LĖTINĖMIS LIGOMIS SERGANČIŲ PACIENTŲ SUBJEKTYVUS SVEIKATOS IR KŪNO SVORIO VERTINIMAS BEI VALGYMO ELGSENOS SĄSAJOS SU SVORIO KONTROLE

Medicinos akademija Visuomenės sveikatos fakultetas

JUSTINA ZNOTINAITĖ

LĖTINĖMIS LIGOMIS SERGANČIŲ PACIENTŲ SUBJEKTYVUS

SVEIKATOS IR KŪNO SVORIO VERTINIMAS BEI VALGYMO

ELGSENOS SĄSAJOS SU SVORIO KONTROLE

Gyvensenos medicina

Studentė Mokslinė vadovė Justina Znotinaitė Lekt. Jolanta Žilinskienė

Darbo konsultantė jaunesn. m. d. Justė Lukoševičiūtė

2

SANTRAUKA

Gyvensenos medicina

LĖTINĖMIS LIGOMIS SERGANČIŲ PACIENTŲ SUBJEKTYVUS SVEIKATOS IR KŪNO SVORIO VERTINIMAS, VALGYMO ELGSENA BEI SĄSAJOS SU SVORIO KONTROLE

Justina Znotinaitė

Mokslinė vadovė Lekt. Jolanta Žilinskienė.

Darbo konsultantė jaunesn. m. d. Justė Lukoševičiūtė.

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Medicinos akademijos, Visuomenės sveikatos fakultetas. Sveikatos psichologijos katedra. Kaunas; 2019 – 66 psl.

Darbo tikslas. Išanalizuoti lėtinėmis ligomis sergančių pacientų subjektyvų savo sveikatos ir kūno svorio vertinimą bei nustatyti valgymo elgsenos ir svorio kontrolės sąsajas.

Darbo uždaviniai: 1. Išanalizuoti pacientų subjektyvius kūno svorio ir sveikatos būklės vertinimus. 2. Įvertinti valgymo elgseną ir jos ypatumus. 3. Nustatyti valgymo tipų sąsajas su svorio kontrole. Tyrimo dalyviai. Pacientai (n=106), besigydantys LSMUL KK Šeimos medicinos klinikoje, Kardiologijos klinikoje, Endokrinologijos klinikoje bei ,,Altamedica‘‘ šeimos medicinos centre. Respondentų amžiaus vidurkis – 47 metai. KMI svyravo nuo 25,10 iki 39,56 kg/m2.

Tyrimo metodika. Vienmomentinis epidemiologinis tyrimas vykdytas naudojant anoniminę anketinę apklausą. Tyrime naudotas trijų faktorių valgymo klausimynas (angl. TFEQ R-18), svorio kontrolės saviveiksmingumo gyvensenoje klausimyno trumpoji versija, svorio kontrolės pokyčių stadijų klausimyno trumpoji versija, žinių apie nutukimo rizikas sveikatai klausimynas. Duomenų analizė atlikta vienmatės ir dvimatės analizės lygmenyse.

Tyrimo rezultatai. Daugelis (42 proc.) pacientų savo svorį vertino kaip per didelį, maždaug trečdalis (31 proc.) laikė normaliu, o ketvirtadalis jį suvokė kaip itin per didelį. Vertinant sąsajas su KMI, rasti reikšmingi skirtumai (p=0,023). Dauguma tiriamųjų (41 proc.) savo sveikatą vertino vidutiniškai. Bent pusė pacientų laikėsi reguliaraus dienos mitybos režimo, o 43 proc. tiriamųjų užkandžiavo; sąsajos su lytimi nenustatytos (p>0,05). Tyrimo imtyje vyravo emocinio valgymo tipas, o kognityvinis susilaikymas nustatytas rečiausiai. Valgymo tipas nebuvo specifiškas pacientų demografiniams ir klinikiniams rodikliams (p>0,05). Pagal svorio kontrolės pokyčių stadijas, didžioji pacientų dalis buvo prieš svarstymo ar svarstymo etapuose. Taip pat pacientų turimos žinios apie potencialias nutukimo rizikas asmens sveikatai buvo susijusios su aktyvesniu elgesiu kontroliuojant savo kūno svorį (ρ=0,361; p<0,001).

Išvados. Valgymo elgsenos tipai tyrimo imtyje buvo pasiskirstę gana tolygiai, labiausiai išsiskyrė emocinis valgymas. Vertinant svorio kontrolę, daugelis pacientų dar nebuvo pasiekę aktyvių

3 veiksmų stadijos. Svorio kontrolė buvo susijusi su pacientų turimomis žiniomis apie nutukimo riziką sveikatai.

Raktiniai žodžiai. Lėtinės ligos, valgymo elgsena, svorio kontrolė, sveikatos vertinimas, antsvoris, nutukimas.

4

SUMMARY

Lifestyle Medicine

THE ASSESSMENT OF SUBJECTIVE WEIGHT STATUS, SELF-PERCEIVED HEALTH, THE RELATIONSHIP OF EATING BEHAVIOR AND WEIGHT CONTROL AMONG CHRONIC DISEASE PATIENTS.

Justina Znotinaitė

Supervisor of work Ph.D. student Jolanta Žilinskienė. Scientific consultant Junior researcher Justė Lukoševičiūtė.

Lithuanian University of Health Sciences, Faculty of Public Health. Kaunas; 2019 – 66 p.

Aim of the study. To analyse the subjective perception of self-rated health, weight status and to determine the relation between eating behavior and weight control among chronic disease patients. Objectives. 1. To analyse patients‘ subjective assesment of weight status and self-rated health. 2. To assess eating behavior and its characteristics. 3. To determine the relation between eating behavior types and weight control.

Participants. Patients (n=106) were from LSMU KK: Family Medicine clinic, Cardiology clinic, Endocrinology clinic and “Altamedica“ family medicine centre. The mean age of respondents was 47 years. BMI variates from 25.10 to 39.56 kg/m2.

Methodology. A cross-sectional epidemiological study was carried out using anonymous questionnaire. Three factor eating questionnaire (TFEQ-R18), Weight Efficacy Lifestyle Questionnaire short form (WEL-SF), Weight Control: Stages of Change Questionnaire (short form) and Obesity Knowledge Questionnaire (ORK-10) were used in the study. The data were analysed using univariate and bivariate analysis.

Results. The majority (42%) of patients assessed their own weight as excessive, about one-third (31%) consider it as normal and a quarter perceives it as extremely over-large, while significant differences were found when evaluating association with BMI (p = 0.023). Most of respondents (41%) assessed their health as an average. At least half of the patients followed a regular diet regime and 43 % were snacking, gender differences were not identified (p> 0.05). In the study sample dominant type of eating behavior was emotional eating, meanwhile the cognitive restraint was the rarest. The type of eating behavior was not specific to the patient's demographic and clinical indicators (p> 0.05). According to the stages of weight control changes, the majority of patients were in the precontemplation or contemplation stages. Also, the patients‘ knowledge of the potential risks of obesity to a person's health was associated with more active behavior in controlling own body weight (ρ = 0.361; p <0.001).

5 Conclusions. Types of eating behavior in the study were distributed similarly and the emotional eating was the most typical. According to assessment of weight control many patients have not reached the action stage. Meanwhile, the body control was related to patients‘ knowledge about obesity risks to health.

Key words. Chronic disease, eating behavior, weight control, self-rated health, weight status, overweight, obesity.

6

PADĖKA

Ačiū savo baigiamojo darbo vadovei Jolantai Žilinskienei už pasitikėjimą ir kantrybę. Taip pat nuoširdžiai dėkoju konsultantei Justei Lukoševičiūtei už paskatinimą, suteiktus patarimus ir vertingas statistikos konsultacijas. Ypatingą padėką skiriu gydytojams Mindaugui Dūdoniui ir prof. Jurgitai Plisienei, vyr. slaugytojoms – slaugos administratorėms Rūtai Bendikaitei bei Justinai Geltytei už geranoriškumą ir pagalbą prisidedant prie tyrimo vykdymo. Ačiū visiems pacientams, skyrusiems savo brangų laiką dėl šio tyrimo realizavimo. Taip pat labai vertinu šeimos ir draugų empatiją bei palaikymą viso šio darbo rašymo metu.

7

SANTRUMPOS

AH –– arterinė hipertenzija CD – Cukrinis diabetas IŠL – Išeminė širdies liga

KMI – kūno masės indeksas (angl. Body mass index) LNL – lėtinės neinfekcinės ligos

LR – Lietuvos Respublika

LSMU – Lietuvos sveikatos mokslų universitetas

LSMUL – Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninė p – reikšmingumo lygmuo

proc. – procentai

PSO – Pasaulio sveikatos organizacija (angl. World Health Organization) PSPĮ – pirminė sveikatos priežiūros įstaiga

ŠKL – Širdies ir kraujagyslių sistemos ligos

TLK 10-AM –Tarptautinė ligų klasifikacija, dešimtasis pataisytas ir papildytas leidimas (angl. ICD-10)

8

TURINYS

SANTRUMPOS ...7

ĮVADAS ...9

DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI...11

1. LITERATŪROS APŽVALGA ...12

1.1.Lėtinės ligos ir jų samprata ...12

1.2. Sveikatos vertinimas ...17

1.3. Kūno svorio vertinamas ...18

1.4. Valgymo elgsena ...18

1.5.Svorio kontrolės ypatumai ...21

1.6. Transteoretinis modelis ...23

2. TYRIMO METODIKA ...28

2.1. Tyrimo organizavimas ir kontingentas...28

2.2. Tyrimo instrumentai ...30

2.3. Duomenų analizės metodai ...32

3. REZULTATAI ...34

3.1. Tyrimo dalyvių pagrindinės charakteristikos ...34

3.2. Pacientų subjektyvus sveikatos ir kūno svorio vertinimas ...36

3.3. Valgymo elgsena ir kiti mitybos ypatumai ...39

3.4. Valgymo tipų sąsajos su svorio kontrole ...41

4. REZULTATŲ APTARIMAS ...52

IŠVADOS ...57

PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS...58

LITERATŪRA ...59

9

ĮVADAS

XX a. įvykus ryškiems pokyčiams ligų struktūroje, iki tol vyravusias infekcinio, ūmaus pobūdžio ligas pakeitė lėtinio pobūdžio susirgimai, kurie yra laikomi moderniosios visuomenės raidos pasekme [1]. Lėtinės neinfekcinės ligos kelia didelį susirūpinimą dėl prastėjančių sveikatos rodiklių ir tai yra svarbiausia mirties priežastis visame pasaulyje. Pasaulio sveikatos organizacijos (toliau – PSO) ataskaitoje, žvelgiant konkrečiai į Lietuvos situaciją, išryškėja, kad mūsų šalyje lėtinės ligos sudaro 93 proc. visų mirčių [2].

