreikis bei teikimo organizavimas senyvo amţiaus asmenims, gyvenantiems namuose, atsiskleidė per apklaustųjų patirtis ir poţiūrį, per socialinių aplinkybių, kuriose gyvena senyvi asmenys, analizę, pastebima su kokiais sunkumais ir iššūkiais susiduria paslaugų gavėjai ir teikėjai. Paţymima, kaip yra identifikuojami ir įvertinami poreikiai senyvo amţiaus asmenims bei kas tai atlieka. Tyrimo eigoje atsiskleidė, integralios – mobilios komandos, kaip novacijos kūrimosi procesas, kokiu būdu vyksta komunikacija tarp paslaugų teikėjų ir tarp teikėjų bei gavėjų, socialiniame kontekste.
Išvados: Poreikį integruotoms sveikatos prieţiūros ir socialinėms paslaugoms namuose turi senyvo amţiaus nuolatinį slaugos poreikį turintys asmenys, vieniši, kai artimieji gyvena kitur, ar artimieji gyvena kartu, bet turi derinti darbo ir šeimos įsipareigojimus. Atsiskleidė senyvo amţiaus asmenų ne tik biofizinės, bet ir psichosocialinės pagalbos poreikiai: komunikacijos, autonomijos. Skirtumai tarp miesto ir kaimo gyventojų, reikalauja iš paslaugų teikėjų paslaugų individualizacijos. Artimiesiems, besirūpinantiems sergančiu senyvo amţiaus asmeniu atliepiami konsultavimo, emocinio palaikymo ir atokvėpio paslaugos poreikiai.
Integruotų sveikatos prieţiūros ir socialinių paslaugų teikimo organizavimas senyvo amţiaus asmenims namuose apima komandos formavimą ir palaikymą, dirbančiųjų motyvavimą, uţduočių paskirstymą, kylančių konfliktų atpaţinimą ir jų sprendimą. Darbuotojai motyvaciją patiria dėl darbo prasmės, atsakomybės pojūčio, savo darbo rezultatų matymo. Atsiskleidė realūs komandinio darbo bruoţai: vyksta darbuotojų pasitarimai, informacijos perdavimas, lankstus pasidalinimas darbais, tačiau komandinio darbo tobulinimui padėtų bendri specialistų mokymai, aiškesnis funkcijų ir atsakomybių pasiskirstymas bei lygiavertiškas naudojimasis įsigytomis darbo priemonėmis.
Integruotos sveikatos prieţiūros ir socialinių paslaugų teikime susiduriama su iššūkiais atskirti ambulatorijos slaugytojos teikiančios paslaugas namuose ir integruotą pagalbą namuose teikiančios slaugytojos funkcijas; indikacijas, kada klientui taikoma integruota pagalba namuose ir kada būtinas stacionarizavimas; sukurti senyvo amţiaus asmenims ir jų artimiesiems pasitikėjimą komanda;
egzistuojančių ţinybų bendro integruotų paslaugų koordinavimo stygiumi; projektiniais veiklos ribotumais, kai nenumatyta veikla projekte neleidţiama, nors poreikis atsiskleidţia; atsiskirti lankomosios prieţiūros ir integralios pagalbos darbuotojų tikslus ir funkcijas.
Raktaţodţiai: integruotų paslaugų poreikis, sveikatos prieţiūros paslaugos namuose, socialinės paslaugos namuose, paslaugų teikimo organizavimas, senyvo amţiaus asmuo.
SUMMARY
Management of Public Health
THE NEED AND ORGANISATION OF INTEGRATED HEALTH AND SOCIAL CARE SERVICES PROVISION FOR ELDERLY AT HOME
Vilma Navardauskienė
Advisor Ramunė Jurkuvienė, PhD.
Lithuanian University of Health Sciences, Faculty of Public Health, Department of Health Management. Kaunas, 2014. 113 p.
Aim of the study – to explore the need and provision of integrated health and social home care services for elderly.
Research questions. What is the need for integrated social and health home care services for elderly? How is organised provision of integrated social and health home care services for elderly? What kind of challenges face the provision of integrated social and health home care services for elderly?
Methods. Conducted qualitative case study. For validity of findings used data triangulation, semi structured in depth interviews, observation and document analyses. Interviewed 12 mobile team members: project administrator - social worker, direct service providers professionals from all three mobile teams of integrated care: 2 nurses, 4 assistant nurses, physiotherapist, 4 assistant social workers. Research object: the need and organization of integrated social and health home care services for elderly provision.
Results: The need for integrated services organization of the provision of elderly people living at home, revealed through the experiences and attitudes of the respondents, through the social circumstances in which they live in elderly subjects, analysis, noted the difficulties and challenges faced by users and providers. It is noted, as is the identification and assessment of the needs of elderly persons and who does it. During the course of the study, an integral - mobile teams, as innovations in the creation process, the way in which communication between service providers and between providers and users of the social context.
Conclusions: The need for integrated social and health home care services for elderly have elderly with the need of constant nursing, lonely, when informal caregivers live apart or have to combine family and job commitments. There revealed not only biophysical needs of dependent elderly but psychosocial support need as communication, autonomy. Differences between rural and urban inhabitants require individualisation of integrated services. The integrated care service respond to the needs of consultation, emotional support and respite care of informal caregivers.
The organisation of integrated health and social home care services for elderly provision covers establishment and support of the team, motivation of staff and distribution of tasks, identification and clarification of conflicts. The professionals felt motivated as they take responsibility and see the results of their work. Consultations between staff members, sharing information, flexible distributions of tasks are the features of team work. Training of team work, clearer distribution of functions and responsibilities, equal use of technologies would enhance quality of service.
The challenges of integrated health and social home care services for elderly provision is to distinct the functions between outpatient nurse of primary health care centre and integrated home care nurse; indications for integrated home care and hospitalisation; to build trust for elderly and informal caregivers; the lack of coordination between sectors; limitations of project arrangements.
Key words: need for integrated care, integrated health and social care services, organisation of home care services provision, elderly people.
SANTRUMPOS
PSO - Pasaulinė sveikatos organizacija SAM - Sveikatos apsaugos ministerija
SADM - Socialinės apsaugos ir darbo ministerija SPĮ – Sveikatos prieţiūros įstaiga
PSDF - Privalomojo sveikatos draudimo fondas LR - Lietuvos Respublika
PSP - Pirminė sveikatos prieţiūra NVO - Nevyriausybinės organizacijos
5
SĄVOKOS IR TERMINAI
Integruota pagalba – tai dienos socialinės globos ir slaugos paslaugų teikimas asmens namuose bei konsultavimo paslaugų (pagalbos priţiūrint patiems) teikimas šeimos nariams, priţiūrintiems neįgalius ar senyvo amţiaus asmenis, kuriems nėra būtina institucinė socialinė globa. Integruota pagalba teikiama nuo tada, kai yra nustatomas specialusis nuolatinės slaugos poreikis asmeniui (LR Socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymas „Dėl integralios pagalbos plėtros programos patvirtinimo“, 2012).
Socialinės paslaugos – tai paslaugos, kuriomis suteikiama pagalba asmeniui (šeimai), dėl amţiaus, neįgalumo, socialinių problemų iš dalies ar visiškai neturinčiam, neįgijusiam arba praradusiam gebėjimus ar galimybes savarankiškai rūpintis asmeniniu (šeimos) gyvenimu ir dalyvauti visuomenės gyvenime (LR socialinių paslaugų įstatymas, 2006)
Dienos socialinė globa - tai visuma paslaugų, kuriomis asmeniui teikiama kompleksinė, nuolatinės specialistų prieţiūros reikalaujanti pagalba dienos metu. Jos tikslas - suteikti asmenis, sergantiems senatvės psichikos ligomis, galimybę gyventi bendruomenėje, kiek galima ilgiau išvengiant ilgalaikės stacionarios socialinės globos, o jų artimiesiems suteikti atokvėpį, paramą ir galimybę sugrįţti į darbo rinką (LR Socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymas „Dėl integralios pagalbos plėtros programos patvirtinimo“, 2012).
Paslaugų organizavimas - tai poreikių įvertinimas ir jų tenkinimas, ţinių visuma apie sąmoningos ir kryptingos ţmonių veiklos formavimo dėsningumus (Rossi, 1999).
Poreikis - tai trūkumas, kuris kliudo ţmogui ar sistemai vystytis arba tobulėti, bet ne noras kaţką gauti ar turėti (Johnson, 2001).
Senyvo amţiaus asmuo - sukakęs senatvės pensijos amţių asmuo, kuris dėl amţiaus iš dalies ar visiškai yra netekęs gebėjimų savarankiškai rūpintis asmeniniu (šeimos) gyvenimu ir dalyvauti visuomenės gyvenime ( LR Socialinių paslaugų įstatymas, 2006).
Slaugos paslaugos namuose – tai asmens sveikatos prieţiūros paslaugos, kai kompleksinės slaugos paslaugos yra teikiamos asmeniui namuose, kur jis gyvena, siekiant uţtikrinti paslaugų prieinamumą, tęstinumą, tenkinant asmens slaugos poreikius natūralioje aplinkoje (namų sąlygomis), skatinant asmens savirūpą (LR Slaugos ir socialinių paslaugų bendro teikimo tvarkos aprašas, 2007).
6
PADĖKA
Noriu nuoširdţiai padėkoti magistrinio darbo vadovei Dr. Ramunei Jurkuvienei, kuri visokeriopai rėmė darbo rašymą, teikė pagalbą, skatino nepalūţti ir palaikė morališkai sunkiais darbo rašymo etapais, taip pat uţ skirtą laiką ir suteiktą kūrybinę laisvę. Darbo vadovės įţvalgos, pastabos ir komentarai kaskart leido į darbą paţvelgti “kitomis akimis”.
