LIETUVOS VETERINARIJOS AKADEMIJA
GYVULININKYSTĖS TECHNOLOGIJOS
FAKULTETAS
GENETIKOS IR VEISIMO KATEDRA
Ilona – Rita Kondratienė
EUROPOS SĄJUNGOS PARAMA LIETUVOS ŽEMĖS ŪKIUI
Magistro darbas
Darbo vadovas: Lektorius Mindaugas Paleckaitis
Kaunas, 2008 m.
GYVULININKYSTĖS TECHNOLOGIJOS
FAKULTETAS
GENETIKOS IR VEISIMO KATEDRA
Magistro darbas atliktas 2006 – 2008 metais Lietuvos veterinarijos
akademijos Genetikos ir veisimo katedroje.
Magistro darbą paruošė: Ilona – Rita Kondratienė __________
(parašas)
Magistrinio darbo vadovas: lektorius Mindaugas Paleckaitis
(LVA Genetikos ir veisimo katedra) ___________
(parašas)
TURINYS
1. Įžanga...4
1.1 Europos Sąjungos pradžia ...4
1.2 Svarbiausios sutartys...5
1.3 Europos Sąjunga šiandien...6
1.4 Tikslai...6
1.5 Principai...7
2. Struktūriniai fondai...7
2.1 ES paramos tikslai...9
2.2 Struktūrinių fondų principai...10
2.3 Planavimo ir įgyvendinimo mechanizmas...11
3. Bendroji žemės ūkio politika...12
3.1 BŽŪP naujojoje Europos Sąjungoje...14
3.2 BŽŪP ateities perspektyvos...15
3.3 Pagrindiniai iššūkiai su kuriais susidurs Europos žemdirbiai ateinantį dešimtmetį...16
4. Kaimo plėtros parama naujoms narėms...18
5. SAPARD programa...20
5.1 SAPARD prioritetai...22
5.2 SAPARD biudžetas ir bendri finansavimo principai...23
5.3 SAPARD programa Lietuvoje...24
6. Struktūrinių fondų parama po įstojimo į ES...26
7. ES parama žemės ūkiui nuo 2000 metų ...28
7.1 SAPARD lėšų pasiskirstymas iki 2003 m birželio 30 d...28
8. ES parama Lietuvai 2004 – 2006 metais...31
8.1 Lietuvos galvijienos rinkos apžvalga nuo 2005- 2007 m……….35
9. ES struktūrinės paramos įsisavinimas ...38
10. ES parama Lietuvai 2007 – 2013 metais...40
11. Kaimo plėtros programa 2007 – 2013 metais...43
12. Išvados...48
1. ĮŽANGA
Visuomenėje sklandė kalbos apie Europos Sąjungą, apie Lietuvos įstojimą į šį aljansą, ir kalbos ar Lietuvai tai naudinga, o gal būt visai nereikalinga. Kokius sunkumus, o gal naudą duos tas įstojimas. Todėl nutariau išsiaiškinti, kas yra ta Europos Sąjunga, kada ji susikūrė, kokie fondai remia žemės ūkį, ką duoda gero Lietuvos gyvulininkystei, bei kaip panaudojami tie fondai. Tai naudinga Lietuvai ar ne?
TYRIMO METODAS. Šio darbo skirtinguose etapuose buvo pritaikyti keli pagrindiniai mokslinių tyrimų metodai: aprašomasis, lyginamasis, aiškinamasis, analitinis. Pagal poreikį ir galimybes darbe kaip bazinė pirminė informacija panaudoti Europos Komisijos (Accession..., 1998; Social..., 2000; Europos..., 2000), Lietuvos Respublikos Vyriausybės Lietuvos..., 1998, 2001), Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų bei Valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministerijų (Lietuvos..., 1997, 2000; Regioninės..., 2001) pažymos ir ataskaitos, Lietuvos Respublikos Seimo priimti teisės aktai (Lietuvos..., 1998; 2000).
TYRIMŲ OBJEKTAS: Europos Sąjungos kirtos lėšos Lietuvai; fondai remiantys žemės ūkį; Europos Sąjungos paramos įsisavinimas.
1.1 EUROPOS SĄJUNGOS PRADŽIA
Europos Sąjungos pradžia sietina su trimis Europos Bendrijomis: • 1951 m. Paryžiuje įsteigta Europos anglių ir plieno bendrija,
• 1957 m. Romoje įsteigtos Europos atominės energetikos bendrija ir Europos ekonominė bendrija,
• 1967 m. liepos 1 d. visoms trims bendrijoms įsteigus bendras institucijas, imtas taikyti „Europos Bendrijų“ arba „Europos Bendrija“ terminas.
Europos Sąjungos terminas tapo oficialiai vartojamu 1993 m. lapkričio 1 d. po Mastrichto sutarties įsigaliojimo, pasirašytos 1992 m vasario 7 d. Europos Bendrija tapo Europos Sąjunga.
Pagal Mastrichto sutartį, Europos Sąjungos trys sudedamosios dalys (ramsčiai) yra: • Europos Bendrijos (Europos anglių ir plieno bendrija),
• Bendroji užsienio ir saugumo politika, bendradarbiavimas teisingumo ir vidaus reikalų srityse.[1.]
1.2 SVARBIAUSIOS SUTARTYS
Svarbiausios Europos Sąjungos sutartys:
Romos sutartis – 1957 m. kovo 25 d. Romoje buvo įsteigta Europos ekonominė bendrija.
Suvestinis Europos aktas – 1986 m. vasario 17 d. Liuksemburge pasirašyta (įsigaliojo 1987 m. liepos 1 d.) sutartis, peržiūrėjusi ir padariusi pakitimus Europos Bendrijų steigimo sutartyse.
Europos Sąjungos (Mastrichto) sutartis – 1992 m. vasario 7 d. Mastrichte pasirašyta (įsigaliojo 1993 m. lapkričio 1 d.) sutartis, kuria įsteigta Europos Sąjunga.
Amsterdamo sutartis – 1997 spalio 2 d. Amsterdame pasirašyta sutartis, padariusi tam tikras Europos Sąjungos sutarties, Europos sutarties ir kai kurių su jomis susijusių aktų pataisas.
Nicos sutartis buvo pasirašyta 2001 m. vasario 26 d. ir įsigaliojo 2003 m. vasario 1 d. Sutartyje daugiausi numatomos institucijų reformos, kad 2004 m. iki 25, o 2007 iki 27 narių išsiplėtusi Sąjunga galėtų veiksmingai funkcionuoti. Buvo parengta viena suvestinė Nicos sutarties, buvusios ES sutarties ir Europos Bendrijos sutarties redakcija.
Konstitucinė sutartis – parengta Konvento dėl Europos ateities (2002 rugpjūtis – 2003 birželis), o 2004 m. birželio mėn. priimta Europos Vadovų Tarybos.
Kiekviena valstybė narė Konstitucijos sutartį turi ratifikuoti, nuo to priklauso ar pastaroji įsigalios. Yra du ratifikavimo būdai:
• Parlamentinis būdas, • Referendumas.
Lietuvos Respublikos Seimas Konstitucinę sutartį ratifikavo 2004 m. lapkričio 11 d. (Lietuva yra pirmoji ES valstybės narė, ratifikavusi Konstitucinę sutartį). Daugelis valstybių narių Konstitucinei sutarčiai pritarė parlamentiniu būdu (Austrija, Belgija, Kipras, Vokietija, Graikija, Vengrija, Italija, Latvija, Lietuva, Malta, Slovakija, Slovėnija, Suomija), kitos pasirinko referendumo būdą. Kai kurios valstybės narės pasirinko parlamentinį būdą, tačiau su patariamuoju referendumu (Liuksemburgas, Ispanija).
Po nepalankių Konstitucinei sutarčiai referendumų rezultatų Prancūzijoje ir Olandijoje daugelis valstybių nukėlė arba neskuba paskirti galimos ratifikavimo datos ir
reikalauja naujų sutarties peržiūrėjimų bei pataisų. Valstybės dar neratifikavusios Konstitucinės sutarties (Didžioji Britanija, Švedija, Portugalija, Lenkija, Airija, Danija, Čekija). [1.] [3].
1.3 EUROPOS SĄJUNGA ŠIANDIEN
Šiandien Europos Sąjunga apima 3,9 mln. kv. kilometrų, vienija 27 valstybes ir 455 milijonus gyventojų. Tai valstybių asociacija, siekianti glaudesnės ekonominės ir politinės integracijos vardan savo piliečių gerovės užtikrinimo, taikos ir stabilumo Europoje. Europos Sąjunga – tai didžiausias pasaulyje prekybos blokas. [1][2]
1.4 TIKSLAI
Pagrindinis Europos Sąjungos tikslas yra sukurti kuo „glaudesnę Europos tautų sąjungą, kurioje sprendimai yra priimami kuo arčiau piliečio“ (Europos Sąjungos sutartis). Kiti ES tikslai:
• Skatinti subalansuotą ekonominę ir socialinę pažangą, sukurti teritoriją be vidinių sienų, stiprinant socialinę ir ekonominę sanglaudą, įsteigiant ekonominę ir valiutų sąjungą su vieninga valiuta;
• Ginti jos interesus tarptautinėje arenoje, ypač įgyvendinant bendrą užsienio ir saugumo politiką, įskaitant bendros gynybos politikos plėtojimą, vedantį į bendrą gynybą; • Stiprinti jos valstybių narių piliečių teisių ir interesų apsaugą, įvedant ES pilietybę;
• Plėtoti glaudų bendradarbiavimą teisėsaugos ir vidaus reikalų srityse;
1.5 PRINCIPAI
Pagrindiniai Europos Sąjungos principai yra šie:
• Ekonominio pagrindo principas, kuris didina abipusę priklausomybę ir solidarumą;
• Įstatymų viršenybės principas, pasireiškiantis privalomomis sutartimis, kurios aiškiai nustato Sąjungos institucijų uždavinius, jų kompetencijos ribas; ginčus reguliuoja Teisingumo Teismas;
• Demokratinių sprendimų priėmimo principas, kurį apibūdina kompromisai ir bendri susitarimai.
Todėl, valstybė, siekdama tapti ES nare derasi dėl būsimų narystės įsipareigojimų priėmimo sąlygų. Kiekviena šalis kandidatė derisi atskirai. Derėtis tenka su 15 ES valstybių iš karto. Vyksta vadinamoji stojimo į ES konferencija. Vienoje derybų stalo pusėje sėdi visų 15 ES valstybių atstovai, kitoje – kandidatės derybininkai.
