LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
MEDICINOS AKADEMIJA
SLAUGOS FAKULTETAS
SPORTO INSTITUTAS
Martynas Rubavičius
INDIVIDUALIOS KINEZITERAPIJOS PROGRAMOS POVEIKIS ASMENŲ,
JAUČIANČIŲ APATINĖS NUGAROS DALIES SKAUSMĄ, SU SVEIKATA
SUSIJUSIAI GYVENIMO KOKYBEI IR SKAUSMO INTENSYVUMUI
Magistro baigiamasis darbas
Darbo vadovas
Dr. Vilma Mauricienė
2
LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
MEDICINOS AKADEMIJA
SLAUGOS FAKULTETAS
SPORTO INSTITUTAS
TVIRTINU
Slaugos fakulteto dekanė
prof. dr. J. Macijauskienė
20 m. mėn. d.
INDIVIDUALIOS KINEZITERAPIJOS PROGRAMOS POVEIKIS ASMENŲ,
JAUČIANČIŲ APATINĖS NUGAROS DALIES SKAUSMĄ, FIZINIAM
PAJĖGUMUI IR SU SVEIKATA SUSIJUSIAI GYVENIMO KOKYBEI
Magistro baigiamasis darbas
Darbo vadovas:
Dr. Vilma Mauricienė
2013 m. mėn. d.
Recenzentas: Darbą atliko:
II kurso magistrantas
Dr. Alma Kajėnienė Martynas Rubavičius
2013 m. mėn. d.
2013 m. mėn. d.
3
TURINYS
SANTRUMPOS ... 4 SANTRAUKA ... 5 SUMMARY ... 7 ĮVADAS... 8DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI ... 10
1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 11
1.1. Apatinės nugaros dallies skausmo paplitimas... 11
1.2. Apatinės nugaros dallies skausmo lokalizacija ir įtaka sveikatai ... 11
1.3. Apatinės nugaros dallies skausmo skausmo trukmė ... 12
1.4. Apatinės nugaros dallies skausmo priežastys ... 14
1.4.1. Tarpslankstelinio disko išvarža ... 15
1.4.2. Radikulopatija ... 17
1.4.3. Liumbopatija ... 18
1.5. Apatinės nugaros dallies skausmo vertinimas ... 19
1.5.1. Lasego mėginys ... 19
1.5.2. Skausmo vertinimo skalės ... 20
1.5.3. Su sveikata susijusios gyvenimo kokybės vertinimas ... 21
1.6. Apatinės nugaros dallies skausmo gydymas ... 22
1.6.1. Kineziterapija, esant apatinės nugaros dallies skausmui ... 23
1.6.2. Kineziterapija namuose ... 24 2. TYRIMO METODIKA ... 26 2.1. Tyrimo organizavimas ... 26 2.2. Tyrimo metodai ... 27 3. TYRIMO REZULTATAI ... 35 3.1. II reabilitacijos etapas ... 35
3.1.1. Anketinių duomenų analizė ... 35
3.1.2. Apatinės nugaros dalies skausmo intensyvumo pokytis ... 36
3.1.3. Su sveikata susijusios gyvenimo kokybės pokytis ... 38
3.1.4. Stuburo paslankumo pokytis ... 40
3.1.5. Pilvo ir nugaros raumenų statinės ištvermės pokytis ... 42
3.1.6. Funkcinio judėjimo pajėgumo pokytis ... 44
4
3.2.1. Anketinių duomenų analizė ... 45
3.2.2. Apatinės nugaros dalies skausmo intensyvumo pokytis ... 47
3.2.3. Su sveikata susijusios gyvenimo kokybės pokytis ... 48
4. TYRIMO REZULTATŲ APTARIMAS ... 51
5. IŠVADOS ... 53
6. PRAKTINĖ REKOMENDACIJA ... 54
7. PRANEŠIMAI MOKSLINĖSE KONFERENCIJOSE ... 55
8. LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 55
5
SANTRUMPOS
BSV – bendras sveikatos vertinimas EB – emocinė būklė
EG – energingumas/gyvybingumas FA – fizinis aktyvumas
S – skausmas
SAS – skaičių analogijos skausmo skalė SF – socialinė funkcija
TLK – tarptautinė ligų klasifikacija VAS – vizualinė skausmo skalė
VE – veiklos apribojimas dėl emocinių problemų VF – veiklos apribojimas dėl fizinių problemų VO2max – maksimalus deguonies suvartojimas
6
SANTRAUKA
M. Rubavičius. Individualios kineziterapijos programos poveikis asmenų, jaučiančių apatinės nugaros dalies skausmą, su sveikata susijusiai gyvenimo kokybei ir skausmo intensyvumui, magistro baigiamasis darbas/mokslinė vadovė dr. V. Mauricienė; Lietuvos sveikatos mokslų universiteto, Medicinos akademijos, Slaugos fakultetas, Sporto institutas. – Kaunas, 2013, - 70 p.
Tyrimo tikslas - nustatyti individualios kineziterapijos programos poveikį asmenų,
jaučiančių apatinės nugaros dalies skausmą, su sveikata susijusiai gyvenimo kokybei ir skausmo intensyvumui.
Tyrimo uždaviniai. 1. Nustatyti asmenų, jaučiančių apatinės nugaros skausmą, skausmo
intensyvumo, su sveikata susijusios gyvenimo kokybės, stuburo paslankumo, liemens statinės ištvermės ir funkcinių judesių atlikimo pokyčius II reabilitacijos etape; 2. Nustatyti asmenų, jaučiančių apatinės nugaros skausmą, skausmo intensyvumo pokyčius po individualios kineziterapijos namuose programos; 3. Nustatyti asmenų, jaučiančių apatinės nugaros dalies skausmą, su sveikata susijusios gyvenimo kokybės pokyčius po individualios kineziterapijos namuose programos.
Tyrimo metodai. 1. Apatinės nugaros dalies skausmo intensyvumo vertinimas naudojant
skaičių analogijos skausmo skalę (SAS); 2. Su sveikata susijusios gyvenimo kokybės vertinimas naudojant SF-36 klausimyną; 3. Stuburo paslankumo vertinimas naudojant inklinometrą; 4. Liemens raumenų statinės jėgos ištvermės vertinimas; 5. Funkcinių judesių atlikties testų vertinimas; 6. Matematinė statistika; 7. Apklausa elektroniniu paštu; 8. Medicininės dokumentacijos analizė.
Tyrimo dalyviai: Tyrime dalyvavo 27 tiriamieji, besiskundžiantys apatinės nugaros dalies
skausmu. Skausmas buvo šaknelinis (radikulopathia) ir juosmeninis (lumbopathia), esant tarpslankstelinio disko išvaržai ar be jos. Visiems tiriamiesiems buvo taikoma įprasta grupinė kineziterapijos programa ir reabilitacijos priemonių kompleksas. Tiriamiesiems, sutikusiems bendradarbiauti toliau (n=13) po gydymo kurso ligoninėje buvo taikoma individuali kineziterapijos namuose programa.
Tyrimo išvados. 1. II reabilitacijos etapo pabaigoje asmenų, jaučiančių apatinės nugaros
skausmą, sveikatos būklė pagerėjo: a) skausmo intensyvumas sumažėjo; b) stuburo paslankumas, liemens raumenų statinė ištvermė bei funkcinių judesių atliktis pagerėjo; c) su sveikata susijusi gyvenimo kokybė pagerėjo fizinio aktyvumo, skausmo, bendrojo sveikatos vertinimo, energingumo/gyvybingumo ir socialinės funkcijos srityse; 2. Po individualios kineziterapijos
7
namuose programos, asmenų, jaučiančių apatinės nugaros skausmą, skausmo intensyvumo pokyčio nenustatyta; 3. Po individualios kineziterapijos namuose programos., asmenų, jaučiančių apatinės nugaros skausmą, su sveikata susijusi gyvenimo kokybė pagerėjo vertinant veiklos apribojimą dėl fizinių problemų, skausmą, bendrą sveikatos vertinimą, energingumą/gyvybingumą ir veiklos apribojimą dėl emocinių problemų.
8
SUMMARY
M. Rubavičius. The effectiveness of individual physiotherapy programme for quality of life and pain intensity in patiens with low back pain, master thesis/supervisor Ph. D. V. Mauricienė; Lithuanian University of Health Sciences; Faculty of Nursing, Institute of Sports. – Kaunas, 2013, - 70 p.
The goal of study - to determine the effectiveness of individual physical therapy
programme for quality of life and pain intensity in patiens with low back pain.
Objectives of study: 1. To evaluate decrease of pain intensity, health related quality of
life, spine mobility, abdomen and back muscles strenght and physical capacity after II stage of rehabilitation in patiens with low back pain; 2. To evaluate low back pain intensity after individual home physiotherapy programme; 3. To evaluate health related quality of life after individual home physiotherapy programme.
Methods of study: 1. Pacient‘s low back pain intensity evaluation using number analogy
scale; 2. Pacients‘ pain impact in quality of life evaluation using SF-36 quastionnaire; 3. Pacients‘ spine mobility evaluation using inclinometer; 4. Pacients‘ abdomen and back muscles static strenght endurance evaluation; 5. Pacients‘ physical capacity evaluation using physical performance task batteries; 6. Mathematics statistics; 7. Survey via e-mail; 8. Analysis of medical history.
Subjects of study: The study was made in Kaunas clinical hospital‘ vertebroneurology
department. 27 patients, 18 women and 9 men, with diagnosed low back pain were evaluated. Low back pain was radiculopathy and lumbopathy, with or without lumbar disc herniation. For all patients, usual physiotherapy programme and rehabilitation were applied. For patients, who accepted to collaborate futher, individual physiotherapy programme for home performance were applied.
