P SELEKTINO GLIKOPROTEINO LIGANDO 1 POLIMORFIZMŲ ĮTAKA TROMBOZIŲ IŠSIVYSTYMUI SERGANT LĖTINĖMIS MIELOPROLIFERACINĖMIS LIGOMIS

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS MEDICINOS AKADEMIJA

MEDICINOS FAKULTETAS Onkologijos ir hematologijos klinika

Roko Gerbutavičiaus

P SELEKTINO GLIKOPROTEINO LIGANDO 1 POLIMORFIZMŲ ĮTAKA TROMBOZIŲ IŠSIVYSTYMUI SERGANT LĖTINĖMIS MIELOPROLIFERACINĖMIS LIGOMIS

Magistro baigiamasis darbas Medicinos vientisųjų studijų programa

Darbo vadovė:

Asist. Rūta Dambrauskienė

KAUNAS, 2018

TURINYS

1. SANTRAUKA ...3

2. SUMMARY ...4

3. PADĖKA ...6

4. INTERESŲ KONFLIKTAS ...6

5. ETIKOS KOMITETO LEIDIMAS ...6

6. SANTRUMPOS ...7

7. SĄVOKOS ...8

8. ĮVADAS ... 9

9. DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI ...10

10. LITERATŪROS APŽVALGA ...11

11. TYRIMO METODIKA ...15

12. REZULTATAI ... 16

12.1. Tiriamųjų charakteristika ... 16

12.2. Trombozinių komplikacijų dažnis sergant LMN ... 19

12.3. PSGL1 polimorfizmų dažnis sergant LMN ir kontrolinėje sveikų asmenų grupėje ... 22

12.4. PSGL1 polimorfizmų dažnis sergant LMN pagal JAK2V617F mutacijos statusą ... 26

13. REZULTATŲ APTARIMAS ...29

13.1. Trombozinių komplikacijų dažnio sergant LMN palyginimas ...29

13.2. PSGL1 polimorfizmų genotipų ir alelių dažnio sergančiųjų LMN bei kontrolinėje sveikų asmenų grupėje palyginimas ...30

13.3. PSGL1 polimorfizmų genotipų ir alelių dažnio sergančiųjų LMN grupėje palyginimas, įvertinant JAK2V617F mutaciją ...32

14. IŠVADOS ...33

15. PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 34

16. LITERATŪROS SĄRAŠAS ...35

17. PRIEDAI ... 38

1 priedas. LSMU Bioetikos centro leidimas ... 38

1. SANTRAUKA

Magistro darbo autorius: Rokas Gerbutavičius

Magistro darbo pavadinimas: P selektino glikoproteino ligando 1 polimorfizmų įtaka trombozių išsivystymui sergant lėtinėmis mieloproliferacinėmis ligomis.

Tyrimo tikslas: Įvertinti P selektino glikoproteino ligando 1 polimorfizmų įtaką trombozių išsivystymui sergant lėtinėmis mieloproliferacinėmis ligomis.

Uždaviniai:

1. Nustatyti P selektino glikoproteino ligando 1 polimorfizmų dažnį kontrolinėje sveikų žmonių grupėje.

2. Nustatyti P selektino glikoproteino ligando 1 polimorfizmų dažnį sergant lėtinėmis mieloproliferacinėmis neoplazijomis.

3. Nustatyti arterinių ir veninių trombozių dažnį sergant lėtinėmis mieloproliferacinėmis neoplazijomis.

4. Palyginti P selektino glikoproteino ligando 1 polimorfizmų alelių dažnį tarp sergančiųjų lėtinėmis mieloproliferacinėmis neoplazijomis, kuriems trombozės išsivystė, ir kuriems jos nepasireiškė.

5. Palyginti P selektino glikoproteino ligando 1 polimorfizmų alelių dažnį tarp sergančiųjų lėtinėmis mieloproliferacinėmis neoplazijomis, kuriems trombozės išsivystė, ir kuriems jos nepasireiškė, įvertinant JAK2V617F mutaciją.

Metodika: Į retrospektyvinį tyrimą buvo įtraukti 97 lėtinėmis mieloproliferacinėmis neoplazijomis (LMN) sergantys pacientai ir 56 sveiki asmenys. Tiriamiesiems buvo atliktas P selektino glikoproteino ligando 1 (PSGL1) polimorfizmų tyrimas ir surinkti duomenys apie išsivysčiusias trombozes.

Tyrimo rezultatai: Iš 43 sergančiųjų LMN, kuriems išsivystė trombozinės komplikacijos, arterinės

trombozės diagnozuotos 81,4 %, veninės - 18,6 %. PSGL1 AB ir BB polimorfizmų genotipai buvo

dažnesni pacientams, kuriems išsivystė trombozinės komplikacijos, nei kuriems jos nepasireiškė

(58,1% ir 38,9%) (p = 0,059) ir sveikiems asmenims (32,1 %) (p = 0,01). B alelio dažnis buvo

statistiškai reikšmingai didesnis pacientams, kuriems išsivystė trombozės (36,1 %), nei kuriems jos

nepasireiškė (22,2 %) (p = 0,034). Arterinių trombozių grupėje AB ir BB genotipai buvo nustatyti

dažniau (60,0 %), nei trombozėms nepasireiškus (38,9 %) (p = 0,05) ir sveikiems asmenims (32,1 %)

(p = 0,009). B alelio dažnis buvo statistiškai reikšmingai didesnis diagnozavus arterines trombozes

(37,1 %), nei trombozėms nepasireiškus (22,2 %) (p = 0,03). Esant JAK2V617F mutacijai ir

išsivysčius trombozėms, B alelio dažnis siekė 37,8 %, nediagnozavus trombozių - 22,4 % (p=0,057), o

kai JAK2V617F mutacija nenustatyta - atitinkamai 50,0 % ir 23,7 % (p = 0,255).

Išvados:

1. PSGL1 polimorfizmų AA genotipo dažnis sveikiesiems siekė 67,9 %, AB ir BB genotipų - po 16,1 %, A alelio – 75,9 %, B alelio – 24,1 %.

2. PSGL1 polimorfizmų AA genotipo dažnis sergantiesiems LMN nustatytas 52,6 %, AB - 38,1 %, BB - 9,3 %, A alelio – 71,6 %, B alelio – 28,4 %.

3. 44,3 % sergančiųjų LMN išsivystė trombozės, iš jų 81,4 % buvo arterinės, 18,6 % - veninės.

4. B alelio dažnis buvo statistiškai reikšmingai didesnis sergantiesiems LMN, kuriems išsivystė trombozės (36,1 %), nei kuriems trombozės nepasireiškė (22,2 %) (p = 0,034). Statistiškai reikšmingas skirtumas buvo ir arterinių trombozių grupėje - 37,1% ir 22,2 % (p = 0,03).

5. Ligai komplikavusis trombozėmis B alelis nustatytas dažniau nei trombozėms neišsivysčius, tiek esant JAK2V617F mutacijai (37,8 % ir 22,4 %), tiek jos neradus (50,0 % ir 23,7 %).

2. SUMMARY

Author of Master Thesis: Rokas Gerbutavičius

Title of Master Thesis: Influence of P Selectin Glycoprotein Ligand 1 Polymorphisms on the Development of Thrombosis in Myeloproliferative Neoplasm Patients.

The aim of the research: To evaluate the influence of P selectin glycoprotein ligand 1 polymorphisms on the development of thrombosis in myeloproliferative neoplasm patients.

Tasks:

1. To determine the frequency of P selectin glycoprotein ligand 1 polymorphisms in the control group of healthy individuals.

2. To determine the frequency of P selectin glycoprotein ligand 1 polymorphisms in the study group of myeloproliferative neoplasm patients.

3. To determine the incidence of arterial and venous thrombosis in the study group of myeloproliferative neoplasm patients.

4. To compare the frequency of P selectin glycoprotein ligand 1 polymorphisms alleles between myeloproliferative neoplasm patients with thrombosis and patients without thrombotic complications.

5. To compare the frequency of P selectin glycoprotein ligand 1 polymorphisms alleles between

myeloproliferative neoplasm patients with thrombosis and patients without thrombotic

complications, according to JAK2V617F mutation status.

Methodology of the research: A total of 97 myeloproliferative neoplasm (MPN) patients and 56 healthy individuals were included in this retrospective study. The test of P selectin glycoprotein ligand 1 (PSGL1) was performed and clinical data about the development of thrombosis was collected.

Results: Among 43 MPN patients with thrombotic complications the incidence of arterial thrombosis was 84,1 %, venous - 18,6 %. PSGL1 AB and BB genotypes were more common in patients with thrombotic complications (58,1 %), than without (38,9 %) (p = 0,059) and in healthy individuals (32,1%) (p = 0,01). B allele frequency was statistically significant higher among patients with thrombosis (36,1 %), than without (22,2 %) (p = 0,034). In the group of arterial thrombosis AB and BB genotypes were more frequent (60,0 %), than among patients without thrombotic complications (38,9 %) (p = 0,05) and healthy individuals (32,1 %) (p = 0,009). B allele frequency was statistically significant higher among patients with arterial thrombosis (37,1 %), than without thrombotic complications (22,2 %) (p = 0,03). In the group of detected JAK2V617F mutation and thrombosis, B allele frequency was 37,8 %, without thrombosis - 22,4 % (p = 0,057), in the JAK2V617F mutation negative group - 50,0 % and 23,7 % (p = 0,255) respectively.

Conclusions:

1. PSGL1 polymorphisms AA genotype frequency in healthy individuals was 67,9 %, AB and BB genotypes - 16,1 % each, A allele – 75,9 %, B allele – 24,1 %.

2. The frequency of PSGL1 polymorphisms AA genotype in MPN patients was 52,6 %, AB genotype - 38,1 %, BB genotype - 9,3 %, A allele – 71,6 %, B allele – 28,4 %.

3. 44,3 % of MPN patients developed trombosis, 81,4 % of them were arterial, 18,6 % - venous.

4. B allele frequency was statistically significant higher in MPN patients with thrombosis (36,1 %), than without (22,2 %) (p = 0,034). This difference was also statistically significant in the group of arterial thrombosis - 37,1 % and 22,2 % (p = 0,03).