Vėliau pradedama rengtis stojimui į ES. Kiekvienai stojančiai šaliai, kurias ES išskirdavo, nurodydavo, ką stojančioji šalis, turi padaryti, kad galėtų pradėti derybas dėl narystės. Be to buvo sustiprinta finansinė ir techninė parama per Phare programą pasirengimui narystei ES. Tai pat numatytos dvi papildomos ES finansinės paramos programos – SAPARD ir ISPA – skirtos stojančioms šalims pasirengti narystei ES žemės ūkio ir kaimo plėtros bei infrastruktūros ir aplinkosaugos srityse. [1][2]
2. STRUKTŪRINIAI FONDAI
Skirtumų tarp Europos Bendrijos regionų buvo nuo pat pradžių (ryškiausias pavyzdys – atsiliekantys Italijos pietų regionai). Šie skirtumai dar labiau išryškėjo į ją įstojus tokioms šalims kaip Airija, Graikija, Ispanija, Portugalija. Kai kurių regionų Bendro Vidaus Produkto skirtumas siekia 3,5 karto, nedarbo rodikliai – iki 7 kartų. Tokių regionų socialinių ir ekonominių skirtumų sumažinimas ir tolygios visos ES raidos skatinimas yra vienos iš bendrųjų ES politikos dalių – regioninės politikos – tikslas.
ES regioninę politiką galima laikyti struktūrinės politikos sudedamąja dalimi, kuri įgyvendinama pasitelkus ES Struktūrinius fondus ir Sanglaudos fondą.
Struktūrinės politikos fondai, visų pirma, siekia padėti sunkumus išgyvenantiems regionams prisitaikyti prie besikeičiančių ekonominių ir socialinių sąlygų. Struktūriniai fondai finansuoja projektus, padedančius sunkiai besiverčiančioms įmonėms ir darbuotojams imtis kitos, perspektyvesnės, veiklos.
Kita galimybė – didinti krizę išgyvenančių ūkio šakų ekonominės veiklos efektyvumą ir padėti joms atlaikyti konkurencinį spaudimą. Pvz., bedarbiai gali mokytis, kad įgytų perspektyvesnių specialybių. Tačiau struktūriniai fondai nefinansuoja pasyvios socialinės politikos priemonių (nedarbo pašalpos ir panašiai). [1] [3]
Europos Sąjungos struktūriniai fondai
Europos regioninės plėtros fondas teikia regionams įvairia finansinę paramą. Fondo lėšos sudaro apie pusę visų struktūrinių fondų biudžeto. Fondas numato:
• Investicijas į gamybą, siekiant sukurti ir išsaugoti ilgalaikes darbo vietas;
• Investicija į infrastruktūrą (kelius, telekomunikacijas, energetiką) siekiant sujungti centrinius ES regionus su periferiniais;
• Investicijas, padedančias atgaivinti krizę išgyvenančius pramonės, žemės ūkio rajonus; • Darbo vietų kūrimą bei paramą smulkiam ir vidutiniam verslui (įmonių konsultavimas, rinkos tyrimai, mokslo tyrimai);
• Technologijų plėtra, vietinės infrastruktūros plėtra, investicijos į gamybą, siekiant sukurti ir išsaugoti ilgalaikes darbo vietas.
Europos socialinis fondas remia projektus sprendžiančius socialines (pirmiausia užimtumo) problemas. Finansuoja:
• Švietimą ir profesinį mokymą; • Paramą įsidarbinant;
• Mokslinius tyrimus ir technologijų plėtrą (pvz., specialistų mokymą mokslinio tyrimo įstaigose);
• Socialinės ekonomikos projektus (pvz., padeda sukurti privačias vaikų priežiūros įstaigas);
• Švietimo ir profesinio mokymo sistemų tobulinimą (keliant darbuotojų kvalifikaciją).
Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondas. Šio fondo orientavimo dalis laikoma ES struktūrinės (o ne bendrosios žemės ūkio) politikos dalimi, nes teikia paramą diegiant naujus ūkininkavimo metodus, plėtojant alternatyvią ekonominę veiklą kaimo vietovėse (pvz., kaimo turizmą).
Žuvininkystės orientavimo finansinis instrumentas. Remia naujų metodų diegimą bei ekonominės veiklos perorientavimą vietovėse, kur verčiamasi žuvininkyste.
Neformaliai penktuoju struktūriniu fondu vadinamas Sanglaudos fondas, kuris įsteigtas pagal Mastrichto sutartį, įsigaliojusią 1993 m. Sanglaudos fondo parama skiriama dideliems transporto ir aplinkos apsaugos projektams. Šiuo metu Sanglaudos fondo paramą kartu su Graikija, Ispanija, Portugalija gauna ir naujosios ES narės – Čekija, Estija, Kipras, Lenkija, Lietuva, Malta, Slovakija, Slovėnija ir Vengrija. Nuo 2007 m. Sanglaudos fondas integruojamas į struktūrinių fondų valdymo sistemą. [9] [3]
2.1 EUROPOS SĄJUNGOS PARAMOS TIKSLAI
Reglamentai numato, kad kiekvienas struktūrinis fondas gali finansuoti tam tikrus tikslus įgyvendinančias priemones.
2000-2006 m. buvo nustatyti trys prioritetai struktūrinių lėšų investavimo tikslai:
1 tikslas. Skatinti atsiliekančių regionų plėtrą ir prisitaikymą prie ekonomikos pokyčių.
Parama skiriama regionams, kuriuose Bendras Vidaus Produktas vienam gyventojui mažesnis nei 75 proc. ES vidurkio, taip pat regionams, kur ypač mažas gyventojų tankumas (remiant pastaruosius, siekiama išvengti migracijos ir tolesnio jų gyventojų skaičiaus mažėjimo). Būtent šiam paramos tikslui yra priskiriama visos Lietuvos teritorija.
2 tikslas. Remti krizės apimtus pramonės regionus, kad jie galėtų persiorientuoti į kitas ekonomikos sritis. Remiami regionai, kuriuose ekonominės veiklos pagrindą sudaro pramonė
ir kuriuose ilgai išlieka didelis nedarbas. Taip pat skatinama kaimo vietovių plėtra ir pritaikymas prie ekonomikos pokyčių.
3 tikslas. Teikti paramą mokymui, kvalifikacijos kėlimui ir perkvalifikavimui. Pagrindinės
priemonės – profesinis mokymas ir perkvalifikavimas, darbo rinkos institucijų plėtra. Šios priemonės bus finansuojamos iš Europos socialinio fondo.
2007-2013 m. finansiniu laikotarpiu ES struktūrinė parama bus skiriama šiems prioritetams:
1. Konvergencijos prioritetas skiriamas silpniau išsivysčiusioms šalims narėms ir regionams.
Šiam prioritetui siūloma apie 82 proc., visų ES sanglaudos politikai numatytų lėšų. Jis pakeis dabartinį 1 tikslą (parama silpniau išsivysčiusiems regionams, kurių BVP vienam gyventojui nesiekia 75 proc., ES vidurkio) ir apimtų Sanglaudos fondo paramą (parama šalims narėms, kurių BVP vienam gyventojui nesiekia 90 proc., ES vidurkio). 2007-2013 m. naujoms ES valstybėms narėms Sanglaudos fondo parama sudarys 1/3 visos ES struktūrinės paramos (Europos Regioninės Plėtros Fondas, Europos Socialinis fondas ir Sanglaudos fondas), atsižvelgiant į didelį investicijų poreikį infrastruktūrai šiose šalyse. Tai nustatyta dokumente Nr. 15915 (33 punkte), patvirtintame ES Vadovų Tarybos 2005 m. gruodžio 15-16 d. susitikimo metu.
2. Regioninio konkurencingumo ir užimtumo prioritetas skirtas labiau išsivysčiusiems
regionams, kurie negali gauti paramos pagal Konvencijos prioritetą. Šiam prioritetui siūloma skirti apie 16 proc., visų ES sanglaudos politikai numatytų lėšų. Jis jungtų dabartinius 2 ir 3 tikslus (2 tikslas – parama regionams turintiems struktūrinių ekonomikos problemų, kurie negali gauti paramos pagal 1 tikslą; 3 tikslas – parama žmogiškųjų išteklių plėtros srityje regionams, kurie negali gauti paramos pagal 1 tikslą);
3. Europos teritorinio bendradarbiavimo prioritetas skirtas bendradarbiavimui abipus ES
vidaus sienų ir tarp šalių narių tam tikrose teritorinės zonose. Šiam prioritetui siūloma skirti apie 2,5 proc., visų ES sanglaudos politikai numatytų lėšų. Jis pakeistų INTERREG iniciatyvą.
2007 – 2013 m. ES struktūrinė parama Lietuvai bus teikiama pagal Konvergencijos ir Europos teritorinio bendradarbiavimo prioritetus. [5] [7]
2.2 STRUKTŪRINIŲ FONDŲ PRINCIPAI
1989 m., siekiant padidinti struktūrinių fondų teikiamos paramos efektyvumą, buvo priimti pagrindiniai jų veiklą nustatantys principai:
1. Koncentravimas. Būtent po šios struktūrinių fondų reformos imta išskirti paramos
prioritetiniai tikslai bei tikslinai regionai.
2. Programavimas. Struktūrinių fondų veiklos gairės numatomos ilgalaikio planavimo
pagrindu (plg. Berlyno Tarybos sprendimus dėl 2000 – 2006 m. planavimo laikotarpio). Iki konkrečių projektų įgyvendinimo pereinama keletas programavimo planavimo stadijų.
3. Partnerystė. Rengiant minėtus programavimo dokumentus bei administruojant
struktūrinius fondus, glaudžiai bendradarbiaujama tarp Europos Komisijos struktūrų ir šalių narių nacionalinių, regioninių bei vietinių institucijų. Šio principo priešingybė – centralizuotas ekonominės veiklos planavimas (Briuselis neturi tokio pobūdžio veiklos galimybių – dėl biudžetinių, politinių ir kt. sumetimų).
4. Papildomumas. Struktūrinių fondų parama yra skirta ne pakeisti pačių valstybių išlaidas
tam tikrose srityse, o jas papildyti. Teikiant pagalbą konkretiems ekonomikos sektoriams, iš nacionalinių vyriausybių reikalaujama, kad struktūrinių fondų parama nebūtų naudojama kaip dingstis buvusias valstybines išlaidas šiuose sektoriuose „permesti“ į kitas sritis. Remdamasi šiuo principu, Europos Komisija užsitikrina efektyvesnę savo vykdomosios politikos rezultatų kontrolę. Praktikoje papildomumo principas paprastai reiškia Europos Sąjungos ir valstybių narių bendrą projektų finansavimą.
Be to, struktūrinių fondų veiklai taikomas ir bendresnis subsidiarumo (pavaldumo) principas, įtvirtintas Mastrichto sutarties. Remiantis šiuo principu, konkrečius veiksmus turi vykdyti žemiausi lygio valdžios institucijos, galinčios efektyviai juos atlikti. Užduotys tyri būti perkeliamos į aukštesnį valdžios lygį tik tuo atveju, jei žemesnės valdžios institucijų veikla dėl užduočių pobūdžio čia būtų neefektyvi (ši nuostata siejasi su partnerystės principu). [5] [7]
2. 3 PLANAVIMO IR ĮGYVENDINIMO MECHANIZMAS
Yra trys pagrindiniai alternatyvūs struktūrinių fondų planavimo ir įgyvendinimo mechanizmai: nacionalinės iniciatyvos, bendrijos iniciatyvos, ir inovacinės priemonės.
