MEDICINOS AKADEMIJA FARMACIJOS FAKULTETAS
VAISTŲ TECHNOLOGIJOS IR SOCIALINĖS FARMACIJOS KATEDRA
Povilas Ţukauskas
LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETO FARMACIJOS FAKULTETO STUDENTŲ ŠEIMŲ NAMŲ VAISTINĖLIŲ SUDĖTIS IR SAVIGYDOS YPATYBĖS
Magistro baigiamasis darbas
Darbo vadovai: doc. dr. R. Radţiūnas (2012/2013 m.m.)
lekt. dr. J. Daukšienė (2011/2012 m.)
TURINYS
SĄVOKOS ... 4
SANTRUMPOS ... 7
1. ĮVADAS ... 8
2. DARBO TIKSLAS IR UŢDAVINIAI ... 9
3. LITERATŪROS APŢVALGA ... 10
3.1 Savigyda ... 10
3.2 Namų vaistinėlė ... 12
3.3 Būtinoji farmacinė informacija ... 13
3.4 Vaistininko įtaka gerinant savigydos įpročius ir racionalų vaistų vartojimą ... 16
3.5 Farmacinė rūpyba, farmacinė paslauga ... 18
4. TYRIMO METODIKA IR METODAI... 21
5. REZULTATAI ... 28
5.1 Tinkamumo vartoti terminai ... 28
5.2 Vaistinėlės laikymo vieta ... 30
5.3 Vaistų laikymas ... 31
5.4 Šeimos narių vaistų laikymo vieta ... 32
5.5 Vaistų sudėliojimo tvarka vaistinėlėje... 34
5.6 Vaistų pakuotės ... 35
5.7 Informacijos šaltiniai ... 37
5.8 Receptinių ir nereceptinių vaistų kiekiai vaistinėlėse... 38
5.9 Vaistinėlės vertė ... 44 5.10 Atsakingas asmuo ... 46 6. REZULTATŲ APTARIMAS ... 48 7. IŠVADOS ... 50 SANTRAUKA ... 51 SUMMARY ... 52
8. LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 54 9. PRIEDAI ... 57 PADĖKA ... 62
SĄVOKOS
Antibiotikai- medţiagos, naikinančios mikroorganizmus arba slopinančios jų augimą ir dauginimąsi.
Būtinoji farmacinė informacija- minimali farmacinė informacija, būtina pacientui apie vaisto vartojimą, nepageidaujamas reakcijas ir galimas kontraindikacijas.
Dermatitas- dėl alergijos ar kitų prieţasčių sudirgus odai kilęs uţdegimas.
Egzema- neuţkrečiamas, daţnai besikartojantis alerginis odos uţdegimas, dermatito forma. Farmacijos specialistas – vaistininkas, vaistininko padėjėjas (farmakotechnikas) arba Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatyta tvarka jiems prilygintas asmuo.
Farmacinė informacija- bet kokia forma ir bet kokiomis priemonėmis skelbiama ir
platinama informacija apie vaistinio preparato farmacines, klinikines ir farmakologines savybes, taip pat vaistinių preparatų kainos prekybos kataloguose ir kainoraščiuose.
Farmacinė paslauga – vaistininko praktika vaistinėje, apimanti gydytojo išrašytų receptų kontrolę, vertinimą, nereceptinių vaistinių preparatų parinkimą, farmacinės informacijos apie vaistinius preparatus teikimą gyventojams, sveikatos prieţiūros ir farmacijos specialistams, taip pat jų
konsultavimą.
Farmacinė rūpyba- tai atsakingas gydymas vaistais, kurio tikslas – pasiekti neabejotinų rezultatų, pagerinančių paciento gyvenimo kokybę.
Hemorojus- išangės ir tiesiosios ţarnos venų mazginis išsiplėtimas.
Informacinis lapelis (pakuotės lapelis)– vartotojui informuoti skirtas lapelis, pateikiamas kartu su vaistiniu preparatu.
Išorinė pakuotė– pakuotė, į kurią įdėta vidinė pakuotė. Konjuktyvitas– akių junginės uţdegimas.
Laikymo sąlygos- tai atitinkamos vietos ir jų ypatybės ( temperatūra, drėgmė ir kita ), kuriomis saugomi vaistai. Tinkamomis laikymo sąlygomis vaistinis preparatas išlaiko savo specifines savybes, kurias patvirtina gamintojas atitinkamais dokumentais.
Maisto papildas- tai preparatas, skirtas padidinti gaunamų maisto medţiagų kiekiui organizme.
Medikamentas- vaistinė medţiaga arba jų derinys, pagaminti ir teikiami vartoti, kadangi atitinka bent vieną šių kriterijų: 1) pasiţymi savybėmis, dėl kurių tinka ţmogaus ligoms gydyti arba jų profilaktikai; 2) dėl farmakologinio, imuninio ar metabolinio poveikio gali būti vartojamas ar skiriamas atkurti, koreguoti ar modifikuoti ţmogaus fiziologines funkcijas arba diagnozuoti ţmogaus ligas.
Namų vaistinėlė- vietą, kurioje namų sąlygomis laikomi vaistiniai preparatai, skirti gydymuisi namuose.
Narkotiniai analgetikai- tai natūralūs ir (ar) sintetiniai, sukeliantys pripratimą vaistai, tokie kaip opiumas, kurie malšina skausmą, veikia nuotaiką ir elgesį ir paprastai sukelia mieguistumą ar stuporą.
Nenarkotiniai analgetikai- tai vaistai malšinantys lengvą ar vidutinio stiprumo skausmą ir nors įprastomis dozėmis jie yra gerai toleruojami, tačiau vartojant didelėmis dozėmis gali sukelti toksinį poveikį.
Nepageidaujama reakcija– nenorimas ir neigiamas organizmo atsakas į vaistinį preparatą, kuris pasireiškia vartojant registruoto vaistinio preparato įprastą dozę, skirtą ţmogaus ligos profilaktikai, diagnostikai ar gydymui arba fiziologinei funkcijai grąţinti, koreguoti ar modifikuoti, arba bet kokią tiriamojo vaistinio preparato dozę.
Nereceptiniai vaistiniai preparatai- vaistinis preparatas skirtas įvairioms ligoms gydyti. Jį galima įsigyti vaistinėje be gydytojo recepto.
Nesteroidiniai vaistai nuo uţdegimo- tai pirmaeiliai vaistai daugeliui reumatinių uţdegimo sąnarių ir minkštųjų audinių ligų, ūminiam bei lėtiniam skausmui ir kitoms panašioms patologinėms būklėms gydyti.
Pacientas- sergantis ar negaluojantis asmuo besikreipiantis į gydytoją ar vaistininką.
Racionalus vaistų vartojimas- vienas iš svarbiausių veiksnių, lemiančių gydymo baigtį ir tolimesnę paciento gyvenimo kokybę. Tai gydytojo nurodymų laikymasis ir taisyklingas vaistų vartojimas.
Receptiniai vaistiniai preparatai- vaistinis preparatas, kurio priskyrimą šiai vaistinių preparatų grupei patvirtina Valstybinė vaistų kontrolės tarnyba arba Europos vaistų agentūra. Norint jį įsigyti vaistinėje, reikia turėti gydytojo receptą.
Savigyda- savarankiškas vaistų pasirinkimas ir vartojimas, neatsiklausus gydytojo ar vaistininko.
Stomatitas- burnos gleivinės uţdegimas.
Tinkamumo vartoti terminas- tai terminas, per kurį tinkamai laikomas vaistinis preparatas išlaiko savo specifines savybes, kurias patvirtina gamintojas atitinkamais dokumentais.
Vaistinė- ţodis, daţniausiai vartojamas apibūdinti visuomenės vaistinę.
Vaistininkas- asmuo, įgijęs vaistininko profesinę kvalifikaciją ir farmacijos magistro kvalifikacinį laipsnį, arba Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatyta tvarka jam prilygintas asmuo.
Visuomenės vaistinė– juridinis asmuo, vykdantis farmacinę veiklą, apimančią vaistinių preparatų įsigijimą, laikymą, pardavimą (išdavimą) galutiniam vartotojui, farmacinių paslaugų teikimą ir (ar) ekstemporalių vaistinių preparatų gamybą, kokybės kontrolę. Šiame įstatyme sąvoka „vaistinė― neapima veterinarijos vaistinių.
SANTRUMPOS
FR- farmacinė rūpyba.JAV- Jungtinės Amerikos Valstijos. LS- laikymo sąlygos.
LR- Lietuvos Respublika. Lt- litai.
NV- namų vaistinėlė. P- reikšmingumo lygmuo p.
PIL- pakuotės informacinis lapelis. Proc.- procentai.
PSO- Pasaulio Sveikatos Organizacija. Pvz.- pavyzdţiui.
T- t (Stjudento) kriterijus.
TVT- tinamumo vartoti terminas. VV- visuomenės vaistinė.
1. ĮVADAS
Namų vaistinėlė- visos šeimos vaistų vartojimo įpročių veidrodis. Būtent šeimos namų vaistinėlės turinys parodo vaistų laikymo, savigydos, socialinės padėties ar net gyvenimo būdo ypatybes. Tačiau visame pasaulyje atlikta labai nedaug tyrimų apie namų vaistinėles ir jų turinio vartojimą bei naudą.
Savigyda yra vis populiarėjantis reiškinys šiuolaikiniame pasaulyje, todėl vis daugiau ţmonių gydosi savarankiškai namuose, dėl to maţėja sveikatos apsaugos išlaidų, maţėja vizitų pas gydytojus, be to, namų vaistinėlėje esančiais vaistais ekstremaliomis situacijomis tinkamai juos panaudojus galima išgelbėti ţmogaus gyvybę. Tačiau gydymasis namuose turi ir daug trūkumų, nes daugelis ţmonių pervertina savo ţinias apie vaistus, pasikliauja įvairiais nekompetetingais šaltiniais įvertindami tam tikrus simptomus ir pasirinkdami vaistus jiems šalinti.
Vienas iš svarbiausių veiksnių, lemiančių gydymo baigtį ir tolimesnę paciento gyvenimo kokybę– gydytojo nurodymų laikymasis ir taisyklingas vaistų vartojimas. Netaisyklingas vaistų vartojimas taip pat yra opi problema.