5. The frequency of B allele was higher in patients with thrombosis than in patients without

thrombotic complications, when JAK2V617F mutation was detected (37,8 % and 22,4 %), and

when not detected (50,0 % and 23,7 %).

3. PADĖKA

Dėkoju baigiamojo magistrinio darbo vadovei LSMUL KK Onkologijos ir Hematologijos klinikos asist. Rūtai Dambrauskienei už visapusišką palaikymą, vertingus patarimus bei žinias planuojant, vykdant bei aprašant tyrimą.

Taip pat dėkoju LSMU Onkologijos instituto mokslo laboratorijos medicinos biologėms, atlikusioms molekulinius genetinius tyrimus.

4. INTERESŲ KONFLIKTAS

Interesų konflikto nebuvo.

5. ETIKOS KOMITETO LEIDIMAS

Magistro baigiamajam darbui atlikti 2017 m. birželio 29 d. gautas LSMU Bioetikos centro

leidimas Nr. BEC-MF-478 (1 priedas).

6. SANTRUMPOS

χ

– chi kvadrato kriterijus AF – audinių faktorius

AFA – antifosfolipidiniai antikūnai AFS – antifosfolipidinis sindromas AH – arterinė hipertenzija

CRB – C reaktyvusis baltymas ET – esencialinė trombocitemija GVT – giliųjų kojų venų trombozė Hb - hemoglobinas

Ht – hematokritas IN – išeminis insultas IŠL – išeminė širdies liga KMI – kūno masės indeksas LDH - laktatdehidrogenazė

LML – lėtinė mieloidinė leukemija

LMN – lėtinės mieloproliferacinės neoplazijos LMPL – lėtinės mieloproliferacinės ligos MDS – mielodisplastinis sindromas NKA – nestabili krūtinės angina PAT – periferinių arterijų trombozė PATE – plaučių arterijos tromboembolija PI - pasikliautinasis intervalas

PSEL – P selektinas

PSGL1 – P selektino glikoproteino ligandas 1 PSIP – praeinantis smegenų išemijos priepuolis PSO – Pasaulio sveikatos organizacija

PVT – pilvo venų trombozė SN – standartinis nuokrypis ŠKL – širdies ir kraujagyslių ligos ŠS - šansų santykis

TP – tikroji policitemija

ŪMI – ūminis miokardo infarktas VA – vainikinės arterijos

VAL – vainikinių arterijų liga

7. SĄVOKOS

Lėtinės mieloproliferacinės neoplazijos (LMN) - lėtinės piktybinės hematologinės ligos, kurioms būdinga kaulų čiulpų kraujodaros kamieninių ląstelių kloninė mieloproliferacija ir polinkis progresuoti į ūminę mieloidinę leukemiją (ŪML) [1].

Esencialinė trombocitemija (ET) - kloninė, lėtinė mieloproliferacinė liga, kuriai būdingas padidėjęs trombocitų skaičius kraujyje dėl ženklios megakariociotų proliferacijos kaulų čiulpuose [2].

Tikroji policitemija (TP) - kloninė, lėtinė mieloproliferacinė liga, kurią sąlygoja kamieninės kraujodaros ląstelės pažeidimas, kaulų čiulpuose proliferuojant eritroblastams, megakariocitams ir granuliocitų pirmtakams [3].

Pirminė mielofibrozė (PMF) - mieloproliferacinė kaulų čiulpų kloninė liga, prasidedanti iš pliuripoteninės kamieninės kraujodaros ląstelės, pasireiškianti kaulų čiulpų fibroze, splenomegalija ir ekstrameduliarine hemopoeze [3].

Polimorfizmai - nukleotidų sekų variacijos genuose, kurios gali sąlygoti pirminių baltymų aminorūgščių struktūros pokyčius be funkcijos pasikeitimo [1].

Selektinai (SEL) - tai glikoproteinai, kuriuos savo paviršiuje ekspresuoja aktyvuoti trombocitai (P

- selektinus), endoteliocitai (E - selektinus) ir limfoidinės ląstelės (L - selektinai) [3].

8. ĮVADAS

Pastaraisiais metais nuodugniai tyrinėjami lėtinių mieloproliferacinių neoplazijų (LMN) (esencialinės trombocitemijos (ET), tikrosios policitemijos (TP), pirminės mielofibrozės (PMF)) trombozių išsivystymo patogeneziniai mechanizmai bei jų rizikos veiksniai. Sergant ET, TP ir PMF trombozės diagnozuojamos 20-60 % pacientų nustačius ligą ar/ir jos eigoje [4,5]. Pagrindiniai trombozės išsivystymo rizikos veiksniai yra amžius didesnis nei 60 metų, trombozė praeityje ir klasikiniai kardiovaskuliniai rizikos veiksniai (rūkymas, arterinė hipertenzija (AH), viršsvoris, dislipidemija) [6]. Šiuo metu intensyviai tyrinėjama galima kitų veiksnių (JAK2V617F, CALR genų mutacijos, leukocitų, trombocitų skaičiaus, antifosfolipidinių antikūnų (AFA)) įtaka trombozių išsivystymui sergant lėtinėmis mieloproliferacinėmis ligomis (LMPL) [7-10]. Mokslininkai nurodo, kad yra svarbūs ne tik kiekybiniai kraujo ląstelių pokyčiai, darantys įtaką trombozių susidarymui, bet ir galimi kokybiniai įvairių receptorių, dalyvaujančių trombozės procese, pakitimai, kuriuos sąlygoja jų genų polimorfizmai [11-16]. Tam tikri P selektino glikoproteino ligando 1 (PSGL1) polimorfizmai lemia dažnesnį trombozių išsivystymą, sergant antifosfolipidiniu sindromu (AFS), tačiau jų reikšmė susidarant trombozėms sergantiesiems LMN iki šiol dar nenagrinėta [17].

Šio tyrimo metu analizavome pacientų, sergančių LMN, klinikinius duomenis ir atlikome

minėtų pacientų bei sveikų kontrolinės grupės žmonių molekulinius genetinius PSGL1 polimorfizmų

tyrimus.

9. DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI

Darbo tikslas: Įvertinti P selektino glikoproteino ligando 1 polimorfizmų įtaką trombozių išsivystymui sergant lėtinėmis mieloproliferacinėmis ligomis.

Darbo uždaviniai:

1. Nustatyti P selektino glikoproteino ligando 1 polimorfizmų dažnį kontrolinėje sveikų žmonių grupėje.

2. Nustatyti P selektino glikoproteino ligando 1 polimorfizmų dažnį sergant lėtinėmis mieloproliferacinėmis neoplazijomis.

3. Nustatyti arterinių ir veninių trombozių dažnį sergant lėtinėmis mieloproliferacinėmis neoplazijomis.

4. Palyginti P selektino glikoproteino ligando 1 polimorfizmų alelių dažnį tarp sergančiųjų lėtinėmis mieloproliferacinėmis neoplazijomis, kuriems trombozės išsivystė, ir kuriems jos nepasireiškė.

5. Palyginti P selektino glikoproteino ligando 1 polimorfizmų alelių dažnį tarp sergančiųjų lėtinėmis

mieloproliferacinėmis neoplazijomis, kuriems trombozės išsivystė, ir kuriems jos nepasireiškė,

įvertinant JAK2V617F mutaciją.

10. LITERATŪROS APŽVALGA

Pagal Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) 2008 m. hematologinių neoplazijų klasifikaciją LMN yra priskiriama TP, ET ir PMF. Šioms ligoms yra būdinga kloninė kamieninių kraujodaros kaulų čiulpų ląstelių proliferacija. Visos trys LMN pasižymi panašiomis klinikinėmis išraiškomis ir molekulinėmis mutacijomis [18,19]. Maždaug 75 % LMN sergančių pacientų nustatoma unikali JAK2V617F mutacija, tarp jų – 95 % sergančiųjų TP ir apie 60 % - ET ar PMF pacientų [8]. TP, ET ir PMF ligų diagnostiniai kriterijai yra pateikiami 1 lentelėje [20]. TP diagnozuojama esant abiems didiesiems ir vienam mažajam kriterijui arba esant pirmam didžiajam ir antram mažajam kriterijui [21]. ET diagnozė pagrindžiama esant visiems keturiems didiesiems kriterijams [21]. PMF diagnozuojama atitinkant visus tris didžiuosius ir du mažuosius kriterijus [21]. A. di Veroli nurodo, kad trombozės yra dažniausios komplikacijos, sąlygojančios gana didelį sergančiųjų LMN mirtingumą [5]. Maždaug 40 % LMN sergančiųjų pacientų išsivysto trombozinės komplikacijos, iš kurių dažniausiai – arterinės [4,5]. Veninės trombozės gali susidaryti netipiškose vietose, tokiose kaip mezenterinės ar kepenų venos, o kepenų venų trombozė (Budd-Chiari sindromas) ar vartų venos trombozė gali pasireikšti anksčiau, nei kiti tipiški klinikiniai ligos požymiai ir simptomai [5]. T. Barbui ir kiti pažymi, kad LMN būdinga ir pavojinga komplikacija yra pilvo venų trombozė (PVT) [22].