Nacionalinės iniciatyvos – jų pagrindu šiuo metu yra panaudojama apie 90 proc., viso
struktūrinių fondų biudžeto. Pagrindinius planavimo dokumentus, susijusius su ES paramos paskirstymu, šiuo atveju rengia valstybės narės. Galimos dviejų tipų procedūros:
1. Didesnės apimties ir sudėtingesnės paramos atveju, remiantis nacionaliniu arba regioniniu plėtros planu, bendrai su Europos Komisija yra parengiami Bendrijos paramos metmenys, jų pagrindu sudaromos veiklos programos, kurioms įgyvendinti ruošiami konkretūs projektai. 2. Alternatyvus mechanizmas – Bendrojo planavimo dokumento, suderinto su Komisija, priėmimas, kurio pagrindu tiesiogiai rengiami konkretūs paramos projektai. Abiem atvejais konkrečių projektų atranką atlieka valstybės narės institucijos.
Bendrijos iniciatyvos. Kitas struktūrinių fondų administravimo mechanizmas, kuris remiasi
didesniu Europos Komisijos vaidmeniu, yra Bendrijos iniciatyvos. Planavimo laikotarpiui yra priimamas tam tikras skaičius Bendrijos iniciatyvų ir Europos Komisija parengia specialias gaires kiekvienai iš jų.
Valstybės narės, besiremdamos Bendrijos matmenimis, rengia suderintas su Komisija programas, kurių pagrindu vykdomi tam tikri paramos projektai. Kaip ir nacionalinių iniciatyvų atveju, projektų atranką atlieka nacionalinės institucijos.
2000 – 2006 m. laikotarpiu numatyta vykdyti keturias Bendrijos iniciatyvas, joms įgyvendinti skiriama apie 5,35 proc., viso struktūrinių fondų biudžeto:
INTERREG III – bendradarbiavimas abipus sienos (finansuojama iš ERDF – Europos Regioninės Plėtros fondas);
LEADER – kaimo plėtra (finansuojama iš EAGGF – Europos Žemės Ūkio Orientavimo ir Garantijų Fondo);
URBAN II – parama krizės apimtiems miesto rajonams (finansuojama iš ERDF – Europos Regioninės Plėtros Fondo);
EQUAL – naujų priemonių kovoje su nelygybę ir diskriminacija darbo rinkoje skatinimas (finansuojama iš ESF – Europos Socialinis Fondas).
Inovacinės priemonės – apie 0,5 proc., struktūrinių fondų biudžeto skiriama inovacinėms
priemonėms. Planuojant ir administruojant inovacines priemones, nesilaikoma partnerystės principo: pati Europos Komisija numato konkrečias priemones ir atrenka projektus įgyvendinti. [5][7]
3. BENDROJI ŽEMĖS ŪKIO POLITIKA
50 mlrd. eurų, kasmet išleidžiama iš ES biudžeto tam, kad Europa išlaikytų strateginį apsirūpinimą maistu (ne tik kilus karui, bet ir norint apsisaugot nuo grėsmių, kylančių dėl gamtos stichijų Brazilijoje ar epidemijų Australijoje), galėtų užtikrinti maisto kokybę ir lengviau valdyti aplinką.
Deja, BŽŪP (Bendra Žemės Ūkio Politika) parama Europos žemės ūkiui tiesioginėmis išmokomis – neskatina modernizuoti žemės ūkio, investuoti į kokybės ir produktyvumo gerinimą ar atsisakyti neefektyviausių žemės ūkio šakų, taip kaip tai darytų rinkos ekonomika. Lygiai taip pat, kuo daugiau lėšų neefektyviai perskirstant yra išleidžiama dirbtinai palaikyti atskirų šakų gyvybingumą, tuo didesnę mokesčių naštą užkrauna mokesčių mokėtojams, kurie patys geriau nuspręstų kur geriau galėtų investuoti. Taigi tokiu būdu yra
susilpnindamas ir viso regiono konkurencingumas, ir tai toli gražu nepriartina Europos prie Lisabonos uždavinių.
BŽŪP išlaidų dalis skirta tiesioginėms išmokoms 2001 m. išaugo iki 67,1 proc., (2000 m. sudarė 60,2 proc., 1999 m. – 50,6 proc.,), kai tuo tarpu išlaidos eksporto subsidijoms sumažėjo nuo 13,9 proc., 2000 m. iki 8,2 proc., 2001 m.
Visas BŽŪP biudžetas 2001 m. sudarė 41 532.9 mln. eurų. Kaimo plėtrai išlaidos iš 2001 m. biudžeto buvo mažesnės 200 mln. eurų lyginant su 2000 m., bei sudarė 10.5 proc. bendrų BŽŪP išlaidų.
Žinoma, Didžiajai Britanijai, turinčiai nedidelį žemės ūkio sektorių, BŽŪP nepatiko, ir dar 1979 m. išsiderėjo, kad Jungtinė Karalystė atgaus 66 proc., skirtumo tarp įmokamų ir gaunamų lėšų į ES biudžetą.
Prancūzija yra didžiausią BŽŪP dalį gaunanti šalis, ji kasmet savo žemės ūkį iš ES biudžeto praturtina virš 10 mlrd. eurų. Nors jos žemės ūkyje dirba tik 4 proc., gyventojų, šalis neįsivaizduoja savo ekonomikos be stipraus žemės ūkio, todėl nekalba apie subsidijų mažinimą. Didžiausia parama Prancūzijoje pasiekia didžiausius ūkius ir fermas, kurie ir taip yra gana konkurencingi, turintys produktyviausia gamybą Europoje. Bendroji žemės ūkio politika nedidele dalimi remia ir didžiąją daugumą nedidelių, šeimyninių prancūzų fermų, kurie ir taip įstengia būti konkurencingi ir be ES paramos.
Žiūrint pagal atskiras šalis nares – Prancūzija išlieka pagrindine naudos gavėja iš BŽŪP, kuriai tenka 22.2 proc. finansavimo. Ženkliausi biudžeto pasikeitimai žiūrint iš nacionalinių išlaidų pasiskirstymo pusės stebimi Ispanijoje (padidėjo nuo 13.6 proc. 2000 m. iki 14.9 proc. 2001m.) ir Portugalijoje (padidėjo nuo 1.6 proc. iki 2.1 proc.), kai tuo tarpu Airijoje (nuo 4.2 proc. iki 3.8 proc.) ir Olandijoje (nuo 3.6 proc. iki 2.7 proc.) pastebimas sumažėjimas (abiem atvejais sumažėjimui įtakos turėjo eksporto subsidijų negavimas dėl gyvūnų ligų). [4]
3.1 BENDROJI ŽEMĖS ŪKIO POLITIKA NAUJOJOJE
EUROPOS SĄJUNGOJE
2005 – 2006 prekybiniai metais 10 ES narių (Čekija, Vokietija, Ispanija, Italija, Kipras, Liuksemburgas, Australija, Lenkija ir Portugalija) viršijo pieno kvotas (iš viso 1.217 mln. t.) ir turės sumokėti 377 mln. eurų išlyginamojo mokesčio už pieno kvotas viršijimą.
Daugiau kaip 90 proc., išlyginamojo mokesčio sumos priskiriama 3 valstybėms narėms – Italijai, Lenkijai ir Vokietijai. Tačiau Lenkijos mokėtinas išlyginamasis mokestis – apie 91 mln. eurų – greičiausia bus smarkiai sumažintas, nepaskirtą tiesioginio pardavimo kvotą pakeitus pristatymo kvota. Bendrą 2 mln. tonų tiesioginio pardavimo vartotojams kvotą viršijo tik Ispanija ir Nyderlandai, kurios pranešė apie bendrą 2 600 tonų perviršį – dėl to susidarė 0.8 mln. eurų tiesioginio pardavimo išlyginamojo mokesčio.
Išsiplėtus ES iki 27 šalių narių, pakito ir BŽŪP veikimo erdvė. Šiuo metu politikos nuostatos taikomos gana skirtiną žemės ūkio išsivystymo lygį turinčiose ES šalyse narėse. Susiformavo dvi grupės šalių, t.y. senosios ir naujosios narės, tačiau tiek vienos, tiek kitos yra veikiamos tų pačių tarptautinės aplinkos veiksnių. Ir dabar, ir ateityje Europos žemės ir maisto ūkio bei kaimo plėtros politikos laukia iššūkiai: tolesnis liberalizacijos procesas ir dėl to vis didėjantis konkurencinis spaudimas vidaus ir užsienio rinkose; auganti inovacinių idėjų būtinybė ir poreikis jas įgyvendinti; kaimo plėtra; besikeičianti vartotojiška aplinka ir visuomenės požiūris į žemės ir maisto ūkį bei kaimą ne tik kaip į maisto produktų gamintoją, bet ir kaip į visuomeninių vertybių kūrėją, kraštovaizdžio puoselėtoją.
Lietuva, kurios žemės ūkio produkcijos dalis, skaičiuojant kaip dalį nuo BVP (Bendrojo Vidaus Produkto), yra didžiausia tarp naujųjų ES šalių (ir antroje vietoje po Graikijos tarp visų), turėtų ypatingai susirūpinti, kur mes būsime 2013 m., jei BŽŪP nebus reformuota, žemės ūkis bus remiamas subsidijomis ir, žinoma, net 2013 – aisiais nenorės jų prarasti. O kuo ankščiau reformos prasidėtų, tuo anksčiau būtų pasiekti norimi rezultatai.
Todėl būtinos reformos. Dabartinis neefektyvus lėšų perskirstymas, didesnė mokesčių našta, sumažinanti mokesčių mokėtojų galimybes pasirinkti kur investuoti, Europai gali reikšti griežtesnius reguliavimus ateityje. Nerealizuotos potencialios investicijos Europoje, kuriomis pasinaudos kiti regionai, sumažinta galimybė didinti Europos konkurencingumą reiškia tai, kad Europa ateityje nuo didesnį konkurencingumą įgijusių kitų regionų bus vėl priversta gintis ne laisvosios rinkos įrankiais, o įvairiais importo barjerais.