Noriu padėkoti doktorantei Linai Danusevičienei – uţ konsultacijas, ilgas diskusijas, kurių metu kilo daug tyrimo idėjų. Ačiū uţ pasidalintas mintis, patirtį, perteiktas ţinias ir idėjas įgyvendinant tyrimą ir rašant baigiamąji darbą.
Dėkoju visiems uţ padrąsinimą, reikšmingas išsakytas mintis bei paramą, rengiant magistro darbą.
7
TURINYS
ĮVADAS ... 8
DARBO TIKSLAS IR KLAUSIMAI ... 10
1. LITERATŪROS APŢVALGA ... 11
1.1. Senyvo amţiaus ţmonių demografinė situacija ... 11
1.1.1. Sveikata ir ligos senyvame amţiuje ... 12
1.1.2. Senyvo amţiaus ţmonių poreikiai ... 14
1.2. Šeima – artimo ţmogaus slaugymo ir globos procese ... 17
1.2.1. Senyvo ţmogaus prieţiūra namuose ... 20
1.2.2. Socialinė pagalba šeimai ... 24
1.2.3. Pagalbos namuose tarnybos ir paslaugos... 28
1.3. Integruotos paslaugos senyvo amţiaus asmenų namuose ... 31
1.3.1. Integruotų paslaugų poreikis ... 34
1.3.2. Komandinis paslaugų teikimas senyvo amţiaus asmenų namuose ... 35
1.3.3. Mobilios komandos – integruotų paslaugų teikimo būdas ... 37
1.3.4. Integruotų paslaugų teikimo organizavimas senyvo amţiaus asmenų namuose ... 38
2. TYRIMO METODIKA ... 42
3. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS ... 47
3.1. Integruotų paslaugų senyvo amţiaus ţmogaus namuose poreikio atskleidimas ... 47
3.1.1. Asmens sveikatos būklė ir klientų kontingentas... 49
3.1.2. Namų gyvenimo aplinka... 53
3.1.3. Šeima, kaip visuma prieţiūros procese ... 55
3.1.4. Integruotų paslaugų poreikis ... 60
3.1.5. Paslaugų poreikio įvertinimas ... 66
3.2. Integruotų paslaugų teikimo organizavimas ... 70
3.2.1. Integruotos pagalbos teikimas ... 74
3.2.2. Komandinis paslaugų teikimas asmens namuose ... 77
3.2.3. Teikiamos paslaugos senyvo amţiaus asmenims ... 85
3.2.4. Paslaugos, kurių dar trūksta asmenims namuose ... 87
3.2.5. Bendradarbiavimas su kitomis institucijomis ... 89
3.3. Iššūkiai integralios pagalbos teikimo procese ... 91
3.3.1. Išgyvenimai, su kuriais susiduria paslaugų gavėjai ... 92
3.3.2. Sunkumai teikiant integralias paslaugas namuose paslaugų teikėjų poţiūriu ... 94
3.3.3. Konfliktų valdymas ir komandos koordinavimas ... 99
3.3.4. Tobulintini aspektai integralios pagalbos teikime ... 100
IŠVADOS ... 104
PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 105
LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 107
8
ĮVADAS
Sveikatos prieţiūros ir socialinių paslaugų integruoto teikimo poreikį sąlygoja besikeičianti demografinė ir epidemiologinė situacija Europoje, tuo pačiu ir Lietuvoje.
Besikeičiančioje visuomenėje, nuolatos tobulėjant medicinos bei informacinėms technologijoms, siekiama kuo labiau patenkinti visuomenės lūkesčius ir poreikius. Tai reikalauja kompleksinio poţiūrio (Ulianskienė ir kt., 2006). Senstančių ţmonių problemos glaudţiai susijusios su šiuolaikinės šeimos problemomis. Reikia saugoti šeimą, sudaryti galimybes pagyvenusiems ir seniems ţmonėms kiek galima ilgiau gyventi savo namuose savarankiškai (Naujanienė, 2004).
Senyvo amţiaus asmenys savo namų aplinkai bei artimiesiems paprastai jaučia gilesnį prieraišumą, nori kiek galima ilgiau būti namuose. Kad paslaugos asmens namuose aktualios, patvirtina literatūroje pateikti įvairių autorių tyrimų duomenys. Kai kurių šaltinių teigimu, 60 – 80 % ligonių, sergančių nepagydomomis ligomis, pageidauja, kad juos slaugytų ir priţiūrėtų namuose (Fischer, 2007). Naujausių Lietuvoje atliktų tyrimų duomenimis, 74 – 79 % senyvo amţiaus asmenų, kuriems reikalingos slaugos paslaugos, norėtų būti slaugomi namuose (Hitaitė, Spirgienė, 2007). Pasak Nolan, Ingmar, Watson (2004), apie 80 %, sergančių asmenų gyvena namuose globojami savo šeimos narių. Tai skatina formuoti naują poţiūrį į priţiūrimą asmenį namuose bei jo šeimos narių situaciją, suteikiant visapusišką ir kokybišką pagalbą.
Kaip rodo Europos Sąjungos valstybių narių patirtis, norint uţtikrinti sąlygas senyvo amţiaus ţmonėms kuo ilgiau gyventi savo namuose, pagalbos namuose tarnybos turi teikti kompleksinę pagalbą. Tik sukūrus vientisą sveikatos prieţiūros ir socialinių paslaugų tinklo struktūrą, galima efektyviai teikti integruotą pagalbą asmenims namuose. Sveikatos prieţiūros ir socialiniai poreikiai gali būti visiškai patenkinti tik kartu dirbant įvairių sričių specialistams.
Todėl turi būti tarpdisciplininis poţiūris į ţmogų, kai visi specialistai bendradarbiauja, kartu numatydami bendrus intervencijos tikslus – kaip galima pagerinti asmenų gyvenimo kokybę, gydymo ir slaugos rezultatus (Ţemaitienė ir kt., 2011).
Viena svarbiausių sferų socialinės globos ir slaugos paslaugų integruotumui, laikoma ilgalaikė pagyvenusių ir neįgalių ţmonių prieţiūra. Integruotos prieţiūros paslaugos susideda iš socialinių ir asmens sveikatos prieţiūros paslaugų. Šiame darbe integruotos paslaugos analizuojamos kaip slauga namuose ir dienos socialinė globa. Vyriausybės lygmeniu pripaţįstama, jog tik integruotos paslaugos leidţia asmeniui uţtikrinti kuo ilgiau visavertį gyvenimą bendruomenėje. Didţiausias integruotos prieţiūros privalumas yra tas, kad ji
9 holistiškai traktuoja ţmogų, gali uţtikrinti paslaugos vientisumą ir tęstinumą (Bandolier cit.
Loyd, Wait, 2005). Teikiant integruotas paslaugas akcentuojamas poreikių patenkinimas.
Analizuojami teisės aktai, kuriais vadovaujamasi organizuojant ir teikiant integruotas paslaugas.
Temos naujumas ir aktualumas. Lietuvos visuomenė senėja: Statistikos departamentas praneša, kad 2012 m. pradţioje Lietuvoje gyveno 543,3 tūkst. 65 metų ir vyresnio amţiaus ţmonių, ypač padaugėjo 80 metų ir vyresnio amţiaus asmenų. Demografinio senėjimo pokyčiai lemia socialines ir ekonomines, gyventojų socialinio aprūpinimo bei sveikatos prieţiūros ir socialinių paslaugų, orientuotų į senų ir/ar negalią turinčių ţmonių sveikatos problemas, paslaugų poreikio didėjimą (Regionų ekonominiai pokyčiai, 2007). Daugelyje Europos šalių integruota prieţiūra tampa pagrindine sveikatos prieţiūros ir socialinės sistemos reformų kryptimi. 2003 m.
pranešime Pasaulinė sveikatos organizacija integruotos prieţiūros koncepciją iškėlė kaip vieną iš priemonių galinčių pagerinti pirminės sveikatos prieţiūros paslaugų sistemą. 2004 m. Europos Komisija integruotą prieţiūrą pripaţino gyvybiškai svarbiu Europos socialinės sistemos stabilumo veiksniu (Nacionalinės sveikatos tarybos 2004 metų veiklos ataskaita, 2005).
Lietuvoje temos naujumas atsiskleidţia trijose pagrindinėse srityse: 1) sveikatos prieţiūros srityje, pereinant nuo ekstensyvinės (perdėtai išplėstas ligoninių tinklas) prie intensyvinės (centalizuoti stacionarai ir medicininė pagalba teikiama paciento namuose); 2) apsaugos srityje pereinant nuo institucinės (socialinės globos įstaigos) prie bendruomeninės globos (pacientų namuose) savivaldybėse; 3) bendro darbo kartu įgyvendinimas mobiliose medicinos ir socialinės srities specialistų komandose, teikiant integruotas paslaugas paciento namuose. Šiuo metu Lietuvoje vykdomas LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos inicijuotas projektas „Integralios pagalbos plėtra“. Magistro darbo tyrimas atliekamas šio projekto rėmuose
„Integralios pagalbos teikimas Šilalės rajone“.