Atlikti tyrimą apie farmacijos specialybės studentų namų vaistinėles, savigydą ir ţinias apie namuose laikomus vaistus buvo labai įdomu, nes tyrimas gana naujas, bei dėl to, kad savigyda nuolat populiarėja ir daţnai gydomasi netaisyklingai taip sukeliant apsinuodijimus ar kitaip pabloginant esamą padėtį. Taip pat ţmonės daţnai laiko namuose vaistus su pasibaigusiu vartojimo terminu ir neţino, kaip jų atsikratyti. Kyla ir kitų problemų, susijusių su vaistų laikymu ar vartojimu, o turint tinkamų priemonių ir ţinių, galima išgelbėti net ţmogaus gyvybę ekstremaliose situacijose bei sumaţinti sveikatos apsaugai valstybės skiriamas išlaidas. Todėl tyrimas yra labai aktualus šiuolaikinei visuomenei.
Numatyta tyrimo hipotezė- farmacijos specialybės studentų ţinios apie namų vaistinėles, savigydą ir namuose laikomus vaistus yra gana išsamios, vaistai namuose laikomi taisyklingai ir vartojami racionaliai.
Iškeltas tyrimo tikslas- išanalizuoti ir įvertinti farmacijos fakulteto studentų šeimų namų vaistinėlių turinį, saugojimo sąlygas, vertę ir informacijos šaltinius, nulemiančius vaistinėlių sudėtį.
2. DARBO TIKSLAS IR UŢDAVINIAI
TikslasIšanalizuoti ir įvertinti farmacijos fakulteto studentų šeimų namų vaistinėlių turinį, saugojimo sąlygas, vertę ir informacijos šaltinius, nulemiančius vaistinėlių sudėtį.
Uţdaviniai
1. Identifikuoti farmacijos fakulteto studentų šeimų namų vaistinėlių laikymo vietas ir vaistų laikymo tvarką namų vaistinėlėse.
2. Išsiaiškinti farmacijos specialybės studentų šeimų daţniausiai pasitelkiamus informacijos šaltinius pasirenkant vaistus.
3. Įvertinti pirmojo ir penktojo kurso farmacijos fakulteto studentų šeimų namų vaistinėlių turinį ir jo vertę.
4. Nustatyti, kas daugiausiai rūpinasi farmacijos fakulteto studentų šeimų namų vaistinėlių sudėtimi.
5. Palyginti pirmojo ir penktojo kurso farmacijos fakulteto studentų šeimų namų vaistinėlių sudėtį bei vaistų vartojimo savigydai ypatybes.
3. LITERATŪROS APŢVALGA
3.1 Savigyda
Savigyda yra svarbi kasdienės savęs prieţiūros dalis ir kartu viena iš gyvybiškai svarbių problemų sveikatos apsaugos sistemoje. Savigyda apibūdinama kaip vaistų įsigijimas ir vartojimas be gydytojo patarimo dėl tam tikros diagnozės, recepto ar gydymo rezultatų stebėjimo, taip pat savigyda apibūdinama kaip vaistų vartojimas be sveikatos specialisto konsultacijos. Taisyklinga savigyda turi teigiamą poveikį individualiai ir visai sveikatos apsaugos sistemai. Ji leidţia pacientams prisiimti atsakomybę uţ savo sveikatą, taip pat savigyda išsaugo gana daug laiko, kurį tektų praleisti prie gydytojo kabineto, gali duoti ir ekonominę naudą sveikatos apsaugos sistemai. Atsakinga savigyda gali ir apsaugoti bei gydyti negalavimus, kuriems nereikalingos medicininės konsultacijos ir kartu tai yra pigesnė alternatyva gydant daţnas ligas. Vis dėlto turėtų būti ţinomi visi savigydos privalumai ir trūkumai. Kai kurie tyrimai parodė, kad pacientai teigiamai ţiūri į savigydą ir atskleidė intensyvų savigydos produktų vartojimą. Savigydos šablonas kinta tarp skirtingos populiacijos, jam daro įtaką daugelis kitų faktorių,tokių kaip amţius, lytis, atlyginimas, išsilavinimas, medicininės ţinios, ligų suvokimas. Aukštesnis išsilavinimas daţnai minimas kaip prognozuojantis faktorius savigydai. Aukšto išsilavinimo šalyse labai svarbi ir vaistininko konsultacija, nes aukštesnio išsilavinomo asmenys daţnai pervertina savo ţinias apie vaistus ir jų vartojimą savigydai. Nors savigyda ir lengvai atskleidţia opias medicinos sistemos problemas, tačiau svarbiausia, kad ji gali išsaugoti daug laiko, praleidţiamo eilėse prie gydytojo kabineto, sumaţinti sveikatos apsaugos išlaidas ir netgi gali išsaugoti gyvybę kai kuriose ekstremaliose situacijose. Savigyda siejama ir su neabejotinomis rizikomis. Keli tyrimai parodė, kad netaisyklingos savigydos rezultatas – ekonominių resursų švaistymas, išaugęs patogenų rezistentiškumas ir įvairių rizikų augimas, tokių, kaip nepageidaujama vaistų sąveika, pailgėjusios kančios bei priklausomybė. Studentų piktnaudţiavimas nereceptiniais vaistais taip pat tampa didele problema. Dėl ţiniasklaidos pozicijos ir išaugusios vaistų reklamos tai darosi dar didesnė problema. Didėja susirūpinimas netaisyklingu savo ligų diagnozavimu, vaistų sąveikomis ir vaistų vartojimu ne pagal indikacijas. Galima pateikti sąrašą būklių, kurias daţniausiai pacientai stengiasi gydyti patys:
Jaunatviniai spuogai;
Alerginis konjuktyvitas;
Artritiniai, dantų ir galvos skausmai;
Padidėjęs cholesterolis;
Peršalimas;
Kosulys; Dermatitai; Egzemos; Viduriavimas; Karščiavimas; Gripas; Virškinimo sutrikimai; Rėmuo; Nemiga; Smulkūs įpjovimai; Stomatitas; Pykinimas;
Priklausomybė nuo rūkymo;
Perštinti gerklė;
Priešmenstruacinio sindromo simptomai (PMS);
Svorio kontrolė;
Šienligė;
Hemorojus.
Savigyda yra gana daţna studentų problema. Savigydos mastai kyla dėl kai kurių faktorių: socioekonominių faktorių; gyvenimo būdo; geresnio vaistų prieinamumo; aplinkos faktorių; demografinių ir epidemiologinių faktorių. Tyrimai rodo, kad plačiai reklamuojamus vaistus daugelis studentų vartoja be gydytojo rekomendacijų. Atliekami tyrimai, nes labai stinga tyrimų apie studentų savigydą. O tai yra labai svarbu, kadangi studentams daug įtakos turi ţiniasklaida ir internetas. Studentų savigydos tyrimai gali suteikti galimybių gerinti universitetų sveikatos specialistų supratimą apie studentų savigyda. Tokie tyrimai taip pat atskleidţia ir savigydos paplitimą tarp studentų, daţniausias savigydos prieţastis, naudojamus informacijos šaltinius, daţniausiai vartojamas vaistų rūšis bei savigydos problemas [18].
3.2 Namų vaistinėlė
Gydymas vaistais yra viena daţniausiai naudojamų gydymo paslaugų. Besivystančiose šalyse apie 30% sveikatos apsaugai skiriamų lėšų išleidţiama vaistams. Pasaulio sveikatos organizacijos apskaičiavimai rodo, jog 50% vartojamų vaistų pasaulyje yra išrašomi, išduodami, parduodami ir vartojami netaisyklingai. 66% antibiotikų yra parduodami be recepto, o netaisyklingas vaistų vartojimas yra viena iš 10 daţniausių mirties prieţasčių Jungtinėse Amerikos Valstijose. Daugelis šalių investuoja į specialias programas, kuriomis siekiama sumaţinti neracionalų vaistų vartojimą ir kartu vaistų švaistymą bei didinti racionalaus vaistų vartojimo daţnį.
Vaistų laikymas namuose šiais laikais yra įprastas dalykas, o tai turi nemaţai privalumų bei trūkumų. NV daţnai laikomos netinkamose vietose ir netinkamose talpose, dėl to galimas vaistų neracionalus vartojimas ar jų švaistymas, taip pat netaisyklinga savigyda bei apsinuodijimų rizikos padidėjimas (ypač maţiems vaikams). Nors atsakinga savigyda gali sumaţinti sveikatos sistemos apkrovą, tačiau reikia nepamiršti, kad toks gydymosi būdas turi ir nemaţai rizikos. Atsiţvelgiant į tai, kad tyrimų apie namų vaistinėlių savybes yra atlikta labai maţai, šie tyrimai svarbūs siekiant ištirti pagrindines šeimų bei individualių asmenų namų vaistinėlių savybes ir jų ryšį su vaikų ir suaugusiųjų savigyda [31].
Simptomų, susijusių su paţengusia liga ar mirtimi, įvertinimas yra svarbiausias lengvinančio gydymo tikslas. Atlikta maţai tyrimų apie namų vaistinėlės vaistų išrašymą, išdavimą ir naikinimą namuose bei nekontroliuojamų simptomų valdymą. Teigiama, kad apie 50% atvejų vartojama 86% namų vaistinėlės vaistų. 86% asmenų teigia, kad namų vaistinėlė leidţia apsieiti be apsilankymo ligoninėje. Dauguma tyrimų rodo, kad vaistinėlių vertė yra maţiau nei 50 Jungtinių Amerikos Valstijų dolerių. Tikima, jog specialios programos apie namų vaistinėles ir jų sudėtį bei vaistų vartojimą gali sumaţinti vizitų į ligonines skaičių. Reikia atlikti daugiau tyrimų, kad būtų galima tiksliau apibūdinti namų vaistinėlių vertę [20].
3.3 Būtinoji farmacinė informacija
Tiksli, teisinga ir savalaikė informacija apie vaistus ir sveikatos stiprinimą yra labai svarbus sveikatos prieţiūros ir saugaus vaistų vartojimo komponentas. Vaistai yra ypatinga prekė. Juos vartojant ne pagal paskirtį ar nepaisant tinkamo vaistų vartojimo nuorodų, galima ne tik nepasiekti norimų tikslų, bet ir pabloginti esamą paciento sveikatos būklę. Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) teigimu, išlaidos vaistams kasmet didėja, tačiau ţymi jų dalis (įvairių šaltinių teigimu, beveik 50 procentų) naudojama netinkamai: pacientai vartoja nebūtinus vaistus, neįsigyja būtinų vaistų, įsigytus vaistus vartoja netinkamai, vaistai vartojami per didelėmis ar suboptimaliomis dozėmis, nepaisoma optimalios gydymo trukmės [34; 35]. Ne maţiau aktuali problema – informacijos apie nepageidaujamas vaistų reakcijas trūkumas ir pavėluotas šių reakcijų nustatymas. Netinkamas vaistų vartojimas ir nepageidaujamos vaistų reakcijos sąlygoja sumaţėjusį darbingumą, padidėjusias išlaidas sveikatos apsaugai ir net nesavalaikį mirtingumą. Dauguma netinkamų vaistų vartojimo atvejų yra dėl paciento neţinojimo, kam skirti vaistai, koks bus jų poveikis ir kaip tinkamai juos vartoti [5].