Conclusions: 1. At the end of II stage of rehabilitation health status has improved: a) pain
intensity decreased; b) spinal flexibility, abdominal and back muscle endurance and physical performance increased; c) Health-related quality of life indicators increased in terms of physical activity, pain, general health, energy/vitality and social function; 2. Decrease of low back pain intensity after individual home physiotherapy programme did not increase; 3. Health-related quality of life indicators after individual home physiotherapy programme increased in terms of activity limitation due to physical problems, pain, general health, energy/vitality and activity limitations due to emotional problems.
9
ĮVADAS
Apatinės nugaros dalies skausmu skundžiasi apie 70 proc. išsivysčiusių pasaulio šalių žmonių. Ši problema išlieka bene brangiausiai kainuojanti industrinių valstybių sveikatos apsaugos sistemoms. Nedarbingumas tarp asmenų iki 45 metų amžiaus taip pat yra didžiausias būtent dėl lėtinių nugaros skausmų (Luomajoki, 2010). Turimais duomenimis, 2003 m. Lietuvoje 259 iš 100 000 gyventojų, kurie kreipėsi į gydymo įstaigas, buvo diagnozuoti nugaros skausmai, iš jų pirmąkart - 37,6 proc., pakartotinai - 62,4 proc. (Samėnienė, 2005; Rainville, 2009). Vertinant bendrus sergamumo rodiklius Lietuvoje, kiekvienais metais vis daugėja žmonių, besiskundžiančių nugaros skausmais. Nuo 2007 m. nugaros skausmo atvejų padaugėjo 26,4 proc., o 2008 metais - dar keturiais procentais (http://www.www.emedicina.lt/lt.lt/index.php?s_id=9920&lang=lt).
Radikulopatija - tai objektyviai nustatytas sensorinės ar motorinės funkcijos sutrikimas dėl aksoninio laidumo sumažėjimo nugariniame nerve ar jo šaknelėse. Radikulopatija sudaro 5-10 proc. visų nervų ligų. Pagrindinį ligonių kontingentą sudaro jauni žmonės (Ščiupokas, 2005b). Radikulopatijos priežastys būna įvairios. Degeneraciniai stuburo pokyčiai ir tarpslankstelinio disko išvaržos yra dažniausios priežastys (Pasku, 2011). Klinikiniai požymiai: subjektyvus jėgos sumažėjimo, sustingimo pojūtis, patvirtintas klinikiniu-neurologiniu tyrimu. Parestezijas atitinkamose dermatomose gali sukelti nugarinio nervo ar jo šaknelių išemija, taip pat tai gali būti prasidedančio laidinio bloko, kartu ir šaknelės ligos požymis (Ščiupokas, 2005b).
Gydant chirurginiu būdu, 20 proc. pacientų ir toliau jaučia skausmą, 7-15 proc. stuburo operacijų būna nesėkmingos, taip pat lieka pooperaciniai randai. Dėl šių priežasčių didesnis dėmesys skiriamas konservatyviam gydymui (Yuan, 2013). Svarbus konservatyvaus gydymo principas - parodyti pacientams, kad judėjimas, esant nugaros skausmui, yra saugus. Gydant konservatyviai, svarbus individualios gydymo programos sudarymas ir paciento informavimas apie gydymo eigą (Rainville, 2009). Kineziterapija yra geriausias konservatyvaus gydymo metodas esant apatinės nugaros dalies skausmui (Rainville, 2009).
Darbo aktualumas. Nugaros skausmas gydomas taikant kompleksines reabilitacijos
priemones, tačiau ir po jų taikymo kai kuriem pacientams išlieka vidutinio intensyvumo skausmas ir gyvenimo kokybė pagerėja ne visose srityse. Šio darbo tikslas yra nustatyti, kuriose sveikatos srityse po sėkmingo II reabilitacijos etapo įveikimo, išlieka tam tikri apribojimai ir nustatyti individualios kineziterapijos programos poveikį su sveikata susijusiai gyvenimo kokybei ir skausmo intensyvumui. Individuali kineziterapija, parinkta pagal pacientų galimybes ir poreikius, turėtų mažinti skausmą ir jo įtaką funkcinei būklei, išlikusius po II reabilitacijos etapo.
10
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI
Darbo tikslas
Nustatyti individualios kineziterapijos programos poveikį asmenų, jaučiančių apatinės nugaros dalies skausmą, su sveikata susijusiai gyvenimo kokybei ir skausmo intensyvumui.
Darbo uždaviniai:
1. Nustatyti asmenų, jaučiančių apatinės nugaros skausmą, skausmo intensyvumo, su sveikata susijusios gyvenimo kokybės, stuburo paslankumo, liemens statins ištvermės ir funkcinių judesių atlikimo pokyčius II reabilitacijos etape.
2. Nustatyti asmenų, jaučiančių apatinės nugaros skausmą, skausmo intensyvumo pokyčius po individualios kineziterapijos namuose programos.
3. Nustatyti asmenų, jaučiančių apatinės nugaros skausmą, su sveikata susijusios gyvenimo kokybės pokyčius po individualios kineziterapijos namuose programos.
11
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Apatinės nugaros dalies skausmo paplitimas
Apatinės nugaros dalies skausmu skundžiasi apie 70 proc. išsivysčiusių šalių žmonių. Ši problema išlieka bene brangiausiai kainuojanti industrinių valstybių sveikatos apsaugos sistemoms. Jos mastą gerai parodo šie rodikliai: tarp darbingo amžiaus asmenų (18-55 metai) vien lėtinio juosmens skausmo sukelta negalia vargina daugiau žmonių, nei vėžys, širdies ligos, galvos smegenų insultas ir AIDS kartu sudėjus (Luomajoki, 2010). Minėtų negalavimų tendencijos Lietuvoje panašios kaip visose ekonomiškai stipriose šalyse: turimais duomenimis, 2003 m. Lietuvoje 259 iš 100 000 gyventojų, kurie kreipėsi į gydymo įstaigas, buvo diagnozuoti nugaros skausmai, iš jų pirmąkart - 37,6 proc., pakartotinai - 62,4 proc. 2003 m. Lietuvoje pirmą kartą neįgaliais dėl nugaros problemų pripažinti 2064 asmenys (Samėnienė, 2005). Vertinant bendrus sergamumo rodiklius Lietuvoje, kiekvienais metais vis daugėja žmonių, besiskundžiančių nugaros skausmais. Nuo 2007 m. nugaros skausmo atvejų padaugėjo 26,4 proc., o 2008 metais - dar keturiais procentais. 2010 m. dorsalgija, dorsopatijos ir spondilopatijos (pagal TLK–10 klasifikaciją) buvo diagnozuotos 69,2 gyventojams iš tūkstančio (http://www.manosveikata.lt/lt/temos/sveikas-gyvenimas-spa/8-patarimai-kaip-palengvinti-nugaros-skausmus).
1.2. Apatinės nugaros dalies skausmo lokalizacija ir įtaka sveikatai
Nugaros srities jutiminė zona yra plati, tačiau dažniausia klinikinėje praktikoje pasitaikanti nugaros skausmo sritis yra nugaros apatinė dalis. Topografijos požiūriu nugaros apatinė dalis yra anatominė sritis, kurią riboja: viršuje šonkaulių linija, apačioje horizontali dubens (klubų) juostos linija, o vertikaliai – liemens linijos. Šio klasifikavimo, paremto Tarptautinės skausmo tyrimų asociacijos rekomendacijomis, siūloma laikytis ir Lietuvoje (Ščiupokas, 2006a).
Lėtinis apatinės nugaros dalies skausmas yra susijęs su įvairiomis ligomis ir neigiamai veikia sveikatą. Žmonės, patiriantys lėtinį skausmą, išleidžia daugiau pinigų sveikatos priežiūrai. Keletas atliktų tyrimų nustatė ryšį tarp lėtinio nugaros skausmo ir psichinės sveikatos ligų, tokių kaip depresija, nerimas ir kiti panašūs sutrikimai, atsiradimo (Davis, 2011).
Bener ir kt. (2013) tyrė apatinės nugaros dalies skausmo sąsajas su psichologinėmis problemomis, tokiomis kaip nerimas, depresija ir somatizacija. Buvo nustatyta, jog psichologinės
12
problemos asmenims, besiskundžiantiems apatinės nugaros dalies skausmu, pasitaikė dažniau, nei asmenims, kurie skausmo nejautė.
Tyrimai parodė, jog pacientai, kenčiantys nuo lėtinio apatinės nugaros dalies skausmo, jaučiasi nepilnaverčiai, mažiau savarankiški kasdienėje veikloje, būna susirūpinę, jiems būdinga nuotaikų kaita. Didelei daliai atsiranda psichinės sveikatos sutrikimų (Rutten, 2010).
1.3. Apatinės nugaros dalies skausmo trukmė
Ūmus skausmas. Ūmų nugaros skausmą gali sukelti trauma, per didelio svorio kėlimas,
staigus ir nekoordinuotas judesys, ilgalaikė nefiziologinė poza (ilgai trunkantis sėdėjimas, ypač automobilyje ir nepatogiose kėdėse), peršalimas. Dažniau serga aukštesni asmenys, moterims skausmus didina antsvoris, nėštumas, jauniems tėvams – vaikų priežiūra. Dažniau kenčia dirbantys sėdimą darbą arba, priešingai, – sunkiai fiziškai dirbantys, atliekantys stereotipinius kilnojimo, lankstymosi judesius. Manoma, kad net 97 proc. atvejų ūminės lumbalgijos priežastis yra mechaninė, t. y. susijusi su stuburo statinės ir dinaminės funkcijos sutrikimu. Tai paprastai siejama su stuburo struktūrų (diskų, sąnarių, raiščių) degeneracijos procesais, tačiau tik kai kuriais atvejais (ne daugiau nei 10 proc.) šie mechaninės kilmės lumbalgijos atvejai gali turėti rimtesnių pasekmių, nes jie susiję su spondilolisteze, disko išvarža, spinaline stenoze (Ščiupokas, 2005a) (http://www.pasveik.lt/naujausi-medicinos-straipsniai/klausimai-ir-atsakymai-apie-umini-juosmens-skausma/25037).