Darbo praktinė reikšmė. Integruotų sveikatos prieţiūros ir socialinių paslaugų poreikio bei teikimo organizavimo senyvo amţiaus asmenų namuose atskleidimas gali padėti kryptingai plėtoti integruotas paslaugas senyvo amţiaus asmenims namuose. Išsami integruotų sveikatos prieţiūros ir socialinių paslaugų poreikio bei teikimo organizavimo analizė gali padėti atskleisti šiuo metu LR SADM vykdomo projekto „Integralios pagalbos plėtra“ sėkmingą patirtį ir kylančias kliūtis bei naujus iššūkius. Darbe pateiktos rekomendacijos gali tapti paskata siekiant pakoreaguoti ir/ar papildyti šiuo metu veikiančius teisės aktus, reglamentuojančius integruotų paslaugų asmenų namuose teikimą bei organizavimą.
10
DARBO TIKSLAS IR KLAUSIMAI
Darbo tikslas – ištirti senyvo amţiaus asmenų, gyvenančių namuose, integruotų sveikatos prieţiūros ir socialinių paslaugų poreikį bei teikimo organizavimą.
Klausimai:
1. Koks yra integruotų sveikatos prieţiūros ir socialinių paslaugų poreikis senyvo amţiaus asmenims namuose?
2. Kaip organizuojamos integruotos sveikatos prieţiūros ir socialinės paslaugos senyvo amţiaus asmenims namuose?
3. Su kokiais iššūkiais susiduriama teikiant integruotos sveikatos prieţiūros ir socialines paslaugas senyvo amţiaus asmenims namuose?
11
1. LITERATŪROS APŢVALGA
1.1. Senyvo amţiaus ţmonių demografinė situacija
XX amţiuje ţmonių gyvenimo trukmė aiškiai pailgėjo, o vidutinis gyventojų amţius nuolat auga, taip pat didėja ir vidutinė gyvenimo trukmė. Lietuvoje, kaip ir kitose Europos šalyse, kasmet vis didesnę dalį sudaro pagyvenę, t.y. 60 metų ir vyresni ţmonės. Lietuvos visuomenė senėja: Statistikos departamentas praneša, kad 2012 m. pradţioje Lietuvoje gyveno 543,3 tūkst.
65 metų ir vyresnio amţiaus ţmonių, arba 18,1 procento visų šalies gyventojų. Palyginti su 2001 m., jų skaičius padidėjo 58,7 tūkst. (12,1 %). Ypač padaugėjo 80 metų ir vyresnio amţiaus asmenų. 2012 m. pradţioje šio amţiaus gyventojų buvo 137,9 tūkst., arba 57,9 tūkst. (72,4 %) daugiau nei 2001 m., jie sudarė 25,4 procento (2001 m. – 16,5 %) visų pagyvenusių (65 metų ir vyresnio amţiaus) ţmonių.
Manoma, kad 2050 m. kas trečias Lietuvos gyventojas bus pagyvenęs ţmogus (Lietuvos statistikos departamentas, 2014). Didesnė dalis gyventojų perţengusių 60 metų amţiaus ribą, yra moteriškos lyties atstovės. Moterų vidutinė gyvenimo trukmė net 10 metų ilgesnė negu vyrų ir siekė 76.9 m. (vyrų 66.3). Ypač akivaizdţiai gyventojai senėja kaime. Nuo 1950 m. vidutinė gyvenimo trukmė pasaulyje prailgėjo 20 metų. Dabar ji yra 66 metai. 2050 m. ji prailgės dar 10 metų (Lesauskaitė ir kt., 2008). Šalia vidutinio amţiaus ir gyvenimo trukmės didėjimo eina trečia svarbiausia problema: kritiškai ţemas gimstamumo lygis. Taigi, gyventojų senėjimą apsprendţia trys pagrindinės determinantės: gimstamumas, mirtingumas ir migracija. Tikslūs demografiniai duomenys yra būtini organizuojant medicininę ir socialinę geriatrijos tarnybą, nustatant senėjimo pasekmių įveikimo politiką ir strategiją, įvertinant šios strategijos rezultatus. Greitas vyresnio amţiaus ţmonių grupių augimas sąlygoja, kad sparčiai auga medicininių ir socialinių paslaugų ir institucijų poreikis (Lesauskaitė ir kt., 2008).
Demografai senyvo amţiaus ţmonėmis laiko 60 metų ir vyresnius, o Pasaulio sveikatos organizacija - 65 metų ir vyresnius asmenis. Kartais pagyvenusiais ţmonėmis laikomi pensinio amţiaus ţmonės, tačiau tuo atveju negalima palyginti įvairių šalių statistinių rodiklių, nes pensinis amţius skiriasi. Senyvo amţiaus ţmonės visame pasaulyje yra sparčiausiai auganti gyventojų dalis (Bagdonas ir kt., 2008).
12 Biologinis amţius yra chroninis laikas, kuris skaičiuojamas po gimimo ir yra susijęs su pakitimais organizme. Senatvė - tai ţmogaus gyvenimo laikotarpis, kai vyksta daug biologinių, psichologinių ir socialinių pokyčių.
Visuomenės senėjimas yra ryškiausias socialinis XX-XXI a. fenomenas. Kaip teigia Gruščinkienė ir Rudzinskienė (1999), pagyvenusių ir senų ţmonių Lietuvoje daugėja dėl kelių prieţasčių: gimstamumo maţėjimo, darbingo amţiaus ţmonių emigracijos, pailgėjusios gyventojų vidutinės gyvenimo trukmės ir sumaţėjusio mirtingumo.
Senas ţmogus - socialinės aplinkos dalis. Jis turi asmeniškas reakcijas į visuomeniškas uţduotis, vaidina tam tikrą socialinį vaidmenį, kurį priėmė gyvenimo eigoje. Senatvė socialine prasme - reiškia judėjimą socialinio statuso laiptais. Kiekvienas asmuo turi tam tikrą statusą, reikalaujantį atitinkamo elgesio, veiksmų, vadinamų vaidmenimis (Sutton, 1999).
Senėjimas - procesas, kurio kulminacija - biologinė mirtis, uţbaigianti ţmogaus raidą (Grigaravičiūtė, 1999). Tai procesas, vykstantis visą ţmogaus gyvenimą. Gyventojų rengimas senatvei turi būti socialinės politikos dalis ir apimti fizinį, psichologinį, kultūrinį, ekonominį, medicininį ir kitus pasirengimo būdus. Senstančių ţmonių problemos yra glaudţiai susijusios su šiuolaikinės šeimos problemomis. Reikia saugoti šeimą, sudaryti galimybes senyvo amţiaus ţmonėms kiek galima ilgiau gyventi savarankiškai savo namuose. Jungtinių Tautų strateginiai dokumentai (Vienna International Plan of Action on Aging, Report of the Second World Assembly on Ageing) skelbia, kad rūpintis senyvo amţiaus ţmonėmis turi šeima, o visuomenė, valstybė turi tik padėti šeimai (Bagdonas ir kt., 2008).
Ilgėjanti ţmonių gyvenimo trukmė kartu yra ir didelis pasiekimas, ir problema, kadangi senėjimas neatsiejamas nuo šiam amţiaus tarpsniui būdingo fizinės ir psichinės sveikatos prastėjimo, ligų, neįgalumo. Visuomenės senėjimas, naujas jauno ir senyvo amţiaus gyventojų santykis visuomenėje verčia perţiūrėti ir naujiems poreikiams pritaikyti turimus visuomenės išteklius.
1.1.1. Sveikata ir ligos senyvame amţiuje
Ilgėjant gyvenimo trukmei, daugėja lėtinių ligų, dėl gimstamumo krizės bei paspartėjusios emigracijos šalyje maţėja darbingo amţiaus ţmonių, todėl būtina atkreipti dėmesį į senyvo amţiaus asmenų sveikatą. Vidutinė ţmogaus gyvenimo trukmė išaugo iki 65 – 80 metų.
Dauguma anksčiau buvusių neišgydomų ir mirtinų ligų dabar gydomos sėkmingai. Sumaţėjo
13 mirtingumas, pailgėjo gyvenimo trukmė. To pasėkoje visuomenė ėmė senėti, gausėja neįgaliųjų, lėtinėmis ligomis sergančių ţmonių (Kalėdienė, 2010). Pagal Pasaulinę Sveikatos organizaciją (PSO) sveikata - ne tik ligų ir negalavimų nebuvimas, bet ir fizinė, psichinė ir socialinė ţmonių gerovė. Tai reiškia geriausias fizines, psichines ir socialines galimybes bei gerą savijautą.
Senyvo amţiaus ţmonės turi įvairių sveikatos problemų, kurie daţnai siejasi su negalios atsiradimu. Kartu su fizinės sveikatos sutrikimais gali būti įvairių psichinės sveikatos sutrikimų, kuriuos sunkina socialinė izoliacija, sunki materialinė padėtis ir sumaţėjęs gebėjimas atlikti kasdienę veiklą. Nė vienas atskiras specialistas negali atkurti sutrikusių senyvo amţiaus ţmonių funkcijų, tai gali padaryti tik bendradarbiaujant visiems specialistams, kartu tiriant pacientą ir numatant intervencijos tikslus, siekiant pagerinti pacientų gyvenimo kokybę, gydymo bei slaugos rezultatus ir savarankiškumo išsaugojimą (Bagdonas ir kt., 2008).
Senatvėje daţnai kokios nors funkcijos sutrikimas komplikuoja viso organizmo veiklą, atsiranda negalia - ţmogaus veiklos apribojimas ar negalėjimas atlikti sveikam ţmogui įprastų veiksmų. Būdingiausi negalios poţymiai: komunikacijos, judėjimo, aktyvumo, savitarnos, situaciniai sutrikimai (Macijauskienė, 2010).