Vienas iš lėtinių neinfekcinių ligų (toliau – LNL) rizikos veiksnių yra per didelis kūno svoris. Tarp lėtinių ligų yra ir nutukimas. Jis gali komplikuoti jau esamą sveikatos būklę bei potencialiai sąlygoti kitų LNL atsiradimą. Antsvoris ir nutukimas būdingas apie 35 proc. visų išeminės širdies ligos (toliau – IŠL), 55 proc. arterinės hipertenzijos (toliau – AH) ir maždaug 80 proc. 2 tipo cukrinio diabeto (toliau – CD) ligos atvejų [3]. Aukštas kūno masės indeksas (toliau – KMI) taip pat prisideda prie mirtingumo nuo visų LNL Europoje. Per pastaruosius keturis dešimtmečius nutukimas visame pasaulyje išaugo trigubai [4]. Lietuvoje antsvorio turinčių asmenų paplitimas siekia apie 700 tūkstančius, o nutukusiųjų gyventojų skaičius yra maždaug 300 tūkstančiai [2]. Prognozuojama, kad nutukimo paplitimas Lietuvoje iki 2025 m. tendencingai didės maždaug 20–30 proc. [5]. Svorio problemos padariniai yra susiję ne tik su sveikatos, bet ir su socialinės ir ekonominės žalos aspektais kiekvienoje šalyje. Taigi, vis aktualesne tampanti per didelio svorio problema yra rimtas iššūkis sveikatos priežiūros sistemoms visame pasaulyje, todėl būtina analizuoti esamą situaciją ir ieškoti efektyvių sprendimo būdų.

Pasaulio sveikatos organizacija skatina integruoti sveikos gyvensenos komponentų į pirminę sveikatos priežiūrą. Gyvensenos akcentavimas ir jomis grįstos intervencijos gali būti raktas į ilgalaikę sveikatos pažangos, socialinės ir ekonominės gerovės sėkmę [6]. Naujoji sveikatos paradigma pabrėžia, kad perėjus nuo tradicinės (gydomosios) medicinos į šiuolaikinę (holistinę) yra svarbus glaudus ryšys tarp sveikatos paslaugų teikėjo ir paciento. Šiuolaikinės sveikatos priežiūros tikslas – gerinti sveikatos priežiūros integralumą, apsaugant asmenį nuo žalos ir nereikalingų išlaidų savo sveikatai [7,8]. Lėtinėmis ligomis sergantiems pacientams svarbu užtikrinti moksliniais įrodymais pagrįstų rekomendacijų pateikimą ir reikalinga tinkama ligos kontrolė, siekiant išvengti komplikacijų rizikos. Be kokybiškų paslaugų teikimo iš sveikatos priežiūros specialistų, būtinas pakankamas pacientų asmeninis indėlis ir savikontrolė, siekiant išsaugoti sveikatą.

Užsienio autoriai vis labiau atkreipia dėmesį į mitybą ir valgymo elgseną ne kiekybiniu, bet kokybiniu požiūriu [9,10]. Lietuvoje psichologiniai valgymo elgsenos ypatumai ir subjektyvus kūno svorio bei sveikatos vertinimas tarp lėtinėmis ligomis sergančių pacientų ir su tuo susijusi

10 problematika yra mažai tyrinėtas reiškinys. Siekiant sumažinti egzistuojančios problemos padarinius, šiame darbe nagrinėjamų pacientų valgymo elgsenos, žinių, svorio kontroliavimo aspektų identifikavimas ir įžvalgos gali būti naujų efektyvių intervencijų, prevencinių programų kūrimo bei gydymo strategijų planavimo pagrindas.

11

DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI

Darbo tikslas: išanalizuoti lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis sergančių pacientų subjektyvų savo sveikatos ir kūno svorio vertinimą bei nustatyti valgymo elgsenos ir svorio kontrolės sąsajas.

Darbo uždaviniai:

1. Išanalizuoti pacientų subjektyvų sveikatos būklės ir kūno svorio vertinimą. 2. Įvertinti valgymo elgseną ir jos ypatumus.

12

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1.Lėtinės ligos ir jų samprata

Pasaulyje pagrindinėms vyraujančioms lėtinėms ligoms yra būdingi tie patys modifikuojami rizikos veiksniai, kurie siejami su sveikatai nepalankiu elgesiu. Su sveikata susijęs nepalankus elgesys kituose šaltiniuose sinonimiškai vadinamas sveikatai žalingu, rizikingu ar destruktyviu elgesiu [11,12,13]. Šiam elgesio tipui yra priskiriami žalingi elgesio ekscesai tokie kaip tabako, alkoholio vartojimas bei nepakankamas fizinis aktyvumas ir nesubalansuota mityba [1, 2, 11]. Savo ruožtu, šie veiksniai kartu ar atskirai lemia keturis pagrindinius metabolinius ir fiziologinius pokyčius žmogaus organizme. Tarp kurių yra padidėjęs kraujo spaudimas, padidėjęs cholesterolio ir gliukozės kiekis kraujyje bei antsvoris ar nutukimas. Tai kelia grėsmę asmens fizinės, psichinės sveikatos raidai ir jos gerovei [12,13].

Lėtinės būklės, įskaitant išeminę širdies ligą, cukrinį diabetą ar arterinį kraujospūdį, nusako ilgą ligos trukmę. Sergant kai kuriomis iš jų ir gaunant reikiamą priežiūrą, galima gyventi beveik įprastą gyvenimą, tačiau lėtinių ligų eigai būdingi ir paūmėjimai, o jiems gydyti prisireikia hospitalizacijos. Priešingai nei infekcinėms ligoms, kurioms dažniausiai būdingas trumpalaikis sveikatos pablogėjimas, blogai kontroliuojamos lėtinės ligos atvejai ilgainiui gali apsunkinti žmogaus gyvenimo kokybę [14]. Sergant lėtine liga ir nesiimant jokių priemonių, sveikatą galima prarasti negrįžtamai, o savo ruožtu lėtinė liga tampa iššūkiu ir sergančiajam, nes pacientas turi išmokti gyventi su ilgalaike, dažnai nepagydoma liga, kuri tam tikrais atvejais apriboja asmens savarankiškumą. Nuolatinis kontaktavimo su sveikatos priežiūros profesionalais poreikis sergantiesiems sąlygoja priklausomybę ne tik nuo gydytojų, bet ir nuo visos sveikatos priežiūros sistemos [1,15]. Tai sukelia dar didesnius asmens negalavimus ir gali turėti įtakos psichosocialinei gerovei, o tuo tarpu sveikatos priežiūros profesionalams tenka didelis darbo krūvis.

Sveikatos ir ligos kontrolė. LNL ligų koncepcija yra reliatyvi ir dauginė, nes siejasi su asmens poreikiais, tapatybės jausmu ir suvokiama kontrole. Suvokta kontrolė arba sveikatos kontrolės lokusas atspindi asmens įsitikinimus ir atsakomybę už ligos įvykio reiškinio pasekmes [11]. Tyrėjai akcentuoja, kad prisiimta atsakomybė yra vienas iš svarbiausių sąmoningo požiūrio į sveikatą (angl. Health consciousness) komponentų [16]. Pagal tai, kaip asmuo suvokia kontrolę galima konstatuoti, ar asmeniui labiau išreikštas vidinis ar išorinis kontrolės lokusas. Jei asmuo tiki, jog pats yra atsakingas ir gali kontroliuoti savo sveikatos būklę, jam yra būdingesnis vidinis kontrolės lokusas. Jis apibūdina aukštą sveikatos sąmoningumo lygį ir skatina labiau rūpintis savo sveikata, ieškoti informacijos. Tuo tarpu asmenims, turintiems išorinį kontrolės lokusą, labiau būdingi įsitikinimai, jog sveikatos būklė labiau priklauso nuo atsitiktinumo, susiklosčiusių aplinkybių, sėkmės ar sveikatos priežiūros specialistų. Šie pacientai turi prastesnę motyvaciją

13 rūpintis sveikata ir pasižymi žemesniu sveikatos raštingumo lygiu. Vadinasi, tikėtina, jog asmuo, negalintis prisiimti atsakomybės už savo elgesį ir kontroliuojant sunkią lėtinę ligą, dažniau pateks į įvairias gydymo įstaigas, bus mažiau motyvuotas gydytis pats, daugiau reikalaus iš medicinos personalo, o gydymo kontrolė bus apsunkinta.

Savarankiškam lėtiniam ligos valdymui, kaip daugiakomponenčiam procesui, labai svarbus sveikatos priežiūros specialisto bendradarbiavimas prie kurio prisideda aktyvaus ir gerai informuoto paciento įsitraukimas. Per pastaruosius du dešimtmečius vienas iš didžiausių pasiekimų buvo pacientų mokymas savipriežiūros [14]. Šeimos gydytojai savikontrolės svarbą ypač pabrėžia lėtinės ligos atveju [15]. Sveikatos priežiūros darbuotojams, skatinantiems pacientų įsitraukimą, tai asocijuojasi su vaidmens pasikeitimu, nes sveikatos mokymui reikalingos ne tik gyvensenos žinios, bet ir tam tikros pedagoginės kompetencijos ir profesionalumas. Kuomet pacientas tampa atsakingu už savo gydymu, jis skatinamas įgyti daugiau savarankiškumo ir jaustis mažiau priklausomu nuo medikų. LNL pacientų savikontrolė svarbi savarankiškai stebint ligą, pavyzdžiui, rutiniškai tikrinant ir reguliuojant glikemiją, matuojant arterinį kraujo spaudimą [17,18]. Nuolatinė savikontrolė gerina paties asmens savijautą ir palengvina sveikatos profesionalų darbą. Taigi, pacientų įsitraukimas ir savikontrolės svarba LNL valdyme yra nenuginčijama.