Didelės apimties J. H. Smalberg su kolegomis atliktame tyrime nustatyta, kad iš 1062 pacientų,

kuriems diagnozuotas Budd-Chiari sindromas, ir iš 855 asmenų, kuriems diagnozuota vartų venos

trombozė, atitinkamai 40,9 % ir 31,5 % sirgo LMN [23]. R. Marchioli ir kitų atliktame didžiausiame

TP epidemiologiniame tyrime buvo nustatyta, jog mirtis nuo širdies ir kraujagyslių ligų (ŠKL) sudarė

41% visų mirčių sergant TP (1,5 mirčių 100 sergančių TP asmenų per metus), dažniausiai dėl

vainikinių arterijų ligos (VAL) (15 % visų mirčių), stazinio širdies nepakankamumo (8 %), išeminio

insulto (IN) (8 %), plaučių arterijos tromboembolijos (PATE) (8 %) [24]. Tyrimo metu nustatytas

kumuliacinis mirties nesukėlusių trombozinių komplikacijų dažnis siekė 3,8 atvejus 100 TP sergančių

asmenų per metus, nesant statistiškai reikšmingo skirtumo tarp arterinių ir veninių trombozių

pasireiškimo dažnių [24]. Prospektyviniuose ET sergančiųjų tyrimuose nustatytas bendras mirtį

sukėlusių ir nesukėlusių trombozinių komplikacijų dažnis siekė nuo 2 % iki 4 % pacientų per metus

[25,26]. Tyrimų duomenimis arterinių trombozinių komplikacijų pasireiškimo dažnis buvo 2 - 3 kartus

didesnis nei veninių [25-27]. T. Barbui su kolegomis atliktame didelės apimties PMF sergančiųjų

tyrime buvo nustatytas bendras kumuliacinis 2,23 mirtį sukėlusių ir nesukėlusių trombozinių

komplikacijų dažnis 100 sergančių PMF asmenų per metus [28]. Statistiškai reikšmingo skirtumo tarp

mirties nesukėlusių veninių ir arterinių trombozių pasireiškimo dažnio neaptikta [28]. Literatūroje

pažymima, kad ET ir TP sergantieji pacientai kenčia ne tik nuo stambiųjų kraujagyslių trombozės, bet

ir nuo trombozinių mikrocirkuliacijos sutrikimų sukelto kraujagyslinio galvos skausmo, galvos

svaigimo, regos sutrikimo, distalinių galūnių dalių parestezijų, galūnių cianozės bei eritromelalgijos [22].

Trombozinių komplikacijų etiopatogenezė sergant LMN yra sudėtinė. Klinikiniai veiksniai (amžius ≥ 60 m., trombozinės komplikacijos anamnezėje, nutukimas, AH ir hiperlipidemija), taip pat ir padidėjusi kraujo ląstelių koncentracija (leukocitozė, eritrocitozė ir trombocitozė) yra reikšmingi trombozinių komplikacijų rizikos veiksniai [22,29]. F. N. T. Caglar ir kiti nurodo, kad uždegimas yra pagrindinis veiksnys aterosklerozės patogenezėje [16]. Tyrimuose buvo nustatytas statistiškai reikšmingas ryšys tarp C reaktyviojo baltymo (CRB) koncentracijos padidėjimo sergančiųjų TP ir ET kraujyje, ir padidėjusios trombozinių komplikacijų išsivystymo tikimybės [30]. Manoma, kad sergant šiomis ligomis, CRB koncentracija kraujyje yra padidėjusi dėl kloninės mieloproliferacijos metu vykstančios in vivo ląstelių (leukocitų ir trombocitų) aktyvacijos, ko pasekoje padidėja šių ląstelių išskiriamų uždegimą skatinančių citokinų ir kitų medžiagų sekrecija [30]. T. Barbui su kolegomis ištyrė, kad CRB koncentracijos padidėjimas yra statistiškai reikšmingai susijęs su JAK2V617F mutacija [22]. Ištirta, kad JAK2V617F mutacija sergantiesiems ET padidina arterinės trombozės išsivystymo riziką [31]. E. Arrelano-Rodrigo ir kiti nustatė, kad JAK2V617F mutacija predisponuoja protrombozinę sergančiųjų ET būklę, padidindama paviršinio trombocitų baltymo P selektino (PSEL) ekspresiją ir iš to sekančią trombocitų - leukocitų agregaciją [7].

S. Barbaux ir kiti nurodo, kad uždegiminis atsakas yra sudėtingas, daugiapakopis procesas, kuris prasideda nuo leukocitų prisijungimo prie pažeisto endotelio [14]. Kraujyje cirkuliuojantys leukocitai prisijungia prie aktyvuotų endotelio ląstelių, o šiame procese svarbų vaidmenį atlieka baltymai selektinai (SEL) ir jų ligandai, kurie yra paviršiniai ląstelių adhezijos receptoriai [14]. PSEL ekspresija vyksta ant uždegimo ar pažeidimo metu aktyvuotų endoteliocitų ir trombocitų paviršiaus, o PSGL1 dažniausiai yra nustatomas ant leukocitų, tačiau aptinkamas ir ant endotelio ląstelių bei trombocitų plazminių membranų [14].

R. Diz-Kucukkaya su kolegomis teigia, kad PSGL1 yra transmembraninis homodimerinis

baltymas, sudarytas iš dviejų disulfidiniais tilteliais sujungtų fragmentų [17]. Ligandą prijungianti

sritis nuo ląstelės plazminės membranos yra atskirta į muciną panašaus baltymo domeno [17]. PSGL1

pasižymi dvejomis savybėmis, kurios yra svarbios šio baltymo sąveikai su PSEL: jis yra randamas ant

ląstelių mikrogaurelių galiukų bei sudarytas taip, kad ligandą prijungianti sritis yra atitolusi toliau nuo

plazminės membranos, todėl yra lengvai pasiekiamas prisijungti PSEL [17]. PSEL ir PSGL1

tarpusavio sąveika yra ypač svarbi uždegimo ir trombozės patogenezėje [17]. Ant aktyvuotų

trombocitų ir endotelio ląstelių paviršiaus esantis PSEL prisijungia prie PSGL1, esančio ant monocitų

arba iš leukocitų susidariusių mikrodalelių paviršiaus, ko pasekoje stimuliuojama audinių faktoriaus

(AF) ekspresija [17]. D. Myers ir kitų atliktame tyrime su gyvūnais buvo nustatyta, kad esant PSEL

arba PSGL1 blokadai nebesusiformuoja fibrinas [32]. Kitame tyrime su pelėmis, kurį atliko S. Falati ir

kiti, buvo nustatyta, kad pelių, kurių ląstelėse trūko PSEL arba PSGL1, kraujyje ženkliai sumažėjo AF ir fibrino susidarymas [33]. Šie rezultatai įrodo, kad PSEL sąveika su PSGL1, esančio ant mikrodalelių, yra ypač svarbi fibrino sintezei [17]. Tai leidžia daryti prielaidą, kad struktūriniai receptorių pokyčiai, kurie sustiprina PSEL/PSGL1 tarpusavio sąveiką, gali padidinti trombozinių komplikacijų išsivystymo riziką [17]. M. Zivkovic ir kiti, tirdami šią tarpusavio sąveiką nustatė, kad PSGL1 Met62IIe polimorfizmai daro įtaką kraujagyslių sienelių uždegimui, aterosklerozės ir trombozės išsivystymui [34]. Pastaruoju metu plačiai tyrinėjami ir šią sąveiką sustiprinti galintys PSGL1 kintančio skaičiaus porinių pasikartojimų (VNTR) polimorfizmai, kurių įtaka trombozinių komplikacijų išsivystymui sergant LMN analizuojama šiame darbe. VNTR polimorfizmai nustatomi į muciną panašiame PSGL1 domene, juos koduoja trys genų aleliai: A alelis (koduojantis 16 pasikartojimų seką), B (15 pasikartojimų seką) ir C (14 pasikartojimų seką), kurie atitinkamai sąlygoja skirtingo ilgio domenų ekspresiją. F. N. T. Caglar su kolegomis teigia, kad A alelis yra nustatomas dažniausiai, o B ir C alelių dažnis yra mažesnis [16]. AA, BB ir CC homozigotų skiriasi ekstraląstelinio PSGL1 domeno ilgis, o AB, BC ir AC heterozigotų - ligandą prijungiančios srities konfigūracija (1 paveikslas) [17]. Nors pati VNTR polimorfizmų apsprendžiama į muciną panaši PSGL1 sritis tiesiogiai nesąveikauja su PSEL, dėl pasikeitusio ekstraląstelinio domeno ilgio ar ligandą prijungiančios srities konfigūracijos gali sustiprėti leukocitų ir aktyvuotų trombocitų ar endotelio ląstelių adhezija, ko pasekoje padidėja trombozinių komplikacijų išsivystymo tikimybė [17].

S. Barbaux ir kiti savo tyrime iškėlė ir patvirtino hipotezę, kad trumpesnis PSGL1 ekstraląstelinio

domeno ilgis sąlygoja stipresnę ląstelių tarpusavio adheziją [14]. R. Diz-Kucukkaya su kolegomis

atlikto tyrimo duomenimis, B alelio nustatymo dažnis buvo statistiškai reikšmingai didesnis AFS

sergančių pacientų, kuriems išsivystė trombozinės komplikacijos, nei pacientų, kuriems trombozinės

komplikacijos neišsivystė, grupėje [17]. Tiriant polimorfizmų genotipus taip pat nustatyta, kad AB

genotipas statistiškai reikšmingai dažnesnis tarp AFS sergančių pacientų, kuriems išsivystė

trombozinės komplikacijos, nei tarp pacientų, kuriems trombozinės komplikacijos nepasireiškė, ar tarp

sveikų kontrolinės grupės tiriamųjų [17]. F. Cosan ir kiti ištyrė, kad sergantiesiems behčeto liga,

patyrusiems trombozines komplikacijas, heterozigotinių genotipų (AB + AC + BC) dažnis buvo

statistiškai reikšmingai didesnis, lyginant su tiriamaisias, kuriems trombozinės komplikacijos

nepasireiškė [35]. B. Ozben su kolegomis nustatė, kad tarp pacientų, kuriems įvyko širdies VA stentų

restenozė, ir kurie turėjo teigiamą šeiminę ankstyvos VAL anamnezę, statistiškai reikšmingai

dažnesnis buvo AB genotipas, lyginant su pacientais, kuriems VA stentų restenozė neįvyko (41,4 % ir

18,8 %, p = 0.03) [12].