Ligų eiga senatvėje skiriasi nuo tų pačių ligų eigos jauniems ţmonėms. Populiacijos senėjimas kelia vis didesnį rūpestį sveikatos prieţiūros specialistams, nes senyvo amţiaus ţmonės daţniau serga. Lėtinėmis ligomis sergantys pagyvenę ir seni ţmonės, gyvenantys savo namuose, negali patenkinti savo fiziologinių, sveikatos ir psichosocialinių poreikių.
Kita iš pagrindinių sveikatos problemų senyvame amţiuje, tai paţinimo funkcijos pablogėjimas ir demencija (Arlik, Lehman, 1999).
Demencija - tai psichikos sutrikimas, sukeltas lėtinės progresuojančios smegenų ligos, kuriai būdingi intelektualinių funkcijų smukimas (atminties, mąstymo, kalbos, orientacijos, supratimo, skaičiavimo, mokymosi, įgytų įgūdţių praradimas). Dėl to sukrinka kasdienė, darbinė ir socialinė veikla (Lapkauskaitė, 2004). Pagrindinės senatvinės demencijos: Alzheimerio liga, kraujagyslinė demencija ir Parkinsono liga.
Šiuo metu pasaulyje yra apie 18 milijonų ţmonių sergančių kuria nors demencijos forma (Jatuţis, 2001), praktiškai kas penkerius metus sergančiųjų skaičius padvigubėja. Tokių ligonių prieţiūroje yra svarbu ankstyva diagnostika, o nustačius diagnozę – sveikatos prieţiūros ir socialinių paslaugų įvairovė ir prieinamumas. Dienos stacionarai, globos namai, kur ligonius priţiūrėtų profesionalūs ir apmokyti slaugytojai, būtų teikiama psichologinė pagalba ligoniui ir jo
14 artimiesiems - siektinas reiškinys. Tačiau Lietuvoje, šios struktūros ir poţiūris skiriasi nuo kitų Europos valstybių.
Demencija visiškai pakeičia ţmogaus asmenybę, ji vadinama viena iš baisiausių senatvės palydovų (Petraitienė, 2000). Progresuojant ligai, prarandamas bet koks savarankiškumas. Tai tampa sunkiu išbandymu ne tik pačiam sergančiajam, bet ir jo artimiesiems, kuriuos prislegia globos našta ir emocinė įtampa. Nustatyta, kad 94 proc. šių ligonių slaugo šeimos nariai, artimieji, draugai, kitaip dar vadinami globėjais. Ligonių, sergančių demencija, slauga yra labai sunkus, alinantis psichiką, stresus keliantis darbas, kurį beje, ne kiekvienas gali dirbti. Pastebėta, kad globėjai, ypač neformalūs, lyginant su populiacija, daug daţniau serga lėtinėmis ligomis, tame tarpe depresijomis, daţniau vartoja psichoterapinius vaistus (Fišas, 1999). Vienas iš skaudţiausių yra momentas, kai sergantysis asmuo nustoja atpaţinti savo artimuosius.
Nesusitaikymas su liga veda prie socialinės izoliacijos ir pagalbos bei palaikymo, kuris yra labai svarbus, negavimo (Rudalevičienė, Narbekovas, 2005).
Vienas iš pagrindinių sveikatos senyvame amţiuje rodiklių - veikla, kurią gali atlikti vyresnio amţiaus ţmonės. Svarbiausias rūpestis - gebėjimas savarankiškai funkcionuoti namie.
Daţniausiai vertinama funkcinė sveikata, t.y. kasdienė veikla, nukreipta į būtiniausių poreikių tenkinimą (saviţiūros sugebėjimas). Taip pat skiriama instrumentinė kasdienė veikla, kuri apima aukštesnę veiklą ir kuriai reikalingos paţintinės funkcijos. Pasaulio sveikatos organizacija negalią apibūdina, kaip nesugebėjimą atlikti kasdienės veiklos. Būdinga, kad juo vyresnis ţmogus, tuo didesnė negalios rizika, dėl kurios reikia kitų ţmonių pagalbos (Lesauskaitė, 1998).
Apibendrinant, aplinkiniai ir specialistai turi padėti senyvo amţiaus ţmonėms gerai jaustis namuose: individualiai pritaikyti aplinką ir teikti integruotas paslaugas, tenkinant poreikius.
1.1.2. Senyvo amţiaus ţmonių poreikiai
Poreikių patenkinimas svarbus kiekvienam ţmogui, bet kuriuo amţiaus laikotarpiu.
Poreikis yra tai, ko reikia ţmogui arba jo socialinei sistemai pagrįstai funkcionuoti tam tikroje situacijoje. Poreikis - tai nėra noras kaţką gauti ar turėti, bet trūkumas, kuris kliudo ţmogui ar sistemai vystytis arba tobulėti (Johnson, 2001). Svarbu ne tik patenkinti poreikius, bet ir jų kokybė. Su amţiumi poreikiai nesikeičia – keičiasi tik jų patenkinimo galimybės.
Poreikis skatina individo aktyvumą ir paiešką tų objektų, kurie jį gali patenkinti.
Kiekvienas poreikis turi savo objektą. Juo gali būti konkretus objektas, arba veiksmas. Ne
15 kiekvienas poreikis būna patenkinamas. Kai neţinome poreikį galinčio patenkinti objekto, mūsų aktyvumas gali būti spontaniškas arba pasireikšti emociniais išgyvenimais, kurie poreikio netenkina.
Poreikių yra įvairių ir labai daug. Aiškumo dėlei juos bandoma klasifikuoti, aptariama keletas poreikių klasifikavimo būdų.
Tradiciškai poreikiai skirstomi į natūralius (biologinius) arba pirminius ir kultūrinius, antrinius, arba išvestinius. Pirminiais laikomi įgimti poreikiai, o antriniais - įgyti.
V. Legkauskas (2001) poreikius išskiria į tris grupes:
Biologiniai poreikiai- jie motyvuoja elgesį, uţtikrinantį betarpišką fizinį individo išlikimą. Tokių poreikių pavyzdţiais gali būti alkis, troškulys, fizinis kontakto poreikis, dauginimosi poreikis, saugumo poreikis, smalsumas.
Psichologiniai poreikiai- vadinami poreikiai, kurie skatina ţmogų kuo geriau realizuoti save, savo sugebėjimus.
Socialiniai poreikiai- jų motyvuojamas elgesys nėra būtinas fiziniams išlikimui betarpiškoje ateityje, tačiau toks elgesys uţtikrina socialinės grupės formavimąsi ir išsilaikymą bei ţmogaus išlikimą toje grupėje. Tai gali būti tokie poreikiai kaip meilė, bičiulystė, bendruomeniškumas, priklausomybė.
A. Maslow poreikius išdėstė tam tikra savita hierarchija, kurioje atsispindi įvairių ţmogaus poreikių ryšys (Psichologija studentui, 2002). Ţmogaus poreikius jis pavaizdavo kaip piramidę, kurioje svarbiausi poreikiai išsidėstę aukštyn kylančia tvarka. Ţemesnieji poreikiai yra aukštesniųjų pagrindas, o aukštesnieji yra įsišakniję ţemesniuosiuose, jų patenkinimą ţmogaus gyvenime daugiausia lemia ţemesniųjų poreikių patenkinimas. „Poreikių piramidę“ sudaro:
fiziologiniai poreikiai; saugumo poreikiai; priklausomybės ir meilės poreikis; pagarbos poreikis;
savęs aktualizavimo poreikis (Johnson, 2001, p. 22).
Pagal šią hierarchiją asmuo pirmiausia privalo patenkinti būtiniausius fiziologinius poreikius prieš pradėdamas galvoti apie socialinius poreikius, t.y. aukštesnėje pakopoje esantys poreikiai kyla tik patenkinus ţemesnėse pakopose esančius poreikiu. Tai ţymi, jog yra grieţtas tarpusavio priklausomybės ryšys. Šie poreikiai būdingi visiems ţmonėms, nepriklausomai nuo jų sveikatos būklės, socialinės padėties, statuso ir pan. (Johnson, 2001).
J. Fraseris mano, kad visų poreikių - tiek biologinių, tiek socialinių, tiek dvasinių - patenkinimas ţmogui vienodai reikšmingas (Navikas, 2003).
16 Ţmogiškieji poreikiai kyla iš vystymosi ir socialinių problemų, iškylančių gyvenimo tėkmėje - tarpasmeniniuose santykiuose ir ryšiuose su aplinka. Ţmogiškųjų poreikių patenkinimas apsprendţia sėkmingą ţmonių adaptaciją.
Autoriai įvairiai interpretuoja ţmogiškuosius poreikius. Charlotte Towle savo klasikiniame veikale apie socialinį darbą „Bendrieji ţmogaus poreikiai“ nagrinėja poreikį santykyje su veiksniais, turinčiais įtakos ţmogaus vystymuisi. Towle teigimu, šie elementai yra būtini, jei norima, kad asmenys būtų motyvuoti siekiant socialinių tikslų: fizinė gerovė: maistas, pastogė, sveikatos prieţiūra; galimybė vystytis emocionaliai ir protiškai; santykiai su kitais ţmonėmis; dvasinių poreikių patenkinimas.
Ţmogui susirgus rimta liga atsiranda dvi specifinių poreikių grupės, kurios būdingos tik sergančiajam asmeniui: nejausti skausmo (nejausti fizinio diskomforto) ir būti šeimos, artimųjų apsuptyje, namų aplinkoje (Liobikienė, 2002).
Siekiant įvertinti poreikį, reikia jį išanalizuoti, kad būtų aišku, kokia kryptimi judėti.