Farmacinė informacija - bet kokia forma ir bet kokiomis priemonėmis skelbiama ir platinama informacija apie vaistinio preparato farmacines, klinikines ir farmakologines savybes, taip pat vaistinių preparatų kainos prekybos kataloguose ir kainoraščiuose [1]. Šiais laikais pacientams yra prieinama daug rašytinių, vaizdinių ir interaktyvių informacijos šaltinių. Dalis pacientus pasiekiančios informacijos gali būti dviprasmiška ar netgi klaidinanti. Labai svarbu, kad prieš priimdami svarbius gydymosi sprendimus pacientai pasikonsultuotų su atitinkamą išsilavinimą turinčiu sveikatos prieţiūros specialistu – gydytoju, vaistininku ar slaugytoju. Įvairiose šalyse atlikti tyrimai parodo, kad vaistininkai – lengviausiai pasiekiami sveikatos prieţiūros specialistai. Jie yra vaistų ekspertai, galintys pakonsultuoti ne tik pacientus, bet ir kitus sveikatos prieţiūros specialistus. Vis populiarėjant savigydai bei daugėjant be recepto parduodamų vaistų kiekiui, vaistininkas daţnai yra vienintelis sveikatos prieţiūros specialistas, su kuriuo konsultuojasi nereceptinius vaistus įsigyjantis pacientas. Lietuvoje yra daugiau kaip 1500 vaistinių, o jose dirba daugiau kaip 2700 vaistininkų [5].
Tinkamos ir savalaikės informacijos suteikimas pacientui yra vienas iš esminių vaistininkų intelektualinio produkto – farmacinės paslaugos – sudėtinių dalių. Vaistininkai vertinami uţ gebėjimą laiku suteikti kokybišką informaciją ir paskatinti pacientus tinkamai vartoti vaistus. Dauguma pacientų vaistininką laiko patikimu ir priimtinu informacijos šaltiniu [6; 32]. Farmacinė informacija būtina uţsiimant savigyda: jeigu asmuo renkasi savigydą, jis turėtų sugebėti atpaţinti gydomus simptomus, įvertinti, ar juos galima gydyti pačiam, pasirinkti tinkamą vaistą ir laikytis vaisto pakuotės informaciniame lapelyje esančių nuorodų [33; 32]. Todėl labai svarbu, jog pacientai gautų tinkamą, kokybišką ir laiku teikiamą informaciją apie negalavimą ir pasirinktą medikamentą [26]. Teigiama,
kad pacientai pamiršta apie 40–80 procentus informacijos vos tik ją gavę, todėl neasmeninė, unifikuota, visiems pacientams vienodai pateikiama ţodinė informacija dėl vaisto nuorodų nėra veiksminga [25]. Paveikslėliai, schemos (piktogramos) padeda pacientams suprasti informaciją ir atidţiau vartoti vaistus. Vaizdinė informacija veiksmingiausia derinant ją su kitais informacijos šaltiniais [30]. Taip pat naudingos yra vaistininko konsultacijos telefonu ar informacinės vaistų vartojimą primenančios ţinutės [22; 27].
Būtinosios farmacinės informacijos kiekis nuolat auga. Kad pacientas galėtų priimti tinkamą sprendimą įvertinęs ţalos ir naudos santykį, jis turi turėti pakankamai informacijos apie savo būklę, gydymo tikslus ir būdus juos pasiekti, galimas alternatyvas bei pasekmes ir ţinoti, kaip tinkamai vartoti pasirinktą vaistą. Įvairiose šalyse atlikti tyrimai patvirtino, jog paciento ir sveikatos prieţiūros specialisto poţiūris į pacientui būtinos informacijos kiekį labai skiriasi. Informacija apie vartoti pasirinktą vaistą yra svarbi efektyvaus gydymosi dalis [19; 29]. Minimali rekomenduojama pacientui suteikti informacija yra:
1. Vaisto poveikis (kokie simptomai išnyks ir kada, kodėl svarbu vartoti vaistą, kas įvyks, jei vaisto nevartos).
2. Nepageidaujamos reakcijos (kokių nepageidaujamų reakcijų gali būti, kaip jas atpaţinti, kaip ilgai tai tęsis, ar tai rimti sutrikimai, ką daryti, jei tai įvyks).
3. Instrukcijos (kada ir kaip vartoti vaistą, kaip jį saugoti, kiek ilgai tęsis gydymo kursas, kaip elgtis, jei iškils vaisto vartojimo problemų).
4. Perspėjimai (ko negalima daryti vartojant vaistą (pavyzdţiui, vairuoti), maksimali (toksinė) vaisto dozė, gydymo trukmės būtinybė (vartojant antibiotikus).
5. Kitas susitikimas (kada atvykti kito vizito (ar neatvykti), kokiu atveju atvykti anksčiau nei susitarta, kaip elgtis su vaisto likučiais, kokios papildomos informacijos gali prireikti).
6. Aiški informacija (įsitikinti, ar informacija buvo suprasta, pakartoti informaciją, nustatyti, ar nėra papildomų klausimų).
Ši informacija yra itin svarbi pacientui, siekiančiam maksimalaus gydymo rezultatų. Gydytojas yra pirmas šios informacijos šaltinis. Pacientas, įsigyjantis receptinius vaistus, visuomet bendrauja ir gali uţduoti rūpimus klausimus dar ir vaistininkui. Išduodamas vaistą, vaistininkas apie jį turi suteikti būtiną informaciją, tai yra, paaiškinti:
1. Kaip veiksmingai ir saugiai vartoti vaistą (prieš valgį, po valgio, valgant ar kitu gydytojo ar vaisto charakteristikų santraukoje nurodytu metu).
2. Kaip daţnai jį vartoti. 3. Kiek laiko vartoti vaistą.
4. Kokia galima nepageidaujama reakcija (perspėti, su kokiais vaistiniais preparatais negalima vartoti šio vaisto ir kada būtina apie tai informuoti gydytoją).
5. Kokios galimos šio vaisto kontraindikacijos.
Informacinis lapelis- taip pat yra būtinosios farmacinės informacijos šaltinis, todėl jis turi būti parengtas pagal visus teisės aktuose numatytus reikalavimus [11;10].
3.4 Vaistininko įtaka gerinant savigydos įpročius ir racionalų vaistų vartojimą
Farmacija- tai vaistų ruošimo, saugojimo, gamybos bei išdavimo menas, praktika ar profesija [39].
Farmacija (iš graikų kalbos φάρμακον „pharmakon―) – vaistas, nuodas [38].
Rašytinės ţinios apie vaistus pasiekia mus net iš Babilono, Egipto ir senosios Graikijos klestėjimo laikų. Tačiau pirmosios vaistinės atsirado tik VIII–IX amţiuje Artimuosiuose Rytuose. Nė viena profesija nėra tokia sena, kaip vaistininkystė. Jau iš Rojaus išvarytus Adomą ir Ievą pirmiausia uţgriuvo badas, šaltis ir ligos. O su ligomis kovoti reikėjo vaistų. Ir mūsų protėviai tuos vaistus ţinojo, nes priešingu atveju mūsų galbūt jau čia ir nebūtų. Paţinti vaistingąjį augalą ar gyvį galėjo ţmonės, turėję kiek kitokį mąstymą ar asmenines savybes nei kiti to laiko medţiotojai ar ţemdirbiai. Mūsų protėviai juos daţniausiai vadino ţiniuoniais. Pagarbą ir pasitikėjimą ţiniuoniu paveldėjo praėjusių amţių vaistininkai, turėję didţiulį autoritetą bendruomenėje [13].
Lietuvoje pirmojoji vaistinė įsteigta XVI amţiaus pradţioje. XIX amţiaus pabaigoje – XX amţiaus pradţioje lietuvių valstiečių pasipriešinimas rusifikacijai, polonizacijai pasireiškė siekiu formuoti lietuviškąją inteligentiją. Pagrindiniu naujosios Lietuvos inteligentijos rengimo centru tapo kunigų seminarijos, kadangi kunigo profesija buvo prestiţinė. Jaunuoliai neretai palikdavo kunigų seminariją ir dirbdavo vaistinėse, kur gaudavo pastogę bei menką 5 rublių vaistinės mokinio atlygį. Jie apsigyvendavo Carinės Rusijos universitetiniuose miestuose ir, netekę tėvų paramos, savarankiškai siekė įgyti išsilavinimą.
Lietuvėms moterims, pasirenkant farmacininkės profesiją, svarią įtaką turėjo ir sutuoktinio profesija. Kai kurie išsimokslinę lietuviai farmacininkai skatino ţmonas sekti jų pėdomis. Todėl daugelio vaistinių savininkai buvo siejami šeimyniniais ryšiais [7].
Šiais laikais farmacinko profesija labai svarbi, tai daţnai pirmojoji ir lengviausiai pasiekiama sveikatinimo grandis. Pacientai iš vaistininkų tikisi ne vien medikamento parinkimo, bet ir papildomos informacijos ir patarimų su vaistų vartojimu susijusiais klausimais. Šie veiksmai atliekami vadovaujantis Gera Farmacijos Praktika, kurioje pateikiamos gairės, apimančios visą vaistų kelią nuo jų gamybos iki išdavimo galutiniam vartotojui bei rekomendacijos, kaip viską atlikti teisingai siekiant aukščiausio sveikatos prieţiūros efekto [37].