Tuo tarpu vis besitęsiantis Europos mokslo emigracija į JAV, nuo JAV ir Azijos atsiliekančio sektoriaus pakeliančio jį į konkurencingą lygį, užsimenama į tai, kad Lisabonos tikslai turėtų koreguojami. Norint tapti Europai konkurencingai reikia galvoti apie struktūrinius pakeitimus ekonomikoje, o ne apie konkurencingumo palaikymą dirbtiniai valstybės mechanizmais. Ir šie struktūriniai pakeitimai turi prasidėti nuo subsidijų žemės ūkiui naikinimo. Lietuva, kaip ir kitos naujos ES narės, turėtų ypatingai orientuotis į ateitį, į pasirinkimo teisės savo gyventojams suteikimą, o ne remti BŽŪP vien dėl to, kad negalėjome pasiimti visų skirtų subsidijų, kurias jau daug metų gauna senosios ES narės. [9]
3.2 EUROPOS SĄJUNGOS BENDROS ŽEMĖS ŪKIO POLITIKOS
ATEITIES PERSPEKTYVOS
Šiuo metu ES institucijų koridoriuose vis dažniau diskutuojama apie Bendros žemės ūkio politikos ateitį po 2013 metų. Nors iki 2013 metų ES Bendrijoje žemės ūkio politikoje neturėtų vykti jokių reformų, Europos Komisijoje jau kurį laiką kalbama apie BŽŪP vykdymo supaprastinimą bei Komisijos politikos vykdymo patikrą, taip vadinamą „sveikatos patikrą“. Tiesiogiai šios dvi naujos programos nėra vadinamos reformomis, tačiau pasikeitimų BŽŪP galima ir reikia tikėtis.
2008 metais bus vykdoma „sveikatos patikra“, kuri patikrins, ar BŽŪP yra vykdoma teisinga kryptimi. Esminis šios patikros aspektas bus politikos vykdymo supaprastinimas. Tais pačiais metais Europos Komisija svarstys ir BŽŪP ateities perspektyvas po 2013 metų. BŽŪP ateitis bus svarstoma iš anksto todėl, kad kai kuriems pakeitimams įgyvendinti bus reikalingi pereinamieji laikotarpiai (pvz., pieno kvotų panaikinimas). Taigi, pradėjus reformas anksčiau, 2013 metais jau bus matomos realios jų pasekmės.
Kitas svarbus įvykis BŽŪP – 2008 – 2009 metai, kai bus persvarstomas ES biudžetas. Akivaizdu yra tai, jog išlaidos žemės ūkiui bendrame ES biudžete sudaro nemažą dalį, o senosios ES narės yra suinteresuotos biudžeto mažinimu, bei daro kryptingą spaudimą ES. Todėl ES Komisija turi padaryti išvadas ir kažką keisti savo vykdomoje politikoje. Kai kurios šalys narės reikalauja mažinti žemės ūkio sektoriaus rėmimą jau 2010 metais, tačiau dar 2005 metais Europos Sąjungos taryba yra priėmusi nutarimą nedaryti jokių pakeitimų iki 2013 metų. Yra tikimybė, kad patirdama didžiulį ES šalių narių spaudimą Europos Komisija pradės mažinti biudžetą dar iki 2013 metų, visų pirma mažindama tiesiogines išmokas žemdirbiams.
Išmokos bus ne tik sumažintos, bet ir perskirstytos – nebemokamos žemės ūkio produkcijos gamintojams, o mokamos ūkininkaujantiems mažiau palankesnėse vietovėse. Kitaip tariant bus remiama regioninė plėtra, kuriai reikia pradėti ruoštis. Ką šiandien galime padaryti, tai kovoti, kad neatsitiktų blogiausia situacija – parama ženkliai sumažės, daugelis politinių teisių bus prarasta, o pareigų žemės ūkio sektoriui bus priskirta dar daugiau. [9]
3.3 PAGRINDINIAI IŠŠŪKIAI SU KURIAIS SUSIDURS EUROPOS
ŽEMDIRBIAI ATEINANTĮ DEŠIMTMETĮ
Ūkininkų pajamos yra įtakojamos keturių pagrindinių elementų: kainų, kaštų, išmokų bei produktyvumo. Dabartinės tendencijos lemia tai, jog artimiausiu metu bus jaučiamas didžiulis spaudimas bent trims pagrindiniams elementams, taigi ūkininkai turi būti ypač budrūs.
Spaudimas produkcijos kainoms. Akivaizdu, jog artimiausiu metu bus atidaromos tarptautinės rinkos žemės ūkio produktams, nesvarbu ar kaip PPO (Pasaulio Prekybos Organizacija) derybų pasekmė ar, nepasirašius PPO sutarties, kaip dvišalių derybų pasekmė. Taigi, ES arba mažins muitus trečiosioms šalims, arba didins importo kvotas. Daugelis darytų tyrimų įrodo, jog nėra tikslo išlaikyti esamas produkcijos kainas ES, jei kainos trečiosiose šalyse yra daug žemesnės. Taigi, EK privalo daryti išvadas ir duoti impulsą konkurencingo žemės ūkio kūrimui, kuris atidarius sienas nebūtų visiškai sužlugdytas. Kitas, labai svarbus konkurencingų kainų kūrimo aspektas yra didieji perdirbėjai bei pardavėjai. Nors šiuo metu ES lygiu yra imtasi priemonių ūkininkų apsaugai nuo didžiųjų prekybos centrų bei perdirbėjų įtakos, atidarius rinkas, pirkėjams atsiras galimybė prekes geresnėmis sąlygomis atsivežti iš trečiųjų šalių. Tuomet žemės ūkis bus žlugdomas neatitikimo konkurencingoms pasaulio kainoms.
Atlikti tyrimai rodo, jog populiacijos augimas mažėja, tačiau maisto paklausa auga bei keičiasi (dėl didesnių pajamų suvartojama daugiau mėsos). Prognozuojama, jog ateityje žemės ūkio produkcija išlaikys panašų augimą ir maisto produktų paklausa bus patenkinta. ES sumažins grūdų, jautienos, cukraus bei sviesto eksporto kiekius tačiau didins kiaulienos. Augantys dirbamos žemės kiekiai, be abejonės, įtakos didesnę produkciją ne maisto produktų srityje, tai turės teigiamos įtakos kainoms (jos augs), tačiau dar nėra aišku kaip produkcijos savikainą paveiks naftos kainos, grėsmės energijos tiekėjams bei gamtosauginiai reikalavimai.
Ūkininkų perėjimas prie energetinių augalų auginimo yra sveikintinas ir turi būti remiamas dėl kelių svarbių priežasčių. Tai yra nauja ir labai pelninga žemės ūkio sritis, todėl susidarius atitinkamoms rinkos sąlygoms daugelis ūkininkų turėtų pakeisti savo turimos žemės paskirtį ir pradėti auginti energetinius augalus iš to neblogai pasipelnydami: pirma - užpildydami rinkos vakuumą ir tokiu būdu gaudami neblogą pelną, antra – taupydami naftos
sąnaudas, trečia – kurdami naujas darbo vietas. Užleisdami savo laukus energetiniams augalams pasaulio ūkininkai pradėtų mažinti žemės ūkio produkcijos perteklių. Sumažinus perteklių ūkininkai galėtų išgyventi be subsidijų, o tai ir yra pagrindinis pasaulinės žemės ūkio sistemos tikslas. Šiandien pagrindinė valstybių pareiga yra užtikrinti efektyvų biokuro gamybos sistemos kūrimąsi bei įtakoti visuomenės nuomonę, kad ūkininkai greičiau pereitų prie energetinių augalų auginimo. Kita paskata, kuri įtakos ūkininkus savaime – tai rinkos kainos, kurios energetinių augalų srityje auga ir prognozuojama, jog išlaikys panašias tendencijas artimiausioje ateityje.
Žemės ūkio kaštų augimas. Augantys ES standartų reikalavimai tiesiogiai lemia kaštų augimą: didesnius kasmetinius kaštus arba mažesnį kasmetinį produktyvumą (gamtosauginiai, gyvūnų gerovės, pašarų standartų reikalavimai). Daugeliu atveju šie kaštai negali būti perleidžiami tiesiogiai vartotojams dėl importuotų prekių kainų konkurencingumo. Nauji reikalavimai, šiuo metu įtvirtinami taršos, vandens bei dirvožemio strategijose, turės tiesioginės įtakos ūkininkų kaštams. Yra tikimybė, kad trečiosiose šalyse, tokiose kaip JAV ar Kanada, bus įvesti panašūs reikalavimai, tačiau besivystančiose šalyse, kuriose produkcijos kiekiai auga sparčiausiai, šie kaštai bus žymiai mažesni.
Išmokų mažinimas. Po 2009 metų bus jaučiamas tiesioginis spaudimas mažinti išmokas žemės ūkiui pirmojoje ašyje. Greičiausiai bus siūloma perskirstyti ES biudžetą taip, kad didesnį rėmimą gautų spartaus augimo sektoriai. Nors yra įtariama, kad kai kurios šalys narės spaus EK, kad išmokos būtų mažinamos jau nuo 2010 metų, yra didelė tikimybė, kad pakeitimai nebus vykdomi iki 2013. Taip pat galima tikėtis, kad kaip išmokų alternatyva, bus siūlomas didesnis žemės ūkio rėmimas nacionaliniu lygiu. Toks išmokų mokėtojo pasikeitimas nebūtų naudingas visoms šalims narėms, kadangi skirtingos šalys vykdo skirtingą politiką išmokų klausimu, ir vienos yra pasiruošusios ūkininkus remti dar labiau nei privaloma, tuo tarpu kitos nenori išmokų mokėti visiškai. Įvedus daugiau nacionalinę nei bendrą išmokų mokėjimo sistemą, galima tikėtis neigiamos įtakos BŽŪP - atsiradus dideliems skirtumams tarp šalių, visa tai, kas buvo bendrai kuriama 50 metų, pradėtų žlugti. Taigi, pasitvirtinus blogiausioms prognozėms, ateityje ūkininkų pajamos sumažės penktadaliu, o tiesioginis pelnas sumažės dar labiau.[10][11]
4. PARAMA KAIMO PLĖTRAI NAUJOMS NARĖMS
Europos komisija pateikė Europos Tarybai pasiūlymus dėl paramos skirtos kaimo plėtrai naujoms šalims narėms procentinio paskirstymo. Pagal šį paskirstymą Lietuvai siūlomas paramos dydis sudaro 9.1 proc., iš 100. Daugiausia numatyta skirti Lenkijai (53.3 proc.), Vengrijai (11.1 proc.). Lietuva pagal skirtą dalį yra trečioje vietoje po anksčiau minėtų dviejų (žr.lentelę 1).