Be kontrolės, ligos procesui būdingoms psichologinėms situacijoms ir adaptacijoms išgyventi labai svarbų vaidmenį atlieka socialinė aplinka ir palaikymas, kuris gali būti gaunamas įvairias būdais ir iš įvairių šaltinių. LNL kontrolių atvejams yra būdinga medicininė triada ir atsakomybė už ligos priežiūrą yra paskirstoma ne tik sveikatos priežiūros specialistui (dažniausiai šeimos gydytojui), bet ir pacientui bei jo artimajam [19]. Visapusiška parama ir palaikymas psichosocialinei gerovei yra plačiai tyrinėjamas reiškinys. Tyrime, kuriame buvo ieškota socialinės paramos ir gydymo nurodymų laikymosi ryšių buvo nustatyta, kad sergančiųjų hipertenzija subjektyviai suvokiamos socialinės paramos vertinimas susijęs su reguliaresniu sveikatos būsenos stebėjimu, retesniu vaistų nevartojimu dėl užmiršimo, ir tinkamesne mityba [20]. Socialinė parama padeda mažinti neigiamą streso poveikį IŠL sergantiems asmenims [21]. Taip pat reikšmingos sąsajos pastebimos ir tarp sergančių II tipo CD – kuo didesnis socialinis palaikymas, gaunamas iš socialinės aplinkos, tuo pacientai labiau tiki, kad tiek patys, tiek kiti asmenys gali kontroliuoti jų ligą [22]. To pasekoje galima daryti prielaidą, jog sveikatos priežiūros paslaugų teikėjai didelį dėmesį skiria tik pacientui, neįvertindami artimųjų įtakos, kaip elgesio sąjungininko, svarbumo. Tyrėjai atskleidė, kad lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis sergančių pacientų savikontrolei skiriama per mažai dėmesio dėl trūkstamų žinių ir egzistuoja sveiko gyvenimo būdo rekomendacijų ir gydytojų nurodymų nesilaikymas. Taip pat buvo pastebėta, jog santykiuose tarp gydytojų ir LNL sergančių pacientų egzistuoja problemos, susijusios su abipusės pagarbos trūkumu ir konsultacijų laiko stoka [14,15]. Akivaizdu, kad pacientus galima pastūmėti įsitraukti į gydymo procesą, arba

14 priešingai – užsklęsti juos neigiant ligą ir neskatinti imtis veiksmų. Todėl tinkama komunikacija tarp sveikatos priežiūros specialisto ir pacientų gali sukurti glaudų ryšį, kuris sąlygoja didesnį pacientų įsitraukimą į gydymą.

Lėtinės ligos paprastai yra susijusios su vyresniu amžiumi [14,23]. Tai sąlygoja ir poliligotumo (dauginio ligotumo) fenomeno pasireiškimą. Beveik pusei vyresnių nei 50 metų amžiaus žmonių yra būdingas multimorbidiškumas t.y. sirgimas dviem ar daugiau lėtinių ligų tuo pačiu metu [24]. Šis reiškinys sveikatos priežiūroje kelia iššūkius, nes šiais atvejais svarbus paciento požiūris ir dalies atsakomybės prisiėmimas priimant bendrus sprendimus, susijusius su gydymu ir priežiūra. Situaciją blogina tai, kad vienos lėtinės būklės gydymo rekomendacijos gali prieštarauti kitos rekomendacijoms ir nėra konkrečių gydymo algoritmų, būdingų konkrečiai situacijai. Todėl ypatingai svarbu teikti į pacientą orientuotas sveikatos priežiūros paslaugas, atsižvelgiant ir į jo individualius poreikius [8].

Širdies ir kraujagyslių ligos. Jau daugelį metų širdies kraujagyslių ligos pirmauja Lietuvos gyventojų mirties priežasčių struktūroje tiek vyrų, tiek moterų tarpe ir kurį laiką nesikeičia IŠL, vienos iš dažniausios kardiovaskulinės sistemos disfunkcijos ir širdies nepakankamumo priežasties, mirtingumo tendencijos. Tiek lėtinės, tiek ūmios IŠL formos dažniausiai nustatomos jau esant ženkliems širdies vainikinių arterijų ateroskleroziniams pokyčiams, todėl būtina pirminė prevencija. Tarp visų Lietuvos darbingo amžiaus gyventojų, 2017 m. daugiausia mirė dėl lėtinės išeminės širdies ligos (I25), iš kurių vyrai sudarė 13,9 proc., o moterys 8,4 proc. [25].

Pagal PSO, pasaulyje tarp suaugusiųjų (18 metų ir vyresnių) vienas iš keturių vyrų ir viena iš penkių moterų turi padidėjusį kraujo spaudimą [2]. Galima prielaida, jog dauguma žmonių nežino, kad kraujo spaudimas yra padidėjęs, o dalis žinančiųjų nesigydo dėl laikinos geros savijautos.

Pirminei AH yra būdingas spaudimas, kuris ramybės būsenoje viršija 140/90 mmHg ribą, o sergantiems CD – 140/85 mmHg [26]. Antrinės hipertenziją skatinančios priemonės nustatomos tik apie 5 proc. visų atvejų ir siejamos su inkstų ligomis, miego apnėja, vaistų, alkoholio vartojimu ir kt. [17]. Taigi, AH veikia ne tik kaip atskiras rizikos veiksnys, bet kartu su kitais modifikuojamais ir nemodifikuojamais veiksniais didina bendrą ŠKL riziką.

Atsižvelgus į ŠKL būdingiausius aštuonis modifikuojamus rizikos veiksnius, lemiančius 61 proc. pasaulio mirčių, Europos kardiologų draugija patvirtino rekomenduojamą sveiko žmogaus kodą ,,0-3-5-140-5-3-0‘‘ (kur skaičiai reiškia: 0 – visišką nerūkymą, 3 – siejamas su rekomenduojamu kilometrų skaičiumi greitu žingsniu dienos eigoje ar 30 min. greitu ėjimu/ vidutinio intensyvumo fizine veikla, 5 – tai reikalingos suvartoti daržovių ir vaisių porcijų kasdien, 140 − sistolinis arterinis kraujo spaudimas turi būti mažesnis nei 140 mmHg. 5 − bendrojo cholesterolio koncentracija kraujyje ne didesnė kaip 5 mmol/l. 3 − mažo tankio „MTL“ koncentracija kraujyje ne didesnė kaip 3 mmol/l. 0 − nėra antsvorio ir cukrinio diabeto) [27]. Tačiau

15 šios rekomendacijos ir normos dažnai yra tiesiog ignoruojamos. Lietuvoje atliktame tyrime apie šių rizikos veiksnių suvokimą paaiškėjo, kad visiems nurodytiems komponentams pritaria 58-72 proc. apklaustųjų. Tačiau beveik penktadalis nepritaria reikalingam vaisių ir daržovių vartojimui, o mažuma nesuvokia fizinio aktyvumo naudos ir rūkymo atsisakymo svarbos. Tuo tarpu antsvorio, kaip sveikatai žalingo rizikos veiksnio nelaiko 17 proc. apklaustųjų [28]. Kaip pastebima, daugumai šių rizikos veiksnių didelę įtaką turi mityba, tame tarpe ir valgymo elgsena. Todėl klinikinėje praktikoje svarbu pabrėžti visų kompleksinių veiksnių įtaką sveikatai. Suvokiant šių veiksnių reikšmę, tai gali lemti aktyvesnį paciento dalyvavimą ir požiūrį į vykdomas prevencines programas.

Cukrinis diabetas. Sergamumas CD kasmet vis didėja. Higienos instituto duomenimis, sergamumas II tipo CD tarp suaugusių 2017 m. siekė 43,88 / 1000 gyv. [25]. Ši liga yra pavojinga tuo, kad jos eigoje dėl galimų komplikacijų atsirandą įvairių organų pažeidimas ir disfunkcija. Didžiausias CD gydymo išlaidas sudaro būtent komplikacijų gydymas [26].

Siekiant sumažinti nepageidaujamų reiškinių riziką, glikemijos gydymo tikslai ir metodai turi būti individualizuoti, atsižvelgiant į paciento poreikius ir savikontrolę. Optimali glikemijos kontrolė reikšmingai apsaugo nuo mikrokraujagyslinių komplikacijų vystymosi [18]. Vienas iš svarbiausių CD sergančių pacientų ligos kontrolės aspektas yra gyvensenos keitimas. Tačiau Lietuvoje atlikto tyrimo duomenimis, sergantiems asmenims trūksta sveikatai palankių įgūdžių ir pacientai tik iš dalies pritaiko gautas žinias [29]. Todėl efektyviai šios ligos kontrolei vis dar išlieka nuolatinių ir tęstinių mokymo programų poreikis.

Antsvorio ir nutukimo problematika. Neretai su per dideliu svoriu siejamos problemos nėra pripažįstamos ir paplitimo mastai sunkiai suvokiami. Per pastaruosius du dešimtmečius bendras antsvorio ir nutukimo dažnis palaipsniui didėja daugelyje šalių ir dabar pasaulyje yra daugiau antsvorio turinčių negu nepakankamo svorio žmonių [2].

Europos kovos su nutukimu chartijoje pabrėžiama, kad antsvoris ir nutukimas prilygsta vienai iš rimčiausių XXI amžiaus visuomenės sveikatos iššūkių. Nors nutukimas įtrauktas į TLK (E66), tačiau egzistuoja daugelis statistikos neatitikimų, nes nutukimas kaip liga ar mirties priežastis tarp medikų ne visada pripažįstama. To pasekoje dėl sveikatos įstaigų pateiktų netikslių duomenų yra iškreipti statistiniai sergamumo ir mirtingumo rodikliai. Pagal Higienos instituto sveikatos duomenis, sergamumas nutukimu tarp suaugusiųjų 2017 m. siekė 13,95 / 1000 gyv. [25].

Tuo tarpu visame pasaulyje nutukimo paplitimas pasiekė epidemijos lygį. Metaanalizės duomenimis, per keturis dešimtmečius (nuo 1975 iki 2016 metų) nutukusių žmonių padaugėjo trigubai [4]. Taip pat nutukimas sparčiai didėja ir vaikų tarpe, o to pasekmė – 2014 metais pasaulyje buvo 41 milijonas jaunesnių nei 5 metų vaikų, kurie turėjo antsvorį ar buvo nutukę [2]. Todėl svarbu įvertinti antropometrinių matavimus vaikystėje ir stebėti KMI dinamiką, nes tai gali turėti įtakos LNL atsiradimui vyresniame amžiuje [30].