Ūmus apatinės nugaros dalies skausmas dažnai praeina savaime, tačiau 30% žmonių praėjus metams po ūmaus skausmo epizodų dar jaučia nepastovų skausmą, 15% jį apibūdina kaip stiprų. Skausmo pasikartojimo dažnis yra didelis: 75 proc. žmonių, nors kartą patyrusių ūmų skausmą, jaučia jo pasikartojimus. 50–80 proc. atvejų ūmus skausmas pasikartoja per pirmus metus (McIntosh, 2008). Didžioji dalis nugaros skausmų praeina per savaitę po pažeidimo, tačiau, jei skausmas tęsiasi ilgiau nei 3 mėnesius, gijimas tampa ilgesnis ir sudėtingesnis. 2–7 proc. atvejų ūmus skausmas tampa lėtiniu (Verkerk, 2011).
Ūmaus skausmo atveju svarbiausieji tikslai yra:
1. Greitai ir efektyviai numalšinti skausmą. 2. Atkurti statinę ir dinaminę stuburo funkcijas. 3. Pacientų mokymas.
4. Skausmo gydymo kontrolė.
13 Lėtinis skausmas: Skausmas laikomas lėtiniu, kai simptomai neišnyksta po ligos ar
traumos gydymo arba trunka ilgiau nei 3–6 mėnesius. Jis apibūdinamas kaip gilus, skausmingas, bukas arba deginantis skausmas vienoje nugaros srityje, galintis išplisti į kojas. Pacientai gali jausti kojų nutirpimą arba nejautrumą, sunkumą kasdienėje veikloje ir dirbant. Lėtinis nugaros skausmas paprastai jaučiamas ilgą laiko tarpą, ir kartais įprastas gydymas nepadeda. Skausmas gali atsirasti dėl senos traumos, degeneracinių stuburo audinių pakitimų arba dėl artrito, tačiau dažniausiai yra susijęs su laikysenos pakitimais ir raumenų disbalansu, taip pat su pakitusiu skausmo suvokimu, įtampa, depresija bei kitais emociniais, neurotiniais ir su stresu susijusiais sutrikimais, turinčiais įtakos skausmo slenksčiui ir jo ištvėrimui (Ščiupokas, 2006b) (http://www.nebeskauda.lt).
Dažnai kartu su lėtiniu skausmu atsiranda jį palaikančių ir stiprinančių veiksnių, kurie lemia ir kai kurias elgesio, kartu ir judėjimo ypatybes – blogą laikyseną, nemigą, apatiją, depresiją ir nepakankamą savęs vertinimą. Dažniausios lėtinio nugaros skausmo priežastys – stuburo motorinių segmentų nestabilumas, miofascijinis sindromas, facetinių sąnarų artrozė, spondilolizė arba spondilolistezė. Tai susiję su degeneraciniais stuburo pakitimais, tačiau tiesioginės priklausomybės tarp lėtinio juosmens skausmo ir stuburo degeneracinių pakitimų nėra (Panchal, 2004).
Lėtinis skausmas gali pasireikšti dėl:
• tarpslankstelinio disko patologijos (degeneracija, išsigaubimas, išvarža); • tarpslankstelinio sąnario (facetinio) degeneracijos;
• stuburo raiščių pakitimų;
• tarpslankstelinės angos suspaudimo; • skoliozės;
• spondilolizės, spondilolistezės.
Jei nespecifinis nugaros apatinės dalies skausmas pasiekia lėtinę stadiją, gydymo principai keičiasi. Kineziterapija su specialiais pratimais bei intensyvus daugiadisciplininis gydymas tampa svarbiausi. Pacientams patariama išlikti aktyviems (nusilpę raumenys labiau jautrūs skausmui). Gydymo efektyvumas vertinamas atsižvelgiant į skausmą, emocinę būklę ir funkciją. Svarbios yra reabilitacinės priemonės, kurių tikslas – kiek įmanoma labiau sugrąžinti funkcinį pajėgumą ir grįžti į įprastinį gyvenimą (1 lentelė.). Lėtinis apatinės nugaros dalies skausmas turi didelės reikšmės psichosocialiniams aspektams (Ščiupokas, 2006b).
14
1 lentelė. Apatinės nugaros dalies ūminio ir lėtinio skausmo korekcijos būdai ir jų veiksmingumo įvertinimas (Sakalauskienė, 2009)
Veiksmingumo įvertinimas Ūmus apatinės nugaros dalies skausmas
Lėtinis apatinės nugaros dalies skausmas
Didelis Paciento raginimas (mokymas) išlikti aktyviam
Kineziterapija, intensyvus multidisciplininis gydymas Vidutinis Stuburo manipuliacinė terapija,
elgesio terapija, multidisciplininis gydymas
„Nugaros mokykla“, elgesio terapija, stuburo manipuliacinė
terapija Nedidelis arba statistiškai
nepatvirtintas
„Nugaros mokykla“, juosmens įtvarai, multidisciplininis gydymas, TENS, trakcinė terapija, gydymas temperatūra, elektromiografinis grįžtamasis
ryšys
Elektromiografinis grįžtamasis ryšys, juosmens įtvarai, masažas, TENS, trakcinė
terapija.
Neveiksmingas poveikis Specifiniai nugaros raumenų pratimai
Žalingas poveikis Lovos rėžimas
1.4. Apatinės nugaros dalies skausmo priežastys
Nugaros apatinės dalies skausmo diagnostikos klausimai yra svarbiausi. Didžioji dauguma pacientų būklių (apie 90 proc.) yra priskiriama nespecifinio skausmo kategorijai. Nugaros apatinės dalies skausmas dar vadinamas mechaniniu, o dažniausios specifinės nugaros skausmo priežastys yra tarpslankstelinio disko išvarža, infekcija, osteoporozė, slankstelių lūžiai, augliai ar metastazės (Ščiupokas, 2006a).
Apatinės nugaros dalies skausmo atsiradimo rizikos veiksniai:
• sunkių daiktų kėlimas;
• kėlimas darant pasilenkimo ir pasisukimo judesius; • traukimas ir stūmimas;
• paslydimas; • kritimas;
15
• ilgas sėdėjimas ar vairavimas.
Individualūs rizikos veiksniai gali būti:
• nutukimas; • rūkymas;
• netinkama laikysena; • mažas fizinis aktyvumas; • psichologinis stresas ir nerimas;
• sumažėjusi raumenų jėga ir sąnarių paslankumas (McGill, 2007)
1.4.1. Tarpslankstelinio disko išvarža
Tarpslankstelinio disko išvaržų paplitimas ir tipai: Tarpslankstelinio disko išvarža
dažniausiai pasitaiko 30–50 metų amžiaus žmonėms, vyrų ir moterų santykis yra 2:1. 25–55 metų amžiaus žmonėms 95% tarpslankstelinio disko išvaržų pasitaiko apatinėje nugaros dalyje (L4/5 – L5-S1 lygyje). Išvarža aukštesniame lygyje labiau būdinga asmenims, vyresniems nei 55 metų amžiaus (Jordan, 2009).
Minkštiminio branduolio protrūzija yra lengviausia išvaržos forma, galinti pasireikšti lokaliu skausmu dėl spaudimo į skaidulinio žiedo užpakalinę dalį ar užpakalinį išilginį raištį. Tarpslankstelinių diskų išvaržos su minkštiminio branduolio prolapsu, ekstruzija ar sekvestracija gali sukelti tiesioginį nervinių struktūrų spaudimą (2 lentelė, 1 pav.) (Neumann, 2010).
16
2 lentelė. Tarpslankstelinių diskų išvaržų tipai (http://skaudanugara.wordpress.com/tag/ekstenzija/)
Diskų išvaržų tipai Apibūdinimas
Protrūzija Besiveržiantis minkštiminis branduolys yra skaidulinio žiedo viduje, bet gali sudaryti spaudimą nugaros smegenims.
Prolapsas Besiveržiantis minkštiminis branduolys pasiekia užpakalinį disko kraštą, bet lieka izoliuotas išorinio skaidulinio žiedo sluoksnio. Ekstruzija Skaidulinis žiedas plyšta, minkštiminis branduolys iš disko prasiveržia į
epidurinį tarpą - tarp stuburo kanalo sienos ir kietojo smegenų dangalo. Sekvestracija Minkštiminio branduolio dalelės ir fragmentai pasklinda epiduriniame
tarpe.
1 pav. Tarpslankstelinių diskų išvaržų tipai (http://skaudanugara.wordpress.com/tag/ekstenzija/)
Tarpslankstelinio disko išvaržų lokalizacija. Apie 95% tarpslankstelinio disko išvaržų būna
L4-L5 ir L5-S1 stuburo judesio segmentuose, t.y. didžiausio juosmeninės stuburo dalies paslankumo bei didžiausio statinio - dinaminio apkrovimo lygyje. Šiuose segmentuose dažniausiai
17
atliekamos ir pakartotinės operacijos. Kitų lygių tarpslankstelinio disko išvaržos retesnės, tačiau jų klinikinė eiga sudėtingesnė, nes dažnai nėra tipinė.
L4-L5 lygio (L5 šaknelė) išvaržos sukelia skausmą ir tirpimą, plintantį užpakaliniu šlaunies, blauzdos ir pėdos paviršiumi link nykščio. Jaučiamas nykščio ar pėdos silpnumas.
Dėl L5-S1 lygio išvaržos (S1 šaknelė) atsiranda skausmų ir jutimų sutrikimų užpakaliniame šlaunies, šoniniame blauzdos ir pėdos paviršiuje. Nustatomas dvilypio blauzdos raumens silpnumas, išnyksta Achilo sausgyslės refleksas.
L2-L4 lygio išvaržos būna 2-4% atvejų. Jos sukelia skausmus priekiniame medialiniame blauzdos paviršiuje. Susilpnėja kelio girnelės refleksas, sumažėja keturgalvio šlaunies raumens jėga. Arklio uodegos kompresiją paprastai sukelia medialinės disko išvaržos. Ligoniai skundžiasi juosmens skausmais, šlapimo sulaikymu, ¾ ligonių atsiranda „balno“ tipo jutimų sutrikimai, kartais pėdų parezės (Eidėjienė, 2006).