Poreikio tam tikroms paslaugoms analizė apima kelis etapus. Įvairūs autoriai skirtingai įvardija etapų pavadinimus. Poreikio paslaugoms analizė apima kelis etapus (Rossi ir kt., 1999).
1. Asmenų, kuriems reikalingos paslaugos, identifikavimas: nustatomos klientų grupės, kurioms tokios paslaugos yra reikalingos. Ţinojimas, kas yra tokie asmenys padeda geriau suvokti ir pačias problemas, ir tiksliau rasti šių problemų sprendimą. Gali jie judėti ar turi judėjimo problemų, sveiki ar ligoti, - atsakymų į tokius klausimus pasiskirstymas padeda geresnei poreikių analizei.
2. Socialinių aplinkybių, kuriose yra šie asmenys, aprašymas: išsiaiškinama, kokios yra tiriamųjų sąlygos, kuriose galima pradėti organizuoti paslaugas. Tai gali apimti ir išteklius ir trūkumus. Susipaţįstama, kokios demografinės tokių asmenų charakteristikos, su kuo tiriamieji palaiko socialinius ryšius, kokios privaţiavimo galimybės ir pan.
3. Poreikių identifikavimas: išsiaiškinama, kokius lūkesčius turi asmenys, kuriems reikalingos paslaugos. Jie išsako, kokie yra jų poreikiai, kokios pagalbos ar paslaugų jie laukia.
Paprastai šalia tiesioginės klientų apklausos naudojamas ir stebėjimas. Kartais informacijai surinkti naudojami keli informacijos rinkimo būdai.
4. Poreikių įvertinimas: apibendrinami ankstesniuose etapuose gauta informacija.
Atliekama kokybinė ar kiekybinė gautų duomenų analizė. Aiškinami ir interpretuojami gauti rezultatai.
17 5. Komunikacijos etapas: poreikių nustatymo ir įvertinimo rezultatai pateikiami tiems, kurie gali daryti sprendimus. Pagal nustatytus poreikius galima organizuoti paslaugas.
Tyrimai, remiantis pateiktais poreikio paslaugoms analizės etapais, suteiktų svarbios informacijos, ketinant vystyti integruotas paslaugas namuose atitinkančias paslaugų gavėjų poreikius. Savo darbe, tyrimo dalyje, integruotų sveikatos prieţiūros ir socialinių paslaugų poreikis bei teikimo organizavimas ir panaudojau šiuos etapus.
1999 metais Kauno medicinos universitete buvo atliktas tyrimas: „Pagyvenusių ţmonių poreikiai“. Tiriant buvo nustatyta, kad svarbiausi yra socialiniai poreikiai. Jie sudarė 52,9% visų poreikių. Visų poreikių grupėje antroje vietoje buvo materialiniai poreikiai. Čia daugiausia respondentai išskyrė pinigų trūkumą (Zamulskytė, Knašienė, 2005). Taigi, kaip ir pastebima tyrime, poreikiai dar būna nepatenkinami dėl finansų trūkumo.
Kitas tyrimas buvo atliktas 2006 metais: „Pagyvenusių ţmonių slaugos bei socialinių paslaugų poreikis Kauno rajono bendruomenėje“. Tyrimo tikslas – įvertinti pagyvenusių ţmonių ambulatorinės slaugos bei socialinių paslaugų poreikį Kauno rajone. Tirti Kauno rajono pagyvenę (65 metų ir vyresni) ţmonės. Paaiškėjo, kad 71,3% ţmonių reikalingos slaugos paslaugos, 58,2%
socialinės paslaugos. Kuo tiriamieji vyresni, tuo daugiau šios paslaugos reikalingos. Dauguma respondentų 79,2% norėjo būti slaugomi namie. Taigi, daugiau kaip pusei pagyvenusių ţmonių buvo reikalingos ir slaugos, ir socialinės paslaugos (Hitaitė, Spirgienė, 2007).
Apibendrinant, galima teigti, kad visi autoriai poreikius skirsto į tris pagrindines grupes:
biologinius, socialinius ir psichologinius. Pastarieji dar skirstomi į emocinius ir dvasinius poreikius. Senyvo amţiaus asmenys turi specifinius poreikius, o juos patenkinti gali tik gerai išvystytas integruotų sveikatos prieţiūros ir socialinių paslaugų tinklas, bei kompetentinga komanda.
1.2. Šeima – artimo ţmogaus slaugymo ir globos procese
Šeima - tai socialinė sistema, daţniausiai sujungianti tris kartas. Tai unikali, maţa grupė, jungianti susijusius ir vienas nuo kito priklausomus individus. Jie susibūrę į vieną vienetą tam, kad atliktų tam tikras funkcijas ir įgyvendintų tam tikrus tikslus.
Visos šeimos turi savo taisykles. Kiekvienam šeimos nariui yra numatytos tam tikros funkcijos ir vaidmenys. Vyrauja tam tikra galios struktūra, įvardytos ir neįvardytos bendravimo formos, būdai, kuriais šeima sprendţia iškilusius sunkumus. (Butkevičienė cit. Goldenberg,
18 Goldenberg, 2008, p.32). Daugeliu atvejų, kai šeimoje prireikia rūpintis senyvu ar negalią turinčiu ţmogumi, vienas jos narių prisiima koordinatoriaus, vadybininko ar slaugytojo vaidmenį. Kiti šeimos nariai dalijasi prieţiūros rūpesčiais ir darbais, tačiau atsakomybės uţ priţiūrimą asmenį neprisiima. Kol šio poreikiai minimalūs, priţiūrintysis linkęs tartis su pagyvenusiu ar senu ţmogumi dėl prieţiūros, tačiau, poreikiams padidėjus ar peraugus į krizę, jis prisiima labiau autokratišką poziciją tiek priţiūrimo asmens, tiek kitų padedančių šeimos narių atţvilgiu (Pivorienė, 2004).
Kiekviena šeima tam tikrais laiko tarpais išgyvena krizines situacijas. Tai gali būti išėjimas į pensiją, artimo ţmogaus mirtis, sunki liga ir pan. Krizinės situacijos periodu keičiasi šeimos narių tarpusavio santykiai, įgyjami nauji ir prarandami turėti vaidmenys, atsiranda naujos taisyklės arba kaţkuris šeimos narys tampa „privilegijuotas“, t.y. jis gali nesilaikyti tam tikrų taisyklių ir pan. Kai vienas iš šeimos narių suserga, stresinę situaciją kelia ne tik artimo ţmogaus liga, bet ir visi paminėti pokyčiai. To pasėkoje, atsiranda bejėgiškumo, vienatvės, baimės, sunkumo jausmas (Ţalimienė, 2004). B. Neale (1991) nurodo, kad besirūpinantys ligoniais asmenys dėl ligos neretai patiria fizinę, emocinę, socialinę, ekonominę naštą, kurią sveikatos prieţiūros specialistai vertina kaip tam tikrą neišvengiamumą.
Susirgus vienam iš šeimos narių patenkama į situaciją, kai šeima nori teikti ir teikia paramą, antra vertus, paramos reikia patiems šeimos nariams (Harding, Higginson, 2003).
Sveikatos prieţiūros specialistai linkę jų nepastebėti (šeimos narių), dėl ko jie daţniausiai ir vadinami „paslėptais ligoniais“ (Willy, 1998).
2004 metais buvo atliktas tyrimas „Slaptieji pacientai - mirštančiųjų šeimos nariai“.
Rezultatai parodė, kad artimieji slaugantys savo šeimos narį visi 100% patiria stresinę situaciją šeimai; 46% respondentų pablogėjo fizinė sveikata, o 78 % pablogėjo šeimos narių dvasinė sveikata; šeimos izoliacija (nebuvo kviečiami į namus svečiai ir nebeišeinama į svečius) buvo būdinga 62%. Iš patektų duomenų matyti, kad turint savo tarpe sunkiai sergantį ir slaugomą ligonį, atsiranda šeimos disfunkcija, tokios šeimos nariai išgyvena stresą (Rudalevičienė, Narbekovas, 2005).
Viena iš ilgalaikės prieţiūros sudedamųjų dalių yra parama šeimos nariams, mokant pagrindinių slaugos įgūdţių, siekiant pagerinti asmens savirūpos ir prieţiūros pajėgumus. Taip pat socialinių paslaugų valdymo, skyrimo ir teikimo kompleksiškumo principas teigia, kad socialinių paslaugų teikimą asmeniui reikia derinti su socialinių paslaugų teikimu jo šeimai.
19 Prieţiūros reikalaujantis asmuo yra neatskiriama šeimos dalis. Ir jų sąveika daro įtaką vienas kitam, todėl būtina uţtikrinti paramą ir pagalbą ne tik asmeniui, bet ir visai šeimai (Stasiukaitienė, Jurkuvienė, 2013).
Slaugydami sunkius ligonius slaugytojai išgyvena tiek fizinį, tiek emocinį stresą. Ligai progresuojant slaugymo našta sunkėja ir slaugytojams būtinas atokvėpis. Tokio slaugymo naštą Mace N. ir Robinsas P. apibūdino kaip slaugą 36 valandas per parą. Apsisprendimas slaugos reikalaujantį šeimos narį slaugyti namuose liečia visus tos šeimos narius. Svarbu nepamiršti, kad 80 % sunkiai sergančių pacientų reikalinga prieţiūra 24 valandas per parą ir 7 dienas per savaitę (Barden ir kt., 2004).