1 lentelė Parama kaimo plėtrai naujoms šalims narėms
Pirma paramos dalis * Antra paramos dalis ** Galutinis proc. Kipras 0.22 % 0.5 % 1.4 % Čekija 7.10 % 1.0 % 8.0 % Estija 1.82 % 1.0 % 2.8 % Vengrija 10.16 % 1.0 % 11.1 % Latvija 5.14 % 1.0 % 6.1 % Lietuva 8.22 % 1.0 % 9.1 % Malta 0.04 % 0.5 % 0.5 % Lenkija 51.68 % 2.0 % 53.3 % Slovakija 4.49 % 1.0 % 5.5 % Slovėnija 1.14 % 1.0 % 2.1 % Viso: 90.00 % 10.0 % 100.0 %
* Pirma paramos dalis suskaičiuota remianti tais pačiais kriterijai kaip ir paskirstant SAPARD lėšas, t.y. užimtųjų žemės ūkyje skaičius, žemės ūkio naudmenų plotas, BVP (Bendras Vidaus Produktas) dalis tenkanti vienam gyventojui pritaikius koeficientą 0.9. Sienos elementas, naudotas SAPARD paskirstymui, čia nėra įtraukiamas (SAPARD atveju 10 proc. SAPARD sumos buvo paskirstyta atsižvelgiant į kiekvienos šalies kandidatės turimos išorinės sienos ilgį su kitomis šalimis kandidatėmis ir su trečiosiomis šalimis (ne ES šalimis) bei 20 proc. atsižvelgiant į turimą pakrantės ilgį). Skaičiuodama procentus Komisija rėmėsi dažniausiai 2000 m. EUROSTAT duomenimis. Pirmoji paramos dalis sudaro 90 proc. bendros sumos skirtos naujoms šalims narėms paramai kaimo plėtrai atėmus rezervą.
** Antra paramos dalis sudaro 10 proc. bendros sumos ir atskiroms šalims paskirstytas atsižvelgiant į programavimo dydį: po 0.5 proc. skirta mažiausioms salų ekonomikoms (Kipras ir Malta), po 1 proc. vidutinio dydžio šalims ir 2 proc. Lenkijai. Šis procentas išskirtas galimiems programos parengimo ir įgyvendinimo kaštams padengti.
Komisija numatė 5 proc., rezervą nenumatytiems atvejams derybų eigoje nuo skirtos bendros paramos kaimo plėtrai sumos.
Europos Komisija paskelbė, kad parama kaimo plėtrai 2004 m. buvo numatyta skirti 1.532 mlrd. eurų, 2005 – 1.674 mlrd. eurų ir 1.781 mlrd. eurų – 2006 m. Tokiu atveju Lietuvai atitinkami teko apie 139 mlrd. eurų – 2004m., 152 mlrd. eurų – 2005 m. ir 162 mlrd. eurų – 2006 m. paramos kaimo plėtrai iš Europos Žemės ūkio garantijų ir vadovavimo fondo (EŽŪGVF) garantijų dalies.
Į šia sumą nėra įtraukta parama kitoms žemės ūkio ir kaimo plėtros paramos priemonės, finansuojamos iš Struktūrinių fondų (pvz., investicijoms į ūkius, investicijos perdirbimui, investicijos veiklos diversifikavimui ir t.t.). Taip pat iš EŽŪGVF Garantijų dalies finansuojamos Agroaplinkosauginės programos, ankstyvo išėjimo į pensiją, paramos ūkininkaujantiems mažo našumo žemėse bei teritorijose su aplinkosauginiais apribojimais schemos, taip pat apželdinimo mišku schema.[8][12]
5. SAPARD PROGRAMA
Šalims kandidatėms padėti buvo naudojamos įvairios pagalbos priemonės. Svarbiausi yra pagalba Vidurio ir Rytų Europos šalims kandidatėms „Phare“ programa. 2000 – 2006 m. laikotarpiu jos buvo panaudotos 10.9 mlrd. eurų pagalba rengiantis stojimui.
Kita svarbi programa yra ISPA (Pasirengimo narystei struktūrinės politikos instrumentas), kuris finansavo aplinkosaugos ir transporto projektus. Programos biudžetas buvo 7.2 mlrd. eurų.
Trečioji buvo „SAPARD“ (specialioji žemės ūkio ir kaimo plėtros programa), kurios biudžetas buvo 3.6 mlrd. eurų.
• Europos Sąjungai priėmus politinį sprendimą dėl jos išsiplėtimo ir naujų narių priėmimo, dauguma Vidurio ir Rytų Europos šalių, tarp jų ir Lietuva, pasirinko integravimosi į Europos Bendriją kelią, tačiau šių šalių žemės ūkio politika neatitiko ES krypčių ir reikalavimų. Bendrija, norėdama, kad narystės siekiančios
šalys pasirengtų įgyvendinti teisinius technologinius reikalavimus, nustatė paramos šaltinius bei jų skyrimo sistemą. Todėl 1999 m. birželio 21 d. Europos Taryba patvirtino reglamentą Nr. 1268/1999 dėl Bendrijos paramos žemės ūkiui ir kaimo plėtrai Vidurio ir Rytų Europos šalims – kandidatėms. Remiantis šiuo dokumentu, narystės Europos sąjungoje siekiančioms šalims 2000 – 2006 metų laikotarpiu buvo numatyta teikti finansinę paramą pagal Specialiąją žemės ūkio ir kaimo plėtros programą (SAPARD).
Pradedant 2000 metais kasmet iki 2006 m. per SAPARD 10 šalių kandidačių žemės ūkio sektoriui buvo skiriama 520 mln. eurų. Paramos suma kiekvienai šaliai kandidatei buvo skiriama, atsižvelgiant į objektyvius kriterijus, tokius kaip žemės ūkyje dirbančių gyventojų skaičius, žemės ūkio teritorija, ir kt.
SAPARD parama skiriama su sąlyga, kad prioritetai buvo bendrai finansuojami ir iš šalies nacionalinės paramos fondų. Taigi investiciniai projektai finansuojami pagal tokia schemą:
2. lentelė Investicinių projektų finansavimas
ES skiriamos lėšos pagal SAPARD yra paramos lėšos, o ne paskola, ir jų grąžinti nereikia, išskyrus tuos atvejus, kai parama panaudojama ne pagal paskirtį. Europos Komisija kontroliavo kaip ši parama yra panaudojama. ES galėjo sustabdyti ar net nutraukti programos finansavimą, nustačius netinkamus paramos panaudojimo atvejus.
SAPARD buvo įgyvendinama remiantis Nacionaline žemės ūkio ir kaimo plėtros programa, kuri oficialiai patvirtinta 2000 m. lapkričio 27 d. Europos Komisijos sprendimu Nr. 3329. Šios programos įgyvendinimui ES numatė Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtrai kasmet iki 2006 metų skirti apie 29.829 mln. eurų, kiekvienais kitais metais prie šios sumos papildomai pridedant po 1.7 procento. SAPARD parama buvo įgyvendinama remiantis Nacionaline žemės ūkio ir kaimo plėtros programa 2000 – 2006 matams. Šia programą, remiantis 1999 m. gegužės 10 d. Žemės ūkio ministro įsakymu Nr. 198 „Dėl prioritetų SAPARD programos kaimo plėtros planui rengti patvirtinimo“ parengė Žemės ūkio ministerija.
Bendra projekto vertė – 100%
Valstybės parama 50 % Privačios lėšos 50 %
SAPARD 75 % Nacionalinis
Programoje patvirtintos prioritetinės žemės ūkio ir kaimo plėtros finansavimo kryptys: • Investicijos į pirminę žemės ūkio gamybą;
• Žemės ūkio ir žuvininkystės produktų perdirbimo ir marketingo tobulinimas; • Ekonominės veiklos plėtra ir alternatyvių pajamų skatinimas;
• Kaimo infrastruktūros tobulinimas;
• Žemės ūkio paskirties žemės apželdinimas mišku ir miškų infrastruktūros tobulinimas; • Agrarinė aplinkosauga;
• Profesinis mokymas;
• Techninė parama, informavimas.
SAPARD programos tikslas – remti valstybių kandidačių pastangas dalyvauti vykdant bendrą žemės ūkio politiką bendrojoje rinkoje. Pagal šią programą yra keliami du svarbiausi išplėstiniai veiklos tikslai:
1) padėti išspręsti prioritetines ir konkrečias žemės ūkio ir kaimo plėtros problemas; 2) prisidėti prie acquis communautaire (aiškinamasis memorandumas - taisyklės) įgyvendinimo, daugiausia dėmesio skiriant bendrai žemės ūkio politikai ir kitiems žemės ūkio prioritetams.
SAPARD diegė Bendrijos pagalbos trečiosioms šalims matmenį. Jos naujovė – pagalba valstybių kandidačių institucijoms įvaldant vadybos gebėjimus. Tai yra radikalus žingsnis, kadangi Europos komisija pirmą kartą ėmėsi įgyvendinti visiškai decentralizuotą išorinės pagalbos programą. Ji perduoda Vidurio ir Rytų Europos valstybėms kandidatėms naujas ir svarbias pareigas. Įvairios SAPARD agentūros – dažniausiai jos yra valstybės žemės ūkio ministerijoje, arba įkurtos kaip atskiros institucijos prie žemės ūkio ministerijų – buvo atsakingos už projektų parinkimą, vadybą, lėšų surinkimą ir kontrolės organizavimą. Šios agentūros veikė panašiai kaip valstybių narių finansuojančios agentūros (įkurtos pagal Europos orientavimo ir garantijų fondo(EAGFF) taisykles), o valstybėms kandidatėms įstojus į ES jos tapo finansuojančiomis institucijomis, veikiančiomis, bendros žemės ūkio politikos tikslais.
Visiškai decentralizuota sistema leido valstybėms kandidatėms įgyti vertingos praktinio Bendrijos taisyklių taikymo patirties. Joms reikėjo taikyti panašius mechanizmus, kurių reikalauja Bendrijos teisės aktai iš valstybių narių, įgyvendinant EAGFF. Decentralizacijos procesas buvo svarbus tuo, kad padėjo ir valstybėms kandidatėms ir Europos Komisijai geriau pažinti vieną kitą. [6] [7]
5.1 SAPARD PRIORITETAI
Europos Taryba nusprendė, kad pagalba, skirta pasirengimui narystei žemės ūkyje, turėtų būti taikoma konkrečioms prioritetinėms sritims, nustatomoms pačios valstybės. Buvo nurodyta, kad SAPARD pagalba turi sietis su viena ar keletu iš 15 nurodytų priemonių, būtent:
• Investicijos į žemės ūkio valdas;
• Žemės ūkio ir žuvininkystės produkcijos perdirbimo bei marketingo gerinimas; • Struktūrų, kurios rūpinasi kokybės, veterinarine ir augalų sveikatos kontrole,
maisto prekių kontrole ir vartotojų apsauga, tobulinimas;
• Žemės ūkio gamybos metodai, kuriuos taikant yra tausojama aplinka ir išsaugomas kraštovaizdis;
• Ūkinės veiklos plėtra ir įvairinimas, suteikiantys galimybę vykdyti įvairiopa veiklą ir gauti alternatyvias pajamas;
• Neatidėliotinos pagalbos ūkiams ir ūkių vadybos paslaugų teikimas; • Gamintojų grupių kūrimas;
• Kaimų atnaujinimas ir plėtra, kaimo paveldo apsauga ir išsaugojimas; • Žemėtvarkos tobulinimas ir žemės perskirstymas;
• Žemės registrų kūrimas ir atnaujinimas; • Profesinio mokymo tobulinimas;
• Kaimo infrastruktūros plėtra ir tobulinimas; • Žemės ūkio vandens išteklių tvarkymas;
• Miškininkystė, apimanti ir žemės ūkio valdų apželdinimą miškais, investicijos į miškų valdas, priklausančias privatiems miškų savininkams, miško produkcijos perdirbimas ir marketingas; techninė pagalba priemonėms, kurias numato Reglamentas 1268/1999, apima ir studijas, kurios padėtų rengti programas ir stebėti jų vykdymą, siekti informaciją ir rengti viešas kompanijas.