2 pav. Plintančio skausmo priklausomybė nuo tarpslankstelinio disko pažeidimo lokalizacijos (pagal University of Maryland, 2003)
1.4.2. Radikulopatija
Nugaros smegenų radikulopatija – nugaros smegenų šaknelių pažeidimas. Radikulopatija sudaro 5-10 proc. visų nervų ligų. Pagrindinį ligonių kontingentą sudaro jauni žmonės. Radikulopatija - tai objektyviai nustatytas sensorinės ar motorinės funkcijos sutrikimas dėl aksoninio laidumo sutrikimo nugariniame nerve ar jo šaknelėse. Klinikiniai požymiai: subjektyvus
18
jėgos sumažėjimo, sustingimo pojūtis, patvirtintas klinikiniu-neurologiniu tyrimu (Ščiupokas, 2005b).
Patologija: Bet kokie veiksniai, kurie sukelia laidinį bloką ar sutrikimą nugarinio nervo ar
jo šaknelių aksonuose – tiesiogiai (kompresinis mechanizmas) ar netiesiogiai (išeminis, uždegiminis mechanizmai):
a) foraminalinė stenozė,
b) tarpslankstelinio disko išvarža,
c) lėtinis nervinių šaknelių ir dangalų uždegimas (Ščiupokas, 2005b).
Radikulopatijos klinika:
• Silpnas skausmas dažniausiai būna maudžiantis ir atsiranda tik fiziškai dirbant ar atliekant staigius judesius;
• Vidutinio stiprumo skausmas taip pat gali būti jaučiamas ir ramybės metu, tačiau yra pakenčiamas. Pacientas gali pamažu judėti, ieškoti mažiau skausmingų padėčių. Skausmas nesutrikdo miego;
• Stiprus skausmas gali būti pastovus ir ramybės metu, o mažiausias judesys jį dar padidina. Ligoniai paprastai guli, jų padėtis yra priverstinė. Dėl didelių skausmų sutrinka miegas (Novikas, 2004).
Skiriami subjektyvūs ir objektyvūs šaknelės pažeidimo simptomai:
• subjektyvūs: skausmas, parestezijos, dizestezijos, nejautra, jėgos sumažėjimas, judesių ribotumas.
• objektyvūs: stuburo statinės būklės pakitimas, ypač konfigūracijos, stuburo judesių amplitudės sumažėjimas, raumenų tonuso pakitimai, stuburo neurologinių struktūrų pažeidimo simptomatika (parezės, atrofijos, jutimo sutrikimai), autonominiai simptomai (odos spalvos, temperatūros, trofikos pokyčiai).
Atsižvelgiant į subjektyvią ir objektyvią simptomatiką sudaromas individualus reabilitacinių priemonių kompleksas (Novikas, 2004).
1.4.3. Liumbopatija
Liumbopatija (juosmens skausmas) – tai skausmas, kylantis regione, kurį riboja: viršuje– horizontali linija per krūtinės Th12 slankstelio keterinę ataugą, apačioje – horizontali linija per 1-ojo kryžmeninio slankstelio keterinę ataugą, lateraliai – vertikalios linijos per šonines m. erector spinae porcijas (Ščiupokas, 2005b).
19
Dažnai juosmens skausmas išnyksta per kelias dienas ar savaites, rečiau – mėnesius, tačiau jis gali būti ir labai sunkios ligos požymis. Skausmą gali sukelti stuburo struktūrų patologija (vertebrogeninis skausmas), taip pat kitų struktūrų, pavyzdžiui, vidaus organų (viscerogeninis skausmas) pažeidimas (Ščiupokas, 2006b).
1.5. Apatinės nugaros dalies skausmo vertinimas
Nugaros skausmo įvertinimas apima dvi sritis: ligos istorijos analizę ir fizinį ištyrimą. Analizuojant ligos istoriją, svarbu atsižvelgti į buvusius osteochondrozės, osteoartrito, vėžio atvejus, taip pat radiologinius tyrimus. Kiti svarbūs požymiai: neaiškus karščiavimas, svorio kritimas, ginekologiniai simptomai, šlapinimosi ir tuštinimosi sutrikimai (Allen, 2009).
1.5.1. Lasego mėginys
Lasego ištiestos kojos kėlimo testas remiasi prielaida, kad juosmeninių nervinių šaknelių, iš kurių susidaro sėdmeninis nervas, ištempimas nėra skausmingas, jei asmuo sveikas, ir tampa skausmingas tuomet, kai nervas yra dirginamas arba užspaustas. Lasego ištiestos kojos kėlimo testas yra nuolat teigiamas, kai apatinė juosmeninio nervo dalis yra dirginama arba spaudžiama. Šį testą lengva atlikti, o skirtingi tyrėjai atlieka labai panašiai, todėl Lasego testas yra puikus pradinis klinikinių tyrimų taškas, tiriant pacientą, besiskundžiantį apatinės nugaros skausmu, plintančiu į kojas (3 pav.) (Iglesias-Casarrubios, 2004).
20 1.5.2. Skausmo vertinimo skalės
Skaičių analogijos skausmo skalė (SAS): Tai horizontali arba vertikali linija, kurios
kairiame gale pažymėtas 0, o dešiniame 10. Paciento paprašoma įvertinti savo skausmo intensyvumą balais nuo 0 iki 10 (0 – nėra skausmo, 10 – nepakeliamas skausmas).
Vizualinė analoginė skausmo skalė (VAS) (angl. Visual Analog Scales for pain) taikoma
kiekybiniam skausmo vertinimui, t.y. padeda nustatyti jo intensyvumą bei stiprumą. Manoma, jog tai moderniausia ir kol kas tiksliausia priemonė. Naudojant VAS, galima palyginti skausmo stiprumą prieš procedūrą ir po jos, o taip pat prieš gydymo kursą ir po jo. Skausmo intensyvumas vertinamas nuo 0 (nėra skausmo) iki 10 balų (nepakeliamas skausmas) (O’Sullivan, 2005). Neretai taikomi kelių skalių deriniai (pvz. SAS ir VAS), kurie pagerina skausmo įvertinimo tikslumą, pastovumą (Stollee, 2005).
Grafinė skausmo skalė – joje pateikiama keletas veido išraiškų, iš kurių pacientas
pasirenka vieną, labiausiai atitinkančią dabartinę jo skausmo būseną. Kiekvienas veidukas turi savo skaičių, kuris nurodo skausmo intensyvumą. Juo didesnis skaičius, tuo intensyvesnis skausmas (3 lentelė).
21 Kitos skausmo vertinimo skalės:
Roland–Morris klausimynas – skirtas vertinti juosmens skausmo įtaką paciento funkcinei
būklei. Sudarytas pagal SIP (Sickness Impact Profile) klausimyną, tik yra paprastesnis, greičiau užpildomas. Po gydymo pakartotinai užpildant šį klausimyną, gali būti įvertinamas gydymo efektyvumas, todėl tinkamas paciento būklei sekti. Ypač gerai atspindi ūmaus skausmo pokyčius. Vertinimo skalė – 0–24, kuo mažiau balų surenka, tuo mažesnė juosmens skausmo įtaka funkcinei paciento būklei (Samėnienė, 2005).
Oswestry klausimynas – skirtas įvertinti nugaros skausmo įtaką paciento funkcinei būklei,
bet šiuo klausimynu, kitaip nei kitais, jau galima įvertinti paciento neįgalumo laipsnį. Šis klausimynas labiau atspindi pokyčius pacientams, besiskundžiantiems lėtiniu skausmu, tinkamesnis naudoti tretinio lygio sveikatos priežiūros įstaigose. Vertinimo skalė – 0–100, kuo mažiau balų surenkama, tuo mažesnė juosmens skausmo įtaka funkcinei paciento būklei (Samėnienė, 2005).
NASS (The North American Spine Society) klausimynu vertinama nugaros skausmo įtaka
paciento funkcinei būklei. Juo galima vertinti stuburo skausmo įtaką funkcinei būklei pacientų, besiskundžiančių tik segmentiniu stuburo skausmu, bet daugiausia kreipiamas dėmesys į juosmens skausmą bei jo plitimą į kojas, neurologinius požymius. Vertinimo skalė – 0–100, kuo mažiau surenkama balų, tuo mažesnė juosmens skausmo įtaka funkcinei paciento būklei (Samėnienė, 2005).
Quebec klausimynas padeda įvertinti nugaros skausmo įtaką paciento funkcinei būklei.
Tinka besiskundžiantiems juosmens, krūtininės ar kaklinės stuburo dalies skausmu. Vertinimo skalė – 0–100, kuo mažiau surenkama balų, tuo mažesnė skausmo įtaka funkcinei paciento būklei (Samėnienė, 2005).
McGILL skalė – skirta vertinti skausmui šiais aspektais: sensoriniu, emociniu, pavyzdžiui:
deginantis, smelkiantis ir pan. Skalėje pateikti 54 skausmo apibūdinimai, suskirstyti į 14 poskalių. Skaitiniai skausmažodžiųįverčiai gali būti sumuojami bendrai arba atskirai, emociniai ir sensoriniai, išvedant sensorinį ir emocinį kokybinius indeksus. Skausmo apibūdinimas padeda suprasti, koks skausmo mechanizmas vyrauja – nocicepcinis ar neuropatinis (Samėnienė, 2005).