Paprastai slaugymo naštą neša moteriškoji lytis ir tai daţniausiai būna sutuoktinis ar vienas iš vaikų. 64% slaugančiųjų asmenų yra darbingo amţiaus. Todėl vaikai slaugydami ir priţiūrėdami savo tėvus praranda darbingumą, net tenka atsisakyti karjeros. Taip pat būdinga
„sumuštinio“ situacija, kai tenka rūpintis dviem kartomis: savo sergančiais tėvais ir besimokančiais vaikais (Springer, Brubaker, 1984).
Artimo ţmogaus slaugymo procese, kaip tam tikroje veikloje, galima įţvelgti ir pozityvių momentų. Tai galėtų būti pasitenkinimo jausmas išsprendus sunkias problemas, postūmis vidiniam tobulėjimui, atsakingumo ir pasitikėjimo savo veikla pojūtis, galimybė ieškoti naujos informacijos ir pan. Deja, pozityvumo slaugomo ligonio šeimos nariai daţniausia nepastebi, nes artimo ţmogaus prieţiūra tampa svarbiausia šeimos pareiga: visas gyvenimas sukasi aplink slaugomą sunkiai sergantį asmenį, dėl kurio gerovės neretai šeimos nariai aukoja savo asmeninius gyvenimus.
Sprendimas slaugyti namuose reikalauja apmąstymų iš abiejų pusių - slaugomojo ir slaugančiojo. Abu sunkiai išgyvena tokią situaciją, abu turi būti pasiruošę suprasti pasikeitusias aplinkybes ir įmanomai susitvarkyti su šia gyvenimo krize. Tai yra iš tikrųjų su likimu susijęs sprendimas, kuris iš pagrindų keičia ne tik dalyvaujančiųjų gyvenimo planus ir gyvenimo turinį, bet ir apsunkina bei išjudina gerus santykius. Tai gali privesti prie emocinio, fizinio smurto prieš pacientą (Mickevičiūtė, Danusevičienė, 2006).
F. Sheldon (1993) išskiria tris didţiausių poreikių grupes, t.y. ko labiausiai reikia artimiesiems: veiksmingo bendradarbiavimo ir dėmesio jų emociniams išgyvenimams; gerai koordinuotos pagalbos namuose; patarimų sprendţiant finansines problemas (Lugton, Kindlen, 2005).
20 Šeimos narių prieţiūra skiriasi nuo profesionalų slaugos ir globos. Esminis skirtumas slypi ryšių kontekste, turimas vaidmuo įtakoja identiteto jausmo susilpnėjimą, trūksta to, kas profesionalioje slaugoje ir globoje yra gerai išvystyta – distancijos (Macijauskienė, Spūdytė, 2006).
Nagrinėta literatūra leidţia teigti, kad asmens prieţiūra namuose sukelia didelius fizinius, psichologinius, dvasinius sunkumus šeimos nariams. Šeima yra sistema, kurioje atskiros sistemos dalys (šiuo atveju - šeimos nariai) yra tarpusavyje susijusios ir veikia viena kitą. Analizuojant sunkaus ligonio, jo artimųjų ir visos šeimos, kaip vieneto, situaciją, pirmiausia reikia atsargaus apsvarstymo, kas kiekvienu konkrečiu atveju įvardijama kaip „šeima“. Didelę įtaką daro pasikeitę bei persipynę vaidmenys. Vaidmenį tenka priimti arba atmesti, tačiau artimieji daţniausia net nepagalvoja apie atmetimą, jie prisiima daug vaidmenų sau, kurie apsunkina kiekvieno produktyvų atlikimą. Slaugytojais ir priţiūrėtojais tampa senyvo amţiaus asmens artimieji. Tad akivaizdu, jog ne tik sergančiam senyvo amţiaus asmeniui reikalinga specialistų pagalba, bet to reikia ir juos priţiūrintiems artimiesiems. Būtina teikti integruotas paslaugas asmens namuose, atsiţvelgiant į visos šeimos gerovę, kokybišką gyvenimą ir namų aplinkos svarbą prieţiūros procese.
1.2.1. Senyvo ţmogaus prieţiūra namuose
Kai senyvo amţiaus ţmogus suserga, atsiranda negalia ir jis nebegali patenkinti savo poreikių - būtina pagalba, kurią daţniausiai teikia jo šeima. 1960-aisiais slaugos teoretikai susistemino slaugos praktiką ir sukūrė slaugos mokslą ir slaugos tikslus. Pradţioje slauga buvo nukreipta tik į individą ir dauguma slaugos teoretikų savo slaugos modeliuose nematė šeimos, kaip slaugos paslaugų kliento (Orem, Roy, Neuman, 1999). 1980-aisiais metais slaugytojos pradėjo orientuoti slaugos procesą į šeimą. Slaugytojos ėmė kaupti šeimos slaugos patirtį ir vėliau pradėjo perduoti informaciją kitoms slaugytojų kartoms. Į šeimą orientuota slauga (family - centered care), anot D. Wong (2001) grindţiama filosofija, kuri teigia, kad šeima slaugomojo gyvenime yra konstanta, nekintamas dydis. Bendradarbiavimas yra svarbus veiksnys, formuojant efektyvius ir pasitikėjimo kupinus santykius su šeima, siekiant rasti geriausią būdą patenkinti slaugomojo ir visos šeimos poreikius (Jurkuvienė, Balašova, 2008).
J.Toliušienė, A.Šeškevičius (2004) teigia, kad šiuolaikinis poţiūris orientuotas į slaugos tęstinumo uţtikrinimą, taigi ir paciento poreikiai turėtų būti vertinami dinamikoje. E. Vaičienė
21 (2003) paţymi, kad slaugos poreikių vertinimas apima ne tik sisteminį poţiūrį į problemos identifikavimą ir prieţastis, bet ir klinikinius sprendimus, kurių pagrindu slauga gali būti planuojama uţtikrinant paciento autonomiškumą ir išlaikant jo orumą.
Namų slauga (home care) reiškia grįţimą į šeimos sistemą ir nustatymą prioritetų, siekiant išlaikyti šeimos vertybes, kai šeimoje priţiūrimi jos nariai. Hanson Shirley May Harmon ir Sheryl Boyd (1996) nustatė dešimt bruoţų, būdingų šeimos slaugai (family nursing):
1) Šeimos slauga sutelkta į tai, ką šeima išgyvena einamuoju laikotarpiu; 2) Šeimos slauga atsiţvelgia į bendruomenės ir kultūros kontekstą, šeima skatinama naudotis bendruomenės resursais bei prisidėti prie jų kūrimo; 3) Šeimos slauga atsiţvelgia į santykius tarp šeimos narių;
4) Šeimos slauga skirta visiems šeimos nariams, tiek sveikiems, tiek sergantiems; 5) Šeimos slaugytojos turi atpaţinti skirtumus tarp atskirų asmenų ir šeimos sveikatos; 6) Šeimos sistema įtakojama bet kokių jos narių pasikeitimų; 7) Šeimos slaugytojos bando pagerinti sąveiką tarp slaugytojų ir šeimos narių bei santykius šeimos viduje; 8) Šeimos slaugytoja turi suprasti, kad šeimoje asmuo, kuris turi daugiausia poreikių, gali visą laiką keistis; 9) Šeimos slauga sutelkia dėmesį į individualias kiekvieno šeimos nario stipriąsias puses, kur įmanoma remia jų dvasinį tobulėjimą; 10) Šeimos slaugytoja aptaria su šeima kas uţ ką slaugoje bus atsakingas ir paaiškina, kuo slaugytoja padės šeimai (Jurkuvienė, Balašova, 2008).
Slauga namuose reikalinga sergantiems širdies, plaučių lėtinėmis ligomis, cukriniu diabetu; turintiems nervų sistemos sutrikimų, sergant demencija; patyrusiems amputaciją;
sergantiems nepagydomomis onkologinėmis ligomis; senstant asmenims, kurių gyvenimas artėja prie pabaigos (Leliūgienė, 2003).
Dienos socialinė globa – tai visuma paslaugų, kuriomis asmeniui teikiama kompleksinė, nuolatinės specialistų prieţiūros reikalaujanti pagalba dienos metu. Jos tikslas - suteikti asmenims, sergantiems senatvės psichikos ligomis, galimybę gyventi bendruomenėje, kiek galima ilgiau išvengiant ilgalaikės stacionarios socialinės globos, o jų artimiesiems suteikti atokvėpį, paramą ir galimybę sugrįţti į darbo rinką (LR Socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymas „Dėl integralios pagalbos plėtros programos patvirtinimo“, 2012).
Globa įvardijama, kaip giminių, draugų ar kaimynų teikiama pagalba asmenims, kurie patys negali atlikti kai kurios kasdienės veiklos (Andrašiūnienė, 2007). Globėjas - tai artimasis, slaugantis/priţiūrintis sergantį asmenį namuose. Slauga apibrėţiama, kaip maţiausiai keletą kartų
22 per savaitę kylantis paramos poreikis, atliekant kasdienines funkcijas, t.y. veiklas susijusias su higiena, judėjimu, mityba (Thompson, 1990).
Daugėjant sergančiųjų, kartu daugėja jų globos, slaugos ir gydymo paslaugų poreikis.
Pasak Nolan, Ingmar, Watson (2004), apie 80 %, sergančių asmenų gyvena namuose globojami savo šeimos narių. Sergančio artimo ţmogaus slaugymas yra sunki našta juo besirūpinantiems, todėl šeimos nariai dar vadinami slaptosiomis ligos aukomis (Lemme, 2003). Globėjui tenka didţiulis fizinis krūvis, jis susiduria su praktiniais sunkumais, emocinėmis ir socialinėmis problemomis.