Vienas iš svarbiausių veiksnių, lemiančių gydymo baigtį ir tolimesnę paciento gyvenimo kokybę,– gydytojo nurodymų laikymasis ir taisyklingas vaistų vartojimas. Netaisyklingas vaistų vartojimas yra opi problema. Gydytojo nurodymų nesilaiko iki 60 procentų pacientų. Jau 1984 metais
buvo susirūpinta netaisyklingu vaistų vartojimu ir atlikta apie 700 taisyklingo vaistų vartojimo tyrimų, kuriems buvo naudota daugiau nei 200 skirtingų tyrimo metodų (svarbiausi: ligos faktoriai, pacientų apibūdinimai, medicinos specialisto poveikis specialistui). Taip pat tyrimų metu įrodyta, kad vaistininko konsultacijų dėl taisyklingo vaistų vartojimo dėka hospitalizacijų atvejų per 3 mėnesius (2003 metų pirmas ketvirtis) sumaţėjo 13 000 – o tai yra statistiškai reikšminga, sprendţiant apie farmacinės rūpybos reikšmę ir svarbą. Taip pat netinkamas vaistų vartojimas turi ir didelę ekonominę reikšmę ( Jungtinės Amerikos Valstijos turi apie 100 milijonų dolerių papildomų išlaidų per metus ). Taigi gydytojo nurodymų laikymasis yra viena iš sąlygų racionalizuojant gydymą [3;23;21;28].
Lietuvos Respublikoje kelerius metus daugėja lėšų, skiriamų vaistams kompensuoti, jos sudaro didelę asmens sveikatos prieţiūrai skiriamų pinigų dalį. Dėl to buvo įvestos kompensuojamų vaistų kvotos, receptų pasai, imtasi kitų priemonių. Vienas iš būdų sumaţinti šias lėšas yra racionalus vaistų vartojimas. Racionalaus vaistų vartojimo definiciją Pasaulio sveikatos organizacija pateikė 1985 metais: pacientas tam tikrą laiką pagal klinikinę būklę gauna reikalingus medikamentus, dozuojamus pagal jo individualius poreikius su maţiausiais kaštais jam bei visuomenei. Racionalus vaistų vartojimas pagrįstas šiais kriterijais: teisinga indikacija, tinkamas vaistas, dozė, gydymo trukmė, pakankama ir aiški informacija pacientui bei numatomų ir šalutinių poveikių stebėsena. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, pasaulyje apie 50 procentų vaistų paskiriami, išdalijami ar išrašomi neracionaliai, o apie 50 procentų pacientų vartoja juos netinkamai. Didţiausios neracionalios farmakoterapijos prieţastys – polifarmacija, neefektyvus antibiotikų vartojimas (neadekvati dozė arba vartojimas sergant nebakterinės kilmės ligomis), per daţnas injekcinių formų taikymas, klinikinių indikacijų nesilaikymas, pacientų netinkama savigyda. Be ekonominių nuostolių, dėl netinkamos farmakoterapijos blogėja terapijos kokybė (dėl to auga sergamumas bei mirtingumas), didėja pašalinių reiškinių tikimybė, maţėja paciento pasitikėjimas gydytoju.
Atlikta nemaţai tyrimų siekiant ištirti vaistų vartojimo racionalumą. Vienas tyrimas parodė, kad neracionalus vaistų vartojimas egzistavo 2001 metais Šiaulių, Panevėţio ir Utenos apskrityse. Išskirtas 25 neracionalaus vaistų vartojimo problemas pagal tai, kas uţ jas atsakingas, galima susisteminti ir suklasifikuoti į tris lygmenis: gydymo įstaigos organizacinį, gydytojų, pacientų; atskirai išskirtos kitos problemos. Daţniausiai nurodomos neracionalaus vaistų vartojimo problemų prieţastys: informacijos trūkumas, per didelis darbo krūvis, kvalifikacijos stoka, pacientai neįstengia nusipirkti reikiamų nekompensuojamų vaistų. Daţniausiai nurodomi neracionalaus vaistų vartojimo problemų sprendimo būdai: kvalifikacijos kėlimas, algoritmų įvedimas, vienam ligoniui skiriamo laiko padidinimas. Stebima tokia tendencija tarp gydytojų, kai iškeltas problemas apklaustieji sieja su kitais lygmenimis (įstaigų organizaciniu ir pacientų), atmesdami savo atsakomybę [12].
3.5 Farmacinė rūpyba, farmacinė paslauga
Farmacinė paslauga – vaistininko praktika vaistinėje, apimanti gydytojo išrašytų receptų kontrolę, vertinimą, nereceptinių vaistinių preparatų parinkimą, farmacinės informacijos apie vaistinius preparatus teikimą gyventojams, sveikatos prieţiūros ir farmacijos specialistams, taip pat jų konsultavimą [10]. Vis daţniau visuomenėje pasigirsta nuomonių, lyginančių vaistininką su pardavėju, nes ne visi vaistininkai kokybiškai atlieka farmacinę paslaugą. Todėl labai svarbus farmacinės paslaugos ir farmacinės rūpybos ryšys.
Pastaraisiais metais vaistininkams vis daţniau tenka išgirsti palyginti naują šalies farmacijos sistemoje pasitaikantį terminą – farmacinė rūpyba. Daugelis mūsų uţsienio šalių moksline spauda besidominčių kolegų tvirtina, kad farmacinė rūpyba yra gana nauja ir perspektyvi farmacinių paslaugų kokybės tobulinimo priemonė. Tačiau tai nėra lengvai pasiekiama, nes paciento aptarnavimas vaistinėje vis daţniau virsta į pirkėjo ir pardavėjo kontaktą eilinėje parduotuvėje. Tai ypač akivaizdu, kai prie vaistinės oficinoje dirbančio receptaro susidaro ilga ţmonių eilė. Daţniausiai pacientas nesulaukia deramo dėmesio, o teikiama informacija apie vaistą, švelniai tariant, yra skurdoka. Šioje srityje daugelis visuomenės vaistinėse dirbančių vaistininkų turėtų tobulėti. Be abejo, daugelis vaistininkų pritartų, kad jei po apsilankymo vaistinėje pacientas ţinotų vaisto pavadinimą (prekinį, tarptautinį, įprastus sinonimus), kada vaistą reikia vartoti ir koks jo poveikis,kokią dozę ir kaip daţnai vartoti, kaip paruošti vaistą tinkamam vartojimui (jei tokių gamintojo numatytų rekomendacijų yra), specifinę informaciją apie vaisto vartojimo ypatumus, kokių atsargumo priemonių reikia imtis vartojant paskirtą vaistą, kokie šalutiniai poveikiai daţniausiai pasireiškia ir kokių priemonių tokiais atvejais imtis, savikontrolę vaisto vartojimo periodu, tinkamas vaisto laikymo sąlygas, galimas vaisto – vaisto ar vaisto – maisto tarpusavio sąveikas, ką daryti, jei pamiršo numatytu metu suvartoti vaistą, kitus ne maţiau svarbius dalykus, tai lemtų daug geresnį farmakoterapinį poveikį sąlygojančius vaistų vartojimo ypatumus.
Nereikia išsamių mokslinių tyrimų, kad daugelis farmacijos specialistų prisipaţintų per maţai dėmesio skiriantys paciento konsultacijos vaistinėje kokybei ir didţiausiam farmakoterapiniam veiksmingumui uţtikrinti. Šiai padėčiai gerinti labai svarbi farmacinė rūpyba.
Farmacinė rūpyba – tai atsakingas gydymas vaistais, kurio tikslas – pasiekti neabejotinų rezultatų, pagerinančių paciento gyvenimo kokybę. Visą farmacinės rūpybos procesą galima išreikšti farmacinės rūpybos ciklu, kuris prasideda nuo problemos identifikavimo. Vėliau nustatomi tikslai, sukuriamas rūpybos planas ir vykdomas rezultatų stebėjimas bei kontrolė.
1 paveikslas. Farmacinės rūpybos ciklas [15]
Patyręs vaistininkas gali pasakyti, kad egzistuoja daug įvairiausių problemų, kurios kyla ar gali kilti pacientui vartojant vaistus, tokių kaip: pacientas susirgo, todėl reikia papildomų ar naujų vaistų; pacientas gydosi vaistais, kurie, esant tokiai jo sveikatos būklei, nereikalingi; pacientas vartoja ne tuos vaistus; pacientas vartoja per maţą tinkamo vaisto dozę; pacientui pasireiškė šalutinė vartojamo vaisto reakcija; pacientas vartoja per didelę tinkamo vaisto dozę; dėl netinkamo vaisto vartojimo pacientui pasireiškė nepageidaujama medicininė reakcija...
Vaistininkas, kuris praktikuoja farmacinę rūpybą, turi padėti pacientui išvengti galimos farmakoterapinės problemos, išmokti ją teisingai identifikuoti ir spręsti.
Farmacinės rūpybos tikslas – optimaliai gerinti paciento sveikatos kokybę bei siekti teigiamų klinikinių rezultatų minimaliomis ekonominėmis sąnaudomis. Norint pasiekti šį tikslą, būtina uţmegzti ir išlaikyti profesinius vaistininko ir paciento santykius. Vaistininkas ir pacientas turi bendrauti ir priimti bendrą sprendimą, kuris galėtų išspręsti paciento farmakoterapines problemas. FR prasideda nuo profesinio vaistininko ir paciento kontakto. Pirminės paciento apklausos metu vaistininkui reikia surinkti subjektyvius ir objektyvius duomenis apie bendrą paciento sveikatos ir aktyvumo būklę, jam taikytą gydymą, vartotus vaistus, socialinę padėtį, dietas ir fizines treniruotes, ligas. Tai vaistininkas gali suţinoti iš paties paciento, jo šeimos ar slaugytojo, sveikatos prieţiūros specialistų, pavyzdţiui, gydytojų, medicinos seserų, kitų vaistininkų, medicininių tyrimų įrašų ar matuodamas įvairius paciento fiziologinius parametrus. Be šių duomenų sukurti farmacinės rūpybos farmakoterapijos planą ir pradėti teikti paslaugas neįmanoma. Be to, reikia įvertinti surinktus duomenis apie paciento sveikatos būklę, kartu su pacientu bei jį gydančiais gydytojais sudaryti vaistų terapijos planą. Šis planas gali būti įvairiakomponentis, apimantis visas paciento ligas ar specifinę sveikatos būklę. Sudarydamas šį planą, vaistininkas turi atsiţvelgti į psichosocialinius ligos aspektus, gydymo kaštus bei paciento gebėjimą
įgyvendinti šį planą. Vaistininkas turėtų būti gydymo plano įgyvendinimo koordinatorius. Pacientą reikia informuoti apie gydymo kaštus, galimas šalutines reakcijas, įvairius ligos bei matuojamų parametrų monitoringo aspektus, alternatyvią terapiją. Vaistininkas turėtų skatinti pacientą pasirinkti alternatyvų nemedikamentinio gydymo variantą, jei nepageidaujamos sveikatos būklės galima išvengti maţiau kenksmingomis pagalbinėms priemonėmis. Esminiai farmakoterapinio plano elementai, tarp jų ir paciento atsakomybė, turi būti atidţiai ir tiksliai išdėstyti. Suteikdamas informaciją pacientui, vaistininkas turi stengtis kalbėti paprastai, jei įmanoma, vengti specifinių medicininių terminų, kurių pacientas akivaizdţiai nesugebėtų suprasti ir interpretuoti. Vaistininkas privalo informuoti pacientą apie visas reikiamas priemones, norint sėkmingai įgyvendinti terapijos planą, ir pasirūpinti, kad pacientas turėtų pakankamai ţinių apie ligą ir vartojamus vaistus. Jis turi tikrinti, kontroliuoti ir keisti terapijos planą, prireikus pasitarti su pacientu ir jo sveikata besirūpinančiais sveikatos prieţiūros specialistais. Farmacinės rūpybos procesas baigiamas tuomet, kai išsprendţiamos visos pacientui kilusios farmakoterapinės problemos. Jei proceso metu atsiranda naujų klausimų, farmacinės rūpybos ciklas prasideda iš pradţių.