1.5.3. Su sveikata susijusios gyvenimo kokybės vertinimas
Su sveikata susijusios gyvenimo kokybės SF– 36 klausimynas – tai vienas labiausiai
paplitusių gyvenimo kokybės klausimynų. Jį sudaro 36 klausimai, kurie atspindi aštuonias gyvenimo sritis: fizinį aktyvumą (FA), veiklos apribojimą dėl fizinių problemų (VFP), veiklos
22
apribojimą dėl emocinių problemų (VEP), socialinę funkciją (SF), emocinę būklę (EB), energingumą/gyvybingumą (EG), skausmą (S) ir bendrąjį sveikatos vertinimą (BSV). Atsakymai yra vertinami balais, ir pagal tam tikrą algoritmą kiekviena sritis vertinama nuo 0 iki 100 balų (100 balų– geriausias įvertinimas). Šios 8 sritys jungiamos į dvi pagrindines sveikatos dimensijas: fizinę ir psichinę sveikatą. Fizinę sveikatą atspindi FA, VFP, S ir BSV sritys, o psichinę sveikatą– VEP, SF, EB ir EG sritys. SF–36 klausimynas yra bendrasis klausimynas, kuris gali būti naudojamas tiek sergančiųjų įvairiomis ligomis, tiek ir bendros populiacijos su sveikata susijusiai gyvenimo kokybei vertinti (Staniūtė, 2008).
Notingemo sveikatos anketa (Nottingham Health Profile) susideda iš dviejų dalių.
Pirmojoje dalyje yra prašoma atsakyti taip arba ne į 38 pateiktus klausimus, kurie apjungiami į šešias sritis: judrumas, skausmas, energija, miegas, emocinės reakcijos ir socialinė izoliacija. Antrojoje dalyje yra klausiama apie sveikatos poveikį septynioms kasdieninio gyvenimo sritimis: darbui, namų ruošai, socialiniam gyvenimui, šeimos gyvenimui, seksualiniam gyvenimui, pomėgiams bei hobi ir atostogoms. Notingemo sveikatos anketa yra trumpa ir dėl riboto atsakymų variantų kiekio yra labai greitai užpildoma. Tyrimuose dažniausiai yra naudoja pirma NHP dalis, todėl santykinai mažai yra padaryta antros dalies psichometrinių darbų (Hunt, 1981).
Ligos įtakos anketa (Sickness Impact Profile) susideda iš 136 klausimų, atspindinčių 12
sveikatos sričių: judrumas, vaikščiojimas, šeimyniniai, socialiniai ryšiai, elgsena, komunikacija, rekreacija, valgymas, darbas, miegas, emocijos ir savirūpa. Jis yra plačiai pritaikomas instrumentas, kuris matuoja eilę sveikatos išeičių, įskaitant gerovės pasikeitimą per tam tikrą laiką. Anketą gali pildyti pats tiriamasis asmuo arba apklausiantysis asmuo, ji išsamiai įvertina gerovę, tačiau pagrindinis šio klausimyno trūkumas yra jo ilgumas (Bergner, 1981).
1.6. Apatinės nugaros dalies skausmo gydymas
Pagrindinis nugaros skausmo gydymo uždavinys yra efektyvi skausmo kontrolė, atstatant sutrikusias funkcijas ir paciento darbingumą. Esant ūmiam nugaros skausmui daugumai pacientų pakanka tik simptominio gydymo (Valeikienė, 2006).
Pirmoji pagalba pažeidus nugarą – ramybė ir priemonės skausmui malšinti. Anksčiau buvo rekomenduojama ilsėtis gulimoje padėtyje, kol nugaros skausmas išnyks. Tačiau vėliau buvo įrodyta, jog trumpesnis kelių dienų poilsis yra efektyvesnis už ilgesnį – savaitės laiko – poilsį gydant nugaros skausmą (Hurwitz, 2005). Ilgą laikant būnant nejudrioje padėtyje, reikšmingai sumažėja raumenų jėga. Būtent dėl šios priežasties, kai kurie autoriai teigia, jog gulimas režimas
23
neturėtų užtrukti ilgiau kaip keturias dienas. Skiriant gydymą taip pat būtina atskirti ūminio ir lėtinio apatinės nugaros dalies skausmo atvejus (Ščiupokas, 2006b; Rauck, 2004).
Tyrimų duomenimis, fiziniai pratimai yra geriausias konservatyvaus gydymo metodas esant apatinės nugaros dalies skausmui. Jis turi teigiamos įtakos nugaros skausmo prevencijai, širdies ir kraujagyslių sistemai, pagerina bendrą savijautą. Gydant konservatyviai, svarbus individualios gydymo programos sudarymas ir paciento informavimas apie gydymo eigą. Tyrimai parodė, kad konservatyvus gydymas sumažino negalią tiek pat reikšmingai, kaip ir chirurginis gydymas. Chirurginis gydymas mechaninę skausmo priežastį pašalina struktūriškai, o konservatyvus gydymas didina paciento galimybę fiziškai funkcionuoti ir nepašalinus skausmo priežasties (Konin, 2003; Rainville, 2009).
Manoma, kad efektyviausiai lėtinį apatinės nugaros dalies skausmą galima koreguoti įvairiais multidisciplininės reabilitacijos metodais. Teigiami rezultatai priklauso nuo gydytojo ir kitų reabilitacijos specialistų patirties. Labai svarbi yra paties paciento motyvacija dalyvauti skausmo kontrolės procese. Tačiau ir po reabilitacijos ciklo kartais pasitaiko liekamųjų ligos reiškinių (Sakalauskienė, 2009).
Reabilitacijos priemonės skausmui malšinti:
1. Kineziterapija; 2. Masažas;
3. Fizioterapijos priemonės;
4. Kompensacinės technikos priemonės: lazdelės, ramentai, vaikštynės, vežimėliai; 5. Ortopedijos priemonės: įtvarai, protezai, ortopedinė avalynė;
6. Refleksoterapija; 7. Ligonio mokymas; 8. Manualinė terapija;
9. Psichoterapijos priemonės (Veitienė, 2006).
1.6.1. Kineziterapija, esant apatinės nugaros dalies skausmui
Kineziterapijos efektyvumas yra įrodytas moksliniais tyrimais. Individuali kineziterapija veiksmingai gydo daugelį ligų bei malšina skausmą (Veitienė, 2006). Ankstyvas kineziterapijos taikymas duoda gerą efektą daugumai pacientų, atstatant funkcinę būklę (Chou, 2007). Gydant juosmeninės stuburo dalies skausmus, svarbiausią vietą užima aktyvi kineziterapija. Tyrimų rezultatai parodė, kad kineziterapija yra efektyviausias nugaros skausmų gydymo būdas, kuris
24
sumažina ar visiškai pašalina skausmą, ir žmogus gali grįžti prie įprastinės kasdienės veiklos (Long, 2004).
Aerobiniai pratimai: Jų metu didžioji dalis organizmui reikalingos energijos gaunama
aerobiniu būdu. Pagrindinis rodiklis – maksimalus deguonies suvartojimas (VO2max). Aerobinių
pratimų metu įtraukiami stambieji kūno raumenys. Atliekant aerobinius pratimus gerėja širdies-kraujagyslių ir kvėpavimo sistemos veikla bei fizinė organizmo būklė. Žmonėms, kenčiantiems nugaros skausmus, geriausiai tinka tokia aerobinė mankšta, kurios metu juosmuo nepatiria pakartotinių smūgių, t.y. vaikščiojimas, plaukiojimas, važinėjimas dviračiu. Tam, kad aerobinė mankšta būtų veiksminga, ją reikia atlikti reguliariai (Weil, 2001).
Tempimo pratimai: Gydant nugaros skausmą tempimo pratimais, siekiama atpalaiduoti ir
ištempti sutrumpėjusius raumenis, mažinti skausmą. Nustatyta, kad stuburo paslankumą labiausiai didina tempimo pratimai, nes tempiant išilgine ašimi, atitolinami slanksteliai, tokiu būdu padidėja tarpslankstelinio tarpo erdvė, sumažėja disko spaudimas į išilginius stuburo raiščius, kas pagerina stuburo paslankumą. Reikia tempti taisyklingai, sutelkti dėmesį į tempiamų pratimų grupę, nespyruokliuoti ir netempti iki aštraus skausmo. Stengtis tempti lėtai ir laipsniškai, nesuaktyvinti tempimo reflekso. Tempiant svarbu kvėpuoti lėtai ir ritmiškai. Jei reikia lenktis pirmyn, tai susilenkus iškvėpti, o po to lėtai kvėpuoti. Jokiu būdu nesulaikyti kvėpavimo (Weil, 2001; Long, 2004).
Raumenų stiprinimo pratimai: Jėgos ugdymo pratimai stuburą ir raumenis veikia labiau nei
aerobiniai ar tempimo pratimai. Jie turi būti atliekami esant patogiai padėčiai: sergant juosmeninės stuburo dalies radikulopatijomis – gulint, stovint, keturpėsčia, sergant kaklinės – krūtininės dalies radikulopatijomis – sėdint ir stovint. Gydant juosmeninės stuburo dalies skausmus, didžiausią dėmesį reikia kreipti į pilvo ir nugaros raumenų stiprinimą, nes tvirti pilvo ir nugaros raumenys sudaro natūralų raumeninį korsetą, kuris fiksuoja stuburą ir apsaugo nuo smūgių (Lewis, 2004).
1.6.2. Kineziterapija namuose
Fiziniai pratimai yra patvirtinti kaip patikima priemonė gydant nugaros skausmą. Pasibaigus reabilitacijai ar ambulatoriniam apatinės nugaros dalies skausmo gydymui, kineziterapeutai rekomenduoja ir moko pacientus atlikti pratimus namie. Tai taip pat rekomenduojama kaip skausmo profilaktikos priemonė (Moffett, 2006).
Įvairūs užsienio tyrėjai vertino namuose atliekamos kineziterapijos poveikį įvairians aspektais. Kolt (2003) tyrė paskirtos kineziterapijos programos laikymos įtaką mažinant skausmą ir
25
jo paūmėjimo dažnį. Buvo nustatyta, jog 50 proc. pacientų nevykdo paskirtos mankštos programos arba ją atlieka netinkamai.