Tarp šių priemonių yra daug tokių, kurios įtrauktos į valstybių narių kaimo plėtros programas. Tačiau valstybėms narėms netaikomos priemonės, kurios didina kokybės, veterinarinę, augalų sveikatos kontrolę ir kurios taikomos gamintojų grupėms ir žemės registrams. [7] [9]
5.2 SAPARD BIUDŽETAS IR BENDRI FINANSAVIMO PRINCIPAI
SAPARD fondus sudarė 540 mln. eurų (2001m. kainomis) per metus. Asignavimai kiekvienai valstybei buvo grindžiami tam tikrais kriterijais (žemės ūkio plotai, kaimo gyventojų skaičius< Bendras Vidaus Produktas vienam gyventojui). Metiniai SAPARD fondai 10 valstybių kandidačių, kurios galėjo pasinaudoti SAPARD parama, buvo tokie (kainos indeksuotos 2000 m.):
3. lentelė Metiniai SAPARD fondų dydžiai valstybėms kandidatėms
Iš SAPARD fondų Lietuvoje finansuojant kokį nors projektą, būtinai dalyvavo trys šalys: ES, Lietuvos valdžios institucijos ir galutinis fondų gavėjas (ūkininkas, žemės ūkio kooperatyvas ir kt.). ES dalis SAPARD fonde yra 75 proc. visos sumos, kiti 25 proc. padengiami iš Lietuvos biudžeto.
SAPARD lėšų asignavimas galutiniam paramos gavėjui, kuris pateikia pajamų didinimo projektą, gali sudaryti iki 50 proc. visų projekto sąnaudų, o galutinis gavėjas pats turėjo finansuoti likusius 50 proc.
Jeigu projektų tikslas yra ne pajamų didinimas, o pvz., techninė pagalba priemonėms, kurios nurodytos SAPARD (įskaitant ir studijas, kurios padėtų rengti ir stebėti programas, informacijos skleidimą ir viešų kampanijų rengimą), ir priemonėms, kurių savo iniciatyva ėmėsi Europos Komisija (preliminarios studijos, mainai, vertinimas ir kontrolė), tuomet ES gali finansuoti 100 proc. visų projektų sąnaudų. [7][9]
Valstybė Eurai (mln.) Bulgarija 53,026 Čekija 22,445 Estija 12,347 Vengrija 38,713 Latvija 22,226 Lietuva 30,345 Lenkija 171,603 Rumunija 153,243 Slovakija 18,606 Slovėnija 6,447
5.3 SAPARD PROGRAMA LIETUVOJE
2000 m. lapkričio 27 d. priėmus Nacionalinę žemės ūkio ir kaimo plėtos programą 2000 – 2006 metais (Lietuvos SAPARD programa), 2001 m. kovo 15 d. Europos Komisija ir Lietuva pasirašė daugiametę finansavimo sutartį, kuria 2001 birželio 21 d. ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas (Žr. „Valstybės žinios“, 2001, Nr. 74-2587). Europos Komisija apie ratifikavimą buvo informuota 2001 m. rugpjūčio 29 d.
2001 m. lapkričio 26 d. Europos Komisija priėmė sprendimą perduoti pasirengimo narystei pagalbos žemės ūkiui ir kaimo plėtrai tvarkymą Lietuvos Respublikos vykdomosioms agentūroms, kurios už tai buvo atsakingos pasirengimo stojimui į ES etape. Sprendimas buvo išspausdintas EB žurnale Official Journal ir įsigaliojo 2001 m. gruodžio 5 d. Nacionalinė mokėjimo agentūra (NMA) prie Žemės ūkio ministerijos buvo akredituota kaip SAPARD agentūra programos įgyvendinimui. Pagal šia schemą Lietuva kasmet gavo iki 30,345 mln. eurų. Lietuva buvo ketvirtoji valstybė kandidatė, jau perėjusi į inovacinės SAPARD iniciatyvos veikimo etapą (po Bulgarijos, Estijos ir Slovėnijos).
Kaip ir kitose 10 valstybių kandidačių, taip ir Lietuvoje, akreditavus agentūrą, SAPARD programą įgyvendino NMA (Nacionalinė Mokėjimų Agentūra), įkurta 1999 m. lapkričio 11 d. NMA atliko du vaidmenis:
• Įgyvendino programą; • Teikė gavėjams finansavimą.
Nacionalinė Mokėjimų Agentūra atsakė už: • Kvietimus teikiant paraiškas; • Projektų atranką;
• Tikrina paraiškų tinkamumą;
• Sutartinų įsipareigojimų tarp SAPARD agentūros ir potencialaus gavėjo sudarymą, suteikė reikiamą patvirtinimą, kad darbą galima pradėti;
• Projektų tinkamumą be išankstinį įsipareigojimą;
• Tolesnius veiksmus, užtikrinančius pažangą įgyvendinant projektus;
• Ataskaitas apie pažangą įgyvendinant priemones pagal laukiamus rodiklius; • Mokėjimo ieškinių tikrinimą;
• Mokėjimų patvirtinimą ir vykdymą;
• Įsipareigojimų ir mokėjimų vykdymo ataskaitas; • Tolesnę kontrolę gavėjui jau gavus paramą.
SAPARD agentūros darbą kiekvienoje valstybėje kandidatėje prižiūrėjo kompetentinga institucija. Kad būtų pasinaudota jau veikiančių administracinių struktūrų sistema, nacionalinis fondas (Lietuvoje tai yra Nacionalinis fondo departamentas prie Finansų ministerijos) buvo atsakingas už lėšų srautų tarp Europos Komisijos ir valstybės kandidatės tvarkymą.
Pirmu etapu SAPARD rėmė projektus, susijusius su penkiomis priemonėmis iš aštuonių, numatytų Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros programoje 2000 – 2006 metais: investicijos į žemės valdas;
• žemės ūkio ir žuvininkystės produkcijos perdirbimo ir marketingo gerinimas;
• ūkinės veiklos plėtra ir įvairinimas, suteikiantys galimybę vykdyti įvairiopą veiklą ir gauti alternatyvias pajamas;
• infrastruktūros tobulinimas; • profesinis mokymas.
2002 m. sausio 16 d. NMA prie Žemės ūkio ministerijos pasirašė pirmąjį finansinį susitarimą pagal SAPARD programą.
Finansinė parama pagal susitarimą buvo teikiama žemės ūkio bendrovei „Raupaičių ūkis“ – projektui, kurio tikslas – modernizuoti grūdų ūkį.
SAPARD veikia nuo 2001 metų pabaigos, kada buvo akredituota Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos. SAPARD programos metinis biudžetas – apie 100 mln. litų. Paskutinius 100 mln. litų iš SAPARD programos gavome 2003 metais, kuriuos kartu su 2002 metų SAPARD lėšomis galėjome panaudoti iki 2005 – 2006 metų. Pagrindiniai SAPARD programos tikslai – nuosekli žemės ūkio ir kaimo plėtros plėtotė, išskiriant prioritetinius žemės ūkio ir kaimo plėtros poreikius. SAPARD paramos lėšos, kaip ir ES struktūrinių fondų lėšos, įgyvendinamos per daugiametes programas. Iš viso buvo pateiktos 594 paraiškos, pasirašytos 268 paramos sutartys, 2000 – 2001 metais skirta 277.09 mln. litų, iš kurių paramos suma pagal sutartis sudarė 271,3 mln. litų. Panaudota 96 proc. nuo skirtų lėšų. [9]
6. STRUKTŪRINIŲ FONDŲ PARAMA PO ĮSTOJIMO Į ES
Lietuvai tapus ES nare, žemės ir maisto ūkis plėtojamas vieningoje ES politinėje ir ekonominėje erdvėje. Kadangi ES struktūrinių fondų požiūriu Lietuva yra vienas regionas, 2004 - 2006 metais parama žemės ūkiui ir kaimo plėtrai buvo gaunama vieno tikslo Bendrojo programavimo dokumento (BPD) pagrindu.
Lietuvai tapus ES nare, pagal Europos tarybos reglamentą dėl Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondo (EAGGF) paramos kaimo plėtrai (EC) Nr.1257/1999 iš minėto fondo finansuojamos tokios kaimo plėtros priemonės:
• Investicijos į žemės ūkio įmones, siekiant išsaugoti ir pagerinti natūralią aplinką, higienos sąlygas, gyvulių gerovės normos;
• Parama jaunų ūkininkų įsikūrimui, skiriant vienkartines išmokas, kreditines lengvatas; • Profesinis mokymas, padedantis ūkininkų ir kitų žemės ūkio ir miškininkystės veikla
užsiimančių asmenų profesiniams įgūdžiams ugdyti;
• Vyresnio amžiaus ūkininkų skatinimas išeiti į ankstyvesnę pensiją, atsisakant ūkininkavimo;
• Kompensacijos ūkininkaujantiems retai apgyvendintose vietovėse, kuriose blogesnės gamtos sąlygos ūkininkavimui, siekiant išsaugoti perspektyvias kaimo bendruomenes; • Kompensacijos ūkininkaujantiems vietovėse, kurioms numatyti aplinkos apribojimai,
kad būtų prisilaikoma aplinkosauginių reikalavimų;
• Parama žemės ūkio gamybos metodams, suderintiems su aplinkosaugos ir kraštovaizdžio apsauga bei jų gerinimu;
• Parama investuojantiems į žemės ūkio produktų perdirbimą ir rinkodarą;
• Parama žemės ūkio paskirties žemės apželdinimui, pritaikytam prie vietos sąlygų ir aplinkos;
• Parama kaimo regionų pertvarkymui ir plėtros skatinimui: žemės naudojimo gerinimui, žemės ūkio ir artimos žemės ūkiui veiklos diversifikacijai, kaimo gyvenviečių atstatymui ir plėtrai bei kaimo palikimo apsaugai ir išsaugojimui, žemės ūkio vandens išteklių valdymui, su žemės ūkio plėtra susijusios infrastruktūros plėtrai ir gerinimui, turizmo ir amatų vystymui, miškininkystės ir kraštovaizdžio išsaugojimui bei gyvulių gerovės užtikrinimui, kaimo institucijų plėtrai.