1 lentelė. PSO diagnostiniai kriterijai TP, ET ir PMF [20]

2008 m. PSO diagnostiniai kriterijai

TP ET PMF

Didieji kriterijai

1 Hb >185 g/l (vyrams), >165 g/l (moterims) arba 2 JAK2V617F arba

JAK2 12 egzono mutacija

1 Trombocitų konc. ≥450 x 10

/l

2 Didelių ir subrendusių megakariocitų proliferacija 3 LML, TP, PMF, MDS ar

kitų mieloidinių neoplazijų PSO diagnostinių kriterijų neatitikimas

4 JAK2V617F mutacija ar kitas kloninės proliferacijos žymuo arba reaktyvios trombocitozės paneigimas

1 Megakariocitų

proliferacija ir atipija kartu su retikulinine ir/ arba kolagenine fibroze, arba 2 LML, TP, MDS ar kitų mieloidinių neoplazijų PSO diagnostinių kriterijų neatitikimas

3 JAK2V617F mutacija ar kitas kloninės

proliferacijos žymuo arba reaktyvios kaulų čiulpų fibrozės paneigimas Mažieji

kriterijai

1 Kaulų čiulpų visų trijų ląstelių linijų mieloproliferacija 2 Sumažėjusi serumo

eritropoetino koncentracija

3 Vidinių eritroidinių kolonijų augimas

1 Leukoeritroblastozė 2 Padidėjusi kraujo serumo

LDH koncentracija 3 Anemija

4 Čiuopiama splenomegalija

TP: tikroji policitemija, ET: esencialinė trombocitemija, PMF: pirminė mielofibrozė, Hb: hemoglobinas, LML: lėtinė mieloidinė leukemija, MDS: mielodisplastinis sindromas, PSO: Pasaulio sveikatos organizacija, LDH:

laktatdehidrogenazė

1 paveikslas. PSGL1 VNTR polimorfizmai [17]

11. TYRIMO METODIKA

Mokslinis darbas atliktas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Onkologijos ir Hematologijos klinikoje. Retrospektyviai tirti LMN sergantys pacientai, kuriems išsivystė trombozės diagnozuojant ligą ar jos eigoje, kuriems trombozinės komplikacijos nepasireiškė ir sveiki kontrolinės grupės asmenys.

Tiriamąją grupę sudarė pacientai, kuriems iki 2016 m. gruodžio mėn. LSMUL KK Onkologijos ir Hematologijos klinikoje buvo diagnozuota ir stebėta ar gydyta LMN. Pacientams LMN diagnozė buvo nustatyta pagal modifikuotus TPSG ar 2008 m. PSO LMN diagnostinius kriterijus (1 lentelė).

Tiriamųjų imtį sudarė 97 LMN sergantys pacientai, iš kurių 51 pacientui (52,6 %) buvo diagnozuota ET, 39 (40,2 %) TP, 7 (7,2 %) PMF, bei 56 sveiki 21 – 63 m. amžiaus kontrolinės grupės asmenys. Iš viso į tyrimą buvo įtraukti 153 asmenys.

Analizuojant LMN sergančių pacientų konsultacinės poliklinikos ambulatorinės asmens sveikatos

priežiūros korteles buvo surinkti duomenys apie sergančių LMN pacientų amžių diagnozės metu, lytį,

ŠKL rizikos veiksnius (rūkymą, sergamumą cukriniu diabetu (CD), AH, išemine širdies liga (IŠL)),

splenomegaliją. Taip pat buvo surinkti laboratorinių tyrimų duomenys apie leukocitų, trombocitų ir

eritrocitų skaičių, Hb koncentraciją, hematokritą (Ht) bei JAK2V617F mutaciją diagnozės metu. Buvo

surinkti duomenys ir apie pacientams pasireiškusias trombozines komplikacijas diagnozuojant ligą ar

jos eigoje: arterines ir venines trombozes, tokias kaip išeminis insultas (IN), praeinantys smegenų

išemijos priepuoliai (PSIP), ūminis miokardo infarktas (ŪMI), nestabili krūtinės angina (NKA),

plaučių arterijos tromboembolija (PATE), giliųjų kojų venų trombozė (GVT), pilvo venų trombozė

(PVT).

Sergantiesiems LMN ir sveikiems kontrolinės grupės asmenims buvo atliktas PSGL1 VNTR polimorfizmų molekulinis genetinis tyrimas. Jis atliktas dauginės polimerazės grandininės reakcijos (PGR) metodu pagal anksčiau aprašytą metodiką [36]. Kiekvienai PGR reakcijai buvo naudojama 2 µl DNR tirpalo ir 23 µl PGR reakcijos mišinio. PGR metu pagausinti tokie fragmentai: 558 bp (A alelis), 528 bp (B alelis). Tiriamųjų genotipai įvertinti po PGR-RFIP produkto elektroforezės, vykdytos 2 % agarozės gelyje, dažytame etidžio bromidu.

Duomenų kaupimas ir statistinė analizė buvo atlikta naudojantis kompiuterinės „Macintosh"

operacinės sistemos „Microsoft Office" paketų rinkinio skaičiuokle „Excel" ir „SPSS 23.0" programa.

Kokybiniai požymiai buvo išreikšti jų reikšmių dažniu. Kiekybiniai požymiai buvo išreikšti vidurkiu ir standartiniu nuokrypiu (SN) arba mediana ir imties pločiu (min-max). Kokybinių požymių tarpusavio priklausomumui vertinti imtas chi kvadrato (χ

) kriterijus. Kiekybinių požymių vidurkių ir medianų palyginimui naudotas Student t-testas arba Mann-Whitney U testas. Duomenys buvo statistiškai patikimi, kai p<0,05.

12. REZULTATAI

12.1 Tiriamųjų charakteristika

Į tyrimą buvo įtraukti 153 asmenys, iš kurių 97 buvo sergantys LMN ir 56 sveiki kontrolinės grupės asmenys. Tarp sergančiųjų LMN trombozinės komplikacijos išsivystė 44,3 % (43/97) pacientų, o 55,7 % (54/97) tiriamųjų trombozinės komplikacijos nebuvo diagnozuotos (2 lentelė). Tiriamojoje LMN sergančiųjų grupėje 52,6 % (51/97) pacientų buvo diagnozuota ET, 40,2 % (39/97) - TP, o 7,2 % (7/97) - PMF (2 paveikslas). Iš sergančiųjų ET trombozės išsivystė 43,1 % (22/51) pacientui, tuo tarpu 56,9 % (29/51) - tromboziniai įvykiai nepasireiškė. Tarp sergančiųjų TP trombozinės komplikacijos diagnozuotos 41,0 % (16/39) pacientų, o 59,0 % (23/39) - jos nepasireiškė. Iš PMF sergančių tiriamųjų trombozės išsivystė 71,4 % (5/7) pacientų, 28,6 % (2/7) - trombozių nebuvo. Trombozinių komplikacijų išsivystymo dažnio skirtumas tarp ištirtų ET, TP ir PMF pacientų grupių nebuvo statistiškai reikšmingas. (2 lentelė)

Pacientų, kuriems išsivystė trombozinės komplikacijos, grupėje buvo 25/53 (47,2 %) visų tyrime dalyvavusių vyrų ir 18/44 (40,9 %) moterų, pacientų be trombozinių komplikacijų grupėje - 28/53 (52,8 %) tyrime dalyvavusių vyrų ir 26/44 (59,1 %) moterų (p = 0,537). (2 lentelė).

Visų sergančių LMN asmenų amžius vidurkis diagnozės metu siekė 62,49 (15,39) metus.

Pacientai su išsivysčiusiomis trombozinėmis komplikacijomis buvo vyresni, nei pacientai be

trombozinių komplikacijų, atitinkamai 65,74 (13,81) ir 59,91 (6,20) metai (p = 0,063).

LMPL trukmė metais pacientų su tromboze grupėje buvo statistiškai reikšmingai ilgesnė nei pacientų be trombozės grupėje, atitinkamai 6 (1-18) ir 4 metai (1-12) (p = 0,003).

Hb koncentracija trombozinių komplikacijų grupėje siekė 151,00 (34,41) g/dl. Grupėje be trombozinių komplikacijų - 152,81 (30,42) g/dl. Hb koncentracijos skirtumas tarp grupių nebuvo statistiškai reikšmingas.

Ht vertė trombozinių komplikacijų grupėje buvo 45,50 (22,00-63,00) %. Grupėje be trombozinių komplikacijų - 44,15 (31,00-84,00) %. Ht verčių skirtumas tarp grupių nebuvo statistiškai reikšmingas.

Eritrocitų koncentracija trombozinių komplikacijų grupėje siekė 5,53 (2,75-8,04) x 10

/l. Grupėje be trombozinių komplikacijų - 5,17 (3,36-7,82) x 10

/l. Eritrocitų koncentracijos skirtumas tarp grupių nebuvo statistiškai reikšmingas.

Trombocitų koncentracija trombozinių komplikacijų grupėje buvo 527,50 (74,00-1496,00) x 10

/l.

Grupėje be trombozinių komplikacijų - 600,50 (164,00-1700,00) x 10

/l. Trombocitų koncentracijos skirtumas tarp grupių nebuvo statistiškai reikšmingas.

Leukocitų koncentracija trombozinių komplikacijų grupėje siekė 10,15 (4,58-23,00) x 10

/l.

Grupėje be trombozinių komplikacijų - 10,19 (4,00-22,00) x 10

/l. Leukocitų koncentracijos skirtumas tarp grupių nebuvo statistiškai reikšmingas.

Kūno masės indeksas (KMI) trombozinių komplikacijų grupėje buvo 28,33 (8,67) kg/m

. Grupėje be trombozinių komplikacijų - 33,51 (19,64) kg/m

. KMI skirtumas tarp grupių nebuvo statistiškai reikšmingas.

Pacientai buvo apklausti dėl rūkymo. Tiriamųjų su išsivysčiusiomis trombozinėmis komplikacijomis grupėje rūkė 25,0 % (1/4) pacientų, o grupėje be pasireiškusių trombozinių komplikacijų - 75,0 % (3/4) pacientų (p = 0,447).

Iš 87 LMN sergančių tiriamųjų, kuriems pavyko įvertinti JAK2V617F mutaciją, buvo nustatyta 75,9 % (66/87) JAK2V617F teigiamų (+) pacientų. Tiriamųjų grupėje, kuriems išsivystė trombozinės komplikacijos, buvo nustatytas statistiškai reikšmingai didesnis šią mutaciją turinčių pacientų dažnis, nei grupėje, kurioje trombozinės komplikacijos neišsivystė, atitinkamai 56,1 % (37/66) ir 43,9 % (29/66) pacientų, (p < 0,001).