Medina-Mirapeix ir kt. (2009) iškėlė hipotezę, jog paciento asmeninės savybės lemia motyvaciją atlikti namų kineziterapijos programą. Buvo atliktas tyrimas, kurio tikslas buvo ištirti pacientų motyvaciją atlikti pratimus namie skausmo paūmėjimo ir remisijos epizodais, vykdant namų reabilitacijos programą lėtinio nugaros skausmo gydymui. Motyvacija buvo tiriama trimis skirtingais aspektais: kai skausmas ir negalia sustiprėja; kai skausmas ir negalia susilpnėja; kai
skausmas ir negalia išnyksta ilgesniam laikui. Nustatyta, jog skausmo ir negalios paūmėjimas
mažina pacientų motyvaciją atlikti pratimus bei pasitikėjimą gydymo nauda. Skausmo ir negalios sumažėjimas po paūmėjimo epizodų didina motyvaciją atlikti pratimus. Tačiau skausmui išnykus ir būklei pagerėjus ilgesniam laikui ir, motyvacija sumažėja.
Minėti autoriai atliko kitą tyrimą, kurio tikslas buvo nustatyti motyvacijos atlikti fizinius pratimus ryšį su makštos dažniu per savaitę ir mankštos trukme. Nebuvo nustatytas ryšys tarp motyvacijos atlikti trumpesnės trukmės didesnio dažnio per savaitę pratimus, su ilgesnės trukmės mažesnio dažnio per savaitę pratimus. Tačiau mažesnis užsiėmimų dažnis per savaitę labiau motyvavo pacientus atlikti namų mankštos programą (Medina-Mirapeix, 2009).
Escolar-Reina ir kt. (2010) tyrė sveikatos specialisto bendravimo su pacientu įtaką namų kineziterapijos programos atlikimui. Į tyrimą buvo įtraukti pacientai, kuriems per 3 mėnesių laikotarpį buvo taikyta kineziterapija, ir gavę individualią treniruočių programą iš savo sveikatos specialisto, skirtą atlikti namuose. Kontrolinė grupė atliko mankštą savarankiškai namuose be specialisto įsikišimo. Tiriamoje grupėje sveikatos specialistas skambindavo pacientams ir motyvuodavo juos atlikti kineziterapiją namie. Buvo nustatyta, jog pacientų, su kuriais sveikatos specialistas bendravo telefonu, namų programos atlikimo motyvacija buvo didesnė.
Lietuvoje nėra atlikta daug tyrimų, vertinančių namų kineziterapijos programos efektyvumą. Janulis ir kt. (2012) atliko tyrimą, kurio tikslas buvo įvertinti bei palyginti ambulatorinės reabilitacijos ir namų programos veiksmingumą juosmeninės stuburo dalies išvaržos ligoniams. Vieną grupę sudarė pacientai, besigydantys ambulatoriškai po gydymo stacionare. Kitos grupės tiriamieji atliko 14 dienų trukmės namų programą, pagal kurią jie savarankiškai turėjo atlikti nurodytus pratimus vieną kartą per dieną. Tyrimo pabaigoje buvo nustatyta, jog po ambulatorinės reabilitacijos juosmeninės stuburo dalies skausmas, funkcinė negalia sumažėjo, o gyvenimo pilnatvės indeksas padidėjo labiau, nei po namų programos.
26
2. TYRIMO METODIKA
2.1.
Tyrimo organizavimas
Tyrimas buvo atliktas 2013 m. vasario – birželio mėnesiais VŠĮ Kauno klinikinės ligoninės Vertebroneurologijos skyriuje. Tyrimui vykdyti buvo gautas LSMU Bioetikos centro leidimas Nr. BEC-SRFP(M)-109 (Priedas Nr. 4). Iš visų tiriamųjų buvo gautas raštiškas sutikimas dalyvauti tyrime.
Tyrime dalyvavo 27 tiriamieji, kuriems buvo diagnozuota juosmeninės–kryžmeninės stuburo dalies liumbopatija ar radikulopatija, dėl tarpslankstelinio disko išvaržos ar be jos. Pacientai buvo stacionarizuoti VŠĮ Kauno klinikinės ligoninės Vertebroneurologijos skyriuje. Tyrimas vyko dviem etapais. II reabilitacijos etape visiems tiriamiesiems Fizinės medicinos ir reabilitacijos skyriuje buvo taikoma įprasta kineziterapijos programa. Ją sudarė aerobiniai pratimai, raumenų tempimo pratimai, raumenų stiprinimo pratimai. Jais buvo siekiama atpalaiduoti ir ištempti sutrumpėjusius raumenis, stiprinti pilvo, nugaros raumenis, išlaikančius stuburo stabilumą. Pradinės padėtys – ant nugaros, pilvo, keturpėsčia. Pratimai kartojami apie 10 kartų. Mankštos trukmė apie 30 minučių kasdien. Tiriamiesiems buvo skirta vidutiniškai po 7 (6,4±0,3) kineziterapijos procedūras, po vieną per dieną. Paaiškinus apklausos tikslą ir gavus sutikimą naudoti gautą informaciją, pacientų buvo prašoma užpildyti anketą ir klausimynus bei dalyvauti fiziniame ištyrime. Ištyrimas buvo atliktas II reabilitacijos etapo pradžioje ir pabaigoje. Pacientams taip pat buvo taikomos ir kitos tokiais atvejais įprastos reabilitacijos priemonės – fizioterapijos procedūros, gydomasis masažas ir medikamentinis gydymas.
II reabilitacijos etapo pabaigoje pacientams buvo siūloma dalyvauti tolesniame tyrime argumentuojant tuo, kad pasibaigus gydymo kursui, buvo išlikęs vidutinio stiprumo skausmas ir gyvenimo kokybė pagerėjo ne visose srityse. Namų kineziterapijos etape pacientai atliko individualiai sudarytą kineziterapijos programą, skirtą atlikti namie, ją gaudami elektroniniu paštu. Sutikus dalyvauti, jie buvo konsultuojami individualiai vieną mėnesį laiko po gydymo ligoninėje pabaigos. Atsisakius dalyvauti tolesniame tyrime, su tiriamaisiais toliau bendraujama nebuvo. Atsisakymo priežastys buvo kompiuterinis neraštingumas, mažas naudojimasis arba visiškas nesinaudojimas elektroniniu paštu, galimybės atlikti kineziterapijos pratimus namie (vietos, inventoriaus trūkumas) nebuvimas bei motyvacijos trūkumas. Namų kineziterapijos etape sutiko dalyvauti 13 tiriamųjų. Individualią kineziterapijos programą sudarė dvi programos, atliekamos po dvi savaites. Pirma programa buvo siunčiama namų kineziterapijos etapo pradžioje. Antra programa buvo siunčiama praėjus dviems savaitėms po šio etapo pradžios. Pirmąją programą sudarė
27
aerobiniai pratimai, raumenų tempimo pratimai, raumenų stiprinimo pratimai, pritaikyti pagal individualias paciento galimybes ir tikslus. Pratimai buvo skirti atlikti kasdien. Trukmė 30 minučių (Priedas nr. 2). Antrąją programą taip pat sudarė aerobiniai pratimai, raumenų tempimo ir stiprinimo pratimai, tačiau pratimai buvo sudėtingesni, reikalaujantys daugiau lankstumo, ištvermės ir jėgos, buvo atliekami kartojant daugiau kartų ir truko ilgiau. Pratimai buvo skirti atlikti kasdien, po 40-45 minutes (Priedas nr. 3). Namų kineziterapijos etapo pabaigoje tiriamųjų buvo prašoma dar kartą užpildyti elektroninius SAS ir SF-36 klausimynus. Tyrimo schema vaizduojama 5 pav.
5 pav. Tyrimo schema
2.2.
Tyrimo metodai
Apatinės nugaros dalies skausmo intensyvumo vertinimas. Apatinės nugaros dalies
skausmo intensyvumas prieš ir po gydymo buvo vertinamas naudojant skaičių analogijos skausmo skalę (SAS) (6 pav.). Tai vertikali linija, kurios kairėje pažymėtas 0, o dešinėje - 10. Paciento paprašoma įvertinti savo skausmo intensyvumą balais nuo 0 iki 10 (0 – nėra skausmo, 1 – 4 balai — silpnas skausmas, 5, 6 balai — vidutinio stiprumo skausmas, 7, 8 balai — stiprus skausmas, 9, 10 balų — nepakeliamas skausmas) .
28 Su sveikata susijusios gyvenimo kokybės vertinimas. Su sveikata susijusi gyvenimo
kokybė buvo vertinama naudojant SF-36 klausimyną (Short Form 36 Medical Outcomes Study Questionnaire). Jį sudaro 36 klausimai, kurie atspindi aštuonias gyvenimo sritis: fizinį aktyvumą (FA), veiklos apribojimą dėl fizinių problemų (VFP), veiklos apribojimą dėl emocinių problemų (VEP), socialinę funkciją (SF), emocinę būklę (EB), energingumą/gyvybingumą (EG), skausmą (S) ir bendrąjį sveikatos vertinimą (BSV). Atsakymai yra vertinami balais, ir pagal tam tikrą algoritmą kiekviena sritis vertinama nuo 0 iki 100 balų (100 balų - geriausias įvertinimas). SF– 36 klausimynas yra bendrasis klausimynas, kuris gali būti naudojamas tiek sergančiųjų įvairiomis ligomis, tiek ir bendros populiacijos su sveikata susijusiai gyvenimo kokybei vertinti (Priedas nr. 1).
Stuburo paslankumo vertinimas. Juosmens aktyvios judesių amplitudės vertinimas buvo
atliekamas naudojant inklinometrą (Baseline® Bubble inclinometer) (7 pav.).
7 pav. Inklinometras
Buvo vertinami šie judesiai: stuburo lenkimas pirmyn, tiesimas atgal, lenkimas į dešinę ir į kairę.
Lenkimo ir tiesimo matavimas (pagal prietaiso naudojimo instrukciją):
• Tiriamasis stovi tiesiai;
• Inklinometras prig;audžiamas prie krūtininės stuburo dalues slankstelių keterinių ataugų, nustatoma nulinė padėtis;
• Tiriamasis lenkia stuburą pirmyn , po to tiesia atgal; • Fiksuojami rezultatai.