16 Ilgą laiką vyravo paviršutiniškas vienakryptis požiūris, jog pagrindinis veiksnys, sąlygojantis antsvorį ir nutukimą yra gaunamos ir išeikvojamos energijos disbalansas. Šis principas yra pagrindžiamas teigiama energijos pusiausvyra dėl persivalgymo ar nepakankamo fizinio judėjimo, o tai sąlygoja adiposopatiją, kuri pasireiškia kaip antrinis reiškinys, jei žmogui būdingas didelis riebalinio audinio perteklius [23]. Dėl jų išskiriami adipocitokinų – prouždegiminių hormonų antsvoris bei nutukimas siejamas su lėtiniu uždegiminiu procesu [31]. Tačiau egzistuoja dar keleta teorijų, kurios paaiškina kitas nutukimo priežastis, tarp kurių: energetinio balanso išlyginimo, riebalų ląstelių, insulino, genetinės teorijos ir kt. [23, 32,33].

Optimalaus kūno svorio palaikymas yra esminis sveikatingumo komponentas. Padidėjusi kūno masė priskiriama rizikos veiksniui, kai kūno masės indeksas yra daugiau arba lygus 25 kg/m2_,

o viršijus šią ribą, su nutukimu susijusių esamų ligų komplikacijų ir ligų rizika ypač padidėja. Padidėjęs kūno masės indeksas sąlygoja plataus spektro rimtų lėtinių uždegiminių ligų, tokių kaip metabolinis sindromas, 2 tipo cukrinis diabetas (rizika padidėja 60 proc.), širdies kraujagyslių ligų (AH, IŠL) tikimybė išauga 20-40 proc., taip pat aptikta nutukimo sąveika su kai kuriomis vėžio rūšimis – gimdos gleivinės (rizika padidėja 30-40 proc.), krūtų, inkstų, kasos, storosios žarnos, prostatos [23,34]. Be to, nutukimas savaime skatina raumenų nuovargį, pažeidžia sąnarius, padidina kraujospūdį, sunkina širdies darbą ir kitų ligų raidą. Be sveikatos būklės, kuri savaime suprantama daro įtaką gyvenimo kokybei ir sveikų gyvenimo metų trukmei, o didelio laipsnio nutukimas bendrą gyvenimo trukmę gali sutrumpinti maždaug 14 metų [5].

Apibendrinant galima teigti, jog didėjantys LNL ir nutukimo mastai bei su dideliu kūno svoriu susijusios pasekmės skatina nedelsiai reaguoti į šią problemą ir tyrinėti šio reiškinio priežastis. Pagrindinių rizikos veiksnių, būdingų LNL ir kurie susiję su individo gyvensena, pasireiškimo galima išvengti imantis prevencinių priemonių arba jie gali būti eliminuojami veiksmingai kontroliuojant ligas. LNL stebėsena ir priežiūra yra sudėtinga tuo, jog reikalauja daug kantrybės, dėmesio, asmeninio įsipareigojimo siekiant sumažinti ilgalaikės ligos progresavimą bei išvengiant ligos krizių. Svarbu ir kiekvieno paciento asmeninis indėlis – paties asmens dėmesio skyrimas savo sveikatai ir rūpinimasis ja, nuolatinė priežiūra, nes savikontrolė padidina gydymo veiksmingumą. Objektyvus sveikatos ir kūno svorio ir LNL rizikos vertinimas yra naudingas ne tik gydymo taktikos pasirinkimui, bet ir pacientų motyvavimui bei aktyvesniam paciento įsitraukimui į gydymą

Kompleksiška pagalba LNL sergantiems pacientams iš sveikatos priežiūros specialistų ir susitelkimas suteikiant veiksmingą paramą, įskaitant medicininę ir psichologinę priežiūrą gali prisidėti prie optimalesnių problemų sprendimo būdų. O tinkamas bendradarbiavimas tarp sveikatos priežiūros specialistų ir LNL pacientų turi įtakos sveikatos būklės palaikymui ir gyvenimo kokybei.

17 1.2. Sveikatos vertinimas

Visuomenėje LNL ligos (angl. disease) ir negalavimo (angl. illness) sąvokos įprastai laikomos sinonimais, tačiau skatinama atskirti šias ypatybes [1]. Ilgą laiką ligos simptomai buvo priskiriami ne sveikatai ir vyravo patogeninis požiūris, kuris išskyrė tik įvairios ligos pasireiškimo aspektus (negalavimus). Tačiau šiuo metu sveikatos priežiūros koncepcijai labiau būdingas salutogeninis požiūris, kuris skatina į sveikatą pažvelgti kompleksiškai ir nagrinėti sveikatos, o ne tik ligų priežastis [13]. Žmogaus savijauta ne visada atitinka tik fizinę žmogaus sveikatos būklę, tačiau priklauso nuo daugelio kompleksinių veiksnių: psichologinių, kultūrinių ir socialinių.

Ne tik liga, bet ir subjektyvus savo sveikatos būklės suvokimas ir jos vertinimas formuoja paciento sprendimą kaip dažnai konsultuotis su sveikatos profesionalais [14]. Nors asmens sveikatą praktikoje įprasta vertinti pagal klinikinius rodiklius, tačiau paties asmens suvokimui daugiau įtakos turi ne medicininiai ligos ypatumai, bet asmeninis požiūris į ligą ir savijauta. Savo ligos pažinimas ir gebėjimas ją reguliuoti gali padėti pacientui susitaikyti su savo sveikatos sutrikimu ar būkle, o priešingu atveju nesusitaikymas, nepripažinimas ar jos ignoravimas gali kliudyti mokytis stebėti ir kontroliuoti ligą bei tapti aplaidaus gydymo priežastimi [11, 15].

LNL sergančiam žmogui svarbu tinkamai adaptuotis prie sveikatos būklės pokyčių, kad ji netaptų gyvenimo centru. Tyrėjų dėmesį atkreipia subjektyviai vertinamos sveikatos, sirgimo lėtine liga ir psichologinės gerovės ryšiai. Vieno tyrimo rezultatai atskleidė, kad jei asmuo serga lėtine liga, tikėtina, kad jis subjektyviai sveikatą vertins žemesniu įverčiu [35]. Tačiau ne visada liga gali būti siejama su neigiamomis patirtimis, egzistuoja ir dėl ligos įgytos teigiamos patirties aiškinimas. Jis gali būti išreiškiamas įvairiais pozityvaus požiūrio į ligą aspektais: gyvensenos pertvarkymu, savo vertybių perkainojimu, naujomis saviraiškos galimybėmis [28]. Šių laikų pozityvioji psichologija nagrinėja kokie veiksniai yra teigiami ir skatinantys adaptuotis prie ligos, kuri nulėmė tam tikrus pokyčius gyvenime. Lietuvoje atlikto tyrimo duomenimis, vyresni asmenys, sergantys cukriniu diabetu ir depresija, pozityviau žvelgia į ligą ir ligos atsiradimas sąlygojo jų gyvensenos stiliaus pokyčius [36].

Subjektyviai vertinama sveikata gali būti lėtinių ligų pasireiškimo sunkiomis formomis prediktorius. Kuo asmuo subjektyviai geriau vertina savo sveikatą, tuo jis yra optimistiškesnis, patiria mažiau neigiamų emocijų ir yra labiau patenkintas savo gyvenimo kokybe [35]. Sveikatos priežiūros specialistams yra tikslinga sužinoti, kaip asmuo suvokia savo sveikatos būklę, kokių turi lūkesčių, kas neramina, nes tai padeda išsaugoti į pacientą orientuoto požiūrio svarbą [8, 14].

18 1.3. Kūno svorio vertinamas

Objektyviam svorio vertinimui yra priskiriami standartizuoti rodmenys. Siekiant įvertinti asmens antropometrinius duomenis ir įvertinti ligų riziką yra naudojamos KMI ribos, nustatytos pagal PSO. Tai yra labiausiai paplitęs kūno masės vertinimo rodiklis. Pagal PSO rekomenduotiną klasifikaciją, antsvorio (kai KMI yra 25– 25,9), nutukimo (kai KMI ≥ 30) ir patologinio nutukimo (kai KMI ≥ 40) paplitimas [5,37]. Svorio skirstymas į kategorijas yra labiau būdingas klinikinėje praktikoje. Moksliniais tyrimais nustatyta, kad didėjant KMI, LNL rizika taip pat didėja [2,6].

Asmeninis subjektyvus kūno svorio vertinimas geriau atspindi individualų suvokimą ir požiūrį į jį. Neadekvatus supratimas apie svorio būklę trukdo laiku identifikuoti problemą, to pasekoje nesustabdant antsvorio ir nutukimo paplitimo didėjimo. Dažnai asmenys, subjektyviai vertindami savo svorį, priskiria save žemesnei nutukimo kategorijai ir nepripažįsta nutukimo [39]. Problemos neidentifikavimas ir nesuvokimas užkerta kelią pačiam asmeniui ieškoti problemos sprendimų būdų ir objektyviai įvertinti savo veiksmais daromą riziką sveikatai. Todėl medikai, susidūrę su ligoniais, kurie vengia pripažinti realybę, jaučia apmaudą ir bejėgiškumą [15].

Dėl LNL gali būti jaučiamas atskyrimas, sąlygotas sergančiųjų socialinės atskirties, izoliacijos ar susvetimėjimo pasireiškimu [1]. Situaciją paaštrina svorio problematika, siejama su stigmos (tiek vidinės, tiek išorinės) reiškiniu, o tai asocijuojasi su baime kalbėti apie savo situaciją ir ieškoti problemos sprendimo būdų. Vidinė stigma yra jaučiama dėl visuomenėje vyraujančių kūno įvaizdžio normų ir su tuo patiriama savigarbos stoka. Sisteminėje apžvalgoje, kurioje buvo apžvelgtos 33 studijos nustatyta, kad antsvorį ir nutukimą turintiems asmenims būdinga jausti stigmą dėl vidinių įsitikinimų, siejamų su nepasitenkinimu dėl kūno išvaizdos ir tai gali turėti įtakos sumažėjusios savivertės, depresijos, nerimo simptomų atsiradimui. Visos šios priežastys neigiamai veikia asmens sveikatą ir apsunkina svorio kontrolę [41]. Taigi, akivaizdi ligonių, neigiančių savo ligą, pozicija glumina sveikatos priežiūros darbuotojus. Medikai, kurie įtarę esant visišką asmens svorio problemos neigimą turėtų būti apdairūs ir stengtis pelnyti pasitikėjimą laisvai kalbėti šia tema.