Visi visuomenės vaistinių vadovai, besirengiantys teikti farmacinės rūpybos paslaugas vaistinėje, turi siekti pagrindinio tikslo – uţtikrinti vaistinės personalo motyvaciją tobulėti, siekti geresnės teikiamų farmacinių paslaugų kokybės bei tapti visateisiais kompetentingais sveikatinimo sistemos nariais. Taip pat reikėtų paminėti, kad tik 2 procentų Lietuvos vaistinių įrengimas beveik atitinka farmacinės rūpybos reikalavimus. Norint sėkmingai įgyvendinti farmacinės rūpybos elementus reikia atlikti oficinoje esančios vaistinės įrangos pertvarkymą, kuris uţtikrintų teikiamų paslaugų kokybę. Lietuvos visuomenės vaistinės teikti farmacinės rūpybos paslaugas dar nepasirengusios, nes nė vienoje vaistinėje nesukurta duomenų bazė apie pacientų sveikatos būklę, tačiau kai kurie farmacinės rūpybos elementai (pavyzdţiui, kraujospūdţio matavimas, rašytinės informacijos pacientui suteikimas) jau yra įgyvendinti beveik visose Lietuvos visuomenės vaistinėse [15;16].
4. TYRIMO METODIKA IR METODAI
Tyrimo metodai:1. Teorinis analizės metodas. Apţvelgtos ir aprašytos mokslinės publikacijos ir tyrimai, susiję su magistriniame darbe nagrinėjama tema;
2. Empiriniai analizės metodai. Paruoštos ir surinktos anketinės apklausos. Atliktos studentų kiekybinės apklausos, siekiant įvertinti jų šeimų namų vaistinėlių sudėtį, vaistų laikymo sąlygas ir savigydos ypatybės.
3. Statistiniai tyrimo metodai. Atlikta gautų duomenų analizė, naudojant SPSS (Statistical Package for the Social Science) 17.00 versiją.
Tyrimo metodo pasirinkimas
Planuojant tyrimą kaip tyrimo metodas buvo pasirinkta anketinė apklausa. Šis metodas pasirinktas, nes taikant šį metodą, per trumpą laiką ir su nedidelėmis lėšų sąnaudomis galima apklausti tiriamos populiacijos reprezentatyvios imties elementus. Taip pat apklausos metodas lengvai formalizuojamas – tai palengvina surinktų duomenų analizę. Anketavimas yra plačiausiai taikomas ir sudaro tarsi paskutinį apklausos laiptelį su dar grieţtesnėmis apklausos taisyklėmis. Pati anketa grieţtos formos neturi. Klausimų turinys, kiekis ir eilė priklauso nuo tyrimo tikslų. Prieš pradedant sudarinėti klausimus tiksliai suformuluota: a) ką reikia suţinoti ir b) apgalvota, ar populiacija, kurią planuojama apklausti, pateiks informaciją. Klausimuose naudoti tik gerai visiems ţinomi ţodţiai, nenaudotos sudėtingos struktūros. Sudarytos nelabai ilgos anketos, nes respondentams po kurio laiko galėjo tiesiog atsibosti pildyti apklausų anketas ir jie būtų uţpildę jas atsitiktiniu būdu. Taikant anketavimą, kaip sociologinės informacijos rinkimo būdą, respondentai patys ( raštu ) atsakinėjo į tyrėjo pateiktus anketos klausimus. Klausimai buvo sudaryti taip, kad neskatintų respondentą rinktis kurį nors atsakymą, nes galima taip sudaryti sakinius ar sakinių grupes kad būtų skatinama rinktis ar atmesti tam tikrą poţiūrį ar nuomonę. Anketa individualiai kiekvienam respondentui išdalijama mokymosi vietoje (universitete), iš anksto aptarus grąţinimo datą. Anketinės apklausos privalumai (grupinės): 1. Uţtikrina pakankamą atrankos dydį. 2. 100 - procentinis arba artimas jam anketų grąţinimo lygis. 3. Galimybė apklausėjui instruktuoti respondentus (iškilus būtinumui, pvz., nesuvokiant klausimo esmės). 4. Galimybė respondentams pasikonsultuoti su apklausos organizatoriumi (minimaliai). 5. Galimybė apklausėjui kontroliuoti situaciją: sekti atsakymo į klausimus eigą, gauti papildomą informaciją stebėjimo būdu. 6. Pagal respondentų reakciją, preliminariai spręsti apie problemos reikšmingumą, anketos klausimų sudarymo ir išdėstymo
techniką. 7. Anketavimas trumpiau trunka ir yra pigesnis, nei interviu. Anketinė apklausa buvo anoniminė. Anoniminė (bevardė) anketa – atsakęs asmuo lieka neţinomas (atsakymai ţymimi tik pliusu ar minusu, pabraukiamas atsakymas arba kaip nors kitaip ţymima). Anketavimo procedūros metu respondentui buvo pateikiamas fiksuotas klausimų rinkinys (anketa). Informacija buvo renkama naudojant standartines procedūras, kurių pagalba kiekvienas atrinktas asmuo vienodu būdu atsakė į tuos pačius klausimus. Anketavimo tikslas nebuvo suţinoti atskiro asmens nuomonę, tačiau sudaryti bendrą visos populiacijos apibūdinimą. Gauti tyrimo duomenys iliustruoti pateikiant 27 paveikslus ir 18 lentelių.
Tyrimo instrumentas
Kaip tyrimo instrumentas pasirinkta anketinė apklausa, kuri atliekama raštu. Anketos parengiamos farmacijos specialybės studentams siekiant kuo tikslesnių duomenų.
(Įvadinė dalis)
Vaistai yra labai svarbi sveikatos prieţiūros dalis: gydymosi ir profilaktikos priemonė. Ţinios, kaip teisingai vartoti vaistus, yra itin svarbios saugiam ir efektyviam gydymuisi.
Šiandien Lietuvoje vaistų vartojimas labai paplitęs, gausėja ir savigydos atvejų. Daugelis ţmonių vaistus laiko netvarkingai, jų namų vaistinėlės neatitinka net minimalių reikalavimų.
Kadangi esate farmacijos studentas (-ė), būtų įdomu suţinoti apie jūsų šeimos namų vaistinėlę. Todėl prašome atsakyti į anketos klausimus. Ši anketa yra anoniminė, tai yra Lietuvos Sveikatos Mokslų Universiteto magistrantai pateiks tik apibendrintus duomenis. Prašome apibraukti Jums tinkantį atsakymą. Dėkojame uţ nuoširdţius atsakymus.
(Pagrindinė anketos dalis)
Klausimai, skirti identifikuoti tiriamųjų šeimos bendrą sveikatos būklę.
Klausimai skirti identifikuoti tiriamųjų namų vaistinėlės turinio ir namų vaistinėlės laikymo namuose ypatybes.
(Baigiamoji anketos dalis)
Klausimai, skirti įvertinti sociodemografinę tiriamųjų padėtį (lytis, amţius, gyvenamoji vieta, socialinė padėtis ir kita).
Imties pasirinkimas
Tyrimų/tiriamųjų kiekis
Tiriamųjų kiekis: iš viso 182 tiriamieji, kurie studijuoja Lietuvos Sveikatos Mokslų Universiteto Medicinos akademijos farmacijos fakultete.
Įtraukimo kriterijai
Pasirenkami tiriamieji, kurie studijuoja farmacijos magistro pirmame ir penktame kurse.
Reikalingos techninės priemonės
Suskaičiuojami visi pirmojo ir ketvirto kurso farmacijos magistro studentai ir jiems visiems pateikiamos anketos.
Tiriamieji
Tyrimas atliktas 2012-2013 metais. Apklausos buvo vykdomos Lietuvos Sveikatos Mokslų Universiteto Medicinos akademijoje. Tyrimo metu buvo apklausta 182 farmacijos specialybės studentai. Iš jų 88 pirmojo bei 94 penktojo kurso studentai. Gavus rezultatus, palygintos pirmojo ir penktojo kurso farmacijos specialybės studentų šeimų vaistinėlių sudėtys ir savigydos ypatybės. Gauti tyrimo duomenys iliustruoti pateikiant 27 paveikslus ir 18 lentelių.
Dauguma apklaustųjų buvo moterys, uţ penktojo kurso farmacijos fakulteto studentų namų vaistinėlių sudėtį buvo atsakingos 82 moterys iš 94 (87,2%), o uţ pirmojo kurso farmacijos fakulteto studentų namų vaistinėles buvo atsakingi tik 4 vyrai (4,5%) ir 84 moterys (95,5%).
1 lentelė. Lytis ( I kursas ) 2 lentelė. Lytis ( V kursas )
Lytis Daţnis %
Vyras 4 4,5
Moteris 84 95,5
Iš viso 88 100,0
Jauniausiam apklausos dalyviui 18 metų, o vyriausiam - 72 metai.
2 paveikslas. Gyvenamoji vieta (I kursas) (%)
Lytis Daţnis %
Vyras 12 12,8
Moteris 82 87,2
Tyrimo metu apklausti respondentai nurodė savo gyvenamąsias vietas. Dauguma asmenų, atsakingų uţ pirmojo kursoų farmacijos fakulteto studentų šeimų namų vaistinėlių sudėtį, nurodė gyvenantys didmiestyje (42% respondentų), o asmenys, atsakingi uţ penktojo kurso farmacijos fakulteto studentų šeimų namų vaistinėles, daţniausiai nurodė gyvenantys miesteliuose (44% respondentų). Maţiausiai respondentų paţymėjo gyvenantys kaime ( tik po 9% respondentų).