29
8 pav. Stuburo lenkimo ir tiesimo matavimas inklinometru
Lenkimo į dešinę ir į kairę matavimas (pagal prietaiso naudojimo instrukciją):
• Tiriamasis stovi tiesiai;
• Inklinometras uždedamas Th 12-L1 srityje, nustatoma nulinė padėtis; • Tiriamasis lenkia stuburą į dešinę , po to į kairę;
• Fiksuojami rezultatai. (Šoninio lenkimo norma <24o)
30 Pilvo raumenų statinės jėgos ištvermės testas. Tiriamasis guli ant nugaros, keliai
sulenkti 90o kampu, rankos sukabintos už kaklo. Tiriamasis atlieka prisilenkimą, pirmiausiai
pakeldamas galvą, mentes ir šioje padėtyje išsilaiko kiek galima ilgiau. Testo pabaigos laikas fiksuojamas, kai tiriamasis nebeišlaiko ir tiriamojo mentės paliečia kušetę. Laikas matuojamas chronometru sekundėmis, ir verčiamas į balus. Testo vertinimo kriterijai:
• Normalu (5) – rankos už kaklo, o mentys pakeltos nuo žemės. Išlaikoma 20-30 sekundžių.
• Gerai (4) – rankos sukryžiuotos ant krūtinės, mentys pakeltos nuo žemės. Išlaikoma 15-20 sekundžių.
• Patenkinamai (3) – rankos ištiestos prie šonų, mentys pakeltos nuo žemės. Išlaikoma 10-15 sekundžių.
• Silpnai (2) – rankos tiesiamos prie kelių, kad pakiltų viršutinis mentės kraštas. Išlaikoma 1-10 sekundžių.
• Blogai (1) – įstengiama pakelti tik galvą, mentės nepakyla. (Moreland et al., 1997)
31 c) d)
e)
10 pav. Pilvo raumenų statinės ištvermės testo vertinimas: a) normalu - 5 balai, b) gerai - 4 balai, c) patenkinamai - 3 balai,
d) silpnai - 2 balai, e) blogai - 1 balas (Magee, 2002)
Nugaros raumenų statinės jėgos ištvermės testas. Tiriamasis guli ant pilvo, kojos
ištiestos per kelius, rankos sukabintos už galvos. Tiriamasis atlieka nugaros tiesimą, pirmiausiai pakeldamas galvą ir vėliau krūtinę, kad pakiltų kardinė atauga ir išlaiko tokią padėtį kuo ilgiau. Testo pabaigos laikas fiksuojamas, kai tiriamasis nebeišlaiko ir tiriamojo kardinė atauga paliečia kušetę. Laikas matuojamas chronometru sekundėmis ir verčiamas balais. Testo vertinimo kriterijai:
• Normalu (5) – rankos sukabintos už galvos, pakelta galva, krūtinė, šonkauliai. Išlaikoma 20-30 sekundžių.
32
• Gerai (4) – rankos prie šonų, pakelta galva, krūtinė, šonkauliai. Išlaikoma 15-20 sekundžių.
• Patenkinamai (3) – rankos tiesiai, pakeltas krūtinkaulis. Išlaikoma 10-15 sekundžių. • Silpnai (2) – rankos ištiestos, galva pakelta. Išlaikoma 1-10 sekundžių.
• Blogai (1) – susitraukia tik raumenys, judesys neatliekamas. (Reese, 1999)
a) b)
c) d)
11 pav. Nugaros raumenų statinės ištvermės testo vertinimas: a) normalu - 5 balai, b) gerai - 4 balai, c) patenkinamai - 3 balai,
33 Funkcinio judėjimo pajėgumo vertinimas. Vertinimas buvo atliktas naudojant
standartizuotą funkcinių judesių atlikties testų rinkinį (angl., „physical performance task batteries“ Lee et al., 2000; Simmonds J.M. 2006), kurio metu registruotas testo atlikimo laikas (3 lentelė). Šį rinkinį sudaro testai, paremti labai dažnai kasdienėje veikloje atliekamais judesiais.
3 lentelė. Funkcinių judesių atlikties testų aprašymas (Reese, 1999)
Užduotis (testas) Procedūra Matavimas
Pasikartojantis „stotis-sėstis“
testas nuo kėdės kaip galima greičiau, Tiriamasis atsisėda ir atsistoja penkis kartus
Laikas (sekundėmis)
Pasikartojantis „lenktis-tiestis“
testas Tiriamasis lenkiasi pirmyn ir grįžta į stovimą padėtį kiek galima greičiau 5 kartus
Laikas (sekundėmis)
„360° apsivertimas (gulint)“testas:
- dešinėn - kairėn
Tiriamasis guli ant nugaros. Verčiasi aplink save 360 laipsnių kaip galima greičiau. Po
trumpos pauzės verčiasi aplink save 360 laipsnių į priešingą
pusę
Laikas (sekundėmis)
Matematinė statistika. Statistinių duomenų analizė atlikta naudojant IBM SPSS Statistics
21 ir Microsoft Office Excel 2013 paketus. Lentelėse pateikiami vidutiniai požymių dydžiai (aritmetiniai vidurkiai (̅) ± standartinė paklaida (SE)), grafikuose pateikiama procentinis požymių pasiskirstymas ir vidurinės požymių reikšmės (medianos). Priklausomų imčių požymių skirtumai apskaičiuoti naudojant Vilkoksono kriterijų. Nepriklausomų imčių požymių skirtumai apskaičiuoti naudojant Manio–Vitnio kriterijų.
Skirtumas su galima paklaida, mažesne nei 0,05, buvo vertinamas kaip statistiškai patikimas.
Apklausa elektroniniu paštu. Elektroninis klausimynas buvo sudarytas naudojant Google
Docs programą Google diske. Nuoroda į šį klausimyną respondentams buvo siunčiama elektroniniu paštu. Atsakius į visus klausimus, duomenys automatiškai išsiunčiami atgal (12 pav.). Klausimyną sudarė SF-36 klausimynas ir SAS skalė.
34
12 pav. „Google docs“ atsakymų skiltis
Medicininės dokumentacijos analizė. Susipažinta su medicinine dokumentacija, iš kurios
sužinota atvykusio į stacionarą paciento ligos diagnozė, nusiskundimai, anamnezė ir objektyvi sveikatos būklė atvykus į stacionarą.
35
3.
TYRIMO REZULTATAI
3.1.
II Reabilitacijos etapas
3.1.1.
Anketinių duomenų analizė
Tiriamųjų amžius svyravo nuo 21 iki 51 metų, amžiaus vidurinė reikšmė (mediana) buvo 39 (37,9±1,7) metai. Moterų amžiaus vidurinė reikšmė buvo – 40,5 (39,3±2,2) metai, vyrų – 33 (35,2±2,2) metai. Tyrime dalyvavo 27 pacientai, iš jų 18 moterų ir 9 vyrai (santykis 2:1). Procentinis tiriamųjų pasiskirstymas pagal lytį vaizduojamas 13 paveiksle.
13 pav. Procentinis tiriamųjų pasiskirstymas pagal lytį
Ištyrus tiriamųjų apatinės nugaros dalies skausmo trukmę, ji svyravo nuo 1 iki 17 metų, skausmo trukmės vidurinė reikšmė buvo 3 (5±0,9) metai. Moterų skausmo trukmės vidurinė reikšmė buvo 5 (6,1±1,1) metai, vyrų – 1 (2,9±2,9) metai. Įvertinę tiriamųjų skausmo trukmę galime teigti, jog visiems buvo būdingas lėtinis apatinės nugaros dalies skausmas.
Medicininėje dokumentacijoje tiriamųjų diagnozės buvo radikulopatija, liumbopatija ir tarpslankstelinio disko išvarža. Diagnozės buvo nustatytos gydytojo neurologo. Radikulopatija buvo nustatyta 8, liumbopatija 14, ir tarpslankstelinio disko išvarža - 22 tiriamiesiems. 19 tiriamųjų skundėsi daugiau nei vienu nusiskundimu. 1 tiriamąjam buvo nustatyta radikulopatija ir liumbopatija, 5 tiriamiesiems buvo nustatyta radikulopatija dėl tarpslankstelinio disko išvaržos, 11 tiriamųjų buvo nustatyta liumbopatija dėl tarpslankstelinio disko išvaržos, ir 2 tiriamiesiems buvo nustatyta ir radikulopatija, ir liumbopatija dėl tarpslankstelinio disko išvaržos.
67% 33% 0% 10% 20% 30% 40% 50% 60% 70% 80% 90% 100% moterys vyrai
36
Vertinant skausmo pobūdžio pasiskirstymą pagal lytį, buvo nustatyti 6 radikulopatijos, 9 liumbopatijos ir 16 tarpslankstelinio disko išvaržos atvejai, vertinant moteris, taip pat buvo nustatyti 2 radikulopatijos, 5 liumbopatijos ir 6 tarpslankstelinio disko išvaržos atvejai, vertinant vyrus.
Vertinant stuburo pažeidimo lokalizaciją, pažeidimas L3-4 lygyje buvo nustatytas 18,5 proc. tiriamųjų, pažeidimas L4/5 lygyje buvo nustatytas 66,7 proc. tiriamųjų ir pažeidimas L5/S1 lygyje buvo nustatytas 14,8 proc. tiriamųjų.
Vertinant stuburo pažeidimo lokalizaciją, atsižvelgiant į amžių, tiriamųjų, turinčių pažeidimą L3/4 lygyje, amžiaus vidurinė reikšmė buvo 32 (33,8±5,5) metai, turinčių pažeidimą L4/5 lygyje amžiaus vidurinė reikšmė buvo 40 (39,3±1,8) metų, ir tiriamųjų, turinčių pažeidimą L5/S1 lygyje, amžiaus vidurinė reikšmė buvo 36 (37±4,4) metai.