Žemės ūkio ministerija parengė planą dėl žemės ūkio ir kaimo plėtros priemonių, kurios gali būti įtrauktos į Bendrą programavimo dokumentą bei Nacionalinį Kaimo plėtros planą 2004 – 2006 m. laikotarpiui.
4. lentelė Žemės ūkio ir kaimo plėtros priemonės 2004 – 2006 m.
Priemonės finansuojamos iš Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondo Orientavimo dalies ir įtrauktos į Bendrą programavimo dokumentą
Europos regioninės plėtros ar Europos socialinio fondo ir įtrauktos į Bendrą programavimo dokumentą
Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondo Garantijų dalies ir detalizuotos Nacionaliniame Kaimo plėtros plane
* Investicijų į ūkius rėmimas. * Jaunų ūkininkų įsikūrimo rėmimas.
* Kaimo turizmo ir netradicinių verslų rėmimas, kuriant naujas darbo vietas kaime.
* Ankstyvo ūkininkų išėjimo į pensiją rėmimas.
* Ūkininkaujančių mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse
* Konsultavimo ir plėtros paslaugos. * Žemės ūkio ir su juo susijusios
* Žemės ūkio vandens išteklių tvarkymo priemonių rėmimas.
ir vietovėse su aplinkosauginiais apribojimais rėmimas.
veiklos diversifikavimas ir alternatyvių pajamų skatinimas.
* Pagrindinių paslaugų kaimo verslams ir kaimo gyventojams rėmimas.
* Aplinką ir kraštovaizdį tausojančių ūkininkavimo metodų-
agroaplinkosaugos * Parama privačių miško valdų
infrastruktūros gerinimui.
* Kaimų renovacijos ir plėtros bei kaimo paveldo išsaugojimo rėmimas.
rėmimas.
* Žemės ūkio paskirties žemės apželdinimas mišku.
* Žemės ūkio produktų Profesinis mokymas (ESF). perdirbimo ir marketingo rėmimas.
* Žemės sklypų konsolidavimo rėmimas.
* Žemės gerinimo rėmimas, įskaitant sausinimą bei rūgščių dirvožemių kalkinimą.
* Žemės ūkio plėtrai reikalingos infrastruktūros tobulinimas.
* Finansinių mechanizmų sukūrimas. * LEADER+ iniciatyvos priemonės kaimo bendruomenių lyderiams ugdyti.
Europos Komisija valstybėms kandidatėms, tame tarpe ir Lietuvai, siūlė į Kaimo plėtros planą įtraukti naują iš struktūrinių fondų finansuojamą priemonę „Paramą natūriniams ūkiams“. [10] [11]
7. ES PARAMA ŽEMĖS ŪKIUI NUO 2000 M
Bendros išlaidos, įgyvendinant ŽŪKPP (Žemės Ūkio Kaimo Plėtros Programa) numatytas priemones 2000 – 2006 m., sudarė maždaug 537 mln. eurų.
Pagal taisykles, nustatytas SAPARD reglamente, pagalba gali siekti iki 50 proc. investuotų lėšų, kurios Lietuvoje sudarė 277 mln. eurų (vidutinis pagalbos dydis yra 51,6 proc.). Vieša EB (Europos Bendrijos) pagalba paprastai sudaro 75 proc.. Tai yra pridėtą prie 208 mln. eurų EB paramos, skirtos įgyvendinti SAPARD programą Lietuvoje. Nacionalinės lėšos sudaro 69 mln. eurų. Privatus finansavimas apytikriai sudaro 260 mln. eurų. [6] [11]
7.1 SAPARD LĖŠŲ PASKIRSTYMAS IKI 2003 M BIRŽELIO 30 D.
NMA atliko penkis kvietimus teikti SAPARD pasiūlymus 2001 m. gruodžio 6 – 20 d., 2002 m. kovo 25 d. – balandžio 26 d., 2002 m. liepos 8 d. – gruodžio 20 d., 2003 m. vasario 8 d. – kovo 14 d. ir 2003 m. balandžio 22 d. – gegužės 30 d. 2003 m birželio 30 d. galėjo būti pateiktos šios pastabos (visoms kryptims):
• Buvo pateikti 927 prašymai;
• 350 prašymų buvo pritarta ir įsipareigota skirti 405 milijonus litų; • 74 proc., lėšų (2000 – 2003 m.) buvo skirta;
• 120 proc., lėšų (2000 – 2003 m) buvo pareikalauta, kad būtų padengtos visų nagrinėjamų prašymų patvirtinimo išlaidos;
• 69 milijonai litų buvo išmokėtos SAPARD lėšų gavėjams. Tai sudarė 13 proc., bendros išlaidų sumos;
• 84 projektai buvo pabaigti;
• 26 milijonai litų buvo išmokėta už pabaigtus projektus; • 9 proc., pateiktų projektų buvo įvykdyta;
Šaltinis: Nacionalinė mokėjimų agentūra
Vertinant SAPARD lėšų skirstymą Lietuvoje, svarbu peržiūrėti visuotinius rezultatus tam, kad būtų galima pamatyti, kaip SAPARD lėšos buvo paskirstytos dešimčiai apskričių, kryptimis ir kiekvienos krypties viduje. Lietuvos tarpiniai duomenys apie pasiskirstymą tarp dešimties apskričių rodo:
1. 24% SAPARD paskirstytų lėšų (daugiausia) buvo skirta Kauno apskričiai , kur patvirtintos 86 paraiškos iš bendro paraiškų skaičiaus (350) (25%);
2. 2% SAPARD lėšų (mažiausiai) buvo skirta Utenos apskričiai kur patvirtintos 17 paraiškų iš bendro paraiškų skaičiaus (350) (5%);
3. 54% SAPARD lėšų buvo paskirta viduriniam šalies ruožui (Alytus, Kaunas, Marijampolė, Panevėžys ir Šiauliai);
4. 29% SAPARD lėšų buvo paskirta vakarinei šalies daliai (Klaipėda, Tauragė ir Telšiai);
5. 17% SAPARD lėšų buvo skirta likusiai šalies daliai (Vilnius ir Utena).
350-ties patvirtintų paraiškų procentinis pasiskirstymas pagal apskritis pateiktas diagramoje nr.1:
5. lentelė SAPARD programos įgyvendinimas iki 2003-06-30 d., tūkst. Lt
Nr. Kryptis prašymų Pateiktų skaičius Patvirtintų prašymų skaičius Skirta lėšų Bendra turimų lėšų suma 2000– 2003 Skirta lėšų (%)/ bendra turimų lėšų suma Viešosios paramos poreikis, atsižvelgiant į likusius patvirtintus prašymus Viešosios paramos poreikis (%)/paskirt os viešos lėšos Atliktos išmokos % išmokėta/ paskirtos viešos lėšos Įvykdytų projektų skaičius Išmokos įvykdytiems projektams % įvykdyti projektai/ pateikta prašymų 1. Investicijos į pirminę žemės ūkio gamybą 387 154 94.352 235.414 40 201.494 86 31.571 13 30 12.648 9 2. Žemės ūkio ir žuvininkystės produktų perdirbimo ir marketingo tobulinimas 69 49 253.366 185.930 136 285.803 154 24.773 13 2 3.661 1 3. Ekonominės veiklos plėtra ir alternatyvių ų skatinimas 96 41 25.719 34.961 74 42.598 122 5.514 16 5 3.646 5 4. Kaimo infrastruktūros tobulinimas 321 57 28.982 84.086 34 128.343 153 5.920 7 13 4.118 4 5. Profesinis mokymas 54 49 2.880 9.929 29 3.470 35 1.582 16 34 1.698 59 Iš viso: 927 350 405.300 550.319 74 661.707 120 69.359 13 84 25.771 9
Diagrama Nr. 1. Patvirtintų prašymų dalis pagal apskritis % Alytus 2% Kaunas 24% Klaipėda 12% Marijampolė 9% Panevėžys 15% Šiauliai 4% Tauragė 8% Telšiai 9% Utena 6% Vilnius 11% 6. lentelė Apskritys ir paraiškų skaičius vienetais
Apskritis Paraiškų vnt. Alytus 17 Kaunas 86 Klaipėda 34 Marijampole 26 Panevėžys 50 Šiauliai 35 Taurage 25 Telšiai 20 Utena 21 Vilnius 36 Viso: 350
7. lentelė Dirbamos žemės ploto ir gautų lėšų santykis
Apskritis Dirbama žemė, hektarais Apskrities dirbamos
žemės plotas % Gauta SAPARD lėšų, % Alytus 189.923 6% 2% Kaunas 441.643 13% 24% Klaipėda 307.968 9% 12% Marijampolė 290.818 9% 9% Panevėžys 471.478 14% 15% Šiauliai 527.663 16% 4% Tauragė 200.531 6% 8% Telšiai 199.909 6% 9% Utena 325.715 10% 6% Vilnius 383.983 11% 11% Iš viso: 3.339.631 100% 100%
Paaiškėjo du dideli neatitikimai. Kaunas gavo beveik du kartus daugiau SAPARD lėšų nei turi dirbamos žemės, o Alytus ir Šiauliai gavo žymiai mažiau. Šio neatitikimo priežastis gali būti ta, kad geriau išsivysčiusios apskritys turi geresnes galimybes pasinaudoti SAPARD lėšomis. Taip pat jos gali turėti geresnę konsultacinę sistemą ir galimybes efektyviai reklamuoti SAPARD veiklą. [9]
8.ES PARAMA LIETUVAI 2004-2006 METAIS
Lietuvai 2004 metais tapus Europos Sąjungos nare, žemdirbiams, kaimo gyventojams, žemės ūkio produktų perdirbėjams atsivėrė realios galimybės pasinaudoti ES struktūrinių fondų parama. Ši parama buvo administruojama pagal Lietuvos 2004–2006 m. bendrojo programavimo dokumento (BPD) nuostatas.
Bendrajame programavimo dokumente buvo numatytos septynios Kaimo plėtros ir žuvininkystės prioriteto priemonės: "Investicijos į žemės ūkio valdas", "Jaunųjų ūkininkų įsikūrimas", "Žemės ūkio produktų perdirbimo bei rinkodaros gerinimas", "Kaimo vietovių pritaikymo ir plėtros skatinimas", "Miškų ūkis", "Leader +" bei "Mokymas". Lietuvai tapus ES nare, per šias septynias investicines priemones 2004-2006 metais Lietuvos žemdirbiai ir perdirbėjai gavo 174,81 mln. eurų.