3 paveikslas. Gyvenamoji vieta (V kursas) (%)
Uţ pirmojo kurso farmacijos specialybės studentų šeimų namų vaistinėlių sudėtį atsakingi asmenys daţniausiai paţymėjo, kad turi aukštąjį išsilavinimą (51 %), o respondentai, atsakingi uţ penktojo kurso studentų šeimų namų vaistinėles, daţniau ţymėjo turintys nebaigtą aukštąjį išsilavinimą ( 46 %) bei turintys aukštąjį išsilavinimą (39 %).
4 paveikslas. Išsilavinimas ( I kursas ) (%)
3 lentelė. Pajamos 1 šeimos nariui Lt/mėnuo ( I kursas) 4 lentelė. Pajamos 1 šeimos nariui Lt/mėnuo ( V kursas) Pajamos Daţnis % <400 Lt 1 1,1 400-800 Lt 29 33,0 800-1200 Lt 31 35,2 >1200 Lt 27 30,7 Iš viso 88 100,0
Daugumos I kurso studentų pajamos vienam šeimos nariui per mėnesį yra 800-1200 Lt ( 35,2% ), o V kurso studentų pajamos daţniausiai 400-800 Lt arba 800-1200 Lt vienam šeimos nariui per mėnesį ( po 31,9 % ).
Tyrimo vieta, eiga
Atliktas teorinis tyrimo metodas, tai yra, apţvelgti ir išanalizuoti su tyrimu susiję įvairūs literatūros šaltiniai kaip moksliniai straipsniai, ţurnalai, knygos ir internetiniai puslapiai. Taip pat vykdytas empirinis tyrimo metodas, tai yra, pasirenkamos ir apklausiamos dvi tiriamųjų grupės, Lietuvos Sveikatos Mokslų Universiteto Medicinos akademijos pirmojo kurso farmacijos magistro studentai ir penktojo kurso farmacijos magistro studentai. Pirmojo kurso studentai apklausti rudenį, nes tada jie dar neturi ţinių apie savigydą ir vaistus, o penktojo kurso studentai apklausti pavasarį, nes tada jie jau turi daug teorinių ir praktinių ţinių apie vaistus ir savigydą. Bioetikos komiteto leidimų nereikia, sudaromi galimų tiriamųjų sąrašai bei gaunami jų sutikimai dalyvauti tyrime. Jei studentai patys nėra atsakingi uţ savo ar savo šeimos namų vaistinėlę, jų prašoma anketą apie namų vaistinėlę uţpildyti perduoti uţ namų vaistinėlę atsakingam asmeniui. Surinkus anketas vykdoma jų apţvalga ir vertinimas.
Taikytini statistinės analizės metodai
Taikyta Statistical Package for the Social Science (SPSS) statistinės duomenų apdorojimo programos 17,0 versija leidţia vartotojams atlikti visą duomenų analizės procesą:
• įkelti duomenis iš įvairių šaltinių;
• paruošti duomenis (pvz. sukurti naujus kintamuosius, uţkoduoti kategorijas ir praleistas reikšmes, sujungti duomenis ir taip toliau);
• išanalizuoti duomenis statistiniais metodais ir gauti reikšmingų rezultatų; • pateikti gautus rezultatus grafikais bei analitinėmis lentelėmis;
• eksportuoti rezultatus įvairiais formatais.
Pajamos Daţnis % <400 Lt 6 6,4 400-800 Lt 30 31,9 800-1200 Lt 30 31,9 >1200 Lt 28 29,8 Iš viso 94 100,0
Rodiklių skirtumų reikšmingumui nustatyti, naudotas statistinio reikšmingumo lygmuo p, o statistinėms priklausomybėms įvertinti naudoti susijusių poţymių chi kvadrato (χ²) kriterijus ir T (t) kriterijus.
Reikšmingumo lygmuo, dar vadinamas statistiniu patikimumu – tikimybė pagrįstai atmesti klaidingą hipotezę. Šį dydį įprasta ţymėti p. Statistinis patikimumas skaičiuojamas siekiant įvertinti, kokia yra tikimybė, kad stebimas skirtumas tarp atskirų grupių ar objektų yra dėl paprasto atsitiktinumo. Mokslo pasaulyje daţniausiai statistiškai patikimais laikomi rezultatai, kai p > 0,95 – tai reiškia, kad egzistuoja maţesnė nei 5 proc. tikimybė, kad nustatytas skirtumas buvo tik atsitiktinumas. Atliktame tyrime rodiklių skirtumai laikyti statistiškai reikšmingi, kai statistinio reikšmingumo lygmuo p<0,01.
Vienas iš populiariausių neparametrinių kriterijų — Chi-kvadrato testas naudojamas hipotezėms apie kintamojo skirstinį populiacijoje tikrinti (tai yra, ar empirinio ir teorinio skirstinių skirtumas yra reikšmingas), dviejų kintamųjų nepriklausomumui ar vieno kintamojo homogeniškumui tikrinti. Chi-kvadrato kriterijus skaičiuojamas trejopai: pagal Pirsono (Pearson) formulę, pagal tikėtinumo santykio (Likelihood Ratio) formulę ir pagal Mantelio ir Haenzelio (Linear-by-Linear) formulę. Kai duomenys aprašomi keturlauke (2×2) daţnių lentele ir kai tikėtinas stebėjimų skaičius maţiau negu penki, papildomai skaičiuojamas tikslus Fišerio (Fisher’s) testas. Esant didelėms imtims pagal Pirsono formulę ir tikėtinumo santykio formulę gaunami artimi rezultatai. Geriau suprasti priklausomybę tarp kintamųjų padeda teoriškai tikėtinas stebėjimų skaičius (pasirodymo daţnis). Lyginant tikėtiną stebėjimų skaičių su eksperimentiniu būdu nustatytu galima padaryti tam tikras išvadas apie vieno kintamojo reikšmių priklausomybę nuo kito kintamojo.
T kriterijus arba Stjudento kriterijus taikomas priklausomoms imtims. Porinis t kriterijus grindţiamas tuo, kad dviejų normaliųjų atsitiktinių dydţių skirtumas irgi turi normalųjį skirstinį. Radę kiekvienos poros duomenų skirtumus, gauname vieną duomenų aibę, kuriai tinka visi hipotezės apie vidurkio lygybę skaičiui, kai dispersija neţinoma samprotavimai. Lygindami dviejų priklausomų imčių vidurkius pagal porinį t kriterijų, gauname tas pačias išvadas, kaip ir tikrindami hipotezę apie stebimų porų rezultatų skirtumų vidurkio lygybę nuliui. Dviejų vidurkių palyginimui t-kriterijus naudojamas lyginti vidurkius tarp: Porinių kintamųjų (individo rodikliai prieš ir po operacijos, tai yra tam pačiam individui du rinkiniai duomenų); Nepriklausomiems kintamiesiems (lyginami niekaip vienas kito rodiklius galinčių paveikti individų duomenys. Pvz. atvejo ir kontrolės) kai dispersijos lygios ir kai dispersijos skirtingos. [5;29;10].
5. REZULTATAI
5.1 Tinkamumo vartoti terminai
Pirmojo kurso farmacijos specialybės studentų šeimų namų vaistinėlėse vaistų su pasibaigusiu tinkamumo vartoti laiku yra maţiau atvejų ( 15,91% ) nei penktojo kurso studentų šeimų vaistinėlėse ( 29,79% ).
6 paveikslas. Ar vaistinėlėje yra vaistų su pasibaigusiu tinkamumo vartoti laiku? ( I kurso )
Tinkamumo vartoti terminai ir vaistų laikymas: 5 lentelė. Vaistų laikymas ir TVT (I kurso)
Tinkamumo vartoti terminai
Iš viso
Vaistų laikymas Taip Ne
Atskirose pakuotėse, namų vaistinėlėje 7 50 57 Atskirose pakuotėse, ne vaistinėlėje 3 19 22
Išimtus iš pakuočių 4 4 8
Kita 0 1 1
Iš viso 14 74 88
6 lentelė. Vaistų laikymas ir TVT (V kurso)
Tinkamumo vartoti terminai
Iš viso
Vaistų laikymas Taip Ne
Atskirose pakuotėse, namų vaistinėlėje 12 50 62 Atskirose pakuotėse, ne vaistinėlėje 7 9 16
Išimtus iš pakuočių 3 5 8
Kita 6 2 8
Iš viso 28 66 94
Išanalizavus respondentų atsakymus matyti, kad respondentai, kurie savo šeimų namų vaistinėlėse vaistus laiko atskirose originaliose pakuotėse, daug rečiau savo vaistinėlėse laiko vaistus su pasibaigusiu tinkamumo vartoti laiku. Pavyzdţiui, kai pirmojo kurso studentų šeimų namų vaistinėlėse vaistai laikomi išimti iš pakuočių, tokiose vaistinėlėse 4 atvejais iš 8 pasitaiko vaistų su pasibaigusiu tinkamumo vartoti laiku, kai vaistinėlėse, kuriose vaistai laikomi atskirose pakuotėse, vaistų su pasibaigusiu tinkamumo vartoti laiku pasitaiko tik 7 atvejai iš 57. Atlikus statistinę duomenų analizę, nenustatytas statistinis reikšmingumas tarp pirmojo kurso studentų šeimų vaistų laikymo vaistinėlėse ir vaistų su pasibaigusiu tinkamumo vartoti laiku laikymu (χ2
= 7,785, p>0,01). Penktojo kurso studentų šeimų tarpe padėtis panaši, vaistus laikant išimtus iš pakuočių, vaistų su pasibaigusiu tinkamumo vartoti laiku vaistinėlėse pasitaiko 3 atvejais iš 8, o vaistus laikant atskirose pakuotėse namų vaistinėlėje, tokių atvejų pasitaiko 12 atvejų iš 62. Atlikus statistinę duomenų analizę, nustatytas
statistinis reikšmingumas tarp penktojo kurso studentų šeimų vaistų laikymo vaistinėlėse ir vaistų su pasibaigusiu tinkamumo vartoti laiku laikymu (χ2 = 12,765, p<0,01).