1.4. Valgymo elgsena

Valgymo elgsena – ilgalaikės žmonijos adaptacijos ir kiekvieno asmens individualaus gyvenimo būdo derinys. Pastaraisiais dešimtmečiais padidėjęs didelės energetinės vertės maisto produktų prieinamumas tapo iššūkiu su maistu susijusiems pasirinkimams. Mityba yra svarbi ne tik fiziologiniu, bet ir socialiniu bei psichologiniu požiūriu [23,38,41]. Valgymo įpročiai siejasi ne tik su pasirenkamo maisto pobūdžiu, bet ir su besiformuojančiais valgymo įpročiais, susijusiais su valgymo reguliarumu, užkandžiavimu ir kitais ypatumais.

19 Mitybos režimas. Nereguliarus maisto vartojimas gali trikdyti maisto virškinimo procesą, medžiagų apykaitą, o taip pat tapti pavojingų LNL priežastimi. Nesilaikant mitybos režimo, net ir vartojant kokybiškus maisto produktus tai gali būti žalinga organizmui, o laiko atžvilgiu racionalumas padeda organizmui geriau įsisavinti vertingas maisto medžiagas, suteikia energijos [23,38]. Mokslininkų dėmesį prikausto maisto kiekio, reguliarumo, ir kūno svorio ryšiai, todėl šių sąsajų analizei yra atlikta gana daug tyrimų. Vienoje longitudinio tyrimo studijoje buvo gauti rezultatai, kad valgymo reguliarumas turi įtakos svoriui: asmenys, valgantys 1-2 kartus per dieną sumažino svorį palyginus su tais, kurie valgė 3 ar daugiau kartų ir užkandžiavo. Taip pat buvo pastebėta, kad reguliarus valgymas pusryčiavimas taip pat turi KMI sumažėjimui [42]. Tačiau kita studija, apžvelgusi 25 tyrimus tiek su žmonėmis, tiek su gyvūnais, atskleidė prieštaringus rezultatus – valgių dažnumas neturi įtakos kūno svoriui [43]. Iki šiol nėra vieningos rekomendacijos, susijusios su maisto reguliarumu. Yra manoma, kad šie tyrimai kvestionuojami, nes valgymo elgsenai yra būdinga daugelis kitų individualių veiksnių tokių kaip esamos ligos, energijos balanso, pradinių antropometrinių ir kiti rodikliai.

Mokslinėje literatūroje yra išskiriami 3 pagrindiniai valgymo elgsenos tipai:

Kognityvinis apribojimas arba kitaip vadinamas sąmoningas maisto vartojimas, kuriuo siekiama kontroliuoti kūno svorį ir (arba) skatinti svorio mažėjimą. Šiam tipui yra būdinga alkio ir sotumo fiziologinis signalo pajautimas ir sąmoninga kontrolė [10]. Šios valgymo elgsenos poveikis pasireiškia įvairiai, todėl nėra vienareikšmio atsakymo apie jo naudingumą ar žalą. Pasak tyrėjų, įprastai šis tipas yra būdingiausias asmenims, kurie dažniausiai nori labai greitai ir drastiškomis priemonėmis sumažinti svorį. Kognityvinio apribojimo valgymo elgsena dažniausiai yra susijusi su mažesniu kūno svoriu tarp nutukusių asmenų [44]. Tačiau vis dar trūksta įrodymų, kad kognityvinės kontrolės tipas (suvaržytas-sąmoningas valgymas) visais atvejais yra naudingas ir veiksmingas svorio valdymui.

Kognityvinę valgymo elgseną mokslininkai taip pat dažnai atskleidžia tarp normalaus (pagal PSO KMI rekomendacijas) kūno svorio žmonių. Tačiau vis dar lieka neaišku, ar neigiamos psichologinės charakteristikos (pvz.: valgymų sutrikimų pasireiškimas ir suprastėjusi savijauta) yra griežtų dietų laikymosi priežastis ar tai yra kognityviniam valgymo elgsenai būdinga įprastinė maisto apribojimo pasekmė. Vienoje studijoje buvo tirtos šios valgymo elgsenos tipo sąsajos su psichologiniais veiksniais tarp kitų, tam tikrą maistą ribojančių, penkių skirtingų mitybos modelių atstovų: vegetarų, veganų, paleo, beglitiminės dietos šalininkų ir asmenų, metančių svorį. Kontrolės grupei buvo priskirti asmenys, kurie nesilaikė jokio specifinio mitybos režimo ir maitinosi įprastai. Rezultatai parodė, kad asmenys, siekiantys svorio praradimo, turėjo daugiau neigiamų

20 psichologinių charakteristikų, būdingų valgymo elgsenos sutrikimų simptomams ir didesniam maisto potraukiui [45].

Nekontroliuojamas valgymas yra siejamas su nevaldomu polinkiu persivalgyti dėl prarastos kontrolės ir subjektyvaus alkio jausmo. Šiam valgymo elgsenos tipui didelę įtaką turi socialinė aplinka, nes asmuo gali būti verčiamas valgyti kitų ir valgymas tapti tarsi mechaniškas ir neapgalvotas veiksmas [10].

Nekontroliuojamam valgymui yra būdinga nevalingai suvalgyti dideles maisto porcijas vienu metu, net jei asmuo ir nejaučia alkio ar nėra apetito. Kai kuriais atvejais persivalgius gali apimti gėdos ar kaltės jausmas. Taip pat su nekontroliuojamu valgymu aptiktos svorio stigmos sąsajos [40]. Vienoje studijoje buvo apžvelgtas su svorio stigma susijęs teorinis modelis, kuris šį fenotipą prilygino „užburto rato“ reiškiniui, kuriame nustatyti ryšiai tarp valgymo elgsenos ir patiriamos stigmos. Sudėtingą mechanizmą galima paaiškinti paprastai: patiriama stigma sukelia stresą, dėl kurio padidėja kortizolio lygis ir asmuo yra prarasdamas kontrolę neatsispiria pagundoms ir suvartoja neracionalų maisto kiekį, kuris skatina svorio priaugį [40,46]. Taigi, stresas ir emocijos turi įtakos valgymo elgsenai ir tai gali būti siejama su gausesniu maisto suvartojimu.

Nekontroliuojamo valgymo fenotipas taip pat dažnai gali būti susijęs su emociniu valgymu. Vienoje studijoje buvo tirtas emocijų susitelkimo terapijos (angl. emotion focused therapy) efektyvumas. Šeši intervencijos dalyviai buvo vertinami dėl besaikio psichopatologinio valgymo ir emocijų reguliavimo sunkumų. Po 12 savaičių trukusios terapijos buvo nustatytas pacientų teigiami pokyčiai: besaikio valgymo ar jų epizodų pasireiškimo sumažėjimas, taip pat pakitęs požiūris į kūno formos problemas, sumažėjęs nerimas ir bendrai pagerėjęs emocijų reguliavimas ir sumažėjęs aleksitimiškumas (nesugebėjimas apdoroti ir reguliuoti emocinės informacijos) [47]. Galima prielaida, kad per šį trumpą laiko tarpą buvo pasiekta tik momentinių rezultatų, tačiau studijos autoriai atkreipia dėmesį į šios technikos taikymą ir tolimesnių tyrimų poreikį tiriant ilgesnį laiko tarpą.

Emocinis valgymas yra susijęs su polinkiu persivalgyti, reaguojant į emocines būsenas. Nors dauguma tyrėjų emocinį valgymą vienareikšmiškai sieja su negatyviomis emocijomis, aptikta keleta studijų, kurios nustatė, kad šiam tipui būdinga elgsena gali pasireikšti ir dėl pozityvių emocijų [39,40]. Emociniai valgytojai, siekiantys nuslopinti neigiamas emocijas, pavyzdžiui, depresiją, nuobodulį, liūdesį – įprastai vartoja daug riebalų, cukraus ir kalorijų turintį maistą, tačiau tai nėra būtina sąlyga. Šis valgymo elgsenos tipas susilaukia vis daugiau tyrėjų dėmesio dėl galimo neigiamo poveikio sveikatai ir kūno svoriui [50].

Gebėjimas tiksliai identifikuoti jaučiamas emocijas ir nukreipti jas norima linkme siejasi su emociniu intelektu [51]. Taip pat aptiktas emocinio valgymo ir depresijos ryšys. Tyrimas atskleidė,

21 jog depresijos simptomai buvo susiję su emociniu valgymu pasižyminčia elgsena ir su tuo susijusiu KMI padidėjimu [52].

Kitame tyrime taikant daugialypę regresiją buvo siekiama nustatyti, kaip specifiniai emocijų reguliavimo sunkumai yra susiję su emociniu persivalgymu ir bendrąja valgymo patologija. Nustatyta, kad emocinių reakcijų ignoravimas ir sunkumai įsitraukiant į tikslą orientuotą elgesį stipriai siejasi su valgymo sutrikimais [53]. Taigi, emocijų stebėjimas ir jų kontroliavimas yra būtina sąlyga siekiant išvengti valgymo pasekmių, tokių kaip svorio prieaugio ar valgymo sutrikimų atsiradimui.

1.5.Svorio kontrolės ypatumai

Pagal svorio gydymo algoritmą ir atsižvelgiant į asmens turimą KMI, svorio kontrolei yra taikomos skirtingos priemonės. Jei KMI priskiriamas į antsvoriui būdingas ribas, tuomet pakanka gyvensenos korekcijų (mitybos režimo, fizinio aktyvumo, elgsenos terapijos), tačiau jei yra gretutinių ligų ar KMI yra priskiriamas nutukimo kategorijai – rekomenduojamos papildomos farmakoterapinės ir chirurginės priemonės [5]. Tačiau visais svorio korekcijos atvejais gyvensenos modifikacijų priemonės iš esmės yra pirmaeilės.

Rekomenduojamas adekvatus svorio mažinimo tikslas per pusmetį yra 5-10% nuo pradinio svorio. Magkos ir kt. tyrinėtojai įrodė nutukusių asmenų svorio kritimo poveikį metabolinei organizmo funkcijai. Net ir 5 proc. svorio netekimas nuo bendros kūno masės turi didelę naudą sveikatai, įskaitant sumažėjusį visceralinių riebalų kiekį, padidėjusį jautrumą insulinui, pagerėjusioms β-ląstelių funkcijas [33]. O papildomas svorio netekimas gali turėti įtakos dar geresniems kardiometaboliniams rezultatams.