Dėl nepakankamos specializuotos pagalbos plėtros didţiulis specializuotos pagalbos trūkumo didţiulis slaugos krūvis tenka ligonio artimiesiems. Įprastinė šeimos gyvenimo kelio dalis yra suaugusių vaikų rūpinimasis savo tėvais, todėl daţniausiai rūpinimasis ir senų tėvų prieţiūra suaugusiems vaikams nesukelia streso. Problemiška gali būti tai, kad pagyvenusiems tėvams prireikia slaugos ar intensyvios pagalbos (Pivorienė, 2004).
Šeima yra neatsiejama nuo sergančio ligonio tame tarpe ir senyvo amţiaus ţmogaus.
Apsisprendimas globoti artimą ţmogų yra įtakojamas emocinių ryšių su susirgusiu ţmogumi, taip pat kultūrinių, religinių, visuomenės nuostatų ir normų (Ţalimienė, 2002). Whitlach ir Noelker teigia, kad ilgą laiką globos procesas buvo įvardijamas akcentuojant priemonių, reikalingų globai, svarbą, neįvertinant globojančio asmens patirčių, motyvacijos, globėjo asmenybės vystymosi galimybių (Naujanienė, Uţaitė, 2003). Šeimos nariai turi priprasti prie kasdienės ligonio prieţiūros, jų vaidmens ir pareigų šeimoje pasikeitimo, prie gyvenimo prasmės bei tarpusavio santykių perkainavimo (Valeikienė, Juozulynas, 2004). Kai globėjas pervertina savo paties sveikatos būklę, nepaiso galimo rizikos faktoriaus, nesivadovauja reikiama informacija bei kompetencija apie susidariusią padėtį, pervargimas neišvengiamas. Slaugantysis privalo savo pačių sveikatą bei savo poreikius vertinti taip pat rimtai, kaip ir ligonio norus bei lūkesčius.
Turėti savo laisvalaikį, paskirti laiko savo pomėgiams, susitikimams su draugais - visa tai yra svarbu, norint uţtikrinti gerą globėjo savijautą (Opie ir kt., 1999).
Senstančių ţmonių problemos glaudţiai susijusios su šiuolaikinės šeimos problemomis.
Reikia saugoti šeimą, sudaryti galimybes pagyvenusiems ir seniems ţmonėms kiek galima ilgiau gyventi savo namuose savarankiškai (Naujanienė, 2004).
Laipsniškai nykstančios sergančiojo kognityvinės funkcijos paveikia šeimos narių santykius su ligoniu. O dėl nuolatinės ligoniui reikalingos prieţiūros kyla konfliktų ir
23 nesusipratimų tarp globėjo ir ko šeimos narių (Ray ir kt., 2009). Pradeda trūkinėti globėjo santykiai su jam brangiais ţmonėmis, jaučiamas šeimos narių susvetimėjimas (Mace, Rabins, 1991). Tokiai šeimai gresia socialinė izoliacija, todėl svarbus psichologinis palaikymas.
Senyvo amţiaus asmeniui pagalba namuose yra reikšminga ne tik sergančiajam, bet ir jį supantiems asmenims, jų artimiesiems. Pagalbos procesas skatina permąstyti ir susidėlioti šeimos prioritetus. Kadangi, namų pagalbos tinklas nėra pakankamai išplėtotas reikalinga pagalba ir parama kompetentingų specialistų. Taip pat reikia paţymėti, jog pagalba ir paslaugos namuose yra specifiškos, todėl namų aplinka sergančiajam yra reikšminga, atsiranda poreikis jaustis saugiam ir savam artimoje aplinkoje.
Namų aplinkos reikšmė asmeniui prieţiūros ir paslaugų teikimo procese yra sava ir artima, padedanti pasijusti geriau, todėl susirgus daugelis nori būti gydomi ir priţiūrimi savo namuose. Ligonius supa šeimos nariai, jie gali bendrauti su giminaičiais, draugais, kaimynais.
Tokiu būdu ţmogui atrodo, kad jis pats gali kontroliuoti artimiausią aplinką, t.y. dalyvauti šeimos gyvenime bei jaustis reikalingu ir svarbiu (Lugton, Kindlen, 2005).
Namų slauga (angl. home nursing) - kvalifikuota sergančių, pagyvenusių ar neįgalių asmenų slauga jų pačių namuose. Pastaraisiais metais Lietuvos respublikos sveikatos apsaugos ministerija vis daugiau dėmesio skiria namų slaugos plėtrai (Kalibatienė, Šalaviejūtė, 2005).
Daugelyje Europos šalių tokia „namų slaugos“ praktika populiarėja. Ypač labai gerai ligonių prieţiūra namuose išvystyta Danijoje: sunkaus ligonio neišskyrimas iš bendruomenės teigiamai įtakoja slaugos proceso ir gyvenimo kokybės pokyčius, tiek pačiam ligoniui ir jo artimiesiems.
Tuo tarpu Lietuvoje prieţiūra namuose ţengia pirmuosius ţingsnius (Jurgaitienė, 2005;
Andrijauskaitė, 2008).
Kad pagalbos namuose poreikis aktualus, patvirtina literatūroje pateikti įvairių autorių tyrimų duomenys. Kai kurių šaltinių teigimu, 60 - 80 % ligonių, sergančių nepagydomomis ligomis, pageidauja, kad juos slaugytų namuose (Higginston, 1998; Garande, Todd ir kt., 1999;
Fischer, 2007), o apie 90 % sunkiai sergančių asmenų norėtų mirti savo namuose (Lugton, Kindlen, 2005). Lietuvoje atliktų studijų apie slaugos namuose poreikį duomenys panašūs:
Panevėţio medikų ir socialinių darbuotojų atlikta apklausa, ruošiant paliatyvios pagalbos Lietuvoje analizę, parodė, kad taip pat 90 % nepagydomomis ligomis sergančių pacientų norėtų būti priţiūrimi ir mirti ne gydymo įstaigose, o savo namuose (Ulianskienė, 2005). Literatūroje
24 pateikti duomenys rodo, kad šiuo metu namuose miršta apie 50 % priţiūrimų sergančių ir senyvo amţiaus asmenų (Ulianskienė, 2005; Andrijauskaitė, 2008).
Vyresnio amţiaus ţmonės savo namų aplinkai bei artimiesiems paprastai jaučia gilesnį prieraišumą ir, atėjus neišvengiamam momentui, nori kiek galima ilgiau būti ir numirti namuose.
Naujausių Lietuvoje atliktų tyrimų duomenimis, 74 - 79 % vyresnio amţiaus asmenų, kuriems reikalingos slaugos paslaugos, norėtų būti slaugomi namuose (Kalibatienė, Šalaviejūtė, 2005;
Hitaitė, Spirgienė, 2007; Jurkuvienė ir kt., 2007). Pastarųjų metų duomenimis, namuose slaugomi apie 48 % sergančiųjų onkologiniais susirgimais ir apie 82 % sergančiųjų kitokiomis nepagydomomis ligomis (Jurgaitienė, 2005; Andrijauskaitė, 2008). Tai skatina formuoti naują poţiūrį į slaugomą namuose ligonį bei jo šeimos narių situaciją, suteikiant jam ir jo artimiesiems visapusišką ir kokybišką pagalbą.
Uţsienio specialistų slaugos praktikoje gan daţnai minima bendruomenė, bendruomenės centrų kūrimas, kaip pagalba sergančių ir senyvo amţiaus asmenų taip pat jų artimųjų poreikiams tenkinti, gyvenimo kokybei gerinti. Praktikai atkreipė dėmesį į tai, kad namuose specialistų (tiek gydymo įstaigos darbuotojų, tiek privačių tarnybų) priţiūrimam ţmogui pagalbos reikia ne tik paslaugas teikiančio personalo darbo metu, bet visas 24-ias valandas per parą bei visas 7-ias dienas savaitėje. Taigi, pagrindiniais senyvo ţmogaus slaugytojais ir priţiūrėtojais, kurie visada būna šalia, neišvengiamai tampa jo šeimos nariai. (Barclay ir kt., 1997; Spirgienė, 2007;
Andrijauskaitė, 2008).
Analizuojant literatūrą pastebima, jog šeimos slaugytojai (artimieji) daţnai susiduria su nemaţais sunkumais, fiziškai slaugydami ligonį. Patiriama kančia, stebint mylimo ţmogaus fizinį, kartais ir psichinį būklės blogėjimą, atliekant kasdienės ruošos darbus, tvarkant socialinius ir finansinius reikalus, gali slaugą namuose paversti nepakenčiama. Išryškėja fiziniai ir emociniai slaugančių šeimos narių poreikiai, jiems reikalinga kvalifikuotų specialistų pagalbą, kurią galėtų suteikti integruotos pagalbos specialistai.
1.2.2. Socialinė pagalba šeimai
Sociologiniu poţiūriu, visuomenėje vienokią ar kitokią socialinę paramą turi gauti, gauna ir teikia kiekvienas visuomenės narys (Pivorienė, 2002). Pagal McLeod (1996) socialinę paramą galima apibūdinti kaip socialinių ryšių struktūrą ir turinį, kuriais naudojamasi siekiant pagalbos, patarimo ar supratimo. Ji atlieka „buferio“ tarp gyvenimo įvykių poveikio ir fizinės bei psichinės
25 sveikatos vaidmenį. Todėl netrokštami gyvenimo įvykiai maţiau paţeidţia gerovę tų ţmonių, kurie gauna tinkamą socialinę paramą, palyginti su tais, kurie neturi galimybės jos gauti.