5.2 Vaistinėlės laikymo vieta
8 paveikslas. Vaistinėlės laikymo vieta ( I kurso )
9 paveikslas. Vaistinėlės laikymo vieta ( V kurso )
Tyrimo duomenimis didţioji dalis respondentų savo šeimos namų vaistinėles laiko miegamajame, virtuvėje arba vonios kambaryje. Pirmojo kurso studentų šeimų namų vaistinėlės daţniausiai laikomos viruvėse ( 44 atvejų ) ir miegamuosiuose ( 29 atvejų ). Penktojo kurso studentų
šeimose padėtis labai panaši, daţniausiai vaistai laikomi virtuvėse ( 41 atvejų ), šiek tiek rečiau- miegamuosiuose (39 atvejų).
5.3 Vaistų laikymas
10 paveikslas. Kaip laikomi vaistai namų vaistinėlėje ( I kurso )
11 paveikslas. Kaip laikomi vaistai namų vaistinėlėje ( V kurso )
Ir pirmojo, ir penktojo kurso farmacijos fakulteto studentų šeimų vaistai daţniausiai laikomi atskirose pakuotėse namų vaistinėlėse, atitinkamai 57 atvejų ir 62 atvejų, atskirose pakuotėse, tačiau ne
vaistinėlėje vaistai laikomi gana retai, pirmojo kurso studentų šeimų vaistai atskirose pakuotėse, ne vaistinėlėje laikomi 22 atvejų, o penktojo kurso studentų – 16. Išimti iš pakuočių vaistai laikomi po 8 atvejų.
5.4 Šeimos narių vaistų laikymo vieta
12 paveikslas. Ar visų šeimos narių vaistai laikomi vienoje vietoje? ( I kurso )
13 paveikslas. Ar visų šeimos narių vaistai laikomi vienoje vietoje? ( V kurso )
Daugumos farmacijos fakulteto studentų šeimų narių vaistai laikomi vienoje vietoje: pirmojo kurso – 77,27%; penktojo kurso – 70,21%. Yra ir šeimų, kuriose šeimos narių vaistai laikomi atskirai: pirmojo kurso – 22,73%; penktojo kurso – 29,79%.
Šeimos narių vaistų laikymo vieta ir asmenų skaičius šeimose:
Vaistus daţniau atskirai laiko šeimos, kuriose didesnis asmenų skaičius, pirmojo kurso farmacijos fakulteto studentų šeimos, susidedančios iš 4 asmenų, daţniausiai vaistus laiko atskirai ( 10 atvejų iš 43 ) ir tik 2 atvejais iš 24 vaistai laikomi atskirai, kai šeimos susideda iš 3 asmenų. Atlikus statistinę duomenų analizę, nustatytas statistinis reikšmingumas tarp pirmojo kurso studentų šeimos narių vaistų laikymo vaistinėlėse kartu arba atskirai ir 4 asmenų šeimų (t = 3,55, p<0,01). Penktojo kurso studentų šeimų tarpe padėtis panaši, 4 asmenų šeimose 13 atvejų iš 33 vaistai laikomi atskirai, kai 2 asmenų šeimose vaistai laikomi atskirai tik 1 atveju iš 15. Atlikus statistinę duomenų analizę, nenustatytas statistinis reikšmingumas tarp penktojo kurso studentų šeimos narių vaistų laikymo vaistinėlėse kartu arba atskirai ir 4 asmenų šeimų (t = 1,27, p>0,01).
7 lentelė. Šeimos narių vaistų laikymo vieta ir asmenų skaičius šeimose ( I kurso ) Šeimos narių skaičius
Iš viso Šeimos narių vaistų
laikymo vieta 2 3 4 5 6 8
Taip 4 22 33 8 1 0 68
Ne 1 2 10 5 1 1 20
Iš viso 5 24 43 13 2 1 88
8 lentelė. Šeimos narių vaistų laikymo vieta ir asmenų skaičius šeimose ( V kurso ) Šeimos narių skaičius
Iš viso Šeimos narių vaistų
laikymo vieta 1 2 3 4 5 6
Taip 3 14 20 20 4 5 66
Ne 0 1 8 13 5 1 28
5.5 Vaistų sudėliojimo tvarka vaistinėlėje
14 paveikslas. Vaistų sudėliojimo tvarka vaistinėlėje ( I kursas )
15 paveikslas. Vaistų sudėliojimo tvarka vaistinėlėje ( V kursas )
Pirmojo kurso studentų šeimų namų vaistinėlėse vaistai dėliojami pagal negalavimus, kuriems šalinti jie skirti, (24 atvejų), pagal vartojimo daţnumą (24 atvejų), šiek tiek rečiau- pagal vaisto rūšį (11 atvejų). Netvarkingai vaistus laikantys studentai apklausoje ţymėjo variantą „Kita―. Netvarkingai
vaistai laikomi 29 atvejų. Penktojo kurso studentų šeimos namų vaistinėlėse vaistai daţniau laikomi netvarkingai. Netvarkingai vaistai laikomi net 54 atvejais. Taip pat vaistai daţnai dėliojami pagal vartojimo daţnumą (28 atvejų). Pagal negalavimus, kuriems šalinti jie skirti, bei pagal vaisto rūšį vaistai dėliojami gerokai rečiau ( atitinkamai 7 ir 5 atvejai ). Netvarkingai vaistai laikomi net 54 atvejais.
5.6 Vaistų pakuotės
16 paveikslas. Ar vaistai Jūsų šeimos namų vaistinėlėje yra originaliose pakuotėse? ( I kursas )
Pirmojo kurso studentų namų vaistinėlėse vaistai laikomi neoriginaliose pakuotėse 2,27% atvejų, o penktojo kurso studentų šiek tiek daţniau (4,26% atvejų). Tačiau tik keli vaistai yra originaliose pakuotėse 15,91% atvejų ( I kurso ) ir 5,32% atvejų ( V kurso ). Penktojo kurso studentų šeimų namų vaistinėlėse dauguma vaistų turi originalias pakuotes (54,26%) daţniau nei pirmojo kurso studentų (44,32%). Studentų šeimų namų vaistinėlėse visi vaistai originaliose pakuotėse laikomi beveik vienodai daţnai, atitinkamai 37,50% ir 36,17% atvejų.
Atsakingas asmuo ir originalios pakuotės:
9 lentelė. Originalios pakuotės ir uţ vaistinėlę atsakingas asmuo ( I kursas ) Originalios pakuotės
Iš viso Atsakingas asmuo Taip Dauguma Tik keli Ne
Aš pats 10 6 4 1 21
Mama 20 31 9 1 61
Tėtis 1 1 0 0 2
Kita 2 1 1 0 4
Iš viso 33 39 14 2 88
21 pirmojo kurso studentas buvo atsakingas uţ savo šeimos namų vaistinėlę, ir iš jų tik vienas vaistus laikė neoriginaliose pakuotėse, o 10 atvejų vaistai buvo laikyti originaliose pakuotėse. 6
atvejais dauguma vaistų laikyta originaliose pakuotėse ir 4 atvejais tik keli vaistai laikyti originaliose pakuotėse. Atlikus statistinę duomenų analizę, nenustatytas statistinis reikšmingumas tarp uţ vaistinėlę atsakingo asmens ir vaistų laikymo originaliose pakuotėse (χ2
= 4,817, p>0,01). 10 lentelė. Originalios pakuotės ir uţ vaistinėlę atsakingas asmuo ( V kursas )
Originalios pakuotes
Iš viso Atsakingas asmuo Taip Dauguma Tik keli Ne
Aš pats 24 18 3 4 49
Mama 10 30 2 0 42
Tėtis 0 1 0 0 1
Kita 0 2 0 0 2
Iš viso 34 51 5 4 94
Penktojo kurso studentų, atsakingų uţ savo namų vaistinėles, buvo gerokai daugiau, 49. Iš jų 4 atvejais vaistai laikyti neoriginaliose pakuotėse, 24 studentai visus vaistus laikė originaliose pakuotėse, 18 atvejų dauguma vaistų laikyti originaliose pakuotėse ir tik keli vaistai buvo laikyti originaliose pakuotėse 3 atvejais. Atlikus statistinę duomenų analizę, nenustatytas statistinis
reikšmingumas tarp uţ vaistinėlę atsakingo asmens ir vaistų laikymo originaliose pakuotėse (χ2
= 15,212, p>0,01).
5.7 Informacijos šaltiniai
18 paveikslas. Informacijos šaltiniai ( I kursas )
Pirmojo kurso šeimose daţniausiai pasirenkant vaistinėlės turinį konsultuojamasi su gydytoju ar vaistininku, atitinkamai 31 ir 35 atvejais. Rečiausiai pasitelkiama televizija, tik 1 atveju. Penktojo kurso farmacijos fakulteto studentų šeimose vaistai daţniausiai pasirenkami be gydytojo, vaistininko ar kitokios konsultacijos ( 48 atvejais ). Po 20 atvejų naudojama gydytojo ir vaistininko konsultacija.
5.8 Receptinių ir nereceptinių vaistų kiekiai vaistinėlėse
20 paveikslas. Receptinių vaistų kiekis vaistinėlėje ( I kursas )
Daţniausiai pirmojo kurso studentų šeimų namų vaistinėlėse laikomi 2 (28 atvejų) ir 5 receptiniai vaistai (17 atvejų). Rečiausiai laikyti 6 receptiniai vaistai (1 atvejis). Pirmojojo kurso studentų šeimų namų vaistinėlėse laikyta nuo 0 iki 13 receptinių vaistų. Penktojo kurso studentų šeimų namų vaistinėlėse laikyta nuo 0 iki 20 receptinių vaistų, daţniausiai laikyti 2 (22 atvejų) ir 3 ar 5 receptiniai vaistai (po 13 atvejų). Rečiausiai penktojo kurso studentų šeimos namų vaistinėlėse laikyta po 8 ar 13 vaistų (po 1 atvejį).