Gydomajam mitybos režimui (dietai) galima priskirti įvairius visuomenėje būdingus ritualus: kalorijų skaičiavimą, tam tikrų maisto produktų ribojimą, maisto svėrimąsi, porcijų mažinimą, nevalgymą po tam tikrų valandų ir pan. Taip pat dietos skirstomos pagal suvartojamą kalorijų kiekį ar maistinių medžiagų pasiskirstymą [5,23,38,41].

Literatūroje aptinkamos išvados, jog daugeliu atvejų, kai laikomasi itin griežtų dietų, svoris turi polinkį sugrįžti, o kartais gali tapti netgi didesnis negu prieš laikantis mitybos režimo. Pagrindinė dietų nesėkmių priežastis yra ta, kad subalansuota mityba ir sveikatai palanki valgymo elgsena netampa kasdiene gyvenimo būdo dalimi ar jos laikomasi savavališkai nepasikonsultavus su specialistais [38]. Dietos nutraukimas gali sukelti gėdos ir kaltės jausmą dėl kurių grįžta buvę valgymo įpročiai [40].

Prie konservatyviųjų gydymo priemonių, be valgymo elgsenos ir mitybos korekcijos, yra priskiriamas ir fizinis aktyvumas. Fizinio aktyvumo nauda siejama ne tik su bendros fizinės būklės ir pajėgumo pagerėjimu, bet ir su riebalų pokyčiais (sumažėja pilvo riebalų ir padidėja liesųjų

22 audinių – raumenų ir kaulų masė), taip pat tinkamai dozuotas fizinis aktyvumas mažina kraujo spaudimą ir pagerina gliukozės toleranciją [23,38]. Lietuvoje atliktame tyrime, kuriame dalyvavo 11 nutukusių asmenų, gauti rezultatai parodė, kad tris mėnesius trunkantis aerobinio krūvio taikymas naudojant kardiotreniruoklius ir stebint širdies susitraukimų dažnį bei 12,5 proc. apribojant bendrą paros kalorijų kiekį, turi įtakos svorio pokyčiams (KMI sumažėjimui) ir kognityvinėms funkcijoms (pagerėjo verbalinė ir ilgalaikė atmintis, taip pat judesių valdymo reakcijos laikas) [54]. Tačiau lėtinių ligų atveju prieš skiriant individualizuotas rekomendacijas būtina įvertinti fizinio aktyvumo kontraindikacijas [55]. Individualizuotas fizinio aktyvumo receptas sudaromas atsižvelgiant į paciento situaciją, asmeninius poreikius ir tik tada yra nustatomi tinkamiausi fizinio aktyvumo tipo, dažnio, intensyvumo bei trukmės kriterijai. Vienoje studijoje pastebėta, kad net ir trumpa, laiko atžvilgiu minimali intervencija (angl. brief intervention) pirminėje sveikatos priežiūroje gali būti efektyvi priemonė, kuri paskatina pacientus padidinti fizinį aktyvumą. CD ir AH sergantiems pacientams, kuriems būdingas sėslus gyvenimo būdas, buvo skirtos individualios fizinio aktyvumo rekomendacijos po kurių laikymosi, praėjus 3 mėn., buvo sulaukta teigiamų rezultatų: pacientai padidino motyvaciją ir sėkmingai įsitraukė į kasdienes fizinio aktyvumo veiklas, taip pat subjektyviai vertinant sveikatą buvo gauti rezultatai, susiję su gliukozės kiekio kraujyje ir kraujospūdžio rodiklių stabilizavavimu [56]. O Lietuvoje atliktas tyrimas atskleidė, kad du mėnesius trukusi gyvensenos keitimo intervencija, kurioje dalyviams buvo sudaryti individualūs fizinio aktyvumo receptai, turėjo įtakos pacientų objektyviems fizinės būklės rodikliams: kūno svoriui ir KMI mažėjimui, taip pat pulso ramybėje ir sistolinio arterinio kraujo spaudimo reikšmių sumažėjimui [57].

Literatūroje aptinkama daugelis svorio mažinimo intervencijų. Kai kurios įtraukia tik mitybos priemones, kitos akcentuoja tik fizinio aktyvumo svarbą. Aptikta užsienio studija, kuri siekė palyginti skirtingų intervencijų efektyvumą. Buvo nustatyta, kad kombinuotos intervencijos, įskaitant 3 minėtus aspektus: mitybą, fizinį aktyvumą ir elgesio modifikacijos priemones, yra veiksmingiausia kombinacija, siekiant svorio mažinimo ilgalaikėje perspektyvoje ir išvengiant svorio sugrįžimo. Be to, šiame tyrime analizuotos vienkomponentės priemonės (tik mityba ar fiziniu aktyvumu pagrįstos intervencijos) taip pat suteikė reikšmingų rezultatų, tačiau trumpalaikių, nes svoris po tam tikro laiko atsistatė [58]. Taigi galima prielaida, kad tinkamai parinktų kombinuotų priemonių visuma gali pasiekti ilgalaikių teigiamų svorio korekcijos rezultatų.

Chirurginis nutukimo gydymas (bariatrinė chirurgija). Šiuo metu Lietuvoje taikomos skrandžio mažinimo operacijos, kurios pasaulyje pradėtos taikyti daugiau nei prieš 50 metų. Be populiariausių (skrandžio tūrį mažinančių) yra taikomos mišraus poveikio procedūros – skrandžio apjuosimas reguliuojama juosta, vertikalioji skrandžio rezekcija, skrandžio ir tuščiosios žarnos apylankos ir kitos operacijos [5]. Bariatrinė chirurgija įprastai skiriama sunkiausiems nutukimo

23 atvejams ar po ilgų nesėkmingų gyvensenos korekcijų bandymų. Tačiau prieš tai privalu apsvarstyti ir įvertinti operacijų būtinybę dėl pooperacinių komplikacijų rizikos. O valgymo elgsena išlieka ne mažiau svarbi ir po atliktų intervencijų, norint išvengti svorio sugrįžimo [59]. Todėl mitybos, kaip prioritetinės priemonės, edukacija ir integravimas į intervencijos gali suteikti visokeriopos naudos

1.6. Transteoretinis modelis

Be jau minėtų svorio kontroliavimo priemonių taip pat egzistuoja ir elgsenos modifikacijos priemonės. Svorio kontrolėje svarbu suvokti su tuo susijusių elgesio pokyčių procesą. Tai gali paaiškinti integracinis, biopsihosocialinis modelis, skirtas konceptualizuoti elgseną. Vienas iš jų yra elgesio keitimo stadijų modelis (angl. The stages of change model), sukurtas autorių J. Prochaska ir C. DiClemente 1982 m. Pirmiausia jis buvo aprašytas ir taikytas siekiant paaiškinti tik vieną specifinį elgesio tipą – rūkymą, ir tik vėliau buvo bandyta juos pritaikyti platesniam su sveikata susijusio elgesio tipų spektrui, kurių tarpe ir svorio kontrolė [60,61]. Todėl šis modelis dažnai vadinamas transteoriniu. Taikant šį modelį praktikoje, autoriai pabrėžia, kad elgesio keitimas, konkrečiu atveju mažinant svorį, yra ilgas procesas, o ne staigus momentinis įvykis.

Pagal šį modelį galima įvertinti asmens pasirengimą keisti elgseną priskiriant jį tam tikrai stadijai. Autoriai akcentuoja, kad asmuo gali būti pasirengęs pokyčiams tik tuo atveju, kai asmeniškai jaučia norą ir pasiryžimą keistis, o ne tada, kai kiti daro įtaką tokių sprendimų priėmimui ir yra verčiami kitų. Todėl svarbu atsižvelgti į skirtingą motyvaciją keisti savo elgesį ir skirtingą pasirengimą keistis.

Nors įprastai pasirengimo elgsenos pokyčiams stadijų modelis vaizduojamas rato principu, literatūroje aptinkamas kitas Diclemente‘s pasiūlytas labiau struktūruotas pokyčių stadijų vaizdavimo būdas, kuris atspindi ne tik stadijas, bet ir patį pokyčių procesą veikiančius veiksnius [61]. Pokyčių stadijų ryšiai ir jiems pagrindiniai veiksniai, kurie turi įtakos tam konkrečiose stadijose pavaizduoti 1 paveiksle.

24 1 pav. Elgsenos pokyčių stadijų procesas pagal Diclemente [61]

Elgesio keitimo stadijų modelyje išskiriamos 6 elgesio keitimo stadijos:

1. Prekontempliacija – iki svarstymo stadija (angl. pre-contemplation). Šioje stadijoje žmogus dar nėra galutinai apsisprendęs keisti elgesio ir net nemano, kad turi problemų. Tam turi įtakos asmeniniai įsitikinimai ir aplinkos įtaka.

2. Kontempliacija – svarstymo stadija (angl. contemplation). Žmogus suvokia, kad turi problemų, ir pradeda svarstyti, jog reikėtų kažką daryti, įvardydamas visus motyvuojančius ir trukdančius veiksnius. Jei žmogus neturi intencijos keistis, jis pastebi daugiau to elgesio keitimo trūkumų negu privalumų. Kitu atveju, pereinant iš vienos elgesio keitimo stadijos asmuo įžvelgia vis daugiau elgsenos keitimo privalumų aptariant galimas kliūtis bei jų išvengimo ar įveikimo būdus [61].

3. Pasiruošimo stadija – (angl. preparation). Asmuo ryžtasi imtis tam tikrų veiksmų artimiausioje ateityje (bent per artimiausią mėnesį) ir gali pradėti keisti savo elgseną.

4. Veiksmų stadija (angl. action). Asmuo aktyviai imasi konkrečių veiksmų. Prie šios stadijos asmuo priskiriamas tuomet, kai užsibrėžto tikslo siekia ne mažiau kaip pusmetį.

5. Palaikymo stadija (angl. maintenance). Nors asmuo jau pasiekė numatytų rezultatų, tačiau ši stadija kelia susirūpinimą tuo, kad vis dar išlieka tikimybė, jog asmuo pradės vėl elgtis taip, kaip anksčiau. Šioje stadijoje itin svarbi tinkama aplinka ir aplinkinių palaikymas. Ši stadija trunka tol, kol žmogus sąmoningai eliminuoja visą nepageidaujamą elgesį, o siektini pokyčių rezultatai stabilizuojasi.