Buferiniu efektu labiau pasiţymi emocinė parama, kai ţmogus jaučiasi mylimas, negu instrumentinė parama, kai teikiama konkreti pagalba arba socialinė integracija vertinama pagal draugų apsilankymų skaičių. Socialinė parama svarbi tiek, kiek ji sustiprina jausmą, kad ţmogus pats pajėgus kontroliuoti savo gyvenimą, ir kiek palaiko savęs vertinimą, kurį labiausiai ir paţeidţia gyvenimo įvykiai (Naujanienė, 2003). Lietuvos įstatymuose socialinė parama suprantama kaip piniginė parama: Socialinė parama- priemonės, kuriomis uţtikrinama, kad kiekvienas asmuo (šeima), kuris neturi pakankamai lėšų pragyvenimui ir kuris negali gauti tokių lėšų savo pastangomis ar iš kitų šaltinių, gautų reikiamą paramą. Teisė gauti išmokas priklauso nuo gavėjo turtinės padėties ir daţniausiai suteikiama šią padėtį atitinkamai įvertinus (Medaiskis, 1998).
Susidūrus su liga įvyksta stresinė reakcija ligoniui (priţiūrinčiajam) ir šeimai, kurios metu veikia šeimos nario ir šeimos, kaip sistemos, vidiniai resursai ar trūkumai, bei turimi išoriniai resursai ar trūkumai. Svarbus vidinis resursas yra šeimos narių fizinė sveikata. Dar prie vidinių resursų priskiriamas sutelktumas, prisitaikymas. Išorinius resursus galima būtų pavadinti socialinės paramos šaltiniais, pavyzdţiui, kaimynai, draugai, religinės organizacijos, bendruomenės, valstybės struktūros, teikiančios vieno ar kito pobūdţio paramą (Raiţytė, 2003).
Socialinė parama yra daugiamatė (multidimensinė) sąvoka, apimanti socialinius tinklus, socialinės paramos rūšis, suvokimą apie paramos pasiekiamumą ir įgūdţius paramai gauti bei palaikyti (Butkevičienė cit. Tracy, Wittaker, 2008, p.133). Socialinė parama yra formalių ir neformalių veiksmų bei ţmonių tarpusavio ryšių sistema, skirta ţmonių poreikiams ir jų pastangoms gyventi visuomenėje. Šie poreikiai apima švietimą, materialinį uţtikrinimą, sveikatos apsaugą, o ypač- ryšius su kitais individais ir grupėmis, kurie suteikia padrąsinimą, empatiją, padeda suvokti funkcijos (vaidmens) svarbą ir asmens socialinį identitetą (Butkevičienė cit. Barker, 2008, p.133).
Socialinė parama, apibūdinama kaip „teigiama kito ţmogaus ar grupės įtaka probleminių situacijų atveju“. Socialinė parama - tai pozityvūs, sveikatą stiprinantys socialiniai ryšiai, kurie įvairiais būdais veikia sveikatą (Kalėdienė ir kt., 1999). Ji apima pagalbos teikimą, kas padėtų atlikti slaugančiajam savo rolę. Socialinė parama skirstoma į suvokiamą ir gaunamą. Suvokiama parama atsispindi asmens įsitikinime, kad probleminėse situacijose jis gaus paramą. Tai stiprina
26 saugumo, prieraišumo, intymumo poreikius. Gaunama - konkrečius fizinius ir psichologinius veiksnius. Socialinė parama šeimai reiškia tokią paramą, kurią šeima suvokia kaip jai pasiekiamą.
Šeima gali pasinaudoti arba nepasinaudoti šia parama. Socialinė šeimos parama gali būti vidinė (suteikiama šeimos narių) ir išorinė - ištekliai uţ šeimos ribų (Suslavičius, 1998).
Sąvoka socialinė parama apibūdinama dviem dimensijomis - socialinės paramos tinklu ir socialinės paramos rūšimi. Pagal Vaux (1998) socialinė parama apima praktinę, finansinę, informacinę ir psichologinę pagalbą. Skiriami trys socialinės paramos tipai: konkreti pagalba;
emocinė parama; informacinė pagalba (Pivorienė, 2002).
Uţsienio literatūroje skiriama dar ir bendrumo parama - jausmas, jog esi artimai susijęs su kitu asmeniu, priklausomybė. Socialinės paramos rūšys pagal Compton ir Galaway:
Priklausymas. Jausmas, kad esi glaudţiai susijęs su kitu ţmogumi, esi kito ţmogaus vertinamas ir jam priklausai.
Informacinė parama. Ţinių ir įgūdţių, reikalingų įveikti sunkumus, suteikimas.
Emocinė parama. Saugumo jausmas išreikšti ir aptarti jausmus, įsiklausymas, padrąsinimas.
Instrumentinė/konkreti parama. Praktiniai patarnavimai ir materialinė parama (Butkevičienė cit. Compton, Galaway, 2008, p.134).
Socialinės paramos rūšys yra artimai vienos su kitomis susijusios: konkretūs patarnavimai ar laiku suteikta ir tinkama informacija kartu yra ir emocinė parama.
Kalbant apie socialinės paramos tinklą, tai yra individai, grupės ir organizacijos, su kuriais sąveikaujame norėdami gauti paramą arba ją suteikti (Butkevičienė cit. Compton, Galaway, 2008, p.133). Socialinis tinklas ir socialinė parama daţnai vartojamos sąvokos. Toks sutapimas nėra tikslus - socialinis tinklas nebūtinai visuomet reiškia socialinę paramą.
Socialinės paramos tinklas ir sistema yra kaip individų grupės ar organizacijos su kuriais palaikomi ryšiai, gauti ar keistis socialine parama. Parama gali būti formali ir neformali. Formali - organizacijos, agentūros, teikiančios socialines paslaugas Formalus socialinės paramos tinklas reiškia ryšius su įstaigomis/organizacijomis ar asmenimis, uţ kurių paslaugas yra mokama (iš valstybės biudţeto ar privačiai). Šeima, draugai, giminės, kolegos ir pan. sudaro neformalios paramos tinklą (Compton, 1999). Neformali socialinė parama kelia imunitetą fizinėm ir psichologinėm sveikatos problemoms. Sąveika su kitais socialiniame tinkle gali patenkinti socialinius ir emocinius poreikius ir uţkirsti kelią izoliacijai bei vienišumui (Compton, 1999).
27 Neformali pagalba susideda iš savipagalbos grupių, draugų, kaimynų, kurie suteikia nemokamus patarimus, pagalbą, uţuojautą, draugystę ir pan. Tokią pagalbą suteikia ligonio (senyvo amţiaus ţmogaus) aplinkos ţmonės, nes jiems rūpi, nes jie myli, gerbia uţjaučia šį sergantį ţmogų.
2012 metais Kaune, Lietuvos sveikatos mokslų universitete buvo atliktas tyrimas:
„Senyvo amţiaus ţmogaus prieţiūra namuose: socialinės paramos ištekliai ir jų poreikis artimiesiems“. Paaiškėjo, jog sulaukiama socialinė parama iš formalių ir neformalių paramos šaltinių ţenkliai padeda įveikti sunkumus. Gaunama informacinė parama suteikia situacijos kontrolės jausmą ir ateities numatymo galimybę. Emocinė parama leidţia išlieti susikaupusias emocijas, sustiprina savivertės jausmą, leidţia pasijusti svarbiam ir reikalingam. Konkreti parama padeda išspręsti ar atlikti konkrečius dalykus, suteikti finansinę paramą, ko rezultate artimasis jaučiasi saugesnis ir uţtikrintesnis, dėl esamų paramos šaltinių. Tyrimo metu atsiskleidė, jog tiriamieji socialinę paramą supranta tik kaip finansinę paramą, konkrečią piniginę išmoką (Jankauskaitė, Butkevičienė, 2012).
Didţiausia reikšmė socialinės pagalbos sistemoje tenka šeimai. Svarbu, kaip šeima įveiks esamą situaciją. Šeimos, turinčios pakankamus įveikos išteklius, stresinį įvykį vertins kaip maţiau stresinį. Šeimos ištekliai, remiantis šeimos prisitaikymo (adaptacijos) modeliu, apima:
asmenines šeimos narių savybes; šeimos- sistemos savybes; šeimos aplinkoje esančius išteklius (Butkevičienė, 2008). Šeimos ištekliai gali veikti kaip adaptaciją stiprinantis veiksnys ir kaip kliuvinys sėkmingai adaptacijai. Kalbant apie išteklius, tai orientuotina į tuos išteklius, kurie suteikia šeimai vienokio ar kitokio pobūdţio paramą ir taip lemia sėkmingą šeimos prisitaikymą (Butkevičienė, 2008).
Apibendrinus galima teigti, kad Lietuvoje socialinė parama daţnai suprantama tik kaip finansinė parama šeimai (įvairios piniginės išmokos, pašalpos, finansavimas), tačiau to nepakanka. Reikia ugdyti platesnį suvokimą, jog ţmogui vien piniginės paramos neuţtenka, jam reikia kur kas gilesnių, svarbesnių dalykų. Socialinė parama uţtikrina galimybę tiek individui, tiek šeimai gyventi visavertį gyvenimą. Socialinė parama valstybėje turėtų būti tobulinama, atsiţvelgiant į klientų/šeimų poreikius. Valstybėje turėtų būti taip formuojamos socialinės ir sveikatos prieţiūros (slaugos) paslaugos, kad informacija apie paslaugas ir kitas pagalbos galimybes pasiektų tuos, kuriems to reikia – suteikiama informacija, kas jam priklauso, kur kreiptis, kas gali padėti ir palengvinti esamą sudėtingą padėtį.