„Parama jauniesiems ūkininkams 2004–2006 metais“
Bendra jaunųjų ūkininkų prašomos paramos suma siekė 62,4 mln. litų, o biudžete šiai priemonei skirta 56,4 mln. litų. Paramos sulaukė ne visi jaunieji ūkininkai. Daugiausia paraiškų pateikė Kauno (135 paraiškos), Šiaulių (130), Panevėžio (112) apskričių, mažiausiai – Klaipėdos (39), Alytaus ir Utenos (po 27) apskričių jaunieji ūkininkai. Aktyviausi Kauno apskrityje – Kėdainių ir Raseinių ūkininkai.
Su pareiškėjais buvo pasirašytos 675 sutartys, kurių suma siekė 55,7 mln. litų. Su Kauno apskrities ūkininkais pasirašyta 119 sutarčių 9,7 mln. litų sumai. Iki 2007 metų spalio vidurio ūkininkams išmokėta 40,7 mln. litų paramos, iš jų Kauno apskrities ūkininkams – 7,3 mln. litų.
Paramos negavo 8 proc. jos prašiusių ir tinkamumo reikalavimų neatitikusių jaunųjų ūkininkų.
Parama jauniesiems ūkininkams buvo viena greičiausiai įgyvendinamų BPD (Bendras Programavimo Dokumentas) kaimo plėtros krypčių. Šios priemonės pareiškėjų aktyvumą lėmė tai, kad įsikūrimui skirtą paramą galima panaudoti investicijoms į žemės ūkio valdas (t. y. įsikūrimui gautos lėšos užskaitomos kaip nuosavų lėšų dalis dalyvaujant investicinėse programose). Kita aktyvumo priežastis buvo tai, kad tai vienintelė priemonė, kurios parama mokama avansu. Be to, besikuriantiems ūkininkams nereikia rengti verslo planų.
Lietuvoje, vidutinis jaunojo ūkininko ūkio dydis (10 ha) buvo smarkiai viršytas, todėl buvo nuspręsta finansuoti projektus, kurių vidutinis ūkio dydis yra 56 ha. Taip yra todėl, kad išmokos dydis ir prioritetinių balų skyrimas tiesiogiai susietas su dirbamos žemės plotu (tiesa, maksimalus plotas, už kurį mokama parama, yra 25 ha, o už 1 ha žemės ūkio paskirties žemės skiriama 3 453 Lt, todėl didžiausia paramos suma siekia 86,3 tūkst. litų).
Kita prioritetinė programa buvo - „Investicijos į žemės ūkio valdas“.
Paramą pagal šią priemonę gavo ūkininkai, žemės ūkio bendrovės, kooperatinės bendrovės (kooperatyvai) ir žemės ūkio įmonės, įregistruotos Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka, gaminančios žemės ūkio produkciją.
Maksimalus paramos dydis pagal šią priemonę sudarė 50 proc. visų tinkamų išlaidų, o ūkininkaujantiems mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse - 60 proc. Investuojant jauniesiems ūkininkams, jei po jų įsikūrimo praėjo ne daugiau nei 5 metai, maksimali parama siekė 55 proc., o ūkininkaujantiems mažiau palankiose tam vietovėse - 65 proc. Suteikiama parama negali būti didesnė kaip 375 tūkst. eurų.
1. pieninė ir mėsinė gyvulininkystė (galvijų, kiaulių, avių, ožkų, arklių ir paukščių auginimas mėsai, veisimui ir kiaušinių gamybai), kailinių žvėrelių auginimas, žvėrininkystė, bitininkystė;
2. augalininkystė, daržininkystė ir sodininkystė (javai, žoliniai pašarai, linai, pašariniai šakniavaisiai, aliejiniai ir baltyminiai augalai (įskaitant ir rapsų auginimą), daržovės, bulvės (išskyrus bulves, auginamas krakmolui), retų veislių sodo augalai ir sodinukai, vaismedžiai, uogos, riešutai, prieskoniniai augalai ir gėrimų gamybai skirti augalai, vaistiniai augalai, grybai);
3. kuo įvairesnės produkcijos gamyba, įskaitant ūkyje užaugintų žemės ūkio produktų perdirbimą.
Apmokėtos išlaidos:
1. verslo projekte numatyto nekilnojamojo turto, skirto projekto reikmėms, statyba ar rekonstrukcija;
2. naujos žemės ūkio technikos ir įrangos įsigijimas, įskaitant ir programinę įrangą, skirtą projekto reikmėms;
3. ariamos žemės gerinimo sistemų, drenažo, laistymo įrenginių, priežiūros kelių ūkio ribose įrengimas ar rekonstrukcija;
4. privačių kelių, vietinio vandentiekio ir kanalizacijos ūkio ribose įrengimas ar rekonstrukcija;
5. bendrosios išlaidos, tokios kaip užmokestis architektams, inžinieriams ir konsultantams, mokėjimas už techninius tyrimus, patentų ir licencijų įsigijimą, bet ne daugiau kaip 10 proc. (techniniams tyrimams ir konsultavimui - ne daugiau kaip 5 proc.) aukščiau minėtų išlaidų.
Parama buvo skirstoma teikiant prioritetų pirmumą :
1) pagal sektorius. Atsižvelgiant į minėtus strateginius žemės ūkio ir kaimo plėtros tikslus ir į tai, kad SAPARD ir 2004-2006 m. programavimo laikotarpiu didžioji investicijų dalis atiteko augalininkystės sektoriui, be to, per gyvulininkystės sektorių netiesiogiai gauna paramą ir
augalininkystė (jos produkcija yra sunaudojama pašarams). Perdirbimo sektoriuje, 2000-2006 m. buvo modernizuoti mėsos ir pieno sektoriai.
2)pagal ūkių dydį. Siekiant išlaikyti vidutinių ūkių konkurencingumą ir paramą paskleisti dar negavusiems jos žemės ūkio subjektams.
3) pagal regionų skirtumus. Nors Lietuva pagal Teritorinių vienetų nomenklatūros sistemą (NUTS) laikoma vientisu regionu, tačiau šalies viduje egzistuoja tarpregioniniai išsivystymo, gamtos sąlygų skirtumai.
Sekanti prioritetinė programa – „žemės ūkio ir žuvininkystės produktų perdirbimo ir marketingo tobulinimas“.
Maisto perdirbimas, kuris yra labai svarbus ir Lietuvos pramonei ir kaimo vietovėms, gamina apie vieną trečiąją viso pramonės išdirbio. Žemės ūkio sektorius labai priklauso nuo gamybos pramonės, gaminant vietinius žemės ūkio produktus. Lietuvos gamybos pramonė buvo ir yra susiskaldžiusi. Ji buvo apibūdinama kaip perteklinė bei negalinti sėkmingai funkcionuoti. Norint sukurti konkurencingą maisto pramonę, strateginiai veiksniai turi būti nukreipti į :
• Sektoriaus restruktūrizavimą;
• Naujų aukštesnės kokybės produktų gamybą;
• ES kokybės, higienos ir maisto saugumo standartų atitikimą; • Aplinkosauginių technologijų diegimą;
• Produktyvumo didinimą;
• Kokybės, veterinarijos ir augalų saugumo kontrolės gerinimą.
ES parama padėjo perdirbėjams didinti našumą, kokybę ir produktų vertę, investuojant į mažai sąnaudų reikalaujančias technologijas, laikantis ES ir nacionalinių aplinkosaugos, higienos ir sveikatos standartų, siekiant užtikrinti geresnes paslaugas pirminės produkcijos tiekėjams. II krypties (Žemės ūkio ir žuvininkystės produktų perdirbimo ir marketingo tobulinimas) tikslas buvo remti žemės ūkio ir maisto pramonės restruktūrizaciją (koncentraciją, racionalizaciją ir modernizaciją), siekiant sėkmingai konkuruoti vietinėje ir išorės rinkose. Investicijos į šią kryptį patvirtina didesnį konkurencingumą ir didesnę pridėtinę žemės ūkio produktų vertę. Kryptis apima pieno (13% viešų išlaidų), mėsos (67%), grūdų augimo (5%), vaisių ir daržovių auginimo (2%), linų auginimo (3% ) ir žuvininkystės (10%) papildomus sektorius. Šiai krypčiai buvo skirta daugiau
dėmesio, nes būsima mėsos perdirbimo pramonės plėtra labai priklausė nuo skerdyklų, atitinkančių ES reikalavimus, įrengimo. 2006 m ŽŪKPP (Žemės Ūkio Kaimo Plėtros Programa) buvo:
• 170 mėsos perdirbimo įmonių (įskaitant skerdimą, pjaustymą, paukštienos ir mėsos paruošimą), kurios atitinka ES reikalavimus ir pagamina apie 21 000 tonų mėsos, taip pat paukštininkystės įmonių, pagaminančių 300 tonų kiaušinių miltelių, ir 5 500 tonų kiaušinių masės įsteigimas;
• mėsos pardavimo įmonių/sistemų, kurios atitinka ES standartus įsteigimas;
• 35 pieninės, kurios ir atitinka ES standartus, ir pagamina 2,1 milijono tonų neapdirbto pieno; ir
• 35 žuvininkystės įmonės, atitinkančios ES reikalavimus.
Apie 20% lėšų, t. y. ES parama + nacionalinė parama, buvo paskirstytos taip, kad būtų pagerintas žemės ūkio ir žuvininkystės produktų perdirbimas ir marketingas, siekiant atitikti ES reikalavimus, susijusius su higiena maisto saugumu, sveikata, kokybe ir aplinkosauga. [6] [5]
8.1 LIETUVOS GALVIJIENOS RINKOS APŽVALGA NUO 2005 - 2007 M
MĖSA
Tiesioginės išmokos už galvijus. 2006 m. buvo diferencijuotos skerdimo bei specialiosios išmokos už šalyje ar ES skerdyklose paskerstus ar eksportuotus bulius, karves ir telyčias ir mokamos atsižvelgiant į parduodamo skerdimui galvijo skerdenos arba gyvąjį svorį. Taip pat buvo mokamos ekstensyvumo priemokos prie specialiųjų išmokų už bulius ir išmokos už karves žindenes ir ėriavedes. 2006 m. už 2005 m. IV ketvirtį bei 2006 m. I-III ketvirčiais skerstus ar eksportuotus galvijus augintojams išmokėta 33,1 mln. Lt skerdimo išmokų ir 42,7 mln. Lt specialiųjų išmokų ir ekstensyvumo priemokų už bulius, 10,3 mln. Lt už karves žindenes ir 0,6 mln. Lt už ėriavedes.
Gyvulių skerdenų klasifikavimas. 2006 m. buvo suklasifikuota virš 162 tūkst. galvijų skerdenų, tai 5 % mažiau nei 2005 m. Kiaulių skerdenų suklasifikuota virš 726 tūkst. - 7 % daugiau nei 2005 m.
2007 m. sausio–birželio mėn., palyginti su 2006 m. tuo pačiu laikotarpiu, gyvulių ir paukščių (gyvuoju svoriu) paskersta 8 % daugiau, didėjant karvių produktyvumui pieno primelžta 3 % daugiau, kiaušinių surinkta 4 % daugiau.