25 6. Atkryčio (angl. relapse). Asmuo grįžtą prie prieš tai buvusių gyvensenos įpročių. Priklausomai nuo pradžioje turimų ir jau pasiektų pokyčių atotrūkio (skirtumo), asmuo gali pereiti į bet kurią ankstesnę stadiją. Tačiau laikui bėgant, susimąsčius ir perdėliojant asmeninius prioritetus, iš šios stadijos asmuo gali pereiti į bet kurią kitą stadiją.

Pastebėta, kad asmenys, kurių pasirengimas keisti elgseną priklauso iki svarstymo stadijai, yra nelinkę savanoriškai sutikti dalyvauti individualiose konsultavimo intervencijose [62]. Nustačius, kurioje stadijoje asmuo yra, galima numatyti kokie postūmiai ar intervencijos gali duoti didžiausią efektyvumą.

Pereinant iš prekontempliacijos į kontempliacijos stadiją prasmę įgauna asmens motyvacija, kuri suvokiama kaip individualus noras keisti savo elgesį. Tyrimai rodo, kad beveik pusė asmenų, priklausančių rizikos grupei dėl netinkamų įpročių, nepasirengę keisti savo elgesio įpročių ir yra pradinėse elgesio keitimo stadijose. Todėl svarbiausia didinti kliento vidinę motyvaciją. Noras keistis turi kilti iš vidaus, o ne skatinamas išorinių stimulų ir pats asmuo turi konkrečiai įvardinti argumentus kodėl nori keistis [11,60].

Tarp veiksmų ir palaikymų stadijų svorio reguliacijos kontekste svarbus ir saviveiksmingumas (angl. self-efficacy) terminas, kuris atspindi vidinį pasitikėjimą savo kompetencija valdyti ir kontroliuoti situaciją. XX a. pabaigoje, socialinės kognityvinės (pažinimo) teorijos pradininkas Bandura (1997) aiškindamas su sveikata susijusius elgsenos pokyčius pasitelkė elgesio ir aplinkos veiksnių sąveiką [63]. Teorijoje buvo aiškinama, kad žmonės mokosi ir keičia savo elgesį per asmeninių, elgesio ir aplinkos veiksnių sąveiką: žmogaus elgesį veikia aplinka, tačiau ir aplinką gali keisti žmogaus elgesys. Aukštu saviveiksmingumu pasižymintis pacientas savo atkaklumu ir ištvermingumu, sugeba įveikti pagundas, ir gali būti pavyzdžiui siejamas noru persivalgyti įvairiose situacijose [64]. Tuo tarpu žemas saviveiksmingumas yra siejamas su rizikos neįvertinimu ir neadekvačiu bei neapgalvotu elgesiu. Todėl asmuo, pasiekęs veiksmų stadiją vis dar gali būti veikiamas išorinių dirgiklių, tačiau ar bus pasiekta pokyčių palaikymo stadija, priklauso nuo asmeninių pastangų ir įsitikinimų. Taigi, saviveiksmingumas yra svorio valdymo ir palaikymo prediktorius.

Anot Diclemente, PSPĮ yra tarsi vartai į sveikatai palankesnio elgesio kitimą, o sveikatos priežiūros paslaugų teikėjai, taikydami šį modelį praktikoje, gali sumažinti sveikatos priežiūros išlaidas [61]. Psichikos sveikatos paslaugų, tarp kurių ir elgesio modifikacija grįstos intervencijos gali suteikti geriausius rezultatus rūpinantis žmonėmis, turinčiais kompleksinių problemų.

Įsivertinus asmens pasirengimą pokyčiams, vienas iš psichologinių metodų stiprinti pacientų motyvaciją pokyčiams ir didinti saviveiksmingumą yra motyvacinis pokalbis, kuris vis dažniau tam tikrais atvejais taikomas ir sveikatos priežiūros srityje. Motyvuojantis interviu (angl. Motivational interviewing) – viena iš efektyviausių priemonių, apimanti įvairius psichoterapijos modelius ir

26 elgesio keitimą aiškinančias teorijas bei technikas [60,65]. Tai palaikymu paremta strategija, kuri paskatina asmenį keistis, stiprinant jo vidinę motyvaciją. Empatiškumu ir įsiklausymu grįstas bendravimas, ieškant jam priimtinų problemos sprendimo būdų, išsikeliant realius tikslus yra ypač aktualus svorio kontrolėje.

Naudojant šį modelį kartu su mitybos ar fizinės veiklos priemonėmis arba jų kombinaciją, intervencinėse studijose buvo pateikti akivaizdūs įrodymai, kad šio modelio naudojimas praktikose lemia ilgalaikį svorio kritimą [69].

Be šios elgesio modifikacijos priemonės, šiuolaikinėje visuomenėje vis daugiau susidomėjimo sulaukia dėmesingo valgymo ir naujesnės intuityvios mitybos sampratos [66]. Dėmesingas (sąmoningas) valgymas reikalauja sutelkti visas pastangas į patį valgymo patyrimą, tiek į organizmo (vidinius) veiksnius, tiek į aplinkos (išorės). Taip pat vienas iš šios praktikos principų yra tai, jog atkreipiamas dėmesys į alkio pojūčius ir nustatomas ar alkis yra psichologinis, susijęs su emocijomis, ar fizinis. Sąmoningumo praktika gali būti veiksmingas būdas sumažinti probleminio mitybos elgesio ir su tuo susijusių valgymo sutrikimų pasireiškimą.

Viena studija aprašė 8 savaites trukusią intervenciją, kurioje buvo taikyta sąmoningumu grįsta praktika su penkiais pagrindiniais komponentais:

● Sąmoningas valgymas (atkreipiant dėmesį į skonį);

● Fizinių pojūčių suvokimas (alkio, sotumo, troškulio ir streso);

● Su mitybos įpročiais susijusių minčių ir jausmų suvokimas (vidiniai įsitikinimai, lūkesčiai, baimė, liūdesys, gėda ir kaltė);

● Savo pojūčių, jausmų ir kūno priėmimas;

● Sąmoningumo ir nuoseklaus kasdienių valgymo įpročių keitimas.

Po šios intervencijos nustatyta, kad dalyvavę asmenys vėliau pasižymėjo mažesniu emocinio valgymo pasireiškimo, palyginus su kontroles grupe [67]. Taigi, viena iš priemonių, keičiant santykį su maisto vartojimu yra dėmesingumu paremta technika. Apžvalgoje, kurioje buvo analizuotos 21 studijų dėmesingo įsisąmonimu grįstų valgymo elgsenos keitimo praktikų efektyvumas tarp nutukusių žmonių, paaiškėjo, kad tai iš tiesų yra veiksminga priemonė [68]. Taigi, tikslinėms grupės, turinčioms valgymo elgsenos problemų, taikant šias praktikas galima koreguoti mitybos įpročius.

Mokslinėje literatūroje aptinkama ir kitų įvairių sveikatos elgsenos koncepcijų, kurios pagrinde remiasi prielaida, kad elgsena, žinios ir požiūris yra susiję dalykai ir tarp jų egzistuoja santykinai stabilūs ryšiai. Paprasčiau negu transteoretiniame modelyje šie ryšiai kitaip gali būti įvardinami ,,KAB’’ formule (angl. Knowledge-Attitude-Behavior) [13]. Kasdieninis sveikatos tausojimas yra ypač aktualus sergantiems LNL [14]. Todėl gautos žinios yra svarbus aspektas

27 priimant sprendimus ir siekiant elgesio keitimosi. Turimas didelis svoris, apsunkinantis LNL eigą, gali tapti priežastimi koreguoti gyvensenos įpročius.

Taigi, apibendrinant galima teigti, jog elgsenos proceso suvokimas gali būti naudingas tiek pacientui, tiek sveikatos priežiūros specialistui. Komunikacijos dėka galima įvertinti asmens individualią situaciją, esamą pokyčių stadiją elgsenos keitimo (svorio valdymo) procese ir pagal tai parinkti atitinkamas intervencijas. Asmenims, kurie yra iki svarstymo ar svarstymo stadijose, labiausiai tinka naudoti psichoedukacines priemones, siekiant padidinti motyvaciją. O esantiems tolimesnėse stadijose taikyti psichoterapines elgesio strategijas, paremtas sąmoningumo ir saviveiksmingumo didinimu.

28

2. TYRIMO METODIKA

2.1. Tyrimo organizavimas ir kontingentas

Vienmomentinis epidemiologinis tyrimas buvo vykdomas 2018 m. gruodžio mėnesį keturiose gydymo įstaigose.

Tiriamieji – pacientai, besigydantys LSMUL KK Šeimos medicinos klinikoje, Kardiologijos klinikoje, Endokrinologijos klinikoje bei „Altamedica“ šeimos medicinos centre.

Iš viso buvo išdalinta 130 anoniminių anketų, iš jų sugrįžo 116 anketos. 7 anketos buvo pašalintos iš tyrimo dėl nenurodytos diagnozės, paciento amžiaus (vyresni nei 65 metai). 3 anketos buvo pašalintos dėl praeityje turėtos bariatrinės intervencijos. Viso į analizę buvo įtraukta 106 tiriamųjų duomenų. Apklausos atsako dažnis – 81,5 proc.

Tiriamojo kontingento atranka. Imtis sudaryta netikimybiniu patogiosios atrankos būdu. Įtraukimo kriterijai:

● Tiriamieji yra 18–65 metų (imtinai) amžiaus. ● Savanoriškai sutikę dalyvauti tyrime.

● Sergantys bent viena lėtine neinfekcine liga (išemine širdies liga, arterine hipertenzija II tipo cukriniu diabetu ar nutukimu).

● Būdingas kūno svorio padidėjimas vertinant subjektyviai (arba KMI nuo 25 kg /m2_).

● Sąmoningi, kalbantys, suprantantys ir rašantys lietuvių kalba.

● Per pastaruosius 6 mėn. neturėję operacijų ar ūmių būklių (pvz.: miokardo infarkto ar diabetinės komos).

Atmetimo kriterijai:

● Nesutikimas dalyvauti apklausoje. ● Netinkamai užpildyta anketa.

● Asmuo neturi diagnozuotos lėtinės ligos (iš klausimyne pateikto sąrašo), nežino tikslios diagnozės ar ligos kodo.