2 lentelė. Sergančiųjų LMN klinikiniai - laboratoriniai duomenys Klinikiniai -

laboratoriniai duomenys

Pacientai, sergantys LMN, kuriems išsivystė trombozė

Pacientai, sergantys LMN, kuriems neišsivystė

trombozė

p reikšmė

Visos LMN: n (%) 43 (44,3) 54 (55,7)

Klinikiniai - laboratoriniai duomenys

Pacientai, sergantys LMN, kuriems išsivystė trombozė

Pacientai, sergantys LMN, kuriems neišsivystė

trombozė

p reikšmė

ET: n (%) TP: n (%) PMF: n (%)

22 (43,1) 16 (41,0) 5 (71,4)

29 (56,9) 23 (59,0) 2 (28,6)

0,319

Vyrai: n (%) Moterys: n (%)

25 (47,2) 18 (40,9)

28 (52,8) 26 (59,1)

0,537

Amžius diagnozės metu: vidurkis (SN)

65,74 (13,81) 59,91 (16,20) 0,063

Ligos trukmė: metais:

mediana (min-max)

6 (4-34) 4 (3-17) 0,003

Hb (g/dl): vidurkis (SN)

151,00 (34,41) 152,81 (30,42) 0,787

Ht (%): mediana (min- max)

45,50 (22,00-63,00) 44,15 (31,00-84,00) 0,847

Eritrocitai (10

/l):

mediana (min-max)

5,53 (2,75-8,04) 5,17 (3,36-7,82) 0,868

Trombocitai (10

/l):

mediana (min-max)

527,50 (74,00-1496,00) 600,50 (164,00-1700,00) 0,887

Leukocitai (10

/l):

mediana (min-max)

10,15 (4,58-23,00) 10,19 (4,00-22,00) 0,417

KMI (kg/m

): vidurkis (SN)

28,33 (8,67) 33,51 (19,64) 0,236

Rūkymas: n (%) 1 (25,0) 3 (75,0) 0,477

JAK2V617F (+): n (%) 37 (56,1) 29 (43,9) <0,001

LMN: lėtinės mieloproliferacinės neoplazijos, ET: esencialinė trombocitemija, TP: tikroji policitemija, PMF: pirminė mielofibrozė, SN: standartinis nuokrypis, Hb: hemoglobinas, Ht: hematokritas, KMI: kūno masės indeksas

a

t-Testas dviems nepriklausomiems dydžiams.

b

χ

Testas dviejų požymių nepriklausomumui (homogeniškumui).

c

Neparametrinis Mann-Whitney U testas.

2 paveikslas. Sergančiųjų LMN pasiskirstymas pagal ligas

12.2 Trombozinių komplikacijų dažnis sergant LMN

Tyrimo metu buvo nustatytas arterinių ir veninių trombozinių komplikacijų dažnis sergantiesiems LMN (3 lentelė). Iš 43 tyrime dalyvavusių LMN sergančių pacientų, kuriems buvo nustatytos trombozinės komplikacijos, arterinės trombozinės komplikacijos išsivystė 35/43 (81,4 %) asmenų.

Šios komplikacijos diagnozuotos 11/16 (68,8 %) sergančių TP, 19/22 (86,4 %) - ET ir 5/5 (100 %) - PMF asmenų. Veninės trombozinės komplikacijos tarp mūsų kohortos LMN sergančių pacientų buvo retesnės ir pasireiškė 8/43 (18,6 %) asmenų. Sergančiųjų TP grupėje buvo nustatyti 5/16 (18,8 %), o sergančiųjų ET - 3/22 (13,6 %) veninės trombozės atvejai.

Tiriamiesiems, kuriems buvo nustatytos arterinės trombozinės komplikacijos, analizavome, kokių arterijų baseinuose yra įvykusios trombozės. Sergančių LMN tiriamųjų, kuriems išsivystė trombozinės komplikacijos, grupėje PSIP atvejų dažnis buvo 18,6 % (8/43) (3 paveikslas). Sergančiųjų TP PSIP pasireiškimo dažnis siekė 25,0 % (4/16), ET - 13,6 % (3/22), o PMF - 20,0 % (1/5) (4 paveikslas, 5 paveikslas, 6 paveikslas). IN buvo dažniausia trombozinė komplikacija LMN sergantiems tiriamiesiems, išsivysčiusi 13/43 (30,2 %) pacientų. Ši komplikacija taip pat buvo dažniausia sergantiesiems ET (31,8 %, 7/22), o sergantiesiems TP - tokia pat dažna (25,0 %, 4/16) kaip PSIP.

PMF sergantiems pacientams IN pasireiškė tokiu pat dažniu (40,0 %, 2/5) kaip ir ŪMI. LMN

sergantiems tiriamiesiems ŪMI pasireiškė 8/43 (18,6 %) pacientų. Tarp ET sergančių pacientų ŪMI

buvo antra pagal dažnį (22,7 %, 5/22) trombozinė komplikacija, o tarp TP pacientų - viena rečiausių

(63 %, 1/16). LMN sergančių tiriamųjų tarpe NKA buvo pati rečiausia trombozinė komplikacija,

diagnozuota 2/43 (4,7 %) tiriamųjų. Tarp TP ir ET sergančių pacientų ši komplikacija taip pat buvo viena rečiausių, nustatyta atitinkamai 1/16 (6,3 %) ir 1/22 (4,5 %) tiriamųjų. PATE dažnis LMN sergančių pacientų tarpe siekė 9,3 % (4/43). Ši komplikacija išsivystė 3/22 (13,6 %) ET ir 1/16 (6,3 %) TP sergančių pacientų.

Tyrime taip pat buvo analizuotas atskirų veninių trombozinių komplikacijų dažnis. GVT išsivystė 4/43 (9,3 %) trombozines komplikacijas patyrusių LMN sergančių pacientų (3 paveikslas).

Sergančiųjų TP pacientų grupėje šios komplikacijos dažnis siekė 18,8 % (3/16), o ET pacientų grupėje ši komplikacija buvo viena iš rečiausių (4,5 %, 1/22) (4 paveikslas, 5 paveikslas). PVT, kaip ir GVT, sudarė 9,3 % (4/43) visų trombozinių komplikacijų LMN sergančių asmenų tarpe. Šios trombozės pasireiškimo dažnis TP ir ET sergančių pacientų trombozinių komplikacijų struktūroje buvo lygus atitinkamai 12,5 % (2/16) ir 9,1 % (2/22).

3 lentelė. Trombozinės komplikacijos sergant TP, ET, PMF ir bendrai visomis LMN Trombozės

tipas

TP ET PMF Visos LMN

Trombozių skaičius, n

% Trombozių skaičius, n

% Trombozių skaičius, n

% Trombozių skaičius, n

%

Viso 16 100,0 22 100,0 5 100,0 43 100,0

Arterinės 11 68,8 19 86,4 5 100,0 35 81,4

PSIP 4 25,0 3 13,6 1 20,0 8 18,6

IN 4 25,0 7 31,8 2 40,0 13 30,2

ŪMI 1 6,3 5 22,7 2 40,0 8 18,6

NKA 1 6,3 1 4,5 0 2 4,7

PATE 1 6,3 3 13,6 0 4 9,3

Veninės 5 31,3 3 13,6 0 8 18,6

GVT 3 18,8 1 4,5 0 4 9,3

PVT 2 12,5 2 9,1 0 4 9,3

TP: tikroji policitemija, ET: esencialinė trombocitemija, PMF: pirminė mielofibrozė, LMN: lėtinės mieloproliferacinės neoplazijos, PSIP: praeinantys smegenų išemijos priepuolis, IN: išeminis insultas, ŪMI: ūminis miokardo infarktas, NKA:

nestabili krūtinės angina, PATE: plaučių arterijos tromboembolija, GKV: giliųjų kojų venų trombozė, PVT: pilvo venų

trombozė

3 pav. Trombozinių komplikacijų dažnis sergant bendrai visomis LMN

4 paveikslas. Trombozinių komplikacijų dažnis sergant TP

5 paveikslas. Trombozinių komplikacijų dažnis sergant ET

6 paveikslas. Trombozinių komplikacijų dažnis sergant PMF

12.3 PSGL1 polimorfizmų dažnis sergant LMN ir kontrolinėje sveikų asmenų grupėje

Tyrimo metu buvo nustatytas PSGL1 polimorfizmų genotipų ir atskirų alelių dažnis tiriamojoje

sergančiųjų LMN grupėje. Tarp LMN sergančių tiriamųjų dažniausias buvo AA genotipas, kuris rastas

52,6 % (51/97) visų LMN sergančių pacientų. AB genotipas buvo antras pagal dažnį, rastas 38,1 %

(37/97) sergančiųjų LMN. BB genotipas buvo rečiausias, aptiktas 9/97 (9,3 %) šios grupės tiriamųjų.

Bendras AB ir BB genotipų dažnis sergančiųjų LMN tarpe siekė 47,4 % (46/97). Apskaičiavus A alelio paplitimą tarp tiriamosios grupės asmenų buvo nustatyta, kad šis alelis buvo dažnesnis nei B alelis, atitinkamai 71,6 % (139/194) ir 28,4 % (55/194) alelių sumos.