11 lentelė. Sergamumas lėtinėmis ligomis ir receptinių vaistų kiekis vaistinėlėje ( I kursas ) Lėtinės ligos
Iš viso Receptinių vaistų kiekis Neserga Serga
0 2 4 6 1 3 0 3 2 12 16 28 3 4 8 12 4 6 3 9 5 9 8 17 6 1 0 1 8 2 0 2 10 4 4 8 13 2 0 2 Iš viso 45 43 88
Pirmojojo kurso farmacijos fakulteto studentų šeimose buvo 43 asmenys, sergantys lėtinėmis ligomis, tose šeimose, kuriose laikomi 2 receptiniai vaistai, sergančiųjų lėtinėmis ligomis buvo daugiausiai atvejų – 16. Nei vieno receptinio vaisto namuose nelaikančios šeimos 4 atvejais sirgo lėtinėmis ligomis, o daugiausiai – 13 vaistų laikančiose šeimose lėtinėmis ligomis nesirgo nei vienas asmuo. Atlikus statistinę duomenų analizę, nenustatytas statistinis reikšmingumas tarp pirmojojo kurso studentų šeimų sergamumo lėtinėmis ligomis ir receptinių vaistų kiekio laikomo vaistinėlėse (χ2 = 11,591, p>0,01). Penktojo kurso studentų šeimose sergančiųjų lėtinėmis ligomis buvo 29, iš jų šeimose, kuriose laikomi 0 ir 2 receptiniai vaistai, sergančių lėtinėmis ligomis asmenų buvo 7 atvejais. Nelaikančiose receptinių vaistų šeimose pasitaikė 7 atvejai, kai jose buvo sergančiųjų lėtinėmis ligomis asmenų, o laikantys daugiausiai – 20 receptinių vaistų asmenys lėtinėmis ligomis nesirgo. Atlikus statistinę duomenų analizę, nenustatytas statistinis reikšmingumas tarp penktojo kurso studentų šeimų sergamumo lėtinėmis ligomis ir receptinių vaistų kiekio laikomo vaistinėlėse (χ2
= 20,930, p>0,01).
12 lentelė. Sergamumas lėtinėmis ligomis ir receptinių vaistų kiekis vaistinėlėje ( V kursas ) Lėtinės ligos
Iš viso Receptinių vaistų kiekis Neserga Serga
0 3 7 10 1 0 3 3 2 15 7 22 3 10 3 13 4 5 0 5 5 10 3 13 6 6 2 8 7 2 0 2 8 1 0 1 9 2 0 2 10 7 3 10 13 1 0 1 15 1 1 2 20 2 0 2 Iš viso 65 29 94
Pirmojo kurso studentų šeimų namų vaistinėlėse laikoma nuo 2 iki 31 receptinio vaisto. Daugiausiai atvejų – 15, laikyta 10 nereceptinių vaistų, o maţiausiai atvejų – 1, laikyta 5; 14; 18; 21; 27 ir 31 nereceptinių vaistų. Penktojo kurso farmacijos fakulteto studentų šeimų namų vaistinėlėse laikoma nuo 2 iki 30 nereceptinių vaistų. Daugiausiai atvejų – 27, laikyta 10 nereceptinių vaistų, o maţiausiai atvejų – 1, laikyta 5; 14; 18; 21; 27 ir 31 nereceptinių vaistų.
22 paveikslas. Nereceptinių vaistų kiekis vaistinėlėje ( I kursas )
13 lentelė. Sergamumas lėtinėmis ligomis ir nereceptinių vaistų kiekis vaistinėlėje ( I kursas ) Lėtinės ligos
Iš viso Nereceptinių vaistų kiekis Neserga Serga
2 1 2 3 3 2 1 3 4 1 1 2 5 0 1 1 6 0 4 4 7 1 4 5 8 3 5 8 9 2 2 4 10 7 8 15 11 3 2 5 12 3 2 5 13 3 0 3 14 1 0 1 15 3 5 8 17 2 0 2 18 1 0 1 20 6 4 10 21 1 0 1 25 2 0 2 27 0 1 1 30 2 1 3 31 1 0 1 Iš viso 45 43 88
Pirmojo kurso farmacijos fakulteto studentų šeimose buvo 43 asmenys,sergantys lėtinėmis ligomis, tose šeimose, kuriose laikoma 10 nereceptinių vaistų, sergančių lėtinėmis ligomis buvo daugiausiai atvejų – 8. Maţiausiai nereceptinių vaistų (2) namuose laikančios šeimos 2 atvejais sirgo lėtinėmis ligomis, o daugiausiai – 31 vaistą laikančiose šeimose lėtinėmis ligomis nesirgo nei vienas asmuo. Atlikus statistinę duomenų analizę, nenustatytas statistinis reikšmingumas tarp pirmojo kurso studentų šeimų sergamumo lėtinėmis ligomis ir nereceptinių vaistų kiekio, laikomo vaistinėlėse (χ2 = 21,632, p>0,01). Penktojo kurso studentų šeimose sergančių lėtinėmis ligomis buvo 29, iš jų šeimose , kuriose laikoma 10 nereceptinių vaistų, sergančių lėtinėmis ligomis asmenų buvo 8 atvejais. Šeimose, laikančiose 2 nereceptinius vaistus, pasitaikė 1 atvejis, kai jose buvo sergančių lėtinėmis ligomis
asmenų, o laikantys daugiausiai – 30 receptinių vaistų asmenys lėtinėmis ligomis nesirgo. Atlikus statistinę duomenų analizę, nenustatytas statistinis reikšmingumas tarp penktojo kurso studentų šeimų sergamumo lėtinėmis ligomis ir nereceptinių vaistų kiekio, laikomo vaistinėlėse (χ2
= 22,291, p>0,01).
14 lentelė. Sergamumas lėtinėmis ligomis ir nereceptinių vaistų kiekis vaistinėlėje ( V kursas ) Lėtinės ligos
Iš viso Nereceptinių vaistų kiekis Neserga Serga
2 0 1 1 3 1 1 2 4 2 3 5 5 3 3 6 6 1 0 1 7 0 2 2 8 7 2 9 9 1 1 2 10 19 8 27 11 3 0 3 12 7 2 9 13 1 0 1 15 6 1 7 18 3 0 3 19 0 1 1 20 4 4 8 21 1 0 1 25 1 0 1 30 5 0 5 Iš viso 65 29 94
5.9 Vaistinėlės vertė
24 paveikslas. Vaistinėlės vertė ( I kursas )
25 paveikslas. Vaistinėlės vertė ( V kursas )
Daugumos pirmojo ir penktojo kurso studentų namų vaistinėlių turinys vertas daugiau nei 200 Lt ( atitinkamai 30 ir 32 atvejais ). Pirmojo kurso farmacijos fakulteto studentų namų vaistinėlės 26 atvejais buvo įvertintos 150-200 Lt, 16 atvejų- 50-100Lt, 10 atvejų – 100-150 Lt ir tik 6 atvejais 25-50 Lt. Penktojo kurso studentų namų vaistinėlės įvertintos 150-200 Lt 23 atvejais, 50-100 Lt -17atvejų, 100-150 Lt-13 atvejų, 20-50 Lt- 7 atvejais ir dviems atvejais vaistinėlių turinys įvertintas maţiau nei 20 Lt.
15 lentelė. Pajamos ir vaistinėlės vertė ( I kursas )
Pajamos 1 šeimos nariui Litais
Iš viso Vaistinėlės vertė <400 Lt 400-800 Lt 800-1200 Lt >1200 Lt 20-50 Lt 0 4 1 1 6 50-100 Lt 1 7 5 3 16 100-150 Lt 0 4 2 4 10 150-200 Lt 0 8 11 7 26 >200 Lt 0 6 12 12 30 Iš viso 1 29 31 27 88
Didesne suma savo namų vaistinėlės turinį įvertino šeimos, turinčios didesnes pajamas. Tarp pirmojo kurso studentų šeimos, gaunančios 800-1200 Lt arba >1200 Lt, savo šeimų namų vaistinėles įvertino >200 Lt po 12 atvejų. Atlikus statistinę duomenų analizę, nenustatytas statistinis reikšmingumas tarp pirmojo kurso studentų šeimų vaistinėlių vertės įvertinimo ir gaunamų pajamų vienam šeimos nariui per mėnesį (χ2
= 13,110, p>0,01).Tarp penktojo kurso studentų padėtis buvo panaši, daugiausiai, 15 atvejų, vaistinėlių turinys įvertintas >200 Lt tokiose šeimose, kuriose pajamos vienam šeimos nariui buvo 800- 1200 Lt. Atlikus statistinę duomenų analizę, nenustatytas statistinis reikšmingumas tarp penktojo kurso studentų šeimų vaistinėlių vertės įvertinimo ir gaunamų pajamų vienam šeimos nariui per mėnesį (χ2
= 14,914, p>0,01).
16 lentelė. Pajamos ir vaistinėlės vertė ( V kursas )
Pajamos 1 šeimos nariui Litų
Iš viso Vaistinėlės vertė <400 Lt 400-800 Lt 800-1200 Lt >1200 Lt <20 Lt 0 1 0 1 2 20-50 Lt 0 5 1 1 7 50-100 Lt 2 5 6 4 17 100-150 Lt 0 4 4 5 13 150-200 Lt 2 9 4 8 23 >200 Lt 2 6 15 9 32 Iš viso 6 30 30 28 94
5.10 Atsakingas asmuo
26 paveikslas. Atsakingas asmuo ( I kurso )
27 paveikslas. Atsakingas asmuo ( V kurso )
Išanalizavus respondentų atsakymus matyti, kad daugiausiai, tai yra, 61 atveju I kurso farmacijos fakulteto studentų šeimos namų vaistinėlėmis rūpinasi mamos ir tik 21 studentas yra pats
atsakingas uţ savo šeimos namų vaistinėlių sudėtį, V kurso studentai daug daţniau, net 49, rūpinasi savo šeimų namų vaistinėlėmis.
17 lentelė. Atsakingas asmuo ir lytis ( I kurso ) Lytis
Iš viso Atsakingas asmuo Vyras Moteris
Aš pats 2 19 21
Mama 0 61 61
Tėtis 2 0 2
Kita 0 4 4
Iš viso 4 84 88
18 lentelė. Atsakingas asmuo ir lytis ( V kurso ) Lytis
Iš viso Atsakingas asmuo Vyras Moteris
Aš pats 12 37 49
Mama 0 42 42
Tėtis 0 1 1
Kita 0 2 2
Iš viso 12 82 94
Iš pirmojo kurso studentų 21 buvo atsakingas uţ savo šeimos namų vaistinėles. Iš jų 19 buvo moterys ir tik 2 vyrai. Iš penktojo kurso farmacijos fakulteto studentų 49 patys atsakingi uţ savo šeimos namų vaistinėles, iš jų 37 moterys ir 12 vyrų. Nustatytas statistinis reikšmingumas analizuojant pirmojo kurso farmacijos fakulteto studentų šeimų uţ vaistinėlę atsakingo asmens ir lyties priklausomybę (χ2
= 46,295, p<0,01) bei penktojo kurso farmacijos fakulteto studentų šeimų uţ vaistinėlę atsakingo asmens ir lyties priklausomybę (χ2