● Tiriamoji yra nėščia, žindanti moteris ar asmuo yra sportiško kūno sudėjimo su išvystytais raumenimis (šios žmonių grupės yra netinkamos dėl galimos netikslingos KMI interpretacijos). ● Pagal pateiktus duomenis (ūgį ir svorį), tiriamojo (-osios) KMI vertinant objektyviai ≤ 25

kg/m2.

● Asmeniui praeityje buvo atlikta bariatrinė operacija (pvz.: skrandžio mažinimo).

Tyrimo organizavimas. Pirmajame tyrimo etape buvo atliekamas pilotinis (bandomasis) tyrimas, siekiant tyrimo metodiką patikrinti nedidelėje imtyje, kuris buvo atliekamas LSMUL KK Šeimos medicinos klinikoje. Šio tyrimo metu ,,Širdies ir kraujagyslių ligų ir cukrinio diabeto rizikos

29 asmenų sveikatos stiprinimo mokymų’’ programoje, patvirtintoje LR sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. V-913, rudenį dalyvavusiems pacientams iš viso buvo išdalinta 10 anketų. Bandomasis tyrimas buvo reikalingas sužinoti respondentų reakciją ir nuomonę į tyrimo procedūrą – ar visi anketos klausimai yra priimtini, lengvai suprantami, išdėstyti logiška seka. Išsiaiškinta, kad dauguma respondentų yra suinteresuoti ir geranoriškai sutinka dalyvauti tokio pobūdžio tyrime. Tačiau atsižvelgus į tyrimo dalyvių išsakytą kritiką, atliktos nežymios klausimyno korekcijos: pakoreguota vieno klausimo formuluotė, taip pat nežymiai pakeistas klausimų eiliškumas ir patobulintas klausimyno dizainas. Teiginiai buvo priskirti į atskirus segmentus (dalis), jog respondentui būtų lengviau suprasti ir patogiau atsakinėti. Vidutiniškai tyrimo dalyviui anketos pildymas pareikalavo apie 20 min. laiko. Pagal tai buvo įvertintas klausimyno tinkamumas ir suplanuotas didesnis momentinis tyrimas.

Tyrimas vyko anoniminės anketinės apklausos būdu apklausus pacientus tiek besilankančius ambulatoriniame skyriuje (konsultacijų ar profilaktinio patikrinimo tikslais), tiek hospitalizuotus stacionare (tyrimo metu neturintiems ūmių ligos būklių ir nesantiems po operaciniame laikotarpyje). Atsižvelgus į sveikatos įstaigos teikiamas paslaugas, ambulatorijos skyriuje daugiausia anketas dalijo medicinos personalo darbuotojai (gydytojai ar slaugytojai), o stacionare (išeminės širdies ligos skyriuje ir diabetologijos sektoriuje) tyrimą atliko pati tyrėja. Taip pat buvo atsižvelgiama į sutikusiųjų dalyvauti tyrime turimą laiką: kai kuriems pacientams anketos buvo paliktos prašant užpildyti savarankiškai ir po to surenkamos tą pačią ar sekančią dieną. Nepanorusiems pildyti anketas individualiai ar atsižvelgus į vyresnį amžių, anketos buvo užpildomos tyrėjai žodžiu užduodant klausimus.

Tyrimo etika. Prieš pradedant atlikti tyrimą, buvo gauti visų sveikatos priežiūros įstaigų raštiški vadovų sutikimai. Tyrimui atlikti gautas LSMU Bioetikos centro pritarimas Nr. BEC-GV(M)-39 (1 priedas). Tyrimo dalyviai buvo apklausiami raštu pateikus anoniminę anketą, kuri užtikrina respondentų konfidencialumą, nes asmeninių duomenų (tiriamųjų vardų, pavardžių, adresų, ligos istorijų kortelių numerių) nebuvo klausiama. Taip pat buvo supažindinama su tyrimo tikslu, pildymo taisyklėmis, vidutiniškai reikalingu laiko resurso kiekiu bei informuota, kad surinkti apibendrinti duomenys bus panaudoti tik moksliniais tikslais.

30 2.2. Tyrimo instrumentai

Tyrimo instrumentas – anoniminė anketa. Respondentams buvo pateikiamos anketos, sudarytos iš 39 klausimų (2 priedas). Anketa buvo sudaryta atsižvelgiant į išsikeltus uždavinius ir remiantis moksline literatūra. Iš viso anketą sudaro 4 dalys.

Pirmoje dalyje pirmuoju pusiau atviru klausimu buvo prašoma parašyti apie pacientui diagnozuotą lėtinę ligą (-as) arba pažymėti iš sąrašo, kuriame nurodytos dažniausiai pasitaikančios ligos, atsižvelgiant į tyrimo atlikimo vietas. Dėl duomenų tikslumo, patikimumo, bei siekiant išvengti tyrimo rezultatų nukrypimo dėl subjektyvios pacientų būklės ar ligos vertinimo, buvo pageidaujama, jog esant galimybei į šį klausimą atsakytų sveikatos priežiūros įstaigoje dirbantis asmuo, prisidėjęs prie tyrimo vykdymo ir objektyviai pažymėtų pacientui būdingą diagnozę. Kiti šeši uždari klausimai yra skirti sužinoti bendrą socialinę–demografinę situaciją. Šiais klausimais respondentų klausiama apie lytį, amžių, gyvenamąją vietą, išsilavinimą, pagrindinį užsiėmimą ir šeiminę padėtį.

Antroji dalis buvo apie antropometrinius duomenis ir subjektyvų svorio bei sveikatos vertinimą. Respondentų prašyta parašyti jų ūgį, svorį, svėrimosi ypatumus ir subjektyvų kūno svorio ir asmeninės sveikatos vertinimą. Taip pat buvo įdomi respondentų nuomonė apie labiausiai sveikatą lemiantį veiksnį.

Trečioji dalis ,,valgymo elgsena“ skirta tiriamųjų valgymo reguliarumui, saviveiksmingumo (atsilaikyti nuo persivalgymo tam tikrose situacijose), produktų rinkimosi prioritetų ir valgymo elgsenos tipui nustatymo analizei.

Ketvirtoje dalyje ,,svorio kontrolė’’ buvo analizuojami respondentų svorio kontrolės ypatumai: apie svorio metimo ir išlaikymo niuansus, praeityje taikytas priemonės kūno svorio reguliavimui ir jų sėkmingumą, labiausiai motyvuojančius ir trikdančius veiksnius, turinčius įtakos svorio metimui. Taip pat buvo siekiama įvertinti respondentų žinias apie nutukimo rizikas žmogaus sveikatai uždavus atvirą klausimą ir naudojant validuoto klausimyno teiginius.

Be autorės sukurtų klausimų tyrimo instrumentuotėje buvo panaudoti moksliniai užsienio autorių sukurti klausimynai:

1.Trijų faktorių valgymo klausimynas (angl. Three factor eating questionnaire TFEQ-R18) tai yra vienas iš plačiausiai naudojamų klausimynų, skirtų įvertinti valgymo elgsenos tipą žmonėms, turintiems antsvorį ir nutukimą. Pradinėje originalioje versijoje buvo 51 elementai [70]. Tačiau iškilus susirūpinimui dėl jo veiksnių struktūros ir stabilumo buvo sukurta trumpesnė, 18 elementų versiją [10]. Šį klausimyną sudaro 18 elementų ir 17 iš jų turi 4 balų atsako skalę, o vienas elementas reitinguojamas skalėje nuo 1-8. Siekiant išsiaiškinti kuriam valgymo elgsenos tipui

31 pacientas priklauso, gauti įverčiai buvo tranformuojami pagal skalės autorių nurodytas formules. Ši trumpesnė versija pasižymi geresnėmis instrumento psichometrinėmis savybėmis. Instrumentas susideda iš trijų subkategorijų:

1) Kognityvinis apribojimas apibrėžiamas kaip sąmoningas maisto vartojimas, kuriuo siekiama kontroliuoti kūno svorį ir (arba) skatinti svorio mažėjimą.

2) Nekontroliuojamas valgymas – įvertinamas polinkis persivalgyti dėl prarastos kontrolės ir subjektyvaus alkio jausmo.

3) Emocinis valgymas, kuris susijęs su polinkiu persivalgyti, reaguojant į neigiamas emocines būsenas. Šiame tyrime skalių Apie šių subskalių ypatumus plačiau buvo aprašoma literatūros analizėje. Šis klausimynas yra plačiai naudojamas tiek bendroje populiacijoje, tiek specifiškai tarp antsvorį ar nutukimą turinčių pacientų [10].

Atskirų subskalių Cronbacho alfa koeficientai yra pateikiami 1 lentelėje.

Skalė Elementų kiekis Cronbacho alfa Kognityvinis susilaikymas 6 0,861 Nekontroliuojamas valgymas 9 0,600 Emocinis valgymas 3 0,789

1 lentelė. Trijų faktorių valgymo klausimyno subskalių vidinio suderintumo koeficientai

Šiam tyrimui buvo gautas raštiškas autoriaus Jan Karlsson leidimas naudoti klausimyną šiame tyrime. Tiriamosios žiniomis, šis klausimynas Lietuvos populiacijoje buvo naudotas dviejuose disertacijos darbuose [30,59]. Vienos iš jų autorės – A.Raskilienės ir jos darbo vadovės buvo suteiktas žodinis leidimas naudoti jau į lietuvių kalbą išverstas klausimų formuluotes. Pasitarus su pirminiu klausimyno autoriumi ir gavus patarimą, pagrindžiantį dar naujesnės klausimyno versijos (TFEQ-R18v2) plėtotę, pirmasis klausimyno teiginys buvo performuluotas, atsižvelgiant į mėsos nevalgančius bei vegetarizmą ar veganizmą propaguojančius asmenis.

2.Svorio kontrolės saviveiksmingumo klausimyno trumpoji versija (angl. Weight Efficacy Lifestyle Questionnaire shortform (WEL-SF)), kuri susideda iš 8 teiginių [64]. Respondentų buvo prašoma pažymėti jiems labiausiai tinkantį variantą, apibūdinantį individualius įsitikinimus kaip asmuo savimi pasitiki, kad galės susilaikyti nuo persivalgymo pateiktose situacijose. Didesnis bendrai surinktų balų skaičius reiškia didesnį veiksmingumą. Buvo gautas Grenchen E. Ames