Analizavome, koks buvo PSGL1 polimorfizmų genotipų ir alelių dažnis pacientams, sergantiems LMN, kuriems išsivystė, ir kuriems neišsivystė trombozinės komplikacijos (4 lentelė). Siekiant įvertinti arterinių ir veninių trombozių ryšį su PSGL1 polimorfizmais sergant LMN, buvo nustatytas šių genotipų ir alelių dažnis kontrolinėje sveikų žmonių ir pacientų, kurie trombozinių komplikacijų nepatyrė, grupėse (4 lentelė). Pacientams, kuriems išsivystė arterinės arba veninės komplikacijos, dažniausiai pasitaikė AB genotipas, kuris buvo nustatytas 19 iš 43 tiriamųjų (44,2 %). Palyginimui, kontrolinėje sveikų asmenų grupėje šio genotipo dažnis siekė 16,1 % (9/56). Antras pagal dažnį pacientų, kuriems išsivystė trombozinės komplikacijos, grupėje buvo AA genotipas, kurio paplitimas siekė 41,9 % (18/43). Šis genotipas kontrolinėje sveikų asmenų grupėje, priešingai, buvo dažniausias - nustatytas 67,9 % kontrolinės grupės asmenų (38/56). BB genotipas pacientų, kuriems išsivystė trombozinės komplikacijos, grupėje buvo rečiausias – nustatytas 14,0 % (6/43) tiriamųjų. Kontrolinėje grupėje šis genotipas, kaip ir AB genotipas, buvo nustatytas 9 iš 56 (16,1 %) tiriamųjų. Iš viso AB ir BB genotipai buvo nustatyti 25/43 (58,1 %) trombozines komplikacijas patyrusių pacientų ir tik 18/56 (32,1 %) kontrolinės sveikų žmonių grupės tiriamųjų. A alelio dažnis šių pacientų su trombozinėmis komplikacijomis tarpe buvo didesnis nei B alelio, atitinkamai 64,0 % (55/86) ir 36,1 % (31/86) alelių sumos. Kontrolinėje sveikų asmenų grupėje A alelio paplitimas (75,9 %, 85/112) buvo dar didesnis nei B alelio (24,1 %, 27/112). LMN sergantiems pacientams, kuriems trombozinės komplikacijos neišsivystė, taip pat kaip ir kontrolinėje sveikų asmenų grupėje, dažniausiai nustatytas AA genotipas- 61,1 % (33/54) pacientų, AB genotipas buvo antras pagal dažnį (33,3 %, 18/54), rečiausias šioje pacientų grupėje - BB genotipas (5,6 %, 3/54). Bendras AB ir BB genotipų paplitimas buvo panašus į kontrolinės grupės ir siekė 38,9 % (21/54) atvejų. A alelio dažnis (77,8 %, 84/108) šioje pacientų grupėje viršijo B alelio dažnį (22,2 %, 24/108).

Analizuojant PSGL1 polimorfizmų genotipų pasiskirstymą LMN sergantiems pacientams,

kuriems pasireiškė arterinės trombozinės komplikacijos, buvo nustatyta, kad daugiausiai tiriamųjų

(16/35, 45,7 %) turėjo AB genotipą, antras pagal dažnį (14/35, 40,0 %) buvo AA genotipas, rečiausias

(5/35, 14,3 %) - BB genotipas (4 lentelė). Bendras AB ir BB genotipų paplitimas siekė 60 % (21/35)

arterines trombozines komplikacijas patyrusių tiriamiųjų. Šioje pacientų grupėje A alelio dažnis

(62,9%, 44/70) taip pat pranoko B alelio dažnį (37,1 %, 26/70). Apskaičiavus PSGL1 polimorfizmų

genotipų pasiskirstymą pacientų su veninėmis trombozinėmis komplikacijomis tarpe, buvo nustatyta,

kad daugiausiai pacientų turėjo AA genotipą (4/8, 50,0 %), 3/8 pacientų (37,5 %) turėjo AB genotipą,

o mažiausiai (1/8, 12,5 %) pacientų - BB genotipą (4 lentelė). Bendras AB ir BB genotipų dažnis siekė

50 % (4/8) tiriamųjų, kuriems išsivystė veninės trombozinės komplikacijos. A alelio dažnis (68,8 %, 11/16) šioje pacientų grupėje taip pat buvo didesnis nei B alelio (31,1 %, 5/16).

4 lentelė. PSGL1 polimorfizmai ir LMN

PSGL1 alelių ir genotipų dažnis sergančiųjų LMN ir kontrolinės sveikų asmenų grupės tarpe

Trombozė AA, n

(%)

AB, n (%)

BB, n (%)

AB + BB, n (%)

A alelis, n (%)

B alelis, n (%) Visos trombozės (n=43) 18 (41,9) 19 (44,2) 6 (14,0) 25 (58,1) 55 (64,0) 31 (36,1) Arterinės trombozės

(n=35)

14 (40,0) 16 (45,7) 5 (14,3) 21 (60,0) 44 (62,9) 26 (37,1)

Veninės trombozės (n=8) 4 (50,0) 3 (37,5) 1 (12,5) 4 (50,0) 11 (68,8) 5 (31,3) Be trombozės (n=54) 33 (61,1) 18 (33,3) 3 (5,6) 21 (38,9) 84 (77,8) 24 (22,2) Kontrolinė sveikų asmenų

grupė (n=56)

38 (67,9) 9 (16,1) 9 (16,1) 18 (32,1) 85 (75,9) 27 (24,1)

PSGL1: P selektino ligandas 1, LMN: lėtinės mieloproliferacinės neoplazijos

Tyrimo metu buvo nustatytas PSGL1 polimorfizmų genotipų ir alelių dažnis, priklausomai nuo to, kokia LMPL pacientas sirgo (5 lentelė, 6 lentelė).

Iš ET sergančių tiriamųjų trombozinės komplikacijos pasireiškė 22 asmenims (5 lentelė). 10/22 (45,5 %) šios grupės pacientų buvo nustatytas AA genotipas ir lygiai tiek pat pacientų - AB genotipas.

BB genotipas buvo retesnis, nustatytas 2 (9,1 %) asmenims. AB ir BB genotipai bendrai buvo nustatyti 12/22 (54,5 %) tiriamųjų. A alelis šioje grupėje buvo dažnesnis nei B alelis, atitinkamai 68,2 % (30/44) ir 31,8 % (14/44) abiejų alelių sumos. ET sergantiems pacientams, kuriems pasireiškė arterinės trombozinės komplikacijos, dažniausiai nustatytas AA genotipas (47,4 %, 9/19), antras pagal dažnį - AB genotipas (42,1 %, 8/19), rečiausias - BB genotipas (10,5 %, 2/19). Suminis AB ir BB genotipų dažnis sudarė daugiau negu pusę (52,6 %, 10/19) visų genotipų. A alelis nustatytas dažniau (68,4 %, 26/38), nei B alelis (31,6, 12/38). 2/3 (66,7 %) pacientų, kuriems išsivystė veninės trombozinės komplikacijos, buvo nustatytas AB genotipas, o 1/3 (33,3 %) - AA genotipas. A alelio dažnis (66,7 %, 4/6) viršijo B alelio dažnį (33,3 %, 2/6). Tyrime dalyvavo 29 ET sergantys pacientai, kuriems trombozinės komplikacijos nepasireiškė. Šioje tiriamųjų grupėje dažnesnis buvo AA nei AB genotipas, atitinkamai 62,1 % (18/29) ir 37,9 % (11/29) pacientų. A alelis nustatytas 81,0 % (47/58), o B alelis - 19,0 % (11/58) šių alelių sumos.

Sergančių TP pacientų tarpe buvo 16 pacientų, kuriems išsivystė arterinės arba veninės

trombozinės komplikacijos (6 lentelė). Daugiausiai iš šios grupės asmenų (7/16, 43,8 %) buvo

nustatytas AA genotipas. AB genotipas buvo retesnis ir nustatytas 6/16 tiriamųjų (37,5 %), o BB

genotipą turėjo 3/16 (18,8 %) asmenų. AB ir BB genotipai bendrai buvo sudarė 9/16 (56,3 %) atvejų.

A alelio dažnis viršijo B alelio dažnį, atitinkamai 62,5 % (20/32) ir 37,5 % (12/32) šių alelių sumos.

Pacientų, kuriems išsivystė arterinės trombozinės komplikacijos, grupėje dažniausias buvo AB genotipas (45,5 %, 5/11), antras pagal dažnį - AA genotipas (36,3 %, 4/11), rečiausias - BB genotipas (18,2 %, 2/11). AB ir BB genotipų suminis dažnis siekė 63,6 % (7/11). A alelio dažnis (59,1 %, 13/22) viršijo B alelio dažnį (40,9 %, 9/22). Venininių trombozinių komplikacijų grupėje dažniausiai - 60 % (3/5) pacientų nustatytas AA genotipas, rečiau - po 10 % (1/5) pacientų - AB ir BB genotipai. AB ir BB genotipų suma sudarė 40,0 % (2/5) visų genotipų. A alelio dažnis buvo didesnis už B alelio dažnį, atitinkamai 70,0 % (7/10) ir 30,0 % (3/10) šių alelių sumos. Tyrime dalyvavo 23 TP sergantys pacientai, kuriems trombozinės komplikacijos nepasireiškė. Šioje grupėje taip pat buvo dažniausias AA genotipas, nustatytas 56,5 % (13/23) tiriamųjų. Antras pagal dažnį buvo AB genotipas (30,4 %, 7/23), rečiausias - BB genotipas (13,0 %, 3/23). AB ir BB genotipų bendras dažnis siekė 43,5 % (10/23) genotipų sumos. A alelis nustatytas dažniau negu B alelis, atitinkamai 71,7 % (33/46) ir 28,3%

(13/46) alelių sumos.

5 lentelė. PSGL1 polimorfizmai ir ET

PSGL1 alelių ir genotipų dažnis sergančiųjų ET ir kontrolinės sveikų asmenų grupės tarpe

Trombozė AA, n

(%)

AB, n (%)

BB, n (%)

AB + BB, n (%)

A alelis, n (%)

B alelis, n (%) Visos trombozės (n=22) 10 (45,5) 10 (45,5) 2 (9,1) 12 (54,5) 30 (68,2) 14 (31,8) Arterinės trombozės (n=19) 9 (47,4) 8 (42,1) 2 (10,5) 10 (52,6) 26 (68,4) 12 (31,6) Veninės trombozės (n=3) 1 (33,3) 2 (66,7) 0 2 (66,7) 4 (66,7) 2 (33,3) Be trombozės (n=29) 18 (62,1) 11 (37,9) 0 11 (37,9) 47 (81,0) 11 (19,0) Kontrolinė sveikų asmenų

grupė (n=56)

38 (67,9) 9 (16,1) 9 (16,1) 18 (32,1) 85 (75,9) 27 (24,1)

PSGL1: P selektino ligandas 1, ET: esencialinė trombocitemija

6 lentelė. PSGL1 polimorfizmai ir TP

PSGL1 alelių ir genotipų dažnis sergančiųjų TP ir kontrolinės sveikų asmenų grupės tarpe

Trombozė AA, n

(%)

AB, n (%)

BB, n (%)

AB + BB, n (%)

A alelis, n (%)

B alelis, n

(%)

Visos trombozės (n=16) 7 (43,8) 6 (37,5) 3 (18,8) 9 (56,3) 20 (62,5) 12 (37,5)

Trombozė AA, n

(%)

AB, n (%)

BB, n (%)

AB + BB, n (%)

A alelis, n (%)

B alelis, n (%) Arterinės trombozės (n=11) 4 (36,3) 5 (45,5) 2 (18,2) 7 (63,6) 13 (59,1) 9 (40,9)

Veninės trombozės (n=5) 3 (60,0) 1 (20,0) 1 (20,0) 2 (40,0) 7 (70,0) 3 (30,0)

Be trombozės (n=23) 13 (56,5) 7 (30,4) 3 (13,0) 10 (43,5) 33 (71,7) 13 (28,3)

Kontrolinė sveikų asmenų grupė (n=56)

38 (67,9) 9 (16,1) 9 (16,1) 18 (32,1) 85 (75,9) 27 (24,1)

PSGL1: P selektino ligandas 1, TP: tikroji policitemija

12.4 PSGL1 polimorfizmų dažnis sergant LMN pagal JAK2V617F mutacijos statusą

Tyrime buvo apskaičiuotas PSGL1 polimorfizmų genotipų ir alelių dažnis LMN sergančių pacientų grupėje, atsižvelgiant į JAK2V617F mutaciją (7 lentelė, 8 lentelė). Ištyrus LMN sergančius pacientus nustatyta, kad 66/87 (75,9 %) šių pacientų buvo JAK2V617F mutacijos nešiotojai, o 21/87 (24,1 %) pacientų šios mutacijos neturėjo (6 paveikslas). 10 LMN sergančių pacientų JAK2V617F mutacijos tyrimas nebuvo atliktas.