Vertinant stuburo pažeidimo lokalizaciją, atsižvelgiant į lytį, nustatyta, jog pažeidimą L3/4 lygyje turėjo 3 moterys ir 2 vyrai, pažeidimą L4/5 lygyje turėjo 11 moterų ir 7 vyrai, ir pažeidimą L5/S1 lygyje turėjo 4 moterys. Vyrų tarpe pažeidimo L5/S1 lygyje nepasitaikė.
Vertinant stuburo pažeidimo lokalizaciją, atsižvelgiant į lėtinio apatinės nugaros dalies skausmo trukmę, tiriamųjų, turinčių pažeidimą L3/4 lygyje, lėtinio skausmo trukmės vidurinė reikšmė buvo 4,5 (5,6±1,5) metai, tiriamųjų, turinčių pažeidimą L4/5 lygyje, lėtinio skausmo trukmės vidurinė reikšmė buvo 4 (5,2±0,9) metai ir tiriamųjų, turinčių pažeidimą L5/S1 lygyje, lėtinio skausmo trukmės vidurinė reikšmė buvo 3 (5±0,9) metai.
3.1.2.
Apatinės nugaros dalies skausmo intensyvumo pokytis
Apatinės nugaros dalies skausmo intensyvumas buvo įvertintas naudojant SAS skalę. 4 lentelėje pateikiamos skausmo intensyvumo reikšmės (vidurkis ± standartinė paklaida), taip pat skausmo intensyvumo minimali ir maksimali reikšmės II reabilitacijos etapo pradžioje ir pabaigoje.
II Reabilitacijos etapo pradžia II Reabilitacijos etapo pabaiga
Vidutinė reikšmė, balais Minimali reikšmė, balais Maksimali reikšmė, balais Vidutinė reikšmė, balais Minimali reikšmė, balais Maksimali reikšmė, balais 6,66±0,31 2 9 4,85±0,44 0 8
37
Tiriamųjų apatinės nugaros dalies skausmo intensyvumas II reabilitacijos etape pakito 16,6 proc. Apatinės nugaros dalies skausmo intensyvumo rodiklių pokytis buvo statistiškai patikimas (p<0,05) (14 pav.).
14 pav. Apatinės nugaros dalies skausmo intensyvumas II reabilitacijos etape (* - skirtumas tarp skirstinių yra statistiškai patikimas, p<0,05)
Apatinės nugaros dalies skausmo intensyvumo rodikliai buvo palyginti atsižvelgiant į tiriamųjų lytį. 5 lentelėje pateikiami skausmo intensyvumo rodiklių vidurkiai ± standartinė paklaida, taip pat skausmo minimali ir maksimali reikšmės II reabilitacijos etapo pradžioje ir pabaigoje.
II Reabilitacijos etapo pradžia II Reabilitacijos etapo pabaiga
Visi tiriamieji Vidutinė reikšmė, balais Minimali reikšmė, balais Maksimali reikšmė, balais Vidutinė reikšmė, balais Minimali reikšmė, balais Maksimali reikšmė, balais Moterys 6,55±0,42 2 9 4,83±0,51 0 8 Vyrai 6,88±0,45 5 8 4,88±0,88 0 8
5 lentelė. Moterų ir vyrų apatinės nugaros dalies skausmo intensyvumo rodiklių vidutinės reikšmės
Moterų apatinės nugaros dalies skausmo intensyvumo rodikliai II reabilitacijos etape pakito 16,6 proc. Moterų apatinės nugaros dalies skausmo intensyvumo rodiklių pokytis II reabilitacijos etape buvo statistiškai patikimas (p<0,05).
Vyrų apatinės nugaros dalies skausmo intensyvumo rodikliai II reabilitacijos etape pakito 25 proc. Vyrų apatinės nugaros dalies skausmo intensyvumo pokytis II reabilitacijos etape buvo statistiškai patikimas (p<0,05) (15 pav.).
6 5 0 1 2 3 4 5 6 7 S k a u sm o i n te n sy v u m a s, b a la is
II reabilitacijos etapo pradžia II reabilitacijos etapo pabaiga
*
38
15 pav. Moterų ir vyrų apatinės nugaros dalies skausmo intensyvumas II reabilitacijos etape (* - skirtumas tarp skirstinių yra statistiškai patikimas, p<0,05)
3.1.3.
Su sveikata susijusios gyvenimo kokybės pokytis
Tiriamųjų su sveikata susijusi gyvenimo kokybė buvo vertinama naudojant SF-36 klausimyną. 6 lentelėje pateikiami su sveikata susijusios gyvenimo kokybės rodiklių vidurkiai ± standartinė paklaida, taip pat rodiklių minimali ir maksimali reikšmės II reabilitacijos etapo pradžioje ir pabaigoje. 6 8 5 6 0 1 2 3 4 5 6 7 8 9
moterų SAS vyrų SAS
S k a u sm o i n te n sy v u m a s, b a la is
II reabilitacijos etapo pradžia II reabilitacijos etapo pabaiga
*
*
39
II reabilitacijos etapo pradžia II reabilitacijos etapo pabaiga
Rodiklis Vidutinė reikšmė, proc. Minimali reikšmė, proc. Maksimali reikšmė, proc. Vidutinė reikšmė, proc. Minimali reikšmė, proc. Maksimali reikšmė, proc. FA 33,89±3,96 0 70 47±4,94 5 95 VF 10,2±4,27 0 100 10,9±4,27 0 100 S 21±3,15 0 77,7 27,5±3,52 0 77,7 BSV 40 (43,9±4) 10 90 51,3±4,48 10 100 EG 41,1±4,28 5 85 50,4±3,49 15 85 SF 40,7±4,7 0 88,8 48,75±3,9 11,1 88,8 VE 29,6±7,61 0 100 29,2±8 0 100 EB 56,6±3,9 4 84 55,7±3,86 16 92
6 lentelė. Tiriamųjų su sveikata susijusios gyvenimo kokybės rodiklių vidutinės reikšmės
(FA - fizinis aktyvumas, VF - veiklos apribojimas dėl fizinių problemų, VE - veiklos apribojimas dėl emocinių problemų, SF - socialinė funkcija, EB - emocinė būklė, EG - energingumas/gyvybingumas, S – skausmas, BSV – bendras sveikatos vertinimas)
Vertinant tiriamųjų veiklos apribojimą dėl fizinių problemų, veiklos apribojimą dėl emocinių problemų ir emocinę būklę II reabilitacijos etape, rodiklių pokytis nebuvo statistiškai patikimas (p>0,05). Vertinant fizinį aktyvumą, skausmą, bendrą sveikatos vertinimą, energingumą/gyvybingumą ir socialinę funkciją, rodiklių pokytis II reabilitacijos etape buvo statistiškai patikimas (p<0,05) (16 pav.).
16 pav. Tiriamųjų su sveikata susijusi gyvenimo kokybė II reabilitacijos etape (* - skirtumas tarp skirstinių yra statistiškai patikimas: FA p=0,001<0,05; S p=0,039<0,05; BSV
p=0,012<0,05; EG p=0,002<0,05; SF p=0,047<0,05) 30 0 22,2 40 40 44,4 0 60 40 0 22,2 50 52 44,4 0 56 0 20 40 60 80 100 120 Fizinis aktyvumas Veiklos apribojimas dėl fizinių problemų Skausmas Bendras sveikatos vertinimas Energingumas/gyvybingumas Socialinė funkcija Veiklos apribojimas dėl emocinių problemų Emocinė būklė G y v e n im o k o k y b ę a p ib ū d in a n ty s te ig in ia i
II reabilitacijos etapo pradžia II reabilitacijos etapo pabaiga
% * * * * * * * * * %
40
Vertinant moterų veiklos apribojimus dėl fizinių problemų, skausmą, veiklos apribojimą dėl emocinių problemų ir emocinę būklę, rodiklių pokytis II reabilitacijos etape nebuvo statistiškai patikimas (p>0,05). Vertinant moterų fizinį aktyvumą, bendrą sveikatos vertinimą ir energingumą/gyvybingumą, rodiklių pokytis buvo statistiškai patikimas (p<0,05). Vertinant moterų socialinę funkciją, rodiklių pokytis nebuvo statistiškai patikimas, tačiau buvo nustatyta pokyčio tendencija (p=0,098<0,15) (7 lentelė).
Vertinant vyrų veiklos apribojimus dėl fizinių problemų, bendrą sveikatos vertinimą, socialinę funkciją, veiklos apribojimą dėl emocinių problemų ir emocinę būklę, rodiklių pokytis II reabilitacijos etape nebuvo statistiškai patikimas (p>0,05). Vertinant fizinį aktyvumą, skausmą ir energingumą/gyvybingumą, rodiklių pokytis buvo statistiškai patikimas (p<0,05).
FA VF S BSV EG SF VE EB Visi tiriamieji p=0,001* p=0,774 p=0,039* p=0,012* p=0,002* p=0,047* p=0,752 p=0,840 Moterys p=0,015* p=1,000 p=0,215 p=0,035* p=0,018* p=0,098** p=1,000 p=0,555 Vyrai p=0,027* p=0,317 p=0,020* p=0,104 p=0,027* p=0,380 p=0,655 p=0,446
7 lentelė. Su sveikata susijusios gyvenimo kokybės rodiklių pokyčio II reabilitacijos etape palyginimas pagal tiriamųjų lytį (* - skirtumas tarp skirstinių yra statistiškai patikimas - p<0,05;
** - nustatyta skirtumo tarp skirstinių tendencija - p<0,15)
3.1.4.
Stuburo paslankumo pokytis
Stuburo paslankumas buvo įvertintas išmatavus juosmens aktyvių judesių amplitudes inklinometru. Buvo vertinamas aktyvus lenkimas, tiesimas bei šoninis lenkimas. 8 lentelėje pateikiami stuburo paslankumo rodiklių vidurkiai ± standartinė paklaida, taip pat rodiklių minimali ir maksimali reikšmės II reabilitacijos etape.