37/87 (42,5 %) LMN sergančių tiriamųjų buvo JAK2V617F (+) pacientai, kuriems išsivystė trombozinės komplikacijos (7 lentelė). Tarp šių pacientų dažniausias (43,2 % atvejų, 16/37) buvo AB genotipas, antras pagal dažnį (40,5 %, 15/37) - AA genotipas, rečiausias (16,2 %, 6/37) - BB genotipas. A alelio paplitimas šioje pacientų grupėje buvo didesnis nei B alelio, atitinkamai 62,2 % (46/74) ir 37,8 % (28/74) abiejų alelių sumos. Tyrime atskirai išskirtos JAK2V617F (+) pacientų, kuriems pasireiškė arterinės ir veninės komplikacijos, grupės. 29/87 (33,3 %) tyrime dalyvavusių LMN sergančių tiriamųjų buvo JAK2V617F (+) pacientai, kuriems pasireiškė arterinės trombozinės komplikacijos. Dažniausiai šioje pacientų grupėje buvo aptinkamas AB genotipas (44,8 %, 13/29), antras pagal dažnį nustatytas AA genotipas (37,9 %, 11/29), rečiausiai - BB genotipas (17,2 %, 5/29).

AB ir BB genotipai bendrai buvo nustatyti 62,1 % (18/29) tiriamųjų. A alelis sudarė 60,3 % (35/58), o B alelis - 39,7 % (23/58) šios grupės pacientų abiejų alelių sumos. 8/87 (9,2 %) LMN sergančių tiriamųjų buvo JAK2V617F (+) pacientai, kuriems pasireiškė veninės trombozinės komplikacijos.

Šioje tiriamųjų grupėje dažniausias buvo AA genotipas (50 %, 4/8). AB genotipas nustatytas 37,5 % (3/8), o BB - 12,5 % (1/8) šios grupės tiriamųjų. A alelio dažnis buvo didesnis nei B alelio dažnis, atitinkamai 68,8 % (11/16) ir 31,3 % (5/16) šių alelių sumos.

29/87 (33,3 %) LMN sergančiųjų tiriamųjų buvo JAK2V617F (+) pacientai, kuriems trombozinės

komplikacijos nepasireiškė (7 lentelė). Apskaičiavus šios grupės pacientų genotipų dažnį, buvo

nustatyta, kad AA genotipą turi 17/29 (58,6 %), AB genotipą - 11/29 (37,9 %), BB genotipą - 1/29 (3,5%) tiriamųjų. AB ir BB genotipų bendras dažnis - 12/29 (41,4 %) tiriamųjų. A alelis buvo dažnesnis nei B alelis, atitinkamai 77,6 % (45/58) ir 22,4 % (13/58) šių alelių sumos.

2/87 (2,3 %) LMN sergančių tiriamųjų buvo 2 JAK2V617F neigiami (-) pacientai, kuriems išsivystė trombozinės komplikacijos, ir abiems jiems buvo nustatytas AB genotipas (100,0 %) (8 lentelė. Taigi šios grupės pacientų A ir B alelių dažnis buvo vienodas – 50,0 % (2/4) šių alelių sumos.

19/87 (21,8 %) LMN sergančių tiriamųjų buvo JAK2V617F (-) pacientai, kuriems trombozinės komplikacijos nepasireiškė (8 lentelė). Šioje grupėje, kaip ir analogiškoje JAK2V617F (-) pacientų grupėje, dažniausias buvo AA genotipas (63,2 %, 12/19), antras pagal dažnį - AB genotipas (26,3 %, 5/19), rečiausias - BB genotipas (10,5 %, 2/19). AB ir BB genotipų suminis dažnis siekė 36,8 % (7/19) atvejų. A alelis šioje pacientų grupėje taip pat nustatytas dažniau nei B alelis, atitinkamai 76,3 % (29/38) ir 23,7 % (9/38) šių alelių sumos.

7 lentelė. PSGL1 polimorfizmai ir JAK2V617F (+)

PSGL1 alelių ir genotipų dažnis JAK2V617F (+) ir kontrolinės sveikų asmenų grupės tarpe

Trombozė AA, n

(%)

AB, n (%)

BB, n (%)

AB + BB, n (%)

A alelis, n (%)

B alelis, n (%) Visos trombozės (n=37) 15 (40,5) 16 (43,2) 6 (16,2) 22 (59,5) 46 (62,2) 28 (37,8)

Arterinės trombozės (n=29) 11 (37,9) 13 (44,8) 5 (17,2) 18 (62,1) 35 (60,3) 23 (39,7)

Veninės trombozės (n=8) 4 (50,0) 3 (37,5) 1 (12,5) 4 (50,0) 11 (68,8) 5 (31,3)

Be trombozės (n=29) 17 (58,6) 11 (37,9) 1 (3,5) 12 (41,4) 45 (77,6) 13 (22,4)

Kontrolinė sveikų asmenų grupė (n=56)

38 (67,9) 9 (16,1) 9 (16,1) 18 (32,1) 85 (75,9) 27 (24,1)

PSGL1: P selektino ligandas 1

8 lentelė. PSGL1 polimorfizmai ir JAK2V617F (-)

PSGL1 alelių ir genotipų dažnis JAK2V617F (-) ir kontrolinės sveikų asmenų grupės tarpe

Trombozė AA, n

(%)

AB, n (%)

BB, n (%)

AB + BB, n (%)

A alelis, n (%)

B alelis, n (%) Visos trombozės (n=2) 0 2 (100,0) 0 2 (100,0) 2 (50,0) 2 (50,0)

Be trombozės (n=19) 12 (63,2) 5 (26,3) 2 (10,5) 7 (36,8) 29 (76,3) 9 (23,7)

Kontrolinė sveikų asmenų grupė (n=56)

38 (67,9) 9 (16,1) 9 (16,1) 18 (32,1) 85 (75,9) 27 (24,1)

PSGL1: P selektino ligandas 1

6 paveikslas. JAK2V617F mutacijos paplitimas LMN sergančių tiriamųjų tarpe

13. REZULTATŲ APTARIMAS

13.1 Trombozinių komplikacijų dažnio sergant LMN palyginimas

Atliktame tyrime nustatėme trombozinių komplikacijų išsivystymo dažnį LMN sergančių tiriamųjų tarpe. Iš 97 tyrime dalyvavusių LMN sergančių pacientų, 43 (44,3 %) iš jų diagnozės metu arba gydymo eigoje buvo nustatytos trombozės. Arterinės trombozinės komplikacijos šiems pacientams išsivystė dažniau nei veninės, atitinkamai 81,4 % (35/43) ir 18,6 % (8/43) tiriamųjų.

Literatūros duomenimis arterinių ir veninių trombozinių komplikacijų išsivystymo dažnis sergantiesiems LMN yra panašus, kaip ir nustatytas mūsų tyrime. A. Di Veroli ir kitų atliktame prospektyviniame tyrime iš 22 LMN sirgusių ir trombozines komplikacijas patyrusių pacientų arterinės trombozinės komplikacijos pasireiškė 68,1 % (15/22), o veninės - 31,9 % (7/22) tiriamųjų [5]. Mūsų atliktame tyrime PMF sergančiųjų grupėje trombozinės komplikacijos išsivystė 5/7 (71,4 %) tiriamųjų, visos jos buvo arterinės (5/5, 100 %). T. Barbui su kolegomis atliktame didelės apimties, 707 pacientus įtraukusiame, prospektyviniame tyrime buvo nustatyta, kad trombozinių komplikacijų dažnis tarp sergančiųjų PMF buvo santykinai mažesnis nei tarp sergančiųjų kitomis LMN [28]. Mirties nesukėlusios arterinės trombozinės komplikacijos pasireiškė dažniau nei veninės, atitinkamai 0,86 % ir 0,76 % pacientų per metus, tačiau šis skirtumas nebuvo statistiškai reikšmingas [28]. Šių rezultatų neatitikimą su mūsų tyrimo rezultatų duomeninis būtų galima paaiškinti per maža šia liga sergančių tiriamųjų imtimi mūsų atliktame tyrime. ET sergančiųjų grupėje trombozinės komplikacijos pasireiškė 22/51 (43,1 %) tiriamųjų. Šių pacientų tarpe arterinės trombozinės komplikacijos taip pat pasitaikė ženkliai dažniau nei veninės, atitinkamai 86,4 % (19/22) ir 13,6 % (3/22) tiriamųjų. A. Carobbio ir kitų atliktame tyrime ET sergantiems pacientams taip pat nustatytas didesnis arterinių trombozinių komplikacijų pasireiškimo dažnis (1,2 % pacientų per metus), nei veninių trombozinių komplikacijų dažnis (0,6 % pacientų per metus) [27]. Mūsų atliktame tyrime TP sergančių pacientų grupėje trombozinės komplikacijos pasireiškė 16/39 (41,0 %) tiriamųjų. Tarp sergančiųjų šia liga arterinių trombozių dažnis (68,8 %, 11/16) taip pat buvo didesnis nei veninių, kurios išsivystė 31,3 % (5/16) tiriamųjų. R. Marchioli su kolegomis atliktame didelės apimties epidemiologiniame tyrime nustatytas 3,8 trombozinių įvykių skaičius 100 TP sergančių tiriamųjų per metus, be statistiškai reikšmingo skirtumo tarp arterinių ir veninių trombozinių komplikacijų dažnio [24].

Analizuojant arterinių trombozių rūšių pasiskirstymą buvo nustatyta, kad visų LMN grupėje

pacientams dažniausiai pasireiškė IN (30,2 %, 13/43), PSIP ir ŪMI atvejų dažnis buvo vienodas

(18,6%, 8/43), NKA dažnis siekė 4,7 % (2/43), o PATE - 9,3 % (4/43) tiriamųjų. Sergančiųjų ET tarpe

IN dažnis buvo panašus ir siekė 31,8 % (7/22) trombozinių atvejų skaičiaus, tuo tarpu ŪMI atvejų

dažnis buvo didesnis nei PSIP - atitinkamai 22,7 % (5/22) ir 13,6 % (3/22). A. Carobbio ir kitų

atliktame tyrime buvo nustatyta, jog mirties nesukėlusių trombozinių komplikacijų struktūroje taip pat didžiausias buvo bendras IN ir PSIP dažnis (43 %, 47/109), o ŪMI dažnis buvo mažesnis (15,6 %, 17/109) [27]. Mūsų atliktame tyrime TP pacientų grupėje IN ir PSIP atvejų dažnis sutapo (25,0 %, 4/16). Tarp sergančių PMF pacientų vienodai dažnai (40,0 %, 2/5) pasireiškė IN ir ŪMI. Veninių trombozinių komplikacijų (GVT ir PVT) dažnis tarp sergančiųjų LMN buvo toks pat (9,3 %, 4/43).

13.2 PSGL1 polimorfizmų genotipų ir alelių dažnio sergančiųjų LMN bei kontrolinėje sveikų asmenų grupėje palyginimas

Šiame tyrime buvo nustatytas bei palygintas LMN sergančių pacientų ir sveikų kontrolinės grupės pacientų PSGL1 polimorfizmų genotipų ir alelių dažnis. Lietuvoje iki šiol panašių tyrimų atlikta nebuvo, todėl tyrimo rezultatai lyginti su užsienyje atliktų tyrimų duomenimis. R. Diz-Kucukkaya ir kiti ištyrė, kad AB genotipo dažnis APS sergantiems pacientams, kuriems išsivystė trombozinės komplikacijos, buvo statistiškai reikšmingai didesnis, nei pacientams, kuriems trombozinės komplikacijos neišsivystė (p = 0,001, šansų santykis (ŠS) = 5,56, 95 % pasikliautinasis intervalas (PI) 1,8 - 17) bei kontrolinės grupės asmenims (p < 0,01, ŠS = 2,23, PI 1,2 - 3,8) [17]. Autoriai taip pat nustatė, kad AB genotipas buvo statistiškai reikšmingai dažnesnis tarp pacientų, kuriems pasireiškė arterinės trombozinės komplikacijos, nei tarp tų, kuriems trombozinės komplikacijos nepasireiškė (p=0,01, ŠS 4,37, 95% PI 1,3 - 14,3) [17]. Tiriamiesiems, kuriems pasireiškė veninės trombozinės komplikacijos, šis genotipas buvo statistiškai reikšmingai dažnesnis nei pacientams, kuriems trombozės neišsivystė (p = 0,001, ŠS = 5,92, 95 % PI 1,8 - 19,1), ar kontrolinės grupės sveikiems tiriamiesiems (p < 0,05, ŠS = 2,37, 95 % PI 1,2 - 4,5) [17]. Palyginus PSGL1 polimorfizmų alelių dažnius buvo nustatyta, kad B alelio dažnis tarp APS sergančių pacientų, kuriems išsivystė trombozinės komplikacijos, buvo statistiškai reikšmingai didesnis, nei tarp pacientų, kuriems trombozės neišsivystė (p = 0,02, ŠS = 2,2, 95 % PI 1,09 - 4,5) [17]. Dažnių skirtumas buvo ypač reikšmingas tarp pacientų, kuriems išsivystė veninės trombozinės komplikacijos, ir pacientų, kuriems trombozės nepasireiškė, grupių (p < 0,01, ŠS 2,5, 95 % PI 1,21 - 5,26) [17].

Mūsų atliktame tyrime AB genotipas buvo dažnesnis tarp LMN sergančių pacientų, kuriems

išsivystė trombozinės komplikacijos, nei pacientų, kuriems trombozinės komplikacijos neišsivystė

grupėje, atitinkamai 44,2 % (19/43) ir 33,3 % (18/54) pacientų (p = 0,12). Statistiškai reikšmingai

didesnis AB genotipo dažnis buvo gautas palyginus mūsų kohortos pacientus, kuriems išsivystė

trombozinės komplikacijos (44,2 % (19/43), su kontroline sveikų žmonių grupe (16,1 %, (9/56)

(p=0,008). Lyginant pacientų, kuriems išsivystė arterinės trombozinės komplikacijos, ir pacientų,

kuriems trombozės nepasireiškė, grupes, buvo nustatyta, kad AB genotipo dažnis buvo didesnis

pirmojoje grupėje, atitinkamai 45,7 % (16/35) ir 33,3 % (18/54) pacientų (p = 0,108). Pacientų,

kuriems pasireiškė veninės trombozinės komplikacijos, tarpe AB genotipo dažnis nesiskyrė (37,5 %, 3/8), nuo pacientų, kuriems trombozinių komplikacijų nebuvo (33,3 %, 18/54) (p = 0,704).

Analizuojant protrombotinius PSGL1 polimorfizmų AB ir BB genotipus kartu, jų bendras dažnis buvo didesnis pacientams, kuriems išsivystė trombozinės komplikacijos, lyginant su pacientais, kuriems trombozinės komplikacijos nepasireiškė, atitinkamai 58,1 % (25/43) ir 38,9 % (21/54) tiriamųjų (p=0,059). Lyginant AB ir BB genotipų dažnį pacientams su išsivysčiusiomis trombozinėmis komplikacijomis ir kontrolinės grupės sveikiems asmenims, stebėtas statistiškai reikšmingai didesnis minėtų genotipų dažnis trombozines komplikacijas patyrusiems tiriamiesiems (58,1%, 25/43 ir 32,1 %, 18/56) (p = 0,01). Pacientams, kuriems išsivystė arterinės trombozinės komplikacijos, AB ir BB genotipų dažnis buvo nustatytas didesnis nei pacientų, kuriems trombozinės komplikacijos neišsivystė, grupėje, atitinkamai 60,0 % (21/35) ir 38,9 % (21/54) tiriamųjų (p = 0,05). Šių genotipų dažnių skirtumas buvo statistiškai reikšmingai didesnis lyginant tiriamųjų, kuriems išsivystė arterinės trombozinės komplikacijos, grupę su kontroline sveikų tiriamųjų grupe, atitinkamai 60,0 % (21/35) ir 32,1 % (18/56) tiriamųjų (p = 0,009). Lyginant šiuos genotipus pacientams, kuriems pasireiškė veninės trombozinės komplikacijos, su pacientais, kuriems trombozinės komplikacijos neišsivystė, AB ir BB genotipų dažniai statistiškai reikšmingai nesiskyrė (50,0 %, 4/8 ir 38,9 %, 21/54) (p = 0,55). Dažnių skirtumas taip pat buvo nereikšmingas lyginant tiriamųjų, kuriems išsivystė veninės trombozinės komplikacijos, ir kontrolinę sveikų žmonių grupes, kur AB ir BB genotipų bendras dažnis siekė atitinkamai 50 % (4/8) ir 32,1 % (18/56) tiriamųjų (p = 0,18). Apskaičiavus B alelio dažnį buvo nustatyta, kad jis buvo statistiškai reikšmingai didesnis tarp LMN sergančių pacientų, kuriems išsivystė trombozinės komplikacijos, nei tarp pacientų, kuriems trombozinės komplikacijos neišsivystė, atitinkamai 36,1 % (31/86) ir 22,2 % (24/108) alelių sumos (p = 0,034). Šis alelis taip pat buvo dažnesnis LMN sergančiųjų, kuriems išsivystė trombozinės komplikacijos, grupėje (36,1 %, 31/86), nei kontrolinėje sveikų žmonių grupėje (24,1 %, 27/112) (p = 0,067). B alelio dažnis buvo didesnis tarp pacientų, kuriems išsivystė arterinės trombozinės komplikacijos (37,1 %, 26/70), nei tarp pacientų, kuriems trombozinės komplikacijos neišsivystė (22,2 %, 24/108) (p = 0,03), ar kontrolinės sveikų žmonių grupės tiriamųjų (24,1 %, 27/112) (p = 0,06) . Tiriamųjų, kuriems išsivystė veninės trombozės, grupėje B alelio dažnis buvo didesnis, nei tarp tiriamųjų, kuriems trombozinės komplikacijos neišsivystė, atitinkamai 31,3 % (5/16) ir 22,2 % (24/108) visų alelių (p = 0,426).

Lyginant pacientų, kuriems išsivystė veninės trombozinės komplikacijos, grupę su kontroline sveikų tiriamųjų grupe, B alelio dažnis buvo didesnis pacientų, kuriems išsivystė veninės trombozinės komplikacijos, grupėje, atitinkamai 31,3 % (5/16) ir 24,1 % (27/112) alelių sumos (p = 0,537).

Šiame tyrime taip pat buvo apskaičiuotas bei palygintas PSGL1 polimorfizmų genotipų ir alelių

dažnis ET ir TP sergančių pacientų tarpe. AB genotipo dažnis tarp ET sergančių pacientų, kuriems

pasireiškė trombozinės komplikacijos, buvo didesnis nei tarp tos pačios grupės TP sergančiųjų,